4) Kaip nepapulti į visokiausius mytus ir ką daryti, jei jau taip nutiko.

4

                Vajei! O jei ji kada nors pavadino Kity vardu per visą tą vakarykštį girtą tinklo pokalbį?! Tuomet – galas. Prisimena, kad pirma, ką padarė įlindusi į tinklą, tai atjungė Kity nuo draugių ir net užblokavo, dėl viso pikto – to lengvo prablaivėjimo metu atsargumas vis dar veikė. Tiesiogiai pamatyti, kas jos tinkle vyksta, Kity tuomet negalėjo. O vėliau? Ar girdėjo TSS kokius nors Ketrinos perspėjimus dėl galimų teisių į gyventojos tapatybę, orumą, garbę pažeidimų? Gal girdėjo, gal negirdėjo, tų perspėjimų tinkle ir ne tik tinkle išmesdavo be galo daug. Nuo jų, kaip turbūt ir daugelis, ji jau buvo atbukusi, dažniausiai nekreipdavo dėmesio taip, kaip nekreipi dėmesio į kažkur už lango pasigirstančias nežinomas miesto sirenas ar kitus perspėjamuosius signalus. Be to, tuomet ir taip jau gerokai „pypsino“ galvoje nuo išgerto alkoholio kiekio. Svarbu buvo ne kliautis kažkokiais perspėjimais, o pačiai išsiugdyti geležinį įprotį visada jausti tvirtas ribas ko daryti negalima. Iki šiol problemų nebūdavo. Gal todėl, kad nebūdavo tokių aplinkybių?

                Aplinkybės, tenka pripažinti, buvo šiek tiek neeilinės. Dar vakar ryte jos buvo meilužės ir artimos draugės, o popiet – tiesiog draugės, žodžiu – kaip ir visos. Tik dabar ją persmelkė ši bloga nuojauta, pagaliau susiprotėjo – jau perpiet Kity žinojo kaip viskas bus, štai todėl tąkart nei karto nepavadino jos Tedy. Blogiausiai, kad kvaila tik ji pati – pagavo jausmai!

                Dabar prisiminė, kaip vakar pirmą kartą ją pavadinus TSS, o ne Tedy, kažkas tarsi nutrūko jos viduje. Gal ta nematoma gija vadinama intymiu ryšiu? Dabar, kai suprato, kodėl Kity minėjo tik jos oficialų vardą, ją suėmė gilus ilgesys – kartais ji šitaip ilgėdavosi gimdytojų namų, bet šitai buvo kiek kitoniška, ir dar net stipriau. Ji suprato, kad nieko nepasiilgs taip labai, kaip to, kad kažkada kažkokia gyventoja, gyva, tikra gyventoja, svetima gyventoja, juk ne tėtė ir ne mama, esanti visai šalia ar net liečianti tave savo oda – nesvarbu kur tai bebūtų – meilės guolyje ar susikibus už rankų sėdint pavakare parke, laisvai vadina tave tavo pasirinktuoju vardu, lengvai atsiribodama nuo bet kokios teisinės rizikos. Tuomet jai kažkodėl atrodydavo, kad tarsi ji kažkam rūpi truputį daugiau, nei iš tiesų pridera. Brrr… keistas jausmas. Meilė? Ar iš tiesų vertėjo?

                Nes dabar, atrodo, dėl tos meilės ji turi bėdų. Dėl laikotarpio, kurį praleido su Kite kaip meilužė, ji buvo rami – buvo daugybė būdų išsiginti, kad tuomet niekaip nepažeidė jokių teisių, mat viskas buvo registruota tinklalapiuose, AI ir daug kur. Net ir labai norėdama Kity negalėtų rasti prie ko prisikabinti. Dar prieš pradedant bet kokius santykius, o tuo labiau lytinius, kaip derėtų elgtis ir kaip saugotis nuo pagrįstų įtarimų, ją gerokai išauklėjo gimdytojos. Tokios bylos imtųsi nebent visai pašėlusi teisingumo kovotoja[4] – arba už labai didelę sumą, arba todėl, kad visai neturi klienčių, o tai praktiškai mažai tikėtina. O štai iškelti tokią bylą išsyk po išsiskyrimo buvo labai netgi populiari praktika. Kaip sakoma, teisė į satisfakciją už praleistą laiką, aišku, tai tik toks posakis. Kity pastaruoju metu buvo paprasta bazininkė[5], toli gražu ne tokia turtinga kaip TSS. Dėl to TSS ne kartą perspėjo gimdytojos – atkreipk dėmesį, tos bazininkės tik ir taikosi išmelžti iš mūsų pinigus. Kur tau! Ji juk viską žino, Kity ne tokia, o jei ir tokia, tai ji daug tų dirbančiųjų gali turėti, ir visokiausių pajamų lygių. Be to, ir taip gyvena gerai. Bet ji būsianti atsargi, žino, mokėsi. Dabar visos taip gyvena. Teisios buvo jos gimdytojos – TSS trumpam sukilo nenumaldomas pyktis, sumišęs su gailesčiu sau – ji tik apmokėjo Kity galybę operacijų, na, ne galybę iš tikrųjų, o kelias, bet vis tiek. Niekšė!

                Vakar buvo visai kitaip – išties rizikinga situacija. Galbūt Kity tiesiog parodė būtiną atsargumą, kitaip tariant – nuo pirmos akimirkos įformino besikeičiančių santykių statusą? Galbūt. Tačiau ar tai padarė TSS? Jei ne – ar neišprovokuos ji taip Kitės ieškinio dėl, pvz., orumo įžeidimo, mažesnei ar didesnei sumai? Kas geriau – sena, nebenaudinga meilė ar nauji pinigai?

                Nebent Kity nepanorėtų vargintis. Bet TSS jau nebe maža – puikiai žinojo, kad teisingumo kovotojos irgi nori būti dirbančiosios – taip, kaip ir ji, o tam reikia turėti klienčių. Rinka ištisai tik siaurėdavo, nes gyvenime vis atsirasdavo naujų praktiškų ribojimų, kurių laikantis pačių visokiausių pagrįstų įtarimų galima išvengti. Todėl joms tekdavo surasti įvairiausių naujų galimybių, kaip kaltinimus būtų galima pateikti ir, aišku, laimėti. Išties kūrybinė profesija. O paprasčiausiu atveju joms tekdavo tiesiog akylai stebėti kas kur vyksta – ar neiškils kam nors toks gyvenimo atvejis, iš kurio potencialiai galima užsidirbti. Kai kurios kovotojos kontekstinius pranešimus siųsdavo vos kilus įtarimui, kad kažkas su kažkuo susipyko, ar net šiaip išsiskyrė su kokia nors pažįstama. Aišku, taip pagauti kokį gerą atvejį būdavo mažai tikėtina, o ir rizikinga – dažna neapsikentusi potenciali klientė blokuodavo tokią pranešėją naujienų sraute. Aišku, jos galėdavo persijungti į kitą AI, bet kas iš to? Užtai toks įvykis kaip meilužių išsiskyrimas rodėsi geras kąsnis visoms kovotojoms – tikėtina, kad bus paliesti užgauti jausmai ar paprasčiausias noras atsigriebti už prarastą laiką, juk dažniausiai tokių jau niekas nebesiejo, tai ko nepasidarius iš to biznio? Taigi, TSS neabejojo, kad Kity jau užvertė pasiūlymais, galbūt jau ji viliojama ir nebloga sumele. Veikė tai juk panašiai kaip aukcionas – neaišku kada Kity susigundys kurį nors pasiūlymą „nupirkti“.

                Dėl to niekas nebesikreipdavo viena į kitą individualiais vardais, tik kodiniais. Seniai, jau daugybę metų. TSS kažkiek domėjosi ir šio reiškinio istorija. Jos tėtė pasakojo, kad dar jos senelės turėjo pastovų, nekintamą vardą ir visi į jas tuo vardu laisvai kreipdavosi. Ir dar antrą tokį vardą, unikalesnį – vadinamą pavardę. Maža to, tie vardai visai net buvo ne jų pačių pasirinkti – tokius joms suteikė jų gimdytojos. Ir joms tiko. Problemos, matyt, prasidėjo dar tada, kai buvo vaduojamasi iš lyčių stereotipų, t. y. pereinama nuo biologinės binarinės lyties link normalios. Kaip ir bet kuris kitas progresas šis iš pradžių judėjo gana lėtai ir nelabai sklandžiai, kol įsibėgėjo. Vos prasidėjus pirmiems biologinės lyties patobulinimams, buvo susidurta su vardų problema. Bėda ta, kad anksčiau tie vardai skirstėsi į „jis“ ir „ji“ – žilos senovės palikimas, kai dar lytys, netgi biologinės, buvo nekintamos. Kaip gyventojai jaustis, jei jos individualybė vadinama tokiu vardu, kuris nebeatitinka net jos lyties, tiksliau – gal niekada neatitiko? Na, tą vardą jai leisdavo pasikeisti, bet tais laikais tai buvo gana sudėtinga ir nepraktiška procedūra. Vis aktyviau į kovą stojant pirmosioms laisvės karėms, procedūra pamažu paprastėjo. Lygiagrečiai buvo laimėta ir daug svarbesnė kova – tai vienur, tai kitur įtvirtintos teisės į gyventojos tapatybę. Štai tuomet ir prasidėjo pirmieji teisminiai procesai dėl vardų – dėl gyventojų garbės ir orumo pažeidimų, neapykantos, kalbos diskriminacijos ar panašiai, kuriais iš pradžių daugiausiai užsiiminėjo tos pačios laisvės kovotojos. Tuomet tokie pažeidimai buvo išplitę. Prireikė kažkiek laiko gyventojoms susivokti, kad vardas ir pavardė – gyventojos individuali nuosavybė. O nuosavybė – šventa. Nuosavybės išniekinimas – sunkus nusikaltimas.

                Dabar gerai žinome, kad lytis – tai besiskleidžianti savybė, reiškia – ji gali būti kintama. Kaip kas nori, aišku. Suvokiama tai buvo ir tuomet, bet, aišku, plačioji visuomenė tą suvokė ne iš karto. Todėl šios nuosavybės išniekinimo nusikaltimų nemažėjo, tik pasikeitė jų pobūdis. Tai pavadindavo ką nors antruoju vardu, kai ši seniai jau buvo pasikeitusi jį į trečiąjį, tai trečiuoju, kai buvo pasikeitusi į ketvirtąjį, ar net į penktąjį. Žodžiu, patyčios dėl didelio aplaidumo tęsėsi. Pagaliau vis labiau plito suvokimas, kad kaip ir kita, taip ir ši nuosavybė, turi tarnauti gyventojai, o ne gyventoja jai. Kitaip tariant – vardas ir pavardė jokiu būdu nėra susiję vien su lytimi, bet ir su visomis kitomis savybėmis, kurios, be abejo, kinta ir kurias gali įsivertinti tik pati gyventoja. Kodėl gi jai to vardo nepasikeitus bet kada, kai tik atsiranda jai žinomos aplinkybės, dėl kurių jai kyla toks poreikis? Tuo labiau tai negali būti susiję su kažkokiais gimdytojų įnoriais – palikuonės nėra gimdytojų nuosavybė ir vardą gali pasirinkti kokį tik nori (praktiškai pasikeisdavo jį jau paaugę). Viskas gerai. Bet tuomet (iš tikrųjų jau ir daug anksčiau) įsijungė teisingumo kovotojos. Visų pirma todėl, kad laisvės kovotojos tokiais reikalais nebeužsiėmė – bylų buvo gerokai per daug. Vienu metu dėl su vardais susijusių bylų teismuose sėdėjo gal pusė šalies piliečių (na, garbė dėl to tenka, aišku, teisingumo kovotojoms, jos gerokai išplėtojo šį procesą). Galiausiai, prieita išganingos praktinės išvados – individualių vardų ir pavardžių naudojimo išvis atsisakyti. Tai, aišku, neprivaloma norma, bet kas gi save pasmerks tokios nesilaikyti?

                Taip buvo pereita prie esamos praktikos – koduoti tik vardų ir pavardžių pirmąsias raides. Gimdytojoms buvo suteiktas malonumas pirmoms suteikti savo palikuonėms tuos vardus ir pavardes. Palikuonėms buvo suteiktas malonumas tuos vardus ir pavardes ignoruoti, nes kas gi žinos, kokie iš tikrųjų vardai slepiasi už tų pirmųjų raidžių. Šie naujoviški vardai būdavo dažniausiai iš trijų raidžių, kad lengviau būtų vieną nuo kito atskirti, pasitaikydavo ir keturių ar net penkių ir daugiau, bet rečiau, nes tokius būdavo sunkiau įsiminti. Mažiau nei tris raides draudė procedūros. Atvejų, kada būtų prašoma pakeisti ir tas raides, būdavo labai retai, o ir procedūros tam būdavo labai sudėtingos, bet niekas nesiskundė. Mat egzistavo galimybė pasikeisti šias raides supaprastinta tvarka už didelį mokestį. Paprastai tokiu būdu naujoviškus vardus keisdavo į tokius, kurie turėdavo kažkokį išskirtinį skambesį ar reikšmę. Populiarus, pavyzdžiui, buvo MAX. Kažkada taip būdavo pasirenkami transporto priemonių valstybinės registracijos numeriai.

                Juk kiekviena ir toliau laisvai ir nemokamai galėjo vadintis kokiu tik nori vardu ir taip ir pasivadindavo. Aišku, į ją niekas tokiu vardu nesikreipdavo. Niekas nenorėjo rizikuoti „susilaukti laiško“ iš teisingumo kovotojų kontoros. Niekada negali žinoti.

                Todėl, tikrai, vadinti vienai kitą Kity ir Tedy buvo giluminio pasitikėjimo ženklas. Tačiau tai jau baigėsi, o Tedy, kvailė, to momento laiku neužfiksavo. Taigi, dabar viskas priklauso tik nuo jos – padarė ji kokių nors esminių klaidų ar ne. Dėl paskutiniojo pokalbio su Kity ji buvo palyginti rami, mat buvo tuomet blaiva ir daugmaž viską prisiminė. Matė ir į jas nukreiptą kamerą, įprastai vadinamą skaistybės diržu. Tai gerai. Kiek save tame susitikime prisiminė – daugiausiai sėdėjo sustingusi, įbedusi žvilgsnį į grindis ir net, jei ir leptelėjo kokį „Kity“, tai bus labai sunku įrodyti. Kas vyko po to, Kity žinoti negali, taigi, negali žinoti ir į ką kreiptis. Ketrina, jei reikės, pateiks įrodymus, kad buvo ne su ja ar dar kažkuo. Svarbiausiai – ką prišnekėjo praėjusią naktį tinkle. Ką gi, po patirto šoko TSS jautėsi gerokai prablaivėjusi, tad nusprendė neatidėliodama imtis šio nedėkingo darbo – peržiūrėti vakarykščius pokalbius tinkle.

                TSS profilis, kuriame, kiek pamena, ji vakar ir kybojo tinkle, buvo pavadintas „Save atradusia Tedy“. Tai kiek ją suerzino, nes dabar prisiminė, kad taip ji pasivadino tuomet, kai pradėjo artimai draugaut su Kity, mat iki tol ji buvo tik paprasčiausia Tedy. Tinkle draugės ją ir vadino paprasčiausiai Tedy. Žinia, tinkle kitokios kreipimosi į individę taisyklės. Esi ta, kuri užrašyta profilio pavadinime. Kol tokia esi, tol tame tinkle visi turi teisę į tave taip kreiptis, net priešės ar nepažįstamos. Nepatinka – pasikeisk vardą. Nuo tada jos galės kreiptis tik nurodytu būdu, kitaip – „laiškelis“ iš teisingumo kovotojų kontoros.

                Bingo! Paprasčiausias būdas – patikrinti Kity profilį, galbūt jos vardas nesikeitė?! Fu… Vis dar ta pati “Pati aš Kity”. Ir ką gi ji nuo vakar veikė? Nieko apie judviejų išsiskyrimą, tik trumpa žinutė, kad išvyksta į kažkurį savo mėgstamų naujųjų svingerių festivalį. Aktyvumas – nedidelis. Belieka ją dabar atblokuoti, gal net nebus pastebėjusi, kad buvo užblokuota, geriau, kad nieko neįtartų. Taigi, jei ir vadino ją vakar Kity tinkle – viskas legaliai.

                Galima eiti toliau alkoterapintis. Vakarykščio tinkle išpilto informacijos srauto nebeperžiūrinės, nesvarbu, kad galėjo girta visokių nesąmonių prišnekėti. Nėra prasmės – jei kam reikės, tą informaciją vis tiek išknis, net jei ji dabar ją ir ištrintų. O jei ne – greitai šią informaciją užlies kitas srautas ir netrukus ją mažai kas beprisimins. Ir niekas, kaip iš praktikos žinoma, po tą srautą labai giliai nesiknis.

                Šaunuolė Kity – vis dėlto „nepasimovė ant atakos“ prieš ją. Galbūt ji vis dar myli TSS? Galbūt ją vis dar myli TSS. Svarbiausiai – kuo greičiau pamiršti tą vardą, vartoti tik oficialų KTS. Pamiršti apie ją netgi galvoti tuo vardu. Maža ką.


[4]                           Versta iš „social justice warrior“ (angl.) – žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Social_justice_warrior.

[5]                                         Bazininkės – visos dėl bet kurių priežasčių nedirbančios pilnametės, kurios gauna vienodo dydžio bazinę valstybės išmoką – pašalpą pragyvenimui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: