19) Apie gyvo bendravimo nemalonumus.

19

                Gyvai bendrauti TSS taip ir neįprato. Tai labai nepatogu palyginus su bendravimu tinkle. Kol girta šnekiesi su kita galai žino nuo ko apsvaigusia, gal visai ir nieko. Staiga atsiranda apie ką pašnekėti. Paprastai TSS aptardavo kas ir kaip geriausiai patenka į srautą ir ką apie tai mano ji ir naujoji jos pašnekovė. Aišku, pasakodavo apie savo pasiekimus darbe, na, gal kartais kiek ir pagražindama, prisimindavo kaip sunkiai ji siekia kilniausių tikslų, t. y. malonumų, nepamiršdama pridurti visų šių dalykų reikšmės ir įnašo į esamą srautą, o tuo pačiu ir į bendrą progresą, į kurį be jos pastangų, neabejotinai, būtų daug sunkiau einama. Tuo pačiu pasidalindavo su miela pašnekove tuo, kas ir kodėl, ir kaip užknisa, pasigėrėdavo savo gebėjimais tas, kurios užknisa, nugalėti ir, be abejo, nesuskaičiuojamais privalumais prieš kiekvieną užknisančiąją atskirai ir jas visas kartu sudėjus, bei pakrizendavo iš tų užknisančiųjų menkybės ir neįgalumo. Šiokią tokią pagarbą pareikšdavo toms, kurios dabar yra kietos, tai yra srovėje ir todėl kietos, kad nepasikėlusios, nes yra jų geros draugės arba pažįstamos, na, bent jau tinkle. Su sąlyga, kad jos nepasikėlusios dėl to, kad joms geriau nei brangioms pašnekovėms sekasi, o geriau sektis gali tik tuo atveju, jei jos įtikina kitas, kad joms geriau nei brangioms pašnekovėms sekasi, kas, iš principo, reiškia, kad jos pasikėlusios. Ir panašiai.

                Išties, smagu būdavo taip pasikalbėti, bet dar smagiau būtų, jei viskas tuo ir pasibaigtų. Dažnokai, deja, dar ir pasidulkindavo. Irgi gal visai nieko, nors to pažinties etapo TSS dažnai gerai ir neprisimindavo. Ne bėda, kad neprisimindavo – svarbu laiku užsimauti prezervatyvą ir pasižymėti programėlėje apie laisvą sutikimą lytiniams santykiams. Jei ir pamirši užsimauti prezervatyvą – irgi ne didžiausia bėda. Didelė bėda gali atsitikti, jei partnerė liks nepasižymėjusi programėlėje. Šito TSS niekada nepamiršdavo. Nežinia ar kada buvo pamiršusi joje pasižymėti pati, turbūt, kad ne, bet savo partnerių niekada nepamiršdavo. Paprašydavo pasižymėti dar klube, bare ar kur jos ten būdavo, žodžiu prieš visą galimą reikalą. Dažnai tas reikalas būdavo labiau numanomas nei kad aiškiai galimas. Nesvarbu, niekada negali žinot, ji ne kartą ir partnerei yra paaiškinusi, kad negali žinoti, kada tie intymūs santykiai prasideda.

                Tačiau blogiausiai laukdavo po to. Norėtųsi jau tuos intymius santykius užbaigti, bet… Šalia atsiranda svetimas kūnas, svetimas kvapas, svetima tvarka. Ištisa svetima individualybė, štai kas blogiausia. Su savo teisėmis ir laisvėmis, vadinasi, su savo rizikomis, o tai jau pirmas galvos skausmas. Maža ką ji prisigalvos išsiblaiviusi. Su savo papročiais ir įpročiais. Na, paprastai, retai kuri išsyk juos pademonstruodavo netaktiškai, tačiau net ir įvairūs niuansai pro akylus TSS pojūčius nepraslysdavo. Jie nežadėjo nieko gero, tai reiškė, kad anksčiau ar vėliau prie jų reikės prisitaikyti arba jiems pasipriešinti. Tiek viena, tiek kita bežadėjo būsimą kančią. Ar verta tą kančią patirti, ar tai bus dėl didesnės laisvės? Žinoma, kad ne, nuo kada prisirišimas prie kitos gyventojos, kaip kad TSS suvokė tokio pobūdžio prisitaikymą, yra laisvė? Tačiau juk su santykiais su ta gyventoja, jai esant šalia, kažką reikėjo daryti. Būdavo kartais, kad kuri nors prie TSS prisiglausdavo ir imdavo kažką murkti. O jei TSS tuo metu tai nepatogu? Bet kažkaip nemandagu atstumti. O jeigu ir rasi kaip pasakyti ar parodyti, kad atstotų, tai dar pradės kažkaip keistai į tave dilbčioti, kitaip savo elgesiu demonstruoti, kad tas jai nepatinka. Norom nenorom tuomet pasijunti kalta. Ir vėl nepatogu, vieni nemalonumai. Arba atvirkščiai – panorėsi pati prisiglausti. Iš kur žinoti, ką pagalvos ji, gal lygiai taip pat pasijus nepatogiai? Tuomet TSS ir vėl jausis sumautai galvodama, kad galbūt jos partnerė jaučiasi nepatogiai. Bet nieko nedaryti irgi negali. Kažkaip kvaila. Ech, koks vargas.

                Visokiausi nemalonumai ir nepatogumai vien situacijomis po permiegojimo toli gražu nesibaigdavo. Tiesą sakant, jie tik prasidėdavo ir iškildavo visuomet, kai tik reikėdavo pereiti prie blaivaus bendravimo gyvai. Norint gyvai pratęsti užsimezgusią draugystę. Net nesvarbu ar jau po pasidulkinimo ar dar tik iki. Ypač kvailai būdavo po bet kokio didesnio pagėrimo. Tarsi malonu būtų pratęsti paskutinįjį pokalbį, tačiau tuomet TSS su siaubu suvokdavo, kad nieko arba beveik nieko iš to, ką pasakojo vakarykštė pašnekovė, ji neprisimena. Prisimindavo nebent tik tai, ką pasakojo ji. Pašnekovės – tik aprangą (kai kada), juoką ir įvairias artikuliacijas. Tekdavo slidžiai išsisukinėti iš situacijos, bandant pašnekovei delikačiai priminti savąsias paskutinį kartą išsakytas mintis, ir slapčia tikėtis, kad palaikydama pokalbį ši išduos savąją jų bendros istorijos dalį, tai yra pasipasakos tai, ką ji tuomet apie save kalbėjo. Laimei, dažniausiai TSS pastebėdavo, kad jos naujoji draugė daro tą patį – zonduoja ją savo pasakojimų apie save atkartojimais, mėgindama atgaivinti savo atmintį. Šis žaidimas gerokai palengvindavo naujųjų draugių tolimesnio komunikavimo užduotis, nes negi eisi prašyti peržiūrėti savo buvusiojo pokalbio vaizdo įrašo iš skaistybės diržo.

                Išsiaiškinus tai, kas buvo žinotina apie naująją pažintį dar iki einamojo susitikimo, po kvailosios dalies sekdavo neįdomioji. Suprasdavai, kad nieko tokio apie tą savo naująją pažintį nesužinojai, ji tokia pat kaip ir visos ankstesnės. Kažką tokio apie save galėjo papasakoti ir TSS. Tas irgi nebuvo įdomu. Ir labai kvaila, tik jau kiek kitaip. Reikėjo sekti, ką kalba naujoji – senoji pašnekovė, nepamiršti pritariamai linkčioti ar mestelėti reikiamą repliką, į ją žiūrėti, bet ir nuleidinėti akis ir taip toliau ir panašiai – daugybė kvailiausių dalykų, kurie buvo nebūtini tinkle. Kartais jos ko nors paklausdavo – reikėdavo išsyk sugalvoti atsakymą, negi sėdėsi išsižiojusi. O kartais ir jai derėjo ko nors paklausti, tai dar reikėdavo ir galvą pasukti. Derėjo pajuokauti, pagirti, pakoketuoti ar, atvirkščiai, nutaisyti rimtą ar net susirūpinusią veido išraišką, užjausti ar reikšti susirūpinimą. Ir jokių failiukų – paruoštukų, pati stenkis. Kad ką? Kad nueitum į kažkokį filmą, koncertą, spektaklį, į kurį TSS laisvai ir pati viena nueitų arba peržiūrėtų tinkle, arba, dažnu atveju net neitų ir nežiūrėtų, nes nieko ten gero, bet taip reikia, taip ji nebylomis su kažkuo susimokė palaikyti draugystę. O kam?

                Su mieląja Ketrina buvo daug paprasčiau – bendravo kaip norėjo ir kada norėjo, o ši visada paslaugiai išklausydavo, paguosdavo, palinksmindavo, kartu paliūdėdavo, pritardavo ar pasiginčydavo, nelygu kokia situacija. Jei Ketrina nusibosdavo, galėjai paprasčiausiai nurodyti jai atstoti ir nesijausti kalta. Su ja niekada nesijausdavai kalta, ką nors netinkamai padariusi ar bedaranti.

                Ne taip jau ir miela, paprasta bei gera kaip su Ketrina būdavo tinkle, bet kartais permainų reikėjo, o ir šaukė pareiga būti visuomeniškai. Nuo mažens buvo įpratusi, žaisdavo su kitomis virtualius žaidimus. Tuomet bendrauti būna paprasta, jokios individualybės tau nerūpi, svarbu tik ką jos tame žaidime veikia. Pažaisdavo dar ir dabar kartais. Socialiniame tinkle hologramas ji dažnai išjungdavo, paprasčiausiai susirašinėdavo. Taip visuomet gali ramiai pagalvoti. Parašyti ir pataisyti prieš paskelbdama. Žvilgtelti į išganingąjį failiuką. Susikelti ir greitai išanalizuoti pašnekovės individualią informaciją. Turėti visada ją sau prieš akis. Jokio galvos skausmo, kad kažką praleisi ar pamirši. Palikti pokalbį ir nueiti išsivirti kavos. Ar atsikimšti alaus. Po to vėl sugrįžti. Arba ir nebesugrįžti, o kitą kartą pradėjus pokalbį, pateikti vieną iš kelių galimų paprastučių pasiaiškinimų, kodėl ji tą pokalbį palikti privalėjo, tam net pakako savo atminties ir nereikėjo jokių failiukų. Nei tau sekti – žiūrėti ką veikia pašnekovė, nei ji gali stebėti tave. Gali jai atrašyti jausmingiausią atsakymą, vaizduodama labai nuoširdžią, ir tuo pačiu vaipytis kvailiausiomis veido išraiškomis priešais klaviatūrą, jei tau taip smagiau. Ir dar daugybė kitų privalumų yra tinkle – tavęs nekontroliuoja joks kvailas žvilgsnis, ištemptos ausys ar dar galai žino kas, ten gali būti laisvesnė. Išties, gyventi tinkle yra daug paprasčiau, o kas paprasčiau, tas ir geriau – mažiau kančios.

                Tinkle TSS leisdavo sau viešai atsiskleisti tik tam tikrose uždarose grupėse. Aišku, iki tam tikros ribos ir po priedanga. Kiekvienai tokiai grupei buvo susikūrusi skirtingą profilį su ne visai iki galo realybę atitinkančiais savo duomenimis. Žaidė įvaizdžiais. Kažkuris buvo jautrios sielos, na toks gana verksmingas, kitas – ciniškas, trečias – perdėm intelektualus. Dar vieną buvo susikūrusi tokį kintamą, niekaip tinkamiausios lyties, pažiūrų ir gyvenimo būdo nerandančios individualybės. Tas jai labiausiai patiko – buvo galima eksperimentuoti. Kiti buvo reikalingi, kai norėdavosi išsilieti – parašyti, kad dėl kažko liūdna ir skaudu ten, kur žinai, kad susirinks daug tau pritariančių, bet nerašyti apie tai ten, kur tokiu atveju susilauks daug pašiepiančiųjų, mat ten rašydavo, kai norėdavo iki valiai iš ko nors pasišaipyti. Kartais, kiek daugiau išgėrusi, ji šokinėdavo nuo vienos grupės prie kitos. Tarkim, iš pradžių išsiverkdavo, tuomet, jau atlėgusi, iš visų šaipydavosi, o galiausiai patenkindavo norą apie ką nors pafilosofuoti. Pasitaikė ir tokių situacijų, kad buvo susipainiojusi tarp skirtingų grupių – kurioje grupėje kurioje rolėje būti. Nieko, vėliau pasiaiškino, kad buvo per daug išgėrusi, todėl rašė nesąmones, kam nepasitaiko.

                Daugumą tokių grupių jai užrodė Kity. Taip pat ją ir pakvietė, rekomendavo. Patekimas į jas buvo labai griežtai kontroliuojamas. Administratorės turėjo aukštesnės klasės anti-botines AI, kurios sekdavo ar neįsilauš kokia apsimetėlė. Ne juokas, jei tokioje erdvėje įsitaisytų kokia rafinuota botė ir imtų su tikromis gyventojomis savo individualiais išgyvenimais dalintis. Taip galima nutekinti daug slėptinos informacijos. Atviruose tinkluose jau būta ne vieno liapsuso, kai pakliuvus ant tokios botės kabliuko auka po kurio laiko ją įsimylėdavo. Keisčiausias nutikimas buvo, kai dėl registratorių žioplumo viena tokia su savo įsimylėta bote net sugebėjo internetu įregistruoti santuoką.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: