Kas įtakojo

2020-04-17

Jų yra daug, todėl dalimis juos pristatysiu per tam tikrą laiką. O gal galite patys atspėti? Taip bus dar įdomiau.

Pirmiausiai jau paminėtosios knygos pristatyme yra šios dvi knygos, iš kurių gimė pagrindinė siužeto idėja ir iš kurių pasiskolinta dauguma technologinių bei kai kurios kitos idėjos:

Yuval Noah Harari “Homo deus. Glausta rytojaus istorija“, Kitos knygos 2018

Yuval Noah Harari “21 pamoka XXI amžiui“, Kitos knygos 2019 m.

Citatos, pateiktos knygos pradžioje (ir viena 32 skyriuje), yra iš šios knygos bei straipsnio:

Samuel Gregg “Katalikybė ir laisvė“, Aštuntoji diena 2018 m.

Agustin Laje „Progresyvizmas ir socialinė šizofrenija“

2020-04-24

Vien dėl išaiškinimo kuo skiriasi individas nuo asmen(ybė)s mano knyga yra skolinga žemiau nurodytai knygai. Dar vien man svarbi mintis joje – krikščionybė yra kur kas daugiau nei vien tik vienas iš galimų politinių projektų, o jau tuo labiau modernybėje:

Alvydas Jokubaitis „Politinis idiotas“, Tyto Alba 2019 m.

Šiame straipsnyje pats autorius pristato šios savo knygos idėjas:

Alvydas Jokubaitis “Politika ir žmogaus kvailumas“

Dar viena knyga, rekomenduota garsiojo Jordan Peterson, kurią per žemiau pateiktą nuorodą galite nemokamai legaliai atsisiųsti pdf formatu. Beje, ji labai susijusi su viena diskusija mano feisbuko sienoje apie mano šią knygą. Rašant ją šioji gerokai praplėtė mano suvokimą kodėl dabartiniais laikais dažnai įvairūs politikai, propagandistai, žurnalistai, akademikai, universitetų dėstytojai, o ypač jų (ne visi) studentai atrodo (švelniai tariant) gerokai pasipykę su protu, o menas, filosofija ir pan. labiau panašėja į absurdą arba elementarią sovietinę propagandą. Nepritariu Apšvietos idėjoms, todėl daug kur autoriaus pažiūrų nepalaikau, bet pritariu jo išsakytai Kontr-Apšvietos ir jos palikuonių kritikai:

Stephen R. C. Hicks “Explaining Postmodernism. Skepticism and socialism from Rousseau to Foucault“, Expanded Edition, Ockham’s Razor Publishing 2011 (2004).pdf (“Aiškinant Postmodernizmą. Skepticizmas ir socializmas nuo Ruso iki Fuko“, Išplėstinis leidinys)

2020-05-08

Susigaudyti, ko čia taip priviso tų “žmogaus teisių“, nors esminės yra vis labiau pažeidinėjamos, padėjo šis puikus prof. V. Radžvilo straipsnis. Jis yra ilgas ir ne vien apie tai, todėl dedu labiausiai su mano knyga susijusią antrąją pusę, kur pati esmė surašyta VI dalyje ir joje yra labai svarbūs pastebėjimai apie taip vadinamąją atvirą visuomenę:

Vytautas Radžvilas “Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė?“ (VI)

Vytautas Radžvilas “Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė?“ (VII)

Vytautas Radžvilas “Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė?“ (VIII)

Vytautas Radžvilas “Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė?“ (IX)

Vytautas Radžvilas “Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė?“ (X)

Vytautas Radžvilas “Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė?“ (XI)

Visą šį ir kitus puikius straipsnius rasite knygoje:

Vytautas Radžvilas “Kiek kartų gali atgimti tauta?“, Valstybingumo studijų centras 2018 m.

2020-05-29

Savo knygoje daugiau dėmesio skirti ne belyčiams ar keistalyčiams, bet gyvenimo būdų (ar tapatybių) vadybai kaip tokiai paskatino šis straipsnis:

Vytautas Rubavičius “Belyčiai ir keistalyčiai – pažangiausioji kapitalizmo ateitis?“

Už žodį “urvinis“ esu dėkingas šiam “genijui“. Komentuoti jo blėnių (tarp kurių, kaip ir visur, yra ir dalelė tiesos) čia neturiu vietos ir laiko (greičiausiai ir noro), todėl susidaryti savo nuomonę dėl galimų atsakymų dėdei Kęstui tiek iš Luko minčių, tiek iš šiame mano puslapyje pateiktos medžiagos, tiek iš kitų šaltinių palieku patiems skaitytojams:

Lukas Ramonas “Kaip gėjus paaiškinti dėdei Kęstui?“

2020-06-26

Apsispręsti, kokį žodį vartoti knygoje – “gemalas“ ar “embrionas“, padėjo dar vienas “genijus“ iš 15 min. (tas 15 min. – tikra “genijų“ kalvė!):

Artūras Tereškinas “Orumo burbulai“

Irgi nekomentuosiu, geriau už mane tai padarė čia:

Kristina Zamarytė-Sakavičienė “Atsakymas A.Tereškinui – ant burbulų žmogaus teisės nesilaiko“

2021-02-05

32-ame knygos skyriuje pasakodamas apie tuometines krikščioniškąsias teologijas ((gr. theos – Dievas + gr. logos – mokslas), religinio mokymo, tikėjimo tiesų sisteminis išdėstymas ir aiškinimas) fantazavau nedaug. Mat pati knyga aprašo pasaulį, grįstą dabartinėmis progresyviosiomis ideologijomis ir teologijomis.

Viena iš populiariausių tokių – išlaisvinimo teologija, apie kurią man buvo žinoma iš seniau, tačiau vis vien noriu rekomenduoti puikią knygą, kurioje tai, kaip ši teologija atsirado Katalikų bažnyčioje, ir apskritai apie KGB infiltraciją Vatikane pasakoja asmuo, kuris, nors ir tiesiogiai nedalyvavo tame, bet buvo artimai susijęs:

Ion Mihai Pacepa, Ronald J. Rychlak “Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“, Briedis 2018 m. (2013 m.)

Ši teologija, nors daug kartų ir pasmerkta Vatikano, vis dar gaji, lygiai kaip gajos ir dezinformacijos priemonės, naudotos sovietų bloko šalių per visą jų istoriją. Todėl ši knyga yra įdomi ne vien pasakojimu, kaip buvo sukur(p)ta išlaisvinimo teologija, bet ir daugybe kitų pasakojimų apie dezinformacijos kampanijas, tuo metu skirtas Vakarams. Labiausiai įsiminė pasakojimas apie Gorbačiovo “glasnost“, kuri buvo ne kas kita kaip viena iš tokių dezinformacijos kampanijų, pirmiausiai išbandytų Rumunijos diktatoriaus N. Ceausescu. Vienas iš knygos autorių, I. M. Pacepa žino, ką rašo, mat yra pats buvęs N. Ceausescu valdomos Rumunijos saugumo generolas ir išorinės žvalgybos (kurią jis vadina galingiausia tarnyba tais laikais) viršininko pavaduotojas – iki kol 1978 m. pabėgo į JAV. Kartu su JAV teisės profesoriumi R. J. Rychlak jie taip pat išnarsto ir Stalino pradėtą Katalikų bažnyčios diskreditavimo kampaniją, kurios metu popiežiui Pijui XII buvo prilipdyta “Hitlerio popiežiaus“ pravardė. Vargu ar šią etiketę visiškai nuplauti pavyko, mat dezinformacijos sukurti mitai yra gajūs – tai yra viena pagrindinių mano knygos ir šiame puslapyje rašomo blogo temų.

Apie klestėjimo teologiją (prosperity theology) specialiai papildomai skaityti man nereikėjo (nors, aišku, esu skaitęs protingų pasisakymų ta tema) – to “gero“ apsčiai prisižiūrėjau tiesiogiai gyvenime. Ji teigia apie viso to, kas iš šio pasaulio (materialinės, finansinės gerovės, populiarumo, valdžios galių ir etc.) pagerinimą “susitikimu su Kristumi“ (arba kažkaip panašiai), o tokius “susitikimus“ organizuoti padeda įvairūs pastoriai, teleevangelistai bei kitokie religiniai “guru“. Ji dažniau būdinga protestantams (tipiškas pavyzdys – D. Trumpo dvasinė patarėja Paula Michelle White-Cain), bet nemažai to yra ir tarp katalikų.

Daug įdomiau buvo paskaityti apie įvairias feministines teologijas, tokių garsių teologių yra ir tarp katalikių, ypač kažko populiaru tarp jėzuičių. Tam labai rekomenduoju perskaityti šį netrumpą, bet labai įdomų ir informatyvų straipsnį:

Kun. Edmundas Naujokaitis FSSPX “Karas prieš moteriškumą. Feminizmas ir feministinė teologija“

37) 2021-03-12

Neskaitant šio puslapio pačioje pradžioje paminėtų Y. N. Harari knygų, būtent toliau nurodomas straipsnis turėjo įtakos “Pasirengus gimti“ siužetui. Jo įtaka galutinai išryškėja knygos 37-ame skyriuje, todėl jį pristatau būtent dabar. Jis gana ilgas ir man pasirodė labai įdomus. Gaila, kad pilnas lietuviškas vertimas neišliko, išlikusi didesnioji jo dalis yra čia:

Vyriausiasis JK rabinas emeritas Jonathanas Sacksas “Kultūrinio klimato kaita ir religijos ateitis“

Nuoroda į originalų Jonathan Sacks, kuris yra ne tik rabinas, bet ir filosofas bei teologas, ir Templtono prizo laureatas, straipsnį ten, kur jis ir buvo 2017 m. publikuotas, yra čia:

 Jonathan Sacks “Cultural climate change and the future of religion“

Man, o tuo pačiu ir knygos siužetui, svarbiausia buvo kaip tik to straipsnio pabaiga. Gerai, kad aš ją išsisaugojau, pacituosiu reikiamą dalį:

Trys religijos keliai

Taigi tokiame pasaulyje, koks jis yra dabar, religija gali atlikti vieną iš trijų darbų. Pirmas – ji gali stengtis nugalėti visuomenę. Tai radikali islamo versija. Antras – ji gali nusišalinti nuo visuomenės. Tai Benedikto pasirinkimas arba ultraortodoksų pasirinkimas, arba Soloveitchiko pasirinkimas. Trečias – ji gali stengtis dar kartą įkvėpti visuomenę ir padaryti taip, kaip sakė Willis Durantas, – suteikti žmonėms naują žmogiškos vilties formą ir įkvėpti drąsos žmogiškajai pastangai. Jeigu sutiksime su pirmu pasirinkimu, radikaliuoju antivakarietišku pasirinkimu, nersime tiesiai į tamsos amžius.

Jeigu sutiksime su antruoju pasirinkimu, tamsos amžius išgyvensime, bet tamsa taip ir liks tamsa. Tačiau jei sutiksime su trečiuoju pasirinkimu, jeigu būsime teisingi sau ir neabejingi kitiems, įgysime šansą išvengti tamsos ir pasipriešinti kultūrinio klimato kaitai. Kalbėdamas apie religiją neturiu omenyje religijos kaip mokslo pakaitalo. Ir tikrai nenoriu priešinti religijos su laisva visuomene. Nepamirškite, kad moderniojo pasaulio – Olandijos, Anglijos, Amerikos – laisvės architektai Spinoza, Lockeʼas ir Jeffersonas darbavosi vardan religijos, o ne prieš ją protestuodami.

Ką turiu omenyje kalbėdamas apie religiją ir viešumą? Ogi paprasčiausiai tai, kad religija turi būti suprantama kaip mus siejančių ryšių pašventinimas, kaip mūsų vienatvės atpirkimas, kaip ištikimybė ir meilė, kaip altruizmas ir atjauta, kaip susitarimas ir įsipareigojimas, kaip santuokos pašventinimas; religija stiprina bendruoomenę ir padeda susiūti įplyšusį visuomenės audinį. Tokio pobūdžio religija tenkinsis mažuma. Kad ir kur bekeliautų, ištisus 2000 metų žydai irgi buvo mažuma; kalbant nemirtingais sero Eltono Johno žodžiais, kiekvienam žydui galima pasakyti: „Aš vis dar laikausi“. Taigi religija irgi gali būti mažuma, bet toji mažuma gali būti nepaprastai įtakinga. Ji neieško valdžios; ji ieško įtakos. Religija susiliejusi su pasauliu, ji nenori iš to pasaulio trauktis. Jeigu įmanoma, galėtume suartinti tuos du automobilius. Gal mums paaiškės, kad mūsų kojos gali būti visuomenėje, o galva – Danguje, kad galime atnešti šviesą, įveiksiančią tamsą. Štai tokios religijos pasauliui reikia nedelsiant.“

Tai, ką jis vadina “kultūrinio klimato kaita“ aš ir vadinu paprasčiausiai kultūrine revoliucija arba kultūros karu. Mano distopijoje kultūrinė revoliucija jau nugalėjusi, taigi, trečiasis, rabino kaip tinkamiausias pasiūlytas, kelias atkrenta. Nusišalinimo nuo visuomenės kelias aptarinėjamas distopijoje, tačiau siužete daugiausiai dėmesio skirta pirmajam – teroristiniam.

Be abejo, kad aš irgi už trečiąjį kelią, kuriame religija (būtent katalikiška) įkvėptų visuomenę, o ne nuo jos šalintųsi ar ją naikintų. Ar toks kelias vis dar įmanomas? Pastarasis laikotarpis nesuteikia daug vilčių teigiamam atsakymui. Ar gali būti, kad katalikai taps mažuma, tačiau įtakinga? Pamatysim.

Sulig šiuo, nuorodų sąrašas į kūrinius, tiesiogiai įtakojusius manąjį, baigtas.

%d bloggers like this: