7) 2020-05-29

Kad jau 7 knygos skyriuje prakalbau apie tai, kad kažką veikti – tai būti kažkuo arba, jei tiksliau – apie gyvenimo būdų vadybą, o ši tema yra labai svarbi mano knygoje, pristatau su tuo stipriai susijusį ilgą, apžvalginį ir įdomų straipsnį apie tapatybių politiką. Juk šiuolaikinė politika tampa vis labiau ne idėjų kova, o kova tarp skirtingų tapatybių grupių (geriausias pavyzdys to pas mus – Palaida, oi… Laisvės partija). 2015 metus New York Times paskelbė “metais, kuriais mes esame apsėsti tapatybės paieškos“. Mat, kaip pabrėžiama straipsnyje, šiais laikais asmens tapatybė apibrėžiama nebe tuo, kuo iš tikrųjų esi, bet tuo, kuo įsivaizduoji esąs ir pagrindinis jos bruožas – kintamumas, t.y. kasdien ji gali būti vis kita (žr. ir V. Rubavičiaus straipsnį šios dienos rubrikoje “Knygos ir straipsniai, labiausiai įtakoję šią knygą“). Taip pat būtina išreikšti save kaip kažkurios tapatybinės grupės atstovą, t.y. identifikuotis su grupe. Dar neseniai tokie asmenys būtų laikomi neadekvačiais ir guldomi į atitinkamas ligonines, bet dabar tai nekeista – tai yra genderizmo ideologijos (tos, kuri dažniausiai kalba apie paties pasirenkamą socialinę lytį, bet ne vien apie tai) pasekmė. Autorius kalba ne vien tik apie naujosios tapatybės politikos pasekmes pačiai politikai, darbui, šeimai, medicinai, religijai, švietimui, kultūrai ir t.t., bet ir aptarinėja “naujojo tapatybininko“ laisvės, visuomeninių santykių, kasdieninio gyvenimo ir pan. problemas. Šiuo metu akcentuočiausi į tai, kad rezultate gauname ištežėlių visuomenę amžinose mažvaikiškose “savęs paieškose“. Tokie asmenys itin egocentriški, todėl pagrindinis jų poreikis – kad aplinkinis pasaulis jų tą tapatybę patvirtintų. Tai pasireiškia begaliniuose naujos teisėtvarkos kūrimo procesuose, apie kuriuos dar kalbėsiu, o kiek pastebiu asmeninėje praktikoje, šis poreikis dažniausiai realizuojamas skundais ir verkšlenimais (ar įžeidinėjimais bei panašiai). Tarp feisbuko draugų – ištisos istorijos kaip kas nors skundėsi arba skundė, blokavo ar kitaip boikotavo ką nors, mat tas įžeidė jo taip “sunkiai iškovotą“ tapatybę (pvz., būti ten gėjumi ar dar kažkuo). Taigi:

Brendan O’Neill “The crisis of character. Identity politics and the death of the individual.“ (Charakterio krizė. Tapatybės politika ir asmenybės mirtis.)

Toks naujųjų tapatybių (bei asmenybių) pasaulis – ideali terpė LGBT smegenų plovimui suklestėti. Matome ir jo rezultatus – kaip mažuma pamažu tampa dauguma. Toliau pateiktas tyrimas yra atliktas tarptautinės YouGov tyrimų organizacijos ir, nors pačiu garsiuoju seksologu Alfredu Kinsey bei jo skale aš kiek abejoju, chronologiniame rezultatų palyginime šis tais pačiais 2015 m. atlikto Didžiosios Britanijos žmonių tyrimas pagal ją daug ką pasako. Pagal jį, tik 46% 18-24 m. amžiaus žmonių šioje skalėje save pozicionuoja išskirtinai heteroseksualiais (6% – išskirtinai homoseksualiais, likę – “per vidurį“), taigi, jie yra… mažuma. Na, bendri rezultatai pagal visas amžiaus grupes yra vis dar heteroseksualų “naudai“, t.y. 89% visų žmonių save laiko heteroseksualiais. Aišku, tai irgi įtakoja, kad nors kone visuose “klasikinių“ psichiatrų ar psichologų darbuose tenka matyti, kad homoseksualiems asmenims priskiriama iki 2% populiacijos, o šiuo metu, ypač iš LGBT ideologijai prijaučiančių, dažniausiai girdžiu apie tai, kad visuomenėje tokių yra apie 10%. Tai nei kiek nestebina, mat, mano galva, tiesiogiai koreliuoja su genderistinės-LGBT ideologijos skvarbos į skirtingų amžiaus grupių asmenų mąstymą lygiu, o šis vyksta, visų pirma, per švietimą, kuris į šią ideologiją ten orientuotas maždaug kelis dešimtmečius (plius-minus, parašiau iš bendros nuovokos). Gaila, neberandu kito šaltinio, kuris šiuos duomenis analizavo kiek nuodugniau, ir atskleidė, kad šie rezultatai drastiškai pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius homoseksualiųjų “naudai“ kone penkis kartus. YouGov tyrimas pristatomas čia:

Will Dahlgreen, Anna-Elizabeth Shakespeare “1 in 2 young people say they are not 100% heterosexual“ (1 iš 2 jaunų žmonių sako, kad jis nėra 100% heteroseksualus)

Niekaip negaliu patikėti, kad per tuos laikus kaip nors padaugėjo tų vis dar niekaip neatrastųjų homoseksualumo genų (tuo labiau, kad į tokius mutavo esami “nehomoseksualieji“ genai), o štai, kad seksualumas prasideda smegenyse – tikiu. Tas smegenis kuo ankstyvesniame amžiuje geriausiai paveikti per taip vadinamojo lytinio švietimo (nepainioti su lytinio ugdymo) programas, kurių didžioji propaguotoja šiuo metu Lietuvoje (apie tai kalbėjo, mačiau per teliką, ir prieš kelias dienas) yra Didžioji Auka Dovilė Šakalienė. Beje, gūglindamas aukščiau pateiktų duomenų, netyčia atkreipiau dėmesį į šių Didžiosios Britanijos specializuotos Nacionalinės tyrimų agentūros 2010-2012 m. darytų tyrimų 2 lentelės duomenis. Joje pristatoma iš kur žmonės įgyja tą lytinį ugdymą toje šalyje. Pasirodo, tėvai, kaip šaltinis, yra kone tos lentelės pabaigoje, tiesa, augant amžiui tas procentinis skaičius kiek didėja. Pirmoje vietoje su dideliu atotrūkiu, be abejo – pamokos mokykloje:

Soazig Clifton, Elizabeth Fuller and Dan Philo “National survey of sexual attitudes
and lifestyles (Natsal-3). Reference tables“ (Nacionalinis seksualinių požiūrių ir gyvenimo būdų tyrimas (Natsal-3). Informacinės lentelės)

Lytinis švietimas pagal LGBT įtakojamas programas ir yra svarbiausias bei galutinis jos uždavinys (aišku, tik tos šios organizacijos dalies, kuri tai supranta). Kol mes Lietuvoje kaunamės už tarptautinėje teisėje neegzistuojančią teisę į vienalytę santuoką, žymus tarptautinis, šiuo metu į jaunas moteris besiorientuojančiu prisistatantis portalas Refinery29 (į jį yra bent kelios nuorodos ir mano knygoje), kuris yra smarkiai orientuotas į LGBT ir į tai, kas susiję, tokiomis nuobodžiomis temomis, kiek pastebėjau, nei nesidomi. Be abejo, Lietuvoje vienalyčių santuokų ar partnerysčių klausimas šiuo metu ir yra aktualiausias, nes nuo to įteisinimo viskas ir prasideda, o po to seka jau kiti etapai – visose šalyse jie yra tie patys. Jų atskirai nenagrinėsiu, galima apie tai pasiskaityti kituose šiame puslapyje pateiktuose straipsniuose. Kiek pastebėjau, portalas labiau domėjosi koks poliamorinės santuokos (tokios, kur vienas tuokiasi su daugeliu, arba daugelis su daugeliu) tipas šiuo metu yra pažangiausias bei propagavo apribojimų naikinimą įvedant lytinį švietimą vaikams nuo 3 m. amžiaus. Na, poliamorinę santuoką ar bent meilę pas mus jau irgi sėkmingai propaguoja ne tik Lukas Ramonas (žr. skyrelį “Knygos ir straipsniai, labiausiai įtakoję šią knygą“), kurio pareiškimai, visgi, yra jo asmeninė nuomonė, bet ir pažangioji LRT, nors tai ir prieštarauja mūsų Konstitucijai. Ši LRT istorija yra verta dėmesio vien dėl to, kad dėl tokios propagandinės laidos vienas šio transliuotojo Tarybos narių nusprendė, kad viskas pagal jo nuomonę buvo padaryta gerai todėl, kad jo nuomonė yra aukščiau už įstatymus, ypač, jei pagal tą pačią nuomonę tie įstatymai yra atgyvenę ir bereikalingi. Tiesiai šviesiai taip ir pasakė. Taip mūsų nacionalinis transliuotojas supranta kovą už teisės viršenybę mūsų šalyje, tuo pačiu dažnai mėgdamas eteryje vartyti akutes ir dejuoti kaip niekaip šis principas mūsų šalyje neįsigali, kalti vis politikai. Sėkmingai tokia propaganda vyksta dar ir dėl to, kad visa likusi mūsų valdžia į tai reaguoja tyliu pritarimu. Temą verta analizuoti plačiau, bet šį kartą grįšiu prie vaikų lytinio švietimo klausimo.

Pradžiai pateiksiu, kaip labiausiai mėgstu, apibendrinantį straipsnį apie vaikų seksualizacijos žalą ir pagrindinius ją lemiančius faktorius. Jų pateikiama 6: pornografija, mokyklos, technologijos, translytiškumas, medicina ir viešosios bibliotekos. Kaip rašoma straipsnyje – nors politinė kairė ir LGBT daug prie to prisideda, tai prasidėjo ne nuo jų. Pagrindinės priežastys – technologijos, seksualinė revoliucija, šeimos instituto žlugimas ir žmogiškoji nuodėmė:

Caroline D’Agati “6 ways the sexual revolution gets its hands on American kids“ (6 būdai, kuriais seksualinė revoliucija užvaldo Amerikos vaikus)

Jei kas nežinote, lytinis švietimas pristatinėja seksą (tik) per tai, kaip dirginti įvairias kūno vietas, pasiekti orgazmą ir technologiškai apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių ar artimai susijusiais dalykais. Čia jeigu konservatyviu variantu. Be abejo, mažamečiai vaikai skatinami žaisti ne tik su savo lyties organais, bet ir taip vadinamomis lytinėmis tapatybėmis. Aišku, jie taip atranda įvairiausių įdomybių (ir didina neheteroseksualių asmenų skaičių populiacijoje), kurios, deja, kartais baigiasi ne vien įvairia skaudžia patirtimi, bet ir chirurginėmis operacijomis (turbūt apie šį aspektą vėliau teks pakalbėti plačiau, skaudi tema).

“Nemanykime, kad tai kažkoks Jungtinės Karalystės nukrypimas – LGBT judėjimo tikslas daugybę metų dabar ir čia Amerikoje yra tiksliai tas pats. Žmonės, kurie galvojo, kad gėjų santuokos yra galutinis tikslas, nesuprato, kad santuokos apibrėžimo pakeitimas taip, kad ji daugiau nereikštų vyro ir moters sąjungos, buvo tik pradžia. Programa siekia panaikinti bet kokią ir visas nuorodas, kad heteroseksualumas yra numatytoji būsena beveik 97% žmogiškų būtybių. Radikalus požiūris į lyties ir socialinės lyties tapatybę yra dar vienas įrankis įrankių dėžutėje, skirtoje pasiekti šį tikslą: jei nelieka vyrų ar moterų, berniukų ar mergaičių ir t.t., ir lieka tik žmonės, kurie “tapatinasi“ vienu ar ar kitu būdu, daugiau nelieka jokio būdo “priveligijuoti“ (taip, kaip mąsto jie) heteroseksualaus binariškumo“ – tiesiai šviesiai atvirai apie tai, ką iš tikrųjų reiškia paversti mokyklas LGBT draugiškomis vietomis, pristato labdaros fondo “Educate and Celebrate“ (Šviesk ir švęsk) vadovė britė Elly Barnes:

Rod Dreher “Heteronormativity smashers“ (Heteronormatyvumo triuškintojai)

Todėl nei kiek nenuostabu, kad tiems patiems LGBT aktyvistams atrodo visiškai normalu, kad tokias lytinio švietimo valandėles mažiems vaikams pravedinėja “suaugusiųjų pramogų“ atstovai (laikykim, kad panašiai kaip kokios porno žvaigždės dalintųsi savo “gerąja patirtimi“ su nepilnamečiais). Ne šiaip kokių pramogų, o gėjų klubo Drag Queen (nemoku išversti, bet tai tokie vyrai, kurie persirengia moterimis ir visaip maivosi ant scenos) striptizo žvaigždė, kuris (ar tai kuri), pasakodamas savąsias idomiąsias istorijas vaikučiams, nepasidrovėjo ir savo klyno pademonstruoti, o kas čia tokio, taigi lytinis švietimas:

Chad Felix Greene “LGBT activists won’t admit anything’s wrong with a man flashing children during Drag Queen story hour“ (LGBT aktyvistai nenori pripažinti nieko blogo dėl to, kad vyras demonstravo savo lyties organus vaikams per Drag Queen istorijų valandėlę)

Na, o šis dalykas pamažu ateina ir į Lietuvą. Štai NVO “Lietuvos žmogaus teisių centras“ džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Neringos Dangvydės Macatės „Gintarinė širdis“ (pamenate pasaką apie besibučiuojančius princus?) jau gali pasiekti skaitytojus ir anglų kalba. Gal ir nedidelė bėda, kol tos pasakos guli internete. Štai JAV tėvai galėjo gerokai labiau “apsidžiaugti“ radę savo vaikų klasėse priplatinta knygų, kuriose, tame tarpe “dažni nepilnamečių gėrimo, glamonėjimosi, masturbacijos, orgazmų, oralinio sekso, seksualinių sueičių, seksualinės prievartos, nepilnamečių žaginimo, kraujomaišos ir prievartavimo aprašymai“. Stebitės augančiu nepilnamečių neišsiauklėjimu, nusikalstamumu, palaidumu? Diverse Classroom Library Initiative (Įvairovės Klasės Bibliotekos Iniciatyva) padės jums nebesistebėti:

Anna Anderson “Sexually explicit books were put in these Virginia classrooms. Parents want answers.“ (Seksualiai šokiruojančios knygos buvo išdėliotos šiose Virginijos valstijos klasėse. Tėvai nori atsakymų)

Ką vargšams tėvams ir jų vaikams tenka išgyventi ir kaip jie su tuo bando kovoti pateikiama, kad ir šiuose keliuose iš didelės daugybės straipsnių šia tema:

Tony Perkins “In Georgia, Parents Win Battle Over Transgender Bathrooms at School“ (Džordžijos valstijoje tėvai laimi mūšį prieš translytiškus tualetus mokyklose)

Cathy Ruse “Kids are lab rats in school boards’ transgender social engineering experiments“ (Vaikai yra laboratorinės žiurkės mokyklų pedagogų tarybų socialinės translytinės inžinerijos eksperimentuose)

Kiek trumpiau padėtį apžvelgia JAV ir Kanados žiniasklaidoje dirbantis blogeris, kuris giria Lenkiją už neseniai priimtus griežtus įstatymus prieš nepilnamečių seksualinio aktyvumo skatinimą:

Jonathon Van Maren “Parents can’t count on politicians to fight gender ideology. Time to take action“ (Tėvai negali tikėtis politikų pagalbos kovojant prieš genderistinę ideologiją. Laikas imtis veiksmų)

Tokių visokių istorijų yra begalė, jų visų, deja, neįmanoma apžvelgti. Todėl pradžiai pakaks.

Toliau – trumpiau. Liberalmarksistinis-genderistinis-LGBT smegenų plovimas ties darželiais ir mokyklomis nesustoja ir persimeta į universitetus. Mano mėgstamas Jordan Peterson tiesiai šviesiai propaguoja idėją, kad JAV ir Kanados universitetuose šiais laikais siekti aukštojo mokslo, deja, nebeįmanoma ir nemokamai teikia metodinę pagalbą kaip to aukštojo mokslo siekti namuose pačiam. Paprasčiausiai tie universitetai pavirto naujųjų leninistų peryklomis, kur ugdomi “mokslinio“ liberalmarksizmo ideologijos pripumpuoti debilai (kad ir ne medicinine prasme). Daug čia nerašinėsiu, geriau patys pasigėrėkite šiais “išminčiais“ keliuose trumpuose filmukuose (subtitrai – lietuviški):

Vašingtono šeimos politikos institutas “Ar egzistuoja skirtumas tarp vyrų ir moterų?“
Vašingtono šeimos politikos institutas “Universiteto studentai kalba keisčiausius dalykus: Tapatybė“

Šiandienai šia tema užteks, prie jos dar grįšiu. Pagaliau, kaip žadėjęs, pateikiu puikią knygą nemokamam atsisiuntimui apie dar vieną bjaurų smegenų plovimo būdą – sektas. Apie religijas, kultus ir sektas mano knygos 7 skyriuje tik užsiminta, daugiau apie tai bus toliau. Tai išsamiausiai ir nuodugniausiai sektas aprašanti mano skaityta knyga. Iš jų visų mane labiausiai domina New Age, apie kurią mano knygoje – daug, nors tiesiogiai ji ir nėra paminėta. Ši religija pasireiškia tokia galybe būdų ir formų, daažnai nepanašių į tradicines religijas, kad daugelis net neįtaria, kad tai religija, nors patys ją praktikuoja. Ji prasismelkusi ir į tikrąsias religijas, tame tarpe ir į katalikybę. Pagrindinis jos principas – “viskas tinka“ iš bet kokių religijų ar kultų vardan savitikslio asmeninio tobulėjimo. Taigi:

Александр Дворкин “Сектоведение. Тоталитарные секты. Опыт систематического исследования“, Братство во имя св. князя Александра Невского 2002 (Sektų studijos. Totalitarinės sektos. Sisteminio tyrimo patirtis). pdf

%d bloggers like this: