33) 2021-02-13

Nors artimiausios asmeniškai šiais laikais man turbūt būtų žodžio ir sąžinės laisvės problemos, tačiau skaudžiausios – abortai (juk milijonais žudomi patys silpniausi ir nekalčiausi žmonės) bei tai, kas vyksta Romos Katalikų Bažnyčioje (RKB). Pastarąją laikau tarsi savo Motina ir vis dar esu katalikas – fundamentalistas.

Kiek matau, problemos RKB yra menkai mūsų visuomenėje suvokiamos, taip pat kaip ir visos kitos išvardintosios. Tiesa, žiniasklaidoje nevengiama narstyti pedofilijos bei kritiškai aptarinėti atskirų žemesnio rango kunigų kitų įvairiausių skandalų, kurių dalis yra tikri, dalis išpūsti, o dalis ir išvis įsivaizduoti. Tačiau bendrai vyrauja suvokimas, kad pasaulyje ir Lietuvoje yra pastoviai daug katalikų, jie daugmaž vieningi, visi labai myli savo popiežių ir likusius kunigus ir kad RKB yra tokia išskirtinė pasaulio sfera, kur klesti sutarimas skalėje nuo paprasto pritarimo iki net fanatizmo ar klerikalizmo, kai dangstomi Bažnyčios tarnų nusikaltimai.

Deja, paprastai taip atrodo tiems, kuriems Bažnyčia yra tik apie tai, kaip taisyklingai melstis, žegnotis bei elgtis Mišiose ir, deja, tokių yra dauguma. Realybė gerokai niūresnė. Pvz., Prancūzijoje praktikuojančių katalikų jau yra mažiau nei praktikuojančių musulmonų. Kas kad apie 80 proc. gyventojų ten save vis dar priskiria katalikams, praktikuojančiais derėtų laikyti gal kokius 5 proc. Laikyti save kataliku, nors to ir nepraktikuoji, kaip kad dabar yra populiaru, yra tas pats, kaip kad teisingai sakė kun. A. Peškaitis, laikyti save “nepraktikuojančiu verslininku“ – skamba absurdiškai, ar ne?

Taigi, kaip ir šiuolaikinės Vakarų visuomenės, RKB irgi yra pasidalinusi į tradicionalistus bei progresyvistus (spėkit – kuriai stovyklai priklausau aš?). Na, tai svarbu žinoti bent jau tiems, kas skaito katalikišką žiniasklaidą, pvz., man. Mat paprastai jie atspindi kažkurią poziciją iš šio spektro, lygiai taip kaip, pvz., JAV žiniasklaida bendrai irgi yra susiskirsčiusi į progresyviąją bei į konservatoriškąją, kartais ir pro-tradicinę (mat konservatyvizmas ir tradicionalizmas nėra tas pats).

Šiame bloge pristatysiu šių dviejų katalikų stovyklų požiūrį į RKB bėdas – kaip pamatysit, jos jas mato tas pačias, tik suvokia kiek skirtingai. Pradėsiu nuo progresyvistų, tiesa ne pačių radikaliausių – leidinio “America Magazine“ – tai jėzuitų oficiozas, be abejo labai palaikantis dabartinį popiežių (kuris, kaip žinome, irgi jėzuitas), pats didžiausias ir įtakingiausias JAV, o vienas iš pagrindinių jo redaktorių – garsusis kontravesiškasis James Martin, SJ. Prie jo dar grįšiu, kol kas tik paminėsiu, kad jis yra ir Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos narys, o ši yra tarsi Vatikano žiniasklaidos valdyba, todėl kartais dar yra vadinamas popiežiaus spaudos atstovu JAV.

Taigi, kai kurios didžiausios JAV Katalikų bažnyčios problemos yra įvardijamos jau šio “America Magazine“ straipsnio antraštėje:

The Editors “Evangelization, polarization and accountability among the most pressing issues for the U.S. church“ (Redakcija “Evangelizacija, poliarizacija ir atskaitomybė – tarp labiausiai neatidėliotinai spręstinų problemų JAV bažnyčioje“)

Kai kurios ištraukos:

“Yra begalė problemų, kurioms reikalingos diskusijos, įskaitant tebevykstančią seksualinio priekabiavimo krizę ir tebesitęsiantį JAV katalikų masinį išėjimą iš bažnyčios. Bet vizitai yra trumpi ir tiek vyskupai, tiek popiežius būtinai turi pasirinkti kurias problemas jie nori svarstyti.“

“Viena iš būtinų diskusijų turėtų būti apie poliarizaciją, korektiškus ir pagarbius debatus JAV – tiek politikos sferoje, tiek bažnyčios viduje. Turbūt niekada iki šiol mes nesame matę tiek pagiežos ir susiskaldymo. Lūžių linijos, kurios egzistavo JAV katalikybėje dešimtmečiais, dabar išplatėjo iki didžiulių plyšių. Dar daugiau – kai kurie labiausiai poliarizuojantys balsai, dažnai kurstantys baimę dėl popiežiaus Pranciškaus, kyla iš mažyčių, nereprezentabilių JAV bažnyčios frakcijų, bet jie užvaldo išorės pernelyg didelį dėmesį. Šis balansas yra kontra-evangelinis ir vyskupams reikia rasti būdą, kaip tai sutvarkyti.

Turbūt lygiai taip pat neatidėliotinai spręstina yra finansinio skaidrumo problema. Nematomas dramblys kambaryje yra tai, kaip tvarkomos parapijų aukos, o tuo pačiu ir bažnyčios finansai. Neseni skandalai, kaip tie, kurie susiję su vyskupu Michael J. Bransfield iš Wheeling, Vakarų Virdžinijos, išryškino, kad priežiūra ir sąžiningumas turėtų būti bažnyčios valdymo skiriamaisiais ženklais. Kuklus našlės įnašas buvo pagerbtas Kristaus, nes ji atidavė savo skurdžius išteklius. Mintis, kad toks dosnumas gali būti iššvaistytas ar pavogtas, savaime yra skandalas.

Paskutinė, bet neatidėliotinai spręstina problema yra dėl atskaitomybės dėl netinkamo vyskupų elgesio. Panašu, kad buvo praignoruota daugybė nedorų buvusio kardinolo Theodore McCarrick bei vyskupo Bransfield veiksmų arba, kai kuriais atvejais, jiems net buvo padedama ir kurstoma – dėl kultūros, kuri skatino “apsaugokim save patikimų žmonių būrelyje“ mentalitetą tarp dvasininkijos. Panašu, kad viešo skandalo galimybę nusvėrė asmeninio skandalo rimtumas. Kritiškai svarbu yra sukurti kultūrą, kurioje vyskupai susisiekia vieni su kitais tam, kad atsiskaitytų, ir yra sąžiningi su tikinčiaisiais tuo pat metu palaikydami kolegialumo ar sinodalumo kultūrą. Tai galiausiai gali pareikalauti visapusiškos dvasininkijos kultūros atnaujinimo – nuo pirmųjų metų seminarijoje iki pat veiklos kanceliarijoje.

Kadangi visa tai galima perskaityti kaip krizių ir nesėkmių litaniją, tai gali vesti prie vilties praradimo. Bet mes visi galime būti tikri, kad popiežius Pranciškus pasakys vyskupams atvirkščiai: vilties dorybė yra tai, kas būtent padrąsina mus, anot Viešpaties žodžių šv. Pranciškui Asyžiečiui, “atstatyti mano bažnyčią“.

Ką gi, panagrinėkime ką daugiau šis leidinys rašo apie reiškinį, neseniai pavadintą JAV katalikų masiniu išėjimu iš bažnyčios (orig. exodus, gražus žodis taip vadinasi viena gerai žinoma Senojo Testamento knyga, t.y. Išėjimo knyga). Kaip minėjau, tai nėra kažkoks išskirtinai JAV katalikų bažnyčiai, bet ir visoms Vakarų katalikų bažnyčioms būdingas reiškinys, tačiau šiame straipsnyje daugiau nagrinėjama situacija JAV bei Didžiojoje Britanijoje:

Timothy P. O’Malley “Review: Why did so many Catholics leave after Vatican II?“ (Apžvalga: Kodėl tiek daug katalikų paliko bažnyčią po II Vatikano Susirinkimo?)

“Spekuliacijos apie tai, dėl ko katalikai palieka bažnyčią, nesuvaldomai siaučia naujienų sklaidoje. Kai kurie komentatoriai kaltina nuskurdintą katechezę ir liturgiją ar bažnytines reformas, kurios nevaržomai pasipylė po Antrojo Vatikano Susirinkimo. Kiti koncentruojasi į valdžios piktnaudžiavimą tarp dvasiškių, moterų atskyrimą nuo bažnytinės lyderystės ir bažnyčios seksualinį mokymą.

Tos diagnozės patiria sociologinių įrodymų trūkumą, kurie būtų pateikti šalia tokių teiginių kaip kad “štai kodėl mano brolis mus paliko“. Štai kodėl Stephen Bullivant knyga “Masinis išėjimas: katalikų atsiskyrimas Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje nuo II Vatikano laikų“ siūlo nusiraminimą tiems, kurie siekia suprasti katalikų atsiskyrimo tendencijas.

Nagrinėti katalikų atsiskyrimą yra sunku. Bullivant prisipažįsta, kad tai tik pradžia. Galiausiai, kas “skaitosi“ buvimu kataliku? Ar tai reguliarus Mišių lankymas? Jei taip, kas sudaro tą reguliarumą?

Katalikų atsiskyrimą Bullivant apibrėžia kaip suintensyvėjusį atsimetimo procesą. Atsimetę katalikai gali reguliariai nelankyti Mišių, bet vis dar identifikuojasi katalikais. Atsiskyrusieji nei lanko Mišių, nei laiko save katalikais. Jie yra išėję.

Taigi, demografiniai duomenys nemažai atskleidžia tiek apie Amerikos, tiek apie britų katalikus. Pirmiausiai, abiejose šalyse didžiausias grupes sudaro tie, kurie išsaugojo savąjį katalikiškąjį identitetą (66 proc. JAV, 56 proc. Didžiojoje Britanijoje). Nors tokia priklausomybė yra sumažėjusi nuo aukštumų, buvusių viduramžiais, abiejų šalių katalikai linkę išlikti katalikais. Kaip pažymi Bullivant, to yra nepaisoma žiniasklaidoje, o taip pat ir akademiniuose sluoksniuose.

Antra, kai katalikai atsiskiria, jie tai daro skirtingai šiose dviejose šalyse. Didžiojoje Britanijoje katalikai yra labiau linkę iš katalikybės pereiti į jokios religijos nepraktikavimą. JAV katalikai labiau linkę pereiti į kitą krikščionybės versiją. Abiejose šalyse nedaug katalikų pereina nuo katalikybės į atsidavusį ne krikščioniškos religijos praktikavimą. Abiejose šalyse katalikai retai būna religiniais sinkretistais ar ieško egzotinių religinių praktikų.

Trečia, labiausiai linkę atsiskirti jauniausi katalikai. Jei jūs esate JAV gimęs ir vėlyvaisiais 90-aisiais krikštytas katalikas, 29 proc. iš jūsų grupės bus atsiskyrę nuo katalikybės į jokią religiją. Didžiojoje Britanijoje 48 proc. tokios pačios grupės asmenų nepraktikuos jokios religijos.

Ketvirta, abiejų šalių imigrantai bus labiau linkę preciziškai išsaugoti religijos praktikavimą, nes jų tėvai demonstruos stiprius religinius įsipareigojimus. Čia Bullivant sutinka su kitais sociologais, tyrinėjančiais religiją, įskaitant Vern L. Bengtson ir Christian Smith.

Ši demografinė mankšta yra svarbi, bet tai, dėl ko būtinai verta perskaityti “Masinį išėjimą“ yra rūpestingas dėmesys kokybinei atsiskyrimo nuo bažnyčios analizei. Nagrinėdamas tų, kurie atsiskyrė JAV ir Didžiojoje Britanijoje, vyskupijų analizes, Bullivant prieina išvados, kad nėra vienintelės priežasties, kodėl žmonės nustoja identifikuotis katalikais. Taip, minimas Katalikų Bažnyčios seksualinis mokymas. Dažnai iškeliama seksualinio priekabiavimo krizė. Retkarčiais pripažįstama liturginė ir doktrininė sumaištis po Antrojo Vatikano Susirinkimo. Bet atsiskyrimas retai yra fiksuotas momentas kataliko gyvenime. Labiau tai yra procesas, kurio metu asmuo daugiau nebesiidentifikuoja kataliku. Katalikiška “kultūra“ daugiau “nelimpa“.

Antroji Bullivant darbo dalis pasakoja apie socialinius procesus, kurie vedė link atsiskyrimo. Susisiejimas priklauso nuo katalikiškos kultūros tvirtumo, patikimų įsitikinimų, įkūnytų vietinėje bendruomenėje. 48 valandų Eucharistijos adoravimas, procesijos gatvėse, privalomi pasninko ir susilaikymo laikotarpiai leisdavo katalikybei išgyventi viešojoje sferoje. XX a. glaudžios katalikų parapijos abiejose šalyse pradėjo irti gerokai iki Antrojo Vatikano Susirinkimo. Bullivant identifikuoja sparčių socialinių pokyčių laikotarpį kaip iššauktą mobilumo, tapusio įmanomu po Antrojo Pasaulinio Karo. Priedo, “išsilavinimo išsiplėtimas, vedęs į socialinį bei geografinį mobilumą, taip pat sparčiai auganti televizija ir automobilių įsigijimas… jau skaidė šias pusiau uždaras subkultūras.“ Atsiskyrimas jau augo iki 1950-jų.

Bullivan pasakojimas apie Antrąjį Vatikano Susirinkimą turbūt susilauks stipriausios kritiškos skaitytojų reakcijos. Bullivan tvirtina, kad Vatikanas II yra bent jau iš dalies atsakingas už atsiskyrimo reiškinį. Suvažiavimo tėvai, siekdami geriau evangelizuoti modernų pasaulį, siekė liturginių reformų, kurios suteiktų galimybę katalikams liturgijoje dalyvauti pilnai, sąmoningai ir aktyviai. Nuo tol liturgija buvo laikoma katalikiško gyvenimo šaltiniu ir viršūne, kas dažnai vedė prie sunaikinimo tų atsidavimo praktikų, kurios anksčiau palaikė tvirtą katalikišką identitetą. Tačiau 1960-jų ir 1970-jų pokyčiai nukreipė katalikus link prielaidos, kad nuo šiol pokyčiai laukia už kiekvieno kampo. Po to enciklika “Humanae Vitae” ir ja patvirtintas tradicinis katalikiškas kontracepcijos draudimas tapo atveju, dėl kurio tiek įšventintieji, tiek pasaulietiškieji katalikai susiprato (turbūt pirmą kartą) maištaujantys prieš bažnytinę valdžią.

Bullivan nuosmukio istoriją tęsia į 1970-uosius ir 1980-uosius. Mišių lankymas sumažėjo, kai išnyko paskutiniai kultūrinės katalikybės likučiai. JAV įsikūrė evangelinės megabažnyčios, pradedant jokiai konfesijai nepriklausančia Willow Creek Ilinojuje, siūlančios nors kažkiek komunos solidarumo, kurį kažkada suteikdavo etninės parapijos. Vyskupai, kunigai ir parapijų lyderiai bandė sulaikyti potvynį, bet nuosmukis tęsėsi.

Priešpaskutinis knygos skyrius nagrinėja seksualinio priekabiavimo krizės Anglijoje ir JAV poveikį. Nors knygoje nėra duomenų apie atsiskyrimą po krizės, kurią sukėlė 2018 m. atskleisti McCarrick seksuliniai priekabiavimai, Bullivant tiki, kad tokios naujienos ves į toliau augantį atsiskyrimą. Kai tie, kurie yra rimtai tikintys, aptinka veidmainystę, institucinis nepasitikėjimas turi tendenciją augti, pažymi Bullivant.

Paskutinis skyrius iškelia klausimą, kuris buvo vedantysis antroje knygos dalyje: ar Antrasis Vatikano Susirinkimas nepasisekė? Bullivant pripažįsta, kad galimai Vatikano II pokyčiai sulaikė atsiskyrimų potvynį. Mes galime ginčytis, jog galėjo būti ir blogiau.

Bullivant mano kitaip. Jei Vatikanas II jautė savo atsakomybę už gilesnį įsitraukimą į bažnytinį gyvenimą, aktyvesnį dalyvavimą, tuomet su Mišių nelankymu susijęs atsiskyrimas turėtų ypač neraminti. Žmonės labiau neįsitraukė. Antrasis Vatikano susirinkimas pradėjo liturgines reformas, nes jie norėjo tvirtesnės bažnyčios. Bullivant tiki, kad šis tvirtumas posusirinkiminėje bažnyčioje egzistuoja, bet jis atsirado ir kartu su dideliu būriu katalikų, kurie išvis vengia bažnyčios.

Šioje vietoje, mano vertinimu, Bullivant darbas lieka neišbaigtas. Taip, naujajai mokslininkų kartai gali tekti analizuoti II Vatikaną. Neabejotinai, prielaidos apie liturginių reformų galimybes sulaikyti sekuliarizacijos, individualizmo ir vartotojiškumo potvynį buvo klaidingos. Dažnai buvo naivaus optimizmo dėl įsitraukimo į modernybę, ypač, kas susiję su liturgine ir katechezine praktika. Liturginių judėjimų trumparegis atsidavimo praktikų pašalinimas privedė prie katalikybės, kurią sunkiau integruoti į kasdieninį gyvenimą, ypač darbininkų klasės katalikams. Tačiau analizė galima tik su išlyga, kad kai kurias Susirinkimo reformas analizuoti bus užduotis tos kartos mokslininkams, kurie turi tam tikrą istorinę distanciją nuo paties Susirinkimo.

Bet nėra visiškai aišku, kad II Vatikanas nepasisekė, nes nesulaikė atsiskyrimų potvynio. Labiau tikėtina, kad Susirinkimo tėvai netgi nesuvokė atsiskyrimų mąsto, laukiančio horizonte, ir socialinių pokyčių, kurie nušluos Europą ir JAV. Yra įmanoma, nors neįmanoma įrodyti sociologiškai, kad posusirinkiminė bažnyčia vienintelė turės išteklių, reikalingų atsakyti realiai krizei – tai, kurios Susirinkimo tėvai galėjo neatpažinti.

Nepaisant šio nesutikimo, yra daug ko pasimokyti iš Bullivant gerai parašytos, dažnai humoristinės ir inteligentiškos knygos, susisietos su sociologija, teologija ir pastoriaus praktika.“

Pasakykim paprasčiau – turime masiškai ganomųjų apleidžiamą bažnyčią, nebelankomas Mišias, “nebeveikiančią“ liturgiją, finansinę krizę – kalbama, kad Vatikanas atsidūręs ant bankroto slenksčio (čia jau iš kitų šaltinių), neskaidraus finansų tvarkymo skandalus, pedofilijos skandalus, išvešėjusį klerikalizmą blogąja to žodžio prasme bei Antrąjį Vatikano Susirinkimą. Ar tai tarpusavyje negali būti susiję? Iš brolių ir katalikų dažnai girdžiu pastebėjimus, kad milžinišką spaudimą bei neigiamą įtaką Bažnyčiai daro įvairiomis, taip pat ir politinėmis priemonėmis sekuliarizuojamas bei sekuliarėjantis pasaulis, ateizmo, New Age bei visokių kitokių “izmų“ plitimas ir pasekoje – neadekvatus žiniasklaidos dėmesys bažnytininkų “nuodėmėms“, dažnai išpučiantis, paryškinantis ar išsigalvojantis įvairius skandalus. Tas tiesa, bet ar nėra ir pačios Bažnyčios kaltės tame? Paklausykime ką sako kita pusė, aukščiau pavadintosios “nereprezentatyviosios mažumos“:

Church Militant “The Vortex – Just five years left“ (Bažnyčios Kovotojo kanalo laida “Sūkūrys“ – “Liko tik penkeri metai“ (2015-09-09))

“Liko tik penkeri metai. Bažnyčia Vakaruose yra apverktinoje padėtyje. Turbūt niekad labiau per 2000 metų šventos istorijos ji nėra liudijusi tokių sugriovimų tarp savo pačios sienų. Net Romos imperatorių persekiojimo laikais ji klestėjo galiausiai laimėdama pergalę ir atversdama imperiją. Tačiau niokojimai, kuriuos ji patyrė tik per 50 metų yra neapsakomi. Atsimetimas, skilimas, erezija, nesutarimas, visos aplaidumo, piktnaudžiavimo ir išdavystės formos, kokias tik galima įsivaizduoti – visa tai atsirado per šias beveik tris kartas.

Bet ar tai atsitiko vien per tuos 50 metų? Ne. Visa tai tik tapo matoma per pastaruosius 50 metų. Tiesą pasakius, tai buvo ruošiama amžiais, grįžtant atgal iki protestantų erezijos pradžios XVI a. ir netgi anksčiau. Tikrai buvo daug šventųjų, popiežių, dvasininkų, šventų vyrų ir moterų, mistikų ir vizionierių kurie matė, kad horizonte kaupiasi audra, bet turbūt nei vienas nesugebėjo suvokti atkritimo nuo tikėjimo didžiulio mąsto, kuris apsireikš mūsų dienomis. Įvairios audros smogė bažnyčiai 1960-aisiais ir toliau rovė paskutinius tikėjimo likučius iki pat mūsų dienų. Bažnyčia, įkurta mūsų Viešpaties ant šv. Petro uolos, iš išorės šiuo metu primena mažai ką šlovingo jos viduje. Neskaitant smulkių išimčių šen bei ten, ji praktiškai sunyko.

Jei kas nori būti tikinčiu kataliku, ištikimu dangui, jis turi priimti viską, ko moko Bažnyčia. Viską. Šiandien taip užtikrintai nepasakytum apie pusę dvasininkijos ir dar apie daugiau pasauliečių. Bažnyčios viduje įvyko toks tikėjimo suardymas ir toks antgamtinio tikėjimo išnaikinimas, kad jau reikia tam tikrų pastangų norint identifikuoti ją jos buvusioje pilnatvėje. Tiesa, jos praeityje irgi būta nuosmukių ir audrų laikotarpių, bet tas buvo labai tolima iki dabartinio intensyvumo lygio. Suprantantiems, ką reiškia terminas “tikintis katalikas“, aišku, kad tokiais būtų galima laikyti mažiau nei 10 proc. krikštytųjų. JAV tik menki 25 proc. tokių pastoviai lanko Mišias, o iš šių dauguma neina pastoviai išpažinties. Jie priima kontracepcijos blogį, dėl didžiulio supratimo apie Dievo gailestingumą iškraipymo atmeta tai, kad sielos eina į pragarą, ir visą nuodėmės siaubą. Viso to jų moko dvasininkai. Jie taip pat tiki, kad katalikas gali nesutikti su viena ar kita Bažnyčios dogma vis vien išlikdamas geru kataliku. Kai suauga tų žmonių vaikai, jie netvirtina santuokos Bažnyčioje ir patys apleidžia tikėjimo praktikavimą.

Dar blaiviau į situaciją verčia pažvelgti supratimas, kad net iš tų 25 proc. liūto dalis yra žymiai vyresni žmonės. Po 10 ar 15 metų dauguma, jei ne visi bus mirę ir teliks labai, labai mažai tų, kurie juos pakeis. Grubiai esamos ateinančio dešimtmečio tendencijos rodo, kad bažnyčia Amerikoje patirs tikinčiųjų nukraujavimą ir susitraukimą dydžiu, dėl kurio šiandieninė neganda atrodys kaip niekis.

Katalikų bažnyčios hierarchija didžia dalimi apleido savo avis per pastaruosius 50 metų atsisakydama stoti į akistatą su modernaus žmogaus blogybėmis, drąsiai mokyti Jėzaus Kristaus tiesų, ginkluoti tikinčiuosius dvasiniam karui ir sudėdama ginklus prieš velnišką įtūžį, nukreiptą prieš Dievo žmones. Ar gali būti stebėtina, kad būdami apleisti ganytojų, ganomieji savo ruožtu apleido juos?“

“Tai, kuo dabar turėtume būti susirūpinę, yra ne tai, kaip susigrąžinti gyvenimo tikėjime būdą, kuris buvo taip vadinamaisiais auksiniais tikėjimo laikais 1950-ųjų Amerikoje – visais atvejais bet kokioje numatomoje ateityje visa tai jau seniai bus mirę ir dingę. Tuomet Bažnyčia buvo bent kažkas, kas ėjo kartu su kultūra, teisingiau pasakius – kultūra daugiau ar mažiau ėjo kartu su Bažnyčia., bent jau kalbant apie moralę. Tačiau daugiau – ne, nes po to, kai lyderiai išdavė Kristų jo bažnyčioje per neištikimybę, bailumą, seksualines nuodėmes, kultūra atsisakė katalikų moralės ir susikūrė sau dabartinės realybės sceną. Šiandien bet koks tiesos apie moralę paminėjimas, ypač jei tai liečia seksualinę moralę, sutinkamas kaltinimų homofobija, fanatizmu, neapykanta užtvara.

Ramus iš bažnyčios lyderių pusės pernelyg daugybe atvejų susitaikymas su homoseksualumo nuodėmėmis ir netgi dalyvavimas tose pačiose nuodėmėse paralyžiavo juos priešintis šiam didžiam blogiui. Homoseksualių kunigų seksualinio priekabiavimo skandalai, atsisakymas juos pripažinti bei su jais tvarkytis išsunkė bet kokią gyvybę iš moralinio autoriteto kalbėti apie bet ką aktualaus iš bažnyčios lyderių. Taigi jie tapo pažemintais iki to, kad tenka rinkti pigius politinius balus koneveikiant imigracijos, skurdo, ginklų kontrolės, klimato pokyčių, religijos laisvės problemas. Netekę bet kokio moralinio balso savo pačių veiksmais, dabar jie priversti nuolaidžiauti bet kuriai politinei auditorijai, kuri tik apsimes jų išklausanti.

Autentiškai jie nebesugeba net kreiptis dėl tikrojo Obamacare kontracepcijos įpareigojimo blogio, kuris, aišku, yra esminis pačios kontracepcijos blogis savaime. Jie turi slėptis po religijos laisvės širma ir apeliuoti į politines banalybes.

Morališkai šaliai pamažu nykstant, tuometiniai 60-ųjų, 70-ųjų ir 80-ųjų vyskupai atsisakė ginti tiesą, o jų ateinanti pamaina buvo jųjų išmokyta kaip “nesiūbuoti valties“, nuraminti visus, kurie tik gali būti nuraminti, ir tyliai laikytis šių siaubingų blogių akivaizdoje. 1990-jų, 2000-ųjų ir šiuolaikiniai vyskupai pamokas išmoko gerai. Išskyrus keletą pažymėtinų atvejų, jie visi koja kojon žygiuoja su bažnyčios nuosmukiu ir šiuo metu atsidūrė ties beveik visiško išnykimo bedugne.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad didieji bažnyčios istorijos stebėtojai aptarinėjo faktą, kad jei bet kur pasaulyje bažnyčia praranda tris kartas iš eilės, ji visiškai praranda tą naciją. Šiuo metu mums liko 5 trečiosios kartos metai ir niekas reikiamu intensyvumu nesikeičia, kad sustabdytų tai, kas neišvengiama.“

Taigi. Gaila, kad nežinau jokių tyrimų apie Lietuvos RKB tikinčiuosius.

%d bloggers like this: