15) Humanistinės ekonomikos dilema arba kada nebebūti?

15

                TSS žinojo, kad šį kartą jai pavyks. Taip, reikėjo padirbėti, to ji maloningai ėmėsi. Dirbo džiugiai nusiteikusi ir vėl užsisvajojo.

                O ką, jei jos darbo rezultatus plačiau pritaikyti ir bazininkėms? Ji prisiminė tai, ką skaitė apie geros mirties rezultatus savo genialiosios minties gimimo dienos išvakarėse (ta diena kada nors įeis į pasaulio istoriją). Vis daugiau ir vis jaunesnių bazininkių pasirinkdavo šią paprastą savo gyvenimo išeitį. Kitaip tariant, galiausiai jos pripažindavo, kad jų gyvenimo perspektyvos nevykusios, kad išvis nevertėjo gimti. Teisingai. Bet ir labai apmaudu. Kiek daug jos turėjo kankintis, kol tai suprato! Aišku, lengviau buvo toms, kurios pasekė gerąja mirtimi dar sąlyginai jaunos, jos bent trumpiau kankinosi. O kaip tos, kurios tai pagaliau suprato tik sulaukusios senyvo amžiaus? Ką teko joms patirti! O, jeigu jos būtų iš pat pradžių žinojusios – gyventi neverta, jūsų gimdytojos labai didelę klaidą padarė, kad jus pagimdė… Tačiau niekas nepasirūpino joms to paaiškinti. Negalėdamos žinoti, kas jų laukia, tai yra nesuvokdamos savo gyvenimo perspektyvos, jos darė vieną klaidą po kitos beviltiškai ieškodamos išeities ir, neabejotinai, patyrė daug kančių. Kančios! Iki šiol neatsirado nei vienos, kuri galėtų jas išlaisvinti. Vienu metu apie tai galvojant, TSS net ašaros susitvenkė akyse – jos šaly, kuri štai jau tiek daug metų eina gyventojos išlaisvinimo keliu, vis dar neklesti humanizmas…

                O ji galėtų padėti. Jeigu toms bazininkėms išsyk parodyti jų gyvenimo perspektyvos rezultatus? Visai kaip tiems jos tiriamiems gemalams. Tai turėtų žymiai sutrumpinti jų kančias. Taip būtų galima išlaisvinti daugybę gyventojų iš karto nurodant vienintelę joms pačioms geriausią ir tinkamiausią gyvenimo perspektyvą – gerąją mirtį. Telieka nuspręsti, kada tą perspektyvą parodyti? Gal pradėti nuo visų suaugusių individžių? O kaip dėl dar nesuaugusių? Reiktų pagalvoti. O jei kuri bazininkė atsisakys patikėti savąja perspektyva ir atmes jai siūlomą geriausią išeitį? Šituo TSS patikėti buvo sunku, bet, kiek pasvarsčius, teko pripažinti – taip, visokių keistuolių būna, kad ir tas ouldskūleres galima prisiminti. Visus atvejus reikės teisiškai reglamentuoti. Gal palikti jų sprendimą joms pačioms, bala nematė, tegu kankinasi kiek nori? Bet ar tai humaniška? Valstybė juk turėtų padėti išsilaisvinti gyventojai, ar ne? Bet tuomet kitos sakys, kad taip nedemokratiška, gyventoja turi teisę pati priimti sprendimus… Taip, bet jeigu jos sprendimai trukdo daugumai, ar net ne daugumai, o kam nors kitoms, pažeidžia jų teises ar laisves. Eeee… Ties tuo reikia pagalvoti. Pavyzdžiui, jeigu ji pati besikankindama dar ir kitas kankina? Juk gerosios mirties praktikoje, kiek ji žino, ne taip ir retai būna atvejų, kai gyventoja jau fiziškai kankinasi, tuo labiau ji jau merdėja, ir jos giminaitės paprašo įjungti gerosios mirties režimą, ir tuomet jis įjungiamas. Jei šias galimybes kiek teisiškai praplėsti, taikyti ne tik štai tokiems atvejams, bet taikyti prevenciškai? Atrodo, kad sugalvoti ką nors naudingo vis dėlto galima. Aišku, tie teisiniai pakeitimai nėra labai paprasti. TSS apie tai kiek numanė, mat kažkada jų korporacijai yra tekę susidurti, bet viskas įmanoma.

                O gal tą klausimą spręsti ir visais atvejais kol gyventoja dar ne gyventoja? Tai yra taikyti TSS būsimąjį gimimo pasirinkimo metodą visiems naujai atsirandantiems gemalams? Juk tuomet turėtų ir kelios svarstytos problemos atkristi – gemalai neturėtų rinktis neteisingai, tai yra netinkamai, juk jie dar ne gyventojos, reiškia – visokių keistenybių dar neprimąstę. Taip pat ir nereikėtų sukti galvos nuo kokio amžiaus taikyti TSS testą. Bet… dėl šito dar reikėtų labai pagalvoti. Ar apsimoka?

                Bazininkės gyveno iš dirbančiųjų sunešamų pinigų. Kitaip tariant, praktiškai jas išlaikydavo korporacijos, tokios kaip TSS šeimos „Geriard Inc.“, nes kitokių dirbančiųjų – smulkių verslininkių, amatininkių ar panašiai beveik nebebuvo. Korporacijos, žinoma, tuos pinigus ir atsiimdavo, nes pačios pardavinėjo visas prekes bei paslaugas toms bazininkėms. „Geriard Inc.“, pavyzdžiui, turėjo savo maisto produktų gamybos kompaniją su prekybos tinklo padaliniu, turėjo kelias kelionių firmas bei kelias plataus vartojimo mados industrijos įmones – visa tai buvo skirta bazininkių rinkai. Remiantis skaičiavimais, dažniausiai jų uždirbamas pelnas visos korporacijos mokesčių sąnaudas atpirkdavo. Aišku, pasitaikydavo ir blogų metų, kai išlaidų mokesčiams bazininkėms ir pajamų, gaunamų iš jų, santykis būdavo neigiamas, bet gana retai. Paprastai jos nesiskundė.

                Skųsdavosi tos korporacijos, kurioms šiuo klausimu sekėsi prasčiau – jos iš bazininkių nesugebėdavo uždirbti tiek, kiek joms išleisdavo. Na, verslo logika yra geležinė – nesugebi uždirbti, tai ieškok būdų kaip geriau konkuruoti arba ieškok naujų rinkų, arba kurk naujas. Bėda ta, kad įvairios rinkos bazininkėms jau kurį laiką traukėsi. Priežastis paprasta – mažėjo bazininkių populiacija, ir ganėtinai sparčiai.

                Kitu atveju tai priežasčiai panaikinti gal būtų buvę verta imtis tam tikrų priemonių – didinti bazinių išmokų dydį, netgi skatinti gimstamumą, o ne riboti jį įvairiomis mokestinėmis ir kitomis priemonėmis. Laikyti tai investicijomis į rinkos augimą ir naujas rinkas, kurios atsipirks kiek vėliau, vis gausiau bazines pašalpas pradedant leisti esamoms ir naujoms bazininkių kartoms. Tačiau dabartiniu ekonomikos augimo laikotarpiu tai buvo neįdomu. Visa ta bazininkių ekonomika – nulinės sumos žaidimas. Juk jos nieko negamina. Atgauni tik tiek, kiek joms išleidi, vienoms pasiseka šiek tiek geriau, kitoms – blogiau. Bendra rinkos investicijų grąža – nulis ir net blogiau – dėl minėtų rinkos susitraukimo priežasčių ji ėmė mažėti į neigiamą.

                Visai kitas reikalas buvo verslo verslui rinkos. Investuoti į išteklių gavybą, robočių gamybą, kosmonautiką ir panašius dalykus šiais laikais vis labiau apsimokėjo. Pelnai buvo didžiuliai ir visoms jų užteko. Išteklių savininkėms reikėjo vis daugiau robočių, kurios tuos išteklius kastų ir apdorotų, o robočių gamintojoms – vis daugiau išteklių. Kosminių išteklių gavybos ekspedicijų kompanijoms pradžiai reikėjo ir to ir ano, vėliau jos pelningai parduodavo savo atsigabentus, dažniausiai retus, išteklius. Infrastruktūra, skirta patenkinti dirbančiųjų reikmes, nuolat buvo plečiama. Visą tai vainikavo amžinybės pramonės augimas. Kaip žinia, ši pramonė galėjo pasiūlyti neribotas galimybes naujajai gyventojai, todėl ir jos augimas buvo neribotas, maitinamas tais pinigais, kuriuos turtėjančios dirbančiosios daugiausiai uždirbdavo iš verslo verslui rinkų arba iš tos pačios amžinybės. Aišku, šalia to visą laiką augo ir kitos turtingųjų segmentui skirtos rinkos, pavyzdžiui, prabangos prekių.

                Gal todėl idėja skatinti bazininkių gimstamumą ir didinti joms skiriamas išmokas niekada nebuvo populiari, na, nebent tarp pačių bazininkių. Apie ekonominius sumetimus niekas viešai atvirai nekalbėjo, bet buvo plačiai žinoma apie tarp bazininkių augantį nusikalstamumą, jei tiksliau – augantį jų prevencinių sulaikymų skaičių, nes pačių nusikaltimų neleisdavo įvykdyti besivystančios technologijos. Kurgi to nebus, jei jos vis gviešiasi turėti daugiau negu kitos, o nedirba? Lyg to dar būtų per mažai, bazininkės keldavo ir šiuos nusikalstamus išmokų didinimo reikalavimus, retkarčiais netgi susiburdavo ir organizuodavo neramumus, trukdydavo dirbti dirbančiosioms ar net išvis gyventi sau pačioms, pavyzdžiui, blokuodamos viešąjį eismą ar panašiai. Aišku, kad tai gerokai erzino. Kam dar didinti tokių veikėjų skaičių? Pasaulio Valstijų Vyriausybės nuomonė buvo vieninga – daugiau dirbančiųjų nereikia, nes dėl to didėja gamyba ir bendras vartojimas, o tai – žalinga mūsų planetai. Kaip ir dėl bendro gyventojų skaičiaus – tiek daug gyventojų nereikia, nes Didžiuosius Klimato Pokyčius sukėlė pernelyg didelis mūsų planetos užterštumas, susijęs su dideliu vartojimu, kurį sukėlė per didelis gyventojų skaičius. Pasaulio Valstijų Vyriausybė, turbūt ir kitos vyriausybės ir susikūrė praėjus pirmam šokui po Didžiųjų Klimato Pokyčių katastrofų, toks buvo ir jos pirminis tikslas – padaryti Žemėje viską, kad tokia katastrofa daugiau nepasikartotų. Galima tik pasidžiaugti, kad savo veiklą ji vykdė sėkmingai – gyventojų mažėjo, nuo tų laikų jau turbūt sumažėjo pusiau, užterštumas taip pat mažėjo, žalioji ir gyvūnių biomasė augo, klimato bėdų vis dar pasitaikydavo, bet nieko panašaus į Didžiųjų Klimato Pokyčių laikotarpio katastrofas nebevyko.

                Taigi, bazininkių perspektyvos aiškios. Bet ką veiktų jos šeimos narės, jei visos bazininkės labai greitai išnyktų? Pavyzdžiui, jos mažajai sesutei taip patinka užsiiminėti tais mados verslais, kartais atrodo, kad ji tas savo klientes bazininkes, kurių net nepažįsta, net myli, matyt todėl, kad labai gerai išstudijavusi visokius jų polinkius ir poreikius. Neseniai išsireikalavo, kad korporacija skirtų daugiau lėšų investicijoms vienai įmonių, nes kelios jos naujai atrastos nišos neša vis didesnį pelną, o kad tas nišas dar geriau išeksploatuotų ir pelną padidintų būtų gerai reinvestuoti dalį esamo pelno. Jei visos jos klientės vietoj naujų mados vėjų staiga pasirinktų gerąją mirtį, tai kas liktų iš tų investicijų? Vieni nuostoliai. Jei staiga nebegims daugiau bazininkių, nes visi gemalai, atlikę jos testą, pasirinks negimti, kas laukia ištisų industrijų, pvz., prekių kūdikiams pramonės? Aišku, laikai tokie, kad anksčiau ar vėliau daugumą verslų, skirtų bazininkėms, reikės uždaryti. Bet kam skubėti, jei vis dar yra galimybių uždirbti ir pagerinti seniau darytų investicijų grąžą? Juk uždarinėjant tebus tik nuostoliai – kas pirks niekam nebereikalingas robotes ir kitą įrangą? Galimybės  kapitalą iš tokių įmonių perkelti kitur labai minimalios.

                Tai gal ir nereikėtų varžyti bazininkių teisių ir laisvių? Gal išties lai jos pačios sprendžia ką su savimi daryti, jeigu jau gimė? Na, pasikankins kiek… TSS irgi ne kartą kankinosi! Kaip ten sakoma – nemalonumai gali būti tik trikdžiai priimant įvairius pasikeitimus. Manykim, kad tai tokia kaina nepriimant vienintelio reikiamo pasikeitimo – išnykti nuo šios planetos paviršiaus. O per tą laiką galės patirti ir daug malonumų – kodėl gi ne? Visi tie lyties ir orientacijos keitimai, keliavimai ir meditavimai, jogos-šmogos, muzikos ir aprangos stilių keitimai, nepamirštant pasikeisti ir pažiūrų į tai, kurių tinklo žvaigždučių įvaizdis patinka ir nebepatinka – kiek daug dar galima suvartoti! Reiškia, gyvenimas nėra jau toks beprasmis. Gyventi – galima.

                Didžiausia bėda su tomis bazininkėmis prasideda tada, kai joms ateina laikas mirti. Kažkodėl didžioji dauguma jų taip paprastai mirti nenori. Ne, joms būtinai reikia dar pagyvalioti, tą savo egzistavimą visaip iš paskutiniųjų pratęsiant visomis joms prieinamomis medicininėmis priemonėmis. O tų priemonių jos turi, TSS ir ne vien tik jos nuomone, gerokai per daug. O gyvenimo nebeturi – koks ten gyvenimas, kai net madingesnio drabužio nebegali įsigyti (nekalbant jau apie visa kita) vien todėl, kad tai neberūpi – visas dėmesys būna nukreipiamas į vis daugėjančius ir sunkėjančius sveikatos sutrikimus. Aišku, skirtingoms bazininkėms tai atsitinka įvairiai – vienoms kiek lėčiau, pamažu, ne viskas iš karto, o kitoms – gana greitai – pasijaučia prastai, diagnozuojama liga, o po pusės metų, žiū, ta liga reikalauja kasdieninės priežiūros ir dar prisideda visokių komplikacijų. Visais atvejais vyksta tas pats procesas – visų kitų dalykų vartojama vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai beveik nustojama vartoti, išskyrus maistą ar panašiai, o visas vartojimas persikelia į medicininių paslaugų sritį. Pajamos tuo tarpu nei kiek nepadidėja. Šiais laikais mažai kas turi kokį socialinį ar sveikatos draudimą iš buvusio savo darbo, nors tokių, kaip kažkur buvo rašyta, dar nemažai buvo prieš kažkeliasdešimt metų. Ne visos korporacijos turi savo medicininio verslo padalinius bazininkėms. Tai reiškia, kad išlaikyti tokias bazininkes kitoms – gryni nuostoliai. Nieko gero ir toms, kurios tokius padalinius turi – valstybė, tikriausiai siekdama populiarumo, tai yra, kad politikės būtų išrinktos į valdžią, kai dauguma rinkėjų – bazininkės, jau senokai reguliuoja medicininių paslaugų toms bazininkėms kainas. Pelnas, jei jo iš viso yra – minimalus. Maža to, už tų pačių korporacijų pinigus, tai yra mokamus mokesčius, valstybė pristeigė ir valstybinių klinikų, kur kainos išvis dempinguojamos, todėl turėti medicininį padalinį bazininkėms korporacijai išvis darosi nuostolinga. Niekas tų ligotų ir senstančių bazininkių nemėgsta. Štai tokios išties galėtų greičiau išmirti.

                Ir išties – taip būtų humaniška. Kam kankintis pačioms ir kankinti kitas? Štai tuomet suprasti savo tikrąją tolimesnio gyvenimo perspektyvą būtų išties išganinga. Kad tai, ko siekei, iš tiesų niekada ir negalėjo būti pasiekta, todėl belieka džiaugtis tais malonumais, kurių pavyko pasiekti. Daugiau malonumų nebebus – laukia ligų nelaisvė ir beprasmis gyvenimas. TSS manė, kad to tikrai turėtų užtekti, kad jos dėka tai supratusios bazininkės pasirinktų gerąją mirtį. Tereikia tinkamai jas nukreipti laiku atlikti pasirinkimo gimti testą, kuris, pasirodo, gali būti panaudotas ir pasirinkimui mirti. Esmė yra tame, kaip padaryti tai laiku – tam reikia mokėti panaudoti nuomonės formavimo priemones. TSS šitoj srity jautėsi profesionalė – ji mokės nukreipti bazininkes laiku ir tinkamai. Taip, kad jos suprastų – reikia tikrintis prasmę gyventi vos tik pajunti sumažėjusias perspektyvas vartoti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: