36) 2021-03-05

Teologinį (t. y. tikėjimo doktrinos) pasakojimą pratęsiu bandydamas paaiškinti kaip toks, regis, “nežemiškas“ reikalas labai net siejasi su visiškai žemiškais dalykais. Tačiau pradėsiu nuo labiau su paties tikėjimo išpažinimu susijusių normų. Keletą trumpai paaiškina šis paveikslėlis, kuris vadinasi “Nustokite vartoti antikatalikišką kalbą“, ir, kaip rašoma stulpelyje dešinėje, sakykite “aš nesuprantu katalikų teologijos“:

Paaiškinsiu, ką reiškia užrašai kairėje:

“Katalikai garbina Mariją“ – mes garbiname tiktai Dievą, bet nuo seno egzistuoja gili išskirtinės pagarbos ir pamaldumo šv. Mergelei Marijai, kaip tobuliausiam ir švenčiausiam Dievo kūriniui, tradicija.

“Katalikai garbina statulas“ – mes garbiname tiktai Dievą, o kūriniuose mes nebent garbiname Jo atvaizdą.

“Katalikybė prieštarauja Biblijai“ – katalikybė ir sukūrė dalį Biblijos, t. y. Naująjį Testamentą, o Senasis Testamentas yra šio pranašystė. Apie prieštaravimą Biblijai yra pasitaikantis protestantų aiškinimas, mat jie tiki vien Biblija paremtu, t. y. ganėtinai asmenišku tikėjimu. Gi kai kurios teologinės tiesos nebuvo tiesiogiai išaiškintos Biblijoje, todėl ja remiantis vėliau jas apibūdino Bažnyčia, tai tapo tikėjimo doktrinos dalimi ir dar vadinama Tradicija – šios protestantai neturi.

“Katalikai mano, kad popiežius yra tobulas“ – ne, apie tai plačiau žr. iš karto po šio paveikslėlio komentarų.

“Katalikai tiki uždirbtu išganymu“ – skirtingai nuo protestantų, kurie tiki, kad žmogus išganomas (nuteisinamas) vien Dievo malone, katalikai nesimeta į kitą kraštutinumą ir neteigia, kad žmogus išganomas vien darbais. Bažnyčia teigia, kad išganymas yra Dievo malonė, bet žmogus turi su šia malone bendradarbiauti.

Na ir apie tikėjimą popiežiaus tobulumu arba neklystamumu. Tokia tarp katalikų pasitaikanti klaida vadinama ultramontanizmu – mūsų dienomis taip vadinami asmenys, tikintys, jog popiežius jokiomis aplinkybėmis negali klysti. Ultramontanistai teigia, kad jei popiežius pasako kažką iš pažiūros klaidingo, tai mes tiesiog nesuprantame jo tikrosios intencijos, o analizuoti popiežiaus žodžius tiesos atžvilgiu esą yra nepaklusnumo ženklas. Toks požiūris prieštarauja popiežiaus neklystamumo dogmai, apibrėžiančiai, kad popiežiaus valdžia yra neklystanti tik tuomet, kai jis, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias pontifikas ir mokytojas, skelbia galutinę kurią nors tikėjimo arba doros tiesą, ją įpareigodamas tikėti visus katalikus visais laikais. Dar šv. apaštalas Paulius reiškė savo prieštaravimus tam tikram pirmojo popiežiaus šv. Petro mokymui, kurį jis manė besantį klaidingą (ir ši klaida buvo ištaisyta) – apie tai galima pasiskaityti Naujojo Testamento Apaštalų Darbuose. Daugiau šia tema nesiplėsiu, plačiau galite paskaityti šiuose straipsniuose:

Joseph Shaw “Mirties nuosprendis ultramontanizmui“

Šiuolaikinis ultramontanizmas: ar popiežius yra absoliučiai neklystantis? (I)

Šiuolaikinis ultramontanizmas: ar popiežius yra absoliučiai neklystantis? (II)

Kelias mintis apie tai, kokiomis tiesomis nesivadovautų katalikas šiame pasaulyje, suformulavau pats, perskaitęs šį puikų garsaus rusų teatro režisieriaus (ir Ksenijos Sobčak vyro) straipsnį apie šiuolaikinę Europą:

Konstantinas Bogomolovas “Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas“

Taigi:

a) katalikas netiki ir nepripažįsta, kad meilė galima per prievartą;

b) katalikas stengsis jokiomis aplinkybėmis nelaikyti savęs auka – didžiausią auką už mus jau paaukojo Dievas per savo sūnų Jėzų Kristų ir kalti save prie kryžiaus – rodyti nepagarbą šiai aukai.

Pacituosiu tai apibūdinančią ištrauką iš šio straipsnio:

“Nacistinėje visuomenėje žmogų ėmė mokyti kaip šunį nekęsti kitokio. Naujajame etiniame reiche žmogų ėmė versti mylėti ir atėmė teisę laisvai nekęsti. Tu daugiau negali pasakyti „aš nemėgstu“, „man nepatinka“, „aš bijau“. Tu turi suderinti savo emocijas su visuomenės nuomone ir visuomeninėmis vertybėmis. O visuomeninės vertybės tapo naująja Raudų siena, kur kiekvienas nelaimingasis, įžeistasis ar tiesiog nepadorus individas gali ne tik atnešti raštelį, bet ir pareikalauti iš naujojo Dievo – Progresyviosios Visuomenės – įtraukti savo nuoskaudą, dramą, baimę ar ligą į naująjį etinį UNESCO sąrašą, suteikiant jai svarų visuomeninį statusą, skiriant jai biudžeto lėšų, sukuriant specialias kvotas visose visuomeninio gyvenimo srityse. O kiekvienas, kuris pasakys, kad nuoskauda neverta nei grašio, liga išgydoma, o asmeninė drama – intymus klausimas, taps galingos represinės mašinos, tos pačios visuomenės nuomonės, auka.“

Toliau pasinaudosiu puikiomis Šv. Pijaus X kunigų brolijos kun. Charles Pope įžvalgomis ir paaiškinimais apie likusias (galbūt dar ir ne visas) klaidas, kurias daro katalikai šiame pasaulyje. Dalis jų yra susietos grynai su katalikiško tikėjimo išpažinimu, bet didžioji dauguma yra apie praktinę laikyseną gyvenime ir būdingos daugeliui žmonių šiuolaikiniame pasaulyje, todėl šio kunigo patarimus siūlau ne vien katalikams, kitokiems krikščionims ar kitaip religingiems žmonėms, bet ir visiems – įskaitant ir ateistus, agnostikus ir t.t. Remiuosi 3 puikiais jo straipsniais, publikuotais bernardinai.lt 2019 m. pradžioje. Pirmasis nagrinėja fenomenologines, t.y. patiriamų dalykų apibūdinimo, klaidas ir “subalansuotas“ labiau patiems katalikams, kiti du – filosofines (kylančias iš idėjų) bei psichologines klaidas, kurias apskritai savo gyvenime labai linkę daryti “pažangūs“ žmonės – nesvarbu katalikai, ar ne. Kiekvieną jų pateiksiu paryškintai su esminiu, mano galva, apibūdinimu iš straipsnių tiems, kas patingės atsidaryti nuorodas ir perskaityti straipsnius pilnai:’

kun. Charles Pope “8 šiuolaikinės klaidos, kurių turėtų vengti kiekvienas katalikas“

1. Gailestingumas be atgailos

“Pernelyg daugeliui „gailestingumas“ šiandien reiškia „Dievas neprieštarauja tam, ką darau“. Bet tikrasis gailestingumas nežiūri į nuodėmę pro pirštus, priešingai – regi ją kaip rimtą problemą ir pasiūlo būdą jos atsikratyti. Be nuodėmės nebūtų ir gailestingumo. Dievo gailestingumas reiškia, kad Jis ištiesia mums ranką, norėdamas ištraukti mus iš nuodėmės purvo.“

“Ši atgailos nereikalaujančio gailestingumo klaida šiandien yra plačiai paplitusi Bažnyčioje, ji veda į perdėto pasitikėjimo savimi nuodėmę, į nuodėmę prieš viltį.“

2. Staurofobija

“Žodis „staurofobija“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia Kryžiaus baimę (stauros = kryžius + phobia = baimė). Ją parodo didžiulis nenoras skelbti, jog sunkūs dalykai dažnai yra tinkamiausia, ką galima padaryti.

Daugelis katalikų, įskaitant kunigus ir vyskupus, bijo net užsiminti apie Kryžių. Kai pasaulis protestuodamas klausia: „Ar jūs teigiate, kad jaučiantys potraukį tai pačiai lyčiai negali vieni su kitais tuoktis ar būti lytiškai artimi, bet turi laikytis skaistybės?!“, sąžiningas atsakymas būtų: „Taip, kaip tik tai mes ir teigiame“. Bet kadangi šis atsakymas yra sunkus ir susijęs su Kryžiumi, daugelis katalikų beprotiškai bijo tiesiai, sąžiningai atsakyti į tokius klausimus. Panašiai vengiama kalbėti ir tokiais opiais moraliniais klausimais, kaip eutanazija (kad ir kaip kentėtume, neturime teisės atimti gyvybę sau ar kitam), abortas (nors ir susiduriame su sunkumais ar netgi išprievartavimu arba kraujomaiša, negalime žudyti negimusio kūdikio), skyrybos ir antra „santuoka“ (nors santuokinis gyvenimas klostosi nesėkmingai, tai nereiškia, kad galime nutraukti savo santuoką ir sudaryti kitą).“

3. Universalizmas

“Universalizmas yra įsitikinimas, kad daugelis, jei ne visi, galų gale bus išganyti. Tai tiesiogiai prieštarauja paties Kristaus žodžiams, kada jis liūdnai pareiškia, jog „daugelis“ eina keliu, vedančiu į pražūtį, ir tik „nedaugelis“ atranda siaurą bei sunkų kelią į gyvenimą (plg. Mt 7, 14; Lk 13, 23–30). Šiuo klausimu mūsų Viešpats yra pasakęs dešimtis palyginimų bei perspėjimų; Jo mokymas apie tai visiškai aiškus, todėl turime blaiviai pripažinti, kad anaiptol ne keletas, o daugelis pražus, jei mes, padedami Dievo malonės, skubiai neparaginsime jų atsigręžti į Kristų ir uoliai laikytis Jo mokymo.

Nesuskaičiuojama daugybė katalikų per pamokslus retai kada įspėjami – jeigu išvis įspėjami – apie Teismą ir pragarą. Jie taip pat nemini šių dalykų kitiems arba nelaiko jų rimta grėsme.“

4. Iškreiptas dialogas

“Sąvoka „dialogas“ ėmė reikšti beveik nesibaigiantį pokalbį. Kaip tokiam, jam trūksta aiškaus tikslo įtikinti kitą. Dažnai jis reiškia tiesiog „kalbėjimąsi“. Mūsų kultūroje paprasčiausiam kalbėjimui skiriama pernelyg daug garbės.

Nors savaime kalbėjimasis nėra blogai, jis gali prarasti savo tikrąjį tikslą ir tapti savitiksliu. Pradžioje „dialogas“ turėjo daug „kovingesnę“ reikšmę nei dabar. Naujajame Testamente šis žodis dažniau vartojamas Evangelijos liudijimo ir bandymo įtikinti ja kitus prasme (plg. Apd 17, 2; 17; 18, 4).

Tačiau šiais laikais dialogas gali net sukliudyti atsivertimui, sudarydamas įspūdį, kad visų pusių pozicija yra vienodai pagrįsta ir kad pakanka tik „suprasti“ kito požiūrį. Supratimas gali būti vertingas, bet vertingiausia yra padėti žmonėms atsiversti į Evangelijos tiesą.

Girdint, kaip daugelis katalikų kalba apie dialogą su pasauliu ar netikinčiaisiais, darosi neaišku, ar sielų atvertimas vis dar yra jų tikslas. Dialogas yra įrankis, ne tikslas, jis yra metodas, ne paskirtis. Kaip metodas, dialogas (savo pirmine reikšme) yra drąsus, gyvas ir džiaugsmingas Evangelijos išdėstymas, o ne plepus ir, regis, nesibaigiantis pašnekesys.“

5. Meilės ir gerumo sulyginimas

“Gerumas yra meilės išraiška. Bet iš jos gali kilti ir papeikimas, ir bausmė, ir pagyrimas. Deja, nūdien daugelis, netgi Bažnyčioje, apie meilę galvoja tik kaip apie gerumą, patvirtinimą, pritarimą, padrąsinimą ir kitus teigiamus jos bruožus. Tačiau tikra meilė kartais yra pasirengusi bausti, reikalauti pasikeitimo ir peikti klaidą.

Vis dėlto dabartinis amžius, prilygindamas meilę paprasčiausiam gerumui, sako: „Jei tikrai mane myli, pritarsi viskam, ką aš darau, ir netgi gerbsi mane už tai.“ Nūdienos pasaulyje, kurio požiūris į seksualumą neatitinka Bažnyčios mokymo, Bažnyčia yra kaltinama „neapykanta“ vien todėl, kad mes „nepritariame“ tam, kam žmonės reikalauja pritarti. Šiuolaikinė „tapatumo ideologija“ (kada žmonės savo tapatybę ir orumą suriša su tam tikru siauru elgesiu ar savybe) sustiprina asmeninio įžeidumo jausmą.“

“Ši klaida paverčia Jėzų taikiu hipiu ir neteisingai aiškina meilę, prilygindama ją paprasčiausiam gerumui ir besąlygiškam pritarimui.

Daugelis katalikų pasidavė šiai klaidai ir paaukojo tiesą.“

6. Neteisingas tolerancijos aiškinimas

“Dauguma žmonių šiandien toleranciją prilygina pritarimui. Kai kas nors reikalauja ar prašo „tolerancijos“, iš tiesų jie reikalauja pritarimo.

Tačiau žodis „tolerancija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio tolerare: taikstytis arba pakęsti. Kaip tokia, ji reiškia sąlyginį pakantumą kitų žmonių įsitikinimams, veiksmams ar papročiams, kurie laikomi blogais. Jie toleruojami siekiant išvengti, pavyzdžiui, nepakeliamų reikalavimų, drakoniškų bausmių, nereikalingo kišimosi į privatumą ir t. t. Bet jeigu trūksta tos dalies, kuriai prieštaraujame, tuomet kalbame ne apie „toleravimą“, o apie „abejingumą“ arba „sutikimą“.

Kaip tik čia ir glūdi klaidingo požiūrio, toleranciją laikančio pritarimu, esmė. Paprastai tariant, tai, ką daugelis katalikų vadina tolerancija ir dėl ko netgi patys didžiuojasi, iš tikrųjų yra tam tikra abejingumo ir subjektyvizmo forma. Jai trūksta deramos pagarbos moraliniam Dievo įstatymui. Užuot džiaugsmingai ir uoliai skelbę Dievo apreikštą tiesą, daugelis perima klaidingą toleranciją, kuri yra abejinga tiesai ar net skatina klaidą. Jie netgi didžiuojasi tuo, savo tolerantiškumą laikydami „moraliniu pranašumu“. Tiesą sakant, tai panašiau į tinginystę. Tinginystė šiuo atveju yra nenoras imtis sunkios užduoties skelbti tiesą nepatikliam ir pašaipiam pasauliui.

Tolerancija yra svarbi dorybė mišriose ir pliuralistinėse kultūrose, bet ji neturėtų būti tiek išplėsta, kad prarastų savo tikrąją reikšmę, arba tiek suabsoliutinta, kad jos būtų tikimasi visada, kada tik jos būtų reikalaujama.

Katalikai taip pat turėtų šiek tiek prablaivėti ir suvokti, kad daugelis, kurie šiandien iš mūsų reikalauja tolerancijos, patys neketina mums jos parodyti. Daugelis tolerancijos reikalaujančių grupių siekia panaikinti religinę laisvę ir vis labiau netoleruoja religinių pažiūrų viešojoje erdvėje. Mūsų pastovus nuolaidžiavimas klaidingos tolerancijos reikalavimams tik atneš didžiulę tamsą ir spaudimą paklusti ar pritarti sunkiai nuodėmei.“

7. Antropocentrizmas

“Ši sąvoka reiškia polinkį viso ko centru laikyti žmogų, o ne Dievą. Ši tendencija pasaulyje gyvuoja jau ilgai, nuo pat renesanso. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais ji giliai užkrėtė Bažnyčią.

Tai ypač akivaizdu liturgijoje. Mūsų bažnytinė architektūra, giesmės, liturginiai veiksmai, nepaliaujami skelbimai ir sveikinimo ritualai yra savireferenciniai, t. y. nukreipti į bendruomenę. Daugelyje vietų švenčiama liturgija atrodo labiau skirta mums patiems, nei Dievui. Netgi Eucharistinė malda, kuri yra skirta vien Dievui, įprastai kalbama atsisukus į žmones.

Niekada nėra gerai, ypač Bažnyčioje, išstumti Dievą į pakraštį. Ši Dievo marginalizacija akivaizdi ne tik liturgijoje, bet ir parapijų gyvenime, kuriame nuolat girdimas agitavimas daryti kūniškus gailestingumo darbus, bet skiriama mažai dėmesio dvasiniams gailestingumo darbams. Visur steigiasi įvairiausios socialinės organizacijos, bet retai kur rasi susidomėjimą Šventojo Rašto studijomis, tradicinėmis novenomis ir kitais Dievui skirtais dvasiniais darbais.

Retai pamatysi ir uolų Dievo žodžio skelbimą, o parapija atrodo labiau kaip klubas, o ne švyturys.

Taip, žmonės yra svarbūs, krikščioniškasis humanizmas yra dorybė, bet antropocentrizmas yra šiuolaikinė klaida, kylanti iš perdėjimo. Daugelyje parapijų per mažai girdimas Dievo garbinimas ir Jo karalystės skleidimas. Tėvai taip pat atrodo labiau besirūpiną laikinuoju vaikų gerbūviu, jų akademiniais pasiekimais ir pan., o ne jų tikėjimo pažinimu ir dvasine gerove.

Jei žmogus nori iš tiesų būti išaukštintas, Dievas turi atsidurti jo gyvenimo centre.“

8. Vaidmenų apvertimas

“Jėzus kalbėjo, kad Šventoji Dvasia, kurią jis mums atsiųs, teis pasaulį (plg. Jn 16, 8). Taigi teisingas kataliko santykis su pasauliu yra jį teisti. Šv. Paulius sako: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!“ (1 Tes 5, 21­–22). Taigi pasaulis turi būti teisiamas remiantis Evangelijos šviesa.

Tačiau pernelyg dažnai katalikai apverčia viską aukštyn kojomis ir į teismą patraukia Dievo Žodį ir Bažnyčios mokymą, vertindami juos pasaulio akimis. Turėtume visus dalykus vertinti Dievo šviesoje. Deja, įprasta girdėti katalikus šaipantis iš mokymų, kurie prieštarauja pasaulietiškam mąstymui ar užgauna pasaulietiškus jausmus. Daugelio katalikų gyvenime tikėjimas užleido vietą įvairioms politinėms pažiūroms, populiarioms pasaulėžiūromis, pasaulietiškiems pomėgiams ir mintimis. Jeigu jų tikėjimas prieštarauja kuriai nors iš šių pasaulietiškų kategorijų, spėkite, kas dažniausiai užleidžia kelią.“

kun. Charles Pope “10 kultūrinių nuostatų, su kuriomis susiduria nūdienos apaštalas (I)“

1. SEKULIARIZMAS (arba pasaulietiškumas)

“Ši sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio „saeculum“, kuris verčiamas kaip „pasaulis“, bet gali reikšti ir laiko dvasią ar amžių. Sekuliarizmas yra perdėtas rūpestis šio pasaulio dalykais ir mūsų gyvenamu laikotarpiu, užmirštant amžinąsias vertybes ir Dievo karalystę.

Sekuliarizmas dažnai pasireiškia ne vien išskirtiniu dėmesiu šiam pasauliui, bet ir atviru priešiškumu dalykams, nepriklausantiems „saeculum“ (mūsų pasauliui ar amžiui). Pasaulietiški žmonės atmeta dvasinius dalykus kaip nesvarbius, iliuziškus, trukdančius siekti pažangos ir sėjančius nesantaiką bei susiskaldymą. Sekuliarizmas yra nuostata, reikalaujanti visą dėmesį skirti pasauliui ir jo reikalams.

Sekuliarizmui pasidavę krikščionys linksta pasaulio pažiūras ir prioritetus iškelti virš savo tikėjimo. Jie daug labiau domisi politika nei tikėjimo tiesomis. Jų tikėjimas tampa pavaldus jų politinėms pažiūroms ir paklusniai jas seka. Iš tiesų turėtų būti atvirkščiai – politinės pažiūros turi būti pajungtos tikėjimui. Evangelijos tiesos turi vadovauti mūsų pasaulėžiūrai ir formuoti mūsų nuomonę. Į viską reikia žvelgti apreikšto tikėjimo šviesoje. Sekuliarizmas šią tvarką apverčia reikalaudamas, kad tikėjimas nevaidintų reikšmingo vaidmens mūsų gyvenime.

Sekuliarizmas taip pat reikalauja, kad tikėjimas pasitrauktų, jeigu kliudo mums pasiekti kokius nors pasaulietinius tikslus. Jeigu jis stoja skersai kelio mūsų karjerai, ką dažniausiai aukojame? Jeigu jis draudžia mums elgtis taip, kaip užsimanome ar kaip mus skatina pasaulis, kas dažniausiai nugali? Pasaulio dvasia tikėjimo tiesas laiko nerealistiškomis, neprotingomis, trukdančiomis „normaliai“ gyventi. Ji reikalauja iš krikščionių, kad šie eitų su ja į kompromisą arba apskritai atsisakytų tikėjimo.

Nenuostabu, kad sekuliarizmas reikalauja „suprivatinti“ tikėjimą. Tikėjimo tiesoms ir vertybėms esą neturėtų būti vietos viešojoje erdvėje. Jei tai skelbė Karlas Marxas, viskas puiku, bet jei tai yra ištaręs Jėzus Kristus – na ne, to nereikėtų sakyti garsiai. Bet kuri ideologija, bet kuri interesų grupė gali reikalauti vietos viešojoje erdvėje, valstybinėse mokyklose, pagrindinėje žiniasklaidoje. Tačiau katalikų tikėjimui vietos nėra. Dievas turi pasitraukti. Sekuliarizmas savo „gryniausia“ forma reikalauja pasaulio, kuris būtų visiškai laisvas nuo Dievo. Mūsų Viešpats įspėjo, kad pasaulis nekęs mūsų taip, kaip nekentė Jo. Ši tiesa darosi vis akivaizdesnė sekuliarizmui tampant pagrindine šiuolaikinio pasaulio nuostata.“

2. MATERIALIZMAS

“Daugelis materializmu laiko troškimą turėti kuo daugiau materialių daiktų. Tai tiesa, bet tikroji materializmo klaida slypi kur kas giliau. Jis teigia, kad egzistuoja tik fizinė materija. Materializmas mano, kad tikri dalykai yra tik tie, kuriuos galima pasverti, pamatyti ar kitaip empiriškai (penkiomis juslėmis) patirti. Iš materializmo plaukia kita moderni klaida – scientizmas, teigiantis, jog egzistuoja tik tai, ką gali išnagrinėti fiziniai mokslai.

Materialistui vieninteliu svarbiu dalyku tampa materija. Dvasinė plotmė arba neegzistuoja, arba neturi jokios reikšmės. Tai veda į polinkį kaupti kuo daugiau daiktų ir nesirūpinti dvasiniu gyvenimu. Didesni namai, prabangesnės mašinos, naujausi buitiniai prietaisai, kuo daugiau patogumų – viso to beatodairiškai siekiama manant, jog tai suteiks prasmę ir pasitenkinimą.

Tačiau gyvenimas iškrečia žiaurų pokštą, nes kuo daugiau daiktų turi, tuo labiau jie slegia. „Visi dalykai yra labiau varginantys, negu žmogus gali apie juos pasakyti. Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis girdėdama neprisipildo.“ (Koh 1, 8) „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais, nei kas mėgsta turtus, – pelnu. Tai irgi rūkas! Darbininko miegas yra saldus, ar jis mažai, ar daug valgė, bet turtuolio perteklius jam miegoti neleidžia.“ (Koh 5, 9–11) Nepaisydamas to, materialistas sakys, kad daiktai yra vienintelis tikras ir svarbus dalykas.

Taigi materializmas klysta laikydamas, kad žmogus, dvasinę sielą ir fizinį kūną turinti būtybė, gali pasitenkinti vien materija. Materializmas neigia visą moralinių ir dvasinių dalykų pasaulį: gėrį, grožį, tiesą, teisingumą, transcendenciją, drąsą, jausmus, idėjas, angelus ir Dievą. Juk tai iš esmės yra dvasinės realijos. Jos gali pasireikšti fiziniame pasaulyje, bet jos nėra fizinės. Teisingumas neįžengia pro duris ir neatsisėda prie stalo. Tiesos nesutiksime gatvėje ir nepaspausime rankos grožiui. Šie dalykai nėra materialūs.

Neigti dvasinę plotmę reiškia jau pamažu mirti, nes „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31). Neigti dvasią reiškia gyventi tik šiandienai, nes rytojus yra abejotinas ir vienu žingsniu arčiau mirties.“

3. INDIVIDUALIZMAS

“Individualizmo klaida iškelia individą virš bendrojo gėrio, virš poreikio gyventi atsakingai, virš mūsų santykio su Dievu ir kitais žmonėmis. Individualizmas taip pat iškelia asmeninę nuomonę virš paveldėtos tradicijos išminties.

Individualizmas reikalauja autonomijos, neatsižvelgdamas į kitų teises bei poreikius. Jis skatina nepaisyti pareigų kitiems ir kuria vis naujas asmenines teises bei privilegijas. Jis taip pat linksta neigti priklausomybę nuo kitų žmogaus formavime ir pastabų bei pamokymo poreikį.

Individualizmas skatina maištauti ir laikytis nuostatos: „Niekas man nenurodinės, ką daryti.“ Iš to kyla nenoras siekti tiesos ir savo nuomonę derinti prie tikrovės. Požiūris, kad turėtume gyventi pagal „seniai mirusių baltųjų žmonių įsitikinimus“, atmetamas kaip absurdiškas, represyvus ir nesveikas.

Daugelis individualistų mano turį prigimtinę teisę susikurti savo asmeninę religiją, išrasti savo asmeninę dievybę ar netgi išsigalvoti savo asmeninę tikrovę. Anksčiau toks mąstymas vadintas stabmeldyste, erezija, iliuzija, fantazavimu ar beprotybe. Gi šiandieninėje kultūroje daugelis aukština šį požiūrį kaip tam tikrą keistą laisvės formą, nematydami, jog taip atskiria save nuo šimtmečiais kauptos išminties ir padaro save intelektualiniais našlaičiais.

Asmeninė laisvė ir autonomija yra svarbūs dalykai, jų neturėtų uzurpuoti valdžia ar kitokie kolektyviniai dariniai, tačiau šiandien laisvė dažnai klaidingai suprantama kaip galėjimas daryti tai, kas patinka, o ne tai, kas gera. Laisvė nėra absoliuti vertybė, ji neturėtų būti atskirta nuo moralinio įstatymo ir pagarbos kitų teisėms.

Nesvarbu, kad klaidinga laisvės samprata daro tiek daug žalos mūsų visuomenėje ir kad dėl jos labiausiai nukenčia patys mažiausi ir silpniausi. Paleistuvystė, seksualinis išnaudojimas, skyrybos, abortai, narkotikų platinimas, pornografijos skleidimas – visa tai yra piktnaudžiavimas laisve, labiausiai pažeidžiantis vaikus. Neatsakingas elgesys kenkia visai visuomenei, nes dažniausiai ji būna priversta atitaisyti tokio elgesio padarytą žalą. Tačiau individualizmas su panieka atsisako pripažinti bet kokią asmeninę atsakomybę už socialines negeroves.“

4. PAŽANGOS HERMENEUTIKA

“Žodis „hermeneutika“ reiškia tam tikrą tikrovės aiškinimo ir suvokimo metodą. Pažangos hermeneutika remiasi prielaida, kad ankstesnių kartų išmintis yra klaidinga, naivi, neturinti jokios vertės.

Akivaizdu, kad jokia praeities epocha nebuvo tobula ar visažinė. Vis dėlto egzistuoja per daugelį kartų sukaupta išmintis, atlaikiusi laiko išbandymus. Tačiau besilaikantys pažangos hermeneutikos jos nepripažįsta. Jeigu tai sena, vadinasi, tai bloga, neaktualu, nepažangu, tamsybiška, fanatiška, naivu, prietaringa, atsilikėliška, viduramžiška ir pan.

Bažnyčioje mes tik pradedame busti iš keletą dešimtmečių trukusio sapno, kai viskas, kas egzistavo prieš Vatikano II Susirinkimą, buvo atmetama kaip „pasenę“. Esą XX a. 7-ajame dešimtmetyje įvyko lūžis, tam tikras nušvitimas, po kurio tapo nebepriimtina cituoti šv. Tomą Akvinietį ar Tridento Susirinkimą.

Nūdien plačiai paplitusi arogantiška nuomonė, neva mes jau „suaugome“. Tačiau mes painiojame techninę pažangą su išmintimi. Mūsų puikybė atskiria mus nuo protėvių sukauptos išminties, todėl mes kartojame klaidas, kurios seniausiai buvo pripažintos žalingomis ir kvailomis.

Skelbdama Evangeliją, Bažnyčia skelbia amžiną, dieviškąją Išmintį. Tačiau modernusis pasaulis, supančiotas pažangos hermeneutikos, niekina ją vien todėl, kad tai esą sena, o ne „šiuolaikiška“. Turime neišsigąsti šios nuostatos ir skelbti Dievo Žodį „laiku ir nelaiku“ (1 Tim 4, 2). Turime nesileisti išmušami iš vėžių nepagrįstais reikalavimais būti „aktualiems“ ir kalbėti „mūsų laikų kalba“. „Aktualu“ nereiškia „modernu“ ar „madinga“. Turime branginti tai, kas svarbu visada, net jei tai kažkada buvo atmesta ar pamesta.

Mūsų užduotis – laikyti iškeltą žmonių akivaizdoje Dievo išmintį tarsi liepsnojantį deglą. Turime atskirti trumpalaikes, madingas nuomones nuo išminties. Antra vertus, neturėtume manyti, kad šiandieninėje kultūroje negalime surasti nieko gera ar kad visa, kas modernu, savaime yra bloga. Viešpats Jėzus sako: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų.“ (Mt 13, 52)“

5. NEONOMINALIZMAS

“Nominalizmas, kaip filosofinė kryptis, neigia universalijų, t. y. bendrųjų sąvokų, abstrakcijų (jėga, tiesa, žmogiškumas) egzistavimą laike ir erdvėje. Daugelis nominalistų manė, kad realiai egzistuoja tik pavieniai objektai, o bendrosios sąvokos tėra supaprastinti jų pavadinimai, proto kūrinys.

Modernesnė ir tingesnė nominalizmo versija, kurią vadinu neonominalizmu, teigia, kad žodžiai (lot. nomen – žodis) yra savavališki garsai, kuriuos priskiriame daiktams, ir kad jie labiau atspindi mus pačius nei tai, ką vadiname tikrove. Šitaip atmetama daugelis bendrų sąvokų, ypač tada, kai tai būna naudinga.

Pavyzdžiui, sakoma, kad tokios bendrosios sąvokos, kaip vyras, moteris, santuoka, šeima, abortas, yra tik žodžiai, proto konstruktai, neturintys atitikimo tikrovėje. Šiandien daugelis reikalauja teisės nebūti apibrėžiami šiomis kategorijomis. Taip pat jie reikalauja teisės priskirti reiškiniams naujus žodžius. Abortas tampa „pasirinkimu“, „reprodukcine laisve“ ar „moters sveikatos priežiūra“. Nenatūralūs sodomijos aktai vadinami „linksmais“ (angl. gay – linksmas), o analinis seksas – „meilės išraiška“. Tos pačios lyties „pseudogamija“ vadinama „santuoka“. Senų ar neįgalių žmonių žudymas vadinamas „eutanazija“.

Neonominalizmas tvirtina turįs teisę apibrėžti naują tikrovę ir paniekinančiai atmeta nuolankų teiginį, kad mes turėtume pažinti tikrovę ir prie jos taikytis. Neonominalizmui svetimas toks nuolankumas. Jis norėtų pats kurti tikrovę, išrasdamas naujus žodžius bei sąvokas ir primesdamas juos egzistuojančiai realybei. Iš čia kyla tokie nesibaigiantys absurdai kaip LGBTTTQQIAA+ (tik Dievas žino, kiek dar raidžių bus pridėta). Turime tokius keistus konstruktus kaip „translytiškumas“, neigiantį akivaizdžiausius ir mūsų pačių kūnuose įrašytus skirtumus tarp žmonių. Tačiau neonominalistams nerūpi tikrovė.

Kitas, dar absurdiškesnis nominalistų išradimas yra vadinamasis „transhumanizmo“ judėjimas, neigiantis žmogaus prigimtį kaip paprasčiausią konstruktą. Kai kurie reikalauja teisės vadintis kita rūšimi ar užsiimti visokiais keisčiausiais santykiais su gyvūnais, teisės vykdyti skirtingų gyvūnų rūšių kryžminimą ir t. t. Juk, galų gale, kas šiems neonominalistams gali nurodyti, kas yra „žmogus“?

Jiems nėra tikrovės savaime, tik kintantys ir keičiami proto konstruktai. Vadinamąją „tikrovę“ kiekvienas gali apsibrėžti pagal savo įgeidžius, paklusdamas naujausiai madai ar norėdamas pateisinti savo elgesį.

Neonominalizmas labai greitai atneša grėsmingų ir absurdiškų vaisių, kurių daugėjant kasdien matome šiuolaikinėje kultūroje.“

kun. Charles Pope “10 kultūrinių nuostatų, su kuriomis susiduria nūdienos apaštalas (II)“

6. HEDONIZMAS

“Tai požiūris, kad malonumai arba laimė yra pagrindinis gyvenimo tikslas.

Žinoma, malonumai yra tam tikras gėris, jų netgi galima saikingai siekti, bet tai nėra vienintelis ar svarbiausias gėris. Kai kurie svarbiausi dalykai mūsų gyvenime kaip tik reikalauja malonumų atsisakymo ir aukos: karjerai padaryti reikia daugelio metų studijų ir darbo; vaikams išauginti reikia išlieti daug prakaito ir ašarų.

Tačiau hedonistas siekia bet kokia kaina išvengti nepatogumų ir kančios. Hedonizmas tiesiogiai priešingas kryžiaus dvasiai. Šv. Paulius savo laiku kalbėjo apie Kristaus kryžiaus priešus. „Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.“ (Fil 3, 19) Dargi jis mokė, kad pagonims kryžius yra kvailystė (1 Kor 1, 23).

Nedaug kas nuo to laiko pasikeitė. Pasauliui labai nepatinka, kai minime kryžių ar kančią. Nustebęs ir pasipiktinęs jis retoriškai klausia Bažnyčios: „Ar sakote, kad išprievartauta vargšė moteris turi išnešioti vaisių iki galo ir nesidaryti aborto?“ „Ar sakote, kad gėjai negali vesti savo gėjų meilužių ir privalo gyventi skaistybėje?“ „Ar sakote, kad neįgalus kūdikis turi būti „pasmerkas“ gyvenimui pasaulyje ir negali būti išlaisvintas iš savo likimo?“ „Ar jūs sakote, kad mirštantis asmuo negali būti nužudomas, kad išvengtų skausmo?“

Šiais retoriniais klausimais išreiškiama nuostaba rodo, kaip giliai hedonizmas užkrėtė šiuolaikinį mąstymą. Hedonistinei nuostatai, malonumus laikančiai vieninteliu gėriu, kryžiaus idėja atrodo ne tik absurdiška, bet tiesiog nemorali. Hedonistui gyvenimas be malonumų yra bevertis. Tie, kurie nori kaip nors apriboti jo teisėtus (o kartais ir neteisėtus) malonumus, yra bjaurūs, kvaili, netolerantiški fariziejai ir neapykantos skleidėjai.

Netgi daugelis reguliariai Mišias lankančių katalikų yra giliai persiėmę hedonizmo iliuzija. Jie pasipiktina ir įsižeidžia, vos tik Bažnyčia užsimena apie kryžių arba ragina apsimarinti, pasninkauti, išsižadėti savęs ir elgtis teisingai, net jei tai pareikalaus didelės kainos. Ne vienas tikintysis ima purtyti galvą kunigui išdrįsus priminti, jog abortai, eutanazija, kontracepcija yra moraliai blogi. Katalikus, besimurdančius šiandieninėje hedonistinėje kultūroje, nupurto vien mintis, jog reikia apriboti malonumus, kuriais visi aplinkui be saiko mėgaujasi.

Hedonizmui pagrindinės krikščionybės paslaptys, kryžiaus auka ir atperkamoji kančia atrodo tarsi tolima planeta keistoje, paralelinėje visatoje. Pirmieji vieši Jėzaus žodžiai „Atgailaukite“ atrodo keisti hedonistiniam pasauliui, kuris perdarė Jėzų ir nebegali įsivaizduoti, kad Jis iš žmonių reikalautų ko nors daugiau nei vien šypsotis ir būti laimingiems. Nūdien populiaru klausti: „Argi Dievas nenori, kad būčiau laimingas?“ Taip pateisinamas bet koks nuodėmingas elgesys, o kas tam prieštarauja, yra pikti niurzgos ir fariziejai.“

7. SCIENTIZMAS

“Scientizmas yra pažiūra, teigianti, kad objektyviai pažinti tikrovę (net ir socialinę) galima tik remiantis gamtos mokslais ir jų metodais. Problema ta, kad pats šis teiginys nėra gamtamokslinis. Tai yra metafizinis (ir ydingas, beje) teiginys. Šio teiginio neįmanoma patikrinti moksliškai. Taigi tie, kurie drąsiai tvirtina, jog fiziniai mokslai yra vienintelis kelias viską paaiškinti, akimirkai turi atsisakyti šių mokslų iškeldami šį teiginį.

Žinoma, fiziniai mokslai mūsų amžiui atnešė daug patogumų. Tačiau jų metodais galima tyrinėti tik fizinį pasaulį. Jie paaiškina, kaip veikia fiziniai gamtos dėsniai, bet neatsako į gilesnius klausimus, pavyzdžiui: kodėl visata apskritai egzistuoja? Koks viso ko tikslas? Kas yra gera, gražu, teisinga?

Mes gyvename laikais, kai daugelis garbina gamtos mokslus ir atmeta viską, ko negalima išmatuoti, pasverti arba įžvelgti per mikroskopą. Tai labai apsunkina evangelizaciją. Tokiems žmonėms turime parodyti, kad daugybė dalykų, realiai keičiančių žmonių gyvenimą ir net žmonijos istoriją (teisingumas, ištikimybė, meilė ir pan.), yra nematerialūs ir neišmatuojami, bet tikri. Turime pabrėžti tokių disciplinų, kaip menas, etika, filosofija ir teologija, būtinybę ir grožį.“

8. REDUKCIONIZMAS 

“(Lot. reductio – grąžinimas). Čia vartojama prasme – tai filosofinė nuostata, laikanti, kad sudėtinga sistema tėra ją sudarančių dalių suma ir todėl ją galima paaiškinti supaprastinant. Tai yra ne kas kita, kaip sudėtingos tikrovės apribojimas, supaprastinimas.

Pavyzdžiui, šiandien išplitusi nuostata sudėtingą žmogišką elgesį aiškinti išimtinai fizikos ir biochemijos dėsniais. Žmogaus asmuo sumenkinamas (redukuojamas) iki vien biologinės būtybės. Kiekviena mintis, emocija, aistra, troškimas, noras, valios aktas yra nulemta cheminių reakcijų smegenyse.

Tačiau remiantis priežastingumo principu, sunku paaiškinti, kaip fiziniai ir cheminiai dalykai gali sukurti tai, kas metafiziška (virš fizinio pasaulio). Grožis, gėris, tiesa, teisingumas, moralė nėra fiziniai dalykai, tačiau jie yra tikri – tokie tikri, kad dėl jų sudaromos santuokos ir kyla karai.

Redukcionizmas (kartu su savo giminaičiu, materializmu) taip išplitęs šiuolaikiniame pasaulyje, kad mažai kas besirūpina siela. Sporto klubai pilni, o bažnyčios tuščios. Vakarų pasaulį tiesiog apsėdusi manija rūpintis kūno sveikata, bet retai surasi tokį, kuris nerimautų dėl savo dvasinės sveikatos. Daug kur matome užrašus: „Rūkymas žudo“ ir „Gyvenk sveikai“, bet niekur nematome užrašų: „Nuodėmė žudo“ ir nieką, regis, nejaudina mintis, kad nuodėmingas gyvenimas gali nuvesti mus į kur kas baisesnę vietą nei ligoninė.

Kai kurie redukcionistai, keisto įkvėpimo pagauti, kartais apsisuka 180-čia laipsnių ir puola į kitą kraštutinumą: ima laikyti savo kūną tam tikru nereikšmingu priedu, įrankiu. Šiuo atveju žmogaus asmuo redukuojamas į „sielą“ (nors paprastai redukcionistai šio termino nevartoja), kažkokį „aš“. Iš to kyla tokie absurdiški teiginiai kaip: „Aš esu moteris, įkalinta vyro kūne.“

„Tai nelogiška, – pasakysite. – Kas galų gale yra žmogus: kūnas ar siela?“ Ką gi, pirmoji jūsų klaida yra ieškoti nuoseklumo šiais tamsiais laikais. Antra, kokia redukcionizmo forma bus pasirinkta tam tikru momentu, priklausys nuo to, kas labiau tinka siekiant pateisinti tai, ko užsimanoma. Ir čia visai nereikia vargintis norint atrodyti nuosekliam, nes dauguma žmonių nūdien intelektualiai atbuko ir nebepastebi nenuoseklumo. Šiomis dienomis galima skelbti kone bet kokius beprotiškus nelogiškumus.

Pasidavus redukcionistiniam įkarščiui galima redukuoti ir visa kita: santuoką – visą gyvenimą trunkančią vyro ir moters sąjungą, nešančią meilės vaisius, vaikus – sumenkinti iki dviejų žmonių gyvenimo kartu, kol jie to nori; seksą, susijusį su naujos gyvybės pradėjimu, meile, ištikimybe ir malonumu, sumenkinti vien iki malonumo; tėvystę, kylančią iš santuokos ir susijusią su daugybe pareigų, sumenkinti iki paprasto eksperimento ar dar vieno poreikio patenkinimo. Taip, viską išnarstykime į sudedamąsias dalis ir išsirinkime iš jų tai, kas mums patinka.

Priešingai, katalikiškas požiūris kalba apie tikrovę kaip apie nuostabų, turtingą Dievo išaustą kilimą, kurio dalys susijusios nenutraukiamais ryšiais. Tačiau kai žmonės nutraukia ryšį su Dievu, ima trūkinėti ir visi kiti ryšiai. Turime padėti jiems nusigręžti nuo vartotojiško požiūrio į pasaulį ir liautis atsirinkinėti tai, kas patinka, atmetant visa kita. Redukcionistinis požiūris yra kvailas ir galiausiai veda į katastrofiškas pasekmes. Religijos srityje redukcionizmas pasireiškia „savos“ religijos konstravimu“

9. „SUSIKURTA“ RELIGIJA

“Net tarp katalikų yra daugybė tokių, kurie jaučiasi turį visišką teisę susikurti savo pačių religiją ir savo pačių Dievą. Anksčiau tai buvo vadinama erezija.

Ankstesni eretikai bent jau turėdavo padorumo atsiskirti nuo Bažnyčios ir įkurti savo atskirą religiją. Tačiau šiais tingiais laikais daugelis renkasi oficialiai likti savojoje religijoje, kurios esmines tiesas atmeta. Jie toliau įžūliai naudojasi jos ištekliais, paslaugomis, privalumais bei pastatais, kartu niekindami jos skelbiamą tikėjimą. Juk kam vargintis statant naujas šventoves ir ieškant pasekėjų. Taigi šiuolaikinis tingus žmogus sako: „Aš esu praktikuojantis katalikas, bet manau, kad…“ – toliau seka įvairių išsirankiotų krikščioniškų ir nekrikščioniškų tiesų sąrašas.

Žodis „erezija“ kyla iš graikiško žodžio, reiškiančio „išsirinkti“. Daugelis tikėjimo tiesų yra paradoksalios ir nelengvai suprantamos. Tarp kai kurių, regis, kyla tam tikra įtampa. Jei Dievas visagalis, kaip galime laisvai rinktis? Katalikų tikėjimas sako, kad ir Dievas yra visagalis, ir mūsų valia yra laisva, ir kad ši įtampa natūrali, nes mūsų protas turi ribas ir šiame gyvenime negali aiškiai suvokti visų Apreiškimo paslapčių. Tačiau eretikas nepakenčia šios įtampos, todėl pasirenka vienas tiesas, atmesdamas kitas. Ar Dievas geras ir gailestingas? Taip! Ar yra teismas bei pragaras? Ortodoksija sako, kad taip ir kad šie dalykai paslaptingai yra susiję. Į tai erezija atsako: „Jokiu būdu“ ir atsikrato įtampos, perkurdama Dievą savaip ir atmesdama aiškius Apreiškimo liudijimus apie teismą ir pragarą.

Šiandien daugelis vadina save katalikais ir krikščionimis, bet išsirenka iš krikščionybės tai, kas jiems patinka. Juos palaiko sinkretistinis „New age“ judėjimas ir Bažnyčioje išplitęs modernizmas, kalbantis apie „tikėjimo patirtį“ bei „vidinį Dievą“. „Turiu būti savimi; turiu būti ištikimas sau.“ Tikrasis Jėzus man nerūpi.

Kadangi daugelis šių „naujųjų“ krikščionių nepakenčia Apreiškimo Jėzaus, jie jį perdaro ir „prijaukina“. Jie išsirenka kai kurias malonias Jo savybes – Jo meilę bei rūpestį vargšais – ir atmeta ausiai ne taip maloniai skambančius Jo žodžius apie Paskutinį teismą, raginimus daryti atgailą, nešti savo kryžių, laikytis skaistybės.

Galite nesivarginti cituodami jiems Šventąjį Raštą. Jie jau pakankamai subrendę, kad kreiptų dėmesį į Apreiškimo smulkmenas. Juk Dievas su jais kalba asmeniškai. Dievas yra meilė, todėl esą niekada nesakys ir nedarys to, kas juos nuliūdintų.

Tai ir yra erezija: kai išsirenkamos vienos tiesos ir atmetamos kitos. Tai „pagerintas“ (o iš tiesų – nuskurdintas) Jėzus, sutinkantis – koks sutapimas! – su viskuo, ko tik šie eretikai užsimano. Ir nė nesumanykite jiems cituoti šv. Pauliaus.“

10. SUSTOJUSI BRANDA

“Tai ne tiek nuostata ar pasaulėžiūra, kiek paprasčiausias brandos trūkumas. Mes, vakariečiai, gyvename kultūroje, kurią tinkamiausiai apibūdinčiau kaip sustojusią ties paauglystės problemomis. Dauguma elgiasi kaip klasikiniai paaugliai: nekenčia valdžios ir autoritetų, reikalauja visų teisių, bet atmeta bet kokias pareigas, pernelyg daug dėmesio skiria seksui, kaip a1psėsti siekia teisingumo (bet egocentrine prasme), nuolat laužo ribas, manosi viską žiną ir todėl nebereikalingi pamokymo, elgiasi beatodairiškai, nepagalvodami apie pasekmes, vaikosi madų, pernelyg stengiasi pritapti ir t. t.“

Galiausiai pats prisiminiau dar vieną “mandrą“ žodį. Jis labai susijęs su neonominalizmu ir padaro bet kokią vaisingą diskusiją neįmanoma. Taigi:

11. DOKSOKRATIJA

Ji teigia, kad niekieno sprendimai negali peržengti subjektyvios tiesos ribų. Objektyvios tiesos nėra, yra tik nuomonės. Na bet kažkokių sprendimų vis vien karts nuo karto reikia, todėl juos priima tie, kurie stipresni – valdžia. Abejoti jais nėra pagrindo, juk ir pačioms abejonėms nėra pagrindo. Užtai galima kiek telpa diskutuoti. Tačiau kiekviena diskusija – tiesiog savo nuomonių padeklaravimas ir tiek, geriausiu atveju tam, kad sužinotum kokių yra dar nuomonių. Primena paauglišką, tiek kad dvasinę, masturbaciją, dievaž…

Plačiau apie tai ir išvis apie tiesą – šiame filmuke:

%d bloggers like this: