30) 2021-01-22

Pereitame bloge apžvelgti visų ekonominių-socialinių imigracijos aspektų toli gražu nesugebėjau, todėl vėl į rankas imu šią knygą:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Tolimesniuose dviejuose skyriaus “Bedirbant darbus, kurių britai dirbti nenori“ poskyriuose radau tiek daug ką pacituoti šia tema, kad nusprendžiau ir vėl nesivarginti atsirinkinėdamas, o pateikti visą likusią šio skyriaus dalį pilnai. Paryškinsiu tas vietas, kurias labiausiai ir norėjau paryškinti.

Bet pirmiausiai avansu noriu pateikti ir paryškinti tolimesnę vieną šios knygos pastraipą, mano galva, geriausiai iliustruojančią tikrąjį “vietinių“ britų visuomenės požiūrį į imigrantus. Joje kaip tik minimas ir mano buvęs “kumyras“ Joe Strummer iš buvusios garsios britų pankroko grupės The Clash, kurios muzika vis dar suvirpina mano jautriąsias sielos stygas, na, ir pats garsusis nuo senų laikų komunistuojantis kūrėjas ir atlikėjas Billy Bragg:

Visai kaip iki valstybės skelbiamų įsitikinimų nepavyko pakilti Sovietų Sąjungos piliečiams, tai nepavyksta ir daugiakultūrinių valstybių gyventojams, o įvairovės dažnai garsiausiai šaukiasi Range Rover vairuotojai. Kai ateina metas į mokyklą leisti vaikus arba susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą, Londoną dažnai palieka net iškalbingiausi antirasistai. Joe Strummeris iš grupės The Clash, nors ir buvo kovos su rasizmu lyderis muzikinėje arenoje, paliko Londoną ir įsikūrė Somersete. Billy Braggas, liaudies muzikos atlikėjas ir kampanijų prieš rasizmą organizatorius, nors ir žinomas kaip “Barkingo bardas“, Garry Bushello žodžiais, pats “gyvena dideliame puikiame name vakarų Dorsete“. Braggas rengė kampanijas prieš Britų nacionalinį frontą savo gimtajame mieste, tačiau pats gyvena vienoje “balčiausių“ vietų Europoje. Žinoma, jis galėtų teigti turintis teisę kalbėti, nes Barkingą paliko ne dėl imigracijos, o todėl, kad yra turtingas ir norėjo gražios bei erdvios vietos. Mickas Jaggeris taip pat užaugo kitapus upės vis dar itin baltame, tačiau neturtingame Darfurte, ir, užuot ten pasilikęs, pasirinko laiką leisti Prancūzijoje ar Martinikoje, kaip būtų pasielgęs ir bet kuris kitas sveiko proto žmogus. Tačiau sunkiai uždirbti Braggo pinigai suteikia jam tai, ką filosofai vadina moraline sėkme ir ko stokoja Barkingo gyventojai. Moralinės sėkmės stoka reiškia, kad likimas tave privertė pasirinkti mažesnę iš dviejų blogybių: susitaikyti su socialinėmis permainomis, kurios daro tave nelaimingą, ar būti rasistu. Kai išprotėję BNP rėmėjai, kaltinantys jį hipokratija, prieš Braggą pradėjo neapykantos laiškų kampaniją, jis spaudai pareiškė: “Rasizmo politiką žmonės atmeta net tokiame mieguistame kaime kaip mūsų.“ Ir vis dėlto mieguistame kaime gyvenantiems žmonėms atmesti rasizmo politiką nėra sunku, nes jie beveik nepatiria įvairovės sukeliamų sunkumų.

Toliau kaip žadėjau:

“GEROVĖS SPĄSTAI

Pagyrimus imigrantams už jų darbo etiką ir dinamiškumą komentatoriai dažnai naudoja kaip lazdą mušti vietinius nepastebėdami, kad šioms dviem grupėms siūlomos paskatos yra skirtingos. Pažvelgus į statistiką, teiginys, kad Britanijai “reikia“ pigios darbo jėgos, atrodo keistas. Baigiantis leiboristų valdymo laikotarpiui, valstybės paramą gavo 5,8 milijono žmonių, o daugelį tuo laikotarpiu sukurtų darbo vietų buvo užėmę imigrantai – 56 proc. (darbą rado 95 proc. iš 750 tūkst. arba daugiau į Britaniją atvykusių lenkų). Ir nors didelio nedarbo regionų gausu Šiaurės Anglijoje ir Pietų Velse, bene prasčiausia padėtis susiklostė Londono priemiesčiuose (kur iki bankų krizės nekvalifikuotų ir žemos kvalifikacijos darbo vietų netrūko). Taip pat yra visose vietose, pasiekiamose pėsčiomis iš Londono Sičio, ekonominio visatos centro, kuriame samdomi tūkstančiai mažai apmokamų darbuotojų iš Subsacharinės Afrikos ir Pietų Amerikos.

Laimėjęs rinkimus, Tonis Blairas pavedė Birkenhede išrinktam Parlamento nariui Frankui Fieldui apie gerovės sistemą “įsivaizduoti neįsivaizduojama“. Jis tai padarė, todėl jam buvo pasiūlyta vieta kitame departamente. Tačiau be gerovės sistemos pertvarkos išspręsti darbo jėgos trūkumo problemą buvo neįmanoma, nes daugybei pašalpas gaunančių britų siekti prastai apmokamų darbų, tokių kaip vaisių rinkimas, buvo paprasčiausiai ekonomiškai neracionalu. Todėl leiboristai pasirinko imigraciją.

Savo sprendimą jie pateisino kaip humaniškiausią ir vietinių, ir imigrantų atžvilgiu. Kai Lanas Duncanas Smithas, atsakingas už darbo ir pensijų politiką, 2010 m. pasiūlė bedarbiams persikraustyti į kaimyninius miestus, kur yra laisvų darbo vietų, parlamentarė Diane Abbot jo pasiūlymą pavadino žiauriu ir visiškai nepriimtinu. Vis dėlto, kai valdžia skatino milijonus žmonių keliauti aplink pusę pasaulio ir žeminančiais darbais tarnauti turtingiesiems, jos pačios tėvai atkeliavo net iš Jamaikos. Ar britams tokie darbai yra pernelyg žeminantys? Leiboristai dėl tokios jų pozicijos neabejotinai laimi, nes ji skatina ir išmokų gavėjus, ir imigrantus balsuoti už juos. Tačiau tai trumpalaikis sprendimas, jis sukuria dvi ilgalaikes problemas, susijusias su įvairove ir ilgalaikiu nedarbu.

Taip pat yra grupė, kuri dėl šio sprendimo neabejotinai nukenčia – tai skurstantys dirbantieji. Nuo 2004 m. 20 proc. mažiausiai uždirbančių asmenų pajamos dar labiau nusmuko. UCL profesoriaus Christiano Dustmanno atliktas tyrimas atskleidė, kad nors apskritai imigracija turi teigiamą poveikį pajamoms, “ji mažina prasčiausiai apmokamuose darbuose dirbančių asmenų pajamas“. Imigrantų ir vietinių santykiui išaugus 1 proc., dešimtadalio mažiausias pajamas gaunančių asmenų atlyginimo mažėjo 0,5 proc., medianines pajamas gaunančių asmenų atlyginimas mažėjo 0,5 proc., medianines pajamas gaunančių asmenų atlyginimai didėjo 0,6 proc., o 10 proc. gaunančių didžiausias pajamas – 0,4 proc. Lordų rūmų atstovai priėjo prie išvados, kad “prasčiausiai apmokamiems JK darbuotojams imigracija turėjo mažą neigiamą, o gaunantiems didesnes pajamas – mažą teigiamą poveikį. Labiau tikėtina, kad tarp darbuotojų, kurių pajamos nukentėjo, atsidūrė anksčiau atvykę imigrantai ir etninių mažumų nariai.“ Slau mieste pakistaniečiai pyko ant atvykstančių lenkų, “kurių įgūdžiai buvo aukštesni ir kurie buvo pasirengę dirbti už žemesnį atlyginimą“, o juodaodžių atstovai skundėsi, kad Rytų europiečiai užima darbo vietas, kurios kitu atveju atitektų jauniems juodaodžiams. Taigi kuo daugiau yra imigrantų, tuo mažiau iš imigracijos pelnosi imigrantai ir jų vaikai.

Profesorius Dustmannas taip pat atkreipė dėmesį, kad pigi darbo jėga naudinga “didelėms korporacijoms, kurios gauna pigių, į profsąjungas nesusiorganizavusių darbuotojų“, taip pat “namų savininkams, stebintiems jų turto kainos augimą, ir vidurinės klasės specialistams, kurie su imigrantais nesivaržo, o perka jų paslaugas. Štai kodėl stambūs verslininkai ir jų nuomonės skleidėjai – CBI, Prekybos rūmai, Financial Timas ir The Economist – be išlygų yra už atviresnes sienas.“ Lordai pridėjo: “Dauguma mūsų liudininkų sutiko, kad imigracija turi neigiamos įtakos žemos kvalifikacijos darbininkų atlyginimams. Londono miesto korporacija taip pat priėjo prie išvados, kad imigrantų koncentracija prastai apmokamuose darbuose sostinėje “ženkliai spaudė žemyn mažiausius rinkos atlyginimus“. Amerikoje George’as Borjasas apskaičiavo, kad 1980 – 2000 m. imigracija labiausiai skurstančių vietinių atlyginimus sumažino 7 procentais. JAV Darbo statistikos departamento skaičiavimais, pusės menkų įgūdžių amerikiečių atlyginimo sumažėjimą lėmė konkurencija su imigrantais, o Nacionalinė mokslų akademija teigė, kad imigracija paaiškinamas 44 proc. mokyklos nebaigusių asmenų atlyginimų nuosmukis.

Vietinių atlyginimai smunka ir dėl didėjančios baimės netekti darbo. Imigracija taip pat leidžia darbdaviams faktiškai mokėti mažesnius nei minimalūs atlyginimus, nes iš savo teisių neišmanančių imigrantų galima reikalauti įvairių mokesčių. Ji turi įtakos ir jaunimo bedarbystei: 2004 – 2008 m., imigracijai pasiekus piką, jaunų bedarbių padaugėjo šimtu tūkstančių. Taip yra todėl, kad iškart po mokyklos prastai apmokamų darbų ieškantys abiturientai yra tiesioginiai imigrantų konkurentai. Imigrantai nesijaudina ir dėl profsąjungų, nes etniškai įvairiose darbuotojų grupėse šie judėjimai gerokai silpnesni. Sumažindama darbo kaštus, imigracija netgi galėjo prisidėti prie pastaruosius trisdešimt metų vykusio žaibiško vykdomųjų vadovų atlyginimų augimo. 1980 m. vykdomųjų vadovų atlyginimų vidurkis nekvalifikuotų darbininkų vidutinį atlygį viršijo 42 kartus, 2010 m. – 431 kartą. Todėl nereikėtų stebėtis, kad vien 2006 – 2008 m., siekdamos trijų imigracijai palankių įstatymų priėmimo, Amerikos korporacijos lobistinei veiklai skyrė 345 milijonus dolerių. Iš jų 23 milijonus išleido Philip Morris ir 12 milijonų Exxon Mobile.

Taip pat nereikia stebėtis ir turtingų liberalų teiginiu, esą įvairovė ženkliai praturtina. Kaip esė How Serfdom Saved the Woman’s Movement pažymėjo Caitlin Flanagan, pramušti stiklo lubas moterims pavyko todėl, kad jų kasdieninius darbus dirbo imigrantai. “Naujuosius imigrantus uostuose pasitiko ne labai organizuota ir politiškai stipri savo lyties atstovių padėtį pagerinti pasiryžusi amerikiečių moterų grupė, – rašė ji, – o veikiau armija išsilavinusių, karjeros pakilimą išgyvenančių profesionalų klasės moterų, kurioms reikėjo, kad kas nors prižiūrėtų jų vaikus ir tvarkytų namus. Bet kokie svarstymai apie situacijos, kai baltosios moterys samdo tamsiaodes moteris jų purviniems darbams nudirbti, moralinį teisingumą paprasčiausiai išgaravo.“

Dar neseniai abu dirbantys vidurinės klasės šeimos nariai buvo retenybė. Šiandien, atrodo, tęsti karjerą po vaikų gimimo yra moterų teisė, tačiau dėl pragyvenimo (ypač būsto) kainų tai tapo ir neišvengiamybė. Tokiomis aplinkybėmis sulaukti nuolatinės pagalbos namuose beveik būtina. Vis dėlto besitęsiantis turtinguosius aptarnaujančio personalo importas yra vienas pagrindinių būsto, o drauge ir vidurinės klasės pragyvenimo kainų didėjimą lemiančių veiksnių. Imigracija paaiškinamas šiame šimtmetyje stebėtas kainų augimas 10 procentų. 1996 – 2006 m. į Londoną atsikėlė 989 tūkst. ne britų kilmės asmenų, o dar 200 tūkst. įsikūrė pietryčiuose. Vien 2004 ir 2006 m. sostinėje apsigyveno 230 tūkst. iš užjūrių atvykusių žmonių. Goldman Sachs skaičiavimais, namų ūkių padaugėjus 1 proc., trumpuoju laikotarpiu būsto kainos išauga 8 proc., o vėliau statybos bendrovėms sureagavus į padidėjusią paklausą, būsto kainų prieaugis sumažėja iki 6 procentų. Nuo 2000 iki 2008 m. vidutinių būsto kainų ir vidutinių metinių atlyginimų santykis išaugo nuo 4 iki 7.

Kai kalbama apie ekonominę masinės imigracijos naudą, žmonės dažnai pamiršta infrastruktūros kaštus. Netgi iždo paskelbti skaičiavimai, kad imigrantai sumokėjo daugiau mokesčių (31,2 milijardo svarų sterlingų), nei gavo pašalpų (28,8 milijardo), buvo atlikti neatsižvelgiant į kitas imigrantams suteiktas paslaugas, tokias kaip transporto, sveikatos apsaugos ir švietimo. Po to, kai IPPR analitinis centras paskelbė, kad 2003 – 2004 m. imigrantai iždui kainavo vidutiniškai 700 svarų sterlingų mažiau nei britai, vyriausybė šiuos rezultatus naudojo pagrįsti teiginiui, esą “egzistuojant imigracijai, iždo būklė yra geresnė, nei būtų be jos“. Ir vis dėlto ši analizė turėjo trūkumų, nes vienam emigrantų ir vienam vietinių gyventojų vaikui tenkančios švietimo, sveikatos priežiūros ir kitų viešųjų paslaugų išlaidos buvo priskirtos tik JK populiacijai, o ne padalytos po lygiai. MigrationWatch apskaičiavo, kad 1999 – 2000 m. migrantų populiacijos netto fiskalinė kaina iš tikrųjų siekė 100 milijonų svarų sterlingų (palyginimui – Vidaus reikalų ministerijos analizėje rašyta apie 2,5 milijardo svarų sterlingų naudą), o migrantų indėlis į biudžetą buvo mažesnis nei Britanijoje gimusių asmenų.

Į ilgalaikius struktūrinius imigracijos kaštus turėtų būti įskaičiuota nuo 2013 m. Anglijos ir Velso mokyklose įkurtų papildomų 64 tūkst. vietų kaina, per metus siekianti 130 milijonų svarų sterlingų. Per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį užsienyje gimusių motinų pagimdytų vaikų padaugėjo 64 proc. – iki 170 tūkst. per metus ir švietimo sistemoje kilo didelė įtampa. Kai 2009 m. vyriausybė paskelbė apie nuolatinį mokymo vietų stygių Londone, Tarppartinė grupė subalansuotai migracijai pakomentavo, kad spaudimas, kurį patyrė pradinės mokyklos, buvo glaudžiai susijęs su sienų kontrolės stoka. Dar daugiau, leiboristų parlamentaras Frankas Fieldas ir konservatorius Nicholas Soamesas teigė vyriausybę slėpus, kad spaudimą sukėlė imigracija, ir kalbėjus apie “vietines aplinkybes“. Tai buvęs “sąmoningas klaidinimas“.

Sąžiningoje ekonominėje analizėje taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad nuo 1997 m. kasmet 283 milijonus svarų sterlingų britams kainuodavo užsieniečių išlaikymas įkalinimo įstaigose. 1999 – 2009 m. užsieniečių kalinių padaugėjo iki 5 962, arba 110 proc., o britų – 20 procentų.

Trečdalis visų naujai susikūrusių namų ūkiu yra imigracijos rezultatas. Dėl jų kūrimosi didėja spaudimas priemiesčių infrastruktūrai, reikia daugiau kelių, traukinių linijų, oro uostų ir mašinų aikštelių, o visa ši infrastruktūra turi socialinius ir ekonominius kaštus. Didesnis gyventojų tankis ir dėl to susidarančios grūstys taip pat gali mažinti produktyvumą. Gyventojų tankis Anglijoje jau siekia 395 asmenis kvadratiniame kilometre ir yra didesnis nei bet kurioje Europos valstybėje, turinčioje daugiau nei milijoną gyventojų, ir yra septintas didžiausias pasaulyje. Prognozuojama, kad 2029 m. Britanijos populiacija sieks 70 milijonų, taigi bus 10 milijonų didesnė nei prieš 24 metus (remiantis Valstybiniu statistikos departamentu, per pastaruosius 50 metų jų populiacijos prognozių paklaida siekė iki 2,5 proc.).

Prastai pagarsėjusiame Question Time epizode, kuriame dalyvavo Nickas Griffinas, Jackas Straw teigia, esą neįmanoma užtikrinti, kad populiacija nepasieks 65 milijonų, nes tam reikėtų versti žmones turėti mažiau vaikų. Dėl šio teiginio niekas nesiginčija, nors jis buvo akivaizdžiai klaidingas. Britanijos gimstamumo rodiklis jau daugelį metų yra žemesnis nei 2,1 vaiko moteriai, taigi bet koks ilgesnėje perspektyvoje numatomas populiacijos augimas yra galimas tik dėl imigracijos. Kai pokario kūdikių bumo karta pradės išeiti, vietinių britų populiacija ims mažėti. Jei imigracijos nebūtų, dabartinė 62 milijonų populiacija amžiaus pabaigoje tesiektų 57,3 milijono, jei migracija būtų subalansuota – 64,3 milijono, o jei imigracija ir toliau vyks dabartiniu tempu, populiacija pasieks 91,9 milijono. Skirtumas tarp šių scenarijų yra apie 34,6 milijono imigrantų ir jų palikuonių, kurių dauguma būtų atvykę ne iš Europos. Tokia Britanija būtų įdomi vieta.

Į skaičiuojamus fizinius kaštus taip pat turėtumėme įtraukti integracijos kaštus, kurie, anot Oksfordo demografijos profesoriaus Davido Colemano, sudarytų 12,8 milijardo svarų sterlingų per metus. Kaip teigia profesorius Colemanas, turime “įtraukti visus integracijos proceso ir susijusius tolesnės imigracijos bei tarprasinių santykių kaštus, tarp kurių – specialaus švietimo, sveikatos apsaugos, būsto kaštai, poveikis didelės imigracijos zonose gyvenančių vietinių vaikų išsilavinimui, būtinybė nuolat atnaujinti imigrantų apgyvendintas miesto zonas, nusikalstamumo ir viešosios tvarkos problemos ir imigraciją didinantis efektas ateityje.“ Kaip dėl Bendruomenių departamento kaštų ir vietinės valdžios vaidmens siekiant užtikrinti “bendruomenių sanglaudą“ arba Lygybės ir žmogaus teisių komisijos kaštų dalies, tenkančios su rase ir religija susijusiems reikalams? Po 2005 m. liepos 7 d. teroro išpuolių Londone Britanijos mokesčių mokėtojai “bendruomenės sanglaudai“ išleidžia milžiniškas lėšas. Tačiau oficialiojoje statistikoje dalis imigracijos kaštų iškreiptai atrodo kaip imigracijos nauda. Kaip pažymėjo profesorius Colemanas, nacionalinėje statistikoje “įvairovės konsultanto“ atlyginimas atsispindi kaip ekonomikos prieaugio dalis. Argi nėra pagrindo jį išskaičiuoti – kaip dalį įvairovės valdymo kaštų?“ Štai taip vyriausybė skaičiuoja imigracijos naudą, o mes šaipomės iš žmonių, kurie sako, kad “jie atima mūsų darbus“.

Įvairovė nepadarė Britanijos ir išmanesnės. Vadovaujantis atvirų sienų naudą grindžiančia ekonomine logika, derėtų teigti, kad tai leidžia draugėn sutelkti geriausius pasaulio protus, tačiau Britanijos atveju taip nenutiko. Užuot buvusi viso pasaulio gramatikos mokykla, Europa tapo problemų krečiama valstybine bendrojo lavinimo mokykla. Europos Sąjunga pritraukia 85 proc. visų į išsivysčiusias šalis atvykstančių nekvalifikuotų darbuotojų ir tik 5 proc. – įgijusių aukštą kvalifikaciją, 55 proc. visų akademinį laipsnį turinčių imigrantų pritraukia JAV ir Kanada. Britanija patiria netto smegenų nutekėjimą: užsienyje dirba 1,4 – 1,6 milijono aukštąjį išsilavinimą įgijusių britų, o to paties lygmens išsilavinusių užsieniečių Britanijoje – 1,2 – 1,4 milijono. Argumentas “imigracija – tai dinamizmas“ grindžiamas prielaida, kad daugumai imigrantų būdingas polėkis, energija ir sumanumas. Žinoma, pirmieji Amerikos naujakuriai buvo nušluoti brutaliu darvinišku būdu, o vėlesni atvykėliai į Amerikos kolonijas dažnai būdavo atkaklesni už likusius namie (ir, kadangi JAV neturėjo gerovės sistemos, 40 proc. vis tiek grįžo namo be skatiko). Tačiau nors daugybė nūdienos migrantų tenka išgyventi pavojingas keliones, XXI imigracija nėra tokia sudėtinga, o išgyvenimas gerovės valstybėje taip pat paprastesnis.

2007 m. IPPR ataskaitoje buvo skelbiama išvada, kad “šimtai tūkstančių imigrantų Britaniją ir jos ekonomiką sekina, o ne teikia jai naudos“. Imigrantai iš turtingų šalių ekonomiką skatina, tačiau atvykusieji iš besivystančiojo pasaulio kainuoja daugiau, nei patys duoda. Ataskaita atskleidė, kad iš 650 tūkst. Britanijoje gyvenančių somaliečių, pakistaniečių, bengalų ir turkų darbą turi tik mažiau nei pusė, o šių keturių bendruomenių priklausomybė nuo valstybės išmokų didžiausia šalyje. Tarp Britanijoje gyvenančių amerikiečių prašančiųjų valstybės paramos praktiškai nebuvo, tarp lenkų ir filipiniečių jie sudarė 1 proc., o tarp somaliečių – 39 procentus. Tik iš trylikos valstybių atvykę imigrantai sumokėdavo daugiau mokesčių nei Britanijos piliečiai. 2008 m. imigrantų užimtumo lygis siekė 68 proc., vietinių – 75 proc., taigi sunkiu darbu baltosioms šiukšlėms padedančio imigranto įvaizdis tebuvo vidurinės klasės fantazija. Šie skaičiai rodo, kad, žvelgiant iš priimančios valstybės perspektyvos, idealūs imigrantai yra tie, kurie atvyksta iš santykinai tokių pat turtingų valstybių.

Imigracija neabejotinai prisideda prie atvykėlių gimtosios šalies raidos trumpuoju laikotarpiu ir galimai yra vienas humaniškiausių būdų padėti sparčiau vystytis trečiajam pasauliui. Pasaulio banko duomenimis, 2006 m. migrantai į namus išsiuntė 250 milijardų dolerių – triskart daugiau nei turtingųjų valstybių parama besivystančioms šalims ir daugiau nei tiesioginės užsienio investicijos (jos sudarė 200 milijardų dolerių). Iš Britanijos į namus buvo išsiųsti 4 milijardai dolerių, o emigrantai į šalį atsiuntė 2,3 milijardo dolerių. Tadžikistane, Moldovoje ir Tonge pervedimai iš užsienio sudarė trečdalį ekonomikos, Hondūre – ketvirtadalį, o Šri Lankoje jų suma viršijo arbatos eksporto vertę. Filipinuose netgi švenčiama Migrantų darbuotojų diena, o šventės metu prezidentas išdalija Bagong Bayani (“šių dienų herojaus“) apdovanojimus dvidešimčiai išskirtinių emigrantų darbuotojų, nuosekliai siuntusių pinigus namo. Pastebėta, kad pervedimai taip pat yra efektyvesni nei užsienio valstybių parama. Tikimybė, jog pervedimai turės teigiamos įtakos vaikų galimybei pasilikti mokykloje, yra dešimt kartų didesnė, nei kad tokios įtakos turėtų kitos paramos formos. Kitaip tariant, pervedimai puikiai iliustruoja konservatyvią mintį, kad patys žmonės pinigus savo šeimoms leidžia išmintingiau nei valstybės tarnautojai.

Pervedimai padidina bendrą žmonijos gerovę ir kaip tik dėl to ekonomistai jiems pritaria. Tačiau imigracija iš tautos taip pat pavagia energingiausius jos žmones. Pavyzdžiui, daugelyje besivystančių šalių jaučiamas medicinos darbuotojų stygius, nes Vakarų šalys juos įdarbina išvengdamos pareigos prieš tai sumokėti už jų parengimą. Sunku suprasti, kodėl tai laikytina etišku elgesiu. Iš tikrųjų Jungtinės Tautos yra išleidusios tris rezoliucijas – 1967, 1968 ir 1972 m. – smerkiančias Vakarų valstybes už talentų atėmimą iš besivystančių šalių.

Ne taip seniai šešiolika Afrikos valstybių paprašė Britanijos liautis rekrutuoti jų slauges, kurios dažnai būna parengtos valstybės lėšomis. Smegenų nutekėjimas toks ženklus, kad neseniai Adis Abebos ekonomistai paskelbė, jog 20 tūkst. profesionalų netekimas per metus Afrikai kainuoja 4 milijardus dolerių.

Masinė imigracija sukuria ne tik smegenų nutekėjimą, bet ir leidžia pradanginti režimų disidentus. Šis triukas, kuriuo siekiama nepastebimai atsikratyti opozicijos, buvo naudojamas tokių komunistų lyderių, kaip Kastro ir Tito. Ji taip pat nepadeda besivystančiose šalyse sumažinti populiacinio spaudimo, nes skatina didesnį gimstamumą (tai pagrindžiama žurnale Social Psychology skelbtuose Ann Brittain straipsniuose: “Anticipated Child Loss to Migration and Sustained High Fertility in an East Caribbean Population“ (1991 m.) ir “Migration and the Demographic Transition: A West Indian Example“ (1990 m.), kuriame analizuotos 1880 – 1967 m. gimstamumo, mirštamumo ir migracijos tendencijos Šv. Bartolomėjaus saloje).

Suprantama, yra teigiančių, kad imigracija leidžia kvalifikuotiems specialistams paremti savo šalis ir šeimas perlaidomis, tobulinti savo kvalifikaciją pirmajame pasaulyje ir, įgijus dar tobulesnius įgūdžius, grįžti namo. Vis dėlto praktiškai taip nutinka gerokai rečiau nei teoriškai ir reemigracija paprastai prasideda tik stipriai pagerėjus ekonominei situacijai tėvynėje. Migracija iš Pietų Azijos vis dar yra dvylika kartų didesnė nei į priešingą pusę, o dauguma grįžtančiųjų yra jau pagyvenę asmenys.

Jei yra nors viena labiau nei imigracijos tema sentimentalizuota diskusija, tai diskusija apie Nacionalinę sveikatos tarnybą (NHS) – instituciją, kuri, anot buvusio kanclerio Nigelio Lawsono, iš viso, ką turi sekuliari Britanija, yra artimiausia religijai.

Dažnai teigiama, kad be darbuotojų iš užsienio NHS subyrėtų. Ir iš tiesų, apsilankymas NHS ligoninėje yra gyvam buvusios Britanijos imperijos visuomenės stebėjimui artimiausia patirtis, kokios tik gali tikėtis mano kartos žmogus: joje apsilankius, galima išvysti anglų konsultantus ir vadybininkus, kurie vadovauja daugybei indų gydytojų, australių slaugių ir afrikiečių akušerių. 2003 m. trečdalis visų gydytojų buvo gimę užjūryje, taigi NHS yra ypač kosmopolitiška net lyginant su mūsų įvairovės visuomene. Bet kodėl? Raktas į atsakymą slypi pavadinime: nuo darbuotojų iš užsienio šis nacionalinės gerovės valstybės perlas yra priklausomas kaip tik todėl, kad yra nacionalizuotas. Kadangi NHS praktiškai turi sveikatos apsaugos paslaugų monopolį, gydytojų atlyginimai yra mažesni, nei būtų jų darbo rinkos kaina – NHS naudojasi dominavimu rinkoje ir išlaiko mažesnius atlyginimus. Britai paprasčiausiai nenori dirbti už valstybinio medicinos monopolio nustatytą atlyginimą. Netgi JAV, kurioje populiacija kur kas įvairesnė ir patekti į medicinos specialistų gretas yra gana lengva, užsienyje gimę asmenys sudaro tik 15 proc. medicinos darbuotojų – dvigubai mažiau nei NHS.

Iš penkių profesijų, tarp kurių atstovų gimusieji užsienyje sudaro didžiausią dalį, dvi priklauso sveikatos apsaugos sričiai, o dar viena – mokslininko – yra labiausiai dominuojama valstybės sektoriaus. Net jei indų gydytojų įgūdžiai ir sunkus darbas valstybei yra didžiai naudingi ir vertintini, derėtų nepamiršti, kad dažnu atveju imigrantai pakeitė į užsienį, dažniausiai Šiaurės Ameriką, dėl geresnių atlyginimų išvykusius britų gydytojus. Taip pat kad Britanijoje yra 100 tūkst. slaugos profesinei veiklai visiškai parengtų, tačiau dėl pernelyg prastų atlyginimų ir darbo sąlygų ja neužsiimančių, darbuotojų, o trečdalis slaugai rengiamų asmenų mokymų nebaigia. (ir vargu ar etninė įvairovė NHS padidina paslaugų kokybę. Generalinei medicinos tarnybai užsienyje gimusius gydytojus tenka bausti keturis kartus dažniau nei jų vietinius kolegas.) Tai paradoksalu, nes nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą britai turi tik todėl, kad iki XX a. buvo pasiektas aukštas socialinio solidarumo lygis, o tam sąlygas iš dalies sudarė etninis šalies homogeniškumas. Visiškai nejausdami bendros tautinės tapatybės, žmonės nelinkę apmokėti savo bendrapiliečių sąskaitų už sveikatos apsaugą. Todėl mums lieka trys galimybės: išlaikyti status quo ir toliau kliautis trečiose šalyse parengtais specialistais, privatizuoti NHS arba užtikrinti, kad gydytojai ir slaugės gautų rinkos nustatytus atlyginimus, ir kartu riboti ne iš JK kilusių darbuotojų, galinčių dirbti kiekvienoje sveikatos apsaugos srityje, skaičių.

Pastaraisiais metais Britanijoje trūksta santechnikų ir kitų kvalifikuotų darbuotojų. Daugiausiai tai lėmė pameistrystės ir visos valstybinio švietimo sistemos kokybės nuosmukis. Tačiau rinka ėmė taisytis pati, iš dalies dėl to, kad baigiantis 2004 m. kai kurie darbininkai jau uždirbo 80 tūkst. svarų sterlingų per metus – gerokai daugiau nei dauguma jų klientų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą ir priklausančių vidurinei klasei. Laikraščiai netgi spausdino reportažus apie specialistus, persikvalifikuojančius dirbti santechnikais ir elektrikais. Vyriausybė grąžino pameistrystės instituciją ir aktyviai skatino darbdavius samdyti jaunus žmones. Taigi nors būstų savininkai neabejotinai nudžiugo, kai po 2004 m. jų šaliai prisijungus prie ES, atvyko lenkai, kurie netrukus ėmė garsėti kaip darbštūs, kruopštūs ir sąžiningi žmonės, problema jau buvo pradėta spręsti.

Jei įmonėms suteikiama galimybė, jos yra kur kas labiau linkusios samdyti pigius, visiškai apmokytus ir darbščius lenkus, nei rizikuoti ir į darbą priimti vos mokyklas palikusius britų jaunuolius. Jei vadovaučiau įmonei, veikiausiai taip elgčiausi ir aš. Tačiau imigracija, kuria siekiama pašalinti trumpalaikį darbuotojų stygių, gali turėti nenumatytų ilgalaikių pasekmių ir skatinti jo susidarymą ilgesnėje perspektyvoje, nes atgraso vietinį jaunimą tapti trūkstamų profesijų specialistais. Galėdami leisti žemiausios klasės atstovams gyventi iš pašalpų ir vietoj jų samdyti pabėgėlius, valstybė išvengia pareigos spręsti neraštingumo ir nepasirengimo darbui problemas. Samdyti išsilavinusius ir socializuotus darbuotojus iš užsienio gerokai paprasčiau – paprasčiau trumpoje perspektyvoje.

IMIGRANTAI KAIP PAKAITINIAI DARBUOTOJAI

Tačiau yra ir gilesnė, labiau egzistencinė darbo jėgos trūkumo problema. Ekonominiai argumentai už imigraciją grindžiami įsitikinimu, kad Europai reikalingi senstančius gyventojus galintys pakeisti atvykėliai. Istoriko Timothy Gartono žodžiais tariant, “Europos tautos sparčiai sensta, todėl reikės daugiau imigrantų, kurie padėtų pensininkams, ir dauguma jų bus musulmonai“. Stefanas Theilas laikraštyje Newsweek perspėjo, kad Europoje kyla bauginanti “netolerancijos banga“. “Jei neišmoks protingai tvarkytis su imigracija, žemynas turės ilgalaikių ekonominių problemų.“

Europos populiacija sensta ir netrukus ims nykti. Tai reiškia, kad dirbančių ir išėjusių į pensiją asmenų santykis vienos kartos gyvenimo laikotarpiu sumažės taip smarkiai, kad antrieji pirmiesiems taps nepakeliama našta. Europos problema yra ta, kad jos gyventojai nori mėgautis link žemesnio, nei reikia populiacijos atsinaujinimui, gimstamumo vedančiu gyvenimo būdu, 32 valandų darbo savaitėmis, penkiomis savaitėmis atostogų per metus (neskaičiuojant dar dviejų per Kalėdas), nemokama sveikatos apsauga, pensija sulaukus 60 ar 55 metų, po to dvidešimt metų ilsėtis gultuose ir dar dešimt – globos namuose. Europa nori atsipūsti ir daugeliu atžvilgiu visa jos istorija nuo 1945 m. buvo ilgas, visą žemyną apimantis kovoti pavargusios civilizacijos žygis dėl galimybės išeiti į pensiją.

Tačiau nėra tokio gimstamumo, kuris būtų optimalus savaime. Jei šalis nori sumažinti jos populiaciją, žemesnis nei 2,1 gimstamumo laipsnis nebūtinai yra blogas dalykas. Mažėjant populiacijai, turėtų didėti pensinio amžiaus riba, tikėtina, kad ekonomika taip pat imtų mažėti, tačiau vienam gyventojui tenkantis BVP – nebūtinai. Ilgesnėje perspektyvoje mažesnė populiacija galėtų būti netgi naudinga (analitinis centras Population Matters teigia, kad Britanijai būtų optimali 20 – 30 milijonų populiacija).

Ir vis dėlto net jei europiečiai sutiktų susitaikyti su tokiu imigracijos lygiu, kad išsipildytų tamsiausios dešiniojo sparno fantazijos, problemos tai neišspręstų, mat visa bėda yra ta, kad pakaitiniai darbuotojai ilgainiui pasensta ir turi būti pakeisti. O ir asmenų, kurių prireiktų pakeitimui, skaičius būtų pribloškiantis. Jungtinių Tautų skaičiavimais, tam, kad būtų išlaikyta dabartinė Europos populiacijos amžiaus struktūra ir darbingų bei į pensiją pasitraukusių asmenų santykis, iki 2005 m. prireiktų įsileisti 670 milijonų imigrantų (iš jų 60 milijonų prireiktų vien Britanijoje). Šalia šios žmonių masės dabartinė, 400 milijonų siekianti Europos populiacija, atrodytų nykštukinė. O remiantis Nacionalinio politikos analizės centro skaičiavimais, tam, kad Amerikos socialinės apsaugos sistema nepritrūktų lėšų, per ateinančius dvidešimt metų imigracijos į šalį mastą tektų padvigubinti; kitaip tariant reikėtų įsileisti tiek imigrantų, kad jie prilygtų pusei pensinio amžiaus nepasiekusios Pietų Amerikos populiacijos (vadovaujantis Dalase įsikūrusio Viešosios politikos analizės centro pateikta informacija). Kitoje, Kanados C. D. Howe instituto parengtoje ataskaitoje pateikiama išvada, kad jaunų asmenų, kuriuos Kanada turėtų pritraukti, kad ateityje galėtų apmokėti savo gerovės valstybės sąskaitas, skaičius turėtų būti “nepaprastai didelis“.

Atsižvelgiant į tai, kad į Europą atvykę imigrantai paprastai sumoka mažiau mokesčių nei vietiniai, veikiausiai net labiausiai bauginančiose ataskaitose pateikiami pakeitimui reikalingų imigrantų skaičiai yra per maži. Dar daugiau, vos tik imigrantai tampa europiečiais, jie ir jų vaikai nebenori dirbti darbų, kurių nedirba europiečiai. Kaip teigė Christopheris Caldwellas, “vos tik imigracija tampa sėkminga socialine prasme, išnyksta pagrindinis ekonominis argumentas, skatinantis visuomenę manyti, neva imigracija jai reikalinga. Tada, siekdama užtikrinti, kad darbai, kurių niekas nenori dirbti, bus nudirbti, visuomenė privalo atnaujinti rezervus ir pasikviesti naują armiją užsienyje gimusių juodadarbių. Tokia sistema atrodo panaši į kapitalizmą, kurį savo baisiausiose fantazijose įsivaizduodavo Karlas Marksas.“

Sunku pasakyti, kokią dalį žmonių imigracijos nauda įtikina paprasti ekonominiai argumentai, o kokią sužavi pati įvairovės koncepcija. 1991 m. Kanados ekonomikos tarybos atliktas tyrimas atskleidė, kad imigraciją padvigubinus nuo 0,5 iki 1 populiacijos proc., šalies ekonomika išaugtų tik 1,4 procento. Nepaisant to, ataskaitoje ginama nuomonė, kad imigracijos padvigubinimo siekti reikėtų, nes “Kanados visuomenė taptų įdomesnė ir labiau jaudinanti“ (ar tai apskritai įmanoma?). Įsivaizduokite, jeigu Europos kaimynystėje būtų kontinentas, pilnas baltaodžių anglakalbių krikščionių, garsėjančių savo konservatyviu požiūriu į moteris ir homoseksualus ir pasirengusių suteikti pigią darbo jėgą. Ar ir tada inteligentija vienu balsu tvirtintų, kad kasmet turėtumėme jų importuoti po milijoną?

Dauguma “ekonominių“ argumentų už žmonių judėjimą iš tiesų yra argumentai už universalizmą – pažiūras, kurios menkai paplitusios už Vakarų inteligentijos ribų ir nebūdingos patiems imigrantams. Galiausiai, juk žmonės iš Somalio ir Pakistano į Britaniją keliauja ne tam, kad prisidėtų prie įvairovės, o vedini gerokai kilnesnio tikslo išmaitinti savo šeimas. Kaip pažymėjo Pakistane gimęs rašytojas Sarfrazas Manzooras, “jie nori atvykti dėl paprasčiausios priežasties: gyvenimas čia geresnis nei ten, iš kur jie kilę. Tai yra neabejotinai garbinga ir suprantama priežastis. Tačiau teigti, kad vienintelė įtaka, kurią jie daro mūsų šaliai, yra ekonominė, būtų paprasčiausiai juokinga.“ Vietiniai šį argumentą supranta ir gerbia, tačiau dauguma jų dėl žmonių judėjimo negauna jokios apčiuopiamos naudos. Štai kodėl jiems reikia įsitikinti pseudodvasinės naudos egzistavimu.

Imigracija yra socialinės skolos forma, žadanti trumpalaikę finansinę naudą ir sukurianti ilgalaikius socialinius kaštus ateities kartoms. Jos socialinė įtaka yra ženkli ir neabejotina. Ir liberalams, ir konservatoriams ekonominiai argumentai tėra naudingas būdas nukreipti dėmesį nuo klausimo esmės. Jie reikalingi, nes pirmieji apie visuomenėje akivaizdžiai nepopuliarias socialines imigracijos pasekmes kalbėti nenori, o antrieji negali, nebijodami būtų palaikyti rasistais. Ir vis dėlto socialinės imigracijos pasekmės yra milžiniškos, o daugiausia žalos padaro neturtingiems ir pažeidžiamiems asmenims.“

%d bloggers like this: