13) 2020-07-09

Nors mano pozicija dėl abortų yra aiški (esu už gyvybę), bet pabandysiu šiuos dalykus panagrinėti, kaip sakoma, “kitu kampu“. Ar etiška moteriai pačiai norėt atlikti abortą? O ar etiška ją tai daryti skatinti kitiems? O jeigu skatina pats gydytojas – ar etiška? Jei taip – kokiais atvejais?

O jei tai dėl kūdikio gimimo su Dauno sindromu rizikos? Kaip rašo CBS News straipsnyje “Viduje šalies, kur Dauno sindromas nyksta“ (“What kind of society do you want to live in?“: Inside the country where Down syndrome is disappearing): “Vaikai, gimę su šiuo genetiniu sutrikimu, turi savitų veido problemų ir eilę vystymosi problemų. Daug žmonių, gimusių su Dauno sindromu, gali gyventi pilnus, sveikus gyvenimus, kurių vidutinė trukmė – apie 60 metų.“

Teko gana nemažai bendrauti su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis bei jų artimaisiais. Gal šie ir ne tokie intelektualūs, kaip vidutinis žmogus, bet, patikėkit – tai patys geriausi ir teisingiausi žmonės pasaulyje, nes geraširdiškiausi ir nemoka meluoti. Laikau juos Dievo dovana žmonijai. Lygiai taip pat jais džiaugiasi ir tėvai bei kiti artimieji – pasakoja, kad tik iš pradžių būna sunku, kol išmoksti tinkamai su jais elgtis. O štai islandai giriasi, kad tokių pas juos beveik nelikę. Kokiu būdu? Kaip rašoma tame pačiame straipsnyje, “nuo to laiko, kai ankstyvaisiais 2000-aisiais Islandijoje buvo įvesti priešnėštuminės atrankos testai, absoliuti dauguma moterų – arti 100 procentų, kurių testai dėl Dauno sindromo buvo teigiami, nutraukė savo nėštumą.“ Pateikiami ir kitų šalių pavyzdžiai: “pagal naujausius prieinamus duomenis, JAV įvertino nėštumo nutraukimo dėl Dauno sindromo koeficientą 67 procentais (1995-2011), Prancūzijoje jis yra 77 procentai (2015), Danijoje – 98 procentai (2015).“

Kaip rašoma minėtame straipsnyje – moterys sutartinai pačios pasirenka tokią nėštumo baigtį prieš tai pasikonsultavusios su specialios nėštumo klinikos konsultantu. Tam prieštarauja Patricia Heaton straipsnyje “Islandija nešalina Dauno sindromo – jie tiesiog žudo kiekvieną, kas jį turi“ (Iceland isn’t eliminating Down syndrome—they are just killing everyone who has it). Šį ji parašė kaip atsakymą į minėtąjį CBS News straipsnį, paskelbtą Twitteryje. Jame sakoma: “Twitterio žinutė buvo ne tik moksliškai netiksli, bet ir iš tikrųjų neatspindėjo ją lydinčios istorijos. Taip, arti 100 procentų negimusių kūdikių, kuriems nustatytas Dauno sindromas, Islandijoje, kas yra siaubinga, abortuojami. Bet kai kurie žmonės, kurie buvo pakalbinti tame pranešime, neatrodė buvę 100 procentų įsitikinę, kad tai buvo padaryti teisinga. Ligoninė, kuri atlieka visus abortus Islandijoje, turi specialų kambarį tokiai procedūrai ir apdovanoja žudymą suteikdami abortuoto vaiko motinai “maldos“ kortelę, į kurią yra surašyti kūdikio lytis ir svoris bei išraižyti vaiko pėdučių įspaudai.

Bet kurio vaiko gimimas ketina atnešti didelių permainų tėvų gyvenime, tai dar labiau tinka pasakyti apie vaikus su negalia. Ar tas pokytis bus įvertintas kaip teigiamas, ar kaip neigiamas, dažnai priklauso nuo naujienų pateikimo. Daug tėvų skundžiasi, kad gydytojai linkę nupiešti ypatingai baisų paveikslą, kai konsultuoja tėvus atradus, kad jie yra nėšti sūnumi ar dukra su Dauno sindromu. Mark Lawrence Schrad, politikos mokslo docentas Villanova Universitete, kuris save apibūdina kaip liberalų “už pasirinkimą“ (t.y. už abortus) žmogų, apibūdina, ką jis ir jo žmona patyrė laukdami žinios ar jų dukra gims su Dauno sindromu. “Įkyrus ir pabrėžtinis reikšmingų sunkumų, kurie lauks mūsų kaip tėvų, įrodinėjimas buvo aiškiai taktinis gydytojo ėjimas tam, kad pastūmėti mus link aborto,“ – rašė ponas Schrad.“

Kyla įdomių minčių apie atsisveikinimo su savo pačios sprendimu nužudytu vaiku procedūrą, kuri man primena kai kurias senovines barbariškas civilizacijas. Įdomus ir šiuolaikinis “vakarietiškas“ požiūris į neįgaliuosius – visur kaip ir kovojame už jų nediskriminaciją, kitas teises, prieš jų socialinę atskirtį, tuo labiau – prieš patyčias prieš juos, o kita ranka skubame išžudyti, kol jie dar negimę. Įdomu, kaip būtų reaguojama, jei tokia praktika būtų, pvz., taikoma translyčių asmenų atžvilgiu?

Nes, kaip sako viena iš tų Islandijos nėščių moterų konsultančių, “mes nežiūrime į abortą kaip į žmogžudystę. Mes žiūrime į tai, kaip į dalyką, kurį pabaigėme. Mes pabaigėme galimą gyvenimą, kuris būtų galėjęs turėti didelių komplikacijų… užkirsdami kelią vaiko ir šeimos kančiai.“ Įdomu, ką ta moteris pasakytų, jei jos pačios galimas tolimesnis gyvenimas būtų kieno nors užbaigtas toje pačioje vietoje tik ištarus tuos žodžius (pvz., kokiu kirviu į kaktą)? O juk kodėl gi ir ne – lygiai taip pat yra galimybė, kad tolimesnis jos gyvenimas gali būti kančia jai ir šeimai, gyvenime visko pasitaiko?

Su tokiais dalykais kovoja JAV respublikonai, kurie 2019 m. pabaigoje pateikė “Dauno sindromo diskriminacijos aborto būdu draudimo įstatymo projektą“:

Alexandra Desanctis “The Quest to Ban Selective Abortion“ (Siekis uždrausti selektyvius abortus)

Nors visuomenės nuomonė tam gana palanki, šiame National Review publikuotame straipsnyje sakoma, kad bus nelengva, nors “abortų teisių rėmėjams šios rūšies selektyvūs abortai kelia keblių problemų. Siekiantys ginti abortų galimybęs linkę argumentuoti, kad pasirinkimas yra visiškai nėščios moters reikalas, todėl jos motyvacija niekuomet negali būti abejojama. Šią logiką remiančios gynimo grupės, tokios kaip Planuotos Tėvystės Organizacija ir NARAL kovos, kad atmestų bet kokį konkretaus aborto atsisakymą, net jei tai tokie šlykštūs dalykai kaip moteriško vaiko abortavimas dėl to, kad jis nėra vyriškas. Faktiškai šios grupės iškėlė bylas tam, kad blokuotų įstatymų projektus, kurie draudžia selektyvius pagal lytį abortus.

Tie, kurie nori, kad abortai būtų legalūs bet kuriomis aplinkybėmis, rizikuoja būti apkaltinti nenuoseklumu, jei jie pripažįsta, kad ne kiekvienas aborto pasirinkimas yra vienodai pagirtinas. Jei jie sutinka, kad turbūt valstybė turėtų kontroliuoti abortus, pasirinktus dėl mizoginistinių ar rasistinių priežasčių – jei jie pripažįsta, kad valstybė išvis turi kokią nors rolę reguliuojant abortus – jie leidžia savo protui klajoti prie klausimo: Dėl ko būtų gerai gerai pasirinkti abortą dėl kitos, galbūt dar labiau savivale pagrįstos priežasties?“

Pakomentuosiu, kad NARAL (National Abortion Rights Action League (Nacionalinė Veiklos dėl Abortų Teisių Lyga), seniau – National Association for the Repeal of Abortion Laws (Nacionalinė Asociacija dėl Abortų Įstatymų Panaikinimo)) yra taip pat didelė ir garsi, JAV Demokratų partiją palaikanti ir jos palaikoma JAV organizacija, kuri būtent užsiima veikla teisės srityje bei finansiškai remia lytinį švietimą. Įdomios jos sąsajos su antrosios feminizmo bangos gimimu, bet kol kas jų nei tos bangos nenagrinėsiu, šiek tiek apie tai buvo pirmajame mano bloge, gal dar kai kuriuose kituose.

Jungtinėje Karalystėje tuo metu kovojama prieš kiek kitokio pobūdžio – priverstinius abortus:

Society for the Protection of Unborn Children (SPUC, Negimusių Vaikų Gynimo Draugija) “UK judge orders forced abortion, says doctors can restrain woman to do it“ (JK teisėja įsako priverstinį abortą, nurodo, kad gydytojai gali sutramdyti moterį, kad tai padarytų)

Straipsnyje trumpai konstantuojama:

“JK gydytojai turi atlikti chirurginį abortą moteriai, turinčiai mokymosi sunkumų, be jos sutikimo, nusprendė Apsaugos Teismo teisėja.“

JK Apsaugos Teismo jurisdikcijoje yra žmonių, kuriems trūksta protinių pajėgumų priimti sprendimus už save, turtas, finansiniai reikalai ir asmens gerbūvis.

“SPUC generalinio direktoriaus pavaduotojas John Deighan pareiškė: “Tai yra pasityčiojimas, kuris turėtų šokiruoti kiekvieną teisingai mąstantį žmogų. Tai yra toks žiaurumo ir barbariškumo lygis, primenantis kaip su žmonėmis su psichinės sveikatos problemomis buvo elgiamasi 1930-ųjų nacių Vokietijoje. Priversti asmenį darytis abortą yra nepakenčiama ir tokia veikla medicinos vardu kelia klausimų teisės ir teisingumo struktūroms mūsų visuomenėje.

“Šis priverstinio aborto atvejis iškilo tik po kelių mėnesių po to, kai JK teisėja pabandė priversti 22 savaites nėščią moterį atlikti abortą prieš jos valią.

2019 m. birželį ponia Justice Lieven nurodė gydytojams įvykdyti vėlyvo laikotarpio abortą moteriai, turinčiai mokymosi sunkumų, nepaisant to, jog buvo pripažinta, kad tai yra prieš moters valią. Sprendimas vėliau buvo panaikintas Apeliacinio Teismo po to kai kilo masinis visuomenės pasipiktinimas.“

O man įdomių sugretinimų kyla su barbarų kultūra. Pvz., senovės Spartoje irgi žudė net jau gimusius kūdikius, jei rasdavo, kad jie “netinkami“ dėl kokių nors fizinių defektų. Taigi, savo elgesiu ir mąstymu mes jau ten. Patyčios toje kultūroje, patikėkit, klestėjo, mat požiūris į kitą žmogų buvo kaip į kokį savo daiktą. Neretai sulaukiu virkavimų iš savo komentuotojų dėl mūsų patyčių kultūros, na ir per visus galus apie tai rašo kalba visokie psichologai, žurnalistai, inflūenceriai, įvairaus profilio bei kalibro žvaigždės ir žvaigždutės – reikia stabdyti. Manote, kad tokioje visuomenėje jas galima sustabdyti įvairiais lankstinukais?

Galiausiai, kaip rašoma tame pačiame National Review straipsnyje, “iš tiesų tai kiekvienas abortas yra selektyvus. Jis atrenka žudymui tuos negimusius vaikus, kurie yra laikomi išsitraukę trumpąjį šiaudą, kad ir kokia bebūtų priežastis. Štai kodėl neribotų abortų propaguotojai koneveikia įstatymus, kurie išryškina iškrypėliškumą žudymo tų, kurie laikomi “netinkamais“ ar kurių gyvenimai laikomi nevertais gyventi. Abortas yra nusistatymas, kad galingas gali naikinti silpną – nesvarbu dėl kokių priežasčių.“

Šis paskutinis sakinys jau kalba mums apie fašizmą. Prisimenate kaip D. Trumpas neseniai riaušininkus ir “protestuotojus“, priskiriamus Demokratų partijos palaikytojų stovyklai, pavadino kairiaisiais fašistais?

Apie dar didesnius barbariškumus ir žiaurumus bus vėliau.

%d bloggers like this: