34) 2021-02-22

Laikas daugiau panagrinėti Bažnyčios tiesų ir modernybės susidūrimą. Visas per kelis tūkstantmečius surinktas Romos Katalikų Bažnyčios (RKB) tiesų “bagažas“ dar vadinamas Bažnyčios Tradicija ir, kartu su Biblija, liturgija bei asmeninio pamaldumo praktikomis yra katalikų tikėjimo šaltinis. Nesunku susigaudyti, kad Tradicijai priešinasi progresyvizmas, kuris pagal apibrėžimą yra laikomas priešingu konservatyvizmui, o tai jau tuo labiau tradicionalizmui. Šaipytis iš progresyvizmo yra mano mėgstamas užsiėmimas, tai nesusilaikysiu nepradėjęs nuo to, šį kartą mano mėgstamiausio publicisto G. K. Chesterton lūpomis. Ir ne tik, mat jo citatas paėmiau iš šio straipsnio, kuriame yra ir pamąstymų apie Bažnyčios santykį su progresu:

Dale Ahlquist “Klaidingo progreso kultas“

“G. K. Chestertonas jau XX a. pradžioje atpažino šį klaidingo progreso kultą. Jis teigė, kad tarp tūkstančio kvailumo, vadinamo laisvu mąstymu, formų yra ir tvirtinimas, jog pasaulis visada žingsnis po žingsnio tobulėja, tačiau šie laisvieji mąstytojai niekada negali pasakyti, koks bus kitas žingsnis. Vienintelis dalykas, dėl kurio jie tikri, kad kitas žingsnis nebus „žingsnis ant šventos žemės, arba to, ką turėtume laikyti tvirtu pagrindu“.

Chestertonas sako: „Vietoje teiginio, kad visi keliai veda į Romą, jie kaip neklystamą dogmą priima tvirtinimą, kad nei vienas kelias negali vesti į Romą, nors tuo pačiu metu garsiai tvirtina, kad apskritai nežino, kur tie jų keliai veda. Jų keliai, pasak jų pačių, vingiuoja aplink kiekvieną suvokiamą ar nesuvokiamą naują vingį ar nuokrypį; bet šie keliai niekaip negali vesti į centrinį mūsų civilizacijos miestą, nors tūkstančiai, kurie keliavo šiais naujais keliais, vis dėlto į šią senovinę vietą atvyko.“

“Jie visada tvirtina, kad nėra galutinių dalykų, kad niekas neturėtų būti priimama kaip absoliutu, tačiau ironiška tai, kad kai kuriuos dalykus jie patys atmeta absoliučiai. Jie atmeta praeitį. Jie priima viską ateityje, net jei nežino, kas tai yra. Nors ir vadina save „progresyviais“, jų filosofijoje yra kažkoks atsilikėliškas užsispyrimas, kad mūsų tėvai klydo, o mūsų vaikai yra teisūs. Jie klausysis bet ko, bet „atsisakys klausytis proto, jei tam reikėtų klausytis Romos“.

Kaip pastebi Chestertonas, klaidingo progreso kultas yra tiesiogiai susijęs su evoliucijos teorija. Kad ir kokių biologinių įrodymų egzistuotų paremti šiai teorijai (šie įrodymai yra ginčytini, nors diskusija šiuo klausimu tarsi uždrausta), esminė problema ta, kad ši teorija pateko ir į XIX a. socialinę bei religinę mintį. T. H. Huxley pasinaudojo Darwino idėjomis tam, kad pagrįstų savo agnosticizmą, ir jis yra atsakingas už darvinizmo išpopuliarinimą pasaulyje, ypač tarp kitų skeptikų, kokiu buvo jis pats. Didieji intelektualai, kurie kažkaip abejojo, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę, dabar staiga sudėjo visą savo tikėjimą į teiginį, kad dangus ir žemė paprasčiausiai sukūrė patys save. Jie nebuvo tikri, kaip tai nutiko ir kaip prasidėjo, tačiau neabejojo, kad viskas nuolatos gerėja ir tobulėja. Mes vis augsime ir augsime. Link ko, mes to nežinome. Tačiau praktinė šios idėjos implikacija buvo keista determinizmo forma: idėja, kad viskas, kas nutiko pasaulyje, buvo būtinas žingsnis link to, kas nutiko po to. Viskas yra proceso ir progreso dalis. Tai buvo panaudota pateisinti vergovę, badą, siaubingą skurdą ir dar siaubingesnį turtą. Didieji ir toliau valgys mažiuosius. Progresas.

Chestertonas šią idėją vadino „įdomia gamtos garbinimo versija – ne saulės ar griaustinio, o greičiau rūko“. Progresyvieji yra įsikibę neaiškios ateities miglos. 

XX amžiuje progreso ženklais buvo laikoma nėštumo kontrolė ir abortas. Tuomet sekė eutanazija. Dabar – vienalytės „santuokos“. Ir taip toliau. Šių idėjų palaikytojai visada jas vadina Progresu. Bet link ko?

Ir kas visada buvo kaltinama dėl buvimo kliūtimi visam šiam progresui? Katalikų Bažnyčia, žinoma. Taip, Bažnyčia stovėjo skurstančiųjų ir badaujančiųjų pusėje. Bažnyčia stovėjo skerdžiamų negimusių kūdikių pusėje. Ji stovėjo kaip kliūtis kelyje suklaidintoms sieloms, kurios save naikina elgdamosios pagal savo iškrypusias aistras.

Būtent Katalikų Bažnyčia visada stovėjo tikro progreso pusėje. Mes savo mintyse turime aiškų tikslą – dangų. Pasiaukojimo darbai skirti tam, kad padėtų mums patekti į dangų. Labdaros darbai yra skirti padėti kitiems patekti į dangų. Tikrą progresą lengva išmatuoti. Ar jis priartina mus prie Dievo, ar ne? Ar jis priartina pasaulį prie Dievo, ar ne?

Chestertonas teigė, jog kartais tam, kad galėtume judėti į priekį, mums reikia grįžti atgal. Tam, kad atsidurtume teisingame kelyje, mes turime apsisukti ir į jį sugrįžti. Atgaila yra pats progresyviausias dalykas, kurį dabar galime daryti.“

Tačiau kokie išties yra dabartiniai RKB santykiai su tuo klaidingu progresu? Progresyvizmas gi yra modernizmo pagrindas. Dar XX a. pradžioje popiežius Pijus XI (1922-1939) ne kartą savo enciklikose pasmerkė modernizmą (o taip pat ir komunizmą, fašizmą bei nacizmą) kaip šėtonišką, tačiau nuo Antrojo Vatikano Susirinkimo (1962 – 1965) laikų RKB pradėjo su juo vis atviriau flirtuoti. Ką turėjo minty Michael Voris sakydamas, kad “jie [RKB tikintieji] priima kontracepcijos blogį, dėl didžiulio supratimo apie Dievo gailestingumą iškraipymo atmeta tai, kad sielos eina į pragarą, ir visą nuodėmės siaubą. Viso to jų moko dvasininkai. Jie taip pat tiki, kad katalikas gali nesutikti su viena ar kita Bažnyčios dogma vis vien išlikdamas geru kataliku.“ (cituoju iš pereito blogo)?

Na, tarkim, štai vienas iš įprastinių straipsnių apie dabartinį Kristaus vietininką Žemėje, iš gana populiaraus britiško liberalaus tabloido The Independent, pasakojantis apie vieną 2015 m. įvykį, tačiau tokių įvykių būta daugybė:

Michael Day “Pope Francis assures atheists: You don’t have to believe in God to go to heaven“ (Popiežius Pranciškus užtikrina ateistus: jums nereikia tikėti Dievu, kad patektumėte į Dangų)

“Komentaruose, kurie panašu, kad sustiprins jo progresyviąją reputaciją, popiežius Pranciškus parašė ilgą atvirą laišką La Repubblica laikraščio įkūrėjui Eugenio Scalfari, teigdamas, kad Dievas atleis netikintiesiems, jei jie laikysis savo sąžinės.

Atsakydamas į klausimų sąrašą, išspausdintą laikraštyje pono Scalfari, kuris nėra Romos katalikas, Pranciškus rašė: “Jūs klausiate manęs ar krikščionių Dievas atleis tiems, kurie netiki ir kurie nesiekia tikėjimo. Pradėsiu sakydamas – ir tai yra fundamentalus reikalas – kad Dievo gailestingumas neturi ribų, jei jūs eisite pas Jį su nuoširdžia ir apgailestaujančia širdim. Išeitis tiems, kurie netiki Dievu, yra paklusti savo sąžinei.

“Nuodėmė, netgi tiems, kurie neturi tikėjimo, egzistuoja tuomet, kai žmonės nepaklūsta savo sąžinei.“

Vatikano korespondentas katalikiškam žurnalui The Tablet Robert Mickens pareiškė, kad pontifiko komentarai buvo papildomas jo pastangų nusikratyti senamadiškos Katalikų Bažnyčios įvaizdžio, sustiprinto jo itin konservatyvaus pirmtako Benedikto XVI, įrodymas. “Pranciškus vis dar yra konservatorius“, sakė ponas Mickens. “Tačiau visa tai reiškia tai, kad jis siekia prasmingesnio dialogo su pasauliu.“

Prasmingesnis dialogas su pasauliu kalbant tai, kas prieštarauja RKB mokymui? Paprasčiausiai tą mokymą pasitikrinti galima galiojančiame RKB Katekizme – jei būsite kantrūs, rasite daugybę teiginių, aiškiai prieštaraujančių šiems popiežiaus pasakymams. Arba, tiesos apie tikėjimo Kristumi ir Dievo gailestingumo sąsają yra labai aiškiai ir populiariai išdėstytos puikioje moralės filosofijos profesoriaus Peter Kreeft knygoje “Kaip teisingai pasirinkti?“. Čia nesiplėsiu teologinėje argumentacijoje, tik pastebėsiu tai, kas išskirtinai būdinga šiam popiežiui – tam tikras kalbos aptakumas, leidžiantis jo gynėjams visuomet rasti jam pateisinimų. Mat sakinio dalis “Dievo gailestingumas neturi ribų, jei jūs eisite pas Jį su nuoširdžia ir apgailestaujančia širdim“ išties visiškai atitinka RKB mokymą. O tai kaip, jei pas Jį neisiu, bet pasikliausiu tik savo sąžine? Hm. Norint, juk galima suprasti, kad popiežius aiškiai teigia, kad pakanka vien to, ar ne? Na, visa tai primena posakį apie sėdėjimą ant dviejų kėdžių arba apie tarnavimą ir Dievui, ir Mamonai.

Visų tokio pobūdžio pastarųjų metų skandalų ir skandalėlių nesiimsiu vardinti, apsistosiu ties žymiausiu paskutiniu. Kuomet popiežius išreiškė paramą vienalytėms civilinėms sąjungoms – pereitų metų spalį, likus nedaug laiko iki JAV prezidento rinkimų. Katalikiškas pasaulis eilinį kartą užvirė. Dalis katalikų ką tik minėtų būdu puolė ieškoti popiežiaus pateisinimų jo miglotoje kalboje, ieškodami filmo kūrėjų apgaulės. Dalis netgi rašė oficialius laiškus į Vatikaną, netgi peticijas, rengė demonstracijas reikalaudami pasiaiškinimo, bet Vatikanas kelias savaites atkakliai tylėjo, kol galiausiai ryžosi patvirtinti apgaulės versiją – taip, filme popiežiaus pasisakymas (eilinį kartą) buvo ne visai teisingai suinterpretuotas. Tačiau dalis katalikų daugiau ar mažiau atvirai džiaugėsi tokiu popiežiaus progresyvumu – štai, kad ir pereitame bloge minėtasis įtakingasis America Magazine, kuris suinterpretavo visa tai maždaug taip:

Michael J. O’Loughlin “Pope Francis declares support for same-sex civil unions for the first time as pope“ (Popiežius Pranciškus pirmą kartą kaip popiežius pareiškia palaikymą vienalytėms civilinėms sąjungoms)

“Bet pirmą kartą kaip popiežius, Pranciškus pasakė, kad gėjų poros nusipelno teisinio savo santykių pripažinimo.

“Ką mes turime sukurti – tai civilinės sąjungos įstatymą.“, – sakė jis. “Tokiu būdu jie būtų teisiškai apsaugoti. Aš tai palaikiau.“

Prieš išrenkant popiežiumi, Pranciškus tarnavo arkivyskupu Buenos Airėse ir tose pareigose jis rėmė vienalytes civilines sąjungas kaip bandymą užkirsti kelią vienalyčių santuokų įstatymui. Argentina įteisino vienalytes santuokas 2010 m., ką tuometinis kardinolas Jorge Bergoglio pavadino “destruktyvia Dievo plano ataka.“ Bet susitikimuose su kitais Argentinos vyskupais kardinolas Bergoglio ragino juos palaikyti civilines sąjungas kaip būdą išlaikyti santuoką išskirtinai heteroseksualia. Vyskupai atmetė tą mintį, bet LGBT Argentinoje aktyvistas sakė, kad kardinolas jam skambino pareikšti, kad jis asmeniškai palaiko civilinės sąjungos idėją. Šiame naujame dokumentiniame filme pateikti komentarai atspindi jo patį viešiausią pasisakymą apie vienalyčių civilinių sąjungų palaikymą nuo tų laikų, kai jis tapo popiežiumi.“

Hm. Priešinimasis vienalytėms santuokoms yra gerai, bet kaip su Bažnyčios mokymu gali būti susijęs palaikymas homoseksualių santykių įteisinimui? Bažnyčia smerkia homoseksualizmo praktikavimą – jei netikit, pasklaidykit tą patį RKB Katekizmą. Kaip galima palaikyti kokį nors teisinį palengvinimą praktikai to, ką laikai nuodėme? Tai prilygtų atvejui, jei Bažnyčia kovotų už skyrybų (kurias, išskyrus tam tikrus atvejus, ji smerkia) teisinį palengvinimą ar net už bausmių dėl vagysčių panaikinimą. Galų gale, negi popiežius yra toks neinformuotas, kad nesupranta, jog visame pasaulyje vienalyčių partnerysčių įteisinimas yra tik žingsnis į vienalyčių santuokų įteisinimą? Manau, kad supranta, o kad geriau suprastumėme ir mes, žemiau pateiksiu tik vieną lentelę iš šio jau lietuviškai išversto straipsnio:

Robert Clarke „Ar civilinės partnerystės institutas prisideda prie santuokos sampratos pakeitimo?“

 ValstybėTos pačios lyties porų partnerysčių įteisinimasTos pačios lyties porų santuokų įteisinimasKiek metų praėjo nuo partnerysčių iki santuokų įteisinimo?
Airija20112015 m. gegužės 22 d.4
Anglija ir Velsas20052013 m. liepos 17 d.8
Argentina2002-2009, priklausomai nuo šalies regiono2010 m. liepos 21 d.8
Belgija2000, įteisintas bendras gyvenimas nesusituokus2003 m. sausio 3 d.3
Brazilija2004, nors kai kurie individualūs teisiniai sprendimai įsigaliojo anksčiau2013 m. gegužės 16 d.9
Danija1989, pirmoji pasaulyje2012 m. birželio 15 d.23
Islandija19962010 m. gegužės 17 d.14
Ispanija1998-2005, priklausomai nuo šalies regiono2005 m. liepos 3 d.5
JAV2015 m. birželio 26 d.
Kanada2001-2003, priklausomai nuo šalies regiono2005 m. liepos 20 d.4
Kolumbija2007, Konstitucinio teismo sprendimu2016 m. balandžio 28 d.9
Liuksemburgas20042014 m. birželio 18 d.10
Naujoji Zelandija20052013 m. balandžio 17 d.8
Nyderlandai1998, registruota partnerystė2001 m. balandžio 1 d.3
Norvegija19932008 m. gegužės 11 d.15
Pietų Afrika20062006 m. lapkričio 30 d.0
Portugalija20012009 m. gegužės 17 d.8
Prancūzija19992013 m. gegužės 18 d.14
Suomija20022017 m. kovo 1 d.15
Škotija20052014 m. vasario 4 d.9
Švedija19952009 m. gegužės 1 d.14
Urugvajus20082013 m. gegužės 3 d.5
   Vidutiniškai:8,6 metų

Sekančią dieną, skandalui vis kaistant America Magazine pateikė ir dar vieną straipsnį, kuriame pasistengė plačiau paaiškinti kas įvyko:

Colleen Dulle “Explainer: What Pope Francis actually said about civil unions—and why it matters“ (Paaiškinimas: ką popiežius Pranciškus išties pasakė apie civilines sąjungas ir kodėl tai svarbu)

Paaiškinimas ilgas, o sudėtingumu, painumu bei sofistiniais išvedžiojimais primena šiuolaikinių marksizmo filosofų raštus, todėl šį kartą nevarginsiu jūsų nei savęs jį versdamas. Pagrindinė mintis, sakyčiau, yra ta, kad popiežius ne pirmą ir ne antrą kartą jau daro tokio pobūdžio pareiškimus ir išties nori pademonstruoti šios idėjos palaikymą. Viena iš išnašose pateiktų išvadų yra ši:

“Ne, popiežius nepakeitė bažnyčios mokymo, bet jis tikrai pakeitė pastoracinį toną, kuriuo bažnyčia kreipiasi į LGBT žmones.“

Hm, ar tas pastoracinio tono keitimas toks jau nekaltas dalykas? Manau, kad tai labai gerai išnagrinėjęs dar anksčiau prieš šį įvykį yra mano ne kartą pristatytasis Vytautas Sinica. Taigi, dar kartą grįžkime į 2015 m. ir į laiką, kuriame buvo ruošiamasi Vatikano Šeimos sinodui, kurio viena iš pasekmių buvo kontraversiškasis popiežiaus apaštalinis raginimas “Amoris Laetitia“:

Vytautas Sinica “Šeimos sinodo intrigos: Reinas vėl liejasi į Tiberį“

“Vatikane vėl vyksta vyskupų sinodas šeimos klausimais. Nors jo sprendimai tebus rekomendaciniai, viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys krypsta link Romos. Kas su baime, o kas su viltimi laukia doktrinos ar bent pastoracinės praktikos pokyčių Komunijos „persituokusiems“ ir požiūrio į homoseksualius santykius srityse. 

Kol Vakarų šalyse ir pačiame sinode verda diskusijos, Lietuvoje vyrauja keista nuostata, jog jokie pakeitimai negali įvykti, o Bažnyčios mokymą palaikantiems katalikams užtenka melstis ir nesikišti žemiškais metodais. Tarytum apsimetama, jog Bažnyčios hierarchai vieningai ištikimi mokymui, tarp jų nerezgamos intrigos dėl sinodo sprendimų, o jei ir taip, tai progresyvistai Bažnyčioje neturi galios ir įtakos mokymui pakeisti. Doktrinos šeimos klausimu pakeisti iš tiesų neįmanoma – tam galios neturi net popiežius, kurio misija yra saugoti Bažnyčios mokymą, o ne formuoti jį pagal savo pažiūras. Pati idėja, kad popiežius gali keisti Bažnyčios mokymą, yra savo esme protestantiška, nes kelia eretišką mintį, jog Bažnyčios mokymą laisvai formuoti yra atskiro žmogaus valioje (nebe tiek svarbu – popiežiaus ar kiekvieno tikinčiojo). Kad taip nėra, supranta abi sinodo vyskupų stovyklos. Nei sinodas, nei popiežius negali paskelbti doktrinos pokyčių.

Tačiau pokyčių šalininkai kartu supranta, kad siekiant neįmanomų doktrinos pakeitimų, galima pasitelkti aptakias dviprasmiškas formuluotes ir de facto pakeisti Bažnyčios pastoracines praktikas taip, kad jų prieštaravimas mokymui atrodytų kaip nebe akivaizdus, o tik interpretacijos klausimas. To siekiantieji – daugiausiai Reino slėnio valstybių vyskupai ir kardinolai – turi puikiausią šios taktikos sėkmės pavyzdį. Kai kurie II Vatikano Susirinkimo sprendimai ir pati jo darbotvarkė buvo nulemti būtent tokiu būdu. Reino slėnio šalių intrigų meistrai po pusės amžiaus ir vėl susirinko Vatikane primesti savo darbotvarkės ir sprendimų.“

Svarbiausias šio straipsnio išvadas paryškinsiu:

Aptakios ir dviprasmiškos formuluotės Bažnyčios dokumentuose reformų šalininkams labai reikalingos dėl itin konkretaus tikslo. Siekiama, kad atskiri vyskupai ar vyskupų konferencijos galėtų savo nuožiūra spręsti pastoracinius klausimus kuo aptakesnio, taigi ir daugiau sprendimo laisvės paliekančio Bažnyčios mokymo ribose. Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir „Šešėlinio sinodo“ iniciatorius Reinhardas Marxas šiemet pareiškė, kad „Vokietijos Bažnyčia nėra Romos provincija ir negali laukti Sinodo sprendimų“. Protestantizmo lopšyje nuskambėjo protestantiška tezė, kurios praktinio įgyvendinimo siūlymai dabar rimtai svarstomi ir Sinode. Čia iškeltas siūlymas įvairius šeimos klausimus palikti spręsti pačioms nacionalinėms vyskupų konferencijoms ar net atskiriems vyskupams. Vokietijos vyskupai ilgai ir nuosekliai ėjo prie tokios idėjos iškėlimo.

Kaip teigė sinode dalyvaujantis Brisbeno (Australija) arkivyskupas Markas Coleridge`as, W.Kasperio ir kitų vokiečių liberalius siūlymus remia apie 1/3 sinodo tėvų. Ši parama, jo paties ir sinodo liberalų spėjimu, būtų daug ženklesnė, jei sprendimai liberalizuoti mokymą šeimos klausimais būtų priimami ne kaip visuotinai galiojantys Bažnyčiai, o kaip tai, ką gali savarankiškai nuspręsti valstybių Vyskupų konferencijos ar net atskiri vyskupai savo vyskupijose. Skaitant Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium 32 paragrafą, galima pagalvoti, kad įmanoma ir jo paties parama tokiam sprendimui. Ten rašoma, kad „Nacionalinėms vyskupų konferencijoms dar nėra suteiktas pakankamas teisinis statusas, kuris joms priskirtų konkrečias kompetencijas, tarp jų ir autentišką doktrinos formavimo galią“ (including genuine doctrinal authority).

Deja, tokia Bažnyčios federalizacija yra akivaizdžiai blogiausia, kas jai gali nutikti. Taip Bažnyčios mokymas būtų ne tik liberalizuotas pagal antikatališkas moderno prielaidas, bet apskritai netektų reikšmės ir autoriteto, nes – visai kaip galybės protestantiškų sektų pasaulyje – egzistuotų daugybė „mokymų“ ar bent jų taikymo formų. Roma pati save įklampintų į nesibaigiančią kovą dėl galimybės reguliuoti, riboti ar atsiimti sprendimų galią konkrečiose srityse arba turėtų tiesiog pripažinti savo viršenybės praradimą. Bet kuriuo atveju, neliktų jokio pagrindo kalbėti apie vieną „visuotinę apaštalinę Bažnyčią“, ypač matant sinode atsiskleidžiančius skirtingų šalių vyskupų mąstymo skirtumus ir nevienodą jų polinkį pasiduoti sekuliariai laikmečio dvasiai. 

Dar neseniai Benediktas XVI ragino stoti į kovą prieš tai, ką jis vadino reliatyvizmo diktatūra – idėją, kad moralės normos ir elgesio moralinis vertinimas nėra objektyvus ir gali priklausyti nuo kultūrinio konteksto. Praėjus keletui metų sinode vokietis Jeremias Schröderis pareiškė priešingai: „išsiskyrusieji ir homoseksualai yra klausimai, kurie labai skiriasi skirtingose kultūrose ir turime ieškoti pastoracinių sprendimų, kurie atitiktų konkretų kultūrinį kontekstą“. Šią idėją iškėlę sinodo dalyviai sąmoningai ar ne pakvietė keisti vieną pamatinių katalikų pasaulio suvokimo prielaidų – objektyvios moralės tiesos egzistavimą, kurio nepaneigus, neįmanomas ir skirtingas tų pačių poelgių vertinimas.

Taigi, į RKB jau irgi ateina moralinis reliatyvizmas, kuris yra ne tik modernizmo, bet ir progresyvizmo pamatinė idėja. Nuo ko jo kelias prasidėjo? Ir kokiu būdu? Nagi, nuo tų pačių “politiškai aptakių“ formuluočių Antrajame Vatikano Susirinkime:

“1959 m. vos Žvejo žiedą gavęs Jonas XXIII paskelbė pastoracinį II Vatikano susirinkimą ir pradėjo trejus metus trukusį atsakingą pasirengimą. Visi šio susirinkimo parengiamieji dokumentai buvo asmeniškai perskaityti, įvertinti ir patvirtinti paties popiežiaus. Visuose juose buvo dėstomos nuostatos, absoliučiai atitinkančios ligtolinį 2000 metų Bažnyčios mokymą. Susirinkimas neturėjo priimti jokių esminių reformų, pačiam popiežiui jo klausimai neatrodė skaldantys susirinkimo dalyvius. „Baigsime iki Kalėdų“ – sakė jis, pradėdamas susirinkimą 1962 metų spalį.

Nutiko priešingai. Kone visi Jono XXIII parengti dokumentai susirinkimo dalyvių buvo atmesti, pats susirinkimas truko trejus metus, popiežius mirė jo eigoje, o vadovaujant revoliucingam jo įpėdiniui Pauliui VI priimti sprendimai ne vienoje srityje mėgino apversti aukštyn kojomis ligtolinį Bažnyčios mokymą. Visą tai pavyko pasiekti be daugumos susirinkimo tėvų palaikymo reformoms. Priešingai, Bažnyčios pokyčių „koja kojon su pasaulio pažanga“ ir ypač tuo metu Vakaruose sprogusia seksualine revoliucija norėjo tik siaura, daugiausiai Reino skalaujamų šalių vyskupų ir teologų grupė, kurios nariai buvo paties Jono XXIII pakviesti į susirinkimą, nors ankstesnio popiežiaus buvo viešai pasmerkti. Reformos neturėjo daugumos, bet buvo įgyvendintos.
Turėdami naujo popiežiaus paramą, progresyvieji teologai ir vyskupai perėmė į savo rankas darbotvarkės formavimą, procedūras, darbinių tekstų rengimą, moderavimą ir kitus įtakos svertus. Tuomečiam Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovui, tradicinio mokymo šalininkui kardinolui Ottaviani buvo atimta pasisakymo galimybė (sinodą sekančių katalikų ratuose jau išvesta paralelė su taip pat tradicinių pažiūrų aukščiausias pareigas einančiu kardinolu Peteriu Erdö, kuriam žodis atimtas per šių metų sinodą). Pasak II Vatikano susirinkimo istoriko Ralpho Wiltgeno, įtakingiausi reformų šalininkai ir susirinkimo dalyvių paramos joms telkėjai buvo Hansas Küngas, Edwardas Schillebeeckxas ir Karlas Rahneris. Visi buvę Pijaus XII „pasmerktųjų teologų“ sąrašuose, visi plėtoję su katalikybe nesuderinamą, nes moralės normų evoliuciją pripažįstančią nouvelle théologie ir Vatikano sprendimu laikinai ar visam laikui netekę teisės dėstyti teologiją.

Tačiau už asmenis dar svarbesni buvo metodai. Daugybe klausimų galutinės priimtos dokumentų formuluotės buvo aptakios, dviprasmiškos, neteigiančios nieko, kas prieštarautų ligtoliniam Bažnyčios mokymui, tačiau ir jo nepatvirtinančios, svarbiausia, paliekančios erdvės interpretacijoms. Seksualinės moralės klausimas formuluojant pastoracinę konstituciją Gaudium et Spes buvo tobulas to pavyzdys. Kaip rašė vienas garsiausių Bažnyčios istorikų prof. Roberto de Mattei, „Dauguma Susirinkimo tėvų balsavo už dokumentą siekdami, kad pirminis santuokos tikslas, remiantis objektyvia žmogaus prigimtimi, išliktų prokreacija. Progresyvioji mažuma žinojo, kad atviras teiginys, kad santuokoje už palikuonis svarbesnė abipusė sutuoktinių meilė, nesulauktų palaikymo. Tačiau jie žinojo, kad neminint santuokos tikslų hierarchijos, šie taps lygiaverčiais, o susirinkimo tėvai tokį tekstą palaikys“. 

Būtent taip ir atsitiko, o šiandieninės sinodo diskusijos tapo įmanomos dėka pusę amžiaus puikiai išnaudotos Vatikano II susirinkimo sprendimų dviprasmybės, kurią užkulisiniais žaidimais ir savo neformalia įtaka Romoje pavyko pasiekti Vokietijos ir Prancūzijos vyskupams. Būtent šį reiškinį atspindėjo garsiausios susirinkimo istorijos metaforiškas pavadinimas „Reinas liejasi į Tiberį“. Pavadinimą tenka skolintis ir šiam tekstui, mat šių metų sinode gausu ženklų, jog istorija kartojasi – pasitelkiami tie patys metodai.“

Rezultatai irgi akivaizdūs. Esu tikras, kad skaitant šį straipsnį daugeliui Lietuvos katalikų pasišiauštų plaukai, bet, nusiraminkit, broliai ir seserys, jis yra iš to paties pagrindinio JAV katalikų oficiozo America Magazine ir aprašo dar 2019 m. įvykius:

Michael J. O’Loughlin “How L.G.B.T Catholics are celebrating Pride Month“ (Kaip LGBT katalikai švenčia Pride (Išdidumo) mėnesį)

“Tikimasi, kad liepos 27 d. daugybė katalikų susirinks į lauko Mišias vos keli žingsniai nuo Stonewall Inn, Niujorko gėjų baro, kuris yra laikomas šiuolaikinio LGBT teisių judėjimo namais, nes prieš 50 metų šį mėnesį dėl policijos brutalumo prasidėjo maištas. Kai kuriomis aplinkybėmis grupės katalikų susitikimas prie žymaus gėjų baro sukeltų LGBT žmonėms nerimą ar suglumimą, bet ši grupė planuoja pažymėti Pride susitikdama Dievo garbinimui o po to judėdama į Stonewall ar kitą artimą gėjų barą draugiškam susitikimui. Jie planuoja teikti padėkas, kad, išlikdami bažnyčios dalimi, galėjo priimti savo seksualinį tapatumą.

“Mes labai jaučiamės taip, tarsi mūsų queer identitetas būtų susietas su katalikišku identitetu“, sako Xorje Olivares, Out at Saint Paul – LGBT kunigų brolijos (jei žodis “brolija“ čia tinka – past.) iš paulistų vadovaujamos šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčios Niujorke, narys – ši brolija ir planuoja Mišias. Ponas Olivares, kuris veda savaitinį radijo šou stotyje Sirius XM, sako kad tokiems katalikams kaip jis yra svarbu parodyti žmonėms, kad jie vienu metu gali būti ir bažnyčios, ir LGBT bendruomenės nariais.

“Nepaisant kitų nuomonės, mūsų dvasingumas ir mūsų seksualumas vienas kitam neprieštarauja“, sakė jis. “Mums neatrodo, kad mes turime statyti į pavojų vieną iš jų, kad pagelbėti kitam.“

Hm. Galima “nestatyti į pavojų“, t.y. nesipriešinti savo homoseksualiems polinkiams – priešingai, dargi juos su džiaugsmu kultivuoti – nestatant į pavojų savo katalikiško dvasingumo? Tai diametraliai priešinga Bažnyčios mokymui. Tai kas vyksta?

“Kai kurie katalikai teigia, kad šis birželis yra ypatingai sudėtingas bažnyčios LGBT nariams, kai vienas vyskupas tweet’ina, kad Pride Mėnesio įvykiai yra kenksmingi vaikams ir Vatikanas išleidžia dokumentą, kuriame kritikuojamas vien translyčio identiteto paminėjimas. Pakol kai kurie katalikai sutinka su tokiomis nuomonėmis, kai kurie LGBT katalikų bendruomenės nariai sako, kad jiems birželis yra mėnuo, per kurį jie gali švęsti abejas savo identiteto dalis, kurios ne visuomet sugyveno taikingai.

Štai kad ir Hilary Howes, TransCatholic įkūrėja, kuri propaguoja tai, kad bažnyčia būtų palankesnė translyčiams:

“Kartais būti katalike queer bendruomenėje yra lygiai taip pat sunku, kaip ir būti queer katalikų bendruomenėje“, sako ponia Howes. “Kai esu Pride įvykyje, ant savo rankovės dėviu katalikės ženklelį, kad žmonės matytų, jog yra katalikų, kurie juos palaiko.“ Niujorko gyventoja pridūrė, kad Pride metu ji siūlo papasakoti savo istoriją apie tai, kaip ji perėjo ir vėliau atsivertė į katalikybę tam, kad parodytų, jog bažnyčioje egzistuoja didžiulė įvairovė.“

Sudėtinga, kurgi ne. Ypač kai Vatikanas skelbia vieną, “kai kurie katalikai“ (o Dieve!) su tuo sutinka, tačiau artimo popiežiaus draugo vadovaujamas pagrindinis katalikų oficiozas skelbia ką kita – laikas “švęsti“ savo LGBT tapatybę Katalikų bažnyčioje ir išdidžiai žygiuoti tos šventės parade. Būtent išdidžiai – paradas juk ir vadinasi Pride, t.y. Išdidumas (kitas šio žodžio vertimas – puikybė). Jei aš, pvz., būčiau praktikuojantis vagis, ar eičiau vagišių Išdidumo parade ir dar reikalaučiau tam Bažnyčios palaiminimo? Abejoju. Nebent koks nors svarbus Bažnyčios atstovas būtų garsus vagių draugas, raginantis vagis Bažnyčiai priimti tokius “kokie jie yra“ – t. y. vagiančius, tuo besididžiuojančius ir net neketinančius nustoti…

Taigi, grįžtu prie žmogaus, prie kurio žadėjau sugrįžti –  James Martin, SJ, America Magazine vyriausiojo redaktoriaus, kuris yra ir Pranciškaus paskirtas Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos narys, o ši yra tarsi Vatikano žiniasklaidos valdyba, todėl kartais dar yra vadinamas popiežiaus spaudos atstovu JAV. Šis žmogus yra pagarsėjęs LGBT teisių judėjimo advokatas RKB:

„Tiesiant tiltus tarp Bažnyčios ir LGBT katalikų“: interviu su Jamesu Martinu SJ

Nuorodą pateikiu, nes interviu yra mūsų progresyviajame katalikiškajame bernardinai.lt ir ten pristatinėjama kontraversiškai pagarsėjusi Slippery Jim (Suktojo Džimo – tokia dar yra šio žmogaus pravardė tam tikroje katalikų bendruomenės dalyje) knyga, kurios pavadinimas nurodytas antraštėje. Pvz.:

“Kodėl knygoje nepaminėjote Bažnyčios mokymo apie tos pačios lyties santykius ir santuokas?

Trumpas atsakymas yra tas, kad aš šį mokymą paminėjau. Manau, tikrasis klausimas: kodėl nepaminėjau daugiau?

Sąmoningai. Bažnyčios pozicija šiais klausimais yra aiški: lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų yra neleistini, lygiai kaip ir tos pačios lyties santuokos. Tačiau tai mokymas, kurį puikiai žino kiekvienas LGBT katalikas ir kuris jam yra nuolat kartojamas. Išties šie draudimai yra vienintelis dalykas, kurį katalikai žino LGBT tema.

LGBT bendruomenės pozicija šio mokymo atžvilgiu yra aiški: tos pačios lyties santykiai yra neatsiejama jų gyvenimo dalis. (Nekalbu apie nedidelę LGBT bendruomenės dalį, kuri mąsto kitaip.) Teologiškai kalbant, galėtume sakyti, kad šio mokymo LGBT bendruomenė, kuriai jie buvo skirti, „nepriėmė“. Todėl aš sąmoningai nesutelkiau viso dėmesio į šias temas, nes jos ne tik gerai žinomos, bet ir yra sričių, kuriose abi pusės yra labai nutolusios. Aš pasirinkau sutelkti dėmesį į tas sritis, kur galimas bendrumas.“

Ir t.t. Na, šis interviu gana “nekaltas“, visai popiežiaus Pranciškaus stiliumi. Daug įdomesni yra jo kazusai iš įvairių kitokių pokalbių, rašinių, pasisakymų ar socialinių tinklų įrašų. Jums pateiksiu savo mėgstamiausią vieno iš jų aptarimą.

Aptarimą pateiksiu pilnai, nes, manau, jis yra vertas bet kieno, kas domisi katalikų teologija ir Bažnyčios mokymu, dėmesio. Nors apie erezijas šiame straipsnyje nekalbama, man atrodo, kad tai panašu ir apie tai. Mat kas yra erezija? Erezija nėra traktuoti Bažnyčios mokymą ar Šventąjį Raštą neteisingai, mat tai gali būti ir dėl nežinojimo, nesupratimo ar klaidos. Eretiku tampi tuomet, kai iš jų pasidarai “švedišką stalą“ – atsirenki ir teigi atskiras ištraukas kaip tau patinkančias, o likusias atmeti kaip “neteisingas“, kai privalai į viską visuomet žvelgti kaip į visumą. Šis straipsnis taip pat labai svarbus atkreipiant dėmesį į pavojingiausią, mano manymu, progresyviųjų dvasininkų veiklos tendenciją – siekį “ištaisyti“ Bibliją bei su ja susijusį Bažnyčios mokymą, nes jie, atseit, nebeatitinka šiuolaikinių laikų, arba, kitaip tariant – “mes žinome geriau“. Taigi:

t. Dwight Longenecker “Correcting Fr. Martin yet again on homosexuality and ‘the times’“ (Vis dar eilinis t. Martino pataisymas dėl homoseksualumo ir “kitų laikų“)

“Gudrusis Džimas ir vėl apie tą patį. Štai jo paskutinis kontraversiškasis tweet’as:

[Tweet’e rašoma: “Įdomu: “Ten, kur tik Biblija mini [vienalytį seksualinį] elgesį, ji aiškiai jį smerkia. Laisvai tai priimu. Tikslus klausimas būtų ar biblijiniai sprendimai yra teisingi. Biblija taip pat sankcionavo vergiją ir niekur jos nepuolė kaip neteisingos.

“Ar mes šiandien pasiruošę diskutuoti, kad vergija yra pateisinama pagal Bibliją?“]

Šis klausimas (ir tokia samprotavimo eiga) iškilo man prieš kelis metus, kai aš rašiau leidiniui CRUX. Margery Eagan, kuri buvo dvasinės skilties svetainėje The Boston Globe’s Crux vedėja, šioje skiltyje uždavė klausimą apie homoseksualizmą.

Klausydamasi ištraukos iš Laiško efeziečiams Mišiose pereitą savaitę, Margery išgirdo, kad šv. Paulius sakė: “Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba“. Kunigas išaiškino, kad tuomet buvo kiti laikai ir šv. Paulius iš tikrųjų netoleravo vergijos. Vergija buvo antikos pasaulio realybė, o Paulius buvo savo laikmečio žmogus. Mes dabar žinome geriau.

Margery toptelėjo tas pats klausimas kaip ir t. Martin:

“Dar kartą išklausius viso šito, aš likau su savo amžinu klausimu. Laiške romiečiams, korintiečiams ir Pirmajame laiške Timotiejui Paulius taip pat smerkia homoseksualizmą. Tie laiškai taipogi buvo per visą krikščionybės istoriją cituojami, kad pateisinti skirtingą homoseksualių vyrų ir moterų traktavimą ir netgi jų atmetimą. Tai kodėl gi mes dabar negirdime tų pačių “skirtingų laikų“ aiškintojų apie Paulių ir homoseksualus? Kaip čia taip gavosi, kad Bažnyčia rado būdą neatsižvelgti ir atmesti tai, ką Paulius pakartotinai sakė apie vergus, bet nerado būdo kaip neatsižvelgti ir atmesti tai, ką jis pakartotinai sakė apie homoseksualus?

Aš neturiu atsakymo. Aš paprasčiausiai užduodu klausimą.“

Suktasis Džimas ir Margery naudojasi ta pačia pjese: atvirai nemesti iššūkio bažnyčios mokymui, o tiktai užduoti klausimą. Tokia taktika yra naudojama jau ilgą laiką. Tiesiog pasitikrinkite Pradžios knygoje 3.1.

Pasakykime aiškiai. Tai yra taktika, skirta pakeisti nuomonę į palankią homoseksualumo praktikai. Kaip sakiau prieš tai, šis įrašas nėra apie homoseksualumo būseną nei apie homoseksualius veiksmus kaip tokius. Neturiu nuomonių apie šiuos reikalus, nesusijusių su Šventojo Rašto bei Katalikų Bažnyčios Katekizmo mokymu.

Bet atidėkime Suktojo Džimo dviveidžius metodus ir išnagrinėkime patį klausimą.

Nominaliai tai yra sąžiningas klausimas, to pobūdžio, kokį galėtų užduoti bet kuris kvailokas devintos klasės moksleivis.

Margery ir t. Džimas atrodo suglumę. Jie “tik klausia klausimo!“ Jie neturi atsakymo.

Galbūt galiu padėti aš.

Pirmiausiai, gausybė žmonių naudoja šį “skirtingų laikų“ argumentą, ir ne vien tik apie homoseksualumą. Kenterburio arkivyskupas George Carey šį argumentą naudojo diskutuodamas apie moterų įšventinimą. Pirmojo laiško Timotiejui 2:12 šv. Paulius sako: “Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui bažnyčioje, – ji tesilaiko tyliai.“ Kai moterų įšventinimo oponentai panaudojo šią eilutę apginti savo poziciją, Carey numojo ranka sakydamas “šiais laikais mes daugiau žinome apie lyčių vaidmenis nei jie žinojo tuomet.“

Carey problema buvo ta, kad jis norėjo nepaisyti Pauliaus ir įšventinti moteris tuo pat metu atsilaikydamas prieš homoseksualizmo protegavimą. LGBT aktyvistai panaudojo “skirtingų laikų“ argumentą, kad palaikytų praktikuojančiųjų homoseksualizmą įšventinimą ir vienalytes santuokas. Ar Carey ir kiti paprieštaravo? Ar buvo šv. Paulius prieš tokius dalykus? “Šiais laikais mes žinome daugiau apie žmogaus seksualumą nei jie žinojo tuomet“, – toks buvo atsakymas.

Taigi, pirmasis atsakymas į t. Džimo klausimą būtų “tavasis argumentas – ne naujas. Anglikonai ir kitokie pagrindinės srovės protestantai naudojo “skirtingų laikų“ argumentą daugybę metų.“

Problema su “skirtingų laikų“ argumentu yra ta, kad tai yra labai bukas instrumentas. Jį galima panaudoti padarant Raštą visiškai reliatyviu, taigi, jei kam nors nepatinka viena ar kita, jis galėtų pasakyti: “niekai, taip buvo tuomet. O dabar yra dabar.“

Kita problema su “skirtingų laikų“ argumentu (ir priežastis kodėl katalikai jo nenaudoja) yra ta, kad ji atskleidžia protestantiškąją mąstyseną apie Bibliją – tarsi Biblija yra vienintelis autoritetas ir kad ji yra ne daugiau nei doktrinų ar nurodymų knyga.

Biblija nėra paprasčiausias taisyklių ar nurodymų, kurių reikia laikytis, sąrašas ir ji nėra tiesiog doktrinų, kuriomis reikia tikėti, sąrašas. Tai Dievo santykių su savo žmonėmis užrašai. Nors joje yra ir specifinių įsakymų bei nurodymų, užrašytų tam tikrose kultūrose ir laikotarpiuose, esminiai dalykai, kurių mes ieškome yra visapusiški principai ir už jų slypinti teologija. Tikslas yra ne tiek surinkti specifinius posakius ar tai, kas padiktuota, kiek suprasti bendrą Dievo išmintį žmonijai.

Mes turime atsižvelgti į skirtingų kultūrų bei laikotarpių aplinkybes, bet tai neturėtų būti pagrindinė samprotavimo eiga interpretuojant Bibliją. Margery Egan kaip pasaulietei galėtų būti atleista už Biblijos interpretavimo gairių nesupratimą, bet toks antrakursio argumentavimo metodas, kai jį naudoja t. Martin, yra komiškas.

Tik atsižvelgimas į skirtingus laikus ir kultūras, kuriose buvo parašyta Biblija, yra žemo lygio Biblijos interpretavimo aspektas ir jis yra subalansuojamas kitomis Biblijos interpretavimo bazinėmis taisyklėmis. Taisyklės yra tokios, kad mes neturime ištraukti eilučių iš konteksto, taip pat mes neargumentuojame pozicijų remdamiesi vien viena eilute ar keliomis jų. Raštas interpretuoja Raštą. Mes atsižvelgiame ne vien tik į autoriaus raštų visumą, bet ir į visumą viso to, ko moko Raštas.

Galiausiai, katalikai nėra “vien Biblijos“ krikščionys. Mes tikime, kad Šventieji Raštai yra įkvėptieji Dievo Kristuje darbų užrašai taip, kaip jie išgyvenami jo Bažnyčioje. Raštai ateina iš Bažnyčios ir yra interpretuojami Bažnyčios. Todėl dėl galutinės interpretacijos mes kreipiamės į Bažnyčios Magisteriumą.

Atsižvelgdami į šias interpretavimo taisykles, apsvarstykime čia pat esantį klausimą: atrodo, kad šv. Paulius toleruoja vergiją ir smerkia homoseksualizmą. Mes atmetame jo vergijos priėmimą dėl istorinių skirtumų kultūroje, kodėl gi neatmetus jo homoseksualizmo pasmerkimo, jei laikai jau pasikeitė?

Pirmiausiai, jei mums rūpi istorinis kontekstas, turime suprasti kaip atrodė vergija senovės Romoje. Mąstydami apie vergiją įsivaizduojame afrikiečius, sukaustytus grandinėse, renkančius medvilnę ir prižiūrimus baltojo žmogaus su rimbu. Šis straipsnis paaiškina, kad vergija Romos laikais gerokai skyrėsi. Verta perskaityti.

Nors mes skaitome, kad šv. Paulius tikisi, jog vergai bus paklusnūs savo šeimininkams, jo šio reikalo supratimas yra kur kas sudėtingesnis. Vietoj to, kad tiesiog pritariamai linktelėtų vergijai ir gyventų sau toliau, šeimininkams jis nurodo, kad jie turėtų elgtis su savo vergais kaip su broliais. Laiške Filemonui jis nurodo Filemonui elgtis su vergu Onesimus kaip su broliu Kristuje (Laiškas Filemonui 16). Paulius nurodo šeimininkams elgtis su vergais teisingai ir sąžiningai (Laiškas kolosiečiams 4:1) bei negrasinti jiems (Laiškas efeziečiams 6:9). Visa tai yra praktinės instrukcijos krikščioniškam gyvenimui, bet savoje teologijoje Paulius pasėja ir vergijos panaikinimo sėklą. Per krikštą mes visi esame lygūs prieš Dievą. Laiške galatams 3:28 jis moko: “visiems, kurie esate pakrikštyti Kristuje… nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo… visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“

Taigi, šv. Pauliaus vergijos traktavimas gali būti apibendrintas taip: “vergai turi klausyti savo šeimininkų, bet šeimininkai turi elgtis su jais kaip broliais Viešpatyje, nes Kristuje nėra nei vergų, nei laisvųjų.“ Nors priimamas pats vergijos Romos visuomenėje egzistavimas, šv. Paulius mato, kad Kristuje vergijos grandinės yra sutraukytos. Už to slypi istorija kaip hebrajai buvo išvesti išlaisvinant iš vergijos į pažadėtąją žemę. Taigi, nuo Biblijos pasakojimo pradžios yra tema apie tai, kad vergija yra siaubinga, o laisvė yra gera.

Galiausiai sekęs vergijos panaikinimas tokiu būdu glūdi sėkloje, dygstančioje nuo Išėjimo per šv. Pauliaus mokymą. Tai aiškus teisingo doktrinos vystymosi pavyzdys – kuriame galutinis supratimas sužydi iš sėklos, pasėtos pirmiausiai Senajame ir Naujajame Testamentuose.

Pamokslininkui sakyti “mes nebeturime vergijos, nes dabar žinome daugiau nei Paulius tais laikais“ yra ne visiškai išmintinga. Mes nepanaikinome vergijos todėl, kad “žinome daugiau nei Paulius tuomet“, bet todėl, kad nuo pat pradžių vergijos panaikinimas egzistavo Išėjime bei Pauliaus požiūryje į vergiją. Taigi, esama mūsų padėtis yra ne prieštaravimas šv. Pauliui ar jo mokymo atmetimas, bet jo įvykdymas.

Dabar palyginkime Pauliaus mokymą apie vergiją ir jo mokymą apie homoseksualizmą.

Vergijos atveju Paulius toleravo tuometinę padėtį. Homoseksualizmo atveju jis smerkė tuometinę padėtį. Tame yra didžiulis skirtumas. Pirmuoju atveju yra pasyvus blogio priėmimas. Antruoju – aktyvus pasmerkimas.

Kalbant paprasčiau, jo požiūris į vergiją yra “mes priimame tai kaip realybę, bet su vergais turi būti elgiamasi teisingai, nes giliai viduje jie yra mūsų broliai, o Kristuje nėra nei vergo, nei laisvojo.“ Viso Pauliaus mokymo išsipildymo pasekmė buvo ta, kad vergija buvo panaikinta. Jei jo požiūris į homoseksualizmą būtų sulygintinas, tuomet jis sakytų “homoseksualizmas yra šios visuomenės realybė. Mes jį smerkiame, bet mes žinome, kad vieną dieną atsidavę, ilgalaikiai homoseksualūs ryšiai bus priimti kaip alternatyvi santuokos rūšis.“

Tačiau šv. Pauliaus teologijoje niekur nėra iš to sekančio homoseksualių veiksmų priėmimo. Jo smerkimas yra absoliutus. Pirmame laiške korintiečiams 6:9-10 ir Pirmame laiške Timotiejui 1:8-11 homoseksualūs veiksmai yra smerkiami pačiais rūsčiausiais žodžiais.

Kaip ir vergijos atveju, turime atsižvelgti į teologines Pauliaus mokymo prielaidas. Vergijos atveju pamatinės Pauliaus teologinės prielaidos pasėja vergijos panaikinimo sėklą. Pauliaus teologinės prielaidos jo sprendimams dėl homoseksualių veiksmų randamos Pirmajame laiške romiečiams, kur jis mato homoseksualius veiksmus kaip gilesnio maišto prieš Dievą ir prigimtinę tvarką vaisių. Jis teigia, kad tai yra jausmingumo stabmeldystės, išdidumo (! – mano past.) ir savimeilės forma.

Kitaip tariant, pamatinė šv. Pauliaus teologija veda prie didesnio pasibjaurėjimo homoseksualiais veiksmais dėl gilesnių priežasčių – nesėjama jokia sėkla, kuri galėtų išdygti iki vėlesnio homoseksualių veiksmų priėmimo; vietoj to yra atvirkščiai: homoseksualizmo praktika matoma kaip visiško Dievo ir prigimtinės tvarkos atmetimo rezultatas.

Galiausiai, Katalikų Bažnyčios mokymas yra visuomet grindžiamas ne vien Raštu, bet ir katalikiškų tiesų susiejimu su prigimtiniu įstatymu. Nuo Augustino iki Akviniečio teologai argumentavo, kad prigimtinis įstatymas yra prieš vergiją, nes tiek kūrinijoje, tiek Kristuje visi yra lygūs. Tie patys samprotavimai visur ir visada parodydavo, kad homoseksualūs veiksmai yra priešingi prigimtiniam įstatymui ir todėl negali būti toleruojami ar priimtini.

Tokie homoseksualų aktyvistai kaip t. Martin gali nesutikti su šv. Pauliumi ir Katalikų Bažnyčia ir jie gali teikti savo argumentus, bet trumpas atsakymas į t. Džimo klausimą yra: mes ne “nesutinkame“ su šv. Pauliumi. Atvirkščiai, pilniausias šv. Pauliaus mokymo supratimas veda į vergovės panaikinimą bei į homoseksualių veiksmų pasmerkimą.

Ar šv. Pauliaus pamatinis principas, kad “Kristuje mes visi esame broliai“ ir “krikšte mes visi esame lygūs“ turėtų būti taikomas homoseksualiems asmenims?

Ar su jais turi būti elgiamasi pagarbiai bei išlaikant jų orumą?

Žinoma. To jau moko Katekizmas. Homoseksualūs asmenys “turi būti priimami su pagarba, atjauta ir jautrumu. Turi būti vengiama bet kokio neteisingo diskriminavimo jų atžvilgiu.“

%d bloggers like this: