11) 2020-06-26

Čia pristatoma knyga yra puikiausias tiriamosios žurnalistikos (tik nepainioti su LRT ir 15 min. “tiriamąja žurnalistika“!) pavyzdys. Skaičiau ją su dideliu malonumu, kaip patį geriausią romaną. Turbūt ji patiks visiems, kas bent kiek domisi ir / ar supranta finansus, ne vien buhalteriją, bet ir apie finansų instrumentus, o gal ir ne tik jiems.

Amerikietis autorius ir yra pristatomas kaip finansų žurnalistas bei bendradarbiaujantis redaktorius dirbantis su Vanity Fair, turėjęs daug tiesioginio darbo didžiausiose pasaulio finansų bendrovėse patirties. Sakosi, kad įkvėpimo tapti rašytoju sėmęsis iš The Economist ir The Wall Street Journal žurnalistikos, o tai yra liberalūs labiau dešinieji leidiniai. Taip pat dirbęs ir su kairiaisiais The New York Times Magazine, britišku The Guardian bei įvairiausiai kitais įvairių pakraipų leidiniais. Kelis kartus kritikavęs D. Trumpo administraciją, o pats susilaukęs kritikos iš skirtingų pusių.

Šioje knygoje pasakojama ir nagrinėjama apie valstybių bankrotus arba sunkią ekonominę krizę 2008-2011 m. Islandijoje, Graikijoje, Airijoje, Vokietijoje ir JAV, taigi, ne vien Europoje:

Michael Lewis “Bumerangas. „Kietas“ Europos nusileidimas“, Eugrimas 2013 (2011)

Aš labiausiai atkreipiau dėmesį į Kubiliaus numylėtos Airijos visiško žlugimo atvejį, nes pagrindinė to ten priežastis – “chebrytė“ gerokai užsižaidė su statybomis.

Tačiau visi atvejai pamokantys, visi individualūs, bet turintys kai ką bendro. Šį kartą man norėjosi pacituoti tiek daug, kad teko palaužyt galvą kaip tų citatų perpus sumažinti, bet vis vien pacituosiu daug.

Islandija, pirmąja citata grįžtame į 2003 m., kuriais pabaigėme pereitame bloge:

“Jie šioje atokioje saloje išgyveno 1 100 metų neturėdami reikalų su tokiais dalykais, kaip akcijų pirkimas už pinigus, gautus jas užstačius, agresyvūs kitų kompanijų perėmimai, prekyba išvestinėmis finansinėmis priemonėmis ir netgi nedidelės finansinės apgavystės. Kai 2003 m. islandai susėdo už vieno stalo su Goldman Sachs ir Morgan Stanley bankų atstovais, turėjo tik patį bendriausią supratimą, kuo investiciniai bankai užsiima ir kaip jie elgiasi. Didžiąją dalį žinių apie tai sudarė jaunų islandų patirtis, įgyta įvairiose Amerikos verslo mokyklose. Todėl tai, ką jie darė su pinigais, greičiausiai ne mažiau kaip apie pačius islandus pasako ir apie pačius amerikiečius, kokie jie buvo maždaug apie 2003 m. Pavyzdžiui, jie iš karto suprato, kad finansai turi mažai ką bendro su produktyviomis įmonėmis, kad tai tik prekiavimas tarpusavyje popieriaus lapeliais. O kai skolino pinigus, tai šitaip ne skatino gamybą, o tik kaip kokie nekilnojamojo turto bankininkai finansavo draugus ir šeimos narius, kad šie galėtų įsigyti ir turėti įvairiausių daiktų: kooperatinius butus Beverli Hilse, britų futbolo komandas ir universalines parduotuves, Danijos oro linijas ir žiniasklaidos kompanijas, Norvegijos bankus, Indijos jėgaines.“

“Žvelgiant į praeitį, kyla keletas akivaizdžių klausimų, kuriuos kiekvienas islandas per pastaruosius penkerius metus galėjo sau užduoti. Pavyzdžiui, kodėl gi Islandija turėjo tariamai tapti tokia svarbi viso pasaulio finansų sistemai? Arba kodėl didžiosioms šalims, kurios ir sukūrė moderniąją bankininkystės sistemą, staiga prisireikė Islandijos bankų, kaip tarpininkų tarp jų indėlininkų ir skolininkų, kodėl jie turėjo spręsti, kas gaus lėšų, o kas ne? Arba dar – jei islandai turi tokių neįtikėtinų gabumų finansams, tai kaip jie sugebėjo taip gerai juos slėpti net 1 100 metų? Juk šalyje, kur visi pažįsta vienas kitą, galima būtų laukti, kad kai tik Stefanas Alfssonas atėjo į Landsbanki banką ieškoti darbo, bent dešimt žmonių būtų šūktelėję: “Stefanai, betgi tu esi žvejys!“ Tik niekas to nepadarė. Stebėtis reikia, kad jie to nedaro iki šiol. “Jei grįžčiau į bankininkystės sritį, – jau visai rimtu veidu sakė šis menkių žvejys, – tapčiau privačiu bankininku.“

“Kai prisiskolinate daug pinigų netikram klestėjimui sukurti, tai į dabartį įtraukiate ateitį. Ta ateitis nėra tikra, tik groteskiška silikoninė jos imitacija. Pirkimas už skolintus pinigus leidžia jums tik akies krašteliu pamatyti tą klestėjimą, kurio nesate nusipelnę. Tos ateities, kurią islandų vyrai trumpam buvo įtraukę, būdingas bruožas buvo jos stulbinantis panašumas į tą praeitį, kurią taip šlovina. Galėčiau lažintis, kad dabar, kai jie pamatė savo netikrą ateitį, islandų moterys galės kur kas daugiau pasakyti apie tikrąją ateitį.“

Graikija, irgi daug kuo primenanti Lietuvą, kur mokėti mokesčius – ne mada, visi nepasitiki visais, graikui kitas graikas – labai nemalonus tipas, bet visi vaidina labai kolektyvinę visuomenę:

“Beveik nesvarbu, kur ta riba, skirianti švaistymą, neūkiškumą nuo paprasčiausios vagystės. Juk viena maskuoja kitą ir leidžia jam klestėti. Pavyzdžiui, tiesiog daroma prielaida, kad kiekvienas valdžios organų darbuotojas ima kyšius. Žmonės, besigydantys valstybinėse ligoninėse, mano, jog reikia duoti kyšius gydytojams, kad šie iš tikrųjų jais rūpintųsi. Ministrai, visą gyvenimą dirbę valdišką darbą, išėję į pensiją gali leisti sau įsigyti ne vieną milijoną dolerių kainuojančius namus ir porą ar trejetą užmiesčio namų ar vilų.

Gana keista, kad finansininkai Graikijoje beveik nenusipelno priekaištų. Jie kaip buvo, taip ir liko mieguistais senamadiškais bankininkais. Faktiškai vieninteliai iš šios profesijos atstovų Europoje neįsigijo JAV antrarūšių būsto paskolų obligacijų, neprisipirko turtų už skolintus pinigus, neišmokėjo patys sau didelių pinigų sumų. Didžiausia bankų problema yra ta, kad jie paskolino šalies vyriausybei apie 30 milijardų dolerių, kurie iš jos pačios buvo išvogti ar iššvaistyti. Graikijoje ne bankai paskandino valstybę, o valstybė bankus.“

“Jis neabejojo, jog aš žinau, kad Graikijoje mokesčius moka tik tie, kurie negali to išvengti – tie korporacijų darbuotojai, kuriems mokesčiai išskaitomi išrašant jiems atlyginimų čekius. O visi laisvų profesijų ir besiverčiantys privačia praktika darbuotojai nuo gydytojų iki spaudos kioskų, pardavinėjančių ir International Herald Tribune laikraštį, savininkų, apgaudinėja valstybę (beje, tai viena iš svarbių priežasčių, kodėl Graikijoje didžiausias tokių darbuotojų procentas). “Tai tapo mūsų kultūros bruožu, – sakė Pirmasis mokesčių inspektorius. – Graikai niekada nesimokė mokėti savo mokesčius. Ir niekada nemokėjo, nes dar nė vienas už tai nebuvo nubaustas. Nė vienas niekada. Tai laikoma tik etiketo pažeidimu, maždaug tokiu kaip tada, kai vyras neatidaro durų moteriai.“

“Graikijos valstybė buvo ne tik sugedusi, korumpuota, bet ir kenkianti kitiems. Pamatę, kaip ji veikia, galėdavote suprasti tą reiškinį, kuris kitokiu atveju atrodytų nesuprantamas: kaip sunku graikams pasakyti ką nors malonaus vienam apie kitą. Kaip individai, tie žmonės tiesiog nuostabūs: linksmi, šilti, sumanūs, išradingi, smagūs kompanijoje. Ėmiau iš jų pora dešimčių interviu ir po kiekvieno sakydavau sau: “Kokie puikūs žmonės!“ Tačiau jie nėra tokios nuomonės vieni apie kitus. Sunkiausia Graikijoje yra pasiekti, kad graikas pagirtų kitą graiką šiam už nugaros. Į bet kokią sėkmę žiūrima įtartinai. Jie yra įsitikinę, kad visi vengia mokesčių, papirkinėja politikus ar patys ima kyšius, melagingai nurodo savo turimo turto vertę. Ir tas visuotinis vieno netikėjimas kitu yra tendencija, pagrindžianti pati save. Melavimo, apgaudinėjimo ir vogimo epidemija daro neįmanomą bet kokį pilietinį gyvenimą, o dėl to dar labiau daugėja melo, apgavysčių ir vagysčių. Nepasitikėdami vieni kitais, graikai priversti pasikliauti tik savimi ir savo šeimomis.

Nors Graikijos ekonomikos struktūra yra kolektyvinė, tačiau šalies dvasia priešinga. Joje kiekvienas žmogus rūpinasi tik savimi. Į šią sistemą investuotojai įnešė šimtus milijardų dolerių. Tas kreditų bumas leido šaliai peržengti bet kokias ribas, atvedė ją prie visiško moralinio žlugimo.“

“Tačiau ši šalis elgėsi ne kaip kolektyvas. Ji stokojo minėtų vienuolių nuojautos. Elgėsi veikiau kaip atomizuotų dalelių aibė, kurioje kiekviena yra įpratusi paisyti tik savo interesų visų gerovės sąskaita. Neabejotina, kad vyriausybė pasiryžusi bent jau pabandyti atkurti Graikijos pilietinį gyvenimą. Klausimas tik, ar kartą jį praradus įmanoma atkurti vėl?“

Mano jau minėtoji Airija, kur irgi mėgstama užsiimti statybomis. Aš dar atkreipčiau dėmesį ir į smegenų plovimo, pomėgio pakartotinai lipti ant to paties grėblio ir visuotinio fatalizmo nuotaikų motyvus:

“Airijos ir Islandijos finansinė krizė turėjo bendrų bruožų. Ją sukėlė tokie žmonės, kurie, pavyzdžiui, nepaiso savo žmonų patarimų važiuojant stabtelėti ir pasiklausti kelio. Islandijos vyrai užsienio pinigus panaudojo nekilnojamam turtui užsienyje, pavyzdžiui, trofėjų kompanijoms Britanijoje ar žemės sklypams Skandinavijoje įsigyti, o Airijos vyrai užsienio pinigais stengėsi užkariauti savo šalį. Palikti vieni tamsiame kambaryje su krūva pinigų jie nusprendė, kad labiausiai norėtų nusipirkti Airiją vienas iš kito.“

“Tačiau kai atvykau į Airiją, jos politika atrodė tokia pati, kaip ir anksčiau. Islandijoje palanki verslui konservatorių partija buvo greitai nušalinta nuo valdžios, moterys visus tuos šauniuosius vyrus išspyrė ir iš bankų bei valdžios įstaigų. Graikijoje korumpuota, palanki verslui ir graikų individualizmą palaikanti konservatorių partija irgi buvo nuvaryta nuo valdžios lovio, ir ten naujoji vyriausybė stengėsi sukurti kolektyvinio tikslo pojūtį ar bent jau įtikinti šalies piliečius nevengti mokesčių. (Naujasis Graikijos ministras pirmininkas yra ne tik garbingas žmogus, bet ir nelabai graikas.) Airijoje pirmoje iš Europos šalių žlugo visa bankų sistema, tačiau jos verslui palanki konservatorių partija Fianna Fail išliko valdžioje iki 2011 m. vasario. Šalyje nebuvo nei amerikietiškojo Arbatėlės judėjimo (Tea Party Movement), nei Glenno Becko, nei bet kokių rimtesnių protestų.“

“Apie šią katastrofą sužinojau visai atsitiktinai, – tvirtino jis, – nes Airijos ekonomika niekada nesidomėjau. Ji juk maža ir nuobodi.“ Kelly’is pastebėjo, kad namų kainos kilo pašėlusiu greičiu, o jauni žmonės, kuriems jis dar neseniai dėstė ekonomiką, bando aiškinti, kodėl tas bumas Airijos ekonomikoje nekelia jiems nerimo. Tai privertė profesorių sunerimti. “Apie 2006 m. vidurį visi tie buvę mūsų studentai, dabar dirbantys bankuose, pradėjo rodytis per televiziją! – pasakojo jis. – Dabar jie jau buvo bankų ekonomistai, šaunūs vyrai ir t. t. Ir visi kaip susitarę kartojo tą patį, kad jų laukia švelnus nusileidimas.“

“Airijos nekilnojamojo turto burbulas skyrėsi nuo amerikietiškojo keliais aspektais. Visų pirma, jis iš pat pradžių nebuvo maskuojamas. Jam perprasti nereikėjo sudėtingų finansinių procedūrų, nesuprantamų paprastiems mirtingiesiems. Tas burbulas taip pat nebuvo toks ciniškas. Tik nedaugelis Airijos finansininkų ar prekiautojų nekilnojamuoju turtu nesužlugdė savo ateities. Amerikoje bankai žlugo, bet stambūs veikėjai juose vis tiek praturtėjo. Airijoje tokie žmonės patyrė krachą kartu su bankais.“

“Kelias valandas toji Merrill Lynch ataskaita buvo skaitomiausias dalykas Londono finansų rinkose, kol Merrill Lynch jos neatšaukė. Mat ši kompanija buvo svarbiausia Anglo Irish banko obligacijų garantuotoja ir AIB banko maklerė. Ji uždirbdavo labai daug pinigų iš Airijos bankininkystės augimo. Kai tik Ingramas savo ataskaitą paskelbė internete, tie bankai paskambino Merrill Lynch kompanijos bankininkams ir pagrasino, kad nutrauks su ja verslo santykius.“

“Merrill Lynch investiciniai bankininkai tam tikru mastu negalėjo nežinoti, kad neapgalvotoje, neatsargioje rinkoje Airijos bankai to neatsargumo dar pridėjo ir nuo savęs. Tačiau savo šešių puslapių memorandume Brianui Lenihanui (už kurį Airijos mokesčių mokėtojai sumokėjo Merrill Lynch kompanijai septynis milijonus eurų) jie apie jokius įtarimus, kurių galėjo turėti, net neužsiminė. “Visi Airijos bankai yra pelningi ir gerai kapitalizuoti“, – rašė šios kompanijos patarėjai ir piršo mintį, kad tų bankų problemos atsirado ne dėl prisiimtų blogų paskolų, o dėl panikos rinkoje.“

“Tai kai ką primena. Kai JAV finansų ministras Hankas Paulsonas suprato, jog leidimas Lehmans Brothers bankui bankrutuoti laikomas ne drąsiu ir principingu poelgiu, o katastrofa, tai ir jis pareiškė, jog padarė tai, ką padarė, tik dėl to, kad įstatymai nesuteikė kito pasirinkimo. Krizės įkarštyje Paulsonas nepaminėjo to įstatymo, kaip Lenihanas nepaminėjo, koks gi įstatymas vertė sumokėti privatiems bankų skolintojams. Tai jis padarė tik praėjus daug laiko nuo šios operacijos. Abiem atvejais vadovautasi įstatymo raide, taigi siaurąja prasme elgtąsi teisingai, o plačiąja – neteisingai. Airijos vyriausybė niekada nestokojo galių nuostolius užkrauti ant stambiųjų obligacijų turėtojų pečių, jei tik ji būtų panorėjusi tai padaryti. “Žmonės tiesiog pamiršo, kad vyriausybė turi tam tikrų galių, – sakė Morganas Kelly’is. – Galima imti žmones į kariuomenę, galima siųsti juos į tikrą mirtį. Galima pakeisti įstatymą.“

“Kokį kelią šalys pasirinko, kai galėjo lengvai prieiti prie didelių pinigų, daug pasako apie jas: apie troškimus, jų apribojimus, slaptą savęs suvokimą. Ne mažiau gerai jas apibūdina ir tai, kaip reagavo, kai pinigai buvo atimti. Graikijoje pinigus skolinosi valstybė, ir jos skolos yra Graikijos žmonių skolos, tik jie to nenori pripažinti. Graikai jau buvo išėję į gatves, smurtavo ir kaip mat surado žmonių, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl savo problemų: tai vienuoliai, turkai, užsienio bankininkai. Graikų anarchistai paštu siuntė sprogmenis Vokietijos politikams ir apmėtė Molotovo kokteiliais savo pačių policiją. Airijoje pinigus pasiskolino keli bankai, tačiau atrodo, kad žmonės ne tik yra pasirengę juos grąžinti, bet ir tai daro per daug nedejuodami. Prisiminkime 2008 m. rudenį. Po to, kai vyriausybė pagrasino atlikti medicininės priežiūros reikalingumo peržiūrėjimą, seni žmonės surengė protesto eiseną Dublino gatvėmis. Praėjus kelioms dienoms po mano atvykimo tuo pavyzdžiu pasekė ir moksleiviai, bet jų protestas buvo ne tiek viešo pasipiktinimo proveržis, kiek spektaklis, o gal tiesiog dingstis praleisti pamokas. (“BAIKITE TOKIUS DALYKUS!“ – skelbė vienas iš jų šūkių.) Sustabdžiau porą moksleivių, grįžtančių iš tokio renginio, ir paklausiau, kam jie savo veidus išsidažė geltonais ruožais. Jiedu sumišę susižvalgė. “Nežinau!“ – pagaliau atsakė vienas ir ėmė juoktis.“

Vokietija, labai svarbi mums šalis, nes jos sprendimai didžia dalimi lemia Europos Sąjungos ateitį:

“Kadangi vokiečiai buvo ne tik didžiausi įvairių veltėdžiaujančių Europos šalių kreditoriai, bet ir vienintelė rimta viltis gauti lėšų ir ateityje, tai jiems atiteko teisė vaidinti moralinio arbitro vaidmenį ir nuspręsti, kokį finansinį elgesį toleruoti galima, o kokio ne. Vienas aukštas Vokietijos federalinio banko pareigūnas man aiškino taip: “Jei mes pasakysime “ne“, tai ir reikš “ne“. Be Vokietijos nieko nebus. Tik čia galima tikėtis nuostolių kompensavimo.“ Vos prieš metus šios šalies veikėjai pavadino graikus apgavikais, o vokiečių žurnaluose sumirgėjo tokios antraštės: “Ei jūs, bankrutavę graikai, kodėl neparduodate savo salų?“ Paprasti graikai tai suprato kaip siaubingą įžeidimą.“

“Tuo didžiųjų pagundų metu Vokietija tapo tarsi Islandijos, Airijos, Graikijos ir net JAV atvaizdu. Kitos šalys švaistė užsienio pinigus įvairaus pavidalo beprotybėms tenkinti, o vokiečiai per savo bankininkus naudojo savo pinigus tam, kad sudarytų sąlygas kitų šalių žmonėms elgtis neprotingai.“

“Mano minėto finansų ministro pavaduotojo kabinete užrašas ant sienos primena jam, kad būtina suprasti kitų žmonių požiūrius. Dabar aišku, kam to reikia. Kiti elgiasi ne taip, kaip vokiečiai – kiti meluoja. Šiame finansų pasaulyje, kur viešpatauja apgaulė, vokiečiai yra tarsi čiabuviai apsaugotoje saloje, kur jie nepaskiepyti nuo svetimšalių atnešamo viruso. Tie patys įgimti polinkiai, instinktai, kurie skatino juos tikėti Volstryto obligacijų prekiautojais, paskatino tikėti ir prancūzais, kai šie žadėjo, kad nereikės niekam teikti finansinės pagalbos, ir graikais, kai šie dievagojosi, kad jų biudžetas gerai subalansuotas. Tai vienas paaiškinimo variantas. O kitas paaiškinimas, kodėl vokiečiai taip lengvai patikėjo, yra toks, kad nepakankamai įvertino, kiek galėtų kainuoti galima klaida, nes būta ir tam tikros naudos. Vokiečiams euras yra ne vien tik valiuta, bet ir priemonė nusiplauti praeities nuodėmes, dar vienas Holokausto memorialas. Viešosios nuomonės tyrimų duomenimis, šios šalies atstovai gali būti nusistatę prieš graikus, bet yra giliau paslėptų jėgų, veikiančių pastarųjų naudai.“

Ir galiausiai JAV, šalis, kuri visada mane domina:

“Klestėti daugiau šansų turi kompanijos, esančios stipresnėse valstijose, o žmonės eis ten, kur yra daugiau darbo vietų. Taigi galiausiai jie eis paskui kompanijas.“ Moters nuomone, šalis vis didesniu mastu galėtų skirstytis į finansinio saugumo ir finansinės krizės zonas. Ir kuo aiškiau žmonės supras, kokiai zonai tas ar kitas regionas priklauso, tuo labiau didės trintis tarp jų. (“Indiana gali pradėti šaukti, kad teikia paramą Naujajam Džersiui.“) Kuo geriau žmonės suvoks, kurios vietovės turi rimtų finansinių problemų, o kurios ne, tuo labiau didės tos problemos. “Tie, kurie turi pinigų ir gali kilnotis iš vietos į vietą, – rašė Whitney ataskaitoje savo Volstrito klientams, – taip ir padarys, o kurie jų neturi ir kilnotis negali, to ir nedarys. Jie galų gale dar labiau pasikliaus valstija ir vietinių valdžios organų pagalba. Praktiškai tai tampa paprastų žmonių tragedija.“

<…>

– Tai kuri gi valstija labiausiai bauginanti? – paklausiau jos.

Atsakyti jai pakako poros sekundžių:

– Kalifornija.“

“Politikai išrenkami tam, kad kažką padarytų, bet sistema tada neleidžia dirbti norima kryptimi, ir dėl to žmonių pasipiktinimas jais dar labiau padidėja. Markas Paulis tai vadina “užburtu negerbimo ciklu“. Kalifornijos valstijos vyriausybė buvo išrinkta daugiausia tam, kad maksimaliai padidintų tikimybę, jog balsuotojai ir toliau negerbs žmonių, kuriuos patys išsirinko.

Tačiau jis pridūrė, jog pažvelgus giliau ta sistema faktiškai labai gerai duoda Kalifornijos gyventojams tai, ko jie nori. “Visos gyventojų apklausos rodo, sakė Paulis, – kad žmonės nori paslaugų, tik nenori už jas mokėti. Kaip tik tai jie dabar ir turi.“ Negerbdami savo valdžios, Kalifornijos gyventojai perėmė jos svarbiausią bruožą – poreikį skolintis.“

“Kalifornijoje žmonių santykiai su pinigais yra tokie, kad galima kaip pavyzdį paimti beveik bet kurį šios valstijos miestą ir pamatyti krizę. San Chosė pajamos vienam gyventojui yra didžiausios iš visų JAV miestų, išskyrus Niujorką. Tarp Kalifornijos miestų, turinčių daugiau kaip 250 000 gyventojų, jo kredito reitingas didžiausias. San Chosė yra vienas iš vos kelių Amerikos miestų, kuriam Moody’s ir Standard & Poor’s reitingų agentūros suteikė aukščiausią (AAA) reitingą. Tačiau tik dėl to, kad jo obligacijų turėtojai turi teisę priversti miestą apmokestinti nekilnojamojo turto savininkus, siekdami apmokėti obligacijas. O pats miestas yra šalia bankroto ribos.“

“Mūsų policijos pareigūnai ir ugniagesiai išėję į pensiją gaus daugiau, nei gaudavo dirbdami, – teigė Reedas. – Šie žmonės naudodavo argumentą, kad privalome jiems mokėti tokius pinigus, nes kitaip negalės leisti sau gyventi mieste. Tačiau kuo daugiau mokame, tuo labiau mažėja tikimybė, kad jie gyvens mieste, nes gali leisti sau išvykti kitur. Tai pribloškia. Kada mes atsisakėme principo duoti žmonėms atostogas ligos atveju ir leidome jas kaupti, kad vėliau, baigę darbo karjerą, jie atsiimtų šimtus tūkstančių dolerių grynais? Tai klaida. Ne finansinė, o požiūrio į viešąsias paslaugas, visuomenės aptarnavimą.“

“- Manau, kad tapome masinių iliuzijų aukomis, – sakė Chuckas.

Ne visai supratau, ką tai reiškia, ir pasakiau jam apie tai.

– Mes visi norime būti turtingi, – aiškino mano pašnekovas. – Visi norime gyventi amžinai. Visos valstijos pajėgos yra pasirengusios išlaikyti status quo, išlaikyti iliuziją. Ir štai kaip tik čia ir įvyksta susidūrimas su realybe.“

Atskirai išskiriu du fragmentus.

Pirmasis yra mums labai svarbus ir einamuoju metu, nes kalba apie eurą, kuris yra mūsų valiuta:

“Todėl turi įvykti vienas iš dviejų dalykų. Pirmasis – Vokietija turi pritarti Europos fiskalinei integracijai. Tada šios šalies ir Graikijos tarpusavio santykiai būtų tokie, kaip pavyzdžiui, Indianos ir Misisipės valstijų, vokiečių mokesčių mokėtojų pinigai patektų į bendrą katilą ir būtų naudojami ir graikų gyvenimo stiliui apmokėti. Antrasis – graikai (o greičiausiai ilgainiui ir visi ne vokiečiai) turi įgyvendinti struktūrinę reformą. Šis eufemizmas reiškia, kad jie kažkokiu stebuklingu būdu turi radikaliai pasikeisti, tapti žmonėmis, dirbančiais taip efektyviai ir produktyviai, kaip vokiečiai. Pirmasis sprendimo būdas būtų malonus graikams, bet skausmingas vokiečiams, o antrasis – malonus vokiečiams, bet skausmingas, gal net savižudiškas, graikams.

Vienintelis ekonomiškai tikėtinas scenarijus yra toks, kad vokiečiai, gal šiek tiek padedami ir kitų dar mokių Europos šalių gyventojų, kurių skaičius sparčiai mažėja, sugers tas skolas, dirbs dar intensyviau ir sumokės už visus kitus. Tačiau tai, kas tikėtina ekonomiškai, nepriimtina politiškai. Visi vokiečiai apie eurą gerai žino bent jau tą, kad prieš tai, kai sutiko į jį iškeisti savo markę, vadovai labai aiškiai pažadėjo, kad iš jų niekada nebus reikalaujama gelbėti kitas šalis. Europos centrinis bankas įkurtas tokiam principui įgyvendinti, bet jis buvo pažeistas 2010 m. Piliečiai kiekvieną dieną vis stipriau protestavo prieš šį pažeidimą – taip stipriai, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel, garsėjanti gebėjimu jausti žmonių nuotaikas, net nebandė viešai įtikinėti savo tautiečių, kad jiems galėtų būti naudinga padėti graikams.

Štai kodėl Europos piniginės problemos yra ne tik sudėtingos, bet ir sunkiai sprendžiamos. Štai kodėl graikai paštu siuntė bombas kanclerei Merkel, o chuliganai Berlyne akmenimis daužė Graikijos konsulato langus. Štai kodėl Europos šalių vadovai nieko nedarė, o tik atidėliojo neišvengiamą atsiskaitymo terminą, kas kelis mėnesius sukrapštydavo kažkiek grynųjų pinigų vis didėjančioms Graikijos, Airijos ir Portugalijos biudžetų skylėms užlopyti ir meldė Dievo, kad neatsivertų dar didesnės ir baisesnės skylės Ispanijos, Italijos ir net Prancūzijos biudžetuose.“

Tiesa, šiuo metu Vokietija kaip tik pakeitė plokštelę ir jau entuziastingai siūlosi išdalinti dideles sumas kaip Europos Sąjungos ekonominės pagalbos koronaviruso padariniams likviduoti paketą. Realiai tai daug labiau panašu ne į tikrą ekonominę pagalbą, bet į stambaus masto politinį kyšį. Akivaizdu, kad Briuselyje priimti sprendimai (visai ne slapti) dėl abejų ką tik pateiktoje citatoje aprašytų dalykų įgyvendinimo, ir tai galima stebėti ir Lietuvoje. Pagal pirmąjį, Lietuvos santykiai nebe su Vokietija, o su Briuseliu būtų tokie, kokie anksčiau buvo LTSR santykiai su Maskva, tik valdytų Briuselio biurokratai, o šiems didžiausią įtaką, tikėtina, darys Vokietija ir Prancūzija. Apie tai labai daug pastaruoju metu kalba mūsų konservatoriai ir jiems prijaučiantieji. Pagal antrąjį mes turėtumėme būti perdaryti ne į vokiečius, bet į kažkokius “naujuosius europiečius“, kurie nieko bendro neturi su tuo, ką įprastai europiečiais mes vadiname dabar ir yra daug labiau panašūs į naujuosius komunistus. Apie tai daugiausiai kalba Laisvės partija kaip ir tie patys jų draugai konservatoriai, taip pat socialdemokratai ir likusieji įvairūs liberalai, praktiškai beveik visos partijos, šiuo metu esančios Seime ar Europarlamente.

Antrasis fragmentas, mano nuomone, yra geriausiai apibendrinantis tai, ką norėjau pasakyti:

“Turtingiausia iš visų, kokias tik pasaulis kada nors matė, visuomenė taip praturtėjo sugalvodama vis geresnių būdų, kaip duoti žmonėms tai, ko jie nori. Kai daugelis kokių nors norų žaibiškai patenkinami, tai smegenys paveikiamos panašiai, kaip ir tuo atveju, kai dešinė ranka nupjauna kairę. Kuo daugiau žmogus naudojasi tuo “driežiniu“ smegenų branduoliu, tuo labiau jis ima dominuoti. “Mes darome štai ką: iki minimumo sumažiname naudojimąsi ta smegenų dalimi, kurios driežai neturi, – aiškino Whybrowas. – Sukūrėme fiziologinį funkcionavimo sutrikimą. Praradome savireguliacijos gebėjimą visuose visuomenės lygmenyse. Tie penki milijonai dolerių, kuriuos Goldman Sachs sumokės jums už tai, kad padarysite, ko jie paprašys, yra iš esmės tas pats šokoladinis pyragaitis, tik aukštesnio lygmens.“

Visus tuos finansinius burbulus ir tokį didelį atskirų žmonių ir visuomenės prasiskolinimą Peteris laiko tiesiog gyvenimo vadovaujantis driežo smegenimis padariniais. Spalvotą amerikiečių asmeninio prasiskolinimo žemėlapį uždėję ant Ligų kontrolės centro sudaryto spalvoto žemėlapio, vaizduojančio fantastišką nutukusių žmonių skaičiaus padidėjimą JAV nuo 1985 m., pamatysime, kad jie iš esmės sutampa. Prekiavimo individualiais akcijų portfeliais bumas, legalizuoto lošimo verslo plitimas, priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio didėjimas – viskas kuo puikiausiai dera. Kur tik bepažvelgsi, visur amerikiečiai savo ilgalaikius interesus išmaino į trumpalaikę naudą.

Bet kas gi atsitinka, kai visuomenė praranda savireguliacijos gebėjimą ir ilgalaikius interesus išmaino į trumpalaikę naudą? Kuo tai baigiasi? “Pajėgtume reguliuoti save, jei tik galvotumėme apie tai, – teigė Whybrowas. – Tik nepanašu, kad mes ketintume tai daryti.“ Be šios mažai tikėtinos galimybės Peteris įžvelgė dvi galimas pasekmes. Pirmąją jis iliustravo tikra istorija, kurią būtų galima pavadinti parabole apie fazaną. < toliau seka istoriją apie fazaną, kuris liko puikiame sode vienas ir galėjo lesti, kiek tik nori > Netrukus paukštis visai nutuko. Jis galėjo ir toliau lesti kiek širdis geidžia, bet skraidyti nebesugebėjo. Ir štai vieną dieną fazano nebeliko – jis tapo lapės auka.

Kita galima pasekmė buvo truputį viltingesnė – pasiekti dugną. Reikėjo suvokti, kas atsitiko su mumis, nes kito pasirinkimo tiesiog neliko. “Jei atsisakome patys reguliuoti save, tada mus reguliuoja tik aplinka ir jos daroma skriauda“, – sakė Peteris. Kitaip tariant, kad įvyktų kokia nors prasminga permaina, reikia, kad iš aplinkos patirtumėme reikiamą skausmo dozę.“

Paskutinė šios citatos pastraipa geriausiai ir apibūdina mano knygos “Pasirengus gimti“ pavadinimą.

%d bloggers like this: