1) Įvadas kaip įvadas, o 1 skyrius – apie laisvę ir išsilaisvinimą.

TOMAS SENŪTA

PASIRENGUS GIMTI

Redaktorės

Rūta Antulytė

Žiedūnė Stepanavičiūtė

Dailininkas

Ričardas Tubelis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, išleisti ir versti, parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

ISBN 978-609-475-489-0

© Tomas Senūta, 2020

Viršelis © Ričardas Tubelis, Tomas Senūta, 2020

Skiriu negimusiems.

Stengiuosi įsivaizduoti, kokiais naujais bruožais despotizmas galėtų pasireikšti pasaulyje. Pirmiausia matau akimis neaprėpiamą minią lygių ir panašių vienas į kitą žmonių, kurie be atvangos sukasi vienoje vietoje, trokšdami prasimanyti menkų lėkštų malonumų, tenkinančių dvasios polėkius. Kiekvienas jų, užsidaręs savo kiaute, yra, sakytum, svetimas visų kitų likimui; visą žmoniją, kaip jam regis, sudaro tik jo vaikai ir artimi draugai; visi kiti bendrapiliečiai yra šalia, bet jis jų nepastebi; jis susiliečia su jais, bet to nejaučia; jis gyvena tik savyje ir pačiam sau, ir nors turi šeimą, bet jau, galima sakyti, nebeturi tėvynės.

Virš visų tų žmonių iškilusi beribė globėjiška valdžia, kuri vienintelė prisiima atsakomybę užtikrinti kasdieninį jų gyvenimą ir sergėti jų likimus. Tai absoliutinė, smulkmeniška, tvarkinga, įžvalgi ir švelni valdžia. Ji būtų panaši į tėvo valdžią, jeigu jos, kaip ir anos, tikslas būtų subrandinti ir išugdyti žmones savarankiškam gyvenimui, bet ji, priešingai, turi uždavinį amžinai įkalinti juos vaikystėje.

Alexis de Tocqueville „Apie demokratiją Amerikoje“, 1835

Ši kultūra suteikia piliečiams viską, dėl ko, esą, verta gyventi, ir nebepalieka visiškai nieko, dėl ko būtų galima mirti.

John Courtney Murray SJ „Krikščioniškos kultūros konstrukcija“, 1940

Tačiau yra kitas skurdo pavidalas. Tai dvasinis mūsų laikų skurdas, kuris ypač tarpsta taip vadinamose turtingose valstybėse. Tai mano mylimas pirmtakas Benediktas XVI pavadino „reliatyvizmo tironija“, kuri kiekvieną paverčia savo paties kriterijumi ir griauna bet kokį bendrabūvį. Tai yra dar viena priežastis, kodėl pasirinkau būtent šį vardą. Pranciškus iš Asyžiaus ragino nepailstamai darbuotis dėl taikos. Tačiau negali būti tikros taikos be tiesos. Negali būti tikros taikos ten, kur kiekvienas yra tapęs savuoju kriterijumi, kur kiekvienas pretenduoja į išskirtines teises, visai nesirūpindamas kitų žmonių gėriu, kai nepaisoma prigimties, jungiančios visas žmogiškas būtybes žemėje.

popiežius Franciscus, kalba diplomatinio korpuso, akredituoto prie Šventojo Sosto, audiencijos metu, 2013

Šiame kontekste daugelis klausia savęs, ką reiškia politinis nekorektiškumas, apie kurį tiek daug kalbama pastaraisiais metais. Manau, kad jis paprasčiausiai reiškia pastangas išsilaisvinti iš šizofrenijos, kuri, kaip sakė F. Jamesonas, brangiai kainuoja postmodernybės psichikos sistemai.

Agustin Laje „Progresyvizmas ir socialinė šizofrenija“, 2018

1

– Laisvė man yra svarbiausia. Esu ne tam, kad kentėčiau. Kiekviena esame atsakinga už savo laisvę. Tu kaip nori, bet aš dėl laisvės kovosiu. Neleisiu niekam kėsintis į ją. Nepyk, neleisiu net tau.

Meilė juk turi būti laisva, kitaip kokia tai meilė? Tebemyliu tave, TSS, ir mylėsiu visada. Todėl, kad tai buvo ir bus mano laisvė. Man tavo prieraišumo nereikia. O aš net negaliu prisirišti, nes esu laisva. Tikiuosi, kad mane supranti.

Mūsų meilė kol kas mane vedė dvasiniais ieškojimais tik pirmyn ir ačiū tau už tai. Mes daug ką kartu atradome ir išbandėme. Nepamiršiu mūsų meilės žaidimų, ypač kai pagaliau tave pavyko įtikinti išprievartauti mano draugę – tokio gilaus pasitikėjimo man neteko patirti nei su viena gyventoja, o jau ypač su boize[1]. Džiugiai ėjau ir tavo pasiūlytų kelionių keliais, ypač įspūdinga buvo nardyti po nuskendusį miestą, nesitikėjau, ačiū tau. Ačiū tau už viską, kas tik mums atsitiko, ačiū, kad buvai to dalis.

Visada kartojau ir sakiau – geriausia išeiti, kol vakarėlis dar nepasibaigė, kol neatvėso jo įkarštis. Todėl ir noriu atsisveikinti dabar. Man vis dar gera su tavimi. Nepyk, bet pasirodė pirmieji ženklai to, kas mane erzina ir, žinau, ateity erzins tik dar labiau. Jau kelis mėnesius stebiu tave vaikštančią vis su tais pačiais mėlynais sportbačiais ir kelios savaitės kaip vis iškyla įkyri mintis – negi po kurio laiko man teks kęsti vis tą pačią gyventoją su jos nesikeičiančiais įpročiais, sportbačiais, požiūriais ir visa kuo? Na, kad ir kažkiek besikeičiančiais – iš patirties žinau, kad dauguma gyventojų daug nesikeičia, gal tik šiek tiek. O aš esu visuomet besiskleidžianti individė. Man reikia tikrų kokybinių pokyčių. Žinau, manęs laukia daugybė naujų gyventojų, naujų meilužių, naujų įspūdžių ir gyvenimo patirčių.

Negaliu sustoti ir apsiriboti, nes tai nebūtų laisvė. Linkiu ir tau nesustoti. Juk laisvė – mano teisė. Atmink, gyventojos teisės – ne pyragas, todėl kiek aš beatsiriekčiau, jo nei kiek nesumažės tau. Atsiriek ir tu.

[1]                           Boi – pagal www.refinery29.com/gender-identity-terms (2020.02.08) – sąvoka, dažnai vartojama „butch“ (angl. „butch“ – kažkas, kuri tapatinasi ir prisistato kaip maskulini („vyriška“ – plačiau žr. ten pat)) lesbiečių arba spalvotųjų trans – žmonių (gyventojų), kad apibūdinti kažką, kuri tapatinasi ir prisistato kaip maskulini, bet nebūtinai kaip vyras. Šiuo atveju tai reiškia ne-„vyrišką“ ir ne-„spalvotąją“ individę, kuri yra vyriškos biologinės lyties ir genetinės baltosios rasės, ir prisistato „maskulinizuota“ ta prasme, kad lytiniams santykiams ieško moteriškos biologinės lyties individžių lytiniams santykiams linkusių pasirinkti biologinės vyriškos lyties individes.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: