20) 2020-08-31

“Pasirengus gimti“ veiksmas daugiausiai vyksta informacinių technologijų įtakojamoje aplinkoje. Visai kaip ir šiuolaikiniame pasaulyje, tik dar labiau – kone visus sprendimus priiminėja ir juos įgyvendina dirbtinis intelektas, su kuriuo daugiausiai ir bendrauja žmonės. Tarpusavio bendravimas daugiausiai vyksta virtualiame socialiniame tinkle. Taigi, pats laikas panagrinėti ir šias temas – intelekto, informacijos bei socialinio tinklo. Bei neišvengiamai apie manipuliacijas informacija, nes tai irgi yra viena pagrindinių knygos temų.

Pradėsiu nuo pagrindinių prielaidų. 19) 2020-08-21 blogą pabaigiau mintimi, kad mūsų elgesys ir įvairios socialinės aplinkybės priklauso nuo mūsų požiūrio. Galimus požiūrius (pasaulėžiūras) suskirsčiau į principinius du – tradicinį ir modernųjį. Aišku, galimos ir įvairios kitokios jų interpretacijos bei visokie tarpiniai variantai, tačiau mano požiūris į šiuos požiūrius yra toks – vakarietiškoje civilizacijoje dominuoja šie du principai. Pirmasis remiasi antikos filosofija ir krikščionių religija, antrasis – įvairiomis naujesnėmis filosofijos bei tos pačios religijos kryptimis pradedant dar nuo Renesanso laiku, lūžiniu tašku turbūt reikėtų laikyti John Locke filosofiją. Kokie jie:

1) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus yra racionali būtybė.

Modernus – Žmogus yra aklas aistrų ir troškimų įrankis. Protas suprantamas tik kaip instrumentinis intelektas, kurio galingiausia raiškos forma – mokslas. Realybės principas keičiamas malonumų principu.

2) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus gali kelti moralinius tikslus.

Modernus – Žmogus neturi sielos, yra tiesiog kūnas. Klausimas kam jis gyvena – nebeaktualus. Blogio ir gėrio kriterijai nebegalioja. Juos turi nustatyti valdžia.

3) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus yra socialinė būtybė.

Modernus – Žmogus yra individas. Visiškai skirtingas laisvės supratimas – ji nebesiejama su pareigos vykdymu. Individo sąžinę irgi formuoja valdžia.

Tikiuosi dar ne kartą grįžti prie šių prielaidų nagrinėjant šio blogo pradžioje nurodytas temas. O dabar apie žmogaus protą ir jo apgaules:

“Apgaulė yra svarbi žmogiškojo gyvenimo koncepcija, nes didelė dalis žmogiško mąstymo apgaudinėja save apgaudinėdamas kitus. Žmogaus protas neturi prigimtinio orientyro į tiesą ir jis iš prigimties nemyli tiesos. Žmogaus protas myli save patį, tai, kas jam tarnauja, tai, kas jam meilikauja, kas suteikia jam tai, ko jis nori bei tai, kas parbloškia ir sunaikina bet ką, kas jam “grasina“.

“Atidžiau žvelgdami į žmonių sprendimus ir žmonių elgesį lengvai pastebėsime, kad žmogaus gyvenime yra svarbus ne tas, kuris yra teisus, bet tas, kuris yra laimintis. Turintys galią per turtus, nuosavybę ir ginklus sprendžia kurios tiesos bus trimituojamos po pasaulį, o kurios bus išjuokiamos, užtildomos ir nuslopinamos. Pasaulio žiniasklaida generuoja nesibaigiantį žinučių perteklių, kuris nuolatos aukoja tiesą jos “pateikimui palankioje šviesoje“ (ang. “spin“, viena iš propagandos rūšių). Pažvelgę į tai, kas glūdi po to paviršiumi, rasime pasaulį, kuriame žodis “komunikacija“ ir žodis “manipuliacija“ susilieja į beveik visiškus sinonimus.“

Taip prasideda Kritinio mąstymo fondo (The foundation for critical thinking) knyga:

Richard Paul, Linda Elder “The Thinker’s Guide to Fallacies: The Art of Mental Trickery and Manipulation“ (Mąstytojo apgavysčių vadovas – proto gudrybių ir manipuliacijos menas)

Atsidarę nuorodą, galite atsisiųsti šios knygos ištrauką. Kitą legalią knygos ištrauką galite atsisiųsti iš čia. Tai puiki parankinė knyga bet kuriam politikui ar žurnalistui, mat joje pristatomi net 44 negarbingi būdai kaip laimėti ginčą. Manau, kad šiuos būdus bei apskritai apgavysčių mechanizmus vertėtų suprasti ir paprastam piliečiui, šiuos ginčus stebinčiam, todėl rekomenduoju. Na o aš pateiksiu dar kelias ištraukas iš šios knygos:

“Tiesa ir apgaulė žmogaus prote

Žmogaus protas yra nuostabus struktūrų ir sistemų rinkinys. Jis yra sąmonės ir veiksmo centras. Jis suformuoja unikalią tapatybę. Jis sukuria pasaulio vaizdą. Iš jo sąveikų su pasauliu kyla turtinga patirtis. Jis mąsto. Jis jaučia. Jis nori. Jis suvokia tiesas ir nuslopina klaidas. Jis pasiekia įžvalgų ir išgalvoja išankstinius nusistatymus. Tiek naudingos tiesos, tiek žalingos klaidingos nuomonės yra jo sumišę produktai. Jis lygiai taip pat lengvai gali patikėti tuo, kas yra klaidinga, kaip ir tuo, kas yra teisinga.

Jis gali matyti grožį teisingame elgesyje ir pateisinti tai, kas yra skandalingai neetiška. Jis gali mylėti ir nekęsti. Jis gali būti kilnus ir žiaurus. Jis gali daryti pažangą žiniose arba suklydimuose. Jis gali būti intelektualiai nuolankus arba intelektualiai arogantiškas. Jis gali būti empatiškas arba siauraprotis. Jis gali būti atviras arba uždaras. Jis gali pasiekti nuolatinę besiplečiančio pažinimo arba bukinančią siaurėjančio neišmanymo būklę. Jis ir peržengia mažesnius gebėjimus turinčių sutvėrimų ribą, ir žeidžia jų nekaltybę bei kilnumą savąja saviapgaule bei žiaurumu.

Kaip žmonės savo pačių protuose geba sukurti tokią nepastovią racionalaus ir iracionalaus samplaiką? Atsakymas yra saviapgaulė. Faktiškai, turbūt pats tiksliausias ir naudingiausias žmogiškos būtybės apibrėžimas būtų “save apgaunantis gyvūnas“. Apgaulė, dvilypumas, išsisukinėjimas, iliuziškumas ir veidmainiškumas yra pamatiniai žmogiškos prigimties vaisiai jos “natūralioje“, neišauklėtoje būklėje. Vietoj to, kad šias tendencijas sumažinti, dauguma mokslinimo ir socialinių įtakų peradresuoja jas, paversdamos jas daug sudėtingesnėmis, klastingesnėmis ir paslėptomis.

Tam, kad dar pagilintų šią problemą, žmonės yra instinktyviai ne vien saviapgaulūs, jie dar yra ir iš prigimties sociocentriški. Kiekviena kultūra ir visuomenė laiko save ypatinga ir teisinga visuose savo baziniuose įsitikinimuose ir praktikose, visose savo vertybėse ir tabu. Savavališkas jos liaudies papročių pobūdis yra žinomas jos antropologams (jei tokių ji turi), bet ne pačiai neįveikiamai daugumai.“

“Dauguma žmonių giliai tiki, bet to nesuvokia, sekančiomis prielaidomis:

1) TAI YRA TIESA, JEI AŠ JA TIKIU.

2) TAI YRA TIESA, JEI MES JA TIKIME.

3) TAI YRA TIESA, JEI AŠ NORIU JA TIKĖTI.

4) TAI YRA TIESA, JEI TAI TARNAUJA MANO SUINTERESUOTUMUI JA TIKĖTI.

Žmogaus protas yra dažnai trumparegis, nelankstus ir ir prisitaikėliškas, tuo pačiu metu būdamas labai įgudęs saviapgaulėje ir pasiteisinimuose. Iš prigimties žmonės yra labai egocentriški, labai sociocentriški ir nepelnytai savimi susirūpinę. Jų tikslas yra ne tiesa, bet pranašumas. Savųjų įsitikinimų jie neįgijo racionalaus proceso metu. Jie yra labai atsparūs racionaliai kritikai. Aklas tikėjimas, baimė, išankstinis nusistatymas ir susirūpinimas savimi yra pirmaeiliai didžiumos žmogiško mąstymo organizatoriai. Saviapgaulė junginyje su savitvardos trūkumu apibūdina didžiumą žmogiško mąstymo. Rezultate gauname giliai pažeistą vientisumą. Jei nurodysi jų mąstymo klaidą, daugumą žmonių tuoj pat nutildysi. Bet dauguma lyg guminės timpos, kurios laikinai buvo įtemptos ir vėl paleistos, greitai vėl grįš prie to, kuo jie tikėjo pirmiau.

Štai todėl intelektualinių dorybių ugdymas yra taip lemiamai svarbus žmogaus vystymuisi. Be ilgą laiką trunkančio proto perkeitimo, ne kažką galima pasiekti, kad sukurti giliai sąžiningą mintį. Esant iššūkiui, žmogaus protas veikia vadovaudamasis savo primityviausiais intelektualiais instinktais. Tai gali būti patikrinta politikos, ekonomikos, religijos ir karo istorijoje – išties bet kurioje istorijoje, kurioje giliai prasiskverbia žmogiškojo proto veiksmas.

Vadinasi, svarbu išmokti atpažinti įprasčiausius įtikinėjimo triukus, kad mes geriau galėtumėme suprasti save ir kitus. Panaudotos kitiems, apgaulės yra intelektualiai neginčijami įtikinėjimo ir manipuliacijos triukai, panaudotos sau pačiam, jos yra saviapgaulės įrankiai.“

Rodosi čia pacituotos mintys nedvelkia optimizmu ir žmogaus išaukštinimu ir teigia, kad žmogus yra vargu bau racionali būtybė iš prigimties, taigi, gali būti lengvai manipuliuojamas. Jeigu mes esame manipuliuojami – reiškia esame kažkokių jėgų įkaitai ir nesame laisvi. Na, bet atsparumą manipuliacijoms išlavinti. Tik ar prie to prisideda mūsų moderniųjų laikų aplinka, pats pasaulis, kuriame gyvename? Vargu bau, greičiau jau atvirkščiai. Kaip rašiau blogo pradžioje, viskas priklauso nuo prielaidų. Šį kartą pacituosiu savo mėgstamą knygą “Kodėl žlunga liberalizmas“, apie kurią pasakojau dar 3) 2020-05-01 bloge:

“<…> Laisvė ilgą laiką buvo laikyta savęs valdymui būtina sąlyga, nuo tironijos sauganti tiek politinę santvarką, tiek individualią sielą. Taigi, laisvė buvo suvokiama kaip reikalaujanti disciplinos ir mokymosi savarankiškai atsispirti pagundoms bei laiduojanti socialines ir politines santvarkas, siekusias ugdyti atitinkamas savęs valdymui reikalingas dorybes. <…>

Vienas ryškiausių modernybės skiriamųjų bruožų buvo šio ilgaamžio požiūrio į politiką atmetimas. <…>

Pirmiausiai, politika turėjo pradėti kliautis tuo, “kas žema“, o ne reikalauti lygiavimosi į tai, “kas aukščiau“. Klasikinės ir krikščioniškos pastangos ugdyti dorybę buvo atmestos kaip globėjiškos ir neveiksmingos, lengvai išnaudojamos ir nepatikimos. Atsitraukimą nuo klasikinės ir krikščioniškos aspiracijos suvaldyti tironijos pagundą dorybinio ugdymo pagalba pradėjo Makiavelis, kritikavęs ikimoderniąją filosofijos tradiciją kaip tikrovės neatitinkančių ir nepatikimų prasimanymų kratinį, postringavusį apie “įsivaizduojamas respublikas ir kunigaikštystes, kurios praktikoje niekad neegzistavo ir egzistuoti negalėjo, kadangi praraja tarp to, kaip žmonės turėtų elgtis, ir to, kaip jie elgiasi iš tikrųjų, yra tokia plati, jog bet kas, valingai ignoruodamas kasdienę realybę, idant galėtų gyventi pagal vieną ar kitą idealą, labai greitai supranta, jog buvo išmokytas tik kaip sunaikinti save, o ne kaip išsaugoti.“ [Niccolo Machiavelli “Valdovas“] Vietoje tolesnio nerealistiškų ir vargiai pasiekiamų elgesio standartų (ypač saikingumo) skatinimo Makiavelis siūlė naują politinę filosofiją, grįstą aiškiai matomu žmonių elgesiu ir jo bruožais, nuo puikybės ir savanaudiškumo iki godumo ir šlovės troškimo. Jis ginčijo, kad laisvė ir politinis saugumas buvo geriau užtikrinami, privertus skirtingas santvarkos klases stoti į tarpusavio akistatą, ir ragino jas riboti viena kitą per “nuožmų konfliktą“, ginant savo interesus, o ne išdidžiai apeliuojant į “bendrąjį gėrį“ ir politinį sutarimą. Pripažinus žmogų kaip nepataisomai savanaudišką būtybę, vedamą materialinės gerovės troškimo, nesunku sugalvoti eilę būdų šias motyvacijas išnaudoti, vietoje pastangų jas pažaboti.“

Ar Makiavelis buvo pirmasis toks “manipuliacijos filosofas“? Na, šis blogas nėra akademinis leidinys, skirtas nuodugniai analizuoti visą filosofiją. Geriau jau pateiksiu viso straipsnio vertimą apie tai, kaip žiniasklaida šiais laikais manipuliuoja žmonėmis daug nefilosofuodama. Jį parašė mokslų daktaras psichoterapeutas ir jis taip ir vadinasi:

Samuel López De Victoria “Media Manipulation of the Masses: How the Media Psychologically Manipulates“ (Manipuliacija masėmis: kaip žiniasklaida manipuliuoja psichologiškai)

“Nors akademinėje aplinkoje dirbu jau daug metų ir džiaugiuosi galėdamas padėti studentams plėsti akiratį, jaučiu ir maudžiantį nerimą. Mokymo institucijos paprastai padeda studentams geriausiu atveju užsidirbti pragyvenimui, bet jos visiškai jų neišmoko, kaip reikėtų gyventi. Šie dalykai – tai sukauptos išminties sritis. Be abejo, išminties prielaida yra žinios, t. y. teisingas ir nuoseklus žinojimo, kaip tiesos, taikymas. Esu žmogaus elgsenos mokslo specialistas bei aukštosios mokyklos dėstytojas ir norėčiau, kad mokymo institucijos mokytų praktinių dalykų, pavyzdžiui, apie tai, kaip žiniasklaida, vyriausybė, religija ir net pati akademinė aplinka gali žmonių masėse formuoti doktrinas. Šiame straipsnyje dėmesį sutelksiu į žiniasklaidą ir šiek tiek į akademinės aplinkos sritį.

Labai gerai atsimenu, kai, bendraudamas su žurnalistikos studentais, atidžiai išstudijavau ir jų vadovėlius. Pastebėjau, kad buvo pabrėžiama „objektyvaus ir subalansuoto reportažo“ svarba. Tokiais atvejais visada nusijuokiu. Pats buvau studentas, taikiau „kokybinius tyrimo metodus“ ir labai gerai žinojau, kad kiekvieno žmogaus atliktas nors ir nedidelis tyrimas visada kuriame nors lygmenyje yra paženklintas tam tikro šališkumo. Žinau, kad bus tokių, kuriuos šis mano teiginys siutins, tačiau net ir kvantinės fizikos specialistai teigia mums tą patį. Žiniasklaidoje net ir geriausių ketinimų turintis žurnalistas vienokia ar kitokia forma palieka savo įspaudą perduodamoje žinioje.

Norėčiau sutelkti dėmesį į tuos būdus, kuriais žiniasklaidos priemonės gali manipuliuoti žmonių masėmis savo perduodamu idėjiniu turiniu. Galima įsivaizduoti žurnalistų reakciją: „Kaip drįstate manimi abejoti!“ Lyg jie priklausytų kokiai nors privilegijuotai dvasininkijai, tiesiogiai susijungusiai su dieviškuoju aukščiausiosios tiesos srautu.

Pasidalinsiu mintimis tiktai apie kelis daugelio žmonių mąstymą veikiančius psichologinio manipuliavimo būdus. Daugelis šį straipsnį skaitančių juos atpažins. Mano tikslas nėra pateikti detalų tų metodų sąrašą.

Kaltas tik dėl sąsajos

Tam, kad būtų viešai sužlugdyta asmens reputacija, tereikia tą žmogų atvirai arba užmaskuotai susieti su kažkuo, ką daugelis žmonių laikys nepriimtinu. Nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne, – užtenka paprasčiausiai sukelti abejonę ar tam tikrą asociaciją.

Vienas pavyzdžių, kurį prisimenu, yra garsaus laikraščio pateiktas labai gudrus iškraipymas. Laikraščio redaktorių nemėgstamas politinis lyderis buvo parodytas itin įdomiu būdu. Straipsnį ir jo nuotrauką jie strategiškai įdėjo labai arti cirko klouno nuotraukos, kuri buvo kito straipsnio dalis. Pagalvojau: „Šita taktika verta apdovanojimo!“ Tai buvo itin rafinuotas ir subtiliai veikiantis pasąmonę būdas. Svarbiausia perduodama žinia: „Šis žmogus yra klounas, taigi juokitės iš jo ir laikykite jį nepatikimu, kokiu ir laikote klouną.“

Kitas būdingas šios taktikos metodas yra susieti žmogų nors ir painia gudrybe su įstatymą pažeidusiu, įtartinu asmeniu, organizacija ar veiksmu. Jeigu tai ir netiesa, žmogaus, priimančio šią informaciją, galvoje tai paliks neaiškios abejonės šešėlį. Todėl šmeižtas yra toks veiksmingas, kai siekiama sunaikinti priešus. Žiniasklaida niekada neprisipažins tai daranti. Ji lyg koks nesuteptas ir savimeilis dievas nėra niekam atsakinga.

Tik truputis nuodų

Kitas žiniasklaidos taikomas būdas, kuriuo bandoma paveikti žmonių protus, yra panašumas į tiesą. Čia užtenka vos kelių aukso vertės žodžių. Tai reiškia, kad kažkas yra „labai panašus“ į kažką. Šiuo atveju truputis nuodų arba melo sumaišoma su tiesa. Galite suvalgyti tonas sveiko maisto. Tačiau jeigu su juo nurysite nors ir nedaug labai stiprių nuodų, tuoj pat mirsite. Jeigu nuodų kiekį padalinsite į mažesnes dozes, galėsite tą patį daryti gerokai lėčiau, ilgesnį laiką, tačiau rezultatas bus tas pats – jūsų žūtis. Tam, kad žiniasklaida sužlugdytų žmogų, jai tereikia lėtai dozuoti melą (nuodų) apie tą asmenį, įmaišant į gerus dalykus. Galiausiai ji sužlugdo savo priešą ir pasirodo scenoje kaip tie choro berniukai – švarūs ir švytintys.

Padaryti juokingą

Jau minėjau, kaip politikos lyderį sugebėjo paversti klounu. Taip pat atsimenu, kaip vieną įtakingą vadovą žiniasklaida vaizdavo kaip tuščiakalbį, idiotą ir kvailį. Teberegiu tas politines karikatūras, kuriose jis vaizduojamas kaip į beždžionę panaši būtybė. Paprastai beždžionės yra juokingos ir krečiančios išdaigas. Tikslas buvo pasiektas.

Taip pat ir nuotraukos, kuriose pateikiama neigiama žmogaus pusė, – o neigiamų dalykų turime kiekvienas, – yra naudojamos vaizduojant priešus kaip bukagalvius ir (arba) psichiškai nesveikus kvailius. Kartais galite pamatyti praktiškai taikomą šį metodą, kai leidinys sąmoningai publikuoja nuotrauką, kurioje žmogus atrodo žvairas arba labai keistai. Redaktoriai parenka nuotrauką, kurioje žmogus atrodo blogiausiai. Ir priešingai, kai į tą patį puslapį dedamos jų mėgstamų asmenų nuotraukos, paprastai tie žmonės parodomi didvyrio poza, pačia geriausia savo puse. Sutapimas? Jokiu būdu!

Sumuštinių gaminimas

Veiksminga priemonė padėti formuoti žmogaus savigarbą, kai reikia pateikti kritiką tam, kad jis pasitaisytų, yra vadinama sumuštinio metodu. Šis būdas yra nuostabus: prieš tai, kai išsakote kritiką, kuria siekiate, kad žmogus keistųsi, ir po to, kai jinai bus jau pasakyta, pateikiate kritikuojamam asmeniui teigiamus dalykus apie jį patį. Tai leidžia jam pajusti, kad jūs vis dar jį mėgstate ir gerbiate. Kritikuojamam tampa lengviau sutikti kritiką.
Kai taikote šį metodą, tačiau sukeičiate vietomis teigiamus ir neigiamus dalykus, t. y. ką nors teigiamo įdedate tarp dviejų neigiamos informacijos sluoksnių, tada šis būdas tampa gana destruktyvus. Žiniasklaida gali atrodyti objektyvi ir išlaikiusi egzaminą tai darydama, tačiau tuo pačiu metu ji ir naikina savo priešą. Tai vienas dažniausiai žiniasklaidoje naudojamų būdų: skelbiamas vienas straipsnis po kito apie žmones, kurių ji nemėgsta. Atkreipkite dėmesį… Tam, kad pakenktų oponentui, jai tereikia parengti naujienų reportažą: jo pradžia ir pabaiga yra negatyvios, jame tvyro abejonė. Virš reputacijos pakimba juodas debesis. Jūsų rankos laisvos ir vis tiek bjauriai elgiatės. Tai lyg mokykloje siautėjantis vaikėzas chuliganas, įvykdantis žmogžudystę, po kurios jis vis tiek lieka „švarus“.

Ekspertų dauguma

Ar pastebėjote, kaip kruopščiai per viešas televizijos diskusijas būna atrinkti intelektualai, žurnalistai ir kt., nors ir neproporcingai, tačiau atrodo, kad pusiausvyra nepažeista? Kartais tai būna labai akivaizdu, o kai kada užmaskuota. Pavyzdžiui, mums nepatinka tam tikra pozicija, tačiau negalime to pasakyti, nenorėdami atrodyti netolerantiški. Tokiu atveju galima rūpestingai atrinkti daugumą ekspertų, kurie su mumis sutiks. Tada į studiją kviečiamas tik vienas žmogus, atstovaujantis mums nepatinkančiai pusei. Prieš tą žmogų paleidžiami pitbuliai, o patys atrodome „nepraradę pusiausvyros“.

Pajuoka ir etikečių klijavimas

Dažnai nustembu, kokius įdomius žodžius vartoja skirtingų pusių šalininkai. Galime išgirsti tokius kaip rasistas, nacis, x-fobas, bukagalvis, senamadis, praradęs ryšį su dabartimi, žudikas ir kt. Prikabindami tokias etiketes žmogui, iš tikrųjų sąmoningai užkertate jam kelią, jį izoliuojate ir nustumiate į oponentų pusę. Sudarote įspūdį, kad jis yra pavojingo, baugaus ir pamišusio paribio būrio dalis. Šis procesas istorijoje dar žinomas kaip reputacijos griovimas. Tik dabar jis vyksta viešo forumo metu visų akivaizdoje. Ar pastebėjote: jeigu tokie žodžiai taikomi žiniasklaidai, tada tai vadinama šventvagyste? Kas priverčia žiniasklaidą būti atsakingą? Niekas. Ji gali sužlugdyti bet kurį pasirinktąjį. Dėl šios priežasties ji slapčia baiminasi interneto. Koks nors nedidelis vaikinukas prie kompiuterio ekrano gali ją supliekti jos pačios ginklu.

Kartojimas virsta tiesa

Nepaliaujamas melo kartojimas daugumos mintyse tampa tiesa. Masinę isteriją galima sukelti kelis kartus pranešus apie kokį nors žmones puolantį mikrobą, taip pasaulyje pasėjant didelę paniką. Kai kurie tironai žmonijos istorijoje sugebėjo tai daryti itin gerai: emocingas kartojimas tapo jų privalumu. Josephas Goebbelsas, Adolfo Hitlerio propagandos ministras, sakė: „Jeigu melas kartojamas labai dažnai, jis tampa tiesa.“ Taigi galime pereiti prie kito šios temos klausimo.

Parodyti velnią kaip Dievą, o Dievą – kaip velnią

Hitleris yra pasakęs: „Meistriška ir nepertraukiama propaganda gali priversti žmogų į rojų žvelgti kaip į pragarą, o į visiškai vargingą gyvenimą – kaip į rojų.“ Pasinaudojęs šiuo metodu, puolantysis atrodo kaip geradarys ir išgelbėtojas. Jis sukeičia puses. Ar kada pagalvojote, kodėl žiniasklaida su tokia savimeile mėgsta pateikti save kaip tiesos gynėją ir saugotoją? Juk tai beveik įgauna religinės doktrinos kūrimo atspalvį, tiesa? Klasikinė religinė literatūra mums teigia, kad velnias pasivertė šviesos angelu. Paprastai tai vadinu polių sukeitimu: juoda atrodo kaip balta, ir atvirkščiai.

Išvada

Neteigiu, kad apžvelgiau visus apgaulės meno aspektus, kuriuos naudoja žiniasklaida. Jiems tiek metų, kiek ir pačiai žmonijai. Pabandžiau pateikti kelias akivaizdesnes tipines apgaulės formas, naudojamas psichologiškai manipuliuojant žmonių masėmis. Ko galime iš to išmokti? Galbūt svarbiausia pamoka būtų ta, kad mes neturime būti naivūs. Privalome būti budrūs ir sąmoningi. Trokštantys surasti ir pažinti tiesą. Turime ją saugoti ir ginti. Mums reikia būti atsargiems, kad išvengtume skubotų išvadų vien dėl to, jog taip sako ekspertai. Daugeliu atžvilgių tai individuali kelionė. Tai kilnus ieškojimas, tačiau jame glūdi daug užslėptų pavojų. Būkite atsargūs ir saugokitės.“

Pabaigai – Vytautas Sinica prieš metus pateikė 6 konkrečius pavyzdžius, kuriuos pavadinčiau ekspertų daugumos puolimo manipuliacija Ritos Miliūtės vestose laidose:

Vytautas Sinica “Miliūtės laidų apžvalga“

“1) 2018 gegužės 19 diena. Tema – Stambulo konvencijos ratifikavimas: svečiai – Sabatauskas ir Šakalienė (abu – Stambulo konvencijos šalininkai): http://bit.do/e4wCW

2) 2017 gruodžio 16 diena. Tema – Monumentas Lukiškių aikštėje: svečiai – Ruokytė-Jonsson ir Rimvydas Laužikas (abu – Vyčio Lukiškių aikštėje priešininkai): http://bit.do/e4wC7

3) 2017 rugsėjo 23 diena. Tema – žmogaus teisė atsisakyti gaivinimo: svečiai – Mindaugas Šerpytis ir Aurimas Pečkauskas (abu – teisės atsisakyti gaivinimo šalininkai): http://bit.do/e4wDb

4) 2017 rugsėjo 9 diena. Tema – Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir kalbos norminimas: svečiai – Loreta Vaicekauskienė ir Elžbieta Banytė (abi – kalbos norminimo ir VLKK priešininkės): http://bit.do/e4wDj

5) 2017 birželio 4 diena. Tema – Lietuvos psichinės sveikatos apsaugos sistema: svečiai – Dainius Pūras (vienintelis pašnekovas, radikalių reformų šalininkas, jokio oponento): http://bit.do/e4wDp

6) 2017 balandžio 30 diena. Tema – tikybos pamokos ir homoseksualumas: svečiai – Viktorija Čmilytė-Nielsen, Gražvydas Kazakevičius, Raimonda Kuklienė (Čmilytė kritikavo homofobiją, Kazakevičius ir Kuklienė teisinosi, Miliūtė puola mokytoją ir programas): http://bit.do/e4wDv

Kol kas tiek. Daugiau apie tokius dalykus – kituose bloguose.

%d bloggers like this: