34) Kai viskas sukrušta daug labiau nei tikėjaisi.

34

                TSS ilgai sėdėjo prie kompiuterio ir nieko nematančiomis akimis žvelgė į ekraną. Vėliau nesugalvojo nieko geriau, kaip nueiti dar pamiegoti. Tomis pačiomis nieko nematančiomis akimis ir visiškai tuščia galva ilgai žvelgė į lubas, kol galiausiai užsimerkė ir nusnūdo. Miegojo negiliai – nesuprasi ar išties miegojo, ar tik savotiškai būdravo. Kartais pajusdavo, kad kvėpavimas pasidarydavo gilesnis ir pro sąmonę praplaukdavo tam tikri vaizdiniai. Šiaip vaizdiniai, tik paveiksliukai. Juodosios Jėzaus statulėlė, dar kažkokios statulėlės, matytos skyrelyje „Religija“, tuomet išsišiepusių giminaičių būrelis, laikantis ant rankų atžalėlę su kvarbatkėmis bažnyčioje – o iš šono į jas keistai žvelgia ant kryžiaus pakabinta Jėzus. Tuomet Jonos akys ir šypsena, tą šypseną ir akis nubraukia priešais mostelėjusi ranka, tuomet gyventojos, apsivynioję audeklais, nupieštos ant bažnyčios sienų, vėliau kitos gyventojos panašiais sarafanais, tik baltos spalvos ir tamsesnės odos, vaikštančios po mažaaukščių senovinių namų rajoną, akys ir nosis iš po šmėklos gobtuvo, tuomet šmėkla persikelia į paveikslą ant bažnyčios sienos, tuomet visi tie paveikslai nublunka, o vietoj jų pasirodo pranešimai, perspėjantys apie netinkamą elgesį tinkle, pranešimai virsta hologramomis, viena holograma atsiskiria ir pradeda kažką piktai burnoti ir grūmoti, ji įsižiūri atidžiau – taip, tai Kity – ji perveria ją savo smeigiančiu žvilgsniu ir tuomet TSS išvystą Jonos veidą.

                Šiems vaizdiniams nuslinkus TSS pamažu perėjo iš būdravimo į sąmoningą režimą ir po kurio laiko galutinai pravėrė akis. Miego nebesinorėjo. Galvoje buvo tuščia tuščia. Ką nors daryti nesinorėjo. Atrodė, kad TSS visiškai iš šio pasaulio išnyko, tačiau ji jautė maudulį. Viskas, ką ji jautė, galvojo, kuo kvėpavo ir ką plakė jos širdis buvo šis maudulys. Bukas, nenusakomas. Taip gulėti buvo kančia, tačiau vien pagalvoti apie ko nors pagalvojimą, darymą, netgi pabandyti pasijudinti buvo dar didesnė kančia. Ne, tai nebuvo fizinis jausmas, jis buvo kitoks… Taip gerai TSS jau pažįstamas, tačiau jis užpuolė TSS su nauja jėga. Atrodė, kad kažkas tarsi būtų išskobęs TSS iš vidaus, išvalęs bet kokius jos jausmus ir mintis, o tuomet visą šią laisvą erdvę užpildęs mauduliu. Tai buvo nepakeliama. Vieninteliu išsigelbėjimu rodėsi galimybė vėl užmigti. Miegoti ilgai ilgai, amžiams. Tačiau miegas neėmė nė trupučio. Šiaip ne taip TSS nuslinko iki virtuvės ir išgėrė kelias tabletes migdomųjų. Kurį laiką vėl pagulėjo atsimerkusi, tai ne kažin ką padėjo. Tuomet vėl nuslinko iki virtuvės ir šį kartą išgėrė saują tablečių. Pagaliau užmigo.

                Miegojo šįkart ilgai. Atsikėlė kitos dienos gerokai po vidurdienio. Vos tik pramerkusi akis ir susivokusi realybėje panoro ir vėl užmigti. Nuotaika buvo bjauri. Maudulys atakavo toliau. Bet šiek tiek pradėjo orientuotis aplinkoje. Netoli lovos kažkas vis sumirgėdavo ir supypsėdavo. Tai jos telefonas. Žvilgtelėjusi pamatė, kad praleista daug skambučių ir keletas žinučių. Skambino tėtė, sesuo ir brolužė.

                Nuo ko pradėti? TSS mažiausiai turėjo noro su kuo nors bendrauti, bet juk tai – šeima, reikia. Galbūt kokie nors darbo reikalai? TSS nusprendė pradėti nuo brolužės. Su ja pastaruoju metu daugiausiai bendraudavo, aišku, dėl to jos pasirinkimo gimti projekto. Būtų nei šis, nei tas dar ir ją supykdyti. Ji rašė: „Kur tu dingai?! Atvažiuok pas mane greičiau!”. TSS atrašė: „atvažiuoju“ ir gavo atsakymą „laukiu“.

                Brolužė pasitiko ją gerokai įsiaudrinusi ir išsyk išliejo pyktį:

                –           Kas tau darosi?! Visai pakvaišai?! Kokias ten nesąmones rašinėji?! Per pusdienį gavau žinučių iš keliolikos mūsų bendrų pažįstamų. Turbūt, kad iš visų tokių. Ir dar keleto savo individualių draugių. Visos klausė kas tau atsitiko – pradėjai kliedėt ir dar atvirai – į eterį!

                Šeima visuomet buvo ta vieta, kur TSS galėdavo atvirai išsipasakoti. Tačiau šį sykį ji pagalvojo, kad jos nesupras. Netgi nuliūdo. Be to, kažkaip ir nesinorėjo kalbėti. Nieko nesinorėjo. Šiaip ne taip ištarė:

                –           Pataruoju metu man daug kas nutiko…

                –           Nutiko jai! Su protu susipykai – štai kas tau nutiko!

                –           Atleisk, buvau kiek pervargusi. Gal kiek padauginau…

                –           Tas ir matosi. Parašiau visoms, kad sergi ir vartoji vaistus. Pašaliniai poveikiai. Toliau pati išsisukinėk kaip nori.

                TSS tylėjo nusukusi žvilgsnį. Brolužė kiek atlyžo:

                –           Atleisk, mat… Aš tai atleisiu, bet tu važiuok, atsiprašinėk tėtės! Ta tai gerokai sunerimusi. Po to, kai tiek dėl tavęs padarė… O tu griauni reputaciją, griauni karjerą.

                TSS nebeiškentė:

                –           Aš iš tiesų kai ką sužinojau…

                –           Sužinojo ji! Pasivalkiojo visur ir, mat, sužinojo. O tu daug ko, mieloji, nežinai… Tau ir nereikia. Mažiau valkiokis kur nereikia!

                TSS pyktelėjo:

                –           Žinau tą patį, ką ir jūs! Visos kartu dirbame toje pačioje valdyboje. Ir kartu klausimus sprendžiame. Nevaidink čia aukštesnės!

                –           Aha. Sprendžia ji klausimus. Didžioji sprendėja! Tai turbūt manai, kad iš tavo analitikos mes gyvos ir taip gerai uždirbame? Ar ne? Oi, ką mes be tavęs darytumėme… Nieko tu nesprendi ir nieko tu netvarkai! Visus reikalus tvarko tėtė!

                –           Ką tu tuo nori pasakyti?!

                –           O tą, kad jei tėtė ten, kur reikia, nesusitartų, tai ir iš tavo analitikos jokios naudos nebūtų. Kaip tu manai, mes taip ištisai tiksliai į tuos rinkos poreikius, į kuriuos kitos nesitaiko, pataikome? A?!

                –           Tai tu nori pasakyti…, – TSS lūpos suvirpėjo. Matėsi, kad brolužė pasigailėjo to, ką tik ką pasakė:

                –           Nieko aš nenoriu pasakyti. Nesvarbu. Pamiršk. Mes tave labai mylime ir labai saugome. Juk tu – mūsų mažoji. Tik neprisidirbk. Nelįsk, kur nereikia. Nesuk sau galvos bereikalingais klausimais. Juk mes tave mokėme. Vis vien tu nieko nepakeisi.

                Kurį laika stojo nejauki tyla ir jos tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į vienas kitą. Tuomet brolužė apkabino ją per pečius ir švelniai stumtelėjo:

                –           Na gerai, jau eik. Važiuok pas tėtę. Ji tavęs labai laukia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: