demokratija, mokslas

26) 2020-11-03

Prisimindamas tai, ką rašiau pastaruosiuose bloguose, įžangą pradėsiu citata iš savo vieno iš dviejų mėgstamiausių rašytojų Thomas Merton knygos “Kopimas į tiesą“ (Katalikų pasaulio leidiniai 2012 m, 1951 m.):

„Štai vienas iš mūsų amžiui būdingų paradoksų: milijonai žmonių, kuriems atrodo neįmanoma tikėti į Dievą, žmogiškuoju tikėjimu aklai paklūsta bet kokiam šarlatanui, turinčiam galimybę naudotis spauda, kino ekranu ar mikrofonu. Žmonės negali patikėti apreikštu Dievo žodžiu, bet patiki viskuo, ką perskaito laikraščiuose. Jie laiko nesąmone, kad Bažnyčia, Šventosios Dvasios vadovaujama ir globojama, atsižvelgdama į doktriną ir dorovę, geba skelbti patikimus pareiškimus apie tai, ką Dievas apreiškė arba ko neapreiškė, bet jie patikės pačiais fantastiškiausiais politinės propagandos tvirtinimais, nors propagandos skleidėjų nesąžiningumas jau tapo visiems žinomas.“

Lenkiu link demokratijos. Ar gali patys žmonės demokratiškai išsirinkti tinkamus atstovus į valdžią, kurie valdytų išmintingai, o jei negali, tai ką tuomet daryti? Ar šiais laikais išvis dar įmanoma demokratija kaip daugumos valdžia? Bandant atsakyti į šiuos klausimus toliau pratęsiu įžangą, kuri geriau padės suprasti už šių klausimų slypinčias problemas. Vėl grįžtu prie jau daug kartų cituotos Patrick J. Deneen knygos “Kodėl žlunga liberalizmas“, prie kartą jau nagrinėtos temos:

“Kaip jau tvirtinau anksčiau, liberalizmas visų pirmiausia siekia įdiegti naują laisvės supratimą. Senajame pasaulyje – tiek ikikrikščioniškoje antikoje (ypač senovės Graikijoje), tiek krikščionybės laikais – dominuojantis laisvės suvokimas diktavo, kad jai yra reikalinga derama savęs valdymo forma. Tokia laisvės samprata buvo paremta abipusiu ryšiu tarp individų gebėjimo valdyti save per dorybės (tiek senovinės, tiek krikščioniškosios) kultivavimą ir politinių santvarkų savęs valdymo, kurio pagrindiniu siekiu buvo laikomas bendrojo gėrio užtikrinimas. Senovinė mintis teigė, jog toks “dorybės ratas“ paskatintų politines santvarkas ugdyti dorybingus žmones, o dorybingi žmonės pilietiškai nukreiptų politinę santvarką bendrojo gėrio užtikrinimo link. Daugelis senovės mąstytojų nagrinėjo klausimą, kaip tokį dorybės ratą reikėtų sukurti ten, kur jis neegzistavo (arba egzistavo dalinai), ir kaip derėtų saugoti jo funkcionavimą nuo galimos korupcijos ir piliečių polinkio pasiduoti pagundoms.

Laisvė, pagal šį supratimą, reiškė ne darymą visko, ko žmogus užsigeidė, bet valingą teisingo ir doro kelio rinkimąsi. Būti laisvu visų pirma reiškė laisvę nuo vergystės savo paties geiduliams, kurie niekuomet negalėjo būti patenkinami, todėl bet kokios pastangos to siekti vedė prie nepasotinamo alkio ir apmaudo. Laisvė buvo sąlyga, išpildoma savęs valdymu, savo aistrų ir politinės galios troškimo pažabojimu.

Vienas ryškiausių skiriamųjų moderniosios minties bruožų yra tokio laisvės apibrėžimo pakeitimas nauju, šiandien mums pažįstamu daug geriau. Laisvė, apibrėžta moderniojo liberalizmo pradininkų, yra būklė, kurioje žmonės yra visiškai laisvai siekti bet kokių savo troškimų. Ši būklė, pavadinta “prigimtine“, buvo suvokiama kaip gyvenimo sąlygos, egzistavusios iki politinės visuomenės sukūrimo ir laidavusios tobulą laisvę. Viskas, kas priešinga tokiai laisvės sampratai, yra suprantama kaip jos varžymas. Laisvę buvo nustota suvokti kaip teisingo ir deramo savęs valdymo būklę.“

Taigi, turime dvi skirtingas situacijas. Ikimoderniuosius laikus, kai pagrindinė siekiamybė buvo sugebėjimas valdyti save ir dabartinius laikus, kai pagrindinė siekiamybė – naikinti bet kokius savo troškimų suvaržymus, t.y. savęs nevaldyti. Kokios to pasekmės žmogui, visuomenei ir santvarkai, kurioje gyvename? Atsakysiu mėgstamo lietuvių filosofo Alvydo Jokubaičio žodžiais iš knygos “Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“ (Tyto Alba 2019 m.), kurią pristatau ketvirtąja labiausiai įtakojusią čia pristatomą mano knygą “Pasirengus gimti“:

“Modernieji ideologai žadėjo sukurti laisvą žmogų, tačiau sukūrė manipuliacijų objektą. Foucault nuomone, disciplinarinės visuomenės žmogus atsisako savo “aš“. Jis nebenori protestuoti prieš visuomenę, kaip tai darė Dostojevskio pogrindžio žmogus. Skaitant Foucault, dažnai iškyla šio veikėjo idėja. Juo labiau įsigali mokslinis mąstymas, juo sunkiau išgirsti vidinio žmogaus balsą. Tai nereiškia, kad jis nebesikalba su savimi. Tiesiog pokalbį su savimi pakeičia išmoktų frazių kartojimas. Politinė valdžia įsiskverbia į jo vidų. Į klausimą “kas yra siela?“ atsakoma: “Vienas iš daugelio visuomenės gaminių.“

Ši ištrauka, mano galva, yra tiksliausias knygos “Pasirengus gimti“ pagrindinio herojaus TSS apibūdinimas. Ką dar filosofas gali papasakoti apie modernią visuomenę ir jos žmogų?:

“Moderniaisiais laikais idiotai yra ne tik nesugebantieji prisitaikyti prie visuomenės. Priešingai, idiotizmą skatina prisitaikymas prie jos. Net labiausiai Apšvietos idėjų kryptimi pažengusios visuomenės yra kupinos idiotizmo. Tarp kitų veiksnių tai skatina hipotetinis mokslas.“

“Sovietų Sąjunga buvo didele nesėkme pasibaigęs politinis eksperimentas. Tačiau, pažvelgus iš atskiro asmens žiūros taško, tai nebūtinai yra konkretaus žmogaus gyvenimo nesėkmės apibūdinimas. Šis nesutapimas įmanomas tik todėl, kad asmuo yra platesnis už politinę santvarką. Idiotiška politinė santvarka dar nereiškia, kad visi jos piliečiai būtinai yra idiotai.

Vidinis žmogus nuo pat savo krikščioniškos istorijos pradžios reiškia kažką gilesnio negu išorinis žmogus. Graikų “idiotas“ apibūdina atskiro asmens negebėjimą prisitaikyti prie visuomenės. Modernioji Apšvieta pakeitė šį įsitikinimą. Dabar jau visuomenė gali žmogų pastatyti į idiotišką padėtį. Dostojevskio pogrindžio žmogus atsiranda kaip bandymas pasipriešinti visuomenės siekiams padaryti jį kvailiu. Šis žmogus viešai paklūsta visuomenei, tačiau viduje yra jos oponentas ir net priešas. Tai jau ne kartą minėtas vidinio ir išorinio žmogaus konfliktas, neišnykstantis nuo krikščionybės laikų. Moderniaisiais laikais šis konfliktas įgavo naują prasmę. Visuomenė pradedama suvokti kaip žmogaus vadavimosi iš tamsumo, neišprusimo, kvailumo ir moralinio bukumo vieta. Pats žmogus suvokiamas kaip nelabai reikšmingas už jį didesnio išsilaisvinimo proceso dalyvis. Išsilaisvinimo viltys siejamos su visuomene, kurią pakeitus tikimasi pakeisti žmogų. Tačiau jis savęs ir kitų be išlygų nesuvokia pagal ideologų siūlomas dogmas. Jis bijo, kad politikai jį gali uždaryti netikusiame žodyne. Susidūręs su politika, vidinis žmogus pasitraukia į Dostojevskio aprašytą pogrindį. Modernioji politika reikalauja ne tik lojalumo, bet ir nuolatos sakyti “aš esu visuomenė“. Tai svetima vidiniam žmogui. Apie politiką kalbantys žmonės be prievartos verčiami kalbėti ne savo pačių žodžiais. Vien dėl šios veidmainystės jie bijo būti apkaltinti kalbantys niekus, nesąmones ir kvailystes.“

O ką apie tokius žmones mano patys pažangiausi politikai, polit-technologai ir įvairiausi su tuo susiję mokslininkai, dar vadinami ekspertais? Grįžtu prie Patrick J. Deneen knygos:

“Demokratinei daugumai ėmus atmesti liberalizmo aspektus (tendencija, kurią pastaraisiais metais pademonstravo rinkėjai Vakarų Europoje ir Amerikoje), pradedama vis garsiau reikšti nepasitenkinimą pačia demokratija ir nepakankama masių išmintimi. Amerikos elitai ne kartą tikrino savo galimybes apriboti demokratiją, baimindamiesi, kad nevaržoma ji gali tapti kliūtimi tolesniam jiems priimtinos politikos vystymui; specifiškai, liberalizmo išplėtimo už tautinės valstybės ribų šalininkai (taigi, ir ekonominę integraciją bei praktinį valstybių sienų naikinimą palaikantys veikėjai) bėgant metams tapo aršiais tolesnio demokratijos varžymo proponentais. Vienas šių asmenų yra Jason Brennan iš Džordžtauno Universiteto, knygoje “Prieš demokratiją“ gynęs poziciją, jog balsuotojai visuomet yra nepakankamai informuoti ar apskritai politiškai abejingi, ir kad demokratinių valdžios organų veikla neišvengiamai atspindi šį elektorato nepakankamumą. Kiti libertariau orientuoti liberalai, tokie kaip Bryan Caplan, Jeffrey Friedman ir Damon Root, yra įsitikinę, kad demokratijai pradėjus kelti grėsmę pamatiniams liberalizmo principams (o tai, jų teigimu, yra beveik garantuota, kadangi neišsilavinę ir prastai informuoti balsuotojai dažniausiai yra neliberalūs), gali būti naudinga pradėti svarstyti galimybes ir būdus apskritai atsisakyti demokratijos. Brenanas pasisako už “epistokratinį“ valdymą, kuriame sprendimus priima elitas, turintis išbandytas ir pasitvirtinusias žinias, reikalingas našiam ir efektyviam moderniosios liberaliosios kapitalistinės valstybės bei socialinės santvarkos valdymui.

Tokios šiandieninių liberalų pozicijos toli gražu nėra naujos ar originalios; jos atkartoja argumentus, jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje išsakytus pasižymėjusių akademikų; tuo metu buvo jaučiamas augantis pasitikėjimas administruojančios valstybės ekspertize, o intelektualinis elektorato pajėgumas buvo vertinamas skeptiškai. Savo 1973 m. knygoje “Demokratinės teorijos krizė“ Edward A. Purcell meistriškai aprašė demokratinės teorijos krizę, sukeltą ankstyvųjų socialinių atradimų. Didelis kiekis tuo metu surinktų mokslinių duomenų – įskaitant pirmuosius plataus masto intelekto testus, kuriais buvo tikrinama populiacija, laikyta deramai reprezentuojančia vidutinį pilietį ar net pranokstanti jo pajėgumus (specifiškai, didelis skaičius karių, tarnavusių Pirmajame pasauliniame kare) – atskleidė žemus intelekto koeficiento rodmenis didelėse Amerikos populiacijos imtyse. Pradėjus daugėti analogiškų tyrimų rezultatams, patvirtinusiems šią tendenciją, daugelis žymių trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio socialinių mokslininkų pasisakė už visapusišką valstybės valdo būdo pakeitimą.“

“Ankstyvieji institucionalizuoto politikos mokslo šaukliai – tokie kaip Charles E. Merriam, Harold D. Laswell ir George E. G. Catlin – reikalavo mokslines politikos studijas laikyti būtina sąlyga bet kokiai objektyviai viešajai politikai. “Niekas nepalieka daugiau vietos paklaidai“, rašė A. Gordon Dewey iš Kolumbijos Universiteto, “nei moralinių svarstymų įtraukimas į visiškai nemoralinį, faktinį tyrimą“. Viešąją nuomonę pradėta suvokti kaip naudingų gairių šaltinį, informuojantį už politikos kūrimą atsakingus administracinius ekspertus apie individualias piliečių preferencijas, kuriomis jie galėjo remtis ieškodami optimaliausių politinių sprendimų. Elton Mayo – žymus trečiojo dešimtmečio sociologas – kartą pareiškė, jog “visame pasaulyje mums didžiai reikalingas administruojantis elitas“. Buvo viliamasi, kad kvalifikuotas, patikimais sociologinių tyrimų duomenimis disponuojantis biurokratinis elitas atsižvelgs į viešąją nuomonę, bet nesibodės kartais pastūmėti neracionalias mases priimti teisingą viešąją politiką.“

Knygoje “Pasirengus gimti“ tokia epistokratija jau valdo ir tai yra Dirbtinis Intelektas. Šią idėją perėmiau iš Y. N. Harari. Tačiau pažiūrėkime ir priešingus argumentus, teigiančius, kad turime teisę paprašyti visokių ekspertų išvis nesikišti net su savo patarimais kuriant demokratines valdymo institucijas. Be abejo tai yra konservatoriška nuomonė, pateiksiu visą šio straipsnio vertimą:

Mick Hume “Experts and politics: why Gove knows better than Plato“ (Ekspertai ir politikai: kodėl Gove žino geriau nei Platonas)

“Koks pareiškimas pasirodė kontroversiškiausiu per ES referendumo (past. – dėl Brexito) kampaniją? Ne Boris Johnson išpūstas ES palyginimas su Hitlerio Vokietija. Ne premjero David Cameron beviltiškas pareiškimas, kad Europos Sąjungos palikimas galėtų įžiebti Trečiąjį Pasaulinį karą.

Ne, pareiškimas, kuris sukėlė daugiausiai įsiūčio politiniuose ir žiniasklaidos sluoksniuose, buvo Išėjimo (Leave) kampanijos dalyvio ir tuometinio torių kabineto ministro Michael Gove užuomina televizijos žurnalistui, kad “šios šalies žmonėms jau atsibodo ekspertai“. Geroko dydžio JK ekspertų ir pareigūnų klasė, kurie perspėjinėjo, jog nubalsavus už Brexit įvyks nelaimė, atsiliepė taip, tarsi Gove būtų pareikalavęs juos visus sustatyti prie sienos ir sušaudyti.

Įsiūtis vis dar virė ir po kelių mėnesių, kai lordas O’Donnell, buvęs JK vyriausybės valstybės tarnybos vadovas, davė interviu The Times. “Turbūt įžeidžiausiu dalyku lordui O’Donnell“, atkreipė dėmesį simpatiška žurnalistė, “buvo Leave kampanijos nerūpestingas ekspertų patarimų atmetimas“. Buvęs aukštasis valdininkas O’Donnell atrodė sunkiai gebąs nuslėpti savo globėjiškumą, kai atkreipė dėmesį į tai, kad “kai sugenda jūsų automobilis, jūs iš tiesų norite jį pristatyti meistrui – automobilių ekspertui. Linkiu misteriui Gove kuo didžiausios sėkmės, kai suges jo automobilis ir jis nuspręs neįtraukinėti ekspertų.“

Argumentas, kad ekspertai yra geresnėje padėtyje nei eiliniai žmonės, kai reikia priimti informuotus sprendimus svarbiuose ginčuose, su kuriais susiduria visuomenė, yra amžių senumo demokratijos pakirtimo atvejis, kuris neseniai vėl grįžo į madą. Senovės Atėnuose filosofai atvirai diskutavo dėl demokratijos pakeitimo “išmintingųjų“ valdymu vietoj neišmanėlių masės valdymo. Jie tikėjo, kad, kaip kad pristato vienas dabartinis istorikas, “demokratija suteikdavo žmonėms tai, ko jie norėdavo kasdieną, bet ji nedarė nieko, kad užtikrintų, jog jie nori teisingų dalykų“.

Filosofas Platonas savo užrašuose apie tai, ką tariamai yra sakęs jo mokytojas Sokratas, siūlė ankstyvąją ir aiškesnę lordo O’Donnell argumento apie automobilių taisymą versiją. Platono Sokratas nei kiek neslopino savo jausmų prieš demokratiją išsakymo. Galiausiai, jis pastebėjo, kai reikalas prieidavo iki technologinių sprendimų, tokių kaip laivų statybos (ar, galbūt kitame gyvenime – automobilių priežiūros), Atėnų visuomeninė taryba konsultuotųsi pas ekspertus, o ne pas neišmanėlius. Tai kam kreiptis į žmones, kuriems trūko ekspertinių politikos sugebėjimų, sprendžiant politinius klausimus?

Juokinga, tvirtino Sokratas, kad “kuomet su šalies valdymu vyksta kažkas, ką reikėtų apsvarstyti, žmogus, kuris imasi jiems patarinėti, gali būti statybininkas ar lygiai taip kalvis, ar batsiuvys, pirklys ar laivo savininkas, turtingas ar vargšas, iš geros šeimos ar tokios neturintis“. Niekas neketino atleisti šių žemą padėtį užimančių ne ekspertų nurodydami, “kad štai žmogus, kuris be jokių techninių kvalifikacijų, nesugebantis niekieno nurodyti savo mokytoju, visgi bando duoti patarimą. Priežastis turėtų būti ta, kad jie nemano, kad tai yra dalykas, kurio gali būti mokoma.“ Priešingai, Sokratas tikėjo, kad politinių sprendimų galėtų ir turėtų pamokyti ekspertai vietoj to, kad sprendimą palikti vulgariems ir neišsilavinusiems piliečiams.

Šiais laikais tie, kurie užkeltų ekspertus ant politinio pjedestalo, yra gerokai mažiau sąžiningi dėl savo nuomonės apie žmones. Žinoma, mes tikime demokratija, primygtinai tvirtins jie, ir, žinoma, elektoratas privalo pasisakyti. Bet… yra dalykų, apie kuriuos paprasti žmonės turi menką supratimą ar išvis jo neturi. Šiuose reikaluose žmonės turėtų leisti spręsti ekspertams ar bent jau turėtų mesti savo balsus pagal patarimus / instrukcijas tų, kurie žino.

Pavyzdžiui, galėtų sakyti jie, ką vidutinis rinkėjas žino apie palūkanų normų nustatymą tarptautinėms pinigų rinkoms? Ir ar turėtų politikams, kurie galėtų daryti tai, ko nori jų rinkėjai, o ne tai ko iš tikrųjų reikia kapitalizmo ekonomikai, būti palikta nuspręsti?

Ne, kol kas mums nurodyta geriau patikėti palūkanų normų nustatymą Anglijos Banko, Europos Centrinio Banko ir JAV Federalinio Rezervo nepriklausomiems ekspertams. Nesirūpinkit, kad milijonai gyvenimų bus tiesiogiai paveikti to, ką nuspręs daryti bankininkai. Demokratija labai puikiai laikosi savo vietoje, tik jos vieta akivaizdžiai nėra prie finansų viršūnių stalo.

Svarbi žinia apie “nepriklausomus“ centrinius bankus yra ta, kad jie turėtų būti nepriklausomi nuo jokio politinio įsikišimo, kitaip vadinamo demokratine kontrole. Centriniams bankams šias galias suteikė politikai, bandantys nusikratyti demokratinės atskaitomybės. JK galimybė priimti “nepriklausomus“ sprendimus dėl palūkanų normų nustatymo buvo Anglijos Bankui suteikta kanclerio Gordon Brown po to, kai leiboristai laimėjo 1997-ųjų bendruosius rinkimus. Kitur Europoje idėja, kad negalima pasitikėti elektoratais ir išrinktaisiais politikais, jog jie žino, ko reikia ekonomikai, buvo efektyviai panaudota ES ir Tarptautinio Valiutos Fondo, kad uzurpuoti išrinktąsias Graikijos, Italijos ir Airijos vyriausybes bei primesti valstybės tvarkymą ekspertams technokratams pagal tai, kaip reikalauja rinkos.

Yra daug kitų sričių, kur mums nurodyta, jog rinkėjai nesupranta. Pasikvieskime ekspertus, kad vadovautų valdymo procesui. Suteikime galias nerinktiems ir neatskaitingiems organams, teismams, komisijoms ir konsultantams, auditoriams ir oficialiems tyrimams, kad jie darytų informuotus sprendimus ir teiktų pasiūlymus, kurie yra už rinkėjų gatvėse akiračio. Ir, žinoma, išrikiuokime ekspertus ir pareigūnus, kad jie skaitytų paskaitas rinkėjams apie tai, kaip jie turėtų balsuoti didžiausiame politiniame referendume, koks yra mūsų atmintyje, arba laisvojo pasaulio lyderio rinkimuose, o po to barkime milijonus neatsakingų mažųjų piliečių, kad jie nesugebėjo padaryti taip, kaip buvo “patarti“.

Ekspertai patarėjai turi svarbią rolę demokratijoje. Bet yra klausimų, kuriuos turėtų užduoti kiekvienas mėgėjas, prieš pripažindamas, kad jie žino tai, kas yra geriausiai likusiems.

Pirma, kodėl mes automatiškai turėtume daryti, ką sako akademikai ir ekspertai, netgi tais klausimais, kuriais jie reiškia esantys ekspertai? Žodis “ekspertas“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia testuoti, bandyti, atrasti, įrodyti. Savo ruožtu jie patys turėtų būti išbandomi ir testuojami eksperimentais ir patirtimi, kad įrodytų savo ekspertiškumą.

Verta atkapstyti pilną versiją to, ką sakė Gove, ištisai pertraukinėjamas Sky News žurnalisto Faisal Islam. “Manau, kad šios šalies žmonėms jau atsibodo ekspertai iš organizacijų, kurių akronimai skelbia, kad… jie žino kas geriausia ir nuolat klysta, nes tie žmonės.. tie žmonės ir yra tie, kurie nuolat klysta…“

Tai ir buvo tiek, kiek jis pasakė. Bet prasmė buvo pakankamai aiški. Ne ekspertizės pašalinimas apskritai, bet tam tikrų “ekspertų iš organizacijų su akronimais“ – ES, Europos Centrinio Banko, Tarptautinio Valiutos Fondo, Britanijos Pramonės Konfederacijos – kurie aiškino britams, kad jie turi balsuoti už Pasilikti (Remain) arba susidurti su neišvengiama ekonomine katastrofa. Kaip pastebėjo Gove, šie buvo tie patys ekspertai, kurie “nuolatos klydo“ dėl to, kas turi atsitikti ekonomikai. Nė vienas jų, pavyzdžiui, teisingai nenuprognozavo finansinės krizės, kuri smogė Vakarams 2008-aisiais.

Taigi, išbandžius ir pratestavus ekonomikos ekspertus jų patirties pagrindu, kodėl kas nors neklausinėdamas turėtų praryti jų instrukcijas apie tai, kaip balsuoti ES referendume? Ekspertiškumas tam tikroje srityje nėra tas pats, kas neklystamumas. Šie žmonės ir institucijos dažnai darydavo politinius pareiškimus apie asmeninę paramą ES, užmaskuotus kaip ekspertų ekonominiai patarimai.

Antra, jei ekspertai turėtų būti nepakaltinamas visuomenės išminties šaltinis, ką visuomenei daryti, kai skirtingi ekspertai nesutaria? Santykinai yra nedaug aktualių klausimų, kur visi mokslininkai ar autoritetingi šaltiniai sutartų tarpusavyje dėl problemos priežasčių ir pasekmių.

O kaip dėl daugybės atvejų, kai ekspertai pakeičia savo nuomones, ir vakarykštė eretiška kraštutinė nesąmonė tampa šiandienos priimta išmintimi arba atvirkščiai? Tie pasivartymai tapę ypač įprastais tarp tariamų visuomenės sveikatos reikalų ekspertų. Tai dažnai verčia prisiminti amerikiečių rašytojo Mark Twain žodžius, kuris patarė skaitytojams atsargiau skaityti knygas apie sveikatą, nes gali numirti dėl spaudos klaidos.

Nesutariančių ir keičiančių nuomones ekspertų problema išryškina svarbą to, kad žmonės išgirstų visus įrodymus ir priimtų savus sprendimus dėl to, ką jie tiki esant tiesa. Tai visų teisingiausia politikoje.

Koncentravimasis į ekspertų rolę pastoviai painioja techninę ekspertizę su politiniais sprendimais. Gerasis lordas O’Donnell yra, žinoma, teisus patardamas misteriui Gove pristatyti savo automobilį meistrui. Apskritai mes kreipiamės į kvalifikuotus ekspertus dėl automobilių taisymo, arba, pagal Sokrato pavyzdžius, dėl patarimų apie laivų statybą ar inžinerinius projektus. Iš to, tačiau, neseka, kad automobilių meistras ar inžinierius turėtų kreiptis į tariamą ekonomikos ar politikos mokslų ekspertą dėl pamokymo kaip balsuoti. Jų ekspertizė yra daug labiau abejotina nei techninių ekspertų; kaip pripažino netgi Daniel Kahneman, Nobelio ekonomikos premijos laureatas, “yra parodyta, kad ilgalaikiame politiniame strateginiame prognozavime ekspertai yra ne ką geresni už kauliukus mėtančia beždžionę“.

Nepaisant to, kaip gerai apsiskaitę ir kvalifikuoti būtų šie ekspertai, tai yra politika. Ji yra apie vertybes, moralę ir sprendimus daug labiau nei apie nuogus faktus ir skaičius. Ji yra apie tai, kad kiekvienas dalyvauja demokratiškuose debatuose ir prieina iki savojo sprendimo. Demokratija paremta ir gyvuoja prielaida, kad kiekvienas pilietis yra lygiai sugebantis padaryti šį pasirinkimą sau. Štai kodėl meistras ir akademikas ekspertas kiekvienas gauna po vieną balsą.

Nepaisant Sokrato pasibjaurėjimo tokia idėja, politiniai sprendimai iš tikro nėra “dalykas, kurio galima išmokyti“. Jo iš tiesų galima išmokti – debatuojant, per patirtį ir sąveiką su kitais. Bet ne išmokoma ekspertų instruktorių, kurie maitina jus faktais ir Tiesa taip, lyg aiškintų vadovėlinę instrukciją. Demokratija turi apimti pasitikėjimą rinkėjų sprendimu, masių išmintimi, net jei nėra garantijų, kad jie sukurs tokį rezultatą, kurio norėtum.

Jei kas nors priešinsis, kad mums reikalingi labiau “informuoti pasirinkimai ir sprendimai“, kyla klausimas: kieno informuoti? Siekiant kieno interesų? Kas tiki ekspertu ar “faktų tikrinimo“ angelais, skrajojančiais debesyse virš žmonijos liūno, kurie neturi siekti įgyvendinti savo darbotvarkės ir neturi tikslų, kuriuos norėtų, kad jūs priimtumėte?

Mes, be abejo, galime kreiptis į ekspertus dėl informacijos ir faktų. Bet tai, kaip ta informacija yra interpretuojama, kokią prasmę mes suteikiame šiems faktams – tai politikų užsiėmimas. O politika pirmiausiai yra apie pasirinkimo atlikimą. Taigi, pavyzdžiui, debatuose dėl Brexito ir jo poveikio ekonomikai, mes galime puikiai priimti, kad JK pavažinės duobėtu keliu, bent jau trumpuoju laikotarpiu, bet vis vien galvoti, kad demokratija ir laisvė nuo ES yra galiausiai pats svarbiausias sumetimas.

Verta atsigręžti į prancūzų aristokratą Alexis de Tocqueville, kuris beveik prieš 200 metų savo klasikiniame veikale “Apie demokratiją Amerikoje“ įrodinėjo, kad demokratinei visuomenei tam, kad ji klestėtų, reikia geros viešojo išsilavinimo sistemos. Ko jai nereikia, tačiau, – tai kad kas nors veiktų kaip “neginčijami autoritetai“, nuleidinėjantys įstatymus žmonėms tarsi būtų mokytojai, mokantys vaikų klasę. Tai galėtų susilpninti visuomenės ryžtą prisiimti atsakomybę už save taip pat užtikrintai, kaip ir autoritarinė vyriausybė. Apie Amerikos rinkėjus Tocqueville tuomet pasakė, kad “aš nesibaiminu, jog savo vadovuose jie atras tironus, labiau baiminuosi, kad jie atras auklėtojus“. Tai perspėjimas, kuris turėjo skambėti visus tuos metus iki pat dabartinio laikotarpio – apie ekspertus, kurie ketina pavirsti auklėtojais.“

Ką gi, panašu, kad rimtų argumentų turi abi pusės. Tai ką gi dabar daryt? Geriau pacituosiu antrąjį iš dviejų savo mėgstamiausių rašytojų – C. S. Lewis iš jo knygos “Stebuklai“ (Verba Vera 2007 m., 1947 m.):

“Ta situacija, kurioje eiliniai žmonės gali atrasti antgamtiškumą tik sudėtingų apmąstymų keliu, yra nauja ir, pagal istorinius standartus, nenormali. Visame pasaulyje lig pat šių dienų tiesioginė mistikų įžvalga ir filosofų samprotavimai per valdymą ir tradicijas prasismelkdavo iki plačiųjų masių; konkrečiu mito, ritualo bei viso gyvenimo būdo pavidalu juos galėjo priimti tie, kurie patys nebuvo dideli mąstytojai. Tačiau tokiomis sąlygomis, kurias maždaug per šimtmetį sukūrė natūralizmas, paprasti žmonės yra priversti nešioti naštas, kurių niekada neturėjo nešioti. Mes turime patys suprasti tiesą arba gyventi be jos. Tai galima paaiškinti dvejopai. Gali būti, kad žmonija, sukilusi prieš tradicijas ir valdžią, padarė siaubingą klaidą; klaidą, kuri nebus mažiau fatališka dėl to, kad valdininkų korupcija pateikia ją kaip labai jau pateisinamą. Antra vertus, gali būti, kad Jėga, kuri valdo mus kaip rūšį, šiuo metu vykdo drąsų eksperimentą. Ar gali būti, kad plačiosios masės turi žengti į priekį ir pačios užimti tas aukštumas, kurios kitados buvo rezervuotos tik išminčiams? Gal skirtumas tarp išmintingųjų ir paprastųjų pranyko, nes dabar iš visų tikimasi, kad jie taps išmintingi? Jei taip, mūsų dabartiniai klaidžiojimai tebūtų tik augimo skausmai. Tačiau nesuklyskime, kalbėdami apie savo reikmes. Gerai, jei mus tenkina grįžimas atgal ir tapimas kukliais nuolankiais žmonėmis, kurie paklūsta tradicijai. Jei esame pasirengę kopti aukštyn ir kovoti, kol patys tapsime išminčiais, – dar geriau. Tačiau žmogus, kuris nei paklūsta kitų išminčiai, nei siekia jos pats, yra pasmerktas. Visuomenė, kurioje paprastųjų dauguma paklūsta keletui aiškiaregių, gali gyvuoti; visuomenė, kurioje visi yra aiškiaregiai, gali gyvuoti dar pilnatviškiau. Tačiau visuomenė, kurioje masės vis dar tamsios, o į aiškiaregius nebekreipiamas dėmesys, gali gyvuoti tik paviršutiniškai, bjauriai ir galiausiai išnykti. Mes turime žengti į priekį arba grįžti atgal; likti čia, vadinasi, mirti.“

Ar jau aiškiau, kokia galėtų būti išeitis? Manau, kad vargu bau. Verta daugiau patyrinėti, kas tai yra modernus žmogus, visuomenė, politika, demokratija, mokslas ir ekspertai. Tai padarysiu kituose bloguose.

27) 2020-11-06

Pradėsiu nuo mokslo. Juk tai jis jau seniai tapo šiuolaikine religija – pateikiančia mums visus atsakymus apie mūsų būtį ir buitį. Ypač šiais laikais, kai labai padaugėjo ateistų, tačiau dar labiau padaugėjo agnostikų – žmonių, nekeliančių klausimo apie Dievo egzistavimą, o jei ir keliančių – atsakymų į šį nelaikančių svarbiais savo gyvenimui.

Kaip ir kitose religijose, taip ir labai šiais laikais garbinamame moksle galima išskirti du jo supratimus. Vieną pavadinčiau elitiniu, būdingu geriausiems mokslininkams ir nedaugeliui suprantančiųjų, gi kitą – liaudiškuoju, kuris yra absoliučiai vyraujantis. Liaudiškąjį įvardinčiau kaip mokslo profanaciją. Ji ypač išplito nuo XIX a. antros pusės, kai ypač Apšvietos tėvynėje Didžiojoje Britanijoje daugiausiai mokymosi įstaigose paplito įvairūs mokslo populiarinimo bukletai. Buvo diegiamas supratimas, kad tuose bukletuose yra visa tai, ką apie mokslą reikia žinoti. Mokslas pristatytas kaip tam tikra abėcėlė ar daugybos lentelė – viskas jau savo vietose ir stalčiukuose, išbaigta ir nepajudinama, tereikia išmokti. Na, jei ir neišmoksi – ne bėda, yra tie, kurie viską išmokę, įvaldę ir žino galutinius atsakymus į visus klausimus. Tačiau tikrasis mokslas yra kitoks.

Pacituosiu neblogą jo apibūdinimą iš šio straipsnio. Straipsnis yra apie tai, kad nereikia painioti ir mokslo su politika, nes tai visai atskiros sritys, todėl ten yra ir apie mokslą, ir šiek tiek daugiau:

Norman Lewis “Science and politics really don’t mix“ (“Mokslas ir politika iš tikrųjų nesiderina“)

“Bet politika nėra mokslas. Pačia savo prigimtimi politika yra apie besivaržančias idėjas ir vizijas. Ji apima skirtingas žmogiškąsias patirtis ir besirungiančius ekonominius interesus. Politiniai argumentai nėra verifikuojami laboratoriniais eksperimentais ar testais.

Maža to, pats mokslas yra grindžiamas prielaida, kad viskas yra neapibrėžta, kad visos “tiesos“ tik keičia pozicijas, nes tai, kas patvirtinama šiandien, gali būti sugriauta rytoj. Mokslas yra žinios, kurios amžinai auga, o ne sustingsta. Jos yra amžinoje paneigimo būklėje. Tai reiškia, kad visi sprendimai, kurie kyla iš mokslinių įžvalgų ir proveržių, būtinai lieka neapibrėžti.

Nėra tokio dalyko kaip “Mokslas“ ar tiesų, kurios būtų neabejotinos visiems laikams. Taigi, tokie ieškiniai iš “teisingai mąstančių“ mokslininkų pusės, kurie oponuoja Trumpui moksliniu principu, pakerta tiek mokslo, tiek pačios demokratijos autoritetą.“

Savo laiku Einšteinas persvarstė Niutono dėsnius, dabar yra persvarstomos paties Einšteino reliatyvumo teorijos, taip pat evoliucijos teorija, Didžiojo Sprogimo teorija, etc. Bet koks pasakymas “nustatyta mokslo“, todėl, skamba šiek tiek absurdiškai. Kaip teisingai pastebėjo pereitame bloge pristatytoje knygoje “Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“ A. Jokubaitis:

“Modernusis mokslas tęsia senovės graikų filosofų pradėtą žygį pažinti tai, kas nepažinta. Tai galutinei nesėkmei pasmerktas žygis, nes tai, kas pažinta, visada savo dydžiu nusileidžia tam, kas nepažinta. Nors šis teiginys nėra moksliškai įrodytas, sunku įsivaizduoti, kad vieną dieną mokslininkai pradėtų kalbėti apie pasaulio ir žmogaus pažinimo pabaigą. Būtina iš naujo įsisąmoninti, kad mokslą ir religiją valdo skirtingi principai. Kvailai atrodo, kai nesulaukę tyrimų pabaigos mokslininkai imasi skelbti Dievo tikėjimo ir žmogaus asmens paslaptimi nepagrįstumą. Mokslininkai ir jų pėdomis pėdinantys politikai nepastebi, kad jie panašūs, ir imasi pranašų vaidmens. Jie mokslo vardu nori sukurti naują tikrovę ir net žada naują pasaulio išganymą. Remdamiesi neaiškaus pagrįstumo laipsnio bandomosiomis teorijomis, jie imasi kalbėti apie tai, kas yra tikėjimas. Tai įkvepia politinius demagogus. Iki galo nepatikrintos hipotezės imamos suvokti kaip kelias į pažangą. Tai mokslo prigimties paneigimas. Mokslininkai turi pažinti, o ne kurti religijas. Modernusis ideologizuotas politinis mąstymas tapo vienu iš politinio idiotizmo šaltinių.“

“Nors komunistinis režimas baigėsi, tarp nepakitusių dalykų reikia nurodyti tikėjimą mokslu. Tiek komunistinis, tiek pokomunistinis režimas vienodai tiki mokslo pažanga, įskaitant politikos mokslą. Abiejų santvarkų žmonėms viskas turi būti pagrįsta mokslu, kuris suvokiamas kaip išskirtinis autoritetas. Scientizmas yra viena iš daugelio permainas atlaikiusių ideologijų. Tai nėra nekaltas tikėjimas, jis formuoja požiūrį į žmogų ir į visuomenę. Modernusis mokslas reikalauja atsisakyti antropomorfiško, t.y. sužmoginto, požiūrio. Pasaulis prieš mokslininkus turi stovėti kaip objektyvių faktų rinkinys, be žmogiškųjų norų ir troškimų. Tai nesuderinama su asmens savivoka. Asmuo savęs nesuvokia pagal mokslinio atsiribojimo nuo žmogaus standartus. Būti asmeniu visada reiškia būti kažkuo daugiau negu vadinamieji empiriniai faktai. Asmuo pats sau yra realus kitaip, negu jį supančiai aplinkai priskiriami objektai, įskaitant kitus žmones. Tas, kuris save suvokia kaip patiriantį subjektą, skiriasi nuo kitų patyrimo objektų. Apie tai nenorima kalbėti, nes šio paslaptingo subjekto neįmanoma pritaikyti politikai. Jo neįmanoma paversti sociologinių tyrinėjimų, statistinių skaičiavimų ir politinių manipuliacijų objektu. Pirmiesiems krikščionims atrodė, kad vidinis žmogus anksčiau ar vėliau turi nugalėti jo kūne veikiantį išorinį žmogų. Dabar atvirkščiai.“

Ir ką gi gero kol kas pasiekė mokslo religijos apšviesta modernioji politika? Galėčiau papasakoti ir pats, galėtumėte, nedaug pagalvoję, manau, ir jūs, bet lai kalba Jokubaitis:

“Didelis netikėtumas yra tai, kad patys modernieji politikai sukėlė anksčiau neregėto masto kančias. Tarp didžiausių politinės kančios kūrėjų reikia nurodyti ir sovietinį komunizmą, ir vokiečių nacionalsocializmą. Modernioji Apšvietos idealų visuomenė netikėtai virto neregėto masto kančios šaltiniu. Žmonės masiškai buvo naikinami gulaguose ir koncentracijos stovyklose, ką jau kalbėti apie žuvusius pasaulinių karų frontuose. Niekas iš moderniojo Apšvietos projekto kūrėjų nesitikėjo, kad mokslo ir technikos suklestėjimas gali būti lydimas masinio žmonių naikinimo. Apsišvietę piliečiai ne tik nenustojo naikinti vienas kito, bet ir tapo dideliais naikinimo virtuozais. Daugybė praėjusio amžiaus Vakarų politinės istorijos puslapių rodo, kad blogis nepriklauso nuo Apšvietos išplitimo.“

Grįžkime bandyt panagrinėti kaip taip atsitiko:

“Kaip jau buvo minėta, mokslas negali pažinti vidinio žmogaus. Krikščionys manė, kad vidinis žmogus yra komplikuota – nuodėmės paliesta – būtybė, kuriai būtinai reikia Dievo malonės pagalbos. Modernioji visuomenės pertvarka žmogaus atsinaujinimą sieja su jį pranokstančių institucijų reformomis. Tai, kas krikščionims yra asmens paslaptis, modernieji paverčia reformų vadyba. Priešingai, negu mano Manent, modernioji politinė mintis nuo pat pradžių yra pagrįsta asmens ir visuomenės sutapatinimu. Prie šio įsitikinimo įtvirtinimo labiausiai prisidėjo mokslas. Pirma, mokslininkai privalo būti neutralūs vertybėms. Philippe Beneton žodžiais, “meilę tyrinėjantis sociologas niekada nemylėjo“. Perkeltas į politiką šis moderniojo mokslo principas reiškia moralinių atskaitos taškų neturinčių socialinių eksperimentų skatinimą. Antra, mokslininkai pirmenybę teikia matematiniams skaičiavimams. Pritaikytas politikai, šis principas virsta formalių taisyklių ir procedūrų sureikšminimu. Vienas iš šios mokslo taisyklės taikymo paveiktų padarinių yra teisės sureikšminimas. Tikima, kad visuomenę turi valdyti ne žmonės, o pagal dėsnio analogiją sukurti įstatymai. Trečia, mokslininkai siekia depersonalizuotų tiesų.

<…>

Perkeltas į politiką šis mokslinio mąstymo principas reiškia politinių technologijų ir ekspertų sureikšminimą. Mokslininkai apie politiką kalba specializuota, o ne kasdieninio pasaulio žmonių kalba. Ketvirta, mokslininkai veikia kaip kolektyvinis tyrinėtojas, o ne atskiros asmenybės. Tai nereiškia, kad mokslui nereikia originalių ir nestandartiškai mąstančių asmenybių. Tiesiog mokslininkų bendruomenę formuoja ne žmogiškasis artumas, bet neutraliais metodais sukurtos tyrimų išvados, šiandien apibūdinamos kaip “mokslinė produkcija“. Perkeltas į politiką, šis mokslinio mąstymo principas reiškia visuomenės suvokimą pagal prekių gaminimo ir pardavimo analogiją.“

Ne mažiau nei sociologo, tyrinėjančio meilę, apibūdinimas man patinka iš tos pačios knygos paimtas garsaus mokslininko Gottfried Wilhelm Leibniz mokslininko apibūdinimas: “mokslininkai panašūs į šunį, kuris bijo šeimininko lazdos, tačiau nesupranta jos prasmės.“

Galiausiai prieiname iki šio žmogiško klausimo:

“Žvelgiant iš niekieno perspektyvos, neįmanoma paaiškinti žmogaus gyvenimo prasmės. Į prasmės klausimus atsakyti galima tik iš įsipareigojusio vidinio žmogaus žiūros taško. Iki kraštutinumo privestas mokslinis požiūris žmogų paverčia prasmės nepažįstančiu objektu. Užmirštama, kad jis dar turi suvokti pareigą, atsakomybę, kaltę ir gali būti pagrindinė savo veiksmų priežastis.“

Vis labiau suvokdamas, kad nebesuvokia jokios prasmės ir kankinasi mūsų knygos herojus. Kol jis ieško savo atsakymų, mums vis dar liko atidžiau panagrinėti šiuolaikinį žmogų, politiką ir demokratiją. Tikiuosi, kad prie to dar grįšiu.

%d bloggers like this: