21) 2020-09-14

Šį kartą ir vėl rašau blogą, tiesiogiai atitinkantį 21-o knygos “Pasirengus gimti“ skyrelio temą, tiksliau – vieną iš jų, šiam skyreliui specifinę, nes ten temų daug. Pradžioje pasidžiaugsiu. Tame knygos skyriuje parašyta apie moterišką ateities sekso boikotą. Pats jį sugalvojau ir maniau, kad kada nors tai išsipildys. Pasirodo, jau! Dar prieš man apie tai sugalvojant, nacionalinį sekso streiką jau buvo paskelbusi kažkokia Holivudo gražuolė, neseniai radau netyčia:

Aktorė Alyssa Milano kviečia į visos šalies “sekso streiką“, kad užprotestuotų abortų įstatymus.

Knygoje aprašomas moterų sekso streikas vyksta dėl kitų priežasčių, o ši aktorė taip demonstravo savo socialinį aktyvumą ir protestą prieš Džordžijos valstijoje priimtą įstatymą, draudžiantį abortą po 6 savaičių nėštumo (kai pradeda plakti embriono širdis). Žymus ne visų mėgstamos Fox News Channel TV reporteris Tucker Carlson kartu su ne mažiau žymiu apžvalgininku Mark Steyn čia šaiposi iš šios streikuotojos, aptarinėdami kokį poveikį turės Amerikai tai, kad šie negalės apturėti sekso su Milano tol, kol įstatymas nebus atšauktas. Bet man labiau nei pašaipos patiko ši jų įžvalga: “Visame tame yra tarsi neišsakyta mintis, kad turėti vaikų yra, neperdedant, blogiausia, kas tau gali atsitikti. Tarsi pabaiga bet kokios tavo kvailos karjeros ar bet kokio tau atrodančio svarbaus dalyko gyvenime, kurie, neperdedant, galų gale nereiškia nieko. Kaip mes priėjome iki to, kad ištisa politinė partija tiki, kad turėti vaikų yra tarsi bausmė?“ Na, prie Milano prisijungė dar viena aktorė bei “sofos“ soc. tinklų aktyvistė, bet lygtai seksas Amerikoje vis dar egzistuoja ir vis dar gimsta vaikų.

Užtai man ši istorija šioje vietoje yra tarsi gija, susiejanti naujesnę temą su anksčiau buvusia – abortais. Naujesnė tema, kuri yra priežastis, dėl kurios ir streikuoja moterys mano knygoje – vadinamasis Skandinavijos paradoksas (angl. Nordic Paradox):

“Kurios šalys pirmauja pasaulyje pagal lyčių lygybę? Jei nežinote atsakymo, jūs turbūt gyvenate Šiaurės Korėjoje.  Visi kiti žino, kad tai Šiaurės šalys: Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Švedija. Šiose šalyse darbo rinkoje dalyvauja vidutiniškai trys iš keturių darbingo amžiaus moterų; atotrūkis tarp dirbančių vyrų ir moterų yra tarp mažiausių pasaulyje; motinystė taip pat nereiškia pasitraukimo iš darbo rinkos. Ši lygybės versija jau penkerius dešimtmečius aktyviai diegiama politinėmis ir teisinėmis priemonėmis, o tokios šalys kaip Švedija yra laikomos pavyzdžiais likusiam pasauliui. Ir vis dėlto…

Šiaurės šalys „pirmauja“ Europos Sąjungoje pagal partnerių smurtą prieš moteris (PSPM). Ką tai reiškia?  PSPM yra fizinis ir (arba) seksualinis smurtas tarp partnerių, heteroseksualių ar homoseksualių, kurie gali būti draugai, sugyventiniai, susituokę ar gyvenantys atskirai. Tyrimuose PSPM matuojama kaip fizinė agresija, pradedant nuo pastūmimo ir baigiant mušimu, bei kaip priverstinis seksas; taip pat emocinė prievarta ir bauginimas.

<…>

Nors moterys ir vyrai tampa vis lygesniais darbo rinkoje, namuose kažkas neveikia. Pritrenkiantis lyčių lygybės ir seksualinės prievartos junginys yra žinomas nekaltu Skandinavijos paradokso (Nordic paradox, angl.) pavadinimu, tačiau vaizdas atrodo dar blogesnis už tai, ką atskleidė pirmasis Gracia‘os ir Merlo tyrimas.“

Tai citata iš šio straipsnio:

Carolyna Moynihan “Skandinaviškas paradoksas: lyčių lygybė ir smurtas“

Toliau straipsnio autorė pateikia prielaidą, kad viso to priežastis yra tai, kad Skandinavijos šalyse poros daug dažniau nei vidutiniškai Vakarų Europoje gyvena ne susituokę, o susidėję:

“Kodėl tai svarbu? Net keli tyrimai, nagrinėjantys partnerių smurto veiksnius, parodė, jog susidėjusios poros labiau rizikuoja patirti PSPM nei susituokusios poros, ypač jaunesniame amžiuje. […] Pavyzdžiui, 2017 m. pasirodžiusio tyrimo „Kohabitacija ir partnerių smurtas jauname amžiuje: dideli apribojimai ir žemas įsipareigojimas“ autorės nustatė, kad susidėjusios poros dažniau praneša apie agresiją (31%) santykiuose, nei susituokę (23%) arba tik draugaujantys, bet atskirai gyvenantys respondentai (18%). Kalbant apie platesnį amžiaus spektrą (nuo 18 iki 34 metų), 2010 m. publikuotas tyrimas atskleidė, kad net 48 proc. nesusituokusių suaugusiųjų pranešė apie vienokią ar kitokią fizinę agresiją savo santykių istorijoje. […]“

Straipsnio autorė pasakoja ir apie kitas šį reiškinį aiškinančias teorijas:

“Žinoma, egzistuoja PSPM aiškinančių teorijų, kurių populiariausia yra ta, kad masių kultūra atsilieka nuo (šviesuoliškų) įstatymų ir politikos; kitaip tariant, pernelyg daug vyrų yra užsislaptinę moterų lygybės priešai. Blanca Tapia, kalbėdama ES Pagrindinių teisių agentūros (įstaigos, parengusios 2014 m. ES tyrimą) renginyje, svarstė, kad „kai kurie vyrai nesugeba gerai susitvarkyti su lyčių vaidmenų pokyčiais ir smogia atgal“.

Įdomiausią man paaiškinimą yra pateikusi viena labai žymi Lietuvos feministė ir moterų teisių bei jų lygybės socialdemokratė aktyvistė, dirbusi vienoje iš daugelio “europietiškų“ “lygybės NVO“. Gaila, nebesurandu nuorodos, gali būti, kad jos pasisakymą buvau aptikęs feisbuke, todėl ir jos vardo neminėsiu. Taigi, ji kalbėjo apie PSPM reiškinio latentiškumą Lietuvoje, kitaip tariant – apie tai, kiek tokių atvejų nepranešama. O pasirodo, anot jos, tokių atvejų nepranešama beveik visų. Nes irgi prisiminė Skandinavišką paradoksą, pasigėrėjo tomis šalimis kaip labai daug pasiekusiomis moterų teisių srityje ir atkreipė dėmesį, kad PSPM rodikliai ten daug didesni nei Lietuvoje. Ką gi, dėstė ji, jei tokioj Skandinavijoje moteris muša tiek daug vyrų, tai Lietuvoj moteris iš tikro muša… visi vyrai absoliučiai be išimties (!) Kitokių vyrų čia paprasčiausiai nėra. Drąsus pareiškimas tema “visi vyrai – kiaulės“, ypač kai pati vyro neturi, bet tuo pačiu – ir labai išmintingas. Pagalvokim kiek darbo būtų visokioms tokioms kaip jos NVO įsisavinant euro-lėšas vien tam, kad sugebėtų visas Lietuvos moteris įtikinti pranešti apie jų vyrų ir draugų smurtą prieš jas, juk kol kas pranešinėja tik labai nedidelis procentas. O kur dar po to perauklėti ar kažkaip kitaip nukenksminti visus Lietuvos vyrus…

Savo knygoje pateikiu dar paprastesnę ir tiesmukiškesnę Skandinaviškojo paradokso priežastį, paskaitysite patys. Gi ką tik pateiktame straipsnyje kalbama ir dar apie vieną plačiai žinomą paradoksą, kuris šį kartą tiesiog vadinamas Lyčių lygybės paradoksu (Jordan Peterson jį vadina tiesiog lyties paradoksu) ir jis vėl labiausiai susijęs su Skandinavijos šalimis, kur tos lygybės yra daugiausiai:

“Gali būti – nors atrodo, kad bent už dalį atsilikimo nuo progresyvių kultūrinių slinkčių atsakingos pačios moterys. Pavyzdžiui, Švedijos darbo jėga vis dar yra labai susiskirsčiusi į vyriškas ir moteriškas profesijas.  Moterys dominuoja, pavyzdžiui, slaugoje, o vyrai – inžinerijoje ir kitose technologijų srityse. Lundo universiteto mokslininkai, prieš porą metų apklausę 15 m. amžiaus jaunuolius, karčiai nusivylė, kai paaiškėjo, kad mergaitės vis dar linkusios planuoti savo karjerą tradiciškai moteriškose srityse. Berniukai, tuo tarpu, ketino rinktis vyriškas profesijas, nors ir turėjo daugiau pasitikėjimo savo gebėjimu atlikti priešingai lyčiai būdingus darbus nei mergaitės.

Moksliniame straipsnyje, prieš metus paskelbtame „Science“ žurnale, pateikiamas tokių pasirinkimų paaiškinimas: būtent [ekonominė] lyčių lygybė pasiekta labai išsivysčiusiose šalyse, sudaro moterims ir vyrams galimybes pasirinkti iš tiesų norimą darbą ir gyvenimo būdą. Tai, kad šie pasirinkimai dažnai būna skirtingi, gal ir nuvilia lygybės policiją, bet atrodo, tai atitinka gilesnius vyrų ir moterų polinkius.“

Apie šį, nors jis tiesiogiai su mano knyga nesusijęs, noriu pakalbėti plačiau ir pateikiu apie tai savo mėgstamo šiuolaikinio vakarų dešiniojo mąstytojo Jordan Peterson straipsnį:

Jordan Peterson “Lyties skandalas Skandinavijoje ir Kanadoje“

“Vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi – nesvarbu, ką sako Švedijos feministė užsienio reikalų ministrė.“

“Paradokso esmė, kalbant paprastai, yra tokia: visuomenėms užtikrinant vis didesnę lyčių lygybę savo socialinėje ir politinėje praktikoje, vyrai ir moterys kai kuriais aspektais tampa daug labiau skirtingi, nei panašūs.“

“Geriausias kol kas pateiktas šio didėjančių skirtumų fakto paaiškinimas nurodo dvi skirtumų tarp vyrų ir moterų priežastis: biologiją ir kultūrą. Minimizuojant kultūrinius skirtumus (ką daro ir egalitarinė socialinė politika), sukuriamos sąlygos pilnai atsiskleisti biologiniams skirtumams. Esu susipažinęs su ne vienu sociologų pateiktu kultūriniu šio fenomeno paaiškinimu, tačiau negirdėjau dar nė vienos bent kiek mane įtikinusios hipotezės; jos suformuluoti nepavyko ir man pačiam.

Taip pat yra žmonių, kurie tvirtina, jog mes tiesiog dar nepakankamai toli pažengėme egalitarinės politikos taikyme – esą, net Skandinavija ir Nyderlandai, bene labiausiai egalitarinės visuomenės pasaulyje, tebėra stipriai patriarchališkos; tačiau tai nepaaiškina, kodėl šioms kultūroms tampant vis lygesnėmis dėka jų socialinės politikos, lyčių skirtumai pastebimai išaugo, o ne sumažėjo.

Atstovaujantieji šį požiūrį, nepaisant akivaizdaus loginio jo neįmanomumo, tvirtina, kad privalome padvigubinti savo pastangas socializuojant mažus berniukus ir mergaites identiška maniera – paversti visus žaislus lyčiai neutraliais, kvestionuoti net pačią lyties tapatybės idėją – ir tiki, kad toks manevravimas galiausiai prives mus prie idealios utopijos, kurioje kiekviena profesija ir kiekvienas jų valdantysis sluoksnis bus lygiai padalintas tarp vyrų ir moterų. Kodėl turėtume imtis tokio didelio masto eksperimentų, orientuotų į vaikų socializacijos transformavimą, kai neturime nė žalio supratimo apie tikėtinas to pasekmes? Kodėl turėtume dėtis žiną, kaip tarp jaunų vaikų panaikinti lytinę tapatybę? Galiausiai, kodėl tiksliai turėtume problema laikyti tai, kad vyrai ir moterys, tapę laisvi priimti sprendimus egalitarinėmis sąlygomis, renkasi skirtingai?

Tai yra skandinaviškasis galvosūkis, reikšmingai veikiantis visą Vakarų pasaulį (o jau visai greit paveiksiantį ir visą likusį). Politika, maksimizuojanti galimybių lygybę, verčia rezultato lygybę neįmanomu siekiu. Vis radikaliau ir garsiau politiškai korektiškų jėgų primetama doktrina, jog lyčių skirtumai yra viso labo konstruojami socialiai, yra klaidinga. Suprantate? Klaidinga.

Nieko keista, jog kai atvežiau šią žinią į Švediją, šalies užsienio reikalų ministrė (priklausanti vienintelei feministine pasiskelbusiai vyriausybei pasaulyje) viešai pasiūlė man grįžti atgal po akmeniu, iš po kurio išlindau; nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati. Tačiau faktai lieka faktais, ir joks kiekis kairuoliško neomarksizmu grįsto postmodernaus svaičiojimo apie socialinį mokslą kaip patriarchalinį konstruktą neprivers išnykti šios nepatogios tiesos: vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi.

Skirtumai yra svarbūs, ypač kraštutiniais atvejais, labiausiai profesinio pasirinkimo bei jį lydinčių sprendimų atžvilgiu. Mes neišvengiamai matysime daugiau vyrų nusikaltėlių, daugiau vyrų inžinierių, ir daugiau moterų su diagnozuota depresija ar neuroze, kaip ir daugiau moterų, dirbančių medicinos seselėmis. Šiuos skirtumus visuomet lydės ir ekonominių rezultatų nelygybė.

Žaidimas baigtas, utopistai.

Štai kodėl informacija, kuria pasidalinau savo vizito Skandinavijoje metu, sukėlė skandalą, kurio atgarsiai tebeaidi dar ir šiandien.“

Detalesnę argumentaciją paskaitysit pačiame straipsnyje, čia aš dar pateikiu originaliame Jordan Peterson straipsnyje jo interneto puslapyje www.jordanbpeterson.com kai kurias pateiktas nuorodas į išsamius mokslinius tyrimus šia tema, nes lietuviškajame vertime jų nėra: Vikipedija “5 Didieji asmenybės bruožai“, Amerikos psichologų asociacijos 2009 m. Psichologijos biuletenis: Rong Su, James Rounds, Patrick Ian Armstrong “Vyrai ir daiktai, moterys ir žmonės: lyčių skirtumo interesuose meta-analizė“, Sage Journals 2018: Gijsbert Stoet, David C. Geary “Lyčių lygybės paradoksas moksliniame, technologiniame. inžineriniame ir matematiniame išsilavinime“, Science Direct 2018: Peter K.Jonason, Monica A.Koehn, CeylanOkan, Peter J.O’Connor “Asmenybės vaidmuo individualiuose skirtumuose metiniame uždarbyje“, Tarptautinis psichologijos žurnalas 2018: Erik Mac Giolla, Petri J. Kajonius “ Asmenybės skirtumai pagal lytis yra didesni lyčių lygybės šalyse: stebinančio atradimo pakartojimas ir praplėtimas“ .

Man pati labiausiai “įstrigusi“ Jordan Peterson straipsnio vieta yra: “nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati“. Nes mane vis dar stebina, kai tokių minčių pastebiu ir lietuviškoje žiniasklaidoje.

Du pavyzdžiai, abu iš portalo Delfi. Nuorodų nebus, nes ieškoti tingiu, tikiuosi patikėsite mano atpasakojimu ir taip. Tingiu dar ir todėl, kad šiaip tokių straipsnių aš neskaitau, bet taip gavosi, kad perskaičiau atsitiktinai. Pirmasis buvo su antrašte apie tai, kad vis dar yra per mažai moterų, dirbančių IT srityje, ar kažkaip tai panašiai. Didžioji jo dalis – paprasčiausia sėkmės istorija, išskirtinė tuo, kad niekuo neišskirtinė. Mergina nuo mažens ir jau mokykloje domėjosi dalykais, susijusiais su programavimu, tėvai ir mokykla ją tuo domėtis visaip skatino, neprieštaravo nei draugės, nei draugai. Lygiai taip pat sėkmingai įstojo į aukštąją šios specialybės mokytis, tuomet dirbti į IT įmonę, ten – kilti karjeros laiptais ir štai – ji jau labai neblogos IT įmonės vadovė. Niekaip nesupratau, kas dėl jos moteriškumo buvo ne taip – niekas niekur niekaip dėl šio faktoriaus jai nesutrukdė ta sėkmingąja vadove tapti. Visgi, antroji straipsnio dalis kalba apie tai, kad tokių besimokančių merginų auštojoje buvo labai mažai, neina merginos tokių dalykų mokytis. O tai yra labai blogai, jos tiesiog ten privalo eiti mokytis, mes tam turime dėti visas pastangas. Na, bet pats straipsnis iliustruoja, kad eiti ten mokytis merginoms Lietuvoje niekas netrukdo – nori ir eik. O jei nenori? Tai gal priverst su šautuvu?

Kitas pavyzdys, iš rubrikos “Žmonės“ ar pan. Mergina tiesiog išliejo savo skundą Delfiui po to, kai sudalyvavo kažkokioje gyvenimo būdo laidoje televizijoje (arba pas Astą, arba pas Rūtą gal, nepamenu). Joje ji pasipasakojo, kad jos gyvenimo svajonė – sutikti vyrą, kuris sugebėtų išlaikyti šeimą, susituokti ir auginti vaikus bei būti namų šeimininke. Po jos ją tiesiog užplūdo moterų pasipiktinusios reakcijos, maždaug “kaip tu drįsti?!“ Suprask, mažų mažiausia yra žema moteriai apie savo ateitį taip galvoti. Tvarkoj, prisipažinsiu, kad jei aš ieškočiau sau antrosios pusės, galbūt ši mergina ir nebūtų mano prioritetinis pasirinkimas, bet… o kas čia žemo, kas čia blogo? Auginti vaikus ir prižiūrėti namus – žema ir blogai?! Lai pačios pabando!

Žodžiu, kartais pasidžiaugiu, kad nesu mergina šiais laikais, todėl man niekas nenurodinėja kokia privalau būti kaip moteris – kaip gyventi, ko mokytis ir kuo dirbti. Ir ne, tai, pasirodo, daro ne kokie tamsuoliai patriarchalininkai, bet kaip tik šviesuoliai progresyvistai-feministai (o ypač “šviesuolės“ feministės)…

Beje, o kuo yra blogas patriarchatas? Aš taip nemanau, kaip nemano ir Jordan Peterson:

Jordan B. Peterson “Patriarchatas: pagalba ar kliūtis?“

“Taip pat mintis, kad kultūrą sukūrė vyrai, yra klaidinga. Simboliuose, archetipuose ir mituose kultūra yra vyriška. Iš dalies todėl mintis apie „patriarchatą“ yra tokia patraukli. Bet ji tikrai yra žmonijos, o ne vyrų kūrybos vaisius (jau nekalbant apie baltaodžius vyrus, nors jie ir prisidėjo prie kultūros kūrimo). Europietiškoji kultūra vyrauja, jeigu ji apskritai vyrauja, apie šimtą metų. Kultūros evoliucijos kalendoriuje, matuojamame mažiausiai tūkstantmečiais, tokį laiko tarpą sunku pastebėti. Be to, jei moterys nieko prasminga nesukūrė mene, literatūroje ir moksle iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ir feminizmo revoliucijos (o aš tuo netikiu), jų vaidmuo auginant vaikus ir dirbant ūkiuose vis tiek buvo esminis auginant berniukus ir išlaisvinant vyrus – labai nedidelį vyrų skaičių, – kad žmonija galėtų daugintis ir kurti pažangą.

Pateikiu kitą teoriją: per visą istoriją vyrai ir moterys nežmoniškai stengėsi išsivaduoti iš nepritekliaus ir skurdo. Moterys dažnai toje kovoje buvo nepalankesnėje padėtyje, nes, be vyrams būdingo pažeidžiamumo, joms teko dar ir reprodukcijos našta bei silpnesnė fizinė jėga. Be purvo, stygiaus, ligų, bado, žiaurumo ir nemokšiškumo, kuriuo pasižymėjo abiejų lyčių gyvenimas iki dvidešimto amžiaus (kai Vakarų pasaulio gyventojai šiandienos pinigais gaudavo mažiau nei vieną JAV dolerį per dieną), moterims teko dar ir rimti praktiniai nepatogumai, tokie kaip menstruacijos, didelė nepageidaujamo nėštumo galimybė, perspektyva numirti ar sunkiai susižaloti gimdant ir pernelyg didelio mažų vaikų skaičiaus našta. Galbūt tai pakankama priežastis skirtingai teisiškai ir praktiškai traktuoti vyrus ir moteris, kaip būdinga daugumai visuomenių iki techninės revoliucijos bei kontraceptikų išradimo. Verta būtų atkreipti dėmesį bent jau į šiuos dalykus prieš priimant už gryną pinigą išankstinę nuomonę, kad vyrai vien terorizavo moteris.

Man atrodo, kad vadinamoji patriarchato prievarta buvo tik netobula bendra vyrų ir moterų tūkstančius metų trukusi pastanga išsilaisvinti iš nepriteklių, ligų ir sunkių darbų. Štai puikus Arunachalamo Murugananthamo  pavyzdys. Šiam vyriškiui, Indijos „tamponų karaliui“, nepatiko, kad jo žmona menstruacijų metu turėjo naudoti purvinus skudurus. Ji pasakė, kad reikia rinktis tarp brangių higieninių įklotų ir pieno šeimai. Kaimynų nuomone, keturiolika metų jis visiškai išprotėjęs bandė išspręsti tą problemą. Net žmona ir motina jį trumpam paliko, išsigandusios jo manijos. Kai nebeliko moterų savanorių jo produktui bandyti, jis eksperimentavo su kiaulės kraujo pūsle. Nesuprantu, kaip toks elgesys būtų galėjęs pagerinti jo visuomeninę padėtį. Dabar jo pigios vietinės gamybos servetėlės naudojamos visoje Indijoje, o jas gamina moterų savitarpio pagalbos grupės. Jų vartotojos įgijo tokią laisvę, kokios niekada nebuvo patyrusios. 2014 m. žurnalas „Time“ šį vidurinės mokyklos nebaigusį žmogų įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Nenoriu manyti, kad svarbiausia Murugananthamo paskata buvo asmeninės naudos siekis. Ar jis taip pat yra patriarchato dalis?“

“Kodėl mokome savo vaikus, kad mūsų nuostabioji kultūra yra vyrų jungo padarinys? Šios pamatinės idėjos apakintos tokios įvairios disciplinos kaip švietimas, socialinė rūpyba, meno istorija, lyčių studijos, literatūra, sociologija ir teisė vis labiau tiesiogiai traktuoja vyrus kaip engėjus, o vyrišką veiklą kaip neišvengiamai destruktyvią. Jos taip pat dažnai populiarina radikalius politinius veiksmus – radikalius, palyginti su visomis visuomeninėmis normomis juos supančiose visuomenėse, – kurių neatskiria nuo švietimo. Pavyzdžiui, Pauline Jewett moterų ir lyties studijų institutas Otavos Karltono universitete savo mandatu skatina visuomeninius veiksmus. Lyčių studijų skyrius Kvinso universitete Kingstone, Ontarijo valstijoje, „moko feminizmo, antirasizmo ir heteroseksualumo teorijų, telkiančių pilietinę veiklą visuomenės pokyčiams“ – pabrėždami mintį, kad universitetinio išsilavinimo aukščiausia paskirtis yra skatinti tam tikros pakraipos politinius veiksmus.“

Dar vienas lietuviškai išverstas straipsnis apie lyčių skirtumus, kurio necituosiu, yra čia:

Glenn T. Stanton “Objektyvūs lyčių skirtumai: neurobiologija ir antropologija“

Apibendrinčiau taip: jei jau esama objektyvių skirtumų tarp vyrų ar moterų, t.y. vienur yra geresni vieni, kitur – kiti ir atvirkščiai, gal ta krikščioniškoji vyro ir moters papildomumo doktrina nėra jau taip visai iš piršto laužta? Ne, joje nesakoma, kad moteris yra kuo nors žemesnė už vyrą ar panašiai. Jei ir būta (ar tebėra) krikščionių, besilaikančių pastarojo požiūrio, tai dar nereiškia, kad tokia yra ir krikščionybė. Ir, be abejo, gali būti ir išimtinių atvejų, kai tam tikros moterys yra labiau linkusios į “vyriškus“ dalykus ir atvirkščiai ir šiuos irgi reikia gerbti. Pabaigai pacituosiu dar vieną, moters parašytą straipsnį apie tai, kokia moteriai yra tikroji šiuolaikinio pokrikščioniškojo taip vadinamojo jos “išlaisvinimo“ bei “lygybės“ kaina:

Rasa Čepaitienė “Sekso ekonomikos spąstuose“

“Šiuolaikinėje sekso ekonomikoje būtent moteris a priori yra pralaiminčioji pusė, kuriai dažniausiai vienai tenka visos šių, numanomai laikinų ir neretai neįpareigojančių santykių pasekmės. Priversta ne tik nusileisti ir susitaikyti su kaip velnias kryžiaus įsipareigoti bijančių vyrų diktuojamomis santykio sąlygomis, bet dar ir vaidinti, kad tai ir yra tikrosios jos svajonės išsipildymas, ji visuomet liks alkana ir nepasiekiamos besąlygiškos meilės išsiilgusia širdimi. Todėl sąmoningai ar nesąmoningai siekdama balanso nevengs manipuliacijų, konkurencijos su kitomis varžovėmis, gundymų, klastos, išnaudojimo, net slapto keršto, galiausiai, tokiems toksiškiems santykiams perėjus į paskutiniąją – kovos – stadiją, jau atvirai stos į mūšį, kuriame įstatymas ir visuomenė lyg ir yra jos pusėje. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų tai niekas – nei teismai, nei antstoliai, nei vaiko teisės, nei viešoji opinija – negali jai padėti priversti tokį vyrą žiūrėti į ją kitaip kaip į gražų ir (su)vartotiną daiktą, ar kaip į „tą kalę, kuri tiesiog nori pasipelnyti prisidengus vaiku“ aistrai išblėsus….“

%d bloggers like this: