35) 2021-02-26

Taigi, kaip neabejotinai turėjote pastebėti, šiuo metu kunkuliuoja aistrų verpetai dėl tradicinės šeimos instituto išsaugojimo, o aš ir pats esu juose. Nuo seno, blogo skaitytojai ir/ar mano feisbuko profilio sekėjai tą turėjo pastebėti – ir ne vien kaip Nacionalinio Susivienijimo narys ar katalikas, bet kaip ir sūnus, vedęs vyras bei tėvas. Tuo labiau, kad šią kovą aš laikau ir kova už sveikos žmonių dvasios bei psichikos, jų esamos bei būsimos gerovės išsaugojimą.

Kas gi ta tradicinė šeima? Toli gražu tai nėra vien apie tai, kad tai šeima tarp moters ir vyro. Visų pirma tai yra tokia šeima, kuri yra grįsta ilgalaikiais sutuoktinių įsipareigojimais vienas kitam ir savo vaikams, o ne vien praeinančiais jausmais. Apie skirtumus tarp įsimylėjimų ir tikros meilės rašau kitą knygą, jei pavyks, gal kada pristatysiu. Čia nebent paminėsiu, kad dauguma psichologų šiais laikais sutaria, jog įsimylėjimas ir tikroji meilė yra dvi visiškai skirtingos būsenos ir seniai laikas jas ir vadinti visiškai kitokiais pavadinimais.

Ne vien katalikybėje, bet ir visose ligšiolinėse visuomenėse pagrindinė santuokos reikšmė – prokreacinė (na, labiau šis terminas taikomas apskritai seksualiniams santykiams, bet, manau, tinka ir čia), jei pažodžiui – kurti naujus visuomenės žmones. Ilgus amžius tai buvo laikoma būtent šeimos, o ne valstybės prerogatyva. Pakol…

Na, bet apie viską iš eilės. Tai kokia gi iš tikro ta tradicinės šeimos nauda visuomenei ir valstybei? Gal ji tik išsigalvota, seni prietarai, galima ir kitaip bei geriau? Negi sakysim, kad tradicinę šeimą verta išskirtinai puoselėti vien tik todėl, kad tokios yra tradicijos, o bet kokios tradicijos yra vertingos savaime? Aš taip nemanau.

Pradėkim kad ir nuo šio vieno, bet labai konkretaus ir išties svarbaus aspekto:

“Šeimos instituto stiprinimas galėtų sumažinti įkalinimo riziką“

“Tačiau kitų išsivysčiusių tautų surinkti duomenys rodo, kad dauguma kalinių auga su vienu iš tėvų, vienu iš tėvų ir patėviu/ pamote, seneliais arba valstybės globoje, ir tik mažuma vaikystėje turi abu biologinius tėvus. Ne vienas tyrimas atskleidė, kad augimas su patėviu/ pamote (ar net keliais) ypatingai padidina vėlesnio įkalinimo riziką. Atrodo, biologiniai tėvai atlieka apsauginį vaidmenį, ko juos pakeičiantys asmenys nepadaro. Ir vis dėlto labiausiai įkalinimą galima prognozuoti tiems, kurie auga valstybės globoje.

Keli tyrėjai atskleidė, kad šeimos veiksniai – ypač šeimos struktūra – rizikai, kad asmuo ateityje nusikals, yra reikšmingesni nei socioekonominiai veiksniai, nors jie yra glaudžiai susiję. Duomenys rodo, kad nepilnamečiai, kurie sulaukia vaiko teisių tarnybų dėmesio, dažnai vėliau tampa Pataisų departamento klientais. Dviejų 1980-aisiais gimusių asmenų grupių analizė parodė, kad 69 proc. suaugusių kalinių ir 83 proc. įkalintų paauglių turi įrašus vaiko teisių tarnybos sistemoje.

Įkalintas arba buvęs įkalintas šeimos narys (ypač tėvas) taip pat turi įtakos asmens įkalinimui.

Jeigu Naujoji Zelandija nenori statyti daugiau kalėjimų, ji turi atsižvelgti į vaikus, kurie yra potencialūs rytojaus pažeidėjai, o galiausiai – kaliniai. Tai apima ir šeimos vaidmens pripažinimą. Tėvų įsipareigojimas vienas kitam ir jų vaikui yra esmingai svarbus – bendruomenė yra prastas rūpestingų, atsidavusių tėvų pakaitalas.

Valdžios institucijos ne kartą yra atkreipusios dėmesį į žinomą trajektoriją nuo gimimo iki kalėjimo, kuriai paprastai būdingi tokie veiksniai kaip gimimas jaunai, neišsilavinusiai, izoliuotai mamai, kelių patėvių buvimas, tėvų priklausomybė nuo narkotikų ir ilgalaikė priklausomybė nuo išmokų.

Ši ataskaita nėra išpuolis prieš vienišas mamas. Didelis tėvų atsidavimas paprastai sušvelnina daug nepatogumų, su kuriais susiduria jų vaikai.

Tačiau kol daug vaikų gimsta aukštos rizikos sąlygomis, tikimybė greitu metu sumažinti įkalinimo rodiklį yra maža.“

Naujazelandiečiams antrina ir amerikiečiai. Juodaodžiai amerikiečiai – šiuo atveju rasinis aspektas svarbus. Štai kaip jie perfrazuoja garsųjį judėjimo Black Lives Matter pavadinimą ir šūkį “Juodaodžių gyvybės – svarbu“:

PragerU “Black Fathers Matter“ (Juodaodžių tėvai – svarbu)

“Vaikai, kurie užaugo be tėvo, yra 5 kartus labiau linkę gyventi skurde bei vykdyti nusikaltimus, 9 kartus yra labiau linkę būti išmesti iš mokyklos bei 20 kartų yra labiau linkę atsidurti už grotų.“

Ką gi, atsiranda dar vienas aspektas – visuomenės skurdas. Laidos pranešėjas užtai argumentuoja, kad palyginti vis dar prasta socialinė-ekonominė juodaodžių padėtis JAV, kuri, kaip rašiau anksčiau, būtent blogėjo, o ne gerėjo po segregacijos įstatymų (t. y. sisteminio institucinio rasizmo) panaikinimo JAV 1960-aisiais, susijusi visai ne su kažkokiu mistiniu naujuoju baltųjų sisteminiu instituciniu rasizmu, o visų pirma su tuo, kad vis daugiau juodaodžių auga šeimose be tėvų, 2015 m. – net 41 proc.! Štai ta statistika kaip keitėsi tokių šeimų skaičius per 55 metus:

Pabaigai šia tema – apie ne santuokoje šeimose gimusius vaikus ES, 2016 m. duomenimis – kažkiek optimistiškai, juk toje ES labiausiai man rūpi Lietuva:

“ES daugėja ne santuokoje gimusių vaikų, Lietuvoje – ne“

Pateiksiu tik lentelę kokia dalis vaikų gimė ne santuokoje EEK šalyse 2016 m.:

Aš atkreipiau dėmesį, kad, išskyrus kelias išimtis abejose ES vidurkio pusėse, mažiau vaikų ne santuokoje gimsta labiau tradicinių bei tautiškai-rasiškai homogeniškų visuomenių šalyse.

Toliau – o ką reiškia šiais laikais būti tėvu? Gal pakalbėkim apie mamas. Jos juk daugiausiai vaikų ir augina – dalis su vyru, o dalis – be:

“Esu bloga mama – taip sako įstatymas“

“Praėjusią savaitę New York Times nuomonių skiltyje pasirodęs straipsnelis patvirtino, kad motinystė yra kontroversiškiausia ir daugiausiai streso teikianti XXI a. profesija. Jo autorė Kim Brooks žino tai geriau nei daugelis. Jai viskas prasidėjo tada, kai į duris pasibeldė policininkai, turintys jos arešto orderį.

Priežastis? Ji paliko savo keturmetį sūnų mašinoje porai minučių, kol nubėgo į parduotuvę. Pasak jos, tai nebuvo karšta diena, ji pravėrė langus, paliko duris užrakintas vaikams skirtu užraktu ir įjungė signalizaciją.

Pasak jos, Virdžinijoje, kur įvyko incidentas, nėra įstatymo, draudžiančio palikti vaikus laukti mašinoje. Jos nusižengimas, pasak policijos pareigūno, yra netinkamas elgesys su vaiku ir nepriežiūra.

Šokiruota Brooks neišmanė, ką daryti toliau. Ji nutarė susisiekti su kitomis Amerikos moterimis ir pasitikrinti, ar ne jai vienai nutiko toks keistas dalykas. Ji pririnko daugiau panašių istorijų, nutikusių moterims. Šios atsidurdavo kitoje teisingumo pusėje paprasčiausiai dėl bendro supratimo, kuris išties yra socialiai negailestingas tėvų teisimas.“

“Ir mes dar klausiame savęs, kodėl tiek daug mamų skuba grįžti į darbus pagimdžiusios vaiką? Arba kodėl pogimdyvinė depresija yra tokia dažna? Kodėl mamos turėtų prisiimti išankstinį socialinį jų vaidmens pasmerkimą nesėkmei bei rizikuoti, kad kaskart jos taps visuomenės atstumtosiomis? Ypač kai jų gigantiškos pastangos auginti vaikus yra iš esmės nepripažįstamos? Taip, yra pavojus, kad įvyks kažkas, ko motina nepajėgs sukontroliuoti, pavyzdžiui, vaikas užklius ir susitrenks arba bus partrenktas transporto priemonės. Tai paneigia jos rizikos įvertinimą paliekant vaikus minutei ar dviem. Bet ar turėtume leisti tokioms pernelyg mažai tikėtinoms galimybėmis nulemti mūsų sprendimus? Jei mes iš tikrųjų taip gyventume, kiekvieną savaitę pirktume loterijos bilietus.

Tikėtis, kad vaikai bus prižiūrėti kiekvieną akimirksnį yra varginantis, nepraktiškas ir netvarus darbas. Kai motinystė tampa „gyvenimo būdu“ niekas nebeatjaučia vargstančios mamos. Juk ji neprivalėjo to pasirinkti.

Girdėjau sakant: „Tai, kas gerai motinai, gerai ir vaikui“. Jei ji gali susitvarkyti su aplinkoje kylančiu rizikos lygiu ir įvertina, jog yra pakankamai saugu palikti vaikus akimirkai be priežiūros, ar mes turime ją laikyti jos elgesį netinkama priežiūra?

Nesunku elgtis pagal saugaus elgesio taisykles, kol tai nesusiję su realiomis situacijomis. Taip, mokykite visuomenę, kaip pavojinga palikti vaiką karštame automobilyje bet kuriam laikui. Tačiau nepaverskite nusikaltėlėmis motinų, kurios priima adekvačius sprendimus vardan savo vaikų, kurių jos neketina „sąmoningai neprižiūrėti“.“

Kitaip tariant – pasirinkai auginti vaikus, nesugebi jų idealiai auginti ir dabar skundiesi? Pati durna – kam taip pasirinkai? Kodėl nebuvai protinga ir nesielgei taip, kaip “stiprios moterys“ – neatsidavei karjerai ir rūpinimuisi vien savimi, o susigalvojai šį niekam tikusį užsiėmimą? Tai ir kentėk.

O po to mes stebimės ko taip visą laiką Vakarų šalių demografiniai rodikliai drastiškai prastėja ir juos pataiso nebent kokie tradicinių gyvenimo normų prisilaikantys musulmonai…

Nes kas šiais laikais vaikui yra ideali mama? Ogi valstybė. Ši žino kaip geriausiai, ji pasiryžusi to išreikalauti, pamokyti, nubausti, o, jei pasirodys reikiama ir…

Taigi, grįžtu nuo ko pradėjau. Daugelį tūkstantmečių buvo laikoma, kad vaiką geriausiai yra auklėti šeimoje, tačiau šiais laikais kaip reikia auklėti vaiką geriau žino valstybė. Na, o nuo ko tai prasidėjo?:

“Fundamentali bolševikų vykdyta Rusijos visuomenės transformacija pirmiausiai reikalavo niekinamo priešo – religijos – sunaikinimo. Po 1917 m. Spalio revoliucijos Vladimiras Leninas ir jo klika nedelsdami uždraudė tėvams ir bažnyčiai mokyti religijos jaunesnius nei aštuoniolikos metų vaikus. Pastarieji buvo raginami įduoti savo tėvus, jei šie moko juos apie Dievą, o visas auklėjimas buvo pašalintas iš Rusijos stačiatikių bažnyčios ir perduotas valstybinėms mokykloms. Tėvų arba vyro ir žmonos santykiai buvo šiurkščiai pažeisti daugeliu būdų. Santuoka buvo paversta griežtai civiline ceremonija; vestuvės, kaip ir krikštynos bei laidotuvės, buvo pakeistos keistomis komunistinėmis ceremonijomis. Sovietų pareigūnai įvedė komunistinės ideologijos įkvėptas pasaulietines apeigas, kurias pašaliniai niekinamai vadino “raudonosiomis vestuvėmis“, “raudonosiomis krikštynomis“ ir “raudonosiomis laidotuvėmis“. Raudonųjų krikštynų metu kūdikiams buvo paskiriami visuomeniniai “krikštatėviai“, kurie garantavo, kad vaikas būsiąs užaugintas nusipelniusiu “komunizmo statytoju“. Naujagimių tėvai vaikus prižadėjo auginti “ne kaip buržuazijos vergus, bet kaip kovotojus prieš ją“. Jaunos motinos skelbė: “Vaikas man priklauso tik fiziškai. Jo dvasinį ugdymą aš patikiu visuomenei.“ “Dvasinis“ ugdymas čia reiškė naują ir vienintelį patvirtintą tikėjimą – marksizmą-leninizmą.“

Tai buvo ištrauka iš Paul Kengor knygos “Išardymas. Nuo komunistų iki progresyvistų – kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą“, Valstybingumo studijų centras 2017 m. (2015 m.).

Taigi, vaiko dvasinis ugdymas priklauso visuomenei, vaiką galima pasilaikyti fiziškai, bet galiausiai jį visuomet gali perimti valstybė. Tai ne vien bolševikų požiūris. Štai kaip tą patį principą dar anksčiau nei bolševikai pritaikė Šveicarija:

Violeta Juodelienė “Šveicarija išdrįso prabilti: dora skiepyta luošinant gyvenimą“

“Šokas. Prarastas pasitikėjimas valstybe. Atgaila dėl svetimų nusikaltimų. Tokius jausmus išgyvena rojumi žemėje dažnai vadinamos Šveicarijos žmonės. Dar visai neseniai šalyje klestėjo prievartinio perauklėjimo sistema, kurios aukomis tapo dešimtys tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų. Represijų mastas paaiškėjo tik dabar.

Gimę “netinkamoje“ šeimoje

Skaitant dokumentus, liudijančius apie ilgus metus Šveicarijoje gyvavusią administracinės priežiūros sistemą, kūnu nubėga šiurpuliukai. Nuo XIX a. iki pat 1981-ųjų šalyje skiepijant visuotinai priimtas vertybes, kovojant su skurdu pasitelktos drastiškos priemonės: iš tėvų atimami vaikai, o jaunuoliai, suaugusieji be teismo uždaromi į specialiąsias įstaigas ar prievarta įdarbinami.

Kaip teigia istorikė Loretta Selias, iki pat  XX a. vidurio didelė dalis šalies gyventojų gyveno santykiniame ar absoliučiame skurde. Paremti neturtingas šeimas valstybei buvo sunku tiek finansine, tiek organizacine prasme. Išeitis siūlėsi pati – stingant galimybių padėti visai šeimai, nuspręsta pagelbėti bent jau vaikams. Realybė tokia:  tokie vaikai buvo siunčiami arba į globėjų šeimas, arba į specialiąsias įstaigas.

Rizikos zonoje atsidurdavo kiekvienas iš nesantuokinio ryšio gimęs vaikas, išsiskyrusių šeimų, blogų socialinių įpročių turinčių ar skurde gyvenančių tėvų atžala, germanakalbėse šalyse bei dalyje Prancūzijos paplitusios klajoklių  jenišų bendruomenės nariai, nėščios paauglės.

Dalies šių vaikų atsisakydavo ir patys tėvai: vargingai gyvenantys valstiečiai paprasčiausiai atiduodavo atžalas turtingesniems ar darbo rankų stokojantiems kaimynams. Užsienyje pavyzdine vadintoje Šveicarijoje toks problemos sprendimas norma laikytas net ir antrojoje XX a. pusėje.

Svarbiausia – dirbti

“Metodikos požiūriu viskas taip pat buvo labai paprasta: buvo manoma, kad vaikai turi išmokti dirbti, kad tingumas ir tuštybė yra viso pasaulio blogio priežastis. Manyta, kad išmokę dirbti, laikydami darbą besąlygine vertybe, tokie vaikai ilgainiui nebus našta valstybei“, – apie gražią teoriją ir liūdną jos praktinį įgyvendinimą kalba L.Selias.

Tokiu būdu dešimtys tūkstančių jaunųjų šveicarų virto vadinamaisiais dirbančiais vaikais. Jei nepilnamečių darbas gamybos įmonėse Šveicarijoje buvo uždraustas dar XIX a., įdarbinti juos žemės ūkyje niekas nedraudė.

Sudėtingomis kalnų sąlygomis gyvenantiems ūkininkams nebuvo lengva išlaikyti gyvulius, rūpintis pašaru, tačiau dalį šios naštos jie lengva ranka užkraudavo ūmai našlaičiais tapusiems svetimiems vaikams. Apie psichologinę pagalbą, galimybę lavintis globotiniai nė nesvajojo. Neretas jų patirdavo ir smurtą bei seksualinę prievartą, o visuomenėje buvo laikomi antrarūšiais.

“Kai vaikas atsidurdavo socialinės rūpybos institucijose, jo ryšiai su šeima nutrūkdavo. Tėvai dažnai negalėjo net aplankyti globėjų šeimose apgyvendintų vaikų. Septintajame dešimtmetyje socialinės globos institucijų kontrolė ir priežiūra nebuvo tokia, kokia turėjo būti netgi pagal tuomečius įstatymus“, – pastebi L.Selias.“

Kuo visa tai baigėsi:

“Kiek asmenų tapo tokios administracinės priežiūros aukomis, nėra žinoma. Kai kurie šaltiniai kalba apie šimtus tūkstančių. Istoriko M.Leuenbergerio duomenimis, iki Pirmojo pasaulinio karo vien Berno kantone globota 10 proc. vaikų iki 14 metų. Tačiau ne ką mažiau šiurpūs ir šimtmečiu vėliau užfiksuoti duomenys. Skaičiuojama, kad šiandien Šveicarijoje gyvena dešimtys tūkstančių šį pragarą išgyvenusių žmonių: apie 85 tūkst.

Viešą atsiprašymą valstybės vardu jie išgirdo tik 2013-aisiais: tuometė Šveicarijos teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga elgesį su jais pavadino žmogaus orumą žeminančiu.

Valstybinio auklėjimo aukos šiandien gali pretenduoti į piniginę kompensaciją. Tiesa, kritikų teigimu, ši suma yra neadekvačiai menka – 25 tūkst. Šveicarijos frankų (apie 23,3 tūkst. eurų). Juolab kad dauguma “perauklėjamųjų“, net jei nebuvo suluošinti fiziškai ar įveikė psichologines traumas, neturėjo bent teorinės galimybės įgyti išsilavinimą, jie buvo stigmatizuojami, todėl dirbo prastai mokamą darbą, todėl ir šiandien gyvena nepritekliuje. Retam pavyko įveikti vaikystėje ar paauglystėje patirtas psichologines traumas – besąlygišką meilę darbui skiepijusi valstybė nepadėjo subręsti emociškai, užaugus be meilės, jiems buvo sunku megzti santykius.

Esama skaičiavimų, kad per visą dirbančių vaikų išnaudojimo istoriją šie nelaimėliai sukūrė produkcijos, kurios vertė gali siekti iki 65 mlrd. Šveicarijos frankų.

Šiurpdama nuo vis naujų paviešinamų istorijų Šveicarija ieško ir daugiau būdų, kuriais galėtų bent iš dalies kompensuoti šiems žmonėms patirtą skriaudą. Pvz., siūloma jiems skirti rentą, atleisti nuo mokesčių ar padengti išlaidas medicinos reikmėms.

Brandinama ir idėja Berne įsteigti “Kitokios Šveicarijos namus“ – instituciją, kurioje “perauklėjimo“ sistemos aukos prievartą rastų būtiną pagalbą siekiant išsimokslinimo ar norint dalyvauti diskusijose apie patirtas represijas.

Tačiau iki šiol svarbiausią darbą nuveikė 2014-aisiais įsteigta ir rugsėjo pradžioje savo išvadas pateikusi Nepriklausomų ekspertų komisija. Joje suburti istorikai, teisininkai, psichiatrai ir socialinio darbo specialistai rinko duomenis apie prievartinio perauklėjimo aukas.

Apie skaudžius tik dabar atverstus Šveicarijos istorijos puslapius pasakoja ir kilnojamoji paroda, šią vasarą apkeliavusi visą šalį, sukurtas ne vienas dokumentinis filmas. Ne visos valstybinio “perauklėjimo“ aukos išdrįso kalbėti viešai, tačiau prabilusios neslepia: vaikystės, jaunystės, atimtų galimybių nekompensuos jokie pinigai. Vienintelė kompensacija – tai, kad pagaliau galima atsikratyti paslapties naštos.“

Ką gi, Šveicarija, nors ir labai neseniai, nors ir dar gerokai per menkai, bet praregėjo. Labai gaila, kad ji dar nepanoro atverti akių ir kitų Vakarų šalių visuomenėms bei vyriausybėms, o jei ir panoro – šios vis dar neatkreipė dėmesio. Dar labiau gaila, jog ir mūsų visuomenės dalis nesupranta, kad visos šitos “valstybė žino geriau“, “valstybė geriausiai apsaugo vaikų teises“ praktikos niekuo nesiskiria nuo buvusių SSSR laikais, kaip kad ir seksualinio palaidumo propagavimas buvo sudėtinė komunizmo propagavimo dalis SSSR iki pat 1937 m., kai Stalinas jį uždraudė, nes nuo to jau buvo, kaip kad rusai sako, “triūba“. Tik nuo tada SSSS sekso “nebeliko“, ką mes ir pamenam. Na, bet grįžtant prie tėvų, vaikų ir valstybės teisių, nėra taip, kad niekas dabartinių totalitaristinių grėsmių Vakaruose šeimos atžvilgiu nesupranta. Maža to, iš Švedijos į Lietuvą atvykusi teisininkė, Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė Rubi Harold-Kleson (Ruby Harrold-Claesson) perspėja, kad Lietuva jokiu būdu nesektų švedų pavyzdžiu. “Kodėl? Nes jos šalyje vaikai atiminėjami dėl smulkmenų, o privačios globos įstaigos iš to daro verslą“:

“Ruby Harrold-Claesson: Ir jums iki absurdų beliko žingsnis“

„Prancūzijoje yra įstatymas, kuris sako, kad vaikas, nesvarbu koks jo amžius, privalo gerbti tėvus. Švedijoje įstatymai sako, kad tėvai turi gerbti savo vaikus“, – apie priešingą požiūrį į vaikų teisių apsaugą kalbėjo R.Harold-Kleson. Švedijoje jau matomi vaikų naudojimosi jiems suteiktomis teisėmis padariniai.

„Yra atvejų, kai vaikai muša savo tėvus, juos įžeidinėja, vadina motinas kalėmis, kekšėmis. Deja, tėvams neleista reaguoti. Antraip iš jų gali būti atimti vaikai ir atiduoti į globos namus. Vaikams pasakyta, kokias teises jie turi, bet nepasakyta, kokia atsakomybė jiems tenka“, – apgailestavo teisininkė.

Pasak jos, tokia sistema ugdo vaikus, kurie nejaučia ribų, yra tiesiog nekontroliuojami. Vaikai neklauso, negerbia ne tik tėvų, bet ir mokytojų.

„Danija yra mūsų artimiausia kaimynė, bet ir ji negali pakęsti švedų vaikų“, – atviravo viešnia.

Vaikai atiminėjami dėl niekų

Teisininkė gali papasakoti ne vieną skaudžią istoriją apie tai, kaip vaikai iš biologinių tėvų išplėšiami dėl visiškų niekų. Europos Žmogaus Teisių Teisme Švedija jau yra pralaimėjusi 7 bylas dėl nepagrįsto vaikų atėmimo.
Pavyzdžiui, garsi Olsonų (Ollson) šeimos istorija, kai trejų metų berniukas buvo atimtas iš tėvų ir atiduotas globėjų šeimai, nes biologinių tėvų intelekto koeficientas esą buvo nepakankamas tinkamai išauklėti savo vaikus.

Vaikai iš šeimų gali būti išplėšiami ir dėl to, kad, pavyzdžiui, tėvai nori juos mokyti namie.

„Buvo toks atvejis 1990 metais, kai tėvas paprašė sūnaus išnešti šiukšles. Vaikas atsisakė, todėl tėvas nutempė jį nuo kėdės, įdavė į rankas šiukšlių maišą ir pastūmė durų link. Kitą dieną vaikas nuėjo į policiją ir įskundė savo tėvą dėl piktnaudžiavimo. Berniukas grįžęs namo pasakė tėvui, kad jį paskundė. Tėvas, kuris dirbo mokytoju, paaiškino vaikui, kokios bus pasekmės, todėl berniukas grįžo į policiją atsiimti skundo, bet iš ten išėjo tik su dar vienu kaltinimu tėvui dėl spaudimo vaikui“, – dar vieną pavyzdį pateikė Švedijos teisininkė.

Ji akcentuoja, kad smurtas prieš vaiką nėra gerai, tačiau siūlo susimąstyti, ar atskyrimas nuo artimųjų vaikui nėra didesnė žala nei paprasčiausias pliaukštelėjimas.“

Ar tas “pliaukštelėjimas“ jums nieko neprimena? Žinoma, prie to aš dar sugrįšiu, bet dabar dar vienas toks garsios rusų žurnalistės, išgarsėjusios savo drąsiais tyrimais Rusijoje (pvz. Beslano tragedijos) straipsnis:

Ksenija Sokolova “Pažanga pagal švedus“

“Švedijoje kas ketvirtas vaikas yra užsienietiškos kilmės (oficialaus biuletenio http://www.sweden.se duomenys). Dažniausiai tai išeiviai iš Irako ar buvusios Jugoslavijos. Jau užaugo ištisa tokių švedų karta. Dėl to čia įprastos pačios įvairiausios tautybės ir rasės.

Iš Švedijoje gimusių vaikų 60% – nesantuokiniai. 20% vaikų auklėja vienas iš gimdytojų. Jaunuoliai neskuba įteisinti santykių – „pratinasi vienas prie kito“ kaip sugyventiniai. Kai poros gyvena drauge, Švedijoje tai vadinama „sambo“, kai atskirai – „serbo“. Kasmet užregistruojamoms 38 000 santuokų tenka 31 000 ištuokų. Vidutiniškai kiekvienam sutuoktiniui už nugaros – trys santuokos, o tai reiškia, kad vaikai turi daugybę giminaičių ir daug tėvų bei motinų, kurie ir kurios čionai vadinami „plastikiniais gimdytojais“. Valstybė netgi finansuoja tyrimus, kurie turėtų įrodyti teigiamą tokių santykių poveikį vaikams: atitekdami po eilinių skyrybų kitiems tėvams, vaikai neva įgyja gyvenimiškos patirties ir socialinių santykių, kurie jiems pravers, kai suaugs, patirties.

Kadangi kreipiniai „pamotė“ ir „patėvis“ susiję su nelabai maloniomis asociacijomis (čionai irgi žino istoriją apie Pelenę), švedai nutarė naudoti kreipinius „gimdytojas vienas“ ir „gimdytojas du“. Tai lemia dar ir genderinė lygybė. Stereotipų apie vyrų ir moterų vaidmenis visuomenėje griovimas yra pagrindinis nacionalinės ikimokyklinio auklėjimo programos uždavinys. Metodai atsilikusiam pasauliui kartais atrodo esantys pernelyg radikalūs. Sensacija tapo vaikų darželis, atidarytas 2010 metais Sodermalmėje, Stokholmo rajone. Įstaigos darbuotojai pakeitė kreipinius į vaikus „jis“ ir „ji“ (švediškai „han“ ir „hon“) į belytį žodį „hen“, kurio nėra klasikinėje kalboje, bet kuris vartojamas homoseksualistų tarpe. Atpratinant nuo „genderinių stereotipų“, vaikams vietoje įprastų pasakų skaitomos knygos, kuriose, pavyzdžiui, du patinai žirafos labai pergyveno, kad negali turėti vaikų, kol nesurado pamestą krokodilo kiaušinį.“

“Švedijos seksualinės lygybės asociacijos (RFSL) duomenimis, šalyje daugiau kaip 40 000 vaikų turi tėvus (ar vieną iš tėvų) homoseksualistus. “

“Homoseksualių šeimų bus dar daugiau, – pranašauja organizacija RFSL. Procesą paspartint parlamento priimtas įstatymas dėl lesbietiškų porų dirbtinio apvaisinimo. Pagal įstatymą, lesbietės turi teisę būti apvaisintos valstybės sąskaita.

Įdomu, kad RFSL raportas taip pat raportuoja: kas trečias smurto atvejis Švedijoje užregistruojamas lesbiečių šeimose. Ir nors šioje šalyje yra kur kreiptis tokiais atvejais, įstaigų darbuotojams netelpa galvoje, kad moterys gali mušti viena kitą, juk visuotinai laikoma, kad iš prigimties jos neagresyvios. Smurto problema egzistuoja ir vyrų homoseksualistų santuokose.

„Vyksta milžiniški mentaliteto pokyčiai, tradicijų kaita. Tradicinė šeimos forma neatitinka šio laikmečio realijų. Reikalingi nauji šeimyniniai santykiai. – iš švedų žaliųjų partijos jaunimo skyriaus veikėjos Elinos Aberg interviu lenkų leidiniui Wprost. – Savo partijoje mes kalbame, pavyzdžiui, apie poligaminius santykius kaip apie visuomenei priimtinus“. Reiškinys Švedijoje ne naujas, ant XX amžiaus seksualinės revoliucijos bangos jaunimas jau mėgino gyventi didelėse komunose, kurias švedai vadino „kolektyvais“.“

“Neliečiamieji

Valstybė Švedijoje perėmė praktiškai visą vaikų auklėjimo kontrolę. Dėl didelių mokesčių neįmanoma išlaikyti šeimos iš vienos algos, dėl to dažniausiai abu tėvai dirba, o vaikas visą dieną praleidžia mokykloje arba kitose visuomeninės globos įstaigose.

Švedų vyriausybė sukūrė specialų įgaliotinių institutą, skirtą ginti vaikų teises ir interesus. Yra visa eilė organizacijų: BRIS (Vaikų teisės visuomenėje) – budinti telefoninė ir elektroninė linija vaikams ir paaugliams, „Friends“ (Draugai) – pagalba, jei skriaudžia bendraamžiai ir t.t.

Nuo 1979 metų čionai egzistuoja absoliutus draudimas bausti vaikus fiziškai. Tėvai negali nebaudžiamai ne tik užsukti vaikui ausies, bet ir pakelti balso. Už vaiko sumušimą gresia 10 metų kalėjimo. Dar nuo darželio vaikai detaliai informuojami apie savo teises ir apie būtinumą pranešti policijai apie tokio pobūdžio įvykius. Tuo jie ir naudojasi. Kilus konfliktui tarp vaiko ir tėvų interesų, valstybė stoja vaikų pusėn.

Buvo labai plačiai nušviesta mergaitės paauglės, apkaltinusios patėvį sumušimu ir seksualiniu priekabiavimu, istorija. 12 metų Agnetė supyko ant jo už tai, kad tasai užmigdė kačiukus, o ji norėjo juos pasilikti. Ji kreipėsi į policiją, painstruktavo savo jaunesnę 3 metų sesutę, ką reikia kalbėti. Remiantis jos parodymais, patėvis buvo sulaikytas ir nuteistas. Motina, kuri nepatikėjo dukra, prarado motinystės teises. Agnetę atidavė įtėviams. Po 3 mėnesių mergaitė suprato, kad pasielgė neteisingai, mėgino susigrąžinti savo pareiškimą ir išlaisvinti patėvį, tačiau juridinė mašina jau ėmė suktis. Niekas rimtai nežiūrėjo į atgailaujančią mergaitę rimtai, juk inscesto aukos labai dažnai atšaukia savo parodymus. Prieita iki to, kad tariama auka ėmė rašyti į visas įmanomas instancijas, generaliniam prokurorui tame tarpe, kur detaliai nupasakojo visą istoriją – kad viską išgalvojo, papasakojo, kodėl visa tai išsigalvojo, tačiau prokuroras irgi nesikišo.

Auklėti vaikus uždrausta ne tik tėvams, bet ir mokytojams. Iki 8 klasės mokiniams nerašomi pažymiai, prastai besimokančių nepalieka antriems metams ir, suprantama, neišveja iš mokyklos. Mokiniai sako mokytojui „tu“ ir neprivalo atsakyti į mokytojo pasisveikinimą. Mokytojai skundžiasi, kad klasėse sunku dirbti dėl chaoso, triukšmo ir agresijos per pamokas.

Socialo diktatūra

Švedų įstatymdavystėje nėra kategorijų „tėvų teisė“, o yra formuluotė „globos ir atsakomybės už vaiką teisė“, už kurią pagal įstatymus vienodi atsakingi tėvai ir valstybė. Tačiau valstybė mano, kad ji geriau sugeba globoti ir auklėti, ir dėl to kišasi į auklėjimo procesą šeimose. Pagrindinė tokio pobūdžio žinyba yra Centrinė taryba sveikatos ir socialinės apsaugos klausimams, kuri čionai vadinama tiesiog socialu. Kasmet iš tėvų atimama vidutiniškai 12 000 vaikų. Daroma tai iš kilnių paskatų. Pretekstu gali tapti „auklėjimo klaidos“, „tėvų protinis neišsivystymas“ ir netgi „pernelyg didelė globa“.

Mariana Zigstroem neteko tėvystės teisių, kadangi „per smarkiai“ globojo savo epilepsija sergantį sūnų Danielių. Berniukas klajojo iš šeimos į šeimą, jo būklė prastėjo. Danielius parašė motinai apie 40 laiškų su pagalbos prašymu, toji kreipėsi į įvairias socialines ir vyriausybines organizacijas, tačiau nesėkmingai. Sūnus mirė, kadangi priepuolio metu eilinis globėjas paprasčiausiai nežinojo, kaip jam padėti. Mariana pateikė kaltinimus valstybei ir pralaimėjo visose instancijose. Dar daugiau, valstybė įpareigojo moterį atlyginti teismų išlaidas, siekiančias 1,5 mln kronų.

Šia proga žinomas lenkų kilmės skandinavų rašytojas ir žurnalistas Maciejus Zaremba, susirūpinęs Marianos istorija ir be rezultatų raginęs Švedijos laikraščiuose atkurti teisingumą, nusivylęs pasakė: „Vadinti Švediją teisine valstybe – reikštų niūriai juokauti.“ jis taip pat pažymėjo, kad Švedija, XX amžiuje pasisavinusi šeimos pareigas, šiandien jau nebegali atlikti jos funkcijų. Dėl pinigų stygiaus užsidaro ne tik globos centrai, bet ir mokyklos, vaikų darželiai. „O kai valstybinis modelis nefunkcionuoja, tenka norom nenorom persvarstyti šeimos vertybes: visi žinome, kaip motina, gelbėdama savo vaiką, metėsi po traukiniu, tačiau iki šiol nieko panašaus nepadarė nė viena socialinė komisija“.“

Ką gi, be feministinio moterų karo prieš vyrus turime dar ir vaikų karą prieš tėvus valstybės pagalba, ar ne?

Čia, iš kitos pusės – apie tariamąją su tos pačios lyties tėvais augančio vaiko “gerovę“ – Mark Regnerus straipsnis. Apie jo mokslinius tyrimus būtent šioje srityje ne kartą rašiau. Šis garsus sociologas buvo aukštai vertinamas mokslo pasaulyje pakol “dėl neteisingų tyrimų“ nebuvo “patrauktas į šalį“ – galbūt apie šią istoriją, kaip šiems laikams moksle simptomatinę, dar rašysiu. Straipsnis ilgas, populiariai-mokslinio tipo, tai pacituosiu tik jo pradžią:

Dr. Mark Regnerus “Kaip vertinti mokslo duomenis apie vaiko, augančio su tos pačios lyties tėvais, gerovę?“

“Dar visai neseniai šeimas tyrinėjantys socialiniai mokslininkai atvirai ir užtikrintai kalbėjo apie santykinį stabilumą susituokusių skirtingos lyties porų šeimose ir kitus tokio modelio teikiamus socialinius privalumus, lyginant su vienišais tėvais, kartu gyvenančiomis (kohabituojančiomis) poromis, vaikų globa besidalinančiais išsiskyrusiais sutuoktiniais ir net įsivaikinusiomis šeimomis.

Du garsūs sociologai 1994 metais pareiškė, kad jei jų būtų paprašyta sukurti sistemą, galinčią užtikrinti pagrindinius vaikų poreikius, jie „greičiausiai sugalvotų kažką ganėtinai panašaus į dviejų tėvų šeimos idealą“. Kodėl? Todėl, kad jis apima viską, ko reikia: priėjimą prie dviejų suaugusių žmonių laiko ir išteklių, kokybišką tėvystę užtikrinančią stabdžių ir atsvarų sistemą, ir – svarbiausia – dvigubą biologinę sąsają su vaiku, „padidinančią tikimybę, jog tėvai susitapatins su vaiku ir bus pasiryžę dėl jo aukotis, kartu sumažinant galimybę, kad kuris nors iš tėvų kaip nors skriaus vaiką“. Tai buvo 1994 metai. Du tai išsakę sociologai dėl to nesulaukė jokių neigiamų padarinių, jais niekas neabejojo. Tai buvo tiesiog tvirtas socialinis mokslas.

Tačiau ši era jau baigėsi. Šiandien šeima – ir ypač santuoka – yra kruopščiai nagrinėjamos tiek visuotinai, tiek politiškai. Socialiniuose moksluose šiuo metu vyksta virvės traukimo varžybas primenantis ginčijimasis dėl to, ką neabejotinai žinome apie dabartinę šeimą ir jos klestėjimo priežastis (pastaruoju metu gerokai pakitusias) bei to, ką apie tai galime sakyti viešai (ir kam apskritai leidžiama apie tai kalbėti).

Noriu trumpai su jumis pakalbėti apie socialinius mokslus, tyrinėjančius lytį, seksualumą ir vaikų klestėjimą. Taip pat atvirai papasakosiu jums apie iššūkius, kylančius atliekant mokslinius tyrimus šioje srityje, bei atskleisiu, kokios „būklės“ šiandien iš tiesų yra mokslas.

Žurnalistai nekantraudami skelbia, jog mokslas apie tos pačios lyties šeimas, auginančias vaikus, jau yra kažkaip „išspręstas“ ar užbaigtas, tartum suponuodami, kad „ekspertams“ pavyko susitarti, jog vaikų įgijimas ir auginimas nėra kuo nors unikalus. Tokių šeimų vaikai, kaip mums nuolat aiškinama, atrodo, elgiasi ir jaučiasi visai kaip ir visi kiti – įskaitant vaikus, augintus pastoviose ir stabiliose susituokusių tėvo ir motinos šeimose (tai yra vaikus, sukurtus lytinės savo biologinių tėvo ir motinos sąjungos, kurios neįmanoma atkartoti).

Aš sutinku: mokslininkų bendruomenėje tikrai yra tam tikras susitarimas, jog nėra „jokių skirtumų“. Tačiau šis mokslinis konsensusas nėra svarus – jis yra politinis, o ne grindžiamas turimais duomenis, tačiau toks jis tikrai neturėtų būti. Tiesą sakant, nežinau jokios kitos mokslinių tyrimų srities, kurioje dirbantys mokslininkai turėtų tiek mažai kokybiškų duomenų, reikalingų atsakyti į tokius santykinai naujus tyrimų klausimus, tačiau taip skubėtų paskelbti juos atsakytais ir užbaigtais. To mes nedarome jokiame kitame mokslinių tyrimų lauke.

Kai kurie laikosi nuomonės, jog ginčai dėl mokslo apie tos pačios lyties porų tėvystę yra panašūs į nesutarimus dėl klimato kaitos, kuriuose teigiama, kad mokslas visokeriopai patvirtina klimato kaitos fenomeną, ir tik keletas kuoktelėjusių mokslininkų toliau priešinasi aiškiam susitarimui. Toks palyginimas gali atrodyti labai patogus, tačiau iš tiesų jis nėra analogiškas. Aš ne geologas, tačiau yra tūkstančiai geologų ir meteorologų, rinkusių ir vertinusių duomenis apie klimato kaitą. Ir priešingai, yra galbūt tik 25 ar 30 socialinių mokslininkų – daugiausia amerikiečių ir saujelė europiečių – kurie yra atsakingi už šį tariamą „konsensusą“ dėl tos pačios lyties porų tėvystės teikiamų privalumų. Sakyti, kad egzistuoja kažkoks nusistovėjęs susitarimas, yra ne kas kita kaip politinis pareiškimas, o ne mokslinis teiginys.“

Na, o iš kitos pusės – jei lengva vaiką iš tikrų tėvų atimti, lygiai taip pat lengva jį vienalyčiams ar nevienalyčiams ar net jau “daugialyčiams“ (ta prasme, kad jų daug) tėvams (ar vienam atskiram) įsivaikinti ar “pasigaminti“. Galbūt kitą kartą vaikai blogai jaučiasi ne vien dėl trūkstamo auklėjimo, bet ir dėl to, kad jie paverčiami kažkokiais įtėvių žaisliukais, kitais žodžiais – sudaiktinami:

Stacy Manning “Vaikas su penkiais tėvais? Greitai tai gali tapti realybe“

“Įsivaizduokite penkis suaugusiuosius, kurie dėl kažkokių priežasčių nusprendžia sutelkti turimus resursus ir įsigyti žmogų. Jie pasirenka geidžiamus bruožus – lytį, rasę, plaukų, akių spalvą ir numanomą intelektą – panašiai lyg rinktųsi naują virtuvės dizainą. Tada jie nusiperka kiaušinėlį ir spermos bei išsinuomoja gimdą. Gimus kūdikiui, pavyzdžiui, Vašingtono valstija (JAV) gimimo liudijime visus penkis suaugusiuosius įrašo kaip tėvus.

Toks scenarijus taptų visiškai įmanomas, jeigu Vašingtono valstijos įstatymų leidėjai priimtų Tėvystės suvienodinimo aktą (angl. The Uniform Parentage Act, toliau – Aktas). Tačiau Vašingtonas nėra vienintelė valstija, siekianti išardyti tėvų ir vaikų santykius. Naujojo Džersio, Rod Ailando, Havajų, Virdžinijos, Masačusetso ir Delavero valstijose jau įsibėgėjęs panašaus reguliavimo įteisinimas.“

Kad ir kaip tai neįtikimai skambėtų, Vašingtono valstijos Senatas jau nubalsavo už Aktą. Atstovų rūmų Teisės komitetas balsavo už tai, kad dėl jo būtų balsuojama Rūmų plenariniame posėdyje. Aktas iš esmės legalizuoja komercinę surogatinę motinystę, skatina gimdos nuomos paslaugas ir reklamuoja vaikų pardavinėjimą. Įstatymo projektas netgi nereikalauja, kad dalyvaujančios šalys – donorai, surogatinė motina, vaiką įsigyjantieji – būtų nuolatiniai Vašingtono gyventojai, todėl valstijai gresia tapti pasauliniu vaikų gabenimo centru.“

“Ir priešingai, klestinčios vaisingumo klinikos nėra kritiškai vaikams reikalingos institucijos, tai suaugusiesiems tarnaujanti rinka. Vaisingumo klinikos atsižvelgia tik į suaugusiųjų norus, nes jų svarbiausias motyvas yra pelnas. Blogiausia, jog pagrindiniai jų klientai yra desperatiški tėvais norintys tapti asmenys, nepagalvojantys arba nesirūpinantys pasekmėmis vaikui, kuriam susikurti jie išleis viso gyvenimo santaupas. Nėra jokios vaiko užsakovų atrankos – nei praeities patikrinimo, nei rekomendacijų, nei jų priežiūros, nesurūpinama vaiko, kurį padedama sukurti, poreikiais. Aptariamas Aktas ir panašūs įstatymo projektai legalizuoja trečiosios šalies reprodukciją ir komercinę surogatinę motinystę, nepaiso dešimtmečių įsivaikinimo geriausių praktikų bei suteikia vaiko globos teises visiems, kas turi pinigų joms įsigyti. Akte geriausi vaiko interesai minimi tik sutarties tarp lytinių ląstelių pardavėjų, gimdos nuomotojų ir vaiko užsakovų pažeidimo kontekste. Kitais žodžiais tariant, šis konkretus Aktai ir panašūs įstatymo projektai visiškai nesirūpina tuo, kas geriausia vaikui.

Ironiška, įvaikinamam vaikui valdžios įsikišimas yra reikalingas tam, kad sušvelnintų tėvų praradimo pasekmes. Tačiau su vaiku, apie kurį kalba Tėvystės suvienodinimo aktas, valdžia pasielgs priešingai. Projektas ne tik normalizuos tėvų praradimą, bet ir jį primes.

Realybė tokia, kad vaiko sudaiktinimas niekada neatitiks jo geriausių interesų, kad ir kaip stipriai suaugusysis nori turėti vaikų. Taip pat vaiko geriausių interesų neatitinka ir tam tikrų interesų grupių įtaka Vašingtono valstijoje. Kaip teigia viena nuo donoro pastojusi moteris, Tėvystės suvienodinimo aktas lems „Visišką išgrobstymą to, kas neturėtų būti parduodama ar apleidžiama, iš tų, kurie dar net negali kalbėti“.“

Grįžtant prie ankstesnės temos, pateiksiu tik dar vieną nuorodą į lietuviškai išverstą straipsnį ir jo antraštę – tokių nuorodų su panašiomis antraštėmis būtų galima pririnkti daugybę:

Dorothy Cummings McLean “Jungtinėje Karalystėje iš šeimų atimama rekordiškai daug vaikų“

Garsiausia vaikų atiminėjimu užsiiminėjanti organizacija pasaulyje, be abejo, yra norvegiškoji Barnevernet – daug kas ir Lietuvoje jau yra apie ją girdėjęs. Nežinau kiek jūsų žinote ir tai, kad būtent joje (nors nebūtinai visiškai tiesiogiai) išsiauklėjo ir tokios garsiosios Lietuvos vaikų “gynėjos“ kaip kad Dovilė Šakalienė ar Jūratė Juškaitė. Geriau ne pasakoti, o pamatyti – apie tai, kaip praktiškai įgyvendinama koncepcija “vaikai visų pirma yra valstybės, o ne tėvų“ specialios “valstybės valstybėje“ pagalba (bei apie tai, kaip vyksta kova prieš tai) siūlau pažiūrėti 2 filmus – vieną prancūzišką (išverstą lietuviškai), kitą – lenkišką (su lietuviškais subtitrais):

Jums pasisekė – jūsų vaikų niekas neatėmė ir nesiruošia atiminėti ir kol kas juos ramiai auklėjate namuose taip, kaip jums atrodo tinkama? Mhm, neskubėčiau džiaugtis. Kaip jums pasirodytų, jei jūsų mažamečiui vaikui darželyje arba mokykloje pradėtų siūlyti narkotikus? Pasiustumėte ir gal net išdaužytumėte kam nors snukį? Mhm. O jei tai darytų jo darželio auklėtoja ar mokytoja be jūsų žinios? Ką?! Na, o jeigu jai toks nurodymas būtų duotas iš kažkurios vyriausybinės įstaigos?

Kaip tai gali būti? Gerai, aš kalbu ne apie kokią nors “žolę“, heroiną, amfetaminą, alkoholį ir pan. Yra ir kitų būdų kaip sutrikdyti mažamečio sąmonę panašiai kaip nuo narkotikų. Beje, link to ir veda visokios Stambulo konvencijos, vienalyčių partnerysčių įteisinimas ir pan. – kaip tik šios dienos aktualijos Lietuvoje. Kaip kodėl kokiu būdu? Siūlau įdėmiai pasižiūrėti šį į lietuvių kalbą išverstą filmą:

Galiausiai, net ir mūsų visuomenėje jau keičiasi požiūris į šeimą. Neseniai stebėjau kaip musėtinai kažkokia brolio “pažangi“ pažįstama savo feisbuko sienoje kėlė klausimą, kad išskirtinis valstybės rūpestis šeimomis turi būti išgyvendintas, o gyvenimas šeimoje nelaikomas jokiu privalumu, greičiau – trūkumu. Na, kaip minėjau, tai yra postmodernistinio liberalmarksizmo diegiamas požiūris, atitinkamai – ne jos vienos kažkoks originalus. Ir dar bandoma įrodyti, kad šiais laikais tradicinei šeimai jokių grėsmių nekyla! Štai viena garsi britų rašytoja tik prasidėjus pandemijai parašė straipsnį, kad pandemija yra puikus metas panaikinti šeimą kaip bendruomenės modelį. Palieku jus su šio straipsnio analize:

Justas Stankevičius “Kaip siekiama įtikinti žmoniją, kad šeima turi būti sunaikinta?“

%d bloggers like this: