39) 2021-03-26. Demokratijos problemos ir totalitarizmo grėsmė.

Taigi, tęsiant temą apie politiką, vienas iš jos apibrėžimų – tai galios paskirstymo menas. Dar kiti kalba apie kompromisus – gebėjimą derinti skirtingus interesus. Tačiau interesai irgi yra susiję su galia. Neabejotinai su galia yra susijęs ir toks dalykas kaip lygybė – ar visi turi vienodai galimybių įgyti norimos galios (turtų, išsilavinimo, pareigybių, etc.). Be abejo, kad tai yra susiję ir su valstybės valdymu – prie kai kurių to valdymo formų vienų galimybės dargi formaliai yra didesnės nei kitų. Tiek su lygybe, tiek su valdymo forma susijęs ir asmens laisvės klausimas – ar jis bus priklausomas nuo kitų, paprastai – valdžios, ar gebės veikti ir pats savarankiškai. Dar viena svarbi detalė – asmens laisvės turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti – ar asmuo galės ir pats save formuoti kaip asmenybę, ar bus priverstas prarasti individualumą ir būti “kaip visi“ – mat už nukrypimą nuo valdžios (o kartais ir pačios visuomenės) diktuojamų pažiūrų baudžiama. Visos valdymo formos, kuriose asmens laisvė yra nepagrįstai (t. y. ne saugant nuo akivaizdaus neteisingo kenkimo kitiems asmenims) ribojama, yra despotiškos. Tos valdymo formos, kurios siekia visiškos viešojo ir asmeninio gyvenimo kontrolės, yra totalitarinės.

Ar gali demokratija būti despotiška arba net totalitarinė? Taip, ypač jei ji tik formali. Priminsiu, kad tikros šiuolaikinės totalitarinės valstybės pavyzdys – Šiaurės Korėja vadinasi Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, ten vyksta rinkimai ir netgi galima pasirinkti iš dviejų partijų. Dėl to jos demokratine nepavadinsi. Pagal pateiktus despotijos ir totalitarizmo apibrėžimus turbūt suprasite, kad lenkiu link to, kad ir mūsų šalis tampa vis labiau jau ir totalitarine, o ne demokratine. Maža to – žymiausios pasaulio demokratijos (ypač šiuolaikinės demokratijos lopšys JAV) yra jau ir dar toliau pažengusios tuo keliu.

Kaip taip galėjo atsitikti? Juk, atrodytų, demokratija ir turėtų laiduoti kad niekuomet jokių despotijų ir totalitarizmų nekiltų. Ar tai gali būti tik dėl to, kad kažkas neteisėtai užgrobia valdžią? Pasirodo – ne. Ne veltui pereitame bloge citavau J. D. Cortes, kad valdžios legitimumo klausimo pernelyg sureikšminti nereikėtų. Juk jau ir patys matome kaip totalitarines priemones įvedinėja teisėtai ir demokratiškai išrinkta valdžia. Dar vienas garsus demokratiniu būdu atėjusio totalitarizmo pavyzdys – Hitleris.

Šiame ir būsimuose dviejuose paskutiniuose bloguose pasistengsiu pavaizduoti kokiais būdais taip atsitinka. Pradėsiu nuo laikų, kai šiuolaikinė demokratija dar tik pasirodė pasaulio istorijos scenoje. O pasirodė ji JAV pačioje XVIII a. pabaigoje, nors tokia kūrėsi dar nuo XVII a. pradžios. Pirmasis ją išanalizavo toks garsus XIX a. prancūzų teisininkas, politikas, istorikas, mąstytojas, ir ne šiaip išanalizavo – praleido ne vienus metus keliaudamas po tą šalį, rinkdamas įspūdžius ir apmąstymus. Aprašė jis tai dviejose knygose, kurias, mano manymu, reiktų priskirti šimtukui svarbiausių XIX a., kuris buvo išties turtingas vertinga literatūra, knygų:

Alexis de Tocqueville “Apie demokratiją Amerikoje“, Atviros Lietuvos knyga (Amžius) 1996 m. (1835 – 1840 m.)

Iš jo biografijos žinoma, kad jis buvo klasikinių liberalių pažiūrų politikas, tas aišku ir skaitant knygą. Nors kilęs iš aristokratiškos šeimos, kurios nariai nukentėjo per Prancūzijos revoliuciją, šios idėjas palaikė. Gi savo darbais, ypač čia pristatomu, reiškė susižavėjimą JAV ir jos santvarka. Buvo karštas demokratijos gynėjas – kad tai įrodyti, tektų cituoti kone visą čia pateikiamą knygą, bet to nedarysiu.

Mane labiau domina tai, kas labiau domina ir kitus mano skaitomus autorius – o kokius gi demokratijos trūkumus bei pavojus įžvelgė A. de Tocqueville (Tokvilis). O jis įžvelgė, mat, mano nuomone yra priskirtinas prie tų žmonių, kuriuos vadinu “sąžiningais mąstytojais“. Mes visi turime tam tikrus savo mąstymo “nustatymus“ ir manieji ne visuomet sutampa su A. de Tocqueville , tačiau gerbiu bet kokių pažiūrų mąstytoją, kuris geba kritiškai pažvelgti į tai, kam jis simpatizuoja bei geranoriškai – į tai, kam jis nesimpatizuoja. Be šios geros savybės, A. de Tocqueville, mano manymu, pasižymėjo ypač gera įžvalga ir sveika nuojauta. Gal tai pasekmė to, kad jis, visgi, buvo tikintis žmogus, ir kaip sakė pereitame bloge cituotas Cortes – sugebėjimas pažvelgti anapus pasaulio ir link Dievo tam labai padeda?

Nesvarbu. Svarbu, kad jis įžvelgė kur glūdi demokratinės sistemos trūkumai ir pavojai. Beje, rašė jis apie tai, ką aš vadinu tikrąją demokratija, arba “demokratija iš apačios“ – kai žmonės patys tvarko daugumą visuomeninių reikalų ir jaučia tiesioginį ryšį su savo valstybe. Manau, kad tai būtų galima pavadinti ir respublikoniška demokratija. Nors A. de Tocqueville apie visokias tokias ydas ir pavojus prirašė nemažai (na, pačios jo knygos yra nemenkos apimties), bet man, beskaitant, išryškėjo kelios tokios minties linijos. Įvertinant tai, kas mano aukščiau pasakyta apie despotiją, A. de Tocqueville didžiausius pavojus demokratijai matė vis didesniame reikalų tvarkymo perdavime centralizuotai vyriausybei, leidimo jai vis labiau kištis į asmeninius reikalus suteikime bei polinkiui atsiduoti visuomenės nuomonės diktatui prarandant savąją individualybę:

“Viena aišku: didžiausių stebuklų daro menas būti laisvam, bet nėra nieko sunkiau kaip mokytis laisvės. Visai kas kita yra despotizmas. Jis dažnai pasireiškia kaip visų iškentėtų blogybių taisytojas, pagrįstų teisių ramstis, engiamųjų globėjas ir tvarkos sergėtojas. Tautos užminga apsalusios nuo jo sukurtos laikinos gerovės, o kai pabunda – pasijunta vargdienės. Laisvė, priešingai, paprastai gimsta šėlstant audroms, sunkiai įsiviešpatauja siaučiant pilietiniams nesutarimams, ir tik tada, kai ji pasensta, galima paragauti jos gerovės vaisių.“

“Valdovai materializavo smurtą: dabartinės demokratinės respublikos pavertė jį tokiu pat dvasingu kaip žmogaus valia, kurią jis stengiasi pažaboti. Esant absoliučiai vieno asmens valdžiai, despotizmas, stengdamasis pavergti dvasią, žiauriai kamuodavo kūną, ir dvasia, stengdamasi išvengti tų kančių, didingai pakildavo aukščiau visko; tačiau demokratinėse respublikose tironija elgiasi kitaip: ji nesikėsina į kūną, bet nori palaužti dvasią. Šeimininkas nebesako: “Arba tu galvosi kaip aš, arba mirsi“; jis sako: “Tu gali manyti kitaip negu aš; tau lieka viskas: ir gyvybė, ir turtas, bet nuo šiol tu būsi mums svetimas. Tu tebeturėsi savo pilietines teises, bet negalėsi jomis naudotis; jeigu stengsies laimėti rinkimus, bendrapiliečiai už tave nebalsuos, o jeigu trokši jų pagarbos, nesitikėk jos sulaukti. Tu būsi tarp žmonių, bet nebegalėsi jiems prilygti. Kai norėsi su jais suartėti, jie bėgs nuo tavęs kaip nuo maro, ir tave paliks netgi tie, kurie tiki tavo nekaltumu, nes ir nuo jų bus bėgama. Eik sau ramus, palieku tau gyvybę, bet ji bus sunkesnė už mirtį“.

“Despotizmas, iš prigimties būdamas įtarus, žmonių susiskaidymą laiko patikimiausia savo gyvavimo garantija ir paprastai stengiasi juos suskaidyti, izoliuoti vieną nuo kito. Iš visų žmogaus širdies ydų labiausiai jam tinka egoizmas: despotas mielai atleidžia valdiniams už tai, kad jie jo nemyli, – su sąlyga, jog jie nemyli ir vienas kito. Jis neprašo, kad jie padėtų jam valdyti valstybę; jam gana to, jog jie patys nesiveržia jos tvarkyti. Tuos, kurie nori sutelkti visas jėgas ir kurti visuotinę gerovę, jis vadina “ramybės drumstėjais ir kurstytojais“, o tuos, kurie, užsisklendę savo kiaute, paiso tik savęs, – “gerais piliečiais“.

Taigi, despotizmas gimdo tas pačias ydas, kurioms yra palanki lygybė. Tiedu kraštutinumai papildo vienas kitą ir pragaištingai vienas kitą remia.

Lygybė surikiuoja žmones į vieną gretą, bet nesusaisto bendrais ryšiais. Despotizmas stato tarp jų sienas ir atskiria vieną nuo kito. Pirmoji nuteikia žmones negalvoti apie kitus, pastarasis abejingumą skelbia savotiška visuomenės dorybe.

Todėl despotizmas, kuris visada kelia pavojų, itin grėsmingas demokratijai valdant.“

“Kadangi lygybės laikais niekas neįpareigoja suteikti pagalbos kitam ir niekas negali tikėtis iš kitų didesnės paramos kiekvienas žmogus yra nepriklausomas ir drauge silpnas. Tiedu dalykai, kurių nevalia nagrinėti skyrium nei suplakti į krūvą, demokratinės šalies piliečiui sužadina prieštaringus instinktus. Nepriklausomybė įkvepia jam pasitikėjimo ir pasididžiavimo savimi tarp jam lygių, tačiau, būdamas silpnas, jis retkarčiais jaučia, kad jam reikia kitų pagalbos, kurios negali tikėtis, nes visi aplinkui yra tokie pat silpni ir abejingi kitiems. Apimtas nevilties, jis nejučia kreipia akis į didžiąją esybę, kuri vienintelė yra iškilusi virš visuotinio nuopuolio. Tik jai patiki savo rūpesčius ir ypač troškimus, ir galop ji tampa vienintele paguoda ir atspirtimi bejėgiškumo akimirkomis.

[Past. – tekstas išnašoje: Demokratinėje valstybėje tik centrinė valdžia turi tvirtą padėtį ir nuosekliai vykdo savo sumanymus. Visi piliečiai nuolat juda iš vienos vietos į kitą ir keičiasi. Taigi kiekvienai valdžiai būdingas noras tolydžio plėsti savo veiklos sferą. Todėl galų gale jai pavyksta pasiekti savo tikslą, nes ji nuosekliai ir ryžtingai daro įtaką žmonėms, kurių padėtis, pažiūros ir norai keičiasi kasdien.

Dažnai patys piliečiai nenorom jai padeda.

Demokratijos laikai – tai eksperimentų, naujovių, avantiūrų metas. Visada atsiranda daugybė žmonių, kurie, nesivaržydami kitų, skyrium atsideda kokiam sunkiam arba naujam darbui. Tie žmonės laikosi pagrindinio principo, kad valstybės valdžia neturi kištis į asmeninius reikalus, tačiau būna išimčių, kai kiekvienas jų trokšta, kad valstybė padėtų įgyvendinti kokį jam rūpimą sumanymą, ir stengiasi vyriausybės veiklą pakreipti norima linkme, o drauge atriboti ją nuo visų kitų sričių.

Kadangi gausybė žmonių tuo pat metu kreipia ypatingą dėmesį į aibę įvairiausių dalykų, centrinės valdžios veiklos sritis nejučia plečiasi į visas puses, nors kiekvienas stengiasi ją apriboti. Todėl, turint galvoje demokratinės valdžios pastovumą, jos funkcijų tolydžio daugėja. Laikas jai palankus, jai naudingas kiekvienas atsitiktinumas, atskirų žmonių aistros nejučia prisideda prie valdymo sutelkimo vienoje vietoje, ir galima tvirtinti, jog kuo senesnė yra demokratinė visuomenė, tuo didesnė valdžios centralizacija.]

Visa tai padeda galutinai suprasti gana dažną reiškinį demokratinėse šalyse, kur žmonės, paprastai tokie nepakantūs kitų viršenybei, kuo gražiausiai pakenčia šeimininką ir, būdami vergiškai paklusnūs, drauge išlieka išdidūs ir orūs.“

“Laisvė kursto neapykantą tarp atskirų žmonių, o despotizmas pastūmėja į visuotinį abejingumą.

Naudodamiesi laisve kaip ginklu, amerikiečiai kovojo prieš lygybės pagimdytą individualizmą ir laimėjo pergalę.“

“Jungtinių Valstijų gyventojų laisvosios institucijos ir politinės teisės, kuriomis jie taip mėgsta naudotis, įvairiais būdais vis primena kiekvienam piliečiui, kad jis gyvena visuomenėje. Jos tolydžio kala jam į galvą, jog kiekvieno žmogaus pareiga ir interesas – pasitarnauti kitam. Neturėdamas ypatingo tikslo niekinti kitus žmones, nes jis nėra jų vergas nė šeimininkas, amerikietis visa širdimi linksta daryti gera. Iš pradžių jis dirba visuomenės labui, verčiamas būtinybės, paskui – galėdamas sąmoningai pasirinkti. Taip išskaičiavimas tampa instinktu. Dirbant bendrapiliečių labui, ilgainiui įgyjamas įprotis ir polinkis jiems tarnauti.

Daugelis prancūzų luominę lygybę laiko pirmuoju blogiu, o politinę laisvę – antruoju. Priversti taikstytis su pirmuoju, jie stengiasi bent jau išvengti antrojo. Bet aš sakau, jog nugalėti lygybės sukeltas blogybes veiksmingiausiai įmanoma tik vienu būdu – suteikiant politinę laisvę.“

“Jeigu demokratinių kraštų gyventojai neturėtų nei teisės, nei noro vienytis politiniais tikslais, jų nepriklausomybei grėstų dideli pavojai, bet jie galėtų dar ilgai išsaugoti savo turtus ir žinias. Ir jeigu jie neturėtų įpročio vienytis į sąjungas kasdieniniame gyvenime, pavojus grėstų pačiai civilizacijai. Tauta, kur žmonės pavieniui nesugeba nuveikti didžių darbų ir drauge neišmoksta darbuotis bendromis pastangomis, neilgai trukus vėl grįžti į barbarybę.“

“Labiausiai mane nustebino Jungtinėse Valstijose tai, kaip sunku atgrėsti daugumą nuo vienąsyk įsikaltos minties ir atpratinti nuo kokio nors autoriteto garbstymo. To beveik neįmanoma pasiekti nei raštu, nei žodžiu; tik gyvenimas gali tai padaryti, ir tai kartais ne iš pirmo sykio.“

“Tačiau, man rodos, aristokratijos laikų žmogaus protui svetima mintis, jog ta pati taisyklė ar įstatymas turi būti vienodai taikoma visiems visuomenės nariams. Jis arba to nesuvokia, arba visai tokią mintį atmeta.

Abiem atvejais tie priešingi požiūriai galų gale tampa tokiais aklais instinktais ir tokiais nenugalimais įpročiais, jog, išskyrus retas išimtis, jie ima sąlygoti žmogaus elgesį. Nors viduramžiais buvo nepaprasta įvairovė, ir tada retkarčiais pasitaikydavo visiškai panašių individų, tačiau, to nepaisydami, įstatymų leidėjai kiekvienam jų numatydavo kitokias priedermes ir teises. Mūsų laikais, priešingai, valdžia neriasi iš kailio, stengdamasi primesti tuos pačius papročius ir įstatymus niekuo vienas į kitą nepanašiems gyventojams,

Įsigalint šalyje lygybei, atskiri žmonės tarytum nustoja reikšmės, o visuomenė, priešingai, įgyja, ar veikiau kiekvienas pilietis, pasidaręs panašus į kitus, susilieja su minia, ir prieš akis atsiveria vien įspūdingas ir didingas tautos reginys.

Tai demokratijos laikų žmonėms savaime įteigia labai gerą nuomonę apie visuomenės privilegijas ir labai kuklią – apie žmogaus teises. Jie lengvai susitaiko su mintimi, jog visuomenės interesai – tai viskas, o atskiro žmogaus interesai – niekas. Jie mielai pritaria nuomonei, jog visuomenei atstovaujanti valdžia nepalyginamai daugiau išprususi ir išmintingesnė už kiekvieną jos narį skyrium ir jog ji turi tiek priedermę, tiek teisę paimti kiekvieną pilietį už rankos ir jį vesti.

Geriau panagrinėję mūsų amžininkų politines pažiūras, rastumėte ne vieną mano pasakytą mintį, ir tikriausiai nustebtumėte išvydę, kiek daug bendro turi tautos, taip dažnai kariavusios tarpusavyje.

Amerikiečiai yra įsitikinę, jog kiekvienoje valstijoje aukščiausiąją valdžią turi tiesiogiai rinkti žmonės, tačiau, kai valdžia sudaryta, jie menkai nutuokia, kokias ribas būtų galima jai nustatyti, ir mielai pritaria, kad ji turi teisę daryti viską.

Jie nė neįsivaizduoja, kad būtų galima suteikti ypatingų privilegijų miestams, šeimoms ar atskiriems žmonėms. Jiems niekad neateina į galvą mintis, jog nevalia visoms valstijos sritims ir visiems jos gyventojams vienodai taikyti tų pačių įstatymų.

Tos pačios pažiūros pamažu plinta Europoje. Jos prasismelkia net į tas valstybes, kurios atkakliai atmeta tautos suverenumo idėją. Tose valstybėse į valdžios ištakas žiūrima visiškai kitaip negu Amerikoje, bet valdžia įsivaizduojama panašiai. Ten darosi vis miglotesnė ir galutinai išnyksta tarpinės valdžios samprata. Iš žmonių sąmonės greit išdyla mintis apie tam tikriems žmonėms būdingas teises, jos vietą užima visuomenei priklausančios visagalės ir, galima sakyti, vienintelės teisės idėja. Vis labiau įsigalint ir panašėjant žmonėms, tos idėjos vis giliau įsišaknija ir sklinda. Jos atsiranda drauge su lygybe ir savo ruožtu skatina jos įsigalėjimą.

Prancūzijoje, kur mano minima revoliucija yra pažengusi gerokai toliau negu kurioje kitoje Europoje valstybėje, tos idėjos visiškai užvaldė visuomenę. Atidžiau įsiklausius į įvairių partijų balsus Prancūzijoje, galima įsitikinti, kad jos visur prigijusios. Daugumai žmonių atrodo, jog vyriausybė elgiasi blogai, tačiau visi mano, kad ji turi veikti be perstojo ir visur kištis. Netgi tos partijos, kurios įnirtingai kariauja tarpusavyje, šiuo požiūriu puikiai sutaria. Valstybės valdžios vienybė, buvimas visur tuo pačiu metu, visagalybė, jos taisyklių vienodumas – štai pagrindiniai bruožai, būdingi visoms mūsų laikais atsiradusioms politinėms sistemoms. Jų rasime netgi neįprasčiausiose utopijose. Svajonių apsėstas žmonijos protas vis dar pilnas tų vaizdinių.

Savaime kildamos paprastų žmonių mintyse, tos idėjos juo labiau gimsta valdovų vaizduotėje.

Keičiantis ir griūvant senajai Europos visuomenės sistemai, valdovai naujai persvarsto savo galimybes ir priedermes. Pirmąsyk jie suvokia, jog centrinė valdžia, kuriai jie atstovauja, gali ir turi pati savaime pagal vieningą planą tvarkyti visus reikalus ir valdyti visus žmones. Nebijau tvirtinti, jog šita nuomonė, anksčiau buvusi svetima visiems Europos karaliams, dabar vis labiau užvaldo valdovų protus ir įsigali visuotinėje idėjų sumaištyje.

Mūsų laikų žmonės yra kur kas mažiau susiskaldę, nei būtų galima manyti. Jie be paliovos ginčijasi nesutardami dėl to, kam turėtų atitekti aukščiausioji valdžia, bet gražiai sutaria dėl tos valdžios teisių ir priedermių. Visi sutinka, jog valdžia turi būti viena, paprasta, įžvalgi ir kūrybinga.

Visos kitos valstybės valdymo idėjos yra nepastovios, tik šita lieka tvirta, nekintama, savaime aiški. Jai pritaria publicistai ir valstybės veikėjai, ja godžiai persiima minia; tiek valdiniai, tiek valdytojai sutinka vienodai karštai jos siekti; ji atėjo pirmoji; ji atrodo įgimta.

Tad ji ne užgaida, netikėtai užvaldžiusi žmogaus protą, bet šiuolaikinio žmonijos egzistavimo natūrali sąlyga.“

“Per penkiasdešimt metų Europa patyrė daug revoliucijų ir kontrrevoliucijų, turėjusių priešingos įtakos. Tačiau visi tie judėjimai yra panašūs vienu požiūriu: jie suardė arba visiškai sugriovė antraeiles valdymo struktūras. Vietinės privilegijos, kurių prancūzų tauta nebuvo panaikinusi nukariautose provincijose, viena po kitos panaikintos ją nugalėjusių valdovų pastangomis. Tie valdovai atsisakė visų revoliucijos įdiegtų naujovių, išskyrus centralizaciją; tai buvo vienintelis dalykas, kurį jie sutiko perimti.

Noriu pabrėžti, jog visos tos įvairios teisės, mūsų laikais viena po kitos atimtos iš visuomenės sluoksnių, korporacijų, atskirų žmonių, nebuvo panaudotos demokratiškesniu pagrindu sukurti naujoms aukščiausiosios valdžios rankose. Valstybė visur imasi pati tvarkyti netgi kukliausios padėties piliečių gyvenimą ir kiekvieno jų menkiausius kasdieninius reikalus.“

“Aristokratinėse šalyse valdžia paprastai tvarkė ir prižiūrėjo tik tuos piliečių reikalus, kurie tiesiogiai siejosi su valstybės interesais, visi kiti buvo paliekami pačių piliečių nuožiūrai. Tuomet valdžia dažnai tarytum pamiršdavo, jog atskirų žmonių klaidos ir nelaimės kenkia visuotinei gerovei ir jog kartais žmogaus išgelbėjimas kone prilygsta valstybės masto reikalui.

Mūsų laikų demokratinės šalys linksta į kitą kraštutinumą.

Visiems aišku, jog didumai mūsų valdovų nepakanka vien valdyti visą tautą: atrodo, kad jie tariasi esą atsakingi už kiekvieno valdinio veiksmus ir likimą, kad jie apsiėmė šviesti, mokyti ir vadovauti kiekvienu gyvenimo atveju, o prireikus – padaryti kiekvieną laimingą prieš jo paties valią.

Savo ruožtu piliečiai vis labiau įpranta taip pat žiūrėti į savo valdžią; esant reikalui kreipiasi į ją pagalbos ir, kur buvę nebuvę, tolydžio kreipia į ją akis lyg į kokį mokytoją ar vedlį.

Tvirtinu, jog visoje Europoje nėra tokios šalies, kur valdymas būtų ne tik centralizuotas, bet ir pernelyg smalsus bei smulkmeniškas. Visur valdžia skverbiasi labiau nei kada nors anksčiau į privačius reikalus; ji savaip kontroliuoja vis daugiau veiksmų, ir vis nuodugniau, ir kasdien įsitaiso vis arčiau kiekvieno žmogaus, ir vis aukščiau, patardama, padėdama ir versdama ką nors daryti.

Kitados valdovas gyvendavo iš savo žemių arba iš mokesčių. Tačiau šiandien, kai jo poreikiai išaugo drauge su valdžia, to nebepakanka. Tomis pat aplinkybėmis anksčiau valdovas įvesdavo naujus mokesčius, o šiandien ima paskolą. Ilgainiui valstybė darosi daugumos turtuolių skolininkė ir savo rankose sutelkia didžiausius kapitalus.“

“Tad valstybė skolindamasi prisitraukia turtuolių kapitalus ir savo nuožiūra naudojasi vargšų skatikais taupomosiose kasose. Visame krašte be paliovos cirkuliuoja turtai, kurie nuolat plaukia į valdžios rankas; kuo labiau įsigali lygybė, tuo daugiau turtų susikaupia, nes demokratinėje šalyje tik valstybė įkvepia pasitikėjimą žmonėms, – jų požiūriu, tik ji viena turi šiokios tokios galios ir galimybių ilgiau išsilaikyti.

[Past. – tekstas išnašoje: Tolydžio didėjant gerovės pomėgiui, valdžia aprėpia vis daugiau gerovės šaltinių.

Tad žmonės eina į vergovę dviem skirtingais keliais. Gerovės pomėgis nukreipia juos nuo valdymo struktūrų, o gerovės troškulys stumia juos į visišką priklausomybę nuo valdžios.]

Tad aukščiausioji valdžia neapsiriboja vien valstybės iždu; ji imasi tvarkyti ir privačių asmenų turtą; būdama kiekvieno piliečio vadovu ir dažnai šeimininku, ji, be kita ko, tampa jo tiekėju ir bankininku.“

“Negalėdama išsiversti be teisėjų, ji nori bent jau pati juos išsirinkti ir kietai laikyti savo rankose, kitaip sakant, tarp savęs ir piliečių ji įtvirtina ne patį teisingumą, o veikiau teisingumo vaizdinį.“

“Tai ir lėmė dvi priešingas mano minėtąsias tendencijas. Demokratinės revoliucijos įkarštyje žmonės, užsimoję sunaikinti su jais kovojančias senąsias aristokratijos valdžios struktūras, buvo įkvėpti didžios nepriklausomybės dvasios, tačiau, galutinai įsigalint lygybei, pamažu pasidavė instinktams, kuriuos pažadino naujai susidariusios sąlygos, ir ėmėsi tvirtinti bei centralizuoti valstybės valdžią. Jie svajojo būti laisvi, kad galėtų tapti lygūs, tačiau įsigalėjusi lygybė suvaržė laisvę, kurios dėka jie pasiekė pergalę.“

“Šitaip vieną po kito suėmusi piliečius į savo galingus gniaužtus ir savo nuožiūra juos suformavusi, aukščiausioji valdžia siekia apglėbti visą visuomenę. Ji apraizgo visuomenės gyvenimą painių, smulkmeniškų ir vienodų taisyklių tinklu, kuriame, norėdami prasisiekti, iškilti virš minios, įsinarplioja savičiausi protai ir ugningiausi temperamentai. Ji nepalaužia žmonių valios, bet atbukina ją, palenkia ir valdo; ji retai skatina veikti, bet tolydžio tramdo veiklą; ji nieko nenaikina, bet trukdo gimti vaisiui; ji netironizuoja, bet gniuždo, sekina, varžo, slopina, bukina ir galiausiai kiekvieną tautą paverčia paprasčiausia bailių darbinių gyvulių banda, kurią gano vyriausybė.“

“Esant tokiai sistemai, piliečiai nusikrato priklausomybės tik trumpą akimirką, kai renkasi šeimininką, ir tuoj iš naujo užsideda jungą.“

“Aš puikiai matau, jog šitaip išsaugomas asmens kišimasis į svarbiausius reikalus, tačiau kartu nedraudžiama kištis į menkesnius ir privačius reikalus. Dažnai pamirštama, kad pavojingiausia pavergti žmones toje srityje, kuri aprėpia tik detales. Aš būčiau linkęs manyti, jog laisvė mažiau reikalinga sprendžiant didelius dalykus negu mažus, jei būčiau įsitikinęs, kad įmanoma užtikrinti naudojimąsi laisve vienoje srityje, nesinaudojant ja kitoje.

Vergystė, sprendžiant neesminius dalykus, atsiskleidžia kasdien ir slegia be išimties visus piliečius. Ji nevaro jų į neviltį, bet nuolat erzina ir skatina atsižadėti laisvos valios. Ilgainiui ji nuslopina jų sąmoningumą ir išsekina dvasios galias, o paklusnumas, kurio reikalaujama retomis ir itin svarbiomis aplinkybėmis, tik kartkartėmis leidžia pajusti vergovę, beje, slegiančią kai kuriuos žmones. Vargu ar bus kokios naudos, jei tuos pačius piliečius, kuriuos pavertėte tokiais priklausomais nuo centrinės valdžios, kada ne kada įpareigosite rinkti tos valdžios atstovus; kad ir koks būtų svarbus tas trumpas ir atsitiktinis naudojimasis laisva valia, jis nieko nepadės: jie pamažu neteks sugebėjimo patys galvoti, jausti ir veikti ir ilgainiui nusmuks žemiau bendro žmonijos lygmens.

Noriu pridurti, jog veikiai jie nebesugebės naudotis ta vienintele jiems išlikusia didele privilegija. Demokratinės šalys, laisvę įtraukusios į valstybės valdžios sritį, didindamos despotizmą valdymo struktūrose, patiria keisčiausių paradoksų. Mat, tvarkydama menkiausius reikalus, kur visiškai pakanka vien sveikos nuovokos, ji tariasi, jog piliečiai nesugeba su jais susidoroti patys vieni; tačiau suteikia piliečiams neribotų prerogatyvų, kai sprendžiami valstybės valdymo klausimai; ji paverčia juos tai aukščiausios valdžios žaislais, tai šeimininkais, darydama juos didesnius už karalius ir menkesnius už eilinius žmones. Išbandžiusi visas rinkimų sistemas ir neradusi nė vienos sau tinkamos, ji nustemba ir vėl įninka ieškoti dar kitos, lyg tas aplinkui esantis blogis priklausytų tik nuo šalies santvarkos, o ne nuo pačių rinkėjų valios.

Iš tikrųjų sunku suvokti, kaip žmonės, visiškai atsisakę patys tvarkyti savo reikalus, galėtų sėkmingai išrinkti tuos, kuriems dera juos valdyti. Neįmanoma tikėtis, kad tarnų tauta kada nors galėtų išrinkti veiklią, išmintingą, laisvę gerbiančią valdžią.

Santvarka, demokratinė iš paviršiaus ir ultramonarchistinė savo esme, man visados atrodė kaip vienadienis monstras. Ją greitai sužlugdo valdžios ydos ir valdinių tamsumas. Tauta, pasibodėjusi savo atstovais ir pačia savimi, netrukus sukuria laisvas institucijas arba vėl sukniumba po vienintelio šeimininko kojomis.“

“Truputį anksčiau, valdant aristokratijai, būta labai įtakingų žmonių, o valstybės valdžia buvo labai silpna. Netgi pačios valstybės samprata buvo gana miglota ir tolydžio suplakama su įvairiomis piliečių valdymo formomis. Tų laikų žmonės turėjo tikslą visomis išgalėmis plėsti ir stiprinti valstybės valdžią, didinti ir garantuoti jos prerogatyvas ir, kita vertus, kuo labiau apriboti asmens nepriklausomybę ir privačius interesus pajungti valstybės naudai.

Mūsų laikais žmonėms gresia kitokie pavojai, jų laukia kitokie rūpesčiai.

Daugelyje šiuolaikinių valstybių aukščiausioji valdžia, kad ir kokia būtų jos kilmė ir sandara, kad ir kaip ji būtų vadinama, pasidarė beveik visagalė; eiliniai žmonės patenka į vis didesnę priklausomybę, tampa vis silpnesni.

Visiškai kitaip būta anų laikų valstybėse. Niekur nebuvo vienovės ir vienodumo. Mūsų laikais esama pavojaus, jog viskas taip supanašės, kad kiekvieno asmens individualūs bruožai visiškai išnyks susiliedami į bendrą visuomenės vaizdą. Mūsų tėvai visada piktnaudžiavo mintimi, jog turi būti gerbiamos asmens teisės, o mes savaime linkstame išpūsti priešingą požiūrį, tvirtindami, jog asmens interesai visados turi nusileisti daugumos interesams.

Politinis gyvenimas keičiasi; dabar reikia ieškoti būdų, kaip gelbėtis nuo naujų blogybių.

Reikia nubrėžti plačias, bet aiškias ir nekintamas ribas valstybės valdžiai, piliečiams suteikti tam tikras teises ir užtikrinti neginčijamą naudojimąsi jomis, išsaugoti individui bent tą išlikusį truputį nepriklausomybės, galios ir savitumo, padidinti asmens svarbą visuomenėje ir neleisti jos menkinti, – toks, mano nuomone, pagrindinis įstatymų leidėjo uždavinys naujausiais laikais.“

Šioje vietoje vertėtų sustoti ir dar sykį pagalvoti. Vienas iš dalykų, dėl kurių labiausiai nuogąstavo A. de Tocqueville – daugumos diktatūra demokratijoje, kai mažumos nebeturi jokių galimybių nei teisių. Šiuolaikiniai pagrindiniai (mainstream) pasakojimai tarsi turėtų nuraminti – didžiausias dėmesys šiais laikais kreipiamas būtent mažumų teisėms ir vis kalbama apie įvairovės idėjas bei politiką – tarsi tai padėtų išvengti visuotinio žmonių ir kultūrų suvienodinimo ir individų suniveliavimo. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Šias korekcijas įnešė taip vad. liberalioji politika ir štai kas apie tai rašoma mano jau daug kartų cituotoje Patrick J. Deneen knygoje “Kodėl žlunga liberalizmas“, Valstybingumo studijų centras 2020 m. (2018 m.):

“Ypatingą reikšmę modernioji akademija teikia seksualiniam autonomiškumui, tai atskleidžia artimą jos bendradarbiavimą su moksliniu projektu, siekiančiu užvaldyti visus gamtos aspektus, įskaitant žmogiškąją reprodukciją. Humanistiniai ir socialiniai mokslai taip pat skiria daug dėmesio tapatybės politikai ir specifinių grupių praeityje patirtų neteisybių kompensavimui, darydami tai po “multikultūralizmo“ ir “įvairovės“ vėliavomis, tokiu būdu ironiškai prisidėdami prie universitetinės monokultūros radimosi. Grupės, laikomos vertomis uolių pastangų atpirkti jų patirtas nuoskaudas, yra identifikuojamos pagal jų kūno savybes – rasę, lytį, seksualinę tapatybę; tačiau “darbo ir kultūros bendruomenės“, įskaitant glaudžias etnines ir klasines grupes, sulaukia tik minimalaus dėmesio. Taigi, kol studentų grupės, skirstomos pagal narių rasinę ar seksualinę tapatybę, reikalauja teisingumo, idant galėtų visapusiškai įsilieti į moderniąją liberaliąją visuomenę, glaudžios etninės grupės, besipriešinančios liberaliajam individualizmui (tokios kaip kurdai ar hmongai), persekiojamos religinės mažumos (pavyzdžiui, koptai), elitui nepriklausantys provincialai (4-H judėjimo lyderiai) ir vargingai gyvenantys kaimiečiai gali tikėtis tik menko dėmesio iš šiandienos universitetuose dirbančių liberalų.

[Past. – tekstas išnašoje: Steven Levy “Džordžtauno universiteto Spalvotųjų Žmonių Pažangos Nacionalinės Asociacijos prezidentas aptaria įvairovės problemas“ (2010-10-19): “Manau, kad pinigai ir jų trūkumas, kaip ir galimybių dalyvauti mūsų vartotojiškoje visuomenėje stoka, gerokai apsunkina mūsų gyvenimus. Daugelis mažumų atstovų greit supranta, jog žaidžia ne tame pačiame lauke, kaip likę šalies gyventojai.“

Vienas tyrimas atskleidė, jog priėmimo į elitinius universitetus metu yra stipriai diskriminuojami jaunuoliai, praeityje užėmę aukštas pozicijas srityse, kurios neatitinka “kapitalistinės visuomenės“ keliamų lūkesčių. Russell Nieli šį tyrimą apibendrina taip: “Nustatyta, kad dalyvavimas tokiose “respublikoniškose“ užklasinėse veiklose kaip jaunųjų kariuomenės rezervo pareigūnų apmokymai, narystė 4-H klubuose ar Būsimųjų Amerikos ūkininkų būreliuose ceteris paribus sąlygomis ženkliai sumažina abiturientų šansus būti priimtiems studijuoti į NSCE duomenų bazę įtrauktus aukštos konkurencijos privačius universitetus. Didžiausią diskriminaciją patiria tie abiturientai, kurie šiose veiklose užėmė lyderiaujančias pozicijas arba buvo apdovanoti už pasiekimus jose. Pasak Thomas J. Espanshade ir Alexandria W. Randolf, aukštos pareigos ar apdovanojimai [minėtose] veiklose […] turi stipriai neigiamą poveikį priėmimo rezultatams šiose griežtą atranką vykdančiose institucijose. Abituriento pasižymėjimas tokiose veiklose jo tikimybę būti priimtam studijuoti numuša 60 ar 65 procentais.“ (Russell Nieli “Kaip įvairovė baudžia azijiečius, vargingus baltuosius ir daugybę kitų“ (“Atsižvelgiant į universiteto miestelio aplinką“), 2010-07-12)]

Wilson Carey McWilliams rašo (“Politics“, American Quarterly 35, nr.1-2 (1983 m.)):

“Verta pastebėti, kad visos [liberaliųjų reformatorių] pripažįstamos grupės yra apibrėžiamos per biologiją. Liberaliojoje teorijoje “prigimtinės“ savybės apima tik kūniškus bruožus, kurie yra priešinami “dirbtiniams“ santykiams, tokiems kaip darbo ir kultūros bendruomenės. Tai nereiškia, kad liberalizmas vertina šias “prigimtines“ grupes; priešingai, kadangi liberalioji politinė visuomenė deda pastangas peržengti gamtą ar ją užvaldyti, liberalizmo vertinimu “viso labo prigimtiniai“ skirtumai neturėtų mūsų niekaip riboti. Nevalia leistis apibrėžiamiems savybių, kurių patys nepasirinkome ir kurios neatspindi mūsų individualių pastangų ir gebėjimų. [Reformatoriai] pripažįsta moteris, rasines mažumas ir jaunimą tik tam, kad galėtų šiuos individus išlaisvinti iš tokių “abejotinų klasifikacijų“.

Klasė ir kultūra yra skirtingos. Žmonės priklauso etninėms bendruomenėms ar dirbančiajai klasei todėl, kad patys nusprendė nesiekti individualios sėkmės ir asimiliacijos į dominuojančią viduriniosios klasės kultūrą arba todėl, kad jų pastangos to siekti buvo nesėkmingos. Liberalioji teorija vertina individus, kurie eina savo keliu, tačiau didesnę pagarbą rodo tik tiems, kurie šioje kelionėje pasiekia daugiau, nei kiti. Atitinkamai, tautybę ir klasę liberalioji teorija traktuoja kaip kažką gėdingo, todėl bet kokia žmonių patiriama diskriminacija tam tikra prasme yra užsitraukiama dėl “jų pačių kaltės“. Galime jausti užuojautą dėl šių žmonių nesėkmės, tačiau jie neturi jokio pagrindo tikėtis lygiaverčio reprezentavimo, priešingai nei individai, kurie dėl savo diskriminacijos “yra visiškai nekalti“.

[Past., tekstas išnašoje: Šį vertinimą visai neseniai patvirtino politologas James Stimson: “Stebėdami elgesį žmonių, gyvenančių skurdesnėse vietovėse, mes regime ne dirbančiosios klasės žlugimo padarinius, bet kruopščiai atrinktą grupę žmonių, kurie, susidūrę su ekonominiais sunkumais, nusprendė likti namie ir susitaikyti su savo dalia, kol kiti geresnių galimybių ieškojo – ir rado – kitur. […] Rizikuoti nelinkę, socialiai konservatyvūs ir ambicijos stokojantys žmonės lieka savo vietoje ir priima nuosmukį.“ Kitaip tariant, dėl suprastėjusių savo gyvenimo sąlygų kalta yra pati baltaodžių darbininkų klasė.]“

Jei bandyti savais žodžiais trumpai nusakyti A. de Tocqueville nagrinėjamą vieną pagrindinių demokratijos problemų idėjų, galbūt tai būtų taip. Demokratijos paprastai atsiranda po revoliucijų, kurias iššaukia vienokia ar kitokia nelygybė. Kuo žmonės darosi lygesni, tuo jie darosi vis labiau abejingi vieni kitiems ir bendriems reikalams, tokiu būdu ankstesnes savo pareigas ir teises pavesdami vis labiau centralizuotai valdžiai. Tai galiausiai gresia jų laisvei, kurios jie irgi siekė revoliucijų metu, mat siekė nepriklausomybės. Apibendrinkime jo žodžiais:

“Mūsų amžininkams būdingi du priešingi požiūriai, ir jie abu vienodai pragaištingi.

Vieniems atrodo, jog lygybė sužadina anarchistines tendencijas. Jiems nedrąsu vadovautis savo laisva valia; jie bijo patys savęs.

Kiti, labiau apsišvietę, nors jų mažiau, laikosi kitos nuomonės. Greta kelio, iš lygybės vedančio į anarchiją, jie galop pastebėjo taką, tarytum neišvengiamai vedantį žmones į vergovę. Jie iš anksto susitaiko su ta neišvengiama vergove ir, praradę viltį būti laisvi, širdies gilumoje jau meldžiasi netrukus ateisiančiam šeimininkui.

Pirmieji atsižada laisvės, nes laiko ją pavojinga; antrieji taip pat jos atsižada, nes tariasi, kad ji neįmanoma.“

“Šiuolaikinėms tautoms nevalia priešintis lygybės įsigalėjimui savo kraštuose, tačiau tik nuo jų priklauso, kur juos nuves lygybė: į laisvę ar vergovę, į švietimo ar barbarybės amžių, į klestėjimą ar skurdą.“

A. de Tocqueville mintis šia tema nagrinėjo ir mano minėtasis Patrick J. Deneen. Pasitelksiu jo analizę iš mano minėtosios knygos, mat jis prancūzų autoriaus mintis kiek politiškai sukonkretina ir pateikia jas jau iš 2018 m. perspektyvos:

“Vietinių bendruomenių valdžia, rašė Tokvilis, buvo “demokratijos mokykla“; jis gyrė piliečių pasiryžimą puoselėti bendro gyvenimo vaisius ne tik dėl jų teikiamos naudos, bet ir dėl jų kuriamų praktikų, ugdomų įpročių bei kitų naudingų pokyčių piliečių gyvenime. Didžiausia pilietinio įsitraukimo nauda, jo teigimu, buvo ne jo poveikis bendruomenę supančiam pasauliui, bet jo įtaka bendruomenės narių tarpusavio santykiams: “Būdami priversti rūpintis valstybės reikalais, piliečiai neišvengiamai atitrūksta nuo asmeninių interesų ir kartais pakreipia savo žvilgsnį į kažką kita nei save. Kai bendrai svarstomi visiems svarbūs reikalai, kiekvienas žmogus pastebi, jog yra ne toks jau nepriklausomas nuo kitų, kaip iš pradžių įsivaizdavo, ir tai, kad norėdamas gauti kokios nors pagalbos, dažnai turi pagelbėti kitiems.“

“Pilietiją, abejingą vietinei savivaldai, tačiau skiriančią daug dėmesio ir jėgų tolimos nacionalinės valdžios machinacijomis, Tokvilis būtų laikęs ne demokratijos kulminacija, o jos išdavyste.

Tokvilis laikėsi nuomonės, jog gebėjimas valdyti save buvo praktikos ir įpročio rezultatas, o tokio gebėjimo stoka vedė visuomenę ne į laisvės klestėjimą, bet į vergavimą tolimiems valdovams. Jo požiūriu, demokratija turėjo būti apibrėžiama ne kaip naudojimasis suteiktomis balso teisėmis, bet kaip nesibaigianti diskusija apie savęs valdymą ir jo praktikavimas specifinėse vietose, su pažįstamais žmonėmis, per ilgą laiko tarpą. Tokvilis tokios praktikos nelaikė utopine ar juolab tobula: “Neginčytina, jog liaudis dažniausiai labai prastai tvarko valstybinius reikalus, bet kai ji imasi tų reikalų, jos akiratis prasiplečia, o protas nusikrato kasdienės rutinos sukelto rambumo.“ Demokratija nėra viso labo paprasta asmeninio intereso išraiška; veikiau, tai siauro intereso pavertimas platesniu bendrojo gėrio klausimu. Tai praktika, pasiekiama piliečiams mokantis valdyti save ir būti savęs valdomiems: “Sąlygas demokratijai laiduoja ne įstatymai; tai patys žmonės, kurdami įstatymus, išmoksta tapti demokratiškais.“

Šiandienos liberalieji demokratijos kritikai – ypač linkę per dantį traukti pasyvios “stebėtojų politikos“ formas, kurias jau įpratome vadinti demokratija – iš tiesų smerkia suluošintas degradavusios pilietijos pastangas praktikuoti tikrąją demokratiją; degradavusios ne kieno kito, o paties liberalizmo dėka. Žymiausi liberalai pateikia šią degradaciją kaip argumentą tolesniam visuotinio valdymo ribojimui, vietoje jo siūlydami tenkintis privačios erdvės teikiamais malonumais, kuriuos liberaliojoje valstybėje tariamai dar geriau užtikrintų tolimos deleguotų plutokratų ir biurokratinių funkcionierių machinacijos. [Past. – tekstas išnašoje: jason Brennan knygoje “Prieš demokratiją“ rašo: “Smukęs pilietinis įsitraukimas yra gera pradžia, tačiau mums vis dar reikia nueiti ilgą kelią. Turėtume siekti dar mažesnio dalyvavimo, ne daugiau jo. Idealiu atveju, tipinis pilietis į politiką kreips tik minimalų dėmesį. Idealiu atveju, žmonės mieliau leis dienas mėgaudamasis tapyba, poezija, muzika, architektūra, skulptūra, porcelianu, galbūt, futbolu, NASCAR lenktynėmis, domėdamiesi pramogų verslo naujienomis ir lankydamiesi restoranuose. Idealiu atveju, daugelis žmonių apie politiką apskritai nesuks galvos.“] Šiandienos liberalai, pasisakantys už demokratinio įsitraukimo skatinimą per politinį piliečių švietimą, neatsižvelgia į tai, kad jų siūlomas vaistas iš tiesų yra šaltinis visų ydų, kurias jie siekia ištaisyti. Daugeliui vis dar nesuvokiama mintis, jog pastangos mažinti pilietinį abejingumą gali reikalauti stipriai apriboti centrinės valdžios galias, idant būtų sukurtos sąlygos, leidžiančios praktikuoti lokalų savęs valdymą. Tačiau tie, kurie skuba pilietinio abejingumo ar neišmanymo apraiškas naudoti kaip pretekstą politiniam piliečių švietimui ar politiniam jų ribojimui, neišvengiamai daro tai vedami giluminio įsipareigojimo skatinti politikos tapatinimą su liberaliosios valstybės veikimu, tokiu būdu užtikrinant tolesnį pilietiškumo degradavimą.

Galiausiai, neturėtume stebėtis, jog net degradavusi pilietija kratosi apšviestų liberaliosios santvarkos grandinių, baimindamasi naujų šio režimo sėkmės kuriamų patologijų, kamuojančių piliečius, kurie ir taip jaučiasi bejėgiai pasipriešinti valdžios, ekonomikos, technologijų ir globalizacijos jėgoms. Vis dėlto, pakankamai degraduota pilietija nėra linkusi vadovautis tokviliška savęs valdymo praktika; jos reakcija į raginimus tai daryti greičiausiai apsiribotų prastai artikuliuotais tvirtinimais apie poreikį stipriam, diktatoriškam valdovui į savo rankas paimti tolimos valdžios ir nekontroliuojamos rinkos vadžias. Atrodo, kad liberalizmas verčia žmones viltingai laukti neliberalaus autokrato, pajėgaus išgelbėti juos nuo paties liberalizmo ydų. Liberalai neapsirinka baimindamiesi tokios baigties, tačiau ir toliau lieka abejingi savo pačių indėliui, iššaukusiam neliberalias liberaliosios santvarkos apraiškas.“

Konstatuota stipriai ir negailestingai – jei 1840 m. demokratijoje žmonės vienaip ar kitaip gaudavo autoritarinių polinkių turinčią valdžią ir būdavo linkę arba nelinkę su tuo taikstytis, tai 2018 m. jie jau ir patys nusistatę viltingai laukti autoritarinės valdžios. Ar tai jums ko nors neprimena?

Na o aš šį savo blogą vainikuosiu man viena iš labiausiai patikusių A. de Tocqueville citatų – nuo ko ir pradėjau jo mintis – demokratijai būtina išlaikyti tinkamą individualizmo ir bendruomeniškumo balansą. O bendruomeniškumas yra siejamas su žmonių sugebėjimu vienytis. Gal kam ir aktuali tema, gal kas esate daug girdėję šnekant apie taip vad. patriotinių jėgų vienijimąsi Lietuvoje? Iš kitos pusės – totalitarinė santvarka savotiškai irgi, tik dirbtinai ir prievarta suvienija žmones. Taigi, apie vienybę:

“Vienybės idėjos didybę žmonės sieja su priemonėmis, kuriomis jos siekiama, o Dievas – su tikslu, todėl, tos idėjos įkvėpti, mes išsklaidome savo dėmesį į tūkstančius menkų dalykų. Priversti visus žmones vieningai siekti to paties tikslo – tai žmogui būdinga idėja. Sudaryti sąlygas begalinei įvairovei, tačiau visus veiksmus suderinti taip, kad jie tūkstančiais įvairiausių būdų vestų į vienintelį didį tikslą, – tai Dievo idėja.

Žmogui būdinga vienybės idėja kone visada bevaisė, o Dievo idėja – nepaprastai vaisinga. Žmonės nori įrodyti savo didingumą supaprastindami priemones. Dievo užsibrėžtas tikslas yra paprastas, bet jo priemonių įvairovė – begalinė.“

%d bloggers like this: