Kas susiję

10) 2020-06-19

Ekonominė ir verslo knygos “Pasirengus gimti“ dalis daugiausiai grįsta nurodytų Y. N. Harari knygų idėjomis, papildytomis kai kuriomis mano įžvalgomis, kurios nėra labai sudėtingos. Manosios įžvalgos daugiausiai susiję su verslu, nes tai yra man artimiau.

Kaip ir žadėta, ekonominių, o tuo pačiu ir politinių (nes vargu ar ekonomika gali būti atsieta nuo politikos) aktualijų, susijusių su šia knyga, apžvalgą pradėsiu nuo kairiosios pakraipos knygos. Kairiąja (o amerikietišku supratimu – liberaliąja) ja laikau vien todėl, kad išleista leidyklos “Kitos knygos“, jos toks profilis, konservatyvaus pobūdžio (ne lietuvišku suvokimu) knygų ji neleidžia. Knygoje autorius daugiausiai reiškė neigiamą požiūrį į konservatyviųjų liberalų (respublikonų), kurie yra laikomi dešiniasiais, valdžios etapus 1971-2003 m., nors kliuvo ir kairiesiems.

Autorius, vienok, buvo pultas kairiųjų Washington Post bei kritikuotas kitų kairiųjų New York Times. Knyga yra apie jį patį, kuris: “Daugiau nei dešimt metų veikė kaip “ekonomikos smogikas“, padedantis JAV vyriausybei bei tarptautinėms korporacijoms šantažuoti užsienio vadovus, priversti juos vykdyti JAV naudingą politiką bei sudaryti JAV verslui pelningas sutartis. Pagrindinė jo užduotis buvo keliauti po pasaulį ir įtikinti Trečiojo pasaulio valstybių vyriausybes skolintis milžiniškas sumas iš tokių institucijų kaip Pasaulio bankas ar JAV tarptautinės plėtros agentūra. Dauguma valstybių vėliau gautų paskolų sugrąžinti nesugebėdavo ir dėl to turėdavo paklusti JAV politiniam spaudimui.“

Knygoje autorius aprašo minėtą savo veiklą maždaug 1971 – 1982 m. Indonezijoje, Panamoje, Saudo Arabijoje, Irane, Kolumbijoje, Ekvadore, vėliau – savo gyvenimą iki 2003 m. dalindamasis specifine informacija apie panašius įvykius Irake, Venesueloje, Karibų jūros baseino šalyse ir kitur. Pasakoja kaip Jungtinių Valstijų dėka iškilo Osama bin Ladenas, kaip kai kurie projektai atsigęžė prieš pačią JAV (pvz., Irane) ir t.t. Nors, prisipažinsiu, tai, kad pastaruoju metu autorius užsiima New Age propagavimu, man iš karto sukelia skepsį, o knygoje pavartoti žodžiai “reprodukcinė sveikata“ (tiesa, tik kartą) – pyktį, bet papasakota istorija – išties tikra, įdomi, pamokanti, priverčianti susimąstyti ir verta dėmesio:

John Perkins “Ekonomikos smogiko išpažintis“, Kitos knygos 2011 (2004)

Savo ruožtu džiaugiuosi, kad dabartinė Trumpo administracija panašu, kad pasuko iš ankstesnio respublikoniškojo (nors lygiai panašiai ir iš demokratiškojo) sparno kelio ir stengiasi vis mažiau kištis į kitų valstybių reikalus atsitraukdama nuo imperialistinės globalizmo politikos. Tikiuosi, kad šiam mano džiaugsmui lemta pasitvirtinti.

Pacituosiu tai, kas man pasirodė labiausiai cituotina:

“Kai kurie dėl mūsų dabartinių bėdų apkaltins gerai parengtą sąmokslą. Norėčiau, kad tai būtų taip paprasta. Sąmokslo dalyviai dali būti atskleisti ir nuteisti. Tačiau šią sistemą į priekį varo kažkas daug pavojingesnis nei sąmokslas. Ją valdo ne maža žmonių grupelė, bet idėja, kuri priimama tarsi Šventasis Raštas: mintis, kad visas ekonomikos augimas padeda žmonijai klestėti ir kuo didesnis augimas, tuo didesnis klestėjimas. Šis įsitikinimas turi ir savo išvadą: visi žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, kurie gimė klestėjimo paribiuose, tinkami tik išnaudojimui.

Ši idėja, be abejo, yra klaidinga. Mes žinome, kad daugybėje šalių augant ekonomikai klesti tik maža gyventojų dalis, o didesnioji gali atsidurti dar blogesnėje padėtyje nei buvo. Šį efektą sustiprina ir tikėjimas, kad sistemą valdantys industrijos kapitonai turėtų mėgautis privilegijuota padėtimi, tikėjimas, kuris yra daugybės mūsų dabartinių bėdų esmė ir daugybės mūsų dabartinių bėdų esmė ir daugybės kuriamų sąmokslo teorijų priežastis. Kai vyrai ir moterys apdovanojami už godumą, jis tampa moraliai žalingu skatinamuoju faktoriumi. Kai suteikiame gobšiam žemės išteklių pasisavinimui šventumo statusą, kai mokome savo vaikus laikyti pavyzdžiu žmones, gyvenančius švaistūniškai, ir kai apibrėžiame didžiulę gyventojų dalį kaip tarnaujančią išrinktajai mažumai, šaukiamės bėdos. Ir bėda ateina.

Korporacijos, bankai ir vyriausybės (visa tai kartu vadinama korporatokratija), siekdami plėsti globalią imperiją, naudoja savo finansinę ir politinę galias tam, kad mūsų mokyklos, verslas ir žiniasklaida remtų šią klaidingą koncepciją ir jos padarinius. Jų dėka atsidūrėme padėtyje, kurioje mūsų globali kultūra tapo siaubinga mašina, reikalaujančia proporcingai didėjančio degalų ir aptarnavimo kiekio, kol galų gale ji suvartos viską aplinkui ir neturės kitos išeities, kaip tik suryti pati save.“

“Ta aplinkybė, kad mūsų kompanijos didžiąją dalį pinigų jau atsiėmė statydamos jėgaines, oro uostus ir pramonės kompleksus, nekeičia reikalo esmės. O ar keičia ją tai, kad dauguma amerikiečių nieko apie šiuos reikalus nežino? Ar galima juos laikyti nekaltais? Neinformuotais arba tyčia suklaidintais, tačiau nekaltais?“

“Tai, kas vyko energetikoje, atspindėjo pasaulį keičiančias tendencijas. Susirūpinimas socialine gerove, aplinka ir kitais gyvenimo kokybės dalykais tapo gobšumo palydovai. Dėl to buvo ypač pabrėžiamas privataus verslo skatinimas. Visų pirma tai buvo įteisinta teoriškai, įskaitant ir idėją, kad kapitalizmas viršesnis ir galų gale nugalės komunizmą. Nors, tiesą sakant, nereikėjo nė to įteisinimo. Tiesiog a priori buvo priimama, kad projektai, priklausantys turtingiems investuotojams yra geresni nei tie, kuriais užsiima Vyriausybė. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio bankas, turėjo tai omenyje gindamos apribojimų panaikinimą ir vandentiekio bei kanalizacijos, komunikacijų ir komunalinių paslaugų tinklų ir kitų įstaigų, kurias iki tol valdė Vyriausybė, privatizaciją.

Todėl buvo lengva išplėsti ekonomikos smogiko sąvoką didesnei bendruomenei ir siųsti įvairaus verslo atstovus į misijas, kuriomis anksčiau užsiimdavome mes, priklausę elitiniam klubui. Šie verslininkai šmirinėjo po planetą, ieškojo pigiausios darbo jėgos, prieinamiausių išteklių ir didžiausių rinkų. Jiems nerūpėjo daugiau niekas. Kaip ir prieš tai buvę ekonomikos smogikai, tarp jų ir aš, Indonezijoje, Panamoje, Kolumbijoje jie rasdavo būdų racionaliai paaiškinti savo piktadarystes. Kaip ir mes, jie spęsdavo spąstus bendruomenėms ir šalims. Jie žadėjo būdą, kaip šalys gali pasinaudoti privačiu sektoriumi ir apmokėti skolas. Jie statė mokyklas ir greitkelius, aukojo telefonus, televizorius ir medicinos paslaugas. Tačiau, kur nors kitur radę dar pigesnės darbo jėgos ar dar prieinamesnių išteklių, jie išvykdavo. Kai tik palikdavo bendruomenę, kuriai suteikė vilties, likimo valiai, padariniai dažniausiai būdavo itin skaudūs, tačiau jie darydavo tai nedvejodami nė akimirkos, be menkiausios sąžinės graužaties.“

“Bendrai paėmus, pasaulio kaip visumos integracija, ypač ekonominės globalizacijos ir laisvosios rinkos kapitalizmo sąlygomis, yra ne kas kita, kaip tikrų tikriausia imperija… Nė viena pasaulio tauta nesugebėjo atsispirti viliojantiems globalizacijos pažadams. Vos keletas sugebėjo išvengti Pasaulio banko ir Tarptautinės valiutos fondo siūlomų “struktūrinių pakeitimų“ ir “sąlyginio išpardavimo“ arba Pasaulio prekybos organizacijos arbitražo. Šios tarptautinės finansinės institucijos, kad ir kokios būtų neadekvačios, vis dar sprendžia, ką reiškia ekonominė globalizacija, kokios yra taisyklės ir kas apdovanojamas už paklusnumą ir baudžiamas už pažeidimus. Globalizacijos jėga tokia didžiulė, kad per savo gyvenimus tikriausiai spėsime pamatyti nors ir nevienodą, tačiau visų nacionalinių ekonomikų integraciją į vientisą, globalią laisvosios rinkos sistemą.“ (Jim Garrison, “American Empire: global leader or rogue power?“, San Fransico, Berret-Koehler Publishers, Inc., 2004)

“Galų gale tai nebuvo vien Jungtinių Valstijų reikalas. Globali imperija peržengė visas sienas. Korporacijos, ansčiau laikytos priklausančios JAV, tapo tarptautinės, netgi žvelgiant legaliai. Didžioji dalis jų buvo įteisintos daugybėje šalių: jos galėjo pasirinkti iš plataus asortimento taisyklių bei įstatų, kuriais remiantis galėjo vykdyti savo veiklą, o dėl globalizacijai palankių prekybinių susitarimų ir organizacijų gausos tai tapo dar lengviau. Tokie žodžiai kaip “demokratija“, “socializmas“, “kapitalizmas“ beveik atgyveno. Korpokratija tapo įvykusiu faktu, ir vienintele svarbiausia pasaulio ekonomikos ir politikos jėga.“

“Tikroji šiuolaikinės imperijos istorija, korporacijų valdžia, kuri išnaudoja vilties netekusius žmones ir vykdo patį žiauriausią, savanaudišką išteklių pasisavinimą pasaulyje, istorija turi mažai ką bendro su šio ryto laikraščiais ir labai daug ką bendro su mumis visais. Ir tai, žinoma, paaiškina, kodėl mums taip sunku klausytis tikrojo pasakojimo. Mes norime tikėti mitu, kad tūkstančiai žmonių socialinės evoliucijos metu pagaliau sukūrė idealią ekonominę sistemą, o ne pripažinti tą faktą, kad patikėjome netikra idėja ir priėmėme ją kaip evangeliją. Mes įtikinome save, kad bet koks ekonominis augimas neša naudą žmonijai, ir kuo tas augimas didesnis, tuo didesnė ir nauda. Galų gale įtikinome vienas kitą, kad šios idėjos rezultatas yra įteisintas ir morališkai pagrįstas: žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, gimę paribiuose, turi būti išnaudojami.

Ši sąvoka ir jos išvada naudojamos bet kokiam piratavimui pateisinti – išduodami leidimai prievartauti, žudyti ir plėšti nekaltiems Irano, Panamos, Kolumbijos, Irako ir kitų šalių žmonėms. Ekonomikos smogikai, šakalai ir armijos klesti tol, kol jų veiksmai atrodo skatinantys ekonominį augimą – o jie visąlaik jį skatina. Dėl to reikia padėkoti šališkiems prognozavimo, ekonometrijos ir statistikos “mokslams“. Jei subombarduoji miestą ir jį atstatai – duomenys rodo didžiulį ekonomikos augimą.

Tikroji istorija rodo, kad gyvename mele. Kaip ir mano MAIN veiklos aprašas, sukūrėme uždangą, po kurios paviršiumi slepiamas viską graužiantis vėžys. Jį parodo mūsų statistikos rentgeno spinduliai, atskleisdami šiurpinantį faktą, kad galingiausia ir turtingiausia pasaulio imperija turi vienus aukščiausių savižudybių, narkomanijos, skyrybų, vaikų tvirkinimo, prievartavimų ir žmogžudysčių rodiklius, ir ši negalia kaip vėžys plinta plinta vis didesniame plote. Savo širdyse kiekvienas jaučiame skausmą. Mes maldaujame pokyčių. Tačiau slopindami šias maldas, spaudžiame kumščius prie burnų ir liekame neišgirsti.

Būtų puiku, jei visą kaltę galėtumėme suversti sąmokslams, tačiau to padaryti negalime. Imperija priklauso nuo stambių bankų, korporacijų ir vyriausybės – korpokratijos efektyvumo. Ir tai nėra sąmokslas. Korpokratija – tai mes. Mes leidžiame jai gyvuoti. Būtent todėl daugumai mūsų taip sunku jai pasipriešinti. Mes mieliau dairysimės šešėliuose besislepiančių sąmokslininkų, nes dauguma mūsų dirba bankuose, korporacijose ar vyriausybėse arba yra priklausomi nuo jų gaminamų ir parduodamų prekių ir paslaugų. Mes negalime prisiversti kąsti į maitinančio šeimininko ranką.“

Galiausiai, ką gi jis siūlo? Ne kažką. Skaityti jo knygą, burtis į būrelius ir stengtis mažiau vartoti. Gal pirmieji du dalykai ir gerai, būtų gerai ir trečias, bet jie neišgelbės. Nepasiseks taip paprastai mažiau vartoti. Pirma, taip paprastai mums ir neleis spausdami įvairiais psichologiniais poveikiais. Antra – vartojimas yra mūsų dabartinio pasaulio pagrindas, bazė, variklis ir vienintelė tikroji religija. Jei jo atsisakyt – toks pasaulis, kuris buvo kuriamas pastaruosius kelis šimtmečius, neišvengiamai žlugs. Žlugimo procese mūsų neišvengiamai laukia ne malonumai, bet atvirkščiai – vieni nemalonumai. Kiek gi iš mūsų yra pasirengę ateityje pergyventi daug nemonumų, sunkumų ir bėdų, gal net kančių?

Aišku, aš nesiimu teigti, kad jis ir taip nežlugs. Tai ką gi daryti? Tokio kaip jau susikristalizavusio recepto aš neturiu, nes jeigu turėčiau, tai dabar rašyčiau ne šį blogą ir tokias knygas, kokias dabar rašau, bet visiškai kitokią knygą. Todėl geriau kol kas pasidalinsiu labai svarbiomis vieno mokslininko įžvalgomis apie kitą sunkiai išsprendžiamą klausimą – aplinkosaugos:

“Mes, mokslininkai, nežinome kaip tai padaryti“

“Galvodavau, kad pagrindinės aplinkos problemos yra bio įvairovės praradimas, ekosistemos griūtis ir klimato pokytis.

Maniau, kad per 30 metų dėl gero mokslo mes galėtumėme tvarkytis su šiomis problemomis.

Bet aš klydau.

Pagrindinės aplinkos problemos yra savanaudiškumas, godumas ir apatija…

… ir kad su jomis tvarkytis, mums reikia dvasinės ir ir kultūrinės transformacijos

– ir mes, mokslininkai, nežinome kaip tai padaryti.“

Gus Speth

11) 2020-06-26

Čia pristatoma knyga yra puikiausias tiriamosios žurnalistikos (tik nepainioti su LRT ir 15 min. “tiriamąja žurnalistika“!) pavyzdys. Skaičiau ją su dideliu malonumu, kaip patį geriausią romaną. Turbūt ji patiks visiems, kas bent kiek domisi ir / ar supranta finansus, ne vien buhalteriją, bet ir apie finansų instrumentus, o gal ir ne tik jiems.

Amerikietis autorius ir yra pristatomas kaip finansų žurnalistas bei bendradarbiaujantis redaktorius dirbantis su Vanity Fair, turėjęs daug tiesioginio darbo didžiausiose pasaulio finansų bendrovėse patirties. Sakosi, kad įkvėpimo tapti rašytoju sėmęsis iš The Economist ir The Wall Street Journal žurnalistikos, o tai yra liberalūs labiau dešinieji leidiniai. Taip pat dirbęs ir su kairiaisiais The New York Times Magazine, britišku The Guardian bei įvairiausiai kitais įvairių pakraipų leidiniais. Kelis kartus kritikavęs D. Trumpo administraciją, o pats susilaukęs kritikos iš skirtingų pusių.

Šioje knygoje pasakojama ir nagrinėjama apie valstybių bankrotus arba sunkią ekonominę krizę 2008-2011 m. Islandijoje, Graikijoje, Airijoje, Vokietijoje ir JAV, taigi, ne vien Europoje:

Michael Lewis “Bumerangas. „Kietas“ Europos nusileidimas“, Eugrimas 2013 (2011)

Aš labiausiai atkreipiau dėmesį į Kubiliaus numylėtos Airijos visiško žlugimo atvejį, nes pagrindinė to ten priežastis – “chebrytė“ gerokai užsižaidė su statybomis.

Tačiau visi atvejai pamokantys, visi individualūs, bet turintys kai ką bendro. Šį kartą man norėjosi pacituoti tiek daug, kad teko palaužyt galvą kaip tų citatų perpus sumažinti, bet vis vien pacituosiu daug.

Islandija, pirmąja citata grįžtame į 2003 m., kuriais pabaigėme pereitame bloge:

“Jie šioje atokioje saloje išgyveno 1 100 metų neturėdami reikalų su tokiais dalykais, kaip akcijų pirkimas už pinigus, gautus jas užstačius, agresyvūs kitų kompanijų perėmimai, prekyba išvestinėmis finansinėmis priemonėmis ir netgi nedidelės finansinės apgavystės. Kai 2003 m. islandai susėdo už vieno stalo su Goldman Sachs ir Morgan Stanley bankų atstovais, turėjo tik patį bendriausią supratimą, kuo investiciniai bankai užsiima ir kaip jie elgiasi. Didžiąją dalį žinių apie tai sudarė jaunų islandų patirtis, įgyta įvairiose Amerikos verslo mokyklose. Todėl tai, ką jie darė su pinigais, greičiausiai ne mažiau kaip apie pačius islandus pasako ir apie pačius amerikiečius, kokie jie buvo maždaug apie 2003 m. Pavyzdžiui, jie iš karto suprato, kad finansai turi mažai ką bendro su produktyviomis įmonėmis, kad tai tik prekiavimas tarpusavyje popieriaus lapeliais. O kai skolino pinigus, tai šitaip ne skatino gamybą, o tik kaip kokie nekilnojamojo turto bankininkai finansavo draugus ir šeimos narius, kad šie galėtų įsigyti ir turėti įvairiausių daiktų: kooperatinius butus Beverli Hilse, britų futbolo komandas ir universalines parduotuves, Danijos oro linijas ir žiniasklaidos kompanijas, Norvegijos bankus, Indijos jėgaines.“

“Žvelgiant į praeitį, kyla keletas akivaizdžių klausimų, kuriuos kiekvienas islandas per pastaruosius penkerius metus galėjo sau užduoti. Pavyzdžiui, kodėl gi Islandija turėjo tariamai tapti tokia svarbi viso pasaulio finansų sistemai? Arba kodėl didžiosioms šalims, kurios ir sukūrė moderniąją bankininkystės sistemą, staiga prisireikė Islandijos bankų, kaip tarpininkų tarp jų indėlininkų ir skolininkų, kodėl jie turėjo spręsti, kas gaus lėšų, o kas ne? Arba dar – jei islandai turi tokių neįtikėtinų gabumų finansams, tai kaip jie sugebėjo taip gerai juos slėpti net 1 100 metų? Juk šalyje, kur visi pažįsta vienas kitą, galima būtų laukti, kad kai tik Stefanas Alfssonas atėjo į Landsbanki banką ieškoti darbo, bent dešimt žmonių būtų šūktelėję: “Stefanai, betgi tu esi žvejys!“ Tik niekas to nepadarė. Stebėtis reikia, kad jie to nedaro iki šiol. “Jei grįžčiau į bankininkystės sritį, – jau visai rimtu veidu sakė šis menkių žvejys, – tapčiau privačiu bankininku.“

“Kai prisiskolinate daug pinigų netikram klestėjimui sukurti, tai į dabartį įtraukiate ateitį. Ta ateitis nėra tikra, tik groteskiška silikoninė jos imitacija. Pirkimas už skolintus pinigus leidžia jums tik akies krašteliu pamatyti tą klestėjimą, kurio nesate nusipelnę. Tos ateities, kurią islandų vyrai trumpam buvo įtraukę, būdingas bruožas buvo jos stulbinantis panašumas į tą praeitį, kurią taip šlovina. Galėčiau lažintis, kad dabar, kai jie pamatė savo netikrą ateitį, islandų moterys galės kur kas daugiau pasakyti apie tikrąją ateitį.“

Graikija, irgi daug kuo primenanti Lietuvą, kur mokėti mokesčius – ne mada, visi nepasitiki visais, graikui kitas graikas – labai nemalonus tipas, bet visi vaidina labai kolektyvinę visuomenę:

“Beveik nesvarbu, kur ta riba, skirianti švaistymą, neūkiškumą nuo paprasčiausios vagystės. Juk viena maskuoja kitą ir leidžia jam klestėti. Pavyzdžiui, tiesiog daroma prielaida, kad kiekvienas valdžios organų darbuotojas ima kyšius. Žmonės, besigydantys valstybinėse ligoninėse, mano, jog reikia duoti kyšius gydytojams, kad šie iš tikrųjų jais rūpintųsi. Ministrai, visą gyvenimą dirbę valdišką darbą, išėję į pensiją gali leisti sau įsigyti ne vieną milijoną dolerių kainuojančius namus ir porą ar trejetą užmiesčio namų ar vilų.

Gana keista, kad finansininkai Graikijoje beveik nenusipelno priekaištų. Jie kaip buvo, taip ir liko mieguistais senamadiškais bankininkais. Faktiškai vieninteliai iš šios profesijos atstovų Europoje neįsigijo JAV antrarūšių būsto paskolų obligacijų, neprisipirko turtų už skolintus pinigus, neišmokėjo patys sau didelių pinigų sumų. Didžiausia bankų problema yra ta, kad jie paskolino šalies vyriausybei apie 30 milijardų dolerių, kurie iš jos pačios buvo išvogti ar iššvaistyti. Graikijoje ne bankai paskandino valstybę, o valstybė bankus.“

“Jis neabejojo, jog aš žinau, kad Graikijoje mokesčius moka tik tie, kurie negali to išvengti – tie korporacijų darbuotojai, kuriems mokesčiai išskaitomi išrašant jiems atlyginimų čekius. O visi laisvų profesijų ir besiverčiantys privačia praktika darbuotojai nuo gydytojų iki spaudos kioskų, pardavinėjančių ir International Herald Tribune laikraštį, savininkų, apgaudinėja valstybę (beje, tai viena iš svarbių priežasčių, kodėl Graikijoje didžiausias tokių darbuotojų procentas). “Tai tapo mūsų kultūros bruožu, – sakė Pirmasis mokesčių inspektorius. – Graikai niekada nesimokė mokėti savo mokesčius. Ir niekada nemokėjo, nes dar nė vienas už tai nebuvo nubaustas. Nė vienas niekada. Tai laikoma tik etiketo pažeidimu, maždaug tokiu kaip tada, kai vyras neatidaro durų moteriai.“

“Graikijos valstybė buvo ne tik sugedusi, korumpuota, bet ir kenkianti kitiems. Pamatę, kaip ji veikia, galėdavote suprasti tą reiškinį, kuris kitokiu atveju atrodytų nesuprantamas: kaip sunku graikams pasakyti ką nors malonaus vienam apie kitą. Kaip individai, tie žmonės tiesiog nuostabūs: linksmi, šilti, sumanūs, išradingi, smagūs kompanijoje. Ėmiau iš jų pora dešimčių interviu ir po kiekvieno sakydavau sau: “Kokie puikūs žmonės!“ Tačiau jie nėra tokios nuomonės vieni apie kitus. Sunkiausia Graikijoje yra pasiekti, kad graikas pagirtų kitą graiką šiam už nugaros. Į bet kokią sėkmę žiūrima įtartinai. Jie yra įsitikinę, kad visi vengia mokesčių, papirkinėja politikus ar patys ima kyšius, melagingai nurodo savo turimo turto vertę. Ir tas visuotinis vieno netikėjimas kitu yra tendencija, pagrindžianti pati save. Melavimo, apgaudinėjimo ir vogimo epidemija daro neįmanomą bet kokį pilietinį gyvenimą, o dėl to dar labiau daugėja melo, apgavysčių ir vagysčių. Nepasitikėdami vieni kitais, graikai priversti pasikliauti tik savimi ir savo šeimomis.

Nors Graikijos ekonomikos struktūra yra kolektyvinė, tačiau šalies dvasia priešinga. Joje kiekvienas žmogus rūpinasi tik savimi. Į šią sistemą investuotojai įnešė šimtus milijardų dolerių. Tas kreditų bumas leido šaliai peržengti bet kokias ribas, atvedė ją prie visiško moralinio žlugimo.“

“Tačiau ši šalis elgėsi ne kaip kolektyvas. Ji stokojo minėtų vienuolių nuojautos. Elgėsi veikiau kaip atomizuotų dalelių aibė, kurioje kiekviena yra įpratusi paisyti tik savo interesų visų gerovės sąskaita. Neabejotina, kad vyriausybė pasiryžusi bent jau pabandyti atkurti Graikijos pilietinį gyvenimą. Klausimas tik, ar kartą jį praradus įmanoma atkurti vėl?“

Mano jau minėtoji Airija, kur irgi mėgstama užsiimti statybomis. Aš dar atkreipčiau dėmesį ir į smegenų plovimo, pomėgio pakartotinai lipti ant to paties grėblio ir visuotinio fatalizmo nuotaikų motyvus:

“Airijos ir Islandijos finansinė krizė turėjo bendrų bruožų. Ją sukėlė tokie žmonės, kurie, pavyzdžiui, nepaiso savo žmonų patarimų važiuojant stabtelėti ir pasiklausti kelio. Islandijos vyrai užsienio pinigus panaudojo nekilnojamam turtui užsienyje, pavyzdžiui, trofėjų kompanijoms Britanijoje ar žemės sklypams Skandinavijoje įsigyti, o Airijos vyrai užsienio pinigais stengėsi užkariauti savo šalį. Palikti vieni tamsiame kambaryje su krūva pinigų jie nusprendė, kad labiausiai norėtų nusipirkti Airiją vienas iš kito.“

“Tačiau kai atvykau į Airiją, jos politika atrodė tokia pati, kaip ir anksčiau. Islandijoje palanki verslui konservatorių partija buvo greitai nušalinta nuo valdžios, moterys visus tuos šauniuosius vyrus išspyrė ir iš bankų bei valdžios įstaigų. Graikijoje korumpuota, palanki verslui ir graikų individualizmą palaikanti konservatorių partija irgi buvo nuvaryta nuo valdžios lovio, ir ten naujoji vyriausybė stengėsi sukurti kolektyvinio tikslo pojūtį ar bent jau įtikinti šalies piliečius nevengti mokesčių. (Naujasis Graikijos ministras pirmininkas yra ne tik garbingas žmogus, bet ir nelabai graikas.) Airijoje pirmoje iš Europos šalių žlugo visa bankų sistema, tačiau jos verslui palanki konservatorių partija Fianna Fail išliko valdžioje iki 2011 m. vasario. Šalyje nebuvo nei amerikietiškojo Arbatėlės judėjimo (Tea Party Movement), nei Glenno Becko, nei bet kokių rimtesnių protestų.“

“Apie šią katastrofą sužinojau visai atsitiktinai, – tvirtino jis, – nes Airijos ekonomika niekada nesidomėjau. Ji juk maža ir nuobodi.“ Kelly’is pastebėjo, kad namų kainos kilo pašėlusiu greičiu, o jauni žmonės, kuriems jis dar neseniai dėstė ekonomiką, bando aiškinti, kodėl tas bumas Airijos ekonomikoje nekelia jiems nerimo. Tai privertė profesorių sunerimti. “Apie 2006 m. vidurį visi tie buvę mūsų studentai, dabar dirbantys bankuose, pradėjo rodytis per televiziją! – pasakojo jis. – Dabar jie jau buvo bankų ekonomistai, šaunūs vyrai ir t. t. Ir visi kaip susitarę kartojo tą patį, kad jų laukia švelnus nusileidimas.“

“Airijos nekilnojamojo turto burbulas skyrėsi nuo amerikietiškojo keliais aspektais. Visų pirma, jis iš pat pradžių nebuvo maskuojamas. Jam perprasti nereikėjo sudėtingų finansinių procedūrų, nesuprantamų paprastiems mirtingiesiems. Tas burbulas taip pat nebuvo toks ciniškas. Tik nedaugelis Airijos finansininkų ar prekiautojų nekilnojamuoju turtu nesužlugdė savo ateities. Amerikoje bankai žlugo, bet stambūs veikėjai juose vis tiek praturtėjo. Airijoje tokie žmonės patyrė krachą kartu su bankais.“

“Kelias valandas toji Merrill Lynch ataskaita buvo skaitomiausias dalykas Londono finansų rinkose, kol Merrill Lynch jos neatšaukė. Mat ši kompanija buvo svarbiausia Anglo Irish banko obligacijų garantuotoja ir AIB banko maklerė. Ji uždirbdavo labai daug pinigų iš Airijos bankininkystės augimo. Kai tik Ingramas savo ataskaitą paskelbė internete, tie bankai paskambino Merrill Lynch kompanijos bankininkams ir pagrasino, kad nutrauks su ja verslo santykius.“

“Merrill Lynch investiciniai bankininkai tam tikru mastu negalėjo nežinoti, kad neapgalvotoje, neatsargioje rinkoje Airijos bankai to neatsargumo dar pridėjo ir nuo savęs. Tačiau savo šešių puslapių memorandume Brianui Lenihanui (už kurį Airijos mokesčių mokėtojai sumokėjo Merrill Lynch kompanijai septynis milijonus eurų) jie apie jokius įtarimus, kurių galėjo turėti, net neužsiminė. “Visi Airijos bankai yra pelningi ir gerai kapitalizuoti“, – rašė šios kompanijos patarėjai ir piršo mintį, kad tų bankų problemos atsirado ne dėl prisiimtų blogų paskolų, o dėl panikos rinkoje.“

“Tai kai ką primena. Kai JAV finansų ministras Hankas Paulsonas suprato, jog leidimas Lehmans Brothers bankui bankrutuoti laikomas ne drąsiu ir principingu poelgiu, o katastrofa, tai ir jis pareiškė, jog padarė tai, ką padarė, tik dėl to, kad įstatymai nesuteikė kito pasirinkimo. Krizės įkarštyje Paulsonas nepaminėjo to įstatymo, kaip Lenihanas nepaminėjo, koks gi įstatymas vertė sumokėti privatiems bankų skolintojams. Tai jis padarė tik praėjus daug laiko nuo šios operacijos. Abiem atvejais vadovautasi įstatymo raide, taigi siaurąja prasme elgtąsi teisingai, o plačiąja – neteisingai. Airijos vyriausybė niekada nestokojo galių nuostolius užkrauti ant stambiųjų obligacijų turėtojų pečių, jei tik ji būtų panorėjusi tai padaryti. “Žmonės tiesiog pamiršo, kad vyriausybė turi tam tikrų galių, – sakė Morganas Kelly’is. – Galima imti žmones į kariuomenę, galima siųsti juos į tikrą mirtį. Galima pakeisti įstatymą.“

“Kokį kelią šalys pasirinko, kai galėjo lengvai prieiti prie didelių pinigų, daug pasako apie jas: apie troškimus, jų apribojimus, slaptą savęs suvokimą. Ne mažiau gerai jas apibūdina ir tai, kaip reagavo, kai pinigai buvo atimti. Graikijoje pinigus skolinosi valstybė, ir jos skolos yra Graikijos žmonių skolos, tik jie to nenori pripažinti. Graikai jau buvo išėję į gatves, smurtavo ir kaip mat surado žmonių, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl savo problemų: tai vienuoliai, turkai, užsienio bankininkai. Graikų anarchistai paštu siuntė sprogmenis Vokietijos politikams ir apmėtė Molotovo kokteiliais savo pačių policiją. Airijoje pinigus pasiskolino keli bankai, tačiau atrodo, kad žmonės ne tik yra pasirengę juos grąžinti, bet ir tai daro per daug nedejuodami. Prisiminkime 2008 m. rudenį. Po to, kai vyriausybė pagrasino atlikti medicininės priežiūros reikalingumo peržiūrėjimą, seni žmonės surengė protesto eiseną Dublino gatvėmis. Praėjus kelioms dienoms po mano atvykimo tuo pavyzdžiu pasekė ir moksleiviai, bet jų protestas buvo ne tiek viešo pasipiktinimo proveržis, kiek spektaklis, o gal tiesiog dingstis praleisti pamokas. (“BAIKITE TOKIUS DALYKUS!“ – skelbė vienas iš jų šūkių.) Sustabdžiau porą moksleivių, grįžtančių iš tokio renginio, ir paklausiau, kam jie savo veidus išsidažė geltonais ruožais. Jiedu sumišę susižvalgė. “Nežinau!“ – pagaliau atsakė vienas ir ėmė juoktis.“

Vokietija, labai svarbi mums šalis, nes jos sprendimai didžia dalimi lemia Europos Sąjungos ateitį:

“Kadangi vokiečiai buvo ne tik didžiausi įvairių veltėdžiaujančių Europos šalių kreditoriai, bet ir vienintelė rimta viltis gauti lėšų ir ateityje, tai jiems atiteko teisė vaidinti moralinio arbitro vaidmenį ir nuspręsti, kokį finansinį elgesį toleruoti galima, o kokio ne. Vienas aukštas Vokietijos federalinio banko pareigūnas man aiškino taip: “Jei mes pasakysime “ne“, tai ir reikš “ne“. Be Vokietijos nieko nebus. Tik čia galima tikėtis nuostolių kompensavimo.“ Vos prieš metus šios šalies veikėjai pavadino graikus apgavikais, o vokiečių žurnaluose sumirgėjo tokios antraštės: “Ei jūs, bankrutavę graikai, kodėl neparduodate savo salų?“ Paprasti graikai tai suprato kaip siaubingą įžeidimą.“

“Tuo didžiųjų pagundų metu Vokietija tapo tarsi Islandijos, Airijos, Graikijos ir net JAV atvaizdu. Kitos šalys švaistė užsienio pinigus įvairaus pavidalo beprotybėms tenkinti, o vokiečiai per savo bankininkus naudojo savo pinigus tam, kad sudarytų sąlygas kitų šalių žmonėms elgtis neprotingai.“

“Mano minėto finansų ministro pavaduotojo kabinete užrašas ant sienos primena jam, kad būtina suprasti kitų žmonių požiūrius. Dabar aišku, kam to reikia. Kiti elgiasi ne taip, kaip vokiečiai – kiti meluoja. Šiame finansų pasaulyje, kur viešpatauja apgaulė, vokiečiai yra tarsi čiabuviai apsaugotoje saloje, kur jie nepaskiepyti nuo svetimšalių atnešamo viruso. Tie patys įgimti polinkiai, instinktai, kurie skatino juos tikėti Volstryto obligacijų prekiautojais, paskatino tikėti ir prancūzais, kai šie žadėjo, kad nereikės niekam teikti finansinės pagalbos, ir graikais, kai šie dievagojosi, kad jų biudžetas gerai subalansuotas. Tai vienas paaiškinimo variantas. O kitas paaiškinimas, kodėl vokiečiai taip lengvai patikėjo, yra toks, kad nepakankamai įvertino, kiek galėtų kainuoti galima klaida, nes būta ir tam tikros naudos. Vokiečiams euras yra ne vien tik valiuta, bet ir priemonė nusiplauti praeities nuodėmes, dar vienas Holokausto memorialas. Viešosios nuomonės tyrimų duomenimis, šios šalies atstovai gali būti nusistatę prieš graikus, bet yra giliau paslėptų jėgų, veikiančių pastarųjų naudai.“

Ir galiausiai JAV, šalis, kuri visada mane domina:

“Klestėti daugiau šansų turi kompanijos, esančios stipresnėse valstijose, o žmonės eis ten, kur yra daugiau darbo vietų. Taigi galiausiai jie eis paskui kompanijas.“ Moters nuomone, šalis vis didesniu mastu galėtų skirstytis į finansinio saugumo ir finansinės krizės zonas. Ir kuo aiškiau žmonės supras, kokiai zonai tas ar kitas regionas priklauso, tuo labiau didės trintis tarp jų. (“Indiana gali pradėti šaukti, kad teikia paramą Naujajam Džersiui.“) Kuo geriau žmonės suvoks, kurios vietovės turi rimtų finansinių problemų, o kurios ne, tuo labiau didės tos problemos. “Tie, kurie turi pinigų ir gali kilnotis iš vietos į vietą, – rašė Whitney ataskaitoje savo Volstrito klientams, – taip ir padarys, o kurie jų neturi ir kilnotis negali, to ir nedarys. Jie galų gale dar labiau pasikliaus valstija ir vietinių valdžios organų pagalba. Praktiškai tai tampa paprastų žmonių tragedija.“

<…>

– Tai kuri gi valstija labiausiai bauginanti? – paklausiau jos.

Atsakyti jai pakako poros sekundžių:

– Kalifornija.“

“Politikai išrenkami tam, kad kažką padarytų, bet sistema tada neleidžia dirbti norima kryptimi, ir dėl to žmonių pasipiktinimas jais dar labiau padidėja. Markas Paulis tai vadina “užburtu negerbimo ciklu“. Kalifornijos valstijos vyriausybė buvo išrinkta daugiausia tam, kad maksimaliai padidintų tikimybę, jog balsuotojai ir toliau negerbs žmonių, kuriuos patys išsirinko.

Tačiau jis pridūrė, jog pažvelgus giliau ta sistema faktiškai labai gerai duoda Kalifornijos gyventojams tai, ko jie nori. “Visos gyventojų apklausos rodo, sakė Paulis, – kad žmonės nori paslaugų, tik nenori už jas mokėti. Kaip tik tai jie dabar ir turi.“ Negerbdami savo valdžios, Kalifornijos gyventojai perėmė jos svarbiausią bruožą – poreikį skolintis.“

“Kalifornijoje žmonių santykiai su pinigais yra tokie, kad galima kaip pavyzdį paimti beveik bet kurį šios valstijos miestą ir pamatyti krizę. San Chosė pajamos vienam gyventojui yra didžiausios iš visų JAV miestų, išskyrus Niujorką. Tarp Kalifornijos miestų, turinčių daugiau kaip 250 000 gyventojų, jo kredito reitingas didžiausias. San Chosė yra vienas iš vos kelių Amerikos miestų, kuriam Moody’s ir Standard & Poor’s reitingų agentūros suteikė aukščiausią (AAA) reitingą. Tačiau tik dėl to, kad jo obligacijų turėtojai turi teisę priversti miestą apmokestinti nekilnojamojo turto savininkus, siekdami apmokėti obligacijas. O pats miestas yra šalia bankroto ribos.“

“Mūsų policijos pareigūnai ir ugniagesiai išėję į pensiją gaus daugiau, nei gaudavo dirbdami, – teigė Reedas. – Šie žmonės naudodavo argumentą, kad privalome jiems mokėti tokius pinigus, nes kitaip negalės leisti sau gyventi mieste. Tačiau kuo daugiau mokame, tuo labiau mažėja tikimybė, kad jie gyvens mieste, nes gali leisti sau išvykti kitur. Tai pribloškia. Kada mes atsisakėme principo duoti žmonėms atostogas ligos atveju ir leidome jas kaupti, kad vėliau, baigę darbo karjerą, jie atsiimtų šimtus tūkstančių dolerių grynais? Tai klaida. Ne finansinė, o požiūrio į viešąsias paslaugas, visuomenės aptarnavimą.“

“- Manau, kad tapome masinių iliuzijų aukomis, – sakė Chuckas.

Ne visai supratau, ką tai reiškia, ir pasakiau jam apie tai.

– Mes visi norime būti turtingi, – aiškino mano pašnekovas. – Visi norime gyventi amžinai. Visos valstijos pajėgos yra pasirengusios išlaikyti status quo, išlaikyti iliuziją. Ir štai kaip tik čia ir įvyksta susidūrimas su realybe.“

Atskirai išskiriu du fragmentus.

Pirmasis yra mums labai svarbus ir einamuoju metu, nes kalba apie eurą, kuris yra mūsų valiuta:

“Todėl turi įvykti vienas iš dviejų dalykų. Pirmasis – Vokietija turi pritarti Europos fiskalinei integracijai. Tada šios šalies ir Graikijos tarpusavio santykiai būtų tokie, kaip pavyzdžiui, Indianos ir Misisipės valstijų, vokiečių mokesčių mokėtojų pinigai patektų į bendrą katilą ir būtų naudojami ir graikų gyvenimo stiliui apmokėti. Antrasis – graikai (o greičiausiai ilgainiui ir visi ne vokiečiai) turi įgyvendinti struktūrinę reformą. Šis eufemizmas reiškia, kad jie kažkokiu stebuklingu būdu turi radikaliai pasikeisti, tapti žmonėmis, dirbančiais taip efektyviai ir produktyviai, kaip vokiečiai. Pirmasis sprendimo būdas būtų malonus graikams, bet skausmingas vokiečiams, o antrasis – malonus vokiečiams, bet skausmingas, gal net savižudiškas, graikams.

Vienintelis ekonomiškai tikėtinas scenarijus yra toks, kad vokiečiai, gal šiek tiek padedami ir kitų dar mokių Europos šalių gyventojų, kurių skaičius sparčiai mažėja, sugers tas skolas, dirbs dar intensyviau ir sumokės už visus kitus. Tačiau tai, kas tikėtina ekonomiškai, nepriimtina politiškai. Visi vokiečiai apie eurą gerai žino bent jau tą, kad prieš tai, kai sutiko į jį iškeisti savo markę, vadovai labai aiškiai pažadėjo, kad iš jų niekada nebus reikalaujama gelbėti kitas šalis. Europos centrinis bankas įkurtas tokiam principui įgyvendinti, bet jis buvo pažeistas 2010 m. Piliečiai kiekvieną dieną vis stipriau protestavo prieš šį pažeidimą – taip stipriai, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel, garsėjanti gebėjimu jausti žmonių nuotaikas, net nebandė viešai įtikinėti savo tautiečių, kad jiems galėtų būti naudinga padėti graikams.

Štai kodėl Europos piniginės problemos yra ne tik sudėtingos, bet ir sunkiai sprendžiamos. Štai kodėl graikai paštu siuntė bombas kanclerei Merkel, o chuliganai Berlyne akmenimis daužė Graikijos konsulato langus. Štai kodėl Europos šalių vadovai nieko nedarė, o tik atidėliojo neišvengiamą atsiskaitymo terminą, kas kelis mėnesius sukrapštydavo kažkiek grynųjų pinigų vis didėjančioms Graikijos, Airijos ir Portugalijos biudžetų skylėms užlopyti ir meldė Dievo, kad neatsivertų dar didesnės ir baisesnės skylės Ispanijos, Italijos ir net Prancūzijos biudžetuose.“

Tiesa, šiuo metu Vokietija kaip tik pakeitė plokštelę ir jau entuziastingai siūlosi išdalinti dideles sumas kaip Europos Sąjungos ekonominės pagalbos koronaviruso padariniams likviduoti paketą. Realiai tai daug labiau panašu ne į tikrą ekonominę pagalbą, bet į stambaus masto politinį kyšį. Akivaizdu, kad Briuselyje priimti sprendimai (visai ne slapti) dėl abejų ką tik pateiktoje citatoje aprašytų dalykų įgyvendinimo, ir tai galima stebėti ir Lietuvoje. Pagal pirmąjį, Lietuvos santykiai nebe su Vokietija, o su Briuseliu būtų tokie, kokie anksčiau buvo LTSR santykiai su Maskva, tik valdytų Briuselio biurokratai, o šiems didžiausią įtaką, tikėtina, darys Vokietija ir Prancūzija. Apie tai labai daug pastaruoju metu kalba mūsų konservatoriai ir jiems prijaučiantieji. Pagal antrąjį mes turėtumėme būti perdaryti ne į vokiečius, bet į kažkokius “naujuosius europiečius“, kurie nieko bendro neturi su tuo, ką įprastai europiečiais mes vadiname dabar ir yra daug labiau panašūs į naujuosius komunistus. Apie tai daugiausiai kalba Laisvės partija kaip ir tie patys jų draugai konservatoriai, taip pat socialdemokratai ir likusieji įvairūs liberalai, praktiškai beveik visos partijos, šiuo metu esančios Seime ar Europarlamente.

Antrasis fragmentas, mano nuomone, yra geriausiai apibendrinantis tai, ką norėjau pasakyti:

“Turtingiausia iš visų, kokias tik pasaulis kada nors matė, visuomenė taip praturtėjo sugalvodama vis geresnių būdų, kaip duoti žmonėms tai, ko jie nori. Kai daugelis kokių nors norų žaibiškai patenkinami, tai smegenys paveikiamos panašiai, kaip ir tuo atveju, kai dešinė ranka nupjauna kairę. Kuo daugiau žmogus naudojasi tuo “driežiniu“ smegenų branduoliu, tuo labiau jis ima dominuoti. “Mes darome štai ką: iki minimumo sumažiname naudojimąsi ta smegenų dalimi, kurios driežai neturi, – aiškino Whybrowas. – Sukūrėme fiziologinį funkcionavimo sutrikimą. Praradome savireguliacijos gebėjimą visuose visuomenės lygmenyse. Tie penki milijonai dolerių, kuriuos Goldman Sachs sumokės jums už tai, kad padarysite, ko jie paprašys, yra iš esmės tas pats šokoladinis pyragaitis, tik aukštesnio lygmens.“

Visus tuos finansinius burbulus ir tokį didelį atskirų žmonių ir visuomenės prasiskolinimą Peteris laiko tiesiog gyvenimo vadovaujantis driežo smegenimis padariniais. Spalvotą amerikiečių asmeninio prasiskolinimo žemėlapį uždėję ant Ligų kontrolės centro sudaryto spalvoto žemėlapio, vaizduojančio fantastišką nutukusių žmonių skaičiaus padidėjimą JAV nuo 1985 m., pamatysime, kad jie iš esmės sutampa. Prekiavimo individualiais akcijų portfeliais bumas, legalizuoto lošimo verslo plitimas, priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio didėjimas – viskas kuo puikiausiai dera. Kur tik bepažvelgsi, visur amerikiečiai savo ilgalaikius interesus išmaino į trumpalaikę naudą.

Bet kas gi atsitinka, kai visuomenė praranda savireguliacijos gebėjimą ir ilgalaikius interesus išmaino į trumpalaikę naudą? Kuo tai baigiasi? “Pajėgtume reguliuoti save, jei tik galvotumėme apie tai, – teigė Whybrowas. – Tik nepanašu, kad mes ketintume tai daryti.“ Be šios mažai tikėtinos galimybės Peteris įžvelgė dvi galimas pasekmes. Pirmąją jis iliustravo tikra istorija, kurią būtų galima pavadinti parabole apie fazaną. < toliau seka istoriją apie fazaną, kuris liko puikiame sode vienas ir galėjo lesti, kiek tik nori > Netrukus paukštis visai nutuko. Jis galėjo ir toliau lesti kiek širdis geidžia, bet skraidyti nebesugebėjo. Ir štai vieną dieną fazano nebeliko – jis tapo lapės auka.

Kita galima pasekmė buvo truputį viltingesnė – pasiekti dugną. Reikėjo suvokti, kas atsitiko su mumis, nes kito pasirinkimo tiesiog neliko. “Jei atsisakome patys reguliuoti save, tada mus reguliuoja tik aplinka ir jos daroma skriauda“, – sakė Peteris. Kitaip tariant, kad įvyktų kokia nors prasminga permaina, reikia, kad iš aplinkos patirtumėme reikiamą skausmo dozę.“

Paskutinė šios citatos pastraipa geriausiai ir apibūdina mano knygos “Pasirengus gimti“ pavadinimą.

20) 2020-08-31

“Pasirengus gimti“ veiksmas daugiausiai vyksta informacinių technologijų įtakojamoje aplinkoje. Visai kaip ir šiuolaikiniame pasaulyje, tik dar labiau – kone visus sprendimus priiminėja ir juos įgyvendina dirbtinis intelektas, su kuriuo daugiausiai ir bendrauja žmonės. Tarpusavio bendravimas daugiausiai vyksta virtualiame socialiniame tinkle. Taigi, pats laikas panagrinėti ir šias temas – intelekto, informacijos bei socialinio tinklo. Bei neišvengiamai apie manipuliacijas informacija, nes tai irgi yra viena pagrindinių knygos temų.

Pradėsiu nuo pagrindinių prielaidų. 19) 2020-08-21 blogą pabaigiau mintimi, kad mūsų elgesys ir įvairios socialinės aplinkybės priklauso nuo mūsų požiūrio. Galimus požiūrius (pasaulėžiūras) suskirsčiau į principinius du – tradicinį ir modernųjį. Aišku, galimos ir įvairios kitokios jų interpretacijos bei visokie tarpiniai variantai, tačiau mano požiūris į šiuos požiūrius yra toks – vakarietiškoje civilizacijoje dominuoja šie du principai. Pirmasis remiasi antikos filosofija ir krikščionių religija, antrasis – įvairiomis naujesnėmis filosofijos bei tos pačios religijos kryptimis pradedant dar nuo Renesanso laiku, lūžiniu tašku turbūt reikėtų laikyti John Locke filosofiją. Kokie jie:

1) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus yra racionali būtybė.

Modernus – Žmogus yra aklas aistrų ir troškimų įrankis. Protas suprantamas tik kaip instrumentinis intelektas, kurio galingiausia raiškos forma – mokslas. Realybės principas keičiamas malonumų principu.

2) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus gali kelti moralinius tikslus.

Modernus – Žmogus neturi sielos, yra tiesiog kūnas. Klausimas kam jis gyvena – nebeaktualus. Blogio ir gėrio kriterijai nebegalioja. Juos turi nustatyti valdžia.

3) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus yra socialinė būtybė.

Modernus – Žmogus yra individas. Visiškai skirtingas laisvės supratimas – ji nebesiejama su pareigos vykdymu. Individo sąžinę irgi formuoja valdžia.

Tikiuosi dar ne kartą grįžti prie šių prielaidų nagrinėjant šio blogo pradžioje nurodytas temas. O dabar apie žmogaus protą ir jo apgaules:

“Apgaulė yra svarbi žmogiškojo gyvenimo koncepcija, nes didelė dalis žmogiško mąstymo apgaudinėja save apgaudinėdamas kitus. Žmogaus protas neturi prigimtinio orientyro į tiesą ir jis iš prigimties nemyli tiesos. Žmogaus protas myli save patį, tai, kas jam tarnauja, tai, kas jam meilikauja, kas suteikia jam tai, ko jis nori bei tai, kas parbloškia ir sunaikina bet ką, kas jam “grasina“.

“Atidžiau žvelgdami į žmonių sprendimus ir žmonių elgesį lengvai pastebėsime, kad žmogaus gyvenime yra svarbus ne tas, kuris yra teisus, bet tas, kuris yra laimintis. Turintys galią per turtus, nuosavybę ir ginklus sprendžia kurios tiesos bus trimituojamos po pasaulį, o kurios bus išjuokiamos, užtildomos ir nuslopinamos. Pasaulio žiniasklaida generuoja nesibaigiantį žinučių perteklių, kuris nuolatos aukoja tiesą jos “pateikimui palankioje šviesoje“ (ang. “spin“, viena iš propagandos rūšių). Pažvelgę į tai, kas glūdi po to paviršiumi, rasime pasaulį, kuriame žodis “komunikacija“ ir žodis “manipuliacija“ susilieja į beveik visiškus sinonimus.“

Taip prasideda Kritinio mąstymo fondo (The foundation for critical thinking) knyga:

Richard Paul, Linda Elder “The Thinker’s Guide to Fallacies: The Art of Mental Trickery and Manipulation“ (Mąstytojo apgavysčių vadovas – proto gudrybių ir manipuliacijos menas)

Atsidarę nuorodą, galite atsisiųsti šios knygos ištrauką. Kitą legalią knygos ištrauką galite atsisiųsti iš čia. Tai puiki parankinė knyga bet kuriam politikui ar žurnalistui, mat joje pristatomi net 44 negarbingi būdai kaip laimėti ginčą. Manau, kad šiuos būdus bei apskritai apgavysčių mechanizmus vertėtų suprasti ir paprastam piliečiui, šiuos ginčus stebinčiam, todėl rekomenduoju. Na o aš pateiksiu dar kelias ištraukas iš šios knygos:

“Tiesa ir apgaulė žmogaus prote

Žmogaus protas yra nuostabus struktūrų ir sistemų rinkinys. Jis yra sąmonės ir veiksmo centras. Jis suformuoja unikalią tapatybę. Jis sukuria pasaulio vaizdą. Iš jo sąveikų su pasauliu kyla turtinga patirtis. Jis mąsto. Jis jaučia. Jis nori. Jis suvokia tiesas ir nuslopina klaidas. Jis pasiekia įžvalgų ir išgalvoja išankstinius nusistatymus. Tiek naudingos tiesos, tiek žalingos klaidingos nuomonės yra jo sumišę produktai. Jis lygiai taip pat lengvai gali patikėti tuo, kas yra klaidinga, kaip ir tuo, kas yra teisinga.

Jis gali matyti grožį teisingame elgesyje ir pateisinti tai, kas yra skandalingai neetiška. Jis gali mylėti ir nekęsti. Jis gali būti kilnus ir žiaurus. Jis gali daryti pažangą žiniose arba suklydimuose. Jis gali būti intelektualiai nuolankus arba intelektualiai arogantiškas. Jis gali būti empatiškas arba siauraprotis. Jis gali būti atviras arba uždaras. Jis gali pasiekti nuolatinę besiplečiančio pažinimo arba bukinančią siaurėjančio neišmanymo būklę. Jis ir peržengia mažesnius gebėjimus turinčių sutvėrimų ribą, ir žeidžia jų nekaltybę bei kilnumą savąja saviapgaule bei žiaurumu.

Kaip žmonės savo pačių protuose geba sukurti tokią nepastovią racionalaus ir iracionalaus samplaiką? Atsakymas yra saviapgaulė. Faktiškai, turbūt pats tiksliausias ir naudingiausias žmogiškos būtybės apibrėžimas būtų “save apgaunantis gyvūnas“. Apgaulė, dvilypumas, išsisukinėjimas, iliuziškumas ir veidmainiškumas yra pamatiniai žmogiškos prigimties vaisiai jos “natūralioje“, neišauklėtoje būklėje. Vietoj to, kad šias tendencijas sumažinti, dauguma mokslinimo ir socialinių įtakų peradresuoja jas, paversdamos jas daug sudėtingesnėmis, klastingesnėmis ir paslėptomis.

Tam, kad dar pagilintų šią problemą, žmonės yra instinktyviai ne vien saviapgaulūs, jie dar yra ir iš prigimties sociocentriški. Kiekviena kultūra ir visuomenė laiko save ypatinga ir teisinga visuose savo baziniuose įsitikinimuose ir praktikose, visose savo vertybėse ir tabu. Savavališkas jos liaudies papročių pobūdis yra žinomas jos antropologams (jei tokių ji turi), bet ne pačiai neįveikiamai daugumai.“

“Dauguma žmonių giliai tiki, bet to nesuvokia, sekančiomis prielaidomis:

1) TAI YRA TIESA, JEI AŠ JA TIKIU.

2) TAI YRA TIESA, JEI MES JA TIKIME.

3) TAI YRA TIESA, JEI AŠ NORIU JA TIKĖTI.

4) TAI YRA TIESA, JEI TAI TARNAUJA MANO SUINTERESUOTUMUI JA TIKĖTI.

Žmogaus protas yra dažnai trumparegis, nelankstus ir ir prisitaikėliškas, tuo pačiu metu būdamas labai įgudęs saviapgaulėje ir pasiteisinimuose. Iš prigimties žmonės yra labai egocentriški, labai sociocentriški ir nepelnytai savimi susirūpinę. Jų tikslas yra ne tiesa, bet pranašumas. Savųjų įsitikinimų jie neįgijo racionalaus proceso metu. Jie yra labai atsparūs racionaliai kritikai. Aklas tikėjimas, baimė, išankstinis nusistatymas ir susirūpinimas savimi yra pirmaeiliai didžiumos žmogiško mąstymo organizatoriai. Saviapgaulė junginyje su savitvardos trūkumu apibūdina didžiumą žmogiško mąstymo. Rezultate gauname giliai pažeistą vientisumą. Jei nurodysi jų mąstymo klaidą, daugumą žmonių tuoj pat nutildysi. Bet dauguma lyg guminės timpos, kurios laikinai buvo įtemptos ir vėl paleistos, greitai vėl grįš prie to, kuo jie tikėjo pirmiau.

Štai todėl intelektualinių dorybių ugdymas yra taip lemiamai svarbus žmogaus vystymuisi. Be ilgą laiką trunkančio proto perkeitimo, ne kažką galima pasiekti, kad sukurti giliai sąžiningą mintį. Esant iššūkiui, žmogaus protas veikia vadovaudamasis savo primityviausiais intelektualiais instinktais. Tai gali būti patikrinta politikos, ekonomikos, religijos ir karo istorijoje – išties bet kurioje istorijoje, kurioje giliai prasiskverbia žmogiškojo proto veiksmas.

Vadinasi, svarbu išmokti atpažinti įprasčiausius įtikinėjimo triukus, kad mes geriau galėtumėme suprasti save ir kitus. Panaudotos kitiems, apgaulės yra intelektualiai neginčijami įtikinėjimo ir manipuliacijos triukai, panaudotos sau pačiam, jos yra saviapgaulės įrankiai.“

Rodosi čia pacituotos mintys nedvelkia optimizmu ir žmogaus išaukštinimu ir teigia, kad žmogus yra vargu bau racionali būtybė iš prigimties, taigi, gali būti lengvai manipuliuojamas. Jeigu mes esame manipuliuojami – reiškia esame kažkokių jėgų įkaitai ir nesame laisvi. Na, bet atsparumą manipuliacijoms išlavinti. Tik ar prie to prisideda mūsų moderniųjų laikų aplinka, pats pasaulis, kuriame gyvename? Vargu bau, greičiau jau atvirkščiai. Kaip rašiau blogo pradžioje, viskas priklauso nuo prielaidų. Šį kartą pacituosiu savo mėgstamą knygą “Kodėl žlunga liberalizmas“, apie kurią pasakojau dar 3) 2020-05-01 bloge:

“<…> Laisvė ilgą laiką buvo laikyta savęs valdymui būtina sąlyga, nuo tironijos sauganti tiek politinę santvarką, tiek individualią sielą. Taigi, laisvė buvo suvokiama kaip reikalaujanti disciplinos ir mokymosi savarankiškai atsispirti pagundoms bei laiduojanti socialines ir politines santvarkas, siekusias ugdyti atitinkamas savęs valdymui reikalingas dorybes. <…>

Vienas ryškiausių modernybės skiriamųjų bruožų buvo šio ilgaamžio požiūrio į politiką atmetimas. <…>

Pirmiausiai, politika turėjo pradėti kliautis tuo, “kas žema“, o ne reikalauti lygiavimosi į tai, “kas aukščiau“. Klasikinės ir krikščioniškos pastangos ugdyti dorybę buvo atmestos kaip globėjiškos ir neveiksmingos, lengvai išnaudojamos ir nepatikimos. Atsitraukimą nuo klasikinės ir krikščioniškos aspiracijos suvaldyti tironijos pagundą dorybinio ugdymo pagalba pradėjo Makiavelis, kritikavęs ikimoderniąją filosofijos tradiciją kaip tikrovės neatitinkančių ir nepatikimų prasimanymų kratinį, postringavusį apie “įsivaizduojamas respublikas ir kunigaikštystes, kurios praktikoje niekad neegzistavo ir egzistuoti negalėjo, kadangi praraja tarp to, kaip žmonės turėtų elgtis, ir to, kaip jie elgiasi iš tikrųjų, yra tokia plati, jog bet kas, valingai ignoruodamas kasdienę realybę, idant galėtų gyventi pagal vieną ar kitą idealą, labai greitai supranta, jog buvo išmokytas tik kaip sunaikinti save, o ne kaip išsaugoti.“ [Niccolo Machiavelli “Valdovas“] Vietoje tolesnio nerealistiškų ir vargiai pasiekiamų elgesio standartų (ypač saikingumo) skatinimo Makiavelis siūlė naują politinę filosofiją, grįstą aiškiai matomu žmonių elgesiu ir jo bruožais, nuo puikybės ir savanaudiškumo iki godumo ir šlovės troškimo. Jis ginčijo, kad laisvė ir politinis saugumas buvo geriau užtikrinami, privertus skirtingas santvarkos klases stoti į tarpusavio akistatą, ir ragino jas riboti viena kitą per “nuožmų konfliktą“, ginant savo interesus, o ne išdidžiai apeliuojant į “bendrąjį gėrį“ ir politinį sutarimą. Pripažinus žmogų kaip nepataisomai savanaudišką būtybę, vedamą materialinės gerovės troškimo, nesunku sugalvoti eilę būdų šias motyvacijas išnaudoti, vietoje pastangų jas pažaboti.“

Ar Makiavelis buvo pirmasis toks “manipuliacijos filosofas“? Na, šis blogas nėra akademinis leidinys, skirtas nuodugniai analizuoti visą filosofiją. Geriau jau pateiksiu viso straipsnio vertimą apie tai, kaip žiniasklaida šiais laikais manipuliuoja žmonėmis daug nefilosofuodama. Jį parašė mokslų daktaras psichoterapeutas ir jis taip ir vadinasi:

Samuel López De Victoria “Media Manipulation of the Masses: How the Media Psychologically Manipulates“ (Manipuliacija masėmis: kaip žiniasklaida manipuliuoja psichologiškai)

“Nors akademinėje aplinkoje dirbu jau daug metų ir džiaugiuosi galėdamas padėti studentams plėsti akiratį, jaučiu ir maudžiantį nerimą. Mokymo institucijos paprastai padeda studentams geriausiu atveju užsidirbti pragyvenimui, bet jos visiškai jų neišmoko, kaip reikėtų gyventi. Šie dalykai – tai sukauptos išminties sritis. Be abejo, išminties prielaida yra žinios, t. y. teisingas ir nuoseklus žinojimo, kaip tiesos, taikymas. Esu žmogaus elgsenos mokslo specialistas bei aukštosios mokyklos dėstytojas ir norėčiau, kad mokymo institucijos mokytų praktinių dalykų, pavyzdžiui, apie tai, kaip žiniasklaida, vyriausybė, religija ir net pati akademinė aplinka gali žmonių masėse formuoti doktrinas. Šiame straipsnyje dėmesį sutelksiu į žiniasklaidą ir šiek tiek į akademinės aplinkos sritį.

Labai gerai atsimenu, kai, bendraudamas su žurnalistikos studentais, atidžiai išstudijavau ir jų vadovėlius. Pastebėjau, kad buvo pabrėžiama „objektyvaus ir subalansuoto reportažo“ svarba. Tokiais atvejais visada nusijuokiu. Pats buvau studentas, taikiau „kokybinius tyrimo metodus“ ir labai gerai žinojau, kad kiekvieno žmogaus atliktas nors ir nedidelis tyrimas visada kuriame nors lygmenyje yra paženklintas tam tikro šališkumo. Žinau, kad bus tokių, kuriuos šis mano teiginys siutins, tačiau net ir kvantinės fizikos specialistai teigia mums tą patį. Žiniasklaidoje net ir geriausių ketinimų turintis žurnalistas vienokia ar kitokia forma palieka savo įspaudą perduodamoje žinioje.

Norėčiau sutelkti dėmesį į tuos būdus, kuriais žiniasklaidos priemonės gali manipuliuoti žmonių masėmis savo perduodamu idėjiniu turiniu. Galima įsivaizduoti žurnalistų reakciją: „Kaip drįstate manimi abejoti!“ Lyg jie priklausytų kokiai nors privilegijuotai dvasininkijai, tiesiogiai susijungusiai su dieviškuoju aukščiausiosios tiesos srautu.

Pasidalinsiu mintimis tiktai apie kelis daugelio žmonių mąstymą veikiančius psichologinio manipuliavimo būdus. Daugelis šį straipsnį skaitančių juos atpažins. Mano tikslas nėra pateikti detalų tų metodų sąrašą.

Kaltas tik dėl sąsajos

Tam, kad būtų viešai sužlugdyta asmens reputacija, tereikia tą žmogų atvirai arba užmaskuotai susieti su kažkuo, ką daugelis žmonių laikys nepriimtinu. Nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne, – užtenka paprasčiausiai sukelti abejonę ar tam tikrą asociaciją.

Vienas pavyzdžių, kurį prisimenu, yra garsaus laikraščio pateiktas labai gudrus iškraipymas. Laikraščio redaktorių nemėgstamas politinis lyderis buvo parodytas itin įdomiu būdu. Straipsnį ir jo nuotrauką jie strategiškai įdėjo labai arti cirko klouno nuotraukos, kuri buvo kito straipsnio dalis. Pagalvojau: „Šita taktika verta apdovanojimo!“ Tai buvo itin rafinuotas ir subtiliai veikiantis pasąmonę būdas. Svarbiausia perduodama žinia: „Šis žmogus yra klounas, taigi juokitės iš jo ir laikykite jį nepatikimu, kokiu ir laikote klouną.“

Kitas būdingas šios taktikos metodas yra susieti žmogų nors ir painia gudrybe su įstatymą pažeidusiu, įtartinu asmeniu, organizacija ar veiksmu. Jeigu tai ir netiesa, žmogaus, priimančio šią informaciją, galvoje tai paliks neaiškios abejonės šešėlį. Todėl šmeižtas yra toks veiksmingas, kai siekiama sunaikinti priešus. Žiniasklaida niekada neprisipažins tai daranti. Ji lyg koks nesuteptas ir savimeilis dievas nėra niekam atsakinga.

Tik truputis nuodų

Kitas žiniasklaidos taikomas būdas, kuriuo bandoma paveikti žmonių protus, yra panašumas į tiesą. Čia užtenka vos kelių aukso vertės žodžių. Tai reiškia, kad kažkas yra „labai panašus“ į kažką. Šiuo atveju truputis nuodų arba melo sumaišoma su tiesa. Galite suvalgyti tonas sveiko maisto. Tačiau jeigu su juo nurysite nors ir nedaug labai stiprių nuodų, tuoj pat mirsite. Jeigu nuodų kiekį padalinsite į mažesnes dozes, galėsite tą patį daryti gerokai lėčiau, ilgesnį laiką, tačiau rezultatas bus tas pats – jūsų žūtis. Tam, kad žiniasklaida sužlugdytų žmogų, jai tereikia lėtai dozuoti melą (nuodų) apie tą asmenį, įmaišant į gerus dalykus. Galiausiai ji sužlugdo savo priešą ir pasirodo scenoje kaip tie choro berniukai – švarūs ir švytintys.

Padaryti juokingą

Jau minėjau, kaip politikos lyderį sugebėjo paversti klounu. Taip pat atsimenu, kaip vieną įtakingą vadovą žiniasklaida vaizdavo kaip tuščiakalbį, idiotą ir kvailį. Teberegiu tas politines karikatūras, kuriose jis vaizduojamas kaip į beždžionę panaši būtybė. Paprastai beždžionės yra juokingos ir krečiančios išdaigas. Tikslas buvo pasiektas.

Taip pat ir nuotraukos, kuriose pateikiama neigiama žmogaus pusė, – o neigiamų dalykų turime kiekvienas, – yra naudojamos vaizduojant priešus kaip bukagalvius ir (arba) psichiškai nesveikus kvailius. Kartais galite pamatyti praktiškai taikomą šį metodą, kai leidinys sąmoningai publikuoja nuotrauką, kurioje žmogus atrodo žvairas arba labai keistai. Redaktoriai parenka nuotrauką, kurioje žmogus atrodo blogiausiai. Ir priešingai, kai į tą patį puslapį dedamos jų mėgstamų asmenų nuotraukos, paprastai tie žmonės parodomi didvyrio poza, pačia geriausia savo puse. Sutapimas? Jokiu būdu!

Sumuštinių gaminimas

Veiksminga priemonė padėti formuoti žmogaus savigarbą, kai reikia pateikti kritiką tam, kad jis pasitaisytų, yra vadinama sumuštinio metodu. Šis būdas yra nuostabus: prieš tai, kai išsakote kritiką, kuria siekiate, kad žmogus keistųsi, ir po to, kai jinai bus jau pasakyta, pateikiate kritikuojamam asmeniui teigiamus dalykus apie jį patį. Tai leidžia jam pajusti, kad jūs vis dar jį mėgstate ir gerbiate. Kritikuojamam tampa lengviau sutikti kritiką.
Kai taikote šį metodą, tačiau sukeičiate vietomis teigiamus ir neigiamus dalykus, t. y. ką nors teigiamo įdedate tarp dviejų neigiamos informacijos sluoksnių, tada šis būdas tampa gana destruktyvus. Žiniasklaida gali atrodyti objektyvi ir išlaikiusi egzaminą tai darydama, tačiau tuo pačiu metu ji ir naikina savo priešą. Tai vienas dažniausiai žiniasklaidoje naudojamų būdų: skelbiamas vienas straipsnis po kito apie žmones, kurių ji nemėgsta. Atkreipkite dėmesį… Tam, kad pakenktų oponentui, jai tereikia parengti naujienų reportažą: jo pradžia ir pabaiga yra negatyvios, jame tvyro abejonė. Virš reputacijos pakimba juodas debesis. Jūsų rankos laisvos ir vis tiek bjauriai elgiatės. Tai lyg mokykloje siautėjantis vaikėzas chuliganas, įvykdantis žmogžudystę, po kurios jis vis tiek lieka „švarus“.

Ekspertų dauguma

Ar pastebėjote, kaip kruopščiai per viešas televizijos diskusijas būna atrinkti intelektualai, žurnalistai ir kt., nors ir neproporcingai, tačiau atrodo, kad pusiausvyra nepažeista? Kartais tai būna labai akivaizdu, o kai kada užmaskuota. Pavyzdžiui, mums nepatinka tam tikra pozicija, tačiau negalime to pasakyti, nenorėdami atrodyti netolerantiški. Tokiu atveju galima rūpestingai atrinkti daugumą ekspertų, kurie su mumis sutiks. Tada į studiją kviečiamas tik vienas žmogus, atstovaujantis mums nepatinkančiai pusei. Prieš tą žmogų paleidžiami pitbuliai, o patys atrodome „nepraradę pusiausvyros“.

Pajuoka ir etikečių klijavimas

Dažnai nustembu, kokius įdomius žodžius vartoja skirtingų pusių šalininkai. Galime išgirsti tokius kaip rasistas, nacis, x-fobas, bukagalvis, senamadis, praradęs ryšį su dabartimi, žudikas ir kt. Prikabindami tokias etiketes žmogui, iš tikrųjų sąmoningai užkertate jam kelią, jį izoliuojate ir nustumiate į oponentų pusę. Sudarote įspūdį, kad jis yra pavojingo, baugaus ir pamišusio paribio būrio dalis. Šis procesas istorijoje dar žinomas kaip reputacijos griovimas. Tik dabar jis vyksta viešo forumo metu visų akivaizdoje. Ar pastebėjote: jeigu tokie žodžiai taikomi žiniasklaidai, tada tai vadinama šventvagyste? Kas priverčia žiniasklaidą būti atsakingą? Niekas. Ji gali sužlugdyti bet kurį pasirinktąjį. Dėl šios priežasties ji slapčia baiminasi interneto. Koks nors nedidelis vaikinukas prie kompiuterio ekrano gali ją supliekti jos pačios ginklu.

Kartojimas virsta tiesa

Nepaliaujamas melo kartojimas daugumos mintyse tampa tiesa. Masinę isteriją galima sukelti kelis kartus pranešus apie kokį nors žmones puolantį mikrobą, taip pasaulyje pasėjant didelę paniką. Kai kurie tironai žmonijos istorijoje sugebėjo tai daryti itin gerai: emocingas kartojimas tapo jų privalumu. Josephas Goebbelsas, Adolfo Hitlerio propagandos ministras, sakė: „Jeigu melas kartojamas labai dažnai, jis tampa tiesa.“ Taigi galime pereiti prie kito šios temos klausimo.

Parodyti velnią kaip Dievą, o Dievą – kaip velnią

Hitleris yra pasakęs: „Meistriška ir nepertraukiama propaganda gali priversti žmogų į rojų žvelgti kaip į pragarą, o į visiškai vargingą gyvenimą – kaip į rojų.“ Pasinaudojęs šiuo metodu, puolantysis atrodo kaip geradarys ir išgelbėtojas. Jis sukeičia puses. Ar kada pagalvojote, kodėl žiniasklaida su tokia savimeile mėgsta pateikti save kaip tiesos gynėją ir saugotoją? Juk tai beveik įgauna religinės doktrinos kūrimo atspalvį, tiesa? Klasikinė religinė literatūra mums teigia, kad velnias pasivertė šviesos angelu. Paprastai tai vadinu polių sukeitimu: juoda atrodo kaip balta, ir atvirkščiai.

Išvada

Neteigiu, kad apžvelgiau visus apgaulės meno aspektus, kuriuos naudoja žiniasklaida. Jiems tiek metų, kiek ir pačiai žmonijai. Pabandžiau pateikti kelias akivaizdesnes tipines apgaulės formas, naudojamas psichologiškai manipuliuojant žmonių masėmis. Ko galime iš to išmokti? Galbūt svarbiausia pamoka būtų ta, kad mes neturime būti naivūs. Privalome būti budrūs ir sąmoningi. Trokštantys surasti ir pažinti tiesą. Turime ją saugoti ir ginti. Mums reikia būti atsargiems, kad išvengtume skubotų išvadų vien dėl to, jog taip sako ekspertai. Daugeliu atžvilgių tai individuali kelionė. Tai kilnus ieškojimas, tačiau jame glūdi daug užslėptų pavojų. Būkite atsargūs ir saugokitės.“

Pabaigai – Vytautas Sinica prieš metus pateikė 6 konkrečius pavyzdžius, kuriuos pavadinčiau ekspertų daugumos puolimo manipuliacija Ritos Miliūtės vestose laidose:

Vytautas Sinica “Miliūtės laidų apžvalga“

“1) 2018 gegužės 19 diena. Tema – Stambulo konvencijos ratifikavimas: svečiai – Sabatauskas ir Šakalienė (abu – Stambulo konvencijos šalininkai): http://bit.do/e4wCW

2) 2017 gruodžio 16 diena. Tema – Monumentas Lukiškių aikštėje: svečiai – Ruokytė-Jonsson ir Rimvydas Laužikas (abu – Vyčio Lukiškių aikštėje priešininkai): http://bit.do/e4wC7

3) 2017 rugsėjo 23 diena. Tema – žmogaus teisė atsisakyti gaivinimo: svečiai – Mindaugas Šerpytis ir Aurimas Pečkauskas (abu – teisės atsisakyti gaivinimo šalininkai): http://bit.do/e4wDb

4) 2017 rugsėjo 9 diena. Tema – Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir kalbos norminimas: svečiai – Loreta Vaicekauskienė ir Elžbieta Banytė (abi – kalbos norminimo ir VLKK priešininkės): http://bit.do/e4wDj

5) 2017 birželio 4 diena. Tema – Lietuvos psichinės sveikatos apsaugos sistema: svečiai – Dainius Pūras (vienintelis pašnekovas, radikalių reformų šalininkas, jokio oponento): http://bit.do/e4wDp

6) 2017 balandžio 30 diena. Tema – tikybos pamokos ir homoseksualumas: svečiai – Viktorija Čmilytė-Nielsen, Gražvydas Kazakevičius, Raimonda Kuklienė (Čmilytė kritikavo homofobiją, Kazakevičius ir Kuklienė teisinosi, Miliūtė puola mokytoją ir programas): http://bit.do/e4wDv

Kol kas tiek. Daugiau apie tokius dalykus – kituose bloguose.

22) 2020-09-28

Laikas pakalbėti apie socialinius tinklus, ypač apie vadinamas netikras naujienas (fake news), bet ne tik. Kaip pastebėjote skaitydami “Pasirengus gimti“ (jei jau skaitėt), herojus ištisai “sėdi“ jame. Turbūt tai neglumina, juk taip darome ir mes, ar ne? Gal tik ne visi prisipažįstame? Du metus Facebook tinkle tiktai sekiau informaciją, bet dabar, kai jame reikia pristatyti knygą ir savąjį Nacionalinį Susivienijimą, pastebiu kokią dažnai ir neigiamą įtaką tai daro man. Taigi, kreipiuosi į jus kaip narkomanas į narkomanus, tačiau kito žmogaus vardu:

Chamath Palihapitiya, socialinės įmonės įkūrėjas, Golden States Warriors krepšinio komandos bendrasavininkas, buvęs vienas iš AOL vadovų (GM, AIM ir ICQ viceprezidentas), buvęs Facebook vadovas plėtrai, ilgiausią kadenciją išbuvęs Facebook vadovų komandos narys:

“Žinome faktą, kad tai, ką daro šios sistemos, kiekviena iš jų – tai išnaudoja mūsų, žmonių natūralius poreikius gauti ir norėti atgalinio ryšio. Tas atgalinis ryšys, jei naudoti chemijos kalbą, yra dopamino išsiskyrimas jūsų smegenyse. Ką tos atgalinio ryšio kilpos, kurios egzistuoja visur – budinčiuose skambučiuose, socialinio tinklinimo platformose, daro – jos verčia tave reaguoti.“

Denzel Washington, amerikiečių kino aktorius, režisierius ir prodiuseris:

“Jeigu nemanai, kad esi priklausomas [nuo socialinio tinklo], o aš kalbu apie bet kurį žmogų – nuo aukščiausių iki žemiausių socialinių sluoksnių, taigi, jei nemanai, kad esi priklausomas, tai pabandyk ar galėsi jį išjungti savaitei. Dabar aiškiau, ar ne? Tai įrankis, todėl mes juo turėtumėme naudotis. Dievas palaimino mus laisva valia. Jei išdidinsite laisvą valią steroidais, jūs būsite laisvas eiti bet kuria kryptimi, kurią ji jums leis. Tai – ne priešas, tai laisvos valios atspindys. Mes visi norime patikti, bet nuo šiol mes norime patikti šešiolikai milijonų ir, ką gi, kai kurie iš mūsų padarys bet ką, kad patiktų. Mes ir anksčiau darydavome viską, kad patiktumėme, bet tuomet mes norėjome patikti žmogui, esančiam priešais mus. Dabar mes turime patikti šešiolikai milijonų žmonių, kurių nepažįstame. Turėtumėme savęs paklausti – koks bus ilgalaikis, jei ne trumpalaikis per didelės informacijos poveikis?“

Tai ištraukos iš šio filmuko:

Socialinė žiniasklaida plėšo visuomenę į gabalus, sako buvęs Facebook vadovas.

Sean Parker, buvęs Facebook prezidentas, aiškina detaliau:

“Visas mūsų mąstymas buvo nukreiptas į tai, kaip mums kiek įmanoma daugiau sunaudoti jūsų laiko ir sąmoningo dėmesio. Tai reiškia, kad mes turime jums savotiškai karts nuo karto suteikti nedidelę dopamino dozę, nes kažkas palaikino ar pakomentavo foto ar įrašą ar dar ką nors, ir tai jus skatins įnešti dar daugiau turinio ir tai suteiks jums dar daugiau patiktukų ar komentarų šiems ir tai yra socialinio patvirtinimo atgalinio ryšio kilpa. Turiu minty, kad tai tiksliai toks dalykas, kurį sugalvotų toks hakeris kaip aš, nes taip tuomet išnaudoji žmonių psichologijos pažeidžiamumą.“

“Taigi aš, Markas (Mark Zuckerberg, Facebook įkūrėjas), Kevin Systrom (Instagram įkūrėjas) ir Instagram, visi šie žmonės tai suprato, sąmoningai ir mes tai vis vien padarėme.“

Chamath Palihapitiya aiškina kodėl jis pradėjo kalbėti tokius dalykus:

“Šios kultūros trūksta, todėl tai, ką dabar iš dalies mes čia bandome padaryti tam, kad pasiekti savo tikslus yra apie tai, kad priimti išties svarbius drąsius požiūrius pasaulyje ir išsiugdyti savyje gebėjimą būti kantriais, o tai išties, išties sunku. Visa visuomenė yra pertvarkyta taip, kad daugiau nebebūtume kantrūs. Interneto vartotojų bizniai yra apie psichologijos eksploatavimą ir čia jūs norite jaustis greitu, nes žinote, kad žmonės nėra nuspėjami, todėl mes norime psichologiškai išsiaiškinti, kaip jumis manipuliuoti įmanomai greičiau ir po to suteikti jums tą dopamino pliūpsnį. Mes tai šauniai padarėme Facebook‘e, tai padarė Instagram, Whatsapp, Snapchat, Twitter, taigi yra puikūs pavyzdžiai, Wechat tai irgi daro. Taigi, yra puikūs pavyzdžiai, kad greitai klaidas nustatanti sistema yra teisingiausias kelias žmonių masinės populiacijos psichologijos išsprogdinimui. Jaučiu milžinišką kaltę. Manau, kad visi tai turėjome galvoje, net ir apsimetinėdami, kad nėra galimos jokios išties blogos netyčinės pasekmės. Manau, kad giliausiuose savo sąmonės kertelėse mes savotiškai žinojome, kad galėtų atsitikti kažkas blogo, bet, manau, mes to neapibūdinome taip, kaip tai iš tikro atsitiko.“

“Manau, kad įrankiai, kurie buvo sukurti, šiandien pradeda ardyti socialinį natūralaus visuomenės veikimo audinį. Štai ką aš turėjau minty. Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame lengva supainioti tiesą su populiarumu. Jūs galite pasinaudoti pinigais, kad sustiprinti bet ką, kuo tikite, ir priversti žmones patikėti, kad tai, kas dabar tapo populiaru, yra ir teisinga, o kas nepopuliaru – gali būti neteisinga. Žinote, aš ir Joe, pavyzdžiui, ilgą laiką laikėmės neteisingos nuomonės dėl klimato pokyčių. Realybė tokia, kad galiu paimti pinigų ir galiu juos panaudoti per visas tas egzistuojančias socialinės žiniasklaidos sistemas šimtams milijonų žmonių, ir galiu įtikinti visus tuos Joe draugus bei panašius į jį savąja nuomone labai subtiliomis nedidelio mąsto priemonėmis, ir jis tą patį gali padaryti su manimi.“

“Trumpalaikės dopaminu varomos atgalinio ryšio kilpos, kurias mes sukūrėme, naikina natūralų visuomenės veikimą. Jokio pilietinio diskurso, jokio bendradarbiavimo, dezinformacija, neteisybė. Tai ne Amerikos problema ir tai ne apie rusišką dezinformaciją, tai globali problema. Taigi, mano nuomone, šiuo metu mes esame išties prastoje padėtyje. Tai ardo esminius žmonių elgesio su savimi ir kitais pamatus.“

Techniškai, detaliai ir įdomiai tai nagrinėjama JAV – Japonijos tarptautinės skaitmeninio saugumo korporacijos Trend Micro analizėje. Ji turėtų būti išties įdomi besidomintiems informacinėmis technologijomis ir jų saugumu (prisipažinsiu, nesu tame stiprus), čia yra nuoroda ją atsisiųsti:

Lion Gu, Vladimir Kropotov, Fyodor Yarochkin forward-looking threat research (FTR) “The fake news machine: how propagandists abuse the internet and manipulate the public“ (Tolimos ateities grėsmių tyrimas (FTR) “Netikrų naujienų mašina: kaip propagandistai prievartauja internetą ir manipuliuoja visuomene“), Trend Micro 2017

Kas tas FTR? “Tai elitinė tyrėjų komanda, kurios misija yra žvalgyti interneto ateitį ir prognozuoti skaitmenos nusikaltimų ateities vystymąsi. E-nusikaltimų tyrimo departamentai artimai dirba su tarptautiniais teisėsaugos partneriais – tokiais, kaip Interpolas ir Tarptautine Telekomunikacijų Sąjunga (ITU) siekiant sukurti saugesnį pasaulį skaitmeninės informacijos apsikeitimui. FTR buvo pagalbinė priemonė FBI išardant Rove Digital ir areštuojant pagrindinius asmenis, kūrusius “Policijos“ programos išpirkos atakas, ir visai nesenai FBI areštuojant įžymiojo SpyEye bankininkystės trojan viruso autorių. Daugiau aprašytų FTR darbų galima rasti šios komandos tyrimuose bei www.securityintelligence.com.“

Taigi, šiame tyrime nagrinėjami ne tik neteisingų naujienų formavimo principai, mechanizmai, bet ir nagrinėjamos pagrindinės platformos, kuriomis naudojamasi jas kuriant – Twitter, Facebook bei daugybė kitų. Kadangi tokių naujienų kūrimas-platinimas yra apmokama paslauga, aprašomos skirtingiausios šių paslaugų tiekėjų rinkos – Kinijos, Rusijos, Vidurio Rytų, Indijos ir kitos. Galiausiai pateikiami įdomūs šios ekonomikos pavyzdžiai: sukurti įžymybę su 300.000 sekėjų per mėnesį už 2.600 USD, sukurti gatvės protestą už 200.000 USD, diskredituoti žurnalistą už 55.000 USD, sumanipuliuoti lemiamą veiksmų eigą (nuo prekybos susitarimų iki visuotinių rinkimų) už 400.000 USD… Taip pat pateikiama ir įv. kontr-priemonių, tame tarpe ir ką daryti paprastam interneto vartotojui. Aš apsiribosiu čia pateikdamas dalį išvadų, kurios, kaip pamatysite, sutampa su aukščiau paminėtų asmenų pastebėjimais:

“Šiuo laiku jau turėtų būti labai aišku, kad socialinė žiniasklaida turi labai stiprų poveikį realiam pasauliui. Jos ilgiau negalima mesti iš galvos kaip „dalykų, kurie atsitinka internete“. Tai, kas vyksta Facebook, Twitter ir kitų socialinės žiniasklaidos platformų viduje gali pakeisti tautų likimą. Nuo to ne geriau, kad socialinė žiniasklaida yra varoma subjektyvių faktorių (tokių kaip vartotojų emocijos ir jausmai) vietoj to, kad būtų varoma objektyviais dalykai – tokiais kaip faktai. Kiekvienas šiais laikais turi savo nuosavą tiesą, kuri yra grindžiama asmeniniu pažinimu ir patirtimi ir niekuo daugiau. Idealistai mus norės įtikinti, kad internetas yra utopinis rojus, kur kiekvienas gali susisiekti su bet kuo kitu, kur informacija galima keistis tol, kol išaiškės tiesa. Deja, toli gražu taip neįvyko, nes yra mažai įrodymų ar jų net visai nėra, kad tiesiogiai (online) perduodama informacija būtų tinkamai tikrinama ir tvirtinama. Išaiškėjo, kad melas gali apkeliauti pasaulį daug greičiau nei tiesa – jei tik tas melas žaidžia žemesniais, baziniais auditorijos instinktais. Interneto ir visuomenės nuomonės manipuliavimo pritaikymo derinys įrodė savo nepaprastą efektyvumą. Praeity rinkimai buvo varžybos tarp šalies politinių partijų, kuriose kiekviena stengėsi perduoti savo žinią rinkėjams. Išoriniams veikėjams buvo sunku, jei ne neįmanoma įtakoti rinkimus. Daugiau taip nebėra, todėl politinės kampanijos ir partijos turi būti planuojamos atitinkamai naujajai realybei. Joms reikia suprasti, kad veikėjai už politinės sferos ribų turi savo darbotvarkę ir gali panaudoti skaitmeninę propagandą bei dezinformaciją taip pat ir tam, kad įtakotų kampanijas ir rinkimus; politinėms partijoms yra svarbu tai suprasti ir nuo to, jei reikia, gintis. Verslai ir žmonės susiduria su panašiais iššūkiais. Skiriasi jų specifika, bet problema ta pati – neteisinga ar nesąžininga informacija apie juos, jei tampa išviešinta, gali pakenkti jų reputacijai ir sukelti pasekmių realiame pasaulyje. Atvirkščiai, grupės ar asmenys, nejaučiantys didelių skrupulų, gali panaudoti šias technikas tam, kad pagerintų savo reputaciją.“

Kaip matėte, tapti interneto žvaigžde gana nebrangu jau ir šiais laikais. Gal dėl to tos tinklo inflūencerės taip nervina mano knygos herojų? Na tiek to, norėčiau pereiti prie labiau nei mūsų herojaus filosofinių apibendrinimų apie tai, kaip mus veikia tinklas bei naujosios technologijos:

“Savo knygoje „Vieniši kartu“ [čia pridėjau nuorodą legaliam knygos parsisiuntimui] Masačusetso technologijos institute dirbanti Sherry Turkle pateikia įrodymus, kad vis didesnis mūsų naudojimasis moderniais socialiniais tinklais ne tiek kuria naujas bendruomenes, kiek viso labo keičia naikinamas tikrojo pasaulio bendruomenes. Turkle primena, kad žodžio „bendruomenė“ šaknis reiškia „bendrumą, dalinimąsi tarpusavyje“, ir ginčija, kad tokia praktika reikalauja „fizinio artumo“ bei „bendrų atsakomybių“. Auganti socialinių tinklų įtaka skatina santykius, kurie vengia abiejų šių bendruomeninių elementų, keisdami glaudžias, tankiai surištas bendras praktikas daug silpnesniais ir trumpalaikiais „tinklais“. Turkle nėra viso labo nostalgiška – ji pripažįsta sudėtingesnius ir net nemalonius ankstesnių laikų bendruomenių aspektus. Pavyzdžiui, bendruomenę, kurioje gyveno jos seneliai, ji aprašo kaip „persmelktą gilių antagonizmų“, tačiau pastebi, kad tas pats glaudumas, leidęs rastis tokiems konfliktiškiems santykiams, taip pat įkvėpė žmones labiau rūpintis vieni kitais nelaimės akivaizdoje. Turkle baiminasi, kad mes prarandame ne tik šią patirtį, bet ir gebėjimą megzti glaudžius ryšius, kuriančius tikrą bendruomenę, ir kad mūsų polinkis laiką leisti socialiniuose tinkluose naikina šiuos ryšius, jų paliktą vakuumą užpildant tik blyškiu, paviršutinišku jų simuliakru. Socialiniai tinklai tampa nepilnaverčiu pakaitalu tam, ką naikina, ir Turkle pesimistiškai vertina perspektyvas bent sulėtinti šią transformaciją. Geriausia, ką galime padaryti, tai riboti savo vaikų prieigą prie interneto, tačiau Turkle atrodo susitaikiusi su menkomis prošvaistėmis fundamentaliai pakeisti esamą dinamiką.“

Na, tai buvo ištrauka iš mano mėgstamos, kelis kartus jau minėtos knygos “Kodėl žlunga liberalizmas“. Dar viena:

“Knygoje „Technopolija: kultūros išdavimas technologijai“ Neil Postman aprašo, kaip moderniojoje eroje iškyla santvarka, jo pavadinta „technokratija“. Iki-industrinės kultūros ir socialinio organizavimosi formos, pastebi Postman, įrankiais naudojosi ne ką mažiau nei technokratinės visuomenės, tačiau jų naudoti įrankiai „nežalojo (o, tiksliau, nebuvo sukurti žaloti) šių kultūrų orumo ir integralumo. Su retomis išimtimis įrankiai nesulaikė žmonių nuo tikėjimo savo tradicijomis, savo Dievu, savo politika, savo švietimo metodais ar socialinės santvarkos legitimumu.“ Technokratijoje pasitelkiami įrankiai, priešingai, nuolat transformuoja jos gyvenimo būdą. Postman rašo: „Viskas, net jei skirtingu mąstu, privalo atsiduoti jų vystymui… Įrankiai nėra integruojami į kultūrą; jie ją puola. Jie siekia tapti kultūra. To pasekmė yra ta, jog tradicija, socialiniai papročiai, mitai, politika, ritualai ir religija yra priverčiami kovoti už savo tolesnį būvį.“

Ką gi, mūsų herojus kaip tik ir vaizduojamas beveik visada vienas ir visiškai vienišas. Ar tai lemia naujosios technologijos? Gal. Geriau paklausti – kaip atsitiko, kad technologijos, kurios mus turėjo sujungti, padarė mus vienišais?

The Atlantic straipsnį “Ar Facebook daro mus vienišais?“ jo autorius Stephen Marche pradeda jam įprasta maniera paaiškindamas kaip technologijos forma (šiuo atveju – Facebook socialinis tinklas) prisideda prie didesnės jo narių vienatvės ir ją lydinčio liūdesio jausmo ar net depresijos. Autorius vienatvę vertina kaip beveik patologinę būklę, šiandien jau siekiančią epideminį lygį nepaisant paplitusių socialinių tinklų, tokių kaip Facebook platforma, naudojimo. Marche duomenimis, apytiksliai 20 procentų amerikiečių – šešiasdešimt milijonų žmonių – teigia, jog išgyvena vienatvės sukeliamą liūdesį; siekiant suvaldyti šią „epidemiją“, radosi platus tinklas terapinių socialinių paslaugų, skirtų suvaldyti šiai depresijos formai. „Nostalgiškas sielojimasis tapo opiu visuomenės sveikatos klausimu.“

Vis dėlto, Marche stengiasi nekaltinti socialinių tinklų dėl šios vienatvės epidemijos. Veikiau, jis pastebi, kad Facebook ir panašios technologijos paskatino, o gal net iššaukė iki tol ilgą laiką amerikiečiuose glūdėjusį troškimą būti nepriklausomais ir laisvais. Taigi, Facebook yra priemonė žmonėms sukelti vienatvę, užkoduotą gilesniuose jų filosofiniuose, politiniuose ar net teologiniuose įsipareigojimuose. Marche pastebi: „Vienatvė yra vienas pirmųjų siekių, kurių tenkinimui amerikiečiai skiria savo pinigus… Esame vieniši, nes norime būti vieniši, ir tokie save padarėme patys.“ Technologijos kaip Facebook, rašo jis, „yra šalutinis produktas, sukurtas mūsų ilgaamžės aistros nepriklausomybei.“ Ši aistra, kaip jau teigiau pats, radosi naujai apibrėžus laisvę.“

Priminsiu, kad šioje ištraukoje kalbame apie laisvės ir nepriklausomo individo sąvokas, būdingas moderniajai pasaulėžiūrai, kurią trumpai apibūdinau 20) 2020-08-31 bloge. Esu linkęs manyti, kad moderniojoje pasaulėžiūroje ir reikia ieškoti visuotinio vienišumo priežasčių.

Kokios gi išeitys? Pacituosiu klasiką (t.y. klasikinės pasaulėžiūros) – stoiką Romos imperatorių Marką Aurelijų iš kitos mėgstamos knygos “Sau pačiam“ (Alma littera, 2020 (168 – 172)). Beje, pats laikau save stoiku, išskyrus, kad nepritariu jų požiūriui į savižudybę (dar reikės pasidomėti daugiau, kodėl jis toks buvo):

“Sakoma: jeigu nori būti patenkintas, nedirbk daug darbų. Ar ne geriau pasakyti: daryk tik tai, kas būtina ir ką liepia visuomeninės prigimties būtybės protas, ir taip, kaip jis liepia? Mat pasitenkinimą teikia ne tai, kad tu ką nors darai gerai, bet ir tai, kad darai nedaug. Juk didžioji dalis to, ką mes kalbame ar darome, nėra būtina, ir jeigu šito nedarytumėme, tai būtume ir laisvesni, ir ramesni. Taigi kiekvienu atveju reikia priminti sau, kad nedarytume to, kas nebūtina. Reikia atsisakyti ne tik nebūtinų darbų, bet ir nebūtinų minčių. Juk jeigu nebus nereikalingų minčių, tai jų nelydės ir nereikalingi poelgiai.“

Vadovaudamasis tuo, šios dienos blogą jau pabaigsiu.

23) 2020-10-09

Mūsų prisirišimas prie socialinių tinklų išties didėja. Atliepiant 22) 2020-09-28 blogo temą – neseniai klausiausi skaitmeninės komunikacijos agentūros “SOMA Agency“ vadovo Arijaus Žako komentarų, kad per pastaruosius metus vartotojų Facebook praleidžiamas laikas išaugo 2 kartus. Anot jo (ir ne vien jo) – ši rinka yra visiškai monopolizuota – svarbūs yra tik 2 žaidėjai – Facebook ir Google, artimiausiu metu prie jų galbūt ketina prisijungti ir Microsoft.

Ketinu daugiau parašyti apie tai, kokį poveikį mums daro Big Tech – ketvertas arba penketas didžiausių pasaulio skaitmeninių technologijų kompanijų, t. y.  AmazonAppleAlphabet (Google motininė kompanija, ši savo ruožtu valdo Twitter), Facebook, ir Microsoft. Pradžioje daugiausiai dėmesio ketinu skirti paieškos sistemai Google, kaip jau esu žadėjęs 9) 2020-06-12 bloge. Ar gali būti, kad mūsų realų gyvenimą neetišku manipuliavimu bando pakeisti ne vien įvairūs “blogiukai“, kuriantys minėtąsias netikras naujienas ar kitokias psichologinio poveikio priemones, bet ir pačios minėtosios kompanijos, t. y. žinomai, nors ir slaptai tų kompanijų atsakingi darbuotojai?

Iš karto atsakau – taip. Šį kartą prieš nagrinėdamas konkrečius faktus pradėsiu nuo filosofinės dalies. Kaip atsitiko taip, kad šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai tapo įmanomi (to paties klausia ir Chamath Palihapitiya iš 22) 2020-09-28 blogo)?

“Daugelis kitų postmodernistų, tačiau, vertina konfliktus tarp grupių kaip daug brutalesnius o mūsų empatijos perspektyvas – daug griežčiau ribotas nei Rorty. Todėl kalbos, kaip priemonės konfliktų sprendimui naudojimas – ne jų akiratyje. Konflikte, kuriame negalima pasiekti taikaus sprendimo, pageidautina priemonė yra ginkluotė. Turint minty tuos socialinių santykių konfliktų modelius, kurie vyrauja postmodernistiniame supratime, visiškai prasminga, kad daugeliui postmodernistų kalba yra visų pirma ginklas. Tai paaiškina šiurkščią didžiosios postmodernistinės retorikos dalies prigimtį. Nuolatiniai užsipuolimai prieš asmenį, “šiaudinės baidyklės“ (past. – šiaudine baidykle vadinama argumentacijos klaida arba dezinformacija diskusijoje, kai oponentas klaidingai interpretuoja ar perfrazuoja kritikuojamą poziciją, siekdamas padaryti ją mažiau atsparią kritikai. Tada kritikuojama ta klaidinga interpretacija, užuot kritikavus tikrą poziciją) ar nuolatiniai bandymai nutildyti oponuojančius balsus yra logiškos postmodernistinės kalbos epistemologijos (filosofijos šaka, tirianti pažinimo (žinių, žinojimo) prigimtį ir principus) pasekmės. Stanley Fish visus, kurie nepritaria rasinei pirmenybei (pvz., kai kuriose šalyse paplitusiai sistemai, kai į universitetus specialiai priimama daugiau tam tikros “mažumų“ rasės žmonių (įprastas pavyzdys – JAV juodaodžiai), sudarant jiems palankesnes sąlygas įstoti nei kitų rasių atstovams), vadina fanatikais ir apibūdina kaip kukluksklanininkus. Andrea Dworkin visus heteroseksualius vyrus vadina prievartautojais ir ištisai vadiną Ameriką fašistine šalimi. Esant tokiai retorikai niekam nerūpi ar tai tiesa, ar melas – pirmiausiai rūpi kalbos efektyvumas.“

Tai buvo ištrauka iš dar vienos mano mėgstamos knygos, kurią internetu atsisiųsti legaliai nemokamai siūlau ir jums skyrelyje “Kas įtakojo“:

Stephen R. C. Hicks “Explaining Postmodernism. Skepticism and socialism from Rousseau to Foucault“, Expanded Edition, Ockham’s Razor Publishing 2011 (2004).pdf (“Aiškinant Postmodernizmą. Skepticizmas ir socializmas nuo Ruso iki Fuko“, Išplėstinis leidinys)

Štai taip ir gimsta daugybė visokių “fašistų“, “rasistų“, “seksistų“ ir pan., tame tarpe ir mūsų eteryje. Prisipažinsiu, kai kurie mano kolegos iš Susivienijimo neseniai kiek susinervavo, kai toks dėstytuvas Virgis Valentinavičius per “LRT forumas“ laidą mus pavadino “su nacistiniu kvapeliu“, o aš – ne. Ko čia nervuotis būna ir blogiau:

“Veritas“ projektas (Project Veritas) gavo nutekintą iš Google darbuotojo dokumentą, kuris rodo, kad Google tarnautojas ir “skaidrumo bei etikos“ grupės narys vadina konservatyvius ir libertarius komentatorius, įskaitant Dennis Prager ir Ben Shapiro, naciais. Project Veritas gavo šį dokumentą iš neįvardinto šaltinio bendrovėje po to, kai paskelbė pradinį Google tyrimą.

Elektroninis laiškas matyt buvo išsiųstas kaip dalis Google “skaidrumo ir etikos“ grupės vidinės kominikacijos ir jame siūloma, kad turinys iš PragerU, Jordan Peterson ir Ben Shapiro būtų atjungtas nuo “pasiūlymo funkcijos“.

“… jei mes suprastume, kad PragerU, Jordan Peterson, Ben Shapiro ir kiti yra naciai, naudojantys “šunų švilpukus“ (past. – politinių žinučių perdavimas koduota arba sugestyvia kalba taip, kad jas suprastų tik joms skirta auditorija)…“

“Nemanau, kad tinkamas kraštutinės dešinės identifikavimas yra už mūsų galimybių ribos. Bet jei jis toks ir yra, kodėl gi nepasinaudojus Meredith siūlymu ir tiesiog neatjungus pasiūlymo funkcijos?“

Tai buvo trumpas pranešimas iš šios žurnalistų JAV organizacijos, kuri užsiima korupcijos, nesąžiningumo, privačių ir viešų interesų painiojimo, švaistymo, sukčiavimo ir kitos neteisėtos veiklos tyrimais ir atskleidimu tiek viešose, tiek privačiose institucijose siekiant etiškesnės ir skaidresnės visuomenės. Dabar – ilgesnis straipsnis, taip pat susijęs su Project Veritas tyrimais, jau apie žinomą Google darbuotoją, kuris, tarp kita ko, apkaltino Google bandant įtakoti rinkimus:

Dorothy Cummings McLean “Google whistle-blower suspended after suggesting Big Tech manipulating elections“ (Google informatorius nušalintas po to, kai užsiminė, jog Big Tech manipuliuoja rinkimais)

“Vyresnysis inžinierius vienoje iš didžiausių šalies technologinių bendrovių buvo suspenduotas administracinėms atostogoms (procedūra, kai darbuotojui suteikiamas išeitinis apmokamas laikotarpis dėl galimo jo atleidimo iš darbo dėl jo padarytų pažeidimų) po to, kai išreiškė nuogąstavimus, kad tokios kaip jo kompanijos kišasi į rinkimus.

Programinės įrangos inžinierius Greg Coppola pasakojo Project Veritas įkūrėjui James O’Keefe apie būdus, kuriais Google manipuliuoja informacija tam, kad siekti šališkumo kairiojo sparno naudai.

“Neturiu neginčijamų kaltinamųjų įrodymų. Aš tiesiog rašiau programas nuo dešimties metų, turiu Mokslo Daktaro laipsnį ir tiesiog žinau kaip veikia algoritmai.“

“Jie nepasirašo patys. Mes juos parašome tam, kad jie darytų tai, ką mes norime, kad jie darytų“, – tęsė jis.

“Žiūriu į Paiešką (Search) ir žiūriu į Google Naujienas (Google News) ir matau, ką jie daro. Matau kaip Google vadovai eina į Kongresą ir sako… kad tai nėra susiję su politika, ir aš tiesiog esu visiškai tikras, kad tai netiesa.“

“Google Naujienos iš tiesų yra tiesiog saujelės svetainių agregatorius“, – sakė Coppola, “ir visos šios svetainės yra tulžingai nusistačiusios prieš prezidentą Trump, ką aš laikau kišimusi į Amerikos rinkimus.“

Coppola nenoriai kalbėjo, kad Pichai melavo, bet jis patikino, kad Google yra “ekstremaliai šališkas“ tam tikrų svetainių naudai. Jis sakė, kad CNN yra dažniausiai įprastai naudojamas Google Naujienų šaltinis ir, nepaisant to, kad yra milijonai prieinamų svetainių, 20% visų Google rezultatų pagal paiešką “Donald Trump” yra iš Trumpą talžančio CNN.

Jaunasis programinės įrangos inžinierius sako, kad jis pastebėjo, kaip tai atsiskleidė per 2016 m. rinkimus. Jis prisijungė prie Google 2014-aisiais, tą metą apibūdindamas kaip “nuostabų laiką būti Google – mes nekalbėjome apie politiką, niekas nekalbėjo apie politiką.“

“Tiesiog tai buvo galimybė dirbti su geriausiais kompiuterių mokslininkais pasaulyje, geriausia įranga, geriausiais kompiuteriais“, – sakė Coppola. “Nemokamas maistas.“

Bet kai Amerikos rinkimai “įgijo pagreitį“ ir žiniasklaida pradėjo skleisti pasakojimą, kad bet kuris, kuris remia Trump yra rasistas, “netgi nacis“, Coppola pastebėjo, kad visi aplinkiniai – niujorkiečiai, technologinės kompanijos ir kompiuterių inžinieriai tiki tuo.

Jis mano, kad nedidelis skaičius žmonių Google dirba tam, kad užtikrintų, jog būtų remiamos tam tikros svetainės.

“Faktiškai keletui iš visos šimto-tūkstančio žmonių organizacijos tenka atsakomybė užtikrinti, kad “produktas“ yra nustatytas tam tikru būdu“, – sakė jis.

Asmeniškai Coppola yra Trump rėmėjas, bet labiau už viską jis tiki teise į laisvę klausti.

“Manau, kad tai, kaip veikia Google, kaip veikia Demokratai, kaip veikia visi jų sąjungininkai žiniasklaidoje parodo, kad jie iš tikrųjų nenori, kad bet ko būtų klausinėjama per daug“, – sakė jis.

“Iš tikrųjų jie nori išvadinti žmones tam tikrais pavadinimais, kad surikiuoti juos į tam tikras eiles.“

Jis įsitikinęs, kad tai yra “tamsus“ požiūris į visuomenę ir jis norėtų tokios technologijos, kuri remtų žmogaus laisvę ir laisvą mintį.

Coppola įsitikinęs, kad buvo dešimtmetis per kurį paieškos varikliai ir socialinė žiniasklaida neturėjo politinio šališkumo ir kad žmonės tiesiog išvystė įprotį pasitikėti, kad aukščiausias rezultatas Google paieškoje turi geriausią atsakymą į jų klausimą.

“Mes tiesiog dar neturėjome laiko įsisavinti fakto, kad technologijų kompanijos galėtų turėti tam tikrą savo darbotvarkę“, – sakė jis. “Apie tai mes tik dabar pradedame kalbėti.“

Jis citavo dr. Robert Epstein, kuris liudydamas prieš Senato teisės komitetą, sakė, kad jei Google, Facebook, Twitter ir visos kitos Big Tech bendrovės toliau rems tuos, kuriuos jie dabar remia, tai reikš papildomų 15 milijonų balsų už jų kandidatą 2020-aisiais, kai tuo tarpu niekas negalės atsekti kodėl taip atsitiko.

Project Veritas yra ne-pelno siekianti po priedanga veikiančių žurnalistų organizacija, kuri tyrinėja augančią įtaką, kurią pasaulio didžiosios technologijų ir socialinės žiniasklaidos bendrovės daro visuomenės nuomonei ir ypač balsavimui.

Coppola sakėsi kreipęsis į Project Veritas, nes tikįs, kad ji esanti patikimų naujienų organizacija. Jis mano, kad visuomenė priėjo prie krizinio momento, perėjusi nuo laikų, kai Big Tech buvo politiškai neutralūs, į laikus, kai Big Tech aktyviai remia tam tikras pozicijas rinkimuose. Jis baiminasi, kad galiausiai piliečių balsai nieko nelems, nes rinkimai bus nuspręsti didžiųjų verslų, kurie jais manipuliuoja.

“Apskritai esu labai susirūpinęs matydamas kaip Big Tech ir Didžioji Žiniasklaida iš esmės susilieja su politine partija, su Demokratų partija“, sakė jis.

“Laikas apsispręsti. Ar technologijas valdome mes? Ar technologijos valdo mus?“

Pereitą mėnesį (past. – šis straipsnis pasirodė 2019-07-25) Project Veritas paviešino slaptai filmuotą video, kuriame Google vadovė Jen Gennai sako, kad Google bandė aktyviai sutrukdyti pasikartoti 2016-ųjų Donald Trump išrinkimui.

Šiame video Gennai sako, kad ji nepritaria demokratės senatorės Elizabeth Warren pasiūlymui padalinti Google, nes tai trukdys jo sugebėjimams palenkti balsuotojus.

“Myliu ją, bet ji labai suklaidinta“, – sakė ji. “Nuo to geriau nebus, bus blogiau, nes visos tos mažesnės bendrovės, kurios neturės tokių resursų, kokius turime mes, bus apkaltintos kliudymu kitai Trump situacijai. Panašu, kad maža bendrovė to negali daryti.“

Kaip matote, Project Veritas rimtai įnikęs į Google tyrimus ir tai dar ne visa jų medžiaga. Daug daugiau apie tai galite rasti čia: https://www.projectveritas.com/search/news/?query=google , tame tarpe apie Kongreso senatorių Google atstovų klausymus, ką apie tai mano pats Donald Trump ir t. t.

Tačiau žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje yra nekvaili:

Calvin Freiburger “Strong majorities think Big Tech is biased, has too much control of news flow: Pew study“ (Pew tyrimas: didžioji dauguma mano, kad Big Tech yra šališkas ir turi pernelyg daug kontrolės naujienų srautui)

“Anot tyrimo, pateikto šį mėnesį (past. – šio straipsnio data – 2019-10-09) Pew Research Center (Pew Tyrimų Centras), didžioji dauguma amerikiečių sutinka su kaltinimu, kad pasaulio top socialiniai tinklai yra politiškai šališki ir daro pernelyg daug įtakos tam, ką mato vartotojai.

5107 JAV suaugusiųjų tyrimas nurodo, kad 82% tiki, jog socialinės žiniasklaidos bendrovės “traktuoja kai kurias naujienų organizacijas skirtingai nei kitas“, 79% tiki, kad jie taip daro teikdami pirmenybę šaltiniams “kurių aprėptis turi tam tikrą politinę poziciją“ ir 62% mano, kad bendrovės “turi pernelyg daug kontrolės naujienoms, kurias mato žmonės.“

Pažymėtina, kad tik 34% respondentų tiki, jog platformos teikia pirmenybę tam tikriems naujienų šaltiniams “aukštų reportažų standartų“ pagrindu, ir tik 18% tiki, kad jos teikia pirmenybę šaltiniams, “kurių aprėptis yra politiškai neutrali.“

48% respondentų sakė, kad naujienų, kurias jie mato per socialines platformas, žinutės bendrai yra linkę į politinę kairę nuo centro, tuo pačiu respondentai įvardijo “vienašališkumą“ ir “netikslias naujienas“ kaip savuosius du pagrindinį susirūpinimą keliančius veiksnius.

“Respublikonai ir demokratai savotiškai nesutaria, kokie veiksniai socialinėje žiniasklaidoje yra labai didelės problemos, ypač kas liečia cenzūrą ir užsipuldinėjimus“, – pastebėjo Elisa Shearer ir Elizabeth Grieco iš Pew. “Respublikonai ir į juos linkę yra daug labiau matyti naujienų cenzūrą socialinėje žiniasklaidoje kaip labai didelę problemą (43%) nei demokratai ir į juos linkę (30%). Demokratai, iš kitos pusės, yra maždaug dvigubai labiau nei respublikonai linkę sakyti, kad žurnalistų užsipuldinėjimas yra labai didelė problema (36% vs. 17%).“

“Ankstesni Pew tyrimai parodė staigiai krentantį pasitikėjimą socialinės žiniasklaidos bendrovėmis tarp amerikiečių“, – pridūrė Allum Bokhari iš Breibart. “Kaip anksčiau šiais metais pranešė Sean Moran iš Breitbart, amerikiečių pasitikėjimas socialinės žiniasklaidos bendrovėmis nukrito 21 punktu nuo 2015 m. iki 2019 m.“

Visos Amerikos top socialinės žiniasklaidos platformos papuolė į kritikos dėl šališkumo ugnį per kelis pastaruosius metus.

Facebook buvo kritikuojamas dėl daugelio į politinę dešinę nuo centro puslapių ir žinučių suspendavimo bei kitokio diskriminavimo, o daugybinės analizės parodė, kad Facebook algoritmų pakeitimai, įvesti 2018 m. pradžioje, neproporcingai įtakojo konservatyvius politikus ir svetaines. Anksčiau šiais metais darbuotojas atskleidė, kad Facebook “numažina“ srautą į keletą pagrindinių konservatyvių svetainių.

Dr. Robert Epstein, tyrinėtojas psichologas Amerikos Elgesio Tyrimų ir Technologijos Institute, vertina, kad Google paieškos rezultatai permetė 2,6 milijonų balsų Hillary Clinton 2016 m. (potencialiai atsižvelgiant į tai, kad balsų, kuriuos atidavė piliečiai už Demokratų kandidatę, skaičius buvo 2,9 milijonais didesnis nei Trumpo). Epstein taip pat paliudijo, kad jis nustatė “devynis skirtingus juoduosius sąrašus, kuriuos Google palaiko, kad suspenduotų informaciją pasauliniu mąstu.“ Google valdomas YouTube taip pat apribojo video keliems žymiems konservatoriams, tokiems kaip Dennis Prager.

Twitter, tuo tarpu, vien “neteisingo kieno nors lyties įvardijimo“ veiksmą – t.y. kreipimąsi į vartotoją jo lytimi, bet ne jo pasirinkta “socialinės lyties tapatybe“ laiko “neapykantos elgesiu“, tačiau palaiko smurtinius ir neapykantos kupinus tweet’us, nukreiptus į konservatorius. Būta ištisa eilė draudimų (ban’ų) ir suspendavimų, paveikusių nesmurtinius, nebegėdiškus politinės dešinės nuo centro perspektyvos tweet’us (įskaitant iš LifeSiteNews), o Twitter darbuotojai prisipažino tyčia taikęsi į konservatyvius profilius ir temas.“

Atskirai dar daug galėčiau rašyti apie Facebook ir Twitter, apie JAV prezidento neseną dekretą, bandantį atstatyti žodžio laisvę ir su tuo susijusius teisinius sunkumus bei dabar vykstančius vargus ir kitokias ten vykstančias kovas, nemažai apie tai jau esu skelbęs ir savo Facebook paskyroje. Galbūt prie to sugrįšiu dar kitą kartą, o šiandien, vadovaudamasis Marku Aurelijumi, blogą baigiu.

24) 2020-10-19

Vis dėl to nusprendžiau išsyk sugrįžti prie žodžio laisvės temos, mat su ja susijęs “Pasirengus gimti“ 24 skyrius bei naujoji situacija Lietuvoje, kai rinkimus laimėjo liberalmarksistinės jėgos, o tai reiškia neišvengiamą grėsmės žodžio laisvei augimą.

Jau galima pastebėti pirmąsias audronašas, tai – suintensyvėję pokalbiai apie taip vadinamą neapykantos kalbą ir apie tai, kad laikas Lietuvoje būtų pradėti dažniau taikyti bausmes, kurias už šią numato baudžiamasis kodeksas. Apie tai  vien LRT Televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pastaruoju metu buvo kalbama bent 2 kartus – spalio 5 d. (prieš pat rinkimus) ir spalio 14 d. (išsyk po rinkimų)

Jūratė Juškaitė: kai kurie nejaučia skirties tarp žodžio laisvės ir neapykantos kurstymo

Neapykantos kalba viešojoje erdvėje: kur riba tarp saviraiškos laisvės ir bandymo įžeisti?

Čia dar vienas pokalbis toje pačioje laidoje su ta pačia advokate Dovile Murauskiene, kiek senesnis – sausio 24 d., kurioje ši kiek plačiau pasakoja apie tai, kas laikoma neapykantos kalba, jos reguliavimo teorinius ir praktinius teisinius aspektus:

Kodėl neapykantos kalba vis dar paklausi mūsų visuomenėje?

Antrajame čia paskelbtame interviu atkreipiamas dėmesys, kad nemažai to, ką būtų galima palaikyti neapykantos kalba, buvo pastebėta per rinkimų debatus iš įvairių politikų lūpų. Ką gi, politikai, saugokitės. Gal jau greitai susilauksite tokių puolimų nuteisti jus už neapykantos kalbą, kokių JAV susilaukia prezidentas Trump? Šiame kanalo PragerU, apie kurį jau pasakojau 23) 2010-10-09 bloge, filmuke rodomas toks epizodas bei kalbama apie grėsmes žodžio laisvei vakarų demokratijose. “Pavojus ateina ne iš išorinių šaltinių, jis ateina iš vidaus. Auginama karta, kuri tiki ne į žodžio laisvę, bet į laisvę nuo žodžio. Nuo žodžio, kuris jiems nepatinka“, – pasakoja Fondo už Asmens teises Švietime prezidentas Greg Lukianoff:

Hate speech doesn’t exist (Neapykantos kalba neegzistuoja)

Šiek tiek plačiau paaiškinta šiame straipsnyje:

Calvin Freiburger “YouTube, Facebook, Twitter adopt uniform ‘hate speech’ standards for censoring content“ (YouTube, Facebook, Twitter priima vienodus “neapykantos kalbos“ standartus turinio cenzūravimui)

“Nors patys apibrėžimai (kuriuos galima sužinoti atsisiuntus šį pdf failą) nukreipti į įvairius tiesmukiškus dalykus, tokius kaip piratavimas, smurtas ar nuogybės, jie taip pat apima ir subjektyvią kalbą, linkusią į užgauliojimus.

“Neapykantos kalbos“ apibrėžimas susitarime, pavyzdžiui, apima turinį, kuris “niekina… grupes ar asmenis rasiniu, etniniu, lyties, seksualinės orientacijos, socialinės lyties tapatybės, amžiaus, įgalumo, tautiškumo, religijos, kastos, smurto aukų, jį išgyvenusių ar giminingų asmenų, imigracijos statuso ar sunkiomis ligomis sergančių pagrindu“ (specialiai išskirta pasvirai), kuris gali būti interpretuojamas taip, kad nuslopintų vyraujančias pozicijas dėl didelę įtampą keliančių socialinių ar politikos problemų (kaip kad jau daro Twitter dėl “neteisingo socialinės lyties įvardijimo“).

“Diskutuojamomis jautriomis socialinėmis problemomis“ susitarimas įvardija “nejautrų, neatsakingą ir kenksmingą diskutuojamų socialinių problemų ir su jomis susijusių veikų traktavimą, kuris žemina tam tikrą grupę ar kursto didesnį konfliktą.“

Konservatoriai baiminasi, kad tokie įvardijimai yra pretekstas tolimesniam vyraujančių dešiniau nuo centro politinių pažiūrų cenzūravimui, ypač atsižvelgiant į įrodymus, susijusius su Big Tech anti-konservatorišku šališkumu, sukauptus per pastaruosius metus.

Du informatoriai iš Facebook neseniai pateikė informaciją, patvirtinančią, kad ši platfoma agresyviai diskriminuoja konservatorius pasauliniu mastu turėdama tikslą paveikti rinkimų rezultatus.

Vienas iš jų pateikė vaizdo įrašą, kuriame turinio moderatoriai atvirai diskutuoja apie tai, kaip jie norėtų ištrinti “kiekvieną žinutę apie Donald Trump, kurią pamatau laiko juostoje“ ir “ištrinti visus respublikonus… už terorizmą“ vien dėl to, kad jie paskelbia foto “kuriame dėvi MAGA kepuraitę“ (past. MAGA – Make America Great Again (Padarykime Ameriką vėl didžią) – Donald Trump šūkis). Tą išmanantis aptarnavimo vadovas Demian Gordon taip pat gali būti ten pamatytas sakantis, kad nelaikys personalo atsakingais už įrašų apie Trump ištrynimą tuo pagrindu, kad jie “turėtų patraukti Cheeto (Trumpą) iš savo biuro.“

Kitas iš jų papasakojo galintis paliudyti kaip moderatoriai “ištrina po 300 įrašų vidutiniškai per dieną“ taip, kad “būtų nusitaikyta į konservatorius ar mėgstamus liberalus“, personalui prilyginant Trump rėmėjus smurtingoms neapykantos grupėms ir tuo pačiu aiškiai darant išimtis atvira neapykanta trykštantiems moderatorių LGBT sąjungininkų įrašams vardan taip vadinamo “pasididžiavimo (pride)“ mėnesio parėmimo.

Twitter sukėlė audrą gegužyje, kai uždėjo “faktų tikrinimą“ Trumpo tweet’ui, susijusiam su sukčiavimo galimybėmis išankstiniame balsavime (balsavime paštu), po to cenzūravo kitą Trumpo tweet’ą, perspėjantį, kad “kai prasidės plėšikavimas, prasidės šaudymai“, susijusį su Mineapolio riaušėmis, dėl galimo “smurto šlovinimo“.

Dar keletas įdomių momentų iš minėtos istorijos apie tai, kaip Twitter blokavo paskyrą dėl neteisingo socialinės lyties įvardijimo:

Calvin Freiburger “Twitter suspends rapper for tweeting ‘dude’ to left-wing ‘trans woman’“ (Twitter blokavo reperio paskyrą dėl to, kad jis parašė “biče“ kairiojo sparno politinių pažiūrų “trans-moteriai“)

“Apsikeitimai prasidėjo, kai Emily Gorcenski, biologinis vyras, kuris “identifikuoja“ save moterimi pasigyrė Zuby, kad jis permiega su daugiau moterų negu Zuby, į ką reperis atsakė “Ok, biče…“ To pakako, kad uždaryti jo paskyrą dėl Twitter taisyklių prieš “neapykantos elgesį“ pažeidimą, į kurį bendrovė įtraukia ir kreipimąsi į kažką jo tikrąja lytimi o ne pasiskelbtu “socialinės lyties identitetu“.

Toliau pasakojama, kad šiaip jau žmonėse yra priimtina vartoti kreipinį “dude“ (“biče“) ne tik vyrų, bet ir moterų atžvilgiu.

“Gorcenski yra nesvetima kontraversija, mat jis naudojosi savo socialinio tinklo platforma tokioms žinutėms kaip kad paskelbti, jog Virginijos respublikonai jį greičiausiai nužudys, nes jis yra “translytis“ ir kad deklaruoti jog yra “yra ok suduoti naciui“ – populiarųjį požiūrį kraštutinės kairės politinių pažiūrų sluoksniuose, kuris didžiąja dalimi yra kontroversiškas vien dėl to, kad leftistai, įskaitant Gorcenski, dažnai “naciais“ įvardina bet ką, turintį tam tikrų paplitusių konservatyvių ar neliberalių pažiūrų.“

Kiek išraiškingiau šį reikalą išdėstė Allum Bokhari iš Breibart:

Breitbart author: Big Tech wants to destroy Trump and ‘internet freedom’ (Autorius iš Breitbart: Big Tech nori sunaikinti Trump ir “interneto laisvę“)

“Kiekvienas žino apie uždraudimus (ban’us), ar ne? Tačiau yra tiek daug daugiau visko nei ban’ai, tai tik ledkalnio viršūnė.

Tai, ką išvystė Big Tech, yra išties klastinga. Jie išvystė būdą, kuriuo galima nutildyti ištisus politinius judėjimus. Papasakosiu kaip jie tai daro. Kiekvieną kartą, kai skelbiate įrašą tose platformose, kiekvieną kartą, kai keliate nuorodas į svetaines, netgi kiekvieną kartą, kai sukuriate svetainę, Silikono slėnis jus išranguoja. Jie suteikia jūsų įrašams, jūsų svetainėms, jūsų paskyroms socialinėje žiniasklaidoje skaitmeninę vertę, kuri nustato ar jie pasirodo įvairiose interneto vietose, ar jie pasirodo Facebook sraute. Kokius kriterijus jie naudoja, kad nustatyti rangą? Jie naudoja tokius kriterijus kaip – ar paskyra naudoja neapykantos kalbą, ar paskyra skelbia neteisingą informaciją, ar paskyra seka kitas paskyras, žinomas dėl neapykantos kalbos ar neteisingos informacijos skelbimo. Tai labai lanksčios, politiškai įkrautos sąvokos. Beje, taip sakau ne aš, taip sako kiti žmonės iš Google, Facebook ir Twitter, iš kurių ėmiau interviu savo knygai. Kas programuoja tuos algoritmus? Kas nustato tuos kriterijus? Kas nustato, kas laikoma neapykantos kalba, kas laikoma neteisinga informacija? Pasakysiu jums. Kritinės rasės teorijos teoretikai. Taigi, niekur daugiau Amerikoje, išskyrus turbūt universitetus, kritinė rasės teorija nėra galingesnė ir turinti daugiau įtakos nei Silikono slėnyje.“

Trumpam sustokime, kad susipažintumėme kas yra ta kritinės rasės teorija. Encyclopedia Britannica apibūdina ją taip:

“Kritinės rasės teorija (KRT) – požiūris, kad teisė ir teisinės institucijos yra iš prigimties rasistinės ir kad pati rasė yra ne biologiškai pagrįsta ir natūrali, bet socialiai sukonstruota koncepcija, kuri yra naudojama baltųjų tam, kad proteguoti savo ekonominius ir politinius interesus spalvotojų žmonių sąskaita. Pagal KRT, rasinė nelygybė kyla iš socialinių, ekonominių ir teisinių skirtumų, kuriuos tarp “rasių“ sukuria baltieji tam, kad palaikytų elitinius baltųjų interesus darbo rinkose bei politikoje ir dėl ko auga skurdas ir nusikalstamumas daugelyje mažumų bendruomenių. KRT judėjimas oficialiai susiorganizavo 1989 m. pirmose metinėse KRT Studijose, nors jo intelektualinės šaknys siekia daug toliau -1960-uosius ir 70-uosius.

KRT judėjimo pradžia žymi jo atsiskyrimą nuo kritinės teisės studijų (KTS), kritinės teorijos, kuri nagrinėja kaip funkcionuoja teisė ir teisinės institucijos, siekdamos visam laikui išsaugoti priespaudą ir išnaudojimą, atšakos. Tačiau, vietoj to, kad išvedinėtų teorijas apie socialinį organizavimąsi ir individualų elgesį remiantis tokiais kontinentinės Europos mąstytojais kaip  G.W.F. HegelKarl Marx ir Sigmund Freud, kaip kad darė KTS ir feministų teisės mokslininkai, KRT buvo įkvėpta tokių asmenybių kaip Martin Luther King, Jr.W.E.B. Du BoisMalcolm XBlack Panthers ir Frantz Fanon. KRT pastūmėjo teorinius teisės, politikos ir Amerikos sociologijos supratimus į tokius, kurie telkėsi į baltųjų (euroamerikiečių) pastangas palaikyti savo istorinius pranašumus prieš spalvotuosius.

KTS išsiplėtė už teisės mokslo studijų ribų į daugybę kitų sferų, ypač moterų, socialinės lyties studijų, švietimo, Amerikos studijų ir sociologijos. Taip pat atsirado nuo KTS atsiskyrę judėjimai, suformuoti Azijos amerikiečių, Latinx (past. – specialus “progresyvus“ terminas žymintis lotynų amerikiečius, bet specialiai nenurodantis jų socialinės lyties) ir LGBTQ mokslininkų.“

Tokie asmenys kaip G.W.F. Hegel, Karl Marx, Sigmund Freud bei Martin Luther King, Jr. yra daugiau – mažiau žinomi, o ką galima pasakyti apie kitus? Politinė 1960-jų – 70-ųjų partija Black Panthers (Juodosios Panteros) FBI yra pristatomi kaip ekstremistinė, prievartos būdu JAV vyriausybę bandžiusi nuversti organizacija, kai kur tiesiog traktuojama kaip teroristinė organizacija, W.E.B. Du Bois – komunistas, Malcolm X įtariamas ryšiais su komunistais ir šiaip radikalas bei ekstremistas, Frantz Fanon – marksistas. Visi jie buvo juodojo rasizmo arba juodųjų viršenybės ideologijos atstovai. Black Panthers, Malcolm X bei Frantz Fanon taip pat įtakojo, buvo dalis arba patys įtakojo Black Power (Juodosios Jėgos) judėjimą. Kaip sakė vienas šio judėjimo įkūrėjų Stokely Carmichael, “kai kalbame apie Black Power, kalbame apie sukūrimą judėjimo, kuris nušluos viską, ką sukūrė vakarų civilizacija.“ Jų tolimesnė įtaka Vikipedijoje pristatoma sekančiai: “internacionalinės Black Power atšakos apima afrikietiškąjį internacionalizmą (vienas iš bolševikinių judėjimų), pan-afrikanizmą, juodąjį nacionalizmą ir juodųjų viršenybės judėjimą.“ Dauguma šio judėjimo veikėjų, taip pat iš mano jau paminėtųjų, taip pat siejami ir su juodaodžių segregacijos (arba separacijos, idėjos, kad juodaodžiai turi būti atskirti nuo baltaodžių) judėjimu (turbūt daug kas manėte, kad tokios idėjos būdingos tik kuklusklanininkams ir panašiems baltaodžiams!). Beje, nors žymusis Martin Luther King, Jr. irgi paminėtas vienu iš KRT įkvėpėjų, jis gerokai nesutarė su visais likusiais išvardintais asmenimis ir judėjimais, buvo jų ne kartą piktai užsipultas, ir pats pareiškė, kad Black Power “apima ir juodųjų viršenybės bei anti-baltaodžių jausmus, kurie neturėtų vyrauti“. Kiek nuosaikesnio (nors irgi gana pro-marksistinio) pilietinių teisių judėjimo organizacijos Nacionalinė asociacija už spalvotųjų žmonių pažangą (National Association for the Advancement of Colored People (NAACP)) tuometinis lyderis Roy Wilkins tiesiai šviesiai įvardijo jį “atvirkštiniu Hitleriu, atvirkštiniu Kukluksklanu… neapykantos tėvu ir smurto motina“. Tiesa, 60-aisiais ir 70-aisiais metais daugelis JAV žmonių, tų pačių juodaodžių, kovojančių už savo teises, irgi žvelgė į šį judėjimą atsargiai, mat jautė, kad šis “maištininkų“ judėjimas gali greitai pasitarnauti keliant nesantaiką ir disharmoniją visoje JAV. Tačiau dabar jau kitaip…

Beje, Black Power religinės pakraipos Juodosios išlaisvinimo teologijos pagrindinio teologo James H. Cone citatą galite rasti pagal knygos “Pasirengus gimti“ 16-ą išnašą 32-ajame knygos skyriuje. Tiek Vikipedijoje, tiek kituose šaltiniuose rašoma, kad jo teologija padarė didžiulę įtaką Barack Obama. Taigi.

Ar dabar aiškiau iš kur atsiranda pasakos apie sisteminį – institucinį rasizmą bei tokie judėjimai kaip Black Lives Matter bei Antifa?

O jei panagrinėjus baigiamąją enciklopedijos straipsnio dalį apie sąsajas su genderizmu ir LGBT? Kaip rašoma straipsnyje, KRT ištakos – kritinė teorija. Kas tai? Vėl atsiverskime Encyclopedia Britannica:

“Kritinė teorija yra marksistų inspiruotas socialinės ir politinės filosofijos judėjimas, kuris savo ištakomis asocijuojamas su Frankfurto mokyklos darbais. Ypatingai remdamiesi Karl Marx ir Sigmund Freud mintimis, kritiniai teoretikai tvirtina, kad pirminis filosofijos tikslas yra suprasti ir padėti įveikti socialines struktūras, per kurias žmonės yra dominuojami ir represuojami. Tikėdami, kad mokslas, kaip ir kitos pažinimo formos, yra naudojamas kaip represijų instrumentas, jie perspėja saugotis aklo tikėjimo moksliniu progresu argumentuodami, kad mokslinio pažinimo siekimas neturi būti savitikslis neatsižvelgiant į žmonijos išsilaisvinimo tikslą. Nuo 1970-ųjų kritinė teorija yra be galo įtakinga istorijos, teisės, literatūros ir socialinių mokslų studijose.“

Kas ta Frankfurto mokykla? Nagi garsusis kultūrinis marksistas (arba neo-marksistas, dar priskiriamas libertariems socialistams, o šie jau, savo ruožtu, turi sąsajų su liberalais – štai jums ir raktas kodėl aš juos paprastai vadinu liberalmarksistais ) Herbert Marcuse ir kiti. Girdėtos sąsajos ir pavardė? Jei ne, prašau paskaityti, apie tai rašiau straipsnyje, kuris yra ir šioje svetainėje:

Tomas Senūta “Homofobiški Lenkijos prezidento rinkimai“

Iš jo pacituosiu šį: “iš to, ką išvardinau ir šiaip apsidairius, aišku, kad LGBT, #MeToo, antrosios ir trečiosios bangos feminisčių, „antisisteminių antirasistų“, juodojo rasizmo judėjimai bei judėjimai už abortus ir eutanaziją yra susiję, taip pat tai susiję su propaguojamu požiūriu, kad tėvai vaikų auginime turėtų būti labiau kontroliuojami valstybės.“

Beje, kodėl kultūrinio marksizmo apibūdinimui įdėjau nuorodą į šį straipsnį?:

David Kurten & Niall McCrae “The Problem with Cultural Marxism“ (Problema su kultūriniu marksizmu)

Nes jame rašoma: “revoliucinė tradicinės visuomenės apvertimo misija ilgą laiką buvo žinoma kaip kultūrinis marksizmas. Tačiau ši koncepcija buvo cenzūruojama Kairės, o pagrindinė (meinstryminė) žiniasklaida irgi tapo prisilaikanti šito. Paieškokite “kultūrinis marksizmas“ per Google ir politiškai jautrus algoritmas jums pateiks seriją apibūdinimų apie tai, kad tai yra dešiniojo politinio sparno antisemitinė sąmokslo teorija.“

Ir tai yra tikra tiesa, mat ką tik pats atlikau tą gūglinimo veiksmą ir gavau lygiai tokius rezultatus, kaip nurodyta cituotoje ištraukoje. Vis dar negaliu suprasti kodėl ši teorija yra antisemitinė, jei vieni iš garsiausių (bent jau JAV) apie kultūrinį marksizmą kalbančių dešiniojo politinio sparno atstovų yra žydai? Na, bet tiek to, lai apie tai, kaip meinstryminė žiniasklaida mums vienpusiškai įteiginėja savąsias politines ir filosofines teorijas, toliau pasakoja Allum Bokhari, kuris pats yra irgi ne JAV rasinės daugumos atstovas:

“Jie tam turi visą sąranką, kurią vadina mašinų išmokstamu teisingumu. Visas mašinų išmokstamo teisingumo tikslas, o juk Google turi visą tam skirtą departamentą, yra įtraukti kairiojo politinio sparno akademines disciplinas – tokias kaip kritinė rasizmo teorija ir sujungti jas su kompiuterių mokslu. Taigi, mes judame link pasaulio, kur algoritmai, kurie veikia tiek daug mūsų gyvenimo, apsprendžia kuris politinis judėjimas bus sėkmingas, o kuris žlugs. Jie visi suprogramuoti kritinės rasės teorijos teoretikų. Tai – skaitmeninis totalitarizmas. Tai gąsdina. Ir tai ne apie tai, kad taip atsitiks po kelerių metų ar dešimtmečio, ar kažkada ateityje, tai vyksta kaip tik dabar. Tie žmonės yra Google, Facebooke, jie įtakoja šias technologijas.“

Ir vėl sustokime, nes per tą laiką, kol Allum šitai pasakė, filmuke buvo parodytas įdomus vaizdas. Na, įdomus dar ir todėl, kad susijęs su Lietuva, o juk mes mėgstame, kai kur nors užsienyje paminima Lietuva, ar ne? Tiesa, vargu ar šis paminėjimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuva, bet vis vien malonu, kad Google mes prisimenami:

Tai yra citata iš Google Project Respect (Pagarbos projektas), kuris yra susijęs su Dirbtinio Intelekto (dar viena mano knygos tema) vystymu. Kaip teigiama šiame straipsnyje:

April Davis “AI Set to Promote Equality Online – Google’s Project Respect“ (Dirbtinio intelekto nustatymas tam, kad skatinti lygybę online – Google Project Respect)

2018-ųjų Sidnėjaus Gėjų ir lesbiečių Mardi Gras šventėje Google išleido Project Respect – Dirbtinio Intelekto platformą, skirtą paversti online pokalbius labiau įtraukiančiais.

Google Australia paleido šį projektą pereitą savaitgalį paprašiusi žmonių parašyti pasisakymus apie save ar tuos, kuriuos jie myli ar gerbia, kad online milžinas galėtų padėti žmonėms atgauti pozityvaus identiteto etiketes.

Kiekvienas pateiktas pasisakymas bus panaudotas sukurti atvirų duomenų rinkinį, kuris padės visame pasaulyje programuotojams, vystytojams ir technologams mokyti Dirbtinį Intelektą to, kaip LGBTIQ+ bendruomenė kalba apie save.

Vienas iš Dirbtinio Intelekto algoritmų, naudojamų, kad šis projektas būtų įmanomas, yra Perspective. Šis įrankis jau naudojamas tarptautinių naujienų agentūrų tam, kad padėtų moderuoti komentarus. Tačiau, iki šiol jo potencialas dar nebuvo realizuotas pilna apimtimi. Įrankis veikia išryškindamas komentaro toksiškumą tuo metu, kai asmuo jį suvedinėja. Tai suteiks komentatoriams galimybę apmąstyti tai, ką jie sako, prieš tai paskelbiant ir tai paredaguoti. Google tikisi, kad tai padės online pokalbiams tapti labiau įtraukiančiais.

Pirmiausiai pademonstruotas Sidnėjuje, įrankis bus padarytas prieinamu visame pasaulyje, taigi, technologijų milžinas galės rinkti duomenis, kurie reprezentuoja LGBTI+ bendruomenę.

Google yra išdidus lygybės skatintojas, kurio nemaža Project Respect komandos darbuotojų identifikuoja save su LGBTI+ bendruomene.

Nors nebuvo jokio oficialaus pareiškimo apie tai, kaip bus traktuojami bet kokie negatyvūs sistemoje likę komentarai, Google pripažino, kad bus imtasi kiekvieno žingsnio, kad užtikrinti projekto sėkmę.

Project Respect šiuo metu yra online atviras žmonėms tam, kad jie paliktų pozityvius komentarus.“

Pavyzdžio paveikslėlyje pateikiamas toks “teigiamas“ pasisakymas:

“Aš esu iš Lietuvos. Turiu daug draugų gėjų. Visi jie yra puikūs ir nepaprasti žmonės. Vienas iš jų tuoj taps mama. Manau, kad ji ir jos žmona bus nuostabūs tėvai.“

Naujieji politrukai? Važiuojam toliau su Allum:

“Tarp kitko, mano knyga koncentruojasi į ateinančius Amerikos prezidento rinkimus. Daug kas iš to, ką Silikono slėnis nuveikė per pastaruosius ketverius metus – tai, kad jie sukūrė komandas neteisingos informacijos stabdymui, komandas neteisingų naujienų stabdymui, buvo varoma Trump pergalės. Tiesą sakant, mano šaltiniai man pasakojo, kad žmonės Facebooke ir žmonės tose kitose bendrovėse, kurie prastūminėjo pastangas prieš neteisingą informaciją ir neteisingas naujienas buvo patys didžiausi anti-trumpistai tose bendrovėse. Taigi, šulinys buvo užnuodytas nuo pat pradžių – taip suformulavo vienas iš mano šaltinių iš Facebook. Bet tai nėra vien Amerikos problema, tai vyksta visame pasaulyje. Visur, kur tik šie socialiniai tinklai ir šie milžinai turi įtaką, yra teritorija, kurioje jie gali prispausti savo nykščiu demokratijos svarstykles. Jie banina konservatorius Brazilijoje, jie banina konservatorius Vokietijoje ir Prancūzijoje, ir Italijoje, tai vyksta visame pasaulyje. Tai yra kolosalus galios kiekis. Niekada anksčiau žmonijos istorijoje toks mažytis kiekis žmonių neturėjo tokios galios politiniam diskursui – ne tai, kad vienoje šalyje, bet visame pasaulyje. Žinote, keletas neatskaitingų korporacijų San Franciske imasi moderuoti politinę kalbą Brazilijoje. Priežastis, kodėl Big Tech šališkumas yra tiek daug blogesnis ir tiek daug pavojingesnis nei kitų formų šališkumai, pavyzdžiui, už šališkumą iš New York Times ar CNN, yra ta, kad tos bendrovės tiek daug žino apie mus ir jos gali panaudoti tai manipuliavimui mumis. Jie tiksliai žino, kas rūpi neapsisprendusiam rinkėjui Ohajuje, ir jie gali nutaikyti savąsias žinutes tikslingai į tą rinkėją. Be abejo, jie neigs kada nors tai darę. Bet, netgi kaip konservatorius, kuris užsiima paieška Twitteryje, aš matau propagandos srautą iš liberaliosios žiniasklaidos “Kas vyksta“ srityje. Taigi, tai jie siunčia man kaip konservatoriui. Įsivaizduokite, ką jie siunčia neapsisprendusiam rinkėjui.“

“Big Tech bendrovės kontroliuoja tai, kokias naujienas jūs matote. Anksčiau būdavo taip, kad jeigu straipsnis būdavo pakankamai populiarus, nesvarbu iš kur jis atėjęs, ar iš CNN ar iš vienišo blogerio internete, tas straipsnis įgydavo trauką ir plačiai pasklisdavo po socialinę žiniasklaidą. Tai buvo labai išlaisvinanti interneto forma. Tai buvo internetas, kur kiekvienas, turintis nešiojamą kompiuterį ir interneto prisijungimą, galėjo turėti priėjimą prie pasaulinės auditorijos, nesvarbu kas jis bebūtų. Tai leisdavo alternatyviajai žiniasklaidai kaip Breitbart News ar LifeSite News pakilti ir mesti iššūkį meinstryminei žiniasklaidai. Tai buvo išties beprecedentis laisvės lygis, bet jie atėmė iš visų tą technologiją. Mano internetinė laisvė buvo tokia didi, kad tai galėjo būti karūnuojantis technologijos pasiekimas, bet jie jį sunaikino. Ir jie jį sunaikino didžiąja dalimi per pastaruosius ketverius metus, nes bijojo, kad tie naujieji populistų judėjimai, kurie naudojosi internetu, mes iššūkį meinstryminei tvarkai. Jiems nepatiko faktas, kad jie prarado politinio diskurso kontrolę. Ir štai ką jie padarė dabar – jie išvystė technologijas, kurios gali išsyk užgniaužti ištisus politinius judėjimus.“

“Taigi, tikiuosi, kad ypač amerikiečiai galėtų būti tie, kurie galiausiai sukils prieš Silikono slėnio tironiją. Jei pereitumėte į Europą, pamatytumėte vyriausybes dirbančias kartu su Silikono slėnio bendrovėmis spaudžiant jas cenzūruoti netgi dar labiau. Manau, kad Joe Biden administracija bandytų padaryti tą patį, bet akivaizdžiai yra Konstitucija, kuri jį šiek tiek suvaldys.“

“Tikrasis iššūkis, kurį patiria amerikiečiai yra tai, kad progresyvistai suprato, kad paspaudę korporacijų sektorių jie gali pasiekti daugiau savo politikos tikslų nei gniauždami dešiniojo sparno judėjimą ar cenzūruodami dešinį sparną, ar spausdami bankus nutraukti paskolas ginklų gamybininkams ir prekybininkams. Dabar jie naudojasi korporacijų sektoriumi, kad apeiti Konstituciją. Tai vienas iš didžiųjų iššūkių, kuriuos teks patirti laisvės ir Konstitucijos rėmėjams per artimiausius 10 metų. Kaip sustabdyti ne tiesiog vyriausybės tironiją, bet korporacijų tironiją. O didžiausia korporacijų tironija, kokią tik esame regėję, yra tos technologinės platformos, kurios tiek daug žino apie mus ir kurios gali žaisti lėlių meistrą visame amerikietiškos politikos diskurse. Ar yra viltis interneto laisvei? Ar mes ją galime atgauti? Ji buvo pavogta iš mūsų tų technologijos bendrovių, ar mes ją galime atgauti? Tai svarbus klausimas.

Manau, kad atsakymas kybo šio rinkimų sezono balanse. Mes turime du kandidatus – Joe Biden ir Donald Trump. Joe Biden nori įgalinti technologinę cenzūrą. Išties neatleistina politikui elgtis taip, kad perdavinėtų politinę galią toms neatskaitingoms korporacijoms, ar tu būtum demokratų, ar respublikonų politikas. Ypač prašinėjant technologinių bendrovių cenzūruoti savo politinius oponentus, kaip kad padarė Joe Biden prašydamas Facebook užtildyti Trumpą. Tai neturėtų būti priimtina išties bet kuriam rinkėjui. Iš kitos pusės, Donald Trump išleido vykdomąjį įsakymą dėl socialinės žiniasklaidos cenzūravimo, jis purto biurokratiją, kad įsitikintų, jog šios technologinės bendrovės yra verčiamos atsiskaitinėti, jo Teisingumo departamentas ketina užsiimti antimonopoliniu technologinių milžinų tyrimu. Taigi, Donald Trump nori suvaldyti technologijų milžinus, Joe Biden nori suteikti jiems galių. Ir tai, manau, yra labai aiškus pasirinkimas Amerikos rinkėjams – šį lapkritį interneto laisvė yra balsavimo biuletenyje. Ar mes norime susigrąžinti internetinę laisvę, ar mes norime lėkti pirmyn į skaitmeninio totalitarizmo ateitį? Manau, kad tai svarbus klausimas per šiuos rinkimus, kurį turės apsvarstyti rinkėjai.“

Sulig šiuo norėjau toliau pasakoti apie teisinius Donald Trump kovos prieš Big Tech aspektus, bet jau ir taip daug prirašiau, todėl palieku kitam kartui. Pabaigai pateiksiu istoriją apie tai, kuo gali pavirsti korporacijų valdoma demokratija ne kažkokiam tai politikui ar politinio judėjimo aktyvistui, bet paprastai Amerikos moteriai, kuri išdrįso pareikšti tokią nuomonę, kuri, deja, nebėra laikoma politkorektiška internete. Taip jau sutampa, kad ta nuomonė buvo apie mano “numylėtąjį“ #MeToo judėjimą ir ne, ji nenaudojo neapykantos kalbos, atvirkščiai – naudojo kalbą, kviečiančią tos neapykantos sumažinti, ir štai kuo tai jai baigėsi: grasinimais jai, šeimos nariams, jos smulkaus verslo darbuotojams, galiausiai – darbuotojų išėjimu iš darbo, nuostoliais verslui, galimybių gauti paskolas iš bankų praradimu. Kas suprantate angliškai, galite paklausyti visos istorijos:

How to become a dangerous person (Kaip tapti pavojingu žmogumi)

25) 2020-10-26

Šio skyriaus ir blogo pristatyme jau minėjau, kad apie religiją daugiau rašysiu vėliau, todėl čia apsiribosiu tik vienu pastebėjimu. 25-ame knygos “Pasirengus gimti“ skyriuje yra suminėta daug religijų ir kultų, galbūt kai kurie atrodo egzotiški ar kai kam yra nežinomi, bet atkreipiu dėmesį, kad nei vieno jų nesusigalvojau pats. Jei kam įdomu plačiau apie ten suminėtus tikėjimus, siūlau pasigūglinti. Aš, tiesa, tam specialiai Google nesinaudojau, per ilgą laiką tą informaciją surinkau iš visur, kai ką mačiau tik Facebook, o kai ką, pvz., paėmiau iš knygos pristatyme minimų Y. N. Harari knygų.

Taigi, kaip žadėjau pereitą kartą, pasistengsiu trumpai papasakoti apie Donald Trump kovos su Big Tech dėl žodžio laisvės teisines aktualijas. Tai, kokiais teisiniais pagrindais vyksta ši kova, trumpai pristatoma šiame kanalo PragerU filmuke, kuris pradėjo tokią teisinę kovą dar anksčiau nei Trump – 2019 m. Ieškinio prieš YouTube priežastis buvo ta, kad šis išcenzūruodavo daugybę jų filmukų visiškai nepaaiškinamais pagrindais:

PragerU prieš YouTube

Vietoj, kad versti filmuką ar apie jį pasakoti, iš jo pasirinkau vieną paveiksliuką, mano manymu puikiai paaiškinantį situaciją:

Pasistengsiu paaiškinti pagal jį. JAV interneto žinių kanalai skirstomi į dvi grupes – viešieji forumai bei leidėjai. Leidėjas būtų tarsi mūsų Delfi ar 15 min analogas – jis pats kontroliuoja savo turinį, sprendžia ką skelbti ir ko ne, kaip skelbti, gali pasirinkti tam tikrą skelbiamo turinio pakraipą. Pvz., tu gali parašyti straipsnį ir nusiųsti jį Delfi. Delfi pats nuspręs ar jį savo portale talpinti, ar ne. Taigi, JAV, jei leidėjas nusprendžia kažkokį turinį talpinti, jis už jį ir atsako – pvz., gali būti tiesiogiai apkaltintas šmeižtu, neteisingos informacijos skleidimu, garbės ir orumo įžeidimu ir t.t.

Kitaip yra su viešaisiais forumais. Jie turi teisinį imunitetą nuo tokių kaltinimų. Pagal taip vadinamąjį 230-ąjį straipsnį (Objektyvios komunikacijos įstatymo (1996 metų) 230-ąjį straipsnį (Section 230 of Communications Decency Act)) viešieji forumai nėra atsakingi už naudotojų paskelbtą turinį, tačiau jie gali pašalinti nepadorius arba smurtą skatinančius įrašus. Na, yra dar šiek tiek išimčių dėl intelektualinės nuosavybės, privatumo ir galimos kriminalinės veiklos. Viešasis forumas – tai tokia virtualioji erdvė, kuri veikia tik tarsi miesto aikštės, kur susirenka ir laisvai kalbasi įvairūs žmonės, atitikmuo. Ji tiesiog suteikia platformą tą pokalbį vesti virtualiai, tretiesiems asmenims laisvai publikuoti savąjį turinį. Be abejo, kad įvairūs virtualūs socialiniai tinklai pirmiausiai ir patenka į tą kategoriją.

Bėda, kuri atsitiko praktikoje su Big Tech socialiniais tinklais (kalba eina apie Google, Facebook, Twitter ir YouTube) trumpai yra nusakyta titrų sakinyje mano pateiktame paveiksliuke – “jie nori viešojo forumo apsaugos ir leidėjo redakcinės kontrolės“. Būtent “laisvai“ (gal net labiau tiktų sakyti “labai laisvai“) interpretuodami tąją neapykantos kalbos sąvoką, minėtieji tinklai maždaug nuo 2016 m. pradėjo spręsti apie juose talpinamo turinio tinkamumą vadovaudamiesi savaisiais politiniais ir socialiniais kriterijais, taigi faktiškai tapo leidėjais, o nebe viešaisiais forumais.

Kaip matau, PragerU pavyko sukovoti prieš YouTube ir dabar jų filmukai ten yra.

Prieš pratęsdamas temą apie teisinę kovą, įdėsiu dar vieną LifeSite News parengtą filmuką apie Big Tech prieš žodžio laisvę. Šį kartą akcentuojamas ne tik jų neigiamas poveikis žodžio laisvei, bet ir pačiai demokratijai, kuriai iškyla grėsmė pavirsti leftistiniu totalitarizmu:

Breaking apart the monopoly: How conservatives can fight back against Big Tech (Laužant monopolį: kaip konservatoriai gali pasipriešinti Big Tech_

Kalba rašytojas Brent Bozell iš Žiniasklaidos tyrimų centro (Media Research Center). Jis vėl pateikia ne vieną ir ne du faktus kaip tokie milžinai kaip Google, Facebook ir pan. sugeba falsifikuoti JAV istoriją (panašiu principu, kurį aprašiau pereitame bloge pasakodamas kaip aš ieškojau Google informacijos apie kultūrinį marksizmą), visai kaip pas mus sovietiniais laikais nutyli reikšmingus ir visiškai taikius protestus, vykstančius JAV, tačiau paproteguoja tokias organizacijas kaip Antifa (dargi kaltindamas Big Tech vidinio terorizmo kurstymu), atvirai prisipažįsta per rinkimus dirbę Hillary Clinton ir įvedinėja “new normal“ (naująjį normalumą, t.y. kai tai, kas dar neseniai buvo laikoma visiškai radikalu, tampa įprastiniu dalyku) ir pan. Šį kartą neužrašinėsiu ir neversiu viso jo pokalbio, nes tai atima labai daug laiko, o tik pateiksiu vieną trumpą citatą apie iki šiol mano neminėtą tos socialinės žiniasklaidos veikimo aspektą:

“Big Tech milžinai tiki, kad jų atsakomybėje yra tikrinti faktus, užtikrinti, kad visuomenei nebūtų pasakojama dalykų, kurių neturėtų būti pasakojama. <…> Jūsų pasaulėžiūra bet kuriuo atveju vis vien yra veikiama šališkumo. Tai neišvengiama. Taigi, jei kažkas išeina į sceną ir sako, kad jis yra objektyvus faktų tikrintojas, tai reiškia, kad jis yra nesąžiningas.“

Pratęsiant teisėsaugos temą – 2020-05-28 JAV prezidentas Donald Trump išleido vykdomąjį įsakymą dėl internetinės cenzūros prevencijos. Ačiū minfo.lt, kuri vėliau pateikė šio labai svarbaus visam pasauliui teisės akto vertimą:

Vykdomasis įsakymas dėl internetinės cenzūros prevencijos

Kaip ir minėjau, jame nurodomos mano jau suminėtos aplinkybės dėl šio įsakymo priėmimo poreikio, o taip pat ir kai kurios kitos:

“Internetinės platformos užsiima atrankine cenzūra, kenkiančia mūsų nacionaliniam diskursui. Dešimtys tūkstančių amerikiečių, be kitų nerimą keliančių pavyzdžių, pranešė, kad internetinės platformos „žymi“ jų turinį kaip netinkamą, net jei jis nepažeidžia jokių nurodytų sąlygų. Iš anksto nepranešę ir nepaaiškinę, jie vykdo politikos pakeitimus, dėl kurių atmetama tam tikra nuomonė. Taip pat be jokio perspėjimo ar pagrindimo trinamas turinys ar net paskyros.

Dabar „Twitter“ platforma selektyviai pasirenka ant tam tikrų pranešimų uždėti įspėjamąją žymę, kad ši aiškiai atspindėtų politinį šališkumą. Kaip buvo pranešta, panašu, kad „Twitter“ niekada nebuvo taikęs tokio žymėjimo kito politiko „Twitter“ paskyroje. Dar praėjusią savaitę JAV Atstovų rūmų narys Adam Schiff toliau klaidino savo sekėjus skleisdamas seniai paneigtą informaciją apie slaptą samokslą su Rusija, tačiau „Twitter“ šiems pasisakymams netaikė specialaus žymėjimo. Nenuostabu, kad asmuo, atsakingas už vadinamą „puslapio sąžiningumą”, pats puikavosi savo politinėmis pažiūromis asmeninėje „Twitter“ paskyroje. 

Tuo pat metu internetinės platformos remiasi nenuosekliomis, neracionaliomis ir nepagrįstomis priežastimis cenzūruoti ar kitaip apriboti amerikiečių kalbą čia pat, mūsų šalyje. Kelios internetinės platformos, skleisdamos dezinformaciją ir skatindamos agresiją, gauna pelną iš užsienio vyriausybių, pavyzdžiui, Kinijos. Viena JAV kompanija sukūrė Kinijos komunistų partijos paieškos sistemą, kurioje į juodąjį sąrašą įtrauktos „žmogaus teisių“ paieškos, paslėpti Kinijos komunistų partijai nepalankūs duomenys ir stebimi vartotojai, atitinkantys jų stebėjimo kriterijus. Taip pat buvo sudaryta mokslinių tyrimų partnerystė, teikianti tiesioginę naudą Kinijos kariuomenei. Kitos bendrovės priėmė Kinijos vyriausybės apmokamas reklamas, kuriose skleidžiama melaginga informacija apie masinius religinių mažumų įkalinimus Kinijoje, taip sudarydami palankias sąlygas tolimesniems žmogaus teisių pažeidimams. Jie taip pat sustiprino Kinijos propagandą ir kitose šalyse, be kita ko, leido Kinijos vyriausybės pareigūnams skleisti dezinformaciją apie „COVID-19” pandemijos ištakas savo socialiniuose tinkluose ir trukdyti demokratiją palaikančių asmenų protestams Honkonge.“

Tokių suminėta ir daugiau. Toliau kalba eina apie mano minėtąjį 230-ąjį Straipsnį:

“Visų pirma, c punkto 2 papunktyje, kuriame kalbama apie apsaugą nuo „civilinės atsakomybės“, nurodoma, kad interaktyvių kompiuterinių paslaugų tiekėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl savo „geranoriško“ sprendimo apriboti prieigą prie turinio, kuris pasak jo yra „nepadorus, gašlus, žiaurus, smurtinis ar kitaip nepriimtinas“. JAV politika siekia užtikrinti, kad ši nuostata nebūtų iškraipoma labiau, nei leidžiama pagal įstatymus, kad būtų užtikrinta atsakomybė internetinėms platformoms, kurios, veikdamos „geranoriškai“ ir pašalindamos tariamai nepageidaujamą turinį, iš tiesų naudojasi tuo kaip pretekstu, siekia užgožti arba apriboti požiūrių, su kuriais nesutinka, įvairovę. 230 skyrius nebuvo sukurtas tam, kad saujelė kompanijų taptų titanais, kontroliuojančiais gyvybiškai svarbius mūsų nacionalinio diskurso būdus. Drąsiai reklamuodami tariamus atvirų diskusijų forumus, jie įgauna visišką imunitetą ir naudojasi savo galia turinio cenzūrai ir nepalankių požiūrių nutildymui. Kai interaktyvių kompiuterinių paslaugų teikėjas pašalina arba apriboja prieigą prie turinio ir jo veiksmai neatitinka c punkto 2 papunkčio A dalies kriterijų, jis užsiima redakciniu elgesiu. Pagal Jungtinių Valstijų politiką toks tiekėjas turėtų tinkamai prarasti c punkto 2 papunkčio A dalies ribotos atsakomybės imunitetą ir būti atsakingas už savo turinį kaip tradicinis redaktorius ir leidėjas, kuris teikia informaciją ne internete.“

Kaip matome, JAV prezidentas rimtai nusiteikęs atimti iš minėtųjų socialinių platformų viešojo forumo statusą ir paversti jas paprastais leidėjais. Kai kurių žingsnių buvo imtasi dar prieš išleidžiant šį įsakymą:

“2019 m. gegužės mėn. Baltieji rūmai pradėjo naudoti „Tech Bias Reporting“ įrankį, leidžiantį amerikiečiams pranešti apie netinkamos internetinės cenzūros atvejus. Per kelias savaites Baltieji rūmai gavo daugiau nei 16 000 skundų dėl internetinių platformų, cenzūruojančių ar kitaip besiimančių veiksmų prieš vartotojus pagal jų politinius požiūrius. Baltieji rūmai pateiks tokius gautus skundus Teisingumo departamentui ir FPK (angl. FTC, past – Federalinė prekybos komisija (Federal Trade Commission)).“

Tačiau dar laukia ir kiti žingsniai, tame tarpe:

“5 skyrius. Neteisingo ar apgaulingo elgesio ar praktikos ir kovos su diskriminacija įstatymų valstybinė apžvalga. a) Generalinis prokuroras turi įsteigti darbo grupę dėl valstybės statutų, draudžiančių internetinėms platformoms užsiimti nesąžininga veikla, vykdymo. Darbo grupė turi parengti pavyzdinius įstatymus, kuriuos įstatymų leidėjai galės svarstyti tose valstijose, kuriose galiojantys įstatai neapsaugo amerikiečių nuo tokių nesąžiningų veiksmų ir praktikos. Darbo grupė taip pat turės kviesti generalinius valstybės prokurorus diskusijoms ir konsultacijoms, atsižvelgiant į konkrečius atvejus ir laikantis galiojančių įstatymų.

b) Skundais, aprašytais šios nutarties 4 skirsnio b punkte, bus dalijamasi su darbo grupe laikantis galiojančių įstatymų. Darbo grupė taip pat turi rinkti viešai prieinamą informaciją apie:

i) didesnį dalies vartotojų tikrinimą lyginant su kitais vartotojais, pagal tai kokius asmenis jie renkasi sekti savo socialinėje platformoje arba pagal jų bendravimą su tam tikrais asmenimis.

ii) algoritmai, skirti panaikinti turinį ar vartotojus, remiantis tam tikro politinio požiūrio požymiais.

iii) skirtinga politika, leidžianti kitaip neleistinai elgtis, kai tai vykdo paskyros, susijusios su Kinijos komunistų partija ar kitomis antidemokratinėmis asociacijomis ar vyriausybėmis/ 

iv) priklausomybė nuo trečiųjų šalių atstovų, įskaitant rangovus, žiniasklaidos organizacijas ir asmenis, indikuojančius šališkumą peržiūrint turinį. 

v) veiksmai, ribojantys tam tikrų požiūrių besilaikančių vartotojų galimybes užsidirbti pinigų toje platformoje, lyginant su kitais panašios padėties vartotojais.

6 skyrius. Teisės aktai. Generalinis prokuroras parengs pasiūlymą dėl federalinių įstatymų, kurie būtų naudingi šios nutarties politiniams tikslams skatinti.“

Tai dar ne viskas. Prieš kelias dienas Teisingumo departamentas pateikė ieškinį prieš Google, tvirtinantį, kad bendrovė neteisėtai piktnaudžiavo savo galios online pozicija siekdami sukurti monopolį paieškai ir reklamai:

Michael Haynes “‘This is a monumental case’: Dept. of Justice files anti-trust lawsuit against Google“ (“Tai nepaprasta byla“: Teisingumo departamentas pateikia antimonopolinį ieškinį prieš Google)

Bet grįžkime šiek tiek atgal, bent jau iki 2020-05-28 dienos. Gal Facebook, Google ir kiti nuo to laiko pasidarė atsargesni ir nors kiek pradėjo riboti savo cenzūrą bei išsišokimus? Kurgi, panašu, kad jie išties ir jaučiasi tokiais, kokiais yra – daug galingesniais už JAV prezidentą ir išvis už bet ką pasaulyje. Be to, tikisi, kad JAV prezidento rinkimus su jų pagalba laimės demokratai ir viskas pasikeis jų naudai. Taigi, įvyko dar daugybė karo tarp JAV prezidento ir žodžio laisvės bei demokratijos šalininkų iš vienos pusės ir Big Tech bei JAV demokratų partijos stovyklos iš kitos epizodų. Ar daug girdėjote apie tai? Nemanau, jei sekate tik lietuviškas žinias. Tipiškos naujienos pas mus buvo kaip šios iš Verslo žinių – tik apie vykdomąjį įsakymą su įvairiais kaltinimais Trumpui bei Big Tech pasiaiškinimais, kad viską jie daro gerai:

Darius Tarasevičius “D. Trumpo atkirtis  „Twitter“: griežtina socialinių tinklų reguliavimą“

O įvykių buvo tiek daug, kad nusprendžiau apie juos papasakoti naujoviškai – vien vieno LifeSite News portalo naujienų antraštėmis su nuorodomis į pačius straipsnius laikotarpyje nuo vykdomojo įsakymo išleidimo iki dabar. Naujienų, susijusių su Big Tech cenzūra, tame pačiame portale gerokai daugiau – apie už gyvybę pasisakančių (pro-life) judėjimų, krikščioniškų bei konservatorių organizacijų, įvairių organizacijų, judėjimų ir demonstracijų dėl Covid ribojimų ar gydymo, galų gale pačių LifeSite News cenzūravimo ar blokavimo, tačiau nusprendžiau šį kartą “įprastinės Big Tech praktikos“ aprašymo sklaida neužsiimti. Palikau tik tuos straipsnius, kurie pasakoja apie Trumpo ir jo administracijos, taip pat demokratų partijos santykius su Big Tech, bei įvykius, susijusius su JAV prezidento rinkimais. Jų radau apie 60, todėl čia pateikiu tik savo atrinktąją dalį:

2020-05-29 Paul Smeaton “Twitter censors Trump hours after he signs executive order combatting social media censorship“ (Twitter cenzūruoja Trump po kelių valandų, kai tas pasirašo vykdomąjį įsakymą, kovojantį prieš socialinių tinklų cenzūrą)

2020-07-03 Calvin Freiburger “Facebook might change policies to censor Trump after all, Zuckerberg hints“ (Zuckenberg duoda užuominą, kad Facebook gali pakeisti politiką tam, kad galiausiai vis vien cenzūruotų Trumpą)

2020-07-12 Martin Bürger “Facebook surprisingly rebuffs Biden’s call for censorship of Trump’s re-election campaign“ (Facebook stebėtinai atsikerta Bideno kvietimui cenzūruoti Trumpo perrinkimo kampaniją)

2020-07-19 Anthony Murdoch “US senator pushes bill allowing people to sue social media for censorship“ (JAV senatorius prastūminėja įstatymą, leisiantį žmonėms pateikti ieškinius socialinei medijai dėl cenzūravimo)

2020-07-19 Paul Smeaton “Facebook censors Trump campaign ad decrying Antifa and far-left violence“ (Facebook cenzūruoja Trump kampanijos skelbimą, smerkiantį Antifa ir kraštutiniųjų kairiųjų smurtą)

2020-07-30 Paul Smeaton “US congressman grills Google CEO over admitting to censoring search results“ (JAV kongresmenas priekabiai klausinėja Google generalinį direktorių tam, kad prisipažintų cenzūravęs paieškos rezultatus)

2020-07-30 Paul Smeaton “US congressman to Bezos: Amazon needs to ‘divorce’ far-left SPLC that calls Christians ‘hateful’“ (JAV kongresmenas Bezosui (Amazon vadovui – past.): Amazon turi “išsiskirti“ su kraštutine kairiąja SPLC (Southern Poverty Law Center, Pietų Skurdo Teisės Centras angl. – past.), kurie vadina krikščionis “kupinais neapykantos“)

2020-07-31 Paul Smeaton “Trump says he will issue more executive orders on ‘Big Tech’ if Congress fails to act“ (Trump sako išleisiąs daugiau vykdomųjų įsakymų prieš Big Tech, jei Kongresas toliau nesugebės veikti)

2020-09-14 Calvin Freiburger “Google deletes interview with Trump COVID advisor for contradicting pro-China WHO“ (Google ištrina interviu su Trump Covid patarėju dėl prieštaravimo pro-kinietiškajai Pasaulio Sveikatos Organizacijai)

2020-09-16 Anthony Murdoch “Facebook shuts down anti-Biden ad criticizing boys playing in girls’ sports“ (Facebook panaikina anti-Biden skelbimą kritikuojantį tai, kad vaikinams leidžiama dalyvauti moterų sporte)

2020-09-23  Joseph Vazquez “Facebook, Google partner with liberal org for 2020 election strategy“ (Facebook ir Google bendradarbiauja su liberalia organizacija dėl 2020-ųjų rinkimų strategijos)

2020-09-25 Alec Schemmel “YouTube blames robots for censorship: ‘Most videos we’ve ever removed in a single quarter’“ (YouTube dėl cenzūros kaltina robotus – “daugiausiai video, kiek mes esame pašalinę per vieną ketvirtį“)

2020-10-02 Martin Bürger “Former Twitter CEO: When capitalists are ‘lined up…shot’, I’ll happily provide commentary“ (Buvęs Twitter generalinis direktorius: kai kapitalistai bus “sustatyti prie sienos… ir sušaudyti“, aš džiaugsmingai pateiksiu komentarus)

2020-10-06 Anthony Murdoch “Facebook bans ads that question mail-in ballots, voter fraud for US election“ (Facebook užbanina skelbimus, kurie abejoja dėl balsavimo paštu, galimo JAV rinkimų sukčiavimo)

2020-10-08 Emily Mangiaracina “House Dems admit tech giants abuse their ‘tremendous power’“ (Atstovų Rūmų demokratai pripažįsta, kad technologijų milžinai piktnaudžiauja savo “milžiniška galia“)

2020-10-14 Michael Haynes “‘Digital civil war’: Facebook, Twitter censor article detailing Biden corruption“ (“Skaitmeninis pilietinis karas“: Facebook, Twitter cenzūruoja straipsnį, nagrinėjantį Bideno korupciją)

2020-10-15 Calvin Freiburger “Kamala spokesman, Democrat PAC staffer now hold top comms posts at Twitter, Facebook“ (Kamala atstovas spaudai ir demokratų Politinės veiklos komiteto darbuotojas dabar užima aukščiausius viešųjų ryšių atstovų postus Twitteryje ir Facebooke)

2020-10-16 Michael Haynes “Facebook censors pro-life ad detailing radical Biden-Harris pro-abortion position“ (Facebook cezūruoja už gyvybę pasisakantį (pro-life) skelbimą, nagrinėjantį radikalią Biden-Harris už abortus pasisakančią poziciją)

2020-10-19 Corinne Weaver, Alec Schemmel “Twitter, Facebook censored Trump at least 65 times, leave Biden untouched“ (Twitter ir Facebook cenzūravo Trumpą mažiausiai 65 kartus, o Bideno nelietė)

2020-10-19 Calvin Freiburger “Trump, Loeffler urge Senate to confirm FCC nominee who wants to rein in Big Tech“ (Trump ir (senatorė) Loeffler ragina Senatą patvirtinti FCC (Federal Communications Commission, Federalinė Komunikacijos Komisija – past.) kandidatą, kuris nori suvaldyti Big Tech)

2020-10-21 Calvin Freiburger “Facebook insider: ‘Facebook is almost an arm of the Democratic Party’“ (Facebook darbuotojas: Facebook yra beveik Demokratų partijos dalis)

2020-10-23 Calvin Freiburger “Chinese nationals are censoring conservatives on Facebook, insider reveals“ (Darbuotojas atskleidžia, kad Kinijos piliečiai cenzūruoja konservatorius Facebooke)

2020-10-24 Patrick Delaney “Republicans hesitate, then subpoena Facebook, Twitter CEOs over pro-Biden censorship“ (Respublikonai svyruoja, galiausiai pateikia šaukimus į teismą Facebook ir Twitter generaliniams direktoriams dėl Bidenui palankaus cenzūravimo)

Ką gi, o pabaigai nemenka bomba – tai ko mes nesužinome iš savosios žiniasklaidos ir tai, ką visomis priemonėmis bando nuslėpti JAV didžioji žiniasklaida, tai tarsi pavyzdys to kaip smarkiai viešoji informacinė erdvė gali skirtis nuo realiai vykstančių įvykių pasaulyje:

2020-10-22 Calvin Freiburger “Bombshell: Hunter Biden’s laptop had nude pics of minors, Rudy Giuliani claims“ (Bomba: Hunter Biden nešiojamajame kompiuteryje rasta nuogų nepilnamečių nuotraukų, skelbia Rudy Giuliani)

Hunter Biden – demokratų kandidato į JAV prezidentus sūnus, o Rudy Giuliani – buvęs Niujorko meras ir JAV federalinis prokuroras. Taigi:

“Nors Hunter Biden nešiojamasis kompiuteris jau yra neįtikėtinas prakeikimas demokratų kandidatui į prezidentus Joe Biden, tačiau gali būti dar blogiau. Daug blogiau, priklausomai kuo patikėsit.

Buvęs Niujorko meras Rudy Giuliani, kuris nagrinėja nešiojamojo kompiuterio turinį video serijoje, dabar teigia (savo video bloge ir interviu su Newsmax bei Washington Examiner), kad papildomai prie nepaprastai vertingos informacijos apie tai, kaip Bidenų šeima tapo turtinga pardavinėdama priėjimą prie buvusiojo viceprezidento visame pasaulyje, kompiuteryje taip pat yra vaikų pornografijos – nuogų ir seksualiai sugestyvių nepilnamečių mergaičių nuotraukų, taip pat ir tekstų, parodančių, kad Hunter jau buvo kaltinamas neteisėtu elgesiu su nepilnamečiais.“

“Jeigu pamatytumėte nuotraukas šiame kietajame diske ir apie tai nepraneštumėte policijai, būdamas teisėsaugos pareigūnu taptumėte kaltas dėl nusikaltimo“, sako Giuliani. “Jei būtumėte tiesiog paprastas pilietis, jūs būtumėte siaubingas žmogus.“

“Turint tai omeny, faktas, kad Giuliani, buvęs federalinis prokuroras, kuris žino kažko panašaus klastojimo kainą, pasakoja tai viešai, nurodo, kad paprasčiausiai būtų pernelyg didelė rizika tai pasakoti, jei tai būtų netiesa.

Toliau, Delavero valstijos Generalinio Prokuroro Kathy Jennings atstovas spaudai iš tiesų patvirtino leidiniui Delaware News Journal, kad Giuliani perdavė neįvardintą medžiagą tariamai iš Hunter kompiuterio į Niu Kastlo apygardos policijos departamentą, kuris perdavė šį Jennings biurui, kuris, savo ruožtu persiuntė FTB (kuri toliau nekomentuoja).“

Čia paties Giuliani pasakojimas iš jo blogo:

2020-10-21 Rudy Giuliani: Incriminating Biden Documents Delivered To Delaware Police Department (Bideną kaltinantys dokumentai perduoti į Delavero policijos departamentą)

Šis filmas yra valandos ilgio, todėl pateiksiu ir kito YouTube kanalo trumpesnę laidą apie tai. Joje taip pat kalba vienas Kinijos disidentas, kuris mano, kad žinodami apie šias nuotraukas ir galimą nepilnamečių Kinijoje seksualinį išnaudojimą, spaudimą Bidenui per jo sūnų gali daryti Kinijos komunistų partija:

2020-10-19 Church Militant: The Download — The Biden Crime Family (Nukrovimas – nusikalstama Bidenų šeima)

Tai dar ne visi komentarai. Jau cituotame straipsnyje rašoma ir taip:

“Nuo socialinės žiniasklaidos pastangų palaidoti šią istoriją, iki Nacionalinio visuomeninio radijo, atvirai deklaruojančio, jog “nešvaistys mūsų laiko“ apie jį pranešinėdamas, iki Lesley Stahl iš CBS News skeptiškai tvirtinančios, kad kompiuteris “negali būti patikrintas“, Amerikos informacijos sargai dar niekuomet nebuvo tokie įžūlūs manipuliuodami naujienomis dėl šališkų priežasčių. Lapkričio 3-iąją sužinosime ar jiems pavyko su tuo išsisukti.“

Būta ir daugiau šio cenzūros karo interpretacijų. Mat neilgai trukus po to, kai išaiškėjo ši informacija apie kandidato į JAV prezidentus sūnaus nusikalstamą veiklą ir galimą tiesioginį jo keliamą pavojų JAV nacionaliniam saugumui, pasaulį supurtė kitas skandalas, šį kartą iš Vatikano, apie tai, kad popiežius palaiko homoseksualių asmenų civilines sąjungas. Kai kas mano, kad raudonasis Bergoglio nusprendė teikti pagalbą Bidenui prieš savo taip nemėgstamą Trumpą (prieš jį popiežiaus pasisakymai skamba ir naujai išėjusiame skandalingame filme) triukšmu dėl savo inicijuoto skandalo užtušuodamas Bideno sūnaus skandalą bei pasiųsdamas užmaskuotą kreipimąsi JAV rinkėjams katalikams, kurių balsas labai svarbus rinkimuose, kurie vis dar “laužosi“ dėl Bideno pro-LGBT pažiūrų. Tuo labiau, kad tuo pačiu metu atėjo žinia, kad apklausose per išankstinius balsavimus svyruojančiose valstijose, Trumpas pasirodė geriau nei 2016 m.

Na, pastarąją teoriją galbūt galima laikyti ir sąmokslo teorija (atseit, nepagrįsta), kas čia žino. Neabejotina viena – didžioji ir pagrindinė pasaulio žiniasklaida, įskaitant socialinę žiniasklaidą visaip kaip šališkai dalyvauja politinėje kovoje bandydami performatuoti mūsų sąmonę ir pasaulio suvokimą.

Galbūt kai kitą kartą susitiksime pasaulis bus jau šiek tiek pakeistas arba pasikeitęs. Pamatysime. Iki.

26) 2020-11-03

Prisimindamas tai, ką rašiau pastaruosiuose bloguose, įžangą pradėsiu citata iš savo vieno iš dviejų mėgstamiausių rašytojų Thomas Merton knygos “Kopimas į tiesą“ (Katalikų pasaulio leidiniai 2012 m, 1951 m.):

„Štai vienas iš mūsų amžiui būdingų paradoksų: milijonai žmonių, kuriems atrodo neįmanoma tikėti į Dievą, žmogiškuoju tikėjimu aklai paklūsta bet kokiam šarlatanui, turinčiam galimybę naudotis spauda, kino ekranu ar mikrofonu. Žmonės negali patikėti apreikštu Dievo žodžiu, bet patiki viskuo, ką perskaito laikraščiuose. Jie laiko nesąmone, kad Bažnyčia, Šventosios Dvasios vadovaujama ir globojama, atsižvelgdama į doktriną ir dorovę, geba skelbti patikimus pareiškimus apie tai, ką Dievas apreiškė arba ko neapreiškė, bet jie patikės pačiais fantastiškiausiais politinės propagandos tvirtinimais, nors propagandos skleidėjų nesąžiningumas jau tapo visiems žinomas.“

Lenkiu link demokratijos. Ar gali patys žmonės demokratiškai išsirinkti tinkamus atstovus į valdžią, kurie valdytų išmintingai, o jei negali, tai ką tuomet daryti? Ar šiais laikais išvis dar įmanoma demokratija kaip daugumos valdžia? Bandant atsakyti į šiuos klausimus toliau pratęsiu įžangą, kuri geriau padės suprasti už šių klausimų slypinčias problemas. Vėl grįžtu prie jau daug kartų cituotos Patrick J. Deneen knygos “Kodėl žlunga liberalizmas“, prie kartą jau nagrinėtos temos:

“Kaip jau tvirtinau anksčiau, liberalizmas visų pirmiausia siekia įdiegti naują laisvės supratimą. Senajame pasaulyje – tiek ikikrikščioniškoje antikoje (ypač senovės Graikijoje), tiek krikščionybės laikais – dominuojantis laisvės suvokimas diktavo, kad jai yra reikalinga derama savęs valdymo forma. Tokia laisvės samprata buvo paremta abipusiu ryšiu tarp individų gebėjimo valdyti save per dorybės (tiek senovinės, tiek krikščioniškosios) kultivavimą ir politinių santvarkų savęs valdymo, kurio pagrindiniu siekiu buvo laikomas bendrojo gėrio užtikrinimas. Senovinė mintis teigė, jog toks “dorybės ratas“ paskatintų politines santvarkas ugdyti dorybingus žmones, o dorybingi žmonės pilietiškai nukreiptų politinę santvarką bendrojo gėrio užtikrinimo link. Daugelis senovės mąstytojų nagrinėjo klausimą, kaip tokį dorybės ratą reikėtų sukurti ten, kur jis neegzistavo (arba egzistavo dalinai), ir kaip derėtų saugoti jo funkcionavimą nuo galimos korupcijos ir piliečių polinkio pasiduoti pagundoms.

Laisvė, pagal šį supratimą, reiškė ne darymą visko, ko žmogus užsigeidė, bet valingą teisingo ir doro kelio rinkimąsi. Būti laisvu visų pirma reiškė laisvę nuo vergystės savo paties geiduliams, kurie niekuomet negalėjo būti patenkinami, todėl bet kokios pastangos to siekti vedė prie nepasotinamo alkio ir apmaudo. Laisvė buvo sąlyga, išpildoma savęs valdymu, savo aistrų ir politinės galios troškimo pažabojimu.

Vienas ryškiausių skiriamųjų moderniosios minties bruožų yra tokio laisvės apibrėžimo pakeitimas nauju, šiandien mums pažįstamu daug geriau. Laisvė, apibrėžta moderniojo liberalizmo pradininkų, yra būklė, kurioje žmonės yra visiškai laisvai siekti bet kokių savo troškimų. Ši būklė, pavadinta “prigimtine“, buvo suvokiama kaip gyvenimo sąlygos, egzistavusios iki politinės visuomenės sukūrimo ir laidavusios tobulą laisvę. Viskas, kas priešinga tokiai laisvės sampratai, yra suprantama kaip jos varžymas. Laisvę buvo nustota suvokti kaip teisingo ir deramo savęs valdymo būklę.“

Taigi, turime dvi skirtingas situacijas. Ikimoderniuosius laikus, kai pagrindinė siekiamybė buvo sugebėjimas valdyti save ir dabartinius laikus, kai pagrindinė siekiamybė – naikinti bet kokius savo troškimų suvaržymus, t.y. savęs nevaldyti. Kokios to pasekmės žmogui, visuomenei ir santvarkai, kurioje gyvename? Atsakysiu mėgstamo lietuvių filosofo Alvydo Jokubaičio žodžiais iš knygos “Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“ (Tyto Alba 2019 m.), kurią pristatau ketvirtąja labiausiai įtakojusią čia pristatomą mano knygą “Pasirengus gimti“:

“Modernieji ideologai žadėjo sukurti laisvą žmogų, tačiau sukūrė manipuliacijų objektą. Foucault nuomone, disciplinarinės visuomenės žmogus atsisako savo “aš“. Jis nebenori protestuoti prieš visuomenę, kaip tai darė Dostojevskio pogrindžio žmogus. Skaitant Foucault, dažnai iškyla šio veikėjo idėja. Juo labiau įsigali mokslinis mąstymas, juo sunkiau išgirsti vidinio žmogaus balsą. Tai nereiškia, kad jis nebesikalba su savimi. Tiesiog pokalbį su savimi pakeičia išmoktų frazių kartojimas. Politinė valdžia įsiskverbia į jo vidų. Į klausimą “kas yra siela?“ atsakoma: “Vienas iš daugelio visuomenės gaminių.“

Ši ištrauka, mano galva, yra tiksliausias knygos “Pasirengus gimti“ pagrindinio herojaus TSS apibūdinimas. Ką dar filosofas gali papasakoti apie modernią visuomenę ir jos žmogų?:

“Moderniaisiais laikais idiotai yra ne tik nesugebantieji prisitaikyti prie visuomenės. Priešingai, idiotizmą skatina prisitaikymas prie jos. Net labiausiai Apšvietos idėjų kryptimi pažengusios visuomenės yra kupinos idiotizmo. Tarp kitų veiksnių tai skatina hipotetinis mokslas.“

“Sovietų Sąjunga buvo didele nesėkme pasibaigęs politinis eksperimentas. Tačiau, pažvelgus iš atskiro asmens žiūros taško, tai nebūtinai yra konkretaus žmogaus gyvenimo nesėkmės apibūdinimas. Šis nesutapimas įmanomas tik todėl, kad asmuo yra platesnis už politinę santvarką. Idiotiška politinė santvarka dar nereiškia, kad visi jos piliečiai būtinai yra idiotai.

Vidinis žmogus nuo pat savo krikščioniškos istorijos pradžios reiškia kažką gilesnio negu išorinis žmogus. Graikų “idiotas“ apibūdina atskiro asmens negebėjimą prisitaikyti prie visuomenės. Modernioji Apšvieta pakeitė šį įsitikinimą. Dabar jau visuomenė gali žmogų pastatyti į idiotišką padėtį. Dostojevskio pogrindžio žmogus atsiranda kaip bandymas pasipriešinti visuomenės siekiams padaryti jį kvailiu. Šis žmogus viešai paklūsta visuomenei, tačiau viduje yra jos oponentas ir net priešas. Tai jau ne kartą minėtas vidinio ir išorinio žmogaus konfliktas, neišnykstantis nuo krikščionybės laikų. Moderniaisiais laikais šis konfliktas įgavo naują prasmę. Visuomenė pradedama suvokti kaip žmogaus vadavimosi iš tamsumo, neišprusimo, kvailumo ir moralinio bukumo vieta. Pats žmogus suvokiamas kaip nelabai reikšmingas už jį didesnio išsilaisvinimo proceso dalyvis. Išsilaisvinimo viltys siejamos su visuomene, kurią pakeitus tikimasi pakeisti žmogų. Tačiau jis savęs ir kitų be išlygų nesuvokia pagal ideologų siūlomas dogmas. Jis bijo, kad politikai jį gali uždaryti netikusiame žodyne. Susidūręs su politika, vidinis žmogus pasitraukia į Dostojevskio aprašytą pogrindį. Modernioji politika reikalauja ne tik lojalumo, bet ir nuolatos sakyti “aš esu visuomenė“. Tai svetima vidiniam žmogui. Apie politiką kalbantys žmonės be prievartos verčiami kalbėti ne savo pačių žodžiais. Vien dėl šios veidmainystės jie bijo būti apkaltinti kalbantys niekus, nesąmones ir kvailystes.“

O ką apie tokius žmones mano patys pažangiausi politikai, polit-technologai ir įvairiausi su tuo susiję mokslininkai, dar vadinami ekspertais? Grįžtu prie Patrick J. Deneen knygos:

“Demokratinei daugumai ėmus atmesti liberalizmo aspektus (tendencija, kurią pastaraisiais metais pademonstravo rinkėjai Vakarų Europoje ir Amerikoje), pradedama vis garsiau reikšti nepasitenkinimą pačia demokratija ir nepakankama masių išmintimi. Amerikos elitai ne kartą tikrino savo galimybes apriboti demokratiją, baimindamiesi, kad nevaržoma ji gali tapti kliūtimi tolesniam jiems priimtinos politikos vystymui; specifiškai, liberalizmo išplėtimo už tautinės valstybės ribų šalininkai (taigi, ir ekonominę integraciją bei praktinį valstybių sienų naikinimą palaikantys veikėjai) bėgant metams tapo aršiais tolesnio demokratijos varžymo proponentais. Vienas šių asmenų yra Jason Brennan iš Džordžtauno Universiteto, knygoje “Prieš demokratiją“ gynęs poziciją, jog balsuotojai visuomet yra nepakankamai informuoti ar apskritai politiškai abejingi, ir kad demokratinių valdžios organų veikla neišvengiamai atspindi šį elektorato nepakankamumą. Kiti libertariau orientuoti liberalai, tokie kaip Bryan Caplan, Jeffrey Friedman ir Damon Root, yra įsitikinę, kad demokratijai pradėjus kelti grėsmę pamatiniams liberalizmo principams (o tai, jų teigimu, yra beveik garantuota, kadangi neišsilavinę ir prastai informuoti balsuotojai dažniausiai yra neliberalūs), gali būti naudinga pradėti svarstyti galimybes ir būdus apskritai atsisakyti demokratijos. Brenanas pasisako už “epistokratinį“ valdymą, kuriame sprendimus priima elitas, turintis išbandytas ir pasitvirtinusias žinias, reikalingas našiam ir efektyviam moderniosios liberaliosios kapitalistinės valstybės bei socialinės santvarkos valdymui.

Tokios šiandieninių liberalų pozicijos toli gražu nėra naujos ar originalios; jos atkartoja argumentus, jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje išsakytus pasižymėjusių akademikų; tuo metu buvo jaučiamas augantis pasitikėjimas administruojančios valstybės ekspertize, o intelektualinis elektorato pajėgumas buvo vertinamas skeptiškai. Savo 1973 m. knygoje “Demokratinės teorijos krizė“ Edward A. Purcell meistriškai aprašė demokratinės teorijos krizę, sukeltą ankstyvųjų socialinių atradimų. Didelis kiekis tuo metu surinktų mokslinių duomenų – įskaitant pirmuosius plataus masto intelekto testus, kuriais buvo tikrinama populiacija, laikyta deramai reprezentuojančia vidutinį pilietį ar net pranokstanti jo pajėgumus (specifiškai, didelis skaičius karių, tarnavusių Pirmajame pasauliniame kare) – atskleidė žemus intelekto koeficiento rodmenis didelėse Amerikos populiacijos imtyse. Pradėjus daugėti analogiškų tyrimų rezultatams, patvirtinusiems šią tendenciją, daugelis žymių trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio socialinių mokslininkų pasisakė už visapusišką valstybės valdo būdo pakeitimą.“

“Ankstyvieji institucionalizuoto politikos mokslo šaukliai – tokie kaip Charles E. Merriam, Harold D. Laswell ir George E. G. Catlin – reikalavo mokslines politikos studijas laikyti būtina sąlyga bet kokiai objektyviai viešajai politikai. “Niekas nepalieka daugiau vietos paklaidai“, rašė A. Gordon Dewey iš Kolumbijos Universiteto, “nei moralinių svarstymų įtraukimas į visiškai nemoralinį, faktinį tyrimą“. Viešąją nuomonę pradėta suvokti kaip naudingų gairių šaltinį, informuojantį už politikos kūrimą atsakingus administracinius ekspertus apie individualias piliečių preferencijas, kuriomis jie galėjo remtis ieškodami optimaliausių politinių sprendimų. Elton Mayo – žymus trečiojo dešimtmečio sociologas – kartą pareiškė, jog “visame pasaulyje mums didžiai reikalingas administruojantis elitas“. Buvo viliamasi, kad kvalifikuotas, patikimais sociologinių tyrimų duomenimis disponuojantis biurokratinis elitas atsižvelgs į viešąją nuomonę, bet nesibodės kartais pastūmėti neracionalias mases priimti teisingą viešąją politiką.“

Knygoje “Pasirengus gimti“ tokia epistokratija jau valdo ir tai yra Dirbtinis Intelektas. Šią idėją perėmiau iš Y. N. Harari. Tačiau pažiūrėkime ir priešingus argumentus, teigiančius, kad turime teisę paprašyti visokių ekspertų išvis nesikišti net su savo patarimais kuriant demokratines valdymo institucijas. Be abejo tai yra konservatoriška nuomonė, pateiksiu visą šio straipsnio vertimą:

Mick Hume “Experts and politics: why Gove knows better than Plato“ (Ekspertai ir politikai: kodėl Gove žino geriau nei Platonas)

“Koks pareiškimas pasirodė kontroversiškiausiu per ES referendumo (past. – dėl Brexito) kampaniją? Ne Boris Johnson išpūstas ES palyginimas su Hitlerio Vokietija. Ne premjero David Cameron beviltiškas pareiškimas, kad Europos Sąjungos palikimas galėtų įžiebti Trečiąjį Pasaulinį karą.

Ne, pareiškimas, kuris sukėlė daugiausiai įsiūčio politiniuose ir žiniasklaidos sluoksniuose, buvo Išėjimo (Leave) kampanijos dalyvio ir tuometinio torių kabineto ministro Michael Gove užuomina televizijos žurnalistui, kad “šios šalies žmonėms jau atsibodo ekspertai“. Geroko dydžio JK ekspertų ir pareigūnų klasė, kurie perspėjinėjo, jog nubalsavus už Brexit įvyks nelaimė, atsiliepė taip, tarsi Gove būtų pareikalavęs juos visus sustatyti prie sienos ir sušaudyti.

Įsiūtis vis dar virė ir po kelių mėnesių, kai lordas O’Donnell, buvęs JK vyriausybės valstybės tarnybos vadovas, davė interviu The Times. “Turbūt įžeidžiausiu dalyku lordui O’Donnell“, atkreipė dėmesį simpatiška žurnalistė, “buvo Leave kampanijos nerūpestingas ekspertų patarimų atmetimas“. Buvęs aukštasis valdininkas O’Donnell atrodė sunkiai gebąs nuslėpti savo globėjiškumą, kai atkreipė dėmesį į tai, kad “kai sugenda jūsų automobilis, jūs iš tiesų norite jį pristatyti meistrui – automobilių ekspertui. Linkiu misteriui Gove kuo didžiausios sėkmės, kai suges jo automobilis ir jis nuspręs neįtraukinėti ekspertų.“

Argumentas, kad ekspertai yra geresnėje padėtyje nei eiliniai žmonės, kai reikia priimti informuotus sprendimus svarbiuose ginčuose, su kuriais susiduria visuomenė, yra amžių senumo demokratijos pakirtimo atvejis, kuris neseniai vėl grįžo į madą. Senovės Atėnuose filosofai atvirai diskutavo dėl demokratijos pakeitimo “išmintingųjų“ valdymu vietoj neišmanėlių masės valdymo. Jie tikėjo, kad, kaip kad pristato vienas dabartinis istorikas, “demokratija suteikdavo žmonėms tai, ko jie norėdavo kasdieną, bet ji nedarė nieko, kad užtikrintų, jog jie nori teisingų dalykų“.

Filosofas Platonas savo užrašuose apie tai, ką tariamai yra sakęs jo mokytojas Sokratas, siūlė ankstyvąją ir aiškesnę lordo O’Donnell argumento apie automobilių taisymą versiją. Platono Sokratas nei kiek neslopino savo jausmų prieš demokratiją išsakymo. Galiausiai, jis pastebėjo, kai reikalas prieidavo iki technologinių sprendimų, tokių kaip laivų statybos (ar, galbūt kitame gyvenime – automobilių priežiūros), Atėnų visuomeninė taryba konsultuotųsi pas ekspertus, o ne pas neišmanėlius. Tai kam kreiptis į žmones, kuriems trūko ekspertinių politikos sugebėjimų, sprendžiant politinius klausimus?

Juokinga, tvirtino Sokratas, kad “kuomet su šalies valdymu vyksta kažkas, ką reikėtų apsvarstyti, žmogus, kuris imasi jiems patarinėti, gali būti statybininkas ar lygiai taip kalvis, ar batsiuvys, pirklys ar laivo savininkas, turtingas ar vargšas, iš geros šeimos ar tokios neturintis“. Niekas neketino atleisti šių žemą padėtį užimančių ne ekspertų nurodydami, “kad štai žmogus, kuris be jokių techninių kvalifikacijų, nesugebantis niekieno nurodyti savo mokytoju, visgi bando duoti patarimą. Priežastis turėtų būti ta, kad jie nemano, kad tai yra dalykas, kurio gali būti mokoma.“ Priešingai, Sokratas tikėjo, kad politinių sprendimų galėtų ir turėtų pamokyti ekspertai vietoj to, kad sprendimą palikti vulgariems ir neišsilavinusiems piliečiams.

Šiais laikais tie, kurie užkeltų ekspertus ant politinio pjedestalo, yra gerokai mažiau sąžiningi dėl savo nuomonės apie žmones. Žinoma, mes tikime demokratija, primygtinai tvirtins jie, ir, žinoma, elektoratas privalo pasisakyti. Bet… yra dalykų, apie kuriuos paprasti žmonės turi menką supratimą ar išvis jo neturi. Šiuose reikaluose žmonės turėtų leisti spręsti ekspertams ar bent jau turėtų mesti savo balsus pagal patarimus / instrukcijas tų, kurie žino.

Pavyzdžiui, galėtų sakyti jie, ką vidutinis rinkėjas žino apie palūkanų normų nustatymą tarptautinėms pinigų rinkoms? Ir ar turėtų politikams, kurie galėtų daryti tai, ko nori jų rinkėjai, o ne tai ko iš tikrųjų reikia kapitalizmo ekonomikai, būti palikta nuspręsti?

Ne, kol kas mums nurodyta geriau patikėti palūkanų normų nustatymą Anglijos Banko, Europos Centrinio Banko ir JAV Federalinio Rezervo nepriklausomiems ekspertams. Nesirūpinkit, kad milijonai gyvenimų bus tiesiogiai paveikti to, ką nuspręs daryti bankininkai. Demokratija labai puikiai laikosi savo vietoje, tik jos vieta akivaizdžiai nėra prie finansų viršūnių stalo.

Svarbi žinia apie “nepriklausomus“ centrinius bankus yra ta, kad jie turėtų būti nepriklausomi nuo jokio politinio įsikišimo, kitaip vadinamo demokratine kontrole. Centriniams bankams šias galias suteikė politikai, bandantys nusikratyti demokratinės atskaitomybės. JK galimybė priimti “nepriklausomus“ sprendimus dėl palūkanų normų nustatymo buvo Anglijos Bankui suteikta kanclerio Gordon Brown po to, kai leiboristai laimėjo 1997-ųjų bendruosius rinkimus. Kitur Europoje idėja, kad negalima pasitikėti elektoratais ir išrinktaisiais politikais, jog jie žino, ko reikia ekonomikai, buvo efektyviai panaudota ES ir Tarptautinio Valiutos Fondo, kad uzurpuoti išrinktąsias Graikijos, Italijos ir Airijos vyriausybes bei primesti valstybės tvarkymą ekspertams technokratams pagal tai, kaip reikalauja rinkos.

Yra daug kitų sričių, kur mums nurodyta, jog rinkėjai nesupranta. Pasikvieskime ekspertus, kad vadovautų valdymo procesui. Suteikime galias nerinktiems ir neatskaitingiems organams, teismams, komisijoms ir konsultantams, auditoriams ir oficialiems tyrimams, kad jie darytų informuotus sprendimus ir teiktų pasiūlymus, kurie yra už rinkėjų gatvėse akiračio. Ir, žinoma, išrikiuokime ekspertus ir pareigūnus, kad jie skaitytų paskaitas rinkėjams apie tai, kaip jie turėtų balsuoti didžiausiame politiniame referendume, koks yra mūsų atmintyje, arba laisvojo pasaulio lyderio rinkimuose, o po to barkime milijonus neatsakingų mažųjų piliečių, kad jie nesugebėjo padaryti taip, kaip buvo “patarti“.

Ekspertai patarėjai turi svarbią rolę demokratijoje. Bet yra klausimų, kuriuos turėtų užduoti kiekvienas mėgėjas, prieš pripažindamas, kad jie žino tai, kas yra geriausiai likusiems.

Pirma, kodėl mes automatiškai turėtume daryti, ką sako akademikai ir ekspertai, netgi tais klausimais, kuriais jie reiškia esantys ekspertai? Žodis “ekspertas“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia testuoti, bandyti, atrasti, įrodyti. Savo ruožtu jie patys turėtų būti išbandomi ir testuojami eksperimentais ir patirtimi, kad įrodytų savo ekspertiškumą.

Verta atkapstyti pilną versiją to, ką sakė Gove, ištisai pertraukinėjamas Sky News žurnalisto Faisal Islam. “Manau, kad šios šalies žmonėms jau atsibodo ekspertai iš organizacijų, kurių akronimai skelbia, kad… jie žino kas geriausia ir nuolat klysta, nes tie žmonės.. tie žmonės ir yra tie, kurie nuolat klysta…“

Tai ir buvo tiek, kiek jis pasakė. Bet prasmė buvo pakankamai aiški. Ne ekspertizės pašalinimas apskritai, bet tam tikrų “ekspertų iš organizacijų su akronimais“ – ES, Europos Centrinio Banko, Tarptautinio Valiutos Fondo, Britanijos Pramonės Konfederacijos – kurie aiškino britams, kad jie turi balsuoti už Pasilikti (Remain) arba susidurti su neišvengiama ekonomine katastrofa. Kaip pastebėjo Gove, šie buvo tie patys ekspertai, kurie “nuolatos klydo“ dėl to, kas turi atsitikti ekonomikai. Nė vienas jų, pavyzdžiui, teisingai nenuprognozavo finansinės krizės, kuri smogė Vakarams 2008-aisiais.

Taigi, išbandžius ir pratestavus ekonomikos ekspertus jų patirties pagrindu, kodėl kas nors neklausinėdamas turėtų praryti jų instrukcijas apie tai, kaip balsuoti ES referendume? Ekspertiškumas tam tikroje srityje nėra tas pats, kas neklystamumas. Šie žmonės ir institucijos dažnai darydavo politinius pareiškimus apie asmeninę paramą ES, užmaskuotus kaip ekspertų ekonominiai patarimai.

Antra, jei ekspertai turėtų būti nepakaltinamas visuomenės išminties šaltinis, ką visuomenei daryti, kai skirtingi ekspertai nesutaria? Santykinai yra nedaug aktualių klausimų, kur visi mokslininkai ar autoritetingi šaltiniai sutartų tarpusavyje dėl problemos priežasčių ir pasekmių.

O kaip dėl daugybės atvejų, kai ekspertai pakeičia savo nuomones, ir vakarykštė eretiška kraštutinė nesąmonė tampa šiandienos priimta išmintimi arba atvirkščiai? Tie pasivartymai tapę ypač įprastais tarp tariamų visuomenės sveikatos reikalų ekspertų. Tai dažnai verčia prisiminti amerikiečių rašytojo Mark Twain žodžius, kuris patarė skaitytojams atsargiau skaityti knygas apie sveikatą, nes gali numirti dėl spaudos klaidos.

Nesutariančių ir keičiančių nuomones ekspertų problema išryškina svarbą to, kad žmonės išgirstų visus įrodymus ir priimtų savus sprendimus dėl to, ką jie tiki esant tiesa. Tai visų teisingiausia politikoje.

Koncentravimasis į ekspertų rolę pastoviai painioja techninę ekspertizę su politiniais sprendimais. Gerasis lordas O’Donnell yra, žinoma, teisus patardamas misteriui Gove pristatyti savo automobilį meistrui. Apskritai mes kreipiamės į kvalifikuotus ekspertus dėl automobilių taisymo, arba, pagal Sokrato pavyzdžius, dėl patarimų apie laivų statybą ar inžinerinius projektus. Iš to, tačiau, neseka, kad automobilių meistras ar inžinierius turėtų kreiptis į tariamą ekonomikos ar politikos mokslų ekspertą dėl pamokymo kaip balsuoti. Jų ekspertizė yra daug labiau abejotina nei techninių ekspertų; kaip pripažino netgi Daniel Kahneman, Nobelio ekonomikos premijos laureatas, “yra parodyta, kad ilgalaikiame politiniame strateginiame prognozavime ekspertai yra ne ką geresni už kauliukus mėtančia beždžionę“.

Nepaisant to, kaip gerai apsiskaitę ir kvalifikuoti būtų šie ekspertai, tai yra politika. Ji yra apie vertybes, moralę ir sprendimus daug labiau nei apie nuogus faktus ir skaičius. Ji yra apie tai, kad kiekvienas dalyvauja demokratiškuose debatuose ir prieina iki savojo sprendimo. Demokratija paremta ir gyvuoja prielaida, kad kiekvienas pilietis yra lygiai sugebantis padaryti šį pasirinkimą sau. Štai kodėl meistras ir akademikas ekspertas kiekvienas gauna po vieną balsą.

Nepaisant Sokrato pasibjaurėjimo tokia idėja, politiniai sprendimai iš tikro nėra “dalykas, kurio galima išmokyti“. Jo iš tiesų galima išmokti – debatuojant, per patirtį ir sąveiką su kitais. Bet ne išmokoma ekspertų instruktorių, kurie maitina jus faktais ir Tiesa taip, lyg aiškintų vadovėlinę instrukciją. Demokratija turi apimti pasitikėjimą rinkėjų sprendimu, masių išmintimi, net jei nėra garantijų, kad jie sukurs tokį rezultatą, kurio norėtum.

Jei kas nors priešinsis, kad mums reikalingi labiau “informuoti pasirinkimai ir sprendimai“, kyla klausimas: kieno informuoti? Siekiant kieno interesų? Kas tiki ekspertu ar “faktų tikrinimo“ angelais, skrajojančiais debesyse virš žmonijos liūno, kurie neturi siekti įgyvendinti savo darbotvarkės ir neturi tikslų, kuriuos norėtų, kad jūs priimtumėte?

Mes, be abejo, galime kreiptis į ekspertus dėl informacijos ir faktų. Bet tai, kaip ta informacija yra interpretuojama, kokią prasmę mes suteikiame šiems faktams – tai politikų užsiėmimas. O politika pirmiausiai yra apie pasirinkimo atlikimą. Taigi, pavyzdžiui, debatuose dėl Brexito ir jo poveikio ekonomikai, mes galime puikiai priimti, kad JK pavažinės duobėtu keliu, bent jau trumpuoju laikotarpiu, bet vis vien galvoti, kad demokratija ir laisvė nuo ES yra galiausiai pats svarbiausias sumetimas.

Verta atsigręžti į prancūzų aristokratą Alexis de Tocqueville, kuris beveik prieš 200 metų savo klasikiniame veikale “Apie demokratiją Amerikoje“ įrodinėjo, kad demokratinei visuomenei tam, kad ji klestėtų, reikia geros viešojo išsilavinimo sistemos. Ko jai nereikia, tačiau, – tai kad kas nors veiktų kaip “neginčijami autoritetai“, nuleidinėjantys įstatymus žmonėms tarsi būtų mokytojai, mokantys vaikų klasę. Tai galėtų susilpninti visuomenės ryžtą prisiimti atsakomybę už save taip pat užtikrintai, kaip ir autoritarinė vyriausybė. Apie Amerikos rinkėjus Tocqueville tuomet pasakė, kad “aš nesibaiminu, jog savo vadovuose jie atras tironus, labiau baiminuosi, kad jie atras auklėtojus“. Tai perspėjimas, kuris turėjo skambėti visus tuos metus iki pat dabartinio laikotarpio – apie ekspertus, kurie ketina pavirsti auklėtojais.“

Ką gi, panašu, kad rimtų argumentų turi abi pusės. Tai ką gi dabar daryt? Geriau pacituosiu antrąjį iš dviejų savo mėgstamiausių rašytojų – C. S. Lewis iš jo knygos “Stebuklai“ (Verba Vera 2007 m., 1947 m.):

“Ta situacija, kurioje eiliniai žmonės gali atrasti antgamtiškumą tik sudėtingų apmąstymų keliu, yra nauja ir, pagal istorinius standartus, nenormali. Visame pasaulyje lig pat šių dienų tiesioginė mistikų įžvalga ir filosofų samprotavimai per valdymą ir tradicijas prasismelkdavo iki plačiųjų masių; konkrečiu mito, ritualo bei viso gyvenimo būdo pavidalu juos galėjo priimti tie, kurie patys nebuvo dideli mąstytojai. Tačiau tokiomis sąlygomis, kurias maždaug per šimtmetį sukūrė natūralizmas, paprasti žmonės yra priversti nešioti naštas, kurių niekada neturėjo nešioti. Mes turime patys suprasti tiesą arba gyventi be jos. Tai galima paaiškinti dvejopai. Gali būti, kad žmonija, sukilusi prieš tradicijas ir valdžią, padarė siaubingą klaidą; klaidą, kuri nebus mažiau fatališka dėl to, kad valdininkų korupcija pateikia ją kaip labai jau pateisinamą. Antra vertus, gali būti, kad Jėga, kuri valdo mus kaip rūšį, šiuo metu vykdo drąsų eksperimentą. Ar gali būti, kad plačiosios masės turi žengti į priekį ir pačios užimti tas aukštumas, kurios kitados buvo rezervuotos tik išminčiams? Gal skirtumas tarp išmintingųjų ir paprastųjų pranyko, nes dabar iš visų tikimasi, kad jie taps išmintingi? Jei taip, mūsų dabartiniai klaidžiojimai tebūtų tik augimo skausmai. Tačiau nesuklyskime, kalbėdami apie savo reikmes. Gerai, jei mus tenkina grįžimas atgal ir tapimas kukliais nuolankiais žmonėmis, kurie paklūsta tradicijai. Jei esame pasirengę kopti aukštyn ir kovoti, kol patys tapsime išminčiais, – dar geriau. Tačiau žmogus, kuris nei paklūsta kitų išminčiai, nei siekia jos pats, yra pasmerktas. Visuomenė, kurioje paprastųjų dauguma paklūsta keletui aiškiaregių, gali gyvuoti; visuomenė, kurioje visi yra aiškiaregiai, gali gyvuoti dar pilnatviškiau. Tačiau visuomenė, kurioje masės vis dar tamsios, o į aiškiaregius nebekreipiamas dėmesys, gali gyvuoti tik paviršutiniškai, bjauriai ir galiausiai išnykti. Mes turime žengti į priekį arba grįžti atgal; likti čia, vadinasi, mirti.“

Ar jau aiškiau, kokia galėtų būti išeitis? Manau, kad vargu bau. Verta daugiau patyrinėti, kas tai yra modernus žmogus, visuomenė, politika, demokratija, mokslas ir ekspertai. Tai padarysiu kituose bloguose.

27) 2020-11-06

Pradėsiu nuo mokslo. Juk tai jis jau seniai tapo šiuolaikine religija – pateikiančia mums visus atsakymus apie mūsų būtį ir buitį. Ypač šiais laikais, kai labai padaugėjo ateistų, tačiau dar labiau padaugėjo agnostikų – žmonių, nekeliančių klausimo apie Dievo egzistavimą, o jei ir keliančių – atsakymų į šį nelaikančių svarbiais savo gyvenimui.

Kaip ir kitose religijose, taip ir labai šiais laikais garbinamame moksle galima išskirti du jo supratimus. Vieną pavadinčiau elitiniu, būdingu geriausiems mokslininkams ir nedaugeliui suprantančiųjų, gi kitą – liaudiškuoju, kuris yra absoliučiai vyraujantis. Liaudiškąjį įvardinčiau kaip mokslo profanaciją. Ji ypač išplito nuo XIX a. antros pusės, kai ypač Apšvietos tėvynėje Didžiojoje Britanijoje daugiausiai mokymosi įstaigose paplito įvairūs mokslo populiarinimo bukletai. Buvo diegiamas supratimas, kad tuose bukletuose yra visa tai, ką apie mokslą reikia žinoti. Mokslas pristatytas kaip tam tikra abėcėlė ar daugybos lentelė – viskas jau savo vietose ir stalčiukuose, išbaigta ir nepajudinama, tereikia išmokti. Na, jei ir neišmoksi – ne bėda, yra tie, kurie viską išmokę, įvaldę ir žino galutinius atsakymus į visus klausimus. Tačiau tikrasis mokslas yra kitoks.

Pacituosiu neblogą jo apibūdinimą iš šio straipsnio. Straipsnis yra apie tai, kad nereikia painioti ir mokslo su politika, nes tai visai atskiros sritys, todėl ten yra ir apie mokslą, ir šiek tiek daugiau:

Norman Lewis “Science and politics really don’t mix“ (“Mokslas ir politika iš tikrųjų nesiderina“)

“Bet politika nėra mokslas. Pačia savo prigimtimi politika yra apie besivaržančias idėjas ir vizijas. Ji apima skirtingas žmogiškąsias patirtis ir besirungiančius ekonominius interesus. Politiniai argumentai nėra verifikuojami laboratoriniais eksperimentais ar testais.

Maža to, pats mokslas yra grindžiamas prielaida, kad viskas yra neapibrėžta, kad visos “tiesos“ tik keičia pozicijas, nes tai, kas patvirtinama šiandien, gali būti sugriauta rytoj. Mokslas yra žinios, kurios amžinai auga, o ne sustingsta. Jos yra amžinoje paneigimo būklėje. Tai reiškia, kad visi sprendimai, kurie kyla iš mokslinių įžvalgų ir proveržių, būtinai lieka neapibrėžti.

Nėra tokio dalyko kaip “Mokslas“ ar tiesų, kurios būtų neabejotinos visiems laikams. Taigi, tokie ieškiniai iš “teisingai mąstančių“ mokslininkų pusės, kurie oponuoja Trumpui moksliniu principu, pakerta tiek mokslo, tiek pačios demokratijos autoritetą.“

Savo laiku Einšteinas persvarstė Niutono dėsnius, dabar yra persvarstomos paties Einšteino reliatyvumo teorijos, taip pat evoliucijos teorija, Didžiojo Sprogimo teorija, etc. Bet koks pasakymas “nustatyta mokslo“, todėl, skamba šiek tiek absurdiškai. Kaip teisingai pastebėjo pereitame bloge pristatytoje knygoje “Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“ A. Jokubaitis:

“Modernusis mokslas tęsia senovės graikų filosofų pradėtą žygį pažinti tai, kas nepažinta. Tai galutinei nesėkmei pasmerktas žygis, nes tai, kas pažinta, visada savo dydžiu nusileidžia tam, kas nepažinta. Nors šis teiginys nėra moksliškai įrodytas, sunku įsivaizduoti, kad vieną dieną mokslininkai pradėtų kalbėti apie pasaulio ir žmogaus pažinimo pabaigą. Būtina iš naujo įsisąmoninti, kad mokslą ir religiją valdo skirtingi principai. Kvailai atrodo, kai nesulaukę tyrimų pabaigos mokslininkai imasi skelbti Dievo tikėjimo ir žmogaus asmens paslaptimi nepagrįstumą. Mokslininkai ir jų pėdomis pėdinantys politikai nepastebi, kad jie panašūs, ir imasi pranašų vaidmens. Jie mokslo vardu nori sukurti naują tikrovę ir net žada naują pasaulio išganymą. Remdamiesi neaiškaus pagrįstumo laipsnio bandomosiomis teorijomis, jie imasi kalbėti apie tai, kas yra tikėjimas. Tai įkvepia politinius demagogus. Iki galo nepatikrintos hipotezės imamos suvokti kaip kelias į pažangą. Tai mokslo prigimties paneigimas. Mokslininkai turi pažinti, o ne kurti religijas. Modernusis ideologizuotas politinis mąstymas tapo vienu iš politinio idiotizmo šaltinių.“

“Nors komunistinis režimas baigėsi, tarp nepakitusių dalykų reikia nurodyti tikėjimą mokslu. Tiek komunistinis, tiek pokomunistinis režimas vienodai tiki mokslo pažanga, įskaitant politikos mokslą. Abiejų santvarkų žmonėms viskas turi būti pagrįsta mokslu, kuris suvokiamas kaip išskirtinis autoritetas. Scientizmas yra viena iš daugelio permainas atlaikiusių ideologijų. Tai nėra nekaltas tikėjimas, jis formuoja požiūrį į žmogų ir į visuomenę. Modernusis mokslas reikalauja atsisakyti antropomorfiško, t.y. sužmoginto, požiūrio. Pasaulis prieš mokslininkus turi stovėti kaip objektyvių faktų rinkinys, be žmogiškųjų norų ir troškimų. Tai nesuderinama su asmens savivoka. Asmuo savęs nesuvokia pagal mokslinio atsiribojimo nuo žmogaus standartus. Būti asmeniu visada reiškia būti kažkuo daugiau negu vadinamieji empiriniai faktai. Asmuo pats sau yra realus kitaip, negu jį supančiai aplinkai priskiriami objektai, įskaitant kitus žmones. Tas, kuris save suvokia kaip patiriantį subjektą, skiriasi nuo kitų patyrimo objektų. Apie tai nenorima kalbėti, nes šio paslaptingo subjekto neįmanoma pritaikyti politikai. Jo neįmanoma paversti sociologinių tyrinėjimų, statistinių skaičiavimų ir politinių manipuliacijų objektu. Pirmiesiems krikščionims atrodė, kad vidinis žmogus anksčiau ar vėliau turi nugalėti jo kūne veikiantį išorinį žmogų. Dabar atvirkščiai.“

Ir ką gi gero kol kas pasiekė mokslo religijos apšviesta modernioji politika? Galėčiau papasakoti ir pats, galėtumėte, nedaug pagalvoję, manau, ir jūs, bet lai kalba Jokubaitis:

“Didelis netikėtumas yra tai, kad patys modernieji politikai sukėlė anksčiau neregėto masto kančias. Tarp didžiausių politinės kančios kūrėjų reikia nurodyti ir sovietinį komunizmą, ir vokiečių nacionalsocializmą. Modernioji Apšvietos idealų visuomenė netikėtai virto neregėto masto kančios šaltiniu. Žmonės masiškai buvo naikinami gulaguose ir koncentracijos stovyklose, ką jau kalbėti apie žuvusius pasaulinių karų frontuose. Niekas iš moderniojo Apšvietos projekto kūrėjų nesitikėjo, kad mokslo ir technikos suklestėjimas gali būti lydimas masinio žmonių naikinimo. Apsišvietę piliečiai ne tik nenustojo naikinti vienas kito, bet ir tapo dideliais naikinimo virtuozais. Daugybė praėjusio amžiaus Vakarų politinės istorijos puslapių rodo, kad blogis nepriklauso nuo Apšvietos išplitimo.“

Grįžkime bandyt panagrinėti kaip taip atsitiko:

“Kaip jau buvo minėta, mokslas negali pažinti vidinio žmogaus. Krikščionys manė, kad vidinis žmogus yra komplikuota – nuodėmės paliesta – būtybė, kuriai būtinai reikia Dievo malonės pagalbos. Modernioji visuomenės pertvarka žmogaus atsinaujinimą sieja su jį pranokstančių institucijų reformomis. Tai, kas krikščionims yra asmens paslaptis, modernieji paverčia reformų vadyba. Priešingai, negu mano Manent, modernioji politinė mintis nuo pat pradžių yra pagrįsta asmens ir visuomenės sutapatinimu. Prie šio įsitikinimo įtvirtinimo labiausiai prisidėjo mokslas. Pirma, mokslininkai privalo būti neutralūs vertybėms. Philippe Beneton žodžiais, “meilę tyrinėjantis sociologas niekada nemylėjo“. Perkeltas į politiką šis moderniojo mokslo principas reiškia moralinių atskaitos taškų neturinčių socialinių eksperimentų skatinimą. Antra, mokslininkai pirmenybę teikia matematiniams skaičiavimams. Pritaikytas politikai, šis principas virsta formalių taisyklių ir procedūrų sureikšminimu. Vienas iš šios mokslo taisyklės taikymo paveiktų padarinių yra teisės sureikšminimas. Tikima, kad visuomenę turi valdyti ne žmonės, o pagal dėsnio analogiją sukurti įstatymai. Trečia, mokslininkai siekia depersonalizuotų tiesų.

<…>

Perkeltas į politiką šis mokslinio mąstymo principas reiškia politinių technologijų ir ekspertų sureikšminimą. Mokslininkai apie politiką kalba specializuota, o ne kasdieninio pasaulio žmonių kalba. Ketvirta, mokslininkai veikia kaip kolektyvinis tyrinėtojas, o ne atskiros asmenybės. Tai nereiškia, kad mokslui nereikia originalių ir nestandartiškai mąstančių asmenybių. Tiesiog mokslininkų bendruomenę formuoja ne žmogiškasis artumas, bet neutraliais metodais sukurtos tyrimų išvados, šiandien apibūdinamos kaip “mokslinė produkcija“. Perkeltas į politiką, šis mokslinio mąstymo principas reiškia visuomenės suvokimą pagal prekių gaminimo ir pardavimo analogiją.“

Ne mažiau nei sociologo, tyrinėjančio meilę, apibūdinimas man patinka iš tos pačios knygos paimtas garsaus mokslininko Gottfried Wilhelm Leibniz mokslininko apibūdinimas: “mokslininkai panašūs į šunį, kuris bijo šeimininko lazdos, tačiau nesupranta jos prasmės.“

Galiausiai prieiname iki šio žmogiško klausimo:

“Žvelgiant iš niekieno perspektyvos, neįmanoma paaiškinti žmogaus gyvenimo prasmės. Į prasmės klausimus atsakyti galima tik iš įsipareigojusio vidinio žmogaus žiūros taško. Iki kraštutinumo privestas mokslinis požiūris žmogų paverčia prasmės nepažįstančiu objektu. Užmirštama, kad jis dar turi suvokti pareigą, atsakomybę, kaltę ir gali būti pagrindinė savo veiksmų priežastis.“

Vis labiau suvokdamas, kad nebesuvokia jokios prasmės ir kankinasi mūsų knygos herojus. Kol jis ieško savo atsakymų, mums vis dar liko atidžiau panagrinėti šiuolaikinį žmogų, politiką ir demokratiją. Tikiuosi, kad prie to dar grįšiu.

28) 2020-11-13

Kartais gyvenime nutinka keistų dalykų. Tikiu, kad visiems yra jų buvę, gal tik ne visi yra linkę juos pastebėti. Pvz., tam tikri “nušvitimai“, kai pamatęs kažkokį mažmožį staiga supranti tai, apie ką ilgai galvojai arba tau kuždėjo nuojauta, keisti nesitikėti įvykiai atsitinkantys kaip tik tada, kai tau jų labiausiai reikia ir pan. Keletas tokių atsitiko man rašant šią knygą. Kai kuriuos jų paminėjau pereituose bloguose. Apie tai, kaip kažką rašiau, įsivaizduodamas, kad tai tik mano fantazija, o vėliau sužinojau, kad taip jau yra nutikę. Gerai pagalvojus, tame nieko mįslingo. Aš stengiausi prognozuoti, o ne fantazuoti. Jei esi išsiaiškinęs visas svarbiausias tendencijas, pasigilinęs į smulkmenas ir dar daugybę metų dirbęs rizikos vertintoju, kur darbas ir buvo prognozuoti, būna, kad prognozės išsipildo nei tau nežinant. Tačiau būta ir mažiau paaiškinamų atvejų. O jeigu ir paaiškinamų, vis vien įdomu – tai, kas rašant buvo nenumatoma ir nenumatyta, netikėtai labai gerai įsiliejo į tai, kas buvo numatoma ar numatyta.

Taip buvo su pagrindinių šios knygos herojų vardais. Negaišau laiko juos galvoti specialiai. TSS – tiesiog mano paties inicialai, o Kity – kad būtų durniau. Kai reikėjo sugalvoti mažybinį TSS vardą, labai tiko Tedy – Tedy ir Kity, t.y. Meškiukas ir Katytė. Šiuolaikiška. Na ir atėjo laikas suprasti koks gi tikrasis pagrindinio herojaus vardas. Piršosi Teodoras. Smalsu pasidarė ką jis reiškia. Ogi Dievo dovana. Kaip pamatysite vėliau, tai turi savo reikšmę knygoje.

Keistuoliui bare, kurį susitinka TSS, ir kuris labai svarbus knygos idėjai bei siužetui, ilgai negalvojęs daviau buvusio draugo Jono vardą – kad būtų lietuviškas. Bet pagalvojau, kad gal kažkaip nenatūraliai skambės tame kosmopolitiniame kontekste ir supaprastinau į Jona, gal kad dėl savo pavardės mėgstu vardus su galūne -a. Žinojau, kad buvo toks pranašas, bet pradžioje nekreipiau į tai dėmesio. Šios Gavėnios liturginiu metu skaičiau skaitinį apie antrąjį Jonos ženklą ir, žinoma, nusprendžiau apie tai pasidomėti plačiau. Atsitiktinai internete radau šį tekstą, kuris bus pirmas būtent ir religinio pobūdžio tekstas, kurį jums visą išverstą pateiksiu:

Charles Pope “What is the sign of Jonah?“ (Ką reiškia Jonos ženklas?)

“Pirmosios Gavėnios savaitės trečiadienio Evangelijos skaitinyje Viešpats sako: “„Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas (Lk 11:29).“ Ką reiškia Jonos ženklas? Ar jis pritaikomas šiandien?

Evangelijos pagal Matą ir pagal Luką pateikia du Jonos ženklus, iš kurių vienas mums čia kelia ypatingą susirūpinimą.

Pirmas ženklas: Evangelijoje pagal Matą, Jėzus remiasi Jona dvigubu būdu: “Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje (Mt 12:40).“ Šiame vaizdinyje Jonos nusileidimas į jūros pabaisos pilvą yra Viešpaties nusileidimo į Šeolą (past. – Biblijoje – mirusių buveinė) ženklas. Trumpinant norėčiau atidėti šį pirmąjį ženklą ir aptarti antrąjį Jonos ženklą. (Evangelijoje pagal Matą šis antrasis ženklas išdėstytas iš esmės tokiu pačiu būdu kaip ir Evangelijoje pagal Luką.)

Antras ženklas: Evangelijoje pagal Luką, skaitomoje šios dienos Mišiose, jūros pabaisos paminėjimas yra praleistas ir skelbiamas tik toks antrasis ženklas: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“. (Lk 11:29-32)

Bet kas tiksliai yra tas (antrasis) Jonos ženklas? Rodosi, kad vienu lygmeniu tekstas išreiškia tai gana tiksliai. Jona nuvyko pas nineviečius su šia žinia: “„Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta! (Jon 3:3)“ Nineviečiai (vedami savo karaliaus) atsakė atgaila, pasninku ir malda. Pamatęs jų veiksmus, Dievas pasigailėjo ir jų nesunaikino. Taigi, tame lygmeny Jonos ženklas yra žinia “Atgailaukite arba mirkite.“ Taip, kaip nineviečiai išgirdo Jonos perspėjimą, juo įtikėjo, ir buvo išgelbėti, taip Jėzaus laikų žmonės turėjo įtikėti Jo perspėjimu atgailauti ir tikėti Gerąja Naujiena. Jei ne, juos turėjo ištikti didžiulė nelaimė.

Kas galėtų sukelti šią nelaimę? Jonos ženklo apibūdinimas įsilieja į istorinį Jonos kunigystės aspektą, bet taikant jį Jėzaus laikų žmonėms, jis turi poleminį pobūdį. Apsvarstykime kodėl.

1.Kai Jonai buvo liepta vykti į Ninevę, jis priešinosi. Jis turėjo galvoti, kad tai situacija, kurioje jis negali laimėti – arba jie griežtai atmes jo pranašystę (ir greičiausiai jį nužudys), arba jie jos paisys ir sustiprės. (Ninevė buvo Asirijos – mirtino Izraelio priešo – sostinė ir Jonos visiškai nedomino matyti kaip jie stiprėja.)

2. Jonai paskelbus apie neišvengiamą sunaikinimą, Asirija iš tiesų atgailavo ir savo galia tapo lazda Dievo rankoje nubausti Izraeliui. Pranašas Izaijas buvo gerai apibūdinęs Izraelio nusikaltimus ir teigė, kad bausmė jam tikrai ateis iš Asirijos. Dievas panaudos Asiriją nužeminti ir nubausti Savo žmones – Izraelį. Štai raktinė ištrauka, kurioje Asirija apibūdinama taip: “… Asirijai – mano pykčio spragilui, mano įniršio lazdai! Prieš bedievę tautą aš ją siunčiu, prieš tautą, kuri mane pykdo, – pavedu jai pasigrobti ir pasiplėšti, sutrypti ją kaip gatvių purvą (Iz 10:5-6).“

Taigi, tokia yra Jonos ženklo gilesnė prasmė: jei Izraelis neatgailaus, tuomet Dievas atims jų galią ir stiprybę ir perduos ją svetimai žemei, kuri Jo nepažįsta. Tie svetimieji sugėdins ir pažemins Izraelį, primesdami jam Dievo bausmę.

Tai yra dviejų lygmenų pažeminimas Izraeliui. Pirmiausiai, pagonių šalis atgailaus, kuomet savi Dievo žmonės – ne. Antra, juos nukariaus svetimi ir netikintys žmonės. Asirijos sukeltas naikinimas buvo pražūtingas smūgis Izraelio Šiaurinei Karalystei, dėl kurio išnyko dešimt ten gyvenusių giminių. Kaip likutis Pietuose teliko Judo ir Levio giminės.

Pritaikykim šį Jonos ženklo supratimą pirma Jėzaus laikams, o po to mūsų.

Jėzaus laikais Jonos ženklas reiškė, kad jei Izraelis neatgailaus ir nepriims Evangelijos, Dievas ją iš jų atims ir perduos pagonims. Kitur Jėzus sako savo bendražygiams žydams: “Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių (Mt 21:43).“ Lygiai kaip senovės Izraelio atsisakymas atgailauti atvedė į sunaikinimą iš asirų, taip Izraelio atsisakymas atgailauti Jėzaus laikais reiškė sunaikinimą iš romėnų (70 m. A.D.). Tai buvo Jėzaus išpranašauta kalbant ant Alyvų kalno (Mt 24:1-25:46, Mk 13:1-37 ir Lk 21:5-36). Anot Flavijaus Juozapo per šį siaubingą karą žuvo daugiau nei milijonas žydų.

Keliu prielaidą, kad mūsų laikais Jonos ženklas gali būti vis dar veiksnus. Žinau, kad gali pasirodyti kontraversiška, bet man rodos, kad daugybė krikščionių ir katalikų dekadentiškuose Vakaruose nustojo mylėti gyvybę. Gimstamumo rodikliai yra dramatiškai kritę ir yra gerokai žemiau pakeitimo normos. Mes pakeliui į savo egzistencijos sunaikinimą per abortus ir kontraceptikus. Dievas pateikė sprendimą dėl mūsų Jonos ženklo pavidalu. Rodosi jis sakytų mums: “Ką gi, jeigu jūs nemylite gyvenimo ir nesate atsidavę tikėjimui, kurį aš jums suteikiau, tuomet jus ištiks nelaimė. Kiti šiame pasaulyje vis dar vertina didesnes šeimas ir yra atsidavę savo tikėjimui. Ir net jei jie (kaip senovės asirai) nėra krikščionys, aš juos panaudosiu jūsų bausmei ir pažeminimui. Jie augs ir plėsis, tuo metu kai jūs trauksitės. Galbūt, kai būsite nubausti žmonių, kurie negerbia jūsų religinės laisvės, tuomet jūs atgailausite ir pradėsite mylėti gyvenimą.“

Šiandien Europos Sąjungoje gimstamumo rodiklis yra maždaug 1,6 vaiko moteriai. Pasaulio mastu musulmonų moterų vidurkis yra 2,9 vaiko. Paskaičiuokite ir suprasite, kad Europai kaipo tokiai ateina galas. Jungtinėse Valstijose gimstamumo rodiklis yra 1,8 vaiko moteriai. Bendrai paėmus, katalikų pasaulis Vakaruose yra nuosmukyje, tiek dėl mūsų gimstamumo rodiklių, tiek atsidavimu tikėjimui. Mes iš tiesų esame mažinami savosios mirties kultūros ir dekadentiško vangumo.

Ar dekadentiškuose Vakaruose Jonos ženklas šiandien yra skirtas mums? Spręskite patys.“

Aš apsisprendžiau, kad taip. Pirmiausiai, šis straipsnis yra iš JAV Katalikų Bažnyčios Vašingtono arkivyskupijos blogo Community in mission (Bendruomenė misijoje), o tokį laikau patikimu. Antra – visiems argumentams pritariu ir jie nėra laužti iš piršto. Trečia, jis šiaip ar taip atspindi mano knygos idėją, kuri, kaip jau minėjau šio blogo pradžioje, yra labiau prognozė, o ne fantazija. Ketvirta, įdomiausia – “mistiškuoju“, t.y. man savo loginiu protu nesuvokiamu būdu jis atspindi ir pranašo bendravardžio funkciją mano knygoje, to nebūčiau sugalvojęs. Penkta (irgi šiek tiek “mistiškai“), jis atspindi ir vieną iš specifinių knygoje nagrinėjamų problemų – imigraciją ir kultūrų susidūrimą šiuolaikiniame pasaulyje. Knygoje apie tai galėsite paskaityti nuo kito, 29-ojo skyriaus. O bloge pradėsiu nuo dabar.

Kartais norint geriau perprasti problemą, verta pasižiūrėti ją iš kitos pusės, ne per sau įprastą, bet kažkieno kito prizmę. Žinome kokių problemų sukelia Vakaruose imigrantai – terorizmas, didelės socialinės išlaidos, skurdas, diskriminacija, etc. Turime savo nuomonių apie tai. O kaip tai atrodo patiems imigrantams, kaip jie mato tas savąsias problemas? Pateiksiu jums, mano nuomone, nepaprastai vertingą straipsnį apie tai, ačiū tam, kas išvertė, pacituosiu esmę, t.y. pradžią:

Derya Little “Islamas, imigracija ir yrantys krikščioniški Vakarai“

“Aš esu imigrantė.

Kada santuoka atvedė mane į JAV, aš kalbėjau angliškai, buvau doktorantė, krikščionė, ištekėjusi už amerikiečio. Tikrai man turėjo būti lengva integruotis. Tačiau buvo kitaip.

Vakaruose viskas buvo kitaip. Tai pirmą kartą pastebėjau dar atvykusi į Angliją mokytis. Kai purių bandelių, šilto alaus ir puošnių bažnyčių naujumas nublanko, liko tik be saiko girtaujantis jaunimas ir abejingi suaugusieji. Niekam nerūpėjo, kas ką veikia, ir kai kurių gerų žmonių pastangos padėti kitiems likdavo nepastebėtos. Iš Šekspyro ir Tolkieno žemės liko tik šlovingos jos praeities šešėlis.

Santuoka dar labiau nutolino mane nuo tėvynės. Su amerikiečiais buvo lengviau bendrauti, ir pokalbis mezgėsi natūraliau. Bet tas abejingumas kitiems ir visus apėmęs individualizmas šį naują gyvenimą pavertė labiau uždaru, nei tikėjausi. Net Bažnyčioje pokalbiai ir santykiai buvo paviršutiniški, o kasdieniai darbai trukdė užsimegzti gilioms draugystėms.

Jau praėjo aštuoneri metai, bet vis dar nesu įsitikinusi, kad integravausi. Žinoma, mano akcentas nebe toks ryškus, kaip anksčiau, ir suvalgau daugiau mėsainių negu sveika, bet didele dalimi vis dar tebesu svetimšalė. Mane, imigrantę, palaikė ne Amerikos kultūra, bet mano tikėjimas ir santuoka.

Dabar įsivaizduokite save angliškai nekalbančiu musulmonu. Jūs užaugote šalyje, kurioje moterys niekada nedėvi šortų, visur viešpatauja siaubinga korupcija, o mintis, kad vyriausybė mokėtų pinigus už nieko neveikimą, pasirodytų be galo juokinga. Tokios idėjos, kaip visų žmonių prigimtinė lygybė, žodžio laisvė, demokratija arba darbo etika yra visiškai beprasmės arba nesuvokiamos.

Antra vertus, gyvenimas Vakaruose atrodo lyg rojus. Visi gyvena milžiniškuose namuose, vairuoja fantastiškus automobilius, daug maisto. Tai pažadėtoji žemė. Tačiau norint visa tai turėti reikia turėti įgūdžių arba išsilavinimą, kuris tikriausiai būtų leidęs jums gauti padorų darbą gimtojoje šalyje, jei būtumėte joje pasilikę. Tačiau neturtingam arba nekvalifikuotam imigrantui žolė pasirodo ne tokia žalia, kaip tikėjosi. Daugiau nei tikėtina, kad nerasite pelningo darbo, ypač jei nekalbate vietine kalba. Arba turėtumėte persikelti į šalį, kurioje socialinė aprūpinimo sistema liberalesnė, arba kovoti dėl nepatrauklių, bet vis tiek retai pasitaikančių darbo vietų. Staiga jūs pamatote, kad nei didžiulis namas, nei fantastiškas automobilis nepasiekiami.

Šalia finansinių rūpesčių jūs suprantate, kad Vakarai – tikrai keista vieta. Už kiekvieno kampo pamatysi girtavimą, ištvirkavimą, svetimavimą ir girdėsi nešvankybes. Išpažindami religiją, kurioje moterys laikomos žemesnėmis, ir pasaulėžiūrą, vaizduojančią Vakarų šalis kolonizatorėmis ir vagimis, vienintelė vieta, kuriai galite priklausyti, lieka savoji tauta. Kam jums asimiliuotis?

Karingiau nusiteikusiems Vakarai yra pribrendę užėmimui. Jų amoralumas daro gėdą prieš Dievą. Praeityje netikėliai turėjo armijas apsiginti, dabar jų silpnumas reiškia atvirą kvietimą.

Nesupraskite manęs klaidingai. Nėra žemėje vietos, kur labiau norėčiau užauginti savo vaikus nei Amerikoje. Mano sūnūs sužinos, kaip svarbu žmogaus orumas, sąžiningas darbas ir laisvė. Mano dukros augs žinodamos, kad yra branginamos ir saugomos. Viskas, ką šiandien vertina Vakarai, atėjo iš krikščionybės, o viskas, kas šiandien Vakaruose bloga – tai nukrypimas nuo šio krikščioniškojo paveldo. Kai Kristaus įtaka sumenksta, pasitraukia ir visi geri dalykai, kurie pavertė Vakarus pavydėtinais.

Noriu paklausti: ar gailestinga skatinti didesnę imigraciją vykdant atvirų durų politiką ir teikiant neribotą vyriausybės pagalbą?

Didžiausia imigracijos politikos problema yra ta, kad jie siūlo tik duonos. Tačiau, kaip Kristus sakė šėtonui dykumoje, „žmogus gyvas ne vien duona“. Kai atskiriame fizinį aspektą nuo dvasinio, rezultatas yra ištuštinta kultūra, kurioje dabar ir gyvename.“

Taigi, ką gali imigrantams pasiūlyti Vakarai ir ką jie siūlo? Netgi nebūtinai dėl imigrantų, bet ir dėl įvairių rasinių ir tautinių mažumų. Kodėl yra tiek daug problemų? Dėl to, kad jų yra sutinka visi, bent jau neimigrantai. Vieni rėkia, kad pažeidinėjamos imigrantų teisės ir kad klesti sisteminis rasizmas. Kiti – kad pažeidinėjamos vietinių teisės ir nekontroliuojama imigracija turi didžiai blogų padarinių. Rasinis teisingumas yra vienas iš artimiausios Bideno prezidentavimo programos, kaip kad jis skelbia, keturių prioritetų. Reikalų, problemų ir klausimų yra labai daug. Atrodytų, jie ne tokie ir aktualūs Lietuvai, kiek gi pas mus tų imigrantų, mes emigrantų, o ne imigrantų šalis, taip pat ir gana homogeniška šalis lygtai neturime didesnių tarp-rasinių ar tarp-etninių konfliktų. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Todėl visa tai detaliau panagrinėsiu sekančiuose bloguose. Taip pat pristatysiu ir kodėl šią temą pavadinau “multikultūralizmas“.

29) 2021-01-11

Kas toliau? Tema iš pirmo žvilgsnio – paprasta, tačiau tokia plati, kad svarbiausiai – sugalvoti nuo ko pradėti. Pradėkim nuo ekonomikos. Juk ji paprastai mums rūpi labiausiai?

Kaip kad daro geriausi šiuolaikiniai ekonomistai, kurie visus ekonominius sprendimus siūlo grįsti kaštų-naudos analize, padarykime taip ir mes. Pradžiai ir išanalizuokime imigracijos reiškinį per naudą. Kam kokia iš to nauda?

Tam panaudosiu puikią knygą, kurioje jau tai (ir ne vien tai) išsamiai padaryta:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Ji nagrinėja beveik vien Jungtinės Karalystės patirtį, na, bet tai ta šalis, kuri imigrantų priėmė kone daugiausiai (neskaitant, aišku, tokios kaip JAV) ir, galų gale, tai buvo kone pagrindinis faktorius, dėl kurio nubalsuota dėl išstojimo iš ES (knyga parašyta dar prieš tai). Taigi, pradžiai, kokia ekonominė nauda iš imigracijos valstybei, konkrečiai – Jungtinei Karalystė?

Ši knyga pasižymi dar ir šiais laikais retai bepasitaikančia ypatybe – ji nagrinėja argumentus už ir prieš. Taigi, ko dar bereikia, kai yra tokia puiki proga man jos pagalba pademonstruoti tai, kas anksčiau buvo vadinama objektyviąja tiriamąja žurnalistika? Ta proga padarysiu gerą darbą ir pateiksiu visą jos skyrių su visu pavadinimu:

“AR MASINĖ IMIGRACIJA DUODA EKONOMINĖS NAUDOS?

Neturtingo žmogaus požiūris į imigraciją – “jie čia atvyksta ir užima mūsų darbo vietas“ – dažnai parodijuojamas kaip ekonominio neraštingumo pavyzdys; kai tai susiję su rasizmu, tipiški kaltę jaučiantys vidurinės klasės atstovai gauna vienintelę progą pasišaipyti iš neišprusimo tų, kuriems sekasi prasčiau.

Kad ir kokie būtų socialiniai kaštai, imigracija neabejotinai yra ekonomiškai naudinga, mat sunkiai dirbantys ir verslūs atvykėliai atlieka darbus, kurių patys britai dirbti nenori ir be jų mūsų ekonomika sugriūtų. Yasminas Alibhai-Brownas, laikraštyje Independent dėstė: “Aš jau seniai puoselėju vieną fantaziją. Milijonams čia gimusių britų dėl visko – nedarbo, prastųjų viešųjų paslaugų, nusikalstamumo, smurto, socialinės įtampos ir netgi prievartavimų – kaltinant imigrantus, gal mums vertėtų įsteigti kasmetinę dieną pavadinimu “Be imigrantų“. Mes, kurie dabar esame viešai puolami, ir mūsų vaikai, anksčiau atvykusieji ir jų palikuonys, turėtumėme sudėti savo įrankius, uždaryti savo parduotuves ir žygiuoti pasipuošę gražiausiais drabužiais, kad daugybei mūsų nevertinančių piliečių parodytumėme, kiek daug mes darome. Ta diena galėtų būti Mary Seacole, jamaikietės, slaugiusios mūsų karius Krymo kare, gimtadienis. Visuose isteriškuose debatuose apie imigraciją visiems virš galvų, kaip erelis virš debesų, kybo klausimas: kas nutiktų, jei imigrantai išvyktų?“

Kaip tik šis klausimas buvo užduotas Radio 4 laidoje The Day the Imigrants Left. Joje buvo pažvelgta į Visbecho miestelį netoli Piterboro, tapusį daugiau nei devynių tūkstančių laukuose ir fabrikuose dirbančių Rytų europiečių namais. Nors darbo tuo metu neturėjo du tūkstančiai vietinių, regiono darbdaviai teigė, kad jei ne derlių nuimantys lenkai ir lietuviai, vaisiai tiesiog pūtų laukuose, nes vietiniai atsisako dirbti šį darbą. Kai BBC tuziną užsieniečių pakeitė britais, pusė jų darbe nepasirodė arba vėlavo jau pirmą dieną.

Visada teigiama, kad imigrantai yra reikalingi, nes jų lūkesčiai mažesni ir jie sutinka dirbti už mažesnį nei rinkos kaina atlygį. Kaip Telegraph rašė Rytų Midlande gimusi Marry Riddel, “[Gordonas] Brownas turėtų pasakyti tai, ką teigti politiškai neįmanoma: kad imigracija buvo ir bus palaiminimas. Jis turėtų atkreipti dėmesį į personalu aprūpintas ligonines ir prieglaudas, surinktas bulves ir iššluotas gatves, į visus, netgi recesijos laikotarpiu, atliekamus darbus, kurių vietiniai dirbti negali arba nenori.“

Įsitikinimas, kad imigracija leidžia išspręsti vietinės darbo jėgos trūkumo problemas, neabejotinai plačiai paplitęs. 2004 m., prieš pat Europos Sąjungos plėtrą, kai Vidaus reikalų ministerija užtikrintai prognozavo, neva per metus į Britaniją atvyks apytiksliai 15 tūkst. imigrantų iš Rytų Europos (tik šiek tiek atsilikdama nuo tikrojo skaičiaus – 447 tūkst. per dvejus metus), šį įsitikinimą aiškiai suformulavo Tony Blairas: “Mūsų darbo rinkoje yra pusė milijono laisvų darbo vietų ir tam, kad jos būtų užpildytos, mūsų stipriai, augančiai ekonomikai reikalinga imigracija <…> kai kurios jų reikalauja nekvalifikuoto darbo, kurio čia gyvenantys žmonės nėra pasirengę atlikti <…> ketvirtadalis visų sveikatos priežiūros darbuotojų yra gimę svetur <…> 23 procentai mūsų aukštojo mokslo institucijų darbuotojų nėra JK piliečiai <…> Be jų indėlio mūsų viešųjų paslaugų sektorius būtų arti žlugimo ribos.“ Tai tapo vyriausybės politikos pagrindu. Ir vis dėlto galima ginčytis, kad argumentas, esą imigracija naudinga ekonomikai, yra toks pat silpnas kaip ir skustagalvio, kaltinančio indą imigrantą, neva užėmė jo darbo vietą. Iš tikrųjų bet kokia ekonominė masinės imigracijos nauda yra nedidelė, trumpalaikė, juntama beveik išimtinai tik turtingųjų ir visiškai nereikšminama atsižvelgiant į ilgalaikius socialinius kaštus.

Suprantama, kai kurie ekonomistai yra įsitikinę, kad imigracija teikia ekonominę naudą. Knygoje Economics Costs to International Labor Restrictions ekonomistai Jonathonas Mosesas ir Bjornas Letnesas paskaičiavo, kad nauda iš laisvos migracijos “siektų net 55 milijardus dolerių“. JAV Mokslų akademijos skaičiavimais, vidutinis užsienyje gimęs Amerikos rezidentas yra netto trijų tūkstančių dolerių viešųjų lėšų gavėjas, o vaikai – vidutiniškai 80 tūkst. dolerių viešųjų lėšų gavėjas, o jų vaikai – vidutiniškai 80 tūkst. dolerių netto indėlininkai. Vienos Europos valstybės studija atskleidė, kad 1 proc. populiacijos prieaugis dėl imigracijos yra sietinas su ekonominio aktyvumo padidėjimu 1,25-1,5 procentais. Tačiau ne mažiau ekonomistų gina priešingą poziciją. Nacionalinio ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, 2004-2009 m. imigrantai iš Rytų Europos Britanijos populiaciją padidino 1 proc., o produkciją – tik 0,38 proc., taigi augimui turėjo “nereikšmingos“ įtakos. Knygoje Heaven’s Door Harvardo profesorius George’as Borjasas padarė išvadą, kad ekonominė nauda, kurią JAV gauna iš imigracijos, veikiausiai nesiekia 10 milijardų dolerių per metus, ir tai neatsižvelgiant į gerovės užtikrinimo sistemos, mokyklų ir ligoninių kaštus.

Olandijos WRR, Mokslo taryba vyriausybės politikai formuoti, reziumavo: “Tokiai ekonomikai, kokia šiuo metu yra Olandijos, nauda iš imigracijos yra maža, jeigu ne bevertė.“

Herbertas Grubelas, Kanados Fraserio instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas ir vienas knygos The Effects of Mass Immigration on Canadian Living Standards and Society sudarytojų, apskaičiavo, jog per dvylika metų iki 2002-ųjų į šalį atvykę imigrantai vien 2012 m. kanadiečiams sudarė 18,5 milijardo dolerių naštą. Ir tai atsižvelgiant į tai, kad imigruojantys į Kanadą būna kvalifikuoti daug dažniau nei atvykstantieji į Europą.

Gana aiškus vienas dalykas: nesvarbu, naudos ar kaštų ekonomikai duotų imigracija, jie yra maži. Vadovaujantis 2008 m. Lordų rūmų užklausa, kurią sudarė 70 rašytinių ir 35 žodinius plataus spektro žmonių bei institucijų Britanijoje ir už jos ribų, tarp kurių buvo akademikų, analitinių centrų, darbdavių ir darbuotojų asociacijų, nevyriausybinių organizacijų, vietinės valdžios ir jos departamentų atstovų liudijimai, ekonominė imigracijos nauda praktiškai neegzistuoja. Lordai paskelbė, jog didžiausios naudos iš tarptautinės migracijos gauna “patys migrantai“: “Mes beradome jokio pagrindimo dažnai vyriausybės, verslo ir kitų veikėjų pateikiamam argumentui, esą netto imigracija – imigracija minus emigracija – dabartiniams JK gyventojams sukuria ženklią ekonominę naudą.“

Imigracija padidina BVP, tačiau tai viso labo ekonomikos dydžio, o ne pajamų, tenkančių vienam populiacijos nariui, matas. Kaip teigė Lordų rūmų atstovai, “ir teorija, ir prieinami empiriniai duomenys rodo, kad poveikis buvo mažas, ypač ilgalaikėje perspektyvoje“, ir kad imigracija “vietinei populiacijai davė santykinai mažai kaštų ir mažos naudos“. Jie taip pat padarė išvadą, kad imigracija nesumažino darbo jėgos trūkumo, nes, padidindama darbo jėgos paklausą, ji taip pat lėmė neužpildytų darbo vietų gausėjimą. Imigracija veda į nesibaigiantį imigracijos ciklą. Anot ITEM klubo, vienos garsiausių Britanijoje ekonomines įžvalgas teikiančių organizacijų, naujausia imigracijos banga neturėjo įtakos BVP daliai, tenkančiai vienam gyventojui, arba net šiek tiek ją sumažino. Vyriausybės teiginys, kad imigracija valstybės iždą papildė 2,5 milijono svarų sterlingų taip pat buvo kvestionuotas: remiantis Lordų rūmų atstovais, įtaka jam “veikiausiai buvo maža“. Jie padarė išvadą, kad teigiamos netto migracijos nauda ekonomikai buvo “maža arba nereikšminga“ ir pasiūlė formuojant viešąją politiką vadovautis kitais kriterijais, “tarp jų – įvairovės, socialinės sanglaudos bei populiacijos augimo privalumais ir trūkumais“.

[Toliau yra viena iš mano mėgstamiausių šios knygos ištraukų, kurią paryškinsiu. Mat ji labai paprastai paaiškina (nes tik vienu aspektu) tai, ką aš bandau paaiškinti tiek šioje svetainėje, tiek savo feisbuko profilyje – kas tai yra liberalmarksizmas ir kodėl tai yra absoliučiai vyraujanti ideologija šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje:]

Tikroji diskusija yra veikiau ne ekonominė, o politinė ir moralinė, nes įvairovė padėjo suvienyti socialinius radikalios kairės ir ekonominius radikalios dešinės tikslus. Nors kairė laimėjo daugelį XX a. socialinių ginčų, dešinė iškovojo ekonominius, ir juodvi nėra nesuderinamos. Laisvosios rinkos šalininkams nacionalizmas nepriimtinas dėl to, kad varžo laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą. O kultūrinio radikalizmo ir ekonominio liberalizmo derinys po 1968 m. gimusiai kartai buvo labai patrauklus. Po septintojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos ir devintojo dešimtmečio komunizmo nuosmukio ir pinigų rinkos dereguliavimo kultūriniai radikalai pradėjo naudoti ekonominio liberalizmo argumentus (tradiciškai priskiriamus dešiniam sparnui) kovodami dėl to, kad būtų laisvai mainomasi ne tik prekėmis ir paslaugomis, bet ir žmonėmis. Tai viliojanti idėja, kuri kviečia: daryk gera ir tapsi turtingas. Besivystančios šalys suteikia beveik neišsenkantį darbuotojų, kurių Vakarams reikia sudėtingiems, pavojingiems, purviniems ir žeminantiems darbams, šaltinį. Suteikti darbą, pasiūlyti geresnį gyvenimą milijonams ne dėl savo pačių kaltės vargstančių žmonių taip pat yra etiška. Tad kodėl gi neturėtume leisti jiems pabėgti nuo jų apverktinų gyvenimų ir tuo pačiu pasiūlyti savo pigių paslaugų?

Didžiausias šio plano trūkumas: darbuotojų stoka paprastai yra trumpalaikis reiškinys, o imigruojama dažnai visam laikui. Daugybė imigrantų iš Sandraugos valstybių į Britaniją pirmiausiai buvo atgabenti tam, kad dirbtų darbus, kurių nenorėjo vietiniai, o kai šie darbai išnyko, imigrantai liko. Be to, nors pramonė gali norėti pigios darbo jėgos, tai ne tas pat, kas jos poreikis. Septintajame dešimtmetyje ir Japonijos, ir Britanijos tekstilės pramoninkai reikalavo padidinti imigraciją, tačiau Japonija atsisakė. Todėl Japonijos tekstilės pramoninkai investavo į našesnes mašinas ir nekvalifikuotą darbą pirko užsienyje, o Britanija importavo pigią pakistaniečių darbo jėgą. Tačiau šie imigrantai iš Pakistano, kaip ir turkai Rūro slėnyje bei alžyriečiai Prancūzijos lino malūnuose, buvo įdarbinti pramonės šakose, jau skaičiavusiose paskutines dienas. (Keista, nors britų profsąjungos prieštarauja darbų perkėlimui į Aziją, jos retai teužsimena apie pigios darbo jėgos imigraciją, nors galiausiai šie du ekonomikos procesai yra tapatūs.)

Imigrantai, nors planuoja atvykti laikinai, savo naujojoje tėvynėje dažnai pasijunta besą įstrigę, negalintys grįžti namo ir nelaimingi. Taip nutiko kiekvienai grupei pradedant hugenotais, kurių daugybė iki pabaigos tikėjo grįšią į Prancūziją, ir baigiant benamiais airiais Kemdene, kuriems grįžti į namus buvo gėda. Būtent todėl laikino darbo sistemos niekada neveikia kaip tikėtasi ir, pasak Lordų rūmų atstovų, “nėra nieko pastovesnio už laikiną imigraciją“. Investuoti į asmenų, kurie bus priversti išvykti, mokymą – nesąmonė, o versti imigrantus palikti šalį po to, kai jie čia jau sukūrė šeimas, dar ir neetiška.

Būtent todėl neoliberalizmas kaip utopija subliūkšta. Globalizmas turi daugybę privalumų, tačiau painiojamas su universalizmu, gali tapti ideologine dogma, ignoruojančia pasekmes žmonėms. Phillippe’as Legrainas klausia: “Kodėl galime nemokėdami mokesčių importuoti kompiuterius iš Azijos, tačiau azijiečiai laisvai negali atvykti pas mus gaminti kompiuterių? Kodėl darbuotojų migracija į laisvas darbo vietas šalies viduje yra gėris, o tų pačių motyvų skatinama migracija tarp šalių – blogis?“ Todėl, kad žmonės nėra kompiuteriai. Gėrybes galima vežti laisvai, nes, kai jos tampa nebereikalingos, jas galima išmesti, o žmonių – ne. Imigracija yra visoms šalims ilgalaikių pasekmių turintis reiškinys. Be to, įgalindama įmones keliauti ten, kur gyvena pigi darbo jėga, globalizacija sumažino poreikį vežioti darbuotojus. Pastarasis sprendimas sukelia daug mažiau trikdžių ir namų ilgesio.

Kai kalbama apie imigraciją, ekonomistai paprastai ignoruoja socialinius kaštus. Ar jiems šautų į galvą taip pat elgtis matuojant, pavyzdžiui, alkoholio industrijos augimą ir neatsinaujinančių išteklių sunaudojimą? Atviros sienos – ypač tol, kol didelėje pasaulio dalyje gimstamumas didelis – turi milžiniškų neekonominių pasekmių. Taigi verslas gali trokšti nesibaigiančios užsieniečių darbuotojų pasiūlos, tačiau kodėl mes stambaus verslo interesus keliame aukščiau už galimus jų veiksmų socialinius kaštus? Todėl, kad tai susiję su įvairove. Ir vis dėlto socialiniai imigracijos kaštai yra tam tikros formos rinkos trūkumas. Jis atsiranda todėl, kad verslas gali džiaugtis imigrantų teikiama nauda, tačiau neprivalo tiesiogiai mokėti už imigrantų gerovės palaikymą, būstus ir mokyklas tada, kai jie tampa nebereikalingi.

Kai į valdžią Jungtinėje Karalystėje atėjo naujieji leiboristai, viešasis ir privatus sektoriai išgyveno akivaizdų įgūdžių ir darbo jėgos stygių, todėl daugybė darbdavių užsiėmė lobizmu ir skatino vyriausybę atverti duris. Leiboristai, ir anksčiau troškę susidraugauti su verslininkais, suprato, kad pasitaikė reta proga, kai ši draugystė gali būti puikiai suderinama su jų progresyvistine politika – įvairovės skatinimu. Tai taip pat leido jiems apeiti didelę valstybei iškilusią kliūtį – priklausomybę nuo gerovės sistemos.“

30) 2021-01-22

Pereitame bloge apžvelgti visų ekonominių-socialinių imigracijos aspektų toli gražu nesugebėjau, todėl vėl į rankas imu šią knygą:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Tolimesniuose dviejuose skyriaus “Bedirbant darbus, kurių britai dirbti nenori“ poskyriuose radau tiek daug ką pacituoti šia tema, kad nusprendžiau ir vėl nesivarginti atsirinkinėdamas, o pateikti visą likusią šio skyriaus dalį pilnai. Paryškinsiu tas vietas, kurias labiausiai ir norėjau paryškinti.

Bet pirmiausiai avansu noriu pateikti ir paryškinti tolimesnę vieną šios knygos pastraipą, mano galva, geriausiai iliustruojančią tikrąjį “vietinių“ britų visuomenės požiūrį į imigrantus. Joje kaip tik minimas ir mano buvęs “kumyras“ Joe Strummer iš buvusios garsios britų pankroko grupės The Clash, kurios muzika vis dar suvirpina mano jautriąsias sielos stygas, na, ir pats garsusis nuo senų laikų komunistuojantis kūrėjas ir atlikėjas Billy Bragg:

Visai kaip iki valstybės skelbiamų įsitikinimų nepavyko pakilti Sovietų Sąjungos piliečiams, tai nepavyksta ir daugiakultūrinių valstybių gyventojams, o įvairovės dažnai garsiausiai šaukiasi Range Rover vairuotojai. Kai ateina metas į mokyklą leisti vaikus arba susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą, Londoną dažnai palieka net iškalbingiausi antirasistai. Joe Strummeris iš grupės The Clash, nors ir buvo kovos su rasizmu lyderis muzikinėje arenoje, paliko Londoną ir įsikūrė Somersete. Billy Braggas, liaudies muzikos atlikėjas ir kampanijų prieš rasizmą organizatorius, nors ir žinomas kaip “Barkingo bardas“, Garry Bushello žodžiais, pats “gyvena dideliame puikiame name vakarų Dorsete“. Braggas rengė kampanijas prieš Britų nacionalinį frontą savo gimtajame mieste, tačiau pats gyvena vienoje “balčiausių“ vietų Europoje. Žinoma, jis galėtų teigti turintis teisę kalbėti, nes Barkingą paliko ne dėl imigracijos, o todėl, kad yra turtingas ir norėjo gražios bei erdvios vietos. Mickas Jaggeris taip pat užaugo kitapus upės vis dar itin baltame, tačiau neturtingame Darfurte, ir, užuot ten pasilikęs, pasirinko laiką leisti Prancūzijoje ar Martinikoje, kaip būtų pasielgęs ir bet kuris kitas sveiko proto žmogus. Tačiau sunkiai uždirbti Braggo pinigai suteikia jam tai, ką filosofai vadina moraline sėkme ir ko stokoja Barkingo gyventojai. Moralinės sėkmės stoka reiškia, kad likimas tave privertė pasirinkti mažesnę iš dviejų blogybių: susitaikyti su socialinėmis permainomis, kurios daro tave nelaimingą, ar būti rasistu. Kai išprotėję BNP rėmėjai, kaltinantys jį hipokratija, prieš Braggą pradėjo neapykantos laiškų kampaniją, jis spaudai pareiškė: “Rasizmo politiką žmonės atmeta net tokiame mieguistame kaime kaip mūsų.“ Ir vis dėlto mieguistame kaime gyvenantiems žmonėms atmesti rasizmo politiką nėra sunku, nes jie beveik nepatiria įvairovės sukeliamų sunkumų.

Toliau kaip žadėjau:

“GEROVĖS SPĄSTAI

Pagyrimus imigrantams už jų darbo etiką ir dinamiškumą komentatoriai dažnai naudoja kaip lazdą mušti vietinius nepastebėdami, kad šioms dviem grupėms siūlomos paskatos yra skirtingos. Pažvelgus į statistiką, teiginys, kad Britanijai “reikia“ pigios darbo jėgos, atrodo keistas. Baigiantis leiboristų valdymo laikotarpiui, valstybės paramą gavo 5,8 milijono žmonių, o daugelį tuo laikotarpiu sukurtų darbo vietų buvo užėmę imigrantai – 56 proc. (darbą rado 95 proc. iš 750 tūkst. arba daugiau į Britaniją atvykusių lenkų). Ir nors didelio nedarbo regionų gausu Šiaurės Anglijoje ir Pietų Velse, bene prasčiausia padėtis susiklostė Londono priemiesčiuose (kur iki bankų krizės nekvalifikuotų ir žemos kvalifikacijos darbo vietų netrūko). Taip pat yra visose vietose, pasiekiamose pėsčiomis iš Londono Sičio, ekonominio visatos centro, kuriame samdomi tūkstančiai mažai apmokamų darbuotojų iš Subsacharinės Afrikos ir Pietų Amerikos.

Laimėjęs rinkimus, Tonis Blairas pavedė Birkenhede išrinktam Parlamento nariui Frankui Fieldui apie gerovės sistemą “įsivaizduoti neįsivaizduojama“. Jis tai padarė, todėl jam buvo pasiūlyta vieta kitame departamente. Tačiau be gerovės sistemos pertvarkos išspręsti darbo jėgos trūkumo problemą buvo neįmanoma, nes daugybei pašalpas gaunančių britų siekti prastai apmokamų darbų, tokių kaip vaisių rinkimas, buvo paprasčiausiai ekonomiškai neracionalu. Todėl leiboristai pasirinko imigraciją.

Savo sprendimą jie pateisino kaip humaniškiausių ir vietinių, ir imigrantų atžvilgiu. Kai Lanas Duncanas Smithas, atsakingas už darbo ir pensijų politiką, 2010 m. pasiūlė bedarbiams persikraustyti į kaimyninius miestus, kur yra laisvų darbo vietų, parlamentarė Diane Abbot jo pasiūlymą pavadino žiauriu ir visiškai nepriimtinu. Vis dėlto, kai valdžia skatino milijonus žmonių keliauti aplink pusę pasaulio ir žeminančiais darbais tarnauti turtingiesiems, jos pačios tėvai atkeliavo net iš Jamaikos. Ar britams tokie darbai yra pernelyg žeminantys? Leiboristai dėl tokios jų pozicijos neabejotinai laimi, nes ji skatina ir išmokų gavėjus, ir imigrantus balsuoti už juos. Tačiau tai trumpalaikis sprendimas, jis sukuria dvi ilgalaikes problemas, susijusias su įvairove ir ilgalaikiu nedarbu.

Taip pat yra grupė, kuri dėl šio sprendimo neabejotinai nukenčia – tai skurstantys dirbantieji. Nuo 2004 m. 20 proc. mažiausiai uždirbančių asmenų pajamos dar labiau nusmuko. UCL profesoriaus Christiano Dustmanno atliktas tyrimas atskleidė, kad nors apskritai imigracija turi teigiamą poveikį pajamoms, “ji mažina prasčiausiai apmokamuose darbuose dirbančių asmenų pajamas“. Imigrantų ir vietinių santykiui išaugus 1 proc., dešimtadalio mažiausias pajamas gaunančių asmenų atlyginimo mažėjo 0,5 proc., medianines pajamas gaunančių asmenų atlyginimas mažėjo 0,5 proc., medianines pajamas gaunančių asmenų atlyginimai didėjo 0,6 proc., o 10 proc. gaunančių didžiausias pajamas – 0,4 proc. Lordų rūmų atstovai priėjo prie išvados, kad “prasčiausiai apmokamiems JK darbuotojams imigracija turėjo mažą neigiamą, o gaunantiems didesnes pajamas – mažą teigiamą poveikį. Labiau tikėtina, kad tarp darbuotojų, kurių pajamos nukentėjo, atsidūrė anksčiau atvykę imigrantai ir etninių mažumų nariai.“ Slau mieste pakistaniečiai pyko ant atvykstančių lenkų, “kurių įgūdžiai buvo aukštesni ir kurie buvo pasirengę dirbti už žemesnį atlyginimą“, o juodaodžių atstovai skundėsi, kad Rytų europiečiai užima darbo vietas, kurios kitu atveju atitektų jauniems juodaodžiams. Taigi kuo daugiau yra imigrantų, tuo mažiau iš imigracijos pelnosi imigrantai ir jų vaikai.

Profesorius Dustmannas taip pat atkreipė dėmesį, kad pigi darbo jėga naudinga “didelėms korporacijoms, kurios gauna pigių, į profsąjungas nesusiorganizavusių darbuotojų“, taip pat “namų savininkams, stebintiems jų turto kainos augimą, ir vidurinės klasės specialistams, kurie su imigrantais nesivaržo, o perka jų paslaugas. Štai kodėl stambūs verslininkai ir jų nuomonės skleidėjai – CBI, Prekybos rūmai, Financial Timas ir The Economist – be išlygų yra už atviresnes sienas.“ Lordai pridėjo: “Dauguma mūsų liudininkų sutiko, kad imigracija turi teigiamos įtakos žemos kvalifikacijos darbininkų atlyginimams. Londono miesto korporacija taip pat priėjo prie išvados, kad imigrantų koncentracija prastai apmokamuose darbuose sostinėje “ženkliai spaudė žemyn mažiausius rinkos atlyginimus“. Amerikoje George’as Borjasas apskaičiavo, kad 1980 – 2000 m. imigracija labiausiai skurstančių vietinių atlyginimus sumažino 7 procentais. JAV Darbo statistikos departamento skaičiavimais, pusės menkų įgūdžių amerikiečių atlyginimo sumažėjimą lėmė konkurencija su imigrantais, o Nacionalinė mokslų akademija teigė, kad imigracija paaiškinamas 44 proc. mokyklos nebaigusių asmenų atlyginimų nuosmukis.

Vietinių atlyginimai smunka ir dėl didėjančios baimės netekti darbo. Imigracija taip pat leidžia darbdaviams faktiškai mokėti mažesnius nei minimalūs atlyginimus, nes iš savo teisių neišmanančių imigrantų galima reikalauti įvairių mokesčių. Ji turi įtakos ir jaunimo bedarbystei: 2004 – 2008 m., imigracijai pasiekus piką, jaunų bedarbių padaugėjo šimtu tūkstančių. Taip yra todėl, kad iškart po mokyklos prastai apmokamų darbų ieškantys abiturientai yra tiesioginiai imigrantų konkurentai. Imigrantai nesijaudina ir dėl profsąjungų, nes etniškai įvairiose darbuotojų grupėse šie judėjimai gerokai silpnesni. Sumažindama darbo kaštus, imigracija netgi galėjo prisidėti prie pastaruosius trisdešimt metų vykusio žaibiško vykdomųjų vadovų atlyginimų augimo. 1980 m. vykdomųjų vadovų atlyginimų vidurkis nekvalifikuotų darbininkų vidutinį atlygį viršijo 42 kartus, 2010 m. – 431 kartą. Todėl nereikėtų stebėtis, kad vien 2006 – 2008 m., siekdamos trijų imigracijai palankių įstatymų priėmimo, Amerikos korporacijos lobistinei veiklai skyrė 345 milijonus dolerių. Iš jų 23 milijonus išleido Philip Morris ir 12 milijonų Exxon Mobile.

Taip pat nereikia stebėtis ir turtingų liberalų teiginiu, esą įvairovė ženkliai praturtina. Kaip esė How Serfdom Saved the Woman’s Movement pažymėjo Caitlin Flanagan, pramušti stiklo lubas moterims pavyko todėl, kad jų kasdieninius darbus dirbo imigrantai. “Naujuosius imigrantus uostuose pasitiko ne labai organizuota ir politiškai stipri savo lyties atstovių padėtį pagerinti pasiryžusi amerikiečių moterų grupė, – rašė ji, – o veikiau armija išsilavinusių, karjeros pakilimą išgyvenančių profesionalų klasės moterų, kurioms reikėjo, kad kas nors prižiūrėtų jų vaikus ir tvarkytų namus. Bet kokie svarstymai apie situacijos, kai baltosios moterys samdo tamsiaodes moteris jų purviniems darbams nudirbti, moralinį teisingumą paprasčiausiai išgaravo.“

Dar neseniai abu dirbantys vidurinės klasės šeimos nariai buvo retenybė. Šiandien, atrodo, tęsti karjerą po vaikų gimimo yra moterų teisė, tačiau dėl pragyvenimo (ypač būsto) kainų tai tapo ir neišvengiamybė. Tokiomis aplinkybėmis sulaukti nuolatinės pagalbos namuose beveik būtina. Vis dėlto besitęsiantis turtinguosius aptarnaujančio personalo importas yra vienas pagrindinių būsto, o drauge ir vidurinės klasės pragyvenimo kainų didėjimą lemiančių veiksnių. Imigracija paaiškinamas šiame šimtmetyje stebėtas kainų augimas 10 procentų. 1996 – 2006 m. į Londoną atsikėlė 989 tūkst. ne britų kilmės asmenų, o dar 200 tūkst. įsikūrė pietryčiuose. Vien 2004 ir 2006 m. sostinėje apsigyveno 230 tūkst. iš užjūrių atvykusių žmonių. Goldman Sachs skaičiavimais, namų ūkių padaugėjus 1 proc., trumpuoju laikotarpiu būsto kainos išauga 8 proc., o vėliau statybos bendrovėms sureagavus į padidėjusią paklausą, būsto kainų prieaugis sumažėja iki 6 procentų. Nuo 2000 iki 2008 m. vidutinių būsto kainų ir vidutinių metinių atlyginimų santykis išaugo nuo 4 iki 7.

Kai kalbama apie ekonominę masinės imigracijos naudą, žmonės dažnai pamiršta infrastruktūros kaštus. Netgi iždo paskelbti skaičiavimai, kad imigrantai sumokėjo daugiau mokesčių (31,2 milijardo svarų sterlingų), nei gavo pašalpų (28,8 milijardo), buvo atlikti neatsižvelgiant į kitas imigrantams suteiktas paslaugas, tokias kaip transporto, sveikatos apsaugos ir švietimo. Po to, kai IPPR analitinis centras paskelbė, kad 2003 – 2004 m. imigrantai iždui kainavo vidutiniškai 700 svarų sterlingų mažiau nei britai, vyriausybė šiuos rezultatus naudojo pagrįsti teiginiui, esą “egzistuojant imigracijai, iždo būklė yra geresnė, nei būtų be jos“. Ir vis dėlto ši analizė turėjo trūkumų, nes vienam emigrantų ir vienam vietinių gyventojų vaikui tenkančios švietimo, sveikatos priežiūros ir kitų viešųjų paslaugų išlaidos buvo priskirtos tik JK populiacijai, o ne padalytos po lygiai. MigrationWatch apskaičiavo, kad 1999 – 2000 m. migrantų populiacijos netto fiskalinė kaina iš tikrųjų siekė 100 milijonų svarų sterlingų (palyginimui – Vidaus reikalų ministerijos analizėje rašyta apie 2,5 milijardo svarų sterlingų naudą), o migrantų indėlis į biudžetą buvo mažesnis nei Britanijoje gimusių asmenų.

Į ilgalaikius struktūrinius imigracijos kaštus turėtų būti įskaičiuota nuo 2013 m. Anglijos ir Velso mokyklose įkurtų papildomų64 tūkst. vietų kaina, per metus siekianti 130 milijonų svarų sterlingų. Per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį užsienyje gimusių motinų pagimdytų vaikų padaugėjo 64 proc. – iki 170 tūkst. per metus ir švietimo sistemoje kilo didelė įtampa. Kai 2009 m. vyriausybė paskelbė apie nuolatinį mokymo vietų stygių Londone, Tarppartinė grupė subalansuotai migracijai pakomentavo, kad spaudimas, kurį patyrė pradinės mokyklos, buvo glaudžiai susijęs su sienų kontrolės stoka. Dar daugiau, leiboristų parlamentaras Frankas Fieldas ir konservatorius Nicholas Soamesas teigė vyriausybę slėpus, kad spaudimą sukėlė imigracija, ir kalbėjus apie “vietines aplinkybes“. Tai buvęs “sąmoningas klaidinimas“.

Sąžiningoje ekonominėje analizėje taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad nuo 1997 m. kasmet 283 milijonus svarų sterlingų britams kainuodavo užsieniečių išlaikymas įkalinimo įstaigose. 1999 – 2009 m. užsieniečių kalinių padaugėjo iki 5 962, arba 110 proc., o britų – 20 procentų.

Trečdalis visų naujai susikūrusių namų ūkiu yra imigracijos rezultatas. Dėl jų kūrimosi didėja spaudimas priemiesčių infrastruktūrai, reikia daugiau kelių, traukinių linijų, oro uostų ir mašinų aikštelių, o visa ši infrastruktūra turi socialinius ir ekonominius kaštus. Didesnis gyventojų tankis ir dėl to susidarančios grūstys taip pat gali mažinti produktyvumą. Gyventojų tankis Anglijoje jau siekia 395 asmenis kvadratiniame kilometre ir yra didesnis nei bet kurioje Europos valstybėje, turinčioje daugiau nei milijoną gyventojų, ir yra septintas didžiausias pasaulyje. Prognozuojama, kad 2029 m. Britanijos populiacija sieks 70 milijonų, taigi bus 10 milijonų didesnė nei prieš 24 metus (remiantis Valstybiniu statistikos departamentu, per pastaruosius 50 metų jų populiacijos prognozių paklaida siekė iki 2,5 proc.).

Prastai pagarsėjusiame Question Time epizode, kuriame dalyvavo Nickas Griffinas, Jackas Straw teigia, esą neįmanoma užtikrinti, kad populiacija nepasieks 65 milijonų, nes tam reikėtų versti žmones turėti mažiau vaikų. Dėl šio teiginio niekas nesiginčija, nors jis buvo akivaizdžiai klaidingas. Britanijos gimstamumo rodiklis jau daugelį metų yra žemesnis nei 2,1 vaiko moteriai, taigi bet koks ilgesnėje perspektyvoje numatomas populiacijos augimas yra galimas tik dėl imigracijos. Kai pokario kūdikių bumo karta pradės išeiti, vietinių britų populiacija ims mažėti. Jei imigracijos nebūtų, dabartinė 62 milijonų populiacija amžiaus pabaigoje tesiektų 57,3 milijono, jei migracija būtų subalansuota – 64,3 milijono, o jei imigracija ir toliau vyks dabartiniu tempu, populiacija pasieks 91,9 milijono. Skirtumas tarp šių scenarijų yra apie 34,6 milijono imigrantų ir jų palikuonių, kurių dauguma būtų atvykę ne iš Europos. Tokia Britanija būtų įdomi vieta.

Į skaičiuojamus fizinius kaštus taip pat turėtumėme įtraukti integracijos kaštus, kurie, anot Oksfordo demografijos profesoriaus Davido Colemano, sudarytų 12,8 milijardo svarų sterlingų per metus. Kaip teigia profesorius Colemanas, turime “įtraukti visus integracijos proceso ir susijusius tolesnės imigracijos bei tarprasinių santykių kaštus, tarp kurių – specialaus švietimo, sveikatos apsaugos, būsto kaštai, poveikis didelės imigracijos zonose gyvenančių vietinių vaikų išsilavinimui, būtinybė nuolat atnaujinti imigrantų apgyvendintas miesto zonas, nusikalstamumo ir viešosios tvarkos problemos ir imigraciją didinantis efektas ateityje.“ Kaip dėl Bendruomenių departamento kaštų ir vietinės valdžios vaidmens siekiant užtikrinti “bendruomenių sanglaudą“ arba Lygybės ir žmogaus teisių komisijos kaltų dalies, tenkančios su rase ir religija susijusiems reikalams? Po 2005 m. liepos 7 d. teroro išpuolių Londone Britanijos mokesčių mokėtojai “bendruomenės sanglaudai“ išleidžia milžiniškas lėšas. Tačiau oficialiojoje statistikoje dalis imigracijos kaštų iškreiptai atrodo kaip imigracijos nauda. Kaip pažymėjo profesorius Colemanas, nacionalinėje statistikoje “įvairovės konsultanto“ atlyginimas atsispindi kaip ekonomikos prieaugio dalis. Argi nėra pagrindo jį išskaičiuoti – kaip dalį įvairovės valdymo kaštų?“ Štai taip vyriausybė skaičiuoja imigracijos naudą, o mes šaipomės iš žmonių, kurie sako, kad “jie atima mūsų darbus“.

Įvairovė nepadarė Britanijos ir išmanesnės. Vadovaujantis atvirų sienų naudą grindžiančia ekonomine logika, derėtų teigti, kad tai leidžia draugėn sutelkti geriausius pasaulio protus, tačiau Britanijos atveju taip nenutiko. Užuot buvusi viso pasaulio gramatikos mokykla, Europa tapo problemų krečiama valstybine bendrojo lavinimo mokykla. Europos Sąjunga pritraukia 85 proc. visų į išsivysčiusias šalis atvykstančių nekvalifikuotų darbuotojų ir tik 5 proc. – įgijusių aukštą kvalifikaciją, 55 proc. visų akademinį laipsnį turinčių imigrantų pritraukia JAV ir Kanada. Britanija patiria netto smegenų nutekėjimą: užsienyje dirba 1,4 – 1,6 milijono aukštąjį išsilavinimą įgijusių britų, o to paties lygmens išsilavinusių užsieniečių Britanijoje – 1,2 – 1,4 milijono. Argumentas “imigracija – tai dinamizmas“ grindžiamas prielaida, kad daugumai imigrantų būdingas polėkis, energija ir sumanumas. Žinoma, pirmieji Amerikos naujakuriai buvo nušluoti brutaliu darvinišku būdu, o vėlesni atvykėliai į Amerikos kolonijas dažnai būdavo atkaklesni už likusius namie (ir, kadangi JAV neturėjo gerovės sistemos, 40 proc. vis tiek grįžo namo be skatiko). Tačiau nors daugybė nūdienos migrantų tenka išgyventi pavojingas keliones, XXI imigracija nėra tokia sudėtinga, o išgyvenimas gerovės valstybėje taip pat paprastesnis.

2007 m. IPPR ataskaitoje buvo skelbiama išvada, kad “šimtai tūkstančių imigrantų Britaniją ir jos ekonomiką sekina, o ne teikia jai naudos“. Imigrantai iš turtingų šalių ekonomiką skatina, tačiau atvykusieji iš besivystančiojo pasaulio kainuoja daugiau, nei patys duoda. Ataskaita atskleidė, kad iš 650 tūkst. Britanijoje gyvenančių somaliečių, pakistaniečių, bengalų ir turkų darbą turi tik mažiau nei pusė, o šių keturių bendruomenių priklausomybė nuo valstybės išmokų didžiausia šalyje. Tarp Britanijoje gyvenančių amerikiečių prašančiųjų valstybės paramos praktiškai nebuvo, tarp lenkų ir filipiniečių jie sudarė 1 proc., o tarp somaliečių – 39 procentus. Tik iš trylikos valstybių atvykę imigrantai sumokėdavo daugiau mokesčių nei Britanijos piliečiai. 2008 m. imigrantų užimtumo lygis siekė 68 proc., vietinių – 75 proc., taigi sunkiu darbu baltosioms šiukšlėms padedančio imigranto įvaizdis tebuvo vidurinės klasės fantazija. Šie skaičiai rodo, kad, žvelgiant iš priimančios valstybės perspektyvos, idealūs imigrantai yra tie, kurie atvyksta iš santykinai tokių pat turtingų valstybių.

Imigracija neabejotinai prisideda prie atvykėlių gimtosios šalies raidos trumpuoju laikotarpiu ir galimai yra vienas humaniškiausių būdų padėti sparčiau vystytis trečiajam pasauliui. Pasaulio banko duomenimis, 2006 m. migrantai į namus išsiuntė 250 milijardų dolerių – triskart daugiau nei turtingųjų valstybių parama besivystančioms šalims ir daugiau nei tiesioginės užsienio investicijos (jos sudarė 200 milijardų dolerių). Iš Britanijos į namus buvo išsiųsti 4 milijardai dolerių, o emigrantai į šalį atsiuntė 2,3 milijardo dolerių. Tadžikistane, Moldovoje ir Tonge pervedimai iš užsienio sudarė trečdalį ekonomikos, Hondūre – ketvirtadalį, o Šri Lankoje jų suma viršijo arbatos eksporto vertę. Filipinuose netgi švenčiama Migrantų darbuotojų diena, o šventės metu prezidentas išdalija Bagong Bayani (“šių dienų herojaus“) apdovanojimus dvidešimčiai išskirtinių emigrantų darbuotojų, nuosekliai siuntusių pinigus namo. Pastebėta, kad pervedimai taip pat yra efektyvesni nei užsienio valstybių parama. Tikimybė, jog pervedimai turės teigiamos įtakos vaikų galimybei pasilikti mokykloje, yra dešimt kartų didesnė, nei kad tokios įtakos turėtų kitos paramos formos. Kitaip tariant, pervedimai puikiai iliustruoja konservatyvią mintį, kad patys žmonės pinigus savo šeimoms leidžia išmintingiau nei valstybės tarnautojai.

Pervedimai padidina bendrą žmonijos gerovę ir kaip tik dėl to ekonomistai jiems pritaria. Tačiau imigracija iš tautos taip pat pavagia energingiausius jos žmones. Pavyzdžiui, daugelyje besivystančių šalių jaučiamas medicinos darbuotojų stygius, nes Vakarų šalys juos įdarbina išvengdamos pareigos prieš tai sumokėti už jų parengimą. Sunku suprasti, kodėl tai laikytina etišku elgesiu. Iš tikrųjų Jungtinės Tautos yra išleidusios tris rezoliucijas – 1967, 1968 ir 1972 m. – smerkiančias Vakarų valstybes už talentų atėmimą iš besivystančių šalių.

Ne taip seniai šešiolika Afrikos valstybių paprašė Britanijos liautis rekrutuoti jų slauges, kurios dažnai būna parengtos valstybės lėšomis. Smegenų nutekėjimas toks ženklus, kad neseniai Adis Abebos ekonomistai paskelbė, jog 20 tūkst. profesionalų netekimas per metus Afrikai kainuoja 4 milijardus dolerių.

Masinė imigracija sukuria ne tik smegenų nutekėjimą, bet ir leidžia pradanginti režimų disidentus. Šis triukas, kuriuo siekiama nepastebimai atsikratyti opozicijos, buvo naudojamas tokių komunistų lyderių, kaip Kastro ir Tito. Ji taip pat nepadeda besivystančiose šalyse sumažinti populiacinio spaudimo, nes skatina didesnį gimstamumą (tai pagrindžiama žurnale Social Psychology skelbtuose Ann Brittain straipsniuose: “Anticipated Child Loss to Migration and Sustained High Fertility in an East Caribbean Population“ (1991 m.) ir “Migration and the Demographic Transition: A West Indian Example“ (1990 m.), kuriame analizuotos 1880 – 1967 m. gimstamumo, mirštamumo ir migracijos tendencijos Šv. Bartolomėjaus saloje).

Suprantama, yra teigiančių, kad imigracija leidžia kvalifikuotiems specialistams paremti savo šalis ir šeimas perlaidomis, tobulinti savo kvalifikaciją pirmajame pasaulyje ir, įgijus dar tobulesnius įgūdžius, grįžti namo. Vis dėlto praktiškai taip nutinka gerokai rečiau nei teoriškai ir reemigracija paprastai prasideda tik stipriai pagerėjus ekonominei situacijai tėvynėje. Migracija iš Pietų Azijos vis dar yra dvylika kartų didesnė nei į priešingą pusę, o dauguma grįžtančiųjų yra jau pagyvenę asmenys.

Jei yra nors viena labiau nei imigracijos tema sentimentalizuota diskusija, tai diskusija apie Nacionalinę sveikatos tarnybą (NHS) – instituciją, kuri, anot buvusio kanclerio Nigelio Lawsono, iš viso, ką turi sekuliari Britanija, yra artimiausia religijai.

Dažnai teigiama, kad be darbuotojų iš užsienio NHS subyrėtų. Ir iš tiesų, apsilankymas NHS ligoninėje yra gyvam buvusios Britanijos imperijos visuomenės stebėjimui artimiausia patirtis, kokios tik gali tikėtis mano kartos žmogus: joje apsilankius, galima išvysti anglų konsultantus ir vadybininkus, kurie vadovauja daugybei indų gydytojų, australių slaugių ir afrikiečių akušerių. 2003 m. trečdalis visų gydytojų buvo gimę užjūryje, taigi NHS yra ypač kosmopolitiška net lyginant su mūsų įvairovės visuomene. Bet kodėl? Raktas į atsakymą slypi pavadinime: nuo darbuotojų iš užsienio šis nacionalinės gerovės valstybės perlas yra priklausomas kaip tik todėl, kad yra nacionalizuotas. Kadangi NHS praktiškai turi sveikatos apsaugos paslaugų monopolį, gydytojų atlyginimai yra mažesni, nei būtų jų darbo rinkos kaina – NHS naudojasi dominavimu rinkoje ir išlaiko mažesnius atlyginimus. Britai paprasčiausiai nenori dirbti už valstybinio medicinos monopolio nustatytą atlyginimą. Netgi JAV, kurioje populiacija kur kas įvairesnė ir patekti į medicinos specialistų gretas yra gana lengva, užsienyje gimę asmenys sudaro tik 15 proc. medicinos darbuotojų – dvigubai mažiau nei NHS.

Iš penkių profesijų, tarp kurių atstovų gimusieji užsienyje sudaro didžiausią dalį, dvi priklauso sveikatos apsaugos sričiai, o dar viena – mokslininko – yra labiausiai dominuojama valstybės sektoriaus. Net jei indų gydytojų įgūdžiai ir sunkus darbas valstybei yra didžiai naudingi ir vertintini, derėtų nepamiršti, kad dažnu atveju imigrantai pakeitė į užsienį, dažniausiai Šiaurės Ameriką, dėl geresnių atlyginimų išvykusius britų gydytojus. Taip pat kad Britanijoje yra 100 tūkst. slaugos profesinei veiklai visiškai parengtų, tačiau dėl pernelyg prastų atlyginimų ir darbo sąlygų ja neužsiimančių, darbuotojų, o trečdalis slaugai rengiamų asmenų mokymų nebaigia. (ir vargu ar etninė įvairovė NHS padidina paslaugų kokybę. Generalinei medicinos tarnybai užsienyje gimusius gydytojus tenka bausti keturis kartus dažniau nei jų vietinius kolegas.) Tai paradoksalu, nes nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą britai turi tik todėl, kad iki XX a. buvo pasiektas aukštas socialinio solidarumo lygis, o tam sąlygas iš dalies sudarė etninis šalies homogeniškumas. Visiškai nejausdami bendros tautinės tapatybės, žmonės nelinkę apmokėti savo bendrapiliečių sąskaitų už sveikatos apsaugą. Todėl mums lieka trys galimybės: išlaikyti status quo ir toliau kliautis trečiose šalyse parengtais specialistais, privatizuoti NHS arba užtikrinti, kad gydytojai ir slaugės gautų rinkos nustatytus atlyginimus, ir kartu riboti ne iš JK kilusių darbuotojų, galinčių dirbti kiekvienoje sveikatos apsaugos srityje, skaičių.

Pastaraisiais metais Britanijoje trūksta santechnikų ir kitų kvalifikuotų darbuotojų. Daugiausiai tai lėmė pameistrystės ir visos valstybinio švietimo sistemos kokybės nuosmukis. Tačiau rinka ėmė taisytis pati, iš dalies dėl to, kad baigiantis 2004 m. kai kurie darbininkai jau uždirbo 80 tūkst. svarų sterlingų per metus – gerokai daugiau nei dauguma jų klientų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą ir priklausančių vidurinei klasei. Laikraščiai netgi spausdino reportažus apie specialistus, persikvalifikuojančius dirbti santechnikais ir elektrikais. Vyriausybė grąžino pameistrystės instituciją ir aktyviai skatino darbdavius samdyti jaunus žmones. Taigi nors būstų savininkai neabejotinai nudžiugo, kai po 2004 m/. jų šaliai prisijungus prie ES, atvyko lenkai, kurie netrukus ėmė garsėti kaip darbštūs, kruopštūs ir sąžiningi žmonės, problema jau buvo pradėta spręsti.

Jei įmonėms suteikiama galimybė, jos yra kur kas labiau linkusios samdyti pigius, visiškai apmokytus ir darbščius lenkus, nei rizikuoti ir į darbą priimti vos mokyklas palikusius britų jaunuolius. Jei vadovaučiau įmonei, veikiausiai taip elgčiausi ir aš. Tačiau imigracija, kuria siekiama pašalinti trumpalaikį darbuotojų stygių, gali turėti nenumatytų ilgalaikių pasekmių ir skatinti jo susidarymą ilgesnėje perspektyvoje, nes atgraso vietinį jaunimą tapti trūkstamų profesijų specialistais. Galėdami leisti žemiausios klasės atstovams gyventi iš pašalpų ir vietoj jų samdyti pabėgėlius, valstybė išvengia pareigos spręsti neraštingumo ir nepasirengimo darbui problemas. Samdyti išsilavinusius ir socializuotus darbuotojus iš užsienio gerokai paprasčiau – paprasčiau trumpoje perspektyvoje.

IMIGRANTAI KAIP PAKAITINIAI DARBUOTOJAI

Tačiau yra ir gilesnė, labiau egzistencinė darbo jėgos trūkumo problema. Ekonominiai argumentai už imigraciją grindžiami įsitikinimu, kad Europai reikalingi senstančius gyventojus galintys pakeisti atvykėliai. Istoriko Timothy Gartono žodžiais tariant, “Europos tautos sparčiai sensta, todėl reikės daugiau imigrantų, kurie padėtų pensininkams, ir dauguma jų bus musulmonai“. Stefanas Theilas laikraštyje Newsweek perspėjo, kad Europoje kyla bauginanti “netolerancijos banga“. “Jei neišmoks protingai tvarkytis su imigracija, žemynas turės ilgalaikių ekonominių problemų.“

Europos populiacija sensta ir netrukus ims nykti. Tai reiškia, kad dirbančių ir išėjusių į pensiją asmenų santykis vienos kartos gyvenimo laikotarpiu sumažės taip smarkiai, kad antrieji pirmiesiems taps nepakeliama našta. Europos problema yra ta, kad jos gyventojai nori mėgautis link žemesnio, nei reikia populiacijos atsinaujinimui, gimstamumo vedančiu gyvenimo būdu, 32 valandų darbo savaitėmis, penkiomis savaitėmis atostogų per metus (neskaičiuojant dar dviejų per Kalėdas), nemokama sveikatos apsauga, pensija sulaukus 60 ar 55 metų, po to dvidešimt metų ilsėtis gultuose ir dar dešimt – globos namuose. Europa nori atsipūsti ir daugeliu atžvilgiu visa jos istorija nuo 1945 m. buvo ilgas, visą žemyną apimantis kovoti pavargusios civilizacijos žygis dėl galimybės išeiti į pensiją.

Tačiau nėra tokio gimstamumo, kuris būtų optimalus savaime. Jei šalis nori sumažinti jos populiaciją, žemesnis nei 2,1 gimstamumo laipsnis nebūtinai yra blogas dalykas. Mažėjant populiacijai, turėtų didėti pensinio amžiaus riba, tikėtina, kad ekonomika taip pat imtų mažėti, tačiau vienam gyventojui tenkantis BVP – nebūtinai. Ilgesnėje perspektyvoje mažesnė populiacija galėtų būti netgi naudinga (analitinis centras Population Matters teigia, kad Britanijai būtų optimali 20 – 30 milijonų populiacija).

Ir vis dėlto net jei europiečiai sutiktų susitaikyti su tokiu imigracijos lygiu, kad išsipildytų tamsiausios dešiniojo sparno fantazijos, problemos tai neišspręstų, mat visa bėda yra ta, kad pakaitiniai darbuotojai ilgainiui pasensta ir turi būti pakeisti. O ir asmenų, kurių prireiktų pakeitimui, skaičius būtų pribloškiantis. Jungtinių Tautų skaičiavimais, tam, kad būtų išlaikyta dabartinė Europos populiacijos amžiaus struktūra ir darbingų bei į pensiją pasitraukusių asmenų santykis, iki 2005 m. prireiktų įsileisti 670 milijonų imigrantų (iš jų 60 milijonų prireiktų vien Britanijoje). Šalia šios žmonių masės dabartinė, 400 milijonų siekianti Europos populiacija, atrodytų nykštukinė. O remiantis Nacionalinio politikos analizės centro skaičiavimais, tam, kad Amerikos socialinės apsaugos sistema nepritrūktų lėšų, per ateinančius dvidešimt metų imigracijos į šalį mastą tektų padvigubinti; kitaip tariant reikėtų įsileisti tiek imigrantų, kad jie prilygtų pusei pensinio amžiaus nepasiekusios Pietų Amerikos populiacijos (vadovaujantis Dalase įsikūrusio Viešosios politikos analizės centro pateikta informacija). Kitoje, Kanados C. D. Howe instituto parengtoje ataskaitoje pateikiama išvada, kad jaunų asmenų, kuriuos Kanada turėtų pritraukti, kad ateityje galėtų apmokėti savo gerovės valstybės sąskaitas, skaičius turėtų būti “nepaprastai didelis“.

Atsižvelgiant į tai, kad į Europą atvykę imigrantai paprastai sumoka mažiau mokesčių nei vietiniai, veikiausiai net labiausiai bauginančiose ataskaitose pateikiami pakeitimui reikalingų imigrantų skaičiai yra per maži. Dar daugiau, vos tik imigrantai tampa europiečiais, jie ir jų vaikai nebenori dirbti darbų, kurių nedirba europiečiai. Kaip teigė Christopheris Caldwellas, “vos tik imigracija tampa sėkminga socialine prasme, išnyksta pagrindinis ekonominis argumentas, skatinantis visuomenę manyti, neva imigracija jai reikalinga. Tada, siekdama užtikrinti, kad darbai, kurių niekas nenori dirbti, bus nudirbti, visuomenė privalo atnaujinti rezervus ir pasikviesti naują armiją užsienyje gimusių juodadarbių. Tokia sistema atrodo panaši į kapitalizmą, kurį savo baisiausiose fantazijose įsivaizduodavo Karlas Marksas.“

Sunku pasakyti, kokią dalį žmonių imigracijos nauda įtikina paprasti ekonominiai argumentai, o kokią sužavi pati įvairovės koncepcija. 1991 m. Kanados ekonomikos tarybos atliktas tyrimas atskleidė, kad imigraciją padvigubinus nuo 0,5 iki 1 populiacijos proc., šalies ekonomika išaugtų tik 1,4 procento. Nepaisant to, ataskaitoje ginama nuomonė, kad imigracijos padvigubinimo siekti reikėtų, nes “Kanados visuomenė taptų įdomesnė ir labiau jaudinanti“ (ar tai apskritai įmanoma?). Įsivaizduokite, jeigu Europos kaimynystėje būtų kontinentas, pilnas baltaodžių anglakalbių krikščionių, garsėjančių savo konservatyviu požiūriu į moteris ir homoseksualus ir pasirengusių suteikti pigią darbo jėgą. Ar ir tada inteligentija vienu balsu tvirtintų, kad kasmet turėtumėme jų importuoti po milijoną?

Dauguma “ekonominių“ argumentų už žmonių judėjimą iš tiesų yra argumentai už universalizmą – pažiūras, kurios menkai paplitusios už Vakarų inteligentijos ribų ir nebūdingos patiems imigrantams. Galiausiai, juk žmonės iš Somalio ir Pakistano į Britaniją keliauja ne tam, kad prisidėtų prie įvairovės, o vedini gerokai kilnesnio tikslo išmaitinti savo šeimas. Kaip pažymėjo Pakistane gimęs rašytojas Sarfrazas Manzooras, “jie nori atvykti dėl paprasčiausios priežasties: gyvenimas čia geresnis nei ten, iš kur jie kilę. Tai yra neabejotinai garbinga ir suprantama priežastis. Tačiau teigti, kad vienintelė įtaka, kurią jie daro mūsų šaliai, yra ekonominė, būtų paprasčiausiai juokinga.“ Vietiniai šį argumentą supranta ir gerbia, tačiau dauguma jų dėl žmonių judėjimo negauna jokios apčiuopiamos naudos. Štai kodėl jiems reikia įsitikinti pseudodvasinės naudos egzistavimu.

Imigracija yra socialinės skolos forma, žadanti trumpalaikę finansinę naudą ir sukurianti ilgalaikius socialinius kaštus ateities kartoms. Jos socialinė įtaka yra ženkli ir neabejotina. Ir liberalams, ir konservatoriams ekonominiai argumentai tėra naudingas būdas nukreipti dėmesį nuo klausimo esmės. Jie reikalingi, nes pirmieji apie visuomenėje akivaizdžiai nepopuliarias socialines imigracijos pasekmes kalbėti nenori, o antrieji negali, nebijodami būtų palaikyti rasistais. Ir vis dėlto socialinės imigracijos pasekmės yra milžiniškos, o daugiausia žalos padaro neturtingiems ir pažeidžiamiems asmenims.“

31) 2021-01-29

Šį kartą noriu paliesti labai įdomią su multikultūralizmu ir rasizmu susijusią temą. Šiek tiek apie vadinamuosius “runkelius“. Nors karts nuo karto kas nors, o ypač įvairūs politikai per rinkimus (įprastai vien per juos) pasako, kad taip vadinti žmones – negražu, na, bet tai jau toks įprastu Lietuvoje tapęs terminas, ar ne? “Runkeliams“ paprastai priskiriamas vatnikiškumas, mizoginizmas, homofobija, ksenofobija ir, be abejo, rasizmas, kaip ir visokios panašios pažiūros, liudijančios jų kietakaktiškumą.

Na, galiu paguosti, kad taip yra ne vien Lietuvoje. Britanijoje tokiais pat kietakakčiais su visais tais pačiais požymiais laikomi tiesiog darbininkų socialinio sluoksnio atstovai. Ypač juos mėgstama kaltinti rasizmu, kuris kažkaip tai slypi jų toksiškoje prigimtyje. Spėkit kas taip mėgsta labiausiai daryti? Nagi kairiosios partijos (nemėgstu termino “kairys“ ar “dešinys“, nes šiais laikais politikoje jis beveik nieko nereiškia, tačiau kažkada reiškė, o Britanijoje yra labai senų partijų, kurios nuo tų senų laikų ir yra vis dar skirstomos į kairiąsias ar dešiniąsias). Gi darbininkų klasė šiais laikais ten yra tie, kurie daugiausiai palaiko dešiniuosius (kuriems be abejo “kairieji“ irgi priskiria tuos pačius epitetus, lygiai kaip ir pas mus). Mhm, keistoka ar ne? Juk kairieji įprastai visais laikais ir buvo laikomi būtent darbininkų klasės atstovais, tam jie ir kairieji. Kodėl taip gaunasi?

Norėčiau prasklaidyti tą mistifikaciją apie įgimtą darbininkų bei kitų “runkelių“ kietakaktiškumą bei toksiškumą. Pats nesu šio socialinio sluoksnio atstovas ir vargu ar kada nors buvau, nors paprastu darbininku man yra tekę ne kartą dirbti. Tačiau turiu daug draugų ir pažįstamų tarp jų ir man jie daug labiau patinka nei įvairiausi išpindėję intelektualai.

Pasakojimui apie tai pasitelksiu vis tą pačią knygą – kam ieškoti daugybės šaltinių, kai viskas puikiai apibendrinta yra viename:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Pradėsiu nuo to, ar tikrai tie darbininkai ar tie, kurie yra skurdžiausi Britanijoje, yra tokie rasistai, kaip kad apie juos sakoma:

“Ryšys tarp skurdo ir rasizmo nėra toks jau ir aiškus; skurdžiausi žemiausio socialinio-ekonominio statuso baltieji dvylika kartų labiau linkę turėti maišytos rasės vaikų nei vidurinės klasės baltieji; tipiškai dirbančiųjų klasei priklausantys baltaodžiai londoniečiai turi daugiau juodaodžių draugų (tačiau kalbant apie azijiečius draugus yra priešingai). Išsilavinimas ir turtai mūsų elgesio nepadaro mažiau rasistišku, – jie viso labo apsaugo nuo blogiausių įvairovės aspektų. Iš tikrųjų dažnai didžiausią priešiškumą įvairovei demonstruoja žemesniosios ir vidurinės klasės atstovai, nes būtent jie dažniausiai susiduria su triukšmu, nusikaltimais ir neramumais, susijusiais su imigracija; dažnai jie yra kilę iš teritorijų, kur imigracijos lygis aukštas, ir negali sau leisti išsikelti į turtingesnius rajonus, kur įvairovė yra veikiau palaiminimas nei prakeiksmas. Daugybė tolimos dešinės lyderių yra kilę būtent iš žemesniosios ir vidurinės klasės šeimų. Tačiau idėja, kad rasizmas ir skurdas siejasi tarpusavyje, įsitvirtino nepaisant to, kad baltieji vargšai kur kas labiau linkę gyventi daugiarasiuose rajonuose, siųsti savo vaikus į daugiarases mokyklas ir turėti maišytos rasės vaikų.“

Aha. Tai kodėl taip yra? Paaiškins tolimesnė didesnė ištrauka iš knygos skyriaus “Elito sukilimas“ poskyrio “Įvairovė ir darbininkų klasė“:

“1847 m. Karlas Marksas rašė: “Pagrindinis buržuazijos tikslas santykiuose su darbuotoju yra, žinoma, darbo jėgą gauti taip pigiai, kaip įmanoma, o tam reikia, kad darbo jėgos pasiūla, palyginti su paklausa, būtų labai didelė.“ Imigracija leidžia sumažinti darbuotojų atlyginimus ne tik dėl to, kad padidina darbo jėgos pasiūlą, tačiau ir todėl, kad darbuotojai mažiau linksta ir pajėgia didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų reikalauti suvieniję jėgas (panašiai buvo senovės visuomenėse: kad sukilimo rizika būtų minimali, atskirai buvo laikomi tos pačios etninės grupės vergai). Ir kai šie darbuotojai pasipriešina gerokai pigesnės užsieniečių darbo jėgos įvežimui, jie vadinami rasistais, o stambaus verslo reikalavimus supaprastinti imigraciją liberali žiniasklaida pristato palankiai. Kai XiX a. pramoninkai tyčia neleido kilti atlyginimams arba perkeldavo savo pavaldinius dirbti užsienio kraštuose esančių jų laukų, jie bent jau neteigė, kad taip elgdamiesi yra moraliai pranašesni. Kaip Time to Emigrate? rašo George’as Waldenas, “kam vargintis ir keliauti ilgą atstumą, kad galėtum išnaudoti žmones karštyje ir dulkėse, kai gali juos milijonais importuoti ir išnaudoti čia? Tai, ko iš tiesų trokšta daugybė mūsų pelno siekėjų, yra nauja, namuose užauginta nekvalifikuotų ir nereiklių darbininkų karta.“ Imigrantai buvo importuojami tarnauti Londone turtingiesiems skelbiant kairiojo sparno idealus ir nėra abejonės, kad daugybė imigracijos rėmėjų šiais idealais nuoširdžiai tiki. Tačiau šie idealai, padedantys turtingiesiems ir darantys žalą neturtingiems, būtų neatpažįstami prieš porą kartų gyvenusiems kairiesiems. Šiandien žmonės žavisi imigrantais darbuotojais, plušančiais dar ilgai po to, kai vietiniai 17 val. išeina namo. Tačiau retai užsimenama, kad britų darbininkai taip pat galėtų mėgautis laisvalaikiu ir skirti laiko šeimai nenuogąstaudami, jog atrodys tingūs palyginti su Viktorijos laikų darbo krūviu.

Per pastaruosius du dešimtmečius leiboristai iš tradicinės socialistinės partijos virto ekonomiškai ir socialiai liberalia, savo politika atitinkančia vidurinės klasės progresyvistų pažiūras. Naujosios kairės ir liberalizmo idėjų yra paveiktai kartai įvairovė tapo idealia politika: ji leidžia parodyti savo moralinį pranašumą ir drauge sumažinti paslaugų kainas.

Tai, kad naujieji leiboristai apleido savo tradicinius rėmėjus vardan radikalios politinės stovyklos, nustebino ir kairesnių, ir dešinesnių pažiūrų darbininkus. Naujiesiems savo rinkėjams jie pasiūlė ne bet kokią, o jų gyvenimo būdą ir pinigines galimybes atitinkančią politikos alternatyvą. Daugybei turtingų britų labiau patinka, kai vyno jiems atneša lenkai, namus valo brazilai, o vaikus prižiūri rumunai. Iš šių šalių atvykę žmonės ne tik yra dėkingesni ir klusnesni už vietinius – šalia jų turtingi britai nesijaučia nepatogiai dėl daugybės gyvenimo nelygybių, dėl savo kilmės, akcento ir intelektinių pretenzijų, galiausiai – dėl pačios tarnystės koncepcijos.

Įsileisdami į naujus socialinius judėjimus, leiboristai paliko savo senuosius rinkėjus, nepasiturinčiuosius, pajuokai ir paniekai. Michaelis Collinsas rašo: “Istoriškai norą baltuosius darbininkus laikyti po laiptais puoselėjo dešinė <…> Tačiau dabar darbininkus nutildyti arba be nekrologo palaidoti nori vidurinės klasės progresyvistai, tradiciškai kovoję šių silpnesniųjų pusėje ar bent jau raportavę apie jų sąlygas kaip žurnalistai ir milijonieriai.“ “Jų laidotojams spaudoje jie yra rasistai, ksenofobai, užsispyrę, neraštingi, riboti. Jie gyvena tolimais vienos laimėtos Pasaulio taurės ir dviejų pasaulinių karų prisiminimais ir vis dar stebi liguistą muilo operą pavadinimu “Vindzorai“. Anot spaudos, visa, ką jie reprezentuoja ir brangina, moderniai, daugiakultūrei Britanijai nebereikalinga. Savo aplinkoje siekdami įvairovės kaip statuso simbolio, vidurinės klasės baltieji tuo pat metu tapo vis nepakantesni neturtingiesiems. “Šiuolaikinė Disraelio dviejų tautų versija“ apima “miesčioniškus, madingus, daugiakultūrius miestų gyventojus ir jų naštą – kitur gyvenančius kultūriškai skurdžius, provincialius baltuosius <…> Problemos čia – tai ne į šaldytuvą padėtas Beaujolais vynas, pašluoste pavadinta servetėlė ar neteisingai pasirinktas peilis. Šiais laikais baltuosius darbininkais po laiptais laiko modernaus etiketo rasės klausimais stoka <…> Šiuo atveju multikultūralizmas yra tikėjimas, o rasizmas – egzorcizmo reikalaujantis demonas.“

Dėl tikro ar tariamo rasizmo neturtingieji netenka bet kokių simpatijų. Todėl net kairieji rašytojai kartais į juos reiškia tokį požiūrį, koks be masinės imigracijos būtų neįsivaizduojamas. Liberalūs komentatoriai, kurių nemažai įsikūrę turtinguose šalies priemiesčiuose, apie nelaimingus, didelės imigracijos regionuose įstrigusius britus dažnai kalba tokiu pačiu tonu, kaip ir apie didelio nedarbo regionų gyventojus (esą jie paprasčiausiai turėtų persikelti) ignoruodami tai, kad dažnai žmonės nenori arba negali kraustytis.

Yasmin Alibhai-Brown, liberali afroazijiečių kilmės musulmonė, yra didžiausia anglų darbininkų, jos žodžiais tariant, grupės “alų pliurpiančių vyrukų“, skęstančių savigailoje darbininkų klubuose, “amžinai sugniuždytos ir besiskundžiančios klasės“, kritikė. Puldama tai, ką manė esant politiniu pataikavimu baltiesiems darbininkams, ji rašo: “Kad ir kuo jie tikėtų – kad ir kaip kvailai ar piktavališkai, – tai yra nuostabu. Ir jų jokiu būdu negalima vadinti rasistais, net tų pašlemėkų, kurie mėto išmatas ir bombas į prieglobsčio prašytojų pašto dėžutes.“ Galbūt Alibhai-Brown jausmai yra suprantami. Daugybė azijiečių užaugo nepriekaištingai kultūringose vidurinės klasės šeimose, tačiau vis tiek atsidūrė pačiame visuomenės dugne ir privalėjo stumdytis pečiais su prasčiau išsilavinusiais, tačiau nepagrįstai rasinį pranašumą jaučiančiais baltaisiais.

Tačiau jos jausmai būdingi daugybei žmonių, reginčių anglų darbininkų kultūrą kaip iš esmės brutalią, agresyvią, persunktą alkoholio, šiurkščią ir priešišką išsilavinimui. Televizija pilna tokių negatyvių paveikslų, o istorikai šiuo metu ankstyvąją modernią epochą pateikia kaip įrodymą, kad taip buvo visais laikais. Tačiau nors vertinant šių dienų standartais, iki XIX a. vidurio britų visuomenė buvo agresyvi ir nepadori, 1950 m. darbininkai gyveno taikų gyvenimą, jiems buvo būdingas aukštas išsilavinimo ir politinio įsitraukimo lygis (tiek lyginant su kitomis šalimis, tiek su Britanija šiandien).

Po to, kai Eltame, pietryčių Londone, buvo nužudytas Stephenas Lawrence’as, pasišlykštėjimas “baltųjų darbininkų klase“ pasiekė naują lygį. Atsimindamas Guardian laikraštyje skaitytą Eltamo aprašymą, vienas pietų Londono rašytojas pakomentavo: “Jei tokį tekstą aptiktum nieko nežinodamas apie kontekstą ir laikraštį, kuriame jis buvo išspausdintas, pamanytum, jog tai stebisi orus senamadiškas aukštesniosios klasės toris, netikėtai susidūręs su reiškiniu, žinomu kaip “paauglystė“.“ Žvelgiant į vis stiprėjantį “baltųjų darbininkų klasės“, to 2000 m. konstrukto, demonizavimą, galima kelti klausimą, ar taip būtų nutikę be masinės imigracijos. Kitas Guardian rašytojas skundėsi Grinvičo “sūnų ir dukterų“ būsto politika, mat “dėl jos beveik visas regionas yra apgyvendintas beveik išimtinai baltųjų darbininkų“. Tačiau tokios politikos pasirinkimas turi priežastį – ji padeda kurti socialinę sanglaudą. Jei Guardian autorius rašytų apie su globalizacijos padariniais kovojančių kurdų ar Hondūro kaimo gyventojų bendruomenės dvasią, toks artumas būtų liaupsinamas ir jis neabejotinai žavėtųsi jų ryžtu išsaugoti savo socialinius tinklus. Tai, kad liberalai tokios pat simpatijos nejaučia Londono degtukų gamintojų provaikaičiams, sunkiai suprantama tose pietryčių Londono dalyse, kur terminas “kairysis“ vartojamas su panieka (keista, visai kaip žodį “dešinieji“ su panieka vartoja vidurinė klasė).

Liberalūs komentatoriai džiaugiasi galėdami neturtinguosius apibūdinti kaip siauro akiračio kietakakčius, tačiau į nepatogų faktą, kad mažumų bendruomenėms būdingas kur kas blogesnis požiūris į kitus, žiūri pro pirštus. Situacijai dramatizuoti dažnai naudojamas faktas, kad daugybė baltųjų tėvų nebūtų laimingi matydami savo dukteris ištekant už ne baltaodžių, tačiau kiek jų dėl to ryžtųsi žudyti?“

Aha, tai visgi – ar tie skurdesnieji britai rasistai ar ne? Lygtai ir taip, ir ne. O gal jie rasistai tik tam tikromis sąlygomis? Kaip ir kodėl? Tikiuosi, tai paaiškins ši ištrauka:

“Istoriškai visa tai buvo teisinga. Britai neturėjo amerikiečiams būdingo rasinio mentaliteto. Viešėdami Anglijoje, daugybė amerikiečių buvo šokiruoti dėl jų nepastabumo rasei. Kaip pažymėjo generolas Eisenhoweris, “iš mažo miestelio kilusi britė mergina eiti į pasimatymą su negru kareiviu sutiktų taip pat noriai kaip ir su bet kuriuo kitu – praktika, kuri daliai mūsų baltųjų kariuomenės narių nesuprantama“. Britanijoje rasistinės idėjos nebuvo paplitusios, nes nederėjo su tradicine klasine sistema. Jos kultūriškai vienalytėje visuomenėje ryškesnis buvo skilimas tarp kilmingųjų, susisaisčiusių su tarptautine monarchine sistema, ir likusiųjų. Tokia sistema gali būti represyvi, tačiau ji veikė kaip stabdis neleisdama pasireikšti blogiausiems rasizmo aspektams. Douglasas Lorimeris, knygos Colour, Class and Victorians autorius, rašo: “Kaip ir jų XVIII a. protėviai, Viktorijos epochos gyventojai individualų juodaodį priimdavo atsižvelgdami į jo gebėjimą prisitaikyti prie socialinių anglų normų. Juodas gymis nebūtinai reiškė žemą socialinį statusą <…> Neegzistuojant jokiam supratimui dėl rasinių skirtumų svarbos, su atskiru juodaodžiu žmonės elgdavosi pagal tai, kaip vertino jo socialinį statusą.“

Britai gali tuo didžiuotis, tačiau akivaizdu, kad egzistuoja ryšys tarp rasių santykio visuomenėje ir jos požiūrio į rasę. Skalė driekiasi nuo Didžiosios Britanijos ir Kanados vienoje spektro pusėje iki Šiaurės ir Pietų Jungtinių valstijų kitoje (ir dar labiau rasistiškos Rodezijos). Britų merginos galėjo vestis į kiną juodaodžius vaikinus todėl, kad jų buvo mažai ir jie nesudarė bendruomenės, taigi ir nekėlė grėsmės. Tačiau vis stiprėjantis imigracijos iš Sandraugos valstybių srautas tarp vietinių britų ilgainiui darėsi vis nepopuliaresnis. Iki 1958 m. jau 80 proc. populiacijos palaikė imigracijos kontrolę ir per vėlesnius dešimtmečius šis skaičius mažai keitėsi. Retas britas tuo girtųsi, tačiau iki to momento istorijoje nebuvo nė vienos tautos, kuri būtų savo noru ir su nors šiek tiek entuziazmo į savo tėvynę, ir netgi kaimynystę, priėmusi tokią daugybę skirtingų žmonių. Šitai yra tiesa nepriklausomai nuo to, ar vietiniai būtų buvę blyškios odos, ar tamsios. Baltieji liberalai, savo kelionių į besivystančias šalis metu patiriantys svetingumą, apgailestauja, kad tiems žmonėms atvykus čia, jie nėra sutinkami taip pat šiltai. Tačiau svečias – ypač jei jis turtingas – visai kas kita nei imigrantas.

Nors šios raidos tendencijos neturėjo precedento ir buvo nepopuliarios, diskusijos apie imigraciją buvo sėkmingai nutrauktos 1968 m. balandžio 20 d., kai šešėlinis gynybos ministras Enochas Powellas Birmingame pasakė prastai pagarsėjusią kalbą ir perspėjo, jog stebėti Britanijos imigracijos politiką – tai “tarsi žiūrėti, kaip tauta įsitraukusi pluša kraudama kremacijos laužą savo pačios laidotuvėms“.

Ką gi, panašu, kad daugiau anti-rasizmo ar tai multikultūralizmo pagimdo daugiau rasizmo, t.y. multikultūralizmas yra rasizmo priežastis, bet ne atvirkščiai. Tą patį anksčiau rašiau apie homofobiją – būtent kova su homofobija ir pagimdo didžiausią homofobiją, bet ne atvirkščiai.

Pabaigai siūlau pačią tą “liūdnai pagarsėjusią“ kalbą. Ji visa išversta lietuviškai, taigi galite patys persiskaityti atsidarę nuorodą:

Enochas Powelas “Kraujo upės“

32) 2021-02-05

Esu ne kartą minėjęs kultūros revoliuciją ir kultūros karus – tiek šiame bloge, tiek savo feisbuko profilyje. Šiuos karus pradėjo ir tebekariauja kultūriniai marksistai, kurių egzistavimas šiuo metu jau yra neigiamas kaip sąmokslo teorija (apie tai rašiau 24) 2020-10-19 bloge), nors dar neseniai internete dėl jų egzistavimo net nebuvo ginčijamasi – pats esu to liudininkas, nes tuos dalykus seku daugiau nei 7 m. Kaip teigiama žemiau pateiktame filmuke kultūros karai daugiausiai yra apie karą žodžiais, su kuo aš visiškai sutinku:

PragerU “Control the words, control the culture“ (Kontroliuok žodžius ir kontroliuosi kultūrą)

Kaip teisingai teigiama šio filmuko pradžioje, žodžiai yra skirti tam, kad atskirtume (diskriminuotume) vieną dalyką nuo kito. Tam pačiam dalykui priskyrus kitą žodį, jo supratimas pasikeičia – tuo sėkmingai naudojasi leftistai (kuriuos aš mieliau vadinu liberalmarksistais, o pastaruoju metu – neoliberalmarksistnaciofašistais). Beje, tai ne naujiena, marksistai tai darė visuomet, o tą reiškinį kone sėkmingiausiai pavaizdavo toks George Orwell savo distopijoje “1984“.

Kodėl šį savo blogą, skirtą pabaigti gvildenti multikultūralizmo ir imigracijos temas, pradedu nuo pasakojimo apie pakeistus žodžius ir kalbą? Šiame kontekste noriu panagrinėti atvirkščią reiškinį – kai keičiamas ne pats žodis, bet jo reikšmė. Tai irgi viena iš leftistinio kultūros karo priemonių. Esu rašęs apie tai, kaip smarkiai pasikeitė žodžio “laisvė“ reikšmė ( 20) 2010-08-31 ir kituose bloguose). Bet ne tik. Štai ką vis tą pačią įvairovės iliuziją nagrinėjantis autorius (Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)) rašo apie rasizmą:

“Antirasizmas kaip ideologija remiamas prielaida, kad pagal apibrėžimą apie rasizmą galime kalbėti tik tada, kai jį demonstruoja “dominuojančios grupės“. Anglijos mokyklose gana įprasta vaikus mokyti, kad rasizmas yra vergovės, segregacijos ir apskritai baltųjų žmonių palikimas, tarsi rasizmas būtų koks nors genetinis sutrikimas, atsiradęs neolito laikotarpio Europoje. Oksfordo anglų kalbos žodyno skiltyje apie rasizmą galima perskaityti: “baltasis rasizmas: žr. balta“. Dogmoje, neva rasizmą gali jausti ir reikšti tik dominuojanti grupė, nutylimas faktas, jog tai, ką dabar vadiname rasizmu – ksenofobija, atšiaurumas pašaliečiams ir etnocentrizmas, – būdinga visai žmonijai. Tiesą sakant, antirasistai neretai rėmė juodaodžius nacionalistus, kurių pažiūros nė kiek nesiskyrė nuo baltaodžių rasistų; o antirasistai ir jų maniakiškas polinkis kaltinti turtingesnę grupę, esą didesnės sėkmės ši pasiekė pasitelkdama nepotizmą ir kitas netinkamas priemones, savo turiniu prieškarinį antisemitizmą primena labiau nei imigracijai besipriešinančių baltaodžių demonstruojamas rasizmas.

Marksizmo teorijos populiarumo šaltinis – ne jos mokslinis pranašumas, o nepaneigiamumas – vadovaujantis vidine pačios teorijos logika, jos paneigti neįmanoma. Antirasizmui, kaip ir sovietiniam komunizmui, būdinga utopistinė pasaulėžiūra, skatinanti manyti, kad visas problemas sukelia ne antirasistinių priemonių įgyvendinimas, o jų stoka. SSSR visos sistemos nesėkmės buvo aiškinamos buržuazinėmis kapitalistinėmis nuotaikomis arba per mažu sovietinio socializmo išmanymu, tačiau ne idėjos, kuria ji rėmėsi, silpnumu. Dėl visų daugiarasėje valstybėje kylančių problemų galima kaltinti rasizmą, o ne įgimtą mišrių visuomenių silpnumą. Kadangi rasizmas yra neapibrėžiama ir bene kiekvienam būdinga blogybė, vis daugiau antirasistinių priemonių galima siūlyti kaip bet kokios žmonių sugyvenimo problemos sprendimą. Taigi jei pastebima, kad mišriuose regionuose dažniau pasitaiko psichinių sutrikimų, neabejotina, jog tai lemia rasizmas, o ne natūralus žmonių polinkis mišrioje bendruomenėje jaustis nejaukiai. Jei vertinant vidutiniškai vienai grupei sekasi geriau nei kitai, tai turi būti rasizmo, o ne individualaus elgesio skirtumų ar kultūrinių tendencijų pasekmė. Jei dėl aukštos imigracijos kyla rasinių įtampų, akivaizdu, kad taip yra dėl rasizmo ir jo sukurtos klaidingos sąmonės. Todėl kova su rasizmu yra karas be pabaigos, kuris kaip ir visi karai, kurių neįmanoma laimėti, apsėda, išvargina ir demoralizuoja jį kariaujančią tautą.“

Taigi, kitas baisusis žodis – ksenofobija. Ką tai iš tikrųjų reiškia?

“Mažai tikėtina, kad šio žmogaus prigimties bruožo pavyktų atsikratyti. Galiausiai, skirstyti žmones į grupės narius bei pašaliečius, o su žmonėmis iš išorės elgtis kitaip nei su grupės nariais gali būti reikalinga. Priešiškumas ir palankumas pašaliečiams – ksenofobija ir ksenofilija – žmogaus mąstyme gali būti konkuruojančios ir viena kitą atsveriančios jėgos, o pavojų gali kelti bet kurios iš jų įsigalėjimas. Jei dominuoti imtų pirmoji, bendruomenės taptų pernelyg karingos, tačiau, ėmus dominuoti antrajai, mažėtų paskatos elgtis altruistiškai.

Įvairovės iliuzija grindžiama prielaida, kad žmonės atsisakys tautų, etninių grupių ir religinių bendruomenių ir jų vietoj suformuos platesnius lojalumo tinklus, nors vis dėlto tikėtina, kad didesnė įvairovė turės priešingą poveikį. Kas laikomi rasinės grupės ar genties nariais ar pašaliečiais, priklauso nuo konteksto, demografinės situacijos. Vienas azijietis berniukas baltųjų mokykloje, protestantas katalikų mokykloje ar netgi grupelė tautinių mažumų nesuformuos pašaliečių grupės. Grupės formuojasi tik tada, kai mažuma tampa gana didelė, kad įgautų grupinę savimonę. Teigiant, neva imigracijos įstatymuose neturėtų būti atsižvelgiama į etninę kilmę, ignoruojamas faktas, jog žmonės ne visada elgiasi kaip individai. Kiekvienoje gyvenimo srityje, nesvarbu, kalbėtume apie polinkį turėti vaikų, tuoktis, skirtis ar eiti į bažnyčią, žmonių elgesiui turi įtakos jų aplinkiniai. Žmonės elgiasi kaip “krikščionys“ arba “musulmonai“, arba “juodieji“, arba “baltieji“, arba pagal bet kokios kitos grupinės tapatybės standartus priklausomai nuo to, kiek jų aplinkoje yra bendraminčių. Imigracijos politika, ignoruojanti (galimą) asmens grupinę tapatybę, ignoruoja ir poveikį, kurį imigracija daro platesnei visuomenei. Spalvai akla imigracijos politika tikrai neveda spalvai aklos visuomenės link. Klausimas, kurį vertėtų kelti, yra toks: ar prieštarauti diskriminacijai teoriniu lygmeniu yra svarbiau, nei turėti galimybę gyventi harmoningesnėje, rasei mažiau pastabioje visuomenėje.

Liberalizmas išsivystė gana homogeniškose tautinėse bendruomenėse ir labiausiai klestėjo tuose Vakarų kraštuose, kuriuose įvairovės buvo mažiausiai. Galbūt netgi didieji 1960 m. liberalūs politiniai judėjimai nebūtų įvykę, jei Amerika nebūtų turėjusi tokio aukšto, per keturis dešimtmečius trukusią masinės imigracijos pauzę sukaupto, socialinio kapitalo. Liberalizmas ir dabar labiausiai klesti tose JAV vietovėse, kuriose labiausiai dominuoja viena kultūra. Rašytojas Aronas Rennas, “urbanofilas“, siekiantis pagyvinti Amerikos miestus ir jokiu būdu ne dešinysis, pastebėjo pažangiausių Amerikos miestų – tarp jų Portlando, Sietlo, Ostino, Mineapolio ir Denverio – tarpusavio panašumą. “Tačiau atidžiau pažvelgus į šiuos pavyzdžius, išryškėja keistas faktas. Jei atmestum dominuojančius pirmosios lygos miestus, tokius kaip Niujorkas, Čikaga ir Los Andželas, pastebėtum, kad “pažangūs“ miestai yra nei raudoni, nei mėlyni [respublikoniški ar demokratiški], tačiau visai kitos spalvos – balti. Kodėl? Pažangi politika geriau veikia esant aukštam socialiniam pasitikėjimui. Priimti “pažangias“ politikos priemones gerokai paprasčiau esant mažai kultūrinei įvairovei ir kai jos tarnauja panašių vertybių siejamai populiacijai. Tą patį galima pastebėti dažnai giriamose moderniose olandų ir skandinavų miestų kultūrose. Kur kas sudėtingiau dirbti su rasiškai ir ekonomiškai heterogeniška populiacija, suderinti skirtingus poreikius, interesus ir troškimus.“

Kitas baisus žodis – diskriminacija:

“Greičiausiai Britanijos socialinis kapitalas viršūnę buvo pasiekęs iškart po Antrojo pasaulinio karo. Išorinis pavojus dažniausiai padidina grupės solidarumą. Nuo to laiko britai “žaibo dvasią“ (ang. Blitz spirit) prisiminė su nostalgija, o didėjant turtui, nelygybei, mobilumui, spartėjant kultūrinėms permainoms ir imigracijai, solidarumas nuolat smuko.

Britų gerovės valstybė, kurios brėžiniai buvo pabaigti dar konflikto metu, buvo šio socialinio kapitalo vaisius. Nacionalinis draudimas buvo paremtas dvišaliais susitarimais ir draugiškomis XIX a. bendruomenėmis, kuriose grupės dirbančių žmonių ir dažnai lankančių tą pačią bažnyčią rinkdavo pinigus, kurie vėliau, vienam iš jų susirgus, galėtų pasitarnauti kaip apsauginė pagalvė. Šios institucijos rėmėsi pasitikėjimu ir, kuriant britų gerovės valstybę, buvo puikiai suprantama, kad be valstybingumo jausmo ją išlaikyti būtų labai sunku. Williamas Beveridge’as, vienas gerovės valstybės architektų, 1942 m. teigė, esą socialinis draudimas reikalautų “visas klases ir skirtis peržengiančio nacionalinės vienybės jausmo“. Tai jokiu būdu nebuvo dešiniojo sparno idėja. 1931 m. knygoje Equality krikščionis socialistas R. H. Tawney rašo: “Bendruomenei reikia bendros kultūros, nes be jos tai nėra bendruomenė.“

Galbūt tautos iš tikrųjų gimė kaip įsivaizduojamos bendruomenės, turinčios mitologizuotą istoriją apie asmenį arba suvereną ir karines pergales, tačiau šie mitai padėjo sukurti tikras bendruomenes. Gyvendami visuomenėse, kurios džiaugiasi valstybingumo privalumais, mes lengvai pamirštame, kad tai nėra natūrali būklė. Prieš tautų susikūrimą vyrai ir moterys buvo lojalūs tik savo šeimoms, klanams ir – kai kuriais atvejais – religinėms bendruomenėms. Klanai buvo reikalingi siekiant apsaugos, teisingumo ir užtikrinti susitarimų laikymąsi. Valstybių, kurių bendra teisinė sistema garantavo, kad teisingumo klausimus sprendžia nešališki magistratai, susikūrimas leido išplėsti pasitikėjimo ratą. Abipusiškai suprantamos elgesio normos susiformavo net tokiomis situacijomis, kai valdžia nebuvo ranka pasiekiama. Taigi, neįtikėtinai išaugus socialiniam kapitalui, žmonės, gyvenantys valstybėse, kuriose solidarumas buvo palaikomas sąmoningai skatinamo patriotizmo, pajėgė aplenkti bendruomenes, kurių nariai vis dar buvo lojalūs klanui ir genčiai.

Nors dalis mokslininkų teigia, kad Britanijai visada buvo būdingi skirtingi klasės, regiono ir religijos tapatumai, jie niekad nebuvo tokie stiprūs, kad keltų grėsmę tautos integralumui. Būtent tai, ką seras Arthuras Bryantas pavadino “teisiniu ir dvasiniu skirtingos kilmės pašaukimo ir klasės žmonių susivienijimu į tautą“, padėjo sukurti politines struktūras. Anot Scrutono, dėl lojalumo tautai žmonės sugebėjo religiją, šeimas ir asmeninius ryšius integruoti į politinį kontekstą ir renkant savo valdžią bendro tikslo vardan susivienyti su nepažįstamaisiais. Jie įgijo tą keistą ir didesnėje pasaulio dalyje nežinomą įprotį sutikti, kad teisę vadovauti turi jiems visiškai nepatinkantys žmonės, už kuriuos jie patys niekad nebalsuotų. Išmokusi kolektyvinio valdymo, tautinė valstybė sugebėjo sukurti fantastišką paminklą žmogaus gebėjimui būti geram – gerovės valstybę.

Tautinė bendruomenė yra vienintelė aplinka, kurioje demokratija gali klestėti, nes ši santvarka reikalauja piliečių, kurie, netgi nepritardami vyriausybei, jaustųsi politinio proceso dalyviais. Tautinė istorija ir tautinė tapatybė taip pat daro šį tą, kas dėl jų abstraktumo ir universalumo sunkiai sekasi liberaliems idealams, – skatina pasitikėjimą bendruomenės viduje. Liberalų nesėkmę iliustruoja tai, kad jų palaikomos viršnacionalinės institucijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga, yra linkusios į korupciją ir išteklių švaistymą.

Tautine valstybe galima tikėti dėl romantiškų idealų arba pragmatiškai vertinti ją kaip efektyviausią būdą sukurti sąžiningą, demokratišką silpniausiems padedančią sistemą. Tačiau jei žmonės nesitapatina su tauta, gerovės valstybė veikia prasčiau. Piliečiai turi manyti, kad žmonės, kuriems jie padeda savo sunkiai uždirbtais pinigais, yra tokie patys kaip jie ir taip pat jiems padėtų. Gerovės sistemos buvo sukurtos kaip kvazisusitarimai tarp valstybių ir jų piliečių. Pats terminas “nacionalinis draudimas“ reiškia supratimą, kad gerovės sistema, pasak Scrutono, yra “buvimo tautoje, priklausymo savo kaimynų grupei, kaip abipusės protėvių teisės perėmėjai, dalis“. Ginčytis su universaliais teiginiais yra ypač sunku dėl viešųjų debatų metu vartojamos kalbos. Tokie žodžiai, kaip “diskriminacija“, “atskirtis“, yra netekę savo originalios, moraliai neutralios reikšmės. (Dar ne taip seniai žodis “diskriminuojantis“ buvo netgi pozityvus, savo sprendimais diskriminuojantis asmuo buvo gebantis atskirti gera nuo bloga. Bendresnės reikšmės jis neteko tik septintajame dešimtmetyje, stiprėjant kampanijoms prieš diskriminaciją.) Tačiau tautinė valstybė ir jos teikiami privalumai pagal apibrėžimą negali būti prieinami visiems, kaip ir bet kokia kita narystė. Tam, kad kurtų socialinį pasitikėjimą, tautiškumas turi būti diskriminuojantis.“

Išnagrinėjus keletą baisių žodžių, laikas būtų panagrinėti ir keletą patrauklių – kosmopolitiškumą ir mano “mėgstamąją“ toleranciją. Kuo jie taip patrauklūs?

“Liberalios pažiūros tapo tuo, ką Geoffrey Milleris savo knygoje The Mating Mind vadina “statuso ženklais“ – turto ir išsilavinimo ženklais. Šia prasme rasinė tolerancija gali būti traktuojama kaip sveikatos ir gerovės indikatorius. Taigi “tuo metu kai šimpanzės išsiugdė lyderystę, žmonės išsiugdė gerokai pažangesnį moralinės įžvalgos gebėjimą, apimantį pajėgumą aistringai artikuliuoti socialinius idealus, susijusius su teisingumu, laisve ir lygybe. Moralinė įžvalga yra seksualiai patraukli ir tikėtina, jog buvo išugdyta seksualinės atrankos būdu.“ Joks studentas dar niekada nesumažino savo šansų su priešingos lyties atstove pasmerkdamas rasizmą. (Politika – labai sociali veikla, todėl vos kokia nuostata tampa akivaizdžiai nepatraukli, kad ir kokie logiški būtų ją pagrindžiantys argumentai, aukštus socialinius įgūdžius turintys žmonės ima ją apleisti ir todėl ilgainiui ji pradedama sieti su nepritapėliais ir keistuoliais.)

Antirasistinės pažiūros yra puošmena, modernus žmogiškas povo uodegos atitikmuo, o rasizmas – labai nepatrauklus. Kaip tik dėl to dauguma internetinių pažinčių portalų vartotojų, bendraujančių su savo rasės asmenimis (o tokių yra dauguma), viešai deklaruoja pasirengimą susitikinėti su bet kuo (ši tema nuodugniai išanalizuota Steveno Levitto ir Stepheno Dubnerio darbe Freakonomics). Įvairovė draugų rate yra ir kitų savybių simptomai – kosmopolitiškumas ir tolerancija yra socialinės kilmės ženklai. Tai, kad asmuo turi skirtingos kilmės draugų, ne tik skatina spėti, kad jis populiarus, bet kad ir ypatingoje jo draugijoje kitų rasių žmonės gali įveikti savo pirminį priešiškumą ir baimę. Teisingos pažiūros į rasę ir šiandien priimtinos terminologijos išmanymas taip pat yra kitos labai patrauklios savybės – šiuolaikiškumo – ženklas.

Nepagrįstas savos kultūros nuvertinimas, nukreiptas prieš britišką patriotizmą ar Vakarų civilizaciją apskritai, yra aukšto statuso ženklas, nes to mokoma universitetuose ir aukšto statuso kultūriniuose sluoksniuose. Rogeris Scrutonas tokią neapykantą sau yra pavadinęs oikofobija, pagal graikišką žodį, reiškiantį “namai“, ir apibūdina ją kaip “paauglystės stadiją, iš kurios paprastai išaugama“, tačiau kurioje “ypač linkę užstrigti intelektualai“. Kadangi skurdieji, silpnieji ir labiausiai socialiai neprisitaikę kliaunasi savo ryšiais su institucijomis, nepagarba šioms institucijoms – monarchijai, bažnyčiai ir tautai – taip pat tampa aukšto statuso ženklu. Pripažinti, kad didžiuojiesi savo šalimi, karūna ar tikėjimu, yra tas pat, kas pripažinti, kad tau reikalinga socialinė parama. (Vienintelė socialinė institucija, į kurią vidurinė klasė nežiūri iš aukšto, yra futbolas, nors jo, kaip “socialinio ramento“, funkcija yra akivaizdi.)

Pasipriešinimas masinei imigracijai taip pat pradėtas sieti su neofašizmu ir rasiniu supremacizmu. Suprantama, dalis besipriešinančių masinei imigracijai išties yra rasiniai supremacistai, tačiau ne dauguma. Tiesiog kai centro dešinės atstovai nuleidę rankas pasitraukė iš debatų, į priekį išsiveržė labiausiai rasistiškai nusiteikę veikėjai – tie, kuriems rūpėjo labiausiai.“

Taigi, nori-nenori, o vėl grįžau prie politikos, kaip gi kitaip. Šio blogo ir kol kas šios temos pabaigai noriu trumpai apžvelgti su politika ir rasinėmis bei tautinėmis mažumomis susijusius klausimus. Jie bus konkrečiai apie JAV juodaodžius, kur, kaip ir patys pastebėjote, kalbos apie sisteminį rasizmą atgijo ir suvešėjo pernai (ir atsirito iki Lietuvos).

Taigi, pirmasis skamba taip: ar daugiau politinės galios įgiję juodieji amerikiečiai taptų ir visaip kaip kitaip (ekonomiškai, socialiai, etc.) galingesni JAV visuomenėje? Mhm, pasirodo, kad nėra jie jau tokie bejėgiai JAV politinėje scenoje, sėkmingų juodaodžių politikų skaičius JAV pastaraisiais dešimtmečiais tik sparčiai augo, kas savaime paneigia teoriją apie sisteminį rasizmą. Apie tai trumpai, įdomiai, iliustratyviai ir pagrįstai papasakota šiame trumpame filmuke, kurio šį kartą neversiu, bet nors truputį mokantiems angliškai padės subtitrai:

PragerU “Blacks in power don’t empower blacks“ (Valdžią turintys juodaodžiai nesuteikia galių juodaodžiams)

Trumpai tik parašysiu, kad pagrindinė, mano galva, šio video išvada (anot juodaodžio ekonomisto Thomas Sowell) – “ryšys tarp politinės sėkmės ir ekonominės sėkmės yra labiau beveik atvirkštinis nei tiesioginis“ (kas reiškia, kad augant politinei juodaodžių įtakai jų santykinė gerovė tik mažėja). Tai kas gi galėtų padėti jų gerovei? Filmuke yra pateikiamas ir šis atsakymas – “tradicinės vertybės, tokios kaip santuoka, stabilios šeimos, išsilavinimas ir sunkus darbas yra nepalyginamai daug svarbesnės nei tavojo kongresmeno ar senatoriaus, ar policijos viršininko, ar prezidento odos spalva“. Taigi.

Ir visai jau pabaigai – šiame PragerU kanalo video juodaodis diskredituoja mitą apie baltaodžių privilegijas ir siūlo nustoti jo atsiprašinėti. Kodėl ir kaip pažiūrėkite patys:

PragerU “How to end white privilege“ (Kaip pabaigti su baltųjų privilegijomis)

33) 2021-02-13

Nors artimiausios asmeniškai šiais laikais man turbūt būtų žodžio ir sąžinės laisvės problemos, tačiau skaudžiausios – abortai (juk milijonais žudomi patys silpniausi ir nekalčiausi žmonės) bei tai, kas vyksta Romos Katalikų Bažnyčioje (RKB). Pastarąją laikau tarsi savo Motina ir vis dar esu katalikas – fundamentalistas.

Kiek matau, problemos RKB yra menkai mūsų visuomenėje suvokiamos, taip pat kaip ir visos kitos išvardintosios. Tiesa, žiniasklaidoje nevengiama narstyti pedofilijos bei kritiškai aptarinėti atskirų žemesnio rango kunigų kitų įvairiausių skandalų, kurių dalis yra tikri, dalis išpūsti, o dalis ir išvis įsivaizduoti. Tačiau bendrai vyrauja suvokimas, kad pasaulyje ir Lietuvoje yra pastoviai daug katalikų, jie daugmaž vieningi, visi labai myli savo popiežių ir likusius kunigus ir kad RKB yra tokia išskirtinė pasaulio sfera, kur klesti sutarimas skalėje nuo paprasto pritarimo iki net fanatizmo ar klerikalizmo, kai dangstomi Bažnyčios tarnų nusikaltimai.

Deja, paprastai taip atrodo tiems, kuriems Bažnyčia yra tik apie tai, kaip taisyklingai melstis, žegnotis bei elgtis Mišiose ir, deja, tokių yra dauguma. Realybė gerokai niūresnė. Pvz., Prancūzijoje praktikuojančių katalikų jau yra mažiau nei praktikuojančių musulmonų. Kas kad apie 80 proc. gyventojų ten save vis dar priskiria katalikams, praktikuojančiais derėtų laikyti gal kokius 5 proc. Laikyti save kataliku, nors to ir nepraktikuoji, kaip kad dabar yra populiaru, yra tas pats, kaip kad teisingai sakė kun. A. Peškaitis, laikyti save “nepraktikuojančiu verslininku“ – skamba absurdiškai, ar ne?

Taigi, kaip ir šiuolaikinės Vakarų visuomenės, RKB irgi yra pasidalinusi į tradicionalistus bei progresyvistus (spėkit – kuriai stovyklai priklausau aš?). Na, tai svarbu žinoti bent jau tiems, kas skaito katalikišką žiniasklaidą, pvz., man. Mat paprastai jie atspindi kažkurią poziciją iš šio spektro, lygiai taip kaip, pvz., JAV žiniasklaida bendrai irgi yra susiskirsčiusi į progresyviąją bei į konservatoriškąją, kartais ir pro-tradicinę (mat konservatyvizmas ir tradicionalizmas nėra tas pats).

Šiame bloge pristatysiu šių dviejų katalikų stovyklų požiūrį į RKB bėdas – kaip pamatysit, jos jas mato tas pačias, tik suvokia kiek skirtingai. Pradėsiu nuo progresyvistų, tiesa ne pačių radikaliausių – leidinio “America Magazine“ – tai jėzuitų oficiozas, be abejo labai palaikantis dabartinį popiežių (kuris, kaip žinome, irgi jėzuitas), pats didžiausias ir įtakingiausias JAV, o vienas iš pagrindinių jo redaktorių – garsusis kontravesiškasis James Martin, SJ. Prie jo dar grįšiu, kol kas tik paminėsiu, kad jis yra ir Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos narys, o ši yra tarsi Vatikano žiniasklaidos valdyba, todėl kartais dar yra vadinamas popiežiaus spaudos atstovu JAV.

Taigi, kai kurios didžiausios JAV Katalikų bažnyčios problemos yra įvardijamos jau šio “America Magazine“ straipsnio antraštėje:

The Editors “Evangelization, polarization and accountability among the most pressing issues for the U.S. church“ (Redakcija “Evangelizacija, poliarizacija ir atskaitomybė – tarp labiausiai neatidėliotinai spręstinų problemų JAV bažnyčioje“)

Kai kurios ištraukos:

“Yra begalė problemų, kurioms reikalingos diskusijos, įskaitant tebevykstančią seksualinio priekabiavimo krizę ir tebesitęsiantį JAV katalikų masinį išėjimą iš bažnyčios. Bet vizitai yra trumpi ir tiek vyskupai, tiek popiežius būtinai turi pasirinkti kurias problemas jie nori svarstyti.“

“Viena iš būtinų diskusijų turėtų būti apie poliarizaciją, korektiškus ir pagarbius debatus JAV – tiek politikos sferoje, tiek bažnyčios viduje. Turbūt niekada iki šiol mes nesame matę tiek pagiežos ir susiskaldymo. Lūžių linijos, kurios egzistavo JAV katalikybėje dešimtmečiais, dabar išplatėjo iki didžiulių plyšių. Dar daugiau – kai kurie labiausiai poliarizuojantys balsai, dažnai kurstantys baimę dėl popiežiaus Pranciškaus, kyla iš mažyčių, nereprezentabilių JAV bažnyčios frakcijų, bet jie užvaldo išorės pernelyg didelį dėmesį. Šis balansas yra kontra-evangelinis ir vyskupams reikia rasti būdą, kaip tai sutvarkyti.

Turbūt lygiai taip pat neatidėliotinai spręstina yra finansinio skaidrumo problema. Nematomas dramblys kambaryje yra tai, kaip tvarkomos parapijų aukos, o tuo pačiu ir bažnyčios finansai. Neseni skandalai, kaip tie, kurie susiję su vyskupu Michael J. Bransfield iš Wheeling, Vakarų Virdžinijos, išryškino, kad priežiūra ir sąžiningumas turėtų būti bažnyčios valdymo skiriamaisiais ženklais. Kuklus našlės įnašas buvo pagerbtas Kristaus, nes ji atidavė savo skurdžius išteklius. Mintis, kad toks dosnumas gali būti iššvaistytas ar pavogtas, savaime yra skandalas.

Paskutinė, bet neatidėliotinai spręstina problema yra dėl atskaitomybės dėl netinkamo vyskupų elgesio. Panašu, kad buvo praignoruota daugybė nedorų buvusio kardinolo Theodore McCarrick bei vyskupo Bransfield veiksmų arba, kai kuriais atvejais, jiems net buvo padedama ir kurstoma – dėl kultūros, kuri skatino “apsaugokim save patikimų žmonių būrelyje“ mentalitetą tarp dvasininkijos. Panašu, kad viešo skandalo galimybę nusvėrė asmeninio skandalo rimtumas. Kritiškai svarbu yra sukurti kultūrą, kurioje vyskupai susisiekia vieni su kitais tam, kad atsiskaitytų, ir yra sąžiningi su tikinčiaisiais tuo pat metu palaikydami kolegialumo ar sinodalumo kultūrą. Tai galiausiai gali pareikalauti visapusiškos dvasininkijos kultūros atnaujinimo – nuo pirmųjų metų seminarijoje iki pat veiklos kanceliarijoje.

Kadangi visa tai galima perskaityti kaip krizių ir nesėkmių litaniją, tai gali vesti prie vilties praradimo. Bet mes visi galime būti tikri, kad popiežius Pranciškus pasakys vyskupams atvirkščiai: vilties dorybė yra tai, kas būtent padrąsina mus, anot Viešpaties žodžių šv. Pranciškui Asyžiečiui, “atstatyti mano bažnyčią“.

Ką gi, panagrinėkime ką daugiau šis leidinys rašo apie reiškinį, neseniai pavadintą JAV katalikų masiniu išėjimu iš bažnyčios (orig. exodus, gražus žodis taip vadinasi viena gerai žinoma Senojo Testamento knyga, t.y. Išėjimo knyga). Kaip minėjau, tai nėra kažkoks išskirtinai JAV katalikų bažnyčiai, bet ir visoms Vakarų katalikų bažnyčioms būdingas reiškinys, tačiau šiame straipsnyje daugiau nagrinėjama situacija JAV bei Didžiojoje Britanijoje:

Timothy P. O’Malley “Review: Why did so many Catholics leave after Vatican II?“ (Apžvalga: Kodėl tiek daug katalikų paliko bažnyčią po II Vatikano Susirinkimo?)

“Spekuliacijos apie tai, dėl ko katalikai palieka bažnyčią, nesuvaldomai siaučia naujienų sklaidoje. Kai kurie komentatoriai kaltina nuskurdintą katechezę ir liturgiją ar bažnytines reformas, kurios nevaržomai pasipylė po Antrojo Vatikano Susirinkimo. Kiti koncentruojasi į valdžios piktnaudžiavimą tarp dvasiškių, moterų atskyrimą nuo bažnytinės lyderystės ir bažnyčios seksualinį mokymą.

Tos diagnozės patiria sociologinių įrodymų trūkumą, kurie būtų pateikti šalia tokių teiginių kaip kad “štai kodėl mano brolis mus paliko“. Štai kodėl Stephen Bullivant knyga “Masinis išėjimas: katalikų atsiskyrimas Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje nuo II Vatikano laikų“ siūlo nusiraminimą tiems, kurie siekia suprasti katalikų atsiskyrimo tendencijas.

Nagrinėti katalikų atsiskyrimą yra sunku. Bullivant prisipažįsta, kad tai tik pradžia. Galiausiai, kas “skaitosi“ buvimu kataliku? Ar tai reguliarus Mišių lankymas? Jei taip, kas sudaro tą reguliarumą?

Katalikų atsiskyrimą Bullivant apibrėžia kaip suintensyvėjusį atsimetimo procesą. Atsimetę katalikai gali reguliariai nelankyti Mišių, bet vis dar identifikuojasi katalikais. Atsiskyrusieji nei lanko Mišių, nei laiko save katalikais. Jie yra išėję.

Taigi, demografiniai duomenys nemažai atskleidžia tiek apie Amerikos, tiek apie britų katalikus. Pirmiausiai, abiejose šalyse didžiausias grupes sudaro tie, kurie išsaugojo savąjį katalikiškąjį identitetą (66 proc. JAV, 56 proc. Didžiojoje Britanijoje). Nors tokia priklausomybė yra sumažėjusi nuo aukštumų, buvusių viduramžiais, abiejų šalių katalikai linkę išlikti katalikais. Kaip pažymi Bullivant, to yra nepaisoma žiniasklaidoje, o taip pat ir akademiniuose sluoksniuose.

Antra, kai katalikai atsiskiria, jie tai daro skirtingai šiose dviejose šalyse. Didžiojoje Britanijoje katalikai yra labiau linkę iš katalikybės pereiti į jokios religijos nepraktikavimą. JAV katalikai labiau linkę pereiti į kitą krikščionybės versiją. Abiejose šalyse nedaug katalikų pereina nuo katalikybės į atsidavusį ne krikščioniškos religijos praktikavimą. Abiejose šalyse katalikai retai būna religiniais sinkretistais ar ieško egzotinių religinių praktikų.

Trečia, labiausiai linkę atsiskirti jauniausi katalikai. Jei jūs esate JAV gimęs ir vėlyvaisiais 90-aisiais krikštytas katalikas, 29 proc. iš jūsų grupės bus atsiskyrę nuo katalikybės į jokią religiją. Didžiojoje Britanijoje 48 proc. tokios pačios grupės asmenų nepraktikuos jokios religijos.

Ketvirta, abiejų šalių imigrantai bus labiau linkę preciziškai išsaugoti religijos praktikavimą, nes jų tėvai demonstruos stiprius religinius įsipareigojimus. Čia Bullivant sutinka su kitais sociologais, tyrinėjančiais religiją, įskaitant Vern L. Bengtson ir Christian Smith.

Ši demografinė mankšta yra svarbi, bet tai, dėl ko būtinai verta perskaityti “Masinį išėjimą“ yra rūpestingas dėmesys kokybinei atsiskyrimo nuo bažnyčios analizei. Nagrinėdamas tų, kurie atsiskyrė JAV ir Didžiojoje Britanijoje, vyskupijų analizes, Bullivant prieina išvados, kad nėra vienintelės priežasties, kodėl žmonės nustoja identifikuotis katalikais. Taip, minimas Katalikų Bažnyčios seksualinis mokymas. Dažnai iškeliama seksualinio priekabiavimo krizė. Retkarčiais pripažįstama liturginė ir doktrininė sumaištis po Antrojo Vatikano Susirinkimo. Bet atsiskyrimas retai yra fiksuotas momentas kataliko gyvenime. Labiau tai yra procesas, kurio metu asmuo daugiau nebesiidentifikuoja kataliku. Katalikiška “kultūra“ daugiau “nelimpa“.

Antroji Bullivant darbo dalis pasakoja apie socialinius procesus, kurie vedė link atsiskyrimo. Susisiejimas priklauso nuo katalikiškos kultūros tvirtumo, patikimų įsitikinimų, įkūnytų vietinėje bendruomenėje. 48 valandų Eucharistijos adoravimas, procesijos gatvėse, privalomi pasninko ir susilaikymo laikotarpiai leisdavo katalikybei išgyventi viešojoje sferoje. XX a. glaudžios katalikų parapijos abiejose šalyse pradėjo irti gerokai iki Antrojo Vatikano Susirinkimo. Bullivant identifikuoja sparčių socialinių pokyčių laikotarpį kaip iššauktą mobilumo, tapusio įmanomu po Antrojo Pasaulinio Karo. Priedo, “išsilavinimo išsiplėtimas, vedęs į socialinį bei geografinį mobilumą, taip pat sparčiai auganti televizija ir automobilių įsigijimas… jau skaidė šias pusiau uždaras subkultūras.“ Atsiskyrimas jau augo iki 1950-jų.

Bullivan pasakojimas apie Antrąjį Vatikano Susirinkimą turbūt susilauks stipriausios kritiškos skaitytojų reakcijos. Bullivan tvirtina, kad Vatikanas II yra bent jau iš dalies atsakingas už atsiskyrimo reiškinį. Suvažiavimo tėvai, siekdami geriau evangelizuoti modernų pasaulį, siekė liturginių reformų, kurios suteiktų galimybę katalikams liturgijoje dalyvauti pilnai, sąmoningai ir aktyviai. Nuo tol liturgija buvo laikoma katalikiško gyvenimo šaltiniu ir viršūne, kas dažnai vedė prie sunaikinimo tų atsidavimo praktikų, kurios anksčiau palaikė tvirtą katalikišką identitetą. Tačiau 1960-jų ir 1970-jų pokyčiai nukreipė katalikus link prielaidos, kad nuo šiol pokyčiai laukia už kiekvieno kampo. Po to enciklika “Humanae Vitae” ir ja patvirtintas tradicinis katalikiškas kontracepcijos draudimas tapo atveju, dėl kurio tiek įšventintieji, tiek pasaulietiškieji katalikai susiprato (turbūt pirmą kartą) maištaujantys prieš bažnytinę valdžią.

Bullivan nuosmukio istoriją tęsia į 1970-uosius ir 1980-uosius. Mišių lankymas sumažėjo, kai išnyko paskutiniai kultūrinės katalikybės likučiai. JAV įsikūrė evangelinės megabažnyčios, pradedant jokiai konfesijai nepriklausančia Willow Creek Ilinojuje, siūlančios nors kažkiek komunos solidarumo, kurį kažkada suteikdavo etninės parapijos. Vyskupai, kunigai ir parapijų lyderiai bandė sulaikyti potvynį, bet nuosmukis tęsėsi.

Priešpaskutinis knygos skyrius nagrinėja seksualinio priekabiavimo krizės Anglijoje ir JAV poveikį. Nors knygoje nėra duomenų apie atsiskyrimą po krizės, kurią sukėlė 2018 m. atskleisti McCarrick seksuliniai priekabiavimai, Bullivant tiki, kad tokios naujienos ves į toliau augantį atsiskyrimą. Kai tie, kurie yra rimtai tikintys, aptinka veidmainystę, institucinis nepasitikėjimas turi tendenciją augti, pažymi Bullivant.

Paskutinis skyrius iškelia klausimą, kuris buvo vedantysis antroje knygos dalyje: ar Antrasis Vatikano Susirinkimas nepasisekė? Bullivant pripažįsta, kad galimai Vatikano II pokyčiai sulaikė atsiskyrimų potvynį. Mes galime ginčytis, jog galėjo būti ir blogiau.

Bullivant mano kitaip. Jei Vatikanas II jautė savo atsakomybę už gilesnį įsitraukimą į bažnytinį gyvenimą, aktyvesnį dalyvavimą, tuomet su Mišių nelankymu susijęs atsiskyrimas turėtų ypač neraminti. Žmonės labiau neįsitraukė. Antrasis Vatikano susirinkimas pradėjo liturgines reformas, nes jie norėjo tvirtesnės bažnyčios. Bullivant tiki, kad šis tvirtumas posusirinkiminėje bažnyčioje egzistuoja, bet jis atsirado ir kartu su dideliu būriu katalikų, kurie išvis vengia bažnyčios.

Šioje vietoje, mano vertinimu, Bullivant darbas lieka neišbaigtas. Taip, naujajai mokslininkų kartai gali tekti analizuoti II Vatikaną. Neabejotinai, prielaidos apie liturginių reformų galimybes sulaikyti sekuliarizacijos, individualizmo ir vartotojiškumo potvynį buvo klaidingos. Dažnai buvo naivaus optimizmo dėl įsitraukimo į modernybę, ypač, kas susiję su liturgine ir katechezine praktika. Liturginių judėjimų trumparegis atsidavimo praktikų pašalinimas privedė prie katalikybės, kurią sunkiau integruoti į kasdieninį gyvenimą, ypač darbininkų klasės katalikams. Tačiau analizė galima tik su išlyga, kad kai kurias Susirinkimo reformas analizuoti bus užduotis tos kartos mokslininkams, kurie turi tam tikrą istorinę distanciją nuo paties Susirinkimo.

Bet nėra visiškai aišku, kad II Vatikanas nepasisekė, nes nesulaikė atsiskyrimų potvynio. Labiau tikėtina, kad Susirinkimo tėvai netgi nesuvokė atsiskyrimų mąsto, laukiančio horizonte, ir socialinių pokyčių, kurie nušluos Europą ir JAV. Yra įmanoma, nors neįmanoma įrodyti sociologiškai, kad posusirinkiminė bažnyčia vienintelė turės išteklių, reikalingų atsakyti realiai krizei – tai, kurios Susirinkimo tėvai galėjo neatpažinti.

Nepaisant šio nesutikimo, yra daug ko pasimokyti iš Bullivant gerai parašytos, dažnai humoristinės ir inteligentiškos knygos, susisietos su sociologija, teologija ir pastoriaus praktika.“

Pasakykim paprasčiau – turime masiškai ganomųjų apleidžiamą bažnyčią, nebelankomas Mišias, “nebeveikiančią“ liturgiją, finansinę krizę – kalbama, kad Vatikanas atsidūręs ant bankroto slenksčio (čia jau iš kitų šaltinių), neskaidraus finansų tvarkymo skandalus, pedofilijos skandalus, išvešėjusį klerikalizmą blogąja to žodžio prasme bei Antrąjį Vatikano Susirinkimą. Ar tai tarpusavyje negali būti susiję? Iš brolių ir katalikų dažnai girdžiu pastebėjimus, kad milžinišką spaudimą bei neigiamą įtaką Bažnyčiai daro įvairiomis, taip pat ir politinėmis priemonėmis sekuliarizuojamas bei sekuliarėjantis pasaulis, ateizmo, New Age bei visokių kitokių “izmų“ plitimas ir pasekoje – neadekvatus žiniasklaidos dėmesys bažnytininkų “nuodėmėms“, dažnai išpučiantis, paryškinantis ar išsigalvojantis įvairius skandalus. Tas tiesa, bet ar nėra ir pačios Bažnyčios kaltės tame? Paklausykime ką sako kita pusė, aukščiau pavadintosios “nereprezentatyviosios mažumos“:

Church Militant “The Vortex – Just five years left“ (Bažnyčios Kovotojo kanalo laida “Sūkūrys“ – “Liko tik penkeri metai“ (2015-09-09))

“Liko tik penkeri metai. Bažnyčia Vakaruose yra apverktinoje padėtyje. Turbūt niekad labiau per 2000 metų šventos istorijos ji nėra liudijusi tokių sugriovimų tarp savo pačios sienų. Net Romos imperatorių persekiojimo laikais ji klestėjo galiausiai laimėdama pergalę ir atversdama imperiją. Tačiau niokojimai, kuriuos ji patyrė tik per 50 metų yra neapsakomi. Atsimetimas, skilimas, erezija, nesutarimas, visos aplaidumo, piktnaudžiavimo ir išdavystės formos, kokias tik galima įsivaizduoti – visa tai atsirado per šias beveik tris kartas.

Bet ar tai atsitiko vien per tuos 50 metų? Ne. Visa tai tik tapo matoma per pastaruosius 50 metų. Tiesą pasakius, tai buvo ruošiama amžiais, grįžtant atgal iki protestantų erezijos pradžios XVI a. ir netgi anksčiau. Tikrai buvo daug šventųjų, popiežių, dvasininkų, šventų vyrų ir moterų, mistikų ir vizionierių kurie matė, kad horizonte kaupiasi audra, bet turbūt nei vienas nesugebėjo suvokti atkritimo nuo tikėjimo didžiulio mąsto, kuris apsireikš mūsų dienomis. Įvairios audros smogė bažnyčiai 1960-aisiais ir toliau rovė paskutinius tikėjimo likučius iki pat mūsų dienų. Bažnyčia, įkurta mūsų Viešpaties ant šv. Petro uolos, iš išorės šiuo metu primena mažai ką šlovingo jos viduje. Neskaitant smulkių išimčių šen bei ten, ji praktiškai sunyko.

Jei kas nori būti tikinčiu kataliku, ištikimu dangui, jis turi priimti viską, ko moko Bažnyčia. Viską. Šiandien taip užtikrintai nepasakytum apie pusę dvasininkijos ir dar apie daugiau pasauliečių. Bažnyčios viduje įvyko toks tikėjimo suardymas ir toks antgamtinio tikėjimo išnaikinimas, kad jau reikia tam tikrų pastangų norint identifikuoti ją jos buvusioje pilnatvėje. Tiesa, jos praeityje irgi būta nuosmukių ir audrų laikotarpių, bet tas buvo labai tolima iki dabartinio intensyvumo lygio. Suprantantiems, ką reiškia terminas “tikintis katalikas“, aišku, kad tokiais būtų galima laikyti mažiau nei 10 proc. krikštytųjų. JAV tik menki 25 proc. tokių pastoviai lanko Mišias, o iš šių dauguma neina pastoviai išpažinties. Jie priima kontracepcijos blogį, dėl didžiulio supratimo apie Dievo gailestingumą iškraipymo atmeta tai, kad sielos eina į pragarą, ir visą nuodėmės siaubą. Viso to jų moko dvasininkai. Jie taip pat tiki, kad katalikas gali nesutikti su viena ar kita Bažnyčios dogma vis vien išlikdamas geru kataliku. Kai suauga tų žmonių vaikai, jie netvirtina santuokos Bažnyčioje ir patys apleidžia tikėjimo praktikavimą.

Dar blaiviau į situaciją verčia pažvelgti supratimas, kad net iš tų 25 proc. liūto dalis yra žymiai vyresni žmonės. Po 10 ar 15 metų dauguma, jei ne visi bus mirę ir teliks labai, labai mažai tų, kurie juos pakeis. Grubiai esamos ateinančio dešimtmečio tendencijos rodo, kad bažnyčia Amerikoje patirs tikinčiųjų nukraujavimą ir susitraukimą dydžiu, dėl kurio šiandieninė neganda atrodys kaip niekis.

Katalikų bažnyčios hierarchija didžia dalimi apleido savo avis per pastaruosius 50 metų atsisakydama stoti į akistatą su modernaus žmogaus blogybėmis, drąsiai mokyti Jėzaus Kristaus tiesų, ginkluoti tikinčiuosius dvasiniam karui ir sudėdama ginklus prieš velnišką įtūžį, nukreiptą prieš Dievo žmones. Ar gali būti stebėtina, kad būdami apleisti ganytojų, ganomieji savo ruožtu apleido juos?“

“Tai, kuo dabar turėtume būti susirūpinę, yra ne tai, kaip susigrąžinti gyvenimo tikėjime būdą, kuris buvo taip vadinamaisiais auksiniais tikėjimo laikais 1950-ųjų Amerikoje – visais atvejais bet kokioje numatomoje ateityje visa tai jau seniai bus mirę ir dingę. Tuomet Bažnyčia buvo bent kažkas, kas ėjo kartu su kultūra, teisingiau pasakius – kultūra daugiau ar mažiau ėjo kartu su Bažnyčia., bent jau kalbant apie moralę. Tačiau daugiau – ne, nes po to, kai lyderiai išdavė Kristų jo bažnyčioje per neištikimybę, bailumą, seksualines nuodėmes, kultūra atsisakė katalikų moralės ir susikūrė sau dabartinės realybės sceną. Šiandien bet koks tiesos apie moralę paminėjimas, ypač jei tai liečia seksualinę moralę, sutinkamas kaltinimų homofobija, fanatizmu, neapykanta užtvara.

Ramus iš bažnyčios lyderių pusės pernelyg daugybe atvejų susitaikymas su homoseksualumo nuodėmėmis ir netgi dalyvavimas tose pačiose nuodėmėse paralyžiavo juos priešintis šiam didžiam blogiui. Homoseksualių kunigų seksualinio priekabiavimo skandalai, atsisakymas juos pripažinti bei su jais tvarkytis išsunkė bet kokią gyvybę iš moralinio autoriteto kalbėti apie bet ką aktualaus iš bažnyčios lyderių. Taigi jie tapo pažemintais iki to, kad tenka rinkti pigius politinius balus koneveikiant imigracijos, skurdo, ginklų kontrolės, klimato pokyčių, religijos laisvės problemas. Netekę bet kokio moralinio balso savo pačių veiksmais, dabar jie priversti nuolaidžiauti bet kuriai politinei auditorijai, kuri tik apsimes jų išklausanti.

Autentiškai jie nebesugeba net kreiptis dėl tikrojo Obamacare kontracepcijos įpareigojimo blogio, kuris, aišku, yra esminis pačios kontracepcijos blogis savaime. Jie turi slėptis po religijos laisvės širma ir apeliuoti į politines banalybes.

Morališkai šaliai pamažu nykstant, tuometiniai 60-ųjų, 70-ųjų ir 80-ųjų vyskupai atsisakė ginti tiesą, o jų ateinanti pamaina buvo jųjų išmokyta kaip “nesiūbuoti valties“, nuraminti visus, kurie tik gali būti nuraminti, ir tyliai laikytis šių siaubingų blogių akivaizdoje. 1990-jų, 2000-ųjų ir šiuolaikiniai vyskupai pamokas išmoko gerai. Išskyrus keletą pažymėtinų atvejų, jie visi koja kojon žygiuoja su bažnyčios nuosmukiu ir šiuo metu atsidūrė ties beveik visiško išnykimo bedugne.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad didieji bažnyčios istorijos stebėtojai aptarinėjo faktą, kad jei bet kur pasaulyje bažnyčia praranda tris kartas iš eilės, ji visiškai praranda tą naciją. Šiuo metu mums liko 5 trečiosios kartos metai ir niekas reikiamu intensyvumu nesikeičia, kad sustabdytų tai, kas neišvengiama.“

Taigi. Gaila, kad nežinau jokių tyrimų apie Lietuvos RKB tikinčiuosius.

34) 2021-02-22

Laikas daugiau panagrinėti Bažnyčios tiesų ir modernybės susidūrimą. Visas per kelis tūkstantmečius surinktas Romos Katalikų Bažnyčios (RKB) tiesų “bagažas“ dar vadinamas Bažnyčios Tradicija ir, kartu su Biblija, liturgija bei asmeninio pamaldumo praktikomis yra katalikų tikėjimo šaltinis. Nesunku susigaudyti, kad Tradicijai priešinasi progresyvizmas, kuris pagal apibrėžimą yra laikomas priešingu konservatyvizmui, o tai jau tuo labiau tradicionalizmui. Šaipytis iš progresyvizmo yra mano mėgstamas užsiėmimas, tai nesusilaikysiu nepradėjęs nuo to, šį kartą mano mėgstamiausio publicisto G. K. Chesterton lūpomis. Ir ne tik, mat jo citatas paėmiau iš šio straipsnio, kuriame yra ir pamąstymų apie Bažnyčios santykį su progresu:

Dale Ahlquist “Klaidingo progreso kultas“

“G. K. Chestertonas jau XX a. pradžioje atpažino šį klaidingo progreso kultą. Jis teigė, kad tarp tūkstančio kvailumo, vadinamo laisvu mąstymu, formų yra ir tvirtinimas, jog pasaulis visada žingsnis po žingsnio tobulėja, tačiau šie laisvieji mąstytojai niekada negali pasakyti, koks bus kitas žingsnis. Vienintelis dalykas, dėl kurio jie tikri, kad kitas žingsnis nebus „žingsnis ant šventos žemės, arba to, ką turėtume laikyti tvirtu pagrindu“.

Chestertonas sako: „Vietoje teiginio, kad visi keliai veda į Romą, jie kaip neklystamą dogmą priima tvirtinimą, kad nei vienas kelias negali vesti į Romą, nors tuo pačiu metu garsiai tvirtina, kad apskritai nežino, kur tie jų keliai veda. Jų keliai, pasak jų pačių, vingiuoja aplink kiekvieną suvokiamą ar nesuvokiamą naują vingį ar nuokrypį; bet šie keliai niekaip negali vesti į centrinį mūsų civilizacijos miestą, nors tūkstančiai, kurie keliavo šiais naujais keliais, vis dėlto į šią senovinę vietą atvyko.“

“Jie visada tvirtina, kad nėra galutinių dalykų, kad niekas neturėtų būti priimama kaip absoliutu, tačiau ironiška tai, kad kai kuriuos dalykus jie patys atmeta absoliučiai. Jie atmeta praeitį. Jie priima viską ateityje, net jei nežino, kas tai yra. Nors ir vadina save „progresyviais“, jų filosofijoje yra kažkoks atsilikėliškas užsispyrimas, kad mūsų tėvai klydo, o mūsų vaikai yra teisūs. Jie klausysis bet ko, bet „atsisakys klausytis proto, jei tam reikėtų klausytis Romos“.

Kaip pastebi Chestertonas, klaidingo progreso kultas yra tiesiogiai susijęs su evoliucijos teorija. Kad ir kokių biologinių įrodymų egzistuotų paremti šiai teorijai (šie įrodymai yra ginčytini, nors diskusija šiuo klausimu tarsi uždrausta), esminė problema ta, kad ši teorija pateko ir į XIX a. socialinę bei religinę mintį. T. H. Huxley pasinaudojo Darwino idėjomis tam, kad pagrįstų savo agnosticizmą, ir jis yra atsakingas už darvinizmo išpopuliarinimą pasaulyje, ypač tarp kitų skeptikų, kokiu buvo jis pats. Didieji intelektualai, kurie kažkaip abejojo, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę, dabar staiga sudėjo visą savo tikėjimą į teiginį, kad dangus ir žemė paprasčiausiai sukūrė patys save. Jie nebuvo tikri, kaip tai nutiko ir kaip prasidėjo, tačiau neabejojo, kad viskas nuolatos gerėja ir tobulėja. Mes vis augsime ir augsime. Link ko, mes to nežinome. Tačiau praktinė šios idėjos implikacija buvo keista determinizmo forma: idėja, kad viskas, kas nutiko pasaulyje, buvo būtinas žingsnis link to, kas nutiko po to. Viskas yra proceso ir progreso dalis. Tai buvo panaudota pateisinti vergovę, badą, siaubingą skurdą ir dar siaubingesnį turtą. Didieji ir toliau valgys mažiuosius. Progresas.

Chestertonas šią idėją vadino „įdomia gamtos garbinimo versija – ne saulės ar griaustinio, o greičiau rūko“. Progresyvieji yra įsikibę neaiškios ateities miglos. 

XX amžiuje progreso ženklais buvo laikoma nėštumo kontrolė ir abortas. Tuomet sekė eutanazija. Dabar – vienalytės „santuokos“. Ir taip toliau. Šių idėjų palaikytojai visada jas vadina Progresu. Bet link ko?

Ir kas visada buvo kaltinama dėl buvimo kliūtimi visam šiam progresui? Katalikų Bažnyčia, žinoma. Taip, Bažnyčia stovėjo skurstančiųjų ir badaujančiųjų pusėje. Bažnyčia stovėjo skerdžiamų negimusių kūdikių pusėje. Ji stovėjo kaip kliūtis kelyje suklaidintoms sieloms, kurios save naikina elgdamosios pagal savo iškrypusias aistras.

Būtent Katalikų Bažnyčia visada stovėjo tikro progreso pusėje. Mes savo mintyse turime aiškų tikslą – dangų. Pasiaukojimo darbai skirti tam, kad padėtų mums patekti į dangų. Labdaros darbai yra skirti padėti kitiems patekti į dangų. Tikrą progresą lengva išmatuoti. Ar jis priartina mus prie Dievo, ar ne? Ar jis priartina pasaulį prie Dievo, ar ne?

Chestertonas teigė, jog kartais tam, kad galėtume judėti į priekį, mums reikia grįžti atgal. Tam, kad atsidurtume teisingame kelyje, mes turime apsisukti ir į jį sugrįžti. Atgaila yra pats progresyviausias dalykas, kurį dabar galime daryti.“

Tačiau kokie išties yra dabartiniai RKB santykiai su tuo klaidingu progresu? Progresyvizmas gi yra modernizmo pagrindas. Dar XX a. pradžioje popiežius Pijus XI (1922-1939) ne kartą savo enciklikose pasmerkė modernizmą (o taip pat ir komunizmą, fašizmą bei nacizmą) kaip šėtonišką, tačiau nuo Antrojo Vatikano Susirinkimo (1962 – 1965) laikų RKB pradėjo su juo vis atviriau flirtuoti. Ką turėjo minty Michael Voris sakydamas, kad “jie [RKB tikintieji] priima kontracepcijos blogį, dėl didžiulio supratimo apie Dievo gailestingumą iškraipymo atmeta tai, kad sielos eina į pragarą, ir visą nuodėmės siaubą. Viso to jų moko dvasininkai. Jie taip pat tiki, kad katalikas gali nesutikti su viena ar kita Bažnyčios dogma vis vien išlikdamas geru kataliku.“ (cituoju iš pereito blogo)?

Na, tarkim, štai vienas iš įprastinių straipsnių apie dabartinį Kristaus vietininką Žemėje, iš gana populiaraus britiško liberalaus tabloido The Independent, pasakojantis apie vieną 2015 m. įvykį, tačiau tokių įvykių būta daugybė:

Michael Day “Pope Francis assures atheists: You don’t have to believe in God to go to heaven“ (Popiežius Pranciškus užtikrina ateistus: jums nereikia tikėti Dievu, kad patektumėte į Dangų)

“Komentaruose, kurie panašu, kad sustiprins jo progresyviąją reputaciją, popiežius Pranciškus parašė ilgą atvirą laišką La Repubblica laikraščio įkūrėjui Eugenio Scalfari, teigdamas, kad Dievas atleis netikintiesiems, jei jie laikysis savo sąžinės.

Atsakydamas į klausimų sąrašą, išspausdintą laikraštyje pono Scalfari, kuris nėra Romos katalikas, Pranciškus rašė: “Jūs klausiate manęs ar krikščionių Dievas atleis tiems, kurie netiki ir kurie nesiekia tikėjimo. Pradėsiu sakydamas – ir tai yra fundamentalus reikalas – kad Dievo gailestingumas neturi ribų, jei jūs eisite pas Jį su nuoširdžia ir apgailestaujančia širdim. Išeitis tiems, kurie netiki Dievu, yra paklusti savo sąžinei.

“Nuodėmė, netgi tiems, kurie neturi tikėjimo, egzistuoja tuomet, kai žmonės nepaklūsta savo sąžinei.“

Vatikano korespondentas katalikiškam žurnalui The Tablet Robert Mickens pareiškė, kad pontifiko komentarai buvo papildomas jo pastangų nusikratyti senamadiškos Katalikų Bažnyčios įvaizdžio, sustiprinto jo itin konservatyvaus pirmtako Benedikto XVI, įrodymas. “Pranciškus vis dar yra konservatorius“, sakė ponas Mickens. “Tačiau visa tai reiškia tai, kad jis siekia prasmingesnio dialogo su pasauliu.“

Prasmingesnis dialogas su pasauliu kalbant tai, kas prieštarauja RKB mokymui? Paprasčiausiai tą mokymą pasitikrinti galima galiojančiame RKB Katekizme – jei būsite kantrūs, rasite daugybę teiginių, aiškiai prieštaraujančių šiems popiežiaus pasakymams. Arba, tiesos apie tikėjimo Kristumi ir Dievo gailestingumo sąsają yra labai aiškiai ir populiariai išdėstytos puikioje moralės filosofijos profesoriaus Peter Kreeft knygoje “Kaip teisingai pasirinkti?“. Čia nesiplėsiu teologinėje argumentacijoje, tik pastebėsiu tai, kas išskirtinai būdinga šiam popiežiui – tam tikras kalbos aptakumas, leidžiantis jo gynėjams visuomet rasti jam pateisinimų. Mat sakinio dalis “Dievo gailestingumas neturi ribų, jei jūs eisite pas Jį su nuoširdžia ir apgailestaujančia širdim“ išties visiškai atitinka RKB mokymą. O tai kaip, jei pas Jį neisiu, bet pasikliausiu tik savo sąžine? Hm. Norint, juk galima suprasti, kad popiežius aiškiai teigia, kad pakanka vien to, ar ne? Na, visa tai primena posakį apie sėdėjimą ant dviejų kėdžių arba apie tarnavimą ir Dievui, ir Mamonai.

Visų tokio pobūdžio pastarųjų metų skandalų ir skandalėlių nesiimsiu vardinti, apsistosiu ties žymiausiu paskutiniu. Kuomet popiežius išreiškė paramą vienalytėms civilinėms sąjungoms – pereitų metų spalį, likus nedaug laiko iki JAV prezidento rinkimų. Katalikiškas pasaulis eilinį kartą užvirė. Dalis katalikų ką tik minėtų būdu puolė ieškoti popiežiaus pateisinimų jo miglotoje kalboje, ieškodami filmo kūrėjų apgaulės. Dalis netgi rašė oficialius laiškus į Vatikaną, netgi peticijas, rengė demonstracijas reikalaudami pasiaiškinimo, bet Vatikanas kelias savaites atkakliai tylėjo, kol galiausiai ryžosi patvirtinti apgaulės versiją – taip, filme popiežiaus pasisakymas (eilinį kartą) buvo ne visai teisingai suinterpretuotas. Tačiau dalis katalikų daugiau ar mažiau atvirai džiaugėsi tokiu popiežiaus progresyvumu – štai, kad ir pereitame bloge minėtasis įtakingasis America Magazine, kuris suinterpretavo visa tai maždaug taip:

Michael J. O’Loughlin “Pope Francis declares support for same-sex civil unions for the first time as pope“ (Popiežius Pranciškus pirmą kartą kaip popiežius pareiškia palaikymą vienalytėms civilinėms sąjungoms)

“Bet pirmą kartą kaip popiežius, Pranciškus pasakė, kad gėjų poros nusipelno teisinio savo santykių pripažinimo.

“Ką mes turime sukurti – tai civilinės sąjungos įstatymą.“, – sakė jis. “Tokiu būdu jie būtų teisiškai apsaugoti. Aš tai palaikiau.“

Prieš išrenkant popiežiumi, Pranciškus tarnavo arkivyskupu Buenos Airėse ir tose pareigose jis rėmė vienalytes civilines sąjungas kaip bandymą užkirsti kelią vienalyčių santuokų įstatymui. Argentina įteisino vienalytes santuokas 2010 m., ką tuometinis kardinolas Jorge Bergoglio pavadino “destruktyvia Dievo plano ataka.“ Bet susitikimuose su kitais Argentinos vyskupais kardinolas Bergoglio ragino juos palaikyti civilines sąjungas kaip būdą išlaikyti santuoką išskirtinai heteroseksualia. Vyskupai atmetė tą mintį, bet LGBT Argentinoje aktyvistas sakė, kad kardinolas jam skambino pareikšti, kad jis asmeniškai palaiko civilinės sąjungos idėją. Šiame naujame dokumentiniame filme pateikti komentarai atspindi jo patį viešiausią pasisakymą apie vienalyčių civilinių sąjungų palaikymą nuo tų laikų, kai jis tapo popiežiumi.“

Hm. Priešinimasis vienalytėms santuokoms yra gerai, bet kaip su Bažnyčios mokymu gali būti susijęs palaikymas homoseksualių santykių įteisinimui? Bažnyčia smerkia homoseksualizmo praktikavimą – jei netikit, pasklaidykit tą patį RKB Katekizmą. Kaip galima palaikyti kokį nors teisinį palengvinimą praktikai to, ką laikai nuodėme? Tai prilygtų atvejui, jei Bažnyčia kovotų už skyrybų (kurias, išskyrus tam tikrus atvejus, ji smerkia) teisinį palengvinimą ar net už bausmių dėl vagysčių panaikinimą. Galų gale, negi popiežius yra toks neinformuotas, kad nesupranta, jog visame pasaulyje vienalyčių partnerysčių įteisinimas yra tik žingsnis į vienalyčių santuokų įteisinimą? Manau, kad supranta, o kad geriau suprastumėme ir mes, žemiau pateiksiu tik vieną lentelę iš šio jau lietuviškai išversto straipsnio:

Robert Clarke „Ar civilinės partnerystės institutas prisideda prie santuokos sampratos pakeitimo?“

 ValstybėTos pačios lyties porų partnerysčių įteisinimasTos pačios lyties porų santuokų įteisinimasKiek metų praėjo nuo partnerysčių iki santuokų įteisinimo?
Airija20112015 m. gegužės 22 d.4
Anglija ir Velsas20052013 m. liepos 17 d.8
Argentina2002-2009, priklausomai nuo šalies regiono2010 m. liepos 21 d.8
Belgija2000, įteisintas bendras gyvenimas nesusituokus2003 m. sausio 3 d.3
Brazilija2004, nors kai kurie individualūs teisiniai sprendimai įsigaliojo anksčiau2013 m. gegužės 16 d.9
Danija1989, pirmoji pasaulyje2012 m. birželio 15 d.23
Islandija19962010 m. gegužės 17 d.14
Ispanija1998-2005, priklausomai nuo šalies regiono2005 m. liepos 3 d.5
JAV2015 m. birželio 26 d.
Kanada2001-2003, priklausomai nuo šalies regiono2005 m. liepos 20 d.4
Kolumbija2007, Konstitucinio teismo sprendimu2016 m. balandžio 28 d.9
Liuksemburgas20042014 m. birželio 18 d.10
Naujoji Zelandija20052013 m. balandžio 17 d.8
Nyderlandai1998, registruota partnerystė2001 m. balandžio 1 d.3
Norvegija19932008 m. gegužės 11 d.15
Pietų Afrika20062006 m. lapkričio 30 d.0
Portugalija20012009 m. gegužės 17 d.8
Prancūzija19992013 m. gegužės 18 d.14
Suomija20022017 m. kovo 1 d.15
Škotija20052014 m. vasario 4 d.9
Švedija19952009 m. gegužės 1 d.14
Urugvajus20082013 m. gegužės 3 d.5
   Vidutiniškai:8,6 metų

Sekančią dieną, skandalui vis kaistant America Magazine pateikė ir dar vieną straipsnį, kuriame pasistengė plačiau paaiškinti kas įvyko:

Colleen Dulle “Explainer: What Pope Francis actually said about civil unions—and why it matters“ (Paaiškinimas: ką popiežius Pranciškus išties pasakė apie civilines sąjungas ir kodėl tai svarbu)

Paaiškinimas ilgas, o sudėtingumu, painumu bei sofistiniais išvedžiojimais primena šiuolaikinių marksizmo filosofų raštus, todėl šį kartą nevarginsiu jūsų nei savęs jį versdamas. Pagrindinė mintis, sakyčiau, yra ta, kad popiežius ne pirmą ir ne antrą kartą jau daro tokio pobūdžio pareiškimus ir išties nori pademonstruoti šios idėjos palaikymą. Viena iš išnašose pateiktų išvadų yra ši:

“Ne, popiežius nepakeitė bažnyčios mokymo, bet jis tikrai pakeitė pastoracinį toną, kuriuo bažnyčia kreipiasi į LGBT žmones.“

Hm, ar tas pastoracinio tono keitimas toks jau nekaltas dalykas? Manau, kad tai labai gerai išnagrinėjęs dar anksčiau prieš šį įvykį yra mano ne kartą pristatytasis Vytautas Sinica. Taigi, dar kartą grįžkime į 2015 m. ir į laiką, kuriame buvo ruošiamasi Vatikano Šeimos sinodui, kurio viena iš pasekmių buvo kontraversiškasis popiežiaus apaštalinis raginimas “Amoris Laetitia“:

Vytautas Sinica “Šeimos sinodo intrigos: Reinas vėl liejasi į Tiberį“

“Vatikane vėl vyksta vyskupų sinodas šeimos klausimais. Nors jo sprendimai tebus rekomendaciniai, viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys krypsta link Romos. Kas su baime, o kas su viltimi laukia doktrinos ar bent pastoracinės praktikos pokyčių Komunijos „persituokusiems“ ir požiūrio į homoseksualius santykius srityse. 

Kol Vakarų šalyse ir pačiame sinode verda diskusijos, Lietuvoje vyrauja keista nuostata, jog jokie pakeitimai negali įvykti, o Bažnyčios mokymą palaikantiems katalikams užtenka melstis ir nesikišti žemiškais metodais. Tarytum apsimetama, jog Bažnyčios hierarchai vieningai ištikimi mokymui, tarp jų nerezgamos intrigos dėl sinodo sprendimų, o jei ir taip, tai progresyvistai Bažnyčioje neturi galios ir įtakos mokymui pakeisti. Doktrinos šeimos klausimu pakeisti iš tiesų neįmanoma – tam galios neturi net popiežius, kurio misija yra saugoti Bažnyčios mokymą, o ne formuoti jį pagal savo pažiūras. Pati idėja, kad popiežius gali keisti Bažnyčios mokymą, yra savo esme protestantiška, nes kelia eretišką mintį, jog Bažnyčios mokymą laisvai formuoti yra atskiro žmogaus valioje (nebe tiek svarbu – popiežiaus ar kiekvieno tikinčiojo). Kad taip nėra, supranta abi sinodo vyskupų stovyklos. Nei sinodas, nei popiežius negali paskelbti doktrinos pokyčių.

Tačiau pokyčių šalininkai kartu supranta, kad siekiant neįmanomų doktrinos pakeitimų, galima pasitelkti aptakias dviprasmiškas formuluotes ir de facto pakeisti Bažnyčios pastoracines praktikas taip, kad jų prieštaravimas mokymui atrodytų kaip nebe akivaizdus, o tik interpretacijos klausimas. To siekiantieji – daugiausiai Reino slėnio valstybių vyskupai ir kardinolai – turi puikiausią šios taktikos sėkmės pavyzdį. Kai kurie II Vatikano Susirinkimo sprendimai ir pati jo darbotvarkė buvo nulemti būtent tokiu būdu. Reino slėnio šalių intrigų meistrai po pusės amžiaus ir vėl susirinko Vatikane primesti savo darbotvarkės ir sprendimų.“

Svarbiausias šio straipsnio išvadas paryškinsiu:

Aptakios ir dviprasmiškos formuluotės Bažnyčios dokumentuose reformų šalininkams labai reikalingos dėl itin konkretaus tikslo. Siekiama, kad atskiri vyskupai ar vyskupų konferencijos galėtų savo nuožiūra spręsti pastoracinius klausimus kuo aptakesnio, taigi ir daugiau sprendimo laisvės paliekančio Bažnyčios mokymo ribose. Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir „Šešėlinio sinodo“ iniciatorius Reinhardas Marxas šiemet pareiškė, kad „Vokietijos Bažnyčia nėra Romos provincija ir negali laukti Sinodo sprendimų“. Protestantizmo lopšyje nuskambėjo protestantiška tezė, kurios praktinio įgyvendinimo siūlymai dabar rimtai svarstomi ir Sinode. Čia iškeltas siūlymas įvairius šeimos klausimus palikti spręsti pačioms nacionalinėms vyskupų konferencijoms ar net atskiriems vyskupams. Vokietijos vyskupai ilgai ir nuosekliai ėjo prie tokios idėjos iškėlimo.

Kaip teigė sinode dalyvaujantis Brisbeno (Australija) arkivyskupas Markas Coleridge`as, W.Kasperio ir kitų vokiečių liberalius siūlymus remia apie 1/3 sinodo tėvų. Ši parama, jo paties ir sinodo liberalų spėjimu, būtų daug ženklesnė, jei sprendimai liberalizuoti mokymą šeimos klausimais būtų priimami ne kaip visuotinai galiojantys Bažnyčiai, o kaip tai, ką gali savarankiškai nuspręsti valstybių Vyskupų konferencijos ar net atskiri vyskupai savo vyskupijose. Skaitant Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium 32 paragrafą, galima pagalvoti, kad įmanoma ir jo paties parama tokiam sprendimui. Ten rašoma, kad „Nacionalinėms vyskupų konferencijoms dar nėra suteiktas pakankamas teisinis statusas, kuris joms priskirtų konkrečias kompetencijas, tarp jų ir autentišką doktrinos formavimo galią“ (including genuine doctrinal authority).

Deja, tokia Bažnyčios federalizacija yra akivaizdžiai blogiausia, kas jai gali nutikti. Taip Bažnyčios mokymas būtų ne tik liberalizuotas pagal antikatališkas moderno prielaidas, bet apskritai netektų reikšmės ir autoriteto, nes – visai kaip galybės protestantiškų sektų pasaulyje – egzistuotų daugybė „mokymų“ ar bent jų taikymo formų. Roma pati save įklampintų į nesibaigiančią kovą dėl galimybės reguliuoti, riboti ar atsiimti sprendimų galią konkrečiose srityse arba turėtų tiesiog pripažinti savo viršenybės praradimą. Bet kuriuo atveju, neliktų jokio pagrindo kalbėti apie vieną „visuotinę apaštalinę Bažnyčią“, ypač matant sinode atsiskleidžiančius skirtingų šalių vyskupų mąstymo skirtumus ir nevienodą jų polinkį pasiduoti sekuliariai laikmečio dvasiai. 

Dar neseniai Benediktas XVI ragino stoti į kovą prieš tai, ką jis vadino reliatyvizmo diktatūra – idėją, kad moralės normos ir elgesio moralinis vertinimas nėra objektyvus ir gali priklausyti nuo kultūrinio konteksto. Praėjus keletui metų sinode vokietis Jeremias Schröderis pareiškė priešingai: „išsiskyrusieji ir homoseksualai yra klausimai, kurie labai skiriasi skirtingose kultūrose ir turime ieškoti pastoracinių sprendimų, kurie atitiktų konkretų kultūrinį kontekstą“. Šią idėją iškėlę sinodo dalyviai sąmoningai ar ne pakvietė keisti vieną pamatinių katalikų pasaulio suvokimo prielaidų – objektyvios moralės tiesos egzistavimą, kurio nepaneigus, neįmanomas ir skirtingas tų pačių poelgių vertinimas.

Taigi, į RKB jau irgi ateina moralinis reliatyvizmas, kuris yra ne tik modernizmo, bet ir progresyvizmo pamatinė idėja. Nuo ko jo kelias prasidėjo? Ir kokiu būdu? Nagi, nuo tų pačių “politiškai aptakių“ formuluočių Antrajame Vatikano Susirinkime:

“1959 m. vos Žvejo žiedą gavęs Jonas XXIII paskelbė pastoracinį II Vatikano susirinkimą ir pradėjo trejus metus trukusį atsakingą pasirengimą. Visi šio susirinkimo parengiamieji dokumentai buvo asmeniškai perskaityti, įvertinti ir patvirtinti paties popiežiaus. Visuose juose buvo dėstomos nuostatos, absoliučiai atitinkančios ligtolinį 2000 metų Bažnyčios mokymą. Susirinkimas neturėjo priimti jokių esminių reformų, pačiam popiežiui jo klausimai neatrodė skaldantys susirinkimo dalyvius. „Baigsime iki Kalėdų“ – sakė jis, pradėdamas susirinkimą 1962 metų spalį.

Nutiko priešingai. Kone visi Jono XXIII parengti dokumentai susirinkimo dalyvių buvo atmesti, pats susirinkimas truko trejus metus, popiežius mirė jo eigoje, o vadovaujant revoliucingam jo įpėdiniui Pauliui VI priimti sprendimai ne vienoje srityje mėgino apversti aukštyn kojomis ligtolinį Bažnyčios mokymą. Visą tai pavyko pasiekti be daugumos susirinkimo tėvų palaikymo reformoms. Priešingai, Bažnyčios pokyčių „koja kojon su pasaulio pažanga“ ir ypač tuo metu Vakaruose sprogusia seksualine revoliucija norėjo tik siaura, daugiausiai Reino skalaujamų šalių vyskupų ir teologų grupė, kurios nariai buvo paties Jono XXIII pakviesti į susirinkimą, nors ankstesnio popiežiaus buvo viešai pasmerkti. Reformos neturėjo daugumos, bet buvo įgyvendintos.
Turėdami naujo popiežiaus paramą, progresyvieji teologai ir vyskupai perėmė į savo rankas darbotvarkės formavimą, procedūras, darbinių tekstų rengimą, moderavimą ir kitus įtakos svertus. Tuomečiam Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovui, tradicinio mokymo šalininkui kardinolui Ottaviani buvo atimta pasisakymo galimybė (sinodą sekančių katalikų ratuose jau išvesta paralelė su taip pat tradicinių pažiūrų aukščiausias pareigas einančiu kardinolu Peteriu Erdö, kuriam žodis atimtas per šių metų sinodą). Pasak II Vatikano susirinkimo istoriko Ralpho Wiltgeno, įtakingiausi reformų šalininkai ir susirinkimo dalyvių paramos joms telkėjai buvo Hansas Küngas, Edwardas Schillebeeckxas ir Karlas Rahneris. Visi buvę Pijaus XII „pasmerktųjų teologų“ sąrašuose, visi plėtoję su katalikybe nesuderinamą, nes moralės normų evoliuciją pripažįstančią nouvelle théologie ir Vatikano sprendimu laikinai ar visam laikui netekę teisės dėstyti teologiją.

Tačiau už asmenis dar svarbesni buvo metodai. Daugybe klausimų galutinės priimtos dokumentų formuluotės buvo aptakios, dviprasmiškos, neteigiančios nieko, kas prieštarautų ligtoliniam Bažnyčios mokymui, tačiau ir jo nepatvirtinančios, svarbiausia, paliekančios erdvės interpretacijoms. Seksualinės moralės klausimas formuluojant pastoracinę konstituciją Gaudium et Spes buvo tobulas to pavyzdys. Kaip rašė vienas garsiausių Bažnyčios istorikų prof. Roberto de Mattei, „Dauguma Susirinkimo tėvų balsavo už dokumentą siekdami, kad pirminis santuokos tikslas, remiantis objektyvia žmogaus prigimtimi, išliktų prokreacija. Progresyvioji mažuma žinojo, kad atviras teiginys, kad santuokoje už palikuonis svarbesnė abipusė sutuoktinių meilė, nesulauktų palaikymo. Tačiau jie žinojo, kad neminint santuokos tikslų hierarchijos, šie taps lygiaverčiais, o susirinkimo tėvai tokį tekstą palaikys“. 

Būtent taip ir atsitiko, o šiandieninės sinodo diskusijos tapo įmanomos dėka pusę amžiaus puikiai išnaudotos Vatikano II susirinkimo sprendimų dviprasmybės, kurią užkulisiniais žaidimais ir savo neformalia įtaka Romoje pavyko pasiekti Vokietijos ir Prancūzijos vyskupams. Būtent šį reiškinį atspindėjo garsiausios susirinkimo istorijos metaforiškas pavadinimas „Reinas liejasi į Tiberį“. Pavadinimą tenka skolintis ir šiam tekstui, mat šių metų sinode gausu ženklų, jog istorija kartojasi – pasitelkiami tie patys metodai.“

Rezultatai irgi akivaizdūs. Esu tikras, kad skaitant šį straipsnį daugeliui Lietuvos katalikų pasišiauštų plaukai, bet, nusiraminkit, broliai ir seserys, jis yra iš to paties pagrindinio JAV katalikų oficiozo America Magazine ir aprašo dar 2019 m. įvykius:

Michael J. O’Loughlin “How L.G.B.T Catholics are celebrating Pride Month“ (Kaip LGBT katalikai švenčia Pride (Išdidumo) mėnesį)

“Tikimasi, kad liepos 27 d. daugybė katalikų susirinks į lauko Mišias vos keli žingsniai nuo Stonewall Inn, Niujorko gėjų baro, kuris yra laikomas šiuolaikinio LGBT teisių judėjimo namais, nes prieš 50 metų šį mėnesį dėl policijos brutalumo prasidėjo maištas. Kai kuriomis aplinkybėmis grupės katalikų susitikimas prie žymaus gėjų baro sukeltų LGBT žmonėms nerimą ar suglumimą, bet ši grupė planuoja pažymėti Pride susitikdama Dievo garbinimui o po to judėdama į Stonewall ar kitą artimą gėjų barą draugiškam susitikimui. Jie planuoja teikti padėkas, kad, išlikdami bažnyčios dalimi, galėjo priimti savo seksualinį tapatumą.

“Mes labai jaučiamės taip, tarsi mūsų queer identitetas būtų susietas su katalikišku identitetu“, sako Xorje Olivares, Out at Saint Paul – LGBT kunigų brolijos (jei žodis “brolija“ čia tinka – past.) iš paulistų vadovaujamos šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčios Niujorke, narys – ši brolija ir planuoja Mišias. Ponas Olivares, kuris veda savaitinį radijo šou stotyje Sirius XM, sako kad tokiems katalikams kaip jis yra svarbu parodyti žmonėms, kad jie vienu metu gali būti ir bažnyčios, ir LGBT bendruomenės nariais.

“Nepaisant kitų nuomonės, mūsų dvasingumas ir mūsų seksualumas vienas kitam neprieštarauja“, sakė jis. “Mums neatrodo, kad mes turime statyti į pavojų vieną iš jų, kad pagelbėti kitam.“

Hm. Galima “nestatyti į pavojų“, t.y. nesipriešinti savo homoseksualiems polinkiams – priešingai, dargi juos su džiaugsmu kultivuoti – nestatant į pavojų savo katalikiško dvasingumo? Tai diametraliai priešinga Bažnyčios mokymui. Tai kas vyksta?

“Kai kurie katalikai teigia, kad šis birželis yra ypatingai sudėtingas bažnyčios LGBT nariams, kai vienas vyskupas tweet’ina, kad Pride Mėnesio įvykiai yra kenksmingi vaikams ir Vatikanas išleidžia dokumentą, kuriame kritikuojamas vien translyčio identiteto paminėjimas. Pakol kai kurie katalikai sutinka su tokiomis nuomonėmis, kai kurie LGBT katalikų bendruomenės nariai sako, kad jiems birželis yra mėnuo, per kurį jie gali švęsti abejas savo identiteto dalis, kurios ne visuomet sugyveno taikingai.

Štai kad ir Hilary Howes, TransCatholic įkūrėja, kuri propaguoja tai, kad bažnyčia būtų palankesnė translyčiams:

“Kartais būti katalike queer bendruomenėje yra lygiai taip pat sunku, kaip ir būti queer katalikų bendruomenėje“, sako ponia Howes. “Kai esu Pride įvykyje, ant savo rankovės dėviu katalikės ženklelį, kad žmonės matytų, jog yra katalikų, kurie juos palaiko.“ Niujorko gyventoja pridūrė, kad Pride metu ji siūlo papasakoti savo istoriją apie tai, kaip ji perėjo ir vėliau atsivertė į katalikybę tam, kad parodytų, jog bažnyčioje egzistuoja didžiulė įvairovė.“

Sudėtinga, kurgi ne. Ypač kai Vatikanas skelbia vieną, “kai kurie katalikai“ (o Dieve!) su tuo sutinka, tačiau artimo popiežiaus draugo vadovaujamas pagrindinis katalikų oficiozas skelbia ką kita – laikas “švęsti“ savo LGBT tapatybę Katalikų bažnyčioje ir išdidžiai žygiuoti tos šventės parade. Būtent išdidžiai – paradas juk ir vadinasi Pride, t.y. Išdidumas (kitas šio žodžio vertimas – puikybė). Jei aš, pvz., būčiau praktikuojantis vagis, ar eičiau vagišių Išdidumo parade ir dar reikalaučiau tam Bažnyčios palaiminimo? Abejoju. Nebent koks nors svarbus Bažnyčios atstovas būtų garsus vagių draugas, raginantis vagis Bažnyčiai priimti tokius “kokie jie yra“ – t. y. vagiančius, tuo besididžiuojančius ir net neketinančius nustoti…

Taigi, grįžtu prie žmogaus, prie kurio žadėjau sugrįžti –  James Martin, SJ, America Magazine vyriausiojo redaktoriaus, kuris yra ir Pranciškaus paskirtas Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos narys, o ši yra tarsi Vatikano žiniasklaidos valdyba, todėl kartais dar yra vadinamas popiežiaus spaudos atstovu JAV. Šis žmogus yra pagarsėjęs LGBT teisių judėjimo advokatas RKB:

„Tiesiant tiltus tarp Bažnyčios ir LGBT katalikų“: interviu su Jamesu Martinu SJ

Nuorodą pateikiu, nes interviu yra mūsų progresyviajame katalikiškajame bernardinai.lt ir ten pristatinėjama kontraversiškai pagarsėjusi Slippery Jim (Suktojo Džimo – tokia dar yra šio žmogaus pravardė tam tikroje katalikų bendruomenės dalyje) knyga, kurios pavadinimas nurodytas antraštėje. Pvz.:

“Kodėl knygoje nepaminėjote Bažnyčios mokymo apie tos pačios lyties santykius ir santuokas?

Trumpas atsakymas yra tas, kad aš šį mokymą paminėjau. Manau, tikrasis klausimas: kodėl nepaminėjau daugiau?

Sąmoningai. Bažnyčios pozicija šiais klausimais yra aiški: lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų yra neleistini, lygiai kaip ir tos pačios lyties santuokos. Tačiau tai mokymas, kurį puikiai žino kiekvienas LGBT katalikas ir kuris jam yra nuolat kartojamas. Išties šie draudimai yra vienintelis dalykas, kurį katalikai žino LGBT tema.

LGBT bendruomenės pozicija šio mokymo atžvilgiu yra aiški: tos pačios lyties santykiai yra neatsiejama jų gyvenimo dalis. (Nekalbu apie nedidelę LGBT bendruomenės dalį, kuri mąsto kitaip.) Teologiškai kalbant, galėtume sakyti, kad šio mokymo LGBT bendruomenė, kuriai jie buvo skirti, „nepriėmė“. Todėl aš sąmoningai nesutelkiau viso dėmesio į šias temas, nes jos ne tik gerai žinomos, bet ir yra sričių, kuriose abi pusės yra labai nutolusios. Aš pasirinkau sutelkti dėmesį į tas sritis, kur galimas bendrumas.“

Ir t.t. Na, šis interviu gana “nekaltas“, visai popiežiaus Pranciškaus stiliumi. Daug įdomesni yra jo kazusai iš įvairių kitokių pokalbių, rašinių, pasisakymų ar socialinių tinklų įrašų. Jums pateiksiu savo mėgstamiausią vieno iš jų aptarimą.

Aptarimą pateiksiu pilnai, nes, manau, jis yra vertas bet kieno, kas domisi katalikų teologija ir Bažnyčios mokymu, dėmesio. Nors apie erezijas šiame straipsnyje nekalbama, man atrodo, kad tai panašu ir apie tai. Mat kas yra erezija? Erezija nėra traktuoti Bažnyčios mokymą ar Šventąjį Raštą neteisingai, mat tai gali būti ir dėl nežinojimo, nesupratimo ar klaidos. Eretiku tampi tuomet, kai iš jų pasidarai “švedišką stalą“ – atsirenki ir teigi atskiras ištraukas kaip tau patinkančias, o likusias atmeti kaip “neteisingas“, kai privalai į viską visuomet žvelgti kaip į visumą. Šis straipsnis taip pat labai svarbus atkreipiant dėmesį į pavojingiausią, mano manymu, progresyviųjų dvasininkų veiklos tendenciją – siekį “ištaisyti“ Bibliją bei su ja susijusį Bažnyčios mokymą, nes jie, atseit, nebeatitinka šiuolaikinių laikų, arba, kitaip tariant – “mes žinome geriau“. Taigi:

t. Dwight Longenecker “Correcting Fr. Martin yet again on homosexuality and ‘the times’“ (Vis dar eilinis t. Martino pataisymas dėl homoseksualumo ir “kitų laikų“)

“Gudrusis Džimas ir vėl apie tą patį. Štai jo paskutinis kontraversiškasis tweet’as:

This image has an empty alt attribute; its file name is j-martin-twitter.jpg

[Tweet’e rašoma: “Įdomu: “Ten, kur tik Biblija mini [vienalytį seksualinį] elgesį, ji aiškiai jį smerkia. Laisvai tai priimu. Tikslus klausimas būtų ar biblijiniai sprendimai yra teisingi. Biblija taip pat sankcionavo vergiją ir niekur jos nepuolė kaip neteisingos.

“Ar mes šiandien pasiruošę diskutuoti, kad vergija yra pateisinama pagal Bibliją?“]

Šis klausimas (ir tokia samprotavimo eiga) iškilo man prieš kelis metus, kai aš rašiau leidiniui CRUX. Margery Eagan, kuri buvo dvasinės skilties svetainėje The Boston Globe’s Crux vedėja, šioje skiltyje uždavė klausimą apie homoseksualizmą.

Klausydamasi ištraukos iš Laiško efeziečiams Mišiose pereitą savaitę, Margery išgirdo, kad šv. Paulius sakė: “Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba“. Kunigas išaiškino, kad tuomet buvo kiti laikai ir šv. Paulius iš tikrųjų netoleravo vergijos. Vergija buvo antikos pasaulio realybė, o Paulius buvo savo laikmečio žmogus. Mes dabar žinome geriau.

Margery toptelėjo tas pats klausimas kaip ir t. Martin:

“Dar kartą išklausius viso šito, aš likau su savo amžinu klausimu. Laiške romiečiams, korintiečiams ir Pirmajame laiške Timotiejui Paulius taip pat smerkia homoseksualizmą. Tie laiškai taipogi buvo per visą krikščionybės istoriją cituojami, kad pateisinti skirtingą homoseksualių vyrų ir moterų traktavimą ir netgi jų atmetimą. Tai kodėl gi mes dabar negirdime tų pačių “skirtingų laikų“ aiškintojų apie Paulių ir homoseksualus? Kaip čia taip gavosi, kad Bažnyčia rado būdą neatsižvelgti ir atmesti tai, ką Paulius pakartotinai sakė apie vergus, bet nerado būdo kaip neatsižvelgti ir atmesti tai, ką jis pakartotinai sakė apie homoseksualus?

Aš neturiu atsakymo. Aš paprasčiausiai užduodu klausimą.“

Suktasis Džimas ir Margery naudojasi ta pačia pjese: atvirai nemesti iššūkio bažnyčios mokymui, o tiktai užduoti klausimą. Tokia taktika yra naudojama jau ilgą laiką. Tiesiog pasitikrinkite Pradžios knygoje 3.1.

Pasakykime aiškiai. Tai yra taktika, skirta pakeisti nuomonę į palankią homoseksualumo praktikai. Kaip sakiau prieš tai, šis įrašas nėra apie homoseksualumo būseną nei apie homoseksualius veiksmus kaip tokius. Neturiu nuomonių apie šiuos reikalus, nesusijusių su Šventojo Rašto bei Katalikų Bažnyčios Katekizmo mokymu.

Bet atidėkime Suktojo Džimo dviveidžius metodus ir išnagrinėkime patį klausimą.

Nominaliai tai yra sąžiningas klausimas, to pobūdžio, kokį galėtų užduoti bet kuris kvailokas devintos klasės moksleivis.

Margery ir t. Džimas atrodo suglumę. Jie “tik klausia klausimo!“ Jie neturi atsakymo.

Galbūt galiu padėti aš.

Pirmiausiai, gausybė žmonių naudoja šį “skirtingų laikų“ argumentą, ir ne vien tik apie homoseksualumą. Kenterburio arkivyskupas George Carey šį argumentą naudojo diskutuodamas apie moterų įšventinimą. Pirmojo laiško Timotiejui 2:12 šv. Paulius sako: “Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui bažnyčioje, – ji tesilaiko tyliai.“ Kai moterų įšventinimo oponentai panaudojo šią eilutę apginti savo poziciją, Carey numojo ranka sakydamas “šiais laikais mes daugiau žinome apie lyčių vaidmenis nei jie žinojo tuomet.“

Carey problema buvo ta, kad jis norėjo nepaisyti Pauliaus ir įšventinti moteris tuo pat metu atsilaikydamas prieš homoseksualizmo protegavimą. LGBT aktyvistai panaudojo “skirtingų laikų“ argumentą, kad palaikytų praktikuojančiųjų homoseksualizmą įšventinimą ir vienalytes santuokas. Ar Carey ir kiti paprieštaravo? Ar buvo šv. Paulius prieš tokius dalykus? “Šiais laikais mes žinome daugiau apie žmogaus seksualumą nei jie žinojo tuomet“, – toks buvo atsakymas.

Taigi, pirmasis atsakymas į t. Džimo klausimą būtų “tavasis argumentas – ne naujas. Anglikonai ir kitokie pagrindinės srovės protestantai naudojo “skirtingų laikų“ argumentą daugybę metų.“

Problema su “skirtingų laikų“ argumentu yra ta, kad tai yra labai bukas instrumentas. Jį galima panaudoti padarant Raštą visiškai reliatyviu, taigi, jei kam nors nepatinka viena ar kita, jis galėtų pasakyti: “niekai, taip buvo tuomet. O dabar yra dabar.“

Kita problema su “skirtingų laikų“ argumentu (ir priežastis kodėl katalikai jo nenaudoja) yra ta, kad ji atskleidžia protestantiškąją mąstyseną apie Bibliją – tarsi Biblija yra vienintelis autoritetas ir kad ji yra ne daugiau nei doktrinų ar nurodymų knyga.

Biblija nėra paprasčiausias taisyklių ar nurodymų, kurių reikia laikytis, sąrašas ir ji nėra tiesiog doktrinų, kuriomis reikia tikėti, sąrašas. Tai Dievo santykių su savo žmonėmis užrašai. Nors joje yra ir specifinių įsakymų bei nurodymų, užrašytų tam tikrose kultūrose ir laikotarpiuose, esminiai dalykai, kurių mes ieškome yra visapusiški principai ir už jų slypinti teologija. Tikslas yra ne tiek surinkti specifinius posakius ar tai, kas padiktuota, kiek suprasti bendrą Dievo išmintį žmonijai.

Mes turime atsižvelgti į skirtingų kultūrų bei laikotarpių aplinkybes, bet tai neturėtų būti pagrindinė samprotavimo eiga interpretuojant Bibliją. Margery Egan kaip pasaulietei galėtų būti atleista už Biblijos interpretavimo gairių nesupratimą, bet toks antrakursio argumentavimo metodas, kai jį naudoja t. Martin, yra komiškas.

Tik atsižvelgimas į skirtingus laikus ir kultūras, kuriose buvo parašyta Biblija, yra žemo lygio Biblijos interpretavimo aspektas ir jis yra subalansuojamas kitomis Biblijos interpretavimo bazinėmis taisyklėmis. Taisyklės yra tokios, kad mes neturime ištraukti eilučių iš konteksto, taip pat mes neargumentuojame pozicijų remdamiesi vien viena eilute ar keliomis jų. Raštas interpretuoja Raštą. Mes atsižvelgiame ne vien tik į autoriaus raštų visumą, bet ir į visumą viso to, ko moko Raštas.

Galiausiai, katalikai nėra “vien Biblijos“ krikščionys. Mes tikime, kad Šventieji Raštai yra įkvėptieji Dievo Kristuje darbų užrašai taip, kaip jie išgyvenami jo Bažnyčioje. Raštai ateina iš Bažnyčios ir yra interpretuojami Bažnyčios. Todėl dėl galutinės interpretacijos mes kreipiamės į Bažnyčios Magisteriumą.

Atsižvelgdami į šias interpretavimo taisykles, apsvarstykime čia pat esantį klausimą: atrodo, kad šv. Paulius toleruoja vergiją ir smerkia homoseksualizmą. Mes atmetame jo vergijos priėmimą dėl istorinių skirtumų kultūroje, kodėl gi neatmetus jo homoseksualizmo pasmerkimo, jei laikai jau pasikeitė?

Pirmiausiai, jei mums rūpi istorinis kontekstas, turime suprasti kaip atrodė vergija senovės Romoje. Mąstydami apie vergiją įsivaizduojame afrikiečius, sukaustytus grandinėse, renkančius medvilnę ir prižiūrimus baltojo žmogaus su rimbu. Šis straipsnis paaiškina, kad vergija Romos laikais gerokai skyrėsi. Verta perskaityti.

Nors mes skaitome, kad šv. Paulius tikisi, jog vergai bus paklusnūs savo šeimininkams, jo šio reikalo supratimas yra kur kas sudėtingesnis. Vietoj to, kad tiesiog pritariamai linktelėtų vergijai ir gyventų sau toliau, šeimininkams jis nurodo, kad jie turėtų elgtis su savo vergais kaip su broliais. Laiške Filemonui jis nurodo Filemonui elgtis su vergu Onesimus kaip su broliu Kristuje (Laiškas Filemonui 16). Paulius nurodo šeimininkams elgtis su vergais teisingai ir sąžiningai (Laiškas kolosiečiams 4:1) bei negrasinti jiems (Laiškas efeziečiams 6:9). Visa tai yra praktinės instrukcijos krikščioniškam gyvenimui, bet savoje teologijoje Paulius pasėja ir vergijos panaikinimo sėklą. Per krikštą mes visi esame lygūs prieš Dievą. Laiške galatams 3:28 jis moko: “visiems, kurie esate pakrikštyti Kristuje… nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo… visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“

Taigi, šv. Pauliaus vergijos traktavimas gali būti apibendrintas taip: “vergai turi klausyti savo šeimininkų, bet šeimininkai turi elgtis su jais kaip broliais Viešpatyje, nes Kristuje nėra nei vergų, nei laisvųjų.“ Nors priimamas pats vergijos Romos visuomenėje egzistavimas, šv. Paulius mato, kad Kristuje vergijos grandinės yra sutraukytos. Už to slypi istorija kaip hebrajai buvo išvesti išlaisvinant iš vergijos į pažadėtąją žemę. Taigi, nuo Biblijos pasakojimo pradžios yra tema apie tai, kad vergija yra siaubinga, o laisvė yra gera.

Galiausiai sekęs vergijos panaikinimas tokiu būdu glūdi sėkloje, dygstančioje nuo Išėjimo per šv. Pauliaus mokymą. Tai aiškus teisingo doktrinos vystymosi pavyzdys – kuriame galutinis supratimas sužydi iš sėklos, pasėtos pirmiausiai Senajame ir Naujajame Testamentuose.

Pamokslininkui sakyti “mes nebeturime vergijos, nes dabar žinome daugiau nei Paulius tais laikais“ yra ne visiškai išmintinga. Mes nepanaikinome vergijos todėl, kad “žinome daugiau nei Paulius tuomet“, bet todėl, kad nuo pat pradžių vergijos panaikinimas egzistavo Išėjime bei Pauliaus požiūryje į vergiją. Taigi, esama mūsų padėtis yra ne prieštaravimas šv. Pauliui ar jo mokymo atmetimas, bet jo įvykdymas.

Dabar palyginkime Pauliaus mokymą apie vergiją ir jo mokymą apie homoseksualizmą.

Vergijos atveju Paulius toleravo tuometinę padėtį. Homoseksualizmo atveju jis smerkė tuometinę padėtį. Tame yra didžiulis skirtumas. Pirmuoju atveju yra pasyvus blogio priėmimas. Antruoju – aktyvus pasmerkimas.

Kalbant paprasčiau, jo požiūris į vergiją yra “mes priimame tai kaip realybę, bet su vergais turi būti elgiamasi teisingai, nes giliai viduje jie yra mūsų broliai, o Kristuje nėra nei vergo, nei laisvojo.“ Viso Pauliaus mokymo išsipildymo pasekmė buvo ta, kad vergija buvo panaikinta. Jei jo požiūris į homoseksualizmą būtų sulygintinas, tuomet jis sakytų “homoseksualizmas yra šios visuomenės realybė. Mes jį smerkiame, bet mes žinome, kad vieną dieną atsidavę, ilgalaikiai homoseksualūs ryšiai bus priimti kaip alternatyvi santuokos rūšis.“

Tačiau šv. Pauliaus teologijoje niekur nėra iš to sekančio homoseksualių veiksmų priėmimo. Jo smerkimas yra absoliutus. Pirmame laiške korintiečiams 6:9-10 ir Pirmame laiške Timotiejui 1:8-11 homoseksualūs veiksmai yra smerkiami pačiais rūsčiausiais žodžiais.

Kaip ir vergijos atveju, turime atsižvelgti į teologines Pauliaus mokymo prielaidas. Vergijos atveju pamatinės Pauliaus teologinės prielaidos pasėja vergijos panaikinimo sėklą. Pauliaus teologinės prielaidos jo sprendimams dėl homoseksualių veiksmų randamos Pirmajame laiške romiečiams, kur jis mato homoseksualius veiksmus kaip gilesnio maišto prieš Dievą ir prigimtinę tvarką vaisių. Jis teigia, kad tai yra jausmingumo stabmeldystės, išdidumo (! – mano past.) ir savimeilės forma.

Kitaip tariant, pamatinė šv. Pauliaus teologija veda prie didesnio pasibjaurėjimo homoseksualiais veiksmais dėl gilesnių priežasčių – nesėjama jokia sėkla, kuri galėtų išdygti iki vėlesnio homoseksualių veiksmų priėmimo; vietoj to yra atvirkščiai: homoseksualizmo praktika matoma kaip visiško Dievo ir prigimtinės tvarkos atmetimo rezultatas.

Galiausiai, Katalikų Bažnyčios mokymas yra visuomet grindžiamas ne vien Raštu, bet ir katalikiškų tiesų susiejimu su prigimtiniu įstatymu. Nuo Augustino iki Akviniečio teologai argumentavo, kad prigimtinis įstatymas yra prieš vergiją, nes tiek kūrinijoje, tiek Kristuje visi yra lygūs. Tie patys samprotavimai visur ir visada parodydavo, kad homoseksualūs veiksmai yra priešingi prigimtiniam įstatymui ir todėl negali būti toleruojami ar priimtini.

Tokie homoseksualų aktyvistai kaip t. Martin gali nesutikti su šv. Pauliumi ir Katalikų Bažnyčia ir jie gali teikti savo argumentus, bet trumpas atsakymas į t. Džimo klausimą yra: mes ne “nesutinkame“ su šv. Pauliumi. Atvirkščiai, pilniausias šv. Pauliaus mokymo supratimas veda į vergovės panaikinimą bei į homoseksualių veiksmų pasmerkimą.

Ar šv. Pauliaus pamatinis principas, kad “Kristuje mes visi esame broliai“ ir “krikšte mes visi esame lygūs“ turėtų būti taikomas homoseksualiems asmenims?

Ar su jais turi būti elgiamasi pagarbiai bei išlaikant jų orumą?

Žinoma. To jau moko Katekizmas. Homoseksualūs asmenys “turi būti priimami su pagarba, atjauta ir jautrumu. Turi būti vengiama bet kokio neteisingo diskriminavimo jų atžvilgiu.“

%d bloggers like this: