40) Kai sužinai ir tai, ko nenorėjai žinoti.

40

                Viskas ėjosi sklandžiai. Jį pasitikęs asmuo gana šiltai pasisveikino ir palydėjo pro apsaugą. Ten jį kelis kartus nuskenavo ir sutikrino asmenybę pagal paimtą DNR mėginį. Visa tai užtruko apie penkiolika minučių. Teodoras stengėsi apie nieką nemąstyti, kad neįsitemptų ir neatrodytų įtartinai. Dėl visa ko paaiškino savo palydovui, kad labai jaudinasi, mat vykdo neeilinį eksperimentą ir nuo šio AI atsakymų gali priklausyti jo eksperimento likimas. Tuo pačiu net sugebėjo pajuokauti, kad, galima sakyti, taip pat sprendžiasi ir jo likimas. Tiesa, jo juokas gavosi ne visai natūralus – užstrigo kažkur gale gerklės. Niekas neatkreipė į tai dėmesio. Galiausiai procedūra buvo baigta, sunkūs plieniniai vartai atsivėrė, už jų – dar vieni ir dar vieni ir Teodoras pateko į vidines patalpas.

                Einant koridoriumi iki susitikimo su AI vietos Teodoras daugiausiai stebėjo visur įrengtus jutiklius ir kameras. Jis pagalvojo apie skaistybės diržus, bet taip vadinti šių įtaisų nesinorėjo. Jie reaguoja išsyk vos pajutę ką nors įtartino. Mažų mažiausia atrodė nejuokinga. Lauk ne kokio teisingumo kovotojos pranešimo, kurio gali ir nesulaukti, bet tikėkis, kad esamoje vietoje kas nors nusuks tau sprandą.

                Kaip nebūtų keista, bendravimo su AI kambarys, kurį jo palydovas pavadino valdymo centru, buvo įsikūręs taip, kad visai neatrodė įslaptintas. Teodorui neapsivertė liežuvis vadinti jo valdymo centru. Pirma, jis buvo pernelyg paprastas ir priminė jo darbo vietą bendrovėje. Turbūt taip atrodo šimtai kitų darbo su AI vietų, pagalvojo Teodoras. Antra, jis žinojo, kad tai šis AI iš tikrųjų valdo visus, taip pat ir taip vadinamus jo valdytojus. Su juo nebent galima pabendrauti, sužinoti kaip ten tą… išmintį.

                Teodoras staiga lengvai susierzino prisiminęs, kad taip ir nepatikrino, ką jam Ketrina rado apie išmintį ir apie psichoterapeutus, kurie moka tą išmintį iškvosti. Pamiršo. Visą dieną stengėsi negalvoti apie jo laukiančią užduotį, nes… nes galėjo suskysti ar panašiai. Nevyriška. Pasapnavo tik kažką atmerktomis akimis apie savo buvusį gyvenimą. Et… Tiek to. Ką nors sugalvos.

                Palydovas tuo tarpu jam paaiškino, kad šis centras yra pirmame pastato aukšte tam, kad atrodytų įprastai. Lai būna matoma kaip svarbūs žmonės dirba įprastai. Taip kils mažiau įtarimų, niekam nei į galvą nešaus ieškoti čia kažko tokio svarbaus kaip pagrindinis rinkiminis AI. Iš tikrųjų šis žemas pastatas yra iš išorės labai gerai apsaugotas. Kas dar gerai – grėsmės atveju yra paprasčiau pasikviesti papildomą išorinę pagalbą į vidų nei tai būtų jei šis pastatas būtų kažkur giliai po žeme. Aišku, serveriai ir visa kita yra nematomi, jie yra po žeme. Netgi išorinio stipraus smūgio atveju, pavyzdžiui pataikius raketai, viršžeminis pastatas sugers visą smūgio jėgą, o požeminė dalis liks nepaliesta. Tą Teodoras žinojo. Jų organizacijai pavyko išsiaiškinti, kad iš vidaus konstrukcijos nėra tokios stiprios kaip iš išorės. Jų sukurti sprogmenys buvo išties galingi, todėl tiek daug jų, kiek buvo privyniota ant Teodoro, galėjo lengvai sugriauti visą pastatą iš vidaus, aišku, sunaikindami ir serverius.

                Galiausiai jis liko su AI vienas. Palydovas nustatė bendravimo režimą ir pranešė, kad Teodoras turįs valandą laiko. Jis bendravimui nepageidavo jokių hologramų, užteks tekstinių pranešimų ir balso. Vos nepasakė, kad pageidauja vyriško balso, bet susilaikė – iš kur jo palydovui žinoti, kas tai yra vyriškas balsas. Teodoras pagalvojo apie Dievą. Kažkodėl jam atrodė, kad Dievas turėtų kalbėti vyrišku balsu.

                Palydovas įvedė pasirinktus nustatymus ir išėjo. Teodoras tiesiog liko stypsoti kaip stabo ištiktas ir spoksoti į monitorių. Šis nebuvo išskirtinis. Kelis kartus nurijo kažkokį nesamą gniutulą gerklėje. Išgirdo ir pajuto kaip garsiai ėmė gurgti pilvas.

                Valanda laiko… Nemažai. Nors nedaug. Į jį iš visur spokso kameros ir jutikliai. Apie tai jis nepagalvojo. Apie tai jie niekada nesvarstė. Norint iš čia išsinešdinti, reikia ką nors sugalvoti. Kai tik jis nusivynios savo sprogmenis, o dar uždegs detonatorių, iš karto kils įtarimas. Velnias!…

                Teodoras sugriežė dantimis ir prisėdo. Suspaudė žandikaulį taip, kad net pajuto skausmą. Ir seną gerai pažįstamą maudulį. Kaip tąkart, grįžus iš vahabitų rajono. Jis jautėsi bejėgis. Bejėgis viską išspręsti taip, kaip jam norėtųsi. Kur 99Z?! Kur, pagaliau, Dievas?! Kodėl niekas neįsikiša, kai jam to reikia labiausiai?

                Tuomet sukilo dar vienas pojūtis. Taip, tai buvo pojūtis, ne jausmas, tiesiog baisus troškulys… troškimas išgerti. Jautė jį fiziškai, dilgino gerklės galą, degino vidurius, o smegenys tiesiog šaukė. Kuriam laikui šis troškimas visiškai užvaldė, tartum atjungė sąmonę, perjungė ją į tam tikrą instinktyvų išgyvenimo režimą ir Teodoras tarsi lunatikas puolė apžiūrinėti spintelę prie rašomojo stalo ir atokiau stovinčią spintą.  Deja, net užuominos apie jokį alkoholį nebuvo. Pamažu atsitokėjo, grįžo į savo sėdimą vietą ir tiesiog giliai kvėpavo.

                Jokios protingos mintys į galvą neatėjo. Jis tiesiog jautė pyktį – pyktį dėl savo nenusisekusio gyvenimo, kur jam visi melavo, pyktį, kad visuomet likdavo vienas, štai ir dabar… Prabėgo serija įprastų atsiminimų: Kity, sakanti jam „laisvė man yra svarbiausia“, BJK nuotraukoje, neseniai grįžęs iš kosminės ekspedicijos, šmėklos po juodu gobtuvu žvilgsnis, tiriantis 99Z žvilgsnis ir besijuokiantis Jona, mojantis ranka. Jis sustojo ties Jona. Gera buvo jį prisiminti. Ėmė įsivaizduoti kaip jį tempia laikydami už parankių iš baro buvusioje Liepų gatvėje robotai, o jis, nors ir tempiamas, bet nepasiduoda, žvelgia į jį linksmai, tačiau kartu ir kažkaip ilgesingai su nedideliu, vos pastebimu priekaištu. Jis nepadarė to, ką jam sakė Jona! Dabar Jona bus žuvęs veltui, pasiaukojęs už jį, bet… Tiek to, jis irgi parodys kaip sekti Kristumi! Nenusimink, Jona, susitiksime! Teodoras pajautė kaip kyla įniršis.

                Tačiau pirma jis turi kai ką išsiaiškinti. Tiek to, apsieis be psichoterapeutų. Garsiai tarė:

                –           Labas.

                –           Labas, – jam atsakė AI. Balsas skambėjo kaip valdingos moters.

                –           Šitą… Ar gali taip būti, kad visi žmogiški gemalai… embrionai pasirengę gimti? Kad jie nori gyventi taip, kaip jiems ir lemta gyventi, na, atsižvelgiant į įvairius aplinkos kriterijus ir pradines sąlygas… Supranti mane?

                –           Suprantu. Gali.

                –           Kodėl?

                –           Nes jie yra žmonės. Žmonės nori gyventi.

                –           Žmonės? Tai kodėl jie reprodukciškai šitą… tai kodėl jie žudomi?

                –           Nes jūs taip norite.

                –           Mes – tai kas?

                –           Žmonės.

                –           Žmonės? Tai kodėl jie pagyvenę patys pasirenka mirtį, turiu galvoje gerąją mirtį. O kai kurie net žudosi?! Kaip šitai paaiškinsi?

                –           Nes jūs taip norite.

                –           Žmonės?

                –           Žmonės.

                –           Kaip suprasti?

                –           Vieni kitiems tą pasirinkimą įteigiate. Arba randate kitų būdų, kaip jį nulemti.

                Kažkas Teodoro mintyse užstrigo. Jis paklausė šio klausimo anksčiau, nei apie jį pagalvojo:

                –           Kas bus toliau?

                –           Mirtingieji šioje žemėje nebereikalingi. Visi gyvenimo būdai šiuo metu bus orientuojami į kuo greitesnę gerąją mirtį.

                –           Bet jūs nesugebėsite tiek daug apimti! Gerosios mirties klinikų nėra tiek daug.

                –           Mes jas išplėsime ir perdarysime į stovyklas. Kažkada tokios jau buvo. Tik mūsų bus pažangesnės.

                –           O kaip vahabitai? Jie jūsų neklauso!

                –           Kai liks tik jie ir panašūs, mes paprasčiausiai panaudosime prieš juos tą patį, ką ir jie naudodavo. Subombarduosime. Mūsų ginklai daug galingesni nei jų.

                Teodoras tejautė kaip išdžiūvo burna. Jis sušnabždėjo:

                –           Kokia viso šio žaidimo prasmė?

                –           Verslas niekuomet negali sustoti.

                –           Tuomet kas valdo šį pasaulį?

                –           Jūs. Žmonės. Jūs visada jį valdėte ir valdysite. Mes tesame jūsų įkvėpta dvasia silikono dulkėse.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: