22) 2020-09-28

Laikas pakalbėti apie socialinius tinklus, ypač apie vadinamas netikras naujienas (fake news), bet ne tik. Kaip pastebėjote skaitydami “Pasirengus gimti“ (jei jau skaitėt), herojus ištisai “sėdi“ jame. Turbūt tai neglumina, juk taip darome ir mes, ar ne? Gal tik ne visi prisipažįstame? Du metus Facebook tinkle tiktai sekiau informaciją, bet dabar, kai jame reikia pristatyti knygą ir savąjį Nacionalinį Susivienijimą, pastebiu kokią dažnai ir neigiamą įtaką tai daro man. Taigi, kreipiuosi į jus kaip narkomanas į narkomanus, tačiau kito žmogaus vardu:

Chamath Palihapitiya, socialinės įmonės įkūrėjas, Golden States Warriors krepšinio komandos bendrasavininkas, buvęs vienas iš AOL vadovų (GM, AIM ir ICQ viceprezidentas), buvęs Facebook vadovas plėtrai, ilgiausią kadenciją išbuvęs Facebook vadovų komandos narys:

“Žinome faktą, kad tai, ką daro šios sistemos, kiekviena iš jų – tai išnaudoja mūsų, žmonių natūralius poreikius gauti ir norėti atgalinio ryšio. Tas atgalinis ryšys, jei naudoti chemijos kalbą, yra dopamino išsiskyrimas jūsų smegenyse. Ką tos atgalinio ryšio kilpos, kurios egzistuoja visur – budinčiuose skambučiuose, socialinio tinklinimo platformose, daro – jos verčia tave reaguoti.“

Denzel Washington, amerikiečių kino aktorius, režisierius ir prodiuseris:

“Jeigu nemanai, kad esi priklausomas [nuo socialinio tinklo], o aš kalbu apie bet kurį žmogų – nuo aukščiausių iki žemiausių socialinių sluoksnių, taigi, jei nemanai, kad esi priklausomas, tai pabandyk ar galėsi jį išjungti savaitei. Dabar aiškiau, ar ne? Tai įrankis, todėl mes juo turėtumėme naudotis. Dievas palaimino mus laisva valia. Jei išdidinsite laisvą valią steroidais, jūs būsite laisvas eiti bet kuria kryptimi, kurią ji jums leis. Tai – ne priešas, tai laisvos valios atspindys. Mes visi norime patikti, bet nuo šiol mes norime patikti šešiolikai milijonų ir, ką gi, kai kurie iš mūsų padarys bet ką, kad patiktų. Mes ir anksčiau darydavome viską, kad patiktumėme, bet tuomet mes norėjome patikti žmogui, esančiam priešais mus. Dabar mes turime patikti šešiolikai milijonų žmonių, kurių nepažįstame. Turėtumėme savęs paklausti – koks bus ilgalaikis, jei ne trumpalaikis per didelės informacijos poveikis?“

Tai ištraukos iš šio filmuko:

Socialinė žiniasklaida plėšo visuomenę į gabalus, sako buvęs Facebook vadovas.

Sean Parker, buvęs Facebook prezidentas, aiškina detaliau:

“Visas mūsų mąstymas buvo nukreiptas į tai, kaip mums kiek įmanoma daugiau sunaudoti jūsų laiko ir sąmoningo dėmesio. Tai reiškia, kad mes turime jums savotiškai karts nuo karto suteikti nedidelę dopamino dozę, nes kažkas palaikino ar pakomentavo foto ar įrašą ar dar ką nors, ir tai jus skatins įnešti dar daugiau turinio ir tai suteiks jums dar daugiau patiktukų ar komentarų šiems ir tai yra socialinio patvirtinimo atgalinio ryšio kilpa. Turiu minty, kad tai tiksliai toks dalykas, kurį sugalvotų toks hakeris kaip aš, nes taip tuomet išnaudoji žmonių psichologijos pažeidžiamumą.“

“Taigi aš, Markas (Mark Zuckerberg, Facebook įkūrėjas), Kevin Systrom (Instagram įkūrėjas) ir Instagram, visi šie žmonės tai suprato, sąmoningai ir mes tai vis vien padarėme.“

Chamath Palihapitiya aiškina kodėl jis pradėjo kalbėti tokius dalykus:

“Šios kultūros trūksta, todėl tai, ką dabar iš dalies mes čia bandome padaryti tam, kad pasiekti savo tikslus yra apie tai, kad priimti išties svarbius drąsius požiūrius pasaulyje ir išsiugdyti savyje gebėjimą būti kantriais, o tai išties, išties sunku. Visa visuomenė yra pertvarkyta taip, kad daugiau nebebūtume kantrūs. Interneto vartotojų bizniai yra apie psichologijos eksploatavimą ir čia jūs norite jaustis greitu, nes žinote, kad žmonės nėra nuspėjami, todėl mes norime psichologiškai išsiaiškinti, kaip jumis manipuliuoti įmanomai greičiau ir po to suteikti jums tą dopamino pliūpsnį. Mes tai šauniai padarėme Facebook‘e, tai padarė Instagram, Whatsapp, Snapchat, Twitter, taigi yra puikūs pavyzdžiai, Wechat tai irgi daro. Taigi, yra puikūs pavyzdžiai, kad greitai klaidas nustatanti sistema yra teisingiausias kelias žmonių masinės populiacijos psichologijos išsprogdinimui. Jaučiu milžinišką kaltę. Manau, kad visi tai turėjome galvoje, net ir apsimetinėdami, kad nėra galimos jokios išties blogos netyčinės pasekmės. Manau, kad giliausiuose savo sąmonės kertelėse mes savotiškai žinojome, kad galėtų atsitikti kažkas blogo, bet, manau, mes to neapibūdinome taip, kaip tai iš tikro atsitiko.“

“Manau, kad įrankiai, kurie buvo sukurti, šiandien pradeda ardyti socialinį natūralaus visuomenės veikimo audinį. Štai ką aš turėjau minty. Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame lengva supainioti tiesą su populiarumu. Jūs galite pasinaudoti pinigais, kad sustiprinti bet ką, kuo tikite, ir priversti žmones patikėti, kad tai, kas dabar tapo populiaru, yra ir teisinga, o kas nepopuliaru – gali būti neteisinga. Žinote, aš ir Joe, pavyzdžiui, ilgą laiką laikėmės neteisingos nuomonės dėl klimato pokyčių. Realybė tokia, kad galiu paimti pinigų ir galiu juos panaudoti per visas tas egzistuojančias socialinės žiniasklaidos sistemas šimtams milijonų žmonių, ir galiu įtikinti visus tuos Joe draugus bei panašius į jį savąja nuomone labai subtiliomis nedidelio mąsto priemonėmis, ir jis tą patį gali padaryti su manimi.“

“Trumpalaikės dopaminu varomos atgalinio ryšio kilpos, kurias mes sukūrėme, naikina natūralų visuomenės veikimą. Jokio pilietinio diskurso, jokio bendradarbiavimo, dezinformacija, neteisybė. Tai ne Amerikos problema ir tai ne apie rusišką dezinformaciją, tai globali problema. Taigi, mano nuomone, šiuo metu mes esame išties prastoje padėtyje. Tai ardo esminius žmonių elgesio su savimi ir kitais pamatus.“

Techniškai, detaliai ir įdomiai tai nagrinėjama JAV – Japonijos tarptautinės skaitmeninio saugumo korporacijos Trend Micro analizėje. Ji turėtų būti išties įdomi besidomintiems informacinėmis technologijomis ir jų saugumu (prisipažinsiu, nesu tame stiprus), čia yra nuoroda ją atsisiųsti:

Lion Gu, Vladimir Kropotov, Fyodor Yarochkin forward-looking threat research (FTR) “The fake news machine: how propagandists abuse the internet and manipulate the public“ (Tolimos ateities grėsmių tyrimas (FTR) “Netikrų naujienų mašina: kaip propagandistai prievartauja internetą ir manipuliuoja visuomene“), Trend Micro 2017

Kas tas FTR? “Tai elitinė tyrėjų komanda, kurios misija yra žvalgyti interneto ateitį ir prognozuoti skaitmenos nusikaltimų ateities vystymąsi. E-nusikaltimų tyrimo departamentai artimai dirba su tarptautiniais teisėsaugos partneriais – tokiais, kaip Interpolas ir Tarptautine Telekomunikacijų Sąjunga (ITU) siekiant sukurti saugesnį pasaulį skaitmeninės informacijos apsikeitimui. FTR buvo pagalbinė priemonė FBI išardant Rove Digital ir areštuojant pagrindinius asmenis, kūrusius “Policijos“ programos išpirkos atakas, ir visai nesenai FBI areštuojant įžymiojo SpyEye bankininkystės trojan viruso autorių. Daugiau aprašytų FTR darbų galima rasti šios komandos tyrimuose bei www.securityintelligence.com.“

Taigi, šiame tyrime nagrinėjami ne tik neteisingų naujienų formavimo principai, mechanizmai, bet ir nagrinėjamos pagrindinės platformos, kuriomis naudojamasi jas kuriant – Twitter, Facebook bei daugybė kitų. Kadangi tokių naujienų kūrimas-platinimas yra apmokama paslauga, aprašomos skirtingiausios šių paslaugų tiekėjų rinkos – Kinijos, Rusijos, Vidurio Rytų, Indijos ir kitos. Galiausiai pateikiami įdomūs šios ekonomikos pavyzdžiai: sukurti įžymybę su 300.000 sekėjų per mėnesį už 2.600 USD, sukurti gatvės protestą už 200.000 USD, diskredituoti žurnalistą už 55.000 USD, sumanipuliuoti lemiamą veiksmų eigą (nuo prekybos susitarimų iki visuotinių rinkimų) už 400.000 USD… Taip pat pateikiama ir įv. kontr-priemonių, tame tarpe ir ką daryti paprastam interneto vartotojui. Aš apsiribosiu čia pateikdamas dalį išvadų, kurios, kaip pamatysite, sutampa su aukščiau paminėtų asmenų pastebėjimais:

“Šiuo laiku jau turėtų būti labai aišku, kad socialinė žiniasklaida turi labai stiprų poveikį realiam pasauliui. Jos ilgiau negalima mesti iš galvos kaip „dalykų, kurie atsitinka internete“. Tai, kas vyksta Facebook, Twitter ir kitų socialinės žiniasklaidos platformų viduje gali pakeisti tautų likimą. Nuo to ne geriau, kad socialinė žiniasklaida yra varoma subjektyvių faktorių (tokių kaip vartotojų emocijos ir jausmai) vietoj to, kad būtų varoma objektyviais dalykai – tokiais kaip faktai. Kiekvienas šiais laikais turi savo nuosavą tiesą, kuri yra grindžiama asmeniniu pažinimu ir patirtimi ir niekuo daugiau. Idealistai mus norės įtikinti, kad internetas yra utopinis rojus, kur kiekvienas gali susisiekti su bet kuo kitu, kur informacija galima keistis tol, kol išaiškės tiesa. Deja, toli gražu taip neįvyko, nes yra mažai įrodymų ar jų net visai nėra, kad tiesiogiai (online) perduodama informacija būtų tinkamai tikrinama ir tvirtinama. Išaiškėjo, kad melas gali apkeliauti pasaulį daug greičiau nei tiesa – jei tik tas melas žaidžia žemesniais, baziniais auditorijos instinktais. Interneto ir visuomenės nuomonės manipuliavimo pritaikymo derinys įrodė savo nepaprastą efektyvumą. Praeity rinkimai buvo varžybos tarp šalies politinių partijų, kuriose kiekviena stengėsi perduoti savo žinią rinkėjams. Išoriniams veikėjams buvo sunku, jei ne neįmanoma įtakoti rinkimus. Daugiau taip nebėra, todėl politinės kampanijos ir partijos turi būti planuojamos atitinkamai naujajai realybei. Joms reikia suprasti, kad veikėjai už politinės sferos ribų turi savo darbotvarkę ir gali panaudoti skaitmeninę propagandą bei dezinformaciją taip pat ir tam, kad įtakotų kampanijas ir rinkimus; politinėms partijoms yra svarbu tai suprasti ir nuo to, jei reikia, gintis. Verslai ir žmonės susiduria su panašiais iššūkiais. Skiriasi jų specifika, bet problema ta pati – neteisinga ar nesąžininga informacija apie juos, jei tampa išviešinta, gali pakenkti jų reputacijai ir sukelti pasekmių realiame pasaulyje. Atvirkščiai, grupės ar asmenys, nejaučiantys didelių skrupulų, gali panaudoti šias technikas tam, kad pagerintų savo reputaciją.“

Kaip matėte, tapti interneto žvaigžde gana nebrangu jau ir šiais laikais. Gal dėl to tos tinklo inflūencerės taip nervina mano knygos herojų? Na tiek to, norėčiau pereiti prie labiau nei mūsų herojaus filosofinių apibendrinimų apie tai, kaip mus veikia tinklas bei naujosios technologijos:

“Savo knygoje „Vieniši kartu“ [čia pridėjau nuorodą legaliam knygos parsisiuntimui] Masačusetso technologijos institute dirbanti Sherry Turkle pateikia įrodymus, kad vis didesnis mūsų naudojimasis moderniais socialiniais tinklais ne tiek kuria naujas bendruomenes, kiek viso labo keičia naikinamas tikrojo pasaulio bendruomenes. Turkle primena, kad žodžio „bendruomenė“ šaknis reiškia „bendrumą, dalinimąsi tarpusavyje“, ir ginčija, kad tokia praktika reikalauja „fizinio artumo“ bei „bendrų atsakomybių“. Auganti socialinių tinklų įtaka skatina santykius, kurie vengia abiejų šių bendruomeninių elementų, keisdami glaudžias, tankiai surištas bendras praktikas daug silpnesniais ir trumpalaikiais „tinklais“. Turkle nėra viso labo nostalgiška – ji pripažįsta sudėtingesnius ir net nemalonius ankstesnių laikų bendruomenių aspektus. Pavyzdžiui, bendruomenę, kurioje gyveno jos seneliai, ji aprašo kaip „persmelktą gilių antagonizmų“, tačiau pastebi, kad tas pats glaudumas, leidęs rastis tokiems konfliktiškiems santykiams, taip pat įkvėpė žmones labiau rūpintis vieni kitais nelaimės akivaizdoje. Turkle baiminasi, kad mes prarandame ne tik šią patirtį, bet ir gebėjimą megzti glaudžius ryšius, kuriančius tikrą bendruomenę, ir kad mūsų polinkis laiką leisti socialiniuose tinkluose naikina šiuos ryšius, jų paliktą vakuumą užpildant tik blyškiu, paviršutinišku jų simuliakru. Socialiniai tinklai tampa nepilnaverčiu pakaitalu tam, ką naikina, ir Turkle pesimistiškai vertina perspektyvas bent sulėtinti šią transformaciją. Geriausia, ką galime padaryti, tai riboti savo vaikų prieigą prie interneto, tačiau Turkle atrodo susitaikiusi su menkomis prošvaistėmis fundamentaliai pakeisti esamą dinamiką.“

Na, tai buvo ištrauka iš mano mėgstamos, kelis kartus jau minėtos knygos “Kodėl žlunga liberalizmas“. Dar viena:

“Knygoje „Technopolija: kultūros išdavimas technologijai“ Neil Postman aprašo, kaip moderniojoje eroje iškyla santvarka, jo pavadinta „technokratija“. Iki-industrinės kultūros ir socialinio organizavimosi formos, pastebi Postman, įrankiais naudojosi ne ką mažiau nei technokratinės visuomenės, tačiau jų naudoti įrankiai „nežalojo (o, tiksliau, nebuvo sukurti žaloti) šių kultūrų orumo ir integralumo. Su retomis išimtimis įrankiai nesulaikė žmonių nuo tikėjimo savo tradicijomis, savo Dievu, savo politika, savo švietimo metodais ar socialinės santvarkos legitimumu.“ Technokratijoje pasitelkiami įrankiai, priešingai, nuolat transformuoja jos gyvenimo būdą. Postman rašo: „Viskas, net jei skirtingu mąstu, privalo atsiduoti jų vystymui… Įrankiai nėra integruojami į kultūrą; jie ją puola. Jie siekia tapti kultūra. To pasekmė yra ta, jog tradicija, socialiniai papročiai, mitai, politika, ritualai ir religija yra priverčiami kovoti už savo tolesnį būvį.“

Ką gi, mūsų herojus kaip tik ir vaizduojamas beveik visada vienas ir visiškai vienišas. Ar tai lemia naujosios technologijos? Gal. Geriau paklausti – kaip atsitiko, kad technologijos, kurios mus turėjo sujungti, padarė mus vienišais?

The Atlantic straipsnį “Ar Facebook daro mus vienišais?“ jo autorius Stephen Marche pradeda jam įprasta maniera paaiškindamas kaip technologijos forma (šiuo atveju – Facebook socialinis tinklas) prisideda prie didesnės jo narių vienatvės ir ją lydinčio liūdesio jausmo ar net depresijos. Autorius vienatvę vertina kaip beveik patologinę būklę, šiandien jau siekiančią epideminį lygį nepaisant paplitusių socialinių tinklų, tokių kaip Facebook platforma, naudojimo. Marche duomenimis, apytiksliai 20 procentų amerikiečių – šešiasdešimt milijonų žmonių – teigia, jog išgyvena vienatvės sukeliamą liūdesį; siekiant suvaldyti šią „epidemiją“, radosi platus tinklas terapinių socialinių paslaugų, skirtų suvaldyti šiai depresijos formai. „Nostalgiškas sielojimasis tapo opiu visuomenės sveikatos klausimu.“

Vis dėlto, Marche stengiasi nekaltinti socialinių tinklų dėl šios vienatvės epidemijos. Veikiau, jis pastebi, kad Facebook ir panašios technologijos paskatino, o gal net iššaukė iki tol ilgą laiką amerikiečiuose glūdėjusį troškimą būti nepriklausomais ir laisvais. Taigi, Facebook yra priemonė žmonėms sukelti vienatvę, užkoduotą gilesniuose jų filosofiniuose, politiniuose ar net teologiniuose įsipareigojimuose. Marche pastebi: „Vienatvė yra vienas pirmųjų siekių, kurių tenkinimui amerikiečiai skiria savo pinigus… Esame vieniši, nes norime būti vieniši, ir tokie save padarėme patys.“ Technologijos kaip Facebook, rašo jis, „yra šalutinis produktas, sukurtas mūsų ilgaamžės aistros nepriklausomybei.“ Ši aistra, kaip jau teigiau pats, radosi naujai apibrėžus laisvę.“

Priminsiu, kad šioje ištraukoje kalbame apie laisvės ir nepriklausomo individo sąvokas, būdingas moderniajai pasaulėžiūrai, kurią trumpai apibūdinau 20) 2020-08-31 bloge. Esu linkęs manyti, kad moderniojoje pasaulėžiūroje ir reikia ieškoti visuotinio vienišumo priežasčių.

Kokios gi išeitys? Pacituosiu klasiką (t.y. klasikinės pasaulėžiūros) – stoiką Romos imperatorių Marką Aurelijų iš kitos mėgstamos knygos “Sau pačiam“ (Alma littera, 2020 (168 – 172)). Beje, pats laikau save stoiku, išskyrus, kad nepritariu jų požiūriui į savižudybę (dar reikės pasidomėti daugiau, kodėl jis toks buvo):

“Sakoma: jeigu nori būti patenkintas, nedirbk daug darbų. Ar ne geriau pasakyti: daryk tik tai, kas būtina ir ką liepia visuomeninės prigimties būtybės protas, ir taip, kaip jis liepia? Mat pasitenkinimą teikia ne tai, kad tu ką nors darai gerai, bet ir tai, kad darai nedaug. Juk didžioji dalis to, ką mes kalbame ar darome, nėra būtina, ir jeigu šito nedarytumėme, tai būtume ir laisvesni, ir ramesni. Taigi kiekvienu atveju reikia priminti sau, kad nedarytume to, kas nebūtina. Reikia atsisakyti ne tik nebūtinų darbų, bet ir nebūtinų minčių. Juk jeigu nebus nereikalingų minčių, tai jų nelydės ir nereikalingi poelgiai.“

Vadovaudamasis tuo, šios dienos blogą jau pabaigsiu.

%d bloggers like this: