16) 2020-07-31

Atrodytų, toliau pateikiama tema mažai ką bendro turi su mumis – šie dalykai Lietuvoje neįteisinti, o apie juos kalbama nedaug. Kalbu apie eutanaziją. Apie ją daug rašoma mano knygoje, kur ją vadinu gerąja mirtimi (iš graikų k. – eu – “gera“ + thanatos – “mirtis“). O juk knyga yra skirta Lietuvos skaitytojui. Kodėl tuomet tiek daug apie tai rašau? Mat vadovaujuosi prielaida, kad, jei mes stengsimės perimti visas “išsivysčiusių vakarų šalių praktikas“, ką mes paprastai mėgstame daryti, reiškia, kada nors perimsime ir šią, t.y. eutanaziją. Dar blogiau, jei stengsimės perimti tam tikrą mąstymo būdą. Praktikų, kaip ir mąstymo būdų, beje, ten yra visokių, svarbu į kokius susiorientuosime. Orientuotis būtent kryptimi, vedančia ir į eutanazijos įteisinimą, mums padeda ne tik įvairios politinės bei nevyriausybinės organizacijos, bet ir vyraujančios žiniasklaidos priemonės, įvairūs kultūrininkai, švietėjai, dar prisideda įvairūs psichologai, pan. Apie tai jau rašiau pereituose bloguose, savo feisbuko profilyje, tikiuosi parašyti ir dar.

Ką apie tai sako Vytautas Sinica, autorius, kurį vertinu už jo talentą pateikti dalykus kondensuotai, bet ne per daug paviršutiniškai ir “paprastam žmogui“ suprantama kalba?

Vytautas Sinica „Verti ir neverti gyvenimai“

“Kasdieniame mąstyme abortai ir eutanazija yra dvi visiškai skirtingos nepagarbos gyvybei (modernistų supratimu – pagarbos individo pasirinkimo laisvei) formos. Viena jų tyko gyvenimo pradžioje, kita – pabaigoje. Abortas nutraukia negimusią gyvybę, eutanazija – pasenusią, nukamuotą kančių ir norinčią išeiti.

Šiandien toks įsivaizdavimas gerokai pasenęs. Nors eutanazija gana sunkiai skinasi kelią į naujas, jos nelegalizuojančias šalis, tą padariusiose šalyse jos ribos nuosekliai plečiamos. Ne taip seniai buvusi apribota įvairiais saugikliai, šiandien Olandijoje, Belgijoje, o ypač Kanadoje eutanazija greitu tempu, kaip ir abortai, virsta plačiai prieinama „paslauga“ pagal pageidavimą (on-demand), be būtinybės įrodyti gyventi tariamai neleidžiančias kančias ir be amžiaus apribojimų.

Būtent saugiklių ir amžiaus cenzo panaikinimas buvo pagrindiniai pokyčiai, kurie skirtingais keliais veda prie to, jog eutanaziją įteisinusiose šalyse ji virto instrumentinės vertų ir nevertų gyventi gyvenimų atrankos procedūra, kurios metu sprendimą apie gyvenimo vertę vis dažniau priima tretieji asmenys. Šie tragiški pokyčiai padeda geriau suvokti, kad eutanazija tėra būdas nutraukti nepatogius gyvenimus ir šia prasme nesiskiria nuo abortų. Pastarieji viso labo atliekami iki gimimo, eutanazija – iškart po jo.

Būtent vaikų eutanazija kaip reiškinys leidžia geriausiai suvokti šį makabrišką tęstinumą. Belgijoje bet kokio amžiaus vaikų eutanazija oficialiai įteisinta 2014 metų kovą. Olandijoje tai de facto leista nuo 2005 metų, jei laikomasi vadinamojo Groningeno protokolo, t.y. galima prognozuoti tikėtiną jo mirtį dar vaikystėje ar kūdikystėje . Šiandien Nyderlanduose teisinantis „orios mirties“ suteikimu nužudoma 650 naujagimių per metus, o šalies akademinėje bendruomenėje netyla balsai, reikalaujantys tokią praktiką įtvirtinti įstatymuose, o ne vien leisti jai egzistuoti pagal nutylėjimą .

Ne vien vaikams, bet pirmiausiai senjorams eutanazija yra populiarėjanti paslauga. „Slidaus šlaito“ argumentas, perspėjantis, kad ką nors kartą leidus tik išimtiniais atvejais, tai taps plačiai taikoma norma, pasitvirtino visose eutanaziją įteisinusiose šalyse. Šveicarijoje, kur eutanazijos paslauga itin komercializuota ir teikiamos net mobilių „orios mirties“ brigadų atvykimo į namus paslaugos, eutanazijos atvejų skaičius 2013-2015 metais išaugo 70 procentų . 2014 metų studija atskleidė, kad net 16 procentų atvejų eutanazija atliekama aukoms nesergant jokia liga, tiesiog pavargus nuo gyvenimo . Žmonės žudomi dėl prastėjančios išvaizdos, vienatvės, nuobodulio. Kitaip tariant, eutanazija, kaip ir abortai, kartą įteisinta, tampa prieinama „pagal pageidavimą“ ir nėra ribojama tokiais objektyviais kriterijais kaip ligos ar neišvengiamos mirties rizika.“

„Pažangiose“ šalyse abortai atliekami be jokių apribojimų. Kovo debatuose abu demokratų kandidatai į JAV prezidentus sutiko, kad „abortas yra moters, jos gydytojo ir šeimos sprendimas apie tai, ką daryti su savo kūnu, ir šio sprendimo valstybė negali riboti jokiu pagrindu ir jokiu metu“. Kitaip tariant, pasisakė už teisę nužudyti kūdikį bet kada iki pat jo gimimo momento vien motinai sumanius. Taigi plonytė riba skiria „moters teisę į abortą“ nuo kūdikio gyvybės apsaugos. Tiksliau skyrė, nes pagal plintantį eutanazijos reguliavimą, ir ką tik gimusi gyvybė gali būti įvertinta ir, radus esant netinkama, nutraukta. Ne taip seniai JAV šokiravęs daktaras Glosnellis, atlikdavęs jau gimusių kūdikių „abortus“, viso labo gyveno per anksti, kai JAV įstatymai dar neleido gyvybės racionalizavimo.

Neteisingo ir žmones kaip kitiems patogius arba nepatogius daiktus rūšiuojančio žudymo legalizavimas aborto ir eutanazijos formomis mūsų dienomis skleidžiasi su nauju pagreičiu. Slepiantis po aukų negaliomis ir kančių baime, paprasčiausiai vykdoma vertųjų gyventi atranka. Tokio gyvybių skirstymo Vakarų pasaulis nematė nuo Trečiojo Reichų dienų.“

Noriu apsistoti ties paskutiniu sakiniu apie Trečiąjį Reichą ir dar pakalbėti apie Holokaustą. Nuo ko jis prasidėjo?

Kaip savo straipsnyje “The Humane Holocaust“ (Humaniškasis Holokaustas) sako garsusis britų žurnalistas ir satyristas Malcolm Muggeridge: “Pradžioje holokaustas buvo nukreiptas ne prieš žydus ar slavus, bet prieš neįgalius vokiečius arijus ir buvo pateisinamas ne rasinėmis teorijomis, bet hėgelišku utilitarizmu, teigiančiu, kad tai, kas yra naudinga, iš esmės yra ir gerai…“.

Šiame straipsnyje jis cituoja ir Leo Alexander, pagrindinį medicinos patarėją Niurnbergo procese. Štai ką jis pasakė apie nacių visuomenės pradžią:

“Kad ir kokia būtų šių nusikaltimų dalis, visiems, juos tyrusiems, tapo akivaizdu, kad jie prasidėjo iš mažų pradų. Pradai pradžioje tebuvo paprasčiausias subtilus poslinkis pagrindinių gydytojų požiūrių akcente. Tai prasidėjo priimant pagrindinį eutanazijos judėjimo požiūrį, kad yra toks dalykas kaip neverta gyvenimo gyvybė. Šis požiūris savo ankstyvose stadijose lietė tik sunkiai ir chroniškai sergančius. Palaipsniui tų, kurie turėjo pakliūti į šią kategoriją, sritis buvo išplėsta, kad apimtų socialiai neproduktyvius, ideologiškai nepageidautinus, rasiškai nepageidautinus ir, galiausiai, visus ne vokiečius. Tačiau svarbu suvokti, kad be galo mažo pleišto svirtele, kuri davė impulsą visai mąstymo tendencijai, buvo požiūris į nereabilituojamus ligonius.“

Štai kaip šios istorijos pradžią aprašo Vikipedija:

“1939 m. birželio 24 d. sunkiai neįgalaus vaiko nužudymas nacių Vokietijoje buvo aprašytas BBC straipsnyje “Genocidas pagal nacių terminus“ kaip pirmoji “valstybės remiama eutanazija“. Šalys, kurios tam pritarė, buvo Hitlerio biuras, tėvai ir Reicho Sunkių ir įgimtų ligų mokslinės registracijos komitetas. The Telegraph (past. – 2003 m.) atkreipė dėmesį, kad neįgalaus vaiko, kurio vardas buvo Gerhard Kretschmar ir kuris gimė aklas, be galūnių, jį tampė traukuliai ir buvo laikomas “idiotu“, nužudymas suteikė pagrindą slaptam nacių potvarkiui, kuris sukėlė beveik 300.000 protiškai ir psichiškai neįgalių žmonių “gailestingus nužudymus“. Jei Kretchmaro nužudymui buvo gautas tėvų sutikimas, tai dauguma iš po to nužudytų tarp 5.000 ir 8.000 vaikų buvo jėga atimti iš savo tėvų.“

Malcolm Muggeridge tęsia toliau apie “kultūrą, kuri žudo silpnuosius – nuo kurčių negimusių kūdikių iki nebylių neįgalių moterų, ir vadina tai gailestingumu“:

“Humaniškajame holokauste, nepageidaujamų negimusių kūdikių žudymas gyvenimo pradžioje, vyresniųjų jo pabaigoje ir neįgaliųjų tame tarpe, sukuria galutinį sprendimą ieškantiems tobulos, iš bet kokių naštų išlaisvintos visuomenės. Humaniškajame holokauste vienos kartos nusikaltimai tampa kitos kartos gailestingumu“

Pateikęs keletą pavyzdžių, kodėl vadovaujantis tokia gailestingumo samprata žudyti negimusius ar nesveikus gimusius būtų neteisinga (tokiu būdu neturėtumėme nei Bethoveno, nei vieno iškiliausių anglų rašytojo, humanitaro Samuel Johnson), jis rašo toliau:

“Tai hipotetiniai po ranka pasitaikę atvejai, kuriuos pateikėme turintiems akis, kad matytų, akivaizdūs įrodymai kuo gali pavirsti kokybės paieška neatsižvelgiant į gyvybės šventumą. Pakankamai ironiška, kad tai buvo įrodyta ne ko kito, bet didžiojo nacių holokausto, kurio televiziniai pristatymai pastaruoju metu erzina žiūrovus visame Vakarų pasaulyje. Šioje televizijos versijoje praleista viena esminė aplinkybė – būtent, kad holokausto šaknys glūdi ne nacių terorizme ir antisemitizme, bet priešnacinės Veimaro Vokietijos eutanazijos ir gailestingo žudymo pripažinime humanišku ir gerbtinu. Remiantis vienu iš tų nesveikų pokštų, kurie persekioja mūsų žmonijos pasakojimą, kaip tik tuo metu, kai atgailą keliantis holokaustas buvo rodomas Amerikos, vėliau Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių televizorių ekranuose, skynėsi kelią humaniškasis holokaustas – šį kartą šalyse, kurios nugalėjo Hitlerio Trečiąjį Reichą ir Niurnbergo Karo nusikaltėlių tribunole kaip karo nusikaltimus pasmerkė pačius teiginius ir praktikas, iš kurių kilo nacių holokaustas ir kuriomis lygiai taip pat yra pagrįstas humaniškasis holokaustas.“

Ką gi, ateina laikas sugrįžti prie… ogi Planuotos tėvystės organizacijos, apie kurią rašiau dar 12) 2020-07-03 bloge ir vėliau. Kaip neprisiminsi – ten buvo aprašomos didelę įtaką pasaulinei politikai, taip pat ir Lietuvos, organizacijos-tinklo tiesioginės sąsajos su nacizmu, tiktai labiau akcentuojant jų abortų industriją. Pasirodo, ši organizacija per tą pačią eugeniką ne menkiau yra susijusi ir su eutanazijos propagavimu:

Carole Novielli “Legacy of death: Abortion, eugenics, euthanasia groups shared board members“ (Mirties įpėdinystė: abortų, eugenikos, eutanazijos grupių valdybose dalyvavo tie patys nariai)

“Abortai ir eutonazija yra to paties medalio dvi pusės. Mirties kultūros rėmėjai ilgą laiką buvo susiję tiek su abortų, tiek su eutanazijos judėjimais. Gyvybę ginanti bendruomenė perspėjo visuomenę, kad mentalitetas, kuris mums suteikė įteisintus abortus, nesustos ties žudymu gimdoje. Eutanazija buvo logiškas progresas tiems, kurie turi abortus palaikančius įsitikinimus, kad kai kurios gyvybės turi vertę, o kitos – ne. Tikėkite tuo ar ne, bet eutanazija Amerikos kultūrai buvo pristatyta tų pačių eugenikos šalininkų, kurie prakeikė mus abortais.“

“Sanger buvo entuziastinga eugenikos šalininkė ir Amerikos Eugenikos Draugijos narė. Eugenikos filosofija ne tik teikė pagrindą jos darbui Planuotos tėvystės judėjime, bet ir jos mažiau žinomame eutanazijos rėmime. Kaip galite pastebėti šiame iš Jungtinių Tautų bylos pateiktame 1952 m. dokumente, pati Margaret Sanger buvo aiškiai įtraukta į Patariamąją Amerikos Eugenikos Draugijos Tarybą.“

Toliau pateikiamas pats dokumentas ir vardijami įvairūs asmenys, tuo pačiu ar skirtingu metu priklausę skirtingų su pavadinime išvardintų veiklų propagavimu susijusių organizacijų valdymo organams. Galiausiai konstantuojama:

“Įvertinus, kad tie, kurie rėmė eutanaziją, buvo nuo pradžių susiję su Margaret Sanger eugenišku Planuotos tėvystės judėjimu, ar galima stebėtis, kad šiandien liudijame įteisintą jau gimusių vaikų žudymą?“

Panašu, kad ir patys dabartinio organizuoto eutanazijos judėjimo veikėjai ne tik žino, bet ir supranta apie jų istorines sąsajas su naciais ir jų ideologais bei galimą tų sąsajų atskleidimo neigiamą įtaką savo reputacijai. Šiame vieno garsiausių pasaulyje medicinos istoriją ir ypač eutanazijos temą nagrinėjančio profesoriaus Ian Dowbiggin straipsnyje jis pasakoja apie tai, kaip atrado, jog Amerikos Eugenikos Draugija ir šios draugijos veiklos perėmėjai metodiškai naikina dokumentus ir archyvus:

Ian Dowbiggin “A scandal in the euthanasia archives“ (Skandalas eutanazijos archyvuose)

Dar vienas vykęs lietuviškas straipsnis, kuriame kartu aptariami su skirtingomis gyvybės apsaugos problemomis (abortai, pagalbinis apvaisinimas, eutanazija) susiję etiniai aspektai, ypatingą dėmesį atkreipiant ir į situaciją Lietuvoje, ir kurio pagrindinį kritikos aspektą apibūdinčiau jo citat: “Tas pats tariamo žmogiškumo principas. Nėra žmogaus – nėra problemos. Juk svarbiausia – pasirinkimo teisė!“:

Vytautas Vyšniauskas “Gyvybės ne-etika ir jos loginiai prieštaravimai“

“Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas šiuo klausimu parašė straipsnelį, kurį kaip tipinį vyraujančios ideologinės mąstysenos atvejį verta atidžiau paanalizuoti. Jo teigimu, pagalbinio apvaisinimo klausimu susiduria dvi fundamentaliai skirtingos ir nesuderinamos pasaulėžiūros: „Asmeninis pasitenkinimas dėl pasaulio sutvarkyto pagal tvarkytojo moralinius etinius standartus čia rungiasi su visuotiniais žmogiškumo principais – teise ir laisve RINKTIS“. Šioje citatoje pasakomi keli dalykai: 1. Siekis apsaugoti dar negimusio vaiko gyvybę ir teisę į gyvenimą yra tik asmeninis pasitenkinimas. 2. Moraliniai etiniai (omenyje turimi skirtingi dalykai ar sviestas sviestuotas?) standartai yra nesuderinami su visuotiniais žmogiškumo principais. Įdomu, kas tuos visuotinius žmogiškumo principus nustatė ir kodėl jie prieštarauja moraliniams standartams? Paluckas teigia, jog pasirinkimas sukuria erdvę moralei ir etikai, tačiau visuomenei primestoje moralėje pasirinkimo nėra. Kitaip tariant, asmeninis pasirinkimas – visiškai nepriklausomai nuo jo turinio – apsprendžia, kas yra moralu. Vadinasi, mes patys galime nuspręsti, kurie mūsų veiksmai yra moralūs – ir nereikia jokios atskaitomybės nei prieš visuomenę, nei prieš nieką kitą.“

“Pažiūrėkime, kaip tokia „etika iš pasirinkimo“ veikia kritinėje situacijoje. Tarkime, negalime pakęsti kokio nors žmogaus dėl jo charakterio, čiumpame pistoletą ir galime jį arba nužudyti, arba sužeisti, arba jam nepadaryti nieko. Ar moralu nužudyti arba sužeisti? Turbūt kiekvienas (ir Paluckas) pasakys, kad ne. Bet juk tuomet nelieka pasirinkimo! Juk jeigu vienut vienutėlis pasirinkimas yra moralus, o kiti – amoralūs, tai čia nėra vietos pasirinkimui! Ar tai reiškia, kad čia nėra vietos moralei? Jeigu taip (o Palucko logika kaip tik tokiu keliu ir veda), tuomet vietos moralei būtų tik ten, kur nėra amoralu pasirinkti ir kitą variantą – nužudyti ar sužeisti nekaltą žmogų. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Paluckas savo straipsnyje kalba ne tik apie moralines dilemas pagalbinio apvaisinimo klausimu, bet apie moralę ir jos pobūdį apskritai. “

“Kai Europoje pamažu pradedamos atlikinėti eutanazijos alkoholikams, savo kūną mediciniškai susižalojusiems („lytį pasikeitusiems“) translyčiams asmenims,  savo išvaizda nepatenkintiems žmonėms, šiaip nelaimingiems žmonėms bei vaikams, nejučia susimąstai, kas gi tas mįslingas gailestis ir žmogiškumas yra? Pasirinkimo teisė! Nyderlanduose dvylikamečiai jau gali pasirinkti eutanaziją (tiesa, iki 16 m. reikia tėvų sutikimo!). Pasaulis pamažu tampa rojumi, nes nelaimingų ir nesveikų čia mažėja – nuo pasirinkimo iki spaudimo išnykti, jei esi nelaimingas. Tai labai dera prie kairiųjų liberalų „saugių zonų“, totalitarinio politkorektiškumo, informacinės neparankios nuomonės blokados (tiek žiniasklaidoje, tiek universitetuose bei mokyklose) ir kitų teletabių visuomenės inžinerinių priemonių, leidžiančių sukurti tokią visuomenę, kurioje eutanazijos reikšmė vis didėja, nes menkiausios perturbacijos per visus galus braškančioje iliuzijoje padaro gyvenimą nepakeliamu, o eutanaziją – tobulu išsigelbėjimu.


Iš tiesų eutanazija nėra joks asmeninis apsisprendimas – tai labai nuosekliai ir planingai sukurta pasirinkimo iliuzija kaip vienintelė išeitis iš pasaulio, kuriame viskas organizuojama pagal du radikaliai vienas kitam prieštaraujančius principus: galimybės linksmintis didinimą ir galimybės depresuoti didinimą. Abu kraštutinumai vienas kitą stimuliuoja, neleisdami nukrypti į kurį vieną ir galutinai sunaikinti kitą (panašiai kaip dvi ligos, kurios veikia viena kitą ir tokiu būdu palaiko žmogaus gyvybę, kuris, be vienos iš jų, seniausiai būtų miręs nuo kitos). Tai tobulas mechanizmas: visi linksminasi ir vartoja, nugrimzdę savo ekstazėje, o susivokus ir nupuolus pasiūloma greita ir patogi išeitis – tiek pačiam išeiti, tiek netrukdyti tų, kurie vis dar linksminasi. Išgyvenai savo palaimą ir esi išmetamas kaip panaudotas prezervatyvas, dar ir įtikintas, kad pats renkiesi, kad tai yra tavo laimės dalis – laimingos užbaigos (vadinamojo happyendo) garantas.“

“Sparčiai senėjanti Europa neranda priešnuodžių demografinei krizei. Nežinia, kas jos laukia tolimesnėse akistatose su demografinių sprogimų draskomais kraštais. Eutanazija gali būti cinišku tokio senėjimo problemos sprendimu, tačiau jos siekius paneigia it buitine procedūra vis labiau įtvirtinami abortai, o dirbtinio apvaisinimo bet kokia kaina siekiantys žmonės nesuteikia daugiau galimybių savo tėvų paliktiems vaikams. Tai joks ne smerkimas, tačiau dabartinė Europa juda savo pačios pasismerkimo link. Etinė laikysena, kada vaikai ne tik nebūtų abortuojami, bet ir būtų auginami, senoliai ar kiti nepageidaujamieji – išsaugomi kaip ne mažiau vertinga visuomenės dalis, o dirbtinio apvaisinimo procedūros daromos mokslinės ir moralinės dermės pagrindu, padėtų išspręsti daugelį tiek demografinių, tiek moralinių Europos problemų. Tačiau kas rinksis jokiam lobizmui nepalankų kelią? Tu galėtum būti šio kelio pradžia! Kelio, kuris atsisako europinės kultūros karikatūros ir iš tiesų dar gali išgelbėti Europą, nes dar neišgyveno nė viena civilizacija, kuri užsibrėžė sunaikinti pati save.“

Taigi, šiuo straipsniu vėl grįžtu prie “filosofinių“ dalykų. Specialiai. Bet kokia filosofija yra apie mąstymo būdą, o tai yra pagrindas. Dažniausiai mes nesusimąstome apie tai, kaip ir kodėl taip mąstome, nes “šiais laikais visi normalūs žmonės taip mąsto“ ar kažkas panašaus. Gi pasirinkimo teisės absoliutinimas yra viena iš liberalizmo pamatinių nuostatų, hėgelizmas susijęs tiek su nacizmu, tiek su komunizmu, eugenikos teorijos – su nacizmu, tačiau pamatinis jų postulatas apie vertingesnes ir mažiau vertingesnes gyvybes, lygiai taip pat siejasi su hėgelizmu, per tai – tiek su nacių, tiek su komunistų teorijomis ir praktikomis. Tai supratus darosi mažiau keista, pvz., feisbuke stebėti filosofinį išsilavinimą turintį žmogų, kuris palaiko Laisvės partiją, aktyviai pasisako už LGBT idėjas, tuo pačiu vis stengiasi atrasti buvusios sovietinės sistemos privalumų ir šlovina Putino Rusiją. Dar kartą pasikartosiu, kad, mano galva, visos 3 moderniųjų laikų ideologijos – liberalizmas, nacizmas ir komunizmas puikiai dera tarpusavyje ir kartais taip “susidraugauja“, kad neatskirsi. Mano supratimu jas vienija žmogaus egocentrizmo principas, arba, cituojant savo paties knygos įvadą – “kiekvienas yra tapęs savuoju kriterijumi“. Todėl šio blogo pabaigai dar leisiu pacituoti savo paties straipsnį, kuris yra ir šio puslapio skyrelyje “Mano straipsniai“:

“<…>LGBT, #MeToo, antrosios ir trečiosios bangos feminisčių, „antisisteminių antirasistų“, juodojo rasizmo judėjimai bei judėjimai už abortus ir eutanaziją yra susiję, taip pat tai susiję su propaguojamu požiūriu, kad tėvai vaikų auginime turėtų būti labiau kontroliuojami valstybės. <…> Galima daug pasakoti apie tai, tačiau pagrindinė mintis galiausiai susives į vieną – visa ši filosofija ir kultūra yra nukreipta į mirtį ir savižudybę. Todėl yra netoleruotina, kad ir kaip jie tos tolerancijos prašytų ar reikalautų.“

Kitas blogas bus apie tai, kokias pasekmes sukelia eutanazijos praktikų įteisinimas.

%d bloggers like this: