10) 2020-06-19

Ekonominė ir verslo knygos “Pasirengus gimti“ dalis daugiausiai grįsta nurodytų Y. N. Harari knygų idėjomis, papildytomis kai kuriomis mano įžvalgomis, kurios nėra labai sudėtingos. Manosios įžvalgos daugiausiai susiję su verslu, nes tai yra man artimiau.

Kaip ir žadėta, ekonominių, o tuo pačiu ir politinių (nes vargu ar ekonomika gali būti atsieta nuo politikos) aktualijų, susijusių su šia knyga, apžvalgą pradėsiu nuo kairiosios pakraipos knygos. Kairiąja (o amerikietišku supratimu – liberaliąja) ja laikau vien todėl, kad išleista leidyklos “Kitos knygos“, jos toks profilis, konservatyvaus pobūdžio (ne lietuvišku suvokimu) knygų ji neleidžia. Knygoje autorius daugiausiai reiškė neigiamą požiūrį į konservatyviųjų liberalų (respublikonų), kurie yra laikomi dešiniasiais, valdžios etapus 1971-2003 m., nors kliuvo ir kairiesiems.

Autorius, vienok, buvo pultas kairiųjų Washington Post bei kritikuotas kitų kairiųjų New York Times. Knyga yra apie jį patį, kuris: “Daugiau nei dešimt metų veikė kaip “ekonomikos smogikas“, padedantis JAV vyriausybei bei tarptautinėms korporacijoms šantažuoti užsienio vadovus, priversti juos vykdyti JAV naudingą politiką bei sudaryti JAV verslui pelningas sutartis. Pagrindinė jo užduotis buvo keliauti po pasaulį ir įtikinti Trečiojo pasaulio valstybių vyriausybes skolintis milžiniškas sumas iš tokių institucijų kaip Pasaulio bankas ar JAV tarptautinės plėtros agentūra. Dauguma valstybių vėliau gautų paskolų sugrąžinti nesugebėdavo ir dėl to turėdavo paklusti JAV politiniam spaudimui.“

Knygoje autorius aprašo minėtą savo veiklą maždaug 1971 – 1982 m. Indonezijoje, Panamoje, Saudo Arabijoje, Irane, Kolumbijoje, Ekvadore, vėliau – savo gyvenimą iki 2003 m. dalindamasis specifine informacija apie panašius įvykius Irake, Venesueloje, Karibų jūros baseino šalyse ir kitur. Pasakoja kaip Jungtinių Valstijų dėka iškilo Osama bin Ladenas, kaip kai kurie projektai atsigęžė prieš pačią JAV (pvz., Irane) ir t.t. Nors, prisipažinsiu, tai, kad pastaruoju metu autorius užsiima New Age propagavimu, man iš karto sukelia skepsį, o knygoje pavartoti žodžiai “reprodukcinė sveikata“ (tiesa, tik kartą) – pyktį, bet papasakota istorija – išties tikra, įdomi, pamokanti, priverčianti susimąstyti ir verta dėmesio:

John Perkins “Ekonomikos smogiko išpažintis“, Kitos knygos 2011 (2004)

Savo ruožtu džiaugiuosi, kad dabartinė Trumpo administracija panašu, kad pasuko iš ankstesnio respublikoniškojo (nors lygiai panašiai ir iš demokratiškojo) sparno kelio ir stengiasi vis mažiau kištis į kitų valstybių reikalus atsitraukdama nuo imperialistinės globalizmo politikos. Tikiuosi, kad šiam mano džiaugsmui lemta pasitvirtinti.

Pacituosiu tai, kas man pasirodė labiausiai cituotina:

“Kai kurie dėl mūsų dabartinių bėdų apkaltins gerai parengtą sąmokslą. Norėčiau, kad tai būtų taip paprasta. Sąmokslo dalyviai dali būti atskleisti ir nuteisti. Tačiau šią sistemą į priekį varo kažkas daug pavojingesnis nei sąmokslas. Ją valdo ne maža žmonių grupelė, bet idėja, kuri priimama tarsi Šventasis Raštas: mintis, kad visas ekonomikos augimas padeda žmonijai klestėti ir kuo didesnis augimas, tuo didesnis klestėjimas. Šis įsitikinimas turi ir savo išvadą: visi žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, kurie gimė klestėjimo paribiuose, tinkami tik išnaudojimui.

Ši idėja, be abejo, yra klaidinga. Mes žinome, kad daugybėje šalių augant ekonomikai klesti tik maža gyventojų dalis, o didesnioji gali atsidurti dar blogesnėje padėtyje nei buvo. Šį efektą sustiprina ir tikėjimas, kad sistemą valdantys industrijos kapitonai turėtų mėgautis privilegijuota padėtimi, tikėjimas, kuris yra daugybės mūsų dabartinių bėdų esmė ir daugybės mūsų dabartinių bėdų esmė ir daugybės kuriamų sąmokslo teorijų priežastis. Kai vyrai ir moterys apdovanojami už godumą, jis tampa moraliai žalingu skatinamuoju faktoriumi. Kai suteikiame gobšiam žemės išteklių pasisavinimui šventumo statusą, kai mokome savo vaikus laikyti pavyzdžiu žmones, gyvenančius švaistūniškai, ir kai apibrėžiame didžiulę gyventojų dalį kaip tarnaujančią išrinktajai mažumai, šaukiamės bėdos. Ir bėda ateina.

Korporacijos, bankai ir vyriausybės (visa tai kartu vadinama korporatokratija), siekdami plėsti globalią imperiją, naudoja savo finansinę ir politinę galias tam, kad mūsų mokyklos, verslas ir žiniasklaida remtų šią klaidingą koncepciją ir jos padarinius. Jų dėka atsidūrėme padėtyje, kurioje mūsų globali kultūra tapo siaubinga mašina, reikalaujančia proporcingai didėjančio degalų ir aptarnavimo kiekio, kol galų gale ji suvartos viską aplinkui ir neturės kitos išeities, kaip tik suryti pati save.“

“Ta aplinkybė, kad mūsų kompanijos didžiąją dalį pinigų jau atsiėmė statydamos jėgaines, oro uostus ir pramonės kompleksus, nekeičia reikalo esmės. O ar keičia ją tai, kad dauguma amerikiečių nieko apie šiuos reikalus nežino? Ar galima juos laikyti nekaltais? Neinformuotais arba tyčia suklaidintais, tačiau nekaltais?“

“Tai, kas vyko energetikoje, atspindėjo pasaulį keičiančias tendencijas. Susirūpinimas socialine gerove, aplinka ir kitais gyvenimo kokybės dalykais tapo gobšumo palydovai. Dėl to buvo ypač pabrėžiamas privataus verslo skatinimas. Visų pirma tai buvo įteisinta teoriškai, įskaitant ir idėją, kad kapitalizmas viršesnis ir galų gale nugalės komunizmą. Nors, tiesą sakant, nereikėjo nė to įteisinimo. Tiesiog a priori buvo priimama, kad projektai, priklausantys turtingiems investuotojams yra geresni nei tie, kuriais užsiima Vyriausybė. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio bankas, turėjo tai omenyje gindamos apribojimų panaikinimą ir vandentiekio bei kanalizacijos, komunikacijų ir komunalinių paslaugų tinklų ir kitų įstaigų, kurias iki tol valdė Vyriausybė, privatizaciją.

Todėl buvo lengva išplėsti ekonomikos smogiko sąvoką didesnei bendruomenei ir siųsti įvairaus verslo atstovus į misijas, kuriomis anksčiau užsiimdavome mes, priklausę elitiniam klubui. Šie verslininkai šmirinėjo po planetą, ieškojo pigiausios darbo jėgos, prieinamiausių išteklių ir didžiausių rinkų. Jiems nerūpėjo daugiau niekas. Kaip ir prieš tai buvę ekonomikos smogikai, tarp jų ir aš, Indonezijoje, Panamoje, Kolumbijoje jie rasdavo būdų racionaliai paaiškinti savo piktadarystes. Kaip ir mes, jie spęsdavo spąstus bendruomenėms ir šalims. Jie žadėjo būdą, kaip šalys gali pasinaudoti privačiu sektoriumi ir apmokėti skolas. Jie statė mokyklas ir greitkelius, aukojo telefonus, televizorius ir medicinos paslaugas. Tačiau, kur nors kitur radę dar pigesnės darbo jėgos ar dar prieinamesnių išteklių, jie išvykdavo. Kai tik palikdavo bendruomenę, kuriai suteikė vilties, likimo valiai, padariniai dažniausiai būdavo itin skaudūs, tačiau jie darydavo tai nedvejodami nė akimirkos, be menkiausios sąžinės graužaties.“

“Bendrai paėmus, pasaulio kaip visumos integracija, ypač ekonominės globalizacijos ir laisvosios rinkos kapitalizmo sąlygomis, yra ne kas kita, kaip tikrų tikriausia imperija… Nė viena pasaulio tauta nesugebėjo atsispirti viliojantiems globalizacijos pažadams. Vos keletas sugebėjo išvengti Pasaulio banko ir Tarptautinės valiutos fondo siūlomų “struktūrinių pakeitimų“ ir “sąlyginio išpardavimo“ arba Pasaulio prekybos organizacijos arbitražo. Šios tarptautinės finansinės institucijos, kad ir kokios būtų neadekvačios, vis dar sprendžia, ką reiškia ekonominė globalizacija, kokios yra taisyklės ir kas apdovanojamas už paklusnumą ir baudžiamas už pažeidimus. Globalizacijos jėga tokia didžiulė, kad per savo gyvenimus tikriausiai spėsime pamatyti nors ir nevienodą, tačiau visų nacionalinių ekonomikų integraciją į vientisą, globalią laisvosios rinkos sistemą.“ (Jim Garrison, “American Empire: global leader or rogue power?“, San Fransico, Berret-Koehler Publishers, Inc., 2004)

“Galų gale tai nebuvo vien Jungtinių Valstijų reikalas. Globali imperija peržengė visas sienas. Korporacijos, ansčiau laikytos priklausančios JAV, tapo tarptautinės, netgi žvelgiant legaliai. Didžioji dalis jų buvo įteisintos daugybėje šalių: jos galėjo pasirinkti iš plataus asortimento taisyklių bei įstatų, kuriais remiantis galėjo vykdyti savo veiklą, o dėl globalizacijai palankių prekybinių susitarimų ir organizacijų gausos tai tapo dar lengviau. Tokie žodžiai kaip “demokratija“, “socializmas“, “kapitalizmas“ beveik atgyveno. Korpokratija tapo įvykusiu faktu, ir vienintele svarbiausia pasaulio ekonomikos ir politikos jėga.“

“Tikroji šiuolaikinės imperijos istorija, korporacijų valdžia, kuri išnaudoja vilties netekusius žmones ir vykdo patį žiauriausią, savanaudišką išteklių pasisavinimą pasaulyje, istorija turi mažai ką bendro su šio ryto laikraščiais ir labai daug ką bendro su mumis visais. Ir tai, žinoma, paaiškina, kodėl mums taip sunku klausytis tikrojo pasakojimo. Mes norime tikėti mitu, kad tūkstančiai žmonių socialinės evoliucijos metu pagaliau sukūrė idealią ekonominę sistemą, o ne pripažinti tą faktą, kad patikėjome netikra idėja ir priėmėme ją kaip evangeliją. Mes įtikinome save, kad bet koks ekonominis augimas neša naudą žmonijai, ir kuo tas augimas didesnis, tuo didesnė ir nauda. Galų gale įtikinome vienas kitą, kad šios idėjos rezultatas yra įteisintas ir morališkai pagrįstas: žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, gimę paribiuose, turi būti išnaudojami.

Ši sąvoka ir jos išvada naudojamos bet kokiam piratavimui pateisinti – išduodami leidimai prievartauti, žudyti ir plėšti nekaltiems Irano, Panamos, Kolumbijos, Irako ir kitų šalių žmonėms. Ekonomikos smogikai, šakalai ir armijos klesti tol, kol jų veiksmai atrodo skatinantys ekonominį augimą – o jie visąlaik jį skatina. Dėl to reikia padėkoti šališkiems prognozavimo, ekonometrijos ir statistikos “mokslams“. Jei subombarduoji miestą ir jį atstatai – duomenys rodo didžiulį ekonomikos augimą.

Tikroji istorija rodo, kad gyvename mele. Kaip ir mano MAIN veiklos aprašas, sukūrėme uždangą, po kurios paviršiumi slepiamas viską graužiantis vėžys. Jį parodo mūsų statistikos rentgeno spinduliai, atskleisdami šiurpinantį faktą, kad galingiausia ir turtingiausia pasaulio imperija turi vienus aukščiausių savižudybių, narkomanijos, skyrybų, vaikų tvirkinimo, prievartavimų ir žmogžudysčių rodiklius, ir ši negalia kaip vėžys plinta plinta vis didesniame plote. Savo širdyse kiekvienas jaučiame skausmą. Mes maldaujame pokyčių. Tačiau slopindami šias maldas, spaudžiame kumščius prie burnų ir liekame neišgirsti.

Būtų puiku, jei visą kaltę galėtumėme suversti sąmokslams, tačiau to padaryti negalime. Imperija priklauso nuo stambių bankų, korporacijų ir vyriausybės – korpokratijos efektyvumo. Ir tai nėra sąmokslas. Korpokratija – tai mes. Mes leidžiame jai gyvuoti. Būtent todėl daugumai mūsų taip sunku jai pasipriešinti. Mes mieliau dairysimės šešėliuose besislepiančių sąmokslininkų, nes dauguma mūsų dirba bankuose, korporacijose ar vyriausybėse arba yra priklausomi nuo jų gaminamų ir parduodamų prekių ir paslaugų. Mes negalime prisiversti kąsti į maitinančio šeimininko ranką.“

Galiausiai, ką gi jis siūlo? Ne kažką. Skaityti jo knygą, burtis į būrelius ir stengtis mažiau vartoti. Gal pirmieji du dalykai ir gerai, būtų gerai ir trečias, bet jie neišgelbės. Nepasiseks taip paprastai mažiau vartoti. Pirma, taip paprastai mums ir neleis spausdami įvairiais psichologiniais poveikiais. Antra – vartojimas yra mūsų dabartinio pasaulio pagrindas, bazė, variklis ir vienintelė tikroji religija. Jei jo atsisakyt – toks pasaulis, kuris buvo kuriamas pastaruosius kelis šimtmečius, neišvengiamai žlugs. Žlugimo procese mūsų neišvengiamai laukia ne malonumai, bet atvirkščiai – vieni nemalonumai. Kiek gi iš mūsų yra pasirengę ateityje pergyventi daug nemonumų, sunkumų ir bėdų, gal net kančių?

Aišku, aš nesiimu teigti, kad jis ir taip nežlugs. Tai ką gi daryti? Tokio kaip jau susikristalizavusio recepto aš neturiu, nes jeigu turėčiau, tai dabar rašyčiau ne šį blogą ir tokias knygas, kokias dabar rašau, bet visiškai kitokią knygą. Todėl geriau kol kas pasidalinsiu labai svarbiomis vieno mokslininko įžvalgomis apie kitą sunkiai išsprendžiamą klausimą – aplinkosaugos:

“Mes, mokslininkai, nežinome kaip tai padaryti“

“Galvodavau, kad pagrindinės aplinkos problemos yra bio įvairovės praradimas, ekosistemos griūtis ir klimato pokytis.

Maniau, kad per 30 metų dėl gero mokslo mes galėtumėme tvarkytis su šiomis problemomis.

Bet aš klydau.

Pagrindinės aplinkos problemos yra savanaudiškumas, godumas ir apatija…

… ir kad su jomis tvarkytis, mums reikia dvasinės ir ir kultūrinės transformacijos

– ir mes, mokslininkai, nežinome kaip tai padaryti.“

Gus Speth

%d bloggers like this: