41) 2021-04-10. Šliaužiantis naujojo totalitarizmo perversmas – genderizmas ir jo sudėtinės dalys.

Ką gi, baigiasi knygos pristatymas, baigiasi ir šis blogas, nebent kada nors sugalvosiu jį atnaujinti. Į jį toli gražu sudėjau ne viską, ką norėjau papasakoti, bet bent jau pateikiau daugumą svarbiausių aspektų, susijusių su šia distopija. Dar daug ką bendro bus galima papasakoti ir ateityje kitomis priemonėmis, pvz., savo socialinio tinklo paskyroje – žinoma, jei tokios galimybės ateityje išvis egzistuos. Esu tikras, kad su distopija susiję dalykai bus aktualūs Lietuvai ir pasauliui dar ne vieną dešimtmetį, jei ne ilgiau – toks mat jau yra tas šiuolaikinis progresas.

Šia proga kaip baigiamąjį pateiksiu jums patį ilgiausią blogą, mat jis yra skirtas apibendrinti pačiai pagrindinei knygos temai – genderistinei totalitarizmo ideologijai. Per knygos pristatymo šioje svetainėje laikotarpį ir netgi per jos rašymo laikotarpį jos prognozės išsipildė dargi su kaupu – betrūksta tik kad žmonės atsisakytų vardų bei pavardžių naudojimo bei būtų visiškai pakeista kalbų gramatika, na ir kiek geresnio dirbtinio intelekto bei žmogaus gyvenimo ilginimo technologijų išvystymo. Iš ko tos mano prognozės kilo ir yra aprašyta šiame bloge. Jei skaitėte, gal pastebėjote, kad ten yra nemažai įvairių situacijų apibendrinimų. Galbūt dėl to, kad kaip vienokiu-kitokiu vadybininku ilgesnę gyvenimo dalį buvęs, mėgstu “suvestines“. Jos padeda susidaryti tikrąjį vaizdą apie tai, kas vyksta ir kaip yra, o tuomet jau galima pereiti prie išvadų – ką daryti. Atėjo laikas svarbiausiai. Na, o išvadų dalimi aš užsiiminėju Nacionaliniame Susivienijime, prisijungimą prie kurio didele dalimi sąlygojo tyrimai, kuriuos atlikinėjau rašydamas šią knygą ir apie kurio veiklą pasakoju savo feisbuko paskyroje. Tikiuosi, kad bus dar daug ką apie tai papasakoti irgi, jei tik tų pasakojimų neuždraus.

Ši suvestinė yra paimta iš šio leidinio:

Paul Kengor “Išardymas. Nuo komunistų iki progresyvistų – kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą“, Valstybingumo studijų centras 2017 m. (2015 m.)

Pati knyga yra istorinė, kurioje autorius aptaria neretai tikslingai slepiamas marksistines seksualinės revoliucijos ir naujo šeimos suvokimo šaknis. Joje trumpai papasakojama ir ikimarksistinių bei nemarksistinių (bet daug kuo panašių) seksualiai palaidų utopistinių komunų istorija, bet daugiausiai dėmesio skiriama pasakojimui apie įvykius komunistinėje Rusijoje ir SSSR, t y. pirmajai seksualinei revoliucijai, bei apie marksistinį judėjimą JAV, kurioje 1968 m. ir kilo antroji seksualinė revoliucija, tebesitęsianti iki šiol jau visame Vakarų pasaulyje. Apie visą šią istoriją pacituosiu tik tiek, kiek pateikiama lietuviškame knygos pristatyme:

“Lietuvoje, kuri buvo okupuota SSRS tik 1940 metais, niekas nepatyrė ir negali atsiminti SSRS 1918—1929 m. vykusios seksualinės revoliucijos. Jos metu panaikinta monogaminė šeima, vyrai turėjo dalytis žmonomis, sukurtos valstybinio vaikų auginimo komunos, pirmąkart istorijoje legalizuoti abortai, vyko LGBT paradai, komjaunuolės turėjo pareigą atsiduoti komjaunuoliams, nevaržomai plito venerinės ligos, o šimtai tūkstančių vaikų nežinojo, kas jų tėvai. Dešimtmetis tokios laisvės privertė Staliną rinktis SSRS, kurioje „nėra sekso“. Lenino seksualinė revoliucija kilo iš Markso karo su prigimtine („buržuazine“) šeima ir padėjo pamatus būsimam kultūrinio marksizmo gimimui bei leftistinei šeimos naikinimo politikai.“

Mane labiau domina ne įvykių, bet visuomeninės-politinės sąmonės raidos istorija. Rašydamas visą šios svetainės blogą stengiausi laikytis šio požiūrio. Mat įvykių-įvykėlių, vedusių į dabartinį laikmetį, yra labai daug, net ir maža dalimi norint juos išpasakoti, būtų reikėję daugybę kartų didinti šio blogo apimtis. Neaišku kiek iš to būtų buvę naudos. Žmonės dažnai pastebi įvairius įvykius, bet nesuvokia ką jie iš tikrųjų reiškia. Štai ir dabar daug kam atrodo, kad naujoji genderistinė mus “šokdinanti“ ideologinė programa – vien “neteisingų“ rinkimų, į valdžią atvedusių Laisvės partiją, problema, na, ir dar kelių į valdžią papuolusių gėjų kaprizai. Bent daliai tų, kurie ir padėjo tai Laisvės partijai ateiti, atrodo, kad jokia čia išvis ne ideologija – tiesiog normalus liberalizmas, aktyviai kovojantis už žmogaus teises. “Pasigilinusiems“ atrodo, kad net jei tai ir yra kažkiek marksizmas, tai šis yra “gerasis“ bei “demokratinis vakarietiškasis“ marksizmas ir jokiu būdu negali būti sulyginamas su baisiuoju stalininiu. Galiausiai – tai yra gerai, nes vyksta Vakaruose, būtų blogai, jei vyktų Rusijoje. Arba, kaip įprasta – kad visas vyksta tik dėl pinigų, o tai yra tik dalis tiesos. Ir panašiai.

Todėl toliau ketinu pristatyti ne pačią knygą, bet tai, kas man pasirodė netgi vertingiau už ją – prof. Vytauto Radžvilo įvadinį straipsnį šiai knygai, kuris vadinasi “Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos“. Kalbama toli gražu ne vien apie šeimą, bet ir apie daugybę kitų dalykų, kuriems grasina genderistinė ideologija, kuriais ji remiasi ir kuriuos numato vykdomo totalitarinio perversmo-revoliucijos pasekmėje. Tokiu būdu šiame ilgame straipsnyje išdėstomi šios totalitarinės revoliucijos “ingredientai“. Gyvenę SSSR laikais ar bent labiau domėjęsi jos istorija (taip pat tinka ir nacių Vokietijos istorija, ir kt. totalitarinių santvarkų istorijos) nustebsite radę, kad daug jų jau yra žinomi – nieko naujo po šia saule. Visi totalitarizmai, o ir šiaip tironijos, diktatūros, netgi autoritarizmai, etc. turi daug ką bendro savo prigimtyje. Apie tai ir bandžiau papasakoti rašydamas šios svetainės blogą. Nežinau kaip man tai pavyko, bet baigiamąjį pasakojimą pabandysiu pateikti pacituodamas didžiąją dalį profesoriaus straipsnio, atsirinktame tekste dar paryškindamas man svarbiausiai atrodančias dalis bei papildomai pabraukdamas tam tikrus terminus ar tezes, kurios yra tarsi tų sudėtinių dalių pavadinimai ir daugelis jų yra tapę įprastais žodžiais ar mintimis mūsų kasdieninėje komunikacijoje ar gaunamoje informacijoje. Beje, pirmąjį šio straipsnio trečdalį galima rasti ir pagal šias nuorodas:

Vytautas Radžvilas “Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)“

Vytautas Radžvilas “Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)“

Gi berašant šį blogą tarsi kaip tyčia pasirodė puikus neilgas politologo Vytauto Sinicos vlogas, kuriame yra ir trumpa P. Kengoro knygoje išdėstytos istorijos apžvalga, ir kai kurių prof. V. Radžvilo straipsnyje pateiktų įžvalgų – genderizmo sudėtinių dalių suminėjimas ir šiek tiek apie tai, apie ką stengiausi kuo daugiau parašyti šios svetainės bloge – kaip liberalizmas virto liberalmarksizmu arba leftizmu. Nemėgstantiems, o ir mėgstantiems ilgus straipsnius siūlau jį pasižiūrėti:

Tuo pačiu yra gera proga parekomenduoti ir šio autoriaus knygą, kurioje sudėti straipsniai, daugelyje kurių išnagrinėti su leftizmu bei genderizmu susiję reiškiniai ir įvykiai (ypač politiniai) Lietuvoje, parašyti 2012 m. – 2019 m. – taigi, dar tokiu laikotarpiu, kuriuo genderizmo ir leftizmo įsitvirtinimas Lietuvoje daug kam dar atrodė neaktualus. Beje, ši knyga galutinai suformavo mano teigiamą požiūrį į nacionalizmą:

Vytautas Sinica “Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“, Valstybingumo studijų centras 2019 m.

Toliau – žadėtasis Vytauto Radžvilo tekstas:

Antroji seksualinė revoliucija: nutylimos ištakos

<…>

2016 metais Vilniuje įvyko jau trečiosios Baltic Pride eitynės. Jos propagandiškai buvo pavadintos europinių vertybių triumfu ir dar vienu tamsios ir atsilikusios Lietuvos ,,grįžimo į Vakarus“ įrodymu. Nuolat demonstruojami panašių eitynių Vakarų sostinėse vaizdai. Tikroji jų paskirtis – ištrinti istorinę atmintį. Regėdami šiuos vaizdus tik nedaugelis pasigenda tokių pat eitynių, vykdavusių Maskvoje ir Petrograde – bolševikų užvaldytos Rusijos sostinėse – retų ir pageltusių nuotraukų. Jos galėtų paliudyti istorinę tiesą ir įspėti, kad tikroji Vilniuje įvykusio žygio kryptis – ne Vakarai. Iš tiesų keliaujama ne į „šviesią vakarietišką ateitį“, o į Rytus ir į tamsią komunistinę praeitį – į Lenino laikus. Kaip tik tuo gūdžiu pasaulio ir ypač Rusijos istorijos tarpsniu nykstamai mažą visuomenės dalį sudariusi, bet nesivaržydama apsiskelbusi pažangiuoju žmonijos avangardu ir jos vedliais saujelė revoliucionierių užsimojo ,,iš pamatų išardyti Senąjį pasaulį“ ir iš pagrindų pertvarkyti visuomenę. Itin svarbia jos revoliucinio pertvarkymo ir kovos už Naują pasaulį dalimi tapo tada pradėta seksualinė revoliucija. Ji turėjo sugriauti šeimą kaip žmogų pavergiančią ir todėl reakcingą senosios visuomenės atgyveną. Siekta išlaisvinti Naująjį ateities žmogų iš jo ,,kūrybišką saviraišką“ varžančios ir slopinančios buržuazinės moralės normų. Pabrėžtina – pirmą kartą pasaulyje tokia seksualinė revoliucija vyko ne kur nors ,,civilizuotoje“ ir ,,pažangioje“ Europoje ar JAV, o būtent ,,necivilizuotoje“ ir ,,atsilikusioje“  Rusijoje. Čia kuriam laikui ne tik buvo ,,panaikinta“ prigimtinė šeima, bet ir legalizuoti homoseksualių asmenų santykiai. Šios revoliucijos plėtros riba ir simboline jos viršūne galima laikyti planus juridiškai įteisinti vienalyčių porų ryšius. Šiems užmojams nebuvo lemti išsipildyti tik dėl trečiajame dešimtmetyje Stalino valia įvykdytos kontrrevoliucijos, padariusios galą išlaisvinto ir tapusio nekontroliuojamu seksualumo siautuliui. Todėl žvelgiant istoriniu  požiūriu yra akivaizdu: šių dienų Vakarų pasaulyje faktiškai yra tęsiama bei mėginama nuosekliai ir iki galo įgyvendinti Lenino bolševikų pradėta vykdyti revoliucinė žmonijos seksualinio išlaisvinimo programa. 

Tačiau pati tokio išlaisvinimo vizija buvo anaiptol ne rusiškas, o grynai vakarietiškas išradimas. Rusija buvo tik milžiniško ir beatodairiško antropologinio ir socialinio eksperimento poligonas, kuriame buvo praktiškai išbandytos ir patikrintos būtent Europoje gimusios marksistinio komunizmo idėjos. Netrukę išryškėti pragaištingi tokios revoliucijos rezultatai buvo tokie katastrofiški, kad net komunizmo ideologijai fanatiškai ištikima Tarybų Sąjungos vadovybė buvo priversta tyliai išsižadėti ,,principų“ ir prieš savo valią skubiai nutraukti visą dešimtmetį trukusią, bet nebevaldoma instinktų orgija tapusią seksualinio išsilaisvinimo šventę. 

Pačioje Europoje panašūs eksperimentai su šeima taip pat buvo atliekami, bet jie ilgai vyko visuomenės užribiuose, juos atlikinėjo tik siauri „išsilaisvinti iš pasenusios moralės pančių“ nekantriausiai troškusių revoliucionierių būreliai. Jiems beliko pavydžiai gėrėtis komunistinėje Rusijoje įvykdytos seksualinės revoliucijos mastais bei laimėjimais, kurie buvo ir tebėra liaupsinami ne tik komunistines idėjas skleidusiuose leidiniuose, bet ir visų pakraipų pažangiųjų autorių rašiniuose. Kartu teko kantriai laukti, kol ir Vakaruose išmuš panašaus eksperimento valanda. Mat didžioji visuomenės dalis atkakliai laikėsi įsikibusi buržuazinės šeimos sampratos ir jos idealą bei vertybes grindžiančios ,,represyvios“ krikščioniškos moralės reikalavimų. Vakaruose seksualinės revoliucijos valanda išmušė tik XX a. septintajame dešimtmetyje, o pagrindiniu idėjiniu ją įkvėpusiu šaltiniu buvo H. Marcuse’s „pataisyta“ ir „pagilinta“ K. Markso totalinės komunistinės revoliucijos teorija. Visų senosios teorijos papildymų ir patikslinimų esmę sudaro ir išreiškia viena kertinė mintis. Pasak Marcuse’s, didžioji ir lemtinga Markso klaida buvusi ta, kad jis smarkiai pervertino proletariato kaip pažangiausios visuomenės klasės ir žmonijos revoliucinio avangardo galimybes bei vaidmenį. Iš tikrųjų proletariatas nepajėgia būti visuomenės avangardas ir žmonijos vedlys į komunistinę ateitį, nes jis iš principo nesugeba išsilaisvinti iš senosios visuomenės tamsumo ir prietarų. Todėl jis ir niekaip neatsikrato atgyvenusių moralės normų ir šeimos vaizdinių. Tad kovos už žmonijos išlaisvinimą avangardo vaidmenį iš beviltiško proletariato turi perimti nauja revoliucinė jėga – įvairiausios marginalios visuomenės grupės. 

Šios kovos vėliaviavnešio vaidmuo taip atnaujintoje teorijoje buvo skirtas seksualinėms mažumoms. Kartu šioje teorijoje buvo atsižvelgta ir į Rusijos eksperimento patirtį bei klaidas. Viena svarbiausių Marcuse’s ir jo sekėjų įžvalgų buvo ta, kad tokios revoliucijos negalima daryti „iš viršaus“ – skubotai ir šiurkščiai taikant atvirą prievartą Naujojo pasaulio netrokštančiai visuomenei. Buvo suprasta, kad, norint pagaliau įgyvendinti didžiąją Markso idėją ir jo utopinę Naujojo pasaulio viziją paversti tikrove, būtina tyliai ir pamažu keisti ,,laisvinamos“ visuomenės kultūrines ir moralines nuostatas ir transformuoti jos narių sąmonę siekiant „dekonstruoti“ kertinius Vakarų civilizacijos institutus, o labiausiai – šeimą. Šiam tikslui pasitelktos subtilaus ideologinio ir propagandinio „smegenų plovimo“ technologijos. Šitaip Vakaruose prasidėjo ir netruko pakilti antroji seksualinės revoliucijos banga, savo radikalumu ir mastais toli pranokstanti tarybinę lenininę pirmtakę. Teoriniu šios revoliucijos pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo būtent genderizmo ideologija – grynai ,,postmoderni“ markuziškojo neomarksistinio komunizmo ir kairuoliško liberalizmo idėjų samplaika ir kratinys. Naujoji taktika pasirodė esanti nepaprastai veiksminga – vis labiau besiplečiančios ir įsibėgėjančios revoliucijos mastai ir rezultatai stulbina. Rusijos komunistinės seksualinės revoliucijos eksperimentas su dar didesniu užmoju ir įkarščiu kartojamas visame demokratiniame Vakarų pasaulyje. 

Pati komunistinė pasaulio revoliucinio pertvarkymo idėja savo prigimtimi ir intencija yra tarsi dviveidis Janusas. Vienas jos veidas tarsi žvelgia į ateitį, kitas – nukreiptas į praeitį. Į ateitį nukreiptam žvilgsniui atsiveriantis horizontas skendi nežinomybės rūke, tačiau į praeitį nukreiptos Januso veido akys spinduliuoja ryžtu naikinti viską, kas patenka į jo akiratį. Komunistinės utopijos skelbėjai visada miglotai įsivaizdavo, koks iš tikrųjų bus jų žadamas žemiškasis rojus. Jie nuolatos dėl to nesutaria, tačiau yra vieningi vertindami praeitį – visi sutaria, kad jos turi nelikti nė pėdsakų. Maža to, ji turi būti ištrinta net iš žmonių atminties kaip tamsi prietarų ir stereotipų persmelkta žmonijos priešistorė. Taigi kokią ateitį numato ir ragina kurti marksistinio komunizmo teorija, nėra aišku net didžiausiems jos žinovams ir autoritetams. Tačiau iš šios teorijos skelbiamo požiūrio į praeitį kildinamas praktinis tikslas yra nuostabiai konkretus ir įvardijamas itin aiškiai. Net poetiškai ir aistringai: „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų“ – šitaip skamba atvirai šį tikslą įvardijantys „Internacionalo“, tai yra tarptautinio proletariato himno ugningi žodžiai. 

Kova su Senuoju žmogumi ir prisikėlusi Antžmogio šmėkla

Markso kurstyta pasaulinė komunistinė revoliucija išsiskyrė tuo, jog privalėjo būti radikali ir totalinė. Jos tikslas niekada nebuvo ir nėra išlaisvinti žmogų tik iš ekonominės, socialinės ar politinės priespaudos. Totaliai išlaisvinti žmogų pirmiausia reiškia išlaisvinti jį iš paties savęs – iš Senojo žmogaus prigimties, o kartu ir iš visų iš jos kylančių ir jos diktuojamų moralės ir elgesio normų. Tokia revoliucija privalo būti visiškas Senojo žmogaus peržengimas – išsilaisvinimas iš iki šiol egzistavusios ir žinomos žmogaus formos, turintis atverti kelią absoliučiai „laisvai“ žmogaus savikūrai. O siekiamas revoliucijos tikslas ir galutinis rezultatas  –  antžmogis, tai yra,  kažkokia kitokia ir sunkiai įsivaizduojama „laisvos savikūros“ keliu turinti atsirasti žmogų pranokstančių  būtybių rūšis, turinti pakeisti dabartinę žmoniją ir užimti jos vietą. Pati antžmogio sąvoka dažniausiai asocijuojama su radikaliai antimoksline, antihumaniška ir iš esmės pamišėliška „rasinio pranašumo“ idėja, kuri buvo vienas svarbiausių vokiškojo nacionalsocializmo ideologijos kertinių stulpų. Tačiau kur kas mažiau žinoma ir rečiau kalbama apie tai, kad antžmogio vaizdinys buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių ir Rusijos bolševikams. Pirmąjį dešimtmetį po jų įvykdyto perversmo buvo nevengiama atvirai ir išdidžiai skelbti, kad pradedamas kurti Naujas komunistinis žmogus būsiąs ne kas kita, o būtent antžmogis. Lyg tyčia – ir vargu ar tai atsitiktinis sutapimas – skambių kalbų apie antžmogį tarpsnis yra ir didžiausio seksualinės revoliucijos pakilimo sovietinėje Rusijoje laikotarpis. Žodis ,,antžmogis“ išnyko iš viešos vartosenos vėlgi lyg tyčia tuo pačiu metu, kai komunistinės TSRS vadovybės valia ir žaibišku sprendimu šalyje baigėsi pirmoji pasaulyje seksualinė revoliucija ir keliems dešimtmečiams oficialiai ,,išnyko“ pats seksas. Taigi antžmogio vizija ne tik nėra marksistinio komunizmo teorijos svetimkūnis, bet yra jos kertinis akmuo – idėjinis branduolys ir intelektualinė bei normatyvinė šerdis. Tai reiškia, kad jau XIX a. marksistinė komunistinės revoliucijos teorija savo giliausia esme iš pat pradžių buvo ne tik socialinės, bet ir antropologinės inžinerijos projektas. Joje buvo teoriškai sumanyta ir praktiškai užsimota iš pagrindų pakeisti žmogų ir jo prigimtį. 

Visos modernybės revoliucijos buvo ir tebėra skelbiamos ir vykdomos „humanizmo“ bei žmogaus išlaisvinimo ir išaukštinimo vardu. Tačiau visos jos tikrovėje ir praktikoje virto anksčiau pasaulio istorijoje neregėtu žmogaus sumenkinimu ir pažeminimu – tyčiojimusi iš jo proto ir moralinio orumo. 

Maža to, ideologiškai ir propagandiškai liaupsinant žmogų ir aukštinant jo didybę, teoriškai ir praktiškai buvo paneigta pati žmogaus ir – dar svarbiau – vieningos žmonijos idėja. Tokia galimybė slypi pačiose „humanistinio“ mąstymo prielaidose. Tariamai humanistinė Naujo žmogaus vizija numato tokį visos žmonijos padalijimą, koks jokiais ankstesniais laikais nebuvo net įsivaizduojamas. Įsibėgėjant modernybei, o su ja Naujojo žmogaus kūrimo programai, Senasis žmogus buvo vis beatodairiškiau nuvertinamas. Žvelgiant iš Naujojo žmogaus kūrimo perspektyvos, Senasis žmogus yra visiškai bevertis arba, geriausiu atveju, tampa savaime menkaverte ,,žmogiška medžiaga“, iš kurios ir turi būti nulipdytas ,,tobulesnis“ ateities žmogus. Į jį žvelgiamą kaip į ,,atavistinę“ būtybę – ateities ir teisės egzistuoti neturinčią praeities atgyveną. Vadovaujantis moderniąja Naujojo žmogaus gamybos logika, visi žemėje gyvenantys žmonės yra iš anksto pasmerkti būti ,,geresne“ ar ,,prastesne“, o vertinant dar griežčiau ir tiksliau – ,,tinkama“ ir ,,netinkama“ žmogiškąja žaliava. Kartu savaime randasi ir darosi toks pat neišvengiamas kitas pasidalijimas: vykstant šiam procesui, vieniems lemtis iš anksto yra paskyrusi žmogaus ,,gamintojų“, o kitiems – tik ,,gaminių“ vaidmenį. 

Šį pasiskirstymą vaidmenimis lemia tik viena paslaptinga asmens savybė, garantuojantį jo begalinį pranašumą prieš kitus žmonės. Toji savybė dažniausiai įvardijama kaip ,,pažangumas“. Taigi nepermaldaujama aukštesnė lemtis patvarkė taip, kad pasaulyje gyvena ,,atviri“ ir ,,progresyvūs“, t. y. gebantys žvelgti į ateitį ir pasiryžę ją kurti, šviesūs ir protingi žmonės. Ir yra ,,uždari“, t. y. besikabinantys į praeitį ir  stabdantys pažangos žygį nepataisomi tamsuoliai ir atsilikėliai. Jų skirtumai yra ne kiekybiniai (visiems žmonėms būdingų savybių ir gebėjimų laipsnio), bet kokybiniai – būtent prigimties, taigi antropologiniai, o tiksliau – rūšiniai skirtumai. Jie tokie milžiniški, kad darosi neįmanoma išsaugoti net vieningos žmonijos vaizdinio. Skirtumas tarp būsimo progresyvaus Naujojo ir atgyvenusio retrogradiško Senojo žmogaus gali būti suvokiamas ir mąstomas tik kaip dviejų visiškai atskirų ir skirtingų būtybių rūšių biologinis ir antropologinis skirtumas. Iš tikrųjų Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis grindžiama kertine prielaida, kad bedugnė tarp šių dviejų ,,žmogaus“ atmainų yra tokia pat neperžengiama ar net platesnė negu praraja tarp įprastai suvokiamo žmogaus ir, tarkime, gorilos. Todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti atskleista ilgai ,,humanistinės“ retorikos skraiste dangstyta paslaptis – turėjo būti pasakyta, kad Naujajam žmogui apskritai nebetinka pats žmogaus vardas. Tinkamo vardo buvo ilgai ieškoma, kol pagaliau buvo nukaltas iš tiesų vykęs žodis. Antžmogis – toks yra kone tobulai vaizdingas ir tikslus Naujojo žmogaus vardas. 

Pačioje antžmogio idėjoje iš pat pradžių slypėjo naikinimo logika. Ji paprasčiausiai nepalieka vietos žmogui, kuris Vakarų kultūroje – religijoje, filosofijoje, mene – buvo suvokiamas kaip ,,tarpinė“ būtybė, įsikūrusi tarp dviejų idealių buvimo polių. Dievas ir gyvulys – šitaip buvo įvardijami abu šios grandinės galai, simboliškai apribojantys ir užbrėžiantys žmogaus buvimo pasaulyje galimybių erdvę. Lemtingai svarbi aplinkybė: nors žmonės yra labai įvairūs ir stovi ant skirtingų tobulumo grandinės pakopų, jie visi yra žmonės – visuotinės žmonijos nariai – būtent todėl, kad yra tik išsibarstę skirtinguose tos pačios erdvės taškuose. Antžmogio vizija yra radikaliausias žmogaus ir vieningos žmonijos idėjos paneigimas kaip tik todėl, kad ji sugriauna šią bendro žmonių buvimo erdvę ir net teorinę tokios erdvės buvimo galimybę. Išradus antžmogį pats žmogus nebegali egzistuoti, nes žmogiškai atrodančių būtybių gyvenimo lauke jam tiesiog nebėra vietos. Antžmogio priešingybė gali būti tik kažkoks be galo menkas ir niekingas išorinį žmogaus pavidalą turintis padaras – ikižmogis.

Milžiniškas atotrūkis tarp teorijos ir praktikos yra seniai pastebėtas moderniųjų revoliucijų bruožas. Teorinis humanizmas ir žmogaus aukštinimas praktikoje baigiasi žmogaus žeminimu ir net visišku jo gyvybės nuvertinimu. Teoriškai skelbiama visų žmonių lygybė ir brolybė praktikoje virsta didžiausia istorijoje – net antropologine, taigi rūšine, žmonijos nelygybe. Tačiau keistas dalykas: nors šis visas revoliucijas lydintis atotrūkis vis kartojasi ir net auga, Senąjį pasaulį į dulkes permalančios revoliucijų girnos nesiliauja suktis. Maža to, kiekviena nauja revoliucija yra radikalesnė ir labiau griaunanti negu jos pirmtakės. Tačiau nors veikia šis revoliucijos radikalizavimosi ,,dėsnis“, jo žinojimas nieko nekeičia: patyrusius fiasko puikaus Naujo pasaulio kūrėjus keičia kiti jo statytojai, o lyg ir turėjusios nusivilti bei šio to pasimokyti iš karčios patirties visuomenės nieko neišmoksta ir noriai lipa ant to paties grėblio, lengvai pasiduodamos naujų vedlių į šviesią ateitį žarstomų pažadų kerams. 

Mėginant perprasti šį keistą aklumą atrodo, kad moderniųjų revoliucijų gyvastingumo mįslės raktas yra būtent Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis. Mat šią skirtį grindžianti kertinė fundamentalaus žmonijos nebendramatiškumo idėja yra paslėpta nuo to, ką galima pavadinti sveiko proto žvilgsniu. Kaip pasakytų garsioji totalitarizmo tyrinėtoja H. Arendt, sveiką protą apakina ir padaro aklą nuolatos kartojami žodžiai ,,humanizmas“ ir ,,žmogus“, todėl jis dažniausiai nepajėgia įžvelgti Senojo ir Naujojo žmogaus skirtyje paslėptos žmonijos negailestingo skirstymo logikos. Ši logika numato žmonijos skirstymą į Naujojo žmogaus atstovais save laikantį istorinės pažangos ,,avangardą“ ir jos ,,ariergardą“, kuriam automatiškai priskiriamai visi Senojo žmogaus rūšies nariai. Savo ruožtu tai reiškia, kad nuolatos keičiasi ir revoliucijos vedliai: Šaltąjį karą pralaimėjęs naują pasaulį ir žmogų kūręs neva rytietiškas sovietinis komunizmas pasirodė esąs nepakankamai pažangus ir turėjo užleisti revoliucijos vėliavnešio vaidmenį jį atėjusiam pakeisti revoliucingesniam ir todėl pažangesniam tariamai vakarietiškam komunizmui.

Genderistinė revoliucija: naujas komunizmo veidas

Abi komunizmo versijas įvardijančius žodžius tenka rašyti su kabutėmis. Juk, kaip minėta, pati ,,rytietiško“ ir ,,vakarietiško“ komunizmo skirtis yra pramanyta ir dirbtinė, nes komunizmas kaip ideologinė ir politinė doktrina yra grynai vakarietiškos kilmės ir būtent Europoje atsiradęs reiškinys. Mūsų dienomis daroma viskas, kas įmanoma, kad šis pamatinis faktas būtų pamirštas, nes kitaip nebūtų įmanoma sukurti ir palaikyti minėtos dirbtinės skirties. Nors ši skirtis nėra pagrįsta nei teoriniu, nei istoriniu požiūriu, ji yra gyvybiškai svarbi dabar vykstančios naujos ,,revoliucijos“ reikalui. Sunku ar veikiau neįmanoma įsivaizduoti, kad apskritai būtų pavykę eksportuoti naują komunistinės revoliucijos bangą į tik ką komunistinės tironijos atsikračiusias ir į Vakarus ,,integruojamas“ Vidurio ir Rytų Europos šalis, jeigu nebūtų buvęs sukurtas ir sėkmingai paskleistas bei įtvirtintas mitas, kad esama dviejų komunizmų – barbarišku bei žiauriu įvardijamo rusiškojo ir civilizuotu bei humanišku pristatomo vakarietiško komunizmo. Būtent tariamai demokratinio vakarietiškojo ir totalitarinio rytietiškojo komunizmo išsiskyrimas buvo lemtingai svarbus veiksnys, suteikęs naują idėjinį ir organizacinį impulsą tęsti ir plėtoti XIX a. pradėtą pasaulinės komunistinės revoliucijos žygį. Visuotinis ,,demokratinio“ komunizmo triumfas reiškė tik tai, kad ši revoliucija tam tikra prasme sugrįžo namo – jos centras iš Sovietų Sąjungos persikėlė į Vakarų Europą. O šiai revoliucijai tęsti ir plėtoti būtiną politinę erdvę sukūrė kaip tik tuo metu – nuo 1992 m. pasirašytos Mastrichto sutarties  – įsibėgėjęs Europos integracijos procesas. Tačiau jis laidavo ne tik politinę erdvę, bet ir suteikė sovietų diskredituotai komunistinės revoliucijos idėjai jos atpažinti beveik neleidžiančią ir todėl patrauklią ją slepiančią kaukę. 

ES integracija nėra paprastas žmonių, tautų ir valstybių vienijimasis. Ji yra revoliucija griežčiausia žodžio prasme, ir savo užmojais ne tik niekuo nenusileidžia visoms Eurazijoje nuo XVI a. iki dabar įvykusioms revoliucijoms, bet jas net pranoksta. Vykdant permanentinės europeizacijos revoliuciją siekiama ne tik iš pagrindų ir neatpažįstamai pertvarkyti Europą – šis pertvarkymas iš tikrųjų yra dar vienas ir pats radikaliausias mėginimas sukurti Naują pasaulį ir Naują žmogų. Kaip 1950 m. rašė vienas iškiliausių šio plano architektų ir vykdytojų J. Monnet, iki tol Europa ir europiečiai tiesiog neegzistavo. Kad  būtų aiškesnė gelminė  ir savaime ne akivaizdi šio iš pažiūros keisto teiginio prasmė, jį galima persakyti kitaip: nuo XVI a. gyvuojanti Europa nelaikoma tikra Europa, o joje nuo seno gyvenantys europiečiai nepripažįstami tikrais europiečiais, nes toji Europa laikoma Senuoju pasauliu, o pats europietis – Senuoju žmogumi. Senoji Europa privalo būti europeizuota – šitaip „sveiko proto“ požiūriu paradoksaliai (panašiai kaip ,,sviestas turi būti sviestinamas“) buvo įvardytas praėjusios amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjusios „integracijos“, o iš tikrųjų – permanentinės europeizacijos revoliucijos tikslas. 

Kadangi permenentinė europeizacijos revoliucija tapo nuolatinio ir kryptingo Senosios Europos naikinimo ir Naujosios Europos konstravimo procesu, atrodo dėsninga, kad šios revoliucijos vedliai yra ir ES toliau integruojančio bei europeizuojančio valdančiojo sluoksnio branduolį sudaro ,,europinių vertybių“ skleidėjais virtę būtent eurokomunistinio judėjimo nariai bei septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos aktyvistai ir lyderiai. Tad natūralu, kad pagrindinis europeizacijos ir sovietizacijos revoliucijų tikslas iš esmės yra tas pats – sugriauti Senąjį pasaulį, panaikinant tris kertinius jo atramos stulpus – Dievą, tautą ir prigimtinę šeimą. Visi jų šalininkai ir gynėjai automatiškai laikomi Senojo pasaulio žmonėmis ir su jais atitinkamai elgiamasi – į juos žvelgiama su neslepiama panieka ir atvira neapykanta. 

Revoliucija vykdoma remiantis modifikuota, t. y. liberalizmo idėjomis atskiesta, marksistinio komunizmo ideologija, tad ją tiksliau būtų laikyti ir vadinti paneuropine liberalmarksistine revoliucija. Tačiau šitoks „liberalizavimas“ toli gražu nereiškia, kad ši revoliucija yra mažiau radikali. Kaip netrukus bus parodyta, yra kaip tik atvirkščiai – ji yra kur kas radikalesnė už visas anksčiau vykusias komunistines revoliucijas. Kitaip negu jos pirmtakės, ši revoliucija nėra atvirai smurtinė. Tačiau civilizuota išorė neturi klaidinti: pagrindinis principas – nepalenkiamai griežtas visuomenės skirstymas į Senuosius ir Naujuosius žmones, antžmogius ir ikižmogius – ne tik išlieka, bet yra taikomas dar nuosekliau ir plačiau.

Sovietinio komunizmo laikais asmenį Senuoju žmogumi arba ikižmogiu paversdavo  „neteisinga“ socialinė ir klasinė kilmė bei „retrogradiškos“ arba „reakcingos“ pažiūros ir įsitikinimai. Šių dviejų kriterijų pakako, kad parijais – beteisiais ir niekinamais „klasiniais priešais“ – taptų didžiulės žmonių grupės ir net ištisi visuomenės sluoksniai. Dabar jais verčiama didžioji visuomenės dalis, o kalbant tiksliau – kone visa visuomenė. Mat ankstesnysis klasinis, socialinis ir politinis priklausomybės Seniesiems žmonėms ir ikižmogiams kriterijus pradėtas laikyti pernelyg siauru ir pasenusiu. Jis keičiamas kitu ir kur kas platesniu – nes lengvai pritaikomu praktiškai  visai visuomenei – antropologiniu kriterijumi. Šis kriterijus – tai asmens pritarimas arba nepritariamas pažangios ir ,,vienintelės teisingos“ genderizmo ideologijos (panašiai kaip kadaise sovietinio komunizmo) dogmoms. Pritaikius šį kriterijų ,,atskalūnų“ ir ,,atplaišų“, Senųjų žmonių ir ikižmogių sluoksnis yra kur kas didesnis nei visuomenės dalis, priskirta Senajam pasauliui per bet kurią ankstesnę revoliuciją. 

Visiems, išdrįstantiems nesilenkti genderizmo ideologijos ,,tiesai“, kabinama homofobų etiketė. Terminas ,,fobija“ pirmiausia vartojamas psichiatrijoje ir nurodo psichinę patologiją. Tad automatinis ir masinis šios etiketės klijavimas reiškia viena: visi manantieji, kad skirtingų lyčių asmenų ryšys biologiniu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu vis dėlto nėra tapatus vienos lyties asmenų ryšiui, praktiškai yra laikomi ir įvardijami kaip psichinę negalią turintys individai ar tiesiog psichikos ligoniai. Į ligonių kategoriją patenka visa genderizmo ideologijos dar „neapšviesta“ ir „neperauklėta“ visuomenė. Belieka pripažinti, kad eiti taip toli – absoliučią piliečių daugumą paskelbti psichiniais ligoniais – nedrįso joks iki šiol egzistavęs totalitarinis režimas. Net totalitarinė sovietinio komunizmo imperija šiuo atžvilgiu dar buvo palyginti nedrąsi. Nors joje psichiatrija buvo naudojama kaip įrankis kitaminčiams slopinti, vis dėlto liūdnai pagarsėjusi diagnozė „lėtinė šizofrenija“ ir ją lydintis „gydymas“ buvo taikomi anaiptol ne visiems santvarka nesižavintiems šalies piliečiams, o tik didžiausiems „atskalūnams“ – drąsiausiems ir nesutaikomiasiems komunistinio režimo kritikams. Tai reiškia, kad vis dėlto dar buvo išlaikoma ir pripažįstama bent minimali skirtis tarp ideologiškai ir politiškai „neteisingo“ mąstymo ir psichinio nukrypimo. 

Be abejo, homofobo etiketė yra moralinis ir psichologinis tyčiojimasis iš asmens ir jo žeminimas. Tačiau tokia etiketė toli gražu nėra vien tariamos ligos diagnozė. Vykstančios liberalmarksistinės seksualinės revoliucijos kontekste ji įgyja ideologinę bei politinę prasmę. Tai reiškia, kad tokios etiketės primetimas asmeniui yra ne kas kita, o apkaltinimas antirevoliucingumo nuodėme. Šiuo atžvilgiu homofobo etiketė niekuo nesiskiria nuo sovietmečiu klijuotų „liaudies priešo“, „buržuazinio nacionalisto“, „reakcingo klerikalo“, „tarptautinio imperializmo tarno“ ir kitų esą demaskuojančių ir smerkiančių etikečių, kuriomis būdavo  apdalijami režimui nelojalūs asmenys. 

Šitoks tęstinumas nepalieka jokių iliuzijų: sovietmečiu „liaudies priešai“ neturėjo teisės egzistuoti ir privalėjo būti nušluoti nuo žemės paviršiaus. Komunistinę doktriną pakeitusi genderizmo ideologija šiuo atžvilgiu taip pat nepripažįsta jokių kompromisų. Kadangi homofobai yra Senojo pasaulio liekanos, revoliucijos kuriamame Naujajame pasaulyje homofobiškai mąstantiems individams vietos nebus. 

Vykstančios pasaulinės liberalmarksistinės revoliucijos šerdis – antropologinis ir moralinis bei kultūrinis virsmas, turintis iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, o pirmausia seksualinius ir šeimos santykius. Kadangi ši revoliucija yra tik pasaulinės komunistinės revoliucijos tęsinys ir naujas jos tarpsnis, ji neišvengiamai išsaugo visus struktūrinius praėjusio šimtmečio komunistinių revoliucijų bruožus. Kaip ir anksčiau, šios revoliucijos ideologams reikalinga pavergtą ir kenčiančią žmoniją reprezentuojanti bei jos kančias įkūnijanti klasė. Anksčiau ja buvo proletariatas. Dabar labiausiai pavergta ir pažeminta klase buvo paskelbtos įvairios marginalios visuomenės grupės, o pirmiausia – seksualinės mažumos. 

Naujos labiausiai pavergtos ir pažemintos klasės kova už savo teises privalo būti organizuota ir jai turi būti vadovaujama. Būtent todėl tarptautinis LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) judėjimas faktiškai tapo internacionalinio komunistinio judėjimo įpėdiniu ir pakaitalu. Idėjinis ir oganizacinis paties LGBT judėjimo branduolys yra ideologiškai ir politiškai jam vadovaujantis etatinių aktyvistų avangardas. Nuo savo pirmtakų – profesionalių komunistinių revoliucionierių – jis skiriasi nebent tuo, kad jam nereikia veikti pogrindyje, o jo revoliucinis triūsas dosniai apmokamas ne tik privačių rėmėjų, bet ir daugelio valstybių mokesčių mokėtojų pinigais. Šių aktyvistų – judėjimo politinio elito – santykis su eiliniais nariais ir jų tariamai ginamais bei laisvinamais seksualinių mažumų atstovais yra lygiai toks pat, koks kadaise buvo komunistinio judėjimo vadų santykis su panašiai ginamais ir laisvinamais bei į kovą už ,,šviesią ateitį“ vedamais proletarais. Vieni ir kiti tėra laikomi įrankiais tik vadams žinomiems tikslams įgyvendinti.

Prigimties pabaiga: dieviškoji savikūros laisvė ir lygybės simuliakras

<…>

Tačiau ypatinga gamtinio ir biologinio determinizmo pančių atsikračiusių antžmogių laisvė gali būti įgyvendinta tik įtvirtinus tokią pat ypatingą jų lygybę. Jos taip pat neįmanoma mąstyti remiantis jokiais įprastiniais žmogaus vaizdiniais. Lyčių lygybė įprastai suprantama kaip paprasčiausia moters ir vyro lygybė. Šis iš sveiko proto kylantis naivumas ir patiklumas kaip tik ir yra galbūt pagrindinis genderistinės ideologijos jėgos šaltinis. Joks protingas ir sąžiningas  žmogus neprieštaraus tam, kad moterys ir vyrai turėtų lygias ekonomines, socialines, kultūrines ir politines teises bei vienodas galimybes realizuoti savo žmogiškuosius poreikius ir gebėjimus. Bet šis natūralus sveiko proto požiūris trukdo perprasti paslėptas genderistinio ideologinio mąstymo apie žmogų prielaidas ir atsispirti patraukliems „žmogaus teisių“ ar „lyčių lygybės“ šūkiams. Jis trukdo, nes neleidžia pastebėti, kad paprasčiausiai nėra ko ginti. Juk genderizmo ideologijos požiūriu nėra nei prigimtinio žmogaus, nei dviejų skirtingų žmonijos lyčių. Akivaizdžiai matomas ir sveikam protui abejonių nekeliantis moterų ir vyrų egzistavimas esąs tik iliuzija, o tikėjimas biologiniais ar biologijos bent iš dalies nulemtais lyčių skirtumais – prietaringu ir stereotipiniu laikomo mąstymo paveldas ir reliktas. 

Kaip tik todėl genderistinė revoliucija skiriasi nuo ankstesnių komunistinių revoliucijų ir yra už jas radikalesnė. Nors ir pretendavusi į totalumą, komunistinė revoliucija vis dėlto iš esmės dar buvo ekonominė ir socialinė revoliucija. Jos reikalo tęsėja ir įpėdinė genderistinė revoliucija persikelia į kitą plotmę – ji tampa biopolitine revoliucija. Apibūdinimas  „biopolitinė revoliucija“ nurodo naują tęsiamos ir gilinamos revoliucijos tikslą – juo tampa siekis išlaisvinti visuomenę ir iš tų tarpusavio santykių, kuriuos buvo įprasta sieti su natūraliais gamtiniais, o pirmiausia – biologiniais lyčių skirtumais. Gamtinę žmogaus prigimtį turinti pakeisti biopolitinė revoliucija vykdoma paradoksaliu būdu – ji tampa užmoju įveikti žmogaus gamtiškumą, arba mėginimu visiškai  paneigti ar panaikinti visas žinomas ir laikytas reikšmingomis žmonių biologines savybes ir skirtumus.

Jei genderizmo ideologijos šalininkams apskritai rūpi kokios nors teisės, tai yra ne žmogaus, o tik antžmogio teisės. Visiškai kitą prasmę šioje ideologijoje įgyja ir „lygybės“ sąvoka. Ši ideologija skelbia ne žmonių, bet individų lygybę. Žmonių lygybės pagrindas yra natūralūs ir todėl niekada visiškai nepanaikinami jų skirtumai. Kaip tik juos turėdamas omenyje Aristotelis tvirtino, jog absoliuti žmonių lygybė neįmanoma iš principo – jie gali būti lygūs tik tam tikru atžvilgiu. Nepripažindamas prigimtinio žmogaus ir pakeisdama jį individu, genderizmas automatiškai nutrina ir ignoruoja natūralius žmonių skirtumus ir todėl gali postuluoti ne santykinę – žmonių, bet absoliučią – individų – lygybę. Tačiau tokia nuo realių skirtumų atsaistyta lygybė yra, griežtai kalbant, tik vienodumo lygybė. Iš tiesų skirtingi gali būti tik žmonės. Individai visada būna vienodi. Jų skirtumai – tik paviršutiniški ir tariami.

Kurdamas vienodžiausią, beveidiškiausią ir pilkiausią visuomenę žmonijos istorijoje genderistinis judėjimas sugeba tai nuslėpti, sukurdamas unikalų reiškinį, kurį galima pavadinti vienodumo įvairove arba įvairovės vienodybe. Šis reiškinys – tai savotiškas bespalvę vienodybę pridengiantis „vaivorykštės“ efektas – įvairovės iliuziją sukuriantis ir palaikantis tariamų ir todėl bereikšmių skirtumų spalvingas fejerverkas.  Šis efektas sukuriamas gana paprastai – trumpą ir skurdų dviejų prigimtinių lyčių asortimentą pakeičia  platus ir iš principo galintis neribotai ilgėti socialiai konstruojamų arba tiesiog „socialinių lyčių“ sąrašas.

Genderizmo ideologai kliaujasi garsiosios orveliškosios dvimintės technologija: jie sugeba pareikšti, kad tokių žmonių lyčių kaip moterys ir vyrai nėra, ir tuo pat metu pateikia ilgiausią ,,socialinių“ lyčių vardyną. Jų sukonstruota ,,socialinės“ lyties sąvoka yra įspūdingas intelektualinio manipuliavimo ar veikiau triuko žaidžiant sąvokinėmis dviprasmybėmis ir jas kuriant pavyzdys: būsimiesiems genderizmo ideologijos adeptams, lygiai kaip ir orveliškosios visuomenė nariams, įskiepijama dvimintė. Jie išmokomi nepastebėti, kad kalbant apie ,,socialines“ lytis yra manipuliuojama pačia ,,lyties“ sąvoka. Vienais atvejais lyg ir duodama suprasti, jog turimos omenyje ,,tikros“, tai yra tradiciškai suprantamos lytys, tačiau kitais atvejais ,,lytys“ tapatinamos tik su įvairiomis ,,seksualinio elgesio orientacijos“ rūšimis. Taigi suplakant ,,lyties“ ir ,,elgesio“ sąvokas  sąmoningai painiojami biologiniai ir socialiniai žmogaus egzistavimo aspektai. 

Lygybės įvairovėje šūkis – tipiškas šios technologijos taikymo pavyzdys: iš tiesų lygybė yra teigiama ir neigiama tuo pačiu metu. Jos siekis ir reikalavimas yra triukšmingai deklaruojamas, tačiau jis iš tiesų yra tik tariamas – tuščias ir todėl beprasmis. Tuo nesunku įsitikinti atlikus paprastą mintinį eksperimentą. Galima dalykiškai svarstyti, kuriais atžvilgiais ir kiek yra lygios ir skirtingos abi lytis – moterys ir vyrai. Ir čia pat galima paklausti: kokiu atžvilgiu ir kokia prasme yra lygūs ,,socialinių“ lyčių atstovai – pvz., aseksualai, biseksualai, transseksualai, bigenderiai, poliamorai ir t. t.? Šitaip paklausus aiškėja, kad dalykiškai mąstyti tokios ,,lygybės“ neįmanoma, nes nėra lyginimui būtino išeities taško – tikrų lyginamų individų skirtumų. Būdami gryni socialiniai konstruktai, šie skirtumai yra bereikšmiai – efemeriški ir tik tariami. 

Anapus tikrovės principo: biopolitinė revoliucija ir poliforminio seksualumo laisvė

Apmąstydamas, kodėl nuslūgo pirmoji komunistinės revoliucijos banga, iškiliausias seksualinės revoliucijos revoliucijos teoretikas H. Marcuse nesėkmę aiškino tuo, kad pati klasikinė marksizmo teorija nebuvo tiek radikali, kad išrautų vieną esminę laisvinamų proletarų ydą – jų mentalinį prisirišimą prie Senojo pasaulio, o kalbant paties Marcuse’es žodžiais – prie “realybės principo“. Konkrečiai minėtoji yda pasireiškia kaip sveiko proto įsitikinimas, kad egzistuoja toks dalykas kaip objektyvi tikrovė. Šio filosofo požiūriu, “naivus“ tikėjimas tikrovės egzistavimu yra revoliucijai pragaištingas, nes iš anksto pasmerkiantis ją žlugti, Senojo žmogaus mąstymo bruožas. Tad būtina visiškai išlaisvinti jį nuo tikrovės. Vienintelė įmanoma tokia išlaisvinimo strategija ir vienintelis tinkamas revoliucinės kovos metodas – tikrąjį, arba laikomą objektyviu, pasaulį privalo pakeisti įsivaizduojamas, arba laisvai kuriamas “iš nieko“, pasaulis.

Todėl klasikinė marksizmo teorija buvo patikslinta – ekonominis ir socialinis marksizmas turėjo virsti nepalyginti revoliucingesniu kultūriniu marksizmu. Šis gerokai pranoksta radikalumu savo pirmtaką – klasikiniame marksizme vis dėlto dar akivaizdžiai esama Senajam žmogui (toks šiuo atžvilgiu dar buvo ir pats Marksas) būdingo tikėjimo tikrovės egzistavimu ir pasaulio objektyvumu liekanų. Kultūrinis marksizmas yra galingiausias ir veiksmingiausias kada nors išrastas teorinis ir praktinis revoliucinės kovos ginklas. Jis numato aiškią strategiją ir viliasi pagaliau radęs būdą iš tiesų susprogdinti Senąjį pasaulį. Užsimota planingai ir metodiškai diegiant į laisvinamųjų žmonių sąmonę šios doktrinos skelbiamas “tiesas“ apie žmogaus prigimtį ir visuomenės tvarką, pamažu ir nepastebimai “išplauti“ paskutinius minėto tikėjimo likučius. Pasak Marcuse’s ir kitų vadinamajai Frankfurto mokyklai priklausiusių ir kritinę socialinę teoriją plėtojusių revoliucijos ideologų, pasiekus šį tikslą Senasis pasaulis ir žmogus pagaliau išnyks. Mat laisvam Naujajame pasaulyje apskritai išnyks pati tikrovė – jame “realybės principą“ turėtų pakeisti ir jo vietą užimti “malonumo principas“.

<…>

Sumanyto “kopernikiško perversmo“ antropologijoje ir socialinėje bei politinėje teorijoje esmę galima nusakyti taip: kadangi “represuotas“ biologiškumas yra “represyvios“ visuomenės pagrindas, būtina iš pagrindų pertvarkyti ir atnaujinti biologinę žmonių santykių sferą. Iš tiesų reikalaujama “panaikinti“ šią sferą šitaip išlaisvinant žmogų iš paties biologiškumo ir praktiškai panaikinant jos įtaką socialiniams žmonių santykiams. Tačiau išlaisvinti žmogų iš biologiškumo įmanoma vieninteliu ir paradoksaliu būdu – visiškai išvaduojant jį iš Senojo proto ir, esą, pasenusių moralės normų kontrolės. Savaime suprantama, kad pirmiausiai turi būti išlaisvintas galingiausias ir svarbiausias – seksualinis instinktas.

Todėl išsivaduojamosios revoliucinės kovos tikslas ir Vakarų civilizaciją susprogdinti turintis dinamitas negali būti niekas kita, o tik “represuotos“ seksualinės energijos visiškas išlaisvinimas. Seksualinė revoliucija yra vienintelė nuosekli ir tikra išsivaduojamoji revoliucija todėl, kad ji atveria kelią nevaržomai “polimorfiško ir perversiško“ seksualumo raiškai. Kadangi seksualinis instinktas esąs iš prigimties “poliformiškas ir perversiškas“, jame glūdi milžiniškas revoliucinis potencialas, nes, pasak Marcuse’s, “atrodo, kad perversijos duoda didesnį promesse de bonheur [pranc. – laimės pažadą] negu “normalus“ seksualumas“. Visuomenė “represuoja“ seksualumą paversdama jį priemone siekti naudingo tikslo. Perversijos jį “išlaisvina“ paversdamos tikslu sau. Todėl jos savaime išreiškia maištą prieš represyvioje civilizacijoje veikiančius efektyvumo ir realybės principus – prieš seksualumo pajungimą gimdymo tvarkai ir prieš šią tvarką įtvirtinančias visuomenės institucijas.

<…>

Šį laisvės rojų galima apibūdinti dar tiksliau. Kertinė visos moderniosios filosofijos problema yra klausimas, kaip atskirti tikrovę nuo sapno, tiesą nuo iliuzijos, daikto mąstymą ir pažinimą nuo karščiuojančios vaizduotės susikurtos haliucinacijos ar miražo. Radikalaus socialinio konstruktyvizmo idėja besivadovaujantis kultūrinis marksizmas ir kritinė socialinė teorija mėgina galutinai “išspręsta“ šią problemą – jis yra paskutinis žingsnis naikinant likusias žmogaus sąmonės ir mąstymo jungtis su Senojo pasaulio tikrove. Šią tikrovę paneigianti polimorfiška-perversiška seksualinė vaizduotė tampa įrankiu, kurį pasitelkus žmogus yra perkeliamas ir nugramzdinamas į malonumo principui palenkto ideologinio sapno pasaulį.

Ir vis dėlto realybės principo panaikinimas ir malonumo principo įtvirtinimas visų įmanomų lytinių iškrypimų pavidalais nėra galutinis ir aukščiausias seksualinės revoliucijos tikslas ir tikroji Naujosios žmonijos, arba Antžmogių, laisvės ir laimės karalystė. Seksualinės perversijos yra ne tik tobulos laisvės ir laimės šaltinis. Jos nurodo į dar aukštesnės laisvės ir palaimos galimybę nei ta, kurią žada pats malonumo principas. Šį principą pranoksta kitas – Nirvanos principas. Jame susipina ir susilieja du – erotinis (seksualinis) ir mirties – instinktai, nes, Marcuse’s žodžiais, “instinktyvus potraukis ieškoti galutinės ir visuminės savirealizacijos regresuoja nuo malonumo principo prie Nirvanos principo“. Taip yra todėl, kad perversijos yra savaiminė nuoroda į galutinį Eroto ir mirties instinkto tapatumą, kai seksualinis instinktas tampa pavaldus mirties instinktui. Svarbu pabrėžti, kad seksualinės revoliucijos teoretikas aiškiai suprato ir nedviprasmiškai pripažino, jog išlaisvinus perversijų praktikavimą, kiltų pavojus ne tik tvarkingai darbo jėgos reprodukcijai, bet galbūt pačiam žmonijos egzistavimui. Ir vis dėlto jo nesustabdė net toks aiškus šito pavojaus suvokimas. Galutinis žmonijos egzistavimo ir istorijos tikslas yra neomarksistinė Nirvana – išnykimo Nebūtyje atveriama absoliuti laisvė ir ištirpimo Nieke suteikiama tobula palaima.

Žmogaus teisės kaip genderistinės revoliucijos ginklas

<…>

Apskritai žmogaus teisės yra Naujojo žmogaus, arba Antžmogio, socialinio konstravimo įrankis. Jos pačios kuriamos iš individų instinktų, potraukių ir troškimų žaliavos ir yra jų pripažinimo bei įtvirtinimo visuomenėje priemonė. Troškimai paverčiami žmogaus teisėmis juos legitimuojant – pripažįstant pagrįstais ir teisėtais. Tai padaroma juos racionalizuojant. Protinga yra tai, kas visuotinai pripažįstama arba kam visuotinai pritariama – tokia būtų glausta racionalizavimo magijos formulė. Ji leidžia racionalizuoti ir legitimuoti kiekvieną iracionalų, amoralų ir net nusikalstamą troškimą – paversti jį racionaliu, moraliu ir net pagirtinu.

Prigimtinio, arba Senojo, žmogaus troškimai yra iš anksto vertinami proto ir moralės požiūriu. Individas, kaip prigimties neturinti tuščia žmogaus abstrakcija, yra visai kas kita: visi jo potraukiai ir troškimai laikomi proto ir moralės požiūriu natūraliais, arba neutraliais, nes nėra jokio jų vertinimo atskaitos taško ar standarto. Todėl įmanoma racionalizuoti ir įteisinti bet kokius, net įprastiniu požiūriu odioziškiausius ar labiausiai pasibjaurėtinus individo potraukius. Praktiniu požiūriu tai reiškia, kad kova dėl vis naujų žmogaus teisių niekada nesiliaus. Prigimtinio, arba Senojo, žmogaus lyties pripažinti ir dėl jos kovoti nereikia. Ji yra savaiminė ir akivaizdi duotybė – žmonės gimsta moterimis arba vyrais. Todėl negali egzistuoti teisė būti moterimi ar vyru – juo labiau kaip žmogaus teisė. Tokia teisė paprasčiausiai absurdiška – neįmanoma reikalauti, kad kas nors pripažintų teisę būti tuo, kuo ir taip savaime esi. Tuo tarpu socialinės lytys nėra duotybės. Jos gimsta žmonių galvose – jas išrandančių individų, bet dažniausiai – lyčių studijų “tyrinėtojų“ ir ideologų vaizduotėje. Egzistuoja neįveikiamas skirtumas tarp prigimtinių lyčių ir šių dirbtinių konstruktų. Jokie natūralūs žmogaus pojūčiai nepatvirtina, kad šie konstruktai nėra tik fantazijos kūrinys. Kol kas niekam nepavyko savo akimis išvysti nė vieno socialinių lyčių atstovo – absoliuti dauguma pasaulio gyventojų aplinkui save vis dar atkakliai regi tik moteris ir vyrus, nors maža dalis jų mėgina savo išvaizda ir elgsena netilpti į šias kategorijas. Maža to, nesama ir jokių socialinių lyčių objektyvų egzistavimą įrodančių mokslo duomenų. Tad lieka tik vienas būdas socialines lytis įtvirtinti visuomenėje – atvira ir šiurkšti jėga, tai yra revoliucinės kovos ir prievartos kelias.

Šios kovos ir prievartos tikslas – priversti visuomenę pripažinti, kad vis išrandamos Antžmogių padermės socialinės lytys yra ne proto susikuriamos fikcijos, bet “iš tiesų“ egzistuoja ir yra tokios pat “realios“ kaip prigimtinės Senojo žmogaus lytys. Šitokia kova gali vykti tik su kovos už lyčių lygybę ir žmogaus teisių vėliava. Retorika apie “pamintas žmogaus teises“ yra vienintelė priedanga, leidžianti paslėpti tikruosius šios kovos tikslus. Apeliuojant į universalias žmogaus teises, pirmiausia mėginama įtvirtinti ir paversti visuotine revoliucinę vis naujų išgalvotų lyčių socialinio konstravimo ir įteisinimo praktiką.

Kadangi kova dėl žmogaus teisių yra revoliucijos varomoji jėga, tiek ši kova, tiek plečiamas žmogaus teisių sąrašas iš principo negali turėti pabaigos. Pasak Marcuse’s, individo libidinė energija yra neišsenkama, o seksualinis instinktas yra beribis erdvės ir laiko požiūriu. Vadinasi, rasis vis nauji seksualiniai troškimai arba – įvardijant tai griežtai ir tiksliai šio teoretiko vartotais terminais – vis naujos seksualinių perversijų formos, kurių atsiradimas automatiškai papildys genderistinio sąjūdžio ginamų žmogaus teisių sąrašą. Būtent todėl seksualinė revoliucija yra permanentinė ir savaime niekada nesustos.

Vis dėlto yra dar svaresnis ir įtikinamesnis įrodymas, kad žmogaus teisės yra ne žmogaus, bet antropologinės ir socialinės inžinerijos būdu kuriamo Antžmogio teisės. Šis įrodymas yra akivaizdus, su juo susiduriama kiekviename žingsnyje, o svarbiausia – jį pateikia patys minėtų teisių gynėjai: jie reikalauja, kad visuomenė – jos dauguma – toleruotų šias teises. Šitoks reikalavimas reiškia, kad žmogaus teisės gali egzistuoti ir išlikti tik dirbtinai kuriamoje ir palaikomoje aplinkoje – ypatingo tolerancijos režimo sąlygomis. Tai savaime prilygsta pripažinimui, kad jos yra inžineriniai konstruktai, kurių gyvybę reikia palaikyti dirbtinėmis priemonėmis. Jeigu šios teisės būtų iš tiesų žmogaus teisės, šitokių priemonių neprireiktų: žmogui natūralūs dalykai paprastai būna priimami ir pripažįstami savaime ir lengvai, jų dažniausiai nereikia niekam primetinėti, juo labiau – įtvirtinti prievarta ir jėga. Būtent ši šiuolaikines žmogaus teises lydinti keistenybė – reikalavimas toleruoti jas ar jų reikalaujančius – ir verčia aiškintis, ką iš tiesų reiškia tolerancijos sąvoka ir kokią visuomeninio gyvenimo tvarką žada valstybiniu lygmeniu Vakarų demokratinėse šalyse vis energingiau įtvirtinamas “politiniu korektiškumu“ vadinamas tolerancijos režimas. Jis yra būtinas ir neišvengiamas todėl, kad žmogaus teisės yra ne tik revoliucinės kovos ginklas, bet tam tikra prasme ir jos tikslas. Jų įgyvendinimas grindžiamas aiškia ir paprasta logika: būsimojo Naujojo žmogaus, arba Antžmogio, teisės gali būti įgyvendintos tik paneigiant ir panaikinant vis dar esamo Senojo žmogaus teises. Naujojo žmogaus teisėms įtvirtinti pasitelkiamas moderniosios tolerancijos principas tampa dar vienu revoliucinės kovos ginklu.

Išlaisvinanti tolerancijos diktatūra

Tolerancijos sąvoka, dėl tos pačios priežasties kaip ir žmogaus teisių sąvoka, yra vienas galingiausių genderizmo ideologinio arsenalo įrankiu. Abi jos yra daugiareikšmės, tad apgaulingai klaidinančios. Žodis tolerancija nuskamba nekaltai ir net patraukliai, nes jį išgirdus pirmiausia kyla asociacijos su pakantumu vadinamajam Kitoniškumui. Ji laikoma moraline ir intelektualine nuostata, įpareigojančia gerbti kitokias pažiūras ar svetimą gyvenimo būdą ir šitaip laiduojančių taikų visuomenės narių sambūvį. Tai yra supaprastinta ir iškreipta samprata, trukdanti suvokti, kad tolerancija yra specifiškai modernus išradimas. Ji skiriasi nuo ankstesnėse visuomenėse egzistavusios pakantos tuo, kad yra ne tik diegiama, įtvirtinama ir palaikoma prievarta, bet ir naudojama kaip kovos su visuomenėje tariamai egzistuojančiais prietarais ir stereotipais ginklas. Kadangi ji nėra natūrali, o primetama visuomenei, tariamo pakantumo šydu besidangstanti tolerancija yra ne taikaus visuomenės sambūvio principas ir pilietinės santarvės pagrindas. Ji veikiau tampa permanentinio pilietinio karo principu ir varomąja jėga. Apskritai galima teigti, kad gelmine tolerancijos principo ištaka yra “naujos tikrovės“ idėja, sukūrusi skirtį ir priešprieša tapo tarp dviejų – Senojo ir Naujojo – pasaulių. Būtent ši skirtis ir priešprieša tapo lemiama sąlyga atsirasti moderniajai “prietaro“, o kartu ir “tolerancijos“ sampratai. Nuolatinė ir nepaliaujama kova su atrandamais vis naujais “prietarais“ yra pagrindinis, bet amžinai it miražas dykumoje tolstantis kovos už visišką tolerantišką visuomenę tikslas.

Šitokia tolerancijos principo kilmė ir jo taikymo būdas lemia, kad apsišvietusia ir pažangia žmonijos ar visuomenės dalimi save laikanti menkutė mažuma mano esanti visapusiškai – dvasiškai, moraliai ir intelektualiai – pranašesnė už visą likusiąją žmoniją ar visuomenę ir turinti ne tik teisę, bet ir pareigą primesti savo pažiūras daugumai. Apsišvietusios arba save tokia laikančios mažumos moralinis ir intelektualinis diktatas “tamsiai“ ir “atsilikusiai“ daugumai – šitaip galima glaustai nusakyti tolerancijos idėjos turinį ir paskirtį nuo XVI a. pradėjusiose modernėti Europos visuomenėse.

Tačiau tolerancijos principas toli gražu ne iš karto atsiskleidė kaip Senojo pasaulio ir žmogaus griovimo ir jų “naujųjų“ pakaitalų kūrimo įrankiu. Kad visiškai išsiskleistų jame iš pat pradžių slypėjusi “laisvinamoji“ galia, reikėjo išgryninti patį šį principą, o tai reiškia – išvaduoti jį nuo įvairių iš Senojo pasaulio paveldėtų prietarų ir stereotipų, trukdžiusių jį panaudoti kovai už pažangos reikalą be jokių intelektualinių ir moralinių apribojimų ir suvaržymų. Tad paties tolerancijos principo gryninimas tęsiasi jau kelis šimtmečius ir galima išskirti net kelis jo “laisvinimo“, o tiksliau – radikalizavimo tarpsnius.

Pirmuoju lūžio tašku šio laisvėjimo kelyje, ko gero, dera laikyti XVII a. prancūzų filosofo P. Bailey atrastą ir paskelbtą žmogaus teisę klysti. Mūsų laikais ši teisė yra visuotinai pripažįstama ir laikoma savaime suprantama, tad jau nėra lengva suvokti, koks revoliucingas ir radikalus žingsnis buvo jos išradimas. Iki tol tolerancijos principas iš esmės dar buvo gynybinis: juo besivadovaujantys žmonės nuoširdžiai tikėjo, jog jų išpažįstamos ir skelbiamos pažiūros yra iš tiesų teisingos ir todėl siekė, kad jos būtų toleruojamos, tai yra nebūtų trukdoma jas laisvai skleisti. Bailey tiesiog apvertė šį dar pernelyg senamadišką ir prietaringą požiūrį: teisę klysti jis supranta kaip teisę sąmoningai skleisti net ir klaidingas žinias, kai iš anksto suvokiama, kad jos yra būtent tokios. Ši naujovė buvo galbūt lemiamas žingsnis revoliucionizuojant tolerancijos principą: pirmą kartą jis buvo atvirai atsaistytas nuo tikrovės ir tiesos.

<…>

Liberali demokratija kaip kapitalistinių visuomenių valdymo forma, palyginti su lengvai atpažįstamu komunistiniu totalitarizmu, iš pažiūros atrodo ir dažniausiai suvokiama kaip tikras laisvės ir tolerancijos rojus. Sunaikinti laisvės rojaus iliuziją susikūrusią ir joje bei ja gyvenančią represyvią visuomenę – šitoks yra filosofo [Marcuse] paskelbtas visą žmoniją turinčios išlaisvinti revoliucijos tikslas. Pati išlaisvinamoji kova turi būti grindžiama ypatinga “ardomąja“ taktika. Ir netrunka paaiškėti, kad toji taktika yra keistai pažįstama. Eidamas savo pirmtakų K. Markso ir V. Lenino pramintu keliu, Marcuse savo revoliuciniame manifeste taip pat pabrėžia, kad kapitalistinės visuomenės pripažįstamos ir joje veikiančios demokratija, laisvė ir tolerancija esančios grynai formalios, taigi – netikros. Tad sukurti tikrą demokratiją įmanoma tik pasitelkus, anot jo, “tariamai nedemokratišką“ taktiką. Pasak Marcuse’s, besiskelbiančioje demokratine kapitalistinėje Vakarų visuomenėje egzistuojanti ne tikra, bet “represyvi“ tolerancija. Tai esanti “nediskriminuojanti“ tolerancija, pripažįstanti visus visuomenėje egzistuojančius požiūrius. Tačiau kaip tik dėl šitos priežasties ji ir esanti “įverginanti“ ir “represyvi“ – nes savaime ir natūraliai įtvirtina esamą santvarką palaikančias visuomenės narių daugumos pažiūras. Taigi šitokia tolerancija yra visuomenės pavergimo ir esamų hierarchinių galios santykių įtvirtinimo bei jų įamžinimo įrankis.

Yra tik vienas revoliucinės kovos ginklas, teikiantis vilčių sugriauti represyvią nelaisvą visuomenę. Šis ginklas – tai “išlaisvinanti“, arba “diskriminuojanti“, tolerancija. Marcuse’s garbei reikia pasakyti, kad jis, skirtingai nei kiti to meto neomarksistinės kultūrinės revoliucijos teoretikai ir juo labiau nei šių dienų naujosios kairės bei genderistinio politinio sąjūdžio ideologai ir vadai, negudravo ir neslapukavo, o sąžiningai ir atvirai įvardijo “išlaisvinančios tolerancijos“ taktikos esmę ir ją taikant siekiamą tikslą: “Taigi išlaisvinanti tolerancija reikštų netoleranciją dešiniųjų sąjūdžiams ir toleranciją kairiųjų sąjūdžiams“. Ši glausta ir tiksli formuluotė nepalieka vietos jokioms dviprasmybėms, abejonėms ar prieštaringoms interpretacijoms: “išlaisvinanti“ arba “diskriminuojanti“ tolerancija negali būti niekas kita, o tik į naująją kairę susitelkusių pažangiųjų jėgų ideologinė ir politinė diktatūra.

<…>

Marcuse’s revoliucinė programa nuosekliai įgyvendinama. Vakarų šalys pamažu ir užtikrintai slenka link diskriminuojančios tolerancijos diktatūros. Keistas eufemizmas “politinis korektiškumas“ – toks yra iš inercijos vis dar dažniausiai vartojamas ir šios diktatūros esmę turintis nuslėpti nedemokratinio režimo vardas. Vadinamoji tolerancija yra svarbiausias šio režimo ginklas – pagrindinis ir veiksmingiausias piliečių mąstymo ir elgesio kontrolės įrankis. Ji galėjo tapti tokiu ginklu todėl, kad pats tolerancijos principas turi jo prigimtyje užkoduotą milžinišką griaunamąjį potencialą. Iš pat pradžių jis buvo nukreiptas prieš Senąjį žmogų. Sunaikinti šį žmogų kaip tik ir buvo visų moderniųjų revoliucijų visuomenei primetamų tolerancijos režimų svarbiausia paskirtis ir tikrasis tikslas. Tolerancija buvo ir tebėra būdas priversti žmogų paneigti savo prigimtį išugdant jam ypatingą nejautros ar abejingumo nuostatą tam, kas Vakarų kultūroje buvo laikoma gyvenimu pagal proto ir moralinio orumo reikalavimus.

Prievarta diegiant toleranciją, kryptingai ir nuosekliai siekiama perdirbti žmogų – tiesiogine to žodžio prasme sulaužyti jo prigimtį, kalbančią sveiko proto ir sąžinės balsu. Šį balsą pirmiausia ir stengiamasi užgniaužti bei nutildyti. Kaip tik dėl šios priežasties visos laisvės ir tolerancijos šūkius ir pažadus skelbusios revoliucijos buvo prievartinės ir smurtinės. Tačiau per jas panaudotos prievartos ir smurto mastai skiriasi. Tai lemia mažiausiai du veiksniai – visuomenės dalies, priskiriamos Senųjų žmonių kategorijai, santykinis dydis ir pažangių idėjų atotrūkio nuo visuomenėje vyraujančių nuostatų ir pažiūrų mastas. Šiuo atžvilgiu dabartinė neokomunistinė genderistinė revoliucija neišvengiamai turi pranokti visas savo pirmtakes.

<…>

Tolerantiškos neapykantos spalvos

“Politkorektiškos demokratinės“ ir “represinės totalitarinės“ visuomenės pamatiniai valdymo principai ir net metodai yra tie patys – jie skiriasi tik techninėmis detalėmis.

Piliečių santarvė ir solidarumas visais laikais buvo laikomi bet kurios visuomenės narius saistančiu ryšiu ir pagrindiniu bet kurios politinės bendruomenės ar valstybės galios šaltiniu. Totalitarinėse santvarkose juos pakeičia visuotinis karas ir priešiškumas – jie nėra paviršutiniškas ir atsitiktinis gyvenimo tokiose santvarkose bruožas. Iš tikrųjų neapykanta tampa pamatiniu totalitarinės visuomenės organizavimo ir valdymo principu. Tai reiškia, kad tokia visuomenė apskritai nepajėgia egzistuoti ir būti veiksmingai valdoma, jeigu nėra priešo, su kuriuo būtina nuolatos kovoti. Tokiomis sąlygomis neapykantos taikiniu tampantis priešas ir nuolatinio karo su juo būsena nėra blogis. Priešingai, tai yra besąlygiškas gėris – tvirčiausias tokios visuomenės egzistavimo laidas ir būtina jos veiksmingo valdymo sąlyga. Priešo ir neapykantos objekto vaidmuo atitenka “menkaverčiam, išnaudotojiškam ir parazitiniam elementui“, kuris ideologiškai ir politiškai atrandamas arba išrandamas priklausomai nuo konkrečių kiekvienos totalitarėjančios šalies ar visuomenės ypatybių.

Tačiau sukurti tokį priešą įmanoma tik vienu atveju – atsisakant vieningos žmonijos vaizdinio. Šito reikia todėl, kad totalitariniams režimams tinka ir yra reikalingas ne bet koks, o ypatingas – absoliutus priešas, kurio atžvilgiu atitinkamai tampa įmanoma beribė neapykanta. Sukurti tokį priešą ir įkvėpti tokią neapykantą įmanoma vieninteliu būdu – tik nuosekliai taikant ir iki galo įgyvendinant tolerancijos principą. Mat tik vadovaujantis tolerancijos nuostata, įmanoma visiškai išsilaisvinti iš senosios moralės “prietaro“ – pareigos griežtai individualiai vertinti kiekvieno žmogaus poelgius ir veiksmus vadovaujantis bendrais, tai yra vienodais ir visiems be išimties žmonėms taikomais vertinimo matais. Toks reikalavimas reiškė, kad žmogus gali būti moralus nepriklausomai nuo visų kitų jo savybių – lyties, kilmės, turtinės ir socialinės padėties ir pan. Tokia moralė iš principo neleido pagrįsti ir pateisinti Naujojo žmogaus architektams gyvybiškai svarbios Antžmogio ir ikižmogio skirties, todėl neišvengiamai turėjo būti paskelbta atgyvena. Šią moralę paneigiantis ir griaunantis tolerancijos principas yra įrankis, leidžiantis individualų moralinį kiekvieno asmens vertinimą pakeisti iš esmės grupinės ar kolektyvinės atsakomybės principu. Asmens vertinimą ir plačiau – jo kaip žmogaus statusą pradeda lemti ne jo paties moralinės savybės ir ja objektyvuojantys bei atspindintys konkretūs poelgiai ir veiksmai, bet priklausomybė tam tikrai pagal ideologinius-politinius kriterijus apibrėžiamai ir identifikuojamai grupei.

Šitaip abstrakčiai vertinamos ištisos žmonių kategorijos automatiškai atsiduria anapus tikrosios žmonijos ribų ir tampa jos priešais arba tiesiog nevisaverčiais ikižmogiais, kurių atžvilgiu galima be skrupulų teoriškai ir praktiškai taikyti “diskriminuojančios tolerancijos“ principą. Teorinis pagal išankstinius kriterijus atrinktų žmonių nuvertinimas nuosekliai turi baigtis “tolerantišku“ jų diskriminavimu, o galiausiai – fiziniu naikinimu. Pasikeičia pats neapykantos pobūdis. Kad ir kokiomis atgrasiomis ir žiauriomis formomis istorijoje reikšdavosi įprastinė žmogiška neapykanta, ji vis dėlto būdavo ne absoliuti, bet santykinė – vis dar žmogiška, nes būdavo bent iš dalies suprantami ją įkvėpdavę motyvai ir priežastys. Kitaip tariant, jos santykinumas reiškiasi tuo, kad, nepaisant neapykantos stiprumo, jos taikinys vis dėlto dar buvo suvokiamas ir vertinamas kaip žmogus. Tuo tarpu diskriminuojančiai tolerantiška Antžmogių neapykanta ikižmogiams yra visiškai kitokia. Būdama atsaistyta nuo neapykantos konkretaus asmens savybėms ir poelgiams, taigi būdama abstrakti ir nuasmeninta, ji apskritai yra tolerantiška arba išžmoginta neapykanta. Tokia tolerantiška neapykanta – tai abejinga ir šalta nuostata, leidžianti be žmogiškai išgyvenamos neapykantos naikinti ikižmogių kategorijai priskirtas tik žmogaus pavidalą turinčias būtybes. Skirti žmogišką ir tolerantišką neapykantą yra svarbu. Žmogiška neapykanta iš principo nepajėgi sukurti absoliutaus priešo – visada išlieka nors šiokia tokia tarpusavio supratimo, susikalbėjimo, kompromisų ir sugyvenimo galimybė. Absoliutų priešą sukuria tik tolerantiška neapykanta, įkūnijanti Antžmogių ir ikižmogių nebendramatiškumo idėją, kuri reiškia, kad dviem begalinės prarajos atskirtoms žmogišką pavidalą turinčių būtybių rūšims paprasčiausiai neužtenka vietos po saule ir viena iš jų turi būti “be pykčio“ pašalinta.

Absoliutaus priešo kategorija visada būna plati ir apibrėžiama itin lanksčiai. Į ją asmenys įtraukiami pagal laisvai pasirenkamus bei kaitaliojamus ideologinius-politinius atrankos kriterijus ir atsižvelgiant į konkrečius režimo poreikius bei jo keliamus tikslus. Priešais gali tapti ne tik bet kuris ikižmogių sluoksnis, bet ir nemalonėn pakliuvę patys revoliucingi Antžmogiai ar jų grupės. Vokiškojo nacionalsocializmo ideologams absoliutūs žmonijos priešai – “engėjai“ ir “parazitai“ – pirmiausia buvo žydai, o po jų – kitos menkavertėmis laikomos grupės. Komunizmo doktrinoje ir praktikoje taip pat egzistavo priešų gradacija ir hierarchija. Pirmiausia jais tapdavo “stambieji dvarininkai ir kapitalistai“, vėliau teroro teroro bangos užliedavo vis platesnius “vidutinės ir smulkiosios buržuazijos“ sluoksnius, kol galiausiai išsekus priešų rezervui, jų sąrašuose atsidurdavo net varguoliai.

Vis dėlto didžiausias potencialas maksimaliai išplėsti absoliučių žmonijos priešų ribas glūdi būtent genderizmo ideologijoje. Kad ir kokie dirbtiniai, savavališki ir takūs buvo nacionalsocialistų ir komunistų taikyti “rasinio grynumo“ ir “proletarinės kilmės“ kriterijai, jie vis tik turėjo šiokius tokius referentus pačioje tikrovėje ir tam tikra prasme vis dar buvo ar bent jau pretendavo būti objektyvūs. Genderizmo ideologija daro neišvengiamą slinktį galutinio ir absoliutaus subjektyvizmo link, nes “priešo“ atpažinimo kriterijus persikelia į sąmonės, tai yra į mąstymo plotmę. Tokia slinktis atveria kelią paskelbti žmonijos priešais absoliučią daugumą “neteisingai mąstančių“ jos narių. Jais neišvengiamai tampa visi sveiku protu besivadovaujantys žmonės, nepajėgiantys atsikratyti “prietaro“, jog asmens lytis vis tik yra ir biologinė duotybė, bet patikėti genderistinių “mokslininkų“ ir ideologų skelbiamomis “tiesomis“, kad yra ne moteriškoji ir vyriškoji žmonių lytys, o neapibrėžtas ir neapibrėžiamas – nes nuolat besikeičiantis – vis naujai “atrandamų“ ir “socialiai sukonstruojamų“ lyčių skaičius.

Antra vertus, genderizmo ideologijai, kaip ir jos pirmtakėms, taip pat reikia šalininkus sutelkiančio ir įkvepiančio negailestingai kovai neapykantos objekto – konkretaus ir lengvai atpažįstamo priešo. Šis priešas seniai atrastas ir aiškiai įvardytas. Kaip gerai žinoma, ne tik genderistams, bet ir visam naujosios kairės sąjūdžiui pagrindiniai ir didžiausi žmonijos išnaudotojai ir parazitai yra viena tikslinės neapykantos taikiniu pasirinkta žmonių grupė, paprastai apibūdinama santrumpa WCHM (white Christian heterosexual male) – baltieji krikščionys heteroseksualūs vyrai. Taigi kiek genderistinis “absoliutaus priešo“ atpažinimo kriterijus nesiejamas tik su “klaidingu mąstymu“ lyčių klausimais, o yra objektyvuojamas ir per šias minėtos grupės charakteristikas, tiek jį galima laikyti tam tikru biologinių ir socialinių kriterijų deriniu. Tačiau biologinius priešų atpažinimo ir atrankos kriterijus numatė nacionalsocialistinė, o socialinius – komunistinė ideologija. Ši aplinkybė leidžia daryti netikėtą ir stebinančią – tačiau tik iš pirmo žvilgsnio – išvadą, kad pati genderizmo ideologija iš esmės yra ne kas kita, o šių dviejų ideologijų ypatinga sintezė – keista jų elementų samplaika ir kratinys.

Akivaizdžios šios ideologijos sąsajos ir bendri bruožai su abiem minėtomis ideologijomis lemia, kad naujosios kairės ir jos segmento LGBT sąjūdžio pastangomis visose Vakarų šalyse įtvirtinamas politinio korektiškumo režimas negali būti niekas kita, o tik radikaliu visuomenės supriešinimu, permanentiniu “ateities“ Antžmogių ir “praeities“ ikižmogių karu, neapykanta ir smurtu grindžiama “pažangiųjų jėgų“ totalitarinė diktatūra. Kaip ir visos tironijos bei diktatūros, politinio korektiškumo režimas įsitvirtina ir stengiasi stiprinti savo valdžią griaudamas visuomenės solidarumą ir ardydamas bendradarbiavimu, tarpusavio pagalba ir pasitikėjimu grindžiamus žmonių ryšius. Tikslingai kuriama atomizuota, susiskaldžiusi, susipriešinusi ir susvetimėjusi visuomenė, kurioje trukdoma arba atvirai draudžiama mąstyti bendražmogiškomis kategorijomis ir veikti vadovaujantis visiems vienodai galiojančios moralės principais.

Nusakant šią moralinio suskilimo ir dvilypumo būklę Markso ar Nietzshe’s vartotais terminais, randasi moralinis pliuralizmas, realiai reiškiantis, kad ne tik pripažįstamas pažangios ir atgyvenusios moralės nelygiavertiškumas, bet steigiama ir pačių žmonių moralinio vertingumo hierarchija, kurios išraiška yra griežtai skiriamos buržuazinė ir proletarinė, arba “ponų“ ir “vergų“ moralės, atvirai numatančios ir legitimuojančios galimybę skirtingai traktuoti “moraliai nelygiaverčius“ žmones. Intelektualinėje plotmėje pirmiausia sugriaunamas bendruomeninius ryšius kuriantis ir visuomenę saistantis bei telkiantis istorinis pasakojimas. Nacionalsocializmo ir komunizmo laikais visuotinė žmonijos istorija pranyko rasių ir klasių kovos pasakojimuose. Liberalkomunistinė naujosios kairės ideologija bendražmogišką istoriją išskaido ir ištirpdo vadinamajame “pliuralistiniame istoriniame pasakojime“ – vis pildomoje puokštėje istorinių pasakojimų apie įvairių ir – įsidėmėtina – nuolatos gausėjančių pavergtų ir engiamų mažumų patirtas kančias ir jų neįkainojamus, bet deramai neįvertintus nuopelnus žmonijai. Šitaip dangstantis įvairovės, pliuralizmo ir tolerancijos šūkiais, visuomenėje be perstojo sėjami visuotinio susipriešinimo ir neapykantos daigai.

Homofobijos “juodbaltė“

Nėra abejonių, kad politinio korektiškumo režimo raida ir konkrečios jo raiškos formos lemiamai priklausys nuo to, kaip sėkmingai bus “šviečiama“ visuomenė. Juo daugiau jos narių “savanoriškai“ persiims visais įmanomais propagandos būdais diegiama genderistine ideologija ir taps įsitikinusiais bei nuoširdžiais jos išpažinėjais, juo mažiau prireiks atviro politinio ir teisinio slopinimo ir persekiojimo, o moralinio ir psichologinio kitaminčių spaudimo ir terorizavimo kampanijos bus retesnės ir švelnesnės. Tačiau “švietimo“, tai yra ideologinio indoktrinavimo, priemonės paprastai nebūna visagalės. Tad labai tikėtina, kad ateis laikas, kai teisinė giljotina pasirodys esanti nepakankama ir bus griebtasi fizinės giljotinos – griežtų represijų prieš genderistinės ideologijos ir praktikos priešininkus. Neverta spėlioti, koks galėtų būti tokių represijų pobūdis ir mastas. Tačiau visiškai akivaizdu, kad politiškai korektiška genderizuojama visuomenė įgis vis daugiau ankstesnėms totalitarinėms visuomenėms būdingų bruožų.

Vienas atgrasiausių iš jų – visuotinis piliečių susidvejinimas ir veidmainiavimas, kai viešai išsakomos pažiūros prieštarauja tikriesiems asmens įsitikinimams. Beveik nerizikuojant apsirikti, galima prognozuoti, kad, kaip ir XX a. komunizmo laikais, yra tik laiko klausimas, kada genderistinę “meilę įvairovėje“ šlovinančios masinės demonstracijos taps oficialiais valstybinės reikšmės renginiais, o visuotinis dalyvavimas jose virs “savanoriškai privaloma“ kiekvieno “politiškai sąmoningo“ piliečio pareiga. Lygiai taip pat jau dabar pažangiausiose šalyse septynmyliais žingsniais artėjama prie komunistinėje SSRS egzistavusios būtinybės sukurto ir klestėjusio įpročio slėpti savo pažiūras net nuo šeimos narių. Atsakydami į mažamečio vaiko klausimą, ar sutikta gatvėje dviejų dėdžių arba tetų “šeima“ yra tokia pati kaip iš mamos ir tėčio sudaryta šeima, tokio vaiko tėvai bus priversti spręsti sunkų ir atsakingą galvosūkį. Aiškindami savo atžalai, kad visos šeimos yra “tokios pat“, jie apgaudinės jį ir meluos sau patiems, o pasakę tiesą, turės prigrasinti jį neprasitarti ir visur išsakyti politiškai korektišką požiūrį, nes priešingu atveju galimos pasekmės visai šeimai.

Tačiau iš tikrųjų svarbios ne šios artėjančio neototalitarinio košmaro detalės. Kur kas svarbiau yra tai, kad genderistiniame pasaulyje, į kurį judama su vis didėjančiu pagreičiu, visokeriopa prievarta bus neabejotinai nuožmesnė negu visose iki šiol egzistavusiose totalitarinėse santvarkose. Visai tikėtina, kad prievartos formų įvairove, mastais ir žiaurumu šis pasaulis pranoks net ir lakiausią vaizduotę turėjusių autorių aprašytas distopijas. Tokio pasaulio spiritus movens [lot. – organizatorius] gali būti tik viską persmelkianti neapykanta. Mat genderizmo ideologijos skelbiama “tolerancija“ yra tik paslėpta neapykantos principo išraiška. Toji neapykanta yra totalinė ir absoliuti. Kadangi ji nukreipta prieš Senąjį pasaulį bei žmogų ir yra beatodairiško troškimo juos be išlygų naikinti šaltinis, jos persmelktame genderistiniame pasaulyje nėra vietos net menkiausiems kompromisams, leidžiantiems kaip nors sugyventi ateities Antžmogiams ir praeities ikižmogiams. Atrodytų, nuslėpti tokią neapykantą yra neįmanoma. Tačiau taip manyti reiškia nuvertinti orveliškosios “dvejamintės“ galimybes. Genderizmas – nuosekliausia ir nuožmiausia iš kada nors egzistavusių neapykantos žmogui ir jo naikinimo ideologijų – yra išbalinamas ir paverčiamas tolerancijos ar net meilės šaukliu. Tam panaudojama vadinamoji “juodbaltė“ – dar vienas iš orveliškos “dvejamintės“ manipuliacinio arsenalo pasitelkiamas įrankis: “Kalbant apie priešininką, jis reiškia įprotį įžūliai tvirtinti, jog juoda yra balta, prieštarauti aiškiems faktams. Kalbant apie partijos narį, jis reiškia ištikimą norą pasakyti, kad juoda yra balta, kai to reikalauja partijos drausmė. Bet kartu tai reiškia ir sugebėjimą tikėti, jog juoda yra balta, dar daugiau – suvokti, jog juoda yra balta, ir pamiršti, kad kada nors esi manęs atvirkščiai.“

Reikia pripažinti, kad “juodbaltės“ technologija yra itin veiksminga. Šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje jau yra įtikinti, kad genderistinės revoliucijos šaukliai ir kėlėjai yra meilės ir taikos balandžiai, o jos kritikai ir priešininkai – neapykantos ir karo vanagai. Šitoks vaizdinys sukurtas ir masiškai įtvirtintas genderizmo ideologijos užvaldomų visuomenių sąmonėje. Tai buvo pasiekta manipuliuojant faktais ir sistemingai eksploatuojant homofobijos ir neapykantos mažumoms mitą. Šio racionaliai konstruojamo, nieko bendro su tikrove neturinčio mito galia ideologiškai indoktrinuoti ir apakinti juo patikėjusias aukas stulbina. Tokie žmonės tampa tikrais genderistinės “dvejamintės“ įkaitais, nes nebepajėgia įžvelgti tiesiog akis badančio paradpkso.

Viena iš kertinių genderizmo ideologijos dogmų yra ta, kad neva visais laikais, o ypač šiuolaikinėse visuomenėse, tvyro masinis priešiškumas ir neapykanta “netradicinės seksualinės orientacijos“ asmenų atžvilgiu. Tačiau neapykanta, kaip ir bet kuri aistra, dėl pačios savo prigimties yra veikli, o kalbant paprasčiau, ji veikia kaip žmonių poelgių ir veiksmų varomoji jėga. Vadinasi, ji neišvengiamai privalėtų reikštis masiniais ir nuolatiniais priešiškumo ir smurto prieš “seksualines mažumas“ proveržiais visais laikais ir visose jos valdomose visuomenėse. Tačiau visoje žmonijos istorijoje neįmanoma rasti faktų, galinančių patvirtinti kada nors buvus tokio pobūdžio ir masto priešiškumo ir smurto proveržius. Reikia pabrėžti: turimi omenyje sociologiniu ir istoriniu požiūriu reikšmingi faktai, o ne privataus ir buitinio pobūdžio konfliktai seksualinės orientacijos pagrindu, niekuo iš esmės nesiskiriantys nuo banalių individų konfliktų bet kurioje visuomenėje, kuriuos generuoja kitos kasdienės bei įprastinės priežastys ir veiksniai. XXI a. Vakarų visuomenės taip pat nėra homofobiškesnės ar netolerantiškesnės negu pastarųjų dviejų šimtmečių moderniosios ar net tradicinės visuomenės.

Tačiau vienu atžvilgiu šiuolaikinės visuomenės iš tiesų skiriasi nuo ankstesniųjų. Jose tikrai egzistuoja reiškinys, kuriuo ideologiniais ir politiniais tikslais uoliai spekuliuoja genderistinė propaganda. Visose genderistinės revoliucijos apimtose visuomenėse tvyro sunkiai tramdoma, baugi ir prislopinta , bet gerai juntama neapykanta. Ji pratrūksta ir dažniausiai išsilieja žodžiais, kurių ši propaganda stveriasi it skęstantis žmogaus šiaudo, ir vadina “neapykantos kalba“ bei įrodinėja esant tikromis neapykantos seksualinėms mažumoms apraiškomis. Tačiau, kaip minėta, ši neapykanta yra savita ir net keista: ji praktiškai niekada neprasiveržia realiais ją įkūnijančio priešiškumo ar juo labiau fizinio smurto veiksmais prieš “nekenčiamųjų“ grupei priklausančius asmenis.

Tokią keistenybę būtina paaiškinti. Tai, ką genderistinė propaganda lengva ranka įvardija esant “neapykanta mažumoms“, iš tikrųjų yra abstrakti neapykanta. Ji abstrakti tuo požiūriu, kad tai yra neapykanta ne konkretiems žmonėms, o neapykanta pačiai genderizmo ideologijai. Žodžiai “nekenčiu gėjų“ ar “nekenčiu homoseksualų“ iš tikrųjų reiškia tą patį, ką XX a. “nugalėjusio socializmo“ visuomenėse reikšdavo žodžiai “nekenčiu komunistų“ ar “nekenčiu bolševikų“. Tačiau genderistinė ideologija pranašesnė už savo pirmtakę komunistinę ideologiją tuo, kad ji yra “biologizuota“ ir leidžia šį panašumą gana lengvai paslėpti. Tradicinis komunizmas buvo ekonominės ir socialinės revoliucijos teorija, todėl išgirdus žodžius “nekenčiu komunistų“ būdavo akivaizdu ir lengvai suprantama, kad tokiais žodžiais įvardijami ne konkretūs asmenys, bet abstrakčiai nusakomi visi šios doktrinos išpažinėjai ir šalininkai.

Genderizmas gi perkelia revoliuciją iš ekonominės-socialinės į gilesnę, tai yra biologinę, visuomenės ir žmogaus egzistavimo, o pirmiausia – šeimos ir lyčių santykių plotmę. Toji revoliucija siekia sukurti tai, ką, kalbant itin tiksliai, reikėtų vadinti genderistine santvarka ir joje gyvenančia genderistine visuomene. Tačiau senąjį žodį sex pakeitusi gender sąvoka yra socialinis konstruktas. Ji yra tokia dirbtinė bei nenatūrali ir tiek atitrūkusi nuo kasdienės kalbos, kad jos tikrąjį – ideologinį ir politinį – turinį ir prasmę kone visiškai užgožia ir paslepia “sveikam protui“ artimesnės ir lengviau suvokiamos “biologinės“ jos konotacijos. Ši aplinkybė genderizmo ideologams ypač naudinga ir palanki, nes leidžia nesunkiai sukurti ir palaikyti jų skleidžiamą propagandinį mitą maitinančią iliuziją, kad neapykantos taikinys yra ne genderizmo ideologija, o konkretūs seksualinių mažumų atstovai.

<…>

Genderistinė revoliucija kaip Vakarų pasaulio sutemos

Genderistinės revoliucijos užkluptas Vakarų pasaulis yra atsidūręs ant lemtingo slenksčio. Jeigu ši revoliucija nebus sustabdyta ir galutinai laimės, trys totalitarinės orveliškos visuomenės principai ir šūkiai “Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga“ negrįžtamai taps šio pasaulio tikrove. Ši revoliucija – naujausias ir radikaliausias žmonijos istorijoje antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Ja turi būti sukurtas absoliučiai Naujas žmogus, visiškai išlaisvintas iš Senojo žmogaus prigimties, tai yra iš visų savo gamtinių/biologinių sąlygotumų ir apribojimų. Toks yra viešai įvardijamas šios revoliucijos tikslas.

Tačiau už jo slypi kur kas konkretesni ir praktiškesni šią revoliuciją sumaniusių ir įgyvendinančių jėgų tikslai. Pirmasis iš jų yra politinis: eksperimentuojant siekiama išsiaiškinti, kokiu mastu žmogus gali būti paverstas “žmogiška medžiaga“, arba kiek jis gali tapti lengvai minkomu moliu, iš kurio lipdomi inžinierių vaizduotėje gimstantys įvairūs Naujojo žmogaus pavidalai, o pirmiausia – vis naujos socialiai sukonstruotos lytys. Antrasis tikslas yra ekonominis: konstruojant ir teisiškai bei politiškai įtvirtinant vis naujas socialines lytis, laiduojamos palankiausios sąlygos plėtoti ir klestėti ištisai verslo šakai – pasakiškai pelningai pagalbinės reprodukcijos industrijai.

Galima teigti, kad būtent genderizmo sąjūdis idėjinėje ir praktinėje plotmėje tobuliausiai įgyvendino jau XX a. septintajame dešimtmetyje išpranašautą “rytietiško“ komunizmo ir “vakarietiško“ kapitalizmo principų konvergenciją ir sintezę, kurių tiesioginė išraiška ir tapo ne iš karto pastebima, bet dėl to ne mažiau tvirta naujosios kairės ir naujosios dešinės sąjūdžių politinė sąjunga. Ši sąjunga iš tiesų nelengvai pastebima, nes naujosios kairės vykdoma arši kapitalistinės rinkos visuomenės kritika veikia kaip ideologinė širma, slepianti gelminį abiejų sąjūdžių sinerginį ryšį: juo atkakliau ginamos ir plečiamos seksualinių mažumų teisės, juo daugiau sukonstruojama ir įtvirtinama socialinių lyčių, juo sparčiau randasi ir didėja galimybės surinkinti ir komerciniais tikslais suprekinti vis naujus ir be perstojo augančius tokioms mažumoms priklausančių individų polinkius bei poreikius. Tik šiuo ryšiu įmanoma paaiškinti iš pažiūros keistą faktą, kad totalitarines komunistines idėjas skelbiantis ir reikalaujantis sugriauti kapitalizmą naujosios kairės sąjūdis ne tik toleruoja, kaip kad geriausiu atveju būdavo anksčiau, bet uoliai remia naujosios dešinės ginamas “laisvos rinkos vertybes“ ir tą pačią kapitalistinę santvarką įsipareigojusią saugoti Vakarų šalių valdžią.

Totalitarinės naujosios kairės pastangomis įtvirtinama liberalmarksistinė ideologija, kurios kertinis sandas ir radikaliausia išraiška yra genderizmas, visų pirma yra kultūrinės revoliucijos ideologija, įkvepianti pažangiųjų jėgų kariaujamą totalinį karą prieš tradicinę Vakarų kultūrą. Šio jau kelis dešimtmečius vykstančio aršaus karo padarinys yra Vakarų pasaulį ištikusi kultūrinė ir intelektualinė krizė. Genderistinei revoliucijai stiprėjant ir laimint vis naujas pergales, įsitvirtina ir griežtėja politinio korektiškumo režimas jos užvaldomose šalyse. Ankstesnę kovą su tradicine Vakarų kultūra, iki tol vykusią daugiausia idėjinėje intelektualinėje plotmėje, keičia “išlaisvinančios tolerancijos“ principu grindžiamas ir legitimuojamas teisinis bei politinis tos kultūros išstūmimas į viešosios erdvės užribius.

Praktiškai tai įgyvendinama pasitelkiant seniai žinomą būdą – visose kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo srityse taikoma pagal politinio korektiškumo kanonus sustyguota cenzūra, savo mastais ir griežtumu niekuo nenusileidžianti vadinamosiose nelaisvose šalyse veikiančiai cenzūrai. Nuo jos visada ir visur pirmiausiai nukenčia kultūra, o labiausiai skurdinamos ir žlugdomos humanitarinės ir socialinės žinijos bei meno kūrybos ir sklaidos sritys. Dabartinis Vakarų kultūros nuosmukis ir intelektualinis sąstingis, nors jį lemia ne viena priežastis, didele dalimi yra būtent tokios cenzūros plitimo ir stiprėjimo rezultatas.

Ypač krinta į akis ir paradoksaliausiai atrodo akademinės ir mokslo sričių nuosmukis. O paradokso esmė ta, kad besiskelbiančiojo siekiančia pažangos ir mokslo vardu kovojančia su praeities tamsa, prietarais ir stereotipais visuomenėje vis labiau varžomi ir užgniaužiami laisvi moksliniai tyrinėjimai. Pats mokslas virsta pažangos ideologijos tarnu tokiu mastu, kokiu save esant negalėjo net susapnuoti “tamsiaisiais viduramžiais“ teologijos tarnaite laikyta filosofija. Kaip žinoma, totalitarinėje Sovietų Sąjungoje genetika buvo paskelbta “buržuaziniu pseudomokslu“ ir oficialiai uždrausta. Demokratinėse Vakarų šalyse tokių formalių draudimų nėra, tačiau tai anaiptol netrukdo varžyti mokslo subtilesniais būdais. Viena iš šiam tikslui pasitelkiamų politiškai korektiškų priemonių yra tyliai neskiriamas arba smarkiai ribojamas politiškai nekorektiškų mokslinių tyrimų finansavimas. Vakarų šalyse tapo įprasta neduoti lėšų tiems lyčių arba biologijos tyrimų projektams, kurie kelia grėsmę genderizmo ideologijos skelbiamai ir norimai visuotinai primesti antimokslinei fikcijai – kertinei šios ideologijos “socialiai konstruojamos lyties“ dogmai. Apskritai šitokia griežtos, bet sunkiai pastebimos ideologinės kontrolės praktika prasismelkė į visas Vakarų pasaulio kultūros sritis: norint sėkmingai įgyvendinti bet kuriuos projektus ir kūrybinius sumanymus, privaloma laikytis “teisingos ideologinės linijos“, o už nukrypimus nuo politinio korektiškumo standartų yra “švelniai“, bet dėl to ne mažiau žiauriai baudžiama. Šioms slopinimo praktikoms plečiantis ir vis labiau įsitvirtinant, Vakarų pasaulis strimgalviais ritasi į ideologinio obskurantizmo prarają.

Genderistinės Nirvanos principas ir Niekio praraja

Tačiau politinio korektiškumo režimo griaunamasis potencialas ir žlugdantis poveikis Vakarų civilizacijai iš tikrųjų yra neišmatuojamai didesnis. Naujosios kairės sumanyta ir vykdoma pasaulinė liberalmarksistinė revoliucija yra totalinė griežčiausia šio žodžio prasme – metafizinė, ontologinė ir antropologinė. Galutinis jos tikslas yra radikaliai perkeisti tikrovę arba, nusakant jį Marcuse’s žodžiais, pakeisti Realybės principą Malonumo principu. Šios formuluotės prasmė vis dar nėra aiškiai suvokta intelektualiniu ir tinkamai įvertinta politiniu požiūriu. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo esanti tik kertinės modernybės idėjos, kad būtina iš pagrindų sugriauti Senąjį pasaulį ir jo vietoje nežinia iš ko – gal iš nieko? – pastatyti Naują pasaulį parafrazė. Vis dėlto atidesnis žvilgsnis į tokias politinio korektiškumo įkvėptas mąstymo ir kalbos kontrolės praktikas kaip “neapykantos kalbų“ draudimas ar “saugių erdvių“ universitetuose ir viešosiose diskusijose kūrimas atskleidžia, kad ši kontrolė pereina į kokybiškai naują lygmenį. Akivaizdžiai artėjama prie orveliškos kalbos kontrolės galimybių ribų – dangstantis siekiu laiduoti “tolerantišką jautrumą“ tariamai pažeidžiamiems ir diskriminuojamiems asmenims, jau atvirai pradedamas siaurinti ir naikinti pats kalbos žodynas.

Kalba ir jos žodžiai yra mąstymo įrankis, taigi juos šalinant pirmiausia griaunamas pats žmogaus mąstymas, atimant jam galimybę intelektualiai suvokti ir kalbiškai įvardyti esmiškai svarbius dalykus. Tačiau valant kalbą nuo politiškai nekorektiškų žodžių, menksta ne tik galimybės objektyvuoti ir reikšti mintis. Kartu su iš žodyno trinamais žodžiais nyksta ir pati jais nusakoma tikrovė. Tokia jos naikinimo praktika, kurią galima vadinti A. Giddenso vartotu patyrimo ekspropriacijos terminu, faktiškai reiškia tikrovės redukciją, arba istorijoje neregėtą supaprastinimą. Milžiniški žmonijos saugomos būtiškosios ir gyvenimo patirties bei sukaupto pasaulio pažinimo klodai, kuriuos visos istorijoje egzistavusios žmonių bendrijos tūkstantmečiais laikė žmogaus savasties išraiška ir tapatumo branduoliu, ne tik paskelbiami esantys beprasmiškomis ir žalingomis atgyvenomis. Šios fundamentalios žmonijos patirties atminimą stengiamasi ištrinti taip, kad ji išnyktų nepalikdama net menkiausių pėdsakų – uždraudžiant ir šitaip sunaikinant visus galinčius ją išsaugoti, priminti ir atgaivinti žodžius.

<…>

Marcuse atvirai skelbė, kokia lemtis laukia Vakarų pasaulio laimėjus genderistinei revoliucijai. Pasak jo, ši revoliucija neapsiribos tuo, kad Realybės principą pakeis Malonumo principas. Galutinis ir aukščiausias jos tikslas – Nirvanos principas. Tad galutinė Vakarų civilizacijos istorinės raidos stadija yra totalinis jos kaip objektyviai egzistuojančios tikrovės formos susinaikinimas – virsmas grynuoju Niekiu. Šį virsmą dera suvokti kaip perėjimą į dar gilesnį sapno lygmenį – persikėlimą iš ideologinio sapno pakopos į imagologinio sapno plotmę. Būtent žengus paskutinį žingsnį ir pasiekus šią plotmę, turėtų galutinai išsitrinti sapno ir tikrovės takoskyra ir būtų įgyvendintas revoliucinis Nirvanos idealas.

Genderizmo ideologija nuosekliausiai išsiskleidžia, o jos praktinis įgyvendinimo politinėje plotmėje radikaliausiai įgyvendina socialinio konstruktyvizmo principą.

Socialinio konstruktyvizmo idėjos loginė ir empirinė sklaidos riba yra sunkiai įsivaizduojamas jos raidos taškas, kai teoriškai visiškai “paneigiama“, o praktiškai galutinai “panaikinama“ savaiminė ir natūrali, tai yra žmogiška tikrovė. Kaip jau minėta, giliausias jos klodas pačiame žmoguje yra gamtinė pastarojo prigimtis. Ją esmiškai įkūnija biologinės žmonių savybės, o ypač akivaizdžiai reprezentuoja prigimtiniai lyčių skirtumai. Nebūtų klaida teigti, kad jie yra paskutinė gija, siejanti žmogų su jo paties natūralia prigimtimi, o kartu ir su tuo, kas vadinama tikrove. Todėl socialinio konstruktyvizmo filosofijos teorinio ir praktinio triumfo akimirka ateitų tada, kai ši plonytė gija būtų galutinai nutraukta.

Priartinti šią akimirką ir iš tiesų įgyvendinti didžiąją Naujojo žmogaus kūrėjų svajonę leistų tik visiška ir absoliuti genderistinės revoliucijos pergalė. Bet kokie daliniai jos laimėjimai būtų beverčiai. Net menkiausios Senojo žmogaus liekanos Naujajame žmoguje paverstų niekais visas revoliucinės kovos pastangas ir galiausiai reikštų visišką revoliucijos pralaimėjimą. Taigi totalinė jos pergalė yra būtina, nes iš tikrųjų, o ne vien vaizduotėje išlaisvinti kuriamą Naująjį žmogų iš jo gamtinės ir biologinės prigimties be išlygų neatsaisčius jo nuo prigimtinio lytiškumo yra tiesiog neįmanoma. To nepadarius, tai yra nesunaikinus prigimtinės lyčių skirties, ne tik liktų neįgyvendintas, bet ir būtų moraliai bei politiškai sukompromituotas pats kultūrinio marksizmo keliamas genderistinės revoliucijos tikslas.

Revoliucijos sapno akligatvis

Galima drąsiai teigti, kad šis tikslas, kaip ir visos ankstesnės modernybės revoliucinės utopijos, nebus įgyvendintas. Vakaruose vykstanti liberalmarksistinė genderistinė revoliucija baigsis taip pat, kaip baigėsi XX a. komunistinės revoliucijos eksperimentai Rytuose – ji anksčiau ar vėliau išsikvėps ir neišvengiamai žlugs. Tačiau tai būtų menka paguoda šios revoliucijos nusiaubtam Vakarų pasauliui – visoms jam priklausančioms šalims ir jų visuomenėms.

Žinoma, būtų skubota ir lengvabūdiška pasiduoti fatališko pasmerktumo nuotaikomis ir pranašauti artėjančią neišvengiamą Vakarų civilizacijos žūtį. Tačiau ignoruoti “Vakarų sutemas“ naiviai tikintis, kad jos išsisklaidys savaime, taip pat būtų ne mažiau trumparegiška ir pavojinga – visapusiškos civilizacijos krizės ir didėjančio nuosmukio simptomai yra pernelyg akivaizdūs. Grėsmingiausi iš jų – prarandamas civilizacinis tapatumas ir nyksta net fizinės savisaugos instinktas. Revoliucinė socialinio konstruktyvizmo doktrina, užvaldydama liberalmarksistine – pirmiausia genderistine ir multikultūralistine – ideologija indoktrinuojamas mases, tampa, apibūdinant jos poveikį Markso žodžiais, “materialine jėga“ ir faktiškai veikia kaip vakarietiškų visuomenių “savanoriško“ susinaikinimo programa. Jos veikiamos visuomenės yra sistemingai ir metodiškai perkeliamos į Malonumo principo valdomą ideologinio / imagologinio sapno pasaulį, įteigiant šių visuomenių nariams, kad visi tapatumai – nuo biologinių iki kultūrinių – yra socialiai konstruojami ir laisvai pasirenkami. Šitaip įtaigaujama, kad nesama jokių stabilių tapatumų, o jų konstravimas yra jokių biologinių ir kultūrinių duotybių bei apribojimų nesąlygotas ir nevaržomas, taigi nepavaldus Realybės principui ir palenktas vien Malonumo principui “meninis“ žaismas. Siekiant pateisinti šį žaismą ir išblaškyti nerimą dėl galimai pragaištingų jo padarinių, skleidžiamas ideologinis – nepagrįstas jokiais teoriniais argumentais ar empiriniais istorijos faktais – tikėjimas, kad tokia tapatumų konstravimo praktika yra ne tik didžiausias Vakarų modernybės pažangos laimėjimas, bet ir visos žmonijos civilizacinės raidos viršūnė. Šitaip diegiamas ir kurstomas niekuo nepamatuotas įsitikinimas, kad didžiausias nevakarietiškų kultūrų atstovų troškimas yra siekti to paties idealo, tai yra tapti tokiais pat išlaisvintais savųjų tapatumų kūrėjais. Negana to, net nesvarstoma prielaida, kad kitų kultūrų atstovai tokio tapatumo konstravimo gali ne tik nelaikyti savaiminiu gėriu ir pažangos liudijimu, bet, priešingai, vertinti jį kaip Vakarų nuosmukio ir silpnumo liudijimą – dvasinės savasties ir civilizacinio tapatumo praradimo požymį.

Lietuva pasirinkimo kryžkelėje

<…>

Propagandiškai siejant genderistinę revoliuciją su europinių vertybių sklaida, visuomenė įtikinėjama, kad genderistinė ideologija ir revoliucija yra grynai vakarietiškas, tad savaime pažangus ir sveikintinas reiškinys, o jam gali priešintis tik retrogradai ir reakcionieriai – tamsūs ir atsilikę sovietmečio išugdyti rytietiškai mąstantys žmonės. Tačiau ši propaganda nėra paveiki – veikiau duoda priešingą efektą. Įkyriai auklėjama visuomenė tampa neimli ne tik genderistinės revoliucijos skelbiamiems demokratijos, lygybės ir tolerancijos šūkiams. Ji nebetiki net nuolatiniais “demokratinių Vakarų“ ir “autoritarinės Rusijos“ lyginimais, nes, susidurdama su vis atviresniais ir griežtesniais politinio korektiškumo vardu įvedamais mąstymo ir viešojo kalbėjimo suvaržymais, pagrįstai klausia, kuo šie suvaržymai iš esmės skiriasi nuo sovietmečiu taikytos ideologinės prievartos? Ir vis dažniau mano, kad dabartinė prievarta yra didesnė už ankstesniąją. Rimtai kelti ir svarstyti šį klausimą būtų kur kas naudingiau ir prasmingiau, nei toliau propagandiškai gromuliuoti klausimą, ar V. Putinas iš tiesų yra tikras ir nuoširdus vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjas.

Lietuvos nacionalinio saugumo interesų požiūriu iš tiesų svarbu yra tik tai, kad daugelis prievarta brukamą genderizmo ideologiją atmetančių mūsų šalies piliečių nesidomi nedraugiškos valstybės vadovo veiksmų motyvais. Pakanka to, kad jiems yra žinomos V. Putino antigenderistinės pažiūros, leidžiančios jam lengvai pelnyti daugelio pagarbą ir palankumą. Būtent šiuo atžvilgiu Lietuvai primesta ir prievarta joje vykdoma genderistinė revoliucija plečia kritiškai savąją valstybę vertinančių piliečių, neretai propagandos vadinamų “penktąja Putino kolona“, gretas ir savaime tampa rimtu jos saugumą silpninančiu veiksniu. Būtent todėl genderistinės revoliucijos padariniai Lietuvai gali būti kur kas pragaištingesni negu galingesnėms ir geopolitiškai saugesnėms Vakarų šalims. Tai reiškia, kad ginantieji naujųjų revoliucionierių užsimotą sugriauti prigimtinę šeimą savaime gina ir savo asmens laisvę bei pačią taip sunkiai atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Kova su pastarąja, genderistine, Naujojo žmogaus kūrimo revoliucija kartu yra ir kova už Lietuvos ir viso demokratinio Vakarų pasaulio laisvę.

%d bloggers like this: