Blogas III – apibendrinimas:

37) 2021-03-12.

Katalikiški moralės ginčų sprendimai ir kairės-dešinės dualizmo panaikinimas.

Kodėl tai svarbu? Juk šiais laikais yra įprasta, kad kiekvieno moralinės nuostatos – jo asmeninis reikalas ir tarsi nėra dėl ko išvis ginčytis. Yra daug atsakymų į šį klausimą, man rodosi, kad ne vieną jų jau pateikiau ankstesniuose bloguose. Tikiuosi ir jums patiems aišku, kad su šiomis nuostatomis kasdien susiduriame vaikų auklėjime, santykiuose su kitais žmonėmis, bet kokiame valdyme, įstatymų kūrime ir taikyme ir t.t. Dar vienas atsakymas – tiesiog, kad nebūtume idiotais. Pacituosiu iš jau daug kartų cituotos knygos, kur šis žodis minimas pačiame pavadinime:

A. Jokubaitis “Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“, Tyto Alba 2019 m.

“Modernusis pilietis save suvokia kaip racionalią būtybę, tačiau jo racionalumas lengvai virsta idiotizmu. Jis gali nuoširdžiai kalbėti apie laisvę, bet tuo pačiu metu išpažinti socialinį determinizmą [past. – teigiantį, kad individo elgseną lemia socialiniai (socialinė sąveika, santykiai, normos ir supratimas, papročiai, visuomenės lūkesčiai, išsilavinimas), o ne objektyvūs veiksniai ar asmens įgimtos savybės], gali kurti naują visuomenę, bet kartu plėsti lagerių ir koncentracijos stovyklų tinklą, gali kalbėti apie meilę tautai ir drauge palaikyti totalią piliečių sekimo sistemą, gali vadintis demokratu, bet sykiu veikti priklausydamas kokiai nors oligarchinei grupuotei, gali sakyti kovojąs už taiką, bet dalyvauti daugybėje karinių konfliktų, gali plėtoti šalies žemės ūkį, bet mokėti ūkininkams išmokas už tai, kad jie nedirba žemės, gali kalbėti apie pagarbą moteriai ir kartu gyventi mėgaudamasis neregėtu pornografijos suklestėjimu, gali panaikinti mirties bausmę ir drauge norėti, kad piliečiai kare žudytų jiems nieko blogo nepadariusius žmones. Klasikiniai filosofai siūlė ieškoti išminties ir vengti kvailystės. Jų modernieji kolegos mano, kad geriau kvailystė negu viešosios nuomonės primesta tiesa. Mokslui, menui ir daugybei sričių atsiskyrus nuo moralės, sunku išvengti idiotizmo.“

Ką gi, o mes paieškokime išminties kartu su filosofais. Nežinau ar šį moralės filosofijos profesorių galima pavadinti klasikiniu, tiesiog todėl, kad jis vis dar gyvena šiais moderniaisiais laikais, bet neabejotinai jo išmintis atstovauja klasikinei tradicijai:

Peter Kreeft “Kaip teisingai pasirinkti?“, Katalikų pasaulio leidiniai 2016 m. (1990 m.)

Originaliame knygos pavadinime kalbama apie praktinę išmintį kasdieniams moraliniams pasirinkimams – su kurių galimybių aibe mes susiduriame. Kaip sako autorius – “dauguma [diskusijų dėl] moralinių klausimų virsta ginčais tarp priešingų prielaidų ar spėjimų“. Ar galima tuos prieštaravimus išspręsti kitaip nei teigiant, kad kiekvienas savaip teisus, ir jokių bendrų galimų sprendimų nėra? Autorius parodo, kad katalikybė turi tokius atsakymus. Jis pasitelkia dvylikos dėžučių, į kurias netelpa moralė, įvaizdį ir siūlo atsisakyti įkalinimo jose. Aš pateiksiu jų pavadinimus ir, kaip dažniausiai, pacituosiu tas vietas iš jų aprašymo, kurios man atrodo esmingiausios:

1. DEŠINĖ PRIEŠ KAIRĘ

“Liberalų strategija yra nugalėti pasaulį gailesčiu, visuotinu susitarimu, kompromisu. Tačiau tai niekada nebuvo veiksminga, nes niekas neperka produkto, jei jis nėra geresnis už varžovo. Galima tapti nebepriimtinam nuolat pilstant iš tuščio į kiaurą, atsisakant visų principų, siekiant kompromiso tik tam, kad tau visi pritartų. Tai mūsų senasis “Pagrindinių ir antraeilių dalykų“ principas. Tik atsisakykite tiesos tam, kad ją parduotumėte ir jos niekas nepirks.

Konservatorių strategija priešinga: laikytis savo linijos, dorai kovoti, išlaikyti tikėjimą. Tačiau ar tikėjimas ir tiesa yra tokie dalykai, kuriuos galima laimėti kovoje ir išlaikyti jėga ar tvirtai suspaudus? Konservatoriams to padaryti nepavyksta. Konservatoriai, remdami didįjį verslą, neišsaugojo nei aplinkos, nei praeities smulkmenų. “Maža yra gražu“ – toks turėtų būti konservatorių šūkis, tačiau būtent liberalai paprastai giria nuostabią Schumacherio knygelę tokiu pavadinimu.

Kai kalbama apie žmogaus gyvenimą, liberalai keistai nori aukoti nekaltųjų (ypač senukų ir negimusių kūdikių) gyvenimus, tačiau jie neliečia kaltųjų (žudiko recidyvisto ar agresyvaus priešų kareivio). Konservatoriai, priešingai, pasisako prieš abortus ir eutanaziją, tačiau pritaria ginklų laikymui, mirties bausmei ir mano, kad karine jėga galima greitai išspręsti tarptautines problemas. Niekaip nesuprantu, kaip šventas gyvenimo absoliutas tampa pasaulietišku reliatyvu vien tik dėl to, kad persikelia iš mūšio lauko į abortų kliniką, ir priešingai.

Šventieji peržengia šis dvi mažas nelogiškas dėžutes. Jie visą laiką yra dori ir gerbia visų žmonių gyvybes, todėl nėra mėgstami nei kairiųjų, nei dešiniųjų. Taip ir nutiko ir Jėzui. Fariziejai buvo Jo laikų dešinieji, o sadukiejai buvo kairieji. Jie sutarė tik dėl Jėzaus. Jėzus netilpo į jų dėželes. Jis buvo pavojingai per didelis.“

2. INDIVIDAS PRIEŠ VISUOMENĘ

“Negali būti individas, neturėdamas socialinės sąžinės, ir nebus geros visuomenės, nebent ji būtų pastatyta iš gerų individų plytų. Tiek karas, tiek taika prasideda čia, namuose, žmonių širdyse.“

3. TIKĖJIMAS PRIEŠ PROTĄ

“Praktiškai moralėje, kuri nėra informuota ir pataisyta dieviškojo apsireiškimo, visuomet bus spragų. Teoriškai moralinis dalykas visuomet yra pagrįstas. Praktiškai, etika be religijos yra beveik neįmanoma. Teoriškai ji yra įmanoma, nes gero ir blogo pažinimas nepriklauso nuo religinio tikėjimo. Kiekviena pusė yra savaip teisinga, tačiau dažnai to nepripažįsta.“

4. OBJEKTYVUMAS PRIEŠ SUBJEKTYVUMĄ, ARBA BEASMENIŠKUMAS PRIEŠ ASMENIŠKUMĄ

“Visi gali išmokti aritmetikos, tačiau vieniems žmonėms joga seksis lengviau negu kitiems. Ar moralė panašesnė į aritmetiką ar į jogą?

Patys principai yra panašesni į aritmetiką, bet gyvenimas pagal juos – į jogą. “Objektyvistas“ paprastai galvoja apie įstatymus, teises, principus ir idealus, kai teigia, kad etika yra “objektyvi“. O “subjektyvistas“, sakydamas, kad etika yra subjektyvi, mano, kad individui reikia visa tai priimti į savo vidų. Objektyvūs principai yra beprasmiai, kol mes subjektyviai negyvename pagal juos. Tai – kvailas disputas. Abi šalys yra teisios ir abi yra reikalingos. Tačiau dažnai abiem nepavyksta pamatyti, kad ir viena, ir kita pusė yra teisi.“

5. ABSOLIUTAS PRIEŠ RELIATYVUMĄ

“Reliatyvistas mano, kad nėra absoliutų, nes vadovaujasi situacija, o ne principais. Absoliutistas daro priešingą klaidą: jis pamiršta, kad absoliučius principus reikia reliatyviai taikyti prie besikeičiančių situacijų. Reliatyvistas pabrėžia besikeičiantį taikymą, jis neturi nekintančių principų, kuriuos galėtų taikyti; absoliutistas ar žmogus, prisilaikantis įstatymo raidės, pabrėžia nekintančius principus ir pamiršta, kad juos reikia taikyti. Visa principų esmė – kad juos reikia taikyti, tačiau visa taikymo esmė yra ta, kad mes taikome ne ką kita, o principus. Tai panašu į tikėjimą ir darbus: kaip principai be praktinio jų panaudojimo yra mirę, taip ir “tikėjimas be darbų yra negyvas“. Lygiai taip darbai be tikėjimo negyvena, kaip ir praktika be principų.“

6. KONFORMIZMAS PRIEŠ LAISVĘ

“Tai koks gi turėtų būti mano veržimosi, ištikimybės ir etinių pastangų tikslas: paklusnumas ar laisvė? Konformizmas ar išsilaisvinimas?

Tai – dar viena netikra dilema, nes paklusimas tikriems etiniams principams yra vienintelis būdas išsilaisvinti. “Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Balerina išmoksta grakščiai judėti tik daug ir sunkiai treniruodamasi, paklusdama dėsniams bei principams. Mokslininkas įgyja žinių tik priimdamas tiesą, duomenis ir faktus.

Nesu pašauktas būti ištikimas principams, bet turiu būti ištikimas žmonėms, laikydamasis principų. Tokie principai, (kaip “nesvetimoteriauk“) yra žmonių ištikimybės formulė. Kelias į išsivadavimą (iš nuodėmės, mirties, kančių, išdavystės, ir visokio blogio) veda per prisitaikymą prie dieviškojo įstatymo ir paklusimą jam. Laisvės siekimas, nepaklūstant principams, sužlugdo save. Nė vienas dar neišsilaisvino, trypdamas laisvės kelių žemėlapį, patį kelią į laisvę. Kita vertus, visi įstatymai, prie kurių turime taikytis, yra tik priemonės visiškai išsivaduoti nuo blogio.“

7. PROTAS PRIEŠ ŠIRDĮ

“Atsakymas į galvos-širdies dualizmą išryškėja šioje teorijoje: mums reikia naudotis tiek širdimi, tiek protu. Tačiau praktiškai tai padaryti sudėtinga. O šiandien tai padaryti dar sudėtingiau vien dėl to, kad dabartinis pasaulis susiaurino tiek proto, tiek širdies prasmę, taip apsunkindamas jų susijungimą. Protą paprastai suvokiame pagal mokslo modelį kaip analitinį, logišką, apskaičiuojantį mąstymą, paremtą empiriniais duomenimis. Tačiau tai, kas senovėje reiškė “protavimą“, buvo kur kas daugiau – išmintis, suvokimas, įžvalga, intelektinė intuicija. Visa tai buvo arčiau to, ką šiandien vadiname širdimi.

Kita vertus, “širdies“ prasmę taip pat susiaurinome ir apribojome. Šventajame Rašte (arba Augustino ir kt. darbuose) tai reikšdavo visos žmogaus esybės centrą, dvasią arba “aš“, ar “ego“ esantį žemiau ir už visų išskiriamų funkcijų, tokių kaip mąstymas, jutimas ir pasirinkimas. Tačiau mes, šiandieniniai žmonės, širdį suprantame tik kaip jausmą. Koks skirtumas? “Širdis“, kuri yra jūsų esybės centras, turi savyje akį, o ta “širdis“, kuri yra tik jūsų jausmai, jos neturi.

Taigi pagal savo prasmę senovėje širdis ir protas buvo labai artimi. Norėdami praktiškai suvienyti juos abu, visų pirma turime vieningai suprasti “širdį“ ir “protą“, o norėdami tai padaryti, turime skaityti, visų pirma – Šventąjį Raštą, ir iš naujo suvokti senąją prasmę.“

8. INTELEKTAS PRIEŠ NORĄ

“Taigi, kas yra pirmoje vietoje? Ar intelektas yra noro esmė, ar atvirkščiai? Ar intelektas sujudina ir nulemia norą, ar atvirkščiai? Abu yra svarbūs. Intelektas norui suteikia kryptį, moralinius žemėlapius ir informaciją. Be intelekto noras yra aklas. Tačiau noras yra proto šeimininkas, kapitonas ir valdovas. Galime įsakyti protui, paklusti ar nepaklusti tam, ką jis sako. Taigi, svarbūs abu, o ne tik vienas ar kitas. Protas yra šturmanas, o noras – kapitonas.

Moraliniuose pasirinkimuose neteisinga būtų remtis vien intelektu, arba priešingai. Kai kas nors renkasi moraliai neteisingai, klaidingai renkasi ir protas, ir noras, o ne kuris vienas iš jų.

Viena kiekvieno blogo pasirinkimo dalis yra nežinojimas. Jei vagis būtų žinojęs, tikrai žinojęs, iki sielos gilumos suvokęs, kad vagystės jam laimės neatneš, kad moraiinis gėris jam visuomet yra daug naudingesnis negu moralinis blogis, jis neturėtų motyvo vogti.

Tačiau, kita vertus, to nežinojimo pagrindas yra savavališkas nenoras žinoti. Norėdamas būti vagimi iš pradžių turite savo noru nematyti moralinių faktų. Malonumas, kurio tikitės iš pavogtų pinigų, vilioja jus viena kryptimi, o moralinio įstatymo tiesa, kad laikui einant blogis niekuomet jums nesuteiks laimės, šviečia jums iš kitos pusės, ir jūsų valia turi pasirinkti žvelgti viena ar kita kryptimi.

Taigi, valia vadovauja protui, o protas nukreipia valią. Jei norime teisingų moralinių pasirinkimų, būtina kreiptis į juos abu; tiek valia, tiek protas privalo dirbti, ir jie abu turi būti sutvarkyti.“

9. RIMTIS PRIEŠ DŽIAUGSMĄ

“Moralė nėra be džiaugsmo, kaip mano šiuolaikiniai žmonės. Reikia trokšti tikrosios moralės, kaip to nori Viešpats, ir jei Dievas yra tiek džiaugsmo, tiek moralinio įstatymo šaltinis, tai mums turėtų būti natūralu džiaugtis tuo įstatymu, kaip tai daro psalmininkas: “O, kaip aš branginu tavo Mokymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (Ps 119, 97). Jei to nesuprasime, bus sunku būti doriems, nes (kaip taikliai pabrėžia Tomas Akvinietis) “joks žmogus negali gyventi be džiaugsmo. Todėl, jei jam trūksta dvasinio (tikrojo) džiaugsmo, jį tikrai pavilios kūniški (netikri) džiaugsmai.“ (Summa Theologica, 35, 4). Vienintelis priešnuodis amoralumo patrauklumui nugalėti yra kur kas patrauklesnė moralė.“

10. ĮSTATYMAS PRIEŠ MALONĘ

“Praktinis klausimas yra toks: į ką turėtų atsižvelgti krikščionis, kai priima moralinį sprendimą? Ar į Dešimt Dievo įsakymų, ar į Šventosios Dvasios malonę? Atsakymas turi apimti abu šiuos dalykus. Dešimt Dievo įsakymų yra kaip kelių žemėlapis, o Šventosios Dvasios malonė – kaip degalai. Atsižvelgti tik į įstatymą, o ne į dievišką malonę reiškia, kad mums nebus suteikta malonė suprasti įstatymo prasmę ir to, kaip jis turėtų būti taikomas mūsų situacijoje, taip pat, kad mes neturėsime galios jam paklusti. Tačiau, atsižvelgdami tik į malonę, o ne į įstatymą, būsime linkę į įvairias individualizmo apraiškas ir į “entuziazmą“ (ta prasme, kuria Ronaldas Knoxas panaudojo šį žodį savo klasikoje). Visi eretikai istorijoje kreipėsi į malonę, į Dvasią, į vidinį įkvėpimą ir ignoravo objektyvius dieviško apsireiškimo duomenis, įstatymą, Šventojo Rašto žodžius ir Bažnyčios mokymą.“

11. ĮSTATYMAS PRIEŠ ASMENYBĘ

“Žinoma, mums reikia abiejų dalykų. Nes dabartinei moralei daugiausiai taip rūpimi socialiniai klausimai, individualus charakteris, dorybės ir ydos šiandien yra ignoruojamos. Tačiau visuomenė, kurią sudaro morališkai blogi ar nesubrendę individai, negali būti gera. Moralinės dorybės sukuria tvirtas plytas, arba gerus individus. Taigi, bet kokios moralės pagrindinis uždavinys yra apibūdinti ir puoselėti dorybes.

Tačiau negalime tiesiog tikėtis, kad dori individai ras savo kelią be moralinių žemėlapių. Mums reikia sužinoti, kokie keliai yra teisingi, ir kokie – klaidingi (objektyvūs įstatymai), kokie automobiliai yra geri, ir kokie – blogi (asmeninės dorybės). Sulūžusiu automobiliu niekur nenuvažiuosi, kad ir kokius gerus žemėlapius turėtum. Tačiau ir geriausias automobilis be žemėlapio pasiklys.“

12. EGOIZMAS IR ALTRUIZMAS

“Mums reikalingas ir egoizmas, ir altruizmas. Būti doram yra vienintelis kelias į asmeninę laimę, ir mes turime žinoti šį svarbiausią faktą, nes Dievas taip mus sukūrė, kad iš prigimties rūpintumės savo gerove. Jėzus įsakė mums mylėti savo artimus kaip pačius save, o ne nemylėti savęs. Nėra blogai siekti savo laimės, tai yra gerai.

Tačiau vienintelis būdas būti laimingam yra būti geram, o vienintelis būdas būti geram (sau) yra būti geram (net iki pasiaukojimo) kitiems. Kaip sakė Aukščiausias dorovės mokytojas: “Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ (Mt 10, 39). “Aš“ ir “kiti“ yra susiję metafiziniais ryšiais; nė vienas negali tobulėti be kito. Viešpats sukūrė mus iš esmės kaip socialines būtybes, taigi mūsų pačių ir mūsų artimųjų laimė negali būti atskirta ar priešpriešinama, nebent būtume morališkai akli. Mes visi esame organiškai susiję kaip kūno organai, o ne kaip du rąstų pjovėjai skirtinguose pjūklo galuose.“

Na ir galiausiai apibendrinantis, nors toli gražu ne išsamus, atsakymas į klausimą, kaip spręsti moralinius ginčus tarp priešingų prielaidų, atitinkamai – panaikinti dualizmą (dvilypumą, teigiantį, kad kažkurios prielaidos yra visiškai blogos, o kitos – visiškai geros) remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau. Pateiksiu paryškintą:

Taigi, dešinieji specializuojasi individualioje etikoje, o kairieji – socialinėje, dešinieji – religijoje, kairieji – mąstyme; dešinieji – objektyvume, kairieji -subjektyvume, dešinieji – absoliutuose, kairieji – reliatyvuose, dešinieji – konformizme, kairieji – laisvėje. Dešinieji tiki protu, o kairieji – širdimi. Jei išsilaisvinsime iš kaustančių kategorijų voratinklių, žengsime toli į priekį, nugalėdami daug moralinių dilemų. Kad ir kokia yra tikroji moralė (o mes dar iki galo neatsakėme į šį klausimą), turime aiškiai žinoti tas dvylika dėžučių, į kurias ji netelpa.

38) 2021-03-19

Katalikybė bei liberalizmo ir socializmo teologijos – kas nugalės?

Pagaliau ir Lietuvos visuomenę apėmė nerimas – naujai išrinkti politikai siūlo įvedinėti vis keistesnes įstatymines normas, visuomenėje ryškėja vis didesnis susiskaldymas, o prezidentas prakalbo apie viešąją inkviziciją. Situacija vis mažiau primena kad ir nelabai džiuginusią, bet tą, kuri buvo anksčiau, ir kurią mes vis vien dar laikėme demokratija. Gal tiesiog ir vėl išsirinkome ne tuos, o jie dar ir nusprendė papiktnaudžiauti dėl pandemijos susidariusiomis galimybėmis? Kalti ir vėl politikai? Be abejo, kiekvienai situacijai galima įvardinti ir atsakingųjų pavardes. Tačiau aš laikausi požiūrio, kad pirmiausiai reikia ieškoti ne “kraštinių“, o suvokti kokios istorinės aplinkybės priveda prie vienokios ar kitokios situacijos, kitaip tariant – kur problemų šaknys. Dar vienas požiūris, kurio laikausi – visų mūsų problemų šaknys – mūsų galvose (ir širdyse, jei norit). Mus valdo idėjos. Net kai mes nesuprantame kokios idėjos mus valdo, kaip jos mus valdo, net kai nesuprantame, kad idėjos mus valdo apskritai. Apie tai, beje, yra ir pati knyga “Pasirengus gimti“. Idėjas, be abejo, dažniausiai susikuriame ne mes patys – jų išmokstame iš kitų, tuomet pasirenkame. Tokiu būdu ir atsiranda milžiniška įvairių filosofų, mąstytojų, dvasios vadovų ir t.t. įtaka visuomenėms – šie žmonės sugeba formuluoti naujas idėjas ir jas perteikti.

Link ko aš lenkiu? Bandau paaiškinti kodėl savo bloguose pristatinėju tiek daug visokių apmąstymų ir “filosofijų“. Pastaruoju metu nemažai kalbėjau ir apie teologiją – mokslą apie Dievą. Tiems, kas Jį tiki, ji daro esminį poveikį pasaulio ir asmeninio gyvenimo jame supratimui, net jei pačios teologijos jie nebūtų studijavę – užtenka to, kas yra perteikiama į jų sąmonę iš jos kitais būdais. Šiame bloge pristatysiu ir dar vieną požiūrį – net tie, kurie netiki į Dievą, vis vien turi savo teologiją. Visi be išimties žmonės yra religingi – taip mes sutverti – mes vis vien į ką nors tikime ir tai išpažįstame savo elgsena (o tai ir yra religija) , tuo mes skiriamės nuo gyvūnų. Tokiu būdu ir politinės ideologijos turi savo teologinę pusę.

Kad jau politika turi ir teologinę pusę, lygiai taip ir religija (o mane domina katalikybė) gali turėti savo politinę pusę. Čia pristatysiu vieną iš nedaugelio grynai katalikiškos politinės filosofijos – politinio tradicionalizmo adeptų, garsų šiais laikais nedaugeliui, tačiau XIX pirmoje pusėje žymų Ispanijos ir visos Europos politiką, diplomatą ir žurnalistą, Kontršvietimo politinės filosofijos srovės katalikų mąstytoją Juan Donoso Cortes. Žymų, tame tarpe, tuo, kad tais laikais palygino dar beužgimstančius liberalizmą ir socializmą su katalikybe ir pateikė tolimesnes pasaulio vystymosi prognozes atsižvelgdamas į šių naujagimių perspektyvas. Žymus šiais laikais jis tapo tuo, kad jo prognozės, kai kurios – palyginus neseniai, išsipildė. Taigi, ką jis pamatė bei numatė? Apie tai – puiki į lietuvių kalbą išversta knyga:

Juan Donoso Cortes “Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“, Valstybingumo studijų centras 2019 m. (1851 m.)

Kaip rašoma knygos aprašyme: “Juanas Donoso Cortesas tapo vienu pirmųjų Europos mąstytojų, savojo proto akimis išvydusių tai, ką optimistinės pažangos vizijos apakinti europiečiai pamatė tik po Pirmojo Pasaulinio karo: kad spartėjanti modernizacija nereiškia jokios pažangos. Pakilęs virš tokių naivių iliuzijų Donoso Cortesas dar XIX amžiaus viduryje savo tekstais bylojo apie Europos link jau sėlinusią ir jos pradėjusią tykoti, bet tada dar beveik niekieno neįžvelgtą lemtį – žemyną po daugelio dešimtmečių užklupsiančią naikinančių komunistinių revoliucijų bangą, dėl ryšių ir valdymo priemonių plėtros artėjančią žiaurių centralizuotų diktatūrų epochą, galios ir šlovės zenite buvusios Europos neišvengiamai laukiantį nuosmukį ir  likimą būti pasidalintai kylančių Amerikos ir Rusijos galybių, išpildžiusių šias autoriaus pranašystes tik po viso šimtmečio.“

Na o mane labiau dominą ne ką jis išvydo, bet kodėl taip išvydo. Pristatysiu vieną, beveik pilną skyrių iš jo knygos, kuriame man pasirodė daugiausiai atsakymų į šį klausimą per teksto vienetą ir nedidelę dalį kito. Kaip neretai kitur, paryškinsiu keletą man ypač svarbių pasirodžiusių minčių:

“Prieš baigiant šią knygą, man rodos, pridera ištyrinėti, ką liberalizmo ir socializmo mokyklos mano apie blogį ir gėrį, žmogų ir Dievą – sudėtingus klausimus, ties kuriais suklumpa žmogaus protas suprasdamas, jog čia esama didelių religinių, politinių ir socialinių problemų.

Apie liberalizmo mokyklą tiesiog pasakysiu, kad ji savo išdidžiu nežinojimu niekina teologiją, bet ne dėl to, kad ji nebūtų savaip teologiška, o todėl, kad vis dėlto ji tokia yra, tačiau to nežino. Ši mokykla vis dar nesuvokė ir greičiausiai niekada nesuvoks glaudaus saito, kuris tarpusavyje sujungia dieviškus ir žmogiškus dalykus, didžio ryšio, kuris egzistuoja tarp politinių, socialinių bei religinių klausimų, ir visų su tautų valdymu susijusių problemų priklausomybės nuo klausimų apie Dievą – Aukščiausiąjį visų žmonių bendruomenių įstatymų leidėją.

Liberalizmo mokykla yra vienintelė, kuri tarp savo daktarų ir mokytojų neturi nė vieno teologo. Absoliutizmo mokykla jų turėjo ir dažnai juos iškeldavo į tautų valdytojus, o tautos jų valdymo laikais tapdavo vis svarbesnės ir galingesnės. Prancūzija niekad nepamirš, kaip valdė kardinolas Rišeljė – vienas garsiausių ir šlovingiausių Prancūzijos monarchų. Didžiojo kardinolo šlovė taip spindėjo, kad daugybė karalių raudo iš gėdos. Jo spindesys buvo toks galingas, kad jo neužtemdė į sostą sėdęs garbingiausias ir galingiausias karalius, kurį Prancūzija iš entuziazmo, o Europa iš nuostabos vadino Didžiuoju.“

“Dievo mokslas – tam, kuris jo turi, – duoda gudrumo ir jėgos, nes šis mokslas aštrina ir tuo pat metu praplečia protą. Yra viena aplinkybė, kuri šventųjų, ypač dykumos tėvų, gyvenimuose kelia didžiausią pasigėrėjimą, ir ji vis dar nebuvo prideramai įvertinta. Nepažįstu žmogaus, įpratusio kalbėti su Dievu ir kontempliuojančio Dievo dalykus, kuris, esant lygioms aplinkybėms, nebūtų pranašesnis už kitus arba savo proto šviesumu ir stiprumu, arba savo vertinimo sveikumu, arba intelekto skvarbumu ir aštrumu. Dar daugiau – nežinau nė vieno, kuris tokiomis pat aplinkybėmis nepranoktų kitų praktiniu ir išmintingu supratimu, vadinamu sveiku protu. Jei žmogaus padermė nebūtų neatšaukiamai pasmerkta matyti dalykus atvirkščiai, ji patarėjais iš visų žmonių rinktųsi būtent teologus, iš teologų – mistikus, o iš mistikų – tuos, kurie gyveno labiausiai atsiskyrę nuo reikalų ir pasaulio. Tarp pažįstamų žmonių, – o pažįstu jų daugybę, – vieninteliai, kuriuose įžvelgiau nepajudinamą sveiko proto jausmą, stebuklingą gudrumą ir nuostabų sugebėjimą duoti praktiškus ir išmintingus atsakymus į sudėtingiausias problemas ir rasti išeitis svarbiausiuose reikaluose, yra tie, kurie gyveno kontempliatyvų ir atsiskyrėlišką gyvenimą. Ir priešingai, iki šiol nesutikau ir nemanau kada nors sutiksiąs bent vieną žmogų tarp besivadinančiųjų “praktiškais“ žmonėmis, niekinančių dvasinę, ir ypač Dievo, kontempliaciją, kuris galėtų suprasti apskritai bet kokį reikalą. Prie šių gausių gretų priskirtini tie, kurių darbas yra apgaudinėti kitus, nors jie apgaudinėja patys save. Būtent čia žmogus nuščiūva prieš aukštas Dievo mintis, nes jei Dievas nebūtų nuteisęs amžinai likti kvailiems tų, apgavikų pagal profesiją, Jį niekinančių arba Jo nepažįstančių, arba jei nebūtų apribojęs galios tiems, kurie yra stebuklingai gudrūs, žmonių visuomenės nebūtų galėjusios atsilaikyti arba prieš gudrumą vienų, arba prieš niekšiškumą kitų. Kontempliatyvių žmonių dorybės ir pasaulio žmonių kvailumas yra vieninteliai dalykai, kurie palaiko pasaulį būtyje ir tobuloje pusiausvyroje. Kūrinijoje yra tik viena būtybė, kuri savyje vienija visą dvasinių ir kontempliatyvių žmonių gudrumą ir visą blogį tų, kurie nepažįsta arba niekina Dievą ir dvasinius dalykus. Ši būtybė yra Velnias. Velnias turi vienų gudrumą be dorybės ir kitų blogį be kvailumo; būtent iš čia ateina visa jo griaunanti jėga ir visa jo milžiniška galia. Apskritai kalbant apie liberalizmo mokyklą, ji yra tiek pat teologiška, kiek būtinai teologiškos yra ir kitos mokyklos. Ji niekada išskirtinai nerodo savo tikėjimo ir nesirūpina paskelbti savo nuomonės apie Dievą ir žmogų, apie gėrį ir blogį, apie tvarką ir netvarką, kurioje randasi visi kūriniai. Ir, antra vertus, kadangi ji į šiuos gilius svarstymus žiūri kaip į niekniekius, apie ją galima pasakyti, kad ji tiki į abstraktų ir absoliutų dievą, kuriam valdant žmogiškus dalykus tarnauja filosofai ir tam tikri dėsniai, kuriuos jis nustatė laikų pradžioje visuotiniam dalykų valdymui. Nors šios mokyklos dievas yra kūrinijos karalius, jis per amžius taip ir nesužinos, kaip valdomos ir tvarkomos jo karalystės. Kai jis tautoms paskyrė įgaliotinius, kad šie valdytų jo vardu, paliko jiems suverenumo pilnatvę ir juos paskelbė amžinais ir neliečiamais. Nuo tada tos tautos jam skolingos garbinimą, bet ne paklusnumą.

Kalbant apie blogį, liberalizmo mokykla neigia jį esant fizinėje tikrovėje, bet pripažįsta jį žmogiškuose dalykuose. Šioje mokykloje visi klausimai, susiję su blogiu arba gėriu, tampa valdymo klausimu, o kiekvienas valdymo klausimas yra teisėtumo klausimas. Taigi kai valdžia yra teisėta, blogis yra neįmanomas ir, atvirkščiai, kai valdžia neteisėta, blogis neišvengiamas. Gėrio ir blogio klausimas yra susiaurinamas iki klausimo, kurios valdžios yra teisėtas, o kurios – uzurpatoriškos.

Teisėtomis liberalizmo mokykla vadina valdžias, kurios įsteigtos Dievo, o neteisėtomis – tas, kurios nekyla iš dieviškojo įgaliojimo. Dievas norėjo, kad materialūs daiktai būtų pavaldūs tam tikriems fiziniams dėsniams, Jo nustatytiems pradžioje – kartą ir visiems laikams, – ir kad visuomenės būtų valdomos turtingiesiems sluoksniams duota išmintimi ir tam tikru ypatingu būdu – filosofams, kurie jos moko ir ją nukreipia. Iš to kaip būtina pasekmė išplaukia tiesa, kad yra tik dvi teisėtos valdžios: žmogiškojo proto valdžia, bendrai įkūnyta vidurinėje klasėje ir ypatingu būdu – filosofuose, ir dieviškojo proto valdžia, amžiams įkūnyta tam tikruose dėsniuose, kuriems nuo pat pradžių pavaldūs materialūs dalykai.

Mano skaitytojus, ypač mano liberalius skaitytojus, labai nustebins liberalizmo teisėtumo išvedimas iš dieviškosios teisės. Ir vis dėlto man nieko nėra akivaizdesnio. Liberalizmo mokykla savo dogmomis nėra ateistinė, tačiau, nebūdama katalikiška, ji, to nežinodama ir net nenorėdama, iš pasekmės į pasekmę nuveda iki pat ateizmo pakraščių. Pripažindama vieno Dievo, visos kūrinijos Sutvėrėjo, egzistavimą, ji negali paneigti Dievo, kurį pripažįsta ir teigia, pirminės visų teisių pilnatvės, arba kuriamosios valdžios (šios mokyklos žodyne tai yra vienas ir tas pats dalykas). Katalikas yra tas, kuris pripažįsta Dievo ir kuriamąjį, ir aktualųjį suverenitetą, deistas – tas, kuris neigia Jo aktualųjį, bet pripažįsta kuriamąjį suverenitetą, o ateistas yra tas, kuris neigia bet kokią Jo valdžią, nes neigia Jo egzistavimą. Taigi dėl to liberalioji mokykla, būdama deistinė, negali skelbti aktualiojo proto suvereniteto, tuo pat metu neskelbdama kuriamojo Dievo suvereniteto, kuriame, pirmasis, visada būdamas deleguotasis, prasideda ir iš kurio kyla. Kuriamojo tautos suvereniteto teorija yra ateizmo teorija, kuri egzistuoja liberalizmo mokykloje taip, kaip deizme egzistuoja ateizmas – kaip tolima, nors ir neišvengiama, pasekmė. Iš čia randasi dvi didelės liberaliosios mokyklos šakos: demokratinė ir tiesiog liberalioji. Antroji yra drovesnė, pirmoji – nuoseklesnė. Demokratinė, išvesta per nelanksčią logiką, pastaraisiais laikais įsiliejo į mokyklas, kurios tuo pat metu yra ateistinės ir socialistinės, – taip, kaip upės įteka į jūras. Grynai liberalioji atšaka kovoja, kad išliktų nepajudinama ant aukšto savo pačios iškelto kyšulio tarp dviejų jūrų – socializmo ir katalikybės, kurios kelia bangas ir paskandins jo viršūnę. Apie pastarąją kalbame tik čia ir tepasakysime, kad ji, nebūdama demokratinė, socialistinė ir ateistinė, negali pripažinti kuriamojo tautos suvereniteto, o aktualiosios Dievo valdžios – nebūdama monarchiška ir katalikiška, tačiau ji pripažįsta, viena vertus, pirminę ir kuriamąją Dievo valdžią, o antra vertus – aktualiąją žmogaus proto valdžią. Taigi matote, kad buvome teisūs teigdami, jog liberalizmo mokykla skelbia žmogiškąją teisę kaip pagal kilmę išvestą iš dieviškosios.

Šiai mokyklai nėra kito blogio kaip tik tas, kad valdžia gali būti ne ten, kur ją priskyrė Dievas laikų pradžioje. O kadangi materialieji dalykai yra amžinai pavaldūs fiziniams dėsniams, kurie atsirado tuo pat metu kaip ir kūrinija, liberalioji mokykla neigia blogį universalioje dalykų visumoje. Ir atvirkščiai, kadangi nutinka taip, kad visuomenės valdymas nėra ramus ir stabilus filosofų dinastijose, kurioms dieviškuoju pavedimu priklauso išskirtinė teisė valdyti žmogiškuosius dalykus, liberalioji mokykla teigia, kad socialinis blogis kyla visada, kai valdžia išsprūsta iš filosofų ir vidurinių klasių rankų ir pakliūva į karalių rankas arba atitenka plačiosioms masėms.

Iš visų mokyklų ši yra pati nevaisingiausia, nes ji yra mažiausiai išsilavinusi ir egoistiškiausia. Kaip matėme, ji nieko neišmano apie blogio ar gėrio prigimtį: ji prastai pažįsta Dievą ir visai nesupranta žmogaus. Ji nesugeba daryti gera, nes jai trūksta bet kokio dogmatinio teigimo, ir nesugeba daryti bloga, nes ją gąsdina bet koks narsus ir absoliutus neigimas. Ji yra, pati to nežinodama, pasmerkta įlipti į laivą, kuris neša jos turtą į katalikybės uostą arba užplukdo ant socializmo rifų. Ši mokykla dominuoja tik tada, kai visuomenė griūva. Jos dominavimo laikas yra trumpas ir nepastovus, kai pasaulis nežino, ar eiti su Barabu, ar su Jėzumi, ir yra pakibęs tarp dogmatinio teigimo bei aukščiausiojo neigimo. Visuomenė, tad, leidžiasi dideliu laipsniu valdoma mokyklos, kuri niekada nesako: “teigiu“ nei “neigiu“, ir apie viską sako “pasveriu“. Aukščiausias šios mokyklos rūpestis yra neleisti, kad ateitų radikalių neigimų arba valdingų teigimų diena, o kad tokia diena neišauštų, diskusijoje ji supainioja visas sąvokas ir propaguoja skepticizmą, nes supranta, kad tauta, kuri nuolat iš sofistų burnų apie visus dalykus girdi argumentus “prieš“ ir “už“, galiausiai neišmano, į ką kibtis, ir klausia savęs, ar tiesa ir klaida, neteisingumas ir teisingumas, suktumas ir sąžiningumas yra priešingi dalykai, ar tai yra tas pats dalykas, į kurį žvelgiama iš skirtingų požiūrio taškų. Šis neraminantis laikotarpis, kad ir kiek jis truktų, visada trumpas: žmogus gimė veikti, o amžina diskusija, būdama veiksmo priešas, prieštarauja žmogaus prigimčiai. Atėjus metui, instinktų vejamos tautos pabyra aikštėse ir gatvėse ir ryžtingai reikalauja Barabo arba Jėzaus mirties ir sumala į miltus sofistų katedras.

Socializmo mokyklos, nekalbant apie barbariškas jų pėdomis einančias minias, ir turint omenyje jų daktarus bei mokytojus, turi daug pranašumų prieš liberalizmo mokyklą iš esmės dėl to, kad tiesiai imasi visų didžiųjų problemų ir klausimų, ir dėl to, kad visada pasiūlo ryžtingą ir galutinį atsakymą. Socializmas yra stiprus todėl, kad tai – teologija, ir nedestruktyvus, nes tai yra satanistinė teologija. Socializmo mokyklos tiek, kiek jos yra teologiškos, bus pranašesnės už liberalizmo mokyklą, nes ši yra antiteologiška ir skeptiška. Ir tiek, kiek jos turi satanizmo, jos suklups prieš katalikiškąją mokyklą, kuri tuo pat metu yra ir teologiška, ir dieviška. Jų instinktai turi sutikti su mūsų teiginiais, jei įvertinsime, kad jos jaučia katalikybei neapykantą, o liberalizmui – tik panieką.

Demokratinis socializmas yra teisus, kai teigia liberalizmui: “Kas yra tas Dievas, kurį man siūlai garbinti ir kuris turi būti menkesnis už tave, nes Jis neturi nei valios, nei yra asmuo? Aš neigiu katalikų Dievą, bet Jį neigdamas, Jį įsivaizduoju. Ko negaliu įsivaizduoti, – tai Dievo be dieviškų atributų. Visa kuo esu verčiamas tikėti, kad suteikei Jam egzistenciją tam, kad Jis suteiktų teisėtumą, kurio neturi: tavo teisėtumas ir Jo egzistavimas yra fikcijos, kurios remiasi kita fikcija, ir šešėliai, kurie remiasi kitu šešėliu. Aš atėjau į pasaulį tam, kad išsklaidyčiau visus šešėlius ir sunaikinčiau visas fikcijas. Skirtumas tarp aktualiosios ir kuriamosios valdžios yra išradimas tų, kurie, nedrįsdami paimti abiejų valdžių, nori užgrobti bent vieną. Suverenas yra kaip Dievas: arba jis yra vienas, arba neegzistuoja. Valdžia – kaip dievybė: arba jos nėra, arba ji yra nedaloma ir neapsakoma. Proto teisėtumas yra du žodžiai, iš kurių pirmasis nurodo subjektą, o antrasis atributą: aš neigiu atributą ir subjektą. Kas yra teisėtumas ir kas yra protas? Tuo atveju, jei tai būtų koks nors dalykas, iš kur žinai, kad tas dalykas glūdi liberalizme ir ne socializme, tavyje ir ne manyje, pasiturinčiose klasėse, o ne paprastoje liaudyje? Aš neigiu tavo teisėtumą, o tu – manąjį, tu neigi mano tiesą, o aš – tavąją. Kai mane provokuoji diskusijai, atleidžiu tau, nes tu nesupranti, ką darai: diskusija – visuotinė ir skaldanti – kurios slaptos jėgos tu nepažįsti, jau sunaikino tavo priešus, o dabar sunaikins tave. Kalbant apie mane, aš esu tvirtai pasiryžęs užgniaužti ją kumščiu, užmušti ją, kad ji manęs nesunaikintų. Diskusija yra dvasinis kardas, kuris užrištomis akimis sudarko dvasią. Prieš ją neveikia nei plieninės apsaugos, nei tinklelis. Diskusija yra vardas, kuriuo prisidengusi eina mirtis, kai nenori būti pažinta ir keliauja incognito. Apdairioji Roma ją pažino nepaisydama jos kaukių, kai ji žengė per jos sienas persivilkusi sofistu, ir patikrino jos pasą. Pasak katalikų, vyras prapuolė, kai pradėjo kalbėtis su moterimi, o moteris prapuolė, kai ėmė diskutuoti su velniu. Dar vėliau, maždaug laikų viduryje, pasakojama, kad tas pats velnias pasirodė Jėzui dykumoje ir išprovokavo dvasinę kovą ir, kaip mes sakytume, “diskusiją iš sakyklos“. Bet čia, atrodo, velnias sutiko įžvalgesnį, kuris jam tiesiai tarė: “Eik šalin, šėtone“ ir taip pabaigė diskusiją ir velniškus triukus. Reikia pasakyti, kad katalikai turi ypatingą dovaną aiškiai pristatyti didžias tiesas ir apvilkti jas išmoningomis fikcijomis. Visa senovė būtų vieningai pasmerkusi nesusipratėlį, kuris viešai diskusijai tuo pat metu būtų pateikęs dieviškuosius ir žmogiškuosius dalykus, religines ir socialines institucijas, magistratus ir dievus. Prieš jį būtų susivieniję Sokratas, Platonas ir Aristotelis ir didžiai jo pusėje gedėtų cinikai bei sofistai.“

Kalbant apie blogį – arba jis yra visoje visatoje, arba neegzistuoja. Valdžių formos yra nereikšmingas dalykas, kad jį sukurtų: jei visuomenė yra sveika ir geros sandaros, jos sudėtis yra galinga, kad atsilaikytų prieš visas įmanomas valdžios formas, o jei prieš jas neatsilaiko, tai todėl, kad yra blogai suręsta ir ligota. Blogis gali būti suprantamas tik kaip organiška visuomenės yda arba kaip sudedamoji žmogiškos prigimties yda. Ir tokiu atveju priemonė tatai išspręsti yra ne valdžios nutildymas, o socialinio organizmo arba žmogaus sandaros pakeitimas.

Esminė liberalizmo klaida yra ta, kad jis reikšmę teikia išimtinai valdymo klausimams, kurie, palyginti su religinės ir socialinės tvarkos klausimais, nėra svarbūs. Šitai padeda paaiškinti, dėl kokios priežasties liberalizmas visiškai nustelbiamas tada, kai socialistai ir katalikai atskleidžia pasauliui savo įspūdingas problemas ir prieštaringus sprendimus. Kai katalikybė teigia, esą blogis kyla iš nuodėmės, nuodėmė sugadino pirmojo žmogaus žmogiškąją prigimtį, bet gėris vis dėlto yra pranašesnis už blogį, o tvarka – už betvarkę, nes vienas yra žmogiškas, o kitas – dieviškas, dar prieš tyrinėdamas šiuos klausimus, žmogaus protas jau yra patenkinamas, kadangi tos dogmos padarinių didybę parodo kaip proporcingą priežasčių didybei, o didybę to, kas siūloma paaiškinti, – didingiems paaiškinimams. Kai socializmas teigia, kad žmogaus prigimtis yra sveika, o visuomenė – ligota, kai pirmąjį dalyką pastato į atvirą kovą su antruoju, kad visuomenėje esantį blogį sunaikintų gėriu, kuris yra žmoguje, kai sušaukia visus žmones, kad šie maištingai sukiltų prieš visas socialines institucijas, nelieka jokios abejonės, kad šis būdas kelti ir svarstyti klausimus yra šiek tiek melo, tačiau tuo pat metu čia esama ir kai ko gigantiško bei didaus, kas yra verta šios baisios reikalo didybės. Bet kai liberalizmas paaiškina blogį ir gėrį, tvarką ir netvarką per įvairias efemeriškas ir laikinas valdžios formas, kai, viena vertus, atsisakęs visų socialinių problemų ir, antra vertus, religinių problemų aptarimo, pradeda nagrinėti politinius klausimus kaip vienintelius, kurie dėl jų didumo yra verti, kad valstybės žmogus jais užsiimtų, jokia kalba neegzistuoja žodžiai, kuriais būtų galima apibūdinti šios mokyklos giliausią nesugebėjimą ir radikalų nepajėgumą ne tik išspręsti, bet ir apskritai kelti šiuos baisius klausimus. Būdama tuo pat metu ir tamsumų, ir šviesos priešė, liberalizmo mokykla išsirinko nežinia kokią neaiškią aušrą tarp šviesos ir tamsumų, tarp amžinų šešėlių ir dieviškų pašvaisčių. Palikta šioje bevardėje sferoje, ji ėmėsi ekstravagantiško ir neįmanomo darbo – valdyti be liaudies ir be Dievo. Jos dienos yra suskaičiuotos, nes viename horizonto krašte jau matyti Dievas, o kitame – liaudis. Niekas nesugebės atspėti , kur liberalizmas bus baisaus mūšio dieną, kai laukas bus pilnas katalikų ir socialistų armijų.

Ką gi, kaip matome, paskutiniame sakinyje išprognozuota situacija bent iš dalies aiškiai išsipildė – tokių kaip liberalų jau nebėra (na, galbūt kažkur dar liko vienas kitas), vietoj jų turime liberalmarksistus. Pabaigai pridursiu dar šiek tiek apie liberaliosios santvarkos blogybes iš kito knygos skyriaus, šiaip jau skirto socialistams. Tie trūkumai, manau, daug kam yra akivaizdūs šiais laikais:

“Dogmatiškai Dievą teigti po to, kai dogmatiškai apiplėšiame Jį atimdami visus Jo atributus, yra prieštaravimas, būdingas liberaliajai mokyklai – pačiai prieštaringiausiai iš racionalizmo mokyklų. Be to, šis prieštaravimas, toli gražu nebūdamas atsitiktinis, yra esminis šioje mokykloje, kuri, kad ir kaip į ją žvelgsi, yra egzotiškas akivaizdžių prieštaravimų darinys. Tą patį, ką religinėje plotmėje ji išdarinėja su Dievu, politinėje srityje padaro su karaliumi ir liaudimi. Liberaliosios mokyklos uždavinys yra teigti būtis, kurias ji paneigia, ir neigti būtis, kurias ji pati teigia. Neegzistuoja nė vienas principas, kuris šioje mokykloje nebūtų lydimas jį naikinančio kontraprincipo. Šitaip, pavyzdžiui, ji skelbia monarchiją, ir staiga – vyriausybės atsakomybę, o šalia – atsakingo ministro visagalybę, o tai yra monarchijos priešingybė. Ji garsina ministrų atsakomybę ir čia pat – suverenų parlamentų kišimąsi į valdymo klausimus, o tai prieštarauja ministrų visagalybei. Ji garsina suverenų parlamentų kišimąsi į valstybės reikalus ir čia pat – rinkėjų teisę priimti neskundžiamus sprendimus, tai prieštarauja suvereniam parlamentų kišimuisi. Propaguoja galutinio rinkėjų sprendimo teisę ir greta – daugiau ar mažiau aiškiai pritaria aukščiausiajai teisei į sukilimą prieš valdžią, tai vėl prieštarauja taikiai rinkėjų sprendimo teisei. Skelbia minios teisę sukilti prieš valdžią, o tai yra minios visagalybės patvirtinimas, ir čia pat ji aiškina rinkėjų cenzo įstatymą, kuris yra minios visagalybės paneigimas. Ir visais šiais principais bei kontraprincipais mokykla siekia vieno: gudriai ir kruopščiai pasiekti pusiausvyrą, kurios ji niekada taip ir neįgyja, nes pastaroji prieštarauja visuomenės ir žmogaus prigimčiai. Tik vienai jėgai liberalizmo mokykla neieško prideramos pusiausvyros – korupcijos jėgai. Korupcija yra šios mokyklos dievas ir, kaip ir dievas, ji tuo pat metu yra visur. Liberalizmo mokykla taip sudėliojo visus dalykus, kad ten, kur ji vyrauja, visi būtinai yra arba korumpuoti, arba paliesti korupcijos. Taigi ten, kur visi žmonės gali būti cezariu, balsuoti už cezarį arba garbinti cezarį, visi turi būti arba cezariai, arba pretoriai. Dėl tos priežasties visos visuomenės, kuriose ši mokykla ima viešpatauti, miršta ta pačia mirtimi: gangrenuoja. Karaliai papirkinėja ministrus žadėdami jiems amžiną valdžią, ministrai – karalius, pažadėdami jų prerogatyvų išplėtimą. Ministrai demoralizuoja tautos atstovus sudėdami jiems prie kojų visas valstybės pareigas, parlamentarai – ministrus savo balsais. Parlamentų nariai prekiauja galia, rinkėjai – savo įtaka. Visi tvirkina mases savo pažadais, o masės visus – savo šūkavimais ir gąsdinimais.

Na, tuo metu Cortes nagrinėjo daugiausiai Europos valstybėse vyravusią konstitucinę monarchiją, kuri tikroji iki šių laikų niekur ten nebeišliko, tačiau daug kas iš jo pastebėjimų tinka ir dabartiniams laikams, ar ne?

39) 2021-03-26

Demokratijos problemos ir totalitarizmo grėsmė.

Taigi, tęsiant temą apie politiką, vienas iš jos apibrėžimų – tai galios paskirstymo menas. Dar kiti kalba apie kompromisus – gebėjimą derinti skirtingus interesus. Tačiau interesai irgi yra susiję su galia. Neabejotinai su galia yra susijęs ir toks dalykas kaip lygybė – ar visi turi vienodai galimybių įgyti norimos galios (turtų, išsilavinimo, pareigybių, etc.). Be abejo, kad tai yra susiję ir su valstybės valdymu – prie kai kurių to valdymo formų vienų galimybės dargi formaliai yra didesnės nei kitų. Tiek su lygybe, tiek su valdymo forma susijęs ir asmens laisvės klausimas – ar jis bus priklausomas nuo kitų, paprastai – valdžios, ar gebės veikti ir pats savarankiškai. Dar viena svarbi detalė – asmens laisvės turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti – ar asmuo galės ir pats save formuoti kaip asmenybę, ar bus priverstas prarasti individualumą ir būti “kaip visi“ – mat už nukrypimą nuo valdžios (o kartais ir pačios visuomenės) diktuojamų pažiūrų baudžiama. Visos valdymo formos, kuriose asmens laisvė yra nepagrįstai (t. y. ne saugant nuo akivaizdaus neteisingo kenkimo kitiems asmenims) ribojama, yra despotiškos. Tos valdymo formos, kurios siekia visiškos viešojo ir asmeninio gyvenimo kontrolės, yra totalitarinės.

Ar gali demokratija būti despotiška arba net totalitarinė? Taip, ypač jei ji tik formali. Priminsiu, kad tikros šiuolaikinės totalitarinės valstybės pavyzdys – Šiaurės Korėja vadinasi Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, ten vyksta rinkimai ir netgi galima pasirinkti iš dviejų partijų. Dėl to jos demokratine nepavadinsi. Pagal pateiktus despotijos ir totalitarizmo apibrėžimus turbūt suprasite, kad lenkiu link to, kad ir mūsų šalis tampa vis labiau jau ir totalitarine, o ne demokratine. Maža to – žymiausios pasaulio demokratijos (ypač šiuolaikinės demokratijos lopšys JAV) yra jau ir dar toliau pažengusios tuo keliu.

Kaip taip galėjo atsitikti? Juk, atrodytų, demokratija ir turėtų laiduoti kad niekuomet jokių despotijų ir totalitarizmų nekiltų. Ar tai gali būti tik dėl to, kad kažkas neteisėtai užgrobia valdžią? Pasirodo – ne. Ne veltui pereitame bloge citavau J. D. Cortes, kad valdžios legitimumo klausimo pernelyg sureikšminti nereikėtų. Juk jau ir patys matome kaip totalitarines priemones įvedinėja teisėtai ir demokratiškai išrinkta valdžia. Dar vienas garsus demokratiniu būdu atėjusio totalitarizmo pavyzdys – Hitleris.

Šiame ir būsimuose dviejuose paskutiniuose bloguose pasistengsiu pavaizduoti kokiais būdais taip atsitinka. Pradėsiu nuo laikų, kai šiuolaikinė demokratija dar tik pasirodė pasaulio istorijos scenoje. O pasirodė ji JAV pačioje XVIII a. pabaigoje, nors tokia kūrėsi dar nuo XVII a. pradžios. Pirmasis ją išanalizavo toks garsus XIX a. prancūzų teisininkas, politikas, istorikas, mąstytojas, ir ne šiaip išanalizavo – praleido ne vienus metus keliaudamas po tą šalį, rinkdamas įspūdžius ir apmąstymus. Aprašė jis tai dviejose knygose, kurias, mano manymu, reiktų priskirti šimtukui svarbiausių XIX a., kuris buvo išties turtingas vertinga literatūra, knygų:

Alexis de Tocqueville “Apie demokratiją Amerikoje“, Atviros Lietuvos knyga (Amžius) 1996 m. (1835 – 1840 m.)

Iš jo biografijos žinoma, kad jis buvo klasikinių liberalių pažiūrų politikas, tas aišku ir skaitant knygą. Nors kilęs iš aristokratiškos šeimos, kurios nariai nukentėjo per Prancūzijos revoliuciją, šios idėjas palaikė. Gi savo darbais, ypač čia pristatomu, reiškė susižavėjimą JAV ir jos santvarka. Buvo karštas demokratijos gynėjas – kad tai įrodyti, tektų cituoti kone visą čia pateikiamą knygą, bet to nedarysiu.

Mane labiau domina tai, kas labiau domina ir kitus mano skaitomus autorius – o kokius gi demokratijos trūkumus bei pavojus įžvelgė A. de Tocqueville (Tokvilis). O jis įžvelgė, mat, mano nuomone yra priskirtinas prie tų žmonių, kuriuos vadinu “sąžiningais mąstytojais“. Mes visi turime tam tikrus savo mąstymo “nustatymus“ ir manieji ne visuomet sutampa su A. de Tocqueville , tačiau gerbiu bet kokių pažiūrų mąstytoją, kuris geba kritiškai pažvelgti į tai, kam jis simpatizuoja bei geranoriškai – į tai, kam jis nesimpatizuoja. Be šios geros savybės, A. de Tocqueville, mano manymu, pasižymėjo ypač gera įžvalga ir sveika nuojauta. Gal tai pasekmė to, kad jis, visgi, buvo tikintis žmogus, ir kaip sakė pereitame bloge cituotas Cortes – sugebėjimas pažvelgti anapus pasaulio ir link Dievo tam labai padeda?

Nesvarbu. Svarbu, kad jis įžvelgė kur glūdi demokratinės sistemos trūkumai ir pavojai. Beje, rašė jis apie tai, ką aš vadinu tikrąją demokratija, arba “demokratija iš apačios“ – kai žmonės patys tvarko daugumą visuomeninių reikalų ir jaučia tiesioginį ryšį su savo valstybe. Manau, kad tai būtų galima pavadinti ir respublikoniška demokratija. Nors A. de Tocqueville apie visokias tokias ydas ir pavojus prirašė nemažai (na, pačios jo knygos yra nemenkos apimties), bet man, beskaitant, išryškėjo kelios tokios minties linijos. Įvertinant tai, kas mano aukščiau pasakyta apie despotiją, A. de Tocqueville didžiausius pavojus demokratijai matė vis didesniame reikalų tvarkymo perdavime centralizuotai vyriausybei, leidimo jai vis labiau kištis į asmeninius reikalus suteikime bei polinkiui atsiduoti visuomenės nuomonės diktatui prarandant savąją individualybę:

“Viena aišku: didžiausių stebuklų daro menas būti laisvam, bet nėra nieko sunkiau kaip mokytis laisvės. Visai kas kita yra despotizmas. Jis dažnai pasireiškia kaip visų iškentėtų blogybių taisytojas, pagrįstų teisių ramstis, engiamųjų globėjas ir tvarkos sergėtojas. Tautos užminga apsalusios nuo jo sukurtos laikinos gerovės, o kai pabunda – pasijunta vargdienės. Laisvė, priešingai, paprastai gimsta šėlstant audroms, sunkiai įsiviešpatauja siaučiant pilietiniams nesutarimams, ir tik tada, kai ji pasensta, galima paragauti jos gerovės vaisių.“

“Valdovai materializavo smurtą: dabartinės demokratinės respublikos pavertė jį tokiu pat dvasingu kaip žmogaus valia, kurią jis stengiasi pažaboti. Esant absoliučiai vieno asmens valdžiai, despotizmas, stengdamasis pavergti dvasią, žiauriai kamuodavo kūną, ir dvasia, stengdamasi išvengti tų kančių, didingai pakildavo aukščiau visko; tačiau demokratinėse respublikose tironija elgiasi kitaip: ji nesikėsina į kūną, bet nori palaužti dvasią. Šeimininkas nebesako: “Arba tu galvosi kaip aš, arba mirsi“; jis sako: “Tu gali manyti kitaip negu aš; tau lieka viskas: ir gyvybė, ir turtas, bet nuo šiol tu būsi mums svetimas. Tu tebeturėsi savo pilietines teises, bet negalėsi jomis naudotis; jeigu stengsies laimėti rinkimus, bendrapiliečiai už tave nebalsuos, o jeigu trokši jų pagarbos, nesitikėk jos sulaukti. Tu būsi tarp žmonių, bet nebegalėsi jiems prilygti. Kai norėsi su jais suartėti, jie bėgs nuo tavęs kaip nuo maro, ir tave paliks netgi tie, kurie tiki tavo nekaltumu, nes ir nuo jų bus bėgama. Eik sau ramus, palieku tau gyvybę, bet ji bus sunkesnė už mirtį“.

“Despotizmas, iš prigimties būdamas įtarus, žmonių susiskaidymą laiko patikimiausia savo gyvavimo garantija ir paprastai stengiasi juos suskaidyti, izoliuoti vieną nuo kito. Iš visų žmogaus širdies ydų labiausiai jam tinka egoizmas: despotas mielai atleidžia valdiniams už tai, kad jie jo nemyli, – su sąlyga, jog jie nemyli ir vienas kito. Jis neprašo, kad jie padėtų jam valdyti valstybę; jam gana to, jog jie patys nesiveržia jos tvarkyti. Tuos, kurie nori sutelkti visas jėgas ir kurti visuotinę gerovę, jis vadina “ramybės drumstėjais ir kurstytojais“, o tuos, kurie, užsisklendę savo kiaute, paiso tik savęs, – “gerais piliečiais“.

Taigi, despotizmas gimdo tas pačias ydas, kurioms yra palanki lygybė. Tiedu kraštutinumai papildo vienas kitą ir pragaištingai vienas kitą remia.

Lygybė surikiuoja žmones į vieną gretą, bet nesusaisto bendrais ryšiais. Despotizmas stato tarp jų sienas ir atskiria vieną nuo kito. Pirmoji nuteikia žmones negalvoti apie kitus, pastarasis abejingumą skelbia savotiška visuomenės dorybe.

Todėl despotizmas, kuris visada kelia pavojų, itin grėsmingas demokratijai valdant.“

“Kadangi lygybės laikais niekas neįpareigoja suteikti pagalbos kitam ir niekas negali tikėtis iš kitų didesnės paramos kiekvienas žmogus yra nepriklausomas ir drauge silpnas. Tiedu dalykai, kurių nevalia nagrinėti skyrium nei suplakti į krūvą, demokratinės šalies piliečiui sužadina prieštaringus instinktus. Nepriklausomybė įkvepia jam pasitikėjimo ir pasididžiavimo savimi tarp jam lygių, tačiau, būdamas silpnas, jis retkarčiais jaučia, kad jam reikia kitų pagalbos, kurios negali tikėtis, nes visi aplinkui yra tokie pat silpni ir abejingi kitiems. Apimtas nevilties, jis nejučia kreipia akis į didžiąją esybę, kuri vienintelė yra iškilusi virš visuotinio nuopuolio. Tik jai patiki savo rūpesčius ir ypač troškimus, ir galop ji tampa vienintele paguoda ir atspirtimi bejėgiškumo akimirkomis.

[Past. – tekstas išnašoje: Demokratinėje valstybėje tik centrinė valdžia turi tvirtą padėtį ir nuosekliai vykdo savo sumanymus. Visi piliečiai nuolat juda iš vienos vietos į kitą ir keičiasi. Taigi kiekvienai valdžiai būdingas noras tolydžio plėsti savo veiklos sferą. Todėl galų gale jai pavyksta pasiekti savo tikslą, nes ji nuosekliai ir ryžtingai daro įtaką žmonėms, kurių padėtis, pažiūros ir norai keičiasi kasdien.

Dažnai patys piliečiai nenorom jai padeda.

Demokratijos laikai – tai eksperimentų, naujovių, avantiūrų metas. Visada atsiranda daugybė žmonių, kurie, nesivaržydami kitų, skyrium atsideda kokiam sunkiam arba naujam darbui. Tie žmonės laikosi pagrindinio principo, kad valstybės valdžia neturi kištis į asmeninius reikalus, tačiau būna išimčių, kai kiekvienas jų trokšta, kad valstybė padėtų įgyvendinti kokį jam rūpimą sumanymą, ir stengiasi vyriausybės veiklą pakreipti norima linkme, o drauge atriboti ją nuo visų kitų sričių.

Kadangi gausybė žmonių tuo pat metu kreipia ypatingą dėmesį į aibę įvairiausių dalykų, centrinės valdžios veiklos sritis nejučia plečiasi į visas puses, nors kiekvienas stengiasi ją apriboti. Todėl, turint galvoje demokratinės valdžios pastovumą, jos funkcijų tolydžio daugėja. Laikas jai palankus, jai naudingas kiekvienas atsitiktinumas, atskirų žmonių aistros nejučia prisideda prie valdymo sutelkimo vienoje vietoje, ir galima tvirtinti, jog kuo senesnė yra demokratinė visuomenė, tuo didesnė valdžios centralizacija.]

Visa tai padeda galutinai suprasti gana dažną reiškinį demokratinėse šalyse, kur žmonės, paprastai tokie nepakantūs kitų viršenybei, kuo gražiausiai pakenčia šeimininką ir, būdami vergiškai paklusnūs, drauge išlieka išdidūs ir orūs.“

“Laisvė kursto neapykantą tarp atskirų žmonių, o despotizmas pastūmėja į visuotinį abejingumą.

Naudodamiesi laisve kaip ginklu, amerikiečiai kovojo prieš lygybės pagimdytą individualizmą ir laimėjo pergalę.“

“Jungtinių Valstijų gyventojų laisvosios institucijos ir politinės teisės, kuriomis jie taip mėgsta naudotis, įvairiais būdais vis primena kiekvienam piliečiui, kad jis gyvena visuomenėje. Jos tolydžio kala jam į galvą, jog kiekvieno žmogaus pareiga ir interesas – pasitarnauti kitam. Neturėdamas ypatingo tikslo niekinti kitus žmones, nes jis nėra jų vergas nė šeimininkas, amerikietis visa širdimi linksta daryti gera. Iš pradžių jis dirba visuomenės labui, verčiamas būtinybės, paskui – galėdamas sąmoningai pasirinkti. Taip išskaičiavimas tampa instinktu. Dirbant bendrapiliečių labui, ilgainiui įgyjamas įprotis ir polinkis jiems tarnauti.

Daugelis prancūzų luominę lygybę laiko pirmuoju blogiu, o politinę laisvę – antruoju. Priversti taikstytis su pirmuoju, jie stengiasi bent jau išvengti antrojo. Bet aš sakau, jog nugalėti lygybės sukeltas blogybes veiksmingiausiai įmanoma tik vienu būdu – suteikiant politinę laisvę.“

“Jeigu demokratinių kraštų gyventojai neturėtų nei teisės, nei noro vienytis politiniais tikslais, jų nepriklausomybei grėstų dideli pavojai, bet jie galėtų dar ilgai išsaugoti savo turtus ir žinias. Ir jeigu jie neturėtų įpročio vienytis į sąjungas kasdieniniame gyvenime, pavojus grėstų pačiai civilizacijai. Tauta, kur žmonės pavieniui nesugeba nuveikti didžių darbų ir drauge neišmoksta darbuotis bendromis pastangomis, neilgai trukus vėl grįžti į barbarybę.“

“Labiausiai mane nustebino Jungtinėse Valstijose tai, kaip sunku atgrėsti daugumą nuo vienąsyk įsikaltos minties ir atpratinti nuo kokio nors autoriteto garbstymo. To beveik neįmanoma pasiekti nei raštu, nei žodžiu; tik gyvenimas gali tai padaryti, ir tai kartais ne iš pirmo sykio.“

“Tačiau, man rodos, aristokratijos laikų žmogaus protui svetima mintis, jog ta pati taisyklė ar įstatymas turi būti vienodai taikoma visiems visuomenės nariams. Jis arba to nesuvokia, arba visai tokią mintį atmeta.

Abiem atvejais tie priešingi požiūriai galų gale tampa tokiais aklais instinktais ir tokiais nenugalimais įpročiais, jog, išskyrus retas išimtis, jie ima sąlygoti žmogaus elgesį. Nors viduramžiais buvo nepaprasta įvairovė, ir tada retkarčiais pasitaikydavo visiškai panašių individų, tačiau, to nepaisydami, įstatymų leidėjai kiekvienam jų numatydavo kitokias priedermes ir teises. Mūsų laikais, priešingai, valdžia neriasi iš kailio, stengdamasi primesti tuos pačius papročius ir įstatymus niekuo vienas į kitą nepanašiems gyventojams,

Įsigalint šalyje lygybei, atskiri žmonės tarytum nustoja reikšmės, o visuomenė, priešingai, įgyja, ar veikiau kiekvienas pilietis, pasidaręs panašus į kitus, susilieja su minia, ir prieš akis atsiveria vien įspūdingas ir didingas tautos reginys.

Tai demokratijos laikų žmonėms savaime įteigia labai gerą nuomonę apie visuomenės privilegijas ir labai kuklią – apie žmogaus teises. Jie lengvai susitaiko su mintimi, jog visuomenės interesai – tai viskas, o atskiro žmogaus interesai – niekas. Jie mielai pritaria nuomonei, jog visuomenei atstovaujanti valdžia nepalyginamai daugiau išprususi ir išmintingesnė už kiekvieną jos narį skyrium ir jog ji turi tiek priedermę, tiek teisę paimti kiekvieną pilietį už rankos ir jį vesti.

Geriau panagrinėję mūsų amžininkų politines pažiūras, rastumėte ne vieną mano pasakytą mintį, ir tikriausiai nustebtumėte išvydę, kiek daug bendro turi tautos, taip dažnai kariavusios tarpusavyje.

Amerikiečiai yra įsitikinę, jog kiekvienoje valstijoje aukščiausiąją valdžią turi tiesiogiai rinkti žmonės, tačiau, kai valdžia sudaryta, jie menkai nutuokia, kokias ribas būtų galima jai nustatyti, ir mielai pritaria, kad ji turi teisę daryti viską.

Jie nė neįsivaizduoja, kad būtų galima suteikti ypatingų privilegijų miestams, šeimoms ar atskiriems žmonėms. Jiems niekad neateina į galvą mintis, jog nevalia visoms valstijos sritims ir visiems jos gyventojams vienodai taikyti tų pačių įstatymų.

Tos pačios pažiūros pamažu plinta Europoje. Jos prasismelkia net į tas valstybes, kurios atkakliai atmeta tautos suverenumo idėją. Tose valstybėse į valdžios ištakas žiūrima visiškai kitaip negu Amerikoje, bet valdžia įsivaizduojama panašiai. Ten darosi vis miglotesnė ir galutinai išnyksta tarpinės valdžios samprata. Iš žmonių sąmonės greit išdyla mintis apie tam tikriems žmonėms būdingas teises, jos vietą užima visuomenei priklausančios visagalės ir, galima sakyti, vienintelės teisės idėja. Vis labiau įsigalint ir panašėjant žmonėms, tos idėjos vis giliau įsišaknija ir sklinda. Jos atsiranda drauge su lygybe ir savo ruožtu skatina jos įsigalėjimą.

Prancūzijoje, kur mano minima revoliucija yra pažengusi gerokai toliau negu kurioje kitoje Europoje valstybėje, tos idėjos visiškai užvaldė visuomenę. Atidžiau įsiklausius į įvairių partijų balsus Prancūzijoje, galima įsitikinti, kad jos visur prigijusios. Daugumai žmonių atrodo, jog vyriausybė elgiasi blogai, tačiau visi mano, kad ji turi veikti be perstojo ir visur kištis. Netgi tos partijos, kurios įnirtingai kariauja tarpusavyje, šiuo požiūriu puikiai sutaria. Valstybės valdžios vienybė, buvimas visur tuo pačiu metu, visagalybė, jos taisyklių vienodumas – štai pagrindiniai bruožai, būdingi visoms mūsų laikais atsiradusioms politinėms sistemoms. Jų rasime netgi neįprasčiausiose utopijose. Svajonių apsėstas žmonijos protas vis dar pilnas tų vaizdinių.

Savaime kildamos paprastų žmonių mintyse, tos idėjos juo labiau gimsta valdovų vaizduotėje.

Keičiantis ir griūvant senajai Europos visuomenės sistemai, valdovai naujai persvarsto savo galimybes ir priedermes. Pirmąsyk jie suvokia, jog centrinė valdžia, kuriai jie atstovauja, gali ir turi pati savaime pagal vieningą planą tvarkyti visus reikalus ir valdyti visus žmones. Nebijau tvirtinti, jog šita nuomonė, anksčiau buvusi svetima visiems Europos karaliams, dabar vis labiau užvaldo valdovų protus ir įsigali visuotinėje idėjų sumaištyje.

Mūsų laikų žmonės yra kur kas mažiau susiskaldę, nei būtų galima manyti. Jie be paliovos ginčijasi nesutardami dėl to, kam turėtų atitekti aukščiausioji valdžia, bet gražiai sutaria dėl tos valdžios teisių ir priedermių. Visi sutinka, jog valdžia turi būti viena, paprasta, įžvalgi ir kūrybinga.

Visos kitos valstybės valdymo idėjos yra nepastovios, tik šita lieka tvirta, nekintama, savaime aiški. Jai pritaria publicistai ir valstybės veikėjai, ja godžiai persiima minia; tiek valdiniai, tiek valdytojai sutinka vienodai karštai jos siekti; ji atėjo pirmoji; ji atrodo įgimta.

Tad ji ne užgaida, netikėtai užvaldžiusi žmogaus protą, bet šiuolaikinio žmonijos egzistavimo natūrali sąlyga.“

“Per penkiasdešimt metų Europa patyrė daug revoliucijų ir kontrrevoliucijų, turėjusių priešingos įtakos. Tačiau visi tie judėjimai yra panašūs vienu požiūriu: jie suardė arba visiškai sugriovė antraeiles valdymo struktūras. Vietinės privilegijos, kurių prancūzų tauta nebuvo panaikinusi nukariautose provincijose, viena po kitos panaikintos ją nugalėjusių valdovų pastangomis. Tie valdovai atsisakė visų revoliucijos įdiegtų naujovių, išskyrus centralizaciją; tai buvo vienintelis dalykas, kurį jie sutiko perimti.

Noriu pabrėžti, jog visos tos įvairios teisės, mūsų laikais viena po kitos atimtos iš visuomenės sluoksnių, korporacijų, atskirų žmonių, nebuvo panaudotos demokratiškesniu pagrindu sukurti naujoms aukščiausiosios valdžios rankose. Valstybė visur imasi pati tvarkyti netgi kukliausios padėties piliečių gyvenimą ir kiekvieno jų menkiausius kasdieninius reikalus.“

“Aristokratinėse šalyse valdžia paprastai tvarkė ir prižiūrėjo tik tuos piliečių reikalus, kurie tiesiogiai siejosi su valstybės interesais, visi kiti buvo paliekami pačių piliečių nuožiūrai. Tuomet valdžia dažnai tarytum pamiršdavo, jog atskirų žmonių klaidos ir nelaimės kenkia visuotinei gerovei ir jog kartais žmogaus išgelbėjimas kone prilygsta valstybės masto reikalui.

Mūsų laikų demokratinės šalys linksta į kitą kraštutinumą.

Visiems aišku, jog didumai mūsų valdovų nepakanka vien valdyti visą tautą: atrodo, kad jie tariasi esą atsakingi už kiekvieno valdinio veiksmus ir likimą, kad jie apsiėmė šviesti, mokyti ir vadovauti kiekvienu gyvenimo atveju, o prireikus – padaryti kiekvieną laimingą prieš jo paties valią.

Savo ruožtu piliečiai vis labiau įpranta taip pat žiūrėti į savo valdžią; esant reikalui kreipiasi į ją pagalbos ir, kur buvę nebuvę, tolydžio kreipia į ją akis lyg į kokį mokytoją ar vedlį.

Tvirtinu, jog visoje Europoje nėra tokios šalies, kur valdymas būtų ne tik centralizuotas, bet ir pernelyg smalsus bei smulkmeniškas. Visur valdžia skverbiasi labiau nei kada nors anksčiau į privačius reikalus; ji savaip kontroliuoja vis daugiau veiksmų, ir vis nuodugniau, ir kasdien įsitaiso vis arčiau kiekvieno žmogaus, ir vis aukščiau, patardama, padėdama ir versdama ką nors daryti.

Kitados valdovas gyvendavo iš savo žemių arba iš mokesčių. Tačiau šiandien, kai jo poreikiai išaugo drauge su valdžia, to nebepakanka. Tomis pat aplinkybėmis anksčiau valdovas įvesdavo naujus mokesčius, o šiandien ima paskolą. Ilgainiui valstybė darosi daugumos turtuolių skolininkė ir savo rankose sutelkia didžiausius kapitalus.“

“Tad valstybė skolindamasi prisitraukia turtuolių kapitalus ir savo nuožiūra naudojasi vargšų skatikais taupomosiose kasose. Visame krašte be paliovos cirkuliuoja turtai, kurie nuolat plaukia į valdžios rankas; kuo labiau įsigali lygybė, tuo daugiau turtų susikaupia, nes demokratinėje šalyje tik valstybė įkvepia pasitikėjimą žmonėms, – jų požiūriu, tik ji viena turi šiokios tokios galios ir galimybių ilgiau išsilaikyti.

[Past. – tekstas išnašoje: Tolydžio didėjant gerovės pomėgiui, valdžia aprėpia vis daugiau gerovės šaltinių.

Tad žmonės eina į vergovę dviem skirtingais keliais. Gerovės pomėgis nukreipia juos nuo valdymo struktūrų, o gerovės troškulys stumia juos į visišką priklausomybę nuo valdžios.]

Tad aukščiausioji valdžia neapsiriboja vien valstybės iždu; ji imasi tvarkyti ir privačių asmenų turtą; būdama kiekvieno piliečio vadovu ir dažnai šeimininku, ji, be kita ko, tampa jo tiekėju ir bankininku.“

“Negalėdama išsiversti be teisėjų, ji nori bent jau pati juos išsirinkti ir kietai laikyti savo rankose, kitaip sakant, tarp savęs ir piliečių ji įtvirtina ne patį teisingumą, o veikiau teisingumo vaizdinį.“

“Tai ir lėmė dvi priešingas mano minėtąsias tendencijas. Demokratinės revoliucijos įkarštyje žmonės, užsimoję sunaikinti su jais kovojančias senąsias aristokratijos valdžios struktūras, buvo įkvėpti didžios nepriklausomybės dvasios, tačiau, galutinai įsigalint lygybei, pamažu pasidavė instinktams, kuriuos pažadino naujai susidariusios sąlygos, ir ėmėsi tvirtinti bei centralizuoti valstybės valdžią. Jie svajojo būti laisvi, kad galėtų tapti lygūs, tačiau įsigalėjusi lygybė suvaržė laisvę, kurios dėka jie pasiekė pergalę.“

“Šitaip vieną po kito suėmusi piliečius į savo galingus gniaužtus ir savo nuožiūra juos suformavusi, aukščiausioji valdžia siekia apglėbti visą visuomenę. Ji apraizgo visuomenės gyvenimą painių, smulkmeniškų ir vienodų taisyklių tinklu, kuriame, norėdami prasisiekti, iškilti virš minios, įsinarplioja savičiausi protai ir ugningiausi temperamentai. Ji nepalaužia žmonių valios, bet atbukina ją, palenkia ir valdo; ji retai skatina veikti, bet tolydžio tramdo veiklą; ji nieko nenaikina, bet trukdo gimti vaisiui; ji netironizuoja, bet gniuždo, sekina, varžo, slopina, bukina ir galiausiai kiekvieną tautą paverčia paprasčiausia bailių darbinių gyvulių banda, kurią gano vyriausybė.“

“Esant tokiai sistemai, piliečiai nusikrato priklausomybės tik trumpą akimirką, kai renkasi šeimininką, ir tuoj iš naujo užsideda jungą.“

“Aš puikiai matau, jog šitaip išsaugomas asmens kišimasis į svarbiausius reikalus, tačiau kartu nedraudžiama kištis į menkesnius ir privačius reikalus. Dažnai pamirštama, kad pavojingiausia pavergti žmones toje srityje, kuri aprėpia tik detales. Aš būčiau linkęs manyti, jog laisvė mažiau reikalinga sprendžiant didelius dalykus negu mažus, jei būčiau įsitikinęs, kad įmanoma užtikrinti naudojimąsi laisve vienoje srityje, nesinaudojant ja kitoje.

Vergystė, sprendžiant neesminius dalykus, atsiskleidžia kasdien ir slegia be išimties visus piliečius. Ji nevaro jų į neviltį, bet nuolat erzina ir skatina atsižadėti laisvos valios. Ilgainiui ji nuslopina jų sąmoningumą ir išsekina dvasios galias, o paklusnumas, kurio reikalaujama retomis ir itin svarbiomis aplinkybėmis, tik kartkartėmis leidžia pajusti vergovę, beje, slegiančią kai kuriuos žmones. Vargu ar bus kokios naudos, jei tuos pačius piliečius, kuriuos pavertėte tokiais priklausomais nuo centrinės valdžios, kada ne kada įpareigosite rinkti tos valdžios atstovus; kad ir koks būtų svarbus tas trumpas ir atsitiktinis naudojimasis laisva valia, jis nieko nepadės: jie pamažu neteks sugebėjimo patys galvoti, jausti ir veikti ir ilgainiui nusmuks žemiau bendro žmonijos lygmens.

Noriu pridurti, jog veikiai jie nebesugebės naudotis ta vienintele jiems išlikusia didele privilegija. Demokratinės šalys, laisvę įtraukusios į valstybės valdžios sritį, didindamos despotizmą valdymo struktūrose, patiria keisčiausių paradoksų. Mat, tvarkydama menkiausius reikalus, kur visiškai pakanka vien sveikos nuovokos, ji tariasi, jog piliečiai nesugeba su jais susidoroti patys vieni; tačiau suteikia piliečiams neribotų prerogatyvų, kai sprendžiami valstybės valdymo klausimai; ji paverčia juos tai aukščiausios valdžios žaislais, tai šeimininkais, darydama juos didesnius už karalius ir menkesnius už eilinius žmones. Išbandžiusi visas rinkimų sistemas ir neradusi nė vienos sau tinkamos, ji nustemba ir vėl įninka ieškoti dar kitos, lyg tas aplinkui esantis blogis priklausytų tik nuo šalies santvarkos, o ne nuo pačių rinkėjų valios.

Iš tikrųjų sunku suvokti, kaip žmonės, visiškai atsisakę patys tvarkyti savo reikalus, galėtų sėkmingai išrinkti tuos, kuriems dera juos valdyti. Neįmanoma tikėtis, kad tarnų tauta kada nors galėtų išrinkti veiklią, išmintingą, laisvę gerbiančią valdžią.

Santvarka, demokratinė iš paviršiaus ir ultramonarchistinė savo esme, man visados atrodė kaip vienadienis monstras. Ją greitai sužlugdo valdžios ydos ir valdinių tamsumas. Tauta, pasibodėjusi savo atstovais ir pačia savimi, netrukus sukuria laisvas institucijas arba vėl sukniumba po vienintelio šeimininko kojomis.“

“Truputį anksčiau, valdant aristokratijai, būta labai įtakingų žmonių, o valstybės valdžia buvo labai silpna. Netgi pačios valstybės samprata buvo gana miglota ir tolydžio suplakama su įvairiomis piliečių valdymo formomis. Tų laikų žmonės turėjo tikslą visomis išgalėmis plėsti ir stiprinti valstybės valdžią, didinti ir garantuoti jos prerogatyvas ir, kita vertus, kuo labiau apriboti asmens nepriklausomybę ir privačius interesus pajungti valstybės naudai.

Mūsų laikais žmonėms gresia kitokie pavojai, jų laukia kitokie rūpesčiai.

Daugelyje šiuolaikinių valstybių aukščiausioji valdžia, kad ir kokia būtų jos kilmė ir sandara, kad ir kaip ji būtų vadinama, pasidarė beveik visagalė; eiliniai žmonės patenka į vis didesnę priklausomybę, tampa vis silpnesni.

Visiškai kitaip būta anų laikų valstybėse. Niekur nebuvo vienovės ir vienodumo. Mūsų laikais esama pavojaus, jog viskas taip supanašės, kad kiekvieno asmens individualūs bruožai visiškai išnyks susiliedami į bendrą visuomenės vaizdą. Mūsų tėvai visada piktnaudžiavo mintimi, jog turi būti gerbiamos asmens teisės, o mes savaime linkstame išpūsti priešingą požiūrį, tvirtindami, jog asmens interesai visados turi nusileisti daugumos interesams.

Politinis gyvenimas keičiasi; dabar reikia ieškoti būdų, kaip gelbėtis nuo naujų blogybių.

Reikia nubrėžti plačias, bet aiškias ir nekintamas ribas valstybės valdžiai, piliečiams suteikti tam tikras teises ir užtikrinti neginčijamą naudojimąsi jomis, išsaugoti individui bent tą išlikusį truputį nepriklausomybės, galios ir savitumo, padidinti asmens svarbą visuomenėje ir neleisti jos menkinti, – toks, mano nuomone, pagrindinis įstatymų leidėjo uždavinys naujausiais laikais.“

Šioje vietoje vertėtų sustoti ir dar sykį pagalvoti. Vienas iš dalykų, dėl kurių labiausiai nuogąstavo A. de Tocqueville – daugumos diktatūra demokratijoje, kai mažumos nebeturi jokių galimybių nei teisių. Šiuolaikiniai pagrindiniai (mainstream) pasakojimai tarsi turėtų nuraminti – didžiausias dėmesys šiais laikais kreipiamas būtent mažumų teisėms ir vis kalbama apie įvairovės idėjas bei politiką – tarsi tai padėtų išvengti visuotinio žmonių ir kultūrų suvienodinimo ir individų suniveliavimo. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Šias korekcijas įnešė taip vad. liberalioji politika ir štai kas apie tai rašoma mano jau daug kartų cituotoje Patrick J. Deneen knygoje “Kodėl žlunga liberalizmas“, Valstybingumo studijų centras 2020 m. (2018 m.):

“Ypatingą reikšmę modernioji akademija teikia seksualiniam autonomiškumui, tai atskleidžia artimą jos bendradarbiavimą su moksliniu projektu, siekiančiu užvaldyti visus gamtos aspektus, įskaitant žmogiškąją reprodukciją. Humanistiniai ir socialiniai mokslai taip pat skiria daug dėmesio tapatybės politikai ir specifinių grupių praeityje patirtų neteisybių kompensavimui, darydami tai po “multikultūralizmo“ ir “įvairovės“ vėliavomis, tokiu būdu ironiškai prisidėdami prie universitetinės monokultūros radimosi. Grupės, laikomos vertomis uolių pastangų atpirkti jų patirtas nuoskaudas, yra identifikuojamos pagal jų kūno savybes – rasę, lytį, seksualinę tapatybę; tačiau “darbo ir kultūros bendruomenės“, įskaitant glaudžias etnines ir klasines grupes, sulaukia tik minimalaus dėmesio. Taigi, kol studentų grupės, skirstomos pagal narių rasinę ar seksualinę tapatybę, reikalauja teisingumo, idant galėtų visapusiškai įsilieti į moderniąją liberaliąją visuomenę, glaudžios etninės grupės, besipriešinančios liberaliajam individualizmui (tokios kaip kurdai ar hmongai), persekiojamos religinės mažumos (pavyzdžiui, koptai), elitui nepriklausantys provincialai (4-H judėjimo lyderiai) ir vargingai gyvenantys kaimiečiai gali tikėtis tik menko dėmesio iš šiandienos universitetuose dirbančių liberalų.

[Past. – tekstas išnašoje: Steven Levy “Džordžtauno universiteto Spalvotųjų Žmonių Pažangos Nacionalinės Asociacijos prezidentas aptaria įvairovės problemas“ (2010-10-19): “Manau, kad pinigai ir jų trūkumas, kaip ir galimybių dalyvauti mūsų vartotojiškoje visuomenėje stoka, gerokai apsunkina mūsų gyvenimus. Daugelis mažumų atstovų greit supranta, jog žaidžia ne tame pačiame lauke, kaip likę šalies gyventojai.“

Vienas tyrimas atskleidė, jog priėmimo į elitinius universitetus metu yra stipriai diskriminuojami jaunuoliai, praeityje užėmę aukštas pozicijas srityse, kurios neatitinka “kapitalistinės visuomenės“ keliamų lūkesčių. Russell Nieli šį tyrimą apibendrina taip: “Nustatyta, kad dalyvavimas tokiose “respublikoniškose“ užklasinėse veiklose kaip jaunųjų kariuomenės rezervo pareigūnų apmokymai, narystė 4-H klubuose ar Būsimųjų Amerikos ūkininkų būreliuose ceteris paribus sąlygomis ženkliai sumažina abiturientų šansus būti priimtiems studijuoti į NSCE duomenų bazę įtrauktus aukštos konkurencijos privačius universitetus. Didžiausią diskriminaciją patiria tie abiturientai, kurie šiose veiklose užėmė lyderiaujančias pozicijas arba buvo apdovanoti už pasiekimus jose. Pasak Thomas J. Espanshade ir Alexandria W. Randolf, aukštos pareigos ar apdovanojimai [minėtose] veiklose […] turi stipriai neigiamą poveikį priėmimo rezultatams šiose griežtą atranką vykdančiose institucijose. Abituriento pasižymėjimas tokiose veiklose jo tikimybę būti priimtam studijuoti numuša 60 ar 65 procentais.“ (Russell Nieli “Kaip įvairovė baudžia azijiečius, vargingus baltuosius ir daugybę kitų“ (“Atsižvelgiant į universiteto miestelio aplinką“), 2010-07-12)]

Wilson Carey McWilliams rašo (“Politics“, American Quarterly 35, nr.1-2 (1983 m.)):

“Verta pastebėti, kad visos [liberaliųjų reformatorių] pripažįstamos grupės yra apibrėžiamos per biologiją. Liberaliojoje teorijoje “prigimtinės“ savybės apima tik kūniškus bruožus, kurie yra priešinami “dirbtiniams“ santykiams, tokiems kaip darbo ir kultūros bendruomenės. Tai nereiškia, kad liberalizmas vertina šias “prigimtines“ grupes; priešingai, kadangi liberalioji politinė visuomenė deda pastangas peržengti gamtą ar ją užvaldyti, liberalizmo vertinimu “viso labo prigimtiniai“ skirtumai neturėtų mūsų niekaip riboti. Nevalia leistis apibrėžiamiems savybių, kurių patys nepasirinkome ir kurios neatspindi mūsų individualių pastangų ir gebėjimų. [Reformatoriai] pripažįsta moteris, rasines mažumas ir jaunimą tik tam, kad galėtų šiuos individus išlaisvinti iš tokių “abejotinų klasifikacijų“.

Klasė ir kultūra yra skirtingos. Žmonės priklauso etninėms bendruomenėms ar dirbančiajai klasei todėl, kad patys nusprendė nesiekti individualios sėkmės ir asimiliacijos į dominuojančią viduriniosios klasės kultūrą arba todėl, kad jų pastangos to siekti buvo nesėkmingos. Liberalioji teorija vertina individus, kurie eina savo keliu, tačiau didesnę pagarbą rodo tik tiems, kurie šioje kelionėje pasiekia daugiau, nei kiti. Atitinkamai, tautybę ir klasę liberalioji teorija traktuoja kaip kažką gėdingo, todėl bet kokia žmonių patiriama diskriminacija tam tikra prasme yra užsitraukiama dėl “jų pačių kaltės“. Galime jausti užuojautą dėl šių žmonių nesėkmės, tačiau jie neturi jokio pagrindo tikėtis lygiaverčio reprezentavimo, priešingai nei individai, kurie dėl savo diskriminacijos “yra visiškai nekalti“.

[Past., tekstas išnašoje: Šį vertinimą visai neseniai patvirtino politologas James Stimson: “Stebėdami elgesį žmonių, gyvenančių skurdesnėse vietovėse, mes regime ne dirbančiosios klasės žlugimo padarinius, bet kruopščiai atrinktą grupę žmonių, kurie, susidūrę su ekonominiais sunkumais, nusprendė likti namie ir susitaikyti su savo dalia, kol kiti geresnių galimybių ieškojo – ir rado – kitur. […] Rizikuoti nelinkę, socialiai konservatyvūs ir ambicijos stokojantys žmonės lieka savo vietoje ir priima nuosmukį.“ Kitaip tariant, dėl suprastėjusių savo gyvenimo sąlygų kalta yra pati baltaodžių darbininkų klasė.]“

Jei bandyti savais žodžiais trumpai nusakyti A. de Tocqueville nagrinėjamą vieną pagrindinių demokratijos problemų idėjų, galbūt tai būtų taip. Demokratijos paprastai atsiranda po revoliucijų, kurias iššaukia vienokia ar kitokia nelygybė. Kuo žmonės darosi lygesni, tuo jie darosi vis labiau abejingi vieni kitiems ir bendriems reikalams, tokiu būdu ankstesnes savo pareigas ir teises pavesdami vis labiau centralizuotai valdžiai. Tai galiausiai gresia jų laisvei, kurios jie irgi siekė revoliucijų metu, mat siekė nepriklausomybės. Apibendrinkime jo žodžiais:

“Mūsų amžininkams būdingi du priešingi požiūriai, ir jie abu vienodai pragaištingi.

Vieniems atrodo, jog lygybė sužadina anarchistines tendencijas. Jiems nedrąsu vadovautis savo laisva valia; jie bijo patys savęs.

Kiti, labiau apsišvietę, nors jų mažiau, laikosi kitos nuomonės. Greta kelio, iš lygybės vedančio į anarchiją, jie galop pastebėjo taką, tarytum neišvengiamai vedantį žmones į vergovę. Jie iš anksto susitaiko su ta neišvengiama vergove ir, praradę viltį būti laisvi, širdies gilumoje jau meldžiasi netrukus ateisiančiam šeimininkui.

Pirmieji atsižada laisvės, nes laiko ją pavojinga; antrieji taip pat jos atsižada, nes tariasi, kad ji neįmanoma.“

“Šiuolaikinėms tautoms nevalia priešintis lygybės įsigalėjimui savo kraštuose, tačiau tik nuo jų priklauso, kur juos nuves lygybė: į laisvę ar vergovę, į švietimo ar barbarybės amžių, į klestėjimą ar skurdą.“

A. de Tocqueville mintis šia tema nagrinėjo ir mano minėtasis Patrick J. Deneen. Pasitelksiu jo analizę iš mano minėtosios knygos, mat jis prancūzų autoriaus mintis kiek politiškai sukonkretina ir pateikia jas jau iš 2018 m. perspektyvos:

“Vietinių bendruomenių valdžia, rašė Tokvilis, buvo “demokratijos mokykla“; jis gyrė piliečių pasiryžimą puoselėti bendro gyvenimo vaisius ne tik dėl jų teikiamos naudos, bet ir dėl jų kuriamų praktikų, ugdomų įpročių bei kitų naudingų pokyčių piliečių gyvenime. Didžiausia pilietinio įsitraukimo nauda, jo teigimu, buvo ne jo poveikis bendruomenę supančiam pasauliui, bet jo įtaka bendruomenės narių tarpusavio santykiams: “Būdami priversti rūpintis valstybės reikalais, piliečiai neišvengiamai atitrūksta nuo asmeninių interesų ir kartais pakreipia savo žvilgsnį į kažką kita nei save. Kai bendrai svarstomi visiems svarbūs reikalai, kiekvienas žmogus pastebi, jog yra ne toks jau nepriklausomas nuo kitų, kaip iš pradžių įsivaizdavo, ir tai, kad norėdamas gauti kokios nors pagalbos, dažnai turi pagelbėti kitiems.“

“Pilietiją, abejingą vietinei savivaldai, tačiau skiriančią daug dėmesio ir jėgų tolimos nacionalinės valdžios machinacijomis, Tokvilis būtų laikęs ne demokratijos kulminacija, o jos išdavyste.

Tokvilis laikėsi nuomonės, jog gebėjimas valdyti save buvo praktikos ir įpročio rezultatas, o tokio gebėjimo stoka vedė visuomenę ne į laisvės klestėjimą, bet į vergavimą tolimiems valdovams. Jo požiūriu, demokratija turėjo būti apibrėžiama ne kaip naudojimasis suteiktomis balso teisėmis, bet kaip nesibaigianti diskusija apie savęs valdymą ir jo praktikavimas specifinėse vietose, su pažįstamais žmonėmis, per ilgą laiko tarpą. Tokvilis tokios praktikos nelaikė utopine ar juolab tobula: “Neginčytina, jog liaudis dažniausiai labai prastai tvarko valstybinius reikalus, bet kai ji imasi tų reikalų, jos akiratis prasiplečia, o protas nusikrato kasdienės rutinos sukelto rambumo.“ Demokratija nėra viso labo paprasta asmeninio intereso išraiška; veikiau, tai siauro intereso pavertimas platesniu bendrojo gėrio klausimu. Tai praktika, pasiekiama piliečiams mokantis valdyti save ir būti savęs valdomiems: “Sąlygas demokratijai laiduoja ne įstatymai; tai patys žmonės, kurdami įstatymus, išmoksta tapti demokratiškais.“

Šiandienos liberalieji demokratijos kritikai – ypač linkę per dantį traukti pasyvios “stebėtojų politikos“ formas, kurias jau įpratome vadinti demokratija – iš tiesų smerkia suluošintas degradavusios pilietijos pastangas praktikuoti tikrąją demokratiją; degradavusios ne kieno kito, o paties liberalizmo dėka. Žymiausi liberalai pateikia šią degradaciją kaip argumentą tolesniam visuotinio valdymo ribojimui, vietoje jo siūlydami tenkintis privačios erdvės teikiamais malonumais, kuriuos liberaliojoje valstybėje tariamai dar geriau užtikrintų tolimos deleguotų plutokratų ir biurokratinių funkcionierių machinacijos. [Past. – tekstas išnašoje: jason Brennan knygoje “Prieš demokratiją“ rašo: “Smukęs pilietinis įsitraukimas yra gera pradžia, tačiau mums vis dar reikia nueiti ilgą kelią. Turėtume siekti dar mažesnio dalyvavimo, ne daugiau jo. Idealiu atveju, tipinis pilietis į politiką kreips tik minimalų dėmesį. Idealiu atveju, žmonės mieliau leis dienas mėgaudamasis tapyba, poezija, muzika, architektūra, skulptūra, porcelianu, galbūt, futbolu, NASCAR lenktynėmis, domėdamiesi pramogų verslo naujienomis ir lankydamiesi restoranuose. Idealiu atveju, daugelis žmonių apie politiką apskritai nesuks galvos.“] Šiandienos liberalai, pasisakantys už demokratinio įsitraukimo skatinimą per politinį piliečių švietimą, neatsižvelgia į tai, kad jų siūlomas vaistas iš tiesų yra šaltinis visų ydų, kurias jie siekia ištaisyti. Daugeliui vis dar nesuvokiama mintis, jog pastangos mažinti pilietinį abejingumą gali reikalauti stipriai apriboti centrinės valdžios galias, idant būtų sukurtos sąlygos, leidžiančios praktikuoti lokalų savęs valdymą. Tačiau tie, kurie skuba pilietinio abejingumo ar neišmanymo apraiškas naudoti kaip pretekstą politiniam piliečių švietimui ar politiniam jų ribojimui, neišvengiamai daro tai vedami giluminio įsipareigojimo skatinti politikos tapatinimą su liberaliosios valstybės veikimu, tokiu būdu užtikrinant tolesnį pilietiškumo degradavimą.

Galiausiai, neturėtume stebėtis, jog net degradavusi pilietija kratosi apšviestų liberaliosios santvarkos grandinių, baimindamasi naujų šio režimo sėkmės kuriamų patologijų, kamuojančių piliečius, kurie ir taip jaučiasi bejėgiai pasipriešinti valdžios, ekonomikos, technologijų ir globalizacijos jėgoms. Vis dėlto, pakankamai degraduota pilietija nėra linkusi vadovautis tokviliška savęs valdymo praktika; jos reakcija į raginimus tai daryti greičiausiai apsiribotų prastai artikuliuotais tvirtinimais apie poreikį stipriam, diktatoriškam valdovui į savo rankas paimti tolimos valdžios ir nekontroliuojamos rinkos vadžias. Atrodo, kad liberalizmas verčia žmones viltingai laukti neliberalaus autokrato, pajėgaus išgelbėti juos nuo paties liberalizmo ydų. Liberalai neapsirinka baimindamiesi tokios baigties, tačiau ir toliau lieka abejingi savo pačių indėliui, iššaukusiam neliberalias liberaliosios santvarkos apraiškas.“

Konstatuota stipriai ir negailestingai – jei 1840 m. demokratijoje žmonės vienaip ar kitaip gaudavo autoritarinių polinkių turinčią valdžią ir būdavo linkę arba nelinkę su tuo taikstytis, tai 2018 m. jie jau ir patys nusistatę viltingai laukti autoritarinės valdžios. Ar tai jums ko nors neprimena?

Na o aš šį savo blogą vainikuosiu man viena iš labiausiai patikusių A. de Tocqueville citatų – nuo ko ir pradėjau jo mintis – demokratijai būtina išlaikyti tinkamą individualizmo ir bendruomeniškumo balansą. O bendruomeniškumas yra siejamas su žmonių sugebėjimu vienytis. Gal kam ir aktuali tema, gal kas esate daug girdėję šnekant apie taip vad. patriotinių jėgų vienijimąsi Lietuvoje? Iš kitos pusės – totalitarinė santvarka savotiškai irgi, tik dirbtinai ir prievarta suvienija žmones. Taigi, apie vienybę:

“Vienybės idėjos didybę žmonės sieja su priemonėmis, kuriomis jos siekiama, o Dievas – su tikslu, todėl, tos idėjos įkvėpti, mes išsklaidome savo dėmesį į tūkstančius menkų dalykų. Priversti visus žmones vieningai siekti to paties tikslo – tai žmogui būdinga idėja. Sudaryti sąlygas begalinei įvairovei, tačiau visus veiksmus suderinti taip, kad jie tūkstančiais įvairiausių būdų vestų į vienintelį didį tikslą, – tai Dievo idėja.

Žmogui būdinga vienybės idėja kone visada bevaisė, o Dievo idėja – nepaprastai vaisinga. Žmonės nori įrodyti savo didingumą supaprastindami priemones. Dievo užsibrėžtas tikslas yra paprastas, bet jo priemonių įvairovė – begalinė.“

40) 2021-04-03

Megalomanija, galios kaupimas, ekspansija ir vienišumas: kai kurie progresyvizmo ir totalitarizmo principai.

Ką gi, knygos pristatymas eina į pabaigą, joje totalitarizmo kontūrai galutinai išryškėjo, kaip kad žymiai ryškesni jie tapo ir mūsų valstybėje per knygos pristatinėjimo laikotarpį. Žmonijos istorijoje neabejotinai pirmą sykį jie tapo tokie ryškūs XX a. Pereitame bloge pasakojau apie to užuomazgas XIX a. pradžioje, dabar laikas pereiti ir prie XX-ojo amžiaus. Asmeniškai nežinau kitos tokios, nei toliau pristatoma, knygos, kuri taip giliai ir išsamiai istoriškai, filosofiškai, politiškai, psichologiškai, antropologiškai būtų išnagrinėjusi totalitarizmo reiškinį. Knyga, susidedanti iš trijų dalių, pradeda jį nagrinėti nuo antisemitizmo ištakų dar XVIII a. ir baigia Hitlerio bei Stalino režimais XX a. Knyga pirmą kartą išleista 1951 m., aš skaičiau išverstą išplėstą ir pataisytą 1979 m. leidimą, kurio paskutinis tekstas – autorės viena iš pratarmių parašyta 1967 m. liepą. Taigi, totalitarizmo reiškinys ir istorija chronologiškai pabaigti nagrinėti maždaug ten, nuo kur pradedu aš, o manoji šiuolaikinio totalitarizmo formavimosi atskaitos data yra 1968 m. Jei pereitame bloge nagrinėtą Alexis de Tocqueville knygą aš pavadinau vienu iš svarbiausių XIX a. kūrinių savo nuomone, tai svarbiausioms XX a. knygoms šį kūrinį priskiriu ne vien aš, bet ir prancūzų dienraštis Le Monde (Le Monde 100 amžiaus knygų), amerikiečių žurnalas National Review (100 geriausių ne grožinių amžiaus knygų) bei įv. kitokie švietimo, kultūros, politikos institutai ir kiti veikėjai. Knygos ir pavadinimas yra apie totalitarizmą:

Hannah Arendt “Totalitarizmo ištakos“, Atviros Lietuvos Knyga, Tyto Alba 2001 m. (1948 m., 1951 m., 1958 m., 1966 m., 1968 m., 1973 m.)

Neskaitant visų kitų patirčių, kurias įprastai patiriu skaitydamas gerą knygą (o gera knyga man yra tokia, kuri praturtina mano suvokimą apie svarbius mano gyvenimui dalykus), ši dar ir pribloškė tuo, kad netikėtai pateikė atsakymą į klausimus, kilusius skaitant visai kitą knygą. Mat tas atsakymas atėjo visai netikėtai. Kaip ir dauguma kitų svarbių atsakymų mano gyvenime, jis, kaip sakoma, “gulėjo pačiame paviršiuje“, bet… Pradėkime nuo pradžių. Pasakodamas šią istoriją tikiuosi padėti ir jums geriau susivokti, kas gi yra tas totalitarizmas, t. y. iš ko jis kyla.

Prasidėjo nuo to, kad ne taip dar seniai specialiai šiam blogui pasiėmiau paskaityti šią knygą:

Max Tegmark “Gyvybė 3.0. Žmogus dirbtinio intelekto amžiuje“, Tyto Alba 2019 m. (2017 m.)

Mat mąsčiau, kad bloge jau apžvelgiau nemažai su “Pasirengus gimti“ susijusių temų, tai gal vertėtų apžvelgti ir vieną iš dviejų pagrindinių technologinių – dirbtinio intelekto? Tuo labiau, kad ji yra aktuali ir būtent dabar, apie dirbtinį intelektą buvau prisiskaitęs ir anksčiau ir supratau, kad tai toli gražu tema ne vien apie technologijas. Ypač mane domino požiūris į proto ir intelekto santykį, o šį kartą nusprendžiau paieškoti, ką apie tai pasakys gamtamokslininkai. Tuo labiau, kad knygos autorius Max Erik Tegmark pristatytas kaip vienas garsiausių šiuolaikinių švedų kilmės fizikų ir kosmologų, Masačusetso technologijos instituto profesorius, vienas iš Gyvybės ateities instituto įkūrėjų, 2 knygų ir daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorius. Jo tyrimus dėl dirbtinio intelekto keliamos egzistencinės rizikos finansuoja Tesla Motors įkūrėjas Elon Musk.

Gal jau rašiau, bet man labai įdomu ir kosmologija ir fizika, o ypač šiuolaikinės. Iš autoriaus knygos supratau, kad jis ir iš tikro “nepėsčias“ veikėjas, jei ne kosmologijos ar fizikos srityje, tai bent dėl dirbtinio intelekto – tikrai. Turintis įtakos, kitaip sakant. Savo Gyvybės ateities institute surinkęs elitinį būrį šiuolaikinių mokslininkų, technologų, verslininkų, ne vien Elon Musk. Jo mokslingumas irgi jaučiasi iš knygos teksto, kuris kiek stiliumi panašus į tą, kuriuo rašė kitas mano mėgstamas mokslininkas-rašytojas Stephen Hawking – nepaslepiama aistra savo dalykui, kuri, net ir stengiantis rašyti kuo paprasčiau bei suprantamiau eiliniam skaitytojui, perauga į vietomis kiek užsitęsusį autoriui atrodančių reikšmingų dalykų nagrinėjimą taip, kad galiausiai kai kurias detales man, kaip kurį ilgą laiką jau atitrūkusiam nuo fizikos, o ir nuo matematikos, darosi sunku suprasti; tačiau tuo pačiu ir pomėgis tam tikriems filosofiniams apibendrinimams, kurie padeda visus perskaitytus dalykus galiausiai “suvirškinti“ ir nuraminti save, kad tai ką reikėjo – esmę galiausiai pavyko suvokti.

Sužinojau, berods, penkis pagrindinius skirtingų teoretikų bei praktikų palaikomus dirbtinio intelekto, o tuo pačiu ir žmonijos ateities vystymosi scenarijus, kadangi nori-nenori, o šie dalykai yra glaudžiai susiję, tai pripažįsta visi. Manasis, t. y. toks, kurį sugalvojau savo knygai, turėjo panašumų bent į tris ir nebuvo toli gražu pesimistiškiausias. Apie skirtumą tarp proto ir intelekto taip ir nesužinojau. Kalbėta vietoj to apie sąmonę – nekeista, kad šią temą nagrinėjo ir Y. N. Harari, kurio technologinėmis pranašystėmis daugiausiai rėmiausi savo knygoje. Panašu, kad mokslininkams tai yra išvis neįkandama arba sunkiai įkandama tema. Y. N. Harari ją laiko ne moksline tema ir siūlo išvis nenagrinėti. Šiuo atveju didele dalimi jam pritariu – galbūt gamtamokslis ką nors ir galėtų pasakyti apie tai, bet tikrai nedaug. M. Tegmark yra optimistiškesnis šiuo atveju ir siūlo bent pabandyti. Deja, jam pačiam sekasi ne ką geriau. Tačiau jo bandymas gerokai nustebino mano protą. Mat jis išskaido sąmonės problemą į tam tikrus egzistencinius klausimus – jų piramidę. Su piramidės “viršumi“, t y. mažiau baziniais klausimais, jam sekasi kiek geriau – kuo labiau klausimas nutolęs nuo esminio, tuo lengviau jį jam pasiseka atsakyti. Ir štai su pačiu baziniu-esminiu jam pasiseka nelabai – prisipažįsta negebąs į jį atsakyti ir “nuleidžia rankas“. Gaila, kad neprisimenu, koks tai buvo klausimas, bet atsakymas į jį man atėjo akimirksniu. Tai juk taip paprasta! Bet, panašu, kad ne jam. Dar ilgai stebėjausi kaip žmogus, aukščiausiu lygiu narstantis matematikos teorijas bei naujausios fizikos problemas, nesugeba suvokti elementarių dalykų. Tačiau tai jau buvo labiau emocinio pobūdžio nuostaba, mat protu suvokiau, kad atsakymas į šį klausimą irgi paprastas: jis – ateistas.

Dėl šios priežasties apturėjau ir smagių momentų skaitydamas šią knygą, mat autorius daug kur pasirodė juokingas. Gana nuoširdžiai, rimtai ir geranoriškai bandė įdėti keletą filosofinių išvedžiojimų, susijusių su religija, bet matėsi, kad apie tai jis nieko nesupranta. Tiek to. Galvon kažkodėl vis šaudavo tokia mintis – kada gi pagaliau prieisime tos vietos, kur autorius pateiks teoriją apie tai, kaip atsitiktinai sąveikaujant silicio molekulėms per ilgą laiką atsirado pirmasis tranzistorius, kuris, mutuodamas, evoliucionavo iki pirmojo kompiuterio ir dabar toliau evoliucionuoja į dirbtinį intelektą? Kur tau! Autorius tokia prielaida remtis net nemanė, visur rašė, kad dirbtinį intelektą, kuris, jo manymu, yra trečioji gyvybės forma (ar tai pakopa), kuria antroji gyvybės forma (ar tai pakopa) – žmogus. Kitaip tariant – naujai gyvybei sukurti reikalingas kūrėjas. Ir tuo pačiu nemanė, kad tai pačiai antrajai formai, o tuo pačiu ir pirmajai sukurti irgi buvo reikalingas koks nors kūrėjas. Šios susikūrė pačios savaime atsitiktinai, nors, o paradokse, antroji atsitiktinai susikūrusi gyvybės forma vis dar sudėtingumu ir galimybėmis pranoksta trečiąją, kuri yra kuriama jau nebe atsitiktinai, o apgalvotai, kryptingai ir kūrybingai! Mano antros pakopos protui tai niekaip nesuvokiama.

Galiausiai prieinu prie to, kas nustebino labiausiai – tiek emociškai, tiek protiškai. Galbūt tai būtų galima pavadinti ir dvasine nuostaba. Kaip minėjau, kai kuriuose pasažuose autorius kaip reikiant “užsižaidžia“. Ypač jis mėgsta pasinerti į inžinerinių reikalų sritį. Ir netgi su dirbtiniu intelektu nesusijusių. Aprašinėdamas ateities perspektyvas, jis ypač daug dėmesio skyrė būsimosioms ypač didelių pajėgumų energetinėms jėgainėms ir talpykloms bei ypač didelės talpos informacinių duomenų saugykloms, tuo pačiu daug dėmesio skirdamas įvairioms šių projektų inžinerinėms detalėms. Prisipažinsiu, tai vargino ir tą ypač didelės apimties knygos dalį perskaityti buvo sunku. Lygiai taip pat vis kildavo kita mintis – kokio galo? Kodėl taip svarbu turėti daug milijonų kartų talpesnį kompiuterinės atminties diską? Kaip tai galėtų padaryti, pvz., mano gyvenimą laimingesniu? Kas dėl esamos kompiuterinės atminties, aš gal net sutikčiau, kad ji būtų kokiu tūkstančiu kartų mažiau talpi – mat pastebiu, kad kuo talpesnė mano kompiuterio atmintis, tuo daugiau visokio šlamšto į ją prisirenka.

Mano dvasinis suglumimas buvo ne be pagrindo – kaip minėjau, autorius kai kur tiesiogiai aptarinėja egzistencines problemas ir beveik visur knygoje jis paliečia jas netiesiogiai. Vargu ar įmanoma kitaip, jei jau kalbi apie vizijas kaip geriau suprojektuoti žmonijos, o tai reiškia ir kiekvieno atskiro žmogaus ateitį. Žmogus gi siekia tokios savo gyvenimo ateities, kokią jis mato savo gyvenimo prasmę. Taigi, kokia ta prasmė? Panašu, kad M. Tegmark žmonijos gyvenimo, egzistavimo ir istorijos prasmė – Gineso rekordų knyga, kurią mes visi privalome be pabaigos pildyti. Pramušti vieną barjerą po kito ir taip toliau ir taip toliau, ir visada – be pabaigos. Kodėl? Ką jis ten įmato už tų barjerų, ko jis ten taip trokšta pasiekti? Nežinau, manau, kad taip pat nežino ir jis. Aš šį reiškinį pavadinčiau megalomanija. Nekontroliuojama ekspansijos dėl pačios ekspansijos manija. Įdomu dar ir tai, kad atradęs tokio pobūdžio dvasinį reiškinį šio autoriaus knygoje, aš vis labiau pradėjau pastebėti jį ir savo aplinkoje.

Štai kad ir mano nuomone visiškai savo naujoje tėvynėje Anglijoje nuleftistėjęs senas draugas nepaliaujamuose mūsų ideologiniuose feisbukiniuose ginčuose karts nuo karto man pareikšdavo, kad ne taip svarbu, kas artimiausiu metu bus mūsų Lietuvoje, juk tuoj mes kolonizuosime Marsą, vėliau – ir pačią Saulės sistemą. Žodžiu, nestabdykim progreso. Koncentruokimės į Gineso rekordų knygą.

Galbūt šį bei tą apie tokį reiškinį turėtų pasakyti ir senukas Froidas, bet, netikėtai, atsakymą apie tai, iš ko kyla toks kraustymasis iš proto, man pateikė minėtoji H. Arendt. Jai gi atsakymą davė toks XVII a. anglų filosofas Thomas Hobbes – tas pats Hobbes, kuriuo aš jau kurį ilgą laiką daug domėjausi ir anksčiau, bet pats taip gerai jo filosofijos su ekspansionizmu, ekspansionizmo – su progresyvizmu, o šio – su totalitarizmu susieti nesugebėjau. Taigi, tolimesnė blogo pradžioje minėtos knygos ištrauka kaip tik prasideda nuo susierzinimo dėl negalėjimo aneksuoti žvaigždžių:

“Imperialistiškai nusiteikęs biznierius, kurį erzino žvaigždės, nes jų aneksuoti jis negalėjo, suprato, kad galia, kaupiama dėl jos pačios, sukurs dar didesnę galią. Kai kapitalo kaupimas pasiekė savo natūralias, nacionalines ribas, buržuazija suprato, kad tik remdamasi ideologija, pagrįsta principu “ekspansija – tai viskas“, ir tik griebdamasi atitinkamo galios kaupimo proceso ji įstengs vėl užvesti seną variklį. Tačiau kaip tik tą akimirką, kai atrodė, kad buvo atrastas tikras amžinojo judėjimo principus, tipiška optimistinė pažangos ideologijos nuotaika susidrumstė. Negalėtume pasakyti, kad kas nors pradėjo abejoti paties proceso neišvengiamybe, tačiau daugelis žmonių ėmė matyti tai, kas išgąsdino Cecilį Rhodesą: kad žmogaus padėtis ir Žemės rutulio ribos yra svarbi kliūtis, trukdanti pažangos procesui, kuris negali sustoti ir stabilizuotis, o todėl gali tik pradėti griaunamųjų katastrofų seriją tada, kai pasieks minėtas ribas.

Imperializmo epochoje galios filosofija tapo elito filosofija. Elitas greitai suprato, kad galios geismas gali būti numalšintas tik destrukcija, ir buvo visai pasirengęs tai priimti. Tokia buvo esminė priežastis, lėmusi elito nihilizmą (ypač pastebimą Prancūzijoje amžių sandūroje ir Vokietijoje šio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje), dėl kurio pažangos prietarą pakeitė tokie pat vulgarūs apokaliptiniai prietarai. Automatišką susinaikinimą nihilistai propagavo su tokiu pat entuziazmu, kaip automatiškos pažangos fanatikai – ekonominių dėsnių neišvengiamybę. Hobbeso, didžiojo Sėkmės stabmeldžio, sėkmei prireikė trijų šimtmečių. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad Prancūzijos revoliucijai, propagavusiai žmogaus kaip įstatymų kūrėjo ir citoyen koncepciją, beveik pavyko sutrukdyti buržuazijai visiškai išskleisti savąją istorijos kaip būtino proceso sampratą. O iš dalies taip atsitiko dėl revoliucinių implikacijų, glūdėjusių valstybės teorijoje, dėl drąsaus Vakarų tradicijos išsižadėjimo, kurio Hobbesas nepamiršo pabrėžti.

Kiekvienas žmogus ir kiekviena mintis, netarnaujanti galutiniams tikslams (ir jų neatitinkanti) tokios mašinos, kurios vienintelis tikslas – galios gaminimas ir kaupimas, yra pavojingas trukdis. Hobbesas nusprendė, kad “senovės graikų ir romėnų“ knygos tokios pat “prietaringos“, kaip ir krikščioniškas mokymas apie “Summum bonum <…> apie kurį kalbama senovės moralės filosofų knygose“ arba doktrina, pagal kurią “viskas, ką žmogus daro prieš savo sąžinę, yra nuodėmė“, arba kad “įstatymai yra taisyklės, nustatančios, kas teisinga ir kas neteisinga“. Mūsų nenustebins didžiulis Hobbeso nepasitikėjimas visa Vakarų politinio mąstymo tradicija, jei prisiminsime, kad jis siekė ne ko kito, kaip pateisinti tironiją, kuri – nors ir daug kartų pasitaikė Vakarų istorijoje – niekada nebuvo pagerbta filosofiniu pagrindimu. Hobbesas išdidžiai pripažįsta, kad Leviatanas iš tikrųjų yra nuolatinė tironiška valdžia: “Žodis “Tironija“ žymi lygiai tą patį, ką ir žodis “Suverenumas“ <…>; aš manau, kad pakantus požiūris į atvirą neapykantą Tironijai yra pakantus požiūris į neapykantą Valstybei apskritai <…>“.

Kadangi Hobbesas buvo filosofas, jis jau tada galėjo kylančioje buržuazijoje pastebėti visus tuos antitradicionalistinius bruožus, būdingus naujajai klasei, kuriems išryškinti prireikė daugiau nei trijų šimtmečių. Jo Leviatanas nebuvo tušti samprotavimai apie naujus politinius principus ar senovinio stiliaus apmąstymai apie protą, valdantį žmonių bendruomenę – tai buvo tikrų tikriausias “skaičiavimas padarinių“, kylančių iš naujos visuomenėje įsitvirtinančios klasės, kurios egzistavimas esmingai susijęs su nuosavybe kaip dinamiška, naują nuosavybę gaminančia priemone. Vadinamasis kapitalo kaupimas, sukūręs buržuaziją, pakeitė pačią nuosavybės ir turto koncepciją: turtas jau buvo traktuojamas ne kaip kaupimo ir įsigijimo rezultatas, o kaip jų pradmuo, turtas tapo beribiu turtėjimo procesu. Buržuazijos kaip turtingųjų klasės apibūdinimas teisingas, bet paviršutiniškas, nes būdingiausias šios klasės bruožas yra tas, kad jai gali priklausyti kiekvienas, gyvenimą suprantantis kaip nuolatinio turtėjimo procesą, o pinigus traktuojantis kaip šventenybę, jokiomis aplinkybėmis neturinčią būti paprasčiausia vartojimo preke.“

Šioje vietoje nesusilaikysiu nepateikęs sąsajų su kita labai gera knyga, bet ne apie totalitarizmą, o apie katalikišką moralės filosofiją, nagrinėjančią ir mūsų dienų moralines problemas, kurią jau daug citavau 37) 2021-03-12 blogePeter Kreeft “Kaip teisingai pasirinkti?“, Katalikų pasaulio leidiniai 2016 m. (1990 m.). Autorius visą skyrelį skiria kalbėti apie tai, kaip šiais laikais mes supainiojome pinigus su seksu (seksas – kita svarbi mano knygos ir šio blogo tema) – pinigai mums virto šventenybe, kuri privalo daugintis (kas nėra natūralu) o seksas – pinigais (mainų priemone, kas irgi nėra natūralu):

“Mūsų pasaulietiška visuomenė taip nesuvokia sekso šventumo, kad linkusi elgtis su seksu kaip su pinigais – kaip priemone patogiems ir smagiems mainams, o ne kaip su šventu savo esme dalyku. Tai reiškia du dalykus: kad su seksu elgiamasi kaip su priemone, o ne kaip su tikslu, kad jis dažnai naudojamas kaip mainų, o ne kaip vien dauginimosi priemonė.

Mūsų visuomenė su pinigais elgiasi taip, kaip turėtų elgtis su seksu. Negalima sakyti, kad jie vertinami su šventa pagarba ir susižavėjimu. Tačiau vyksta kažkas panašaus: pinigai garbinami, jie vertinami kaip tikslas. Taip pat kapitalistinėje visuomenėje pinigų tikslas yra daugintis, tai yra duoti pelną, palūkanas. Palūkanas, kitaip vadinamas lupikavimu, kaip nenatūralias, smerkė beveik visi senieji žydų, krikščionių ir musulmonų mokytojai, nes buvo manoma, kad pinigams daugintis yra nenatūralu.

Taip mes, dabartiniai žmonės, su seksu elgiamės kaip su pinigais, o su pinigais – kaip su seksu. Pirma, seksas dažnai yra mainų priemonė, o pinigai – tikslas. Antra, kontracepcijos būdu mes užkertame kelią dauginimuisi sekso metu, tačiau pritariame pinigų dauginimuisi (per palūkanas). Aš nesakau, kad etiniai argumentai dėl kontracepcijos ar palūkanų yra paprasti ir aiškūs. Tačiau manau, kad čia slypi kažkas keisto, ir moralistai, kurie pritaria šioms dviem praktikoms, paprastai nemato platesnio vaizdo, neįžvelgia mūsų visuomenės keistumo ir didelio skirtumo tarp mūsų ir mūsų protėvių.“

Bet grįžkime prie H. Arendt knygos tos vietos, kur ją pabaigiau cituoti. Staiga autorė paaiškina dar vieną pagrindinę technologinę mano knygos temą, o taip pat ir pagrindinę Y. N. Harari “Homo Deus“ vizijos idėją – žmogaus siekį tapti nemirtingu! O juk ši Y. N. Harari idėja ir įkvėpė mane parašyti savo knygą. Cituoju ją toliau:

“Tačiau nuosavybė savaime yra vartojimo objektas, o todėl nuolat mažėja. Radikaliausia ir saugiausia turtėjimo forma yra destrukcija, nes tik tai, ką sunaikiname, visada ir visiškai priklauso mums. Tie nuosavybės turėtojai, kurie nevartoja, o nuolat stengiasi padidinti savo sankaupas, susiduria su viena labai nepatogia riba, nemaloniu faktu, kad žmogus turi mirti. Mirtis yra tikroji priežastis, dėl kurios nuosavybė ir jos įsigijimas niekada negali tapti tikru politiniu principu. Galimas daiktas, kad socialinė sistema, esmingai pagrįsta nuosavybe, gali judėti tik galutinio bet kokios nuosavybės sunaikinimo kryptimi. Asmeninio gyvenimo baigtinumas yra toks pat rimtas iššūkis nuosavybei kaip visuomenės pagrindui, kaip Žemės rutulio ribos yra iššūkis ekspansijai kaip politinio junginio pagrindui. Jei siekiama automatiško, nuolatinio turto augimo, pranokstančio bet kokius asmeninius poreikius ir vartojimo galimybes, ir peržengiamos žmogaus gyvenimo, individo nuosavybė padaroma viešu reikalu ir išimama iš grynai privataus gyvenimo srities. Pačia savo prigimtimi laikini, apriboti natūralios žmogaus gyvenimo trukmės privatūs interesai dabar gali persikelti į viešųjų reikalų sritį ir iš jų pasiskolinti tą begalinę laiko trukmę, kuri reikalinga beribiam kaupimui. Atrodo, kad šitaip sukuriama visuomenė, labai panaši į skruzdėlių ir bičių bendruomenę, kur “bendras gėris nesiskiria nuo asmeninio: iš prigimties linkusios siekti privačios naudos, jos kartu kuria bendrą naudą“.

Toliau seka pasakojimas apie tai, kaip tradicinių Vakarų kultūros normų griovimas veda prie naujosios visuomenės, naujosios totalitarinės santvarkos ir naujojo – mašinos sraigtelio tipo žmogaus atsiradimo. Galiausiai šio žmogaus siekis tapti nemirtingu neišvengiamai veda prie… visa ko mirties:

“Tačiau kadangi žmogus nėra nei skruzdėlė, nei bitė, galiausiai visa tai virsta iliuzija. Visuomeninis gyvenimas apgaulingai atrodo kaip privačių interesų visuma, tarsi tie interesai, paprasčiausiai pridedami vienas prie kito, galėtų sukurti naują kokybę. Visos vadinamosios liberalios politikos koncepcijos (t. y. visi ikiimperialistinės buržuazijos politiniai vaizdiniai) – neribota konkurencija, kurią reguliuoja slapta pusiausvyra, paslaptingai kylanti iš konkuruojančių jėgų visumos, “apsišvietusio egoizmo“ siekis kaip tikra politinė dorybė, beribė pažanga, būdinga paprasčiausiai įvykių sekai – pasižymi vienu bendru bruožu: jos paprasčiausiai sudeda privačius gyvenimus ir asmeninio elgesio modelius, o sumą pateikia kaip istorijos, ekonomikos ar politikos dėsnius. Tačiau liberalizmo koncepcijos, išreikšdamos instinktyvų buržuazijos nepasitikėjimą politika ir jai būdingą priešiškumą viešiesiems reikalams, yra tik laikinas kompromisas tarp senųjų Vakarų kultūros normų ir naujosios klasės tikėjimo nuosavybe, kaip dinamišku savijudos principu. Senosios normos vis labiau nyko, automatiškai augančiam turtui realiai išstumiant politinį veiksmą.

Hobbesas buvo tikrasis – nors niekada iki galo nepripažintas – buržuazijos filosofas, nes jis suprato, kad turto įsigijimas, traktuojamas kaip niekada nesibaigiantis procesas, gali būti garantuotas tik užgrobus politinę valdžią, nes kaupimo procesas turi anksčiau ar vėliau pralaužti visas esamas teritorines ribas. Jis numatė, kad visuomenė, stojusi į niekada nesibaigiančio turto kaupimo kelią, turi sukonstruoti dinamišką politinę organizaciją, galinčią atitikti niekada nesibaigiantį galios gaminimo procesą. Remdamasis tik vaizduote, jis net sugebėjo apmesti svarbiausius psichologinius naujo tipo žmogaus, kuris tiktų atitinkamai visuomenei ir jos tironiškam politiniam junginiui, bruožus. Jis numatė neišvengiamą galios stabmeldystę, būdingą tam naujo tipo žmogui; numatė, kad jam bus malonu būti vadinamam galios trokštančiu gyvuliu, nors iš tikrųjų visuomenė jį privers atsisakyti visų natūralių savo jėgų, dorybių bei ydų ir pavers jį menku romiu žmogeliu, kuris net neturi teisės sukilti prieš tironiją ir kuris, dargi nesiekdamas galios, paklūsta bet kokiai egzistuojančiai valdžiai ir nepajudina piršto net tada, kai geriausi jo draugai tampa nekaltomis nesuvokiamo raison d’etat aukomis.

Juk visų savo individualių narių sukaupta ir monopolizuota galia pagrįsta valstybė kiekvieną asmenį neišvengiamai padaro bejėgį, atima iš jo natūralius žmogiškus sugebėjimus. Jis degraduoja ir tampa galią kaupiančios mašinos sraigteliu, ir jam belieka guostis didingomis mintimis apie galutinį tos mašinos likimą, o pati mašina sukonstruota taip, kad gali praryti Žemės rutulį, paprasčiausiai paklusdama savo vidiniam dėsniui.

Galutinis destruktyvus tokios valstybės tikslas šiek tiek atsiskleidžia, kai žmonių lygybė filosofiškai interpretuojama kaip “sugebėjimo žudyti lygybė“. Gyvendama kartu su kitomis valstybėmis, “nuolat kariaujančiomis ir besirengiančiomis kautynėms, turinčiomis fortifikuotas sienas ir patrankas, nukreiptas prieš savo artimiausius kaimynus“, ji nebegali elgtis kitaip, o tik laikosi įstatymo, “duodančio jai didžiausią naudą“, ir palaipsniui praryja silpnesnius darinius, kol prieina prie paskutinio karo, “kuris kiekvienam žmogui dovanoja pergalę arba mirtį“.

“Pergale arba mirtimi“ Leviatanas tikrai gali įveikti visus politinius apribojimus, susijusius su kitų žmonių egzistavimu, ir gali visą Žemės rutulį palenkti savo tironijai. Bet kai atėjo paskutinis karas ir kiekvienas žmogus gavo tai, kas buvo žadėta, žemėje neįsiviešpatavo galutinė taika: galią kaupianti mašina, be kurios neįmanoma nuolatinė ekspansija, savo nesibaigiančiam procesui reikalauja daugiau medžiagos, kurią galėtų praryti. Jei paskutinė pergalingoji Valstybė nebegalės toliau “aneksuoti planetų“, tai galės tik susinaikinti, kad iš naujo pradėtų niekada nesibaigiantį galios gamybos procesą.“

Ką gi, ši knyga pasirodė tikras minties lobis, nes, kaip matote patys, joje pagrindžiama net ne viena pagrindinių manosios distopijos idėjų ir prognozių, o tuo pačiu paaiškinama progresyviosios pakraipos autorių, kuriais rėmiausi, vizijų kilmė. O pacitavau tik kelis knygos puslapius iš maždaug 450! Bet dar ne viskas. Pačioje knygos pabaigoje autorė aptarinėja dar vieną labai svarbų psichologinį ir dvasinį naujojo totalitarinės visuomenės žmogaus aspektą – jo vienišumą, tiesa, tuo pačiu aptardama ir dar kelis. Jei pastebėjote, vienišumas – vienas iš pagrindinių manosios distopijos pagrindinio herojaus TSS psichologinio paveikslo bruožų. Ir ne šiaip sau:

“Kaip teroras, net būdamas ikitotalinis, dar tik tironiškas, sunaikina visus ryšius tarp žmonių, taip ir prievartą į save nukreipiantis ideologinis mąstymas sunaikina visus ryšius su tikrove. Pasirengimas terorui būna sėkmingas tada, kai žmonės praranda ryšius su savo artimaisiais, taip pat ir su aplinkine tikrove – juk kartu su šiais ryšiais žmonės praranda ir sugebėjimą patirti, ir sugebėjimą mąstyti. Idealus totalitarinio režimo subjektas yra ne įsitikinęs nacis ar įsitikinęs komunistas, o žmogus, kuriam nebeegzistuoja skirtumas tarp fakto ir fikcijos (t. y. patyrimo tikrovė) ir skirtumas tarp tiesos ir melo (t. y. mąstymo normos).“

“Dažnai būdavo pažymima. kad teroras gali absoliučiai valdyti tik tokius žmones, kurie izoliuoti vienas nuo kito, ir kad todėl vienas iš pirmutinių visų tironiškų valdžių rūpesčių – pasiekti tokią izoliaciją. Izoliacija gali būti teroro pradžia; ji, be abejonės, yra pati vaisingiausia jo dirva; ji visada yra jo padarinys. Ši izoliacija, galima sakyti, yra ikitotalitarinė. Jos bruožas yra bejėgiškumas, nes jėga visada kyla iš žmonių, veikiančių kartu, “veikiančių darniai“ (Burke), o izoliuoti žmonės yra iš esmės bejėgiai.

Izoliacija ir bejėgiškumas, t. y. pamatinis nesugebėjimas veikti, visada būdingi tironijoms. Politiniai ryšiai tarp žmonių esant tironijai nutraukiami, o žmonių sugebėjimas veikti ir jų jėga – palaužiami. Bet nutraukiami ne visi žmones siejantys saitai ir sunaikinami ne visi žmogaus sugebėjimai. Lieka nepaliesta visa privataus gyvenimo sritis, kuri leidžia išsaugoti patyrimo, kūrybos ir mąstymo sugebėjimus. Mes žinome, kad plieniniai totalinio teroro spaustuvai nebepalieka erdvės tokiam privačiam gyvenimui ir kad totalitarine logika grindžiamas savęs prievartavimas sunaikina žmogaus sugebėjimą patirti ir mąstyti taip pat neabejotinai, kaip ir jo sugebėjimą veikti.

Ką mes vadiname izoliacija politikos srityje, socialinio bendravimo srityje vadinama vienišumu. Izoliacija ir vienišumas nėra tas pats. <…>“

“Izoliacija pagrįsta tironija produktyviuosius žmogaus sugebėjimus palieka nepaliestus, tačiau tironija “darbininkams“, pavyzdžiui, vergų valdymas senovės pasaulyje, savaime tampa ne tik izoliuotų, bet ir vienišų žmonių valdymu ir yra linkusi tapti totalitarine.

Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo sritimi, o vienišumas susijęs su žmogaus gyvenimu kaip visuma. Totalitarinė valdžia, kaip ir visos tironijos, tikrai negalėtų egzistuoti, jei nesunaikintų, įstumdama žmones į izoliaciją, viešojo gyvenimo srities, t. y. jei nesunaikintų žmonių politinių sugebėjimų. Tačiau totalitarinis viešpatavimas kaip valdžios forma naujas tuo, kad nesitenkina šitokia izoliacija, bet sykiu sunaikina ir privatų gyvenimą. Jo pamatas yra vienišumas, patyrimas, kad apskritai nebepriklausai pasauliui, kuris yra vienas radikaliausių ir beviltiškiausių žmogaus patyrimų.

Vienišumas, bendras teroro pagrindas, totalitarinės valdžios esmė ir – dėl ideologijos ir logiškumo – budelių ir aukų mokykla, yra glaudžiai susijęs su bešakniškumu ir nereikalingumu, kuris tapo moderniųjų masių prakeikimu nuo pramoninės revoliucijos laikų ir pasidarė ypač skaudus atsiradus imperializmui, praeito amžiaus pabaigoje, bei, jau mūsų laikais, žlugdant politinėms institucijoms ir socialinėms tradicijoms. Būti bešakniam reiškia neturėti vietos pasaulyje, pripažįstamos ir garantuojamos kitų žmonių, o būti nereikalingam reiškia apskritai nebepriklausyti pasauliui. Bešakniškumas gali būti išankstinė nereikalingumo sąlyga, kaip izoliacija gali (bet neturi) būti išankstinė vienišumo sąlyga. Pats savaime, nekreipiant dėmesio į esamas istorines jo priežastis ir naują vaidmenį politikoje, vienišumas prieštarauja pamatinėms žmogaus situacijos reikmėms ir kartu yra vienas iš fundamentaliausių patyrimų kiekvieno žmogaus gyvenime. Netgi medžiagiškai ir jusliškai atsiveriančio pasaulio patyrimas priklauso nuo mano ryšio su kitais žmonėmis, nuo mūsų bendro jutimo, kuris reguliuoja ir kontroliuoja visus kitus pojūčius ir be kurio kiekvienas iš mūsų būtų uždarytas tik į savo juslinių duomenų, pačių savaime nepatikimų ir apgaulingų, kokoną. Tik todėl, kad turime bendrą jutimą, t. y. tik todėl, kad ne vienas žmogus, o daug žmonių gyvena žemėje, mes galime pasitikėti tiesioginiu jusliniu savo patyrimu.“

“Netotalitariniame pasaulyje totalitariniam viešpatavimui žmones parengia tas faktas, kad vienišumas, kadaise buvęs ribiniu patyrimu, paprastai kankinančiu tik tam tikromis ribinėmis socialinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, senatvėje, tapo kasdieniu mūsų šimtmetyje vis didėjančių masių patyrimu. Tas negailestingas procesas, į kurį totalitarizmas įstumia ir kreipia mases, atrodo tarsi koks savižudiškas pabėgimas nuo tos masinio vienišumo tikrovės. “Kaip ledas šaltas protavimas“ ir “galingi dialektikos čiuptuvai“, “sugriebiantys lyg replės“, atrodo tarsi kokia paskutinė atrama pasaulyje, kur viskas nepatikima ir niekuo nebegalima pasitikėti. Atrodo, kad tik toji vidinė prievarta, kurios vienintelis turinys yra visiškas prieštaravimų vengimas, dar patvirtina žmogaus tapatumą nepriklausomai nuo visų ryšių su kitais žmonėmis. Ji įspraudžia žmogų į plieninius teroro spaustuvus net tada, kai jis yra vienišas, o totalitarinė valdžia stengiasi niekada nepalikti jo vieno, išskyrus kraštutinį įkalinimo vienutėje atvejį. Sunaikinant bet kokią erdvę tarp žmonių ir juos suspaudžiant į vieną daiktą, sunaikinamos net produktyviosios izoliacijos galimybės; mokant loginio protavimo ir jį šlovinant vienišumo sąlygomis, kai žmogus žino, kad visiškai pražus, jei nors kiek nukryps nuo pirmosios prielaidos, nuo kurios prasidėjo visas loginio protavimo procesas, nunyksta net menkiausia galimybė, kad vienišumas virs vienatve, o logika – [gyvu] mąstymu. Jei tokią totalitarinę praktiką lyginsime su tironijos praktika, mums pasirodys, kad totalitarizmas rado būdą išjudinti net pačią dykumą ir šitaip sukėlė smėlio audrą, kuri gali užgriūti visas apgyvendintas Žemės rutulio dalis.

Sąlygomis, kuriomis mes šiandien egzistuojame politikos srityje, tikrai gresia tokios niokojančios smėlio audros. Jų pavojingumas reiškiasi net ne tuo, kad jos gali sukurti nuolatinę totalitarinę santvarką. Totalitarinė valdžia, kaip ir tironija, savyje puoselėja savo žūties sėklas. Kaip baimė ir bejėgiškumas, iš kurio toji baimė atsiranda, yra antipolitiniai principai, stumiantys žmones į tokią padėtį, kuri priešinga politiniam veiksmui, taip ir vienišumas bei loginis-ideologinis protavimas, dedukuojantis tai, kas blogiausia kyla iš jo, sukuria antisocialinę situaciją ir puoselėja principą, naikinantį bet kokį bendrą žmonių gyvenimą. Tačiau organizuotas vienišumas yra kur kas pavojingesnis už neorganizuotą bejėgiškumą, būdingą visiems tiems žmonėms, kuriuos valdo tironiška ir kaprizinga vieno žmogaus valia. Jis pavojingas tuo, kad gali nuniokoti mums pažįstamą pasaulį – tą pasaulį, kuris, atrodo, visur priėjo pabaigą anksčiau, negu nauja pradžia, kylanti iš šios pabaigos, dar būtų galėjusi suspėti įsitvirtinti.“

41) 2021-04-10

Šliaužiantis naujojo totalitarizmo perversmas – genderizmas ir jo sudėtinės dalys

Ką gi, baigiasi knygos pristatymas, baigiasi ir šis blogas, nebent kada nors sugalvosiu jį atnaujinti. Į jį toli gražu sudėjau ne viską, ką norėjau papasakoti, bet bent jau pateikiau daugumą svarbiausių aspektų, susijusių su šia distopija. Dar daug ką bendro bus galima papasakoti ir ateityje kitomis priemonėmis, pvz., savo socialinio tinklo paskyroje – žinoma, jei tokios galimybės ateityje išvis egzistuos. Esu tikras, kad su distopija susiję dalykai bus aktualūs Lietuvai ir pasauliui dar ne vieną dešimtmetį, jei ne ilgiau – toks mat jau yra tas šiuolaikinis progresas.

Šia proga kaip baigiamąjį pateiksiu jums patį ilgiausią blogą, mat jis yra skirtas apibendrinti pačiai pagrindinei knygos temai – genderistinei totalitarizmo ideologijai. Per knygos pristatymo šioje svetainėje laikotarpį ir netgi per jos rašymo laikotarpį jos prognozės išsipildė dargi su kaupu – betrūksta tik kad žmonės atsisakytų vardų bei pavardžių naudojimo bei būtų visiškai pakeista kalbų gramatika, na ir kiek geresnio dirbtinio intelekto bei žmogaus gyvenimo ilginimo technologijų išvystymo. Iš ko tos mano prognozės kilo ir yra aprašyta šiame bloge. Jei skaitėte, gal pastebėjote, kad ten yra nemažai įvairių situacijų apibendrinimų. Galbūt dėl to, kad kaip vienokiu-kitokiu vadybininku ilgesnę gyvenimo dalį buvęs, mėgstu “suvestines“. Jos padeda susidaryti tikrąjį vaizdą apie tai, kas vyksta ir kaip yra, o tuomet jau galima pereiti prie išvadų – ką daryti. Atėjo laikas svarbiausiai. Na, o išvadų dalimi aš užsiiminėju Nacionaliniame Susivienijime, prisijungimą prie kurio didele dalimi sąlygojo tyrimai, kuriuos atlikinėjau rašydamas šią knygą ir apie kurio veiklą pasakoju savo feisbuko paskyroje. Tikiuosi, kad bus dar daug ką apie tai papasakoti irgi, jei tik tų pasakojimų neuždraus.

Ši suvestinė yra paimta iš šio leidinio:

Paul Kengor “Išardymas. Nuo komunistų iki progresyvistų – kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą“, Valstybingumo studijų centras 2017 m. (2015 m.)

Pati knyga yra istorinė, kurioje autorius aptaria neretai tikslingai slepiamas marksistines seksualinės revoliucijos ir naujo šeimos suvokimo šaknis. Joje trumpai papasakojama ir ikimarksistinių bei nemarksistinių (bet daug kuo panašių) seksualiai palaidų utopistinių komunų istorija, bet daugiausiai dėmesio skiriama pasakojimui apie įvykius komunistinėje Rusijoje ir SSSR, t y. pirmajai seksualinei revoliucijai, bei apie marksistinį judėjimą JAV, kurioje 1968 m. ir kilo antroji seksualinė revoliucija, tebesitęsianti iki šiol jau visame Vakarų pasaulyje. Apie visą šią istoriją pacituosiu tik tiek, kiek pateikiama lietuviškame knygos pristatyme:

“Lietuvoje, kuri buvo okupuota SSRS tik 1940 metais, niekas nepatyrė ir negali atsiminti SSRS 1918—1929 m. vykusios seksualinės revoliucijos. Jos metu panaikinta monogaminė šeima, vyrai turėjo dalytis žmonomis, sukurtos valstybinio vaikų auginimo komunos, pirmąkart istorijoje legalizuoti abortai, vyko LGBT paradai, komjaunuolės turėjo pareigą atsiduoti komjaunuoliams, nevaržomai plito venerinės ligos, o šimtai tūkstančių vaikų nežinojo, kas jų tėvai. Dešimtmetis tokios laisvės privertė Staliną rinktis SSRS, kurioje „nėra sekso“. Lenino seksualinė revoliucija kilo iš Markso karo su prigimtine („buržuazine“) šeima ir padėjo pamatus būsimam kultūrinio marksizmo gimimui bei leftistinei šeimos naikinimo politikai.“

Mane labiau domina ne įvykių, bet visuomeninės-politinės sąmonės raidos istorija. Rašydamas visą šios svetainės blogą stengiausi laikytis šio požiūrio. Mat įvykių-įvykėlių, vedusių į dabartinį laikmetį, yra labai daug, net ir maža dalimi norint juos išpasakoti, būtų reikėję daugybę kartų didinti šio blogo apimtis. Neaišku kiek iš to būtų buvę naudos. Žmonės dažnai pastebi įvairius įvykius, bet nesuvokia ką jie iš tikrųjų reiškia. Štai ir dabar daug kam atrodo, kad naujoji genderistinė mus “šokdinanti“ ideologinė programa – vien “neteisingų“ rinkimų, į valdžią atvedusių Laisvės partiją, problema, na, ir dar kelių į valdžią papuolusių gėjų kaprizai. Bent daliai tų, kurie ir padėjo tai Laisvės partijai ateiti, atrodo, kad jokia čia išvis ne ideologija – tiesiog normalus liberalizmas, aktyviai kovojantis už žmogaus teises. “Pasigilinusiems“ atrodo, kad net jei tai ir yra kažkiek marksizmas, tai šis yra “gerasis“ bei “demokratinis vakarietiškasis“ marksizmas ir jokiu būdu negali būti sulyginamas su baisiuoju stalininiu. Galiausiai – tai yra gerai, nes vyksta Vakaruose, būtų blogai, jei vyktų Rusijoje. Arba, kaip įprasta – kad visas vyksta tik dėl pinigų, o tai yra tik dalis tiesos. Ir panašiai.

Todėl toliau ketinu pristatyti ne pačią knygą, bet tai, kas man pasirodė netgi vertingiau už ją – prof. Vytauto Radžvilo įvadinį straipsnį šiai knygai, kuris vadinasi “Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos“. Kalbama toli gražu ne vien apie šeimą, bet ir apie daugybę kitų dalykų, kuriems grasina genderistinė ideologija, kuriais ji remiasi ir kuriuos numato vykdomo totalitarinio perversmo-revoliucijos pasekmėje. Tokiu būdu šiame ilgame straipsnyje išdėstomi šios totalitarinės revoliucijos “ingredientai“. Gyvenę SSSR laikais ar bent labiau domėjęsi jos istorija (taip pat tinka ir nacių Vokietijos istorija, ir kt. totalitarinių santvarkų istorijos) nustebsite radę, kad daug jų jau yra žinomi – nieko naujo po šia saule. Visi totalitarizmai, o ir šiaip tironijos, diktatūros, netgi autoritarizmai, etc. turi daug ką bendro savo prigimtyje. Apie tai ir bandžiau papasakoti rašydamas šios svetainės blogą. Nežinau kaip man tai pavyko, bet baigiamąjį pasakojimą pabandysiu pateikti pacituodamas didžiąją dalį profesoriaus straipsnio, atsirinktame tekste dar paryškindamas man svarbiausiai atrodančias dalis bei papildomai pabraukdamas tam tikrus terminus ar tezes, kurios yra tarsi tų sudėtinių dalių pavadinimai ir daugelis jų yra tapę įprastais žodžiais ar mintimis mūsų kasdieninėje komunikacijoje ar gaunamoje informacijoje. Beje, pirmąjį šio straipsnio trečdalį galima rasti ir pagal šias nuorodas:

Vytautas Radžvilas “Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)“

Vytautas Radžvilas “Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)“

Gi berašant šį blogą tarsi kaip tyčia pasirodė puikus neilgas politologo Vytauto Sinicos vlogas, kuriame yra ir trumpa P. Kengoro knygoje išdėstytos istorijos apžvalga, ir kai kurių prof. V. Radžvilo straipsnyje pateiktų įžvalgų – genderizmo sudėtinių dalių suminėjimas ir šiek tiek apie tai, apie ką stengiausi kuo daugiau parašyti šios svetainės bloge – kaip liberalizmas virto liberalmarksizmu arba leftizmu. Nemėgstantiems, o ir mėgstantiems ilgus straipsnius siūlau jį pasižiūrėti:

Tuo pačiu yra gera proga parekomenduoti ir šio autoriaus knygą, kurioje sudėti straipsniai, daugelyje kurių išnagrinėti su leftizmu bei genderizmu susiję reiškiniai ir įvykiai (ypač politiniai) Lietuvoje, parašyti 2012 m. – 2019 m. – taigi, dar tokiu laikotarpiu, kuriuo genderizmo ir leftizmo įsitvirtinimas Lietuvoje daug kam dar atrodė neaktualus. Beje, ši knyga galutinai suformavo mano teigiamą požiūrį į nacionalizmą:

Vytautas Sinica “Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“, Valstybingumo studijų centras 2019 m.

Toliau – žadėtasis Vytauto Radžvilo tekstas:

Antroji seksualinė revoliucija: nutylimos ištakos

<…>

2016 metais Vilniuje įvyko jau trečiosios Baltic Pride eitynės. Jos propagandiškai buvo pavadintos europinių vertybių triumfu ir dar vienu tamsios ir atsilikusios Lietuvos ,,grįžimo į Vakarus“ įrodymu. Nuolat demonstruojami panašių eitynių Vakarų sostinėse vaizdai. Tikroji jų paskirtis – ištrinti istorinę atmintį. Regėdami šiuos vaizdus tik nedaugelis pasigenda tokių pat eitynių, vykdavusių Maskvoje ir Petrograde – bolševikų užvaldytos Rusijos sostinėse – retų ir pageltusių nuotraukų. Jos galėtų paliudyti istorinę tiesą ir įspėti, kad tikroji Vilniuje įvykusio žygio kryptis – ne Vakarai. Iš tiesų keliaujama ne į „šviesią vakarietišką ateitį“, o į Rytus ir į tamsią komunistinę praeitį – į Lenino laikus. Kaip tik tuo gūdžiu pasaulio ir ypač Rusijos istorijos tarpsniu nykstamai mažą visuomenės dalį sudariusi, bet nesivaržydama apsiskelbusi pažangiuoju žmonijos avangardu ir jos vedliais saujelė revoliucionierių užsimojo ,,iš pamatų išardyti Senąjį pasaulį“ ir iš pagrindų pertvarkyti visuomenę. Itin svarbia jos revoliucinio pertvarkymo ir kovos už Naują pasaulį dalimi tapo tada pradėta seksualinė revoliucija. Ji turėjo sugriauti šeimą kaip žmogų pavergiančią ir todėl reakcingą senosios visuomenės atgyveną. Siekta išlaisvinti Naująjį ateities žmogų iš jo ,,kūrybišką saviraišką“ varžančios ir slopinančios buržuazinės moralės normų. Pabrėžtina – pirmą kartą pasaulyje tokia seksualinė revoliucija vyko ne kur nors ,,civilizuotoje“ ir ,,pažangioje“ Europoje ar JAV, o būtent ,,necivilizuotoje“ ir ,,atsilikusioje“  Rusijoje. Čia kuriam laikui ne tik buvo ,,panaikinta“ prigimtinė šeima, bet ir legalizuoti homoseksualių asmenų santykiai. Šios revoliucijos plėtros riba ir simboline jos viršūne galima laikyti planus juridiškai įteisinti vienalyčių porų ryšius. Šiems užmojams nebuvo lemti išsipildyti tik dėl trečiajame dešimtmetyje Stalino valia įvykdytos kontrrevoliucijos, padariusios galą išlaisvinto ir tapusio nekontroliuojamu seksualumo siautuliui. Todėl žvelgiant istoriniu  požiūriu yra akivaizdu: šių dienų Vakarų pasaulyje faktiškai yra tęsiama bei mėginama nuosekliai ir iki galo įgyvendinti Lenino bolševikų pradėta vykdyti revoliucinė žmonijos seksualinio išlaisvinimo programa. 

Tačiau pati tokio išlaisvinimo vizija buvo anaiptol ne rusiškas, o grynai vakarietiškas išradimas. Rusija buvo tik milžiniško ir beatodairiško antropologinio ir socialinio eksperimento poligonas, kuriame buvo praktiškai išbandytos ir patikrintos būtent Europoje gimusios marksistinio komunizmo idėjos. Netrukę išryškėti pragaištingi tokios revoliucijos rezultatai buvo tokie katastrofiški, kad net komunizmo ideologijai fanatiškai ištikima Tarybų Sąjungos vadovybė buvo priversta tyliai išsižadėti ,,principų“ ir prieš savo valią skubiai nutraukti visą dešimtmetį trukusią, bet nebevaldoma instinktų orgija tapusią seksualinio išsilaisvinimo šventę. 

Pačioje Europoje panašūs eksperimentai su šeima taip pat buvo atliekami, bet jie ilgai vyko visuomenės užribiuose, juos atlikinėjo tik siauri „išsilaisvinti iš pasenusios moralės pančių“ nekantriausiai troškusių revoliucionierių būreliai. Jiems beliko pavydžiai gėrėtis komunistinėje Rusijoje įvykdytos seksualinės revoliucijos mastais bei laimėjimais, kurie buvo ir tebėra liaupsinami ne tik komunistines idėjas skleidusiuose leidiniuose, bet ir visų pakraipų pažangiųjų autorių rašiniuose. Kartu teko kantriai laukti, kol ir Vakaruose išmuš panašaus eksperimento valanda. Mat didžioji visuomenės dalis atkakliai laikėsi įsikibusi buržuazinės šeimos sampratos ir jos idealą bei vertybes grindžiančios ,,represyvios“ krikščioniškos moralės reikalavimų. Vakaruose seksualinės revoliucijos valanda išmušė tik XX a. septintajame dešimtmetyje, o pagrindiniu idėjiniu ją įkvėpusiu šaltiniu buvo H. Marcuse’s „pataisyta“ ir „pagilinta“ K. Markso totalinės komunistinės revoliucijos teorija. Visų senosios teorijos papildymų ir patikslinimų esmę sudaro ir išreiškia viena kertinė mintis. Pasak Marcuse’s, didžioji ir lemtinga Markso klaida buvusi ta, kad jis smarkiai pervertino proletariato kaip pažangiausios visuomenės klasės ir žmonijos revoliucinio avangardo galimybes bei vaidmenį. Iš tikrųjų proletariatas nepajėgia būti visuomenės avangardas ir žmonijos vedlys į komunistinę ateitį, nes jis iš principo nesugeba išsilaisvinti iš senosios visuomenės tamsumo ir prietarų. Todėl jis ir niekaip neatsikrato atgyvenusių moralės normų ir šeimos vaizdinių. Tad kovos už žmonijos išlaisvinimą avangardo vaidmenį iš beviltiško proletariato turi perimti nauja revoliucinė jėga – įvairiausios marginalios visuomenės grupės. 

Šios kovos vėliaviavnešio vaidmuo taip atnaujintoje teorijoje buvo skirtas seksualinėms mažumoms. Kartu šioje teorijoje buvo atsižvelgta ir į Rusijos eksperimento patirtį bei klaidas. Viena svarbiausių Marcuse’s ir jo sekėjų įžvalgų buvo ta, kad tokios revoliucijos negalima daryti „iš viršaus“ – skubotai ir šiurkščiai taikant atvirą prievartą Naujojo pasaulio netrokštančiai visuomenei. Buvo suprasta, kad, norint pagaliau įgyvendinti didžiąją Markso idėją ir jo utopinę Naujojo pasaulio viziją paversti tikrove, būtina tyliai ir pamažu keisti ,,laisvinamos“ visuomenės kultūrines ir moralines nuostatas ir transformuoti jos narių sąmonę siekiant „dekonstruoti“ kertinius Vakarų civilizacijos institutus, o labiausiai – šeimą. Šiam tikslui pasitelktos subtilaus ideologinio ir propagandinio „smegenų plovimo“ technologijos. Šitaip Vakaruose prasidėjo ir netruko pakilti antroji seksualinės revoliucijos banga, savo radikalumu ir mastais toli pranokstanti tarybinę lenininę pirmtakę. Teoriniu šios revoliucijos pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo būtent genderizmo ideologija – grynai ,,postmoderni“ markuziškojo neomarksistinio komunizmo ir kairuoliško liberalizmo idėjų samplaika ir kratinys. Naujoji taktika pasirodė esanti nepaprastai veiksminga – vis labiau besiplečiančios ir įsibėgėjančios revoliucijos mastai ir rezultatai stulbina. Rusijos komunistinės seksualinės revoliucijos eksperimentas su dar didesniu užmoju ir įkarščiu kartojamas visame demokratiniame Vakarų pasaulyje. 

Pati komunistinė pasaulio revoliucinio pertvarkymo idėja savo prigimtimi ir intencija yra tarsi dviveidis Janusas. Vienas jos veidas tarsi žvelgia į ateitį, kitas – nukreiptas į praeitį. Į ateitį nukreiptam žvilgsniui atsiveriantis horizontas skendi nežinomybės rūke, tačiau į praeitį nukreiptos Januso veido akys spinduliuoja ryžtu naikinti viską, kas patenka į jo akiratį. Komunistinės utopijos skelbėjai visada miglotai įsivaizdavo, koks iš tikrųjų bus jų žadamas žemiškasis rojus. Jie nuolatos dėl to nesutaria, tačiau yra vieningi vertindami praeitį – visi sutaria, kad jos turi nelikti nė pėdsakų. Maža to, ji turi būti ištrinta net iš žmonių atminties kaip tamsi prietarų ir stereotipų persmelkta žmonijos priešistorė. Taigi kokią ateitį numato ir ragina kurti marksistinio komunizmo teorija, nėra aišku net didžiausiems jos žinovams ir autoritetams. Tačiau iš šios teorijos skelbiamo požiūrio į praeitį kildinamas praktinis tikslas yra nuostabiai konkretus ir įvardijamas itin aiškiai. Net poetiškai ir aistringai: „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų“ – šitaip skamba atvirai šį tikslą įvardijantys „Internacionalo“, tai yra tarptautinio proletariato himno ugningi žodžiai. 

Kova su Senuoju žmogumi ir prisikėlusi Antžmogio šmėkla

Markso kurstyta pasaulinė komunistinė revoliucija išsiskyrė tuo, jog privalėjo būti radikali ir totalinė. Jos tikslas niekada nebuvo ir nėra išlaisvinti žmogų tik iš ekonominės, socialinės ar politinės priespaudos. Totaliai išlaisvinti žmogų pirmiausia reiškia išlaisvinti jį iš paties savęs – iš Senojo žmogaus prigimties, o kartu ir iš visų iš jos kylančių ir jos diktuojamų moralės ir elgesio normų. Tokia revoliucija privalo būti visiškas Senojo žmogaus peržengimas – išsilaisvinimas iš iki šiol egzistavusios ir žinomos žmogaus formos, turintis atverti kelią absoliučiai „laisvai“ žmogaus savikūrai. O siekiamas revoliucijos tikslas ir galutinis rezultatas  –  antžmogis, tai yra,  kažkokia kitokia ir sunkiai įsivaizduojama „laisvos savikūros“ keliu turinti atsirasti žmogų pranokstančių  būtybių rūšis, turinti pakeisti dabartinę žmoniją ir užimti jos vietą. Pati antžmogio sąvoka dažniausiai asocijuojama su radikaliai antimoksline, antihumaniška ir iš esmės pamišėliška „rasinio pranašumo“ idėja, kuri buvo vienas svarbiausių vokiškojo nacionalsocializmo ideologijos kertinių stulpų. Tačiau kur kas mažiau žinoma ir rečiau kalbama apie tai, kad antžmogio vaizdinys buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių ir Rusijos bolševikams. Pirmąjį dešimtmetį po jų įvykdyto perversmo buvo nevengiama atvirai ir išdidžiai skelbti, kad pradedamas kurti Naujas komunistinis žmogus būsiąs ne kas kita, o būtent antžmogis. Lyg tyčia – ir vargu ar tai atsitiktinis sutapimas – skambių kalbų apie antžmogį tarpsnis yra ir didžiausio seksualinės revoliucijos pakilimo sovietinėje Rusijoje laikotarpis. Žodis ,,antžmogis“ išnyko iš viešos vartosenos vėlgi lyg tyčia tuo pačiu metu, kai komunistinės TSRS vadovybės valia ir žaibišku sprendimu šalyje baigėsi pirmoji pasaulyje seksualinė revoliucija ir keliems dešimtmečiams oficialiai ,,išnyko“ pats seksas. Taigi antžmogio vizija ne tik nėra marksistinio komunizmo teorijos svetimkūnis, bet yra jos kertinis akmuo – idėjinis branduolys ir intelektualinė bei normatyvinė šerdis. Tai reiškia, kad jau XIX a. marksistinė komunistinės revoliucijos teorija savo giliausia esme iš pat pradžių buvo ne tik socialinės, bet ir antropologinės inžinerijos projektas. Joje buvo teoriškai sumanyta ir praktiškai užsimota iš pagrindų pakeisti žmogų ir jo prigimtį. 

Visos modernybės revoliucijos buvo ir tebėra skelbiamos ir vykdomos „humanizmo“ bei žmogaus išlaisvinimo ir išaukštinimo vardu. Tačiau visos jos tikrovėje ir praktikoje virto anksčiau pasaulio istorijoje neregėtu žmogaus sumenkinimu ir pažeminimu – tyčiojimusi iš jo proto ir moralinio orumo. 

Maža to, ideologiškai ir propagandiškai liaupsinant žmogų ir aukštinant jo didybę, teoriškai ir praktiškai buvo paneigta pati žmogaus ir – dar svarbiau – vieningos žmonijos idėja. Tokia galimybė slypi pačiose „humanistinio“ mąstymo prielaidose. Tariamai humanistinė Naujo žmogaus vizija numato tokį visos žmonijos padalijimą, koks jokiais ankstesniais laikais nebuvo net įsivaizduojamas. Įsibėgėjant modernybei, o su ja Naujojo žmogaus kūrimo programai, Senasis žmogus buvo vis beatodairiškiau nuvertinamas. Žvelgiant iš Naujojo žmogaus kūrimo perspektyvos, Senasis žmogus yra visiškai bevertis arba, geriausiu atveju, tampa savaime menkaverte ,,žmogiška medžiaga“, iš kurios ir turi būti nulipdytas ,,tobulesnis“ ateities žmogus. Į jį žvelgiamą kaip į ,,atavistinę“ būtybę – ateities ir teisės egzistuoti neturinčią praeities atgyveną. Vadovaujantis moderniąja Naujojo žmogaus gamybos logika, visi žemėje gyvenantys žmonės yra iš anksto pasmerkti būti ,,geresne“ ar ,,prastesne“, o vertinant dar griežčiau ir tiksliau – ,,tinkama“ ir ,,netinkama“ žmogiškąja žaliava. Kartu savaime randasi ir darosi toks pat neišvengiamas kitas pasidalijimas: vykstant šiam procesui, vieniems lemtis iš anksto yra paskyrusi žmogaus ,,gamintojų“, o kitiems – tik ,,gaminių“ vaidmenį. 

Šį pasiskirstymą vaidmenimis lemia tik viena paslaptinga asmens savybė, garantuojantį jo begalinį pranašumą prieš kitus žmonės. Toji savybė dažniausiai įvardijama kaip ,,pažangumas“. Taigi nepermaldaujama aukštesnė lemtis patvarkė taip, kad pasaulyje gyvena ,,atviri“ ir ,,progresyvūs“, t. y. gebantys žvelgti į ateitį ir pasiryžę ją kurti, šviesūs ir protingi žmonės. Ir yra ,,uždari“, t. y. besikabinantys į praeitį ir  stabdantys pažangos žygį nepataisomi tamsuoliai ir atsilikėliai. Jų skirtumai yra ne kiekybiniai (visiems žmonėms būdingų savybių ir gebėjimų laipsnio), bet kokybiniai – būtent prigimties, taigi antropologiniai, o tiksliau – rūšiniai skirtumai. Jie tokie milžiniški, kad darosi neįmanoma išsaugoti net vieningos žmonijos vaizdinio. Skirtumas tarp būsimo progresyvaus Naujojo ir atgyvenusio retrogradiško Senojo žmogaus gali būti suvokiamas ir mąstomas tik kaip dviejų visiškai atskirų ir skirtingų būtybių rūšių biologinis ir antropologinis skirtumas. Iš tikrųjų Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis grindžiama kertine prielaida, kad bedugnė tarp šių dviejų ,,žmogaus“ atmainų yra tokia pat neperžengiama ar net platesnė negu praraja tarp įprastai suvokiamo žmogaus ir, tarkime, gorilos. Todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti atskleista ilgai ,,humanistinės“ retorikos skraiste dangstyta paslaptis – turėjo būti pasakyta, kad Naujajam žmogui apskritai nebetinka pats žmogaus vardas. Tinkamo vardo buvo ilgai ieškoma, kol pagaliau buvo nukaltas iš tiesų vykęs žodis. Antžmogis – toks yra kone tobulai vaizdingas ir tikslus Naujojo žmogaus vardas. 

Pačioje antžmogio idėjoje iš pat pradžių slypėjo naikinimo logika. Ji paprasčiausiai nepalieka vietos žmogui, kuris Vakarų kultūroje – religijoje, filosofijoje, mene – buvo suvokiamas kaip ,,tarpinė“ būtybė, įsikūrusi tarp dviejų idealių buvimo polių. Dievas ir gyvulys – šitaip buvo įvardijami abu šios grandinės galai, simboliškai apribojantys ir užbrėžiantys žmogaus buvimo pasaulyje galimybių erdvę. Lemtingai svarbi aplinkybė: nors žmonės yra labai įvairūs ir stovi ant skirtingų tobulumo grandinės pakopų, jie visi yra žmonės – visuotinės žmonijos nariai – būtent todėl, kad yra tik išsibarstę skirtinguose tos pačios erdvės taškuose. Antžmogio vizija yra radikaliausias žmogaus ir vieningos žmonijos idėjos paneigimas kaip tik todėl, kad ji sugriauna šią bendro žmonių buvimo erdvę ir net teorinę tokios erdvės buvimo galimybę. Išradus antžmogį pats žmogus nebegali egzistuoti, nes žmogiškai atrodančių būtybių gyvenimo lauke jam tiesiog nebėra vietos. Antžmogio priešingybė gali būti tik kažkoks be galo menkas ir niekingas išorinį žmogaus pavidalą turintis padaras – ikižmogis.

Milžiniškas atotrūkis tarp teorijos ir praktikos yra seniai pastebėtas moderniųjų revoliucijų bruožas. Teorinis humanizmas ir žmogaus aukštinimas praktikoje baigiasi žmogaus žeminimu ir net visišku jo gyvybės nuvertinimu. Teoriškai skelbiama visų žmonių lygybė ir brolybė praktikoje virsta didžiausia istorijoje – net antropologine, taigi rūšine, žmonijos nelygybe. Tačiau keistas dalykas: nors šis visas revoliucijas lydintis atotrūkis vis kartojasi ir net auga, Senąjį pasaulį į dulkes permalančios revoliucijų girnos nesiliauja suktis. Maža to, kiekviena nauja revoliucija yra radikalesnė ir labiau griaunanti negu jos pirmtakės. Tačiau nors veikia šis revoliucijos radikalizavimosi ,,dėsnis“, jo žinojimas nieko nekeičia: patyrusius fiasko puikaus Naujo pasaulio kūrėjus keičia kiti jo statytojai, o lyg ir turėjusios nusivilti bei šio to pasimokyti iš karčios patirties visuomenės nieko neišmoksta ir noriai lipa ant to paties grėblio, lengvai pasiduodamos naujų vedlių į šviesią ateitį žarstomų pažadų kerams. 

Mėginant perprasti šį keistą aklumą atrodo, kad moderniųjų revoliucijų gyvastingumo mįslės raktas yra būtent Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis. Mat šią skirtį grindžianti kertinė fundamentalaus žmonijos nebendramatiškumo idėja yra paslėpta nuo to, ką galima pavadinti sveiko proto žvilgsniu. Kaip pasakytų garsioji totalitarizmo tyrinėtoja H. Arendt, sveiką protą apakina ir padaro aklą nuolatos kartojami žodžiai ,,humanizmas“ ir ,,žmogus“, todėl jis dažniausiai nepajėgia įžvelgti Senojo ir Naujojo žmogaus skirtyje paslėptos žmonijos negailestingo skirstymo logikos. Ši logika numato žmonijos skirstymą į Naujojo žmogaus atstovais save laikantį istorinės pažangos ,,avangardą“ ir jos ,,ariergardą“, kuriam automatiškai priskiriamai visi Senojo žmogaus rūšies nariai. Savo ruožtu tai reiškia, kad nuolatos keičiasi ir revoliucijos vedliai: Šaltąjį karą pralaimėjęs naują pasaulį ir žmogų kūręs neva rytietiškas sovietinis komunizmas pasirodė esąs nepakankamai pažangus ir turėjo užleisti revoliucijos vėliavnešio vaidmenį jį atėjusiam pakeisti revoliucingesniam ir todėl pažangesniam tariamai vakarietiškam komunizmui.

Genderistinė revoliucija: naujas komunizmo veidas

Abi komunizmo versijas įvardijančius žodžius tenka rašyti su kabutėmis. Juk, kaip minėta, pati ,,rytietiško“ ir ,,vakarietiško“ komunizmo skirtis yra pramanyta ir dirbtinė, nes komunizmas kaip ideologinė ir politinė doktrina yra grynai vakarietiškos kilmės ir būtent Europoje atsiradęs reiškinys. Mūsų dienomis daroma viskas, kas įmanoma, kad šis pamatinis faktas būtų pamirštas, nes kitaip nebūtų įmanoma sukurti ir palaikyti minėtos dirbtinės skirties. Nors ši skirtis nėra pagrįsta nei teoriniu, nei istoriniu požiūriu, ji yra gyvybiškai svarbi dabar vykstančios naujos ,,revoliucijos“ reikalui. Sunku ar veikiau neįmanoma įsivaizduoti, kad apskritai būtų pavykę eksportuoti naują komunistinės revoliucijos bangą į tik ką komunistinės tironijos atsikračiusias ir į Vakarus ,,integruojamas“ Vidurio ir Rytų Europos šalis, jeigu nebūtų buvęs sukurtas ir sėkmingai paskleistas bei įtvirtintas mitas, kad esama dviejų komunizmų – barbarišku bei žiauriu įvardijamo rusiškojo ir civilizuotu bei humanišku pristatomo vakarietiško komunizmo. Būtent tariamai demokratinio vakarietiškojo ir totalitarinio rytietiškojo komunizmo išsiskyrimas buvo lemtingai svarbus veiksnys, suteikęs naują idėjinį ir organizacinį impulsą tęsti ir plėtoti XIX a. pradėtą pasaulinės komunistinės revoliucijos žygį. Visuotinis ,,demokratinio“ komunizmo triumfas reiškė tik tai, kad ši revoliucija tam tikra prasme sugrįžo namo – jos centras iš Sovietų Sąjungos persikėlė į Vakarų Europą. O šiai revoliucijai tęsti ir plėtoti būtiną politinę erdvę sukūrė kaip tik tuo metu – nuo 1992 m. pasirašytos Mastrichto sutarties  – įsibėgėjęs Europos integracijos procesas. Tačiau jis laidavo ne tik politinę erdvę, bet ir suteikė sovietų diskredituotai komunistinės revoliucijos idėjai jos atpažinti beveik neleidžiančią ir todėl patrauklią ją slepiančią kaukę. 

ES integracija nėra paprastas žmonių, tautų ir valstybių vienijimasis. Ji yra revoliucija griežčiausia žodžio prasme, ir savo užmojais ne tik niekuo nenusileidžia visoms Eurazijoje nuo XVI a. iki dabar įvykusioms revoliucijoms, bet jas net pranoksta. Vykdant permanentinės europeizacijos revoliuciją siekiama ne tik iš pagrindų ir neatpažįstamai pertvarkyti Europą – šis pertvarkymas iš tikrųjų yra dar vienas ir pats radikaliausias mėginimas sukurti Naują pasaulį ir Naują žmogų. Kaip 1950 m. rašė vienas iškiliausių šio plano architektų ir vykdytojų J. Monnet, iki tol Europa ir europiečiai tiesiog neegzistavo. Kad  būtų aiškesnė gelminė  ir savaime ne akivaizdi šio iš pažiūros keisto teiginio prasmė, jį galima persakyti kitaip: nuo XVI a. gyvuojanti Europa nelaikoma tikra Europa, o joje nuo seno gyvenantys europiečiai nepripažįstami tikrais europiečiais, nes toji Europa laikoma Senuoju pasauliu, o pats europietis – Senuoju žmogumi. Senoji Europa privalo būti europeizuota – šitaip „sveiko proto“ požiūriu paradoksaliai (panašiai kaip ,,sviestas turi būti sviestinamas“) buvo įvardytas praėjusios amžiaus šeštajame dešimtmetyje prasidėjusios „integracijos“, o iš tikrųjų – permanentinės europeizacijos revoliucijos tikslas. 

Kadangi permenentinė europeizacijos revoliucija tapo nuolatinio ir kryptingo Senosios Europos naikinimo ir Naujosios Europos konstravimo procesu, atrodo dėsninga, kad šios revoliucijos vedliai yra ir ES toliau integruojančio bei europeizuojančio valdančiojo sluoksnio branduolį sudaro ,,europinių vertybių“ skleidėjais virtę būtent eurokomunistinio judėjimo nariai bei septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos aktyvistai ir lyderiai. Tad natūralu, kad pagrindinis europeizacijos ir sovietizacijos revoliucijų tikslas iš esmės yra tas pats – sugriauti Senąjį pasaulį, panaikinant tris kertinius jo atramos stulpus – Dievą, tautą ir prigimtinę šeimą. Visi jų šalininkai ir gynėjai automatiškai laikomi Senojo pasaulio žmonėmis ir su jais atitinkamai elgiamasi – į juos žvelgiama su neslepiama panieka ir atvira neapykanta. 

Revoliucija vykdoma remiantis modifikuota, t. y. liberalizmo idėjomis atskiesta, marksistinio komunizmo ideologija, tad ją tiksliau būtų laikyti ir vadinti paneuropine liberalmarksistine revoliucija. Tačiau šitoks „liberalizavimas“ toli gražu nereiškia, kad ši revoliucija yra mažiau radikali. Kaip netrukus bus parodyta, yra kaip tik atvirkščiai – ji yra kur kas radikalesnė už visas anksčiau vykusias komunistines revoliucijas. Kitaip negu jos pirmtakės, ši revoliucija nėra atvirai smurtinė. Tačiau civilizuota išorė neturi klaidinti: pagrindinis principas – nepalenkiamai griežtas visuomenės skirstymas į Senuosius ir Naujuosius žmones, antžmogius ir ikižmogius – ne tik išlieka, bet yra taikomas dar nuosekliau ir plačiau.

Sovietinio komunizmo laikais asmenį Senuoju žmogumi arba ikižmogiu paversdavo  „neteisinga“ socialinė ir klasinė kilmė bei „retrogradiškos“ arba „reakcingos“ pažiūros ir įsitikinimai. Šių dviejų kriterijų pakako, kad parijais – beteisiais ir niekinamais „klasiniais priešais“ – taptų didžiulės žmonių grupės ir net ištisi visuomenės sluoksniai. Dabar jais verčiama didžioji visuomenės dalis, o kalbant tiksliau – kone visa visuomenė. Mat ankstesnysis klasinis, socialinis ir politinis priklausomybės Seniesiems žmonėms ir ikižmogiams kriterijus pradėtas laikyti pernelyg siauru ir pasenusiu. Jis keičiamas kitu ir kur kas platesniu – nes lengvai pritaikomu praktiškai  visai visuomenei – antropologiniu kriterijumi. Šis kriterijus – tai asmens pritarimas arba nepritariamas pažangios ir ,,vienintelės teisingos“ genderizmo ideologijos (panašiai kaip kadaise sovietinio komunizmo) dogmoms. Pritaikius šį kriterijų ,,atskalūnų“ ir ,,atplaišų“, Senųjų žmonių ir ikižmogių sluoksnis yra kur kas didesnis nei visuomenės dalis, priskirta Senajam pasauliui per bet kurią ankstesnę revoliuciją. 

Visiems, išdrįstantiems nesilenkti genderizmo ideologijos ,,tiesai“, kabinama homofobų etiketė. Terminas ,,fobija“ pirmiausia vartojamas psichiatrijoje ir nurodo psichinę patologiją. Tad automatinis ir masinis šios etiketės klijavimas reiškia viena: visi manantieji, kad skirtingų lyčių asmenų ryšys biologiniu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu vis dėlto nėra tapatus vienos lyties asmenų ryšiui, praktiškai yra laikomi ir įvardijami kaip psichinę negalią turintys individai ar tiesiog psichikos ligoniai. Į ligonių kategoriją patenka visa genderizmo ideologijos dar „neapšviesta“ ir „neperauklėta“ visuomenė. Belieka pripažinti, kad eiti taip toli – absoliučią piliečių daugumą paskelbti psichiniais ligoniais – nedrįso joks iki šiol egzistavęs totalitarinis režimas. Net totalitarinė sovietinio komunizmo imperija šiuo atžvilgiu dar buvo palyginti nedrąsi. Nors joje psichiatrija buvo naudojama kaip įrankis kitaminčiams slopinti, vis dėlto liūdnai pagarsėjusi diagnozė „lėtinė šizofrenija“ ir ją lydintis „gydymas“ buvo taikomi anaiptol ne visiems santvarka nesižavintiems šalies piliečiams, o tik didžiausiems „atskalūnams“ – drąsiausiems ir nesutaikomiasiems komunistinio režimo kritikams. Tai reiškia, kad vis dėlto dar buvo išlaikoma ir pripažįstama bent minimali skirtis tarp ideologiškai ir politiškai „neteisingo“ mąstymo ir psichinio nukrypimo. 

Be abejo, homofobo etiketė yra moralinis ir psichologinis tyčiojimasis iš asmens ir jo žeminimas. Tačiau tokia etiketė toli gražu nėra vien tariamos ligos diagnozė. Vykstančios liberalmarksistinės seksualinės revoliucijos kontekste ji įgyja ideologinę bei politinę prasmę. Tai reiškia, kad tokios etiketės primetimas asmeniui yra ne kas kita, o apkaltinimas antirevoliucingumo nuodėme. Šiuo atžvilgiu homofobo etiketė niekuo nesiskiria nuo sovietmečiu klijuotų „liaudies priešo“, „buržuazinio nacionalisto“, „reakcingo klerikalo“, „tarptautinio imperializmo tarno“ ir kitų esą demaskuojančių ir smerkiančių etikečių, kuriomis būdavo  apdalijami režimui nelojalūs asmenys. 

Šitoks tęstinumas nepalieka jokių iliuzijų: sovietmečiu „liaudies priešai“ neturėjo teisės egzistuoti ir privalėjo būti nušluoti nuo žemės paviršiaus. Komunistinę doktriną pakeitusi genderizmo ideologija šiuo atžvilgiu taip pat nepripažįsta jokių kompromisų. Kadangi homofobai yra Senojo pasaulio liekanos, revoliucijos kuriamame Naujajame pasaulyje homofobiškai mąstantiems individams vietos nebus. 

Vykstančios pasaulinės liberalmarksistinės revoliucijos šerdis – antropologinis ir moralinis bei kultūrinis virsmas, turintis iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, o pirmausia seksualinius ir šeimos santykius. Kadangi ši revoliucija yra tik pasaulinės komunistinės revoliucijos tęsinys ir naujas jos tarpsnis, ji neišvengiamai išsaugo visus struktūrinius praėjusio šimtmečio komunistinių revoliucijų bruožus. Kaip ir anksčiau, šios revoliucijos ideologams reikalinga pavergtą ir kenčiančią žmoniją reprezentuojanti bei jos kančias įkūnijanti klasė. Anksčiau ja buvo proletariatas. Dabar labiausiai pavergta ir pažeminta klase buvo paskelbtos įvairios marginalios visuomenės grupės, o pirmiausia – seksualinės mažumos. 

Naujos labiausiai pavergtos ir pažemintos klasės kova už savo teises privalo būti organizuota ir jai turi būti vadovaujama. Būtent todėl tarptautinis LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų) judėjimas faktiškai tapo internacionalinio komunistinio judėjimo įpėdiniu ir pakaitalu. Idėjinis ir oganizacinis paties LGBT judėjimo branduolys yra ideologiškai ir politiškai jam vadovaujantis etatinių aktyvistų avangardas. Nuo savo pirmtakų – profesionalių komunistinių revoliucionierių – jis skiriasi nebent tuo, kad jam nereikia veikti pogrindyje, o jo revoliucinis triūsas dosniai apmokamas ne tik privačių rėmėjų, bet ir daugelio valstybių mokesčių mokėtojų pinigais. Šių aktyvistų – judėjimo politinio elito – santykis su eiliniais nariais ir jų tariamai ginamais bei laisvinamais seksualinių mažumų atstovais yra lygiai toks pat, koks kadaise buvo komunistinio judėjimo vadų santykis su panašiai ginamais ir laisvinamais bei į kovą už ,,šviesią ateitį“ vedamais proletarais. Vieni ir kiti tėra laikomi įrankiais tik vadams žinomiems tikslams įgyvendinti.

Prigimties pabaiga: dieviškoji savikūros laisvė ir lygybės simuliakras

<…>

Tačiau ypatinga gamtinio ir biologinio determinizmo pančių atsikračiusių antžmogių laisvė gali būti įgyvendinta tik įtvirtinus tokią pat ypatingą jų lygybę. Jos taip pat neįmanoma mąstyti remiantis jokiais įprastiniais žmogaus vaizdiniais. Lyčių lygybė įprastai suprantama kaip paprasčiausia moters ir vyro lygybė. Šis iš sveiko proto kylantis naivumas ir patiklumas kaip tik ir yra galbūt pagrindinis genderistinės ideologijos jėgos šaltinis. Joks protingas ir sąžiningas  žmogus neprieštaraus tam, kad moterys ir vyrai turėtų lygias ekonomines, socialines, kultūrines ir politines teises bei vienodas galimybes realizuoti savo žmogiškuosius poreikius ir gebėjimus. Bet šis natūralus sveiko proto požiūris trukdo perprasti paslėptas genderistinio ideologinio mąstymo apie žmogų prielaidas ir atsispirti patraukliems „žmogaus teisių“ ar „lyčių lygybės“ šūkiams. Jis trukdo, nes neleidžia pastebėti, kad paprasčiausiai nėra ko ginti. Juk genderizmo ideologijos požiūriu nėra nei prigimtinio žmogaus, nei dviejų skirtingų žmonijos lyčių. Akivaizdžiai matomas ir sveikam protui abejonių nekeliantis moterų ir vyrų egzistavimas esąs tik iliuzija, o tikėjimas biologiniais ar biologijos bent iš dalies nulemtais lyčių skirtumais – prietaringu ir stereotipiniu laikomo mąstymo paveldas ir reliktas. 

Kaip tik todėl genderistinė revoliucija skiriasi nuo ankstesnių komunistinių revoliucijų ir yra už jas radikalesnė. Nors ir pretendavusi į totalumą, komunistinė revoliucija vis dėlto iš esmės dar buvo ekonominė ir socialinė revoliucija. Jos reikalo tęsėja ir įpėdinė genderistinė revoliucija persikelia į kitą plotmę – ji tampa biopolitine revoliucija. Apibūdinimas  „biopolitinė revoliucija“ nurodo naują tęsiamos ir gilinamos revoliucijos tikslą – juo tampa siekis išlaisvinti visuomenę ir iš tų tarpusavio santykių, kuriuos buvo įprasta sieti su natūraliais gamtiniais, o pirmiausia – biologiniais lyčių skirtumais. Gamtinę žmogaus prigimtį turinti pakeisti biopolitinė revoliucija vykdoma paradoksaliu būdu – ji tampa užmoju įveikti žmogaus gamtiškumą, arba mėginimu visiškai  paneigti ar panaikinti visas žinomas ir laikytas reikšmingomis žmonių biologines savybes ir skirtumus.

Jei genderizmo ideologijos šalininkams apskritai rūpi kokios nors teisės, tai yra ne žmogaus, o tik antžmogio teisės. Visiškai kitą prasmę šioje ideologijoje įgyja ir „lygybės“ sąvoka. Ši ideologija skelbia ne žmonių, bet individų lygybę. Žmonių lygybės pagrindas yra natūralūs ir todėl niekada visiškai nepanaikinami jų skirtumai. Kaip tik juos turėdamas omenyje Aristotelis tvirtino, jog absoliuti žmonių lygybė neįmanoma iš principo – jie gali būti lygūs tik tam tikru atžvilgiu. Nepripažindamas prigimtinio žmogaus ir pakeisdama jį individu, genderizmas automatiškai nutrina ir ignoruoja natūralius žmonių skirtumus ir todėl gali postuluoti ne santykinę – žmonių, bet absoliučią – individų – lygybę. Tačiau tokia nuo realių skirtumų atsaistyta lygybė yra, griežtai kalbant, tik vienodumo lygybė. Iš tiesų skirtingi gali būti tik žmonės. Individai visada būna vienodi. Jų skirtumai – tik paviršutiniški ir tariami.

Kurdamas vienodžiausią, beveidiškiausią ir pilkiausią visuomenę žmonijos istorijoje genderistinis judėjimas sugeba tai nuslėpti, sukurdamas unikalų reiškinį, kurį galima pavadinti vienodumo įvairove arba įvairovės vienodybe. Šis reiškinys – tai savotiškas bespalvę vienodybę pridengiantis „vaivorykštės“ efektas – įvairovės iliuziją sukuriantis ir palaikantis tariamų ir todėl bereikšmių skirtumų spalvingas fejerverkas.  Šis efektas sukuriamas gana paprastai – trumpą ir skurdų dviejų prigimtinių lyčių asortimentą pakeičia  platus ir iš principo galintis neribotai ilgėti socialiai konstruojamų arba tiesiog „socialinių lyčių“ sąrašas.

Genderizmo ideologai kliaujasi garsiosios orveliškosios dvimintės technologija: jie sugeba pareikšti, kad tokių žmonių lyčių kaip moterys ir vyrai nėra, ir tuo pat metu pateikia ilgiausią ,,socialinių“ lyčių vardyną. Jų sukonstruota ,,socialinės“ lyties sąvoka yra įspūdingas intelektualinio manipuliavimo ar veikiau triuko žaidžiant sąvokinėmis dviprasmybėmis ir jas kuriant pavyzdys: būsimiesiems genderizmo ideologijos adeptams, lygiai kaip ir orveliškosios visuomenė nariams, įskiepijama dvimintė. Jie išmokomi nepastebėti, kad kalbant apie ,,socialines“ lytis yra manipuliuojama pačia ,,lyties“ sąvoka. Vienais atvejais lyg ir duodama suprasti, jog turimos omenyje ,,tikros“, tai yra tradiciškai suprantamos lytys, tačiau kitais atvejais ,,lytys“ tapatinamos tik su įvairiomis ,,seksualinio elgesio orientacijos“ rūšimis. Taigi suplakant ,,lyties“ ir ,,elgesio“ sąvokas  sąmoningai painiojami biologiniai ir socialiniai žmogaus egzistavimo aspektai. 

Lygybės įvairovėje šūkis – tipiškas šios technologijos taikymo pavyzdys: iš tiesų lygybė yra teigiama ir neigiama tuo pačiu metu. Jos siekis ir reikalavimas yra triukšmingai deklaruojamas, tačiau jis iš tiesų yra tik tariamas – tuščias ir todėl beprasmis. Tuo nesunku įsitikinti atlikus paprastą mintinį eksperimentą. Galima dalykiškai svarstyti, kuriais atžvilgiais ir kiek yra lygios ir skirtingos abi lytis – moterys ir vyrai. Ir čia pat galima paklausti: kokiu atžvilgiu ir kokia prasme yra lygūs ,,socialinių“ lyčių atstovai – pvz., aseksualai, biseksualai, transseksualai, bigenderiai, poliamorai ir t. t.? Šitaip paklausus aiškėja, kad dalykiškai mąstyti tokios ,,lygybės“ neįmanoma, nes nėra lyginimui būtino išeities taško – tikrų lyginamų individų skirtumų. Būdami gryni socialiniai konstruktai, šie skirtumai yra bereikšmiai – efemeriški ir tik tariami. 

Anapus tikrovės principo: biopolitinė revoliucija ir poliforminio seksualumo laisvė

Apmąstydamas, kodėl nuslūgo pirmoji komunistinės revoliucijos banga, iškiliausias seksualinės revoliucijos revoliucijos teoretikas H. Marcuse nesėkmę aiškino tuo, kad pati klasikinė marksizmo teorija nebuvo tiek radikali, kad išrautų vieną esminę laisvinamų proletarų ydą – jų mentalinį prisirišimą prie Senojo pasaulio, o kalbant paties Marcuse’es žodžiais – prie “realybės principo“. Konkrečiai minėtoji yda pasireiškia kaip sveiko proto įsitikinimas, kad egzistuoja toks dalykas kaip objektyvi tikrovė. Šio filosofo požiūriu, “naivus“ tikėjimas tikrovės egzistavimu yra revoliucijai pragaištingas, nes iš anksto pasmerkiantis ją žlugti, Senojo žmogaus mąstymo bruožas. Tad būtina visiškai išlaisvinti jį nuo tikrovės. Vienintelė įmanoma tokia išlaisvinimo strategija ir vienintelis tinkamas revoliucinės kovos metodas – tikrąjį, arba laikomą objektyviu, pasaulį privalo pakeisti įsivaizduojamas, arba laisvai kuriamas “iš nieko“, pasaulis.

Todėl klasikinė marksizmo teorija buvo patikslinta – ekonominis ir socialinis marksizmas turėjo virsti nepalyginti revoliucingesniu kultūriniu marksizmu. Šis gerokai pranoksta radikalumu savo pirmtaką – klasikiniame marksizme vis dėlto dar akivaizdžiai esama Senajam žmogui (toks šiuo atžvilgiu dar buvo ir pats Marksas) būdingo tikėjimo tikrovės egzistavimu ir pasaulio objektyvumu liekanų. Kultūrinis marksizmas yra galingiausias ir veiksmingiausias kada nors išrastas teorinis ir praktinis revoliucinės kovos ginklas. Jis numato aiškią strategiją ir viliasi pagaliau radęs būdą iš tiesų susprogdinti Senąjį pasaulį. Užsimota planingai ir metodiškai diegiant į laisvinamųjų žmonių sąmonę šios doktrinos skelbiamas “tiesas“ apie žmogaus prigimtį ir visuomenės tvarką, pamažu ir nepastebimai “išplauti“ paskutinius minėto tikėjimo likučius. Pasak Marcuse’s ir kitų vadinamajai Frankfurto mokyklai priklausiusių ir kritinę socialinę teoriją plėtojusių revoliucijos ideologų, pasiekus šį tikslą Senasis pasaulis ir žmogus pagaliau išnyks. Mat laisvam Naujajame pasaulyje apskritai išnyks pati tikrovė – jame “realybės principą“ turėtų pakeisti ir jo vietą užimti “malonumo principas“.

<…>

Sumanyto “kopernikiško perversmo“ antropologijoje ir socialinėje bei politinėje teorijoje esmę galima nusakyti taip: kadangi “represuotas“ biologiškumas yra “represyvios“ visuomenės pagrindas, būtina iš pagrindų pertvarkyti ir atnaujinti biologinę žmonių santykių sferą. Iš tiesų reikalaujama “panaikinti“ šią sferą šitaip išlaisvinant žmogų iš paties biologiškumo ir praktiškai panaikinant jos įtaką socialiniams žmonių santykiams. Tačiau išlaisvinti žmogų iš biologiškumo įmanoma vieninteliu ir paradoksaliu būdu – visiškai išvaduojant jį iš Senojo proto ir, esą, pasenusių moralės normų kontrolės. Savaime suprantama, kad pirmiausiai turi būti išlaisvintas galingiausias ir svarbiausias – seksualinis instinktas.

Todėl išsivaduojamosios revoliucinės kovos tikslas ir Vakarų civilizaciją susprogdinti turintis dinamitas negali būti niekas kita, o tik “represuotos“ seksualinės energijos visiškas išlaisvinimas. Seksualinė revoliucija yra vienintelė nuosekli ir tikra išsivaduojamoji revoliucija todėl, kad ji atveria kelią nevaržomai “polimorfiško ir perversiško“ seksualumo raiškai. Kadangi seksualinis instinktas esąs iš prigimties “poliformiškas ir perversiškas“, jame glūdi milžiniškas revoliucinis potencialas, nes, pasak Marcuse’s, “atrodo, kad perversijos duoda didesnį promesse de bonheur [pranc. – laimės pažadą] negu “normalus“ seksualumas“. Visuomenė “represuoja“ seksualumą paversdama jį priemone siekti naudingo tikslo. Perversijos jį “išlaisvina“ paversdamos tikslu sau. Todėl jos savaime išreiškia maištą prieš represyvioje civilizacijoje veikiančius efektyvumo ir realybės principus – prieš seksualumo pajungimą gimdymo tvarkai ir prieš šią tvarką įtvirtinančias visuomenės institucijas.

<…>

Šį laisvės rojų galima apibūdinti dar tiksliau. Kertinė visos moderniosios filosofijos problema yra klausimas, kaip atskirti tikrovę nuo sapno, tiesą nuo iliuzijos, daikto mąstymą ir pažinimą nuo karščiuojančios vaizduotės susikurtos haliucinacijos ar miražo. Radikalaus socialinio konstruktyvizmo idėja besivadovaujantis kultūrinis marksizmas ir kritinė socialinė teorija mėgina galutinai “išspręsta“ šią problemą – jis yra paskutinis žingsnis naikinant likusias žmogaus sąmonės ir mąstymo jungtis su Senojo pasaulio tikrove. Šią tikrovę paneigianti polimorfiška-perversiška seksualinė vaizduotė tampa įrankiu, kurį pasitelkus žmogus yra perkeliamas ir nugramzdinamas į malonumo principui palenkto ideologinio sapno pasaulį.

Ir vis dėlto realybės principo panaikinimas ir malonumo principo įtvirtinimas visų įmanomų lytinių iškrypimų pavidalais nėra galutinis ir aukščiausias seksualinės revoliucijos tikslas ir tikroji Naujosios žmonijos, arba Antžmogių, laisvės ir laimės karalystė. Seksualinės perversijos yra ne tik tobulos laisvės ir laimės šaltinis. Jos nurodo į dar aukštesnės laisvės ir palaimos galimybę nei ta, kurią žada pats malonumo principas. Šį principą pranoksta kitas – Nirvanos principas. Jame susipina ir susilieja du – erotinis (seksualinis) ir mirties – instinktai, nes, Marcuse’s žodžiais, “instinktyvus potraukis ieškoti galutinės ir visuminės savirealizacijos regresuoja nuo malonumo principo prie Nirvanos principo“. Taip yra todėl, kad perversijos yra savaiminė nuoroda į galutinį Eroto ir mirties instinkto tapatumą, kai seksualinis instinktas tampa pavaldus mirties instinktui. Svarbu pabrėžti, kad seksualinės revoliucijos teoretikas aiškiai suprato ir nedviprasmiškai pripažino, jog išlaisvinus perversijų praktikavimą, kiltų pavojus ne tik tvarkingai darbo jėgos reprodukcijai, bet galbūt pačiam žmonijos egzistavimui. Ir vis dėlto jo nesustabdė net toks aiškus šito pavojaus suvokimas. Galutinis žmonijos egzistavimo ir istorijos tikslas yra neomarksistinė Nirvana – išnykimo Nebūtyje atveriama absoliuti laisvė ir ištirpimo Nieke suteikiama tobula palaima.

Žmogaus teisės kaip genderistinės revoliucijos ginklas

<…>

Apskritai žmogaus teisės yra Naujojo žmogaus, arba Antžmogio, socialinio konstravimo įrankis. Jos pačios kuriamos iš individų instinktų, potraukių ir troškimų žaliavos ir yra jų pripažinimo bei įtvirtinimo visuomenėje priemonė. Troškimai paverčiami žmogaus teisėmis juos legitimuojant – pripažįstant pagrįstais ir teisėtais. Tai padaroma juos racionalizuojant. Protinga yra tai, kas visuotinai pripažįstama arba kam visuotinai pritariama – tokia būtų glausta racionalizavimo magijos formulė. Ji leidžia racionalizuoti ir legitimuoti kiekvieną iracionalų, amoralų ir net nusikalstamą troškimą – paversti jį racionaliu, moraliu ir net pagirtinu.

Prigimtinio, arba Senojo, žmogaus troškimai yra iš anksto vertinami proto ir moralės požiūriu. Individas, kaip prigimties neturinti tuščia žmogaus abstrakcija, yra visai kas kita: visi jo potraukiai ir troškimai laikomi proto ir moralės požiūriu natūraliais, arba neutraliais, nes nėra jokio jų vertinimo atskaitos taško ar standarto. Todėl įmanoma racionalizuoti ir įteisinti bet kokius, net įprastiniu požiūriu odioziškiausius ar labiausiai pasibjaurėtinus individo potraukius. Praktiniu požiūriu tai reiškia, kad kova dėl vis naujų žmogaus teisių niekada nesiliaus. Prigimtinio, arba Senojo, žmogaus lyties pripažinti ir dėl jos kovoti nereikia. Ji yra savaiminė ir akivaizdi duotybė – žmonės gimsta moterimis arba vyrais. Todėl negali egzistuoti teisė būti moterimi ar vyru – juo labiau kaip žmogaus teisė. Tokia teisė paprasčiausiai absurdiška – neįmanoma reikalauti, kad kas nors pripažintų teisę būti tuo, kuo ir taip savaime esi. Tuo tarpu socialinės lytys nėra duotybės. Jos gimsta žmonių galvose – jas išrandančių individų, bet dažniausiai – lyčių studijų “tyrinėtojų“ ir ideologų vaizduotėje. Egzistuoja neįveikiamas skirtumas tarp prigimtinių lyčių ir šių dirbtinių konstruktų. Jokie natūralūs žmogaus pojūčiai nepatvirtina, kad šie konstruktai nėra tik fantazijos kūrinys. Kol kas niekam nepavyko savo akimis išvysti nė vieno socialinių lyčių atstovo – absoliuti dauguma pasaulio gyventojų aplinkui save vis dar atkakliai regi tik moteris ir vyrus, nors maža dalis jų mėgina savo išvaizda ir elgsena netilpti į šias kategorijas. Maža to, nesama ir jokių socialinių lyčių objektyvų egzistavimą įrodančių mokslo duomenų. Tad lieka tik vienas būdas socialines lytis įtvirtinti visuomenėje – atvira ir šiurkšti jėga, tai yra revoliucinės kovos ir prievartos kelias.

Šios kovos ir prievartos tikslas – priversti visuomenę pripažinti, kad vis išrandamos Antžmogių padermės socialinės lytys yra ne proto susikuriamos fikcijos, bet “iš tiesų“ egzistuoja ir yra tokios pat “realios“ kaip prigimtinės Senojo žmogaus lytys. Šitokia kova gali vykti tik su kovos už lyčių lygybę ir žmogaus teisių vėliava. Retorika apie “pamintas žmogaus teises“ yra vienintelė priedanga, leidžianti paslėpti tikruosius šios kovos tikslus. Apeliuojant į universalias žmogaus teises, pirmiausia mėginama įtvirtinti ir paversti visuotine revoliucinę vis naujų išgalvotų lyčių socialinio konstravimo ir įteisinimo praktiką.

Kadangi kova dėl žmogaus teisių yra revoliucijos varomoji jėga, tiek ši kova, tiek plečiamas žmogaus teisių sąrašas iš principo negali turėti pabaigos. Pasak Marcuse’s, individo libidinė energija yra neišsenkama, o seksualinis instinktas yra beribis erdvės ir laiko požiūriu. Vadinasi, rasis vis nauji seksualiniai troškimai arba – įvardijant tai griežtai ir tiksliai šio teoretiko vartotais terminais – vis naujos seksualinių perversijų formos, kurių atsiradimas automatiškai papildys genderistinio sąjūdžio ginamų žmogaus teisių sąrašą. Būtent todėl seksualinė revoliucija yra permanentinė ir savaime niekada nesustos.

Vis dėlto yra dar svaresnis ir įtikinamesnis įrodymas, kad žmogaus teisės yra ne žmogaus, bet antropologinės ir socialinės inžinerijos būdu kuriamo Antžmogio teisės. Šis įrodymas yra akivaizdus, su juo susiduriama kiekviename žingsnyje, o svarbiausia – jį pateikia patys minėtų teisių gynėjai: jie reikalauja, kad visuomenė – jos dauguma – toleruotų šias teises. Šitoks reikalavimas reiškia, kad žmogaus teisės gali egzistuoti ir išlikti tik dirbtinai kuriamoje ir palaikomoje aplinkoje – ypatingo tolerancijos režimo sąlygomis. Tai savaime prilygsta pripažinimui, kad jos yra inžineriniai konstruktai, kurių gyvybę reikia palaikyti dirbtinėmis priemonėmis. Jeigu šios teisės būtų iš tiesų žmogaus teisės, šitokių priemonių neprireiktų: žmogui natūralūs dalykai paprastai būna priimami ir pripažįstami savaime ir lengvai, jų dažniausiai nereikia niekam primetinėti, juo labiau – įtvirtinti prievarta ir jėga. Būtent ši šiuolaikines žmogaus teises lydinti keistenybė – reikalavimas toleruoti jas ar jų reikalaujančius – ir verčia aiškintis, ką iš tiesų reiškia tolerancijos sąvoka ir kokią visuomeninio gyvenimo tvarką žada valstybiniu lygmeniu Vakarų demokratinėse šalyse vis energingiau įtvirtinamas “politiniu korektiškumu“ vadinamas tolerancijos režimas. Jis yra būtinas ir neišvengiamas todėl, kad žmogaus teisės yra ne tik revoliucinės kovos ginklas, bet tam tikra prasme ir jos tikslas. Jų įgyvendinimas grindžiamas aiškia ir paprasta logika: būsimojo Naujojo žmogaus, arba Antžmogio, teisės gali būti įgyvendintos tik paneigiant ir panaikinant vis dar esamo Senojo žmogaus teises. Naujojo žmogaus teisėms įtvirtinti pasitelkiamas moderniosios tolerancijos principas tampa dar vienu revoliucinės kovos ginklu.

Išlaisvinanti tolerancijos diktatūra

Tolerancijos sąvoka, dėl tos pačios priežasties kaip ir žmogaus teisių sąvoka, yra vienas galingiausių genderizmo ideologinio arsenalo įrankiu. Abi jos yra daugiareikšmės, tad apgaulingai klaidinančios. Žodis tolerancija nuskamba nekaltai ir net patraukliai, nes jį išgirdus pirmiausia kyla asociacijos su pakantumu vadinamajam Kitoniškumui. Ji laikoma moraline ir intelektualine nuostata, įpareigojančia gerbti kitokias pažiūras ar svetimą gyvenimo būdą ir šitaip laiduojančių taikų visuomenės narių sambūvį. Tai yra supaprastinta ir iškreipta samprata, trukdanti suvokti, kad tolerancija yra specifiškai modernus išradimas. Ji skiriasi nuo ankstesnėse visuomenėse egzistavusios pakantos tuo, kad yra ne tik diegiama, įtvirtinama ir palaikoma prievarta, bet ir naudojama kaip kovos su visuomenėje tariamai egzistuojančiais prietarais ir stereotipais ginklas. Kadangi ji nėra natūrali, o primetama visuomenei, tariamo pakantumo šydu besidangstanti tolerancija yra ne taikaus visuomenės sambūvio principas ir pilietinės santarvės pagrindas. Ji veikiau tampa permanentinio pilietinio karo principu ir varomąja jėga. Apskritai galima teigti, kad gelmine tolerancijos principo ištaka yra “naujos tikrovės“ idėja, sukūrusi skirtį ir priešprieša tapo tarp dviejų – Senojo ir Naujojo – pasaulių. Būtent ši skirtis ir priešprieša tapo lemiama sąlyga atsirasti moderniajai “prietaro“, o kartu ir “tolerancijos“ sampratai. Nuolatinė ir nepaliaujama kova su atrandamais vis naujais “prietarais“ yra pagrindinis, bet amžinai it miražas dykumoje tolstantis kovos už visišką tolerantišką visuomenę tikslas.

Šitokia tolerancijos principo kilmė ir jo taikymo būdas lemia, kad apsišvietusia ir pažangia žmonijos ar visuomenės dalimi save laikanti menkutė mažuma mano esanti visapusiškai – dvasiškai, moraliai ir intelektualiai – pranašesnė už visą likusiąją žmoniją ar visuomenę ir turinti ne tik teisę, bet ir pareigą primesti savo pažiūras daugumai. Apsišvietusios arba save tokia laikančios mažumos moralinis ir intelektualinis diktatas “tamsiai“ ir “atsilikusiai“ daugumai – šitaip galima glaustai nusakyti tolerancijos idėjos turinį ir paskirtį nuo XVI a. pradėjusiose modernėti Europos visuomenėse.

Tačiau tolerancijos principas toli gražu ne iš karto atsiskleidė kaip Senojo pasaulio ir žmogaus griovimo ir jų “naujųjų“ pakaitalų kūrimo įrankiu. Kad visiškai išsiskleistų jame iš pat pradžių slypėjusi “laisvinamoji“ galia, reikėjo išgryninti patį šį principą, o tai reiškia – išvaduoti jį nuo įvairių iš Senojo pasaulio paveldėtų prietarų ir stereotipų, trukdžiusių jį panaudoti kovai už pažangos reikalą be jokių intelektualinių ir moralinių apribojimų ir suvaržymų. Tad paties tolerancijos principo gryninimas tęsiasi jau kelis šimtmečius ir galima išskirti net kelis jo “laisvinimo“, o tiksliau – radikalizavimo tarpsnius.

Pirmuoju lūžio tašku šio laisvėjimo kelyje, ko gero, dera laikyti XVII a. prancūzų filosofo P. Bailey atrastą ir paskelbtą žmogaus teisę klysti. Mūsų laikais ši teisė yra visuotinai pripažįstama ir laikoma savaime suprantama, tad jau nėra lengva suvokti, koks revoliucingas ir radikalus žingsnis buvo jos išradimas. Iki tol tolerancijos principas iš esmės dar buvo gynybinis: juo besivadovaujantys žmonės nuoširdžiai tikėjo, jog jų išpažįstamos ir skelbiamos pažiūros yra iš tiesų teisingos ir todėl siekė, kad jos būtų toleruojamos, tai yra nebūtų trukdoma jas laisvai skleisti. Bailey tiesiog apvertė šį dar pernelyg senamadišką ir prietaringą požiūrį: teisę klysti jis supranta kaip teisę sąmoningai skleisti net ir klaidingas žinias, kai iš anksto suvokiama, kad jos yra būtent tokios. Ši naujovė buvo galbūt lemiamas žingsnis revoliucionizuojant tolerancijos principą: pirmą kartą jis buvo atvirai atsaistytas nuo tikrovės ir tiesos.

<…>

Liberali demokratija kaip kapitalistinių visuomenių valdymo forma, palyginti su lengvai atpažįstamu komunistiniu totalitarizmu, iš pažiūros atrodo ir dažniausiai suvokiama kaip tikras laisvės ir tolerancijos rojus. Sunaikinti laisvės rojaus iliuziją susikūrusią ir joje bei ja gyvenančią represyvią visuomenę – šitoks yra filosofo [Marcuse] paskelbtas visą žmoniją turinčios išlaisvinti revoliucijos tikslas. Pati išlaisvinamoji kova turi būti grindžiama ypatinga “ardomąja“ taktika. Ir netrunka paaiškėti, kad toji taktika yra keistai pažįstama. Eidamas savo pirmtakų K. Markso ir V. Lenino pramintu keliu, Marcuse savo revoliuciniame manifeste taip pat pabrėžia, kad kapitalistinės visuomenės pripažįstamos ir joje veikiančios demokratija, laisvė ir tolerancija esančios grynai formalios, taigi – netikros. Tad sukurti tikrą demokratiją įmanoma tik pasitelkus, anot jo, “tariamai nedemokratišką“ taktiką. Pasak Marcuse’s, besiskelbiančioje demokratine kapitalistinėje Vakarų visuomenėje egzistuojanti ne tikra, bet “represyvi“ tolerancija. Tai esanti “nediskriminuojanti“ tolerancija, pripažįstanti visus visuomenėje egzistuojančius požiūrius. Tačiau kaip tik dėl šitos priežasties ji ir esanti “įverginanti“ ir “represyvi“ – nes savaime ir natūraliai įtvirtina esamą santvarką palaikančias visuomenės narių daugumos pažiūras. Taigi šitokia tolerancija yra visuomenės pavergimo ir esamų hierarchinių galios santykių įtvirtinimo bei jų įamžinimo įrankis.

Yra tik vienas revoliucinės kovos ginklas, teikiantis vilčių sugriauti represyvią nelaisvą visuomenę. Šis ginklas – tai “išlaisvinanti“, arba “diskriminuojanti“, tolerancija. Marcuse’s garbei reikia pasakyti, kad jis, skirtingai nei kiti to meto neomarksistinės kultūrinės revoliucijos teoretikai ir juo labiau nei šių dienų naujosios kairės bei genderistinio politinio sąjūdžio ideologai ir vadai, negudravo ir neslapukavo, o sąžiningai ir atvirai įvardijo “išlaisvinančios tolerancijos“ taktikos esmę ir ją taikant siekiamą tikslą: “Taigi išlaisvinanti tolerancija reikštų netoleranciją dešiniųjų sąjūdžiams ir toleranciją kairiųjų sąjūdžiams“. Ši glausta ir tiksli formuluotė nepalieka vietos jokioms dviprasmybėms, abejonėms ar prieštaringoms interpretacijoms: “išlaisvinanti“ arba “diskriminuojanti“ tolerancija negali būti niekas kita, o tik į naująją kairę susitelkusių pažangiųjų jėgų ideologinė ir politinė diktatūra.

<…>

Marcuse’s revoliucinė programa nuosekliai įgyvendinama. Vakarų šalys pamažu ir užtikrintai slenka link diskriminuojančios tolerancijos diktatūros. Keistas eufemizmas “politinis korektiškumas“ – toks yra iš inercijos vis dar dažniausiai vartojamas ir šios diktatūros esmę turintis nuslėpti nedemokratinio režimo vardas. Vadinamoji tolerancija yra svarbiausias šio režimo ginklas – pagrindinis ir veiksmingiausias piliečių mąstymo ir elgesio kontrolės įrankis. Ji galėjo tapti tokiu ginklu todėl, kad pats tolerancijos principas turi jo prigimtyje užkoduotą milžinišką griaunamąjį potencialą. Iš pat pradžių jis buvo nukreiptas prieš Senąjį žmogų. Sunaikinti šį žmogų kaip tik ir buvo visų moderniųjų revoliucijų visuomenei primetamų tolerancijos režimų svarbiausia paskirtis ir tikrasis tikslas. Tolerancija buvo ir tebėra būdas priversti žmogų paneigti savo prigimtį išugdant jam ypatingą nejautros ar abejingumo nuostatą tam, kas Vakarų kultūroje buvo laikoma gyvenimu pagal proto ir moralinio orumo reikalavimus.

Prievarta diegiant toleranciją, kryptingai ir nuosekliai siekiama perdirbti žmogų – tiesiogine to žodžio prasme sulaužyti jo prigimtį, kalbančią sveiko proto ir sąžinės balsu. Šį balsą pirmiausia ir stengiamasi užgniaužti bei nutildyti. Kaip tik dėl šios priežasties visos laisvės ir tolerancijos šūkius ir pažadus skelbusios revoliucijos buvo prievartinės ir smurtinės. Tačiau per jas panaudotos prievartos ir smurto mastai skiriasi. Tai lemia mažiausiai du veiksniai – visuomenės dalies, priskiriamos Senųjų žmonių kategorijai, santykinis dydis ir pažangių idėjų atotrūkio nuo visuomenėje vyraujančių nuostatų ir pažiūrų mastas. Šiuo atžvilgiu dabartinė neokomunistinė genderistinė revoliucija neišvengiamai turi pranokti visas savo pirmtakes.

<…>

Tolerantiškos neapykantos spalvos

“Politkorektiškos demokratinės“ ir “represinės totalitarinės“ visuomenės pamatiniai valdymo principai ir net metodai yra tie patys – jie skiriasi tik techninėmis detalėmis.

Piliečių santarvė ir solidarumas visais laikais buvo laikomi bet kurios visuomenės narius saistančiu ryšiu ir pagrindiniu bet kurios politinės bendruomenės ar valstybės galios šaltiniu. Totalitarinėse santvarkose juos pakeičia visuotinis karas ir priešiškumas – jie nėra paviršutiniškas ir atsitiktinis gyvenimo tokiose santvarkose bruožas. Iš tikrųjų neapykanta tampa pamatiniu totalitarinės visuomenės organizavimo ir valdymo principu. Tai reiškia, kad tokia visuomenė apskritai nepajėgia egzistuoti ir būti veiksmingai valdoma, jeigu nėra priešo, su kuriuo būtina nuolatos kovoti. Tokiomis sąlygomis neapykantos taikiniu tampantis priešas ir nuolatinio karo su juo būsena nėra blogis. Priešingai, tai yra besąlygiškas gėris – tvirčiausias tokios visuomenės egzistavimo laidas ir būtina jos veiksmingo valdymo sąlyga. Priešo ir neapykantos objekto vaidmuo atitenka “menkaverčiam, išnaudotojiškam ir parazitiniam elementui“, kuris ideologiškai ir politiškai atrandamas arba išrandamas priklausomai nuo konkrečių kiekvienos totalitarėjančios šalies ar visuomenės ypatybių.

Tačiau sukurti tokį priešą įmanoma tik vienu atveju – atsisakant vieningos žmonijos vaizdinio. Šito reikia todėl, kad totalitariniams režimams tinka ir yra reikalingas ne bet koks, o ypatingas – absoliutus priešas, kurio atžvilgiu atitinkamai tampa įmanoma beribė neapykanta. Sukurti tokį priešą ir įkvėpti tokią neapykantą įmanoma vieninteliu būdu – tik nuosekliai taikant ir iki galo įgyvendinant tolerancijos principą. Mat tik vadovaujantis tolerancijos nuostata, įmanoma visiškai išsilaisvinti iš senosios moralės “prietaro“ – pareigos griežtai individualiai vertinti kiekvieno žmogaus poelgius ir veiksmus vadovaujantis bendrais, tai yra vienodais ir visiems be išimties žmonėms taikomais vertinimo matais. Toks reikalavimas reiškė, kad žmogus gali būti moralus nepriklausomai nuo visų kitų jo savybių – lyties, kilmės, turtinės ir socialinės padėties ir pan. Tokia moralė iš principo neleido pagrįsti ir pateisinti Naujojo žmogaus architektams gyvybiškai svarbios Antžmogio ir ikižmogio skirties, todėl neišvengiamai turėjo būti paskelbta atgyvena. Šią moralę paneigiantis ir griaunantis tolerancijos principas yra įrankis, leidžiantis individualų moralinį kiekvieno asmens vertinimą pakeisti iš esmės grupinės ar kolektyvinės atsakomybės principu. Asmens vertinimą ir plačiau – jo kaip žmogaus statusą pradeda lemti ne jo paties moralinės savybės ir ja objektyvuojantys bei atspindintys konkretūs poelgiai ir veiksmai, bet priklausomybė tam tikrai pagal ideologinius-politinius kriterijus apibrėžiamai ir identifikuojamai grupei.

Šitaip abstrakčiai vertinamos ištisos žmonių kategorijos automatiškai atsiduria anapus tikrosios žmonijos ribų ir tampa jos priešais arba tiesiog nevisaverčiais ikižmogiais, kurių atžvilgiu galima be skrupulų teoriškai ir praktiškai taikyti “diskriminuojančios tolerancijos“ principą. Teorinis pagal išankstinius kriterijus atrinktų žmonių nuvertinimas nuosekliai turi baigtis “tolerantišku“ jų diskriminavimu, o galiausiai – fiziniu naikinimu. Pasikeičia pats neapykantos pobūdis. Kad ir kokiomis atgrasiomis ir žiauriomis formomis istorijoje reikšdavosi įprastinė žmogiška neapykanta, ji vis dėlto būdavo ne absoliuti, bet santykinė – vis dar žmogiška, nes būdavo bent iš dalies suprantami ją įkvėpdavę motyvai ir priežastys. Kitaip tariant, jos santykinumas reiškiasi tuo, kad, nepaisant neapykantos stiprumo, jos taikinys vis dėlto dar buvo suvokiamas ir vertinamas kaip žmogus. Tuo tarpu diskriminuojančiai tolerantiška Antžmogių neapykanta ikižmogiams yra visiškai kitokia. Būdama atsaistyta nuo neapykantos konkretaus asmens savybėms ir poelgiams, taigi būdama abstrakti ir nuasmeninta, ji apskritai yra tolerantiška arba išžmoginta neapykanta. Tokia tolerantiška neapykanta – tai abejinga ir šalta nuostata, leidžianti be žmogiškai išgyvenamos neapykantos naikinti ikižmogių kategorijai priskirtas tik žmogaus pavidalą turinčias būtybes. Skirti žmogišką ir tolerantišką neapykantą yra svarbu. Žmogiška neapykanta iš principo nepajėgi sukurti absoliutaus priešo – visada išlieka nors šiokia tokia tarpusavio supratimo, susikalbėjimo, kompromisų ir sugyvenimo galimybė. Absoliutų priešą sukuria tik tolerantiška neapykanta, įkūnijanti Antžmogių ir ikižmogių nebendramatiškumo idėją, kuri reiškia, kad dviem begalinės prarajos atskirtoms žmogišką pavidalą turinčių būtybių rūšims paprasčiausiai neužtenka vietos po saule ir viena iš jų turi būti “be pykčio“ pašalinta.

Absoliutaus priešo kategorija visada būna plati ir apibrėžiama itin lanksčiai. Į ją asmenys įtraukiami pagal laisvai pasirenkamus bei kaitaliojamus ideologinius-politinius atrankos kriterijus ir atsižvelgiant į konkrečius režimo poreikius bei jo keliamus tikslus. Priešais gali tapti ne tik bet kuris ikižmogių sluoksnis, bet ir nemalonėn pakliuvę patys revoliucingi Antžmogiai ar jų grupės. Vokiškojo nacionalsocializmo ideologams absoliutūs žmonijos priešai – “engėjai“ ir “parazitai“ – pirmiausia buvo žydai, o po jų – kitos menkavertėmis laikomos grupės. Komunizmo doktrinoje ir praktikoje taip pat egzistavo priešų gradacija ir hierarchija. Pirmiausia jais tapdavo “stambieji dvarininkai ir kapitalistai“, vėliau teroro teroro bangos užliedavo vis platesnius “vidutinės ir smulkiosios buržuazijos“ sluoksnius, kol galiausiai išsekus priešų rezervui, jų sąrašuose atsidurdavo net varguoliai.

Vis dėlto didžiausias potencialas maksimaliai išplėsti absoliučių žmonijos priešų ribas glūdi būtent genderizmo ideologijoje. Kad ir kokie dirbtiniai, savavališki ir takūs buvo nacionalsocialistų ir komunistų taikyti “rasinio grynumo“ ir “proletarinės kilmės“ kriterijai, jie vis tik turėjo šiokius tokius referentus pačioje tikrovėje ir tam tikra prasme vis dar buvo ar bent jau pretendavo būti objektyvūs. Genderizmo ideologija daro neišvengiamą slinktį galutinio ir absoliutaus subjektyvizmo link, nes “priešo“ atpažinimo kriterijus persikelia į sąmonės, tai yra į mąstymo plotmę. Tokia slinktis atveria kelią paskelbti žmonijos priešais absoliučią daugumą “neteisingai mąstančių“ jos narių. Jais neišvengiamai tampa visi sveiku protu besivadovaujantys žmonės, nepajėgiantys atsikratyti “prietaro“, jog asmens lytis vis tik yra ir biologinė duotybė, bet patikėti genderistinių “mokslininkų“ ir ideologų skelbiamomis “tiesomis“, kad yra ne moteriškoji ir vyriškoji žmonių lytys, o neapibrėžtas ir neapibrėžiamas – nes nuolat besikeičiantis – vis naujai “atrandamų“ ir “socialiai sukonstruojamų“ lyčių skaičius.

Antra vertus, genderizmo ideologijai, kaip ir jos pirmtakėms, taip pat reikia šalininkus sutelkiančio ir įkvepiančio negailestingai kovai neapykantos objekto – konkretaus ir lengvai atpažįstamo priešo. Šis priešas seniai atrastas ir aiškiai įvardytas. Kaip gerai žinoma, ne tik genderistams, bet ir visam naujosios kairės sąjūdžiui pagrindiniai ir didžiausi žmonijos išnaudotojai ir parazitai yra viena tikslinės neapykantos taikiniu pasirinkta žmonių grupė, paprastai apibūdinama santrumpa WCHM (white Christian heterosexual male) – baltieji krikščionys heteroseksualūs vyrai. Taigi kiek genderistinis “absoliutaus priešo“ atpažinimo kriterijus nesiejamas tik su “klaidingu mąstymu“ lyčių klausimais, o yra objektyvuojamas ir per šias minėtos grupės charakteristikas, tiek jį galima laikyti tam tikru biologinių ir socialinių kriterijų deriniu. Tačiau biologinius priešų atpažinimo ir atrankos kriterijus numatė nacionalsocialistinė, o socialinius – komunistinė ideologija. Ši aplinkybė leidžia daryti netikėtą ir stebinančią – tačiau tik iš pirmo žvilgsnio – išvadą, kad pati genderizmo ideologija iš esmės yra ne kas kita, o šių dviejų ideologijų ypatinga sintezė – keista jų elementų samplaika ir kratinys.

Akivaizdžios šios ideologijos sąsajos ir bendri bruožai su abiem minėtomis ideologijomis lemia, kad naujosios kairės ir jos segmento LGBT sąjūdžio pastangomis visose Vakarų šalyse įtvirtinamas politinio korektiškumo režimas negali būti niekas kita, o tik radikaliu visuomenės supriešinimu, permanentiniu “ateities“ Antžmogių ir “praeities“ ikižmogių karu, neapykanta ir smurtu grindžiama “pažangiųjų jėgų“ totalitarinė diktatūra. Kaip ir visos tironijos bei diktatūros, politinio korektiškumo režimas įsitvirtina ir stengiasi stiprinti savo valdžią griaudamas visuomenės solidarumą ir ardydamas bendradarbiavimu, tarpusavio pagalba ir pasitikėjimu grindžiamus žmonių ryšius. Tikslingai kuriama atomizuota, susiskaldžiusi, susipriešinusi ir susvetimėjusi visuomenė, kurioje trukdoma arba atvirai draudžiama mąstyti bendražmogiškomis kategorijomis ir veikti vadovaujantis visiems vienodai galiojančios moralės principais.

Nusakant šią moralinio suskilimo ir dvilypumo būklę Markso ar Nietzshe’s vartotais terminais, randasi moralinis pliuralizmas, realiai reiškiantis, kad ne tik pripažįstamas pažangios ir atgyvenusios moralės nelygiavertiškumas, bet steigiama ir pačių žmonių moralinio vertingumo hierarchija, kurios išraiška yra griežtai skiriamos buržuazinė ir proletarinė, arba “ponų“ ir “vergų“ moralės, atvirai numatančios ir legitimuojančios galimybę skirtingai traktuoti “moraliai nelygiaverčius“ žmones. Intelektualinėje plotmėje pirmiausia sugriaunamas bendruomeninius ryšius kuriantis ir visuomenę saistantis bei telkiantis istorinis pasakojimas. Nacionalsocializmo ir komunizmo laikais visuotinė žmonijos istorija pranyko rasių ir klasių kovos pasakojimuose. Liberalkomunistinė naujosios kairės ideologija bendražmogišką istoriją išskaido ir ištirpdo vadinamajame “pliuralistiniame istoriniame pasakojime“ – vis pildomoje puokštėje istorinių pasakojimų apie įvairių ir – įsidėmėtina – nuolatos gausėjančių pavergtų ir engiamų mažumų patirtas kančias ir jų neįkainojamus, bet deramai neįvertintus nuopelnus žmonijai. Šitaip dangstantis įvairovės, pliuralizmo ir tolerancijos šūkiais, visuomenėje be perstojo sėjami visuotinio susipriešinimo ir neapykantos daigai.

Homofobijos “juodbaltė“

Nėra abejonių, kad politinio korektiškumo režimo raida ir konkrečios jo raiškos formos lemiamai priklausys nuo to, kaip sėkmingai bus “šviečiama“ visuomenė. Juo daugiau jos narių “savanoriškai“ persiims visais įmanomais propagandos būdais diegiama genderistine ideologija ir taps įsitikinusiais bei nuoširdžiais jos išpažinėjais, juo mažiau prireiks atviro politinio ir teisinio slopinimo ir persekiojimo, o moralinio ir psichologinio kitaminčių spaudimo ir terorizavimo kampanijos bus retesnės ir švelnesnės. Tačiau “švietimo“, tai yra ideologinio indoktrinavimo, priemonės paprastai nebūna visagalės. Tad labai tikėtina, kad ateis laikas, kai teisinė giljotina pasirodys esanti nepakankama ir bus griebtasi fizinės giljotinos – griežtų represijų prieš genderistinės ideologijos ir praktikos priešininkus. Neverta spėlioti, koks galėtų būti tokių represijų pobūdis ir mastas. Tačiau visiškai akivaizdu, kad politiškai korektiška genderizuojama visuomenė įgis vis daugiau ankstesnėms totalitarinėms visuomenėms būdingų bruožų.

Vienas atgrasiausių iš jų – visuotinis piliečių susidvejinimas ir veidmainiavimas, kai viešai išsakomos pažiūros prieštarauja tikriesiems asmens įsitikinimams. Beveik nerizikuojant apsirikti, galima prognozuoti, kad, kaip ir XX a. komunizmo laikais, yra tik laiko klausimas, kada genderistinę “meilę įvairovėje“ šlovinančios masinės demonstracijos taps oficialiais valstybinės reikšmės renginiais, o visuotinis dalyvavimas jose virs “savanoriškai privaloma“ kiekvieno “politiškai sąmoningo“ piliečio pareiga. Lygiai taip pat jau dabar pažangiausiose šalyse septynmyliais žingsniais artėjama prie komunistinėje SSRS egzistavusios būtinybės sukurto ir klestėjusio įpročio slėpti savo pažiūras net nuo šeimos narių. Atsakydami į mažamečio vaiko klausimą, ar sutikta gatvėje dviejų dėdžių arba tetų “šeima“ yra tokia pati kaip iš mamos ir tėčio sudaryta šeima, tokio vaiko tėvai bus priversti spręsti sunkų ir atsakingą galvosūkį. Aiškindami savo atžalai, kad visos šeimos yra “tokios pat“, jie apgaudinės jį ir meluos sau patiems, o pasakę tiesą, turės prigrasinti jį neprasitarti ir visur išsakyti politiškai korektišką požiūrį, nes priešingu atveju galimos pasekmės visai šeimai.

Tačiau iš tikrųjų svarbios ne šios artėjančio neototalitarinio košmaro detalės. Kur kas svarbiau yra tai, kad genderistiniame pasaulyje, į kurį judama su vis didėjančiu pagreičiu, visokeriopa prievarta bus neabejotinai nuožmesnė negu visose iki šiol egzistavusiose totalitarinėse santvarkose. Visai tikėtina, kad prievartos formų įvairove, mastais ir žiaurumu šis pasaulis pranoks net ir lakiausią vaizduotę turėjusių autorių aprašytas distopijas. Tokio pasaulio spiritus movens [lot. – organizatorius] gali būti tik viską persmelkianti neapykanta. Mat genderizmo ideologijos skelbiama “tolerancija“ yra tik paslėpta neapykantos principo išraiška. Toji neapykanta yra totalinė ir absoliuti. Kadangi ji nukreipta prieš Senąjį pasaulį bei žmogų ir yra beatodairiško troškimo juos be išlygų naikinti šaltinis, jos persmelktame genderistiniame pasaulyje nėra vietos net menkiausiems kompromisams, leidžiantiems kaip nors sugyventi ateities Antžmogiams ir praeities ikižmogiams. Atrodytų, nuslėpti tokią neapykantą yra neįmanoma. Tačiau taip manyti reiškia nuvertinti orveliškosios “dvejamintės“ galimybes. Genderizmas – nuosekliausia ir nuožmiausia iš kada nors egzistavusių neapykantos žmogui ir jo naikinimo ideologijų – yra išbalinamas ir paverčiamas tolerancijos ar net meilės šaukliu. Tam panaudojama vadinamoji “juodbaltė“ – dar vienas iš orveliškos “dvejamintės“ manipuliacinio arsenalo pasitelkiamas įrankis: “Kalbant apie priešininką, jis reiškia įprotį įžūliai tvirtinti, jog juoda yra balta, prieštarauti aiškiems faktams. Kalbant apie partijos narį, jis reiškia ištikimą norą pasakyti, kad juoda yra balta, kai to reikalauja partijos drausmė. Bet kartu tai reiškia ir sugebėjimą tikėti, jog juoda yra balta, dar daugiau – suvokti, jog juoda yra balta, ir pamiršti, kad kada nors esi manęs atvirkščiai.“

Reikia pripažinti, kad “juodbaltės“ technologija yra itin veiksminga. Šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje jau yra įtikinti, kad genderistinės revoliucijos šaukliai ir kėlėjai yra meilės ir taikos balandžiai, o jos kritikai ir priešininkai – neapykantos ir karo vanagai. Šitoks vaizdinys sukurtas ir masiškai įtvirtintas genderizmo ideologijos užvaldomų visuomenių sąmonėje. Tai buvo pasiekta manipuliuojant faktais ir sistemingai eksploatuojant homofobijos ir neapykantos mažumoms mitą. Šio racionaliai konstruojamo, nieko bendro su tikrove neturinčio mito galia ideologiškai indoktrinuoti ir apakinti juo patikėjusias aukas stulbina. Tokie žmonės tampa tikrais genderistinės “dvejamintės“ įkaitais, nes nebepajėgia įžvelgti tiesiog akis badančio paradpkso.

Viena iš kertinių genderizmo ideologijos dogmų yra ta, kad neva visais laikais, o ypač šiuolaikinėse visuomenėse, tvyro masinis priešiškumas ir neapykanta “netradicinės seksualinės orientacijos“ asmenų atžvilgiu. Tačiau neapykanta, kaip ir bet kuri aistra, dėl pačios savo prigimties yra veikli, o kalbant paprasčiau, ji veikia kaip žmonių poelgių ir veiksmų varomoji jėga. Vadinasi, ji neišvengiamai privalėtų reikštis masiniais ir nuolatiniais priešiškumo ir smurto prieš “seksualines mažumas“ proveržiais visais laikais ir visose jos valdomose visuomenėse. Tačiau visoje žmonijos istorijoje neįmanoma rasti faktų, galinančių patvirtinti kada nors buvus tokio pobūdžio ir masto priešiškumo ir smurto proveržius. Reikia pabrėžti: turimi omenyje sociologiniu ir istoriniu požiūriu reikšmingi faktai, o ne privataus ir buitinio pobūdžio konfliktai seksualinės orientacijos pagrindu, niekuo iš esmės nesiskiriantys nuo banalių individų konfliktų bet kurioje visuomenėje, kuriuos generuoja kitos kasdienės bei įprastinės priežastys ir veiksniai. XXI a. Vakarų visuomenės taip pat nėra homofobiškesnės ar netolerantiškesnės negu pastarųjų dviejų šimtmečių moderniosios ar net tradicinės visuomenės.

Tačiau vienu atžvilgiu šiuolaikinės visuomenės iš tiesų skiriasi nuo ankstesniųjų. Jose tikrai egzistuoja reiškinys, kuriuo ideologiniais ir politiniais tikslais uoliai spekuliuoja genderistinė propaganda. Visose genderistinės revoliucijos apimtose visuomenėse tvyro sunkiai tramdoma, baugi ir prislopinta , bet gerai juntama neapykanta. Ji pratrūksta ir dažniausiai išsilieja žodžiais, kurių ši propaganda stveriasi it skęstantis žmogaus šiaudo, ir vadina “neapykantos kalba“ bei įrodinėja esant tikromis neapykantos seksualinėms mažumoms apraiškomis. Tačiau, kaip minėta, ši neapykanta yra savita ir net keista: ji praktiškai niekada neprasiveržia realiais ją įkūnijančio priešiškumo ar juo labiau fizinio smurto veiksmais prieš “nekenčiamųjų“ grupei priklausančius asmenis.

Tokią keistenybę būtina paaiškinti. Tai, ką genderistinė propaganda lengva ranka įvardija esant “neapykanta mažumoms“, iš tikrųjų yra abstrakti neapykanta. Ji abstrakti tuo požiūriu, kad tai yra neapykanta ne konkretiems žmonėms, o neapykanta pačiai genderizmo ideologijai. Žodžiai “nekenčiu gėjų“ ar “nekenčiu homoseksualų“ iš tikrųjų reiškia tą patį, ką XX a. “nugalėjusio socializmo“ visuomenėse reikšdavo žodžiai “nekenčiu komunistų“ ar “nekenčiu bolševikų“. Tačiau genderistinė ideologija pranašesnė už savo pirmtakę komunistinę ideologiją tuo, kad ji yra “biologizuota“ ir leidžia šį panašumą gana lengvai paslėpti. Tradicinis komunizmas buvo ekonominės ir socialinės revoliucijos teorija, todėl išgirdus žodžius “nekenčiu komunistų“ būdavo akivaizdu ir lengvai suprantama, kad tokiais žodžiais įvardijami ne konkretūs asmenys, bet abstrakčiai nusakomi visi šios doktrinos išpažinėjai ir šalininkai.

Genderizmas gi perkelia revoliuciją iš ekonominės-socialinės į gilesnę, tai yra biologinę, visuomenės ir žmogaus egzistavimo, o pirmiausia – šeimos ir lyčių santykių plotmę. Toji revoliucija siekia sukurti tai, ką, kalbant itin tiksliai, reikėtų vadinti genderistine santvarka ir joje gyvenančia genderistine visuomene. Tačiau senąjį žodį sex pakeitusi gender sąvoka yra socialinis konstruktas. Ji yra tokia dirbtinė bei nenatūrali ir tiek atitrūkusi nuo kasdienės kalbos, kad jos tikrąjį – ideologinį ir politinį – turinį ir prasmę kone visiškai užgožia ir paslepia “sveikam protui“ artimesnės ir lengviau suvokiamos “biologinės“ jos konotacijos. Ši aplinkybė genderizmo ideologams ypač naudinga ir palanki, nes leidžia nesunkiai sukurti ir palaikyti jų skleidžiamą propagandinį mitą maitinančią iliuziją, kad neapykantos taikinys yra ne genderizmo ideologija, o konkretūs seksualinių mažumų atstovai.

<…>

Genderistinė revoliucija kaip Vakarų pasaulio sutemos

Genderistinės revoliucijos užkluptas Vakarų pasaulis yra atsidūręs ant lemtingo slenksčio. Jeigu ši revoliucija nebus sustabdyta ir galutinai laimės, trys totalitarinės orveliškos visuomenės principai ir šūkiai “Karas – tai taika. Laisvė – tai vergija. Nežinojimas – tai jėga“ negrįžtamai taps šio pasaulio tikrove. Ši revoliucija – naujausias ir radikaliausias žmonijos istorijoje antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Ja turi būti sukurtas absoliučiai Naujas žmogus, visiškai išlaisvintas iš Senojo žmogaus prigimties, tai yra iš visų savo gamtinių/biologinių sąlygotumų ir apribojimų. Toks yra viešai įvardijamas šios revoliucijos tikslas.

Tačiau už jo slypi kur kas konkretesni ir praktiškesni šią revoliuciją sumaniusių ir įgyvendinančių jėgų tikslai. Pirmasis iš jų yra politinis: eksperimentuojant siekiama išsiaiškinti, kokiu mastu žmogus gali būti paverstas “žmogiška medžiaga“, arba kiek jis gali tapti lengvai minkomu moliu, iš kurio lipdomi inžinierių vaizduotėje gimstantys įvairūs Naujojo žmogaus pavidalai, o pirmiausia – vis naujos socialiai sukonstruotos lytys. Antrasis tikslas yra ekonominis: konstruojant ir teisiškai bei politiškai įtvirtinant vis naujas socialines lytis, laiduojamos palankiausios sąlygos plėtoti ir klestėti ištisai verslo šakai – pasakiškai pelningai pagalbinės reprodukcijos industrijai.

Galima teigti, kad būtent genderizmo sąjūdis idėjinėje ir praktinėje plotmėje tobuliausiai įgyvendino jau XX a. septintajame dešimtmetyje išpranašautą “rytietiško“ komunizmo ir “vakarietiško“ kapitalizmo principų konvergenciją ir sintezę, kurių tiesioginė išraiška ir tapo ne iš karto pastebima, bet dėl to ne mažiau tvirta naujosios kairės ir naujosios dešinės sąjūdžių politinė sąjunga. Ši sąjunga iš tiesų nelengvai pastebima, nes naujosios kairės vykdoma arši kapitalistinės rinkos visuomenės kritika veikia kaip ideologinė širma, slepianti gelminį abiejų sąjūdžių sinerginį ryšį: juo atkakliau ginamos ir plečiamos seksualinių mažumų teisės, juo daugiau sukonstruojama ir įtvirtinama socialinių lyčių, juo sparčiau randasi ir didėja galimybės surinkinti ir komerciniais tikslais suprekinti vis naujus ir be perstojo augančius tokioms mažumoms priklausančių individų polinkius bei poreikius. Tik šiuo ryšiu įmanoma paaiškinti iš pažiūros keistą faktą, kad totalitarines komunistines idėjas skelbiantis ir reikalaujantis sugriauti kapitalizmą naujosios kairės sąjūdis ne tik toleruoja, kaip kad geriausiu atveju būdavo anksčiau, bet uoliai remia naujosios dešinės ginamas “laisvos rinkos vertybes“ ir tą pačią kapitalistinę santvarką įsipareigojusią saugoti Vakarų šalių valdžią.

Totalitarinės naujosios kairės pastangomis įtvirtinama liberalmarksistinė ideologija, kurios kertinis sandas ir radikaliausia išraiška yra genderizmas, visų pirma yra kultūrinės revoliucijos ideologija, įkvepianti pažangiųjų jėgų kariaujamą totalinį karą prieš tradicinę Vakarų kultūrą. Šio jau kelis dešimtmečius vykstančio aršaus karo padarinys yra Vakarų pasaulį ištikusi kultūrinė ir intelektualinė krizė. Genderistinei revoliucijai stiprėjant ir laimint vis naujas pergales, įsitvirtina ir griežtėja politinio korektiškumo režimas jos užvaldomose šalyse. Ankstesnę kovą su tradicine Vakarų kultūra, iki tol vykusią daugiausia idėjinėje intelektualinėje plotmėje, keičia “išlaisvinančios tolerancijos“ principu grindžiamas ir legitimuojamas teisinis bei politinis tos kultūros išstūmimas į viešosios erdvės užribius.

Praktiškai tai įgyvendinama pasitelkiant seniai žinomą būdą – visose kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo srityse taikoma pagal politinio korektiškumo kanonus sustyguota cenzūra, savo mastais ir griežtumu niekuo nenusileidžianti vadinamosiose nelaisvose šalyse veikiančiai cenzūrai. Nuo jos visada ir visur pirmiausiai nukenčia kultūra, o labiausiai skurdinamos ir žlugdomos humanitarinės ir socialinės žinijos bei meno kūrybos ir sklaidos sritys. Dabartinis Vakarų kultūros nuosmukis ir intelektualinis sąstingis, nors jį lemia ne viena priežastis, didele dalimi yra būtent tokios cenzūros plitimo ir stiprėjimo rezultatas.

Ypač krinta į akis ir paradoksaliausiai atrodo akademinės ir mokslo sričių nuosmukis. O paradokso esmė ta, kad besiskelbiančiojo siekiančia pažangos ir mokslo vardu kovojančia su praeities tamsa, prietarais ir stereotipais visuomenėje vis labiau varžomi ir užgniaužiami laisvi moksliniai tyrinėjimai. Pats mokslas virsta pažangos ideologijos tarnu tokiu mastu, kokiu save esant negalėjo net susapnuoti “tamsiaisiais viduramžiais“ teologijos tarnaite laikyta filosofija. Kaip žinoma, totalitarinėje Sovietų Sąjungoje genetika buvo paskelbta “buržuaziniu pseudomokslu“ ir oficialiai uždrausta. Demokratinėse Vakarų šalyse tokių formalių draudimų nėra, tačiau tai anaiptol netrukdo varžyti mokslo subtilesniais būdais. Viena iš šiam tikslui pasitelkiamų politiškai korektiškų priemonių yra tyliai neskiriamas arba smarkiai ribojamas politiškai nekorektiškų mokslinių tyrimų finansavimas. Vakarų šalyse tapo įprasta neduoti lėšų tiems lyčių arba biologijos tyrimų projektams, kurie kelia grėsmę genderizmo ideologijos skelbiamai ir norimai visuotinai primesti antimokslinei fikcijai – kertinei šios ideologijos “socialiai konstruojamos lyties“ dogmai. Apskritai šitokia griežtos, bet sunkiai pastebimos ideologinės kontrolės praktika prasismelkė į visas Vakarų pasaulio kultūros sritis: norint sėkmingai įgyvendinti bet kuriuos projektus ir kūrybinius sumanymus, privaloma laikytis “teisingos ideologinės linijos“, o už nukrypimus nuo politinio korektiškumo standartų yra “švelniai“, bet dėl to ne mažiau žiauriai baudžiama. Šioms slopinimo praktikoms plečiantis ir vis labiau įsitvirtinant, Vakarų pasaulis strimgalviais ritasi į ideologinio obskurantizmo prarają.

Genderistinės Nirvanos principas ir Niekio praraja

Tačiau politinio korektiškumo režimo griaunamasis potencialas ir žlugdantis poveikis Vakarų civilizacijai iš tikrųjų yra neišmatuojamai didesnis. Naujosios kairės sumanyta ir vykdoma pasaulinė liberalmarksistinė revoliucija yra totalinė griežčiausia šio žodžio prasme – metafizinė, ontologinė ir antropologinė. Galutinis jos tikslas yra radikaliai perkeisti tikrovę arba, nusakant jį Marcuse’s žodžiais, pakeisti Realybės principą Malonumo principu. Šios formuluotės prasmė vis dar nėra aiškiai suvokta intelektualiniu ir tinkamai įvertinta politiniu požiūriu. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo esanti tik kertinės modernybės idėjos, kad būtina iš pagrindų sugriauti Senąjį pasaulį ir jo vietoje nežinia iš ko – gal iš nieko? – pastatyti Naują pasaulį parafrazė. Vis dėlto atidesnis žvilgsnis į tokias politinio korektiškumo įkvėptas mąstymo ir kalbos kontrolės praktikas kaip “neapykantos kalbų“ draudimas ar “saugių erdvių“ universitetuose ir viešosiose diskusijose kūrimas atskleidžia, kad ši kontrolė pereina į kokybiškai naują lygmenį. Akivaizdžiai artėjama prie orveliškos kalbos kontrolės galimybių ribų – dangstantis siekiu laiduoti “tolerantišką jautrumą“ tariamai pažeidžiamiems ir diskriminuojamiems asmenims, jau atvirai pradedamas siaurinti ir naikinti pats kalbos žodynas.

Kalba ir jos žodžiai yra mąstymo įrankis, taigi juos šalinant pirmiausia griaunamas pats žmogaus mąstymas, atimant jam galimybę intelektualiai suvokti ir kalbiškai įvardyti esmiškai svarbius dalykus. Tačiau valant kalbą nuo politiškai nekorektiškų žodžių, menksta ne tik galimybės objektyvuoti ir reikšti mintis. Kartu su iš žodyno trinamais žodžiais nyksta ir pati jais nusakoma tikrovė. Tokia jos naikinimo praktika, kurią galima vadinti A. Giddenso vartotu patyrimo ekspropriacijos terminu, faktiškai reiškia tikrovės redukciją, arba istorijoje neregėtą supaprastinimą. Milžiniški žmonijos saugomos būtiškosios ir gyvenimo patirties bei sukaupto pasaulio pažinimo klodai, kuriuos visos istorijoje egzistavusios žmonių bendrijos tūkstantmečiais laikė žmogaus savasties išraiška ir tapatumo branduoliu, ne tik paskelbiami esantys beprasmiškomis ir žalingomis atgyvenomis. Šios fundamentalios žmonijos patirties atminimą stengiamasi ištrinti taip, kad ji išnyktų nepalikdama net menkiausių pėdsakų – uždraudžiant ir šitaip sunaikinant visus galinčius ją išsaugoti, priminti ir atgaivinti žodžius.

<…>

Marcuse atvirai skelbė, kokia lemtis laukia Vakarų pasaulio laimėjus genderistinei revoliucijai. Pasak jo, ši revoliucija neapsiribos tuo, kad Realybės principą pakeis Malonumo principas. Galutinis ir aukščiausias jos tikslas – Nirvanos principas. Tad galutinė Vakarų civilizacijos istorinės raidos stadija yra totalinis jos kaip objektyviai egzistuojančios tikrovės formos susinaikinimas – virsmas grynuoju Niekiu. Šį virsmą dera suvokti kaip perėjimą į dar gilesnį sapno lygmenį – persikėlimą iš ideologinio sapno pakopos į imagologinio sapno plotmę. Būtent žengus paskutinį žingsnį ir pasiekus šią plotmę, turėtų galutinai išsitrinti sapno ir tikrovės takoskyra ir būtų įgyvendintas revoliucinis Nirvanos idealas.

Genderizmo ideologija nuosekliausiai išsiskleidžia, o jos praktinis įgyvendinimo politinėje plotmėje radikaliausiai įgyvendina socialinio konstruktyvizmo principą.

Socialinio konstruktyvizmo idėjos loginė ir empirinė sklaidos riba yra sunkiai įsivaizduojamas jos raidos taškas, kai teoriškai visiškai “paneigiama“, o praktiškai galutinai “panaikinama“ savaiminė ir natūrali, tai yra žmogiška tikrovė. Kaip jau minėta, giliausias jos klodas pačiame žmoguje yra gamtinė pastarojo prigimtis. Ją esmiškai įkūnija biologinės žmonių savybės, o ypač akivaizdžiai reprezentuoja prigimtiniai lyčių skirtumai. Nebūtų klaida teigti, kad jie yra paskutinė gija, siejanti žmogų su jo paties natūralia prigimtimi, o kartu ir su tuo, kas vadinama tikrove. Todėl socialinio konstruktyvizmo filosofijos teorinio ir praktinio triumfo akimirka ateitų tada, kai ši plonytė gija būtų galutinai nutraukta.

Priartinti šią akimirką ir iš tiesų įgyvendinti didžiąją Naujojo žmogaus kūrėjų svajonę leistų tik visiška ir absoliuti genderistinės revoliucijos pergalė. Bet kokie daliniai jos laimėjimai būtų beverčiai. Net menkiausios Senojo žmogaus liekanos Naujajame žmoguje paverstų niekais visas revoliucinės kovos pastangas ir galiausiai reikštų visišką revoliucijos pralaimėjimą. Taigi totalinė jos pergalė yra būtina, nes iš tikrųjų, o ne vien vaizduotėje išlaisvinti kuriamą Naująjį žmogų iš jo gamtinės ir biologinės prigimties be išlygų neatsaisčius jo nuo prigimtinio lytiškumo yra tiesiog neįmanoma. To nepadarius, tai yra nesunaikinus prigimtinės lyčių skirties, ne tik liktų neįgyvendintas, bet ir būtų moraliai bei politiškai sukompromituotas pats kultūrinio marksizmo keliamas genderistinės revoliucijos tikslas.

Revoliucijos sapno akligatvis

Galima drąsiai teigti, kad šis tikslas, kaip ir visos ankstesnės modernybės revoliucinės utopijos, nebus įgyvendintas. Vakaruose vykstanti liberalmarksistinė genderistinė revoliucija baigsis taip pat, kaip baigėsi XX a. komunistinės revoliucijos eksperimentai Rytuose – ji anksčiau ar vėliau išsikvėps ir neišvengiamai žlugs. Tačiau tai būtų menka paguoda šios revoliucijos nusiaubtam Vakarų pasauliui – visoms jam priklausančioms šalims ir jų visuomenėms.

Žinoma, būtų skubota ir lengvabūdiška pasiduoti fatališko pasmerktumo nuotaikomis ir pranašauti artėjančią neišvengiamą Vakarų civilizacijos žūtį. Tačiau ignoruoti “Vakarų sutemas“ naiviai tikintis, kad jos išsisklaidys savaime, taip pat būtų ne mažiau trumparegiška ir pavojinga – visapusiškos civilizacijos krizės ir didėjančio nuosmukio simptomai yra pernelyg akivaizdūs. Grėsmingiausi iš jų – prarandamas civilizacinis tapatumas ir nyksta net fizinės savisaugos instinktas. Revoliucinė socialinio konstruktyvizmo doktrina, užvaldydama liberalmarksistine – pirmiausia genderistine ir multikultūralistine – ideologija indoktrinuojamas mases, tampa, apibūdinant jos poveikį Markso žodžiais, “materialine jėga“ ir faktiškai veikia kaip vakarietiškų visuomenių “savanoriško“ susinaikinimo programa. Jos veikiamos visuomenės yra sistemingai ir metodiškai perkeliamos į Malonumo principo valdomą ideologinio / imagologinio sapno pasaulį, įteigiant šių visuomenių nariams, kad visi tapatumai – nuo biologinių iki kultūrinių – yra socialiai konstruojami ir laisvai pasirenkami. Šitaip įtaigaujama, kad nesama jokių stabilių tapatumų, o jų konstravimas yra jokių biologinių ir kultūrinių duotybių bei apribojimų nesąlygotas ir nevaržomas, taigi nepavaldus Realybės principui ir palenktas vien Malonumo principui “meninis“ žaismas. Siekiant pateisinti šį žaismą ir išblaškyti nerimą dėl galimai pragaištingų jo padarinių, skleidžiamas ideologinis – nepagrįstas jokiais teoriniais argumentais ar empiriniais istorijos faktais – tikėjimas, kad tokia tapatumų konstravimo praktika yra ne tik didžiausias Vakarų modernybės pažangos laimėjimas, bet ir visos žmonijos civilizacinės raidos viršūnė. Šitaip diegiamas ir kurstomas niekuo nepamatuotas įsitikinimas, kad didžiausias nevakarietiškų kultūrų atstovų troškimas yra siekti to paties idealo, tai yra tapti tokiais pat išlaisvintais savųjų tapatumų kūrėjais. Negana to, net nesvarstoma prielaida, kad kitų kultūrų atstovai tokio tapatumo konstravimo gali ne tik nelaikyti savaiminiu gėriu ir pažangos liudijimu, bet, priešingai, vertinti jį kaip Vakarų nuosmukio ir silpnumo liudijimą – dvasinės savasties ir civilizacinio tapatumo praradimo požymį.

Lietuva pasirinkimo kryžkelėje

<…>

Propagandiškai siejant genderistinę revoliuciją su europinių vertybių sklaida, visuomenė įtikinėjama, kad genderistinė ideologija ir revoliucija yra grynai vakarietiškas, tad savaime pažangus ir sveikintinas reiškinys, o jam gali priešintis tik retrogradai ir reakcionieriai – tamsūs ir atsilikę sovietmečio išugdyti rytietiškai mąstantys žmonės. Tačiau ši propaganda nėra paveiki – veikiau duoda priešingą efektą. Įkyriai auklėjama visuomenė tampa neimli ne tik genderistinės revoliucijos skelbiamiems demokratijos, lygybės ir tolerancijos šūkiams. Ji nebetiki net nuolatiniais “demokratinių Vakarų“ ir “autoritarinės Rusijos“ lyginimais, nes, susidurdama su vis atviresniais ir griežtesniais politinio korektiškumo vardu įvedamais mąstymo ir viešojo kalbėjimo suvaržymais, pagrįstai klausia, kuo šie suvaržymai iš esmės skiriasi nuo sovietmečiu taikytos ideologinės prievartos? Ir vis dažniau mano, kad dabartinė prievarta yra didesnė už ankstesniąją. Rimtai kelti ir svarstyti šį klausimą būtų kur kas naudingiau ir prasmingiau, nei toliau propagandiškai gromuliuoti klausimą, ar V. Putinas iš tiesų yra tikras ir nuoširdus vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjas.

Lietuvos nacionalinio saugumo interesų požiūriu iš tiesų svarbu yra tik tai, kad daugelis prievarta brukamą genderizmo ideologiją atmetančių mūsų šalies piliečių nesidomi nedraugiškos valstybės vadovo veiksmų motyvais. Pakanka to, kad jiems yra žinomos V. Putino antigenderistinės pažiūros, leidžiančios jam lengvai pelnyti daugelio pagarbą ir palankumą. Būtent šiuo atžvilgiu Lietuvai primesta ir prievarta joje vykdoma genderistinė revoliucija plečia kritiškai savąją valstybę vertinančių piliečių, neretai propagandos vadinamų “penktąja Putino kolona“, gretas ir savaime tampa rimtu jos saugumą silpninančiu veiksniu. Būtent todėl genderistinės revoliucijos padariniai Lietuvai gali būti kur kas pragaištingesni negu galingesnėms ir geopolitiškai saugesnėms Vakarų šalims. Tai reiškia, kad ginantieji naujųjų revoliucionierių užsimotą sugriauti prigimtinę šeimą savaime gina ir savo asmens laisvę bei pačią taip sunkiai atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Kova su pastarąja, genderistine, Naujojo žmogaus kūrimo revoliucija kartu yra ir kova už Lietuvos ir viso demokratinio Vakarų pasaulio laisvę.

%d bloggers like this: