28) 2020-11-13

Kartais gyvenime nutinka keistų dalykų. Tikiu, kad visiems yra jų buvę, gal tik ne visi yra linkę juos pastebėti. Pvz., tam tikri “nušvitimai“, kai pamatęs kažkokį mažmožį staiga supranti tai, apie ką ilgai galvojai arba tau kuždėjo nuojauta, keisti nesitikėti įvykiai atsitinkantys kaip tik tada, kai tau jų labiausiai reikia ir pan. Keletas tokių atsitiko man rašant šią knygą. Kai kuriuos jų paminėjau pereituose bloguose. Apie tai, kaip kažką rašiau, įsivaizduodamas, kad tai tik mano fantazija, o vėliau sužinojau, kad taip jau yra nutikę. Gerai pagalvojus, tame nieko mįslingo. Aš stengiausi prognozuoti, o ne fantazuoti. Jei esi išsiaiškinęs visas svarbiausias tendencijas, pasigilinęs į smulkmenas ir dar daugybę metų dirbęs rizikos vertintoju, kur darbas ir buvo prognozuoti, būna, kad prognozės išsipildo nei tau nežinant. Tačiau būta ir mažiau paaiškinamų atvejų. O jeigu ir paaiškinamų, vis vien įdomu – tai, kas rašant buvo nenumatoma ir nenumatyta, netikėtai labai gerai įsiliejo į tai, kas buvo numatoma ar numatyta.

Taip buvo su pagrindinių šios knygos herojų vardais. Negaišau laiko juos galvoti specialiai. TSS – tiesiog mano paties inicialai, o Kity – kad būtų durniau. Kai reikėjo sugalvoti mažybinį TSS vardą, labai tiko Tedy – Tedy ir Kity, t.y. Meškiukas ir Katytė. Šiuolaikiška. Na ir atėjo laikas suprasti koks gi tikrasis pagrindinio herojaus vardas. Piršosi Teodoras. Smalsu pasidarė ką jis reiškia. Ogi Dievo dovana. Kaip pamatysite vėliau, tai turi savo reikšmę knygoje.

Keistuoliui bare, kurį susitinka TSS, ir kuris labai svarbus knygos idėjai bei siužetui, ilgai negalvojęs daviau buvusio draugo Jono vardą – kad būtų lietuviškas. Bet pagalvojau, kad gal kažkaip nenatūraliai skambės tame kosmopolitiniame kontekste ir supaprastinau į Jona, gal kad dėl savo pavardės mėgstu vardus su galūne -a. Žinojau, kad buvo toks pranašas, bet pradžioje nekreipiau į tai dėmesio. Šios Gavėnios liturginiu metu skaičiau skaitinį apie antrąjį Jonos ženklą ir, žinoma, nusprendžiau apie tai pasidomėti plačiau. Atsitiktinai internete radau šį tekstą, kuris bus pirmas būtent ir religinio pobūdžio tekstas, kurį jums visą išverstą pateiksiu:

Charles Pope “What is the sign of Jonah?“ (Ką reiškia Jonos ženklas?)

“Pirmosios Gavėnios savaitės trečiadienio Evangelijos skaitinyje Viešpats sako: “„Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas (Lk 11:29).“ Ką reiškia Jonos ženklas? Ar jis pritaikomas šiandien?

Evangelijos pagal Matą ir pagal Luką pateikia du Jonos ženklus, iš kurių vienas mums čia kelia ypatingą susirūpinimą.

Pirmas ženklas: Evangelijoje pagal Matą, Jėzus remiasi Jona dvigubu būdu: “Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje (Mt 12:40).“ Šiame vaizdinyje Jonos nusileidimas į jūros pabaisos pilvą yra Viešpaties nusileidimo į Šeolą (past. – Biblijoje – mirusių buveinė) ženklas. Trumpinant norėčiau atidėti šį pirmąjį ženklą ir aptarti antrąjį Jonos ženklą. (Evangelijoje pagal Matą šis antrasis ženklas išdėstytas iš esmės tokiu pačiu būdu kaip ir Evangelijoje pagal Luką.)

Antras ženklas: Evangelijoje pagal Luką, skaitomoje šios dienos Mišiose, jūros pabaisos paminėjimas yra praleistas ir skelbiamas tik toks antrasis ženklas: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“. (Lk 11:29-32)

Bet kas tiksliai yra tas (antrasis) Jonos ženklas? Rodosi, kad vienu lygmeniu tekstas išreiškia tai gana tiksliai. Jona nuvyko pas nineviečius su šia žinia: “„Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta! (Jon 3:3)“ Nineviečiai (vedami savo karaliaus) atsakė atgaila, pasninku ir malda. Pamatęs jų veiksmus, Dievas pasigailėjo ir jų nesunaikino. Taigi, tame lygmeny Jonos ženklas yra žinia “Atgailaukite arba mirkite.“ Taip, kaip nineviečiai išgirdo Jonos perspėjimą, juo įtikėjo, ir buvo išgelbėti, taip Jėzaus laikų žmonės turėjo įtikėti Jo perspėjimu atgailauti ir tikėti Gerąja Naujiena. Jei ne, juos turėjo ištikti didžiulė nelaimė.

Kas galėtų sukelti šią nelaimę? Jonos ženklo apibūdinimas įsilieja į istorinį Jonos kunigystės aspektą, bet taikant jį Jėzaus laikų žmonėms, jis turi poleminį pobūdį. Apsvarstykime kodėl.

1.Kai Jonai buvo liepta vykti į Ninevę, jis priešinosi. Jis turėjo galvoti, kad tai situacija, kurioje jis negali laimėti – arba jie griežtai atmes jo pranašystę (ir greičiausiai jį nužudys), arba jie jos paisys ir sustiprės. (Ninevė buvo Asirijos – mirtino Izraelio priešo – sostinė ir Jonos visiškai nedomino matyti kaip jie stiprėja.)

2. Jonai paskelbus apie neišvengiamą sunaikinimą, Asirija iš tiesų atgailavo ir savo galia tapo lazda Dievo rankoje nubausti Izraeliui. Pranašas Izaijas buvo gerai apibūdinęs Izraelio nusikaltimus ir teigė, kad bausmė jam tikrai ateis iš Asirijos. Dievas panaudos Asiriją nužeminti ir nubausti Savo žmones – Izraelį. Štai raktinė ištrauka, kurioje Asirija apibūdinama taip: “… Asirijai – mano pykčio spragilui, mano įniršio lazdai! Prieš bedievę tautą aš ją siunčiu, prieš tautą, kuri mane pykdo, – pavedu jai pasigrobti ir pasiplėšti, sutrypti ją kaip gatvių purvą (Iz 10:5-6).“

Taigi, tokia yra Jonos ženklo gilesnė prasmė: jei Izraelis neatgailaus, tuomet Dievas atims jų galią ir stiprybę ir perduos ją svetimai žemei, kuri Jo nepažįsta. Tie svetimieji sugėdins ir pažemins Izraelį, primesdami jam Dievo bausmę.

Tai yra dviejų lygmenų pažeminimas Izraeliui. Pirmiausiai, pagonių šalis atgailaus, kuomet savi Dievo žmonės – ne. Antra, juos nukariaus svetimi ir netikintys žmonės. Asirijos sukeltas naikinimas buvo pražūtingas smūgis Izraelio Šiaurinei Karalystei, dėl kurio išnyko dešimt ten gyvenusių giminių. Kaip likutis Pietuose teliko Judo ir Levio giminės.

Pritaikykim šį Jonos ženklo supratimą pirma Jėzaus laikams, o po to mūsų.

Jėzaus laikais Jonos ženklas reiškė, kad jei Izraelis neatgailaus ir nepriims Evangelijos, Dievas ją iš jų atims ir perduos pagonims. Kitur Jėzus sako savo bendražygiams žydams: “Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių (Mt 21:43).“ Lygiai kaip senovės Izraelio atsisakymas atgailauti atvedė į sunaikinimą iš asirų, taip Izraelio atsisakymas atgailauti Jėzaus laikais reiškė sunaikinimą iš romėnų (70 m. A.D.). Tai buvo Jėzaus išpranašauta kalbant ant Alyvų kalno (Mt 24:1-25:46, Mk 13:1-37 ir Lk 21:5-36). Anot Flavijaus Juozapo per šį siaubingą karą žuvo daugiau nei milijonas žydų.

Keliu prielaidą, kad mūsų laikais Jonos ženklas gali būti vis dar veiksnus. Žinau, kad gali pasirodyti kontraversiška, bet man rodos, kad daugybė krikščionių ir katalikų dekadentiškuose Vakaruose nustojo mylėti gyvybę. Gimstamumo rodikliai yra dramatiškai kritę ir yra gerokai žemiau pakeitimo normos. Mes pakeliui į savo egzistencijos sunaikinimą per abortus ir kontraceptikus. Dievas pateikė sprendimą dėl mūsų Jonos ženklo pavidalu. Rodosi jis sakytų mums: “Ką gi, jeigu jūs nemylite gyvenimo ir nesate atsidavę tikėjimui, kurį aš jums suteikiau, tuomet jus ištiks nelaimė. Kiti šiame pasaulyje vis dar vertina didesnes šeimas ir yra atsidavę savo tikėjimui. Ir net jei jie (kaip senovės asirai) nėra krikščionys, aš juos panaudosiu jūsų bausmei ir pažeminimui. Jie augs ir plėsis, tuo metu kai jūs trauksitės. Galbūt, kai būsite nubausti žmonių, kurie negerbia jūsų religinės laisvės, tuomet jūs atgailausite ir pradėsite mylėti gyvenimą.“

Šiandien Europos Sąjungoje gimstamumo rodiklis yra maždaug 1,6 vaiko moteriai. Pasaulio mastu musulmonų moterų vidurkis yra 2,9 vaiko. Paskaičiuokite ir suprasite, kad Europai kaipo tokiai ateina galas. Jungtinėse Valstijose gimstamumo rodiklis yra 1,8 vaiko moteriai. Bendrai paėmus, katalikų pasaulis Vakaruose yra nuosmukyje, tiek dėl mūsų gimstamumo rodiklių, tiek atsidavimu tikėjimui. Mes iš tiesų esame mažinami savosios mirties kultūros ir dekadentiško vangumo.

Ar dekadentiškuose Vakaruose Jonos ženklas šiandien yra skirtas mums? Spręskite patys.“

Aš apsisprendžiau, kad taip. Pirmiausiai, šis straipsnis yra iš JAV Katalikų Bažnyčios Vašingtono arkivyskupijos blogo Community in mission (Bendruomenė misijoje), o tokį laikau patikimu. Antra – visiems argumentams pritariu ir jie nėra laužti iš piršto. Trečia, jis šiaip ar taip atspindi mano knygos idėją, kuri, kaip jau minėjau šio blogo pradžioje, yra labiau prognozė, o ne fantazija. Ketvirta, įdomiausia – “mistiškuoju“, t.y. man savo loginiu protu nesuvokiamu būdu jis atspindi ir pranašo bendravardžio funkciją mano knygoje, to nebūčiau sugalvojęs. Penkta (irgi šiek tiek “mistiškai“), jis atspindi ir vieną iš specifinių knygoje nagrinėjamų problemų – imigraciją ir kultūrų susidūrimą šiuolaikiniame pasaulyje. Knygoje apie tai galėsite paskaityti nuo kito, 29-ojo skyriaus. O bloge pradėsiu nuo dabar.

Kartais norint geriau perprasti problemą, verta pasižiūrėti ją iš kitos pusės, ne per sau įprastą, bet kažkieno kito prizmę. Žinome kokių problemų sukelia Vakaruose imigrantai – terorizmas, didelės socialinės išlaidos, skurdas, diskriminacija, etc. Turime savo nuomonių apie tai. O kaip tai atrodo patiems imigrantams, kaip jie mato tas savąsias problemas? Pateiksiu jums, mano nuomone, nepaprastai vertingą straipsnį apie tai, ačiū tam, kas išvertė, pacituosiu esmę, t.y. pradžią:

Derya Little “Islamas, imigracija ir yrantys krikščioniški Vakarai“

“Aš esu imigrantė.

Kada santuoka atvedė mane į JAV, aš kalbėjau angliškai, buvau doktorantė, krikščionė, ištekėjusi už amerikiečio. Tikrai man turėjo būti lengva integruotis. Tačiau buvo kitaip.

Vakaruose viskas buvo kitaip. Tai pirmą kartą pastebėjau dar atvykusi į Angliją mokytis. Kai purių bandelių, šilto alaus ir puošnių bažnyčių naujumas nublanko, liko tik be saiko girtaujantis jaunimas ir abejingi suaugusieji. Niekam nerūpėjo, kas ką veikia, ir kai kurių gerų žmonių pastangos padėti kitiems likdavo nepastebėtos. Iš Šekspyro ir Tolkieno žemės liko tik šlovingos jos praeities šešėlis.

Santuoka dar labiau nutolino mane nuo tėvynės. Su amerikiečiais buvo lengviau bendrauti, ir pokalbis mezgėsi natūraliau. Bet tas abejingumas kitiems ir visus apėmęs individualizmas šį naują gyvenimą pavertė labiau uždaru, nei tikėjausi. Net Bažnyčioje pokalbiai ir santykiai buvo paviršutiniški, o kasdieniai darbai trukdė užsimegzti gilioms draugystėms.

Jau praėjo aštuoneri metai, bet vis dar nesu įsitikinusi, kad integravausi. Žinoma, mano akcentas nebe toks ryškus, kaip anksčiau, ir suvalgau daugiau mėsainių negu sveika, bet didele dalimi vis dar tebesu svetimšalė. Mane, imigrantę, palaikė ne Amerikos kultūra, bet mano tikėjimas ir santuoka.

Dabar įsivaizduokite save angliškai nekalbančiu musulmonu. Jūs užaugote šalyje, kurioje moterys niekada nedėvi šortų, visur viešpatauja siaubinga korupcija, o mintis, kad vyriausybė mokėtų pinigus už nieko neveikimą, pasirodytų be galo juokinga. Tokios idėjos, kaip visų žmonių prigimtinė lygybė, žodžio laisvė, demokratija arba darbo etika yra visiškai beprasmės arba nesuvokiamos.

Antra vertus, gyvenimas Vakaruose atrodo lyg rojus. Visi gyvena milžiniškuose namuose, vairuoja fantastiškus automobilius, daug maisto. Tai pažadėtoji žemė. Tačiau norint visa tai turėti reikia turėti įgūdžių arba išsilavinimą, kuris tikriausiai būtų leidęs jums gauti padorų darbą gimtojoje šalyje, jei būtumėte joje pasilikę. Tačiau neturtingam arba nekvalifikuotam imigrantui žolė pasirodo ne tokia žalia, kaip tikėjosi. Daugiau nei tikėtina, kad nerasite pelningo darbo, ypač jei nekalbate vietine kalba. Arba turėtumėte persikelti į šalį, kurioje socialinė aprūpinimo sistema liberalesnė, arba kovoti dėl nepatrauklių, bet vis tiek retai pasitaikančių darbo vietų. Staiga jūs pamatote, kad nei didžiulis namas, nei fantastiškas automobilis nepasiekiami.

Šalia finansinių rūpesčių jūs suprantate, kad Vakarai – tikrai keista vieta. Už kiekvieno kampo pamatysi girtavimą, ištvirkavimą, svetimavimą ir girdėsi nešvankybes. Išpažindami religiją, kurioje moterys laikomos žemesnėmis, ir pasaulėžiūrą, vaizduojančią Vakarų šalis kolonizatorėmis ir vagimis, vienintelė vieta, kuriai galite priklausyti, lieka savoji tauta. Kam jums asimiliuotis?

Karingiau nusiteikusiems Vakarai yra pribrendę užėmimui. Jų amoralumas daro gėdą prieš Dievą. Praeityje netikėliai turėjo armijas apsiginti, dabar jų silpnumas reiškia atvirą kvietimą.

Nesupraskite manęs klaidingai. Nėra žemėje vietos, kur labiau norėčiau užauginti savo vaikus nei Amerikoje. Mano sūnūs sužinos, kaip svarbu žmogaus orumas, sąžiningas darbas ir laisvė. Mano dukros augs žinodamos, kad yra branginamos ir saugomos. Viskas, ką šiandien vertina Vakarai, atėjo iš krikščionybės, o viskas, kas šiandien Vakaruose bloga – tai nukrypimas nuo šio krikščioniškojo paveldo. Kai Kristaus įtaka sumenksta, pasitraukia ir visi geri dalykai, kurie pavertė Vakarus pavydėtinais.

Noriu paklausti: ar gailestinga skatinti didesnę imigraciją vykdant atvirų durų politiką ir teikiant neribotą vyriausybės pagalbą?

Didžiausia imigracijos politikos problema yra ta, kad jie siūlo tik duonos. Tačiau, kaip Kristus sakė šėtonui dykumoje, „žmogus gyvas ne vien duona“. Kai atskiriame fizinį aspektą nuo dvasinio, rezultatas yra ištuštinta kultūra, kurioje dabar ir gyvename.“

Taigi, ką gali imigrantams pasiūlyti Vakarai ir ką jie siūlo? Netgi nebūtinai dėl imigrantų, bet ir dėl įvairių rasinių ir tautinių mažumų. Kodėl yra tiek daug problemų? Dėl to, kad jų yra sutinka visi, bent jau neimigrantai. Vieni rėkia, kad pažeidinėjamos imigrantų teisės ir kad klesti sisteminis rasizmas. Kiti – kad pažeidinėjamos vietinių teisės ir nekontroliuojama imigracija turi didžiai blogų padarinių. Rasinis teisingumas yra vienas iš artimiausios Bideno prezidentavimo programos, kaip kad jis skelbia, keturių prioritetų. Reikalų, problemų ir klausimų yra labai daug. Atrodytų, jie ne tokie ir aktualūs Lietuvai, kiek gi pas mus tų imigrantų, mes emigrantų, o ne imigrantų šalis, taip pat ir gana homogeniška šalis lygtai neturime didesnių tarp-rasinių ar tarp-etninių konfliktų. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Todėl visa tai detaliau panagrinėsiu sekančiuose bloguose. Taip pat pristatysiu ir kodėl šią temą pavadinau “multikultūralizmas“.

%d bloggers like this: