38) 2021-03-19. Katalikybė bei liberalizmo ir socializmo teologijos – kas nugalės?

Pagaliau ir Lietuvos visuomenę apėmė nerimas – naujai išrinkti politikai siūlo įvedinėti vis keistesnes įstatymines normas, visuomenėje ryškėja vis didesnis susiskaldymas, o prezidentas prakalbo apie viešąją inkviziciją. Situacija vis mažiau primena kad ir nelabai džiuginusią, bet tą, kuri buvo anksčiau, ir kurią mes vis vien dar laikėme demokratija. Gal tiesiog ir vėl išsirinkome ne tuos, o jie dar ir nusprendė papiktnaudžiauti dėl pandemijos susidariusiomis galimybėmis? Kalti ir vėl politikai? Be abejo, kiekvienai situacijai galima įvardinti ir atsakingųjų pavardes. Tačiau aš laikausi požiūrio, kad pirmiausiai reikia ieškoti ne “kraštinių“, o suvokti kokios istorinės aplinkybės priveda prie vienokios ar kitokios situacijos, kitaip tariant – kur problemų šaknys. Dar vienas požiūris, kurio laikausi – visų mūsų problemų šaknys – mūsų galvose (ir širdyse, jei norit). Mus valdo idėjos. Net kai mes nesuprantame kokios idėjos mus valdo, kaip jos mus valdo, net kai nesuprantame, kad idėjos mus valdo apskritai. Apie tai, beje, yra ir pati knyga “Pasirengus gimti“. Idėjas, be abejo, dažniausiai susikuriame ne mes patys – jų išmokstame iš kitų, tuomet pasirenkame. Tokiu būdu ir atsiranda milžiniška įvairių filosofų, mąstytojų, dvasios vadovų ir t.t. įtaka visuomenėms – šie žmonės sugeba formuluoti naujas idėjas ir jas perteikti.

Link ko aš lenkiu? Bandau paaiškinti kodėl savo bloguose pristatinėju tiek daug visokių apmąstymų ir “filosofijų“. Pastaruoju metu nemažai kalbėjau ir apie teologiją – mokslą apie Dievą. Tiems, kas Jį tiki, ji daro esminį poveikį pasaulio ir asmeninio gyvenimo jame supratimui, net jei pačios teologijos jie nebūtų studijavę – užtenka to, kas yra perteikiama į jų sąmonę iš jos kitais būdais. Šiame bloge pristatysiu ir dar vieną požiūrį – net tie, kurie netiki į Dievą, vis vien turi savo teologiją. Visi be išimties žmonės yra religingi – taip mes sutverti – mes vis vien į ką nors tikime ir tai išpažįstame savo elgsena (o tai ir yra religija) , tuo mes skiriamės nuo gyvūnų. Tokiu būdu ir politinės ideologijos turi savo teologinę pusę.

Kad jau politika turi ir teologinę pusę, lygiai taip ir religija (o mane domina katalikybė) gali turėti savo politinę pusę. Čia pristatysiu vieną iš nedaugelio grynai katalikiškos politinės filosofijos – politinio tradicionalizmo adeptų, garsų šiais laikais nedaugeliui, tačiau XIX pirmoje pusėje žymų Ispanijos ir visos Europos politiką, diplomatą ir žurnalistą, Kontršvietimo politinės filosofijos srovės katalikų mąstytoją Juan Donoso Cortes. Žymų, tame tarpe, tuo, kad tais laikais palygino dar beužgimstančius liberalizmą ir socializmą su katalikybe ir pateikė tolimesnes pasaulio vystymosi prognozes atsižvelgdamas į šių naujagimių perspektyvas. Žymus šiais laikais jis tapo tuo, kad jo prognozės, kai kurios – palyginus neseniai, išsipildė. Taigi, ką jis pamatė bei numatė? Apie tai – puiki į lietuvių kalbą išversta knyga:

Juan Donoso Cortes “Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“, Valstybingumo studijų centras 2019 m. (1851 m.)

Kaip rašoma knygos aprašyme: “Juanas Donoso Cortesas tapo vienu pirmųjų Europos mąstytojų, savojo proto akimis išvydusių tai, ką optimistinės pažangos vizijos apakinti europiečiai pamatė tik po Pirmojo Pasaulinio karo: kad spartėjanti modernizacija nereiškia jokios pažangos. Pakilęs virš tokių naivių iliuzijų Donoso Cortesas dar XIX amžiaus viduryje savo tekstais bylojo apie Europos link jau sėlinusią ir jos pradėjusią tykoti, bet tada dar beveik niekieno neįžvelgtą lemtį – žemyną po daugelio dešimtmečių užklupsiančią naikinančių komunistinių revoliucijų bangą, dėl ryšių ir valdymo priemonių plėtros artėjančią žiaurių centralizuotų diktatūrų epochą, galios ir šlovės zenite buvusios Europos neišvengiamai laukiantį nuosmukį ir  likimą būti pasidalintai kylančių Amerikos ir Rusijos galybių, išpildžiusių šias autoriaus pranašystes tik po viso šimtmečio.“

Na o mane labiau dominą ne ką jis išvydo, bet kodėl taip išvydo. Pristatysiu vieną, beveik pilną skyrių iš jo knygos, kuriame man pasirodė daugiausiai atsakymų į šį klausimą per teksto vienetą ir nedidelę dalį kito. Kaip neretai kitur, paryškinsiu keletą man ypač svarbių pasirodžiusių minčių:

“Prieš baigiant šią knygą, man rodos, pridera ištyrinėti, ką liberalizmo ir socializmo mokyklos mano apie blogį ir gėrį, žmogų ir Dievą – sudėtingus klausimus, ties kuriais suklumpa žmogaus protas suprasdamas, jog čia esama didelių religinių, politinių ir socialinių problemų.

Apie liberalizmo mokyklą tiesiog pasakysiu, kad ji savo išdidžiu nežinojimu niekina teologiją, bet ne dėl to, kad ji nebūtų savaip teologiška, o todėl, kad vis dėlto ji tokia yra, tačiau to nežino. Ši mokykla vis dar nesuvokė ir greičiausiai niekada nesuvoks glaudaus saito, kuris tarpusavyje sujungia dieviškus ir žmogiškus dalykus, didžio ryšio, kuris egzistuoja tarp politinių, socialinių bei religinių klausimų, ir visų su tautų valdymu susijusių problemų priklausomybės nuo klausimų apie Dievą – Aukščiausiąjį visų žmonių bendruomenių įstatymų leidėją.

Liberalizmo mokykla yra vienintelė, kuri tarp savo daktarų ir mokytojų neturi nė vieno teologo. Absoliutizmo mokykla jų turėjo ir dažnai juos iškeldavo į tautų valdytojus, o tautos jų valdymo laikais tapdavo vis svarbesnės ir galingesnės. Prancūzija niekad nepamirš, kaip valdė kardinolas Rišeljė – vienas garsiausių ir šlovingiausių Prancūzijos monarchų. Didžiojo kardinolo šlovė taip spindėjo, kad daugybė karalių raudo iš gėdos. Jo spindesys buvo toks galingas, kad jo neužtemdė į sostą sėdęs garbingiausias ir galingiausias karalius, kurį Prancūzija iš entuziazmo, o Europa iš nuostabos vadino Didžiuoju.“

“Dievo mokslas – tam, kuris jo turi, – duoda gudrumo ir jėgos, nes šis mokslas aštrina ir tuo pat metu praplečia protą. Yra viena aplinkybė, kuri šventųjų, ypač dykumos tėvų, gyvenimuose kelia didžiausią pasigėrėjimą, ir ji vis dar nebuvo prideramai įvertinta. Nepažįstu žmogaus, įpratusio kalbėti su Dievu ir kontempliuojančio Dievo dalykus, kuris, esant lygioms aplinkybėms, nebūtų pranašesnis už kitus arba savo proto šviesumu ir stiprumu, arba savo vertinimo sveikumu, arba intelekto skvarbumu ir aštrumu. Dar daugiau – nežinau nė vieno, kuris tokiomis pat aplinkybėmis nepranoktų kitų praktiniu ir išmintingu supratimu, vadinamu sveiku protu. Jei žmogaus padermė nebūtų neatšaukiamai pasmerkta matyti dalykus atvirkščiai, ji patarėjais iš visų žmonių rinktųsi būtent teologus, iš teologų – mistikus, o iš mistikų – tuos, kurie gyveno labiausiai atsiskyrę nuo reikalų ir pasaulio. Tarp pažįstamų žmonių, – o pažįstu jų daugybę, – vieninteliai, kuriuose įžvelgiau nepajudinamą sveiko proto jausmą, stebuklingą gudrumą ir nuostabų sugebėjimą duoti praktiškus ir išmintingus atsakymus į sudėtingiausias problemas ir rasti išeitis svarbiausiuose reikaluose, yra tie, kurie gyveno kontempliatyvų ir atsiskyrėlišką gyvenimą. Ir priešingai, iki šiol nesutikau ir nemanau kada nors sutiksiąs bent vieną žmogų tarp besivadinančiųjų “praktiškais“ žmonėmis, niekinančių dvasinę, ir ypač Dievo, kontempliaciją, kuris galėtų suprasti apskritai bet kokį reikalą. Prie šių gausių gretų priskirtini tie, kurių darbas yra apgaudinėti kitus, nors jie apgaudinėja patys save. Būtent čia žmogus nuščiūva prieš aukštas Dievo mintis, nes jei Dievas nebūtų nuteisęs amžinai likti kvailiems tų, apgavikų pagal profesiją, Jį niekinančių arba Jo nepažįstančių, arba jei nebūtų apribojęs galios tiems, kurie yra stebuklingai gudrūs, žmonių visuomenės nebūtų galėjusios atsilaikyti arba prieš gudrumą vienų, arba prieš niekšiškumą kitų. Kontempliatyvių žmonių dorybės ir pasaulio žmonių kvailumas yra vieninteliai dalykai, kurie palaiko pasaulį būtyje ir tobuloje pusiausvyroje. Kūrinijoje yra tik viena būtybė, kuri savyje vienija visą dvasinių ir kontempliatyvių žmonių gudrumą ir visą blogį tų, kurie nepažįsta arba niekina Dievą ir dvasinius dalykus. Ši būtybė yra Velnias. Velnias turi vienų gudrumą be dorybės ir kitų blogį be kvailumo; būtent iš čia ateina visa jo griaunanti jėga ir visa jo milžiniška galia. Apskritai kalbant apie liberalizmo mokyklą, ji yra tiek pat teologiška, kiek būtinai teologiškos yra ir kitos mokyklos. Ji niekada išskirtinai nerodo savo tikėjimo ir nesirūpina paskelbti savo nuomonės apie Dievą ir žmogų, apie gėrį ir blogį, apie tvarką ir netvarką, kurioje randasi visi kūriniai. Ir, antra vertus, kadangi ji į šiuos gilius svarstymus žiūri kaip į niekniekius, apie ją galima pasakyti, kad ji tiki į abstraktų ir absoliutų dievą, kuriam valdant žmogiškus dalykus tarnauja filosofai ir tam tikri dėsniai, kuriuos jis nustatė laikų pradžioje visuotiniam dalykų valdymui. Nors šios mokyklos dievas yra kūrinijos karalius, jis per amžius taip ir nesužinos, kaip valdomos ir tvarkomos jo karalystės. Kai jis tautoms paskyrė įgaliotinius, kad šie valdytų jo vardu, paliko jiems suverenumo pilnatvę ir juos paskelbė amžinais ir neliečiamais. Nuo tada tos tautos jam skolingos garbinimą, bet ne paklusnumą.

Kalbant apie blogį, liberalizmo mokykla neigia jį esant fizinėje tikrovėje, bet pripažįsta jį žmogiškuose dalykuose. Šioje mokykloje visi klausimai, susiję su blogiu arba gėriu, tampa valdymo klausimu, o kiekvienas valdymo klausimas yra teisėtumo klausimas. Taigi kai valdžia yra teisėta, blogis yra neįmanomas ir, atvirkščiai, kai valdžia neteisėta, blogis neišvengiamas. Gėrio ir blogio klausimas yra susiaurinamas iki klausimo, kurios valdžios yra teisėtas, o kurios – uzurpatoriškos.

Teisėtomis liberalizmo mokykla vadina valdžias, kurios įsteigtos Dievo, o neteisėtomis – tas, kurios nekyla iš dieviškojo įgaliojimo. Dievas norėjo, kad materialūs daiktai būtų pavaldūs tam tikriems fiziniams dėsniams, Jo nustatytiems pradžioje – kartą ir visiems laikams, – ir kad visuomenės būtų valdomos turtingiesiems sluoksniams duota išmintimi ir tam tikru ypatingu būdu – filosofams, kurie jos moko ir ją nukreipia. Iš to kaip būtina pasekmė išplaukia tiesa, kad yra tik dvi teisėtos valdžios: žmogiškojo proto valdžia, bendrai įkūnyta vidurinėje klasėje ir ypatingu būdu – filosofuose, ir dieviškojo proto valdžia, amžiams įkūnyta tam tikruose dėsniuose, kuriems nuo pat pradžių pavaldūs materialūs dalykai.

Mano skaitytojus, ypač mano liberalius skaitytojus, labai nustebins liberalizmo teisėtumo išvedimas iš dieviškosios teisės. Ir vis dėlto man nieko nėra akivaizdesnio. Liberalizmo mokykla savo dogmomis nėra ateistinė, tačiau, nebūdama katalikiška, ji, to nežinodama ir net nenorėdama, iš pasekmės į pasekmę nuveda iki pat ateizmo pakraščių. Pripažindama vieno Dievo, visos kūrinijos Sutvėrėjo, egzistavimą, ji negali paneigti Dievo, kurį pripažįsta ir teigia, pirminės visų teisių pilnatvės, arba kuriamosios valdžios (šios mokyklos žodyne tai yra vienas ir tas pats dalykas). Katalikas yra tas, kuris pripažįsta Dievo ir kuriamąjį, ir aktualųjį suverenitetą, deistas – tas, kuris neigia Jo aktualųjį, bet pripažįsta kuriamąjį suverenitetą, o ateistas yra tas, kuris neigia bet kokią Jo valdžią, nes neigia Jo egzistavimą. Taigi dėl to liberalioji mokykla, būdama deistinė, negali skelbti aktualiojo proto suvereniteto, tuo pat metu neskelbdama kuriamojo Dievo suvereniteto, kuriame, pirmasis, visada būdamas deleguotasis, prasideda ir iš kurio kyla. Kuriamojo tautos suvereniteto teorija yra ateizmo teorija, kuri egzistuoja liberalizmo mokykloje taip, kaip deizme egzistuoja ateizmas – kaip tolima, nors ir neišvengiama, pasekmė. Iš čia randasi dvi didelės liberaliosios mokyklos šakos: demokratinė ir tiesiog liberalioji. Antroji yra drovesnė, pirmoji – nuoseklesnė. Demokratinė, išvesta per nelanksčią logiką, pastaraisiais laikais įsiliejo į mokyklas, kurios tuo pat metu yra ateistinės ir socialistinės, – taip, kaip upės įteka į jūras. Grynai liberalioji atšaka kovoja, kad išliktų nepajudinama ant aukšto savo pačios iškelto kyšulio tarp dviejų jūrų – socializmo ir katalikybės, kurios kelia bangas ir paskandins jo viršūnę. Apie pastarąją kalbame tik čia ir tepasakysime, kad ji, nebūdama demokratinė, socialistinė ir ateistinė, negali pripažinti kuriamojo tautos suvereniteto, o aktualiosios Dievo valdžios – nebūdama monarchiška ir katalikiška, tačiau ji pripažįsta, viena vertus, pirminę ir kuriamąją Dievo valdžią, o antra vertus – aktualiąją žmogaus proto valdžią. Taigi matote, kad buvome teisūs teigdami, jog liberalizmo mokykla skelbia žmogiškąją teisę kaip pagal kilmę išvestą iš dieviškosios.

Šiai mokyklai nėra kito blogio kaip tik tas, kad valdžia gali būti ne ten, kur ją priskyrė Dievas laikų pradžioje. O kadangi materialieji dalykai yra amžinai pavaldūs fiziniams dėsniams, kurie atsirado tuo pat metu kaip ir kūrinija, liberalioji mokykla neigia blogį universalioje dalykų visumoje. Ir atvirkščiai, kadangi nutinka taip, kad visuomenės valdymas nėra ramus ir stabilus filosofų dinastijose, kurioms dieviškuoju pavedimu priklauso išskirtinė teisė valdyti žmogiškuosius dalykus, liberalioji mokykla teigia, kad socialinis blogis kyla visada, kai valdžia išsprūsta iš filosofų ir vidurinių klasių rankų ir pakliūva į karalių rankas arba atitenka plačiosioms masėms.

Iš visų mokyklų ši yra pati nevaisingiausia, nes ji yra mažiausiai išsilavinusi ir egoistiškiausia. Kaip matėme, ji nieko neišmano apie blogio ar gėrio prigimtį: ji prastai pažįsta Dievą ir visai nesupranta žmogaus. Ji nesugeba daryti gera, nes jai trūksta bet kokio dogmatinio teigimo, ir nesugeba daryti bloga, nes ją gąsdina bet koks narsus ir absoliutus neigimas. Ji yra, pati to nežinodama, pasmerkta įlipti į laivą, kuris neša jos turtą į katalikybės uostą arba užplukdo ant socializmo rifų. Ši mokykla dominuoja tik tada, kai visuomenė griūva. Jos dominavimo laikas yra trumpas ir nepastovus, kai pasaulis nežino, ar eiti su Barabu, ar su Jėzumi, ir yra pakibęs tarp dogmatinio teigimo bei aukščiausiojo neigimo. Visuomenė, tad, leidžiasi dideliu laipsniu valdoma mokyklos, kuri niekada nesako: “teigiu“ nei “neigiu“, ir apie viską sako “pasveriu“. Aukščiausias šios mokyklos rūpestis yra neleisti, kad ateitų radikalių neigimų arba valdingų teigimų diena, o kad tokia diena neišauštų, diskusijoje ji supainioja visas sąvokas ir propaguoja skepticizmą, nes supranta, kad tauta, kuri nuolat iš sofistų burnų apie visus dalykus girdi argumentus “prieš“ ir “už“, galiausiai neišmano, į ką kibtis, ir klausia savęs, ar tiesa ir klaida, neteisingumas ir teisingumas, suktumas ir sąžiningumas yra priešingi dalykai, ar tai yra tas pats dalykas, į kurį žvelgiama iš skirtingų požiūrio taškų. Šis neraminantis laikotarpis, kad ir kiek jis truktų, visada trumpas: žmogus gimė veikti, o amžina diskusija, būdama veiksmo priešas, prieštarauja žmogaus prigimčiai. Atėjus metui, instinktų vejamos tautos pabyra aikštėse ir gatvėse ir ryžtingai reikalauja Barabo arba Jėzaus mirties ir sumala į miltus sofistų katedras.

Socializmo mokyklos, nekalbant apie barbariškas jų pėdomis einančias minias, ir turint omenyje jų daktarus bei mokytojus, turi daug pranašumų prieš liberalizmo mokyklą iš esmės dėl to, kad tiesiai imasi visų didžiųjų problemų ir klausimų, ir dėl to, kad visada pasiūlo ryžtingą ir galutinį atsakymą. Socializmas yra stiprus todėl, kad tai – teologija, ir nedestruktyvus, nes tai yra satanistinė teologija. Socializmo mokyklos tiek, kiek jos yra teologiškos, bus pranašesnės už liberalizmo mokyklą, nes ši yra antiteologiška ir skeptiška. Ir tiek, kiek jos turi satanizmo, jos suklups prieš katalikiškąją mokyklą, kuri tuo pat metu yra ir teologiška, ir dieviška. Jų instinktai turi sutikti su mūsų teiginiais, jei įvertinsime, kad jos jaučia katalikybei neapykantą, o liberalizmui – tik panieką.

Demokratinis socializmas yra teisus, kai teigia liberalizmui: “Kas yra tas Dievas, kurį man siūlai garbinti ir kuris turi būti menkesnis už tave, nes Jis neturi nei valios, nei yra asmuo? Aš neigiu katalikų Dievą, bet Jį neigdamas, Jį įsivaizduoju. Ko negaliu įsivaizduoti, – tai Dievo be dieviškų atributų. Visa kuo esu verčiamas tikėti, kad suteikei Jam egzistenciją tam, kad Jis suteiktų teisėtumą, kurio neturi: tavo teisėtumas ir Jo egzistavimas yra fikcijos, kurios remiasi kita fikcija, ir šešėliai, kurie remiasi kitu šešėliu. Aš atėjau į pasaulį tam, kad išsklaidyčiau visus šešėlius ir sunaikinčiau visas fikcijas. Skirtumas tarp aktualiosios ir kuriamosios valdžios yra išradimas tų, kurie, nedrįsdami paimti abiejų valdžių, nori užgrobti bent vieną. Suverenas yra kaip Dievas: arba jis yra vienas, arba neegzistuoja. Valdžia – kaip dievybė: arba jos nėra, arba ji yra nedaloma ir neapsakoma. Proto teisėtumas yra du žodžiai, iš kurių pirmasis nurodo subjektą, o antrasis atributą: aš neigiu atributą ir subjektą. Kas yra teisėtumas ir kas yra protas? Tuo atveju, jei tai būtų koks nors dalykas, iš kur žinai, kad tas dalykas glūdi liberalizme ir ne socializme, tavyje ir ne manyje, pasiturinčiose klasėse, o ne paprastoje liaudyje? Aš neigiu tavo teisėtumą, o tu – manąjį, tu neigi mano tiesą, o aš – tavąją. Kai mane provokuoji diskusijai, atleidžiu tau, nes tu nesupranti, ką darai: diskusija – visuotinė ir skaldanti – kurios slaptos jėgos tu nepažįsti, jau sunaikino tavo priešus, o dabar sunaikins tave. Kalbant apie mane, aš esu tvirtai pasiryžęs užgniaužti ją kumščiu, užmušti ją, kad ji manęs nesunaikintų. Diskusija yra dvasinis kardas, kuris užrištomis akimis sudarko dvasią. Prieš ją neveikia nei plieninės apsaugos, nei tinklelis. Diskusija yra vardas, kuriuo prisidengusi eina mirtis, kai nenori būti pažinta ir keliauja incognito. Apdairioji Roma ją pažino nepaisydama jos kaukių, kai ji žengė per jos sienas persivilkusi sofistu, ir patikrino jos pasą. Pasak katalikų, vyras prapuolė, kai pradėjo kalbėtis su moterimi, o moteris prapuolė, kai ėmė diskutuoti su velniu. Dar vėliau, maždaug laikų viduryje, pasakojama, kad tas pats velnias pasirodė Jėzui dykumoje ir išprovokavo dvasinę kovą ir, kaip mes sakytume, “diskusiją iš sakyklos“. Bet čia, atrodo, velnias sutiko įžvalgesnį, kuris jam tiesiai tarė: “Eik šalin, šėtone“ ir taip pabaigė diskusiją ir velniškus triukus. Reikia pasakyti, kad katalikai turi ypatingą dovaną aiškiai pristatyti didžias tiesas ir apvilkti jas išmoningomis fikcijomis. Visa senovė būtų vieningai pasmerkusi nesusipratėlį, kuris viešai diskusijai tuo pat metu būtų pateikęs dieviškuosius ir žmogiškuosius dalykus, religines ir socialines institucijas, magistratus ir dievus. Prieš jį būtų susivieniję Sokratas, Platonas ir Aristotelis ir didžiai jo pusėje gedėtų cinikai bei sofistai.“

Kalbant apie blogį – arba jis yra visoje visatoje, arba neegzistuoja. Valdžių formos yra nereikšmingas dalykas, kad jį sukurtų: jei visuomenė yra sveika ir geros sandaros, jos sudėtis yra galinga, kad atsilaikytų prieš visas įmanomas valdžios formas, o jei prieš jas neatsilaiko, tai todėl, kad yra blogai suręsta ir ligota. Blogis gali būti suprantamas tik kaip organiška visuomenės yda arba kaip sudedamoji žmogiškos prigimties yda. Ir tokiu atveju priemonė tatai išspręsti yra ne valdžios nutildymas, o socialinio organizmo arba žmogaus sandaros pakeitimas.

Esminė liberalizmo klaida yra ta, kad jis reikšmę teikia išimtinai valdymo klausimams, kurie, palyginti su religinės ir socialinės tvarkos klausimais, nėra svarbūs. Šitai padeda paaiškinti, dėl kokios priežasties liberalizmas visiškai nustelbiamas tada, kai socialistai ir katalikai atskleidžia pasauliui savo įspūdingas problemas ir prieštaringus sprendimus. Kai katalikybė teigia, esą blogis kyla iš nuodėmės, nuodėmė sugadino pirmojo žmogaus žmogiškąją prigimtį, bet gėris vis dėlto yra pranašesnis už blogį, o tvarka – už betvarkę, nes vienas yra žmogiškas, o kitas – dieviškas, dar prieš tyrinėdamas šiuos klausimus, žmogaus protas jau yra patenkinamas, kadangi tos dogmos padarinių didybę parodo kaip proporcingą priežasčių didybei, o didybę to, kas siūloma paaiškinti, – didingiems paaiškinimams. Kai socializmas teigia, kad žmogaus prigimtis yra sveika, o visuomenė – ligota, kai pirmąjį dalyką pastato į atvirą kovą su antruoju, kad visuomenėje esantį blogį sunaikintų gėriu, kuris yra žmoguje, kai sušaukia visus žmones, kad šie maištingai sukiltų prieš visas socialines institucijas, nelieka jokios abejonės, kad šis būdas kelti ir svarstyti klausimus yra šiek tiek melo, tačiau tuo pat metu čia esama ir kai ko gigantiško bei didaus, kas yra verta šios baisios reikalo didybės. Bet kai liberalizmas paaiškina blogį ir gėrį, tvarką ir netvarką per įvairias efemeriškas ir laikinas valdžios formas, kai, viena vertus, atsisakęs visų socialinių problemų ir, antra vertus, religinių problemų aptarimo, pradeda nagrinėti politinius klausimus kaip vienintelius, kurie dėl jų didumo yra verti, kad valstybės žmogus jais užsiimtų, jokia kalba neegzistuoja žodžiai, kuriais būtų galima apibūdinti šios mokyklos giliausią nesugebėjimą ir radikalų nepajėgumą ne tik išspręsti, bet ir apskritai kelti šiuos baisius klausimus. Būdama tuo pat metu ir tamsumų, ir šviesos priešė, liberalizmo mokykla išsirinko nežinia kokią neaiškią aušrą tarp šviesos ir tamsumų, tarp amžinų šešėlių ir dieviškų pašvaisčių. Palikta šioje bevardėje sferoje, ji ėmėsi ekstravagantiško ir neįmanomo darbo – valdyti be liaudies ir be Dievo. Jos dienos yra suskaičiuotos, nes viename horizonto krašte jau matyti Dievas, o kitame – liaudis. Niekas nesugebės atspėti , kur liberalizmas bus baisaus mūšio dieną, kai laukas bus pilnas katalikų ir socialistų armijų.

Ką gi, kaip matome, paskutiniame sakinyje išprognozuota situacija bent iš dalies aiškiai išsipildė – tokių kaip liberalų jau nebėra (na, galbūt kažkur dar liko vienas kitas), vietoj jų turime liberalmarksistus. Pabaigai pridursiu dar šiek tiek apie liberaliosios santvarkos blogybes iš kito knygos skyriaus, šiaip jau skirto socialistams. Tie trūkumai, manau, daug kam yra akivaizdūs šiais laikais:

“Dogmatiškai Dievą teigti po to, kai dogmatiškai apiplėšiame Jį atimdami visus Jo atributus, yra prieštaravimas, būdingas liberaliajai mokyklai – pačiai prieštaringiausiai iš racionalizmo mokyklų. Be to, šis prieštaravimas, toli gražu nebūdamas atsitiktinis, yra esminis šioje mokykloje, kuri, kad ir kaip į ją žvelgsi, yra egzotiškas akivaizdžių prieštaravimų darinys. Tą patį, ką religinėje plotmėje ji išdarinėja su Dievu, politinėje srityje padaro su karaliumi ir liaudimi. Liberaliosios mokyklos uždavinys yra teigti būtis, kurias ji paneigia, ir neigti būtis, kurias ji pati teigia. Neegzistuoja nė vienas principas, kuris šioje mokykloje nebūtų lydimas jį naikinančio kontraprincipo. Šitaip, pavyzdžiui, ji skelbia monarchiją, ir staiga – vyriausybės atsakomybę, o šalia – atsakingo ministro visagalybę, o tai yra monarchijos priešingybė. Ji garsina ministrų atsakomybę ir čia pat – suverenų parlamentų kišimąsi į valdymo klausimus, o tai prieštarauja ministrų visagalybei. Ji garsina suverenų parlamentų kišimąsi į valstybės reikalus ir čia pat – rinkėjų teisę priimti neskundžiamus sprendimus, tai prieštarauja suvereniam parlamentų kišimuisi. Propaguoja galutinio rinkėjų sprendimo teisę ir greta – daugiau ar mažiau aiškiai pritaria aukščiausiajai teisei į sukilimą prieš valdžią, tai vėl prieštarauja taikiai rinkėjų sprendimo teisei. Skelbia minios teisę sukilti prieš valdžią, o tai yra minios visagalybės patvirtinimas, ir čia pat ji aiškina rinkėjų cenzo įstatymą, kuris yra minios visagalybės paneigimas. Ir visais šiais principais bei kontraprincipais mokykla siekia vieno: gudriai ir kruopščiai pasiekti pusiausvyrą, kurios ji niekada taip ir neįgyja, nes pastaroji prieštarauja visuomenės ir žmogaus prigimčiai. Tik vienai jėgai liberalizmo mokykla neieško prideramos pusiausvyros – korupcijos jėgai. Korupcija yra šios mokyklos dievas ir, kaip ir dievas, ji tuo pat metu yra visur. Liberalizmo mokykla taip sudėliojo visus dalykus, kad ten, kur ji vyrauja, visi būtinai yra arba korumpuoti, arba paliesti korupcijos. Taigi ten, kur visi žmonės gali būti cezariu, balsuoti už cezarį arba garbinti cezarį, visi turi būti arba cezariai, arba pretoriai. Dėl tos priežasties visos visuomenės, kuriose ši mokykla ima viešpatauti, miršta ta pačia mirtimi: gangrenuoja. Karaliai papirkinėja ministrus žadėdami jiems amžiną valdžią, ministrai – karalius, pažadėdami jų prerogatyvų išplėtimą. Ministrai demoralizuoja tautos atstovus sudėdami jiems prie kojų visas valstybės pareigas, parlamentarai – ministrus savo balsais. Parlamentų nariai prekiauja galia, rinkėjai – savo įtaka. Visi tvirkina mases savo pažadais, o masės visus – savo šūkavimais ir gąsdinimais.

Na, tuo metu Cortes nagrinėjo daugiausiai Europos valstybėse vyravusią konstitucinę monarchiją, kuri tikroji iki šių laikų niekur ten nebeišliko, tačiau daug kas iš jo pastebėjimų tinka ir dabartiniams laikams, ar ne?

%d bloggers like this: