18) 2020-08-14

Kokios dar yra fundamentalaus požiūrio į žmogaus gyvybę pasikeitimo pasekmės ir kaip tai atsiliepia eutanazijos praktikoje? Tolimesnis šios dienos blogas mirgės tokiomis antraštėmis:

Keturiems šimtams olandų buvo atlikta priverstinė eutanazija

“Tyrimas, atliekamas kas penkerius metus, siekiant išsiaiškinti Nyderlandų piliečių mirties priežastis, atskleidė, kad daugiau nei 400 Nyderlandų piliečių gyvybę prarado dėl eutanazijos, kuri buvo atlikta be jų sutikimo. Kaip nurodė Koalicija už eutanazijos prevenciją (angl. Euthanasia Prevention Coalition), šio tyrimo laikotarpis apima 2010-2015 metus. Jame skaičiuojama, kad iš 7 254 savižudybių su gydytojo pagalba 431 buvo įgyvendintos „nutraukiant gyvybę be išreikšto prašymo“.

Palyginus su prieš tai atliktu tyrimu, kurio rezultatai paskelbti 2010 metais, tokių asmenų padaugėjo trečdaliu. Už gyvybę pasisakanti JAV platforma Live Action pažymėjo, kad ši statistika yra verta susirūpinimo. „Ten (Nyderlanduose) kas savaitę eutanazija atliekama bent vienam psichikos ligoniui. Tai nestebina turint omenyje, kad vienas iš trijų gydytojų Nyderlanduose mano, jog yra priimtina atlikti eutanaziją psichikos ligoniams.“

Tyrimas atskleidė, kad pacientai, kuriems atlikta eutanazija, buvo sergantieji autizmu, asmenys, turintys priklausomybių, bei seksualinės prievartos aukos, patyrusios stiprų ir neišgydomą psichikos sukrėtimą. 2017 m. pradžioje viena gydytoja nusprendė eutanaziją atlikti demencija sergančiai 70-ies metų senolei, kuri nesugebėjo aiškiai išreikšti savo pritarimo. Dar vienas nesenas atvejis nutiko 2016 m. gruodžio mėnesį, kai eutanazija buvo atlikta 41 metų nuo alkoholio priklausomam šeimos tėvui, kuris gavo tokį leidimą vien pareiškęs, kad jo gyvenimas yra nepakenčiamas.

„Šie sprendimai ir toliau populiarina savižudybes su gydytojo pagalba. Pavyzdžiui, Kanados vyriausybė inicijuoja oficialią analizę, kad galėtų leisti savižudybę su gydytojo pagalba to norintiems psichikos ligoniams, o Belgija neseniai įteisino vaikų eutanaziją”, – nurodė Live Action. Štai JAV kai kurios draudimo kompanijos siekia neapmokėti gydymo, kuris leistų išgelbėti gyvybes, nes eutanazijai atlikti naudojami vaistai kainuoja mažiau. Taip nutiko dviems pacientams, kuriuos 2017 m. birželį buvo atsisakyta perkelti į kitas ligonines. Vėliau jų gydytojo vidaus ligų specialisto dr. Briano Callisterio draudimo įmonė paklausė, ar jiems jau buvo pasiūlyta savižudybė su gydytojo pagalba.

Dar 2017 m. gegužės mėnesį Belgijos vyskupų konferencija pasmerkė eutanazijos taikymą psichikos ligoniams, sakydama: „Mūsų požiūris nereiškia, kad siūlome žmogų palikti su savo skausmu. Psichinė kančia gali būti labai didelė ir asmuo gali jaustis visiškai praradęs viltį, tačiau būtent tokioje situacijoje turime išlikti šalia žmogaus ir jokiu būdu jo neapleisti“.

Eutanazijos skandalas Jungtinėje Karalystėje: nepagrįstai mirti galėjo 656 žmonės

“Gosporto karo memorialinės ligoninės nepriklausomų specialistų grupė nustatė, kad ligoninėje „buvo nepaisoma žmogaus gyvybės“, o pacientai, kurie buvo traktuojami kaip trukdantys, gavo vaistų dozes, kurios kelių dienų bėgyje juos nužudė. Skaičiuojama, kad taip galėjo mirti tarp 450 ir 656 pacientų.

Specialistų grupės ataskaitoje rašoma, kad tik 45 proc. pacientų, kuriems buvo paskirtos mirtinos diamorfino dozės, sakė kenčiantys skausmus. Didelė dalis tirtų atvejų atskleidė, kad net tuomet, kai pastebėtas skausmas, jis nebuvo tinkamai įvertintas, o gydymo veiksmingumas nebuvo stebimas. 29 proc. atvejų dėl paskirtų mirtinų dozių nepateiktos jokios priežastys ar logiškas paaiškinimas, 26 proc. atvejų nurodytos tokios priežastys, kurios „vargiai, jei apskritai, galėtų būti laikomos tinkamais simptomais“ (pavyzdžiui, pablogėjimas, išsekimas, susijaudinimas).

Dominicas Lawsonas dienraštyje The Times pastebėjo, kad „didžiausią tikimybę sulaukti tokios procedūros patiria ne sunkiausiai sergantys, bet sudėtingiausi pacientai“. Kaip sakė vienos aukos posūnis: „Jeigu nepatikai slaugei, tu – žuvęs“.

“Jungtinės Karalystės Sveikatos reikalų sekretorius Jeremy‘is Huntas teigė, kad policija ir prokuratūra „atidžiai ištirs“, ar turėtų būti keliami nauji kaltinimai.

Dėl atvejų skaičiaus tai gali būti vienas iš didžiausių skandalų Anglijos Nacionalinės sveikatos tarnybos istorijoje.“

Kaip pasibaigė ši istorija, pranešta 2018-06-29, nežinau, neradau (labai nesistengiau) ką jie ištyrė. Tačiau Belgijoje šįmet, panašu, prasidėjo rimti teismai dėl kelių tokių atvejų:

Michael Cook “Belgijoje prasidėjo pirmasis eutanaziją atlikusių gydytojų teismas“

“Belgijoje prasidėjo istorinis teismas. Tai – pirmas kartas, kai šalyje keliami kaltinimai dėl eutanazijos atlikimo nuo tada, kai ji buvo įteisinta 2002 metais. Trys medikai kaltinami neteisėtu nunuodijimu. Jeigu bus nuteisti, jiems gresia griežtos kalėjimo bausmės. Mirusioji buvo trisdešimt aštuonerių metų moteris Tine Nys, ji mirė 2010 metais.

Teisiamųjų suole sėdi mirtiną injekciją sudavęs gydytojas, T. Nys buvęs bendrosios praktikos gydytojas ir psichiatras. Kaltintojų teigimu, pagal galiojančius įstatymus T. Nys nebuvo galima atlikti eutanazijos.

Artimieji teigia, kad T. Nys nesirgo nepagydoma psichine liga – būtent to reikalauja Belgijos įstatymai eutanazijai atlikti. Nors moteris turėjo psichinės sveikatos problemų, tikroji priežastis, kodėl ji norėjo mirti, buvo nepasisekę santykiai. Net ir Belgijoje nepasisekusi meilė nėra laikoma pakankama priežastimi gydytojui nužudyti pacientą.“

“Nenuostabu, kad bendrai Komisijai pirmininkaujantys dr. Wim Distelmans ir Gilles Genicot paneigė bet kokį aplaidumą. Tačiau ar galima jais pasitikėti? Eutanazijos reglamentavimas Belgijoje neišlaikytų interesų konflikto testo tokiose šalyse kaip JAV ar Jungtinė Karalystė.

Fotogeniškas, charizmatiškas onkologas dr. Wimas Distelmansas yra pats geriausias darbotvarkę diktuojančios eutanazijos mafijos pavyzdys. Jis yra vienas iš Federalinės eutanazijos kontrolės ir vertinimo komisijos pirmininkų, tačiau taip pat – bene žinomiausias eutanazijos praktikas šalyje (pranešama, kad jis nužudė šimtus žmonių), įtakingiausių eutanazijos lobistų organizacijos LEIF pirmininkas bei pirmasis asmuo, kurio žiniasklaida prašo komentarų eutanazijos tema.

Taigi apie šį teismą labiausiai stebina tai, kad jis apskritai vyksta.“

Ir štai – vėliau į teismą paduotas pats W. Distelmans, kaltinamas neteisėtai atlikęs eutanaziją 64-ių metų moteriai. Štai ką tas pats M. Cook rašo apie jį straipsnyje apie šį teismo procesą:

Michael Cook “Belgian euthanasia under scrutiny in European Court of Human Rights“ (Belgijos eutanazija gvildenama Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT))

“Įdomu, ką nuspręs EŽTT. Kaip rašo Vokietijos naujienų žurnalas Der Spiegel, gydytojas Distelmans “yra atsakingas už šimtų, jei ne tūkstančių žmonių mirtis“. (Tiesą sakant, tokie buvo jo rezultatai 2014 m., prieš šešis metus. Kas žino kiek padaugėjo tokių atvejų?) Kitose jurisdikcijose būtų įmanoma dėl Godelieva de Troyer bylos priversti imtis peržiūrėti šiuos šimtus atvejų, kuriuose Distelmans tiesiogine to žodžio prasme buvo vertintojas, teisėjas ir vykdytojas.

Jei sprendimas bus prieš Distelmans, Belgijos isteblišmentas patirs pelnytą sukrėtimą. Distelmans – ne sukčius gydytojas, bet vieša figūra, išpuošta ordinais.

2003-iaisiais jis buvo apdovanotas Arkos apdovanojimu už Laisvą Žodį už savo indėlį skatinant eutanaziją, 2010-aisiais – Dwaallicht apdovanojimu “už paliatyvinės slaugos pripažinimo pradinininko moralinį budrumą ir humanišką įsitraukimą bei už kovą už teises į eutanaziją“, 2013-aisiais Vrije Universiteit Brussel 150.000 eurų stipendija už indėlį į orią gyvenimo pabaigą, 2015-aisiais – apdovanojimu už Liberalųjį Humanizmą ir 2016-aisiais – garbės ordinu už indėlį į eutanaziją.

Jei išaiškės, kad Distelmans ignoravo įstatymus, kuriuos pats daugelį metų ir prižiūrėjo, be abejo, kad belgams reikės atlikti rimtą savo dvasios tyrimą.“

Kad jau perėjau prie nusikaltimų tematikos, tai dabar – apie “Misterį Mirtį“ Jack Kevorkian. Trumpai iš Vikipedijos:

“Jack Kevorkian (armėnas, 1928-05-26 / 2011-06-03) buvo amerikiečių patologas ir eutanazijos šalininkas. Jis viešai gynė pacientų teisę mirti, kai savižudybė atliekama prižiūrint gydytojo, tai išreiškęs savo fraze “Mirimas nėra nusikaltimas“. Kevorkianas pripažino asistavęs mažiausiai 130 pacientų, kad tą atlikti. 1999 m. jis buvo nuteistas už žmogžudystę ir žiniasklaidoje dažnai vaizduojamas “Daktaro Mirties“ vardu. Jo byla susilaukė palaikymo ir jis padėjo patiesti pamatus reformai.

1998 m. Kevorkian buvo areštuotas ir teisiamas dėl savo tiesioginio vaidmens savanoriškoje eutanazijoje, kuri buvo atlikta žmogui vardu Thomas Youk, kuris sirgo Lou Gehrig liga arba ALS. Jis buvo nuteistas dėl antro laipsnio žmogžudystės ir išbuvo 8 metus bausmės iš paskirto nuo 10 iki 25 metų įkalinimo laiko. Lygtinai buvo išleistas 2007 m. birželio 1 d. su sąlyga kad nesiūlys patarimų, nedalyvaus, neskatins ir nekalbės apie pagalbinės savižudybės procedūrą.“

Žinoma, jis to nesilaikė, skaitė apie tai paskaitas, dalyvavo televizijos pokalbių laidose, o 2008 m. netgi kaip nepriklausomas kandidatas balotiravosi į JAV Kongresą Mičigane. Galiausiai 2010 metais Holivudas apie jį išleido filmą:

“Filmo premjera įvyko balandžio 14 d. Ziegfeld Theater Niujorke. Kevorkian žengė raudonu kilimu šalia Al Pacino, kuris jį tame filme vaidino. Pačino gavo Emmy ir Auksinio Gaublio apdovanojimus už šį vaidmenį ir dėkojo Kevorkianui, kuris buvo tarp žiūrovų, šiuos apdovanojimus priimdamas. Kevorkian pareiškė, kad tiek filmas, tiek Pacino vaidyba “užlieja mano akis ašaromis – aš viską iš naujo pergyvenau.“

Kurgi ne. Filmas sujaudino ir žiūrovų širdis bei padėjo jiems įžvelgti jo herojų visai ne tokį, koks jis turėjo atrodyti jam skelbiant nuosprendį teismo salėje. Štai ką apie šį filmą, kuris vadinasi “Jūs nepažįstate Džeko“ (You don’t know Jack), rašo vienas mėgėjas-apžvalgininkas IMDb portale:

“Šios kontraversiškos temos filosofija yra daug rimtesnė. Kai daug šalių dabar leidžia asmeniui mirti pagalbine mirtimi dėl bet kokios priežasties, kai nereikalaujama, kad būtų kažkokia nepagydoma liga ar kažkas panašaus, Amerika yra vis dar labai atsilikusi nuo likusio pasaulio. Kiti tereikalauja tam tikro išlaukimo laiko, kad būtų aišku dėl sunkaus apsisprendimo. O čia mes senoj-geroj atsilikusioj Amerikoj, kurioje vis dar neleidžiama ori pagalbinė mirtis siaubingai kenčiančioms ar mirtinai sergančioms sieloms, kurios paprasčiausiai nenori nieko labiau trikdančio nei asmeninio, taikaus ir neskausmingo savo kasdieninės agoniškos egzistencijos galo. (Aš visiškai sutinku su likusiu pasauliu, kad tai yra tiek labai arba dar labiau asmeninis sprendimas kaip ir aborto atveju ir jokia religinė ar politinė institucija negali nieko pasakyti apie tai, dėl ko asmuo šiame reikale apsisprendžia. Šios besikišančios institucijos išvis neturėtų vaidinti jokio vaidmens įtakojant ar nustatant kiek tai yra teisinga ar neteisinga, nes tokie dalykai racionaliam mąstytojui neegzistuoja.)“

Ką gi, išties puikiai suformuluota postmodernisto pozicija. Šalia pateiksiu kitokią poziciją, kuri plačiau siejasi ir su reiškiniais, aprašomais mano knygoje. Ją pristato Wesley J. Smith, amerikiečių teisininkas, 14 knygų autorius ir bedraautorius, Žmogaus Išskirtinumo Centro vyresnysis bendradarbis, Pacientų Teisių Tarybos konsultantas, ginantis prigimtinį žmogaus orumą ir kritikuojantis meinstryminius bioetikus:

Wesley J. Smith “The historical Kevorkian“ (Istorinis Kevorkian)

“Manau, kad Jack Kevorkian buvo ne priežastis, bet simptomas visuomenės, kuri praranda pasitikėjimą institucijomis ir principais. Jo ilgalaikio įstatymų niekinimo sėkmė buvo kaip “jokio pasitikėjimo“ pačia medicinos praktika balsas ir atspindėjo kultūrą, kuri vis labiau garbina atomizuotą save. Kitaip tariant, mes tampame vis labiau solipsistine* [žr. išnašą žemiau] visuomene: jei aš to noriu, reiškia tai yra teisinga – tol, kol aš nepažeidžiu tavęs.

Mes taip pat tampame kultūra, kuri baisisi kentėjimu ir niekina rimtus apribojimus. Kančios vengimas tapo labai aukštu kultūros prioritetu, kartais iki to, kad tam teikiama viršenybė prieš pačios gyvybės išsaugojimą. Mintis, kad žmonės gali įveikti savo kančią ir prisitaikyti prie sunkių aplinkybių, o vėliau džiaugtis, kad yra vis dar gyvi (tai apima ir mirtinai sergančius), taip pat yra dažnai pamirštama šioje panikoje.

Kevorkian suprato ir išnaudojo šiuos kultūros aspektus. Pradžioje jis atvirai kalbėjo apie savo tikruosius tikslus (tokius kaip eksperimentai su eutanazija žudomais žmonėmis) ir gana aiškiai apie tai rašė savo knygoje “Receptas – medicidas“. Bet kai žmonės sureagavo neigiamai, jis greitai pakeitė savo viešųjų ryšių strategiją, tvirtindamas, kad, atvirkščiai nei knygoje, jo pagrindinis tikslas yra užkirsti kelią beprasmiam kentėjimui.

Tokiu būdu viskas apsisuko ir jis gavo daug palaikymo iš žiniasklaidos bei augantį pritarimą iš visuomenės. Dėmesys buvo sutelktas beveik išskirtinai į kenčiančius žmones, bet ne į atliekamus veiksmus ar į poveikį, kurį Kevorkian darė šeimoms. Kai kurių Kevorkian aukų priblokšti artimieji pasakojo man, kokie pažeidžiami ir prislėgti vėlyvuoju laikotarpiu buvo jų mylimieji. Bet šeimų skausmas ir tų, kurie vyko į Mičiganą, kad būtų nužudyti, jautrumas retai buvo aptarinėjami populiariojoje žiniasklaidoje.

Kai kurios iš Kevorkian pagalbinės savižudybės aukų mirė galinėje jo surūdijusio furgono sėdynėje nunuodytos anglies monoksido, kuris buvo tiekiamas iš specialiai tam atvejui atsinešto baliono. Dabar jau tikrai, mąsčiau tuo metu, žmonės atsisuks prieš jį! Bet buvau priblokštas, kad absoliutus orumo trūkumas, supęs šias mirtis, nei trupučio nerūpėjo tokiai daugumai žmonių.

Ar mes šiandien tiek daug kalbėtume apie pagalbines savižudybes, jei ne Kevorkian? Turbūt, kad ne. Ne jis sukūrė šią svarstomą problemą, bet jis giliai įžengė į stiprėjančią kultūrinę srovę. Nėr kalbos, kad jo įžūlumas iškėlė pagalbinę savižudybę į žiniasklaidos priešakines temas, ko pasekoje ši problema pasiekė kritinę masę greičiau nei tai būtų kitu atveju. Išties, faktas, kad tokios daugybės žmonių neatstūmė jo keista asmenybė ir apsėdimas mirtimi (pvz., jis naudojo žmonių kraują kaip dalį terpės savo makabriškuose paveiksluose), manau, labai daug atskleidė apie tai, kur suko mūsų kultūra.

Pažymėtina ir tai, kad apie septyniasdešimt procentų Kevorkiano pagalbinės savižudybės aukų mirtinai nesirgo. Dauguma buvo neįgalūs ir prislėgti. Penkiems po skrodimo buvo nustatyta, kad jie išvis nesirgo. Ir vis dėlto žiniasklaida ištisai apibūdindavo (ir tebeapibūdina) jį, kaip padėjusį numirti tam, kad pabaigtų sunkiai valdomas kančias. Apibendrinus: Kevorkian buvo radikalus ikonoklastas, kuris niekino papročius ir nutraukė apsimetinėjimą, kad pagalbinė savižudybė yra skirta mirtinai sergantiems ir numatyta kaip pati galutinė priemonė, kai jau nieko daugiau nebeįmanoma padaryti, kad nutraukti kentėjimus. Tai jau nebėra tiesa, o Kevorkianui tokia ji niekada ir nebuvo.“

*Solipsizmas yra ontologinė ir epistemologinė pozicija, teigianti, kad neįmanoma žinoti nieko tikro apie už savo proto ribų esančią visatą, todėl gali būti, kad išorinis pasaulis ir neegzistuoja. Solipsizmą galima trumpai nusakyti filosofine fraze „mano protas yra vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau egzistuojant“.

Kad nuo šio blogo nepasidarytų pernelyg liūdna, pabaigai įdėsiu karikatūrą apie solipsizmą:

– Atleiskit, mis. Jūs ką tik paneigėt solipsizmą.

– Mhm?

– Negali būti, kad vien tik mano atskiras protas būtų galėjęs sukurti kažką tokio gražaus kaip jūs.

%d bloggers like this: