31) 2021-01-29

Šį kartą noriu paliesti labai įdomią su multikultūralizmu ir rasizmu susijusią temą. Šiek tiek apie vadinamuosius “runkelius“. Nors karts nuo karto kas nors, o ypač įvairūs politikai per rinkimus (įprastai vien per juos) pasako, kad taip vadinti žmones – negražu, na, bet tai jau toks įprastu Lietuvoje tapęs terminas, ar ne? “Runkeliams“ paprastai priskiriamas vatnikiškumas, mizoginizmas, homofobija, ksenofobija ir, be abejo, rasizmas, kaip ir visokios panašios pažiūros, liudijančios jų kietakaktiškumą.

Na, galiu paguosti, kad taip yra ne vien Lietuvoje. Britanijoje tokiais pat kietakakčiais su visais tais pačiais požymiais laikomi tiesiog darbininkų socialinio sluoksnio atstovai. Ypač juos mėgstama kaltinti rasizmu, kuris kažkaip tai slypi jų toksiškoje prigimtyje. Spėkit kas taip mėgsta labiausiai daryti? Nagi kairiosios partijos (nemėgstu termino “kairys“ ar “dešinys“, nes šiais laikais politikoje jis beveik nieko nereiškia, tačiau kažkada reiškė, o Britanijoje yra labai senų partijų, kurios nuo tų senų laikų ir yra vis dar skirstomos į kairiąsias ar dešiniąsias). Gi darbininkų klasė šiais laikais ten yra tie, kurie daugiausiai palaiko dešiniuosius (kuriems be abejo “kairieji“ irgi priskiria tuos pačius epitetus, lygiai kaip ir pas mus). Mhm, keistoka ar ne? Juk kairieji įprastai visais laikais ir buvo laikomi būtent darbininkų klasės atstovais, tam jie ir kairieji. Kodėl taip gaunasi?

Norėčiau prasklaidyti tą mistifikaciją apie įgimtą darbininkų bei kitų “runkelių“ kietakaktiškumą bei toksiškumą. Pats nesu šio socialinio sluoksnio atstovas ir vargu ar kada nors buvau, nors paprastu darbininku man yra tekę ne kartą dirbti. Tačiau turiu daug draugų ir pažįstamų tarp jų ir man jie daug labiau patinka nei įvairiausi išpindėję intelektualai.

Pasakojimui apie tai pasitelksiu vis tą pačią knygą – kam ieškoti daugybės šaltinių, kai viskas puikiai apibendrinta yra viename:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Pradėsiu nuo to, ar tikrai tie darbininkai ar tie, kurie yra skurdžiausi Britanijoje, yra tokie rasistai, kaip kad apie juos sakoma:

“Ryšys tarp skurdo ir rasizmo nėra toks jau ir aiškus; skurdžiausi žemiausio socialinio-ekonominio statuso baltieji dvylika kartų labiau linkę turėti maišytos rasės vaikų nei vidurinės klasės baltieji; tipiškai dirbančiųjų klasei priklausantys baltaodžiai londoniečiai turi daugiau juodaodžių draugų (tačiau kalbant apie azijiečius draugus yra priešingai). Išsilavinimas ir turtai mūsų elgesio nepadaro mažiau rasistišku, – jie viso labo apsaugo nuo blogiausių įvairovės aspektų. Iš tikrųjų dažnai didžiausią priešiškumą įvairovei demonstruoja žemesniosios ir vidurinės klasės atstovai, nes būtent jie dažniausiai susiduria su triukšmu, nusikaltimais ir neramumais, susijusiais su imigracija; dažnai jie yra kilę iš teritorijų, kur imigracijos lygis aukštas, ir negali sau leisti išsikelti į turtingesnius rajonus, kur įvairovė yra veikiau palaiminimas nei prakeiksmas. Daugybė tolimos dešinės lyderių yra kilę būtent iš žemesniosios ir vidurinės klasės šeimų. Tačiau idėja, kad rasizmas ir skurdas siejasi tarpusavyje, įsitvirtino nepaisant to, kad baltieji vargšai kur kas labiau linkę gyventi daugiarasiuose rajonuose, siųsti savo vaikus į daugiarases mokyklas ir turėti maišytos rasės vaikų.“

Aha. Tai kodėl taip yra? Paaiškins tolimesnė didesnė ištrauka iš knygos skyriaus “Elito sukilimas“ poskyrio “Įvairovė ir darbininkų klasė“:

“1847 m. Karlas Marksas rašė: “Pagrindinis buržuazijos tikslas santykiuose su darbuotoju yra, žinoma, darbo jėgą gauti taip pigiai, kaip įmanoma, o tam reikia, kad darbo jėgos pasiūla, palyginti su paklausa, būtų labai didelė.“ Imigracija leidžia sumažinti darbuotojų atlyginimus ne tik dėl to, kad padidina darbo jėgos pasiūlą, tačiau ir todėl, kad darbuotojai mažiau linksta ir pajėgia didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų reikalauti suvieniję jėgas (panašiai buvo senovės visuomenėse: kad sukilimo rizika būtų minimali, atskirai buvo laikomi tos pačios etninės grupės vergai). Ir kai šie darbuotojai pasipriešina gerokai pigesnės užsieniečių darbo jėgos įvežimui, jie vadinami rasistais, o stambaus verslo reikalavimus supaprastinti imigraciją liberali žiniasklaida pristato palankiai. Kai XiX a. pramoninkai tyčia neleido kilti atlyginimams arba perkeldavo savo pavaldinius dirbti užsienio kraštuose esančių jų laukų, jie bent jau neteigė, kad taip elgdamiesi yra moraliai pranašesni. Kaip Time to Emigrate? rašo George’as Waldenas, “kam vargintis ir keliauti ilgą atstumą, kad galėtum išnaudoti žmones karštyje ir dulkėse, kai gali juos milijonais importuoti ir išnaudoti čia? Tai, ko iš tiesų trokšta daugybė mūsų pelno siekėjų, yra nauja, namuose užauginta nekvalifikuotų ir nereiklių darbininkų karta.“ Imigrantai buvo importuojami tarnauti Londone turtingiesiems skelbiant kairiojo sparno idealus ir nėra abejonės, kad daugybė imigracijos rėmėjų šiais idealais nuoširdžiai tiki. Tačiau šie idealai, padedantys turtingiesiems ir darantys žalą neturtingiems, būtų neatpažįstami prieš porą kartų gyvenusiems kairiesiems. Šiandien žmonės žavisi imigrantais darbuotojais, plušančiais dar ilgai po to, kai vietiniai 17 val. išeina namo. Tačiau retai užsimenama, kad britų darbininkai taip pat galėtų mėgautis laisvalaikiu ir skirti laiko šeimai nenuogąstaudami, jog atrodys tingūs palyginti su Viktorijos laikų darbo krūviu.

Per pastaruosius du dešimtmečius leiboristai iš tradicinės socialistinės partijos virto ekonomiškai ir socialiai liberalia, savo politika atitinkančia vidurinės klasės progresyvistų pažiūras. Naujosios kairės ir liberalizmo idėjų yra paveiktai kartai įvairovė tapo idealia politika: ji leidžia parodyti savo moralinį pranašumą ir drauge sumažinti paslaugų kainas.

Tai, kad naujieji leiboristai apleido savo tradicinius rėmėjus vardan radikalios politinės stovyklos, nustebino ir kairesnių, ir dešinesnių pažiūrų darbininkus. Naujiesiems savo rinkėjams jie pasiūlė ne bet kokią, o jų gyvenimo būdą ir pinigines galimybes atitinkančią politikos alternatyvą. Daugybei turtingų britų labiau patinka, kai vyno jiems atneša lenkai, namus valo brazilai, o vaikus prižiūri rumunai. Iš šių šalių atvykę žmonės ne tik yra dėkingesni ir klusnesni už vietinius – šalia jų turtingi britai nesijaučia nepatogiai dėl daugybės gyvenimo nelygybių, dėl savo kilmės, akcento ir intelektinių pretenzijų, galiausiai – dėl pačios tarnystės koncepcijos.

Įsileisdami į naujus socialinius judėjimus, leiboristai paliko savo senuosius rinkėjus, nepasiturinčiuosius, pajuokai ir paniekai. Michaelis Collinsas rašo: “Istoriškai norą baltuosius darbininkus laikyti po laiptais puoselėjo dešinė <…> Tačiau dabar darbininkus nutildyti arba be nekrologo palaidoti nori vidurinės klasės progresyvistai, tradiciškai kovoję šių silpnesniųjų pusėje ar bent jau raportavę apie jų sąlygas kaip žurnalistai ir milijonieriai.“ “Jų laidotojams spaudoje jie yra rasistai, ksenofobai, užsispyrę, neraštingi, riboti. Jie gyvena tolimais vienos laimėtos Pasaulio taurės ir dviejų pasaulinių karų prisiminimais ir vis dar stebi liguistą muilo operą pavadinimu “Vindzorai“. Anot spaudos, visa, ką jie reprezentuoja ir brangina, moderniai, daugiakultūrei Britanijai nebereikalinga. Savo aplinkoje siekdami įvairovės kaip statuso simbolio, vidurinės klasės baltieji tuo pat metu tapo vis nepakantesni neturtingiesiems. “Šiuolaikinė Disraelio dviejų tautų versija“ apima “miesčioniškus, madingus, daugiakultūrius miestų gyventojus ir jų naštą – kitur gyvenančius kultūriškai skurdžius, provincialius baltuosius <…> Problemos čia – tai ne į šaldytuvą padėtas Beaujolais vynas, pašluoste pavadinta servetėlė ar neteisingai pasirinktas peilis. Šiais laikais baltuosius darbininkais po laiptais laiko modernaus etiketo rasės klausimais stoka <…> Šiuo atveju multikultūralizmas yra tikėjimas, o rasizmas – egzorcizmo reikalaujantis demonas.“

Dėl tikro ar tariamo rasizmo neturtingieji netenka bet kokių simpatijų. Todėl net kairieji rašytojai kartais į juos reiškia tokį požiūrį, koks be masinės imigracijos būtų neįsivaizduojamas. Liberalūs komentatoriai, kurių nemažai įsikūrę turtinguose šalies priemiesčiuose, apie nelaimingus, didelės imigracijos regionuose įstrigusius britus dažnai kalba tokiu pačiu tonu, kaip ir apie didelio nedarbo regionų gyventojus (esą jie paprasčiausiai turėtų persikelti) ignoruodami tai, kad dažnai žmonės nenori arba negali kraustytis.

Yasmin Alibhai-Brown, liberali afroazijiečių kilmės musulmonė, yra didžiausia anglų darbininkų, jos žodžiais tariant, grupės “alų pliurpiančių vyrukų“, skęstančių savigailoje darbininkų klubuose, “amžinai sugniuždytos ir besiskundžiančios klasės“, kritikė. Puldama tai, ką manė esant politiniu pataikavimu baltiesiems darbininkams, ji rašo: “Kad ir kuo jie tikėtų – kad ir kaip kvailai ar piktavališkai, – tai yra nuostabu. Ir jų jokiu būdu negalima vadinti rasistais, net tų pašlemėkų, kurie mėto išmatas ir bombas į prieglobsčio prašytojų pašto dėžutes.“ Galbūt Alibhai-Brown jausmai yra suprantami. Daugybė azijiečių užaugo nepriekaištingai kultūringose vidurinės klasės šeimose, tačiau vis tiek atsidūrė pačiame visuomenės dugne ir privalėjo stumdytis pečiais su prasčiau išsilavinusiais, tačiau nepagrįstai rasinį pranašumą jaučiančiais baltaisiais.

Tačiau jos jausmai būdingi daugybei žmonių, reginčių anglų darbininkų kultūrą kaip iš esmės brutalią, agresyvią, persunktą alkoholio, šiurkščią ir priešišką išsilavinimui. Televizija pilna tokių negatyvių paveikslų, o istorikai šiuo metu ankstyvąją modernią epochą pateikia kaip įrodymą, kad taip buvo visais laikais. Tačiau nors vertinant šių dienų standartais, iki XIX a. vidurio britų visuomenė buvo agresyvi ir nepadori, 1950 m. darbininkai gyveno taikų gyvenimą, jiems buvo būdingas aukštas išsilavinimo ir politinio įsitraukimo lygis (tiek lyginant su kitomis šalimis, tiek su Britanija šiandien).

Po to, kai Eltame, pietryčių Londone, buvo nužudytas Stephenas Lawrence’as, pasišlykštėjimas “baltųjų darbininkų klase“ pasiekė naują lygį. Atsimindamas Guardian laikraštyje skaitytą Eltamo aprašymą, vienas pietų Londono rašytojas pakomentavo: “Jei tokį tekstą aptiktum nieko nežinodamas apie kontekstą ir laikraštį, kuriame jis buvo išspausdintas, pamanytum, jog tai stebisi orus senamadiškas aukštesniosios klasės toris, netikėtai susidūręs su reiškiniu, žinomu kaip “paauglystė“.“ Žvelgiant į vis stiprėjantį “baltųjų darbininkų klasės“, to 2000 m. konstrukto, demonizavimą, galima kelti klausimą, ar taip būtų nutikę be masinės imigracijos. Kitas Guardian rašytojas skundėsi Grinvičo “sūnų ir dukterų“ būsto politika, mat “dėl jos beveik visas regionas yra apgyvendintas beveik išimtinai baltųjų darbininkų“. Tačiau tokios politikos pasirinkimas turi priežastį – ji padeda kurti socialinę sanglaudą. Jei Guardian autorius rašytų apie su globalizacijos padariniais kovojančių kurdų ar Hondūro kaimo gyventojų bendruomenės dvasią, toks artumas būtų liaupsinamas ir jis neabejotinai žavėtųsi jų ryžtu išsaugoti savo socialinius tinklus. Tai, kad liberalai tokios pat simpatijos nejaučia Londono degtukų gamintojų provaikaičiams, sunkiai suprantama tose pietryčių Londono dalyse, kur terminas “kairysis“ vartojamas su panieka (keista, visai kaip žodį “dešinieji“ su panieka vartoja vidurinė klasė).

Liberalūs komentatoriai džiaugiasi galėdami neturtinguosius apibūdinti kaip siauro akiračio kietakakčius, tačiau į nepatogų faktą, kad mažumų bendruomenėms būdingas kur kas blogesnis požiūris į kitus, žiūri pro pirštus. Situacijai dramatizuoti dažnai naudojamas faktas, kad daugybė baltųjų tėvų nebūtų laimingi matydami savo dukteris ištekant už ne baltaodžių, tačiau kiek jų dėl to ryžtųsi žudyti?“

Aha, tai visgi – ar tie skurdesnieji britai rasistai ar ne? Lygtai ir taip, ir ne. O gal jie rasistai tik tam tikromis sąlygomis? Kaip ir kodėl? Tikiuosi, tai paaiškins ši ištrauka:

“Istoriškai visa tai buvo teisinga. Britai neturėjo amerikiečiams būdingo rasinio mentaliteto. Viešėdami Anglijoje, daugybė amerikiečių buvo šokiruoti dėl jų nepastabumo rasei. Kaip pažymėjo generolas Eisenhoweris, “iš mažo miestelio kilusi britė mergina eiti į pasimatymą su negru kareiviu sutiktų taip pat noriai kaip ir su bet kuriuo kitu – praktika, kuri daliai mūsų baltųjų kariuomenės narių nesuprantama“. Britanijoje rasistinės idėjos nebuvo paplitusios, nes nederėjo su tradicine klasine sistema. Jos kultūriškai vienalytėje visuomenėje ryškesnis buvo skilimas tarp kilmingųjų, susisaisčiusių su tarptautine monarchine sistema, ir likusiųjų. Tokia sistema gali būti represyvi, tačiau ji veikė kaip stabdis neleisdama pasireikšti blogiausiems rasizmo aspektams. Douglasas Lorimeris, knygos Colour, Class and Victorians autorius, rašo: “Kaip ir jų XVIII a. protėviai, Viktorijos epochos gyventojai individualų juodaodį priimdavo atsižvelgdami į jo gebėjimą prisitaikyti prie socialinių anglų normų. Juodas gymis nebūtinai reiškė žemą socialinį statusą <…> Neegzistuojant jokiam supratimui dėl rasinių skirtumų svarbos, su atskiru juodaodžiu žmonės elgdavosi pagal tai, kaip vertino jo socialinį statusą.“

Britai gali tuo didžiuotis, tačiau akivaizdu, kad egzistuoja ryšys tarp rasių santykio visuomenėje ir jos požiūrio į rasę. Skalė driekiasi nuo Didžiosios Britanijos ir Kanados vienoje spektro pusėje iki Šiaurės ir Pietų Jungtinių valstijų kitoje (ir dar labiau rasistiškos Rodezijos). Britų merginos galėjo vestis į kiną juodaodžius vaikinus todėl, kad jų buvo mažai ir jie nesudarė bendruomenės, taigi ir nekėlė grėsmės. Tačiau vis stiprėjantis imigracijos iš Sandraugos valstybių srautas tarp vietinių britų ilgainiui darėsi vis nepopuliaresnis. Iki 1958 m. jau 80 proc. populiacijos palaikė imigracijos kontrolę ir per vėlesnius dešimtmečius šis skaičius mažai keitėsi. Retas britas tuo girtųsi, tačiau iki to momento istorijoje nebuvo nė vienos tautos, kuri būtų savo noru ir su nors šiek tiek entuziazmo į savo tėvynę, ir netgi kaimynystę, priėmusi tokią daugybę skirtingų žmonių. Šitai yra tiesa nepriklausomai nuo to, ar vietiniai būtų buvę blyškios odos, ar tamsios. Baltieji liberalai, savo kelionių į besivystančias šalis metu patiriantys svetingumą, apgailestauja, kad tiems žmonėms atvykus čia, jie nėra sutinkami taip pat šiltai. Tačiau svečias – ypač jei jis turtingas – visai kas kita nei imigrantas.

Nors šios raidos tendencijos neturėjo precedento ir buvo nepopuliarios, diskusijos apie imigraciją buvo sėkmingai nutrauktos 1968 m. balandžio 20 d., kai šešėlinis gynybos ministras Enochas Powellas Birmingame pasakė prastai pagarsėjusią kalbą ir perspėjo, jog stebėti Britanijos imigracijos politiką – tai “tarsi žiūrėti, kaip tauta įsitraukusi pluša kraudama kremacijos laužą savo pačios laidotuvėms“.

Ką gi, panašu, kad daugiau anti-rasizmo ar tai multikultūralizmo pagimdo daugiau rasizmo, t.y. multikultūralizmas yra rasizmo priežastis, bet ne atvirkščiai. Tą patį anksčiau rašiau apie homofobiją – būtent kova su homofobija ir pagimdo didžiausią homofobiją, bet ne atvirkščiai.

Pabaigai siūlau pačią tą “liūdnai pagarsėjusią“ kalbą. Ji visa išversta lietuviškai, taigi galite patys persiskaityti atsidarę nuorodą:

Enochas Powelas “Kraujo upės“

%d bloggers like this: