26 skyrius) Neįdomusis – apie demokratiją. Nors ji reikalinga. Tiktai kam?

26

                Kaip ir daugumai, TSS politika buvo susijusi su balsavimu. Nors pati politika TSS nedomino, bet balsavimas buvo jos pilietinė pareiga. Jeigu niekas nebalsuotų – nebūtų demokratijos, be jos nebūtų gyventojų teisių ir laisvių, nebūtų ir progreso – tuomet vėl ateitų akmens amžius su savo urvinėmis, kur klesti vien prievarta ir išnaudojimas. Arba vadovautų kokia viena bažnytininkė, karalienė ar dar kas nors, kas tenkintų tik savo užgaidas ir nežiūrėtų gyventojų gerovės, verstų jas urvinėmis, kad būtų lengviau išnaudoti. To nenori niekas. Demokratija yra gerai. Ji turi būti.

                Demokratijos esmė – atiduoti valdžią politikėms, nes jos geriau išmano. Bet pasaulis – sudėtingas, todėl dar geriau viską išmano AI. Tačiau valdo tik gyventojos. Per rinkimus pasirenkamos gyventojos. Laisvė rinktis patinkančias gyventojas į valdžią, kaip ir laisvė rinktis patinkantį gyvenimo būdą – visos mūsų post-humanistinės eros pagrindas, kur kiekviena individė klesti laisva ir niekuo neribojama. O kad nereikėtų pernelyg gilintis, padeda AI. Bent taip AI pagalbą suprato TSS. AI priskirdavo lygiai pusę balsų rinkimuose. Tai buvo specialisčių komisijos pusė. Ją sudarė devynios supergalingos, superslaptos AI, tūnančios serveriuose, išmėtytuose po visą valstybę ir sukurtos skirtingų kompanijų. Jos geriausiai išmanė kaip kas veikia ekonomikoje, teisėje, socialinėje sistemoje ir taip toliau. Tam, kad atitiktų visus reikiamus demokratijos ir Konstitucijos principus, kartą prieš kiekvienus rinkimus jas tikrindavo Valstybinis Skaitmeninis Demokratijos Auditas. Kita pusė – paprastosios rinkėjos, tokios kaip TSS. Jų niekas netikrino, bet galiojo tam tikros balsavimo taisyklės – kad viskas būtų skaidru ir sąžininga.

                TSS kaip tik perskaitė aplanke „Politika“ pateiktą straipsnį, skirtą pažymėti garsiosios „Eurovizijos“ kažkelintąjį jubiliejų. Šis dar iš XX amžiaus atėjęs renginys kažkada buvo tik paprasčiausias muzikinis renginys, tačiau jam buvo lemta tapti šiuolaikinės demokratijos provaizdžiu. Muzika – galinga jėga. Ypač kovojant už teises, laisves ir taiką visame pasaulyje. Jau tuomet jis mokė kaip korektiškai skleisti šią žinią ir kaip tai daryti populiariai. Tuomet už geriausią atlikėją taip pat balsuodavo žiūri sudaryta iš žiūrovių ir iš specialisčių. Aišku, vėliau specialistes pakeitė regioniniai AI.

                Šiuo metu kaip tik vyko ginčas dėl individualių rinkėjų balsavimo taisyklių. Na, ne pirmi metai jau. Galima ar negalima joms naudotis savo AI renkant politikes? Logika sakytų – o kodėl gi ne? Įprasta, kad AI padeda pasirinkti bet kokias paslaugas – kodėl politikės turėtų būti išimtis? AI juk daug geriau pažįsta individę nei ji pati save – per ilgą stebėjimo, bendravimo ir analizavimo laiką. Ji puikiai žino ko individė nori, kas jai patinka, kas jai priimtina, o kas – vengtina. AI gali prisitaikyti prie bet kokios emocinės būsenos – ar ji būtų ilgalaikė, ar trumpalaikė, maža to – ji gali nuspėti jas iš anksto. Ji taip pat supranta individės poreikius – gali priimti sprendimą nepriklausomai nuo jos emocijų. Taip pat ir pati nuspręsti kokį sprendimą geriau priimti – vadovaujantis emocijomis ar ne. Gali ir abu suderinti.

                Tačiau „Eurovizijoje“ vis dar balsuoja pačios žiūrovės – išreikšti išgyventas emocijas yra daug dvasingiau nei pavesti tai AI. Turbūt pačioms balsuoti už patikusias politikes yra tokio pat pobūdžio veiksmas. Politikės juk išties stengiasi. Ruošiasi net ne vienerius metus, visus ketverius. Visi tie politiniai šou irgi įspūdingi – būna daug muzikos žvaigždžių, iš tų pačių „Eurovizijų“, o ir visaip kitaip jų lygis kiekvienais metais kyla, galima sakyti. Daug kas prideda visokiausių vaizdo efektų, rodo filmus, menus, keletas net sugalvojo kaip pademonstruoti savo programas per sporto varžybas. O politiniai debatai, tai išvis kaip sporto rungtis – koks nors boksas, karate ar panašios muštynės. Pliekiamasi žodžiais, bet normalu išprovokuoti ir fizines peštynes. Beje, šios politinės dalies, tai yra visų tų politinių debatų, TSS nemėgo. Jai nuo  politikos pradėdavo skaudėti galvą. O ir muštynės ne tokios įspūdingos, kai pešasi ypač tradicinę aprangą vilkinčios dirbančiosios. Tiesa, būdavo, kad specialiai kai kurios aprangą pasikeisdavo taip, kad geriau iškomunikuotų savo priklausymą kuriems nors gyvenimo būdams. Bet vis tiek tai ne taip įspūdinga kaip  „Disastrous Rebels“ pristatymas.

                Paaiškinama buvo tuo, kad rinkėjos turi pačios susidaryti savo įspūdžius neilgo rinkimų maratono eigoje ir apsispręsti prieš pat rinkimus. Visai kaip reklamos amžiuje. Subjektyvi nuomonė čia daug svarbiau, nes objektyvią ir taip yra kas atstovauja – tos devynios rinkikės AI. Kitaip nebūtų reikalo nei politikėms stengtis. Jei jos nesistengs – tai kokia čia bus demokratija? Ir išvis, TSS taip atrodė, kad demokratija – svarbi šalies ekonomikos šaka. Tuose rinkimuose sukasi nemaži pinigai. Jei sprendimus priiminėtų vien tik AI, tų pinigų reikėtų mažiau, užtektų vien įprastų kontekstinių pranešimų. O čia gali pasikeisti savo nuomonę paskutiniu momentu, peržiūrėjus visą šou iki galo. Visai kaip sporte, kur laimėtoja dažnai paaiškėja tik rungtynių pabaigoje.

                Nors realiai TSS dėl sprendimo kreipdavosi į savo Ketriną. Kiek ji žino, visos taip darydavo. Po to balsuodavo visą tą savaitę, ar kiek ten leidžiama. Tuomet baigiamoji šou dalis – rezultatų skelbimas ir aptarinėjimas. Po to dar – visokių valdžios grupuočių formavimas. Tas tai įdomu buvo nebent pavienėms.

                Nes kas ten gali būti įdomaus? Pasakojimai apie „naujųjų barbarių“ išorines grėsmes jau buvo atsibodę. Šitomis temomis mažai kas diskutuodavo – visos vieningai sutarė, kad ir toliau reikia stiprinti gynybą bei statyti daugiau informacijos filtrų, kad dezinformacija neprasiskverbtų į šalies vidų. Būdavo visokių diskusijų, pavyzdžiui apie socialinių būstų suteikimą – kam pirmumo teisę suteikti, o kam – atimti, kam iš viso tokią teisę atimti. Bet jai socialinio būsto nereikėjo. Panašiai buvo kalbama apie įvairias kitokias socialines paslaugas. Na, tai bazininkių problemos. Daugiausiai, be abejo, buvo kalbama apie visokias gyventojų teises ir laisves. Kurios naujausios, kurios turėtų būti labiausiai ginamos. Nes vis atsirasdavo atskirų grupių, kurios nesugebėdavo laiku ir normaliai priimti kurių nors teisių, tai yra jas diskriminuodavo. Beje, su tuo kažkaip būdavo susietas ir socialinių paslaugų paskirstymo mechanizmas. Lėšos būdavo nukreipiamos toms grupėms, kurios gyvena nediskriminuodamos, o ne toms kietakaktėms. Teisingai. Brolybė, tai brolybė.                             

TSS nereikėjo nei tų teisių. Ji iš anksto palaikė visas ir nieko nediskriminuodavo. Tačiau beskaitant šią nuobodžią temą ir kartais ironiškai pagalvojant, kad jos gemalai dėl tokių neįdomybių gal ir nesiveržtų gyventi, bet juk jas galima apeiti, visai nekreipti dėmesio, TSS vėl prisiminė Kity. Ta tai buvo gyventojų teisių ir laisvių fanatė. Na, gal ne fanatė, bet mėgėja. Mėgo tą temą. Ypač pasakodama apie savo poliamorišką gyvenimo būdą bei keturias savo skirtingas individualybes. Ir taip toliau. Kity…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: