30) Kai pasaulis išduoda, alkoholis – geriausia paguoda.

30

                Pasaulis išprotėjo. Ne, pasaulis žlugo. Bent taip atrodė TSS, kai tik prasiblaivė, o tai šį kartą užtruko kone kelias dienas. Tą laiką ji praleido kažkokioje migloje. Jai atrodė, kad atmerktomis akimis sapnuoja, o užmerktomis akimis papuola į realybę, bet ne tą tikrąją, prie kurios buvo pripratusi, o kažkokią kitą – galbūt ją galima būtų pavadinti paraleline? Blogiausiai, kad tos realybės pynėsi, maišėsi tarpusavyje ir virto į vieną nesibaigiantį košmarą. Pradžioje TSS buvo šoke – tuomet, kai iš keistojo rajono ją namo parvežė josios automobilis tuo pačiu turbūt išgelbėdamas jai gyvybę, bent taip manė TSS, ji visą laiką nenuleisdama akių tarsi žiūrėjo į kelis paveiksliukus. Pirmasis buvo tamsiaplaukės išsitaršiusios gyventojos perkreiptu nuo siaubo ir klyksmo veidu vaizdas. Antrasis vaizdas – ant skersinio pakibusios gyventojos irgi perkreiptu veidu, tačiau tame veide atsispindėjo kažkokia kančia ir… liūdesys? Abiejų veidų išraiškos buvo tokios, kurioms savo mintyse TSS nerado sąvokų jas nusakyti. Kaip ir trečiojo vaizdo – ji matė daugybę į ją įsmeigtų akių, kurios tuo pat metu atrodė tarsi būtų tik vienos, tos pačios akys. Tos akys tiesiog rėkė: „TU ČIA SVETIMA!!!“. Ir ji niekaip nevaliojo nuo jų pabėgti. Jai vis atrodė, kad štai ji stovi, tarsi stabo ištikta, ir žiūri į tas rėkiančias akis, ir supranta, kad ji privalo kuo greičiau nešdintis iš čia, tačiau nevalioja, ji tik žiūri į tas akis, niekaip negalėdama atitraukti žvilgsnio, o jos kuo toliau, tuo labiau gręžia, gręžia ją savo smerkiančiu žvilgsniu, iki išprotėjimo…

                Vienintelis veiksmas, kurį grįžusi namo TSS sugebėjo atlikti – tai susirasti vienintelį turimą stipraus gėrimo butelį, didelį, tik pradarytą ir beveik neišgertą, nes stiprių gėrimų TSS nelabai mėgo, ir susiversti jį iki dugno. Net nesuprasi kaip ji jį surado, jį vienintelį numanė egzistuojantį šioje tikrovėje, tarsi visa kita būtų dingę ir beorėje erdvėje būtų likusi tik ji ir šis butelis. Surado tarsi šuo savo uosle suranda seniai užkastą kaulą ar kažkokiu šeštuoju jausmu, nesvarbu. Gėrė tiesiai iš kaklo kaip vandenį, kaip gyvybės eliksyrą, nuo kurio priklausė jos išgyvenimas, dideliais, godžiais gurkšniais ir be atsikvėpimo ir tik pabaigusi pajuto kaip ją visą iš vidaus degina ir gerokai pasipurtė. Trumpam atėjo kažkoks prašviesėjimas, tačiau netrukus viskas užgeso tamsoje.

                Pabudo nuo veriančio skausmo – atrodė, kad tuoj sprogs galva. Mąstyti, ką daryti, tokiu atveju ji paprasčiausiai nebesugebėjo. Drebančiomis rankomis apsigraibė aplinkui, kol viena ranka atsitrenkė į pravirą barą. Užčiuopė kitą butelį ir iš jo formos suprato, kad tai vynas. Nors visa drebėjo, sugebėjo iš jo patraukti gal tris gerus gurkšnius, tuomet sužiaukčiojo ir atpylė šalia savęs. Palengvėjo. Kurį laiką tik gulėjo ant šono ir dūsavo. Pastebėjo, kad jau berods prašvitę. Nesijautė gerai. Pamažu, prilaikydama butelį abiem rankomis, ištuštino jį iki dugno. Kambarys pradėjo suktis. Užsimerkus buvo šiek tiek geriau. Kiek pagulėjo taip ir užmigo.

                Pabudo nuo dvoko. Smirdėjo vėmalais. Tiesiog jautė, kaip dvokia iš burnos. Galva ūžė, bet skausmas nudiegdavo tik ją papurčius. Pabandė atsikelti, tačiau pavyko tik iš trečio karto. Atsistojo, kambarys vėl staiga praskriejo pro akis, ji susverdėjo ir vos nenugriuvo, gerai, kad spėjo atsiremti į sieną. Kurį laiką taip pastovėjo atsirėmusi, kol atsidūsavo. Tuomet netvirtomis kojomis nužygiavo iki lango ir jį atidarė, plūstelėjo gaivaus oro. Jau kur kas geriau. Laikas tvarkytis.

                Pradžioje išgėrė trigubą dozę „blaivininkės“. Kurį laiką pagulėjo kitame kambaryje prietemoje užsimerkusi. Šiek tiek atgavusi jėgas ėmėsi tvarkyti jovalą savo darbo kambaryje. Dvokė taip, kad vos vėl neapsivėmė. Taip smarkiai kažką tvarkyti, valyti, kvėpinti ir vėdinti teko pirmą kartą. Veidą išmušė šaltas prakaitas, kelis kartus bandė jį nusivalyti, bet tai nepadėjo. Galiausiai, viską pabaigusi, susmuko ant sofos ir kurį laiką dūsavo. Tuomet nuėjo ir prisileido karštą vonią. Laikas atsigaivinti.

                Bet pasidarė daug blogiau. Po truputį atsigaunant fiziškai, pradėjo atsigauti ir atmintis. Tai buvo baisiausia! TSS pasigailėjo, kad fizinės pagirios baigiasi. Grįžo prisiminimai! Jei kitą kartą ji būtų tik apsidžiaugusi, kad po buvusio sąmonės aptemimo ji dar kažką prisimena, tai šį kartą kaip tik troško nieko, nieko neprisiminti. Deja, tai buvo neįmanoma. Jai vėl kartojosi tie patys trys vaizdai ir akys, akys, akys… Taip pat girdėjo riksmus, klyksmus, dejavimus ir raudą, kažkokią pratisą raudą.

                Kažkuriuo momentu neapsikentusi taip šoko iš vonios, kad vanduo užliejo visas grindis. Nekreipdama dėmesio, apsimuturiavo dideliu rankšluosčiu ir nudrožė atgal į darbo kambarį. Buvo šalta, vėsus rudens oras ne tik prasklaidė smarvę, bet ir išvėdino patalpą taip, kad ji jautėsi kaip šaldytuve. Žvilgtelėjo į barą – be abejo daugiau jokių stiprių gėrimų nebuvo. Užtai buvo nemenka atsarga alaus ir dar keli vyno buteliai. Išvertė spintą, kad susirastų treningus ir šiltesnį megztinį, dar apsimuturiavo šiltesniu šaliku. Atsikimšo alaus. Galbūt dabar bus įmanoma pagalvoti apie tai, kas įvyko?

                Tiesą sakant, tai buvo nauja. Apie tokius dalykus ji nieko nežinojo. Antras atvejis po BJK savižudybės, kai to neturėjo būti, nes to būti negalėjo. Ką ten sakė Jona apie jaunąsias savižudes savanores? Ji užgulė kompiuterį. Suvedinėjo pačius įvairiausius raktažodžius, susijusius su mirtimis, savižudybėmis ir panašiai, bet nieko – konkrečiai ją dominančios informacijos nebuvo. Netgi surado Valstybinio Sveikatos Biuro kelerių metų statistiką apie mirčių priežastis. Taip, gerosios mirties atvejų sparčiai daugėja. Bet tai ne savižudybės. O kur savižudybės? Nėra. Puikavosi tik mįslinga skiltis „Kita“, ne pati didžiausia, bet ką ji reiškia? Paaiškinimų nebuvo.

                Užtat vėl gausu informacijos apie gerosios mirties klinikas ir panašiai. Ta pati informacija, kurią ji kartą jau matė ir žinojo. TSS supyko. Nepatingėjo praslinkti visas pateikiamas nuorodas iki sąrašo galo. Ir taip kelis kartus. Tam reikėjo geležinės kantrybės, nuorodų buvo be galo daug. Nieko. Vien tik visai su tema nesusijęs turinys, kažkokios šiukšlės.

                Gal jokios savižudės savanorės nė neegzistuoja? Kas ta Jona? Prisistato vardu. Žino jos vardą. Maža to, apibūdina save kažkokia nebeegzistuojančia lytimi. Apšaukia ir ją ta pačia. Koks įžūlumas! Maža to, jokios užuojautos, jokio gailestingumo. Jai nė kiek nerūpi nei jos draugės savižudybė, nei prarasta meilė. Tik juokiasi ir rankomis mosuoja! Ne, to buvo per daug! Akimirksniu TSS įsiuto. Reiktų priduoti tą Joną teisingumo kovotojoms, pareikšti kaltinimus garbės ir orumo įžeidimu! Bet kaip? Kaip tą Joną rasti? Aišku, tinkle tokios Jonos nėra. Bare jokių skaistybės diržų nepastebėjo. Vadinasi, ji – nematoma gyventoja. TSS net sugriežė dantimis.

                Išgėrus dar vieną alaus įkarštis atlėgo. TSS užsimanė vėl pamatyti Joną. Netgi jos pasiilgo. Juk ji pirmoji pavadino ją tokiu vardu, kuriuo paskutinį sykį prieš daugelį metų ją vadino gimdytojos. Ir ji… ji elgėsi kitaip. Kažkaip natūraliai? Keistai, bet natūraliai. Beje, nieko nepasakojo apie save. Ir žinojo ko paklausti TSS. Su ja buvo taip paprasta… ir nepaprasta tuo pat metu. Tos mįslės… mįslės… Bet labiausiai keista… Taip, jos akys. Žvilgsnis. Jis priminė, priminė… na taip – Kity. Kity žvilgsnis buvo tai, ką ji visuomet apie Kity prisiminė, tačiau šįsyk… jis buvo dingęs iš atminties. Ji prisiminė tik Jonos žvilgsnį. Štai kodėl! Jona žvelgė tiesiai jai į akis. Matyt taip darė ir Kity? Nesvarbu. Svarbu, kad prisiminimas apie Jonos žvilgsnį pamažu dildė prisiminimus apie siaubingus žvilgsnius iš tos baisios aikštės. Vien nuo to žvilgsnio prisiminimo ji kažkaip sušilo.

                Galbūt ji būtų priskyrusi Jonos pasakymą apie jaunąsias savižudes kažkokiam pokštui ar jos fantazijai, dar kažkam, maža ko gyventojos prisigalvoja (ji prisiminė kaip senais laikais viena pasakojo apie kažkokias grybus, kurios ketina užvaldyti pasaulį), bet… O kaip dėl to, ką ji po to pamatė savo akimis?! Fantazija, haliucinacija? Gerai, kad taip būtų… Deja, ne. Visi faktai bylojo, kad taip atsitiko iš tikrųjų. Tik kas tai buvo?

                Bet kuriuo atveju, ji matė kaip nužudoma gyventoja. Taip atsitinka labai retai, taigi apie tai turėtų skelbti visos naujienų antraštės. Nieko. Kelias valandas TSS karštligiškai naršė po įvairiausias – tiek savo srauto, tiek per įvairiausias paieškas rastas naujienas, peržiūrėjo netgi straipsnius antraščių, atrodo, niekuo nesusijusių. Nieko. Gal kol kas pavyko paslėpti tą nusikaltimą, niekas nepranešė, lavonė nerasta? Kažkaip netikėtina prisiminus kiek daug ten buvo gyventojų, kiek girdėjosi verksmų ir riksmo, bet gal. Tarkim.

                Tačiau kaip dėl to, kad tokie nusikaltimai atliekami viešai, ant pjedestalo ir šalia kankinamos gyventojos? Negi apie tai dar nieko nežinoma? Neatrodė, kad tai pirmas kartas. Neįtikėtina. Bet ne, nieko.

                O kaip dėl to, kad po miestą vaikščioja gyvos gyventojos su ginklais? Tai uždrausta, taip neturėtų būti! O vaikščiojo jos nė kiek nesislapstydamos, atvirkščiai – ramiai ir išdidžiai, visoms matant ir, akivaizdu, visoms žinant. Argi ir apie tai nieko? Ne. TSS neišnešė galva. Sekta. Taip, ten turėjo būti sekta, o ji pateko į jų slaptavietę. Pala, pala. Kokią slaptavietę? Ji nuėjo ten visai paprastai, nei stengdamasi, nei norėdama. Mažų mažiausiai neatrodė, kad ten kas nors būtų slepiama. Tai kodėl?!

                TSS tuštino vieną alaus po kito ir naršė, skaitė, naršė, vėl naršė, dar gėrė alaus, nubėgdavo į tualetą tik jau visai prispirta, ir toliau, sukandusi dantis, ištisai naršė. Nebuvo net užuominų. Nakčiai artėjant ryto link jos įniršis augo ir atrodė, kad jos kūnas įgijo kažkokios stebuklingos energijos dirbti taip, kaip ji dar niekada nebuvo dirbusi. Tačiau kažkas iš vidaus, tai, ko TSS nemokėjo paaiškinti, ištisai silpo virsdamas į visaapimantį pojūtį. Maudulys. Ją persmelkęs maudulys apėmė smegenis, akis, ausis, burną, liežuvį, rankas, pečius, kojas ir sąnarius – bent taip jai atrodė. Tai nebuvo fizinis nuovargis, ne – tai buvo visiškai kitoks maudulys, tokio ji neprisiminė. Vien tik pažįstama tuštuma… Taip, kuo toliau, tuo labiau ji jautėsi bejėgė. Visiškai bejėgė, beviltiška, beviltiškai beviltiška… Kažkas pradėjo sproginėti jos viduje – atrodė, kad nervai pradėjo žaižaruoti siųsdami vienas kitam signalus, tarsi būtų sugadinta jų izoliacija ar velniaižin kas, tarsi jos galva būtų pavirtusi sugedusia elektros pastote. Akis apgaubė migla. Ji apsižliumbė. Užsikniaubė ant kompiuterio ir ilgai ilgai kūkčiojo. Nesuprasi po kiek laiko tarsi palengvėjo. Ji apsidairė aplinkui. Aušo. Tuomet numojo ranka – visai kaip Jona, tik ji į tai neatkreipė dėmesio. Nusimetė šaliką ir griuvo ant sofos, gerai, kad ji buvo paklota – įsirausė į patalus ir užmigo.

                Nubudo kažkur vidurdienį, šiek tiek vakarop. Jautėsi gana gerai, nors kūnas ir galva vis dar buvo šiek tiek suglebę ir apsunkę. Gerti nebesinorėjo. Prisiminimai nebekamavo, jie buvo kažkur nuslinkę. Net pajuto dėkingumą nežinia kam. Prisiminė štai ką, svarbiausia – negalvoti apie neaiškius dalykus. Bet  ją neramino klausimas – o kur informacija?! Jeigu paieškos sistemos pateikia ne visą informaciją, tai gal ir jos AI jos gemalams ją ne visą atrinko…? Štai kur gali būti bėda! Reikia patikrinti. Juk ji aklai suformulavo AI užklausą, o kokiais algoritmais apdorojama ta užklausa, ji nežino. Ką gi, laukia rimtas darbas.

                TSS pirmą kartą po ilgo laiko šiek tiek užvalgė, tiesa – nedaug ir nesunkiai, susirankiojo išmėtytas alaus skardines ir sėdo nagrinėti algoritmų. Dirbo kaip įprasta, tai yra šiek tiek daugiau negu įprasta, taip ji elgdavosi tuomet, kai būdavo kažką naujo ir aiškaus susigalvojusi, turėdavo kažkokią rimtą užduotį, individualų tikslą. Vis dėlto taip ji užtruko kelias dienas.

                Ir štai! Gedimas buvo nustatytas. Net ne gedimas, o klaida. Galima sakyti – žiopla klaida. Jos palikta per neapsižiūrėjimą. Tiesiog tarp daugybės nustatymų kažkurioje kodo vietoje palikta komanda, kad informacija turi būti atrenkama vartotojos tipui „mirtingoji“.

                Beliko pasitikrinti kaip informacija pasikeis, jeigu kode „mirtingąją“ pakeisti į „amžinąją“. TSS taip ir padarė, visą dieną nekantriai laukė rezultatų. Su nekantrumu ėmėsi juos peržiūrinėti. Šį kartą neprašė AI skaidyti informacijos pagal atskirus kriterijus. Bus gerai ir taip.

                Paslaugų daug, tačiau kur kas mažiau nei mirtingosioms. Aišku, iš visų trijų milijardų pasaulio gyventojų tik labai nedidelė dalis gali tapti amžinosiomis. Tai tų paslaugų nedaug ir tereikia. Užtai kokios jos! Viskas apie tobulėjimą, lavinimąsi, progresavimą ir taip toliau. Tobulinkis tą ir aną, pasiek to ir ano. Ir konkurencija, konkurencija, konkurencija. Kaip pralenkti tą, kaip pralenkti aną, kaip pralenkti šitą. Turbūt tai ir buvo pagrindinė atrinktos informacijos tema. Kaip pralenkti pačiai save? Irgi labai svarbus klausimas. Apie gyvenimo būdus – labai nedaug. Tačiau visokių dalykų galima nusipirkti. Tokių, kurie mirtingosioms nesiūlomi, pavyzdžiui žemių, gamyklų, labai daug senovinių dalykų ir panašiai. Sena gera reklama. Ir šalia – labai daug teisinių dalykų, nes taip paprastai nenusipirksi. Išvis labai daug medžiagos apie teisę, apie visokius įstatymus ir kur kaip kada geriausiai kokiais pasinaudoti. Užtai apie teises ir laisves – nieko. Nieko ir apie politikes. Daug apie mokesčius. Verslo, ekonominės informacijos. Kas gi toliau? Aha, prasideda knygos. Senovinės knygos! Na čia tai nesąmonė. Kam reikia? Kokių tik nori – romanai, poezija, novelės, menas, mokslas ir dar kažkokia filosofija! Vienintelė vieta, kur yra ir apie religiją. Žodžiu, tobulėjimas visapusis. Kriterijus – sėkmė. Tai ir yra didžiausias malonumas. Turbūt, kad taip.

                Ir tai mažai ką bendro turėjo su informacija mirtingosioms, kur visi malonumai daugmaž sukosi apie laiko praleidimą, netgi jei tai būtų kažkoks lavinimasis ar dar kažko siekimas. Ir kovą dėl savęs, bet tik išgyvenimui, kad ir dėl tų visų savo laisvių bei teisių. Gal todėl, kad jos turi mažai laiko? Tai ir reikia sugalvoti, kaip tą laiką išnaudoti?

                Bet ką tai reiškia? Amžinajai geriau, kai ji sėkmingesnė už kitas, o mirtingajai – kai ji tiesiog egzistuoja? Na, taip, bet kodėl mirtingosios vis dažniau renkasi gerąją mirtį? Ir kodėl žudosi dirbančiosios (na, bent jau kodėl tai padarė BJK)? O kodėl jos gemalai renkasi gyventi ir nesirenka negyventi, tai yra mirti (ar gali būti, kad gemalai gali mirti?, – į šį klausimą TSS bevelijo neatsakyti)? Tai dar labiau keista dabar supratus, kad gemalams buvo siūlomas tik mirtingųjų gyvenimas. TSS net neabejojo, kad eksperimentą pakartojus ir pasiūlius jiems amžinųjų gyvenimą, jie tikrai nesirinktų mirti (iš kur ta kvaila mintis apie gemalų mirtį?). Net nesiruošė to eksperimento kartoti. Ir taip viskas aišku.

                O tuo pačiu niekas neaišku. Tai taip gaunasi… Brrr. Su tom informacijom kažkas ne taip. Tai kaip mes laisvoje visuomenėje, kurios pagrindas – informacijos laisvė, taip… kažkaip ne taip? Tuomet gautųsi, kad ta informacija vienas nuveda prie vieno, o kitas… prie visai ko kito? Brrr. Taip negali būti. Ar gali? Kas tai ir kodėl?… TSS daugiau nebesugalvojo, ką galvoti.

                Užtai ji žinojo kur eiti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: