32) 2021-02-05

Esu ne kartą minėjęs kultūros revoliuciją ir kultūros karus – tiek šiame bloge, tiek savo feisbuko profilyje. Šiuos karus pradėjo ir tebekariauja kultūriniai marksistai, kurių egzistavimas šiuo metu jau yra neigiamas kaip sąmokslo teorija (apie tai rašiau 24) 2020-10-19 bloge), nors dar neseniai internete dėl jų egzistavimo net nebuvo ginčijamasi – pats esu to liudininkas, nes tuos dalykus seku daugiau nei 7 m. Kaip teigiama žemiau pateiktame filmuke kultūros karai daugiausiai yra apie karą žodžiais, su kuo aš visiškai sutinku:

PragerU “Control the words, control the culture“ (Kontroliuok žodžius ir kontroliuosi kultūrą)

Kaip teisingai teigiama šio filmuko pradžioje, žodžiai yra skirti tam, kad atskirtume (diskriminuotume) vieną dalyką nuo kito. Tam pačiam dalykui priskyrus kitą žodį, jo supratimas pasikeičia – tuo sėkmingai naudojasi leftistai (kuriuos aš mieliau vadinu liberalmarksistais, o pastaruoju metu – neoliberalmarksistnaciofašistais). Beje, tai ne naujiena, marksistai tai darė visuomet, o šį reiškinį kone sėkmingiausiai pavaizdavo toks George Orwell savo distopijoje “1984“.

Kodėl šį savo blogą, skirtą pabaigti gvildenti multikultūralizmo ir imigracijos temas, pradedu nuo pasakojimo apie pakeistus žodžius ir kalbą? Šiame kontekste noriu panagrinėti atvirkščią reiškinį – kai keičiamas ne pats žodis, bet jo reikšmė. Tai irgi viena iš leftistinio kultūros karo priemonių. Esu rašęs apie tai, kaip smarkiai pasikeitė žodžio “laisvė“ reikšmė ( 20) 2010-08-31 ir kituose bloguose). Bet ne tik. Štai ką vis tą pačią įvairovės iliuziją nagrinėjantis autorius (Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)) rašo apie rasizmą:

“Antirasizmas kaip ideologija remiamas prielaida, kad pagal apibrėžimą apie rasizmą galime kalbėti tik tada, kai jį demonstruoja “dominuojančios grupės“. Anglijos mokyklose gana įprasta vaikus mokyti, kad rasizmas yra vergovės, segregacijos ir apskritai baltųjų žmonių palikimas, tarsi rasizmas būtų koks nors genetinis sutrikimas, atsiradęs neolito laikotarpio Europoje. Oksfordo anglų kalbos žodyno skiltyje apie rasizmą galima perskaityti: “baltasis rasizmas: žr. balta“. Dogmoje, neva rasizmą gali jausti ir reikšti tik dominuojanti grupė, nutylimas faktas, jog tai, ką dabar vadiname rasizmu – ksenofobija, atšiaurumas pašaliečiams ir etnocentrizmas, – būdinga visai žmonijai. Tiesą sakant, antirasistai neretai rėmė juodaodžius nacionalistus, kurių pažiūros nė kiek nesiskyrė nuo baltaodžių rasistų; o antirasistai ir jų maniakiškas polinkis kaltinti turtingesnę grupę, esą didesnės sėkmės ši pasiekė pasitelkdama nepotizmą ir kitas netinkamas priemones, savo turiniu prieškarinį antisemitizmą primena labiau nei imigracijai besipriešinančių baltaodžių demonstruojamas rasizmas.

Marksizmo teorijos populiarumo šaltinis – ne jos mokslinis pranašumas, o nepaneigiamumas – vadovaujantis vidine pačios teorijos logika, jos paneigti neįmanoma. Antirasizmui, kaip ir sovietiniam komunizmui, būdinga utopistinė pasaulėžiūra, skatinanti manyti, kad visas problemas sukelia ne antirasistinių priemonių įgyvendinimas, o jų stoka. SSSR visos sistemos nesėkmės buvo aiškinamos buržuazinėmis kapitalistinėmis nuotaikomis arba per mažu sovietinio socializmo išmanymu, tačiau ne idėjos, kuria ji rėmėsi, silpnumu. Dėl visų daugiarasėje valstybėje kylančių problemų galima kaltinti rasizmą, o ne įgimtą mišrių visuomenių silpnumą. Kadangi rasizmas yra neapibrėžiama ir bene kiekvienam būdinga blogybė, vis daugiau antirasistinių priemonių galima siūlyti kaip bet kokios žmonių sugyvenimo problemos sprendimą. Taigi jei pastebima, kad mišriuose regionuose dažniau pasitaiko psichinių sutrikimų, neabejotina, jog tai lemia rasizmas, o ne natūralus žmonių polinkis mišrioje bendruomenėje jaustis nejaukiai. Jei vertinant vidutiniškai vienai grupei sekasi geriau nei kitai, tai turi būti rasizmo, o ne individualaus elgesio skirtumų ar kultūrinių tendencijų pasekmė. Jei dėl aukštos imigracijos kyla rasinių įtampų, akivaizdu, kad taip yra dėl rasizmo ir jo sukurtos klaidingos sąmonės. Todėl kova su rasizmu yra karas be pabaigos, kuris kaip ir visi karai, kurių neįmanoma laimėti, apsėda, išvargina ir demoralizuoja jį kariaujančią tautą.“

Taigi, kitas baisusis žodis – ksenofobija. Ką tai iš tikrųjų reiškia?

“Mažai tikėtina, kad šio žmogaus prigimties bruožo pavyktų atsikratyti. Galiausiai, skirstyti žmones į grupės narius bei pašaliečius, o su žmonėmis iš išorės elgtis kitaip nei su grupės nariais gali būti reikalinga. Priešiškumas ir palankumas pašaliečiams – ksenofobija ir ksenofilija – žmogaus mąstyme gali būti konkuruojančios ir viena kitą atsveriančios jėgos, o pavojų gali kelti bet kurios iš jų įsigalėjimas. Jei dominuoti imtų pirmoji, bendruomenės taptų pernelyg karingos, tačiau, ėmus dominuoti antrajai, mažėtų paskatos elgtis altruistiškai.

Įvairovės iliuzija grindžiama prielaida, kad žmonės atsisakys tautų, etninių grupių ir religinių bendruomenių ir jų vietoj suformuos platesnius lojalumo tinklus, nors vis dėlto tikėtina, kad didesnė įvairovė turės priešingą poveikį. Kas laikomi rasinės grupės ar genties nariais ar pašaliečiais, priklauso nuo konteksto, demografinės situacijos. Vienas azijietis berniukas baltųjų mokykloje, protestantas katalikų mokykloje ar netgi grupelė tautinių mažumų nesuformuos pašaliečių grupės. Grupės formuojasi tik tada, kai mažuma tampa gana didelė, kad įgautų grupinę savimonę. Teigiant, neva imigracijos įstatymuose neturėtų būti atsižvelgiama į etninę kilmę, ignoruojamas faktas, jog žmonės ne visada elgiasi kaip individai. Kiekvienoje gyvenimo srityje, nesvarbu, kalbėtume apie polinkį turėti vaikų, tuoktis, skirtis ar eiti į bažnyčią, žmonių elgesiui turi įtakos jų aplinkiniai. Žmonės elgiasi kaip “krikščionys“ arba “musulmonai“, arba “juodieji“, arba “baltieji“, arba pagal bet kokios kitos grupinės tapatybės standartus priklausomai nuo to, kiek jų aplinkoje yra bendraminčių. Imigracijos politika, ignoruojanti (galimą) asmens grupinę tapatybę, ignoruoja ir poveikį, kurį imigracija daro platesnei visuomenei. Spalvai akla imigracijos politika tikrai neveda spalvai aklos visuomenės link. Klausimas, kurį vertėtų kelti, yra toks: ar prieštarauti diskriminacijai teoriniu lygmeniu yra svarbiau, nei turėti galimybę gyventi harmoningesnėje, rasei mažiau pastabioje visuomenėje.

Liberalizmas išsivystė gana homogeniškose tautinėse bendruomenėse ir labiausiai klestėjo tuose Vakarų kraštuose, kuriuose įvairovės buvo mažiausiai. Galbūt netgi didieji 1960 m. liberalūs politiniai judėjimai nebūtų įvykę, jei Amerika nebūtų turėjusi tokio aukšto, per keturis dešimtmečius trukusią masinės imigracijos pauzę sukaupto, socialinio kapitalo. Liberalizmas ir dabar labiausiai klesti tose JAV vietovėse, kuriose labiausiai dominuoja viena kultūra. Rašytojas Aronas Rennas, “urbanofilas“, siekiantis pagyvinti Amerikos miestus ir jokiu būdu ne dešinysis, pastebėjo pažangiausių Amerikos miestų – tarp jų Portlando, Sietlo, Ostino, Mineapolio ir Denverio – tarpusavio panašumą. “Tačiau atidžiau pažvelgus į šiuos pavyzdžius, išryškėja keistas faktas. Jei atmestum dominuojančius pirmosios lygos miestus, tokius kaip Niujorkas, Čikaga ir Los Andželas, pastebėtum, kad “pažangūs“ miestai yra nei raudoni, nei mėlyni [respublikoniški ar demokratiški], tačiau visai kitos spalvos – balti. Kodėl? Pažangi politika geriau veikia esant aukštam socialiniam pasitikėjimui. Priimti “pažangias“ politikos priemones gerokai paprasčiau esant mažai kultūrinei įvairovei ir kai jos tarnauja panašių vertybių siejamai populiacijai. Tą patį galima pastebėti dažnai giriamose moderniose olandų ir skandinavų miestų kultūrose. Kur kas sudėtingiau dirbti su rasiškai ir ekonomiškai heterogeniška populiacija, suderinti skirtingus poreikius, interesus ir troškimus.““

Kitas baisus žodis – diskriminacija:

“Greičiausiai Britanijos socialinis kapitalas viršūnę buvo pasiekęs iškart po Antrojo pasaulinio karo. Išorinis pavojus dažniausiai padidina grupės solidarumą. Nuo to laiko britai “žaibo dvasią“ (ang. Blitz spirit) prisiminė su nostalgija, o didėjant turtui, nelygybei, mobilumui, spartėjant kultūrinėms permainoms ir imigracijai, solidarumas nuolat smuko.

Britų gerovės valstybė, kurios brėžiniai buvo pabaigti dar konflikto metu, buvo šio socialinio kapitalo vaisius. Nacionalinis draudimas buvo paremtas dvišaliais susitarimais ir draugiškomis XIX a. bendruomenėmis, kuriose grupės dirbančių žmonių ir dažnai lankančių tą pačią bažnyčią rinkdavo pinigus, kurie vėliau, vienam iš jų susirgus, galėtų pasitarnauti kaip apsauginė pagalvė. Šios institucijos rėmėsi pasitikėjimu ir, kuriant britų gerovės valstybę, buvo puikiai suprantama, kad be valstybingumo jausmo ją išlaikyti būtų labai sunku. Williamas Beveridge’as, vienas gerovės valstybės architektų, 1942 m. teigė, esą socialinis draudimas reikalautų “visas klases ir skirtis peržengiančio nacionalinės vienybės jausmo“. Tai jokiu būdu nebuvo dešiniojo sparno idėja. 1931 m. knygoje Equality krikščionis socialistas R. H. Tawney rašo: “Bendruomenei reikia bendros kultūros, nes be jos tai nėra bendruomenė.“

Galbūt tautos iš tikrųjų gimė kaip įsivaizduojamos bendruomenės, turinčios mitologizuotą istoriją apie asmenį arba suvereną ir karines pergales, tačiau šie mitai padėjo sukurti tikras bendruomenes. Gyvendami visuomenėse, kurios džiaugiasi valstybingumo privalumais, mes lengvai pamirštame, kad tai nėra natūrali būklė. Prieš tautų susikūrimą vyrai ir moterys buvo lojalūs tik savo šeimoms, klanams ir – kai kuriais atvejais – religinėms bendruomenėms. Klanai buvo reikalingi siekiant apsaugos, teisingumo ir užtikrinti susitarimų laikymąsi. Valstybių, kurių bendra teisinė sistema garantavo, kad teisingumo klausimus sprendžia nešališki magistratai, susikūrimas leido išplėsti pasitikėjimo ratą. Abipusiškai suprantamos elgesio normos susiformavo net tokiomis situacijomis, kai valdžia nebuvo ranka pasiekiama. Taigi, neįtikėtinai išaugus socialiniam kapitalui, žmonės, gyvenantys valstybėse, kuriose solidarumas buvo palaikomas sąmoningai skatinamo patriotizmo, pajėgė aplenkti bendruomenes, kurių nariai vis dar buvo lojalūs klanui ir genčiai.

Nors dalis mokslininkų teigia, kad Britanijai visada buvo būdingi skirtingi klasės, regiono ir religijos tapatumai, jie niekad nebuvo tokie stiprūs, kad keltų grėsmę tautos integralumui. Būtent tai, ką seras Arthuras Bryantas pavadino “teisiniu ir dvasiniu skirtingos kilmės pašaukimo ir klasės žmonių susivienijimu į tautą“, padėjo sukurti politines struktūras. Anot Scrutono, dėl lojalumo tautai žmonės sugebėjo religiją, šeimas ir asmeninius ryšius integruoti į politinį kontekstą ir renkant savo valdžią bendro tikslo vardan susivienyti su nepažįstamaisiais. Jie įgijo tą keistą ir didesnėje pasaulio dalyje nežinomą įprotį sutikti, kad teisę vadovauti turi jiems visiškai nepatinkantys žmonės, už kuriuos jie patys niekad nebalsuotų. Išmokusi kolektyvinio valdymo, tautinė valstybė sugebėjo sukurti fantastišką paminklą žmogaus gebėjimui būti geram – gerovės valstybę.

Tautinė bendruomenė yra vienintelė aplinka, kurioje demokratija gali klestėti, nes ši santvarka reikalauja piliečių, kurie, netgi nepritardami vyriausybei, jaustųsi politinio proceso dalyviais. Tautinė istorija ir tautinė tapatybė taip pat daro šį tą, kas dėl jų abstraktumo ir universalumo sunkiai sekasi liberaliems idealams, – skatina pasitikėjimą bendruomenės viduje. Liberalų nesėkmę iliustruoja tai, kad jų palaikomos viršnacionalinės institucijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga, yra linkusios į korupciją ir išteklių švaistymą.

Tautine valstybe galima tikėti dėl romantiškų idealų arba pragmatiškai vertinti ją kaip efektyviausią būdą sukurti sąžiningą, demokratišką silpniausiems padedančią sistemą. Tačiau jei žmonės nesitapatina su tauta, gerovės valstybė veikia prasčiau. Piliečiai turi manyti, kad žmonės, kuriems jie padeda savo sunkiai uždirbtais pinigais, yra tokie patys kaip jie ir taip pat jiems padėtų. Gerovės sistemos buvo sukurtos kaip kvazisusitarimai tarp valstybių ir jų piliečių. Pats terminas “nacionalinis draudimas“ reiškia supratimą, kad gerovės sistema, pasak Scrutono, yra “buvimo tautoje, priklausymo savo kaimynų grupei, kaip abipusės protėvių teisės perėmėjai, dalis“. Ginčytis su universaliais teiginiais yra ypač sunku dėl viešųjų debatų metu vartojamos kalbos. Tokie žodžiai, kaip “diskriminacija“, “atskirtis“, yra netekę savo originalios, moraliai neutralios reikšmės. (Dar ne taip seniai žodis “diskriminuojantis“ buvo netgi pozityvus, savo sprendimais diskriminuojantis asmuo buvo gebantis atskirti gera nuo bloga. Bendresnės reikšmės jis neteko tik septintajame dešimtmetyje, stiprėjant kampanijoms prieš diskriminaciją.) Tačiau tautinė valstybė ir jos teikiami privalumai pagal apibrėžimą negali būti prieinami visiems, kaip ir bet kokia kita narystė. Tam, kad kurtų socialinį pasitikėjimą, tautiškumas turi būti diskriminuojantis.“

Išnagrinėjus keletą baisių žodžių, laikas būtų panagrinėti ir keletą patrauklių – kosmopolitiškumą ir mano “mėgstamąją“ toleranciją. Kuo jie taip patrauklūs?

“Liberalios pažiūros tapo tuo, ką Geoffrey Milleris savo knygoje The Mating Mind vadina “statuso ženklais“ – turto ir išsilavinimo ženklais. Šia prasme rasinė tolerancija gali būti traktuojama kaip sveikatos ir gerovės indikatorius. Taigi “tuo metu kai šimpanzės išsiugdė lyderystę, žmonės išsiugdė gerokai pažangesnį moralinės įžvalgos gebėjimą, apimantį pajėgumą aistringai artikuliuoti socialinius idealus, susijusius su teisingumu, laisve ir lygybe. Moralinė įžvalga yra seksualiai patraukli ir tikėtina, jog buvo išugdyta seksualinės atrankos būdu.“ Joks studentas dar niekada nesumažino savo šansų su priešingos lyties atstove pasmerkdamas rasizmą. (Politika – labai sociali veikla, todėl vos kokia nuostata tampa akivaizdžiai nepatraukli, kad ir kokie logiški būtų ją pagrindžiantys argumentai, aukštus socialinius įgūdžius turintys žmonės ima ją apleisti ir todėl ilgainiui ji pradedama sieti su nepritapėliais ir keistuoliais.)

Antirasistinės pažiūros yra puošmena, modernus žmogiškas povo uodegos atitikmuo, o rasizmas – labai nepatrauklus. Kaip tik dėl to dauguma internetinių pažinčių portalų vartotojų, bendraujančių su savo rasės asmenimis (o tokių yra dauguma), viešai deklaruoja pasirengimą susitikinėti su bet kuo (ši tema nuodugniai išanalizuota Steveno Levitto ir Stepheno Dubnerio darbe Freakonomics). Įvairovė draugų rate yra ir kitų savybių simptomai – kosmopolitiškumas ir tolerancija yra socialinės kilmės ženklai. Tai, kad asmuo turi skirtingos kilmės draugų, ne tik skatina spėti, kad jis populiarus, bet kad ir ypatingoje jo draugijoje kitų rasių žmonės gali įveikti savo pirminį priešiškumą ir baimę. Teisingos pažiūros į rasę ir šiandien priimtinos terminologijos išmanymas taip pat yra kitos labai patrauklios savybės – šiuolaikiškumo – ženklas.

Nepagrįstas savos kultūros nuvertinimas, nukreiptas prieš britišką patriotizmą ar Vakarų civilizaciją apskritai, yra aukšto statuso ženklas, nes to mokoma universitetuose ir aukšto statuso kultūriniuose sluoksniuose. Rogeris Scrutonas tokią neapykantą sau yra pavadinęs oikofobija, pagal graikišką žodį, reiškiantį “namai“, ir apibūdina ją kaip “paauglystės stadiją, iš kurios paprastai išaugama“, tačiau kurioje “ypač linkę užstrigti intelektualai“. Kadangi skurdieji, silpnieji ir labiausiai socialiai neprisitaikę kliaunasi savo ryšiais su institucijomis, nepagarba šioms institucijoms – monarchijai, bažnyčiai ir tautai – taip pat tampa aukšto statuso ženklu. Pripažinti, kad didžiuojiesi savo šalimi, karūna ar tikėjimu, yra tas pat, kas pripažinti, kad tau reikalinga socialinė parama. (Vienintelė socialinė institucija, į kurią vidurinė klasė nežiūri iš aukšto, yra futbolas, nors jo, kaip “socialinio ramento“, funkcija yra akivaizdi.)

Pasipriešinimas masinei imigracijai taip pat pradėtas sieti su neofašizmu ir rasiniu supremacizmu. Suprantama, dalis besipriešinančių masinei imigracijai išties yra rasiniai supremacistai, tačiau ne dauguma. Tiesiog kai centro dešinės atstovai nuleidę rankas pasitraukė iš debatų, į priekį išsiveržė labiausiai rasistiškai nusiteikę veikėjai – tie, kuriems rūpėjo labiausiai.“

Taigi, nori-nenori, o vėl grįžau prie politikos, kaip gi kitaip. Šio blogo ir kol kas šios temos pabaigai noriu trumpai apžvelgti dar keletą su politika ir rasinėmis bei tautinėmis mažumomis susijusių klausimų. Jie yra konkrečiai apie JAV juodaodžius, kur, kaip ir patys pastebėjote, kalbos apie sisteminį rasizmą atgijo ir suvešėjo pernai (ir atsirito iki Lietuvos).

Taigi, pirmasis skamba taip: ar daugiau politinės galios įgiję juodieji amerikiečiai taptų ir visaip kaip kitaip (ekonomiškai, socialiai, etc.) galingesni JAV visuomenėje? Mhm, pasirodo, kad nėra jie jau tokie bejėgiai JAV politinėje scenoje, sėkmingų juodaodžių politikų skaičius JAV pastaraisiais dešimtmečiais tik sparčiai augo, kas savaime paneigia teoriją apie sisteminį rasizmą. Apie tai trumpai, įdomiai, iliustratyviai ir pagrįstai papasakota šiame trumpame filmuke, kurio šį kartą neversiu, bet nors truputį mokantiems angliškai padės subtitrai:

PragerU “Blacks in power don’t empower blacks“ (Valdžią turintys juodaodžiai nesuteikia galių juodaodžiams)

Trumpai tik parašysiu, kad pagrindinė, mano galva, šio video išvada (anot juodaodžio ekonomisto Thomas Sowell) – “ryšys tarp politinės sėkmės ir ekonominės sėkmės yra labiau beveik atvirkštinis nei tiesioginis“ (kas reiškia, kad augant politinei juodaodžių įtakai jų santykinė gerovė tik mažėja). Tai kas gi galėtų padėti jų gerovei? Filmuke yra pateikiamas ir šis atsakymas – “tradicinės vertybės, tokios kaip santuoka, stabilios šeimos, išsilavinimas ir sunkus darbas yra nepalyginamai daug svarbesnės nei tavojo kongresmeno ar senatoriaus, ar policijos viršininko, ar prezidento odos spalva“. Taigi.

Ir visai jau pabaigai – šiame PragerU kanalo video juodaodis diskredituoja mitą apie baltaodžių privilegijas ir siūlo nustoti jo atsiprašinėti. Kodėl ir kaip pažiūrėkite patys:

PragerU “How to end white privilege“ (Kaip pabaigti su baltųjų privilegijomis)
%d bloggers like this: