36) Kai visi atsakymai – pavėluoti.

36

                Šį kartą TSS tam, kad užmigtų, užteko mažiau migdomųjų, tačiau poros tablečių vėl buvo per mažai. Jausmas, kuris neleido užmigti, buvo pyktis. Jis priminė viskį, apie kurį TSS nei pagalvoti nebenorėjo, mat ir be to viskio jautėsi pakankamai kaitinama iš vidaus, tuoj, atrodė, vėl prasiverš emocijos ir ji vėl ko nors prisidirbs. Geriau nereikia. Todėl padėjo migdomieji. Taip geriau.

                Šis jausmas pabudus ir vėl sugrįžo, tik daug švelnesne forma. Kažkur giliai jos mintyse kažkas virė. Neapykanta? Turbūt. Pasirodo, ji šeimos kvailė – nei kas iš tikro dedasi pasaulyje, nei jų versle niekas taip ir nesiteikė jai niekada paaiškinti! Užuolankomis kalbėjo ir dabar. Kaip su maža atžala! Tik būk gerutė, padaryk tą, padaryk aną… Tfu!

                O, ne! Ji irgi kai ką žino! Ji irgi nepėsčia. Kol jos tvarkėsi savo reikalus, ji irgi kai ką patyrinėjo, ir dabar žino tai, ko nežino gerbiamos šeimynykštės. Gemalai! Nepaisant visų įmanomų ir numanomų inklinacijų, insinuacijų ir taip toliau, jie visi pasirengę gimti! Dabar ji suprato. Štai kodėl gyventojos, kad ir kokios nevykusios bazininkės jos bebūtų, neskuba į gerąją mirtį… Aha! Tik kokia nauda iš tokio atradimo?…

                Nesvarbu. Apie tai ji pagalvos vėliau. Dar ji žino apie Jėzų Kristų. Mhm, o ką ji žino? Na, ji – vyras! Ir ką? Tiesą sakant, ji išvis nesuprato, ką apie ją reikia žinoti. Ir kodėl?

                Mhm, užtai ji žino tą, kuri irgi nemažai žino. Gal net daugiau už jos gimdytojas?… Jona! Vyras. Ir ko ji čia taip įsikabino tų vyrų? Nesvarbu. Svarbu, kad ji ją supranta, o ji ja, kaip ten tą… pasitiki. Taigi, pasitiki, tikrai! Kaip vyras vyru. Įdomus, beje, reikalas…

                Štai ką reikia padaryti. Vykti greičiau pas tą Joną ir viską išsiaiškinti pagaliau. Ir dėl tos Kristaus, ir dėl vyrų, netgi dėl gemalų, ir dėl tų… Tikrai, visus praeitus kartus ji jautėsi tokia pasimetusi, kad net nedrįso jos normaliai išklausinėti, matyt, todėl, kad nežinojo ko klausti. O dabar žino. Žino! Aplink klesti vien melas ir neteisybė! Laikas sužinoti tiesą!

                Bare Jonos nebuvo. Ji tai pastebėjo iš karto, mat jo vietoje sėdėjo kita tipė, beje – irgi albinosė. O gal reikėtų sakyti „tipas“? TSS jau nusprendė, kad šiame bare gyventojos skirstomos į vyrus ir moteris, pavyzdžiui, barmenė – aiškiai vyras. Ši irgi buvo panaši į vyrą. Kodėl? Nežinia. Gal dėl jos žvilgsnio? Vos TSS įėjus į barą ir besižvalgant Jonos jo įprastoje vietoje, minėta tipas atsisuko į ją ir žvilgtelėjo taip, tarsi norėtų savo žvilgsniu priploti prie sienos, ar taip ploti į kaktą, kad patiestų žemėn kaip kokį jautį. Buvo apsirengus kaip dirbančioji, visai taip, kaip dažniausiai rengdavosi TSS, tas ją gerokai nustebino – ji manė esanti viena tokia, užsukanti į šį barą. Veidas – ryškių, aštrių bruožų. Ir tas plėšrus žvilgsnis. Apžiūrinėjo TSS tarsi ji būtų koks eksponatas, šviežiai išstatytas į parodą šiame bare, kurio nepažįstamoji kaip tik laukė pasirodant. Netgi ne taip – ji tiesiog žvelgė į ją, bet tas žvilgsnis buvo kažkoks tiriantis – tarsi nagrinėtų visą TSS ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

                –           Teodoras? – labiau pašaukė, nei paklausė nepažįstamoji. TSS staiga susivokė, kad ji – irgi vyras.

                –           Na? – TSS stengėsi atrodyti kuo laisviau ir atsainiau. Mat ji nežinojo kaip turi elgtis vyras, nusprendė, kad bus geriau, jei atrodys kuo labiau savimi pasitikinti.

                –           Sėsk, Teodorai, jei jau užėjai, – nepažįstamosios veidas nekrustelėjo, taip pat ir kūnas – jokios mimikos.

                TSS prisėdo ir iš karto paklausė, nusprendė elgtis kaip ir nepažįstamoji – staigiai, užtikrintai ir nedvejojant, turbūt taip bus labiau vyriška:

                –           Iš kur žinot mano vardą?

                –           Žinau, – nepažįstamoji lengvai atsiduso.

                –           Leiskit paklausti, kaip jus vadinti?, – ne taip užtikrintai šį kartą sumurmėjo TSS, bet vis dar buvo tikra, kad žaidžia pagal vyrų taisykles.

                –           99Z.

                –           Kaip kaip?, – šį kartą TSS sutriko. Ji, aišku, šiame bare tikėjosi visokių vardų variantų, gal net dviejų vardų, ar trijų kaip kažkur skaitė, bet kad šitaip… – Devyniasdešimt devyni Zet? O kodėl toks keistas?

                –           99Z. Tai ne visai vardas. Nesvarbu. Vėliau paaiškinsiu. Kitoj vietoj.

                TSS nei nežinojo ką sakyti. Patylėjo, apsidairė aplinkui ir nusprendė toliau bandyti elgtis tiesiai šviesiai, todėl taip ir paklausė:

                –           O kur Jona?, – net pačiai pasidarė nejauku po šio klausimo – iš kur ji gali žinoti, kad ta tipas pažįsta Joną.

                –           Jonos nebėra, – atsakė 99Z ir šį kartą giliai atsiduso.

                –           Kaip tai nebėra? Jis daugiau čia nebesilanko?

                –           Jonos nebėra tarp gyvųjų, – trumpai atsakė 99Z ir pažvelgė į TSS taip, tarsi norėdama ta proga išreikšti jai priekaištą.

                TSS šį kartą tik plačiai išplėtė akis ir pažvelgė atgal į 99Z visa veido išraiška sakydama „reikalauju paaiškinimo“.

                –           Geroji mirtis. Vakar. Giminaičio prašymu.

                –           B… bet, bet… ji neatrodė, kad norėtų mirti…, – šis sakinys nuskambėjo ir kaip teiginys, ir kaip klausimas, ir kaip tylus šauksmas, nes buvo ištartas pašnibždomis.

                –           Vargu ar norėjo. Ne savo valia. Yra šiais laikais tokia galimybė numatyta įstatymuose. Atseit sirgo sunkia psichine liga. Staiga atsirado giminaitis globėjas, kuris užpildė visus reikiamus dokumentus, yra medicininė išvada… Ginant paciento ir juo besirūpinančių žmonių geriausius interesus, ar kaip ten dabar formuluojama.

                –           Bet ji neatrodė…

                –           Neatrodė. Užtai yra medicininės komisijos išvados. Šviežios, surašytos užvakar. Užvakar jį ir suėmė, na gal taip netinkama sakyti pagal protokolą – sulaikė, kad atiduotų priverstiniam gydymui. Ginant geriausius paciento interesus. Pats mačiau, nes tai įvyko šiame bare. Atrodė gerokai nustebęs, sėdėjo kaip tik šioje vietoje. Staiga įsiveržė visas robotų būrys, vienas kažką perskaitė, už parankių ir… išsivežė, – nesuprasi, ar 99Z ironizavo, nes tokia jo kalbos maniera, ar tiesiog slėpė sunkiai tramdomą pyktį.

                –           Užvakar!?…, – ir taip išsiplėtusios TSS akys išsiplėtė dar labiau.

                –           Užvakar. Rodos kažkas jį kurį laiką atidžiai sekė. Sakiau – neprasidėk… – 99Z nusuko akis pasukęs galvą į šoną.

                –           B… bet taip negalima…, – kone sudejavo TSS, o jos akys sužvilgėjo. Ji greitai užsimerkė, nes pajuto gėdą dėl savo drebančio balso. Ji jau suprato, kas įvyko, tik dar trūko laiko priprasti. Tačiau jai užteko akimirkos apsispręsti – gerbdama Jonos atminimą, ji nuo šiol elgsis vyriškai, tai yra kaip ta priešais sėdinti vyriškis. Išliks rami ir nedejuos.

                –           Pradedi kai ką suprasti, Teodorai. Štai kokia ta realybė. Jie daro su mumis ką nori.

                Kurį laiką abi sėdėjo tylėdamos. Tarsi per šermenis ar laidotuves. Pagerbdamos savo žuvusį draugą. Bent taip atrodė TSS. Ji pajuto bendrumą, tvirtą ryšį su 99Z. Tai buvo kažkaip kilnu, tai buvo… vyriška. Net prie jų priėjus barmenas pamindžiukavo keletą sekundžių ir apsisukus grįžo į savo vietą, matyt supratus, kad šiuo metu prie staliuko vyksta kažkas rimta ir nevalia įsiterpti į tų vyrų orią tylą su savo klausimais apie užsakymus, tai būtų tarsi šventvagystė.

                Tylą nutraukti pirmoji nusprendė TSS, jai pasirodė, kad jau galima:

                –           Ką mums daryti?

                –           Mus valdo AI, apraizgęs nematomais čiuptuvais, pirmiausiai – melo pinklėmis. Turime jį sunaikinti.

                –           Kaip?

                –           Čia netinkamas laikas ir netinkama vieta apie tai kalbėti. Atmink – mus seka. Šis baras nepriskiriamas prie patikimų vietų, tai jau tikrai ne. Susitikome čia pirmą ir paskutinį kartą. Geriau pamiršk visiems laikams šią vietą. Toliau susitikinėsim tau įprastose vietose, sutartu laiku. Aš ten visur turiu praėjimą. Ryt devintą vakaro „Kaubojėje“. Elkis paprastai, neatrodyk įtartinai.

                –           Gerai. Sutarta.

                Prisiminusi tai, kaip elgdavosi Jona, TSS nusprendė, kad pats laikas eiti. Ji pakilo.

                –           Pirmiausiai susitvarkyk viską, ką prisidirbai tinkle, Teodorai. Tau reikia nepriekaištingos reputacijos. Dar pravers. Gal ne veltui tave vadina Dievo dovana.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: