18) Kaip toleruoti taisyklingai.

18

                Žinoma, TSS į atskirus aplankus buvo atsirinkusi tuos draugių profilius, kurie jai atrodė pakankamai patikimi. Kity profilis, jų bendros draugės ŠMS profilis, dar kelių jų bendrų draugių (labiau Kity ar ŠMS draugių), kurias rekomendavo Kity, bei kelių pačios TSS draugių, su kuriomis teko gyvai susitikti mokslų ar verslo reikalais, ar bent jau patikimai susipažinti. Nedaug. Pasitikėti ji neturėjo labai daug kuo, net ir tomis individėmis tinkle, kurias daugiau ar mažiau pažinojo. Ne vien dėl įprastinių priežasčių, dėl kurių gyventojomis nepasitikima – kad jos gali būti neprognozuojamos ir elgtis taip, kaip tau nepatinka. Dėl tokių priežasčių ji nepasitikėtų niekuo, na, nebent savo gimdytojomis. Norint suprasti kuo, kiek ir kodėl TSS nepasitikėjo, reikėtų suprasti kuo, kiek ir kodėl TSS pasitikėjo ir ką išvis jos pasitikėjimas reiškė.

                Kad TSS priimtų ką nors į draugiją tinkle, pakako tolerancijos. Tolerancijos ją mokė visur ir visada. Tai  buvo tikrasis laisvosios visuomenės sugyvenimo pagrindas – būti korektiškoms ir tolerantiškoms. Be korektiškumo, aišku, niekaip neišsiversi – kitaip sulauksi ne tik visuotinio pasmerkimo, bet ir akylo teisingumo kovotojų dėmesio, o šis, kaip žinia, gali daug kainuoti. Be abejo, būti korektiškai reiškė būti ir tolerantiškai. Tačiau, skirtingai nei korektiškumas, tolerancija galėjo turėti savo ribas. Vienos netoleravo to, kitos – ano. Visuotinai kliūtis tolerancijai buvo stengiamasi pašalinti naikinant tai, kas netoleruotina. Kartais gaudavosi taip, kad būdavo naikinama tai, ko netoleruodavo vienos, nors tai toleruodavo kitos, o tos kitos netoleruodavo to, ką toleruodavo pirmosios, bet to jau nepavykdavo naikinti, nes tos pirmosios tokio naikinimo nebūtų toleravę. Bet, matyt, kažkaip reikalai susitvarkydavo, nes paprastai būdavo kalbama apie tolerancijos augimą, nors tuo pačiu metu vis skelbiami naujausi netolerancijos indeksai, nurodantys, kad vis dar yra ką kelyje į progresą taisyti. Žodžiu, kažkaip labai painu visa tai. TSS, žinoma, nesigilino.

                Šiaip ji toleravo viską, juk norint daryti įtaką gyventojoms, o ji tuo užsiimdavo dėl savo darbo reikalų, netolerantiškai būti yra rizikinga. Dar kas apšauks, plačiai pradės skleisti, kad štai ji manęs į savo tinklo draugiją nepriima, matyt, ji pasikėlusi, matyt, ji netolerantiška man ir tokių kaip aš gyvenimo būdui! Tačiau privačiai kai ko netoleravo. Ji tikėjo, kad yra bent kelios tolerancijos ribos. Viešai reikėtų kuo daugiau visko toleruoti, juk tokia yra sugyvenimo sąlyga, kai gyventoja absoliučiai laisva savo pasirinkimuose, net jei jie tau ir nepatinka. Tačiau privačiai ji turėjo teisę gintis. Nuo visokių įsibrovėlių. Nuo visokių įvykių, nuomonių, minčių, pasirinkimų ir emocijų, kurios jos visiškai nedomino. Ji gyveno savo gyvenimą, lai savąjį gyvena ir kitos, ir taip visoms bus laisvė. Ji netoleravo bočių – tas tai daug kam suprantama. Ji netoleravo ir visokių, panašių į botes – o tai buvo visos, kurios lenda su savo mintimis, emocijomis ir pasiūlymais. Nei tokių, kurios pačios prašo jos emocijų, minčių ar pasiūlymų. Kam tas jai? Ji turi savo Ketriną, kuri ją visada ir supranta, ir turi ką jai pasiūlyti. Ji taip užprogramuota. Visos kitos neaišku kaip užprogramuotos. Tai rizikinga. Ir nelabai malonu, nes ganėtinai neįprasta.

                Šiais laikais mažai kas bent kiek ilgėliau tarpusavyje bendraudavo tiesiogiai. Gal geriau reikėtų sakyti – susitikus fiziškai, nes bendravimas tiesiogiai įprastai būdavo suprantamas kad vienu metu bendrautojos sėdi prie savo išmaniųjų įrenginių tinkle, o bendravimas gyvai – kai jos tuo metu dar ir mato vienas kitos hologramas. Viską juk galima padaryti nuotoliniu būdu. TSS artimai fiziškai bendraudavo tik su gimdytojomis bei broluže ir seserim, ir tai ne nuolat, daugiau tik vaikystėje. Su keliomis gyventojomis taip kiek artimiau ir ilgiau teko pabendrauti tik mokantis ir dirbant, vykdant kai kuriuos ilgiau trunkančius projektus. Kai kurie buvo tokie, kad bendramokslės ar bendradarbės kuriam laikui atkeliaudavo į numatytą vietą susitikti ir praleisti kurį laiką kartu. Tai buvo tokie projektai apie būsimuosius projektus. Vis dar būdavo manoma, kad šiek tiek gyvo komandinio darbo gali pagyvinti, pamotyvuoti projekto dalyves, padėti joms greičiau susigaudyti, pasiskirstyti atsakomybes, nusibrėžti funkcijas, tikslus ir užduotis taip efektyvinant projektų įgyvendinimą. Dabar tokie metodai jau yra nykstantys, nes vis daugiau atsirado įrankių, padedančių visa tai įgyvendinti nuotoliniu režimu. Tačiau jie kažkada padėjo įdėti į patikimųjų aplanką keletą draugių.

                Svarbiausiai būti korektiškai. Todėl jos tinklo vartai buvo atviri visoms. Kad niekas nieko blogo nepagalvotų, kad gal ji slepiasi ir ne visas toleruoja. Lai atrodo korektiškai. Galų gale pats tinklas buvo vieta, kur ji praleisdavo daug laiko. Užsimaskavusi, aišku. Ji buvo įpratusi daugiausia bendrauti tinkle. Jai atrodė, kad taip darydavo visos. Globalus ir plokščias pasaulis ir visa kita. Kitokie bendravimai ją paprastai užknisdavo.

                Būdavo, kad girtai pasisekdavo ką nors užkalbinti kokiame nors klube ar bare. Po to, kai atsirinko tinkamus barus arba klubus. Daugiausiai jų būdavo orientuotų į tam tikrą gyvenimo būdą, dažniausiai – į kelis iš karto. Kažkuriuo vienu šiais laikais sunkiai išsilaikysi, pernelyg daug tų gyvenimo būdo pakraipų buvo. Kiek ji suprato, tai hipsterės mielai susirinkdavo drauge su visokiomis ambientininkėmis ir ekocentristėmis, metalistės – su rokerėmis ir maskulinistėmis, pankių pasitaikydavo visur, priklausomai nuo porūšio, hip hoperės mielai priimdavo reperes, o prie jų kažkaip dar prisiderindavo breikerės, skeitborderės ir kai kurios sveiko gyvenimo būdo aktyvistės, nors šių daugiausiai buvo su hipsterėmis ir ekocentristėmis ir taip toliau. Beje, TSS išvis sunkiai atskirdavo kurios hipsterės, o kurios – ne hipsterės, žinojo, kad šios savo pažiūromis labai universalios, o štai reperės toleruodavo toli gražu ne visas kitas reperes, kaip ir pankės – pankes, pagal kažką dar skirstydavosi metalistės ir taip toliau, ir panašiai, todėl tų skirtingų klubų, užeigų, barų ir kavinių buvo daug be galo skirtingų, tačiau ne be proto. Norint išsilaikyti, reikėjo mokėti deramai užsiimti pramogų verslo gyvenimo būdų vadyba. Atskiros kompanijos, netgi atskiri koncernai tame ir specializavosi. Įdomu.

                Tačiau ne iš TSS srities. Ir ne iš jos gyvenimo. Suprato tai ankstyvoje jaunystėje, kai dar viskas buvo įdomu, taip pat ir visi nepažįstami barai bei klubai. Visokiuose tokiuose ji išsyk pasijusdavo balta varna. Jei kas apsvaigusi ir atkreipdavo į ją dėmesį, tai dažniausiai tik tam, kad paleistų kokį nors įžeidimą – pavyzdžiui, kad ji yra nesąmoninga vartotoja, Žemės kenkėja, kvaila maskulinistė, netikra feministė, patriarchalinė šovinistė, fašistė, sidabrinis šaukštelis šiknoje ar kažką panašaus, daug tų įžeidimų ji net ir nesuprasdavo. Vėliau jai apie tai kažkiek paaiškino Kity – gal ji ir ne varna, bet tikrai balta, be to – dar ir vyriškos kilmės, o dar ir lytį boizės pasirinkusi. Galima įtarti fašizmu, seksizmu ir rasizmu, ar net, neduokdie, patriarchalizmu. Galėtų bent jau lytį pasikeisti, būtų ramiau. TSS piktai atšaudavo, kad esanti pilnai korektiška ir tolerantiška ir tikrai neserganti jokiu fašizmu, tuo labiau patriarchalizmu.

                Kelis kartus pabandė prieš kur nors nueidama pasiruošti – pasidomėjo koks vyks renginys ir išsiaiškino tikėtinus aprangos kodus, pagal kažkurį ir apsirengė. Nelabai tepadėjo. Šiek tiek išgėrus išdrįso vieną kitą užkalbinti ir su ja kalbėjosi, tačiau netrukus suprato, kad sekasi ne itin gerai, nes kuo toliau, tuo sunkiau suprato apie ką kalba jos pašnekovės. Viena pasakojo apie slaptą planą sunaikinti šią visuomenę tam, kad išlaisvintų grybus, kurios, pasirodo, turi savo nežemišką intelektą ir vienintelės savo protu yra vertos valdyti šią Žemę. Kita pasakojo, kad tikroji mirties deivė yra Ryd, kuriai privalu melstis, o kodėl išvis kažkam reiktų melstis, kad ir tai deivei, TSS nesuprato. Kaip ir daug ko. Net jei ir suprato, nesugalvojo ką į tai atsakyti. Tiktai išvargo ir nuotaiką susigadino.

                Motina, kai jai papasakojo, kad nesugalvoja kur nueiti, ją pamokė. Jos mintis buvo paprasta – neiti ten, kur renkasi bazininkės. Būtent joms ir buvo sugalvoti visi šie gyvenimo būdai. Arba pritaikyti iš anksčiau – tuomet juos kas nors sugalvodavo, kad užsukti sėkmingesnį muzikinį biznį, politinį biznį, dar ką nors. Kad jos turėtų ką veikti. „Kam tau tie gyvenimo būdai? Tu ir taip turi ką veikti – kurti gyvenimo būdus kitoms. Bazininkės niekada nesupras amžinųjų, mes skirtingo lygio žaidėjos, galima sakyti – skirtingų žaidimų žaidėjos. Mūsų lyga ir mūsų žaidimas yra tai, į ką bazininkės nori ir visokeriopai stengiasi patekti, bet ne atvirkščiai. Neįsileisk jų. Jos godžios ir būtinai bandys tave apiplėšti, pamatysi. Geriau jau stenkis lankytis ten, kur renkasi dirbančiosios. Geruosiuose rajonuose – kuo arčiau biznio centrų ir prestižinių miegamųjų rajonų. Ten nieko keisto nepastebėsi – protingos dirbančiosios nėra linkusios savo apranga išsiskirti ir taip atskleisti informaciją apie savo pažiūras ir susidomėjimus. Nebent to reikėtų kokiai nors įvaizdžio formavimo kampanijai darbo sumetimais, tuomet, aišku, jos gali ir persirengti tuo, kas reikalinga. Bet šiaip jos, aišku, stengiasi neišsiskirti ir patekti į srovę. Kurią jos pačios ir formuoja. Visai kaip ir tu, jei dar ne dabar, tai ateityje“.

                Pati motina keletą tokių barų bei klubų ir nurodė. Paprastai jie pasižymėdavo griežta veido kontrole – tam, kad nepatektų bazininkės. Vėliau ji sužinojo kad, kai kurios jų, visgi patekdavo, nors, dažniausiai, greitai būdavo išvejamos. Vienetams tokiose vietose išvis pasisekdavo pasiekti išsvajoto tikslo – užmegzti romaną su kuria nors dirbančiąja. Tos, kurios sugebėdavo su dirbančiosiomis susituokti, dažnai tapdavo įžymybėmis, kartais net pasaulinio masto. Likusioms likdavo tenkintis galimybe bent kokį ieškinį dėl seksualinio priekabiavimo, pasikėsinimo į kurias nors laisves ar teises, garbės ir orumo įžeidimo per teisingumo kovotojas paduoti. Laimėjus galima buvo tikėtis populiarumo, nes tai įvykdavo ne taip ir dažnai. Jeigu jau taip įvykdavo, paprastai vėliau tokia bazininkė tapdavo kokios nors gyvenimo būdo laidos vedėja arba inflūencere (nors TSS nuomone, tai buvo vienas ir tas pats).

                Dirbančiosios buvo įpratusios saugotis bet kokių pagrįstų kaltinimų. Ten, kur jos lankydavosi, skaistybės diržai fiksuodavo kiekvieną žodį, mimiką ar krustelėjimą. Įrašai buvo kaupiami ir saugomi daugeliui metų. O ten, kur to nedarydavo, jos paprastai ir nesilankydavo. Taip įprato elgtis ir TSS.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: