40) 2021-04-03. Megalomanija, galios kaupimas, ekspansija ir vienišumas: kai kurie progresyvizmo ir totalitarizmo principai.

Ką gi, knygos pristatymas eina į pabaigą, joje totalitarizmo kontūrai galutinai išryškėjo, kaip kad žymiai ryškesni jie tapo ir mūsų valstybėje per knygos pristatinėjimo laikotarpį. Žmonijos istorijoje neabejotinai pirmą sykį jie tapo tokie ryškūs XX a. Pereitame bloge pasakojau apie to užuomazgas XIX a. pradžioje, dabar laikas pereiti ir prie XX-ojo amžiaus. Asmeniškai nežinau kitos tokios, nei toliau pristatoma, knygos, kuri taip giliai ir išsamiai istoriškai, filosofiškai, politiškai, psichologiškai, antropologiškai būtų išnagrinėjusi totalitarizmo reiškinį. Knyga, susidedanti iš trijų dalių, pradeda jį nagrinėti nuo antisemitizmo ištakų dar XVIII a. ir baigia Hitlerio bei Stalino režimais XX a. Knyga pirmą kartą išleista 1951 m., aš skaičiau išverstą išplėstą ir pataisytą 1979 m. leidimą, kurio paskutinis tekstas – autorės viena iš pratarmių parašyta 1967 m. liepą. Taigi, totalitarizmo reiškinys ir istorija chronologiškai pabaigti nagrinėti maždaug ten, nuo kur pradedu aš, o manoji šiuolaikinio totalitarizmo formavimosi atskaitos data yra 1968 m. Jei pereitame bloge nagrinėtą Alexis de Tocqueville knygą aš pavadinau vienu iš svarbiausių XIX a. kūrinių savo nuomone, tai svarbiausioms XX a. knygoms šį kūrinį priskiriu ne vien aš, bet ir prancūzų dienraštis Le Monde (Le Monde 100 amžiaus knygų), amerikiečių žurnalas National Review (100 geriausių ne grožinių amžiaus knygų) bei įv. kitokie švietimo, kultūros, politikos institutai ir kiti veikėjai. Knygos ir pavadinimas yra apie totalitarizmą:

Hannah Arendt “Totalitarizmo ištakos“, Atviros Lietuvos Knyga, Tyto Alba 2001 m. (1948 m., 1951 m., 1958 m., 1966 m., 1968 m., 1973 m.)

Neskaitant visų kitų patirčių, kurias įprastai patiriu skaitydamas gerą knygą (o gera knyga man yra tokia, kuri praturtina mano suvokimą apie svarbius mano gyvenimui dalykus), ši dar ir pribloškė tuo, kad netikėtai pateikė atsakymą į klausimus, kilusius skaitant visai kitą knygą. Mat tas atsakymas atėjo visai netikėtai. Kaip ir dauguma kitų svarbių atsakymų mano gyvenime, jis, kaip sakoma, “gulėjo pačiame paviršiuje“, bet… Pradėkime nuo pradžių. Pasakodamas šią istoriją tikiuosi padėti ir jums geriau susivokti, kas gi yra tas totalitarizmas, t. y. iš ko jis kyla.

Prasidėjo nuo to, kad ne taip dar seniai specialiai šiam blogui pasiėmiau paskaityti šią knygą:

Max Tegmark “Gyvybė 3.0. Žmogus dirbtinio intelekto amžiuje“, Tyto Alba 2019 m. (2017 m.)

Mat mąsčiau, kad bloge jau apžvelgiau nemažai su “Pasirengus gimti“ susijusių temų, tai gal vertėtų apžvelgti ir vieną iš dviejų pagrindinių technologinių – dirbtinio intelekto? Tuo labiau, kad ji yra aktuali ir būtent dabar, apie dirbtinį intelektą buvau prisiskaitęs ir anksčiau ir supratau, kad tai toli gražu tema ne vien apie technologijas. Ypač mane domino požiūris į proto ir intelekto santykį, o šį kartą nusprendžiau paieškoti, ką apie tai pasakys gamtamokslininkai. Tuo labiau, kad knygos autorius Max Erik Tegmark pristatytas kaip vienas garsiausių šiuolaikinių švedų kilmės fizikų ir kosmologų, Masačusetso technologijos instituto profesorius, vienas iš Gyvybės ateities instituto įkūrėjų, 2 knygų ir daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorius. Jo tyrimus dėl dirbtinio intelekto keliamos egzistencinės rizikos finansuoja Tesla Motors įkūrėjas Elon Musk.

Gal jau rašiau, bet man labai įdomu ir kosmologija ir fizika, o ypač šiuolaikinės. Iš autoriaus knygos supratau, kad jis ir iš tikro “nepėsčias“ veikėjas, jei ne kosmologijos ar fizikos srityje, tai bent dėl dirbtinio intelekto – tikrai. Turintis įtakos, kitaip sakant. Savo Gyvybės ateities institute surinkęs elitinį būrį šiuolaikinių mokslininkų, technologų, verslininkų, ne vien Elon Musk. Jo mokslingumas irgi jaučiasi iš knygos teksto, kuris kiek stiliumi panašus į tą, kuriuo rašė kitas mano mėgstamas mokslininkas-rašytojas Stephen Hawking – nepaslepiama aistra savo dalykui, kuri, net ir stengiantis rašyti kuo paprasčiau bei suprantamiau eiliniam skaitytojui, perauga į vietomis kiek užsitęsusį autoriui atrodančių reikšmingų dalykų nagrinėjimą taip, kad galiausiai kai kurias detales man, kaip kurį ilgą laiką jau atitrūkusiam nuo fizikos, o ir nuo matematikos, darosi sunku suprasti; tačiau tuo pačiu ir pomėgis tam tikriems filosofiniams apibendrinimams, kurie padeda visus perskaitytus dalykus galiausiai “suvirškinti“ ir nuraminti save, kad tai ką reikėjo – esmę galiausiai pavyko suvokti.

Sužinojau, berods, penkis pagrindinius skirtingų teoretikų bei praktikų palaikomus dirbtinio intelekto, o tuo pačiu ir žmonijos ateities vystymosi scenarijus, kadangi nori-nenori, o šie dalykai yra glaudžiai susiję, tai pripažįsta visi. Manasis, t. y. toks, kurį sugalvojau savo knygai, turėjo panašumų bent į tris ir nebuvo toli gražu pesimistiškiausias. Apie skirtumą tarp proto ir intelekto taip ir nesužinojau. Kalbėta vietoj to apie sąmonę – nekeista, kad šią temą nagrinėjo ir Y. N. Harari, kurio technologinėmis pranašystėmis daugiausiai rėmiausi savo knygoje. Panašu, kad mokslininkams tai yra išvis neįkandama arba sunkiai įkandama tema. Y. N. Harari ją laiko ne moksline tema ir siūlo išvis nenagrinėti. Šiuo atveju didele dalimi jam pritariu – galbūt gamtamokslis ką nors ir galėtų pasakyti apie tai, bet tikrai nedaug. M. Tegmark yra optimistiškesnis šiuo atveju ir siūlo bent pabandyti. Deja, jam pačiam sekasi ne ką geriau. Tačiau jo bandymas gerokai nustebino mano protą. Mat jis išskaido sąmonės problemą į tam tikrus egzistencinius klausimus – jų piramidę. Su piramidės “viršumi“, t y. mažiau baziniais klausimais, jam sekasi kiek geriau – kuo labiau klausimas nutolęs nuo esminio, tuo lengviau jį jam pasiseka atsakyti. Ir štai su pačiu baziniu-esminiu jam pasiseka nelabai – prisipažįsta negebąs į jį atsakyti ir “nuleidžia rankas“. Gaila, kad neprisimenu, koks tai buvo klausimas, bet atsakymas į jį man atėjo akimirksniu. Tai juk taip paprasta! Bet, panašu, kad ne jam. Dar ilgai stebėjausi kaip žmogus, aukščiausiu lygiu narstantis matematikos teorijas bei naujausios fizikos problemas, nesugeba suvokti elementarių dalykų. Tačiau tai jau buvo labiau emocinio pobūdžio nuostaba, mat protu suvokiau, kad atsakymas į šį klausimą irgi paprastas: jis – ateistas.

Dėl šios priežasties apturėjau ir smagių momentų skaitydamas šią knygą, mat autorius daug kur pasirodė juokingas. Gana nuoširdžiai, rimtai ir geranoriškai bandė įdėti keletą filosofinių išvedžiojimų, susijusių su religija, bet matėsi, kad apie tai jis nieko nesupranta. Tiek to. Galvon kažkodėl vis šaudavo tokia mintis – kada gi pagaliau prieisime tos vietos, kur autorius pateiks teoriją apie tai, kaip atsitiktinai sąveikaujant silicio molekulėms per ilgą laiką atsirado pirmasis tranzistorius, kuris, mutuodamas, evoliucionavo iki pirmojo kompiuterio ir dabar toliau evoliucionuoja į dirbtinį intelektą? Kur tau! Autorius tokia prielaida remtis net nemanė, visur rašė, kad dirbtinį intelektą, kuris, jo manymu, yra trečioji gyvybės forma (ar tai pakopa), kuria antroji gyvybės forma (ar tai pakopa) – žmogus. Kitaip tariant – naujai gyvybei sukurti reikalingas kūrėjas. Ir tuo pačiu nemanė, kad tai pačiai antrajai formai, o tuo pačiu ir pirmajai sukurti irgi buvo reikalingas koks nors kūrėjas. Šios susikūrė pačios savaime atsitiktinai, nors, o paradokse, antroji atsitiktinai susikūrusi gyvybės forma vis dar sudėtingumu ir galimybėmis pranoksta trečiąją, kuri yra kuriama jau nebe atsitiktinai, o apgalvotai, kryptingai ir kūrybingai! Mano antros pakopos protui tai niekaip nesuvokiama.

Galiausiai prieinu prie to, kas nustebino labiausiai – tiek emociškai, tiek protiškai. Galbūt tai būtų galima pavadinti ir dvasine nuostaba. Kaip minėjau, kai kuriuose pasažuose autorius kaip reikiant “užsižaidžia“. Ypač jis mėgsta pasinerti į inžinerinių reikalų sritį. Ir netgi su dirbtiniu intelektu nesusijusių. Aprašinėdamas ateities perspektyvas, jis ypač daug dėmesio skyrė būsimosioms ypač didelių pajėgumų energetinėms jėgainėms ir talpykloms bei ypač didelės talpos informacinių duomenų saugykloms, tuo pačiu daug dėmesio skirdamas įvairioms šių projektų inžinerinėms detalėms. Prisipažinsiu, tai vargino ir tą ypač didelės apimties knygos dalį perskaityti buvo sunku. Lygiai taip pat vis kildavo kita mintis – kokio galo? Kodėl taip svarbu turėti daug milijonų kartų talpesnį kompiuterinės atminties diską? Kaip tai galėtų padaryti, pvz., mano gyvenimą laimingesniu? Kas dėl esamos kompiuterinės atminties, aš gal net sutikčiau, kad ji būtų kokiu tūkstančiu kartų mažiau talpi – mat pastebiu, kad kuo talpesnė mano kompiuterio atmintis, tuo daugiau visokio šlamšto į ją prisirenka.

Mano dvasinis suglumimas buvo ne be pagrindo – kaip minėjau, autorius kai kur tiesiogiai aptarinėja egzistencines problemas ir beveik visur knygoje jis paliečia jas netiesiogiai. Vargu ar įmanoma kitaip, jei jau kalbi apie vizijas kaip geriau suprojektuoti žmonijos, o tai reiškia ir kiekvieno atskiro žmogaus ateitį. Žmogus gi siekia tokios savo gyvenimo ateities, kokią jis mato savo gyvenimo prasmę. Taigi, kokia ta prasmė? Panašu, kad M. Tegmark žmonijos gyvenimo, egzistavimo ir istorijos prasmė – Gineso rekordų knyga, kurią mes visi privalome be pabaigos pildyti. Pramušti vieną barjerą po kito ir taip toliau ir taip toliau, ir visada – be pabaigos. Kodėl? Ką jis ten įmato už tų barjerų, ko jis ten taip trokšta pasiekti? Nežinau, manau, kad taip pat nežino ir jis. Aš šį reiškinį pavadinčiau megalomanija. Nekontroliuojama ekspansijos dėl pačios ekspansijos manija. Įdomu dar ir tai, kad atradęs tokio pobūdžio dvasinį reiškinį šio autoriaus knygoje, aš vis labiau pradėjau pastebėti jį ir savo aplinkoje.

Štai kad ir mano nuomone visiškai savo naujoje tėvynėje Anglijoje nuleftistėjęs senas draugas nepaliaujamuose mūsų ideologiniuose feisbukiniuose ginčuose karts nuo karto man pareikšdavo, kad ne taip svarbu, kas artimiausiu metu bus mūsų Lietuvoje, juk tuoj mes kolonizuosime Marsą, vėliau – ir pačią Saulės sistemą. Žodžiu, nestabdykim progreso. Koncentruokimės į Gineso rekordų knygą.

Galbūt šį bei tą apie tokį reiškinį turėtų pasakyti ir senukas Froidas, bet, netikėtai, atsakymą apie tai, iš ko kyla toks kraustymasis iš proto, man pateikė minėtoji H. Arendt. Jai gi atsakymą davė toks XVII a. anglų filosofas Thomas Hobbes – tas pats Hobbes, kuriuo aš jau kurį ilgą laiką daug domėjausi ir anksčiau, bet pats taip gerai jo filosofijos su ekspansionizmu, ekspansionizmo – su progresyvizmu, o šio – su totalitarizmu susieti nesugebėjau. Taigi, tolimesnė blogo pradžioje minėtos knygos ištrauka kaip tik prasideda nuo susierzinimo dėl negalėjimo aneksuoti žvaigždžių:

“Imperialistiškai nusiteikęs biznierius, kurį erzino žvaigždės, nes jų aneksuoti jis negalėjo, suprato, kad galia, kaupiama dėl jos pačios, sukurs dar didesnę galią. Kai kapitalo kaupimas pasiekė savo natūralias, nacionalines ribas, buržuazija suprato, kad tik remdamasi ideologija, pagrįsta principu “ekspansija – tai viskas“, ir tik griebdamasi atitinkamo galios kaupimo proceso ji įstengs vėl užvesti seną variklį. Tačiau kaip tik tą akimirką, kai atrodė, kad buvo atrastas tikras amžinojo judėjimo principus, tipiška optimistinė pažangos ideologijos nuotaika susidrumstė. Negalėtume pasakyti, kad kas nors pradėjo abejoti paties proceso neišvengiamybe, tačiau daugelis žmonių ėmė matyti tai, kas išgąsdino Cecilį Rhodesą: kad žmogaus padėtis ir Žemės rutulio ribos yra svarbi kliūtis, trukdanti pažangos procesui, kuris negali sustoti ir stabilizuotis, o todėl gali tik pradėti griaunamųjų katastrofų seriją tada, kai pasieks minėtas ribas.

Imperializmo epochoje galios filosofija tapo elito filosofija. Elitas greitai suprato, kad galios geismas gali būti numalšintas tik destrukcija, ir buvo visai pasirengęs tai priimti. Tokia buvo esminė priežastis, lėmusi elito nihilizmą (ypač pastebimą Prancūzijoje amžių sandūroje ir Vokietijoje šio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje), dėl kurio pažangos prietarą pakeitė tokie pat vulgarūs apokaliptiniai prietarai. Automatišką susinaikinimą nihilistai propagavo su tokiu pat entuziazmu, kaip automatiškos pažangos fanatikai – ekonominių dėsnių neišvengiamybę. Hobbeso, didžiojo Sėkmės stabmeldžio, sėkmei prireikė trijų šimtmečių. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad Prancūzijos revoliucijai, propagavusiai žmogaus kaip įstatymų kūrėjo ir citoyen koncepciją, beveik pavyko sutrukdyti buržuazijai visiškai išskleisti savąją istorijos kaip būtino proceso sampratą. O iš dalies taip atsitiko dėl revoliucinių implikacijų, glūdėjusių valstybės teorijoje, dėl drąsaus Vakarų tradicijos išsižadėjimo, kurio Hobbesas nepamiršo pabrėžti.

Kiekvienas žmogus ir kiekviena mintis, netarnaujanti galutiniams tikslams (ir jų neatitinkanti) tokios mašinos, kurios vienintelis tikslas – galios gaminimas ir kaupimas, yra pavojingas trukdis. Hobbesas nusprendė, kad “senovės graikų ir romėnų“ knygos tokios pat “prietaringos“, kaip ir krikščioniškas mokymas apie “Summum bonum <…> apie kurį kalbama senovės moralės filosofų knygose“ arba doktrina, pagal kurią “viskas, ką žmogus daro prieš savo sąžinę, yra nuodėmė“, arba kad “įstatymai yra taisyklės, nustatančios, kas teisinga ir kas neteisinga“. Mūsų nenustebins didžiulis Hobbeso nepasitikėjimas visa Vakarų politinio mąstymo tradicija, jei prisiminsime, kad jis siekė ne ko kito, kaip pateisinti tironiją, kuri – nors ir daug kartų pasitaikė Vakarų istorijoje – niekada nebuvo pagerbta filosofiniu pagrindimu. Hobbesas išdidžiai pripažįsta, kad Leviatanas iš tikrųjų yra nuolatinė tironiška valdžia: “Žodis “Tironija“ žymi lygiai tą patį, ką ir žodis “Suverenumas“ <…>; aš manau, kad pakantus požiūris į atvirą neapykantą Tironijai yra pakantus požiūris į neapykantą Valstybei apskritai <…>“.

Kadangi Hobbesas buvo filosofas, jis jau tada galėjo kylančioje buržuazijoje pastebėti visus tuos antitradicionalistinius bruožus, būdingus naujajai klasei, kuriems išryškinti prireikė daugiau nei trijų šimtmečių. Jo Leviatanas nebuvo tušti samprotavimai apie naujus politinius principus ar senovinio stiliaus apmąstymai apie protą, valdantį žmonių bendruomenę – tai buvo tikrų tikriausias “skaičiavimas padarinių“, kylančių iš naujos visuomenėje įsitvirtinančios klasės, kurios egzistavimas esmingai susijęs su nuosavybe kaip dinamiška, naują nuosavybę gaminančia priemone. Vadinamasis kapitalo kaupimas, sukūręs buržuaziją, pakeitė pačią nuosavybės ir turto koncepciją: turtas jau buvo traktuojamas ne kaip kaupimo ir įsigijimo rezultatas, o kaip jų pradmuo, turtas tapo beribiu turtėjimo procesu. Buržuazijos kaip turtingųjų klasės apibūdinimas teisingas, bet paviršutiniškas, nes būdingiausias šios klasės bruožas yra tas, kad jai gali priklausyti kiekvienas, gyvenimą suprantantis kaip nuolatinio turtėjimo procesą, o pinigus traktuojantis kaip šventenybę, jokiomis aplinkybėmis neturinčią būti paprasčiausia vartojimo preke.“

Šioje vietoje nesusilaikysiu nepateikęs sąsajų su kita labai gera knyga, bet ne apie totalitarizmą, o apie katalikišką moralės filosofiją, nagrinėjančią ir mūsų dienų moralines problemas, kurią jau daug citavau 37) 2021-03-12 blogePeter Kreeft “Kaip teisingai pasirinkti?“, Katalikų pasaulio leidiniai 2016 m. (1990 m.). Autorius visą skyrelį skiria kalbėti apie tai, kaip šiais laikais mes supainiojome pinigus su seksu (seksas – kita svarbi mano knygos ir šio blogo tema) – pinigai mums virto šventenybe, kuri privalo daugintis (kas nėra natūralu) o seksas – pinigais (mainų priemone, kas irgi nėra natūralu):

“Mūsų pasaulietiška visuomenė taip nesuvokia sekso šventumo, kad linkusi elgtis su seksu kaip su pinigais – kaip priemone patogiems ir smagiems mainams, o ne kaip su šventu savo esme dalyku. Tai reiškia du dalykus: kad su seksu elgiamasi kaip su priemone, o ne kaip su tikslu, kad jis dažnai naudojamas kaip mainų, o ne kaip vien dauginimosi priemonė.

Mūsų visuomenė su pinigais elgiasi taip, kaip turėtų elgtis su seksu. Negalima sakyti, kad jie vertinami su šventa pagarba ir susižavėjimu. Tačiau vyksta kažkas panašaus: pinigai garbinami, jie vertinami kaip tikslas. Taip pat kapitalistinėje visuomenėje pinigų tikslas yra daugintis, tai yra duoti pelną, palūkanas. Palūkanas, kitaip vadinamas lupikavimu, kaip nenatūralias, smerkė beveik visi senieji žydų, krikščionių ir musulmonų mokytojai, nes buvo manoma, kad pinigams daugintis yra nenatūralu.

Taip mes, dabartiniai žmonės, su seksu elgiamės kaip su pinigais, o su pinigais – kaip su seksu. Pirma, seksas dažnai yra mainų priemonė, o pinigai – tikslas. Antra, kontracepcijos būdu mes užkertame kelią dauginimuisi sekso metu, tačiau pritariame pinigų dauginimuisi (per palūkanas). Aš nesakau, kad etiniai argumentai dėl kontracepcijos ar palūkanų yra paprasti ir aiškūs. Tačiau manau, kad čia slypi kažkas keisto, ir moralistai, kurie pritaria šioms dviem praktikoms, paprastai nemato platesnio vaizdo, neįžvelgia mūsų visuomenės keistumo ir didelio skirtumo tarp mūsų ir mūsų protėvių.“

Bet grįžkime prie H. Arendt knygos tos vietos, kur ją pabaigiau cituoti. Staiga autorė paaiškina dar vieną pagrindinę technologinę mano knygos temą, o taip pat ir pagrindinę Y. N. Harari “Homo Deus“ vizijos idėją – žmogaus siekį tapti nemirtingu! O juk ši Y. N. Harari idėja ir įkvėpė mane parašyti savo knygą. Cituoju ją toliau:

“Tačiau nuosavybė savaime yra vartojimo objektas, o todėl nuolat mažėja. Radikaliausia ir saugiausia turtėjimo forma yra destrukcija, nes tik tai, ką sunaikiname, visada ir visiškai priklauso mums. Tie nuosavybės turėtojai, kurie nevartoja, o nuolat stengiasi padidinti savo sankaupas, susiduria su viena labai nepatogia riba, nemaloniu faktu, kad žmogus turi mirti. Mirtis yra tikroji priežastis, dėl kurios nuosavybė ir jos įsigijimas niekada negali tapti tikru politiniu principu. Galimas daiktas, kad socialinė sistema, esmingai pagrįsta nuosavybe, gali judėti tik galutinio bet kokios nuosavybės sunaikinimo kryptimi. Asmeninio gyvenimo baigtinumas yra toks pat rimtas iššūkis nuosavybei kaip visuomenės pagrindui, kaip Žemės rutulio ribos yra iššūkis ekspansijai kaip politinio junginio pagrindui. Jei siekiama automatiško, nuolatinio turto augimo, pranokstančio bet kokius asmeninius poreikius ir vartojimo galimybes, ir peržengiamos žmogaus gyvenimo, individo nuosavybė padaroma viešu reikalu ir išimama iš grynai privataus gyvenimo srities. Pačia savo prigimtimi laikini, apriboti natūralios žmogaus gyvenimo trukmės privatūs interesai dabar gali persikelti į viešųjų reikalų sritį ir iš jų pasiskolinti tą begalinę laiko trukmę, kuri reikalinga beribiam kaupimui. Atrodo, kad šitaip sukuriama visuomenė, labai panaši į skruzdėlių ir bičių bendruomenę, kur “bendras gėris nesiskiria nuo asmeninio: iš prigimties linkusios siekti privačios naudos, jos kartu kuria bendrą naudą“.

Toliau seka pasakojimas apie tai, kaip tradicinių Vakarų kultūros normų griovimas veda prie naujosios visuomenės, naujosios totalitarinės santvarkos ir naujojo – mašinos sraigtelio tipo žmogaus atsiradimo. Galiausiai šio žmogaus siekis tapti nemirtingu neišvengiamai veda prie… visa ko mirties:

“Tačiau kadangi žmogus nėra nei skruzdėlė, nei bitė, galiausiai visa tai virsta iliuzija. Visuomeninis gyvenimas apgaulingai atrodo kaip privačių interesų visuma, tarsi tie interesai, paprasčiausiai pridedami vienas prie kito, galėtų sukurti naują kokybę. Visos vadinamosios liberalios politikos koncepcijos (t. y. visi ikiimperialistinės buržuazijos politiniai vaizdiniai) – neribota konkurencija, kurią reguliuoja slapta pusiausvyra, paslaptingai kylanti iš konkuruojančių jėgų visumos, “apsišvietusio egoizmo“ siekis kaip tikra politinė dorybė, beribė pažanga, būdinga paprasčiausiai įvykių sekai – pasižymi vienu bendru bruožu: jos paprasčiausiai sudeda privačius gyvenimus ir asmeninio elgesio modelius, o sumą pateikia kaip istorijos, ekonomikos ar politikos dėsnius. Tačiau liberalizmo koncepcijos, išreikšdamos instinktyvų buržuazijos nepasitikėjimą politika ir jai būdingą priešiškumą viešiesiems reikalams, yra tik laikinas kompromisas tarp senųjų Vakarų kultūros normų ir naujosios klasės tikėjimo nuosavybe, kaip dinamišku savijudos principu. Senosios normos vis labiau nyko, automatiškai augančiam turtui realiai išstumiant politinį veiksmą.

Hobbesas buvo tikrasis – nors niekada iki galo nepripažintas – buržuazijos filosofas, nes jis suprato, kad turto įsigijimas, traktuojamas kaip niekada nesibaigiantis procesas, gali būti garantuotas tik užgrobus politinę valdžią, nes kaupimo procesas turi anksčiau ar vėliau pralaužti visas esamas teritorines ribas. Jis numatė, kad visuomenė, stojusi į niekada nesibaigiančio turto kaupimo kelią, turi sukonstruoti dinamišką politinę organizaciją, galinčią atitikti niekada nesibaigiantį galios gaminimo procesą. Remdamasis tik vaizduote, jis net sugebėjo apmesti svarbiausius psichologinius naujo tipo žmogaus, kuris tiktų atitinkamai visuomenei ir jos tironiškam politiniam junginiui, bruožus. Jis numatė neišvengiamą galios stabmeldystę, būdingą tam naujo tipo žmogui; numatė, kad jam bus malonu būti vadinamam galios trokštančiu gyvuliu, nors iš tikrųjų visuomenė jį privers atsisakyti visų natūralių savo jėgų, dorybių bei ydų ir pavers jį menku romiu žmogeliu, kuris net neturi teisės sukilti prieš tironiją ir kuris, dargi nesiekdamas galios, paklūsta bet kokiai egzistuojančiai valdžiai ir nepajudina piršto net tada, kai geriausi jo draugai tampa nekaltomis nesuvokiamo raison d’etat aukomis.

Juk visų savo individualių narių sukaupta ir monopolizuota galia pagrįsta valstybė kiekvieną asmenį neišvengiamai padaro bejėgį, atima iš jo natūralius žmogiškus sugebėjimus. Jis degraduoja ir tampa galią kaupiančios mašinos sraigteliu, ir jam belieka guostis didingomis mintimis apie galutinį tos mašinos likimą, o pati mašina sukonstruota taip, kad gali praryti Žemės rutulį, paprasčiausiai paklusdama savo vidiniam dėsniui.

Galutinis destruktyvus tokios valstybės tikslas šiek tiek atsiskleidžia, kai žmonių lygybė filosofiškai interpretuojama kaip “sugebėjimo žudyti lygybė“. Gyvendama kartu su kitomis valstybėmis, “nuolat kariaujančiomis ir besirengiančiomis kautynėms, turinčiomis fortifikuotas sienas ir patrankas, nukreiptas prieš savo artimiausius kaimynus“, ji nebegali elgtis kitaip, o tik laikosi įstatymo, “duodančio jai didžiausią naudą“, ir palaipsniui praryja silpnesnius darinius, kol prieina prie paskutinio karo, “kuris kiekvienam žmogui dovanoja pergalę arba mirtį“.

“Pergale arba mirtimi“ Leviatanas tikrai gali įveikti visus politinius apribojimus, susijusius su kitų žmonių egzistavimu, ir gali visą Žemės rutulį palenkti savo tironijai. Bet kai atėjo paskutinis karas ir kiekvienas žmogus gavo tai, kas buvo žadėta, žemėje neįsiviešpatavo galutinė taika: galią kaupianti mašina, be kurios neįmanoma nuolatinė ekspansija, savo nesibaigiančiam procesui reikalauja daugiau medžiagos, kurią galėtų praryti. Jei paskutinė pergalingoji Valstybė nebegalės toliau “aneksuoti planetų“, tai galės tik susinaikinti, kad iš naujo pradėtų niekada nesibaigiantį galios gamybos procesą.“

Ką gi, ši knyga pasirodė tikras minties lobis, nes, kaip matote patys, joje pagrindžiama net ne viena pagrindinių manosios distopijos idėjų ir prognozių, o tuo pačiu paaiškinama progresyviosios pakraipos autorių, kuriais rėmiausi, vizijų kilmė. O pacitavau tik kelis knygos puslapius iš maždaug 450! Bet dar ne viskas. Pačioje knygos pabaigoje autorė aptarinėja dar vieną labai svarbų psichologinį ir dvasinį naujojo totalitarinės visuomenės žmogaus aspektą – jo vienišumą, tiesa, tuo pačiu aptardama ir dar kelis. Jei pastebėjote, vienišumas – vienas iš pagrindinių manosios distopijos pagrindinio herojaus TSS psichologinio paveikslo bruožų. Ir ne šiaip sau:

“Kaip teroras, net būdamas ikitotalinis, dar tik tironiškas, sunaikina visus ryšius tarp žmonių, taip ir prievartą į save nukreipiantis ideologinis mąstymas sunaikina visus ryšius su tikrove. Pasirengimas terorui būna sėkmingas tada, kai žmonės praranda ryšius su savo artimaisiais, taip pat ir su aplinkine tikrove – juk kartu su šiais ryšiais žmonės praranda ir sugebėjimą patirti, ir sugebėjimą mąstyti. Idealus totalitarinio režimo subjektas yra ne įsitikinęs nacis ar įsitikinęs komunistas, o žmogus, kuriam nebeegzistuoja skirtumas tarp fakto ir fikcijos (t. y. patyrimo tikrovė) ir skirtumas tarp tiesos ir melo (t. y. mąstymo normos).“

“Dažnai būdavo pažymima. kad teroras gali absoliučiai valdyti tik tokius žmones, kurie izoliuoti vienas nuo kito, ir kad todėl vienas iš pirmutinių visų tironiškų valdžių rūpesčių – pasiekti tokią izoliaciją. Izoliacija gali būti teroro pradžia; ji, be abejonės, yra pati vaisingiausia jo dirva; ji visada yra jo padarinys. Ši izoliacija, galima sakyti, yra ikitotalitarinė. Jos bruožas yra bejėgiškumas, nes jėga visada kyla iš žmonių, veikiančių kartu, “veikiančių darniai“ (Burke), o izoliuoti žmonės yra iš esmės bejėgiai.

Izoliacija ir bejėgiškumas, t. y. pamatinis nesugebėjimas veikti, visada būdingi tironijoms. Politiniai ryšiai tarp žmonių esant tironijai nutraukiami, o žmonių sugebėjimas veikti ir jų jėga – palaužiami. Bet nutraukiami ne visi žmones siejantys saitai ir sunaikinami ne visi žmogaus sugebėjimai. Lieka nepaliesta visa privataus gyvenimo sritis, kuri leidžia išsaugoti patyrimo, kūrybos ir mąstymo sugebėjimus. Mes žinome, kad plieniniai totalinio teroro spaustuvai nebepalieka erdvės tokiam privačiam gyvenimui ir kad totalitarine logika grindžiamas savęs prievartavimas sunaikina žmogaus sugebėjimą patirti ir mąstyti taip pat neabejotinai, kaip ir jo sugebėjimą veikti.

Ką mes vadiname izoliacija politikos srityje, socialinio bendravimo srityje vadinama vienišumu. Izoliacija ir vienišumas nėra tas pats. <…>“

“Izoliacija pagrįsta tironija produktyviuosius žmogaus sugebėjimus palieka nepaliestus, tačiau tironija “darbininkams“, pavyzdžiui, vergų valdymas senovės pasaulyje, savaime tampa ne tik izoliuotų, bet ir vienišų žmonių valdymu ir yra linkusi tapti totalitarine.

Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo sritimi, o vienišumas susijęs su žmogaus gyvenimu kaip visuma. Totalitarinė valdžia, kaip ir visos tironijos, tikrai negalėtų egzistuoti, jei nesunaikintų, įstumdama žmones į izoliaciją, viešojo gyvenimo srities, t. y. jei nesunaikintų žmonių politinių sugebėjimų. Tačiau totalitarinis viešpatavimas kaip valdžios forma naujas tuo, kad nesitenkina šitokia izoliacija, bet sykiu sunaikina ir privatų gyvenimą. Jo pamatas yra vienišumas, patyrimas, kad apskritai nebepriklausai pasauliui, kuris yra vienas radikaliausių ir beviltiškiausių žmogaus patyrimų.

Vienišumas, bendras teroro pagrindas, totalitarinės valdžios esmė ir – dėl ideologijos ir logiškumo – budelių ir aukų mokykla, yra glaudžiai susijęs su bešakniškumu ir nereikalingumu, kuris tapo moderniųjų masių prakeikimu nuo pramoninės revoliucijos laikų ir pasidarė ypač skaudus atsiradus imperializmui, praeito amžiaus pabaigoje, bei, jau mūsų laikais, žlugdant politinėms institucijoms ir socialinėms tradicijoms. Būti bešakniam reiškia neturėti vietos pasaulyje, pripažįstamos ir garantuojamos kitų žmonių, o būti nereikalingam reiškia apskritai nebepriklausyti pasauliui. Bešakniškumas gali būti išankstinė nereikalingumo sąlyga, kaip izoliacija gali (bet neturi) būti išankstinė vienišumo sąlyga. Pats savaime, nekreipiant dėmesio į esamas istorines jo priežastis ir naują vaidmenį politikoje, vienišumas prieštarauja pamatinėms žmogaus situacijos reikmėms ir kartu yra vienas iš fundamentaliausių patyrimų kiekvieno žmogaus gyvenime. Netgi medžiagiškai ir jusliškai atsiveriančio pasaulio patyrimas priklauso nuo mano ryšio su kitais žmonėmis, nuo mūsų bendro jutimo, kuris reguliuoja ir kontroliuoja visus kitus pojūčius ir be kurio kiekvienas iš mūsų būtų uždarytas tik į savo juslinių duomenų, pačių savaime nepatikimų ir apgaulingų, kokoną. Tik todėl, kad turime bendrą jutimą, t. y. tik todėl, kad ne vienas žmogus, o daug žmonių gyvena žemėje, mes galime pasitikėti tiesioginiu jusliniu savo patyrimu.“

“Netotalitariniame pasaulyje totalitariniam viešpatavimui žmones parengia tas faktas, kad vienišumas, kadaise buvęs ribiniu patyrimu, paprastai kankinančiu tik tam tikromis ribinėmis socialinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, senatvėje, tapo kasdieniu mūsų šimtmetyje vis didėjančių masių patyrimu. Tas negailestingas procesas, į kurį totalitarizmas įstumia ir kreipia mases, atrodo tarsi koks savižudiškas pabėgimas nuo tos masinio vienišumo tikrovės. “Kaip ledas šaltas protavimas“ ir “galingi dialektikos čiuptuvai“, “sugriebiantys lyg replės“, atrodo tarsi kokia paskutinė atrama pasaulyje, kur viskas nepatikima ir niekuo nebegalima pasitikėti. Atrodo, kad tik toji vidinė prievarta, kurios vienintelis turinys yra visiškas prieštaravimų vengimas, dar patvirtina žmogaus tapatumą nepriklausomai nuo visų ryšių su kitais žmonėmis. Ji įspraudžia žmogų į plieninius teroro spaustuvus net tada, kai jis yra vienišas, o totalitarinė valdžia stengiasi niekada nepalikti jo vieno, išskyrus kraštutinį įkalinimo vienutėje atvejį. Sunaikinant bet kokią erdvę tarp žmonių ir juos suspaudžiant į vieną daiktą, sunaikinamos net produktyviosios izoliacijos galimybės; mokant loginio protavimo ir jį šlovinant vienišumo sąlygomis, kai žmogus žino, kad visiškai pražus, jei nors kiek nukryps nuo pirmosios prielaidos, nuo kurios prasidėjo visas loginio protavimo procesas, nunyksta net menkiausia galimybė, kad vienišumas virs vienatve, o logika – [gyvu] mąstymu. Jei tokią totalitarinę praktiką lyginsime su tironijos praktika, mums pasirodys, kad totalitarizmas rado būdą išjudinti net pačią dykumą ir šitaip sukėlė smėlio audrą, kuri gali užgriūti visas apgyvendintas Žemės rutulio dalis.

Sąlygomis, kuriomis mes šiandien egzistuojame politikos srityje, tikrai gresia tokios niokojančios smėlio audros. Jų pavojingumas reiškiasi net ne tuo, kad jos gali sukurti nuolatinę totalitarinę santvarką. Totalitarinė valdžia, kaip ir tironija, savyje puoselėja savo žūties sėklas. Kaip baimė ir bejėgiškumas, iš kurio toji baimė atsiranda, yra antipolitiniai principai, stumiantys žmones į tokią padėtį, kuri priešinga politiniam veiksmui, taip ir vienišumas bei loginis-ideologinis protavimas, dedukuojantis tai, kas blogiausia kyla iš jo, sukuria antisocialinę situaciją ir puoselėja principą, naikinantį bet kokį bendrą žmonių gyvenimą. Tačiau organizuotas vienišumas yra kur kas pavojingesnis už neorganizuotą bejėgiškumą, būdingą visiems tiems žmonėms, kuriuos valdo tironiška ir kaprizinga vieno žmogaus valia. Jis pavojingas tuo, kad gali nuniokoti mums pažįstamą pasaulį – tą pasaulį, kuris, atrodo, visur priėjo pabaigą anksčiau, negu nauja pradžia, kylanti iš šios pabaigos, dar būtų galėjusi suspėti įsitvirtinti.“

%d bloggers like this: