33) Blogiausia vieta sukelti katastrofą.

33

                TSS įsiuto. Turbūt taip įsiuto pirmą kartą. Neteisybė! Aplink – viena neteisybė. Meluoja AI, meluoja sklaida, meluoja tinklas. Meluoja Jona. Siuntinėja pas kažkokį Jėzų Kristų. AI siuntinėja pas visokias gerosios mirties klinikas. Tinklas – išvis tyli, tai yra visos rašinėja kažką, bet nieko, kas jai būtų svarbu. Sklaida – lygiai taip pat.

                Ir dar ta Jėzus Kristus… Vyras! Tarsi pasityčiojimas… Dvigubas pasityčiojimas! Taip, taip – Jona ją irgi vadino vyru! Ir save! Ką ji tuo norėjo pasakyti?! Jis! Kokia prasmė būti vyru, kai visos jau nuo jų išgelbėtos?! Gal Jona priekaištavo? Na, kad TSS dar niekaip neatsikratė savo vyriško toksiškumo? Ir dėl to kenčia?

                Per daug tų priekaištų… Dėl vyriškumo, tai ji dar pasiginčytų, bet ką daryti su tuo, kad Deivė nemyli baltųjų?! Čia tai rimtas priekaištas. Albinosės spalva aiškiai priminė jai, kad nuo kažkurių faktų nepabėgsi, nepasislėpsi…

                O vis dėlto faktai slepiami. Niekas neaiškina, kodėl žudosi gyventojos. Kodėl mirties nepasirenka tos, kurios turėtų ją pasirinkti. Galiausiai – kas vyksta, kad gyventojos žudomos nelegaliai! Neskaitant visų kitų akibrokštų, akiplėšiškų, beje, ir niekaip nepridengtų. Ji savo akimis matė! Kodėl apie tai nieko niekur nepasakyta, neaiškinama kaip tokie pažeidimai sprendžiami, o gal nesprendžiami išvis?! Gretimi rajonai irgi ginkluojasi… Mhm, panašu Jona žino daugiau nei visa žiniasklaida.

                TSS jautė ne tik stiprų maudulį, bet ir kad gerokai pradeda suktis galvoje. Vien nuo minčių apie Joną. Ši – draugiška, mielai ją priima, supranta be žodžių, elgiasi… natūraliai, žiūri į ją tokiu pačiu žvilgsniu kaip Kity, daug žino, bet kalba mįslėmis, siunčia ją pas Kristų, o tuomet… Pasirodo, TSS jau visko iš Kristaus gavusi, ta Kristus irgi jau viską padarė, bažnyčiose įsiamžino, galiausiai – jos gal net nėra, ir… nieko iš to gero. O kodėl kas kaip – nieko ji nežino.

                Reikėjo nusiraminti. Reikėjo pašalinti tą svaigulį ir tą maudulį. Alus čia nepadės. Monoseksas – tuo labiau. TSS kai ką prisiminė. Tai galėtų būti išsigelbėjimas. Skubiai sulakstė į artimiausią parduotuvę, ji buvo už kampo, ir parsinešė tokį patį didelį viskio butelį, kokį buvo ištuštinusi tą lemtingą dieną, kai vos nepražuvo neaiškiame rajone. Tas tai tikrai padeda užsimiršti. Svarbu – neapsinuodyti, kaip anąkart. Todėl ji netuštino jo iš karto viso, bet gėrė taurėmis, kartas nuo karto prisipildydama, bet gėrė atkakliai, kaip vaistus, kurių jai prirašyta arkliška dozė, bet tik tokia dozė gali jai pagelbėti atsitikus jos ligos krizei. Kokios ligos? Kokiai krizei? Nesvarbu. Svarbu, kad ilgiau veiktų. Ji nuėjo iki šaldytuvo ir susirado ten visą pakuotę ledukų, pravers.

                Po pirmos taurės šiek tiek atlėgo, tačiau po antros prasiveržė pyktis. Ir prasiveržė ne juokais. Turėjo jį kažkur padėti. Pradėjo garsiai rėkauti ir keiktis. Šūdas, šūdas, šūdas! Tai nepadėjo. Bendrauti pačiai su savimi jai nusibodo. Kiek galima? Vykti į ouldskūlerių barą nesinorėjo. Jautė, kad ten bus nedrąsu, gaus dar kokią mįslių dozę, o gal išvis neras Jonos ir aplinkinių liks nesuprasta. Ką gi, pas savas, laisvąsias ir nemirtingąsias dirbančias! Jei Jona kažką žino, tai ir ji dabar jau kai ką žino ir turės ką joms pasakyti! Lai susimąsto! Kodėl dėl tokių klausimų ji viena turėtų galvą sukti? O gal jos irgi ką nors žino? Tik nesako?! Ką gi, laikas išsiaiškinti.

                Beje, kam grūstis į kažkokį barą, kur velniaižin ką rasi, gal nebus nei vienos pažįstamos, jei tinklas pažįstamų pilnas… Ir dar visokių. Štai ten ir pabendrausim! TSS išgėrė dar vieną, vienu mauku. Prisipylė dar ir sėdo rašyti.

                Ar jos žino, kas dedasi gretimame rajone? Kad ten pilna ginkluotų gyventojų, vaikšto kažkokios  šmėklos ir kapoja galvas! Ne, ji rami, ji nepersidirbo, viskas gerai, neprisisapnavo, filmų neprisižiūrėjo, su jos psichika viskas gerai. Taip buvo! Tai jos nežino, kad ir kiti rajonai ginkluoti?! Kad vaikšto gyventojos policininkės? Turbūt tos policininkės ir gyventojas ant skersinių kabina kaip, kaip… kaip kokią Jėzų Kristų. Teko susidurti? Neteko? O jai teko! Taip, ir su pačia Jėzumi Kristumi. Kodėl ją vadina vyrišku vardu? Nes ji – vyras! Įsivaizduokite sau, vyras! Taip, jai teko susidurti, ji vyrų nebijo, savo vyriško toksiškumo irgi nebijo, ji nieko nebijo!

                TSS gėrė ir siuto, gėrė ir siuto. Ji džiaugėsi, kad gavo išgerti, nes kitaip, jai atrodė, tas siutas būtų susprogdinęs ją iš vidaus, dievaži. Viskis, tuo tarpu, buvo tarsi katalizatorius, reguliuojantis kažkokią  energetinę reakciją, savyje sukaupiantis visą jos įniršį, apdorojantis ir nukreipiantis jį tiesiai į tinklą – bukais, aštriais kirčiais. Tarsi ji būtų sugalvojusi kaip ant to tinklo užmauti savąjį jėzuitės rimbą ir štai, jis dabar veikė – čaižydamas nebe ją, jis tarsi iš vidaus čaižė patį tinklą, sukeldamas jam neįprastus pojūčius, versdamas rangytis nuo tiesos kaip nuo skausmo, nuo laisvės tą tiesą pasakyti lyg nuo orgazmo, kurį sukelia tos tiesos vibracija, sklindanti iš jos profilio visoms prisijungusioms. Bent taip TSS atrodė.

                Ji piktai atsakė į pirmuosius jos adresu pasirodžiusius žodžius „homofobė“, „seksistė“, „rasistė“ ir „fašistė“. Puolė toliau. Kodėl jai niekas nepasakė, kad nusižudė jos geriausia draugė BJK?! Jos ką, nežinojo?! Nemeluokit! Turėjot žinoti! Taip pat nuo manęs slepiate, kad tokių yra pilna – jos dauginasi, nes dabar tokia yra mada! Kodėl?! Kodėl? Kodėl? Kodėl?…

                Nenormali… Tokią reakciją dar prisiminė TSS. Taip pat ji pastebėjo, kad iš visų pusių sklinda pranešimai apie išsidrauginusias drauges, kai kurios pranešė, kad ją užblokavo ir taip toliau… Josios AI pypsėjimai, perspėjantys apie patekimo į pagrįstus kaltinimus pavojų, seniai pavirto į ištisinį zvimbesį…

                Tik atsibudusi TSS suprato, ką padarė. Tas prakeiktas viskis pašalino bet kokius jos atsargumo ir apdairumo barjerus. Tebūnie jis prakeiktas! TSS pasižadėjo daugiau niekada negerti viskio. Vakarykštis, tiesą sakant, buvo kaip tik beveik išgertas – šiek tiek likę tik ant dugno. Bet buvo jau per vėlu. Pikta išmetė jį į šiukšlių dėžę, nuėjusi ilgai valėsi dantis ir žiūrėjo į savo vaizdą veidrodyje. Bloga nebuvo. Užtai buvo baisu. Labai baisu.

                Teko susikaupti ir grįžti prie kompiuterio, pasitikrinti kas atsitiko. Vakarykštės drąsos nebebuvo likę. Apėmė vėl tas pats maudulys – gal jis vadinasi bejėgiškumu? Taip, draugių tinkle liko gal mažiau nei pusė. Iš visų slaptųjų grupių ji išmesta. Ko ji ten prikalbėjo, prirašė! Aha, nieko nesuprasi – nieko nematyti, iš jos susirašinėjimų nelikę nei ženklo. Tiktai daug pranešimų iš įvairių tinklų, kad jos pranešimai buvo pašalinti dėl saugumo sumetimų arba dėl įtarimų galima neapykantos kalba. Taip pat kelis kartus ji perspėta, kad, pasikartojus tokiems atvejams, jos profiliai gali būti užblokuoti. Pasiūlyta kur kreiptis, jei mano, kad jos atžvilgiu veiksmai yra neteisingi. Ne, ačiū. Gal ir gerai, kad nieko neliko, gal ir gerai…                             

Čia tai bent. Še tau, kad nori. Panašu, kad ji sugriovė savo gyvenimą. Taip kvailai, kaip buvo mačiusi tik kažkokiuose filmuose. Ir kas toliau? Kaip dabar gyventi?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: