35) Kai srovė neša prieš srautą.

35

                TSS važiavo pas tėtę nieko negalvodama. Net neprisiminė, kaip įsėdo į automobilį ir davė nurodymus kur važiuoti. Galvoje vėl buvo tuščia tuščia. Tarsi robotė ji tik aklai vykdė kažkieno nurodymus, šį kartą brolužės. Taip ir jautėsi. Netgi blykstelėjo tokia mintis – gal taip ir buvo visą jos gyvenimą? Blykstelėjo ir vėl užgeso. Kaip ir įvairiausios kitokios mintys. Ir vėl galvoje trumpino tarsi sugedusioje elektros pastotėje. Mat visko buvo per daug, gerokai per daug. Mintys tarsi nevaliojo iškilti, susiformuoti, subręsti, matyt jos irgi buvo pavargusios ir bejėgės, jos tik įsižiebdavo ir tuoj pat užgesdavo – tarsi degtukai vėjyje. Vienintelis ryškus ir suprantamas klausimas, kurį TSS gvildeno, buvo toks – kada visa tai prasidėjo? Na, tas naujas, naujas… srautas. Taip, išties, tarsi kažkoks srautas nepaaiškinamų, neįprastų, nesuprantamų, atsitiktinių įvykių, kurie tarpusavyje vis dėlto buvo kažkaip labai keistai susiję – jie nunešė ją tarsi stipri upės srovė, nuplovė tarsi čiurkšlė iš žarnos nuplautų nuo šaligatvio žemės grumstą. Nunešė kažkur toli toli iš tos vietos, tos erdvės, kurioje ji ilgą laiką gyveno, kurios ji laikėsi, kurioje ji buvo, ir neša nežinia kur, nežinia kaip – kiekviena šaka, kurios ji įsikabina šioje upėje, kad sustotų ir pagaliau galėtų išlipti į krantą, pasirodo besanti šiekštas, kuris taip pat plūduriuoja toje srovėje, ne, net dar baisiau – tarsi koks paslėptas tramplinas, kuris nematoma jėga sviedžia ją į srovę dar stipriau, ir ją dar stipriau pradeda nešti, ir ji jaučia kaip skęsta vis didėjančioje nežinomybėje.

                Kada tai prasidėjo? Tuomet, kai ji nei iš šio, nei iš to užsuko į barą buvusioje Liepų gatvėje ir susitiko Joną? Ne, dar anksčiau. Kai nusižudė BJK? Bet prieš tai ji gavo jos laišką. O kas anksčiau – ji gavo laišką ar BJK nusižudė? Na, laišką gavo anksčiau, bet kada jį perskaitė? O jeigu būtų perskaičiusi anksčiau? Gal viso šito marazmo nei nebūtų buvę? O gal… TSS svarstė ir svarstė, visokiausius variantus, galiausiai suprasdama, kad visi šie svarstymai – beprasmiai, nieko nepakeisi, tiesiog taip buvo ir jokio skirtumo kuomet tai prasidėjo. O gal tai prasidėjo nuo pat jos gimimo? Brrr… Na, bet… Atrodė, tarsi atsakyti į šiuos klausimus TSS buvo gyvybės ar mirties reikalas. Ji pamanė, kad visa tai galėtų būti ir juokinga, nes buvo ganėtinai kvaila, bet kažkodėl darėsi liūdna, net graudu.

                Galiausiai ji atvažiavo. Tėtė atidarė duris dar jai nespėjus paskambinti. Matyt brolužė jau buvo informavusi apie jos atvykimą ir ji jau laukė. Nekantriai laukė. Nieko nesakiusi timptelėjo TSS už rankovės vidun ir apsikabino:

                –           Na, kaip tu, Tedy, kaip tu, vaikele? Ar jau viskas gerai?

                Šį kartą TSS nepatiko visas šis šeimyninis švelnumas, beje – labai neįprastas iš tėtės pusės. Neatsimena, kada ji tokį būtų demonstravusi, nebent vaikystėje. Ji pasimuistė, išsivadavo iš glėbio ir lengvai atsistūmė:

                –           Ne viskas gerai. Kodėl man visą laiką melavote?

                –           Apie ką tu, vaikele?

                –           Man atrodė, kad aš su jumis visą laiką dirbau vienodai. Kad tai, ką mes pasiekdavome – mūsų bendri pasiekimai. Pasirodo, kad ne. Viskas būdavo iš anksto sutarta ir nutarta. Taip, taip… nesąžininga!

                Tėtė kurį laiką pastovėjo, žvelgdama į TSS, tuomet prisėdo ant minkštasuolio ir mostu pakvietė TSS sėstis šalia. Ši atkakliai stovėjo.

                –           Kodėl tu abejoji mūsų pasiekimais? Taip, jie bendri. Aš visuomet didžiavausi tavimi, Tedy! Užtikrinu, tavo indėlis yra didžiai vertinamas.

                –           Brolužei atrodo kitaip.

                –           Kalbėjausi su ja. Ji atsiprašo. Netyčia išsprūdo. Matyt kaip ir tu – pervargusi, – tėtė nusišypsojo ir mirktelėjo jai. TSS kažkodėl prisiminė Jonos šypseną. Palyginus su ja, tėtės šypsena neatrodė tokia natūrali:

                –           Koks dar mano indėlis?! Kam jis reikalingas, jei tu visus reikalus sutvarkai už durų? Susitari su konkurentėmis? Bet juk tai, tai… ar tai įstatymiška? Ar tai… teisinga?!

                Tėtė pridėjo pirštą prie lūpų rodydama TSS „tyliau“. Visa savo povyza ji kvietė TSS nusiraminti. Galiausiai pati pratarė nuleistu, pritilusiu balsu:

                –           Viskas teisinga, ką mes darome savo labui, viskas teisinga… Mes irgi turime teisę išgyventi ir pragyventi, netgi klestėti – o kodėl gi ne? Kam nuo to blogiau? Na, kam?

                –           Bet taip nedaroma…

                Tėtė nusijuokė. Nepasakysi, kad tas juokas buvo kažkoks nenatūralus, bet pernelyg jau santūrus, tarsi iš paskutiniųjų būtų stengusis išlikti mandagi:

                –           Daroma, Tedy, dar kaip daroma. Daugybę amžių taip daroma, dar iki manęs. Ir taip bus daroma amžinai. Taip sukasi verslas, taip sukasi pasaulis. Be ryšių neprasisuksi. Tiesiog aš už juos esu atsakinga. Taip jau susiklostė, dėl mano patirties. O tu esi atsakinga už savo dalį. Neabejok, ji labai svarbi. Nes tu mums – labai svarbi.

                –           Kam aš iš viso reikalinga? Kodėl aš jums esu svarbi?

                –           Šeima, Tedy, šeima. Viską lemia šeima. Niekada to nepamiršk. Kol turi savo šeimą, tu šiame pasaulyje – svarbi. Ir daug gali. Be jos tu nieko nepasiektum. Niekada nepamiršk. Tu mums – brangi.

                –           Tai kitaip aš niekas?!

                Tėtė pažvelgė į ją šiek tiek priekaištingai:

                –           Na, kaip tau paaiškinti? Gerai, pabandysiu. Matau, pastaruoju metu daug mąstai, tebūnie tau pamąstymui. Ką žinai apie bazininkes, mirtingąsias? Kuo jos skiriasi nuo mūsų?

                TSS veido išraiška sakė „prašau nelaikyti manęs kvaile“, bet ji tarė:

                –           O kuo?

                –           Šeima, Tedy. Mažai kas iš jų augo šeimoje. Šiais laikais stengiamasi palikuonių atsikratyti. O jei nesistengiama – padedama taip padaryti. Palikuones mielai surenka įvairios Palikuonių teisių apsaugos tarnybos. Neblogi pinigai. O ir šiaip – reikia jas išauginti taip, kad paskui neturėtum problemų. Jos nieko nepasiekia gyvenime. Jos nevertos gyventi.

                TSS kažkodėl pagalvojo apie savo gemalus. Nesąmonė. Nors jiems visiems išaiškinta, kad jie nieko nepasieks gyvenime, bet jie visi buvo pasirengę gimti. Ji supyko, bet ginčytis nesinorėjo:

                –           Gerai. Viskas aišku. Tai ko jūs norit iš manęs? Ko čia visos skambinat?

                –           Būdama mūsų šeimos nare, turi saugoti savo ir savo šeimos reputaciją ir nekalbėti ko nereikia ir kur nereikia. Tavo paskelbtos problemos kam reikia žinomos. Susitvarkys ir be tavęs. Atmink – korektiškumas ir tolerancija, visų pirma – korektiškumas. Nesuk sau ir mums bereikalingai galvos. Džiaukis gyvenimu! Kas tau trukdo? Sakyk, jei ko reikia – padėsim.

                –           Nieko nereikia, ačiū, susitvarkysiu pati.

                –           Tai ir gerai. Primygtinai prašau – susitvarkyk reikalus tinkle. Pasiaiškink ką nors, nuramink visas, tu gi moki. Gerai, Tedy?

                TSS iškošė pro sučiauptas lūpas:

                –           Gerai. Beje, mano vardas – Teodoras.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: