17) 2020-08-07

Kaip susijusi eutanazija, nacizmas, krikščionybė, kultūros revoliucija, švietimas, vakariečių nykimas ir dirbtinio intelekto revoliucija?

Dažnai rašytojai savo kūryba siekia kuo didesnio originalumo, bet mane labiau domina tiesos paieškos. Todėl dažniausiai labai apsidžiaugiu, sužinojęs, kad savo mintimis nebuvau originalus, panašias išvadas padarė kažkas kitas – tarsi tyrinėjant kažkokią mokslinę hipotezę atrastum, kad, nepriklausomai nuo tavęs, tokias pačias išvadas padarė ir kiti mokslininkai, todėl galima tikėtis, kad savo tyrimuose eini teisinga linkme. Apsidžiaugiau ir šiuo įdomios autorės Denyse O’Leary, rašančios apie populiarųjį ir socialinį mokslą, 2018-05-14 straipsniu: “Fatal Flaws: A Canadian film chronicles the march of euthanasia“ (“Lemtingos klaidos“ – kanadiečių filmas pateikia eutanazijos pažangos metraštį), kuriame yra tiek puikių įžvalgų, kad nusprendžiau čia išversti jį visą:

“Pirmą kartą eutanazija susidomėjau 1972 m., kai netikėtai gavau laišką iš Floridos Orios mirties grupės, susijusį su viešu prašymu dėl vaiko, turinčio Dauno sindromą, eutanazijos.

Prisiminiau šį laišką žiūrėdama Kanados transliuotojo Kevin Dunn tarptautinio filmo “Lemtingos klaidos“ premjerą Otavoje gegužės 8 d. Kaip šeimininkas ir pasakotojas jis klausia – ar eutanazijos ir pagalbinės savižudybės įstatymai veda visuomenę pavojingu keliu? Bendradarbiaujant su Eutanazijos Prevencijos Koalicija jo filmas peržvelgia atrinktus atvejus iš Nyderlandų, Belgijos, JAV ir Kanados.

Nyderlandai yra tarp labiausiai pažengusių eutanazijoje šalių. “Lemtingose klaidose“ nupasakoti olandiški atvejai apima vyresnę moterį, kuri buvo spaudžiama priimti eutanaziją. Bet jos duktė Helen apie tai sužinojo ir pasiekė kitos medicininės nuomonės, kuri atskleidė, kad jos motinai tuo metu net nebuvo mirties dėl natūralių priežasčių pavojaus. Ji ramiai numirė metais vėliau, šeimos ir draugų apsuptyje.

Margreet, tačiau, prarado savo motiną dėl eutanazijos be jokio prašymo. Aplinkybės privertė mane krūptelėti. Mano pačios motina turėjo analogišką ligą – pavojingą, greitai besivystantį plaučių uždegimą keli metai prieš eutanaziją įteisinant Kanadoje. Skubios pagalbos dėka ji pasveiko ir pragyveno kitus gana malonius penkis metus. Eutanazijai palankioje aplinkoje jos gyvybė galėjo nutrūkti tą pačią žiemos naktį.

Linksmesne gaida – 26 m. amžiaus niufaundlendietė Candice Lewis, kuri gyvena su cerebriniu paralyžiumi, savo gydytojo buvo spaudžiama prašyti pagalbinės mirties. Vietoj to jos motina pasiėmė ją namo ir visa Down East bendruomenė puolė į pagalbą, grąžindama ją į normalų gyvenimą. Tačiau vienas klausimas vis viena neduoda ramybės – ką eutanazija daro mediko profesijai?

Įspūdingiausias atvejis buvo Aurelia, olandų mergaitė, kurios psichinės problemos apėmė įkyrias mintis apie mirtį. Nepaisant Dunno (ir kitų) geriausių pastangų jai padėti, 2018 m. sausio 26 d. jai buvo atlikta eutanazija, ir ji tapo vaikų, kuriems eutanaziją siūloma atlikti dėl psichinių priežasčių, kampanijos afiša. Sunku būtų tikėtis, kad reikalai būtų pakrypę į tokią pusę, jei mirtina injekcija nebūtų tiesiog vienas iš daugelio gyvenimo pasirinkimų postmoderniuose Nyderlanduose.

Orios mirties grupė, kuri susisiekė su manimi 1972 m., ir daugybė jos pasekėjų pasiekė daug, bet jie dar tik pradeda. Kaip sako Dunn, “Kone kiekviena pasaulio šalis aptarinėja kokią nors įteisinimo formą, bet Amerika yra “užvirimo taške“. Šen bei ten eutanazijos ir pagalbinės savižudybės kampanijų dalyviai patiria nesėkmes. Neseniai Amerikos Medicinos Asociacija pakartojo savo nepritarimą pagalbinei savižudybei atmesdama tvirtinimus, kad kažkaip tai nėra “savižudybė“, dažnai aptarinėjama tema su kampanijų dalyviais. Išties, progresas stringa, kai amerikiečiai pradeda suprasti, kad Nyderlandai bus jų ateitis, jei jie balsuos už.

Tačiau ne medicininio eutanazijos patvirtinimo jos oponentai amerikiečiai bijo labiausiai. Jie bijo tokio pat pobūdžio Aukščiausiojo Teismo sprendimo kaip Roe v. Wade byloje (1973 m.), kuris šalin nušluotų visus įstatymus prieš pagalbą žudyti kitus žmones tuomet, kai pateikiamas sutikimas. Tai jau nutiko Kanadoje. Ten ne tik sparčiai auga eutanazijų skaičius, bet ir gydytojai vis dažniau yra klausinėjami dėl vaikų eutanazijos. Vadovaujantis vienu iš tyrimų, dauguma Kvebeko slaugų pritaria eutanazijai pacientams, sergantiems demencija, be jų sutikimo. Atsižvelgus į ryškų Amerikos teismų polinkį link progresyvizmo, amerikiečiai turi pakankamai priežasčių nerimauti.

Mums sakoma, kad dabar penki procentai mirčių Nyderlanduose yra priskiriami eutanazijai. Eutanazija kiekvienam pagal poreikį šiuo metu yra svarstoma dėl visų suaugusiųjų (“gyvenimo užbaigimas“). Kodėl gi ne? Jei mirtis yra geras ar bent jau neutralus dalykas, kodėl jos turėtų būti kam nors atsakoma? Kodėl jos turėtų būti atsakomą tiems, kas negali duoti sutikimo? Kodėl žudyti nenorintys gydytojai neturėtų būti verčiami kreiptis dėl mirties, kaip tai dabar yra daroma Ontarijuje Kanadoje?

Kaip pavaizduota filme, oponavimas eutanazijai Nyderlanduose tegali būti prilygintas bejėgiškiems, atsiprašinėjantiems, ciepsintiems balsams žmonių, kurie turi mažai įtakos pabrėžtinai pokrikščioniškoje kultūroje. Man nepaliko įspūdžio ankstyvasis kampanijų už eutanaziją dalyvis Boudewijn Chabot, kuris kažką lemeno apie “rūpestį keliantį poslinkį kultūroje“, kurioje eutanazija “slysta iš rankų.“ Atsižvelgiant į kultūros varomąsias jėgas, nebuvo jokių galimybių, kad būtų galėję pakrypti kitaip. Jis yra iš dalies už šiuos pokyčius atsakingas, nepaisant to, ar jis tai pasiryžęs pripažinti. Reikėtų pasistengti prisiminti, kad nacių okupacijos metu per Antrąjį Pasaulinį karą, 6200 gydytojų streikavo prieš “pamišusių ir ligotų žmonių deportaciją [į mirties stovyklas] bei sveikų žmonių sterilizaciją.“

O kaip dėl kitos pusės šiomis dienomis? Spencer Tracy, vaidinęs teisėją Dan Haywood filme “Teismas Niurnberge“, apmąsto kaip tvarkingais žingsniais milijonų mirtys sekė nacių medicininę eutanazijos programą 1930-aisiais. Jis sako: ““Herr Janning, buvo prieita prie to, kad kai pirmą kartą nuteisėte žmogų mirti, jūs žinojote būsianti nekalta.“

Kultūros gali greitai ir smarkiai keistis. Niekas daugiau nebežiūri tokių dalykų. Kaip kad pavaizduota filme, eutanazijos oponentai mąsto ir kalba tokiu būdu, kuriuo daugiau yra nebeįmanoma komunikuoti efektyviai. Tai ne jų kaltė. Sunku būtų suprasti kaip jie galėtų komunikuoti efektyviau. Jie racionaliai argumentuoja, remdamiesi įrodymais ir argumentais, žmonėms, kurių išsilavinimas juos, tiesą sakant, išmokė atmesti racionalaus mąstymo tikslumą ir įrodymų poreikį bei daryti tai, kas jiems duotuoju momentu atrodo teisinga.

“Rūpinkis, bet ne žudyk“ yra šio filmo skubus prašymas. Bet postmodernistams kažkieno, kuris atrodo, kad norėtų ar jam reikėtų, žudymas ir yra aukščiausiasis rūpinimosi aktas. Ir tame postmodernistai yra nuoseklūs. Jei moteris gali pademonstruoti meilę savo kūdikiui jį gyvą sunaikindama aborto metu, ji taip pat vėliau gali pademonstruoti meilę išgyvenusiam vaikui suleisdama jam mirtiną injekciją, jei jis turi neįgalumą.

Per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė fundamentalūs požiūriai į žmogaus gyvybę. Šiandien virš 40% amerikiečių tiki, kad žmonės nėra niekuo išskirtini. Nė iš tolo nematyti kultūrinės revoliucijos, kuri apverstų šiuos įsitikinimus. Kaip tik atvirkščiai. Vakarų pasaulyje daugelis palaipsniui praranda ryšį su tradicinėmis priežastimis, dėl kurių reikėtų vengti savižudybės ar eutanazijos, kurios įprastai buvo religija, filosofija, šeima ar ilgalaikiai draugai, pakeičiant juos trumpalaikiais, pakaitiniais santykiais. Ar jūs jau pakankamai pagyvenęs, kad prisimintumėte kuomet skyrybos dar buvo teisinė problema? Kada žmonės nerimavo dėl dienos priežiūros paslaugų poveikio vaikams? Arba dėl paleistuvavimo?

Rutuliojantis įvykiams, opozicija eutanazijai turbūt taps priima taip, kaip vis labiau yra priimama opozicija abortams – kaip tam tikra neapykantos nusikaltimų rūšis, neteisybė tiems, kurie nori eutanazijos sau ar priklausomam asmeniui. Pagalbos dėl savižudybių telefonų linijos bus spaudžiamos, jei ne verčiamos, nurodyti skambintojams, kad jie gali gauti medicininę pagalbą mirčiai, jei jie pageidauja, lygiai kaip už gyvybę pasisakančios nėščiųjų konsultavimo tarnybos yra spaudžiamos arba šiandien nemažame skaičiuje jurisdikcijų iš jų yra reikalaujama reklamuoti abortus. Bet kuriuo iš šių atvejų daug žmonių jausis, kad jie neturėtų kentėti nemalonios, moralizuojančios opozicijos jų galimiems pasirinkimams.

Kadangi aš kartu rašau ir apie dirbtinį intelektą, negaliu nepastebėti grėsmingo įvykių susivienijimo. Greitai pirmą kartą istorijoje socialiniam ir politiniam elitui, palaikomam dirbtinio intelekto, nebereikės didžiulio skaičiaus žmonių, kurie įgyvendintų jų norus ir įtvirtintų jų galią. Žinoma, vyriausybės galės pasirinkti remti ilgaamžius išlaikytinius – ar tai būtų iš padorumo, ar tik dėl padorumo pademonstravimo. Kosmoso verslininkas Elon Musk užtikrina mus, kad vyriausybė bet kokiu atveju turi mokėti algą. Galbūt, bet mes turėsime mažai derybinių galių. Tokios vyriausybės neturės jokios neatsispiriamos priežasties atkalbinėti nuo eutanazijos tuos, kurie nori jos sau ar priklausomiesiems. Galbūt jus nustebsite sužinoję, kad viena iš pripažintų priežasčių kriminalizuoti savižudybę praeityje buvo būtent tai, kad buvo daroma prielaida, jog žmonės yra reikalingi.

Ką daryti? Jei daugiau jurisdikcijų priims Ontarijaus požiūrį ir atmes sąžinės prieštaravimus, pacientai greitai pritrūks galimybių kreiptis į vietinius gydytojus, nenorinčius padėti juos nužudyti, tokiais laikais, kai auganti senjorų populiacija meta iššūkį viešosioms sveikatos apsaugos sistemoms visame pasaulyje. Vatikanas ir Italija pasisiūlė priimti gydymui į Romą Alfie Evans (2016–2018). Tuo atveju nebuvo galimybės, bet jų sumanymą reikėtų patyrinėti. Galiausiai žudymu neužsiimančios medicinos įstaigos, kurios nepasiduoda eutanazijos lobistams, gali tapti vienintele viltimi mirties disidentams.

Tą vakarą, kai ėjau į filmą, į mano biurą atėjo New York Times pranešimas, atkreipiantis dėmesį, kad valstijos, kurios skiria mirties bausmę, pradeda vis labiau linkti vartoti azoto dujas nei mirtinas injekcijas, nes jos “jaučiasi pakirptais sparnais dėl bėdų su mirtinomis injekcijomis – siaubingai nepavykę bandymai, juridinės kovos ir didėjantys sunkumai įsigyjant vaistus.“ Siaubingai nepavykę bandymai? Niekuomet nematome apie tai straipsniuose, kurie remia eutanaziją.

“Lemtingos klaidos“ atkreipia dėmesį, kad Olandijos gydytojas, kuris prievarta suleido mirtiną injekciją prieš jį kovojusiai moteriai, buvo atleistas. Nesu ir apie tai girdėjus. Vėliau mes nebegirdėsime apie tokius dalykus, nes jie nebebus naujienos. Ir po kelių eutanazijos dešimtmečių, nesvarbu kas dar beatsitiktų, Vakarų visuomenė bus labai skirtinga ir, galima įtarti, žymiai rečiau apgyvendinta, bent jau vakariečių.“

Nenorėčiau tokio pobūdžio progreso ir Lietuvoje. Beje, jis prasideda ne nuo pirmosios eutanazijos ar pagalbinės savižudybės, bet daug anksčiau – nuo susitaikymo su abortais, vienalyčių santuokų įteisinimo, naujosios tapatybės bei įvairovės politikos įtvirtinimo – patalpinant bet ką iš postmoderniosios pokrikščioniškosios kultūros “paketo“ savo pagrindiniame meniu. Geriau jau susimąstyti tokiu klausimu:

Savižudybė – ne išeitis

“Ar savižudybė ir savižudybė su gydytojo pagalba yra susijusios?

Savižudybė ir savižudybė su gydytojo pagalba arba eutanazija aptariamos taip, tarytum būtų visiškai skirtingi dalykai, tačiau, kaip parodo L. de Oliveiros liudijimas, savo gyvenimą bet kuriuo būdu nutraukiantis žmogus šeimai ir platesnei visuomenei turi sukrečiantį poveikį. Be to, priešingai tam, ką tvirtina kai kurie žmonės, savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas iš tikrųjų didina bendrą savižudybės lygį.

Kaip teigiama viename straipsnyje, 2015 metų tyrimas apie JAV rodo, kad savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas „nesumažino savižudybių skaičiaus; savižudybė su gydytojo pagalba yra susijusi su 6,3 proc. padidėjusiu bendru savižudybių lygiu, įskaitant savižudybes ir su, ir be gydytojo pagalbos. Vyresnių nei 65 metų amžiaus grupėje savižudybių padaugėjo 14,5 procento“.

Spaudimas pažeidžiamiems

Savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas yra pavojingas ir dėl kitų priežasčių. Žurnalo Economist straipsnyje dr. Peteris Saundersas sako, kad „savižudybės su gydytojo pagalba ir/ ar eutanazijos įteisinimas yra ypatingai pavojingas todėl, kad bet kuris tai leidžiantis įstatymas pažeidžiamiems žmonėms sukuria spaudimą nutraukti savo gyvybę bijant tapti našta giminaičiams, globėjams ar resursų stokojančiai valstybei“. Jis pabrėžia, kad „ypač pažeidžiami yra vyresnio amžiaus, neįgalūs, sergantys ar psichiškai nesveiki žmonės“ – žmonės kaip A. Hayesas, kuris akivaizdžiai turi rimtų psichinės sveikatos problemų.

Savižudybė nėra atsakymas

Neturėtume žiūrėti pro pirštus į įžvalgas tų, kurie pažįstami su liūdesiu dėl apgalvoto kito žmogaus gyvybės nutraukimo. Kaip sako L. de Oliveira, tam, kad tokie žmonės kaip A. Hayesas gautų reikalingą pagalbą, iš tikrųjų reikia daugiau diskusijų apie psichinę sveikatą. „Aš tikrai tikiuosi, kad ponas Hayesas persigalvos. Atvirai pasisakydamas apie savo psichinę sveikatą ir bandydamas padrąsinti kitus elgtis taip pat jis galėtų padaryti daug gero. Savižudybė tikrai nėra atsakymas, kad ir kaip save įtikinėtumėte, kad yra“, – prieina išvados L. de Oliveira.“

Arba susimąstyti taip, kaip Theo Boer – Protestantų teologijos universiteto Groningene, Olandijoje etikos profesorius.  “Devynerius metus jis buvo Regioninio eutanazijos peržiūros komiteto narys.  Olandijos valdžia yra įsteigusi penkis tokius komitetus, siekiant įvertinti ar eutanazija buvo atlikta laikantis įstatymo.  Čia užrašytos mintys atspindi autoriaus asmeninę, o ne institucijos poziciją.“:

Theo Boer (Eutanazijos Olandijoje reguliuotojas): „Buvome neteisūs“

“Bet mes klydome – siaubingai klydome.  Žvelgiant retrospektyviai (straipsnio data – 2014-07-25) galima matyti, kad eutanazijos atvejų skaičiaus stabilizavimasis tebuvo laikina pauzė.  Nuo 2008 metų tokių mirčių skaičius ėmė augti 15% kiekvienais metais.  Eutanazijos peržiūros komitetų ataskaitos duomenimis, 2012 metais buvo atlikta 4188 eutanazijos procedūrų (2002 metais − 1882 procedūros).  2013 metais ši tendencija tęsėsi, o aš turiu pagrindo manyti, kad šiemet ar ateinančiais metais eutanazijos atvejų skaičius bus perkopęs 6000 ribą.  Vėžiu sergantiems pacientams eutanazija tampa „standartiniu“ mirties būdu.

Be šios tendencijos, atsitiko ir kitų poslinkių.  Olandijos Teisės mirti draugija NVVE įsteigė keliaujančių eutanazijos medikų tinklą, pavadintą „Gyvenimo pabaigos klinika“.  Olandijoje veikiantys įstatymai daro prielaidą (nors to ir nereikalauja), kad tarp gydytojo ir paciento egzistuoja ilgalaikis santykis, ir kad eutanazija galėtų būti paciento gydymo ir jo bendravimo su gydytoju pabaiga.  Tačiau „Gyvenimo pabaigos klinikoje“ dirbantys medikai turi tik du pasirinkimus: duoti pacientui gyvybę nutraukiančių preparatų arba atsisakyti jį aptarnauti.

Šie specialistai pacientą mato vidutiniškai tris kartus, prieš duodami jo gyvybę nutraukiančių medikamentų.  „Gyvenimo pabaigos klinika“ yra atlikusi šimtus eutanazijos atvejų.  Tačiau NVVE neatrodo patenkinta net ir šiais rezultatais.  Jų tikslas, kad mirtina piliulė taptų prieinama visiems vyresniems nei 70 metų žmonėms, norintiems nutraukti savo gyvenimą.  Pasirodo, pasukus šia kryptimi darosi sunku sustoti.

Kiti pokyčiai yra susiję su pacientais, kuriems taikoma eutanazijos procedūra.  Jei apie 2002 metus beveik nepasitaikydavo pacientų su protine negalia, tai dabar jų skaičius sparčiai auga.  Pasitaiko atvejų, kai eutanazija atliekama didele dalimi dėl to, kad pacientas jaučiasi senas, vienišas ar netekęs artimųjų.  Kai kurie iš šių pacientų galėjo dar nugyventi metus ar dešimtmečius.

Nors įstatyme numatyta, kad eutanazija bus taikoma išimtinais atvejais, bet viešoji nuomonė pradeda žiūrėti į šią procedūrą kaip į teisę, įpareigojančią gydytojus.  Šiuo metu ruošiamas įstatymas, priversiantis gydytojus, atsisakančius atlikti eutanaziją, nukreipti pacientą pas tai atliksiančius medikus.  Kai kuriais atvejais spaudimas gydytojams paklusti pacientų (arba kartais – jų giminių) valiai tampa žiaurus.

Giminių spaudimas, kartu su paciento rūpesčiu dėl savo artimųjų gyvenimo kokybės, tam tikrais atvejais yra svarbus kreipimosi atlikti eutanaziją motyvas.  Net Regioniniai eutanazijos peržiūros komitetai, nežiūrint jų pastangų, nesugebėjo užkirsti kelio tokiems poslinkiams.

Aš buvau (eutanaziją įteisinančio, vert. past.) įstatymo rėmėjas.  Bet dabar, praslinkus 12 metų, aš laikausi kitos nuomonės.  Mažių mažiausiai palaukite sąžiningos ir intelektualiai adekvačios analizės, kuri atskleistų nuožmaus eutanazijos atvejų gausėjimo priežastis.  Ar tai yra todėl, kad įstatymui trūko saugiklių?  O gal pats įstatymo egzistavimas yra kvietimas į eutanaziją žiūrėti kaip į normalų reiškinį, o ne į galutinį sprendimą, taikomą kai nelieka alternatyvų?  Nedarykite to, kol negausite atsakymų į šiuos klausimus.  Išleidę džiną iš butelio, vargu ar kada jį grąžinsite atgal.“

Deja, yra mąstančių kitaip. Vienas pavyzdys kaip agituojama už eutanaziją nurodytas šiame 2018-06-04 straipsnyje – agitacija už abortus puikiai pritaikoma ir agitacijai už eutanaziją:

Michael Cook “Is euthanasia the next logical step for Ireland after abortion?“ (Ar eutanazija yra sekantis logiškas žingsnis Airijai po abortų?)

“Eutanazija vis dar nėra “degantis“ reikalas Airijoje, bet kai kurie stebėtojai ją mato kaip sekantį natūralų žingsnį. Prieš referendumą (dėl abortų įteisinimo) Irish Independent skyrelio redaktorius Ian O’Doherty rašė:

… eutanazija yra sekantis didelis socialinis reikalas, kurio mes turėsime imtis, net jei tam ir nėra politinio apetito. Turime senėjančią visuomenę, silpstančią sveikatos apsaugos sistemą ir, kol Airijos slaugos ligoninės atlieka nuoširdžiai nuolankų, neįtikėtiną darbą (kai kurie nuostabiausi, maloniausi žmonės, kuriuos esu sutikęs, buvo šios šalies slaugos ligoninių darbuotojai), mes susiduriame su demografine laiko bomba, ir situacija tik prastės…

“Mano kūnas, mano pasirinkimas“ taikytina ne tik abortams, bet ir visiems mums bei kiekvienam, kuris kada nors stebėjo mylimojo kovą paskutiniais keliais savo gyvenimo mėnesiais, kai jie geriau jau būtų mirę, ir žino, kad begėdiška kažką palaikyti gyvą prieš savo valią.“

O štai šis “iškilus“ (cituoju iš The New York Times straipsnio, kurį ketinu panaudoti vėlesniame bloge) Mičigano žurnalistas Jack Lessenberry The Detroit Metro Times kalba gryna nacių kalba gindamas žudiką Jack Kevorkian, pravarde Misteris Mirtis, kuris savavališkai atlikinėjo nelegalias eutanazijas (apie jį – irgi kiek vėliau):

“Jack Kevorkiant, nepaisant jo kalčių, šioje visuomenėje buvo galinga gėrio jėga. Jis privertė mus pažvelgti į vieną iš didžiausių nematomų dramblių visuomenės valgomajame – faktą, kad šiandien didžiulis skaičius žmonių, kurie geriau būtų mirę, kurie gyvena nevertus gyventi gyvenimus, vis dar yra gyvi.“

Šio blogo pabaigai – dar šiek tiek statistikos iš kitų šalių:

Richard Egan “Euthanasia in Belgium: updates on a social experiment“ (Eutanazija Belgijoje – naujausi socialinio eksperimento duomenys), 2018-08-29

Bendrai paėmus, susidaro įspūdis, kad eutanazijos praktika Belgijoje tęsiama eutanazijos kaip einamojo atsako į vis augantį spektrą aplinkybių, apimančių negalią turinčius vaikus, nepavykusias savižudybes ir seksualinio piktnaudžiavimo vaikais aukas, normalizavimo keliu.

Augantys skaičiai

Mirčių nuo legalios eutanazijos skaičius išaugo beveik dešimt kartų (982%) – nuo 235 per 2003 m. – pirmaisiais pilnais legalizuotos eutanazijos metais, iki 2,309 per 2017 m. Vien nuo 2016 m. iki 2017 m. augimas buvo 13.85%. Oficialiai praneštų eutanazijos atvejų skaičius sudarė 2.1% visų mirčių Belgijoje 2017 m.

2017 m. buvo 375 pranešti žmonių, kurių mirčių nebuvo tikimasi artimiausioje ateityje, eutanazijos atvejai. Tai sudaro 16.2% visų praneštos eutanazijos atvejų.

2017 m. 181 eutanazijos atvejis buvo praneštas dėl “polipatologijos“ – dviejų ar daugiau būklių, kurių nei viena nėra pakankamu pagrindu eutanazijai – kai mirties nebuvo tikimasi artimiausiu metu, tai sudaro 7.83% visų praneštų atvejų. Tai atspindi 69.1% augimą vien per pastaruosius du metus nuo 2015 m.

27 (7.2%) atvejais eutanaziją atlikęs gydytojas nesilaikė privalomo vieno mėnesio išlaukimo termino nuo raštiško eutanazijos prašymo iki jos įvykdymo. Eutanazijos Vertinimo ir Kontrolės Komisija šiais atvejais nesiėmė jokių kitokių veiksmų nei nusiųsti nusižengusiam gydytojui pamokomąjį laišką, kad primintų jam procedūrą, kurios turi būti laikomasi netikėtos mirties per trumpą laiką atveju.

Per 2016 ir 2017 m. pagal Belgijos įstatymus kol kas buvo nužudyti 3 vaikai.

Tarp 2014 ir 2017 m. dviem pacientams, kurie buvo negrįžtamoje komoje dėl bandymo nusižudyti, buvo pritaikyta eutanazija pagal išankstinę direktyvą.

Iš viso 201 žmogus su psichiniais sutrikimais buvo nužudytas eutanazijos būdu Belgijoje tarp 2014 ir 2017 m., įskaitant turinčius nuotaikų sutrikimus – tokius kaip depresija, bipolinis sutrikimas (73 atvejai), organiniai protiniai sutrikimai, įskaitant demenciją ir Alzhaimerį (60 atvejų), asmenybės ir elgesio sutrikimai (23 atvejai), neurotiniai sutrikimai, sutrikimai dėl streso, įskaitant potrauminio streso sutrikimą (16 atvejų), šizofrenija ir psichoziniai sutrikimai (11 atvejų), organiniai protiniai sutrikimai, įskaitant autizmą (10 atvejų) ir sudėtingi atvejai, įskaitant kelių kategorijų kombinaciją (8 atvejai).

Iš šių 201 atvejo 25 atvejais eutanazijos būdu buvo nužudyti jaunesni nei 40 m. asmenys. Šių nerimą keliančių jaunų žmonių atvejų atžvilgiu Komisija stebi, kad “pacientų iki 40 m. grupėje daugiausiai yra asmenybės ir elgesio sutrikimų. Visi šie pacientai buvo gydyti daugelį metų, tiek ambulatoriškai, tiek stacionariai. Visuomet ėjo kalba apie sunkiai suvaldomą kančią. Šiam sutrikimų tipui buvo keletą kartų minimos sunkios psichologinės traumos labai jauname amžiuje – tokios kaip prievarta namų aplinkoje, psichologinis apleistumas ar seksualinis išnaudojimas.

Rodosi Belgija gydo vaikų prievartavimo namų aplinkos prievarta, apleistumu ir seksualiniu išnaudojimu aukas jas žudydama.

Tarp 2014 ir 2017 m. 60 atvejų žmonės eutanazija buvo nužudyti dėl demencijos. Iš šių atvejų mirties artimiausiu metu buvo tikimasi tik 9 atvejais.“

Yra šalių, kur tokių mirčių skaičiai auga dar sparčiau:

Michael Cook “At least 1.12% of deaths in Canada are due to euthanasia“ (Mažiausiai 1,12% mirčių Kanadoje yra dėl eutanazijos), 2019-04-29

“Nors eutanazija buvo legalizuota Kanadoje tik 2016 m. birželį, jos skaičiai šovė į viršų. Per 10 šioje apžvalgoje pristatomų mėnesių eutanazija sudarė 1,12% visų mirčių Kanadoje.

Pagal šia ataskaitą, “Pagal Medicininės Pagalbos Mirštant Kanadoje organizaciją, mirčių skaičius dėl to toliau išlieka ribose tarp medicininės pagalbos mirčių skaičiaus, pateikiamo kitose šalyse – nuo 0,4% (Oregone, JAV, 2017 m.) iki 4% (Nyderlanduose, 2017) visų mirčių buvo priskiriama medicininės pagalbos mirtims.“

“Wesley J. Smith National Review žurnale pakomentavo taip: “Tai reiškia, kad virš 3000 žmonių yra nužudomi savo gydytojų kiekvienais metais Kanadoje, kas reiškia, jei mano paskaičiavimai teisingi, kad tai yra daugiau nei 250 per mėnesį, daugiau nei 58 per savaitę ir daugiau nei 8 per dieną. Po velnių, tai juk maždaug vienas žmogus kas trys valandos.“

“Taigi, ar Kanados eutanazijos mirčių skaičius sustos ties 4% riba kaip Nyderlanduose? Nematyti jokių priežasčių sakyti, kad taip ir bus.“

%d bloggers like this: