29) 2021-01-11

Kas toliau? Tema iš pirmo žvilgsnio – paprasta, tačiau tokia plati, kad svarbiausiai – sugalvoti nuo ko pradėti. Pradėkim nuo ekonomikos. Juk ji paprastai mums rūpi labiausiai?

Kaip kad daro geriausi šiuolaikiniai ekonomistai, kurie visus ekonominius sprendimus siūlo grįsti kaštų-naudos analize, padarykime taip ir mes. Pradžiai ir išanalizuokime imigracijos reiškinį per naudą. Kam kokia iš to nauda?

Tam panaudosiu puikią knygą, kurioje jau tai (ir ne vien tai) išsamiai padaryta:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Ji nagrinėja beveik vien Jungtinės Karalystės patirtį, na, bet tai ta šalis, kuri imigrantų priėmė kone daugiausiai (neskaitant, aišku, tokios kaip JAV) ir, galų gale, tai buvo kone pagrindinis faktorius, dėl kurio nubalsuota dėl išstojimo iš ES (knyga parašyta dar prieš tai). Taigi, pradžiai, kokia ekonominė nauda iš imigracijos valstybei, konkrečiai – Jungtinei Karalystė?

Ši knyga pasižymi dar ir šiais laikais retai bepasitaikančia ypatybe – ji nagrinėja argumentus už ir prieš. Taigi, ko dar bereikia, kai yra tokia puiki proga man jos pagalba pademonstruoti tai, kas anksčiau buvo vadinama objektyviąja tiriamąja žurnalistika? Ta proga padarysiu gerą darbą ir pateiksiu visą jos skyrių su visu pavadinimu:

“AR MASINĖ IMIGRACIJA DUODA EKONOMINĖS NAUDOS?

Neturtingo žmogaus požiūris į imigraciją – “jie čia atvyksta ir užima mūsų darbo vietas“ – dažnai parodijuojamas kaip ekonominio neraštingumo pavyzdys; kai tai susiję su rasizmu, tipiški kaltę jaučiantys vidurinės klasės atstovai gauna vienintelę progą pasišaipyti iš neišprusimo tų, kuriems sekasi prasčiau.

Kad ir kokie būtų socialiniai kaštai, imigracija neabejotinai yra ekonomiškai naudinga, mat sunkiai dirbantys ir verslūs atvykėliai atlieka darbus, kurių patys britai dirbti nenori ir be jų mūsų ekonomika sugriūtų. Yasminas Alibhai-Brownas, laikraštyje Independent dėstė: “Aš jau seniai puoselėju vieną fantaziją. Milijonams čia gimusių britų dėl visko – nedarbo, prastųjų viešųjų paslaugų, nusikalstamumo, smurto, socialinės įtampos ir netgi prievartavimų – kaltinant imigrantus, gal mums vertėtų įsteigti kasmetinę dieną pavadinimu “Be imigrantų“. Mes, kurie dabar esame viešai puolami, ir mūsų vaikai, anksčiau atvykusieji ir jų palikuonys, turėtumėme sudėti savo įrankius, uždaryti savo parduotuves ir žygiuoti pasipuošę gražiausiais drabužiais, kad daugybei mūsų nevertinančių piliečių parodytumėme, kiek daug mes darome. Ta diena galėtų būti Mary Seacole, jamaikietės, slaugiusios mūsų karius Krymo kare, gimtadienis. Visuose isteriškuose debatuose apie imigraciją visiems virš galvų, kaip erelis virš debesų, kybo klausimas: kas nutiktų, jei imigrantai išvyktų?“

Kaip tik šis klausimas buvo užduotas Radio 4 laidoje The Day the Imigrants Left. Joje buvo pažvelgta į Visbecho miestelį netoli Piterboro, tapusį daugiau nei devynių tūkstančių laukuose ir fabrikuose dirbančių Rytų europiečių namais. Nors darbo tuo metu neturėjo du tūkstančiai vietinių, regiono darbdaviai teigė, kad jei ne derlių nuimantys lenkai ir lietuviai, vaisiai tiesiog pūtų laukuose, nes vietiniai atsisako dirbti šį darbą. Kai BBC tuziną užsieniečių pakeitė britais, pusė jų darbe nepasirodė arba vėlavo jau pirmą dieną.

Visada teigiama, kad imigrantai yra reikalingi, nes jų lūkesčiai mažesni ir jie sutinka dirbti už mažesnį nei rinkos kaina atlygį. Kaip Telegraph rašė Rytų Midlande gimusi Marry Riddel, “[Gordonas] Brownas turėtų pasakyti tai, ką teigti politiškai neįmanoma: kad imigracija buvo ir bus palaiminimas. Jis turėtų atkreipti dėmesį į personalu aprūpintas ligonines ir prieglaudas, surinktas bulves ir iššluotas gatves, į visus, netgi recesijos laikotarpiu, atliekamus darbus, kurių vietiniai dirbti negali arba nenori.“

Įsitikinimas, kad imigracija leidžia išspręsti vietinės darbo jėgos trūkumo problemas, neabejotinai plačiai paplitęs. 2004 m., prieš pat Europos Sąjungos plėtrą, kai Vidaus reikalų ministerija užtikrintai prognozavo, neva per metus į Britaniją atvyks apytiksliai 15 tūkst. imigrantų iš Rytų Europos (tik šiek tiek atsilikdama nuo tikrojo skaičiaus – 447 tūkst. per dvejus metus), šį įsitikinimą aiškiai suformulavo Tony Blairas: “Mūsų darbo rinkoje yra pusė milijono laisvų darbo vietų ir tam, kad jos būtų užpildytos, mūsų stipriai, augančiai ekonomikai reikalinga imigracija <…> kai kurios jų reikalauja nekvalifikuoto darbo, kurio čia gyvenantys žmonės nėra pasirengę atlikti <…> ketvirtadalis visų sveikatos priežiūros darbuotojų yra gimę svetur <…> 23 procentai mūsų aukštojo mokslo institucijų darbuotojų nėra JK piliečiai <…> Be jų indėlio mūsų viešųjų paslaugų sektorius būtų arti žlugimo ribos.“ Tai tapo vyriausybės politikos pagrindu. Ir vis dėlto galima ginčytis, kad argumentas, esą imigracija naudinga ekonomikai, yra toks pat silpnas kaip ir skustagalvio, kaltinančio indą imigrantą, neva užėmė jo darbo vietą. Iš tikrųjų bet kokia ekonominė masinės imigracijos nauda yra nedidelė, trumpalaikė, juntama beveik išimtinai tik turtingųjų ir visiškai nereikšminama atsižvelgiant į ilgalaikius socialinius kaštus.

Suprantama, kai kurie ekonomistai yra įsitikinę, kad imigracija teikia ekonominę naudą. Knygoje Economics Costs to International Labor Restrictions ekonomistai Jonathonas Mosesas ir Bjornas Letnesas paskaičiavo, kad nauda iš laisvos migracijos “siektų net 55 milijardus dolerių“. JAV Mokslų akademijos skaičiavimais, vidutinis užsienyje gimęs Amerikos rezidentas yra netto trijų tūkstančių dolerių viešųjų lėšų gavėjas, o jų vaikai – vidutiniškai 80 tūkst. dolerių netto indėlininkai. Vienos Europos valstybės studija atskleidė, kad 1 proc. populiacijos prieaugis dėl imigracijos yra sietinas su ekonominio aktyvumo padidėjimu 1,25-1,5 procentais. Tačiau ne mažiau ekonomistų gina priešingą poziciją. Nacionalinio ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, 2004-2009 m. imigrantai iš Rytų Europos Britanijos populiaciją padidino 1 proc., o produkciją – tik 0,38 proc., taigi augimui turėjo “nereikšmingos“ įtakos. Knygoje Heaven’s Door Harvardo profesorius George’as Borjasas padarė išvadą, kad ekonominė nauda, kurią JAV gauna iš imigracijos, veikiausiai nesiekia 10 milijardų dolerių per metus, ir tai neatsižvelgiant į gerovės užtikrinimo sistemos, mokyklų ir ligoninių kaštus.

Olandijos WRR, Mokslo taryba vyriausybės politikai formuoti, reziumavo: “Tokiai ekonomikai, kokia šiuo metu yra Olandijos, nauda iš imigracijos yra maža, jeigu ne bevertė.“

Herbertas Grubelas, Kanados Fraserio instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas ir vienas knygos The Effects of Mass Immigration on Canadian Living Standards and Society sudarytojų, apskaičiavo, jog per dvylika metų iki 2002-ųjų į šalį atvykę imigrantai vien 2012 m. kanadiečiams sudarė 18,5 milijardo dolerių naštą. Ir tai atsižvelgiant į tai, kad imigruojantys į Kanadą būna kvalifikuoti daug dažniau nei atvykstantieji į Europą.

Gana aiškus vienas dalykas: nesvarbu, naudos ar kaštų ekonomikai duotų imigracija, jie yra maži. Vadovaujantis 2008 m. Lordų rūmų užklausa, kurią sudarė 70 rašytinių ir 35 žodinius plataus spektro žmonių bei institucijų Britanijoje ir už jos ribų, tarp kurių buvo akademikų, analitinių centrų, darbdavių ir darbuotojų asociacijų, nevyriausybinių organizacijų, vietinės valdžios ir jos departamentų atstovų liudijimai, ekonominė imigracijos nauda praktiškai neegzistuoja. Lordai paskelbė, jog didžiausios naudos iš tarptautinės migracijos gauna “patys migrantai“: “Mes beradome jokio pagrindimo dažnai vyriausybės, verslo ir kitų veikėjų pateikiamam argumentui, esą netto imigracija – imigracija minus emigracija – dabartiniams JK gyventojams sukuria ženklią ekonominę naudą.“

Imigracija padidina BVP, tačiau tai viso labo ekonomikos dydžio, o ne pajamų, tenkančių vienam populiacijos nariui, matas. Kaip teigė Lordų rūmų atstovai, “ir teorija, ir prieinami empiriniai duomenys rodo, kad poveikis buvo mažas, ypač ilgalaikėje perspektyvoje“, ir kad imigracija “vietinei populiacijai davė santykinai mažai kaštų ir mažos naudos“. Jie taip pat padarė išvadą, kad imigracija nesumažino darbo jėgos trūkumo, nes, padidindama darbo jėgos paklausą, ji taip pat lėmė neužpildytų darbo vietų gausėjimą. Imigracija veda į nesibaigiantį imigracijos ciklą. Anot ITEM klubo, vienos garsiausių Britanijoje ekonomines įžvalgas teikiančių organizacijų, naujausia imigracijos banga neturėjo įtakos BVP daliai, tenkančiai vienam gyventojui, arba net šiek tiek ją sumažino. Vyriausybės teiginys, kad imigracija valstybės iždą papildė 2,5 milijono svarų sterlingų taip pat buvo kvestionuotas: remiantis Lordų rūmų atstovais, įtaka jam “veikiausiai buvo maža“. Jie padarė išvadą, kad teigiamos netto migracijos nauda ekonomikai buvo “maža arba nereikšminga“ ir pasiūlė formuojant viešąją politiką vadovautis kitais kriterijais, “tarp jų – įvairovės, socialinės sanglaudos bei populiacijos augimo privalumais ir trūkumais“.

[Toliau yra viena iš mano mėgstamiausių šios knygos ištraukų, kurią paryškinsiu. Mat ji labai paprastai paaiškina (nes tik vienu aspektu) tai, ką aš bandau paaiškinti tiek šioje svetainėje, tiek savo feisbuko profilyje – kas tai yra liberalmarksizmas ir kodėl tai yra absoliučiai vyraujanti ideologija šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje:]

Tikroji diskusija yra veikiau ne ekonominė, o politinė ir moralinė, nes įvairovė padėjo suvienyti socialinius radikalios kairės ir ekonominius radikalios dešinės tikslus. Nors kairė laimėjo daugelį XX a. socialinių ginčų, dešinė iškovojo ekonominius, ir juodvi nėra nesuderinamos. Laisvosios rinkos šalininkams nacionalizmas nepriimtinas dėl to, kad varžo laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą. O kultūrinio radikalizmo ir ekonominio liberalizmo derinys po 1968 m. gimusiai kartai buvo labai patrauklus. Po septintojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos ir devintojo dešimtmečio komunizmo nuosmukio ir pinigų rinkos dereguliavimo kultūriniai radikalai pradėjo naudoti ekonominio liberalizmo argumentus (tradiciškai priskiriamus dešiniam sparnui) kovodami dėl to, kad būtų laisvai mainomasi ne tik prekėmis ir paslaugomis, bet ir žmonėmis. Tai viliojanti idėja, kuri kviečia: daryk gera ir tapsi turtingas. Besivystančios šalys suteikia beveik neišsenkantį darbuotojų, kurių Vakarams reikia sudėtingiems, pavojingiems, purviniems ir žeminantiems darbams, šaltinį. Suteikti darbą, pasiūlyti geresnį gyvenimą milijonams ne dėl savo pačių kaltės vargstančių žmonių taip pat yra etiška. Tad kodėl gi neturėtume leisti jiems pabėgti nuo jų apverktinų gyvenimų ir tuo pačiu pasiūlyti savo pigių paslaugų?

Didžiausias šio plano trūkumas: darbuotojų stoka paprastai yra trumpalaikis reiškinys, o imigruojama dažnai visam laikui. Daugybė imigrantų iš Sandraugos valstybių į Britaniją pirmiausiai buvo atgabenti tam, kad dirbtų darbus, kurių nenorėjo vietiniai, o kai šie darbai išnyko, imigrantai liko. Be to, nors pramonė gali norėti pigios darbo jėgos, tai ne tas pat, kas jos poreikis. Septintajame dešimtmetyje ir Japonijos, ir Britanijos tekstilės pramoninkai reikalavo padidinti imigraciją, tačiau Japonija atsisakė. Todėl Japonijos tekstilės pramoninkai investavo į našesnes mašinas ir nekvalifikuotą darbą pirko užsienyje, o Britanija importavo pigią pakistaniečių darbo jėgą. Tačiau šie imigrantai iš Pakistano, kaip ir turkai Rūro slėnyje bei alžyriečiai Prancūzijos lino malūnuose, buvo įdarbinti pramonės šakose, jau skaičiavusiose paskutines dienas. (Keista, nors britų profsąjungos prieštarauja darbų perkėlimui į Aziją, jos retai teužsimena apie pigios darbo jėgos imigraciją, nors galiausiai šie du ekonomikos procesai yra tapatūs.)

Imigrantai, nors planuoja atvykti laikinai, savo naujojoje tėvynėje dažnai pasijunta besą įstrigę, negalintys grįžti namo ir nelaimingi. Taip nutiko kiekvienai grupei pradedant hugenotais, kurių daugybė iki pabaigos tikėjo grįšią į Prancūziją, ir baigiant benamiais airiais Kemdene, kuriems grįžti į namus buvo gėda. Būtent todėl laikino darbo sistemos niekada neveikia kaip tikėtasi ir, pasak Lordų rūmų atstovų, “nėra nieko pastovesnio už laikiną imigraciją“. Investuoti į asmenų, kurie bus priversti išvykti, mokymą – nesąmonė, o versti imigrantus palikti šalį po to, kai jie čia jau sukūrė šeimas, dar ir neetiška.

Būtent todėl neoliberalizmas kaip utopija subliūkšta. Globalizmas turi daugybę privalumų, tačiau painiojamas su universalizmu, gali tapti ideologine dogma, ignoruojančia pasekmes žmonėms. Phillippe’as Legrainas klausia: “Kodėl galime nemokėdami mokesčių importuoti kompiuterius iš Azijos, tačiau azijiečiai laisvai negali atvykti pas mus gaminti kompiuterių? Kodėl darbuotojų migracija į laisvas darbo vietas šalies viduje yra gėris, o tų pačių motyvų skatinama migracija tarp šalių – blogis?“ Todėl, kad žmonės nėra kompiuteriai. Gėrybes galima vežti laisvai, nes, kai jos tampa nebereikalingos, jas galima išmesti, o žmonių – ne. Imigracija yra visoms šalims ilgalaikių pasekmių turintis reiškinys. Be to, įgalindama įmones keliauti ten, kur gyvena pigi darbo jėga, globalizacija sumažino poreikį vežioti darbuotojus. Pastarasis sprendimas sukelia daug mažiau trikdžių ir namų ilgesio.

Kai kalbama apie imigraciją, ekonomistai paprastai ignoruoja socialinius kaštus. Ar jiems šautų į galvą taip pat elgtis matuojant, pavyzdžiui, alkoholio industrijos augimą ir neatsinaujinančių išteklių sunaudojimą? Atviros sienos – ypač tol, kol didelėje pasaulio dalyje gimstamumas didelis – turi milžiniškų neekonominių pasekmių. Taigi verslas gali trokšti nesibaigiančios užsieniečių darbuotojų pasiūlos, tačiau kodėl mes stambaus verslo interesus keliame aukščiau už galimus jų veiksmų socialinius kaštus? Todėl, kad tai susiję su įvairove. Ir vis dėlto socialiniai imigracijos kaštai yra tam tikros formos rinkos trūkumas. Jis atsiranda todėl, kad verslas gali džiaugtis imigrantų teikiama nauda, tačiau neprivalo tiesiogiai mokėti už imigrantų gerovės palaikymą, būstus ir mokyklas tada, kai jie tampa nebereikalingi.

Kai į valdžią Jungtinėje Karalystėje atėjo naujieji leiboristai, viešasis ir privatus sektoriai išgyveno akivaizdų įgūdžių ir darbo jėgos stygių, todėl daugybė darbdavių užsiėmė lobizmu ir skatino vyriausybę atverti duris. Leiboristai, ir anksčiau troškę susidraugauti su verslininkais, suprato, kad pasitaikė reta proga, kai ši draugystė gali būti puikiai suderinama su jų progresyvistine politika – įvairovės skatinimu. Tai taip pat leido jiems apeiti didelę valstybei iškilusią kliūtį – priklausomybę nuo gerovės sistemos.“

%d bloggers like this: