eugenika, eutanazija, sveikatos ir socialinė apsauga

16) 2020-07-31

Atrodytų, toliau pateikiama tema mažai ką bendro turi su mumis – šie dalykai Lietuvoje neįteisinti, o apie juos kalbama nedaug. Kalbu apie eutanaziją. Apie ją daug rašoma mano knygoje, kur ją vadinu gerąja mirtimi (iš graikų k. – eu – “gera“ + thanatos – “mirtis“). O juk knyga yra skirta Lietuvos skaitytojui. Kodėl tuomet tiek daug apie tai rašau? Mat vadovaujuosi prielaida, kad, jei mes stengsimės perimti visas “išsivysčiusių vakarų šalių praktikas“, ką mes paprastai mėgstame daryti, reiškia, kada nors perimsime ir šią, t.y. eutanaziją. Dar blogiau, jei stengsimės perimti tam tikrą mąstymo būdą. Praktikų, kaip ir mąstymo būdų, beje, ten yra visokių, svarbu į kokius susiorientuosime. Orientuotis būtent kryptimi, vedančia ir į eutanazijos įteisinimą, mums padeda ne tik įvairios politinės bei nevyriausybinės organizacijos, bet ir vyraujančios žiniasklaidos priemonės, įvairūs kultūrininkai, švietėjai, dar prisideda įvairūs psichologai, pan. Apie tai jau rašiau pereituose bloguose, savo feisbuko profilyje, tikiuosi parašyti ir dar.

Ką apie tai sako Vytautas Sinica, autorius, kurį vertinu už jo talentą pateikti dalykus kondensuotai, bet ne per daug paviršutiniškai ir “paprastam žmogui“ suprantama kalba?

Vytautas Sinica „Verti ir neverti gyvenimai“

“Kasdieniame mąstyme abortai ir eutanazija yra dvi visiškai skirtingos nepagarbos gyvybei (modernistų supratimu – pagarbos individo pasirinkimo laisvei) formos. Viena jų tyko gyvenimo pradžioje, kita – pabaigoje. Abortas nutraukia negimusią gyvybę, eutanazija – pasenusią, nukamuotą kančių ir norinčią išeiti.

Šiandien toks įsivaizdavimas gerokai pasenęs. Nors eutanazija gana sunkiai skinasi kelią į naujas, jos nelegalizuojančias šalis, tą padariusiose šalyse jos ribos nuosekliai plečiamos. Ne taip seniai buvusi apribota įvairiais saugikliai, šiandien Olandijoje, Belgijoje, o ypač Kanadoje eutanazija greitu tempu, kaip ir abortai, virsta plačiai prieinama „paslauga“ pagal pageidavimą (on-demand), be būtinybės įrodyti gyventi tariamai neleidžiančias kančias ir be amžiaus apribojimų.

Būtent saugiklių ir amžiaus cenzo panaikinimas buvo pagrindiniai pokyčiai, kurie skirtingais keliais veda prie to, jog eutanaziją įteisinusiose šalyse ji virto instrumentinės vertų ir nevertų gyventi gyvenimų atrankos procedūra, kurios metu sprendimą apie gyvenimo vertę vis dažniau priima tretieji asmenys. Šie tragiški pokyčiai padeda geriau suvokti, kad eutanazija tėra būdas nutraukti nepatogius gyvenimus ir šia prasme nesiskiria nuo abortų. Pastarieji viso labo atliekami iki gimimo, eutanazija – iškart po jo.

Būtent vaikų eutanazija kaip reiškinys leidžia geriausiai suvokti šį makabrišką tęstinumą. Belgijoje bet kokio amžiaus vaikų eutanazija oficialiai įteisinta 2014 metų kovą. Olandijoje tai de facto leista nuo 2005 metų, jei laikomasi vadinamojo Groningeno protokolo, t.y. galima prognozuoti tikėtiną jo mirtį dar vaikystėje ar kūdikystėje . Šiandien Nyderlanduose teisinantis „orios mirties“ suteikimu nužudoma 650 naujagimių per metus, o šalies akademinėje bendruomenėje netyla balsai, reikalaujantys tokią praktiką įtvirtinti įstatymuose, o ne vien leisti jai egzistuoti pagal nutylėjimą .

Ne vien vaikams, bet pirmiausiai senjorams eutanazija yra populiarėjanti paslauga. „Slidaus šlaito“ argumentas, perspėjantis, kad ką nors kartą leidus tik išimtiniais atvejais, tai taps plačiai taikoma norma, pasitvirtino visose eutanaziją įteisinusiose šalyse. Šveicarijoje, kur eutanazijos paslauga itin komercializuota ir teikiamos net mobilių „orios mirties“ brigadų atvykimo į namus paslaugos, eutanazijos atvejų skaičius 2013-2015 metais išaugo 70 procentų . 2014 metų studija atskleidė, kad net 16 procentų atvejų eutanazija atliekama aukoms nesergant jokia liga, tiesiog pavargus nuo gyvenimo . Žmonės žudomi dėl prastėjančios išvaizdos, vienatvės, nuobodulio. Kitaip tariant, eutanazija, kaip ir abortai, kartą įteisinta, tampa prieinama „pagal pageidavimą“ ir nėra ribojama tokiais objektyviais kriterijais kaip ligos ar neišvengiamos mirties rizika.“

„Pažangiose“ šalyse abortai atliekami be jokių apribojimų. Kovo debatuose abu demokratų kandidatai į JAV prezidentus sutiko, kad „abortas yra moters, jos gydytojo ir šeimos sprendimas apie tai, ką daryti su savo kūnu, ir šio sprendimo valstybė negali riboti jokiu pagrindu ir jokiu metu“. Kitaip tariant, pasisakė už teisę nužudyti kūdikį bet kada iki pat jo gimimo momento vien motinai sumanius. Taigi plonytė riba skiria „moters teisę į abortą“ nuo kūdikio gyvybės apsaugos. Tiksliau skyrė, nes pagal plintantį eutanazijos reguliavimą, ir ką tik gimusi gyvybė gali būti įvertinta ir, radus esant netinkama, nutraukta. Ne taip seniai JAV šokiravęs daktaras Glosnellis, atlikdavęs jau gimusių kūdikių „abortus“, viso labo gyveno per anksti, kai JAV įstatymai dar neleido gyvybės racionalizavimo.

Neteisingo ir žmones kaip kitiems patogius arba nepatogius daiktus rūšiuojančio žudymo legalizavimas aborto ir eutanazijos formomis mūsų dienomis skleidžiasi su nauju pagreičiu. Slepiantis po aukų negaliomis ir kančių baime, paprasčiausiai vykdoma vertųjų gyventi atranka. Tokio gyvybių skirstymo Vakarų pasaulis nematė nuo Trečiojo Reichų dienų.“

Noriu apsistoti ties paskutiniu sakiniu apie Trečiąjį Reichą ir dar pakalbėti apie Holokaustą. Nuo ko jis prasidėjo?

Kaip savo straipsnyje “The Humane Holocaust“ (Humaniškasis Holokaustas) sako garsusis britų žurnalistas ir satyristas Malcolm Muggeridge: “Pradžioje holokaustas buvo nukreiptas ne prieš žydus ar slavus, bet prieš neįgalius vokiečius arijus ir buvo pateisinamas ne rasinėmis teorijomis, bet hėgelišku utilitarizmu, teigiančiu, kad tai, kas yra naudinga, iš esmės yra ir gerai…“.

Šiame straipsnyje jis cituoja ir Leo Alexander, pagrindinį medicinos patarėją Niurnbergo procese. Štai ką jis pasakė apie nacių visuomenės pradžią:

“Kad ir kokia būtų šių nusikaltimų dalis, visiems, juos tyrusiems, tapo akivaizdu, kad jie prasidėjo iš mažų pradų. Pradai pradžioje tebuvo paprasčiausias subtilus poslinkis pagrindinių gydytojų požiūrių akcente. Tai prasidėjo priimant pagrindinį eutanazijos judėjimo požiūrį, kad yra toks dalykas kaip neverta gyvenimo gyvybė. Šis požiūris savo ankstyvose stadijose lietė tik sunkiai ir chroniškai sergančius. Palaipsniui tų, kurie turėjo pakliūti į šią kategoriją, sritis buvo išplėsta, kad apimtų socialiai neproduktyvius, ideologiškai nepageidautinus, rasiškai nepageidautinus ir, galiausiai, visus ne vokiečius. Tačiau svarbu suvokti, kad be galo mažo pleišto svirtele, kuri davė impulsą visai mąstymo tendencijai, buvo požiūris į nereabilituojamus ligonius.“

Štai kaip šios istorijos pradžią aprašo Vikipedija:

“1939 m. birželio 24 d. sunkiai neįgalaus vaiko nužudymas nacių Vokietijoje buvo aprašytas BBC straipsnyje “Genocidas pagal nacių terminus“ kaip pirmoji “valstybės remiama eutanazija“. Šalys, kurios tam pritarė, buvo Hitlerio biuras, tėvai ir Reicho Sunkių ir įgimtų ligų mokslinės registracijos komitetas. The Telegraph (past. – 2003 m.) atkreipė dėmesį, kad neįgalaus vaiko, kurio vardas buvo Gerhard Kretschmar ir kuris gimė aklas, be galūnių, jį tampė traukuliai ir buvo laikomas “idiotu“, nužudymas suteikė pagrindą slaptam nacių potvarkiui, kuris sukėlė beveik 300.000 protiškai ir psichiškai neįgalių žmonių “gailestingus nužudymus“. Jei Kretchmaro nužudymui buvo gautas tėvų sutikimas, tai dauguma iš po to nužudytų tarp 5.000 ir 8.000 vaikų buvo jėga atimti iš savo tėvų.“

Malcolm Muggeridge tęsia toliau apie “kultūrą, kuri žudo silpnuosius – nuo kurčių negimusių kūdikių iki nebylių neįgalių moterų, ir vadina tai gailestingumu“:

“Humaniškajame holokauste, nepageidaujamų negimusių kūdikių žudymas gyvenimo pradžioje, vyresniųjų jo pabaigoje ir neįgaliųjų tame tarpe, sukuria galutinį sprendimą ieškantiems tobulos, iš bet kokių naštų išlaisvintos visuomenės. Humaniškajame holokauste vienos kartos nusikaltimai tampa kitos kartos gailestingumu“

Pateikęs keletą pavyzdžių, kodėl vadovaujantis tokia gailestingumo samprata žudyti negimusius ar nesveikus gimusius būtų neteisinga (tokiu būdu neturėtumėme nei Bethoveno, nei vieno iškiliausių anglų rašytojo, humanitaro Samuel Johnson), jis rašo toliau:

“Tai hipotetiniai po ranka pasitaikę atvejai, kuriuos pateikėme turintiems akis, kad matytų, akivaizdūs įrodymai kuo gali pavirsti kokybės paieška neatsižvelgiant į gyvybės šventumą. Pakankamai ironiška, kad tai buvo įrodyta ne ko kito, bet didžiojo nacių holokausto, kurio televiziniai pristatymai pastaruoju metu erzina žiūrovus visame Vakarų pasaulyje. Šioje televizijos versijoje praleista viena esminė aplinkybė – būtent, kad holokausto šaknys glūdi ne nacių terorizme ir antisemitizme, bet priešnacinės Veimaro Vokietijos eutanazijos ir gailestingo žudymo pripažinime humanišku ir gerbtinu. Remiantis vienu iš tų nesveikų pokštų, kurie persekioja mūsų žmonijos pasakojimą, kaip tik tuo metu, kai atgailą keliantis holokaustas buvo rodomas Amerikos, vėliau Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių televizorių ekranuose, skynėsi kelią humaniškasis holokaustas – šį kartą šalyse, kurios nugalėjo Hitlerio Trečiąjį Reichą ir Niurnbergo Karo nusikaltėlių tribunole kaip karo nusikaltimus pasmerkė pačius teiginius ir praktikas, iš kurių kilo nacių holokaustas ir kuriomis lygiai taip pat yra pagrįstas humaniškasis holokaustas.“

Ką gi, ateina laikas sugrįžti prie… ogi Planuotos tėvystės organizacijos, apie kurią rašiau dar 12) 2020-07-03 bloge ir vėliau. Kaip neprisiminsi – ten buvo aprašomos didelę įtaką pasaulinei politikai, taip pat ir Lietuvos, organizacijos-tinklo tiesioginės sąsajos su nacizmu, tiktai labiau akcentuojant jų abortų industriją. Pasirodo, ši organizacija per tą pačią eugeniką ne menkiau yra susijusi ir su eutanazijos propagavimu:

Carole Novielli “Legacy of death: Abortion, eugenics, euthanasia groups shared board members“ (Mirties įpėdinystė: abortų, eugenikos, eutanazijos grupių valdybose dalyvavo tie patys nariai)

“Abortai ir eutonazija yra to paties medalio dvi pusės. Mirties kultūros rėmėjai ilgą laiką buvo susiję tiek su abortų, tiek su eutanazijos judėjimais. Gyvybę ginanti bendruomenė perspėjo visuomenę, kad mentalitetas, kuris mums suteikė įteisintus abortus, nesustos ties žudymu gimdoje. Eutanazija buvo logiškas progresas tiems, kurie turi abortus palaikančius įsitikinimus, kad kai kurios gyvybės turi vertę, o kitos – ne. Tikėkite tuo ar ne, bet eutanazija Amerikos kultūrai buvo pristatyta tų pačių eugenikos šalininkų, kurie prakeikė mus abortais.“

“Sanger buvo entuziastinga eugenikos šalininkė ir Amerikos Eugenikos Draugijos narė. Eugenikos filosofija ne tik teikė pagrindą jos darbui Planuotos tėvystės judėjime, bet ir jos mažiau žinomame eutanazijos rėmime. Kaip galite pastebėti šiame iš Jungtinių Tautų bylos pateiktame 1952 m. dokumente, pati Margaret Sanger buvo aiškiai įtraukta į Patariamąją Amerikos Eugenikos Draugijos Tarybą.“

Toliau pateikiamas pats dokumentas ir vardijami įvairūs asmenys, tuo pačiu ar skirtingu metu priklausę skirtingų su pavadinime išvardintų veiklų propagavimu susijusių organizacijų valdymo organams. Galiausiai konstantuojama:

“Įvertinus, kad tie, kurie rėmė eutanaziją, buvo nuo pradžių susiję su Margaret Sanger eugenišku Planuotos tėvystės judėjimu, ar galima stebėtis, kad šiandien liudijame įteisintą jau gimusių vaikų žudymą?“

Panašu, kad ir patys dabartinio organizuoto eutanazijos judėjimo veikėjai ne tik žino, bet ir supranta apie jų istorines sąsajas su naciais ir jų ideologais bei galimą tų sąsajų atskleidimo neigiamą įtaką savo reputacijai. Šiame vieno garsiausių pasaulyje medicinos istoriją ir ypač eutanazijos temą nagrinėjančio profesoriaus Ian Dowbiggin straipsnyje jis pasakoja apie tai, kaip atrado, jog Amerikos Eugenikos Draugija ir šios draugijos veiklos perėmėjai metodiškai naikina dokumentus ir archyvus:

Ian Dowbiggin “A scandal in the euthanasia archives“ (Skandalas eutanazijos archyvuose)

Dar vienas vykęs lietuviškas straipsnis, kuriame kartu aptariami su skirtingomis gyvybės apsaugos problemomis (abortai, pagalbinis apvaisinimas, eutanazija) susiję etiniai aspektai, ypatingą dėmesį atkreipiant ir į situaciją Lietuvoje, ir kurio pagrindinį kritikos aspektą apibūdinčiau jo citat: “Tas pats tariamo žmogiškumo principas. Nėra žmogaus – nėra problemos. Juk svarbiausia – pasirinkimo teisė!“:

Vytautas Vyšniauskas “Gyvybės ne-etika ir jos loginiai prieštaravimai“

“Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas šiuo klausimu parašė straipsnelį, kurį kaip tipinį vyraujančios ideologinės mąstysenos atvejį verta atidžiau paanalizuoti. Jo teigimu, pagalbinio apvaisinimo klausimu susiduria dvi fundamentaliai skirtingos ir nesuderinamos pasaulėžiūros: „Asmeninis pasitenkinimas dėl pasaulio sutvarkyto pagal tvarkytojo moralinius etinius standartus čia rungiasi su visuotiniais žmogiškumo principais – teise ir laisve RINKTIS“. Šioje citatoje pasakomi keli dalykai: 1. Siekis apsaugoti dar negimusio vaiko gyvybę ir teisę į gyvenimą yra tik asmeninis pasitenkinimas. 2. Moraliniai etiniai (omenyje turimi skirtingi dalykai ar sviestas sviestuotas?) standartai yra nesuderinami su visuotiniais žmogiškumo principais. Įdomu, kas tuos visuotinius žmogiškumo principus nustatė ir kodėl jie prieštarauja moraliniams standartams? Paluckas teigia, jog pasirinkimas sukuria erdvę moralei ir etikai, tačiau visuomenei primestoje moralėje pasirinkimo nėra. Kitaip tariant, asmeninis pasirinkimas – visiškai nepriklausomai nuo jo turinio – apsprendžia, kas yra moralu. Vadinasi, mes patys galime nuspręsti, kurie mūsų veiksmai yra moralūs – ir nereikia jokios atskaitomybės nei prieš visuomenę, nei prieš nieką kitą.“

“Pažiūrėkime, kaip tokia „etika iš pasirinkimo“ veikia kritinėje situacijoje. Tarkime, negalime pakęsti kokio nors žmogaus dėl jo charakterio, čiumpame pistoletą ir galime jį arba nužudyti, arba sužeisti, arba jam nepadaryti nieko. Ar moralu nužudyti arba sužeisti? Turbūt kiekvienas (ir Paluckas) pasakys, kad ne. Bet juk tuomet nelieka pasirinkimo! Juk jeigu vienut vienutėlis pasirinkimas yra moralus, o kiti – amoralūs, tai čia nėra vietos pasirinkimui! Ar tai reiškia, kad čia nėra vietos moralei? Jeigu taip (o Palucko logika kaip tik tokiu keliu ir veda), tuomet vietos moralei būtų tik ten, kur nėra amoralu pasirinkti ir kitą variantą – nužudyti ar sužeisti nekaltą žmogų. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Paluckas savo straipsnyje kalba ne tik apie moralines dilemas pagalbinio apvaisinimo klausimu, bet apie moralę ir jos pobūdį apskritai. “

“Kai Europoje pamažu pradedamos atlikinėti eutanazijos alkoholikams, savo kūną mediciniškai susižalojusiems („lytį pasikeitusiems“) translyčiams asmenims,  savo išvaizda nepatenkintiems žmonėms, šiaip nelaimingiems žmonėms bei vaikams, nejučia susimąstai, kas gi tas mįslingas gailestis ir žmogiškumas yra? Pasirinkimo teisė! Nyderlanduose dvylikamečiai jau gali pasirinkti eutanaziją (tiesa, iki 16 m. reikia tėvų sutikimo!). Pasaulis pamažu tampa rojumi, nes nelaimingų ir nesveikų čia mažėja – nuo pasirinkimo iki spaudimo išnykti, jei esi nelaimingas. Tai labai dera prie kairiųjų liberalų „saugių zonų“, totalitarinio politkorektiškumo, informacinės neparankios nuomonės blokados (tiek žiniasklaidoje, tiek universitetuose bei mokyklose) ir kitų teletabių visuomenės inžinerinių priemonių, leidžiančių sukurti tokią visuomenę, kurioje eutanazijos reikšmė vis didėja, nes menkiausios perturbacijos per visus galus braškančioje iliuzijoje padaro gyvenimą nepakeliamu, o eutanaziją – tobulu išsigelbėjimu.


Iš tiesų eutanazija nėra joks asmeninis apsisprendimas – tai labai nuosekliai ir planingai sukurta pasirinkimo iliuzija kaip vienintelė išeitis iš pasaulio, kuriame viskas organizuojama pagal du radikaliai vienas kitam prieštaraujančius principus: galimybės linksmintis didinimą ir galimybės depresuoti didinimą. Abu kraštutinumai vienas kitą stimuliuoja, neleisdami nukrypti į kurį vieną ir galutinai sunaikinti kitą (panašiai kaip dvi ligos, kurios veikia viena kitą ir tokiu būdu palaiko žmogaus gyvybę, kuris, be vienos iš jų, seniausiai būtų miręs nuo kitos). Tai tobulas mechanizmas: visi linksminasi ir vartoja, nugrimzdę savo ekstazėje, o susivokus ir nupuolus pasiūloma greita ir patogi išeitis – tiek pačiam išeiti, tiek netrukdyti tų, kurie vis dar linksminasi. Išgyvenai savo palaimą ir esi išmetamas kaip panaudotas prezervatyvas, dar ir įtikintas, kad pats renkiesi, kad tai yra tavo laimės dalis – laimingos užbaigos (vadinamojo happyendo) garantas.“

“Sparčiai senėjanti Europa neranda priešnuodžių demografinei krizei. Nežinia, kas jos laukia tolimesnėse akistatose su demografinių sprogimų draskomais kraštais. Eutanazija gali būti cinišku tokio senėjimo problemos sprendimu, tačiau jos siekius paneigia it buitine procedūra vis labiau įtvirtinami abortai, o dirbtinio apvaisinimo bet kokia kaina siekiantys žmonės nesuteikia daugiau galimybių savo tėvų paliktiems vaikams. Tai joks ne smerkimas, tačiau dabartinė Europa juda savo pačios pasismerkimo link. Etinė laikysena, kada vaikai ne tik nebūtų abortuojami, bet ir būtų auginami, senoliai ar kiti nepageidaujamieji – išsaugomi kaip ne mažiau vertinga visuomenės dalis, o dirbtinio apvaisinimo procedūros daromos mokslinės ir moralinės dermės pagrindu, padėtų išspręsti daugelį tiek demografinių, tiek moralinių Europos problemų. Tačiau kas rinksis jokiam lobizmui nepalankų kelią? Tu galėtum būti šio kelio pradžia! Kelio, kuris atsisako europinės kultūros karikatūros ir iš tiesų dar gali išgelbėti Europą, nes dar neišgyveno nė viena civilizacija, kuri užsibrėžė sunaikinti pati save.“

Taigi, šiuo straipsniu vėl grįžtu prie “filosofinių“ dalykų. Specialiai. Bet kokia filosofija yra apie mąstymo būdą, o tai yra pagrindas. Dažniausiai mes nesusimąstome apie tai, kaip ir kodėl taip mąstome, nes “šiais laikais visi normalūs žmonės taip mąsto“ ar kažkas panašaus. Gi pasirinkimo teisės absoliutinimas yra viena iš liberalizmo pamatinių nuostatų, hėgelizmas susijęs tiek su nacizmu, tiek su komunizmu, eugenikos teorijos – su nacizmu, tačiau pamatinis jų postulatas apie vertingesnes ir mažiau vertingesnes gyvybes, lygiai taip pat siejasi su hėgelizmu, per tai – tiek su nacių, tiek su komunistų teorijomis ir praktikomis. Tai supratus darosi mažiau keista, pvz., feisbuke stebėti filosofinį išsilavinimą turintį žmogų, kuris palaiko Laisvės partiją, aktyviai pasisako už LGBT idėjas, tuo pačiu vis stengiasi atrasti buvusios sovietinės sistemos privalumų ir šlovina Putino Rusiją. Dar kartą pasikartosiu, kad, mano galva, visos 3 moderniųjų laikų ideologijos – liberalizmas, nacizmas ir komunizmas puikiai dera tarpusavyje ir kartais taip “susidraugauja“, kad neatskirsi. Mano supratimu jas vienija žmogaus egocentrizmo principas, arba, cituojant savo paties knygos įvadą – “kiekvienas yra tapęs savuoju kriterijumi“. Todėl šio blogo pabaigai dar leisiu pacituoti savo paties straipsnį, kuris yra ir šio puslapio skyrelyje “Mano straipsniai“:

“<…>LGBT, #MeToo, antrosios ir trečiosios bangos feminisčių, „antisisteminių antirasistų“, juodojo rasizmo judėjimai bei judėjimai už abortus ir eutanaziją yra susiję, taip pat tai susiję su propaguojamu požiūriu, kad tėvai vaikų auginime turėtų būti labiau kontroliuojami valstybės. <…> Galima daug pasakoti apie tai, tačiau pagrindinė mintis galiausiai susives į vieną – visa ši filosofija ir kultūra yra nukreipta į mirtį ir savižudybę. Todėl yra netoleruotina, kad ir kaip jie tos tolerancijos prašytų ar reikalautų.“

Kitas blogas bus apie tai, kokias pasekmes sukelia eutanazijos praktikų įteisinimas.

17) 2020-08-07

Kaip susijusi eutanazija, nacizmas, krikščionybė, kultūros revoliucija, švietimas, vakariečių nykimas ir dirbtinio intelekto revoliucija?

Dažnai rašytojai savo kūryba siekia kuo didesnio originalumo, bet mane labiau domina tiesos paieškos. Todėl dažniausiai labai apsidžiaugiu, sužinojęs, kad savo mintimis nebuvau originalus, panašias išvadas padarė kažkas kitas – tarsi tyrinėjant kažkokią mokslinę hipotezę atrastum, kad, nepriklausomai nuo tavęs, tokias pačias išvadas padarė ir kiti mokslininkai, todėl galima tikėtis, kad savo tyrimuose eini teisinga linkme. Apsidžiaugiau ir šiuo įdomios autorės Denyse O’Leary, rašančios apie populiarųjį ir socialinį mokslą, 2018-05-14 straipsniu: “Fatal Flaws: A Canadian film chronicles the march of euthanasia“ (“Lemtingos klaidos“ – kanadiečių filmas pateikia eutanazijos pažangos metraštį), kuriame yra tiek puikių įžvalgų, kad nusprendžiau čia išversti jį visą:

“Pirmą kartą eutanazija susidomėjau 1972 m., kai netikėtai gavau laišką iš Floridos Orios mirties grupės, susijusį su viešu prašymu dėl vaiko, turinčio Dauno sindromą, eutanazijos.

Prisiminiau šį laišką žiūrėdama Kanados transliuotojo Kevin Dunn tarptautinio filmo “Lemtingos klaidos“ premjerą Otavoje gegužės 8 d. Kaip šeimininkas ir pasakotojas jis klausia – ar eutanazijos ir pagalbinės savižudybės įstatymai veda visuomenę pavojingu keliu? Bendradarbiaujant su Eutanazijos Prevencijos Koalicija jo filmas peržvelgia atrinktus atvejus iš Nyderlandų, Belgijos, JAV ir Kanados.

Nyderlandai yra tarp labiausiai pažengusių eutanazijoje šalių. “Lemtingose klaidose“ nupasakoti olandiški atvejai apima vyresnę moterį, kuri buvo spaudžiama priimti eutanaziją. Bet jos duktė Helen apie tai sužinojo ir pasiekė kitos medicininės nuomonės, kuri atskleidė, kad jos motinai tuo metu net nebuvo mirties dėl natūralių priežasčių pavojaus. Ji ramiai numirė metais vėliau, šeimos ir draugų apsuptyje.

Margreet, tačiau, prarado savo motiną dėl eutanazijos be jokio prašymo. Aplinkybės privertė mane krūptelėti. Mano pačios motina turėjo analogišką ligą – pavojingą, greitai besivystantį plaučių uždegimą keli metai prieš eutanaziją įteisinant Kanadoje. Skubios pagalbos dėka ji pasveiko ir pragyveno kitus gana malonius penkis metus. Eutanazijai palankioje aplinkoje jos gyvybė galėjo nutrūkti tą pačią žiemos naktį.

Linksmesne gaida – 26 m. amžiaus niufaundlendietė Candice Lewis, kuri gyvena su cerebriniu paralyžiumi, savo gydytojo buvo spaudžiama prašyti pagalbinės mirties. Vietoj to jos motina pasiėmė ją namo ir visa Down East bendruomenė puolė į pagalbą, grąžindama ją į normalų gyvenimą. Tačiau vienas klausimas vis viena neduoda ramybės – ką eutanazija daro mediko profesijai?

Įspūdingiausias atvejis buvo Aurelia, olandų mergaitė, kurios psichinės problemos apėmė įkyrias mintis apie mirtį. Nepaisant Dunno (ir kitų) geriausių pastangų jai padėti, 2018 m. sausio 26 d. jai buvo atlikta eutanazija, ir ji tapo vaikų, kuriems eutanaziją siūloma atlikti dėl psichinių priežasčių, kampanijos afiša. Sunku būtų tikėtis, kad reikalai būtų pakrypę į tokią pusę, jei mirtina injekcija nebūtų tiesiog vienas iš daugelio gyvenimo pasirinkimų postmoderniuose Nyderlanduose.

Orios mirties grupė, kuri susisiekė su manimi 1972 m., ir daugybė jos pasekėjų pasiekė daug, bet jie dar tik pradeda. Kaip sako Dunn, “Kone kiekviena pasaulio šalis aptarinėja kokią nors įteisinimo formą, bet Amerika yra “užvirimo taške“. Šen bei ten eutanazijos ir pagalbinės savižudybės kampanijų dalyviai patiria nesėkmes. Neseniai Amerikos Medicinos Asociacija pakartojo savo nepritarimą pagalbinei savižudybei atmesdama tvirtinimus, kad kažkaip tai nėra “savižudybė“, dažnai aptarinėjama tema su kampanijų dalyviais. Išties, progresas stringa, kai amerikiečiai pradeda suprasti, kad Nyderlandai bus jų ateitis, jei jie balsuos už.

Tačiau ne medicininio eutanazijos patvirtinimo jos oponentai amerikiečiai bijo labiausiai. Jie bijo tokio pat pobūdžio Aukščiausiojo Teismo sprendimo kaip Roe v. Wade byloje (1973 m.), kuris šalin nušluotų visus įstatymus prieš pagalbą žudyti kitus žmones tuomet, kai pateikiamas sutikimas. Tai jau nutiko Kanadoje. Ten ne tik sparčiai auga eutanazijų skaičius, bet ir gydytojai vis dažniau yra klausinėjami dėl vaikų eutanazijos. Vadovaujantis vienu iš tyrimų, dauguma Kvebeko slaugų pritaria eutanazijai pacientams, sergantiems demencija, be jų sutikimo. Atsižvelgus į ryškų Amerikos teismų polinkį link progresyvizmo, amerikiečiai turi pakankamai priežasčių nerimauti.

Mums sakoma, kad dabar penki procentai mirčių Nyderlanduose yra priskiriami eutanazijai. Eutanazija kiekvienam pagal poreikį šiuo metu yra svarstoma dėl visų suaugusiųjų (“gyvenimo užbaigimas“). Kodėl gi ne? Jei mirtis yra geras ar bent jau neutralus dalykas, kodėl jos turėtų būti kam nors atsakoma? Kodėl jos turėtų būti atsakomą tiems, kas negali duoti sutikimo? Kodėl žudyti nenorintys gydytojai neturėtų būti verčiami kreiptis dėl mirties, kaip tai dabar yra daroma Ontarijuje Kanadoje?

Kaip pavaizduota filme, oponavimas eutanazijai Nyderlanduose tegali būti prilygintas bejėgiškiems, atsiprašinėjantiems, ciepsintiems balsams žmonių, kurie turi mažai įtakos pabrėžtinai pokrikščioniškoje kultūroje. Man nepaliko įspūdžio ankstyvasis kampanijų už eutanaziją dalyvis Boudewijn Chabot, kuris kažką lemeno apie “rūpestį keliantį poslinkį kultūroje“, kurioje eutanazija “slysta iš rankų.“ Atsižvelgiant į kultūros varomąsias jėgas, nebuvo jokių galimybių, kad būtų galėję pakrypti kitaip. Jis yra iš dalies už šiuos pokyčius atsakingas, nepaisant to, ar jis tai pasiryžęs pripažinti. Reikėtų pasistengti prisiminti, kad nacių okupacijos metu per Antrąjį Pasaulinį karą, 6200 gydytojų streikavo prieš “pamišusių ir ligotų žmonių deportaciją [į mirties stovyklas] bei sveikų žmonių sterilizaciją.“

O kaip dėl kitos pusės šiomis dienomis? Spencer Tracy, vaidinęs teisėją Dan Haywood filme “Teismas Niurnberge“, apmąsto kaip tvarkingais žingsniais milijonų mirtys sekė nacių medicininę eutanazijos programą 1930-aisiais. Jis sako: ““Herr Janning, buvo prieita prie to, kad kai pirmą kartą nuteisėte žmogų mirti, jūs žinojote būsianti nekalta.“

Kultūros gali greitai ir smarkiai keistis. Niekas daugiau nebežiūri tokių dalykų. Kaip kad pavaizduota filme, eutanazijos oponentai mąsto ir kalba tokiu būdu, kuriuo daugiau yra nebeįmanoma komunikuoti efektyviai. Tai ne jų kaltė. Sunku būtų suprasti kaip jie galėtų komunikuoti efektyviau. Jie racionaliai argumentuoja, remdamiesi įrodymais ir argumentais, žmonėms, kurių išsilavinimas juos, tiesą sakant, išmokė atmesti racionalaus mąstymo tikslumą ir įrodymų poreikį bei daryti tai, kas jiems duotuoju momentu atrodo teisinga.

“Rūpinkis, bet ne žudyk“ yra šio filmo skubus prašymas. Bet postmodernistams kažkieno, kuris atrodo, kad norėtų ar jam reikėtų, žudymas ir yra aukščiausiasis rūpinimosi aktas. Ir tame postmodernistai yra nuoseklūs. Jei moteris gali pademonstruoti meilę savo kūdikiui jį gyvą sunaikindama aborto metu, ji taip pat vėliau gali pademonstruoti meilę išgyvenusiam vaikui suleisdama jam mirtiną injekciją, jei jis turi neįgalumą.

Per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė fundamentalūs požiūriai į žmogaus gyvybę. Šiandien virš 40% amerikiečių tiki, kad žmonės nėra niekuo išskirtini. Nė iš tolo nematyti kultūrinės revoliucijos, kuri apverstų šiuos įsitikinimus. Kaip tik atvirkščiai. Vakarų pasaulyje daugelis palaipsniui praranda ryšį su tradicinėmis priežastimis, dėl kurių reikėtų vengti savižudybės ar eutanazijos, kurios įprastai buvo religija, filosofija, šeima ar ilgalaikiai draugai, pakeičiant juos trumpalaikiais, pakaitiniais santykiais. Ar jūs jau pakankamai pagyvenęs, kad prisimintumėte kuomet skyrybos dar buvo teisinė problema? Kada žmonės nerimavo dėl dienos priežiūros paslaugų poveikio vaikams? Arba dėl paleistuvavimo?

Rutuliojantis įvykiams, opozicija eutanazijai turbūt taps priima taip, kaip vis labiau yra priimama opozicija abortams – kaip tam tikra neapykantos nusikaltimų rūšis, neteisybė tiems, kurie nori eutanazijos sau ar priklausomam asmeniui. Pagalbos dėl savižudybių telefonų linijos bus spaudžiamos, jei ne verčiamos, nurodyti skambintojams, kad jie gali gauti medicininę pagalbą mirčiai, jei jie pageidauja, lygiai kaip už gyvybę pasisakančios nėščiųjų konsultavimo tarnybos yra spaudžiamos arba šiandien nemažame skaičiuje jurisdikcijų iš jų yra reikalaujama reklamuoti abortus. Bet kuriuo iš šių atvejų daug žmonių jausis, kad jie neturėtų kentėti nemalonios, moralizuojančios opozicijos jų galimiems pasirinkimams.

Kadangi aš kartu rašau ir apie dirbtinį intelektą, negaliu nepastebėti grėsmingo įvykių susivienijimo. Greitai pirmą kartą istorijoje socialiniam ir politiniam elitui, palaikomam dirbtinio intelekto, nebereikės didžiulio skaičiaus žmonių, kurie įgyvendintų jų norus ir įtvirtintų jų galią. Žinoma, vyriausybės galės pasirinkti remti ilgaamžius išlaikytinius – ar tai būtų iš padorumo, ar tik dėl padorumo pademonstravimo. Kosmoso verslininkas Elon Musk užtikrina mus, kad vyriausybė bet kokiu atveju turi mokėti algą. Galbūt, bet mes turėsime mažai derybinių galių. Tokios vyriausybės neturės jokios neatsispiriamos priežasties atkalbinėti nuo eutanazijos tuos, kurie nori jos sau ar priklausomiesiems. Galbūt jus nustebsite sužinoję, kad viena iš pripažintų priežasčių kriminalizuoti savižudybę praeityje buvo būtent tai, kad buvo daroma prielaida, jog žmonės yra reikalingi.

Ką daryti? Jei daugiau jurisdikcijų priims Ontarijaus požiūrį ir atmes sąžinės prieštaravimus, pacientai greitai pritrūks galimybių kreiptis į vietinius gydytojus, nenorinčius padėti juos nužudyti, tokiais laikais, kai auganti senjorų populiacija meta iššūkį viešosioms sveikatos apsaugos sistemoms visame pasaulyje. Vatikanas ir Italija pasisiūlė priimti gydymui į Romą Alfie Evans (2016–2018). Tuo atveju nebuvo galimybės, bet jų sumanymą reikėtų patyrinėti. Galiausiai žudymu neužsiimančios medicinos įstaigos, kurios nepasiduoda eutanazijos lobistams, gali tapti vienintele viltimi mirties disidentams.

Tą vakarą, kai ėjau į filmą, į mano biurą atėjo New York Times pranešimas, atkreipiantis dėmesį, kad valstijos, kurios skiria mirties bausmę, pradeda vis labiau linkti vartoti azoto dujas nei mirtinas injekcijas, nes jos “jaučiasi pakirptais sparnais dėl bėdų su mirtinomis injekcijomis – siaubingai nepavykę bandymai, juridinės kovos ir didėjantys sunkumai įsigyjant vaistus.“ Siaubingai nepavykę bandymai? Niekuomet nematome apie tai straipsniuose, kurie remia eutanaziją.

“Lemtingos klaidos“ atkreipia dėmesį, kad Olandijos gydytojas, kuris prievarta suleido mirtiną injekciją prieš jį kovojusiai moteriai, buvo atleistas. Nesu ir apie tai girdėjus. Vėliau mes nebegirdėsime apie tokius dalykus, nes jie nebebus naujienos. Ir po kelių eutanazijos dešimtmečių, nesvarbu kas dar beatsitiktų, Vakarų visuomenė bus labai skirtinga ir, galima įtarti, žymiai rečiau apgyvendinta, bent jau vakariečių.“

Nenorėčiau tokio pobūdžio progreso ir Lietuvoje. Beje, jis prasideda ne nuo pirmosios eutanazijos ar pagalbinės savižudybės, bet daug anksčiau – nuo susitaikymo su abortais, vienalyčių santuokų įteisinimo, naujosios tapatybės bei įvairovės politikos įtvirtinimo – patalpinant bet ką iš postmoderniosios pokrikščioniškosios kultūros “paketo“ savo pagrindiniame meniu. Geriau jau susimąstyti tokiu klausimu:

Savižudybė – ne išeitis

“Ar savižudybė ir savižudybė su gydytojo pagalba yra susijusios?

Savižudybė ir savižudybė su gydytojo pagalba arba eutanazija aptariamos taip, tarytum būtų visiškai skirtingi dalykai, tačiau, kaip parodo L. de Oliveiros liudijimas, savo gyvenimą bet kuriuo būdu nutraukiantis žmogus šeimai ir platesnei visuomenei turi sukrečiantį poveikį. Be to, priešingai tam, ką tvirtina kai kurie žmonės, savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas iš tikrųjų didina bendrą savižudybės lygį.

Kaip teigiama viename straipsnyje, 2015 metų tyrimas apie JAV rodo, kad savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas „nesumažino savižudybių skaičiaus; savižudybė su gydytojo pagalba yra susijusi su 6,3 proc. padidėjusiu bendru savižudybių lygiu, įskaitant savižudybes ir su, ir be gydytojo pagalbos. Vyresnių nei 65 metų amžiaus grupėje savižudybių padaugėjo 14,5 procento“.

Spaudimas pažeidžiamiems

Savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas yra pavojingas ir dėl kitų priežasčių. Žurnalo Economist straipsnyje dr. Peteris Saundersas sako, kad „savižudybės su gydytojo pagalba ir/ ar eutanazijos įteisinimas yra ypatingai pavojingas todėl, kad bet kuris tai leidžiantis įstatymas pažeidžiamiems žmonėms sukuria spaudimą nutraukti savo gyvybę bijant tapti našta giminaičiams, globėjams ar resursų stokojančiai valstybei“. Jis pabrėžia, kad „ypač pažeidžiami yra vyresnio amžiaus, neįgalūs, sergantys ar psichiškai nesveiki žmonės“ – žmonės kaip A. Hayesas, kuris akivaizdžiai turi rimtų psichinės sveikatos problemų.

Savižudybė nėra atsakymas

Neturėtume žiūrėti pro pirštus į įžvalgas tų, kurie pažįstami su liūdesiu dėl apgalvoto kito žmogaus gyvybės nutraukimo. Kaip sako L. de Oliveira, tam, kad tokie žmonės kaip A. Hayesas gautų reikalingą pagalbą, iš tikrųjų reikia daugiau diskusijų apie psichinę sveikatą. „Aš tikrai tikiuosi, kad ponas Hayesas persigalvos. Atvirai pasisakydamas apie savo psichinę sveikatą ir bandydamas padrąsinti kitus elgtis taip pat jis galėtų padaryti daug gero. Savižudybė tikrai nėra atsakymas, kad ir kaip save įtikinėtumėte, kad yra“, – prieina išvados L. de Oliveira.“

Arba susimąstyti taip, kaip Theo Boer – Protestantų teologijos universiteto Groningene, Olandijoje etikos profesorius.  “Devynerius metus jis buvo Regioninio eutanazijos peržiūros komiteto narys.  Olandijos valdžia yra įsteigusi penkis tokius komitetus, siekiant įvertinti ar eutanazija buvo atlikta laikantis įstatymo.  Čia užrašytos mintys atspindi autoriaus asmeninę, o ne institucijos poziciją.“:

Theo Boer (Eutanazijos Olandijoje reguliuotojas): „Buvome neteisūs“

“Bet mes klydome – siaubingai klydome.  Žvelgiant retrospektyviai (straipsnio data – 2014-07-25) galima matyti, kad eutanazijos atvejų skaičiaus stabilizavimasis tebuvo laikina pauzė.  Nuo 2008 metų tokių mirčių skaičius ėmė augti 15% kiekvienais metais.  Eutanazijos peržiūros komitetų ataskaitos duomenimis, 2012 metais buvo atlikta 4188 eutanazijos procedūrų (2002 metais − 1882 procedūros).  2013 metais ši tendencija tęsėsi, o aš turiu pagrindo manyti, kad šiemet ar ateinančiais metais eutanazijos atvejų skaičius bus perkopęs 6000 ribą.  Vėžiu sergantiems pacientams eutanazija tampa „standartiniu“ mirties būdu.

Be šios tendencijos, atsitiko ir kitų poslinkių.  Olandijos Teisės mirti draugija NVVE įsteigė keliaujančių eutanazijos medikų tinklą, pavadintą „Gyvenimo pabaigos klinika“.  Olandijoje veikiantys įstatymai daro prielaidą (nors to ir nereikalauja), kad tarp gydytojo ir paciento egzistuoja ilgalaikis santykis, ir kad eutanazija galėtų būti paciento gydymo ir jo bendravimo su gydytoju pabaiga.  Tačiau „Gyvenimo pabaigos klinikoje“ dirbantys medikai turi tik du pasirinkimus: duoti pacientui gyvybę nutraukiančių preparatų arba atsisakyti jį aptarnauti.

Šie specialistai pacientą mato vidutiniškai tris kartus, prieš duodami jo gyvybę nutraukiančių medikamentų.  „Gyvenimo pabaigos klinika“ yra atlikusi šimtus eutanazijos atvejų.  Tačiau NVVE neatrodo patenkinta net ir šiais rezultatais.  Jų tikslas, kad mirtina piliulė taptų prieinama visiems vyresniems nei 70 metų žmonėms, norintiems nutraukti savo gyvenimą.  Pasirodo, pasukus šia kryptimi darosi sunku sustoti.

Kiti pokyčiai yra susiję su pacientais, kuriems taikoma eutanazijos procedūra.  Jei apie 2002 metus beveik nepasitaikydavo pacientų su protine negalia, tai dabar jų skaičius sparčiai auga.  Pasitaiko atvejų, kai eutanazija atliekama didele dalimi dėl to, kad pacientas jaučiasi senas, vienišas ar netekęs artimųjų.  Kai kurie iš šių pacientų galėjo dar nugyventi metus ar dešimtmečius.

Nors įstatyme numatyta, kad eutanazija bus taikoma išimtinais atvejais, bet viešoji nuomonė pradeda žiūrėti į šią procedūrą kaip į teisę, įpareigojančią gydytojus.  Šiuo metu ruošiamas įstatymas, priversiantis gydytojus, atsisakančius atlikti eutanaziją, nukreipti pacientą pas tai atliksiančius medikus.  Kai kuriais atvejais spaudimas gydytojams paklusti pacientų (arba kartais – jų giminių) valiai tampa žiaurus.

Giminių spaudimas, kartu su paciento rūpesčiu dėl savo artimųjų gyvenimo kokybės, tam tikrais atvejais yra svarbus kreipimosi atlikti eutanaziją motyvas.  Net Regioniniai eutanazijos peržiūros komitetai, nežiūrint jų pastangų, nesugebėjo užkirsti kelio tokiems poslinkiams.

Aš buvau (eutanaziją įteisinančio, vert. past.) įstatymo rėmėjas.  Bet dabar, praslinkus 12 metų, aš laikausi kitos nuomonės.  Mažių mažiausiai palaukite sąžiningos ir intelektualiai adekvačios analizės, kuri atskleistų nuožmaus eutanazijos atvejų gausėjimo priežastis.  Ar tai yra todėl, kad įstatymui trūko saugiklių?  O gal pats įstatymo egzistavimas yra kvietimas į eutanaziją žiūrėti kaip į normalų reiškinį, o ne į galutinį sprendimą, taikomą kai nelieka alternatyvų?  Nedarykite to, kol negausite atsakymų į šiuos klausimus.  Išleidę džiną iš butelio, vargu ar kada jį grąžinsite atgal.“

Deja, yra mąstančių kitaip. Vienas pavyzdys kaip agituojama už eutanaziją nurodytas šiame 2018-06-04 straipsnyje – agitacija už abortus puikiai pritaikoma ir agitacijai už eutanaziją:

Michael Cook “Is euthanasia the next logical step for Ireland after abortion?“ (Ar eutanazija yra sekantis logiškas žingsnis Airijai po abortų?)

“Eutanazija vis dar nėra “degantis“ reikalas Airijoje, bet kai kurie stebėtojai ją mato kaip sekantį natūralų žingsnį. Prieš referendumą (dėl abortų įteisinimo) Irish Independent skyrelio redaktorius Ian O’Doherty rašė:

… eutanazija yra sekantis didelis socialinis reikalas, kurio mes turėsime imtis, net jei tam ir nėra politinio apetito. Turime senėjančią visuomenę, silpstančią sveikatos apsaugos sistemą ir, kol Airijos slaugos ligoninės atlieka nuoširdžiai nuolankų, neįtikėtiną darbą (kai kurie nuostabiausi, maloniausi žmonės, kuriuos esu sutikęs, buvo šios šalies slaugos ligoninių darbuotojai), mes susiduriame su demografine laiko bomba, ir situacija tik prastės…

“Mano kūnas, mano pasirinkimas“ taikytina ne tik abortams, bet ir visiems mums bei kiekvienam, kuris kada nors stebėjo mylimojo kovą paskutiniais keliais savo gyvenimo mėnesiais, kai jie geriau jau būtų mirę, ir žino, kad begėdiška kažką palaikyti gyvą prieš savo valią.“

O štai šis “iškilus“ (cituoju iš The New York Times straipsnio, kurį ketinu panaudoti vėlesniame bloge) Mičigano žurnalistas Jack Lessenberry The Detroit Metro Times kalba gryna nacių kalba gindamas žudiką Jack Kevorkian, pravarde Misteris Mirtis, kuris savavališkai atlikinėjo nelegalias eutanazijas (apie jį – irgi kiek vėliau):

“Jack Kevorkiant, nepaisant jo kalčių, šioje visuomenėje buvo galinga gėrio jėga. Jis privertė mus pažvelgti į vieną iš didžiausių nematomų dramblių visuomenės valgomajame – faktą, kad šiandien didžiulis skaičius žmonių, kurie geriau būtų mirę, kurie gyvena nevertus gyventi gyvenimus, vis dar yra gyvi.“

Šio blogo pabaigai – dar šiek tiek statistikos iš kitų šalių:

Richard Egan “Euthanasia in Belgium: updates on a social experiment“ (Eutanazija Belgijoje – naujausi socialinio eksperimento duomenys), 2018-08-29

Bendrai paėmus, susidaro įspūdis, kad eutanazijos praktika Belgijoje tęsiama eutanazijos kaip einamojo atsako į vis augantį spektrą aplinkybių, apimančių negalią turinčius vaikus, nepavykusias savižudybes ir seksualinio piktnaudžiavimo vaikais aukas, normalizavimo keliu.

Augantys skaičiai

Mirčių nuo legalios eutanazijos skaičius išaugo beveik dešimt kartų (982%) – nuo 235 per 2003 m. – pirmaisiais pilnais legalizuotos eutanazijos metais, iki 2,309 per 2017 m. Vien nuo 2016 m. iki 2017 m. augimas buvo 13.85%. Oficialiai praneštų eutanazijos atvejų skaičius sudarė 2.1% visų mirčių Belgijoje 2017 m.

2017 m. buvo 375 pranešti žmonių, kurių mirčių nebuvo tikimasi artimiausioje ateityje, eutanazijos atvejai. Tai sudaro 16.2% visų praneštos eutanazijos atvejų.

2017 m. 181 eutanazijos atvejis buvo praneštas dėl “polipatologijos“ – dviejų ar daugiau būklių, kurių nei viena nėra pakankamu pagrindu eutanazijai – kai mirties nebuvo tikimasi artimiausiu metu, tai sudaro 7.83% visų praneštų atvejų. Tai atspindi 69.1% augimą vien per pastaruosius du metus nuo 2015 m.

27 (7.2%) atvejais eutanaziją atlikęs gydytojas nesilaikė privalomo vieno mėnesio išlaukimo termino nuo raštiško eutanazijos prašymo iki jos įvykdymo. Eutanazijos Vertinimo ir Kontrolės Komisija šiais atvejais nesiėmė jokių kitokių veiksmų nei nusiųsti nusižengusiam gydytojui pamokomąjį laišką, kad primintų jam procedūrą, kurios turi būti laikomasi netikėtos mirties per trumpą laiką atveju.

Per 2016 ir 2017 m. pagal Belgijos įstatymus kol kas buvo nužudyti 3 vaikai.

Tarp 2014 ir 2017 m. dviem pacientams, kurie buvo negrįžtamoje komoje dėl bandymo nusižudyti, buvo pritaikyta eutanazija pagal išankstinę direktyvą.

Iš viso 201 žmogus su psichiniais sutrikimais buvo nužudytas eutanazijos būdu Belgijoje tarp 2014 ir 2017 m., įskaitant turinčius nuotaikų sutrikimus – tokius kaip depresija, bipolinis sutrikimas (73 atvejai), organiniai protiniai sutrikimai, įskaitant demenciją ir Alzhaimerį (60 atvejų), asmenybės ir elgesio sutrikimai (23 atvejai), neurotiniai sutrikimai, sutrikimai dėl streso, įskaitant potrauminio streso sutrikimą (16 atvejų), šizofrenija ir psichoziniai sutrikimai (11 atvejų), organiniai protiniai sutrikimai, įskaitant autizmą (10 atvejų) ir sudėtingi atvejai, įskaitant kelių kategorijų kombinaciją (8 atvejai).

Iš šių 201 atvejo 25 atvejais eutanazijos būdu buvo nužudyti jaunesni nei 40 m. asmenys. Šių nerimą keliančių jaunų žmonių atvejų atžvilgiu Komisija stebi, kad “pacientų iki 40 m. grupėje daugiausiai yra asmenybės ir elgesio sutrikimų. Visi šie pacientai buvo gydyti daugelį metų, tiek ambulatoriškai, tiek stacionariai. Visuomet ėjo kalba apie sunkiai suvaldomą kančią. Šiam sutrikimų tipui buvo keletą kartų minimos sunkios psichologinės traumos labai jauname amžiuje – tokios kaip prievarta namų aplinkoje, psichologinis apleistumas ar seksualinis išnaudojimas.

Rodosi Belgija gydo vaikų prievartavimo namų aplinkos prievarta, apleistumu ir seksualiniu išnaudojimu aukas jas žudydama.

Tarp 2014 ir 2017 m. 60 atvejų žmonės eutanazija buvo nužudyti dėl demencijos. Iš šių atvejų mirties artimiausiu metu buvo tikimasi tik 9 atvejais.“

Yra šalių, kur tokių mirčių skaičiai auga dar sparčiau:

Michael Cook “At least 1.12% of deaths in Canada are due to euthanasia“ (Mažiausiai 1,12% mirčių Kanadoje yra dėl eutanazijos), 2019-04-29

“Nors eutanazija buvo legalizuota Kanadoje tik 2016 m. birželį, jos skaičiai šovė į viršų. Per 10 šioje apžvalgoje pristatomų mėnesių eutanazija sudarė 1,12% visų mirčių Kanadoje.

Pagal šia ataskaitą, “Pagal Medicininės Pagalbos Mirštant Kanadoje organizaciją, mirčių skaičius dėl to toliau išlieka ribose tarp medicininės pagalbos mirčių skaičiaus, pateikiamo kitose šalyse – nuo 0,4% (Oregone, JAV, 2017 m.) iki 4% (Nyderlanduose, 2017) visų mirčių buvo priskiriama medicininės pagalbos mirtims.“

“Wesley J. Smith National Review žurnale pakomentavo taip: “Tai reiškia, kad virš 3000 žmonių yra nužudomi savo gydytojų kiekvienais metais Kanadoje, kas reiškia, jei mano paskaičiavimai teisingi, kad tai yra daugiau nei 250 per mėnesį, daugiau nei 58 per savaitę ir daugiau nei 8 per dieną. Po velnių, tai juk maždaug vienas žmogus kas trys valandos.“

“Taigi, ar Kanados eutanazijos mirčių skaičius sustos ties 4% riba kaip Nyderlanduose? Nematyti jokių priežasčių sakyti, kad taip ir bus.“

18) 2020-08-14

Kokios dar yra fundamentalaus požiūrio į žmogaus gyvybę pasikeitimo pasekmės ir kaip tai atsiliepia eutanazijos praktikoje? Tolimesnis šios dienos blogas mirgės tokiomis antraštėmis:

Keturiems šimtams olandų buvo atlikta priverstinė eutanazija

“Tyrimas, atliekamas kas penkerius metus, siekiant išsiaiškinti Nyderlandų piliečių mirties priežastis, atskleidė, kad daugiau nei 400 Nyderlandų piliečių gyvybę prarado dėl eutanazijos, kuri buvo atlikta be jų sutikimo. Kaip nurodė Koalicija už eutanazijos prevenciją (angl. Euthanasia Prevention Coalition), šio tyrimo laikotarpis apima 2010-2015 metus. Jame skaičiuojama, kad iš 7 254 savižudybių su gydytojo pagalba 431 buvo įgyvendintos „nutraukiant gyvybę be išreikšto prašymo“.

Palyginus su prieš tai atliktu tyrimu, kurio rezultatai paskelbti 2010 metais, tokių asmenų padaugėjo trečdaliu. Už gyvybę pasisakanti JAV platforma Live Action pažymėjo, kad ši statistika yra verta susirūpinimo. „Ten (Nyderlanduose) kas savaitę eutanazija atliekama bent vienam psichikos ligoniui. Tai nestebina turint omenyje, kad vienas iš trijų gydytojų Nyderlanduose mano, jog yra priimtina atlikti eutanaziją psichikos ligoniams.“

Tyrimas atskleidė, kad pacientai, kuriems atlikta eutanazija, buvo sergantieji autizmu, asmenys, turintys priklausomybių, bei seksualinės prievartos aukos, patyrusios stiprų ir neišgydomą psichikos sukrėtimą. 2017 m. pradžioje viena gydytoja nusprendė eutanaziją atlikti demencija sergančiai 70-ies metų senolei, kuri nesugebėjo aiškiai išreikšti savo pritarimo. Dar vienas nesenas atvejis nutiko 2016 m. gruodžio mėnesį, kai eutanazija buvo atlikta 41 metų nuo alkoholio priklausomam šeimos tėvui, kuris gavo tokį leidimą vien pareiškęs, kad jo gyvenimas yra nepakenčiamas.

„Šie sprendimai ir toliau populiarina savižudybes su gydytojo pagalba. Pavyzdžiui, Kanados vyriausybė inicijuoja oficialią analizę, kad galėtų leisti savižudybę su gydytojo pagalba to norintiems psichikos ligoniams, o Belgija neseniai įteisino vaikų eutanaziją”, – nurodė Live Action. Štai JAV kai kurios draudimo kompanijos siekia neapmokėti gydymo, kuris leistų išgelbėti gyvybes, nes eutanazijai atlikti naudojami vaistai kainuoja mažiau. Taip nutiko dviems pacientams, kuriuos 2017 m. birželį buvo atsisakyta perkelti į kitas ligonines. Vėliau jų gydytojo vidaus ligų specialisto dr. Briano Callisterio draudimo įmonė paklausė, ar jiems jau buvo pasiūlyta savižudybė su gydytojo pagalba.

Dar 2017 m. gegužės mėnesį Belgijos vyskupų konferencija pasmerkė eutanazijos taikymą psichikos ligoniams, sakydama: „Mūsų požiūris nereiškia, kad siūlome žmogų palikti su savo skausmu. Psichinė kančia gali būti labai didelė ir asmuo gali jaustis visiškai praradęs viltį, tačiau būtent tokioje situacijoje turime išlikti šalia žmogaus ir jokiu būdu jo neapleisti“.

Eutanazijos skandalas Jungtinėje Karalystėje: nepagrįstai mirti galėjo 656 žmonės

“Gosporto karo memorialinės ligoninės nepriklausomų specialistų grupė nustatė, kad ligoninėje „buvo nepaisoma žmogaus gyvybės“, o pacientai, kurie buvo traktuojami kaip trukdantys, gavo vaistų dozes, kurios kelių dienų bėgyje juos nužudė. Skaičiuojama, kad taip galėjo mirti tarp 450 ir 656 pacientų.

Specialistų grupės ataskaitoje rašoma, kad tik 45 proc. pacientų, kuriems buvo paskirtos mirtinos diamorfino dozės, sakė kenčiantys skausmus. Didelė dalis tirtų atvejų atskleidė, kad net tuomet, kai pastebėtas skausmas, jis nebuvo tinkamai įvertintas, o gydymo veiksmingumas nebuvo stebimas. 29 proc. atvejų dėl paskirtų mirtinų dozių nepateiktos jokios priežastys ar logiškas paaiškinimas, 26 proc. atvejų nurodytos tokios priežastys, kurios „vargiai, jei apskritai, galėtų būti laikomos tinkamais simptomais“ (pavyzdžiui, pablogėjimas, išsekimas, susijaudinimas).

Dominicas Lawsonas dienraštyje The Times pastebėjo, kad „didžiausią tikimybę sulaukti tokios procedūros patiria ne sunkiausiai sergantys, bet sudėtingiausi pacientai“. Kaip sakė vienos aukos posūnis: „Jeigu nepatikai slaugei, tu – žuvęs“.

“Jungtinės Karalystės Sveikatos reikalų sekretorius Jeremy‘is Huntas teigė, kad policija ir prokuratūra „atidžiai ištirs“, ar turėtų būti keliami nauji kaltinimai.

Dėl atvejų skaičiaus tai gali būti vienas iš didžiausių skandalų Anglijos Nacionalinės sveikatos tarnybos istorijoje.“

Kaip pasibaigė ši istorija, pranešta 2018-06-29, nežinau, neradau (labai nesistengiau) ką jie ištyrė. Tačiau Belgijoje šįmet, panašu, prasidėjo rimti teismai dėl kelių tokių atvejų:

Michael Cook “Belgijoje prasidėjo pirmasis eutanaziją atlikusių gydytojų teismas“

“Belgijoje prasidėjo istorinis teismas. Tai – pirmas kartas, kai šalyje keliami kaltinimai dėl eutanazijos atlikimo nuo tada, kai ji buvo įteisinta 2002 metais. Trys medikai kaltinami neteisėtu nunuodijimu. Jeigu bus nuteisti, jiems gresia griežtos kalėjimo bausmės. Mirusioji buvo trisdešimt aštuonerių metų moteris Tine Nys, ji mirė 2010 metais.

Teisiamųjų suole sėdi mirtiną injekciją sudavęs gydytojas, T. Nys buvęs bendrosios praktikos gydytojas ir psichiatras. Kaltintojų teigimu, pagal galiojančius įstatymus T. Nys nebuvo galima atlikti eutanazijos.

Artimieji teigia, kad T. Nys nesirgo nepagydoma psichine liga – būtent to reikalauja Belgijos įstatymai eutanazijai atlikti. Nors moteris turėjo psichinės sveikatos problemų, tikroji priežastis, kodėl ji norėjo mirti, buvo nepasisekę santykiai. Net ir Belgijoje nepasisekusi meilė nėra laikoma pakankama priežastimi gydytojui nužudyti pacientą.“

“Nenuostabu, kad bendrai Komisijai pirmininkaujantys dr. Wim Distelmans ir Gilles Genicot paneigė bet kokį aplaidumą. Tačiau ar galima jais pasitikėti? Eutanazijos reglamentavimas Belgijoje neišlaikytų interesų konflikto testo tokiose šalyse kaip JAV ar Jungtinė Karalystė.

Fotogeniškas, charizmatiškas onkologas dr. Wimas Distelmansas yra pats geriausias darbotvarkę diktuojančios eutanazijos mafijos pavyzdys. Jis yra vienas iš Federalinės eutanazijos kontrolės ir vertinimo komisijos pirmininkų, tačiau taip pat – bene žinomiausias eutanazijos praktikas šalyje (pranešama, kad jis nužudė šimtus žmonių), įtakingiausių eutanazijos lobistų organizacijos LEIF pirmininkas bei pirmasis asmuo, kurio žiniasklaida prašo komentarų eutanazijos tema.

Taigi apie šį teismą labiausiai stebina tai, kad jis apskritai vyksta.“

Ir štai – vėliau į teismą paduotas pats W. Distelmans, kaltinamas neteisėtai atlikęs eutanaziją 64-ių metų moteriai. Štai ką tas pats M. Cook rašo apie jį straipsnyje apie šį teismo procesą:

Michael Cook “Belgian euthanasia under scrutiny in European Court of Human Rights“ (Belgijos eutanazija gvildenama Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT))

“Įdomu, ką nuspręs EŽTT. Kaip rašo Vokietijos naujienų žurnalas Der Spiegel, gydytojas Distelmans “yra atsakingas už šimtų, jei ne tūkstančių žmonių mirtis“. (Tiesą sakant, tokie buvo jo rezultatai 2014 m., prieš šešis metus. Kas žino kiek padaugėjo tokių atvejų?) Kitose jurisdikcijose būtų įmanoma dėl Godelieva de Troyer bylos priversti imtis peržiūrėti šiuos šimtus atvejų, kuriuose Distelmans tiesiogine to žodžio prasme buvo vertintojas, teisėjas ir vykdytojas.

Jei sprendimas bus prieš Distelmans, Belgijos isteblišmentas patirs pelnytą sukrėtimą. Distelmans – ne sukčius gydytojas, bet vieša figūra, išpuošta ordinais.

2003-iaisiais jis buvo apdovanotas Arkos apdovanojimu už Laisvą Žodį už savo indėlį skatinant eutanaziją, 2010-aisiais – Dwaallicht apdovanojimu “už paliatyvinės slaugos pripažinimo pradinininko moralinį budrumą ir humanišką įsitraukimą bei už kovą už teises į eutanaziją“, 2013-aisiais Vrije Universiteit Brussel 150.000 eurų stipendija už indėlį į orią gyvenimo pabaigą, 2015-aisiais – apdovanojimu už Liberalųjį Humanizmą ir 2016-aisiais – garbės ordinu už indėlį į eutanaziją.

Jei išaiškės, kad Distelmans ignoravo įstatymus, kuriuos pats daugelį metų ir prižiūrėjo, be abejo, kad belgams reikės atlikti rimtą savo dvasios tyrimą.“

Kad jau perėjau prie nusikaltimų tematikos, tai dabar – apie “Misterį Mirtį“ Jack Kevorkian. Trumpai iš Vikipedijos:

“Jack Kevorkian (armėnas, 1928-05-26 / 2011-06-03) buvo amerikiečių patologas ir eutanazijos šalininkas. Jis viešai gynė pacientų teisę mirti, kai savižudybė atliekama prižiūrint gydytojo, tai išreiškęs savo fraze “Mirimas nėra nusikaltimas“. Kevorkianas pripažino asistavęs mažiausiai 130 pacientų, kad tą atlikti. 1999 m. jis buvo nuteistas už žmogžudystę ir žiniasklaidoje dažnai vaizduojamas “Daktaro Mirties“ vardu. Jo byla susilaukė palaikymo ir jis padėjo patiesti pamatus reformai.

1998 m. Kevorkian buvo areštuotas ir teisiamas dėl savo tiesioginio vaidmens savanoriškoje eutanazijoje, kuri buvo atlikta žmogui vardu Thomas Youk, kuris sirgo Lou Gehrig liga arba ALS. Jis buvo nuteistas dėl antro laipsnio žmogžudystės ir išbuvo 8 metus bausmės iš paskirto nuo 10 iki 25 metų įkalinimo laiko. Lygtinai buvo išleistas 2007 m. birželio 1 d. su sąlyga kad nesiūlys patarimų, nedalyvaus, neskatins ir nekalbės apie pagalbinės savižudybės procedūrą.“

Žinoma, jis to nesilaikė, skaitė apie tai paskaitas, dalyvavo televizijos pokalbių laidose, o 2008 m. netgi kaip nepriklausomas kandidatas balotiravosi į JAV Kongresą Mičigane. Galiausiai 2010 metais Holivudas apie jį išleido filmą:

“Filmo premjera įvyko balandžio 14 d. Ziegfeld Theater Niujorke. Kevorkian žengė raudonu kilimu šalia Al Pacino, kuris jį tame filme vaidino. Pačino gavo Emmy ir Auksinio Gaublio apdovanojimus už šį vaidmenį ir dėkojo Kevorkianui, kuris buvo tarp žiūrovų, šiuos apdovanojimus priimdamas. Kevorkian pareiškė, kad tiek filmas, tiek Pacino vaidyba “užlieja mano akis ašaromis – aš viską iš naujo pergyvenau.“

Kurgi ne. Filmas sujaudino ir žiūrovų širdis bei padėjo jiems įžvelgti jo herojų visai ne tokį, koks jis turėjo atrodyti jam skelbiant nuosprendį teismo salėje. Štai ką apie šį filmą, kuris vadinasi “Jūs nepažįstate Džeko“ (You don’t know Jack), rašo vienas mėgėjas-apžvalgininkas IMDb portale:

“Šios kontraversiškos temos filosofija yra daug rimtesnė. Kai daug šalių dabar leidžia asmeniui mirti pagalbine mirtimi dėl bet kokios priežasties, kai nereikalaujama, kad būtų kažkokia nepagydoma liga ar kažkas panašaus, Amerika yra vis dar labai atsilikusi nuo likusio pasaulio. Kiti tereikalauja tam tikro išlaukimo laiko, kad būtų aišku dėl sunkaus apsisprendimo. O čia mes senoj-geroj atsilikusioj Amerikoj, kurioje vis dar neleidžiama ori pagalbinė mirtis siaubingai kenčiančioms ar mirtinai sergančioms sieloms, kurios paprasčiausiai nenori nieko labiau trikdančio nei asmeninio, taikaus ir neskausmingo savo kasdieninės agoniškos egzistencijos galo. (Aš visiškai sutinku su likusiu pasauliu, kad tai yra tiek labai arba dar labiau asmeninis sprendimas kaip ir aborto atveju ir jokia religinė ar politinė institucija negali nieko pasakyti apie tai, dėl ko asmuo šiame reikale apsisprendžia. Šios besikišančios institucijos išvis neturėtų vaidinti jokio vaidmens įtakojant ar nustatant kiek tai yra teisinga ar neteisinga, nes tokie dalykai racionaliam mąstytojui neegzistuoja.)“

Ką gi, išties puikiai suformuluota postmodernisto pozicija. Šalia pateiksiu kitokią poziciją, kuri plačiau siejasi ir su reiškiniais, aprašomais mano knygoje. Ją pristato Wesley J. Smith, amerikiečių teisininkas, 14 knygų autorius ir bedraautorius, Žmogaus Išskirtinumo Centro vyresnysis bendradarbis, Pacientų Teisių Tarybos konsultantas, ginantis prigimtinį žmogaus orumą ir kritikuojantis meinstryminius bioetikus:

Wesley J. Smith “The historical Kevorkian“ (Istorinis Kevorkian)

“Manau, kad Jack Kevorkian buvo ne priežastis, bet simptomas visuomenės, kuri praranda pasitikėjimą institucijomis ir principais. Jo ilgalaikio įstatymų niekinimo sėkmė buvo kaip “jokio pasitikėjimo“ pačia medicinos praktika balsas ir atspindėjo kultūrą, kuri vis labiau garbina atomizuotą save. Kitaip tariant, mes tampame vis labiau solipsistine* [žr. išnašą žemiau] visuomene: jei aš to noriu, reiškia tai yra teisinga – tol, kol aš nepažeidžiu tavęs.

Mes taip pat tampame kultūra, kuri baisisi kentėjimu ir niekina rimtus apribojimus. Kančios vengimas tapo labai aukštu kultūros prioritetu, kartais iki to, kad tam teikiama viršenybė prieš pačios gyvybės išsaugojimą. Mintis, kad žmonės gali įveikti savo kančią ir prisitaikyti prie sunkių aplinkybių, o vėliau džiaugtis, kad yra vis dar gyvi (tai apima ir mirtinai sergančius), taip pat yra dažnai pamirštama šioje panikoje.

Kevorkian suprato ir išnaudojo šiuos kultūros aspektus. Pradžioje jis atvirai kalbėjo apie savo tikruosius tikslus (tokius kaip eksperimentai su eutanazija žudomais žmonėmis) ir gana aiškiai apie tai rašė savo knygoje “Receptas – medicidas“. Bet kai žmonės sureagavo neigiamai, jis greitai pakeitė savo viešųjų ryšių strategiją, tvirtindamas, kad, atvirkščiai nei knygoje, jo pagrindinis tikslas yra užkirsti kelią beprasmiam kentėjimui.

Tokiu būdu viskas apsisuko ir jis gavo daug palaikymo iš žiniasklaidos bei augantį pritarimą iš visuomenės. Dėmesys buvo sutelktas beveik išskirtinai į kenčiančius žmones, bet ne į atliekamus veiksmus ar į poveikį, kurį Kevorkian darė šeimoms. Kai kurių Kevorkian aukų priblokšti artimieji pasakojo man, kokie pažeidžiami ir prislėgti vėlyvuoju laikotarpiu buvo jų mylimieji. Bet šeimų skausmas ir tų, kurie vyko į Mičiganą, kad būtų nužudyti, jautrumas retai buvo aptarinėjami populiariojoje žiniasklaidoje.

Kai kurios iš Kevorkian pagalbinės savižudybės aukų mirė galinėje jo surūdijusio furgono sėdynėje nunuodytos anglies monoksido, kuris buvo tiekiamas iš specialiai tam atvejui atsinešto baliono. Dabar jau tikrai, mąsčiau tuo metu, žmonės atsisuks prieš jį! Bet buvau priblokštas, kad absoliutus orumo trūkumas, supęs šias mirtis, nei trupučio nerūpėjo tokiai daugumai žmonių.

Ar mes šiandien tiek daug kalbėtume apie pagalbines savižudybes, jei ne Kevorkian? Turbūt, kad ne. Ne jis sukūrė šią svarstomą problemą, bet jis giliai įžengė į stiprėjančią kultūrinę srovę. Nėr kalbos, kad jo įžūlumas iškėlė pagalbinę savižudybę į žiniasklaidos priešakines temas, ko pasekoje ši problema pasiekė kritinę masę greičiau nei tai būtų kitu atveju. Išties, faktas, kad tokios daugybės žmonių neatstūmė jo keista asmenybė ir apsėdimas mirtimi (pvz., jis naudojo žmonių kraują kaip dalį terpės savo makabriškuose paveiksluose), manau, labai daug atskleidė apie tai, kur suko mūsų kultūra.

Pažymėtina ir tai, kad apie septyniasdešimt procentų Kevorkiano pagalbinės savižudybės aukų mirtinai nesirgo. Dauguma buvo neįgalūs ir prislėgti. Penkiems po skrodimo buvo nustatyta, kad jie išvis nesirgo. Ir vis dėlto žiniasklaida ištisai apibūdindavo (ir tebeapibūdina) jį, kaip padėjusį numirti tam, kad pabaigtų sunkiai valdomas kančias. Apibendrinus: Kevorkian buvo radikalus ikonoklastas, kuris niekino papročius ir nutraukė apsimetinėjimą, kad pagalbinė savižudybė yra skirta mirtinai sergantiems ir numatyta kaip pati galutinė priemonė, kai jau nieko daugiau nebeįmanoma padaryti, kad nutraukti kentėjimus. Tai jau nebėra tiesa, o Kevorkianui tokia ji niekada ir nebuvo.“

*Solipsizmas yra ontologinė ir epistemologinė pozicija, teigianti, kad neįmanoma žinoti nieko tikro apie už savo proto ribų esančią visatą, todėl gali būti, kad išorinis pasaulis ir neegzistuoja. Solipsizmą galima trumpai nusakyti filosofine fraze „mano protas yra vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau egzistuojant“.

Kad nuo šio blogo nepasidarytų pernelyg liūdna, pabaigai įdėsiu karikatūrą apie solipsizmą:

“– Atleiskit, mis. Jūs ką tik paneigėt solipsizmą.

– Mhm?

– Negali būti, kad vien tik mano atskiras protas būtų galėjęs sukurti kažką tokio gražaus kaip jūs.“

19) 2020-08-21

Kuo dar pasireiškia vertųjų gyventi atranka? Vis dažniau ji virsta mirštančiojo artimųjų kova su negailestingu biurokratiniu valstybės aparatu. Kartais tai kova ne prieš eutanaziją tiesiogiai, bet prieš prastą priežiūrą ar prieš atsisakymą tą priežiūrą suteikti. Kartais ši kova pasibaigia laimingai, t.y. už gyvybę kovojančių žmonių pergale:

Lianne Laurence “5-year-old girl recovering in Italy after UK hospital fought to end life support“ (5-ių metų mergaitė sveiksta Italijoje po Jungtinės Karalystės ligoninės kovos dėl jos gyvybės palaikymo užbaigimo)

“Tafida Raqeeb, penkiametė britė pažeistomis smegenimis, kuriai Jungtinės Karalystės (JK) gydytojai norėjo atjungti gyvybės palaikymą, buvo išrašyta iš intensyviosios priežiūros Italijos ligoninėje.

Tafida, kuri pateko į komą pereitą vasarį po to, kai jos smegenyse trūko kraujagyslė, spalio 15 d. buvo perkelta į Gaslini vaikų ligoninę Genujoje Britanijos aukštesniajam teismas nusprendus, jog JK sveikatos priežiūros institucijos neturi teisės atjungti jai gyvybės palaikymo prieš jos tėvų norą.

45 m. inžinierius statybininkas Mohammed Raqeeb ir 39 m. teisininkė Shelina Begum kreipėsi į teismą po to, kai Karališkosios Londono ligoninės gydytojai nusprendė, kad jų duktė nepasveiks ir kad jai geriausiai būtų leisti mirti.

“Pati Tafida įrodė, kad šie gydytojai buvo neteisūs“ šią savaitę sakė Begum, kaip praneša JK dienraštis Daily Mail.“

“Gaslini pasisiūlė priimti Tafida po to, kai birželyje jos tėvai paprašė šios garsios pasaulyje vaikų ligoninės kitos nuomonės juridinės kovos dėl dukters gyvybės palaikymo įkarštyje.“

Deja, ne visuomet tokios kovos pasibaigia laimingai:

Paul Smeaton “U of Michigan ‘just killed my son’: Hospital yanks life support hours after judge dismisses case“ (Mičigano universitetas “tiesiog nužudė mano sūnų“: Ligoninė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai teisėjas atmetė bylą, staigiai nutraukia gyvybės palaikymą)

“Bobby Reyes, keturiolikmetis berniukas iš Mičigano, kuriam gydytojai paskelbė “smegenų mirtį“, mirė vakar po to, kai teisėjas atmetė jo šeimos teismo bylą, kurioje buvo prašoma, kad jam būtų suteikta daugiau laiko. Mičigano Universiteto C.S. Mott vaikų ligoninė atjungė jo ventiliatorių praėjus vos kelioms valandoms. Byla buvo išklausyta 10 val., o 15 val. ligoninė pateikė pareiškimą, kad Bobby miręs.

Rugsėjo 21 d. Bobby’iui po to, kai jis patyrė astmos priepuolį, sustojo širdis ir jis buvo nugabentas į Mičigano Universiteto C.S. Mott vaikų ligoninę Ann Arbor mieste.

Ligoninės gydytojai diagnozavo Bobby’iui “smegenų mirtį“ ir po savaitės nuo šios diagnozės informavo jo šeimą, kad atjungs jo ventiliatorių, taip užbaigdami jo gyvenimą.

Bobby šeima padavė ieškinį teismui siekdami daugiau laiko, kad paruoštų sūnų perkėlimui.

Bet tas prašymas teisėjo David Swartz buvo vakar ryte atmestas Washtenaw Apygardos teisme ir Mičigano Universiteto ligoninės medicinos personalas atjungė Bobby’io ventiliatorių vos po kelių valandų.“

“Jie (tėvai) teigė, kad kiti gydytojai, įskaitant Richard P. Bonfiglio, tikėjo, jog Bobby’iui yra vilties. Pats Bonfiglio yra Mičigano Universiteto medicinos mokyklos absolventas ir jis dalyvavo vakarykščiame teismo posėdyje.

Detroit Free Press jis sakė, kad peržiūrėjo Bobby ligos istoriją ir lankė jį ligoninėje, nors neatliko formalios apžiūros, nes šioje ligoninėje neturi tam įgaliojimų.

Kai jo paklausė, ar jis įžvelgė priežasčių šeimos viltims, jis pareiškė: “Tikrai taip. Bėda, kad visas šis smegenų mirties apibrėžimas šiuo atveju nėra tikslus, taigi, kai turite reikalą su tokia situacija, geriau suklysti iš tos pusės, kad suteikti jam šansų, nei kad juos panaikinti.“

Teismai skirtingose jurisdikcijose pasielgė skirtingai. Ar galima teigti, kad Mičigane tiesiog buvo aplaidaus teisėjo atvejis? Kad gydytojai Gaslini ir Bonfiglio įrodo, kad vis dar liko sąžiningų gydytojų? Galbūt taip, galbūt ne. Pokrikščioniška filosofija, kuri žmones tiesiog rūšiuoja į patogius ir nepatogius daiktus, randa vis daugiau pateisinimų eutanazijai. Kalbama jau nebe vien apie žalos, kurią sukelia įvairios kančios, panaikinimą taikant eutanaziją, bet ir apie įvairias papildomas naudas, kurias ji galėtų duoti. Apie vieną tokių jau kalbėjome – palengvinimą sveikatos apsaugos sistemoms, nes atsikratyti kenčiančiųjų per eutanaziją yra žymiai pigiau nei juos slaugyti ir gydyti, o sutaupytas lėšas galima skirti likusiems. JK akademikai prakalbo ir apie kitas galimas naudas:

Society for the Protection of Unborn Children (SPUC, Negimusių Vaikų Apsaugos Draugija) “Academics tout ‘benefits’ of euthanasia: Saves money, provides fresh organs“ (Akademikai smarkiai giria eutanazijos “naudas“: taupo pinigus, tiekia šviežius organus)

“Šiurpinančioje“ naujoje ataskaitoje akademikai įrodinėja kaip pagalbinės savižudybės būdu žudant pacientus JK būtų sutaupyti nacionalinės sveikatos apsaugos (NSA) pinigai ir teikiami organai transplantacijoms. Dr. Gordon Macdonald, organizacijos Rūpestis, o ne Žudymas (Care not Killing) generalinis direktorius pareiškė, kad ši ataskaita “atskleidžia tikrąją pagalbinės savižudybės darbotvarkę“.

Ataskaitą, kuri vadinasi “Skaičiuojant pagalbinės mirties kaštus“, parengė Glazge dirbantis etikas David Shaw ir sveikatos ekonomistas Alec Morton.

Ši ataskaita, kuri paskelbta žurnale “Klinikinė etika“ (Clinical Ethics), apibūdina kokiu būdu finansinės santaupos, kurias leistų sutaupyti pagalbinė savižudybė, yra “dramblys kambaryje“.

Ataskaitoje nurodoma: “Ištekliai, kuriuos sunaudoja pacientai, kuriems atsakoma pagalbinės mirties, vietoj to galėtų būti naudojami tam, kad suteikti papildomų (pozityvių) kokybiškų gyvenimo metų kitiems sveikatos apsaugos sistemos pacientams, norintiems pratęsti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę. Trečias argumentas yra tai, kad organų donorystė šiame kontekste gali būti papildomas potencialus kokybiško gyvenimo šaltinis.“

Dr. Macdonald iš Rūpestis, o ne Žudymas teigia: “Tai išties šiurpinanti ataskaita, rodanti pagalbinės sąvižudybės ir eutanazijos įteisinimo pavojus. Jie parodo tikrąją darbotvarkę – nors jos autoriai gali ir netikėti, kad pinigai būtų motyvuojantis veiksnys pagalbinei savižudybei, bet kai kurie žmonės tuo tiki.“

“Ar tai iš tiesų yra tai, ko mes norime mūsų iš NSA? Sistemos, kurioje kai kurie pacientai yra diskriminuojami dėl savo amžiaus ar neįgalumo, ar dėl to, kad jie negali gauti brangaus gydymo ar privačios sveikatos apsaugos?“

Organų paėmimas iš eutanazuotų asmenų

Šiemet anksčiau SPUC pranešė kaip buvo atskleista, kad Kanados gydytojai rinko organus iš neseniai eutanazuotų pacientų, kad patenkinti jų poreikį donorystei.

Per pirmuosius 2019 m. 11 mėn. eutanazuoti pacientai 18 atvejų buvo organų, o 95 atvejais – audinių donorai (iš viso eutanazuotų buvo 113 – past. iš kito straipsnio). Tai buvo žymus 14 proc. padidėjimas lyginant su 2018 m. ir 109 proc. padidėjimas lyginant su 2017 m.

Dr Macdonald apibendrino: “Ši ataskaita nušviečia eutanazijos legalizavimo pavojus. Argumentai, kurie siejami su asmens autonomija, labai greitai pasikeičia į argumentus, siejamus su gydytojų ir slaugų daromais vertybiniais sprendimais apie kitų asmenų gyvenimo kokybes tuo pat metu jaučiant spaudimą taupyti pinigus ir imtis taip vadinamo “lovų blokavimo“ sveikatos apsaugoje.“

Kai silpnesniųjų žmonių priežiūra pradeda remtis tokiais argumentais, nekeista, bet vis vien ne mažiau kraupu kaip ta priežiūra pradeda panašėti į… konclagerį:

Anthony Murdoch “Ontario nursing home report shows ‘heartbreaking,’ ‘horrific’ abuse of elderly, vulnerable“ (Ataskaita apie Ontarijaus slaugos namus parodo “širdį veriantį“, “klaikų“ piktnaudžiavimą senesniaisiais ir pažeidžiamaisiais)

“Kanados Ginkluotojų Pajėgų (KGP) ataskaita, tvirtinanti rimtas sveikatos ir saugumo problemas, susijusias su vyresniųjų žmonių priežiūra penkiuose Ontarijaus slaugos namuose, ryškiai nušviečia kaip visuomenė “nužmogina“ žmones, teigia Eutanazijos Prevencijos Koalicijos vadovas.

Ontarijaus provincijos vyriausybė šį antradienį viešai išleido 4-osios Kanados Divizijos Jungtinės Darbo Grupės ataskaitą visuomenei apie penkis Ontarijaus ilgalaikės priežiūros namus.

Išsami ataskaita nušvietė patvirtintas apverktinas gyvenimo sąlygas šiuose Ontarijaus namuose, įskaitant prastai maitinamus ir apleistus gyventojus, vabzdžių antplūdžius, sugedusį maistą ir tinkamų saugos priemonių trūkumą.

Balandžio mėnesį KGP personalas buvo pristatytas padėti susitvarkyti koronaviruso blogiausiai paveiktuose Ontarijaus ir Kvebeko ilgalaikės priežiūros namuose. Tai įvyko po to, kai federalinė vyriausybė patvirtino provincijų vyriausybių pagalbos prašymą.

Karinė ataskaita aiškina kaip kai kurie gyventojai ilgam laikui buvo paliekami su pridirbtomis sauskelnėmis. Kiti šaukėsi pagalbos be jokio atsako nuo “30 minučių iki dviejų valandų“. Kai kurie gyventojai “buvo maitinami ir valomi per prievartą, dėl ko jie garsiai springo ir duso.“

Priminsiu, kad visa ši istorija vyko šiemet Kanadoje. Vargu ar kas nors priskirtų Kanadą prastai ekonomiškai išsivysčiusių šalių grupei su žemais socialinės apsaugos standartais, greičiau atvirkščiai. Tai kame reikalas? Kai kurie Kanados politikai tokią padėtį atvirai sieja su naująja šalies eutanazijos filosofija ir politika:

“Už gyvybę kovojančios Kanados Konservatyviosios partijos kandidatė į lyderius Dr. Leslyn Lewis išreiškė savo “pasibjaurėjimą“ dėl Ontarijaus ilgalaikės priežiūros namų. Pareiškime, vakar pateiktame jos interneto svetainėje, ji pareiškė, kad išrinkus ją lydere ji sustabdytų “naujų mediciniškai pagalbinės mirties kategorijų“ išplėtimą.“

“Eutanazijos Prevencijos Koalicijos direktorius Alex Schadenberg trečiadienį savo blogo įraše apie šią ataskaitą pareiškė, kad ji parodo kaip Kanadai reikia kultūros, kuri traktuotų vyresniuosius ir ligotus su pagarba ir orumu, kurio jie nusipelnė.

“Mums reikia rūpestingos kultūros. Kultūros, kuri neinstitucionalizuoja vyresniųjų, ligotų ar neįgalių žmonių, bet vietoj to kuria gailestingą bendruomeninę rūpybą,“ sakė Schadenberg.

“Ataskaitoje reziumuoti siaubingi atvejai yra grįsti nepagarbos ir kultūros, kuri nužmogina žmones, kuriems reikia globos, požiūriu. Daugelis aukų visuomenės yra matomi kaip mažiau nei žmonės, nes jie turi kognityvinių problemų.“

Schadenberg priėjo trijų išvadų dėl “nužmoginančių“ ir “širdį veriančių“ sąlygų, kurių buvimas buvo patvirtintas karinėje ataskaitoje.

“Gydytojai ir praktikuojantys slaugai, kurie žudo žmones eutanazijos būdu, priima sprendimus, grįstus visuomenės požiūriais į žmones, turinčius specialiųjų fizinių ar psichologinių poreikių,“ sakė Schadenberg.

Antroje išvadoje Schadenberg teigė, kad “pasirinkimo laisvės“ koncepcija netaikoma sąlygoms ir požiūriams, kurios įtakotų tikėjimą, jog geriau žmonės gyventų tam tikrose specifinėse sąlygose nei būtų mirę.

“Subtilūs ir akivaizdūs socialiniai spaudimai sukuria kultūrinį poslinkį nuo “pasirinkimo mirti“ į mirties lūkestį,“ pridūrė jis.

Galiausiai, Schadenberg teigia, kad “Kai kurie žmonės prašė eutanazijos mirties tam, kad išvengtų gyvenimo slaugos namuose. Ši ataskaita gali vesti link slaugos paslaugų “ištrynimo“, taip pat ji ves link daugiau eutanazijos mirčių.“

Koronaviruso mirties skaičiai Ontarijuje, kurio gyventojų skaičius yra apie 14,5 mln., yra 2.155. Pagal Ontarijaus Ilgalaikės priežiūros Ministerijos duomenis iš jų 1.587 mirtys yra praneštos provincijos ilgalaikės priežiūros ir senelių namuose.“

Taigi, koronavirusas, neišvengiamai populiariausia tema šiais laikais. Apie jį sklando daug sąmokslo teorijų, dalis jų teigia kaip šį išnaudoja vyriausybės ir kiti subjektai savo klastingiems tikslams. Nesiginčysiu, labai tikėtina, kad gali būti tokių atvejų, jų turėtų būti. Apsukriems žmonėms, ypač verslininkams ir politikams būdinga pasinaudoti krizėmis kuriant sau kažkokią naudą. O ar galima pasinaudoti koronavirusu tam, kad atlikti eutanazijas atvejais, kurie kitu būdu būtų nelegalūs? Pasirodo taip:

Michael Cook “Did Covid-19 open the door to euthanasia in Sweden?“ (Ar Covid-19 atvėrė duris eutanazijai Švedijoje?)

Iš Švedijos ateina trikdantys Covid-19 mirčių tarp vyresniojo amžiaus žmonių skaičiai. Kaip skelbia Wall Street Journal, pusė žmonių, kurie mirė Švedijoje, yra slaugos namų gyventojai.

Švedijos požiūris į pandemiją buvo kitoks. Jis rėmėsi savanorišku socialiniu distancijavimusi ir sienų uždarymu, bet ne karantinais. Bet ji vis vien yra penktoji šalis pasaulyje pagal mirčių milijonui žmonių skaičių, o pusę šių buvo slaugos namų gyventojai.

Sveikatos apsaugos valdininkai gavo daugybę skundų dėl to, kaip buvo elgiamasi su vyresniaisiais giminaičiais. Pastovi tema buvo apie tai, kad slaugos namų gyventojai, įtariami užsikrėtę Covid-19, buvo tuoj pat perkeliami į paliatyvią slaugą ir jiems buvo teikiamas morfinas, bet atsakoma papildomo deguonies, intraveninių skysčių bei maitinimo. Daugeliui tai buvo iš esmės mirties nuosprendis.

“Žmonės duso, buvo siaubinga matyti. Vienas pacientas paklausė manęs ką aš jam suleidau, kai aš suleidau jam morfino injekciją, ir aš jam melavau,“ sakė slaugė Latifa Löfvenberg. “Daugelis mirė prieš laiką. Buvo labai, labai sunku.“

“Umeå Universiteto geriatrijos specialistas Yngve Gustafsson Britų Medicinos Žurnalui papasakojo, kad senyvų žmonių, esančių kvėpavimo takų priežiūroje, proporcija šalyje buvo žemesnė nei tuo pat metu prieš metus, nepaisant to, kad žmonės virš 70 m. buvo blogiausiai paveikti Covid-19. Jis tuo pačiu buvo susirūpinęs gydytojų praktika sergantiems senyviems žmonėms slaugos namuose skirti “paliatyvinius kokteilius“ telefonu.

“Senyviems žmonėms ištisai skiriamas morfinas ir midazolamas, kurie slopina kvėpavimą“, jis pranešė dienraščiui Svenska Dagbladet.

Kitam dienraščiui – Aftonbladet Daily jis kalbėjo tiksliau:

“Senyvų žmonių slaugos namuose iš principo skiriama tik paliatyvi slauga, kas reiškia, kad gauni morfino, midazolamo ir haldolio, kad apsaugoti nuo pykinimo ir vėmimo dėl morfino. Tai gydymas, kuris beveik 100 procentų užtikrintai priveda prie mirties. Kartu skiriami midazolamas ir morfinas slopina kvėpavimą. Jei jūs turite kvėpavimo sunkumų, greitai susidaro toks deguonies trūkumas, kad mirštate.“

Ar tai eutanazija? Gustafsson buvo stačiokiškas. Taip, tarė jis. “Taip, aš beveik galėčiau įsivaizduoti, kad tinka ir dar stipresni žodžiai. Tai beveik tas pats, kas žudyti šiuos žmones. Praktiškai tai šimtaprocentinis būdas, labai panašiai kaip su elektros kėde. Maždaug toks pats efektyvumas.“

Net vyriausybė pripažino, kad strategija buvo neteisinga. “Mes turime pripažinti, kad kas dėl vyresniųjų priežiūros ir infekcijos plitimo, ji nesuveikė,“ sakė premjeras ministras Stefan Löfven Švedijos dienraščiui The Aftonbladet Daily. “Mirė pernelyg daug senyvų žmonių.“

Dėl eutanazijos įteisinimo karčiai ginčijamasi visame pasaulyje, bet įprastai tie ginčai vyksta rėmuose individualių atvejų, kuriuose pacientas turi galimybę pareikšti išreikštinį sutikimą dėl savo mirties. Eutanazija vis dar yra neįteisinta Švedijoje. Tačiau akivaizdžiai tai netrukdo gydytojams, neturintiems moralinio kompaso, mesti savo pacientus per bortą. Ar tai vyksta ir kitose šalyse, apimtose koronaviruso panikos?“

Panašu, kad kažkas tokio vyko ir mūsų šalyje, pvz., Klaipėdoje, nors eutanazija pas mus kaip ir Švedijoje neįteisinta. O aš dar kartą pakartosiu, ką šiuo priešrinkiminiu laikotarpiu vis tvirtinu savo feisbuko profilyje – daugelis mūsų įprato galvoti, kad visos rimtos šalies problemos yra ekonominės problemos, tačiau tikrai taip toli gražu nėra. Kaip matote, galima gyventi labai turtingoje šalyje su gerai išvystyta socialinės ir sveikatos apsaugos sistema, tačiau tavo orus gyvenimas joje vis vien nebus užtikrintas. Ne dėl to, kad trūktų pinigų, kažkokių įstatymų, “gerų“ valdininkų ar pan. Dėl to, kad trūksta požiūrio į žmogų kaip į prigimtinį orumą turinčią būtybę. Tokį požiūrį aš dar vadinu tradiciniu, mat, jei skaitėte ankstesnius mano blogus, jis prieštarauja moderniajam.

%d bloggers like this: