37) 2021-03-12. Katalikiški moralės ginčų sprendimai ir kairės-dešinės dualizmo panaikinimas.

Kodėl tai svarbu? Juk šiais laikais yra įprasta, kad kiekvieno moralinės nuostatos – jo asmeninis reikalas ir tarsi nėra dėl ko išvis ginčytis. Yra daug atsakymų į šį klausimą, man rodosi, kad ne vieną jų jau pateikiau ankstesniuose bloguose. Tikiuosi ir jums patiems aišku, kad su šiomis nuostatomis kasdien susiduriame vaikų auklėjime, santykiuose su kitais žmonėmis, bet kokiame valdyme, įstatymų kūrime ir taikyme ir t.t. Dar vienas atsakymas – tiesiog, kad nebūtume idiotais. Pacituosiu iš jau daug kartų cituotos knygos, kur šis žodis minimas pačiame pavadinime:

A. Jokubaitis “Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“, Tyto Alba 2019 m.

“Modernusis pilietis save suvokia kaip racionalią būtybę, tačiau jo racionalumas lengvai virsta idiotizmu. Jis gali nuoširdžiai kalbėti apie laisvę, bet tuo pačiu metu išpažinti socialinį determinizmą [past. – teigiantį, kad individo elgseną lemia socialiniai (socialinė sąveika, santykiai, normos ir supratimas, papročiai, visuomenės lūkesčiai, išsilavinimas), o ne objektyvūs veiksniai ar asmens įgimtos savybės], gali kurti naują visuomenę, bet kartu plėsti lagerių ir koncentracijos stovyklų tinklą, gali kalbėti apie meilę tautai ir drauge palaikyti totalią piliečių sekimo sistemą, gali vadintis demokratu, bet sykiu veikti priklausydamas kokiai nors oligarchinei grupuotei, gali sakyti kovojąs už taiką, bet dalyvauti daugybėje karinių konfliktų, gali plėtoti šalies žemės ūkį, bet mokėti ūkininkams išmokas už tai, kad jie nedirba žemės, gali kalbėti apie pagarbą moteriai ir kartu gyventi mėgaudamasis neregėtu pornografijos suklestėjimu, gali panaikinti mirties bausmę ir drauge norėti, kad piliečiai kare žudytų jiems nieko blogo nepadariusius žmones. Klasikiniai filosofai siūlė ieškoti išminties ir vengti kvailystės. Jų modernieji kolegos mano, kad geriau kvailystė negu viešosios nuomonės primesta tiesa. Mokslui, menui ir daugybei sričių atsiskyrus nuo moralės, sunku išvengti idiotizmo.“

Ką gi, o mes paieškokime išminties kartu su filosofais. Nežinau ar šį moralės filosofijos profesorių galima pavadinti klasikiniu, tiesiog todėl, kad jis vis dar gyvena šiais moderniaisiais laikais, bet neabejotinai jo išmintis atstovauja klasikinei tradicijai:

Peter Kreeft “Kaip teisingai pasirinkti?“, Katalikų pasaulio leidiniai 2016 m. (1990 m.)

Originaliame knygos pavadinime kalbama apie praktinę išmintį kasdieniams moraliniams pasirinkimams – su kurių galimybių aibe mes susiduriame. Kaip sako autorius – “dauguma [diskusijų dėl] moralinių klausimų virsta ginčais tarp priešingų prielaidų ar spėjimų“. Ar galima tuos prieštaravimus išspręsti kitaip nei teigiant, kad kiekvienas savaip teisus, ir jokių bendrų galimų sprendimų nėra? Autorius parodo, kad katalikybė turi tokius atsakymus. Jis pasitelkia dvylikos dėžučių, į kurias netelpa moralė, įvaizdį ir siūlo atsisakyti įkalinimo jose. Aš pateiksiu jų pavadinimus ir, kaip dažniausiai, pacituosiu tas vietas iš jų aprašymo, kurios man atrodo esmingiausios:

1. DEŠINĖ PRIEŠ KAIRĘ

“Liberalų strategija yra nugalėti pasaulį gailesčiu, visuotinu susitarimu, kompromisu. Tačiau tai niekada nebuvo veiksminga, nes niekas neperka produkto, jei jis nėra geresnis už varžovo. Galima tapti nebepriimtinam nuolat pilstant iš tuščio į kiaurą, atsisakant visų principų, siekiant kompromiso tik tam, kad tau visi pritartų. Tai mūsų senasis “Pagrindinių ir antraeilių dalykų“ principas. Tik atsisakykite tiesos tam, kad ją parduotumėte ir jos niekas nepirks.

Konservatorių strategija priešinga: laikytis savo linijos, dorai kovoti, išlaikyti tikėjimą. Tačiau ar tikėjimas ir tiesa yra tokie dalykai, kuriuos galima laimėti kovoje ir išlaikyti jėga ar tvirtai suspaudus? Konservatoriams to padaryti nepavyksta. Konservatoriai, remdami didįjį verslą, neišsaugojo nei aplinkos, nei praeities smulkmenų. “Maža yra gražu“ – toks turėtų būti konservatorių šūkis, tačiau būtent liberalai paprastai giria nuostabią Schumacherio knygelę tokiu pavadinimu.

Kai kalbama apie žmogaus gyvenimą, liberalai keistai nori aukoti nekaltųjų (ypač senukų ir negimusių kūdikių) gyvenimus, tačiau jie neliečia kaltųjų (žudiko recidyvisto ar agresyvaus priešų kareivio). Konservatoriai, priešingai, pasisako prieš abortus ir eutanaziją, tačiau pritaria ginklų laikymui, mirties bausmei ir mano, kad karine jėga galima greitai išspręsti tarptautines problemas. Niekaip nesuprantu, kaip šventas gyvenimo absoliutas tampa pasaulietišku reliatyvu vien tik dėl to, kad persikelia iš mūšio lauko į abortų kliniką, ir priešingai.

Šventieji peržengia šis dvi mažas nelogiškas dėžutes. Jie visą laiką yra dori ir gerbia visų žmonių gyvybes, todėl nėra mėgstami nei kairiųjų, nei dešiniųjų. Taip ir nutiko ir Jėzui. Fariziejai buvo Jo laikų dešinieji, o sadukiejai buvo kairieji. Jie sutarė tik dėl Jėzaus. Jėzus netilpo į jų dėželes. Jis buvo pavojingai per didelis.“

2. INDIVIDAS PRIEŠ VISUOMENĘ

“Negali būti individas, neturėdamas socialinės sąžinės, ir nebus geros visuomenės, nebent ji būtų pastatyta iš gerų individų plytų. Tiek karas, tiek taika prasideda čia, namuose, žmonių širdyse.“

3. TIKĖJIMAS PRIEŠ PROTĄ

“Praktiškai moralėje, kuri nėra informuota ir pataisyta dieviškojo apsireiškimo, visuomet bus spragų. Teoriškai moralinis dalykas visuomet yra pagrįstas. Praktiškai, etika be religijos yra beveik neįmanoma. Teoriškai ji yra įmanoma, nes gero ir blogo pažinimas nepriklauso nuo religinio tikėjimo. Kiekviena pusė yra savaip teisinga, tačiau dažnai to nepripažįsta.“

4. OBJEKTYVUMAS PRIEŠ SUBJEKTYVUMĄ, ARBA BEASMENIŠKUMAS PRIEŠ ASMENIŠKUMĄ

“Visi gali išmokti aritmetikos, tačiau vieniems žmonėms joga seksis lengviau negu kitiems. Ar moralė panašesnė į aritmetiką ar į jogą?

Patys principai yra panašesni į aritmetiką, bet gyvenimas pagal juos – į jogą. “Objektyvistas“ paprastai galvoja apie įstatymus, teises, principus ir idealus, kai teigia, kad etika yra “objektyvi“. O “subjektyvistas“, sakydamas, kad etika yra subjektyvi, mano, kad individui reikia visa tai priimti į savo vidų. Objektyvūs principai yra beprasmiai, kol mes subjektyviai negyvename pagal juos. Tai – kvailas disputas. Abi šalys yra teisios ir abi yra reikalingos. Tačiau dažnai abiem nepavyksta pamatyti, kad ir viena, ir kita pusė yra teisi.“

5. ABSOLIUTAS PRIEŠ RELIATYVUMĄ

“Reliatyvistas mano, kad nėra absoliutų, nes vadovaujasi situacija, o ne principais. Absoliutistas daro priešingą klaidą: jis pamiršta, kad absoliučius principus reikia reliatyviai taikyti prie besikeičiančių situacijų. Reliatyvistas pabrėžia besikeičiantį taikymą, jis neturi nekintančių principų, kuriuos galėtų taikyti; absoliutistas ar žmogus, prisilaikantis įstatymo raidės, pabrėžia nekintančius principus ir pamiršta, kad juos reikia taikyti. Visa principų esmė – kad juos reikia taikyti, tačiau visa taikymo esmė yra ta, kad mes taikome ne ką kita, o principus. Tai panašu į tikėjimą ir darbus: kaip principai be praktinio jų panaudojimo yra mirę, taip ir “tikėjimas be darbų yra negyvas“. Lygiai taip darbai be tikėjimo negyvena, kaip ir praktika be principų.“

6. KONFORMIZMAS PRIEŠ LAISVĘ

“Tai koks gi turėtų būti mano veržimosi, ištikimybės ir etinių pastangų tikslas: paklusnumas ar laisvė? Konformizmas ar išsilaisvinimas?

Tai – dar viena netikra dilema, nes paklusimas tikriems etiniams principams yra vienintelis būdas išsilaisvinti. “Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Balerina išmoksta grakščiai judėti tik daug ir sunkiai treniruodamasi, paklusdama dėsniams bei principams. Mokslininkas įgyja žinių tik priimdamas tiesą, duomenis ir faktus.

Nesu pašauktas būti ištikimas principams, bet turiu būti ištikimas žmonėms, laikydamasis principų. Tokie principai, (kaip “nesvetimoteriauk“) yra žmonių ištikimybės formulė. Kelias į išsivadavimą (iš nuodėmės, mirties, kančių, išdavystės, ir visokio blogio) veda per prisitaikymą prie dieviškojo įstatymo ir paklusimą jam. Laisvės siekimas, nepaklūstant principams, sužlugdo save. Nė vienas dar neišsilaisvino, trypdamas laisvės kelių žemėlapį, patį kelią į laisvę. Kita vertus, visi įstatymai, prie kurių turime taikytis, yra tik priemonės visiškai išsivaduoti nuo blogio.“

7. PROTAS PRIEŠ ŠIRDĮ

“Atsakymas į galvos-širdies dualizmą išryškėja šioje teorijoje: mums reikia naudotis tiek širdimi, tiek protu. Tačiau praktiškai tai padaryti sudėtinga. O šiandien tai padaryti dar sudėtingiau vien dėl to, kad dabartinis pasaulis susiaurino tiek proto, tiek širdies prasmę, taip apsunkindamas jų susijungimą. Protą paprastai suvokiame pagal mokslo modelį kaip analitinį, logišką, apskaičiuojantį mąstymą, paremtą empiriniais duomenimis. Tačiau tai, kas senovėje reiškė “protavimą“, buvo kur kas daugiau – išmintis, suvokimas, įžvalga, intelektinė intuicija. Visa tai buvo arčiau to, ką šiandien vadiname širdimi.

Kita vertus, “širdies“ prasmę taip pat susiaurinome ir apribojome. Šventajame Rašte (arba Augustino ir kt. darbuose) tai reikšdavo visos žmogaus esybės centrą, dvasią arba “aš“, ar “ego“ esantį žemiau ir už visų išskiriamų funkcijų, tokių kaip mąstymas, jutimas ir pasirinkimas. Tačiau mes, šiandieniniai žmonės, širdį suprantame tik kaip jausmą. Koks skirtumas? “Širdis“, kuri yra jūsų esybės centras, turi savyje akį, o ta “širdis“, kuri yra tik jūsų jausmai, jos neturi.

Taigi pagal savo prasmę senovėje širdis ir protas buvo labai artimi. Norėdami praktiškai suvienyti juos abu, visų pirma turime vieningai suprasti “širdį“ ir “protą“, o norėdami tai padaryti, turime skaityti, visų pirma – Šventąjį Raštą, ir iš naujo suvokti senąją prasmę.“

8. INTELEKTAS PRIEŠ NORĄ

“Taigi, kas yra pirmoje vietoje? Ar intelektas yra noro esmė, ar atvirkščiai? Ar intelektas sujudina ir nulemia norą, ar atvirkščiai? Abu yra svarbūs. Intelektas norui suteikia kryptį, moralinius žemėlapius ir informaciją. Be intelekto noras yra aklas. Tačiau noras yra proto šeimininkas, kapitonas ir valdovas. Galime įsakyti protui, paklusti ar nepaklusti tam, ką jis sako. Taigi, svarbūs abu, o ne tik vienas ar kitas. Protas yra šturmanas, o noras – kapitonas.

Moraliniuose pasirinkimuose neteisinga būtų remtis vien intelektu, arba priešingai. Kai kas nors renkasi moraliai neteisingai, klaidingai renkasi ir protas, ir noras, o ne kuris vienas iš jų.

Viena kiekvieno blogo pasirinkimo dalis yra nežinojimas. Jei vagis būtų žinojęs, tikrai žinojęs, iki sielos gilumos suvokęs, kad vagystės jam laimės neatneš, kad moraiinis gėris jam visuomet yra daug naudingesnis negu moralinis blogis, jis neturėtų motyvo vogti.

Tačiau, kita vertus, to nežinojimo pagrindas yra savavališkas nenoras žinoti. Norėdamas būti vagimi iš pradžių turite savo noru nematyti moralinių faktų. Malonumas, kurio tikitės iš pavogtų pinigų, vilioja jus viena kryptimi, o moralinio įstatymo tiesa, kad laikui einant blogis niekuomet jums nesuteiks laimės, šviečia jums iš kitos pusės, ir jūsų valia turi pasirinkti žvelgti viena ar kita kryptimi.

Taigi, valia vadovauja protui, o protas nukreipia valią. Jei norime teisingų moralinių pasirinkimų, būtina kreiptis į juos abu; tiek valia, tiek protas privalo dirbti, ir jie abu turi būti sutvarkyti.“

9. RIMTIS PRIEŠ DŽIAUGSMĄ

“Moralė nėra be džiaugsmo, kaip mano šiuolaikiniai žmonės. Reikia trokšti tikrosios moralės, kaip to nori Viešpats, ir jei Dievas yra tiek džiaugsmo, tiek moralinio įstatymo šaltinis, tai mums turėtų būti natūralu džiaugtis tuo įstatymu, kaip tai daro psalmininkas: “O, kaip aš branginu tavo Mokymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (Ps 119, 97). Jei to nesuprasime, bus sunku būti doriems, nes (kaip taikliai pabrėžia Tomas Akvinietis) “joks žmogus negali gyventi be džiaugsmo. Todėl, jei jam trūksta dvasinio (tikrojo) džiaugsmo, jį tikrai pavilios kūniški (netikri) džiaugsmai.“ (Summa Theologica, 35, 4). Vienintelis priešnuodis amoralumo patrauklumui nugalėti yra kur kas patrauklesnė moralė.“

10. ĮSTATYMAS PRIEŠ MALONĘ

“Praktinis klausimas yra toks: į ką turėtų atsižvelgti krikščionis, kai priima moralinį sprendimą? Ar į Dešimt Dievo įsakymų, ar į Šventosios Dvasios malonę? Atsakymas turi apimti abu šiuos dalykus. Dešimt Dievo įsakymų yra kaip kelių žemėlapis, o Šventosios Dvasios malonė – kaip degalai. Atsižvelgti tik į įstatymą, o ne į dievišką malonę reiškia, kad mums nebus suteikta malonė suprasti įstatymo prasmę ir to, kaip jis turėtų būti taikomas mūsų situacijoje, taip pat, kad mes neturėsime galios jam paklusti. Tačiau, atsižvelgdami tik į malonę, o ne į įstatymą, būsime linkę į įvairias individualizmo apraiškas ir į “entuziazmą“ (ta prasme, kuria Ronaldas Knoxas panaudojo šį žodį savo klasikoje). Visi eretikai istorijoje kreipėsi į malonę, į Dvasią, į vidinį įkvėpimą ir ignoravo objektyvius dieviško apsireiškimo duomenis, įstatymą, Šventojo Rašto žodžius ir Bažnyčios mokymą.“

11. ĮSTATYMAS PRIEŠ ASMENYBĘ

“Žinoma, mums reikia abiejų dalykų. Nes dabartinei moralei daugiausiai taip rūpimi socialiniai klausimai, individualus charakteris, dorybės ir ydos šiandien yra ignoruojamos. Tačiau visuomenė, kurią sudaro morališkai blogi ar nesubrendę individai, negali būti gera. Moralinės dorybės sukuria tvirtas plytas, arba gerus individus. Taigi, bet kokios moralės pagrindinis uždavinys yra apibūdinti ir puoselėti dorybes.

Tačiau negalime tiesiog tikėtis, kad dori individai ras savo kelią be moralinių žemėlapių. Mums reikia sužinoti, kokie keliai yra teisingi, ir kokie – klaidingi (objektyvūs įstatymai), kokie automobiliai yra geri, ir kokie – blogi (asmeninės dorybės). Sulūžusiu automobiliu niekur nenuvažiuosi, kad ir kokius gerus žemėlapius turėtum. Tačiau ir geriausias automobilis be žemėlapio pasiklys.“

12. EGOIZMAS IR ALTRUIZMAS

“Mums reikalingas ir egoizmas, ir altruizmas. Būti doram yra vienintelis kelias į asmeninę laimę, ir mes turime žinoti šį svarbiausią faktą, nes Dievas taip mus sukūrė, kad iš prigimties rūpintumės savo gerove. Jėzus įsakė mums mylėti savo artimus kaip pačius save, o ne nemylėti savęs. Nėra blogai siekti savo laimės, tai yra gerai.

Tačiau vienintelis būdas būti laimingam yra būti geram, o vienintelis būdas būti geram (sau) yra būti geram (net iki pasiaukojimo) kitiems. Kaip sakė Aukščiausias dorovės mokytojas: “Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 39). “Aš“ ir “kiti“ yra susiję metafiziniais ryšiais; nė vienas negali tobulėti be kito. Viešpats sukūrė mus iš esmės kaip socialines būtybes, taigi mūsų pačių ir mūsų artimųjų laimė negali būti atskirta ar priešpriešinama, nebent būtume morališkai akli. Mes visi esame organiškai susiję kaip kūno organai, o ne kaip du rąstų pjovėjai skirtinguose pjūklo galuose.“

Na ir galiausiai apibendrinantis, nors toli gražu ne išsamus, atsakymas į klausimą, kaip spręsti moralinius ginčus tarp priešingų prielaidų, atitinkamai – panaikinti dualizmą (dvilypumą, teigiantį, kad kažkurios prielaidos yra visiškai blogos, o kitos – visiškai geros) remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau. Pateiksiu paryškintą:

Taigi, dešinieji specializuojasi individualioje etikoje, o kairieji – socialinėje, dešinieji – religijoje, kairieji – mąstyme; dešinieji – objektyvume, kairieji -subjektyvume, dešinieji – absoliutuose, kairieji – reliatyvuose, dešinieji – konformizme, kairieji – laisvėje. Dešinieji tiki protu, o kairieji – širdimi. Jei išsilaisvinsime iš kaustančių kategorijų voratinklių, žengsime toli į priekį, nugalėdami daug moralinių dilemų. Kad ir kokia yra tikroji moralė (o mes dar iki galo neatsakėme į šį klausimą), turime aiškiai žinoti tas dvylika dėžučių, į kurias ji netelpa.

%d bloggers like this: