27) 2020-11-06

Pradėsiu nuo mokslo. Juk tai jis jau seniai tapo šiuolaikine religija – pateikiančia mums visus atsakymus apie mūsų būtį ir buitį. Ypač šiais laikais, kai labai padaugėjo ateistų, tačiau dar labiau padaugėjo agnostikų – žmonių, nekeliančių klausimo apie Dievo egzistavimą, o jei ir keliančių – atsakymų į šį nelaikančių svarbiais savo gyvenimui.

Kaip ir kitose religijose, taip ir labai šiais laikais garbinamame moksle galima išskirti du jo supratimus. Vieną pavadinčiau elitiniu, būdingu geriausiems mokslininkams ir nedaugeliui suprantančiųjų, gi kitą – liaudiškuoju, kuris yra absoliučiai vyraujantis. Liaudiškąjį įvardinčiau kaip mokslo profanaciją. Ji ypač išplito nuo XIX a. antros pusės, kai ypač Apšvietos tėvynėje Didžiojoje Britanijoje daugiausiai mokymosi įstaigose paplito įvairūs mokslo populiarinimo bukletai. Buvo diegiamas supratimas, kad tuose bukletuose yra visa tai, ką apie mokslą reikia žinoti. Mokslas pristatytas kaip tam tikra abėcėlė ar daugybos lentelė – viskas jau savo vietose ir stalčiukuose, išbaigta ir nepajudinama, tereikia išmokti. Na, jei ir neišmoksi – ne bėda, yra tie, kurie viską išmokę, įvaldę ir žino galutinius atsakymus į visus klausimus. Tačiau tikrasis mokslas yra kitoks.

Pacituosiu neblogą jo apibūdinimą iš šio straipsnio. Straipsnis yra apie tai, kad nereikia painioti ir mokslo su politika, nes tai visai atskiros sritys, todėl ten yra ir apie mokslą, ir šiek tiek daugiau:

Norman Lewis “Science and politics really don’t mix“ (“Mokslas ir politika iš tikrųjų nesiderina“)

“Bet politika nėra mokslas. Pačia savo prigimtimi politika yra apie besivaržančias idėjas ir vizijas. Ji apima skirtingas žmogiškąsias patirtis ir besirungiančius ekonominius interesus. Politiniai argumentai nėra verifikuojami laboratoriniais eksperimentais ar testais.

Maža to, pats mokslas yra grindžiamas prielaida, kad viskas yra neapibrėžta, kad visos “tiesos“ tik keičia pozicijas, nes tai, kas patvirtinama šiandien, gali būti sugriauta rytoj. Mokslas yra žinios, kurios amžinai auga, o ne sustingsta. Jos yra amžinoje paneigimo būklėje. Tai reiškia, kad visi sprendimai, kurie kyla iš mokslinių įžvalgų ir proveržių, būtinai lieka neapibrėžti.

Nėra tokio dalyko kaip “Mokslas“ ar tiesų, kurios būtų neabejotinos visiems laikams. Taigi, tokie ieškiniai iš “teisingai mąstančių“ mokslininkų pusės, kurie oponuoja Trumpui moksliniu principu, pakerta tiek mokslo, tiek pačios demokratijos autoritetą.“

Savo laiku Einšteinas persvarstė Niutono dėsnius, dabar yra persvarstomos paties Einšteino reliatyvumo teorijos, taip pat evoliucijos teorija, Didžiojo Sprogimo teorija, etc. Bet koks pasakymas “nustatyta mokslo“, todėl, skamba šiek tiek absurdiškai. Kaip teisingai pastebėjo pereitame bloge pristatytoje knygoje “Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“ A. Jokubaitis:

“Modernusis mokslas tęsia senovės graikų filosofų pradėtą žygį pažinti tai, kas nepažinta. Tai galutinei nesėkmei pasmerktas žygis, nes tai, kas pažinta, visada savo dydžiu nusileidžia tam, kas nepažinta. Nors šis teiginys nėra moksliškai įrodytas, sunku įsivaizduoti, kad vieną dieną mokslininkai pradėtų kalbėti apie pasaulio ir žmogaus pažinimo pabaigą. Būtina iš naujo įsisąmoninti, kad mokslą ir religiją valdo skirtingi principai. Kvailai atrodo, kai nesulaukę tyrimų pabaigos mokslininkai imasi skelbti Dievo tikėjimo ir žmogaus asmens paslaptimi nepagrįstumą. Mokslininkai ir jų pėdomis pėdinantys politikai nepastebi, kad jie panašūs, ir imasi pranašų vaidmens. Jie mokslo vardu nori sukurti naują tikrovę ir net žada naują pasaulio išganymą. Remdamiesi neaiškaus pagrįstumo laipsnio bandomosiomis teorijomis, jie imasi kalbėti apie tai, kas yra tikėjimas. Tai įkvepia politinius demagogus. Iki galo nepatikrintos hipotezės imamos suvokti kaip kelias į pažangą. Tai mokslo prigimties paneigimas. Mokslininkai turi pažinti, o ne kurti religijas. Modernusis ideologizuotas politinis mąstymas tapo vienu iš politinio idiotizmo šaltinių.“

“Nors komunistinis režimas baigėsi, tarp nepakitusių dalykų reikia nurodyti tikėjimą mokslu. Tiek komunistinis, tiek pokomunistinis režimas vienodai tiki mokslo pažanga, įskaitant politikos mokslą. Abiejų santvarkų žmonėms viskas turi būti pagrįsta mokslu, kuris suvokiamas kaip išskirtinis autoritetas. Scientizmas yra viena iš daugelio permainas atlaikiusių ideologijų. Tai nėra nekaltas tikėjimas, jis formuoja požiūrį į žmogų ir į visuomenę. Modernusis mokslas reikalauja atsisakyti antropomorfiško, t.y. sužmoginto, požiūrio. Pasaulis prieš mokslininkus turi stovėti kaip objektyvių faktų rinkinys, be žmogiškųjų norų ir troškimų. Tai nesuderinama su asmens savivoka. Asmuo savęs nesuvokia pagal mokslinio atsiribojimo nuo žmogaus standartus. Būti asmeniu visada reiškia būti kažkuo daugiau negu vadinamieji empiriniai faktai. Asmuo pats sau yra realus kitaip, negu jį supančiai aplinkai priskiriami objektai, įskaitant kitus žmones. Tas, kuris save suvokia kaip patiriantį subjektą, skiriasi nuo kitų patyrimo objektų. Apie tai nenorima kalbėti, nes šio paslaptingo subjekto neįmanoma pritaikyti politikai. Jo neįmanoma paversti sociologinių tyrinėjimų, statistinių skaičiavimų ir politinių manipuliacijų objektu. Pirmiesiems krikščionims atrodė, kad vidinis žmogus anksčiau ar vėliau turi nugalėti jo kūne veikiantį išorinį žmogų. Dabar atvirkščiai.“

Ir ką gi gero kol kas pasiekė mokslo religijos apšviesta modernioji politika? Galėčiau papasakoti ir pats, galėtumėte, nedaug pagalvoję, manau, ir jūs, bet lai kalba Jokubaitis:

“Didelis netikėtumas yra tai, kad patys modernieji politikai sukėlė anksčiau neregėto masto kančias. Tarp didžiausių politinės kančios kūrėjų reikia nurodyti ir sovietinį komunizmą, ir vokiečių nacionalsocializmą. Modernioji Apšvietos idealų visuomenė netikėtai virto neregėto masto kančios šaltiniu. Žmonės masiškai buvo naikinami gulaguose ir koncentracijos stovyklose, ką jau kalbėti apie žuvusius pasaulinių karų frontuose. Niekas iš moderniojo Apšvietos projekto kūrėjų nesitikėjo, kad mokslo ir technikos suklestėjimas gali būti lydimas masinio žmonių naikinimo. Apsišvietę piliečiai ne tik nenustojo naikinti vienas kito, bet ir tapo dideliais naikinimo virtuozais. Daugybė praėjusio amžiaus Vakarų politinės istorijos puslapių rodo, kad blogis nepriklauso nuo Apšvietos išplitimo.“

Grįžkime bandyt panagrinėti kaip taip atsitiko:

“Kaip jau buvo minėta, mokslas negali pažinti vidinio žmogaus. Krikščionys manė, kad vidinis žmogus yra komplikuota – nuodėmės paliesta – būtybė, kuriai būtinai reikia Dievo malonės pagalbos. Modernioji visuomenės pertvarka žmogaus atsinaujinimą sieja su jį pranokstančių institucijų reformomis. Tai, kas krikščionims yra asmens paslaptis, modernieji paverčia reformų vadyba. Priešingai, negu mano Manent, modernioji politinė mintis nuo pat pradžių yra pagrįsta asmens ir visuomenės sutapatinimu. Prie šio įsitikinimo įtvirtinimo labiausiai prisidėjo mokslas. Pirma, mokslininkai privalo būti neutralūs vertybėms. Philippe Beneton žodžiais, “meilę tyrinėjantis sociologas niekada nemylėjo“. Perkeltas į politiką šis moderniojo mokslo principas reiškia moralinių atskaitos taškų neturinčių socialinių eksperimentų skatinimą. Antra, mokslininkai pirmenybę teikia matematiniams skaičiavimams. Pritaikytas politikai, šis principas virsta formalių taisyklių ir procedūrų sureikšminimu. Vienas iš šios mokslo taisyklės taikymo paveiktų padarinių yra teisės sureikšminimas. Tikima, kad visuomenę turi valdyti ne žmonės, o pagal dėsnio analogiją sukurti įstatymai. Trečia, mokslininkai siekia depersonalizuotų tiesų.

<…>

Perkeltas į politiką šis mokslinio mąstymo principas reiškia politinių technologijų ir ekspertų sureikšminimą. Mokslininkai apie politiką kalba specializuota, o ne kasdieninio pasaulio žmonių kalba. Ketvirta, mokslininkai veikia kaip kolektyvinis tyrinėtojas, o ne atskiros asmenybės. Tai nereiškia, kad mokslui nereikia originalių ir nestandartiškai mąstančių asmenybių. Tiesiog mokslininkų bendruomenę formuoja ne žmogiškasis artumas, bet neutraliais metodais sukurtos tyrimų išvados, šiandien apibūdinamos kaip “mokslinė produkcija“. Perkeltas į politiką, šis mokslinio mąstymo principas reiškia visuomenės suvokimą pagal prekių gaminimo ir pardavimo analogiją.“

Ne mažiau nei sociologo, tyrinėjančio meilę, apibūdinimas man patinka iš tos pačios knygos paimtas garsaus mokslininko Gottfried Wilhelm Leibniz mokslininko apibūdinimas: “mokslininkai panašūs į šunį, kuris bijo šeimininko lazdos, tačiau nesupranta jos prasmės.“

Galiausiai prieiname iki šio žmogiško klausimo:

“Žvelgiant iš niekieno perspektyvos, neįmanoma paaiškinti žmogaus gyvenimo prasmės. Į prasmės klausimus atsakyti galima tik iš įsipareigojusio vidinio žmogaus žiūros taško. Iki kraštutinumo privestas mokslinis požiūris žmogų paverčia prasmės nepažįstančiu objektu. Užmirštama, kad jis dar turi suvokti pareigą, atsakomybę, kaltę ir gali būti pagrindinė savo veiksmų priežastis.“

Vis labiau suvokdamas, kad nebesuvokia jokios prasmės ir kankinasi mūsų knygos herojus. Kol jis ieško savo atsakymų, mums vis dar liko atidžiau panagrinėti šiuolaikinį žmogų, politiką ir demokratiją. Tikiuosi, kad prie to dar grįšiu.

%d bloggers like this: