katalikybė ir modernybė

33) 2021-02-13

Nors artimiausios asmeniškai šiais laikais man turbūt būtų žodžio ir sąžinės laisvės problemos, tačiau skaudžiausios – abortai (juk milijonais žudomi patys silpniausi ir nekalčiausi žmonės) bei tai, kas vyksta Romos Katalikų Bažnyčioje (RKB). Pastarąją laikau tarsi savo Motina ir vis dar esu katalikas – fundamentalistas.

Kiek matau, problemos RKB yra menkai mūsų visuomenėje suvokiamos, taip pat kaip ir visos kitos išvardintosios. Tiesa, žiniasklaidoje nevengiama narstyti pedofilijos bei kritiškai aptarinėti atskirų žemesnio rango kunigų kitų įvairiausių skandalų, kurių dalis yra tikri, dalis išpūsti, o dalis ir išvis įsivaizduoti. Tačiau bendrai vyrauja suvokimas, kad pasaulyje ir Lietuvoje yra pastoviai daug katalikų, jie daugmaž vieningi, visi labai myli savo popiežių ir likusius kunigus ir kad RKB yra tokia išskirtinė pasaulio sfera, kur klesti sutarimas skalėje nuo paprasto pritarimo iki net fanatizmo ar klerikalizmo, kai dangstomi Bažnyčios tarnų nusikaltimai.

Deja, paprastai taip atrodo tiems, kuriems Bažnyčia yra tik apie tai, kaip taisyklingai melstis, žegnotis bei elgtis Mišiose ir, deja, tokių yra dauguma. Realybė gerokai niūresnė. Pvz., Prancūzijoje praktikuojančių katalikų jau yra mažiau nei praktikuojančių musulmonų. Kas kad apie 80 proc. gyventojų ten save vis dar priskiria katalikams, praktikuojančiais derėtų laikyti gal kokius 5 proc. Laikyti save kataliku, nors to ir nepraktikuoji, kaip kad dabar yra populiaru, yra tas pats, kaip kad teisingai sakė kun. A. Peškaitis, laikyti save “nepraktikuojančiu verslininku“ – skamba absurdiškai, ar ne?

Taigi, kaip ir šiuolaikinės Vakarų visuomenės, RKB irgi yra pasidalinusi į tradicionalistus bei progresyvistus (spėkit – kuriai stovyklai priklausau aš?). Na, tai svarbu žinoti bent jau tiems, kas skaito katalikišką žiniasklaidą, pvz., man. Mat paprastai jie atspindi kažkurią poziciją iš šio spektro, lygiai taip kaip, pvz., JAV žiniasklaida bendrai irgi yra susiskirsčiusi į progresyviąją bei į konservatoriškąją, kartais ir pro-tradicinę (mat konservatyvizmas ir tradicionalizmas nėra tas pats).

Šiame bloge pristatysiu šių dviejų katalikų stovyklų požiūrį į RKB bėdas – kaip pamatysit, jos jas mato tas pačias, tik suvokia kiek skirtingai. Pradėsiu nuo progresyvistų, tiesa ne pačių radikaliausių – leidinio “America Magazine“ – tai jėzuitų oficiozas, be abejo labai palaikantis dabartinį popiežių (kuris, kaip žinome, irgi jėzuitas), pats didžiausias ir įtakingiausias JAV, o vienas iš pagrindinių jo redaktorių – garsusis kontravesiškasis James Martin, SJ. Prie jo dar grįšiu, kol kas tik paminėsiu, kad jis yra ir Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos narys, o ši yra tarsi Vatikano žiniasklaidos valdyba, todėl kartais dar yra vadinamas popiežiaus spaudos atstovu JAV.

Taigi, kai kurios didžiausios JAV Katalikų bažnyčios problemos yra įvardijamos jau šio “America Magazine“ straipsnio antraštėje:

The Editors “Evangelization, polarization and accountability among the most pressing issues for the U.S. church“ (Redakcija “Evangelizacija, poliarizacija ir atskaitomybė – tarp labiausiai neatidėliotinai spręstinų problemų JAV bažnyčioje“)

Kai kurios ištraukos:

“Yra begalė problemų, kurioms reikalingos diskusijos, įskaitant tebevykstančią seksualinio priekabiavimo krizę ir tebesitęsiantį JAV katalikų masinį išėjimą iš bažnyčios. Bet vizitai yra trumpi ir tiek vyskupai, tiek popiežius būtinai turi pasirinkti kurias problemas jie nori svarstyti.“

“Viena iš būtinų diskusijų turėtų būti apie poliarizaciją, korektiškus ir pagarbius debatus JAV – tiek politikos sferoje, tiek bažnyčios viduje. Turbūt niekada iki šiol mes nesame matę tiek pagiežos ir susiskaldymo. Lūžių linijos, kurios egzistavo JAV katalikybėje dešimtmečiais, dabar išplatėjo iki didžiulių plyšių. Dar daugiau – kai kurie labiausiai poliarizuojantys balsai, dažnai kurstantys baimę dėl popiežiaus Pranciškaus, kyla iš mažyčių, nereprezentabilių JAV bažnyčios frakcijų, bet jie užvaldo išorės pernelyg didelį dėmesį. Šis balansas yra kontra-evangelinis ir vyskupams reikia rasti būdą, kaip tai sutvarkyti.

Turbūt lygiai taip pat neatidėliotinai spręstina yra finansinio skaidrumo problema. Nematomas dramblys kambaryje yra tai, kaip tvarkomos parapijų aukos, o tuo pačiu ir bažnyčios finansai. Neseni skandalai, kaip tie, kurie susiję su vyskupu Michael J. Bransfield iš Wheeling, Vakarų Virdžinijos, išryškino, kad priežiūra ir sąžiningumas turėtų būti bažnyčios valdymo skiriamaisiais ženklais. Kuklus našlės įnašas buvo pagerbtas Kristaus, nes ji atidavė savo skurdžius išteklius. Mintis, kad toks dosnumas gali būti iššvaistytas ar pavogtas, savaime yra skandalas.

Paskutinė, bet neatidėliotinai spręstina problema yra dėl atskaitomybės dėl netinkamo vyskupų elgesio. Panašu, kad buvo praignoruota daugybė nedorų buvusio kardinolo Theodore McCarrick bei vyskupo Bransfield veiksmų arba, kai kuriais atvejais, jiems net buvo padedama ir kurstoma – dėl kultūros, kuri skatino “apsaugokim save patikimų žmonių būrelyje“ mentalitetą tarp dvasininkijos. Panašu, kad viešo skandalo galimybę nusvėrė asmeninio skandalo rimtumas. Kritiškai svarbu yra sukurti kultūrą, kurioje vyskupai susisiekia vieni su kitais tam, kad atsiskaitytų, ir yra sąžiningi su tikinčiaisiais tuo pat metu palaikydami kolegialumo ar sinodalumo kultūrą. Tai galiausiai gali pareikalauti visapusiškos dvasininkijos kultūros atnaujinimo – nuo pirmųjų metų seminarijoje iki pat veiklos kanceliarijoje.

Kadangi visa tai galima perskaityti kaip krizių ir nesėkmių litaniją, tai gali vesti prie vilties praradimo. Bet mes visi galime būti tikri, kad popiežius Pranciškus pasakys vyskupams atvirkščiai: vilties dorybė yra tai, kas būtent padrąsina mus, anot Viešpaties žodžių šv. Pranciškui Asyžiečiui, “atstatyti mano bažnyčią“.

Ką gi, panagrinėkime ką daugiau šis leidinys rašo apie reiškinį, neseniai pavadintą JAV katalikų masiniu išėjimu iš bažnyčios (orig. exodus, gražus žodis taip vadinasi viena gerai žinoma Senojo Testamento knyga, t.y. Išėjimo knyga). Kaip minėjau, tai nėra kažkoks išskirtinai JAV katalikų bažnyčiai, bet ir visoms Vakarų katalikų bažnyčioms būdingas reiškinys, tačiau šiame straipsnyje daugiau nagrinėjama situacija JAV bei Didžiojoje Britanijoje:

Timothy P. O’Malley “Review: Why did so many Catholics leave after Vatican II?“ (Apžvalga: Kodėl tiek daug katalikų paliko bažnyčią po II Vatikano Susirinkimo?)

“Spekuliacijos apie tai, dėl ko katalikai palieka bažnyčią, nesuvaldomai siaučia naujienų sklaidoje. Kai kurie komentatoriai kaltina nuskurdintą katechezę ir liturgiją ar bažnytines reformas, kurios nevaržomai pasipylė po Antrojo Vatikano Susirinkimo. Kiti koncentruojasi į valdžios piktnaudžiavimą tarp dvasiškių, moterų atskyrimą nuo bažnytinės lyderystės ir bažnyčios seksualinį mokymą.

Tos diagnozės patiria sociologinių įrodymų trūkumą, kurie būtų pateikti šalia tokių teiginių kaip kad “štai kodėl mano brolis mus paliko“. Štai kodėl Stephen Bullivant knyga “Masinis išėjimas: katalikų atsiskyrimas Didžiojoje Britanijoje ir Amerikoje nuo II Vatikano laikų“ siūlo nusiraminimą tiems, kurie siekia suprasti katalikų atsiskyrimo tendencijas.

Nagrinėti katalikų atsiskyrimą yra sunku. Bullivant prisipažįsta, kad tai tik pradžia. Galiausiai, kas “skaitosi“ buvimu kataliku? Ar tai reguliarus Mišių lankymas? Jei taip, kas sudaro tą reguliarumą?

Katalikų atsiskyrimą Bullivant apibrėžia kaip suintensyvėjusį atsimetimo procesą. Atsimetę katalikai gali reguliariai nelankyti Mišių, bet vis dar identifikuojasi katalikais. Atsiskyrusieji nei lanko Mišių, nei laiko save katalikais. Jie yra išėję.

Taigi, demografiniai duomenys nemažai atskleidžia tiek apie Amerikos, tiek apie britų katalikus. Pirmiausiai, abiejose šalyse didžiausias grupes sudaro tie, kurie išsaugojo savąjį katalikiškąjį identitetą (66 proc. JAV, 56 proc. Didžiojoje Britanijoje). Nors tokia priklausomybė yra sumažėjusi nuo aukštumų, buvusių viduramžiais, abiejų šalių katalikai linkę išlikti katalikais. Kaip pažymi Bullivant, to yra nepaisoma žiniasklaidoje, o taip pat ir akademiniuose sluoksniuose.

Antra, kai katalikai atsiskiria, jie tai daro skirtingai šiose dviejose šalyse. Didžiojoje Britanijoje katalikai yra labiau linkę iš katalikybės pereiti į jokios religijos nepraktikavimą. JAV katalikai labiau linkę pereiti į kitą krikščionybės versiją. Abiejose šalyse nedaug katalikų pereina nuo katalikybės į atsidavusį ne krikščioniškos religijos praktikavimą. Abiejose šalyse katalikai retai būna religiniais sinkretistais ar ieško egzotinių religinių praktikų.

Trečia, labiausiai linkę atsiskirti jauniausi katalikai. Jei jūs esate JAV gimęs ir vėlyvaisiais 90-aisiais krikštytas katalikas, 29 proc. iš jūsų grupės bus atsiskyrę nuo katalikybės į jokią religiją. Didžiojoje Britanijoje 48 proc. tokios pačios grupės asmenų nepraktikuos jokios religijos.

Ketvirta, abiejų šalių imigrantai bus labiau linkę preciziškai išsaugoti religijos praktikavimą, nes jų tėvai demonstruos stiprius religinius įsipareigojimus. Čia Bullivant sutinka su kitais sociologais, tyrinėjančiais religiją, įskaitant Vern L. Bengtson ir Christian Smith.

Ši demografinė mankšta yra svarbi, bet tai, dėl ko būtinai verta perskaityti “Masinį išėjimą“ yra rūpestingas dėmesys kokybinei atsiskyrimo nuo bažnyčios analizei. Nagrinėdamas tų, kurie atsiskyrė JAV ir Didžiojoje Britanijoje, vyskupijų analizes, Bullivant prieina išvados, kad nėra vienintelės priežasties, kodėl žmonės nustoja identifikuotis katalikais. Taip, minimas Katalikų Bažnyčios seksualinis mokymas. Dažnai iškeliama seksualinio priekabiavimo krizė. Retkarčiais pripažįstama liturginė ir doktrininė sumaištis po Antrojo Vatikano Susirinkimo. Bet atsiskyrimas retai yra fiksuotas momentas kataliko gyvenime. Labiau tai yra procesas, kurio metu asmuo daugiau nebesiidentifikuoja kataliku. Katalikiška “kultūra“ daugiau “nelimpa“.

Antroji Bullivant darbo dalis pasakoja apie socialinius procesus, kurie vedė link atsiskyrimo. Susisiejimas priklauso nuo katalikiškos kultūros tvirtumo, patikimų įsitikinimų, įkūnytų vietinėje bendruomenėje. 48 valandų Eucharistijos adoravimas, procesijos gatvėse, privalomi pasninko ir susilaikymo laikotarpiai leisdavo katalikybei išgyventi viešojoje sferoje. XX a. glaudžios katalikų parapijos abiejose šalyse pradėjo irti gerokai iki Antrojo Vatikano Susirinkimo. Bullivant identifikuoja sparčių socialinių pokyčių laikotarpį kaip iššauktą mobilumo, tapusio įmanomu po Antrojo Pasaulinio Karo. Priedo, “išsilavinimo išsiplėtimas, vedęs į socialinį bei geografinį mobilumą, taip pat sparčiai auganti televizija ir automobilių įsigijimas… jau skaidė šias pusiau uždaras subkultūras.“ Atsiskyrimas jau augo iki 1950-jų.

Bullivan pasakojimas apie Antrąjį Vatikano Susirinkimą turbūt susilauks stipriausios kritiškos skaitytojų reakcijos. Bullivan tvirtina, kad Vatikanas II yra bent jau iš dalies atsakingas už atsiskyrimo reiškinį. Suvažiavimo tėvai, siekdami geriau evangelizuoti modernų pasaulį, siekė liturginių reformų, kurios suteiktų galimybę katalikams liturgijoje dalyvauti pilnai, sąmoningai ir aktyviai. Nuo tol liturgija buvo laikoma katalikiško gyvenimo šaltiniu ir viršūne, kas dažnai vedė prie sunaikinimo tų atsidavimo praktikų, kurios anksčiau palaikė tvirtą katalikišką identitetą. Tačiau 1960-jų ir 1970-jų pokyčiai nukreipė katalikus link prielaidos, kad nuo šiol pokyčiai laukia už kiekvieno kampo. Po to enciklika “Humanae Vitae” ir ja patvirtintas tradicinis katalikiškas kontracepcijos draudimas tapo atveju, dėl kurio tiek įšventintieji, tiek pasaulietiškieji katalikai susiprato (turbūt pirmą kartą) maištaujantys prieš bažnytinę valdžią.

Bullivan nuosmukio istoriją tęsia į 1970-uosius ir 1980-uosius. Mišių lankymas sumažėjo, kai išnyko paskutiniai kultūrinės katalikybės likučiai. JAV įsikūrė evangelinės megabažnyčios, pradedant jokiai konfesijai nepriklausančia Willow Creek Ilinojuje, siūlančios nors kažkiek komunos solidarumo, kurį kažkada suteikdavo etninės parapijos. Vyskupai, kunigai ir parapijų lyderiai bandė sulaikyti potvynį, bet nuosmukis tęsėsi.

Priešpaskutinis knygos skyrius nagrinėja seksualinio priekabiavimo krizės Anglijoje ir JAV poveikį. Nors knygoje nėra duomenų apie atsiskyrimą po krizės, kurią sukėlė 2018 m. atskleisti McCarrick seksuliniai priekabiavimai, Bullivant tiki, kad tokios naujienos ves į toliau augantį atsiskyrimą. Kai tie, kurie yra rimtai tikintys, aptinka veidmainystę, institucinis nepasitikėjimas turi tendenciją augti, pažymi Bullivant.

Paskutinis skyrius iškelia klausimą, kuris buvo vedantysis antroje knygos dalyje: ar Antrasis Vatikano Susirinkimas nepasisekė? Bullivant pripažįsta, kad galimai Vatikano II pokyčiai sulaikė atsiskyrimų potvynį. Mes galime ginčytis, jog galėjo būti ir blogiau.

Bullivant mano kitaip. Jei Vatikanas II jautė savo atsakomybę už gilesnį įsitraukimą į bažnytinį gyvenimą, aktyvesnį dalyvavimą, tuomet su Mišių nelankymu susijęs atsiskyrimas turėtų ypač neraminti. Žmonės labiau neįsitraukė. Antrasis Vatikano susirinkimas pradėjo liturgines reformas, nes jie norėjo tvirtesnės bažnyčios. Bullivant tiki, kad šis tvirtumas posusirinkiminėje bažnyčioje egzistuoja, bet jis atsirado ir kartu su dideliu būriu katalikų, kurie išvis vengia bažnyčios.

Šioje vietoje, mano vertinimu, Bullivant darbas lieka neišbaigtas. Taip, naujajai mokslininkų kartai gali tekti analizuoti II Vatikaną. Neabejotinai, prielaidos apie liturginių reformų galimybes sulaikyti sekuliarizacijos, individualizmo ir vartotojiškumo potvynį buvo klaidingos. Dažnai buvo naivaus optimizmo dėl įsitraukimo į modernybę, ypač, kas susiję su liturgine ir katechezine praktika. Liturginių judėjimų trumparegis atsidavimo praktikų pašalinimas privedė prie katalikybės, kurią sunkiau integruoti į kasdieninį gyvenimą, ypač darbininkų klasės katalikams. Tačiau analizė galima tik su išlyga, kad kai kurias Susirinkimo reformas analizuoti bus užduotis tos kartos mokslininkams, kurie turi tam tikrą istorinę distanciją nuo paties Susirinkimo.

Bet nėra visiškai aišku, kad II Vatikanas nepasisekė, nes nesulaikė atsiskyrimų potvynio. Labiau tikėtina, kad Susirinkimo tėvai netgi nesuvokė atsiskyrimų mąsto, laukiančio horizonte, ir socialinių pokyčių, kurie nušluos Europą ir JAV. Yra įmanoma, nors neįmanoma įrodyti sociologiškai, kad posusirinkiminė bažnyčia vienintelė turės išteklių, reikalingų atsakyti realiai krizei – tai, kurios Susirinkimo tėvai galėjo neatpažinti.

Nepaisant šio nesutikimo, yra daug ko pasimokyti iš Bullivant gerai parašytos, dažnai humoristinės ir inteligentiškos knygos, susisietos su sociologija, teologija ir pastoriaus praktika.“

Pasakykim paprasčiau – turime masiškai ganomųjų apleidžiamą bažnyčią, nebelankomas Mišias, “nebeveikiančią“ liturgiją, finansinę krizę – kalbama, kad Vatikanas atsidūręs ant bankroto slenksčio (čia jau iš kitų šaltinių), neskaidraus finansų tvarkymo skandalus, pedofilijos skandalus, išvešėjusį klerikalizmą blogąja to žodžio prasme bei Antrąjį Vatikano Susirinkimą. Ar tai tarpusavyje negali būti susiję? Iš brolių ir katalikų dažnai girdžiu pastebėjimus, kad milžinišką spaudimą bei neigiamą įtaką Bažnyčiai daro įvairiomis, taip pat ir politinėmis priemonėmis sekuliarizuojamas bei sekuliarėjantis pasaulis, ateizmo, New Age bei visokių kitokių “izmų“ plitimas ir pasekoje – neadekvatus žiniasklaidos dėmesys bažnytininkų “nuodėmėms“, dažnai išpučiantis, paryškinantis ar išsigalvojantis įvairius skandalus. Tas tiesa, bet ar nėra ir pačios Bažnyčios kaltės tame? Paklausykime ką sako kita pusė, aukščiau pavadintosios “nereprezentatyviosios mažumos“:

Church Militant “The Vortex – Just five years left“ (Bažnyčios Kovotojo kanalo laida “Sūkūrys“ – “Liko tik penkeri metai“ (2015-09-09))

“Liko tik penkeri metai. Bažnyčia Vakaruose yra apverktinoje padėtyje. Turbūt niekad labiau per 2000 metų šventos istorijos ji nėra liudijusi tokių sugriovimų tarp savo pačios sienų. Net Romos imperatorių persekiojimo laikais ji klestėjo galiausiai laimėdama pergalę ir atversdama imperiją. Tačiau niokojimai, kuriuos ji patyrė tik per 50 metų yra neapsakomi. Atsimetimas, skilimas, erezija, nesutarimas, visos aplaidumo, piktnaudžiavimo ir išdavystės formos, kokias tik galima įsivaizduoti – visa tai atsirado per šias beveik tris kartas.

Bet ar tai atsitiko vien per tuos 50 metų? Ne. Visa tai tik tapo matoma per pastaruosius 50 metų. Tiesą pasakius, tai buvo ruošiama amžiais, grįžtant atgal iki protestantų erezijos pradžios XVI a. ir netgi anksčiau. Tikrai buvo daug šventųjų, popiežių, dvasininkų, šventų vyrų ir moterų, mistikų ir vizionierių kurie matė, kad horizonte kaupiasi audra, bet turbūt nei vienas nesugebėjo suvokti atkritimo nuo tikėjimo didžiulio mąsto, kuris apsireikš mūsų dienomis. Įvairios audros smogė bažnyčiai 1960-aisiais ir toliau rovė paskutinius tikėjimo likučius iki pat mūsų dienų. Bažnyčia, įkurta mūsų Viešpaties ant šv. Petro uolos, iš išorės šiuo metu primena mažai ką šlovingo jos viduje. Neskaitant smulkių išimčių šen bei ten, ji praktiškai sunyko.

Jei kas nori būti tikinčiu kataliku, ištikimu dangui, jis turi priimti viską, ko moko Bažnyčia. Viską. Šiandien taip užtikrintai nepasakytum apie pusę dvasininkijos ir dar apie daugiau pasauliečių. Bažnyčios viduje įvyko toks tikėjimo suardymas ir toks antgamtinio tikėjimo išnaikinimas, kad jau reikia tam tikrų pastangų norint identifikuoti ją jos buvusioje pilnatvėje. Tiesa, jos praeityje irgi būta nuosmukių ir audrų laikotarpių, bet tas buvo labai tolima iki dabartinio intensyvumo lygio. Suprantantiems, ką reiškia terminas “tikintis katalikas“, aišku, kad tokiais būtų galima laikyti mažiau nei 10 proc. krikštytųjų. JAV tik menki 25 proc. tokių pastoviai lanko Mišias, o iš šių dauguma neina pastoviai išpažinties. Jie priima kontracepcijos blogį, dėl didžiulio supratimo apie Dievo gailestingumą iškraipymo atmeta tai, kad sielos eina į pragarą, ir visą nuodėmės siaubą. Viso to jų moko dvasininkai. Jie taip pat tiki, kad katalikas gali nesutikti su viena ar kita Bažnyčios dogma vis vien išlikdamas geru kataliku. Kai suauga tų žmonių vaikai, jie netvirtina santuokos Bažnyčioje ir patys apleidžia tikėjimo praktikavimą.

Dar blaiviau į situaciją verčia pažvelgti supratimas, kad net iš tų 25 proc. liūto dalis yra žymiai vyresni žmonės. Po 10 ar 15 metų dauguma, jei ne visi bus mirę ir teliks labai, labai mažai tų, kurie juos pakeis. Grubiai esamos ateinančio dešimtmečio tendencijos rodo, kad bažnyčia Amerikoje patirs tikinčiųjų nukraujavimą ir susitraukimą dydžiu, dėl kurio šiandieninė neganda atrodys kaip niekis.

Katalikų bažnyčios hierarchija didžia dalimi apleido savo avis per pastaruosius 50 metų atsisakydama stoti į akistatą su modernaus žmogaus blogybėmis, drąsiai mokyti Jėzaus Kristaus tiesų, ginkluoti tikinčiuosius dvasiniam karui ir sudėdama ginklus prieš velnišką įtūžį, nukreiptą prieš Dievo žmones. Ar gali būti stebėtina, kad būdami apleisti ganytojų, ganomieji savo ruožtu apleido juos?“

“Tai, kuo dabar turėtume būti susirūpinę, yra ne tai, kaip susigrąžinti gyvenimo tikėjime būdą, kuris buvo taip vadinamaisiais auksiniais tikėjimo laikais 1950-ųjų Amerikoje – visais atvejais bet kokioje numatomoje ateityje visa tai jau seniai bus mirę ir dingę. Tuomet Bažnyčia buvo bent kažkas, kas ėjo kartu su kultūra, teisingiau pasakius – kultūra daugiau ar mažiau ėjo kartu su Bažnyčia., bent jau kalbant apie moralę. Tačiau daugiau – ne, nes po to, kai lyderiai išdavė Kristų jo bažnyčioje per neištikimybę, bailumą, seksualines nuodėmes, kultūra atsisakė katalikų moralės ir susikūrė sau dabartinės realybės sceną. Šiandien bet koks tiesos apie moralę paminėjimas, ypač jei tai liečia seksualinę moralę, sutinkamas kaltinimų homofobija, fanatizmu, neapykanta užtvara.

Ramus iš bažnyčios lyderių pusės pernelyg daugybe atvejų susitaikymas su homoseksualumo nuodėmėmis ir netgi dalyvavimas tose pačiose nuodėmėse paralyžiavo juos priešintis šiam didžiam blogiui. Homoseksualių kunigų seksualinio priekabiavimo skandalai, atsisakymas juos pripažinti bei su jais tvarkytis išsunkė bet kokią gyvybę iš moralinio autoriteto kalbėti apie bet ką aktualaus iš bažnyčios lyderių. Taigi jie tapo pažemintais iki to, kad tenka rinkti pigius politinius balus koneveikiant imigracijos, skurdo, ginklų kontrolės, klimato pokyčių, religijos laisvės problemas. Netekę bet kokio moralinio balso savo pačių veiksmais, dabar jie priversti nuolaidžiauti bet kuriai politinei auditorijai, kuri tik apsimes jų išklausanti.

Autentiškai jie nebesugeba net kreiptis dėl tikrojo Obamacare kontracepcijos įpareigojimo blogio, kuris, aišku, yra esminis pačios kontracepcijos blogis savaime. Jie turi slėptis po religijos laisvės širma ir apeliuoti į politines banalybes.

Morališkai šaliai pamažu nykstant, tuometiniai 60-ųjų, 70-ųjų ir 80-ųjų vyskupai atsisakė ginti tiesą, o jų ateinanti pamaina buvo jųjų išmokyta kaip “nesiūbuoti valties“, nuraminti visus, kurie tik gali būti nuraminti, ir tyliai laikytis šių siaubingų blogių akivaizdoje. 1990-jų, 2000-ųjų ir šiuolaikiniai vyskupai pamokas išmoko gerai. Išskyrus keletą pažymėtinų atvejų, jie visi koja kojon žygiuoja su bažnyčios nuosmukiu ir šiuo metu atsidūrė ties beveik visiško išnykimo bedugne.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad didieji bažnyčios istorijos stebėtojai aptarinėjo faktą, kad jei bet kur pasaulyje bažnyčia praranda tris kartas iš eilės, ji visiškai praranda tą naciją. Šiuo metu mums liko 5 trečiosios kartos metai ir niekas reikiamu intensyvumu nesikeičia, kad sustabdytų tai, kas neišvengiama.“

Taigi. Gaila, kad nežinau jokių tyrimų apie Lietuvos RKB tikinčiuosius.

34) 2021-02-22

Laikas daugiau panagrinėti Bažnyčios tiesų ir modernybės susidūrimą. Visas per kelis tūkstantmečius surinktas Romos Katalikų Bažnyčios (RKB) tiesų “bagažas“ dar vadinamas Bažnyčios Tradicija ir, kartu su Biblija, liturgija bei asmeninio pamaldumo praktikomis yra katalikų tikėjimo šaltinis. Nesunku susigaudyti, kad Tradicijai priešinasi progresyvizmas, kuris pagal apibrėžimą yra laikomas priešingu konservatyvizmui, o tai jau tuo labiau tradicionalizmui. Šaipytis iš progresyvizmo yra mano mėgstamas užsiėmimas, tai nesusilaikysiu nepradėjęs nuo to, šį kartą mano mėgstamiausio publicisto G. K. Chesterton lūpomis. Ir ne tik, mat jo citatas paėmiau iš šio straipsnio, kuriame yra ir pamąstymų apie Bažnyčios santykį su progresu:

Dale Ahlquist “Klaidingo progreso kultas“

“G. K. Chestertonas jau XX a. pradžioje atpažino šį klaidingo progreso kultą. Jis teigė, kad tarp tūkstančio kvailumo, vadinamo laisvu mąstymu, formų yra ir tvirtinimas, jog pasaulis visada žingsnis po žingsnio tobulėja, tačiau šie laisvieji mąstytojai niekada negali pasakyti, koks bus kitas žingsnis. Vienintelis dalykas, dėl kurio jie tikri, kad kitas žingsnis nebus „žingsnis ant šventos žemės, arba to, ką turėtume laikyti tvirtu pagrindu“.

Chestertonas sako: „Vietoje teiginio, kad visi keliai veda į Romą, jie kaip neklystamą dogmą priima tvirtinimą, kad nei vienas kelias negali vesti į Romą, nors tuo pačiu metu garsiai tvirtina, kad apskritai nežino, kur tie jų keliai veda. Jų keliai, pasak jų pačių, vingiuoja aplink kiekvieną suvokiamą ar nesuvokiamą naują vingį ar nuokrypį; bet šie keliai niekaip negali vesti į centrinį mūsų civilizacijos miestą, nors tūkstančiai, kurie keliavo šiais naujais keliais, vis dėlto į šią senovinę vietą atvyko.“

“Jie visada tvirtina, kad nėra galutinių dalykų, kad niekas neturėtų būti priimama kaip absoliutu, tačiau ironiška tai, kad kai kuriuos dalykus jie patys atmeta absoliučiai. Jie atmeta praeitį. Jie priima viską ateityje, net jei nežino, kas tai yra. Nors ir vadina save „progresyviais“, jų filosofijoje yra kažkoks atsilikėliškas užsispyrimas, kad mūsų tėvai klydo, o mūsų vaikai yra teisūs. Jie klausysis bet ko, bet „atsisakys klausytis proto, jei tam reikėtų klausytis Romos“.

Kaip pastebi Chestertonas, klaidingo progreso kultas yra tiesiogiai susijęs su evoliucijos teorija. Kad ir kokių biologinių įrodymų egzistuotų paremti šiai teorijai (šie įrodymai yra ginčytini, nors diskusija šiuo klausimu tarsi uždrausta), esminė problema ta, kad ši teorija pateko ir į XIX a. socialinę bei religinę mintį. T. H. Huxley pasinaudojo Darwino idėjomis tam, kad pagrįstų savo agnosticizmą, ir jis yra atsakingas už darvinizmo išpopuliarinimą pasaulyje, ypač tarp kitų skeptikų, kokiu buvo jis pats. Didieji intelektualai, kurie kažkaip abejojo, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę, dabar staiga sudėjo visą savo tikėjimą į teiginį, kad dangus ir žemė paprasčiausiai sukūrė patys save. Jie nebuvo tikri, kaip tai nutiko ir kaip prasidėjo, tačiau neabejojo, kad viskas nuolatos gerėja ir tobulėja. Mes vis augsime ir augsime. Link ko, mes to nežinome. Tačiau praktinė šios idėjos implikacija buvo keista determinizmo forma: idėja, kad viskas, kas nutiko pasaulyje, buvo būtinas žingsnis link to, kas nutiko po to. Viskas yra proceso ir progreso dalis. Tai buvo panaudota pateisinti vergovę, badą, siaubingą skurdą ir dar siaubingesnį turtą. Didieji ir toliau valgys mažiuosius. Progresas.

Chestertonas šią idėją vadino „įdomia gamtos garbinimo versija – ne saulės ar griaustinio, o greičiau rūko“. Progresyvieji yra įsikibę neaiškios ateities miglos. 

XX amžiuje progreso ženklais buvo laikoma nėštumo kontrolė ir abortas. Tuomet sekė eutanazija. Dabar – vienalytės „santuokos“. Ir taip toliau. Šių idėjų palaikytojai visada jas vadina Progresu. Bet link ko?

Ir kas visada buvo kaltinama dėl buvimo kliūtimi visam šiam progresui? Katalikų Bažnyčia, žinoma. Taip, Bažnyčia stovėjo skurstančiųjų ir badaujančiųjų pusėje. Bažnyčia stovėjo skerdžiamų negimusių kūdikių pusėje. Ji stovėjo kaip kliūtis kelyje suklaidintoms sieloms, kurios save naikina elgdamosios pagal savo iškrypusias aistras.

Būtent Katalikų Bažnyčia visada stovėjo tikro progreso pusėje. Mes savo mintyse turime aiškų tikslą – dangų. Pasiaukojimo darbai skirti tam, kad padėtų mums patekti į dangų. Labdaros darbai yra skirti padėti kitiems patekti į dangų. Tikrą progresą lengva išmatuoti. Ar jis priartina mus prie Dievo, ar ne? Ar jis priartina pasaulį prie Dievo, ar ne?

Chestertonas teigė, jog kartais tam, kad galėtume judėti į priekį, mums reikia grįžti atgal. Tam, kad atsidurtume teisingame kelyje, mes turime apsisukti ir į jį sugrįžti. Atgaila yra pats progresyviausias dalykas, kurį dabar galime daryti.“

Tačiau kokie išties yra dabartiniai RKB santykiai su tuo klaidingu progresu? Progresyvizmas gi yra modernizmo pagrindas. Dar XX a. pradžioje popiežius Pijus XI (1922-1939) ne kartą savo enciklikose pasmerkė modernizmą (o taip pat ir komunizmą, fašizmą bei nacizmą) kaip šėtonišką, tačiau nuo Antrojo Vatikano Susirinkimo (1962 – 1965) laikų RKB pradėjo su juo vis atviriau flirtuoti. Ką turėjo minty Michael Voris sakydamas, kad “jie [RKB tikintieji] priima kontracepcijos blogį, dėl didžiulio supratimo apie Dievo gailestingumą iškraipymo atmeta tai, kad sielos eina į pragarą, ir visą nuodėmės siaubą. Viso to jų moko dvasininkai. Jie taip pat tiki, kad katalikas gali nesutikti su viena ar kita Bažnyčios dogma vis vien išlikdamas geru kataliku.“ (cituoju iš pereito blogo)?

Na, tarkim, štai vienas iš įprastinių straipsnių apie dabartinį Kristaus vietininką Žemėje, iš gana populiaraus britiško liberalaus tabloido The Independent, pasakojantis apie vieną 2015 m. įvykį, tačiau tokių įvykių būta daugybė:

Michael Day “Pope Francis assures atheists: You don’t have to believe in God to go to heaven“ (Popiežius Pranciškus užtikrina ateistus: jums nereikia tikėti Dievu, kad patektumėte į Dangų)

“Komentaruose, kurie panašu, kad sustiprins jo progresyviąją reputaciją, popiežius Pranciškus parašė ilgą atvirą laišką La Repubblica laikraščio įkūrėjui Eugenio Scalfari, teigdamas, kad Dievas atleis netikintiesiems, jei jie laikysis savo sąžinės.

Atsakydamas į klausimų sąrašą, išspausdintą laikraštyje pono Scalfari, kuris nėra Romos katalikas, Pranciškus rašė: “Jūs klausiate manęs ar krikščionių Dievas atleis tiems, kurie netiki ir kurie nesiekia tikėjimo. Pradėsiu sakydamas – ir tai yra fundamentalus reikalas – kad Dievo gailestingumas neturi ribų, jei jūs eisite pas Jį su nuoširdžia ir apgailestaujančia širdim. Išeitis tiems, kurie netiki Dievu, yra paklusti savo sąžinei.

“Nuodėmė, netgi tiems, kurie neturi tikėjimo, egzistuoja tuomet, kai žmonės nepaklūsta savo sąžinei.“

Vatikano korespondentas katalikiškam žurnalui The Tablet Robert Mickens pareiškė, kad pontifiko komentarai buvo papildomas jo pastangų nusikratyti senamadiškos Katalikų Bažnyčios įvaizdžio, sustiprinto jo itin konservatyvaus pirmtako Benedikto XVI, įrodymas. “Pranciškus vis dar yra konservatorius“, sakė ponas Mickens. “Tačiau visa tai reiškia tai, kad jis siekia prasmingesnio dialogo su pasauliu.“

Prasmingesnis dialogas su pasauliu kalbant tai, kas prieštarauja RKB mokymui? Paprasčiausiai tą mokymą pasitikrinti galima galiojančiame RKB Katekizme – jei būsite kantrūs, rasite daugybę teiginių, aiškiai prieštaraujančių šiems popiežiaus pasakymams. Arba, tiesos apie tikėjimo Kristumi ir Dievo gailestingumo sąsają yra labai aiškiai ir populiariai išdėstytos puikioje moralės filosofijos profesoriaus Peter Kreeft knygoje “Kaip teisingai pasirinkti?“. Čia nesiplėsiu teologinėje argumentacijoje, tik pastebėsiu tai, kas išskirtinai būdinga šiam popiežiui – tam tikras kalbos aptakumas, leidžiantis jo gynėjams visuomet rasti jam pateisinimų. Mat sakinio dalis “Dievo gailestingumas neturi ribų, jei jūs eisite pas Jį su nuoširdžia ir apgailestaujančia širdim“ išties visiškai atitinka RKB mokymą. O tai kaip, jei pas Jį neisiu, bet pasikliausiu tik savo sąžine? Hm. Norint, juk galima suprasti, kad popiežius aiškiai teigia, kad pakanka vien to, ar ne? Na, visa tai primena posakį apie sėdėjimą ant dviejų kėdžių arba apie tarnavimą ir Dievui, ir Mamonai.

Visų tokio pobūdžio pastarųjų metų skandalų ir skandalėlių nesiimsiu vardinti, apsistosiu ties žymiausiu paskutiniu. Kuomet popiežius išreiškė paramą vienalytėms civilinėms sąjungoms – pereitų metų spalį, likus nedaug laiko iki JAV prezidento rinkimų. Katalikiškas pasaulis eilinį kartą užvirė. Dalis katalikų ką tik minėtų būdu puolė ieškoti popiežiaus pateisinimų jo miglotoje kalboje, ieškodami filmo kūrėjų apgaulės. Dalis netgi rašė oficialius laiškus į Vatikaną, netgi peticijas, rengė demonstracijas reikalaudami pasiaiškinimo, bet Vatikanas kelias savaites atkakliai tylėjo, kol galiausiai ryžosi patvirtinti apgaulės versiją – taip, filme popiežiaus pasisakymas (eilinį kartą) buvo ne visai teisingai suinterpretuotas. Tačiau dalis katalikų daugiau ar mažiau atvirai džiaugėsi tokiu popiežiaus progresyvumu – štai, kad ir pereitame bloge minėtasis įtakingasis America Magazine, kuris suinterpretavo visa tai maždaug taip:

Michael J. O’Loughlin “Pope Francis declares support for same-sex civil unions for the first time as pope“ (Popiežius Pranciškus pirmą kartą kaip popiežius pareiškia palaikymą vienalytėms civilinėms sąjungoms)

“Bet pirmą kartą kaip popiežius, Pranciškus pasakė, kad gėjų poros nusipelno teisinio savo santykių pripažinimo.

“Ką mes turime sukurti – tai civilinės sąjungos įstatymą.“, – sakė jis. “Tokiu būdu jie būtų teisiškai apsaugoti. Aš tai palaikiau.“

Prieš išrenkant popiežiumi, Pranciškus tarnavo arkivyskupu Buenos Airėse ir tose pareigose jis rėmė vienalytes civilines sąjungas kaip bandymą užkirsti kelią vienalyčių santuokų įstatymui. Argentina įteisino vienalytes santuokas 2010 m., ką tuometinis kardinolas Jorge Bergoglio pavadino “destruktyvia Dievo plano ataka.“ Bet susitikimuose su kitais Argentinos vyskupais kardinolas Bergoglio ragino juos palaikyti civilines sąjungas kaip būdą išlaikyti santuoką išskirtinai heteroseksualia. Vyskupai atmetė tą mintį, bet LGBT Argentinoje aktyvistas sakė, kad kardinolas jam skambino pareikšti, kad jis asmeniškai palaiko civilinės sąjungos idėją. Šiame naujame dokumentiniame filme pateikti komentarai atspindi jo patį viešiausią pasisakymą apie vienalyčių civilinių sąjungų palaikymą nuo tų laikų, kai jis tapo popiežiumi.“

Hm. Priešinimasis vienalytėms santuokoms yra gerai, bet kaip su Bažnyčios mokymu gali būti susijęs palaikymas homoseksualių santykių įteisinimui? Bažnyčia smerkia homoseksualizmo praktikavimą – jei netikit, pasklaidykit tą patį RKB Katekizmą. Kaip galima palaikyti kokį nors teisinį palengvinimą praktikai to, ką laikai nuodėme? Tai prilygtų atvejui, jei Bažnyčia kovotų už skyrybų (kurias, išskyrus tam tikrus atvejus, ji smerkia) teisinį palengvinimą ar net už bausmių dėl vagysčių panaikinimą. Galų gale, negi popiežius yra toks neinformuotas, kad nesupranta, jog visame pasaulyje vienalyčių partnerysčių įteisinimas yra tik žingsnis į vienalyčių santuokų įteisinimą? Manau, kad supranta, o kad geriau suprastumėme ir mes, žemiau pateiksiu tik vieną lentelę iš šio jau lietuviškai išversto straipsnio:

Robert Clarke „Ar civilinės partnerystės institutas prisideda prie santuokos sampratos pakeitimo?“

 ValstybėTos pačios lyties porų partnerysčių įteisinimasTos pačios lyties porų santuokų įteisinimasKiek metų praėjo nuo partnerysčių iki santuokų įteisinimo?
Airija20112015 m. gegužės 22 d.4
Anglija ir Velsas20052013 m. liepos 17 d.8
Argentina2002-2009, priklausomai nuo šalies regiono2010 m. liepos 21 d.8
Belgija2000, įteisintas bendras gyvenimas nesusituokus2003 m. sausio 3 d.3
Brazilija2004, nors kai kurie individualūs teisiniai sprendimai įsigaliojo anksčiau2013 m. gegužės 16 d.9
Danija1989, pirmoji pasaulyje2012 m. birželio 15 d.23
Islandija19962010 m. gegužės 17 d.14
Ispanija1998-2005, priklausomai nuo šalies regiono2005 m. liepos 3 d.5
JAV2015 m. birželio 26 d.
Kanada2001-2003, priklausomai nuo šalies regiono2005 m. liepos 20 d.4
Kolumbija2007, Konstitucinio teismo sprendimu2016 m. balandžio 28 d.9
Liuksemburgas20042014 m. birželio 18 d.10
Naujoji Zelandija20052013 m. balandžio 17 d.8
Nyderlandai1998, registruota partnerystė2001 m. balandžio 1 d.3
Norvegija19932008 m. gegužės 11 d.15
Pietų Afrika20062006 m. lapkričio 30 d.0
Portugalija20012009 m. gegužės 17 d.8
Prancūzija19992013 m. gegužės 18 d.14
Suomija20022017 m. kovo 1 d.15
Škotija20052014 m. vasario 4 d.9
Švedija19952009 m. gegužės 1 d.14
Urugvajus20082013 m. gegužės 3 d.5
   Vidutiniškai:8,6 metų

Sekančią dieną, skandalui vis kaistant America Magazine pateikė ir dar vieną straipsnį, kuriame pasistengė plačiau paaiškinti kas įvyko:

Colleen Dulle “Explainer: What Pope Francis actually said about civil unions—and why it matters“ (Paaiškinimas: ką popiežius Pranciškus išties pasakė apie civilines sąjungas ir kodėl tai svarbu)

Paaiškinimas ilgas, o sudėtingumu, painumu bei sofistiniais išvedžiojimais primena šiuolaikinių marksizmo filosofų raštus, todėl šį kartą nevarginsiu jūsų nei savęs jį versdamas. Pagrindinė mintis, sakyčiau, yra ta, kad popiežius ne pirmą ir ne antrą kartą jau daro tokio pobūdžio pareiškimus ir išties nori pademonstruoti šios idėjos palaikymą. Viena iš išnašose pateiktų išvadų yra ši:

“Ne, popiežius nepakeitė bažnyčios mokymo, bet jis tikrai pakeitė pastoracinį toną, kuriuo bažnyčia kreipiasi į LGBT žmones.“

Hm, ar tas pastoracinio tono keitimas toks jau nekaltas dalykas? Manau, kad tai labai gerai išnagrinėjęs dar anksčiau prieš šį įvykį yra mano ne kartą pristatytasis Vytautas Sinica. Taigi, dar kartą grįžkime į 2015 m. ir į laiką, kuriame buvo ruošiamasi Vatikano Šeimos sinodui, kurio viena iš pasekmių buvo kontraversiškasis popiežiaus apaštalinis raginimas “Amoris Laetitia“:

Vytautas Sinica “Šeimos sinodo intrigos: Reinas vėl liejasi į Tiberį“

“Vatikane vėl vyksta vyskupų sinodas šeimos klausimais. Nors jo sprendimai tebus rekomendaciniai, viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys krypsta link Romos. Kas su baime, o kas su viltimi laukia doktrinos ar bent pastoracinės praktikos pokyčių Komunijos „persituokusiems“ ir požiūrio į homoseksualius santykius srityse. 

Kol Vakarų šalyse ir pačiame sinode verda diskusijos, Lietuvoje vyrauja keista nuostata, jog jokie pakeitimai negali įvykti, o Bažnyčios mokymą palaikantiems katalikams užtenka melstis ir nesikišti žemiškais metodais. Tarytum apsimetama, jog Bažnyčios hierarchai vieningai ištikimi mokymui, tarp jų nerezgamos intrigos dėl sinodo sprendimų, o jei ir taip, tai progresyvistai Bažnyčioje neturi galios ir įtakos mokymui pakeisti. Doktrinos šeimos klausimu pakeisti iš tiesų neįmanoma – tam galios neturi net popiežius, kurio misija yra saugoti Bažnyčios mokymą, o ne formuoti jį pagal savo pažiūras. Pati idėja, kad popiežius gali keisti Bažnyčios mokymą, yra savo esme protestantiška, nes kelia eretišką mintį, jog Bažnyčios mokymą laisvai formuoti yra atskiro žmogaus valioje (nebe tiek svarbu – popiežiaus ar kiekvieno tikinčiojo). Kad taip nėra, supranta abi sinodo vyskupų stovyklos. Nei sinodas, nei popiežius negali paskelbti doktrinos pokyčių.

Tačiau pokyčių šalininkai kartu supranta, kad siekiant neįmanomų doktrinos pakeitimų, galima pasitelkti aptakias dviprasmiškas formuluotes ir de facto pakeisti Bažnyčios pastoracines praktikas taip, kad jų prieštaravimas mokymui atrodytų kaip nebe akivaizdus, o tik interpretacijos klausimas. To siekiantieji – daugiausiai Reino slėnio valstybių vyskupai ir kardinolai – turi puikiausią šios taktikos sėkmės pavyzdį. Kai kurie II Vatikano Susirinkimo sprendimai ir pati jo darbotvarkė buvo nulemti būtent tokiu būdu. Reino slėnio šalių intrigų meistrai po pusės amžiaus ir vėl susirinko Vatikane primesti savo darbotvarkės ir sprendimų.“

Svarbiausias šio straipsnio išvadas paryškinsiu:

Aptakios ir dviprasmiškos formuluotės Bažnyčios dokumentuose reformų šalininkams labai reikalingos dėl itin konkretaus tikslo. Siekiama, kad atskiri vyskupai ar vyskupų konferencijos galėtų savo nuožiūra spręsti pastoracinius klausimus kuo aptakesnio, taigi ir daugiau sprendimo laisvės paliekančio Bažnyčios mokymo ribose. Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir „Šešėlinio sinodo“ iniciatorius Reinhardas Marxas šiemet pareiškė, kad „Vokietijos Bažnyčia nėra Romos provincija ir negali laukti Sinodo sprendimų“. Protestantizmo lopšyje nuskambėjo protestantiška tezė, kurios praktinio įgyvendinimo siūlymai dabar rimtai svarstomi ir Sinode. Čia iškeltas siūlymas įvairius šeimos klausimus palikti spręsti pačioms nacionalinėms vyskupų konferencijoms ar net atskiriems vyskupams. Vokietijos vyskupai ilgai ir nuosekliai ėjo prie tokios idėjos iškėlimo.

Kaip teigė sinode dalyvaujantis Brisbeno (Australija) arkivyskupas Markas Coleridge`as, W.Kasperio ir kitų vokiečių liberalius siūlymus remia apie 1/3 sinodo tėvų. Ši parama, jo paties ir sinodo liberalų spėjimu, būtų daug ženklesnė, jei sprendimai liberalizuoti mokymą šeimos klausimais būtų priimami ne kaip visuotinai galiojantys Bažnyčiai, o kaip tai, ką gali savarankiškai nuspręsti valstybių Vyskupų konferencijos ar net atskiri vyskupai savo vyskupijose. Skaitant Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium 32 paragrafą, galima pagalvoti, kad įmanoma ir jo paties parama tokiam sprendimui. Ten rašoma, kad „Nacionalinėms vyskupų konferencijoms dar nėra suteiktas pakankamas teisinis statusas, kuris joms priskirtų konkrečias kompetencijas, tarp jų ir autentišką doktrinos formavimo galią“ (including genuine doctrinal authority).

Deja, tokia Bažnyčios federalizacija yra akivaizdžiai blogiausia, kas jai gali nutikti. Taip Bažnyčios mokymas būtų ne tik liberalizuotas pagal antikatališkas moderno prielaidas, bet apskritai netektų reikšmės ir autoriteto, nes – visai kaip galybės protestantiškų sektų pasaulyje – egzistuotų daugybė „mokymų“ ar bent jų taikymo formų. Roma pati save įklampintų į nesibaigiančią kovą dėl galimybės reguliuoti, riboti ar atsiimti sprendimų galią konkrečiose srityse arba turėtų tiesiog pripažinti savo viršenybės praradimą. Bet kuriuo atveju, neliktų jokio pagrindo kalbėti apie vieną „visuotinę apaštalinę Bažnyčią“, ypač matant sinode atsiskleidžiančius skirtingų šalių vyskupų mąstymo skirtumus ir nevienodą jų polinkį pasiduoti sekuliariai laikmečio dvasiai. 

Dar neseniai Benediktas XVI ragino stoti į kovą prieš tai, ką jis vadino reliatyvizmo diktatūra – idėją, kad moralės normos ir elgesio moralinis vertinimas nėra objektyvus ir gali priklausyti nuo kultūrinio konteksto. Praėjus keletui metų sinode vokietis Jeremias Schröderis pareiškė priešingai: „išsiskyrusieji ir homoseksualai yra klausimai, kurie labai skiriasi skirtingose kultūrose ir turime ieškoti pastoracinių sprendimų, kurie atitiktų konkretų kultūrinį kontekstą“. Šią idėją iškėlę sinodo dalyviai sąmoningai ar ne pakvietė keisti vieną pamatinių katalikų pasaulio suvokimo prielaidų – objektyvios moralės tiesos egzistavimą, kurio nepaneigus, neįmanomas ir skirtingas tų pačių poelgių vertinimas.

Taigi, į RKB jau irgi ateina moralinis reliatyvizmas, kuris yra ne tik modernizmo, bet ir progresyvizmo pamatinė idėja. Nuo ko jo kelias prasidėjo? Ir kokiu būdu? Nagi, nuo tų pačių “politiškai aptakių“ formuluočių Antrajame Vatikano Susirinkime:

“1959 m. vos Žvejo žiedą gavęs Jonas XXIII paskelbė pastoracinį II Vatikano susirinkimą ir pradėjo trejus metus trukusį atsakingą pasirengimą. Visi šio susirinkimo parengiamieji dokumentai buvo asmeniškai perskaityti, įvertinti ir patvirtinti paties popiežiaus. Visuose juose buvo dėstomos nuostatos, absoliučiai atitinkančios ligtolinį 2000 metų Bažnyčios mokymą. Susirinkimas neturėjo priimti jokių esminių reformų, pačiam popiežiui jo klausimai neatrodė skaldantys susirinkimo dalyvius. „Baigsime iki Kalėdų“ – sakė jis, pradėdamas susirinkimą 1962 metų spalį.

Nutiko priešingai. Kone visi Jono XXIII parengti dokumentai susirinkimo dalyvių buvo atmesti, pats susirinkimas truko trejus metus, popiežius mirė jo eigoje, o vadovaujant revoliucingam jo įpėdiniui Pauliui VI priimti sprendimai ne vienoje srityje mėgino apversti aukštyn kojomis ligtolinį Bažnyčios mokymą. Visą tai pavyko pasiekti be daugumos susirinkimo tėvų palaikymo reformoms. Priešingai, Bažnyčios pokyčių „koja kojon su pasaulio pažanga“ ir ypač tuo metu Vakaruose sprogusia seksualine revoliucija norėjo tik siaura, daugiausiai Reino skalaujamų šalių vyskupų ir teologų grupė, kurios nariai buvo paties Jono XXIII pakviesti į susirinkimą, nors ankstesnio popiežiaus buvo viešai pasmerkti. Reformos neturėjo daugumos, bet buvo įgyvendintos.
Turėdami naujo popiežiaus paramą, progresyvieji teologai ir vyskupai perėmė į savo rankas darbotvarkės formavimą, procedūras, darbinių tekstų rengimą, moderavimą ir kitus įtakos svertus. Tuomečiam Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovui, tradicinio mokymo šalininkui kardinolui Ottaviani buvo atimta pasisakymo galimybė (sinodą sekančių katalikų ratuose jau išvesta paralelė su taip pat tradicinių pažiūrų aukščiausias pareigas einančiu kardinolu Peteriu Erdö, kuriam žodis atimtas per šių metų sinodą). Pasak II Vatikano susirinkimo istoriko Ralpho Wiltgeno, įtakingiausi reformų šalininkai ir susirinkimo dalyvių paramos joms telkėjai buvo Hansas Küngas, Edwardas Schillebeeckxas ir Karlas Rahneris. Visi buvę Pijaus XII „pasmerktųjų teologų“ sąrašuose, visi plėtoję su katalikybe nesuderinamą, nes moralės normų evoliuciją pripažįstančią nouvelle théologie ir Vatikano sprendimu laikinai ar visam laikui netekę teisės dėstyti teologiją.

Tačiau už asmenis dar svarbesni buvo metodai. Daugybe klausimų galutinės priimtos dokumentų formuluotės buvo aptakios, dviprasmiškos, neteigiančios nieko, kas prieštarautų ligtoliniam Bažnyčios mokymui, tačiau ir jo nepatvirtinančios, svarbiausia, paliekančios erdvės interpretacijoms. Seksualinės moralės klausimas formuluojant pastoracinę konstituciją Gaudium et Spes buvo tobulas to pavyzdys. Kaip rašė vienas garsiausių Bažnyčios istorikų prof. Roberto de Mattei, „Dauguma Susirinkimo tėvų balsavo už dokumentą siekdami, kad pirminis santuokos tikslas, remiantis objektyvia žmogaus prigimtimi, išliktų prokreacija. Progresyvioji mažuma žinojo, kad atviras teiginys, kad santuokoje už palikuonis svarbesnė abipusė sutuoktinių meilė, nesulauktų palaikymo. Tačiau jie žinojo, kad neminint santuokos tikslų hierarchijos, šie taps lygiaverčiais, o susirinkimo tėvai tokį tekstą palaikys“. 

Būtent taip ir atsitiko, o šiandieninės sinodo diskusijos tapo įmanomos dėka pusę amžiaus puikiai išnaudotos Vatikano II susirinkimo sprendimų dviprasmybės, kurią užkulisiniais žaidimais ir savo neformalia įtaka Romoje pavyko pasiekti Vokietijos ir Prancūzijos vyskupams. Būtent šį reiškinį atspindėjo garsiausios susirinkimo istorijos metaforiškas pavadinimas „Reinas liejasi į Tiberį“. Pavadinimą tenka skolintis ir šiam tekstui, mat šių metų sinode gausu ženklų, jog istorija kartojasi – pasitelkiami tie patys metodai.“

Rezultatai irgi akivaizdūs. Esu tikras, kad skaitant šį straipsnį daugeliui Lietuvos katalikų pasišiauštų plaukai, bet, nusiraminkit, broliai ir seserys, jis yra iš to paties pagrindinio JAV katalikų oficiozo America Magazine ir aprašo dar 2019 m. įvykius:

Michael J. O’Loughlin “How L.G.B.T Catholics are celebrating Pride Month“ (Kaip LGBT katalikai švenčia Pride (Išdidumo) mėnesį)

“Tikimasi, kad liepos 27 d. daugybė katalikų susirinks į lauko Mišias vos keli žingsniai nuo Stonewall Inn, Niujorko gėjų baro, kuris yra laikomas šiuolaikinio LGBT teisių judėjimo namais, nes prieš 50 metų šį mėnesį dėl policijos brutalumo prasidėjo maištas. Kai kuriomis aplinkybėmis grupės katalikų susitikimas prie žymaus gėjų baro sukeltų LGBT žmonėms nerimą ar suglumimą, bet ši grupė planuoja pažymėti Pride susitikdama Dievo garbinimui o po to judėdama į Stonewall ar kitą artimą gėjų barą draugiškam susitikimui. Jie planuoja teikti padėkas, kad, išlikdami bažnyčios dalimi, galėjo priimti savo seksualinį tapatumą.

“Mes labai jaučiamės taip, tarsi mūsų queer identitetas būtų susietas su katalikišku identitetu“, sako Xorje Olivares, Out at Saint Paul – LGBT kunigų brolijos (jei žodis “brolija“ čia tinka – past.) iš paulistų vadovaujamos šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčios Niujorke, narys – ši brolija ir planuoja Mišias. Ponas Olivares, kuris veda savaitinį radijo šou stotyje Sirius XM, sako kad tokiems katalikams kaip jis yra svarbu parodyti žmonėms, kad jie vienu metu gali būti ir bažnyčios, ir LGBT bendruomenės nariais.

“Nepaisant kitų nuomonės, mūsų dvasingumas ir mūsų seksualumas vienas kitam neprieštarauja“, sakė jis. “Mums neatrodo, kad mes turime statyti į pavojų vieną iš jų, kad pagelbėti kitam.“

Hm. Galima “nestatyti į pavojų“, t.y. nesipriešinti savo homoseksualiems polinkiams – priešingai, dargi juos su džiaugsmu kultivuoti – nestatant į pavojų savo katalikiško dvasingumo? Tai diametraliai priešinga Bažnyčios mokymui. Tai kas vyksta?

“Kai kurie katalikai teigia, kad šis birželis yra ypatingai sudėtingas bažnyčios LGBT nariams, kai vienas vyskupas tweet’ina, kad Pride Mėnesio įvykiai yra kenksmingi vaikams ir Vatikanas išleidžia dokumentą, kuriame kritikuojamas vien translyčio identiteto paminėjimas. Pakol kai kurie katalikai sutinka su tokiomis nuomonėmis, kai kurie LGBT katalikų bendruomenės nariai sako, kad jiems birželis yra mėnuo, per kurį jie gali švęsti abejas savo identiteto dalis, kurios ne visuomet sugyveno taikingai.

Štai kad ir Hilary Howes, TransCatholic įkūrėja, kuri propaguoja tai, kad bažnyčia būtų palankesnė translyčiams:

“Kartais būti katalike queer bendruomenėje yra lygiai taip pat sunku, kaip ir būti queer katalikų bendruomenėje“, sako ponia Howes. “Kai esu Pride įvykyje, ant savo rankovės dėviu katalikės ženklelį, kad žmonės matytų, jog yra katalikų, kurie juos palaiko.“ Niujorko gyventoja pridūrė, kad Pride metu ji siūlo papasakoti savo istoriją apie tai, kaip ji perėjo ir vėliau atsivertė į katalikybę tam, kad parodytų, jog bažnyčioje egzistuoja didžiulė įvairovė.“

Sudėtinga, kurgi ne. Ypač kai Vatikanas skelbia vieną, “kai kurie katalikai“ (o Dieve!) su tuo sutinka, tačiau artimo popiežiaus draugo vadovaujamas pagrindinis katalikų oficiozas skelbia ką kita – laikas “švęsti“ savo LGBT tapatybę Katalikų bažnyčioje ir išdidžiai žygiuoti tos šventės parade. Būtent išdidžiai – paradas juk ir vadinasi Pride, t.y. Išdidumas (kitas šio žodžio vertimas – puikybė). Jei aš, pvz., būčiau praktikuojantis vagis, ar eičiau vagišių Išdidumo parade ir dar reikalaučiau tam Bažnyčios palaiminimo? Abejoju. Nebent koks nors svarbus Bažnyčios atstovas būtų garsus vagių draugas, raginantis vagis Bažnyčiai priimti tokius “kokie jie yra“ – t. y. vagiančius, tuo besididžiuojančius ir net neketinančius nustoti…

Taigi, grįžtu prie žmogaus, prie kurio žadėjau sugrįžti –  James Martin, SJ, America Magazine vyriausiojo redaktoriaus, kuris yra ir Pranciškaus paskirtas Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos narys, o ši yra tarsi Vatikano žiniasklaidos valdyba, todėl kartais dar yra vadinamas popiežiaus spaudos atstovu JAV. Šis žmogus yra pagarsėjęs LGBT teisių judėjimo advokatas RKB:

„Tiesiant tiltus tarp Bažnyčios ir LGBT katalikų“: interviu su Jamesu Martinu SJ

Nuorodą pateikiu, nes interviu yra mūsų progresyviajame katalikiškajame bernardinai.lt ir ten pristatinėjama kontraversiškai pagarsėjusi Slippery Jim (Suktojo Džimo – tokia dar yra šio žmogaus pravardė tam tikroje katalikų bendruomenės dalyje) knyga, kurios pavadinimas nurodytas antraštėje. Pvz.:

“Kodėl knygoje nepaminėjote Bažnyčios mokymo apie tos pačios lyties santykius ir santuokas?

Trumpas atsakymas yra tas, kad aš šį mokymą paminėjau. Manau, tikrasis klausimas: kodėl nepaminėjau daugiau?

Sąmoningai. Bažnyčios pozicija šiais klausimais yra aiški: lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų yra neleistini, lygiai kaip ir tos pačios lyties santuokos. Tačiau tai mokymas, kurį puikiai žino kiekvienas LGBT katalikas ir kuris jam yra nuolat kartojamas. Išties šie draudimai yra vienintelis dalykas, kurį katalikai žino LGBT tema.

LGBT bendruomenės pozicija šio mokymo atžvilgiu yra aiški: tos pačios lyties santykiai yra neatsiejama jų gyvenimo dalis. (Nekalbu apie nedidelę LGBT bendruomenės dalį, kuri mąsto kitaip.) Teologiškai kalbant, galėtume sakyti, kad šio mokymo LGBT bendruomenė, kuriai jie buvo skirti, „nepriėmė“. Todėl aš sąmoningai nesutelkiau viso dėmesio į šias temas, nes jos ne tik gerai žinomos, bet ir yra sričių, kuriose abi pusės yra labai nutolusios. Aš pasirinkau sutelkti dėmesį į tas sritis, kur galimas bendrumas.“

Ir t.t. Na, šis interviu gana “nekaltas“, visai popiežiaus Pranciškaus stiliumi. Daug įdomesni yra jo kazusai iš įvairių kitokių pokalbių, rašinių, pasisakymų ar socialinių tinklų įrašų. Jums pateiksiu savo mėgstamiausią vieno iš jų aptarimą.

Aptarimą pateiksiu pilnai, nes, manau, jis yra vertas bet kieno, kas domisi katalikų teologija ir Bažnyčios mokymu, dėmesio. Nors apie erezijas šiame straipsnyje nekalbama, man atrodo, kad tai panašu ir apie tai. Mat kas yra erezija? Erezija nėra traktuoti Bažnyčios mokymą ar Šventąjį Raštą neteisingai, mat tai gali būti ir dėl nežinojimo, nesupratimo ar klaidos. Eretiku tampi tuomet, kai iš jų pasidarai “švedišką stalą“ – atsirenki ir teigi atskiras ištraukas kaip tau patinkančias, o likusias atmeti kaip “neteisingas“, kai privalai į viską visuomet žvelgti kaip į visumą. Šis straipsnis taip pat labai svarbus atkreipiant dėmesį į pavojingiausią, mano manymu, progresyviųjų dvasininkų veiklos tendenciją – siekį “ištaisyti“ Bibliją bei su ja susijusį Bažnyčios mokymą, nes jie, atseit, nebeatitinka šiuolaikinių laikų, arba, kitaip tariant – “mes žinome geriau“. Taigi:

t. Dwight Longenecker “Correcting Fr. Martin yet again on homosexuality and ‘the times’“ (Vis dar eilinis t. Martino pataisymas dėl homoseksualumo ir “kitų laikų“)

“Gudrusis Džimas ir vėl apie tą patį. Štai jo paskutinis kontraversiškasis tweet’as:

This image has an empty alt attribute; its file name is j-martin-twitter.jpg

[Tweet’e rašoma: “Įdomu: “Ten, kur tik Biblija mini [vienalytį seksualinį] elgesį, ji aiškiai jį smerkia. Laisvai tai priimu. Tikslus klausimas būtų ar biblijiniai sprendimai yra teisingi. Biblija taip pat sankcionavo vergiją ir niekur jos nepuolė kaip neteisingos.

“Ar mes šiandien pasiruošę diskutuoti, kad vergija yra pateisinama pagal Bibliją?“]

Šis klausimas (ir tokia samprotavimo eiga) iškilo man prieš kelis metus, kai aš rašiau leidiniui CRUX. Margery Eagan, kuri buvo dvasinės skilties svetainėje The Boston Globe’s Crux vedėja, šioje skiltyje uždavė klausimą apie homoseksualizmą.

Klausydamasi ištraukos iš Laiško efeziečiams Mišiose pereitą savaitę, Margery išgirdo, kad šv. Paulius sakė: “Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba“. Kunigas išaiškino, kad tuomet buvo kiti laikai ir šv. Paulius iš tikrųjų netoleravo vergijos. Vergija buvo antikos pasaulio realybė, o Paulius buvo savo laikmečio žmogus. Mes dabar žinome geriau.

Margery toptelėjo tas pats klausimas kaip ir t. Martin:

“Dar kartą išklausius viso šito, aš likau su savo amžinu klausimu. Laiške romiečiams, korintiečiams ir Pirmajame laiške Timotiejui Paulius taip pat smerkia homoseksualizmą. Tie laiškai taipogi buvo per visą krikščionybės istoriją cituojami, kad pateisinti skirtingą homoseksualių vyrų ir moterų traktavimą ir netgi jų atmetimą. Tai kodėl gi mes dabar negirdime tų pačių “skirtingų laikų“ aiškintojų apie Paulių ir homoseksualus? Kaip čia taip gavosi, kad Bažnyčia rado būdą neatsižvelgti ir atmesti tai, ką Paulius pakartotinai sakė apie vergus, bet nerado būdo kaip neatsižvelgti ir atmesti tai, ką jis pakartotinai sakė apie homoseksualus?

Aš neturiu atsakymo. Aš paprasčiausiai užduodu klausimą.“

Suktasis Džimas ir Margery naudojasi ta pačia pjese: atvirai nemesti iššūkio bažnyčios mokymui, o tiktai užduoti klausimą. Tokia taktika yra naudojama jau ilgą laiką. Tiesiog pasitikrinkite Pradžios knygoje 3.1.

Pasakykime aiškiai. Tai yra taktika, skirta pakeisti nuomonę į palankią homoseksualumo praktikai. Kaip sakiau prieš tai, šis įrašas nėra apie homoseksualumo būseną nei apie homoseksualius veiksmus kaip tokius. Neturiu nuomonių apie šiuos reikalus, nesusijusių su Šventojo Rašto bei Katalikų Bažnyčios Katekizmo mokymu.

Bet atidėkime Suktojo Džimo dviveidžius metodus ir išnagrinėkime patį klausimą.

Nominaliai tai yra sąžiningas klausimas, to pobūdžio, kokį galėtų užduoti bet kuris kvailokas devintos klasės moksleivis.

Margery ir t. Džimas atrodo suglumę. Jie “tik klausia klausimo!“ Jie neturi atsakymo.

Galbūt galiu padėti aš.

Pirmiausiai, gausybė žmonių naudoja šį “skirtingų laikų“ argumentą, ir ne vien tik apie homoseksualumą. Kenterburio arkivyskupas George Carey šį argumentą naudojo diskutuodamas apie moterų įšventinimą. Pirmojo laiško Timotiejui 2:12 šv. Paulius sako: “Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui bažnyčioje, – ji tesilaiko tyliai.“ Kai moterų įšventinimo oponentai panaudojo šią eilutę apginti savo poziciją, Carey numojo ranka sakydamas “šiais laikais mes daugiau žinome apie lyčių vaidmenis nei jie žinojo tuomet.“

Carey problema buvo ta, kad jis norėjo nepaisyti Pauliaus ir įšventinti moteris tuo pat metu atsilaikydamas prieš homoseksualizmo protegavimą. LGBT aktyvistai panaudojo “skirtingų laikų“ argumentą, kad palaikytų praktikuojančiųjų homoseksualizmą įšventinimą ir vienalytes santuokas. Ar Carey ir kiti paprieštaravo? Ar buvo šv. Paulius prieš tokius dalykus? “Šiais laikais mes žinome daugiau apie žmogaus seksualumą nei jie žinojo tuomet“, – toks buvo atsakymas.

Taigi, pirmasis atsakymas į t. Džimo klausimą būtų “tavasis argumentas – ne naujas. Anglikonai ir kitokie pagrindinės srovės protestantai naudojo “skirtingų laikų“ argumentą daugybę metų.“

Problema su “skirtingų laikų“ argumentu yra ta, kad tai yra labai bukas instrumentas. Jį galima panaudoti padarant Raštą visiškai reliatyviu, taigi, jei kam nors nepatinka viena ar kita, jis galėtų pasakyti: “niekai, taip buvo tuomet. O dabar yra dabar.“

Kita problema su “skirtingų laikų“ argumentu (ir priežastis kodėl katalikai jo nenaudoja) yra ta, kad ji atskleidžia protestantiškąją mąstyseną apie Bibliją – tarsi Biblija yra vienintelis autoritetas ir kad ji yra ne daugiau nei doktrinų ar nurodymų knyga.

Biblija nėra paprasčiausias taisyklių ar nurodymų, kurių reikia laikytis, sąrašas ir ji nėra tiesiog doktrinų, kuriomis reikia tikėti, sąrašas. Tai Dievo santykių su savo žmonėmis užrašai. Nors joje yra ir specifinių įsakymų bei nurodymų, užrašytų tam tikrose kultūrose ir laikotarpiuose, esminiai dalykai, kurių mes ieškome yra visapusiški principai ir už jų slypinti teologija. Tikslas yra ne tiek surinkti specifinius posakius ar tai, kas padiktuota, kiek suprasti bendrą Dievo išmintį žmonijai.

Mes turime atsižvelgti į skirtingų kultūrų bei laikotarpių aplinkybes, bet tai neturėtų būti pagrindinė samprotavimo eiga interpretuojant Bibliją. Margery Egan kaip pasaulietei galėtų būti atleista už Biblijos interpretavimo gairių nesupratimą, bet toks antrakursio argumentavimo metodas, kai jį naudoja t. Martin, yra komiškas.

Tik atsižvelgimas į skirtingus laikus ir kultūras, kuriose buvo parašyta Biblija, yra žemo lygio Biblijos interpretavimo aspektas ir jis yra subalansuojamas kitomis Biblijos interpretavimo bazinėmis taisyklėmis. Taisyklės yra tokios, kad mes neturime ištraukti eilučių iš konteksto, taip pat mes neargumentuojame pozicijų remdamiesi vien viena eilute ar keliomis jų. Raštas interpretuoja Raštą. Mes atsižvelgiame ne vien tik į autoriaus raštų visumą, bet ir į visumą viso to, ko moko Raštas.

Galiausiai, katalikai nėra “vien Biblijos“ krikščionys. Mes tikime, kad Šventieji Raštai yra įkvėptieji Dievo Kristuje darbų užrašai taip, kaip jie išgyvenami jo Bažnyčioje. Raštai ateina iš Bažnyčios ir yra interpretuojami Bažnyčios. Todėl dėl galutinės interpretacijos mes kreipiamės į Bažnyčios Magisteriumą.

Atsižvelgdami į šias interpretavimo taisykles, apsvarstykime čia pat esantį klausimą: atrodo, kad šv. Paulius toleruoja vergiją ir smerkia homoseksualizmą. Mes atmetame jo vergijos priėmimą dėl istorinių skirtumų kultūroje, kodėl gi neatmetus jo homoseksualizmo pasmerkimo, jei laikai jau pasikeitė?

Pirmiausiai, jei mums rūpi istorinis kontekstas, turime suprasti kaip atrodė vergija senovės Romoje. Mąstydami apie vergiją įsivaizduojame afrikiečius, sukaustytus grandinėse, renkančius medvilnę ir prižiūrimus baltojo žmogaus su rimbu. Šis straipsnis paaiškina, kad vergija Romos laikais gerokai skyrėsi. Verta perskaityti.

Nors mes skaitome, kad šv. Paulius tikisi, jog vergai bus paklusnūs savo šeimininkams, jo šio reikalo supratimas yra kur kas sudėtingesnis. Vietoj to, kad tiesiog pritariamai linktelėtų vergijai ir gyventų sau toliau, šeimininkams jis nurodo, kad jie turėtų elgtis su savo vergais kaip su broliais. Laiške Filemonui jis nurodo Filemonui elgtis su vergu Onesimus kaip su broliu Kristuje (Laiškas Filemonui 16). Paulius nurodo šeimininkams elgtis su vergais teisingai ir sąžiningai (Laiškas kolosiečiams 4:1) bei negrasinti jiems (Laiškas efeziečiams 6:9). Visa tai yra praktinės instrukcijos krikščioniškam gyvenimui, bet savoje teologijoje Paulius pasėja ir vergijos panaikinimo sėklą. Per krikštą mes visi esame lygūs prieš Dievą. Laiške galatams 3:28 jis moko: “visiems, kurie esate pakrikštyti Kristuje… nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo… visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“

Taigi, šv. Pauliaus vergijos traktavimas gali būti apibendrintas taip: “vergai turi klausyti savo šeimininkų, bet šeimininkai turi elgtis su jais kaip broliais Viešpatyje, nes Kristuje nėra nei vergų, nei laisvųjų.“ Nors priimamas pats vergijos Romos visuomenėje egzistavimas, šv. Paulius mato, kad Kristuje vergijos grandinės yra sutraukytos. Už to slypi istorija kaip hebrajai buvo išvesti išlaisvinant iš vergijos į pažadėtąją žemę. Taigi, nuo Biblijos pasakojimo pradžios yra tema apie tai, kad vergija yra siaubinga, o laisvė yra gera.

Galiausiai sekęs vergijos panaikinimas tokiu būdu glūdi sėkloje, dygstančioje nuo Išėjimo per šv. Pauliaus mokymą. Tai aiškus teisingo doktrinos vystymosi pavyzdys – kuriame galutinis supratimas sužydi iš sėklos, pasėtos pirmiausiai Senajame ir Naujajame Testamentuose.

Pamokslininkui sakyti “mes nebeturime vergijos, nes dabar žinome daugiau nei Paulius tais laikais“ yra ne visiškai išmintinga. Mes nepanaikinome vergijos todėl, kad “žinome daugiau nei Paulius tuomet“, bet todėl, kad nuo pat pradžių vergijos panaikinimas egzistavo Išėjime bei Pauliaus požiūryje į vergiją. Taigi, esama mūsų padėtis yra ne prieštaravimas šv. Pauliui ar jo mokymo atmetimas, bet jo įvykdymas.

Dabar palyginkime Pauliaus mokymą apie vergiją ir jo mokymą apie homoseksualizmą.

Vergijos atveju Paulius toleravo tuometinę padėtį. Homoseksualizmo atveju jis smerkė tuometinę padėtį. Tame yra didžiulis skirtumas. Pirmuoju atveju yra pasyvus blogio priėmimas. Antruoju – aktyvus pasmerkimas.

Kalbant paprasčiau, jo požiūris į vergiją yra “mes priimame tai kaip realybę, bet su vergais turi būti elgiamasi teisingai, nes giliai viduje jie yra mūsų broliai, o Kristuje nėra nei vergo, nei laisvojo.“ Viso Pauliaus mokymo išsipildymo pasekmė buvo ta, kad vergija buvo panaikinta. Jei jo požiūris į homoseksualizmą būtų sulygintinas, tuomet jis sakytų “homoseksualizmas yra šios visuomenės realybė. Mes jį smerkiame, bet mes žinome, kad vieną dieną atsidavę, ilgalaikiai homoseksualūs ryšiai bus priimti kaip alternatyvi santuokos rūšis.“

Tačiau šv. Pauliaus teologijoje niekur nėra iš to sekančio homoseksualių veiksmų priėmimo. Jo smerkimas yra absoliutus. Pirmame laiške korintiečiams 6:9-10 ir Pirmame laiške Timotiejui 1:8-11 homoseksualūs veiksmai yra smerkiami pačiais rūsčiausiais žodžiais.

Kaip ir vergijos atveju, turime atsižvelgti į teologines Pauliaus mokymo prielaidas. Vergijos atveju pamatinės Pauliaus teologinės prielaidos pasėja vergijos panaikinimo sėklą. Pauliaus teologinės prielaidos jo sprendimams dėl homoseksualių veiksmų randamos Pirmajame laiške romiečiams, kur jis mato homoseksualius veiksmus kaip gilesnio maišto prieš Dievą ir prigimtinę tvarką vaisių. Jis teigia, kad tai yra jausmingumo stabmeldystės, išdidumo (! – mano past.) ir savimeilės forma.

Kitaip tariant, pamatinė šv. Pauliaus teologija veda prie didesnio pasibjaurėjimo homoseksualiais veiksmais dėl gilesnių priežasčių – nesėjama jokia sėkla, kuri galėtų išdygti iki vėlesnio homoseksualių veiksmų priėmimo; vietoj to yra atvirkščiai: homoseksualizmo praktika matoma kaip visiško Dievo ir prigimtinės tvarkos atmetimo rezultatas.

Galiausiai, Katalikų Bažnyčios mokymas yra visuomet grindžiamas ne vien Raštu, bet ir katalikiškų tiesų susiejimu su prigimtiniu įstatymu. Nuo Augustino iki Akviniečio teologai argumentavo, kad prigimtinis įstatymas yra prieš vergiją, nes tiek kūrinijoje, tiek Kristuje visi yra lygūs. Tie patys samprotavimai visur ir visada parodydavo, kad homoseksualūs veiksmai yra priešingi prigimtiniam įstatymui ir todėl negali būti toleruojami ar priimtini.

Tokie homoseksualų aktyvistai kaip t. Martin gali nesutikti su šv. Pauliumi ir Katalikų Bažnyčia ir jie gali teikti savo argumentus, bet trumpas atsakymas į t. Džimo klausimą yra: mes ne “nesutinkame“ su šv. Pauliumi. Atvirkščiai, pilniausias šv. Pauliaus mokymo supratimas veda į vergovės panaikinimą bei į homoseksualių veiksmų pasmerkimą.

Ar šv. Pauliaus pamatinis principas, kad “Kristuje mes visi esame broliai“ ir “krikšte mes visi esame lygūs“ turėtų būti taikomas homoseksualiems asmenims?

Ar su jais turi būti elgiamasi pagarbiai bei išlaikant jų orumą?

Žinoma. To jau moko Katekizmas. Homoseksualūs asmenys “turi būti priimami su pagarba, atjauta ir jautrumu. Turi būti vengiama bet kokio neteisingo diskriminavimo jų atžvilgiu.“

36) 2021-03-05

Teologinį (t. y. tikėjimo doktrinos) pasakojimą pratęsiu bandydamas paaiškinti kaip toks, regis, “nežemiškas“ reikalas labai net siejasi su visiškai žemiškais dalykais. Tačiau pradėsiu nuo labiau su paties tikėjimo išpažinimu susijusių normų. Keletą trumpai paaiškina šis paveikslėlis, kuris vadinasi “Nustokite vartoti antikatalikišką kalbą“, ir, kaip rašoma stulpelyje dešinėje, sakykite “aš nesuprantu katalikų teologijos“:

This image has an empty alt attribute; its file name is anti-catholic-language.jpg

Paaiškinsiu, ką reiškia užrašai kairėje:

“Katalikai garbina Mariją“ – mes garbiname tiktai Dievą, bet nuo seno egzistuoja gili išskirtinės pagarbos ir pamaldumo šv. Mergelei Marijai, kaip tobuliausiam ir švenčiausiam Dievo kūriniui, tradicija.

“Katalikai garbina statulas“ – mes garbiname tiktai Dievą, o kūriniuose mes nebent garbiname Jo atvaizdą.

“Katalikybė prieštarauja Biblijai“ – katalikybė ir sukūrė dalį Biblijos, t. y. Naująjį Testamentą, o Senasis Testamentas yra šio pranašystė. Apie prieštaravimą Biblijai yra pasitaikantis protestantų aiškinimas, mat jie tiki vien Biblija paremtu, t. y. ganėtinai asmenišku tikėjimu. Gi kai kurios teologinės tiesos nebuvo tiesiogiai išaiškintos Biblijoje, todėl ja remiantis vėliau jas apibūdino Bažnyčia, tai tapo tikėjimo doktrinos dalimi ir dar vadinama Tradicija – šios protestantai neturi.

“Katalikai mano, kad popiežius yra tobulas“ – ne, apie tai plačiau žr. iš karto po šio paveikslėlio komentarų.

“Katalikai tiki uždirbtu išganymu“ – skirtingai nuo protestantų, kurie tiki, kad žmogus išganomas (nuteisinamas) vien Dievo malone, katalikai nesimeta į kitą kraštutinumą ir neteigia, kad žmogus išganomas vien darbais. Bažnyčia teigia, kad išganymas yra Dievo malonė, bet žmogus turi su šia malone bendradarbiauti.

Na ir apie tikėjimą popiežiaus tobulumu arba neklystamumu. Tokia tarp katalikų pasitaikanti klaida vadinama ultramontanizmu – mūsų dienomis taip vadinami asmenys, tikintys, jog popiežius jokiomis aplinkybėmis negali klysti. Ultramontanistai teigia, kad jei popiežius pasako kažką iš pažiūros klaidingo, tai mes tiesiog nesuprantame jo tikrosios intencijos, o analizuoti popiežiaus žodžius tiesos atžvilgiu esą yra nepaklusnumo ženklas. Toks požiūris prieštarauja popiežiaus neklystamumo dogmai, apibrėžiančiai, kad popiežiaus valdžia yra neklystanti tik tuomet, kai jis, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias pontifikas ir mokytojas, skelbia galutinę kurią nors tikėjimo arba doros tiesą, ją įpareigodamas tikėti visus katalikus visais laikais. Dar šv. apaštalas Paulius reiškė savo prieštaravimus tam tikram pirmojo popiežiaus šv. Petro mokymui, kurį jis manė besantį klaidingą (ir ši klaida buvo ištaisyta) – apie tai galima pasiskaityti Naujojo Testamento Apaštalų Darbuose. Daugiau šia tema nesiplėsiu, plačiau galite paskaityti šiuose straipsniuose:

Joseph Shaw “Mirties nuosprendis ultramontanizmui“

Šiuolaikinis ultramontanizmas: ar popiežius yra absoliučiai neklystantis? (I)

Šiuolaikinis ultramontanizmas: ar popiežius yra absoliučiai neklystantis? (II)

Kelias mintis apie tai, kokiomis tiesomis nesivadovautų katalikas šiame pasaulyje, suformulavau pats, perskaitęs šį puikų garsaus rusų teatro režisieriaus (ir Ksenijos Sobčak vyro) straipsnį apie šiuolaikinę Europą:

Konstantinas Bogomolovas “Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas“

Taigi:

a) katalikas netiki ir nepripažįsta, kad meilė galima per prievartą;

b) katalikas stengsis jokiomis aplinkybėmis nelaikyti savęs auka – didžiausią auką už mus jau paaukojo Dievas per savo sūnų Jėzų Kristų ir kalti save prie kryžiaus – rodyti nepagarbą šiai aukai.

Pacituosiu tai apibūdinančią ištrauką iš šio straipsnio:

“Nacistinėje visuomenėje žmogų ėmė mokyti kaip šunį nekęsti kitokio. Naujajame etiniame reiche žmogų ėmė versti mylėti ir atėmė teisę laisvai nekęsti. Tu daugiau negali pasakyti „aš nemėgstu“, „man nepatinka“, „aš bijau“. Tu turi suderinti savo emocijas su visuomenės nuomone ir visuomeninėmis vertybėmis. O visuomeninės vertybės tapo naująja Raudų siena, kur kiekvienas nelaimingasis, įžeistasis ar tiesiog nepadorus individas gali ne tik atnešti raštelį, bet ir pareikalauti iš naujojo Dievo – Progresyviosios Visuomenės – įtraukti savo nuoskaudą, dramą, baimę ar ligą į naująjį etinį UNESCO sąrašą, suteikiant jai svarų visuomeninį statusą, skiriant jai biudžeto lėšų, sukuriant specialias kvotas visose visuomeninio gyvenimo srityse. O kiekvienas, kuris pasakys, kad nuoskauda neverta nei grašio, liga išgydoma, o asmeninė drama – intymus klausimas, taps galingos represinės mašinos, tos pačios visuomenės nuomonės, auka.“

Toliau pasinaudosiu puikiomis Šv. Pijaus X kunigų brolijos kun. Charles Pope įžvalgomis ir paaiškinimais apie likusias (galbūt dar ir ne visas) klaidas, kurias daro katalikai šiame pasaulyje. Dalis jų yra susietos grynai su katalikiško tikėjimo išpažinimu, bet didžioji dauguma yra apie praktinę laikyseną gyvenime ir būdingos daugeliui žmonių šiuolaikiniame pasaulyje, todėl šio kunigo patarimus siūlau ne vien katalikams, kitokiems krikščionims ar kitaip religingiems žmonėms, bet ir visiems – įskaitant ir ateistus, agnostikus ir t.t. Remiuosi 3 puikiais jo straipsniais, publikuotais bernardinai.lt 2019 m. pradžioje. Pirmasis nagrinėja fenomenologines, t.y. patiriamų dalykų apibūdinimo, klaidas ir “subalansuotas“ labiau patiems katalikams, kiti du – filosofines (kylančias iš idėjų) bei psichologines klaidas, kurias apskritai savo gyvenime labai linkę daryti “pažangūs“ žmonės – nesvarbu katalikai, ar ne. Kiekvieną jų pateiksiu paryškintai su esminiu, mano galva, apibūdinimu iš straipsnių tiems, kas patingės atsidaryti nuorodas ir perskaityti straipsnius pilnai:’

kun. Charles Pope “8 šiuolaikinės klaidos, kurių turėtų vengti kiekvienas katalikas“

1. Gailestingumas be atgailos

“Pernelyg daugeliui „gailestingumas“ šiandien reiškia „Dievas neprieštarauja tam, ką darau“. Bet tikrasis gailestingumas nežiūri į nuodėmę pro pirštus, priešingai – regi ją kaip rimtą problemą ir pasiūlo būdą jos atsikratyti. Be nuodėmės nebūtų ir gailestingumo. Dievo gailestingumas reiškia, kad Jis ištiesia mums ranką, norėdamas ištraukti mus iš nuodėmės purvo.“

“Ši atgailos nereikalaujančio gailestingumo klaida šiandien yra plačiai paplitusi Bažnyčioje, ji veda į perdėto pasitikėjimo savimi nuodėmę, į nuodėmę prieš viltį.“

2. Staurofobija

“Žodis „staurofobija“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia Kryžiaus baimę (stauros = kryžius + phobia = baimė). Ją parodo didžiulis nenoras skelbti, jog sunkūs dalykai dažnai yra tinkamiausia, ką galima padaryti.

Daugelis katalikų, įskaitant kunigus ir vyskupus, bijo net užsiminti apie Kryžių. Kai pasaulis protestuodamas klausia: „Ar jūs teigiate, kad jaučiantys potraukį tai pačiai lyčiai negali vieni su kitais tuoktis ar būti lytiškai artimi, bet turi laikytis skaistybės?!“, sąžiningas atsakymas būtų: „Taip, kaip tik tai mes ir teigiame“. Bet kadangi šis atsakymas yra sunkus ir susijęs su Kryžiumi, daugelis katalikų beprotiškai bijo tiesiai, sąžiningai atsakyti į tokius klausimus. Panašiai vengiama kalbėti ir tokiais opiais moraliniais klausimais, kaip eutanazija (kad ir kaip kentėtume, neturime teisės atimti gyvybę sau ar kitam), abortas (nors ir susiduriame su sunkumais ar netgi išprievartavimu arba kraujomaiša, negalime žudyti negimusio kūdikio), skyrybos ir antra „santuoka“ (nors santuokinis gyvenimas klostosi nesėkmingai, tai nereiškia, kad galime nutraukti savo santuoką ir sudaryti kitą).“

3. Universalizmas

“Universalizmas yra įsitikinimas, kad daugelis, jei ne visi, galų gale bus išganyti. Tai tiesiogiai prieštarauja paties Kristaus žodžiams, kada jis liūdnai pareiškia, jog „daugelis“ eina keliu, vedančiu į pražūtį, ir tik „nedaugelis“ atranda siaurą bei sunkų kelią į gyvenimą (plg. Mt 7, 14; Lk 13, 23–30). Šiuo klausimu mūsų Viešpats yra pasakęs dešimtis palyginimų bei perspėjimų; Jo mokymas apie tai visiškai aiškus, todėl turime blaiviai pripažinti, kad anaiptol ne keletas, o daugelis pražus, jei mes, padedami Dievo malonės, skubiai neparaginsime jų atsigręžti į Kristų ir uoliai laikytis Jo mokymo.

Nesuskaičiuojama daugybė katalikų per pamokslus retai kada įspėjami – jeigu išvis įspėjami – apie Teismą ir pragarą. Jie taip pat nemini šių dalykų kitiems arba nelaiko jų rimta grėsme.“

4. Iškreiptas dialogas

“Sąvoka „dialogas“ ėmė reikšti beveik nesibaigiantį pokalbį. Kaip tokiam, jam trūksta aiškaus tikslo įtikinti kitą. Dažnai jis reiškia tiesiog „kalbėjimąsi“. Mūsų kultūroje paprasčiausiam kalbėjimui skiriama pernelyg daug garbės.

Nors savaime kalbėjimasis nėra blogai, jis gali prarasti savo tikrąjį tikslą ir tapti savitiksliu. Pradžioje „dialogas“ turėjo daug „kovingesnę“ reikšmę nei dabar. Naujajame Testamente šis žodis dažniau vartojamas Evangelijos liudijimo ir bandymo įtikinti ja kitus prasme (plg. Apd 17, 2; 17; 18, 4).

Tačiau šiais laikais dialogas gali net sukliudyti atsivertimui, sudarydamas įspūdį, kad visų pusių pozicija yra vienodai pagrįsta ir kad pakanka tik „suprasti“ kito požiūrį. Supratimas gali būti vertingas, bet vertingiausia yra padėti žmonėms atsiversti į Evangelijos tiesą.

Girdint, kaip daugelis katalikų kalba apie dialogą su pasauliu ar netikinčiaisiais, darosi neaišku, ar sielų atvertimas vis dar yra jų tikslas. Dialogas yra įrankis, ne tikslas, jis yra metodas, ne paskirtis. Kaip metodas, dialogas (savo pirmine reikšme) yra drąsus, gyvas ir džiaugsmingas Evangelijos išdėstymas, o ne plepus ir, regis, nesibaigiantis pašnekesys.“

5. Meilės ir gerumo sulyginimas

“Gerumas yra meilės išraiška. Bet iš jos gali kilti ir papeikimas, ir bausmė, ir pagyrimas. Deja, nūdien daugelis, netgi Bažnyčioje, apie meilę galvoja tik kaip apie gerumą, patvirtinimą, pritarimą, padrąsinimą ir kitus teigiamus jos bruožus. Tačiau tikra meilė kartais yra pasirengusi bausti, reikalauti pasikeitimo ir peikti klaidą.

Vis dėlto dabartinis amžius, prilygindamas meilę paprasčiausiam gerumui, sako: „Jei tikrai mane myli, pritarsi viskam, ką aš darau, ir netgi gerbsi mane už tai.“ Nūdienos pasaulyje, kurio požiūris į seksualumą neatitinka Bažnyčios mokymo, Bažnyčia yra kaltinama „neapykanta“ vien todėl, kad mes „nepritariame“ tam, kam žmonės reikalauja pritarti. Šiuolaikinė „tapatumo ideologija“ (kada žmonės savo tapatybę ir orumą suriša su tam tikru siauru elgesiu ar savybe) sustiprina asmeninio įžeidumo jausmą.“

“Ši klaida paverčia Jėzų taikiu hipiu ir neteisingai aiškina meilę, prilygindama ją paprasčiausiam gerumui ir besąlygiškam pritarimui.

Daugelis katalikų pasidavė šiai klaidai ir paaukojo tiesą.“

6. Neteisingas tolerancijos aiškinimas

“Dauguma žmonių šiandien toleranciją prilygina pritarimui. Kai kas nors reikalauja ar prašo „tolerancijos“, iš tiesų jie reikalauja pritarimo.

Tačiau žodis „tolerancija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio tolerare: taikstytis arba pakęsti. Kaip tokia, ji reiškia sąlyginį pakantumą kitų žmonių įsitikinimams, veiksmams ar papročiams, kurie laikomi blogais. Jie toleruojami siekiant išvengti, pavyzdžiui, nepakeliamų reikalavimų, drakoniškų bausmių, nereikalingo kišimosi į privatumą ir t. t. Bet jeigu trūksta tos dalies, kuriai prieštaraujame, tuomet kalbame ne apie „toleravimą“, o apie „abejingumą“ arba „sutikimą“.

Kaip tik čia ir glūdi klaidingo požiūrio, toleranciją laikančio pritarimu, esmė. Paprastai tariant, tai, ką daugelis katalikų vadina tolerancija ir dėl ko netgi patys didžiuojasi, iš tikrųjų yra tam tikra abejingumo ir subjektyvizmo forma. Jai trūksta deramos pagarbos moraliniam Dievo įstatymui. Užuot džiaugsmingai ir uoliai skelbę Dievo apreikštą tiesą, daugelis perima klaidingą toleranciją, kuri yra abejinga tiesai ar net skatina klaidą. Jie netgi didžiuojasi tuo, savo tolerantiškumą laikydami „moraliniu pranašumu“. Tiesą sakant, tai panašiau į tinginystę. Tinginystė šiuo atveju yra nenoras imtis sunkios užduoties skelbti tiesą nepatikliam ir pašaipiam pasauliui.

Tolerancija yra svarbi dorybė mišriose ir pliuralistinėse kultūrose, bet ji neturėtų būti tiek išplėsta, kad prarastų savo tikrąją reikšmę, arba tiek suabsoliutinta, kad jos būtų tikimasi visada, kada tik jos būtų reikalaujama.

Katalikai taip pat turėtų šiek tiek prablaivėti ir suvokti, kad daugelis, kurie šiandien iš mūsų reikalauja tolerancijos, patys neketina mums jos parodyti. Daugelis tolerancijos reikalaujančių grupių siekia panaikinti religinę laisvę ir vis labiau netoleruoja religinių pažiūrų viešojoje erdvėje. Mūsų pastovus nuolaidžiavimas klaidingos tolerancijos reikalavimams tik atneš didžiulę tamsą ir spaudimą paklusti ar pritarti sunkiai nuodėmei.“

7. Antropocentrizmas

“Ši sąvoka reiškia polinkį viso ko centru laikyti žmogų, o ne Dievą. Ši tendencija pasaulyje gyvuoja jau ilgai, nuo pat renesanso. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais ji giliai užkrėtė Bažnyčią.

Tai ypač akivaizdu liturgijoje. Mūsų bažnytinė architektūra, giesmės, liturginiai veiksmai, nepaliaujami skelbimai ir sveikinimo ritualai yra savireferenciniai, t. y. nukreipti į bendruomenę. Daugelyje vietų švenčiama liturgija atrodo labiau skirta mums patiems, nei Dievui. Netgi Eucharistinė malda, kuri yra skirta vien Dievui, įprastai kalbama atsisukus į žmones.

Niekada nėra gerai, ypač Bažnyčioje, išstumti Dievą į pakraštį. Ši Dievo marginalizacija akivaizdi ne tik liturgijoje, bet ir parapijų gyvenime, kuriame nuolat girdimas agitavimas daryti kūniškus gailestingumo darbus, bet skiriama mažai dėmesio dvasiniams gailestingumo darbams. Visur steigiasi įvairiausios socialinės organizacijos, bet retai kur rasi susidomėjimą Šventojo Rašto studijomis, tradicinėmis novenomis ir kitais Dievui skirtais dvasiniais darbais.

Retai pamatysi ir uolų Dievo žodžio skelbimą, o parapija atrodo labiau kaip klubas, o ne švyturys.

Taip, žmonės yra svarbūs, krikščioniškasis humanizmas yra dorybė, bet antropocentrizmas yra šiuolaikinė klaida, kylanti iš perdėjimo. Daugelyje parapijų per mažai girdimas Dievo garbinimas ir Jo karalystės skleidimas. Tėvai taip pat atrodo labiau besirūpiną laikinuoju vaikų gerbūviu, jų akademiniais pasiekimais ir pan., o ne jų tikėjimo pažinimu ir dvasine gerove.

Jei žmogus nori iš tiesų būti išaukštintas, Dievas turi atsidurti jo gyvenimo centre.“

8. Vaidmenų apvertimas

“Jėzus kalbėjo, kad Šventoji Dvasia, kurią jis mums atsiųs, teis pasaulį (plg. Jn 16, 8). Taigi teisingas kataliko santykis su pasauliu yra jį teisti. Šv. Paulius sako: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!“ (1 Tes 5, 21­–22). Taigi pasaulis turi būti teisiamas remiantis Evangelijos šviesa.

Tačiau pernelyg dažnai katalikai apverčia viską aukštyn kojomis ir į teismą patraukia Dievo Žodį ir Bažnyčios mokymą, vertindami juos pasaulio akimis. Turėtume visus dalykus vertinti Dievo šviesoje. Deja, įprasta girdėti katalikus šaipantis iš mokymų, kurie prieštarauja pasaulietiškam mąstymui ar užgauna pasaulietiškus jausmus. Daugelio katalikų gyvenime tikėjimas užleido vietą įvairioms politinėms pažiūroms, populiarioms pasaulėžiūromis, pasaulietiškiems pomėgiams ir mintimis. Jeigu jų tikėjimas prieštarauja kuriai nors iš šių pasaulietiškų kategorijų, spėkite, kas dažniausiai užleidžia kelią.“

kun. Charles Pope “10 kultūrinių nuostatų, su kuriomis susiduria nūdienos apaštalas (I)“

1. SEKULIARIZMAS (arba pasaulietiškumas)

“Ši sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio „saeculum“, kuris verčiamas kaip „pasaulis“, bet gali reikšti ir laiko dvasią ar amžių. Sekuliarizmas yra perdėtas rūpestis šio pasaulio dalykais ir mūsų gyvenamu laikotarpiu, užmirštant amžinąsias vertybes ir Dievo karalystę.

Sekuliarizmas dažnai pasireiškia ne vien išskirtiniu dėmesiu šiam pasauliui, bet ir atviru priešiškumu dalykams, nepriklausantiems „saeculum“ (mūsų pasauliui ar amžiui). Pasaulietiški žmonės atmeta dvasinius dalykus kaip nesvarbius, iliuziškus, trukdančius siekti pažangos ir sėjančius nesantaiką bei susiskaldymą. Sekuliarizmas yra nuostata, reikalaujanti visą dėmesį skirti pasauliui ir jo reikalams.

Sekuliarizmui pasidavę krikščionys linksta pasaulio pažiūras ir prioritetus iškelti virš savo tikėjimo. Jie daug labiau domisi politika nei tikėjimo tiesomis. Jų tikėjimas tampa pavaldus jų politinėms pažiūroms ir paklusniai jas seka. Iš tiesų turėtų būti atvirkščiai – politinės pažiūros turi būti pajungtos tikėjimui. Evangelijos tiesos turi vadovauti mūsų pasaulėžiūrai ir formuoti mūsų nuomonę. Į viską reikia žvelgti apreikšto tikėjimo šviesoje. Sekuliarizmas šią tvarką apverčia reikalaudamas, kad tikėjimas nevaidintų reikšmingo vaidmens mūsų gyvenime.

Sekuliarizmas taip pat reikalauja, kad tikėjimas pasitrauktų, jeigu kliudo mums pasiekti kokius nors pasaulietinius tikslus. Jeigu jis stoja skersai kelio mūsų karjerai, ką dažniausiai aukojame? Jeigu jis draudžia mums elgtis taip, kaip užsimanome ar kaip mus skatina pasaulis, kas dažniausiai nugali? Pasaulio dvasia tikėjimo tiesas laiko nerealistiškomis, neprotingomis, trukdančiomis „normaliai“ gyventi. Ji reikalauja iš krikščionių, kad šie eitų su ja į kompromisą arba apskritai atsisakytų tikėjimo.

Nenuostabu, kad sekuliarizmas reikalauja „suprivatinti“ tikėjimą. Tikėjimo tiesoms ir vertybėms esą neturėtų būti vietos viešojoje erdvėje. Jei tai skelbė Karlas Marxas, viskas puiku, bet jei tai yra ištaręs Jėzus Kristus – na ne, to nereikėtų sakyti garsiai. Bet kuri ideologija, bet kuri interesų grupė gali reikalauti vietos viešojoje erdvėje, valstybinėse mokyklose, pagrindinėje žiniasklaidoje. Tačiau katalikų tikėjimui vietos nėra. Dievas turi pasitraukti. Sekuliarizmas savo „gryniausia“ forma reikalauja pasaulio, kuris būtų visiškai laisvas nuo Dievo. Mūsų Viešpats įspėjo, kad pasaulis nekęs mūsų taip, kaip nekentė Jo. Ši tiesa darosi vis akivaizdesnė sekuliarizmui tampant pagrindine šiuolaikinio pasaulio nuostata.“

2. MATERIALIZMAS

“Daugelis materializmu laiko troškimą turėti kuo daugiau materialių daiktų. Tai tiesa, bet tikroji materializmo klaida slypi kur kas giliau. Jis teigia, kad egzistuoja tik fizinė materija. Materializmas mano, kad tikri dalykai yra tik tie, kuriuos galima pasverti, pamatyti ar kitaip empiriškai (penkiomis juslėmis) patirti. Iš materializmo plaukia kita moderni klaida – scientizmas, teigiantis, jog egzistuoja tik tai, ką gali išnagrinėti fiziniai mokslai.

Materialistui vieninteliu svarbiu dalyku tampa materija. Dvasinė plotmė arba neegzistuoja, arba neturi jokios reikšmės. Tai veda į polinkį kaupti kuo daugiau daiktų ir nesirūpinti dvasiniu gyvenimu. Didesni namai, prabangesnės mašinos, naujausi buitiniai prietaisai, kuo daugiau patogumų – viso to beatodairiškai siekiama manant, jog tai suteiks prasmę ir pasitenkinimą.

Tačiau gyvenimas iškrečia žiaurų pokštą, nes kuo daugiau daiktų turi, tuo labiau jie slegia. „Visi dalykai yra labiau varginantys, negu žmogus gali apie juos pasakyti. Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis girdėdama neprisipildo.“ (Koh 1, 8) „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais, nei kas mėgsta turtus, – pelnu. Tai irgi rūkas! Darbininko miegas yra saldus, ar jis mažai, ar daug valgė, bet turtuolio perteklius jam miegoti neleidžia.“ (Koh 5, 9–11) Nepaisydamas to, materialistas sakys, kad daiktai yra vienintelis tikras ir svarbus dalykas.

Taigi materializmas klysta laikydamas, kad žmogus, dvasinę sielą ir fizinį kūną turinti būtybė, gali pasitenkinti vien materija. Materializmas neigia visą moralinių ir dvasinių dalykų pasaulį: gėrį, grožį, tiesą, teisingumą, transcendenciją, drąsą, jausmus, idėjas, angelus ir Dievą. Juk tai iš esmės yra dvasinės realijos. Jos gali pasireikšti fiziniame pasaulyje, bet jos nėra fizinės. Teisingumas neįžengia pro duris ir neatsisėda prie stalo. Tiesos nesutiksime gatvėje ir nepaspausime rankos grožiui. Šie dalykai nėra materialūs.

Neigti dvasinę plotmę reiškia jau pamažu mirti, nes „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 31). Neigti dvasią reiškia gyventi tik šiandienai, nes rytojus yra abejotinas ir vienu žingsniu arčiau mirties.“

3. INDIVIDUALIZMAS

“Individualizmo klaida iškelia individą virš bendrojo gėrio, virš poreikio gyventi atsakingai, virš mūsų santykio su Dievu ir kitais žmonėmis. Individualizmas taip pat iškelia asmeninę nuomonę virš paveldėtos tradicijos išminties.

Individualizmas reikalauja autonomijos, neatsižvelgdamas į kitų teises bei poreikius. Jis skatina nepaisyti pareigų kitiems ir kuria vis naujas asmenines teises bei privilegijas. Jis taip pat linksta neigti priklausomybę nuo kitų žmogaus formavime ir pastabų bei pamokymo poreikį.

Individualizmas skatina maištauti ir laikytis nuostatos: „Niekas man nenurodinės, ką daryti.“ Iš to kyla nenoras siekti tiesos ir savo nuomonę derinti prie tikrovės. Požiūris, kad turėtume gyventi pagal „seniai mirusių baltųjų žmonių įsitikinimus“, atmetamas kaip absurdiškas, represyvus ir nesveikas.

Daugelis individualistų mano turį prigimtinę teisę susikurti savo asmeninę religiją, išrasti savo asmeninę dievybę ar netgi išsigalvoti savo asmeninę tikrovę. Anksčiau toks mąstymas vadintas stabmeldyste, erezija, iliuzija, fantazavimu ar beprotybe. Gi šiandieninėje kultūroje daugelis aukština šį požiūrį kaip tam tikrą keistą laisvės formą, nematydami, jog taip atskiria save nuo šimtmečiais kauptos išminties ir padaro save intelektualiniais našlaičiais.

Asmeninė laisvė ir autonomija yra svarbūs dalykai, jų neturėtų uzurpuoti valdžia ar kitokie kolektyviniai dariniai, tačiau šiandien laisvė dažnai klaidingai suprantama kaip galėjimas daryti tai, kas patinka, o ne tai, kas gera. Laisvė nėra absoliuti vertybė, ji neturėtų būti atskirta nuo moralinio įstatymo ir pagarbos kitų teisėms.

Nesvarbu, kad klaidinga laisvės samprata daro tiek daug žalos mūsų visuomenėje ir kad dėl jos labiausiai nukenčia patys mažiausi ir silpniausi. Paleistuvystė, seksualinis išnaudojimas, skyrybos, abortai, narkotikų platinimas, pornografijos skleidimas – visa tai yra piktnaudžiavimas laisve, labiausiai pažeidžiantis vaikus. Neatsakingas elgesys kenkia visai visuomenei, nes dažniausiai ji būna priversta atitaisyti tokio elgesio padarytą žalą. Tačiau individualizmas su panieka atsisako pripažinti bet kokią asmeninę atsakomybę už socialines negeroves.“

4. PAŽANGOS HERMENEUTIKA

“Žodis „hermeneutika“ reiškia tam tikrą tikrovės aiškinimo ir suvokimo metodą. Pažangos hermeneutika remiasi prielaida, kad ankstesnių kartų išmintis yra klaidinga, naivi, neturinti jokios vertės.

Akivaizdu, kad jokia praeities epocha nebuvo tobula ar visažinė. Vis dėlto egzistuoja per daugelį kartų sukaupta išmintis, atlaikiusi laiko išbandymus. Tačiau besilaikantys pažangos hermeneutikos jos nepripažįsta. Jeigu tai sena, vadinasi, tai bloga, neaktualu, nepažangu, tamsybiška, fanatiška, naivu, prietaringa, atsilikėliška, viduramžiška ir pan.

Bažnyčioje mes tik pradedame busti iš keletą dešimtmečių trukusio sapno, kai viskas, kas egzistavo prieš Vatikano II Susirinkimą, buvo atmetama kaip „pasenę“. Esą XX a. 7-ajame dešimtmetyje įvyko lūžis, tam tikras nušvitimas, po kurio tapo nebepriimtina cituoti šv. Tomą Akvinietį ar Tridento Susirinkimą.

Nūdien plačiai paplitusi arogantiška nuomonė, neva mes jau „suaugome“. Tačiau mes painiojame techninę pažangą su išmintimi. Mūsų puikybė atskiria mus nuo protėvių sukauptos išminties, todėl mes kartojame klaidas, kurios seniausiai buvo pripažintos žalingomis ir kvailomis.

Skelbdama Evangeliją, Bažnyčia skelbia amžiną, dieviškąją Išmintį. Tačiau modernusis pasaulis, supančiotas pažangos hermeneutikos, niekina ją vien todėl, kad tai esą sena, o ne „šiuolaikiška“. Turime neišsigąsti šios nuostatos ir skelbti Dievo Žodį „laiku ir nelaiku“ (1 Tim 4, 2). Turime nesileisti išmušami iš vėžių nepagrįstais reikalavimais būti „aktualiems“ ir kalbėti „mūsų laikų kalba“. „Aktualu“ nereiškia „modernu“ ar „madinga“. Turime branginti tai, kas svarbu visada, net jei tai kažkada buvo atmesta ar pamesta.

Mūsų užduotis – laikyti iškeltą žmonių akivaizdoje Dievo išmintį tarsi liepsnojantį deglą. Turime atskirti trumpalaikes, madingas nuomones nuo išminties. Antra vertus, neturėtume manyti, kad šiandieninėje kultūroje negalime surasti nieko gera ar kad visa, kas modernu, savaime yra bloga. Viešpats Jėzus sako: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų.“ (Mt 13, 52)“

5. NEONOMINALIZMAS

“Nominalizmas, kaip filosofinė kryptis, neigia universalijų, t. y. bendrųjų sąvokų, abstrakcijų (jėga, tiesa, žmogiškumas) egzistavimą laike ir erdvėje. Daugelis nominalistų manė, kad realiai egzistuoja tik pavieniai objektai, o bendrosios sąvokos tėra supaprastinti jų pavadinimai, proto kūrinys.

Modernesnė ir tingesnė nominalizmo versija, kurią vadinu neonominalizmu, teigia, kad žodžiai (lot. nomen – žodis) yra savavališki garsai, kuriuos priskiriame daiktams, ir kad jie labiau atspindi mus pačius nei tai, ką vadiname tikrove. Šitaip atmetama daugelis bendrų sąvokų, ypač tada, kai tai būna naudinga.

Pavyzdžiui, sakoma, kad tokios bendrosios sąvokos, kaip vyras, moteris, santuoka, šeima, abortas, yra tik žodžiai, proto konstruktai, neturintys atitikimo tikrovėje. Šiandien daugelis reikalauja teisės nebūti apibrėžiami šiomis kategorijomis. Taip pat jie reikalauja teisės priskirti reiškiniams naujus žodžius. Abortas tampa „pasirinkimu“, „reprodukcine laisve“ ar „moters sveikatos priežiūra“. Nenatūralūs sodomijos aktai vadinami „linksmais“ (angl. gay – linksmas), o analinis seksas – „meilės išraiška“. Tos pačios lyties „pseudogamija“ vadinama „santuoka“. Senų ar neįgalių žmonių žudymas vadinamas „eutanazija“.

Neonominalizmas tvirtina turįs teisę apibrėžti naują tikrovę ir paniekinančiai atmeta nuolankų teiginį, kad mes turėtume pažinti tikrovę ir prie jos taikytis. Neonominalizmui svetimas toks nuolankumas. Jis norėtų pats kurti tikrovę, išrasdamas naujus žodžius bei sąvokas ir primesdamas juos egzistuojančiai realybei. Iš čia kyla tokie nesibaigiantys absurdai kaip LGBTTTQQIAA+ (tik Dievas žino, kiek dar raidžių bus pridėta). Turime tokius keistus konstruktus kaip „translytiškumas“, neigiantį akivaizdžiausius ir mūsų pačių kūnuose įrašytus skirtumus tarp žmonių. Tačiau neonominalistams nerūpi tikrovė.

Kitas, dar absurdiškesnis nominalistų išradimas yra vadinamasis „transhumanizmo“ judėjimas, neigiantis žmogaus prigimtį kaip paprasčiausią konstruktą. Kai kurie reikalauja teisės vadintis kita rūšimi ar užsiimti visokiais keisčiausiais santykiais su gyvūnais, teisės vykdyti skirtingų gyvūnų rūšių kryžminimą ir t. t. Juk, galų gale, kas šiems neonominalistams gali nurodyti, kas yra „žmogus“?

Jiems nėra tikrovės savaime, tik kintantys ir keičiami proto konstruktai. Vadinamąją „tikrovę“ kiekvienas gali apsibrėžti pagal savo įgeidžius, paklusdamas naujausiai madai ar norėdamas pateisinti savo elgesį.

Neonominalizmas labai greitai atneša grėsmingų ir absurdiškų vaisių, kurių daugėjant kasdien matome šiuolaikinėje kultūroje.“

kun. Charles Pope “10 kultūrinių nuostatų, su kuriomis susiduria nūdienos apaštalas (II)“

6. HEDONIZMAS

“Tai požiūris, kad malonumai arba laimė yra pagrindinis gyvenimo tikslas.

Žinoma, malonumai yra tam tikras gėris, jų netgi galima saikingai siekti, bet tai nėra vienintelis ar svarbiausias gėris. Kai kurie svarbiausi dalykai mūsų gyvenime kaip tik reikalauja malonumų atsisakymo ir aukos: karjerai padaryti reikia daugelio metų studijų ir darbo; vaikams išauginti reikia išlieti daug prakaito ir ašarų.

Tačiau hedonistas siekia bet kokia kaina išvengti nepatogumų ir kančios. Hedonizmas tiesiogiai priešingas kryžiaus dvasiai. Šv. Paulius savo laiku kalbėjo apie Kristaus kryžiaus priešus. „Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.“ (Fil 3, 19) Dargi jis mokė, kad pagonims kryžius yra kvailystė (1 Kor 1, 23).

Nedaug kas nuo to laiko pasikeitė. Pasauliui labai nepatinka, kai minime kryžių ar kančią. Nustebęs ir pasipiktinęs jis retoriškai klausia Bažnyčios: „Ar sakote, kad išprievartauta vargšė moteris turi išnešioti vaisių iki galo ir nesidaryti aborto?“ „Ar sakote, kad gėjai negali vesti savo gėjų meilužių ir privalo gyventi skaistybėje?“ „Ar sakote, kad neįgalus kūdikis turi būti „pasmerkas“ gyvenimui pasaulyje ir negali būti išlaisvintas iš savo likimo?“ „Ar jūs sakote, kad mirštantis asmuo negali būti nužudomas, kad išvengtų skausmo?“

Šiais retoriniais klausimais išreiškiama nuostaba rodo, kaip giliai hedonizmas užkrėtė šiuolaikinį mąstymą. Hedonistinei nuostatai, malonumus laikančiai vieninteliu gėriu, kryžiaus idėja atrodo ne tik absurdiška, bet tiesiog nemorali. Hedonistui gyvenimas be malonumų yra bevertis. Tie, kurie nori kaip nors apriboti jo teisėtus (o kartais ir neteisėtus) malonumus, yra bjaurūs, kvaili, netolerantiški fariziejai ir neapykantos skleidėjai.

Netgi daugelis reguliariai Mišias lankančių katalikų yra giliai persiėmę hedonizmo iliuzija. Jie pasipiktina ir įsižeidžia, vos tik Bažnyčia užsimena apie kryžių arba ragina apsimarinti, pasninkauti, išsižadėti savęs ir elgtis teisingai, net jei tai pareikalaus didelės kainos. Ne vienas tikintysis ima purtyti galvą kunigui išdrįsus priminti, jog abortai, eutanazija, kontracepcija yra moraliai blogi. Katalikus, besimurdančius šiandieninėje hedonistinėje kultūroje, nupurto vien mintis, jog reikia apriboti malonumus, kuriais visi aplinkui be saiko mėgaujasi.

Hedonizmui pagrindinės krikščionybės paslaptys, kryžiaus auka ir atperkamoji kančia atrodo tarsi tolima planeta keistoje, paralelinėje visatoje. Pirmieji vieši Jėzaus žodžiai „Atgailaukite“ atrodo keisti hedonistiniam pasauliui, kuris perdarė Jėzų ir nebegali įsivaizduoti, kad Jis iš žmonių reikalautų ko nors daugiau nei vien šypsotis ir būti laimingiems. Nūdien populiaru klausti: „Argi Dievas nenori, kad būčiau laimingas?“ Taip pateisinamas bet koks nuodėmingas elgesys, o kas tam prieštarauja, yra pikti niurzgos ir fariziejai.“

7. SCIENTIZMAS

“Scientizmas yra pažiūra, teigianti, kad objektyviai pažinti tikrovę (net ir socialinę) galima tik remiantis gamtos mokslais ir jų metodais. Problema ta, kad pats šis teiginys nėra gamtamokslinis. Tai yra metafizinis (ir ydingas, beje) teiginys. Šio teiginio neįmanoma patikrinti moksliškai. Taigi tie, kurie drąsiai tvirtina, jog fiziniai mokslai yra vienintelis kelias viską paaiškinti, akimirkai turi atsisakyti šių mokslų iškeldami šį teiginį.

Žinoma, fiziniai mokslai mūsų amžiui atnešė daug patogumų. Tačiau jų metodais galima tyrinėti tik fizinį pasaulį. Jie paaiškina, kaip veikia fiziniai gamtos dėsniai, bet neatsako į gilesnius klausimus, pavyzdžiui: kodėl visata apskritai egzistuoja? Koks viso ko tikslas? Kas yra gera, gražu, teisinga?

Mes gyvename laikais, kai daugelis garbina gamtos mokslus ir atmeta viską, ko negalima išmatuoti, pasverti arba įžvelgti per mikroskopą. Tai labai apsunkina evangelizaciją. Tokiems žmonėms turime parodyti, kad daugybė dalykų, realiai keičiančių žmonių gyvenimą ir net žmonijos istoriją (teisingumas, ištikimybė, meilė ir pan.), yra nematerialūs ir neišmatuojami, bet tikri. Turime pabrėžti tokių disciplinų, kaip menas, etika, filosofija ir teologija, būtinybę ir grožį.“

8. REDUKCIONIZMAS 

“(Lot. reductio – grąžinimas). Čia vartojama prasme – tai filosofinė nuostata, laikanti, kad sudėtinga sistema tėra ją sudarančių dalių suma ir todėl ją galima paaiškinti supaprastinant. Tai yra ne kas kita, kaip sudėtingos tikrovės apribojimas, supaprastinimas.

Pavyzdžiui, šiandien išplitusi nuostata sudėtingą žmogišką elgesį aiškinti išimtinai fizikos ir biochemijos dėsniais. Žmogaus asmuo sumenkinamas (redukuojamas) iki vien biologinės būtybės. Kiekviena mintis, emocija, aistra, troškimas, noras, valios aktas yra nulemta cheminių reakcijų smegenyse.

Tačiau remiantis priežastingumo principu, sunku paaiškinti, kaip fiziniai ir cheminiai dalykai gali sukurti tai, kas metafiziška (virš fizinio pasaulio). Grožis, gėris, tiesa, teisingumas, moralė nėra fiziniai dalykai, tačiau jie yra tikri – tokie tikri, kad dėl jų sudaromos santuokos ir kyla karai.

Redukcionizmas (kartu su savo giminaičiu, materializmu) taip išplitęs šiuolaikiniame pasaulyje, kad mažai kas besirūpina siela. Sporto klubai pilni, o bažnyčios tuščios. Vakarų pasaulį tiesiog apsėdusi manija rūpintis kūno sveikata, bet retai surasi tokį, kuris nerimautų dėl savo dvasinės sveikatos. Daug kur matome užrašus: „Rūkymas žudo“ ir „Gyvenk sveikai“, bet niekur nematome užrašų: „Nuodėmė žudo“ ir nieką, regis, nejaudina mintis, kad nuodėmingas gyvenimas gali nuvesti mus į kur kas baisesnę vietą nei ligoninė.

Kai kurie redukcionistai, keisto įkvėpimo pagauti, kartais apsisuka 180-čia laipsnių ir puola į kitą kraštutinumą: ima laikyti savo kūną tam tikru nereikšmingu priedu, įrankiu. Šiuo atveju žmogaus asmuo redukuojamas į „sielą“ (nors paprastai redukcionistai šio termino nevartoja), kažkokį „aš“. Iš to kyla tokie absurdiški teiginiai kaip: „Aš esu moteris, įkalinta vyro kūne.“

„Tai nelogiška, – pasakysite. – Kas galų gale yra žmogus: kūnas ar siela?“ Ką gi, pirmoji jūsų klaida yra ieškoti nuoseklumo šiais tamsiais laikais. Antra, kokia redukcionizmo forma bus pasirinkta tam tikru momentu, priklausys nuo to, kas labiau tinka siekiant pateisinti tai, ko užsimanoma. Ir čia visai nereikia vargintis norint atrodyti nuosekliam, nes dauguma žmonių nūdien intelektualiai atbuko ir nebepastebi nenuoseklumo. Šiomis dienomis galima skelbti kone bet kokius beprotiškus nelogiškumus.

Pasidavus redukcionistiniam įkarščiui galima redukuoti ir visa kita: santuoką – visą gyvenimą trunkančią vyro ir moters sąjungą, nešančią meilės vaisius, vaikus – sumenkinti iki dviejų žmonių gyvenimo kartu, kol jie to nori; seksą, susijusį su naujos gyvybės pradėjimu, meile, ištikimybe ir malonumu, sumenkinti vien iki malonumo; tėvystę, kylančią iš santuokos ir susijusią su daugybe pareigų, sumenkinti iki paprasto eksperimento ar dar vieno poreikio patenkinimo. Taip, viską išnarstykime į sudedamąsias dalis ir išsirinkime iš jų tai, kas mums patinka.

Priešingai, katalikiškas požiūris kalba apie tikrovę kaip apie nuostabų, turtingą Dievo išaustą kilimą, kurio dalys susijusios nenutraukiamais ryšiais. Tačiau kai žmonės nutraukia ryšį su Dievu, ima trūkinėti ir visi kiti ryšiai. Turime padėti jiems nusigręžti nuo vartotojiško požiūrio į pasaulį ir liautis atsirinkinėti tai, kas patinka, atmetant visa kita. Redukcionistinis požiūris yra kvailas ir galiausiai veda į katastrofiškas pasekmes. Religijos srityje redukcionizmas pasireiškia „savos“ religijos konstravimu“

9. „SUSIKURTA“ RELIGIJA

“Net tarp katalikų yra daugybė tokių, kurie jaučiasi turį visišką teisę susikurti savo pačių religiją ir savo pačių Dievą. Anksčiau tai buvo vadinama erezija.

Ankstesni eretikai bent jau turėdavo padorumo atsiskirti nuo Bažnyčios ir įkurti savo atskirą religiją. Tačiau šiais tingiais laikais daugelis renkasi oficialiai likti savojoje religijoje, kurios esmines tiesas atmeta. Jie toliau įžūliai naudojasi jos ištekliais, paslaugomis, privalumais bei pastatais, kartu niekindami jos skelbiamą tikėjimą. Juk kam vargintis statant naujas šventoves ir ieškant pasekėjų. Taigi šiuolaikinis tingus žmogus sako: „Aš esu praktikuojantis katalikas, bet manau, kad…“ – toliau seka įvairių išsirankiotų krikščioniškų ir nekrikščioniškų tiesų sąrašas.

Žodis „erezija“ kyla iš graikiško žodžio, reiškiančio „išsirinkti“. Daugelis tikėjimo tiesų yra paradoksalios ir nelengvai suprantamos. Tarp kai kurių, regis, kyla tam tikra įtampa. Jei Dievas visagalis, kaip galime laisvai rinktis? Katalikų tikėjimas sako, kad ir Dievas yra visagalis, ir mūsų valia yra laisva, ir kad ši įtampa natūrali, nes mūsų protas turi ribas ir šiame gyvenime negali aiškiai suvokti visų Apreiškimo paslapčių. Tačiau eretikas nepakenčia šios įtampos, todėl pasirenka vienas tiesas, atmesdamas kitas. Ar Dievas geras ir gailestingas? Taip! Ar yra teismas bei pragaras? Ortodoksija sako, kad taip ir kad šie dalykai paslaptingai yra susiję. Į tai erezija atsako: „Jokiu būdu“ ir atsikrato įtampos, perkurdama Dievą savaip ir atmesdama aiškius Apreiškimo liudijimus apie teismą ir pragarą.

Šiandien daugelis vadina save katalikais ir krikščionimis, bet išsirenka iš krikščionybės tai, kas jiems patinka. Juos palaiko sinkretistinis „New age“ judėjimas ir Bažnyčioje išplitęs modernizmas, kalbantis apie „tikėjimo patirtį“ bei „vidinį Dievą“. „Turiu būti savimi; turiu būti ištikimas sau.“ Tikrasis Jėzus man nerūpi.

Kadangi daugelis šių „naujųjų“ krikščionių nepakenčia Apreiškimo Jėzaus, jie jį perdaro ir „prijaukina“. Jie išsirenka kai kurias malonias Jo savybes – Jo meilę bei rūpestį vargšais – ir atmeta ausiai ne taip maloniai skambančius Jo žodžius apie Paskutinį teismą, raginimus daryti atgailą, nešti savo kryžių, laikytis skaistybės.

Galite nesivarginti cituodami jiems Šventąjį Raštą. Jie jau pakankamai subrendę, kad kreiptų dėmesį į Apreiškimo smulkmenas. Juk Dievas su jais kalba asmeniškai. Dievas yra meilė, todėl esą niekada nesakys ir nedarys to, kas juos nuliūdintų.

Tai ir yra erezija: kai išsirenkamos vienos tiesos ir atmetamos kitos. Tai „pagerintas“ (o iš tiesų – nuskurdintas) Jėzus, sutinkantis – koks sutapimas! – su viskuo, ko tik šie eretikai užsimano. Ir nė nesumanykite jiems cituoti šv. Pauliaus.“

10. SUSTOJUSI BRANDA

“Tai ne tiek nuostata ar pasaulėžiūra, kiek paprasčiausias brandos trūkumas. Mes, vakariečiai, gyvename kultūroje, kurią tinkamiausiai apibūdinčiau kaip sustojusią ties paauglystės problemomis. Dauguma elgiasi kaip klasikiniai paaugliai: nekenčia valdžios ir autoritetų, reikalauja visų teisių, bet atmeta bet kokias pareigas, pernelyg daug dėmesio skiria seksui, kaip apsėsti siekia teisingumo (bet egocentrine prasme), nuolat laužo ribas, manosi viską žiną ir todėl nebereikalingi pamokymo, elgiasi beatodairiškai, nepagalvodami apie pasekmes, vaikosi madų, pernelyg stengiasi pritapti ir t. t.“

Galiausiai pats prisiminiau dar vieną “mandrą“ žodį. Jis labai susijęs su neonominalizmu ir padaro bet kokią vaisingą diskusiją neįmanoma. Taigi:

11. DOKSOKRATIJA

Ji teigia, kad niekieno sprendimai negali peržengti subjektyvios tiesos ribų. Objektyvios tiesos nėra, yra tik nuomonės. Na bet kažkokių sprendimų vis vien karts nuo karto reikia, todėl juos priima tie, kurie stipresni – valdžia. Abejoti jais nėra pagrindo, juk ir pačioms abejonėms nėra pagrindo. Užtai galima kiek telpa diskutuoti. Tačiau kiekviena diskusija – tiesiog savo nuomonių padeklaravimas ir tiek, geriausiu atveju tam, kad sužinotum kokių yra dar nuomonių. Primena paauglišką, tiek kad dvasinę, masturbaciją, dievaž…

Plačiau apie tai ir išvis apie tiesą – šiame filmuke:

%d bloggers like this: