feminizmas, #MeToo, LGBT, šeima, seksas, švietimas, istorinė atmintis, religija

1) 2020-04-17

Kaip sakė mano draugo žmona – “jeigu taip būtų, apie tai ištisai rašytų visi delfiai“. Deja…

Jei išties, naujienų bei senienų ir kitokios informacijos apie tai yra tiek daug, kad nemažai užtrunka laiko vien atsirinkti. Kai ką jau ir “pamečiau“, galų gale toli gražu ne viską esu ir perskaitęs. Pateikinėsiu todėl dalimis, šiek tiek susietai su knygos pristatymo eiga. Jei norite ir patys man ką nors pasiūlyti – mielai prašau.

Taigi, pasirodo, mano draugo žmona nežino nei apie šitai:

Stefano Gennarini, J.D. “General Assembly Inches Toward Redefining Gender as Social Construct“ (Generalinė Asamblėja pamažu juda link naujo lyties kaip socialinio konstrukto apibrėžimo)

Nei tuo labiau apie tai:

Allum Bokhari “NYC Will Fine You $250,000 For ‘Misgendering’ A Transsexual“ (Niujorkas skirs jums 250.000 USD baudą už “neteisinga kreipinį“ į transseksualą)

Jau nekalbant apie tai:

Paul Kegor “Progresas! Pirmoji pasaulyje trijų gėjų „santuoka“

Kaip tai susiję? Na gerai.

Pirmiausiai puikus į šiuolaikines (tiksliau – buvusias prieš korona viruso pandemiją), taip pat ir Lietuvos aktualijas iš mano knygos “fantazijų“ perkeliantis straipsnis iš… “Delfi“!:

Nortautas Statkus “Naujos ideologinės schizmos – kas ir kodėl dedasi Lietuvos politinių ideologijų padangėje?“

Gaila, toliau pateikto straipsnio “Delfyje“ jau nebėra. Galima sakyti, kad apibendrina visą mano knygą:

Vladimir Bukovskij „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“

Aišku, tokių apibendrinančių yra daug. Pvz., kad ir šis:

Trevor Thomas “Moral Relativism Taking Over Everything: Sports, Politics, Libraries“ (Moralinis reliatyvizmas užvaldo viską: sportą, politiką, bibliotekas“)

Arba šis (kad ir supaprastintai):

Kun. Oskaras P. Volskis “Neomarksizmas, pateikiamas kaip liberalizmas, veikia mūsų visuomenę“

Galbūt šios knygos priešistorė buvo tokia, kad neilgą laiką prieš gimstant jos pagrindinei idėjai pagaliau radau trumpą populiariai parašytą straipsnį, apibūdinantį tai, ką jau ilgą laiką bandžiau suprasti. “Delfi“ jo irgi jau nėra (o gal niekada ir nebuvo?):

Audronė Simanonytė “Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti?“

Ir štai – dar vienas. Platesnis, paaiškinantis ir A. Simanonytės straipsnyje pateiktos istorijos priešistorę bei nagrinėjantis tai, kas vyko ir vyksta toliau. Beje, yra ir “Delfi“:

Vytautas Sinica, Paulius Stonis “Kaip viskas tampa norma“

Ir dar vienas platus pasakojimas, tinkamas geriau šiai knygai suprasti (beje, radau ką tik):

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (I dalis)“

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (II dalis)“

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (III dalis)“

Ir taip toliau… apie seksualinę revoliuciją bus ir daugiau.

Dabar daugiau apie šiai knygai pasirinktą rašymo stilių.

Galima sakyti, kad jį apibūdina šis straipsnis:

Roger Scruton „Universitetų karas prieš tiesą“

Taip pat ir šis, tuo pačiu paaiškinantis ir mano krikščionišką požiūrį, kiek sudėtingesnis:

Michael W. Hannon “Prieš heteroseksualumą“

Kaip ir šis, mokantiems angliškai:

Michial Farmer “The Case Against Sentimentality“ (Byla prieš sentimentalumą)

Dar keletas įdomių straipsnių apie kalbos svarbą:

Carole Novielli “Planned Parenthood continues to target teens in new book for adolescents“ (Planuotos tėvystės organizacija toliau taikosi į paauglius jiems skirtoje naujoje knygoje)

Katrina Trinko “The False Hope of the Transgender Language Police“ (Netikra translyčių kalbos politikos viltis)

Na, ir kad nesakytumėt, jog skaitau “tik į vieną pusę“, pateikiu Samuel Gregg, kurio knygą, kaip vieną iš labiausiai įtakojusių šią mano knygą, pristačiau kitoje skiltyje, straipsnį kritikuojantį straipsnį (reikia gi pasigailėti ir teologų bei filosofų):

Matthew McManus “Kapitalizmas ir tradicija: iš esmės nesuderinami?“

Galbūt jų yra ir daugiau, bet dabar nesurandu.

Galiausiai, keletas kiek atsitiktine tvarka parinktų straipsnių apie aktualijas:

Katie Yoder “Media Push Men to Talk Abortion – Positively“ (Žiniasklaida spaudžia vyrus kalbėti apie abortus teigiamai)

Peter Vlaming “I was fired for not using transgender pronouns“ (Aš buvau atleistas už translyčių įvardžių nevartojimą“)

Na, tiek to, panašu, kad daug nuorodų į “Delfi“ nebus, bent kol kas. Kai kurių ir nerandu. Beje, šis straipsnis man patiko:

Regina Statkuvienė “Bažnyčia kalta? Taip, nes privalo būti griežtesnė!“

Pradžiai pakaks. Bus daugiau…

Tiesa, nebūtinai čia pateikti straipsniai idealiai atspindi mano dabartinę nuomonę, t.y. kai kam pritariu / nepritariu su sąlygomis ir išlygomis. Pvz., nemanau, kad neomarksizmas tik dangstosi liberalizmu, o greičiau yra su juo susiliejęs dėl tam tikrų istorinių priežasčių. Apie tai – vėliau.

2) 2020-04-24

Šį kartą pradėsiu nuo to, kad skaitytoja Jurga teigia, jog nieko panašaus į mano knygą nėra skaičiusi. Na, manau, kad ši knyga savo kai kuriomis giluminėmis įžvalgomis (bet ne jų išraiška) yra panaši į filmą “Matrica“ bei labai panaši į šią žymią knygą (nors nieko nuo jos ir nenusirašiau):

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2018 m. (1932 m.)

Jei grįžti prie pristatinėjamo mano knygos 2 skyriaus, tai visai nebloga knyga dabartinės lietuviškos istorinės atminties tema (nors kai kur ir visiškai nesutinku) yra ši. Įkvėpė šiek tiek pagarbos liberalizmui, ypač lietuviškajam, bet ne dabartiniam:

Egidijus Aleksandravičius “Amžiaus slenksčiai“, Versus 2019 m.

Dabar, kaip ir žadėjau, šiek tiek daugiau apie seksualinę revoliuciją, taip pat tai ir straipsnis apie gėlių vaikus ir išvis apie lemtinguosius 1968 m. Vakarų pasaulyje. Tuo pačiu ir šiek tiek apie tai, kaip susiliejo marksizmas ir liberalizmas, bei kokia turėtų būti anti-buržuazinė revoliucija:

Carlo Lancellotti “How The Summer of Love Became The Final Bourgeois Revolution“ (Kaip meilės vasara tapo galutine buržuazine revoliucija)

Čia yra labai įdomus garsiojo Jordan Peterson ir ne mažiau garsios JAV feministės (beje, ji yra ir lesbietė) Camille Paglia pokalbis šia ir kitomis temomis, žodžiu, apie mūsų laikus (taip ir vadinasi “Modern Times“ – “Modernūs laikai“). Camille pati buvo tų ir vėlesnių įvykių dalyvė, taigi pateikia autentiškus prisiminimus:

Na, ir pabaigai dar tiks šis straipsnis:

Andrew E. Harrod “Seksualinei revoliucijai būtina valstybės prievartinė galia“

3) 2020-05-01

Šią puikią knygą, kurią perskaityti rekomendavo pats Obama, perskaičiau prieš 5 dienas. Savo ruožtu džiaugiuosi, kad tuo metu neišgirdau Obamos raginimo ir prieš pradedant rašyti ar rašant savo knygą jos neskaičiau, nes tuomet nebebūtų likę apie ką daugiau pagalvoti ir, greičiausiai, šios knygos nebūčiau parašęs. Džiaugiuosi, kad prie tokių pačių minčių ir įžvalgų priėjau kitais būdais.

Viena iš įžvalgų, kurią pastiprino Deneen yra, kad Trumpas – jokia ne išeitis. Tikrą kultūrinį karą nuoširdžiai kariaujančios dvi liberaliosios partijos ir stovyklos – klasikinių liberalų (dar vadinamų respublikonais arba konservatoriais) bei progresyviųjų liberalų (paradoksaliai vadinamų demokratais, nors pasisako už kuo didesnį valstybės kišimąsi net į privačius piliečių reikalus, bet ne atvirkščiai, kai kur jie vadinami paprasčiausiai liberalais, beje, nevengia susidėti ir su tais, kurie kai kur yra vadinami komunistais) iš tikrųjų “žaidžia į vienus vartus“ taip tik dar labiau įtvirtindami liberalųjį režimą. Tačiau, mano įsitikinimu, demokratai (progresyvieji) yra dar daug labiau ne išeitis kaip tie, kurie yra daug toliau pažengę pirmyn pražūties link. Taigi, kol kas geriau – Trumpas.

Įdomiausia, be abejo, šios knygos dalis yra jos pabaiga nuo 168 psl. (gaila, kad tik 15 psl.), kurioje siūlomos tam tikros išeitys. Ką daryti, kad liberalusis režimas nepasiektų kurios nors savo logiškos pabaigos – biurokratinės diktatūros, karinės diktatūros ar diktatūros paprastosios, t.y. šiaip kokio žmogaus? Nesiūlo grįžti atgal (vienas skyrius taip ir vadinasi – “Jokio kelio atgal“). Vietoj to siūlo pasiimti ką galima geriausio iš liberalizmo ir pritaikyti geriausius dalykus ir principus iš ikiliberaliojo žmonijos laikotarpio (beje, žodis “liberalus“ tuomet turėjo kitą reikšmę). Vienas iš skyrių vadinasi “Ideologijos pabaiga“. Taigi:

Patrick J. Deneen “Kodėl žlunga liberalizmas“, Valstybingumo studijų centras 2020, 2018

Apie tai, kokiu su mokslu (o tuo pačiu ir su sveiku protu) nesuderinamu pagrindu remiasi bazinė liberalizmo idėja apie atseit žmonijos civilizacijos priešistorėje buvusią “visuotinę sutartį“ tarp būk tai visiškai autonomiškų individų, rašoma ir šioje įdomioje knygoje apie įvairių žmonijos civilizacijų istoriją ir jų susidūrimus. Knygos viršelyje rašoma, kad Y. N. Harari laiko šią knygą savo populiariausios knygos “Sapiens“ įkvėpėja. Keista, kad šio aspekto Y. N. Harari nelabai pastebėjo:

Jared Diamond “Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“, Kitos knygos 2018, 1997

Dar viena įdomi knyga, kuri nagrinėja ir lietuviškąjį individualizmą užpraeito amžiaus pabaigoje bei pereito amžiaus pradžioje yra ši:

Gediminas Kulikauskas “Lietuvio kodas“, Tyto Alba 2018

4) 2020-05-08

#MeToo akcija ir judėjimas yra (teisingiau – anksčiau buvo, nors tebeišlieka, tik dabar tokių žinių mažiau) viena mano mėgstamiausių temų, kuria anksčiau kolekcionavau visokius straipsnius ir pan., ypač kas buvo susiję su įvykiais Lietuvoje. Iš visų jų, mano nuomone, geriausi yra šie du:

Nida Vasiliauskaitė “Kaltumo prezumpcija“

Юлия Латынина “Секс-инквизиция“ (Seks-inkvizicija)

Gaila, niekaip neradau dar gana neseniai buvusio straipsnio Delfyje (arba jis padarytas mokamu), kuriame rašoma apie tai, kaip po visos šios akcijos JAV korporacijose moterims toliau sekasi dirbti ir bendradarbiauti su vyrais. O sekasi joms, pasirodo, ne kažką, t.y. žymiai blogiau nei sekėsi prieš tai. Teko susirasti straipsnį apie tą patį iš The Guardian, kuris, aišku, yra pro-#MeToo ir daro juokingas išvadas:

Arwa Mahdawi “Men now avoid women at work – another sign we’re being punished for #MeToo“ (Vyrai dabar vengia moterų darbe – dar vienas požymis, kad mes esame nubaustos už #MeToo)

Na ir kelios garsiosios “oldschool“ feministės Camille Paglia trumpos paskaitėlės mergaitėms šiomis temomis bei trumpas interviu. Kad geriau suprasti visumą, geriausiai žiūrėti visus tris filmukus iš eilės. Pirmasis vadinasi “Moterys turėtų žvelgti į vyrus su pagarbos ir racionalios baimės mišiniu“, antrasis – “Camille Paglia turėtų daug ką pasakyti Harvey Weinsteinui“, trečiasis – “Camille Paglia – feminizmo kritikė susitelkia į #MeToo judėjimą“:

Ir dar jautrus Lidžitos Kolosauskaitės komentaras iš jos blogo:

Lidžita Kolosauskaitė “Leiskite bent jau… mylėti(s)!“

Na ir negaliu neprisiminti vieno propagandinio-agitacinio šou “diskusijų pokalbio“ formato LRT laidos šia tema, kuri buvo transliuojama 2018-02-22 ir vadinosi “Svarbios detalės“. Štai “vidaus virtuvės“ detalės kaip ji buvo filmuojama (o dar “įdomiau“ buvo sumontuota):

5) 2020-05-15

Kaip minėjau savo fb paskyros publikacijoje, #MeToo judėjimas toliau juda, skyla ir yra kaltinamas dviveidiškumu iš visų pusių, bet kol kas palikime jį nuošalyje ir pakalbėkime apie seksą apskritai.

Pereitą savaitę propagavau lyčių lygybę, tačiau šį kartą papropaguosiu priešingą požiūrį – kad lyčių lygybės (bet ne pačios jos pasirinkimo galimybės) verta atsisakyti. Vardan ko? Ogi kad ir vardan sekso:

Mark Regnerus “Eroso mirtis“

Ir kad išlaikyti lygių galimybių balansą (deja, tobulai nesigauna – straipsnio rašytoja ir vėl moteris), dar vienas straipsnis į tą pačią pusę:

Suzanne Venker “4 feminist lies that are making women miserable“ (4 feministiniai melai, kurie daro moteris nelaimingomis)

Dar šiek tiek į tą patį “bloką“ – trumpai, bet angliškai apie tyrimą, kurio išvados – “įsitraukimas į neįpareigojantį seksą, esant nevedusiam, padidina nesėkmės būsimoje santuokoje tikimybę“:

“Study: uncommitted sex –> more marital failure“ (Tyrimas: neįpareigojantis seksas -> daugiau santuokinių nesėkmių)

Kad jau perėjome prie tyrimų, laikas pereiti prie LGBT (ją vadinsiu taip) temos, kurią savo fb paskyroje anonsavau dar vakar. Ten pristatytas jųjų tyrimas. Čia – straipsnis apie tokius tyrimus:

Mark Regnerus “Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos“

Sekantis straipsnis – nusiraminimui. Ne pas mus vienus taip blogai su tomis LGBT teisėmis ir tolerancija. Pasirodo šioji tolerancija pastaruoju metu stabiliai mažėja ir JAV, o ypač (odieve!) jauniausioje tiriamųjų grupėje. Straipsnyje daroma išvada, kad viskas per tą prakeiktą kultūrą, kad ją kur galas, kuri vis darosi toksiškesnė ir toksiškesnė ir nors tu daužyk galvą į sieną:

Susan Miller “The young are regarded as the most tolerant generation. That’s why results of this LGBTQ survey are ‘alarming’“ (Jaunimas yra laikomas tolerantiškiausia karta. Štai kodėl šios LGBTQ apklausos rezultatai yra “keliantys nerimą“)

Toliau mano mėgstamo apžvalginio tipo straipsnis apie LGBT:

Vytautas Rubavičius “LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas?“

Blogiausia, ką, mano nuomone, kone visame pasaulyje jau pasiekė ši politinė-ideologinė organizacija, vadinama LGBT (ar tai LGBTQPRST+ ar dar kažkaip, tie pavadinimai nuolatos kinta, nesupaisysi, ne veltui jie dar vadinami abėcėline organizacija), yra tai, kad mūsų sąmonėje sutapatino visus “netradicinės“ (nepatinka man šis apibūdinimas, tarsi seksualinė orientacija turėtų būti siejama su tradicijomis, nors, kaip pamatysite vėliau, iš dalies taip ir yra) seksualinės orientacijos žmones su šia organizacija. Netgi tie, kurie pasisako griežtai prieš LGBT, bet kurį abstraktų “netradicinį“ žmogų automatiškai įvardina LGBT bendruomenės nariu ar asmeniu, ar pan. Tačiau toli gražu taip nėra. Skaičių taip pat nėra, tačiau būtų galima drąsiai teigti, kad daug jos narių, tame tarpe vedlių, yra išskirtinai heteroseksualios orientacijos žmonės. Ir atvirkščiai – ne visi “netradiciniai“, netgi tokį gyvenimo būdą vedantys, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie tik turi tokį potraukį, žmonės pritaria ir palaiko LGBT. Yra netgi tokių jų tarpe, kurie aktyviai prieš ją kovoja.

Pradėsiu nuo savo mėgstamos (išskyrus dėl požiūrio į abortus, žinoma, na, bet nežinau jos argumentų ta tema) Camille Paglia, kurią jau daug kartų minėjau:

Ateistė ir lesbietė Camille Paglia: „Homoseksualumas nėra norma ir egzistuoja tik dvi lytys“

Toliau – link ŠVENTVAGYSTĖS:

Peter Sprigg “Duomenys rodo, kad seksualinė orientacija gali kisti“

Gilesnę ir platesnę pažintį su homoseksualizmu pradėjau nuo žemiau nurodytos “Atviros Lietuvos Fondo“ (tas pavadinimas kai kam daug ką sako) knygos. Išties ji yra įdomi, tik pačioje pabaigoje staiga ir tarsi nei iš šio, nei iš to puolama aršiai advokatauti LGBT judėjimui ir smerkiama konversijos terapija, niekaip nesupratau kuo tai pagrįsta. Mat prieš tai irgi buvo daug rašoma apie tai, kad homoseksualizmas gali būti ir įgimtas, ir įgytas, kad tai gali kisti ir pan:

Francis Mark Mondimore “Homoseksualizmo prigimties istorija“, Eugrimas 2000

Beje, kad suprasti, jog žmogaus seksualinė orientacija gali keistis, šiaip jau nereikia ir skaityti nei jokių knygų bei straipsnių. Užtenka pabendrauti su kalėjime pasėdėjusiu “kriminaliniu elementu“ ar bent jau išgirsti gandus apie tai, kas ten darosi. Yra ir daugiau pavyzdžių. Na, šią ir panašias temas pratęsiu vėliau, o pabaigai dar vienas straipsnis mano mėgstama žmogaus teisių tema:

Stephen H. Webb “Kodėl homoseksualų teisės nėra naujos pilietinės teisės“

6) 2020-05-22

Kaip dainuoja bei tokiu pavadinimu gastroliuoja Lady Gaga – “We are born this way“ (Mes esame tokie gimę), ir tai yra vienas iš pamatinių LGBT teiginių. Jeigu jau žmogus toks gimė ir niekaip negali pasikeisti, telieka pripažinti, kad yra ne viena, o daug lygiaverčių seksualinių orientacijų ir ginti jas visas, pozityviai diskriminuojant heteroseksualiąją, nes juk anie yra mažumos, ar ne? Apie tai kaip mažuma virsta dauguma dar pakalbėsime vėliau, o kol kas pratęsiu temą apie tai, ar “netradiciniu“ gimstama, ar tampama bei ar būtų galima “persikvalifikuoti“ iš “netradicinio“ į “tradicinį“ bei atvirkščiai.

“Persikvalifikuoti“ galima. Apie tai jau rašiau pereitą savaitę, žr. aukščiau. Taip ir neradau nei vieno bent kiek rimtesnio to paneigimo. Žinoma, ne kažkokiais vaistais, o dvasiniais – psichoterapiniais būdais. Be abejo, tai nėra taip paprasta. Mokslas ir religija jau buvo neblogai pažengę tuo keliu, deja, dabar vėl regresuoja. Priežastis paprasta – tai ne tik, kad neskatinama, bet nemažai pažangiųjų Vakarų šalių uždrausta daryti. Kaip galima norėti, kad kažko rezultatai būtų geresni, jei tą kažką trukdoma ne tik tobulinti, bet ir išvis tuo užsiimti? Taigi, o dažniausia oficiali priežastis draudimus palaikyti – nepakankamai geri rezultatai. Vadinamąją konversinę terapiją seksualinės orientacijos keitimui kūrė vienas iš žymiausių pasaulyje psichiatrų šioje srityje, beje, vienas iš labiausiai prisidėjusių, kad homoseksualizmas būtų išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo. Yra ir kitokių būdų.

Perskaičius įvairios su mokslu susijusios literatūros apie tai, kaip atsiranda homoseksualumas, susidariau apie tai nuomonę, analogišką nuomonei apie įvairių nevirusinių ligų atsiradimą, kurią man suformavo mano giminaitis mokslininkas genetikas. Gali būti, kad vienas žmogus, tarkim, genetiškai turi 5 kartus didesnę nei vidutinę riziką susirgti vėžiu, o kitas – 2 kartus mažesnę nei vidutinę. Gyvenime dažniausiai gaunasi atvirkščiai – suserga tas, kuris turi 2 kartus mažesnę riziką, bet ne pirmasis, nes tokį susirgimą įtakoja daugybė įvairiausių faktorių, ne vien prigimtinių, iš kurių ypač svarbūs yra gyvenimo būdas ir pan.

Pats nesu medikas, todėl daug nepostringausiu, o parekomenduosiu psichiatro knygą, kurioje šie dalykai yra detaliai aptariami:

Gintautas Vaitoška “Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti? Psichologiniai, medicininiai, moraliniai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai“, Artuma 2019

Prie to paties dar vienas jo straipsnis, kuriame daugiausiai nagrinėjama kaip tokie draudimai gydyti homoseksualumą išvis atsirado:

Gintautas Vaitoška “Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė. Pasveikti negalima?“

O pasveikusiųjų yra. Ir štai ką jie daro:

Gwen Aviles “Ex-gays descend upon D.C. to lobby against LGBTQ rights. Despite federal hate crimes data and academic research to the contrary, the “formers” question the existence of anti-LGBTQ discrimination.“ (Buvusieji gėjai veržiasi į Vašingtoną, kad užsiimtų lobizmu prieš LGBTQ teises. Nepaisydami federalinių duomenų apie neapykantos nusikaltimus bei akademinių tyrimų, kurie teigia priešingai, “buvusieji“ kelia abejones dėl diskriminacijos prieš LGBTQ egzistavimo)

Doug Mainwaring “In US Capitol Rotunda, ex-LGBTs pray, repent on behalf of nation for sin of homosexuality“ (Buvę LGBT-iečiai JAV Kapitolijaus rotundoje meldžiasi, atgailauja už naciją dėl homoseksualumo nuodėmės)

Toliau keleto pačių buvusių gėjų mintys:

Buvęs gėjus: „Homoseksualumas – Trojos arklys kuriant belytę visuomenę“

Arnoldas Zdanevičius “Buvęs homoseksualas: „Homoseksualizmas yra baisi liga, sielos liga“

Dėka korona viruso pandemijos pasekmių šiuo metu ne vien Lietuvos, bet ir kitose pasaulio visuomenėse yra išplitęs kažkokio Antikristo atėjimo laukimas. Na, nebūtinai tas “kažkas“ yra įvardijamas būtent šiuo vardu, bet tai yra tas, kuris mus užvaldys po to, kai visus suskiepys ir / arba sužymės arba dar kaip nors panašiai. Aš taip nemanau. Tai, paprasčiausiai, būtų visiškai bereikalinga. Geriausias būdas užvaldyti žmones – “išplauti“ jiems smegenis ir tai jau gana seniai bei pakankamai sėkmingai vyksta per informacijos, kultūros bei švietimo priemones (tikrai ne dėl to, kad jie visi ten susimokę, bet šiuo metu to plačiau nenagrinėsiu). Rezultate gauname savimi patenkintą vergą ir tai yra idealus variantas – toks nemaištaus ten, kur nereikia, sukeldamas bereikalingų bėdų. Apie tai yra ir visa mano knyga, prie šios temos dar grįšiu ateinančią savaitę, na o kol kas paskutinis straipsnis šį kartą apie tai, kaip prieš smegenų plovimą kovoja buvusieji gėjai:

Doug Mainwaring “Ex-gays petition Amazon to stop banning books that help with unwanted same-sex attraction. Former gays are disgusted with the online retailer succumbing to LGBT manipulation.“ (Ex-gėjai kreipiasi su peticija į Amazon, kad nustotų draudųsi knygas, kurios padeda dėl nenorimo potraukio tai pačiai lyčiai. Buvę gėjai pasišlykštėję, kad interneto mažmenininkas pasiduoda LGBT manipuliacijai.)

7) 2020-05-29

Kad jau 7 knygos skyriuje prakalbau apie tai, kad kažką veikti – tai būti kažkuo arba, jei tiksliau – apie gyvenimo būdų vadybą, o ši tema yra labai svarbi mano knygoje, pristatau su tuo stipriai susijusį ilgą, apžvalginį ir įdomų straipsnį apie tapatybių politiką. Juk šiuolaikinė politika tampa vis labiau ne idėjų kova, o kova tarp skirtingų tapatybių grupių (geriausias pavyzdys to pas mus – Palaida, oi… Laisvės partija). 2015 metus New York Times paskelbė “metais, kuriais mes esame apsėsti tapatybės paieškos“. Mat, kaip pabrėžiama straipsnyje, šiais laikais asmens tapatybė apibrėžiama nebe tuo, kuo iš tikrųjų esi, bet tuo, kuo įsivaizduoji esąs ir pagrindinis jos bruožas – kintamumas, t.y. kasdien ji gali būti vis kita (žr. ir V. Rubavičiaus straipsnį šios dienos rubrikoje “Knygos ir straipsniai, labiausiai įtakoję šią knygą“). Taip pat būtina išreikšti save kaip kažkurios tapatybinės grupės atstovą, t.y. identifikuotis su grupe. Dar neseniai tokie asmenys būtų laikomi neadekvačiais ir guldomi į atitinkamas ligonines, bet dabar tai nekeista – tai yra genderizmo ideologijos (tos, kuri dažniausiai kalba apie paties pasirenkamą socialinę lytį, bet ne vien apie tai) pasekmė. Autorius kalba ne vien tik apie naujosios tapatybės politikos pasekmes pačiai politikai, darbui, šeimai, medicinai, religijai, švietimui, kultūrai ir t.t., bet ir aptarinėja “naujojo tapatybininko“ laisvės, visuomeninių santykių, kasdieninio gyvenimo ir pan. problemas. Šiuo metu akcentuočiausi į tai, kad rezultate gauname ištežėlių visuomenę amžinose mažvaikiškose “savęs paieškose“. Tokie asmenys itin egocentriški, todėl pagrindinis jų poreikis – kad aplinkinis pasaulis jų tą tapatybę patvirtintų. Tai pasireiškia begaliniuose naujos teisėtvarkos kūrimo procesuose, apie kuriuos dar kalbėsiu, o kiek pastebiu asmeninėje praktikoje, šis poreikis dažniausiai realizuojamas skundais ir verkšlenimais (ar įžeidinėjimais bei panašiai). Tarp feisbuko draugų – ištisos istorijos kaip kas nors skundėsi arba skundė, blokavo ar kitaip boikotavo ką nors, mat tas įžeidė jo taip “sunkiai iškovotą“ tapatybę (pvz., būti ten gėjumi ar dar kažkuo). Taigi:

Brendan O’Neill “The crisis of character. Identity politics and the death of the individual.“ (Charakterio krizė. Tapatybės politika ir asmenybės mirtis.)

Toks naujųjų tapatybių (bei asmenybių) pasaulis – ideali terpė LGBT smegenų plovimui suklestėti. Matome ir jo rezultatus – kaip mažuma pamažu tampa dauguma. Toliau pateiktas tyrimas yra atliktas tarptautinės YouGov tyrimų organizacijos ir, nors pačiu garsiuoju seksologu Alfredu Kinsey bei jo skale aš kiek abejoju, chronologiniame rezultatų palyginime šis tais pačiais 2015 m. atlikto Didžiosios Britanijos žmonių tyrimas pagal ją daug ką pasako. Pagal jį, tik 46% 18-24 m. amžiaus žmonių šioje skalėje save pozicionuoja išskirtinai heteroseksualiais (6% – išskirtinai homoseksualiais, likę – “per vidurį“), taigi, jie yra… mažuma. Na, bendri rezultatai pagal visas amžiaus grupes yra vis dar heteroseksualų “naudai“, t.y. 89% visų žmonių save laiko heteroseksualiais. Aišku, tai irgi įtakoja, kad nors kone visuose “klasikinių“ psichiatrų ar psichologų darbuose tenka matyti, kad homoseksualiems asmenims priskiriama iki 2% populiacijos, o šiuo metu, ypač iš LGBT ideologijai prijaučiančių, dažniausiai girdžiu apie tai, kad visuomenėje tokių yra apie 10%. Tai nei kiek nestebina, mat, mano galva, tiesiogiai koreliuoja su genderistinės-LGBT ideologijos skvarbos į skirtingų amžiaus grupių asmenų mąstymą lygiu, o šis vyksta, visų pirma, per švietimą, kuris į šią ideologiją ten orientuotas maždaug kelis dešimtmečius (plius-minus, parašiau iš bendros nuovokos). Gaila, neberandu kito šaltinio, kuris šiuos duomenis analizavo kiek nuodugniau, ir atskleidė, kad šie rezultatai drastiškai pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius homoseksualiųjų “naudai“ kone penkis kartus. YouGov tyrimas pristatomas čia:

Will Dahlgreen, Anna-Elizabeth Shakespeare “1 in 2 young people say they are not 100% heterosexual“ (1 iš 2 jaunų žmonių sako, kad jis nėra 100% heteroseksualus)

Niekaip negaliu patikėti, kad per tuos laikus kaip nors padaugėjo tų vis dar niekaip neatrastųjų homoseksualumo genų (tuo labiau, kad į tokius mutavo esami “nehomoseksualieji“ genai), o štai, kad seksualumas prasideda smegenyse – tikiu. Tas smegenis kuo ankstyvesniame amžiuje geriausiai paveikti per taip vadinamojo lytinio švietimo (nepainioti su lytinio ugdymo) programas, kurių didžioji propaguotoja šiuo metu Lietuvoje (apie tai kalbėjo, mačiau per teliką, ir prieš kelias dienas) yra Didžioji Auka Dovilė Šakalienė. Beje, gūglindamas aukščiau pateiktų duomenų, netyčia atkreipiau dėmesį į šių Didžiosios Britanijos specializuotos Nacionalinės tyrimų agentūros 2010-2012 m. darytų tyrimų 2 lentelės duomenis. Joje pristatoma iš kur žmonės įgyja tą lytinį ugdymą toje šalyje. Pasirodo, tėvai, kaip šaltinis, yra kone tos lentelės pabaigoje, tiesa, augant amžiui tas procentinis skaičius kiek didėja. Pirmoje vietoje su dideliu atotrūkiu, be abejo – pamokos mokykloje:

Soazig Clifton, Elizabeth Fuller and Dan Philo “National survey of sexual attitudes
and lifestyles (Natsal-3). Reference tables“ (Nacionalinis seksualinių požiūrių ir gyvenimo būdų tyrimas (Natsal-3). Informacinės lentelės)

Lytinis švietimas pagal LGBT įtakojamas programas ir yra svarbiausias bei galutinis jos uždavinys (aišku, tik tos šios organizacijos dalies, kuri tai supranta). Kol mes Lietuvoje kaunamės už tarptautinėje teisėje neegzistuojančią teisę į vienalytę santuoką, žymus tarptautinis, šiuo metu į jaunas moteris besiorientuojančiu prisistatantis portalas Refinery29 (į jį yra bent kelios nuorodos ir mano knygoje), kuris yra smarkiai orientuotas į LGBT ir į tai, kas susiję, tokiomis nuobodžiomis temomis, kiek pastebėjau, nei nesidomi. Be abejo, Lietuvoje vienalyčių santuokų ar partnerysčių klausimas šiuo metu ir yra aktualiausias, nes nuo to įteisinimo viskas ir prasideda, o po to seka jau kiti etapai – visose šalyse jie yra tie patys. Jų atskirai nenagrinėsiu, galima apie tai pasiskaityti kituose šiame puslapyje pateiktuose straipsniuose. Kiek pastebėjau, portalas labiau domėjosi koks poliamorinės santuokos (tokios, kur vienas tuokiasi su daugeliu, arba daugelis su daugeliu) tipas šiuo metu yra pažangiausias bei propagavo apribojimų naikinimą įvedant lytinį švietimą vaikams nuo 3 m. amžiaus. Na, poliamorinę santuoką ar bent meilę pas mus jau irgi sėkmingai propaguoja ne tik Lukas Ramonas (žr. skyrelį “Knygos ir straipsniai, labiausiai įtakoję šią knygą“), kurio pareiškimai, visgi, yra jo asmeninė nuomonė, bet ir pažangioji LRT, nors tai ir prieštarauja mūsų Konstitucijai. Ši LRT istorija yra verta dėmesio vien dėl to, kad dėl tokios propagandinės laidos vienas šio transliuotojo Tarybos narių nusprendė, kad viskas pagal jo nuomonę buvo padaryta gerai todėl, kad jo nuomonė yra aukščiau už įstatymus, ypač, jei pagal tą pačią nuomonę tie įstatymai yra atgyvenę ir bereikalingi. Tiesiai šviesiai taip ir pasakė. Taip mūsų nacionalinis transliuotojas supranta kovą už teisės viršenybę mūsų šalyje, tuo pačiu dažnai mėgdamas eteryje vartyti akutes ir dejuoti kaip niekaip šis principas mūsų šalyje neįsigali, kalti vis politikai. Sėkmingai tokia propaganda vyksta dar ir dėl to, kad visa likusi mūsų valdžia į tai reaguoja tyliu pritarimu. Temą verta analizuoti plačiau, bet šį kartą grįšiu prie vaikų lytinio švietimo klausimo.

Pradžiai pateiksiu, kaip labiausiai mėgstu, apibendrinantį straipsnį apie vaikų seksualizacijos žalą ir pagrindinius ją lemiančius faktorius. Jų pateikiama 6: pornografija, mokyklos, technologijos, translytiškumas, medicina ir viešosios bibliotekos. Kaip rašoma straipsnyje – nors politinė kairė ir LGBT daug prie to prisideda, tai prasidėjo ne nuo jų. Pagrindinės priežastys – technologijos, seksualinė revoliucija, šeimos instituto žlugimas ir žmogiškoji nuodėmė:

Caroline D’Agati “6 ways the sexual revolution gets its hands on American kids“ (6 būdai, kuriais seksualinė revoliucija užvaldo Amerikos vaikus)

Jei kas nežinote, lytinis švietimas pristatinėja seksą (tik) per tai, kaip dirginti įvairias kūno vietas, pasiekti orgazmą ir technologiškai apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių ar artimai susijusiais dalykais. Čia jeigu konservatyviu variantu. Be abejo, mažamečiai vaikai skatinami žaisti ne tik su savo lyties organais, bet ir taip vadinamomis lytinėmis tapatybėmis. Aišku, jie taip atranda įvairiausių įdomybių (ir didina neheteroseksualių asmenų skaičių populiacijoje), kurios, deja, kartais baigiasi ne vien įvairia skaudžia patirtimi, bet ir chirurginėmis operacijomis (turbūt apie šį aspektą vėliau teks pakalbėti plačiau, skaudi tema).

“Nemanykime, kad tai kažkoks Jungtinės Karalystės nukrypimas – LGBT judėjimo tikslas daugybę metų dabar ir čia Amerikoje yra tiksliai tas pats. Žmonės, kurie galvojo, kad gėjų santuokos yra galutinis tikslas, nesuprato, kad santuokos apibrėžimo pakeitimas taip, kad ji daugiau nereikštų vyro ir moters sąjungos, buvo tik pradžia. Programa siekia panaikinti bet kokią ir visas nuorodas, kad heteroseksualumas yra numatytoji būsena beveik 97% žmogiškų būtybių. Radikalus požiūris į lyties ir socialinės lyties tapatybę yra dar vienas įrankis įrankių dėžutėje, skirtoje pasiekti šį tikslą: jei nelieka vyrų ar moterų, berniukų ar mergaičių ir t.t., ir lieka tik žmonės, kurie “tapatinasi“ vienu ar ar kitu būdu, daugiau nelieka jokio būdo “priveligijuoti“ (taip, kaip mąsto jie) heteroseksualaus binariškumo“ – tiesiai šviesiai atvirai apie tai, ką iš tikrųjų reiškia paversti mokyklas LGBT draugiškomis vietomis, pristato labdaros fondo “Educate and Celebrate“ (Šviesk ir švęsk) vadovė britė Elly Barnes:

Rod Dreher “Heteronormativity smashers“ (Heteronormatyvumo triuškintojai)

Todėl nei kiek nenuostabu, kad tiems patiems LGBT aktyvistams atrodo visiškai normalu, kad tokias lytinio švietimo valandėles mažiems vaikams pravedinėja “suaugusiųjų pramogų“ atstovai (laikykim, kad panašiai kaip kokios porno žvaigždės dalintųsi savo “gerąja patirtimi“ su nepilnamečiais). Ne šiaip kokių pramogų, o gėjų klubo Drag Queen (nemoku išversti, bet tai tokie vyrai, kurie persirengia moterimis ir visaip maivosi ant scenos) striptizo žvaigždė, kuris (ar tai kuri), pasakodamas savąsias idomiąsias istorijas vaikučiams, nepasidrovėjo ir savo klyno pademonstruoti, o kas čia tokio, taigi lytinis švietimas:

Chad Felix Greene “LGBT activists won’t admit anything’s wrong with a man flashing children during Drag Queen story hour“ (LGBT aktyvistai nenori pripažinti nieko blogo dėl to, kad vyras demonstravo savo lyties organus vaikams per Drag Queen istorijų valandėlę)

Na, o šis dalykas pamažu ateina ir į Lietuvą. Štai NVO “Lietuvos žmogaus teisių centras“ džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Neringos Dangvydės Macatės „Gintarinė širdis“ (pamenate pasaką apie besibučiuojančius princus?) jau gali pasiekti skaitytojus ir anglų kalba. Gal ir nedidelė bėda, kol tos pasakos guli internete. Štai JAV tėvai galėjo gerokai labiau “apsidžiaugti“ radę savo vaikų klasėse priplatinta knygų, kuriose, tame tarpe “dažni nepilnamečių gėrimo, glamonėjimosi, masturbacijos, orgazmų, oralinio sekso, seksualinių sueičių, seksualinės prievartos, nepilnamečių žaginimo, kraujomaišos ir prievartavimo aprašymai“. Stebitės augančiu nepilnamečių neišsiauklėjimu, nusikalstamumu, palaidumu? Diverse Classroom Library Initiative (Įvairovės Klasės Bibliotekos Iniciatyva) padės jums nebesistebėti:

Anna Anderson “Sexually explicit books were put in these Virginia classrooms. Parents want answers.“ (Seksualiai šokiruojančios knygos buvo išdėliotos šiose Virginijos valstijos klasėse. Tėvai nori atsakymų)

Ką vargšams tėvams ir jų vaikams tenka išgyventi ir kaip jie su tuo bando kovoti pateikiama, kad ir šiuose keliuose iš didelės daugybės straipsnių šia tema:

Tony Perkins “In Georgia, Parents Win Battle Over Transgender Bathrooms at School“ (Džordžijos valstijoje tėvai laimi mūšį prieš translytiškus tualetus mokyklose)

Cathy Ruse “Kids are lab rats in school boards’ transgender social engineering experiments“ (Vaikai yra laboratorinės žiurkės mokyklų pedagogų tarybų socialinės translytinės inžinerijos eksperimentuose)

Kiek trumpiau padėtį apžvelgia JAV ir Kanados žiniasklaidoje dirbantis blogeris, kuris giria Lenkiją už neseniai priimtus griežtus įstatymus prieš nepilnamečių seksualinio aktyvumo skatinimą:

Jonathon Van Maren “Parents can’t count on politicians to fight gender ideology. Time to take action“ (Tėvai negali tikėtis politikų pagalbos kovojant prieš genderistinę ideologiją. Laikas imtis veiksmų)

Tokių visokių istorijų yra begalė, jų visų, deja, neįmanoma apžvelgti. Todėl pradžiai pakaks.

Toliau – trumpiau. Liberalmarksistinis-genderistinis-LGBT smegenų plovimas ties darželiais ir mokyklomis nesustoja ir persimeta į universitetus. Mano mėgstamas Jordan Peterson tiesiai šviesiai propaguoja idėją, kad JAV ir Kanados universitetuose šiais laikais siekti aukštojo mokslo, deja, nebeįmanoma ir nemokamai teikia metodinę pagalbą kaip to aukštojo mokslo siekti namuose pačiam. Paprasčiausiai tie universitetai pavirto naujųjų leninistų peryklomis, kur ugdomi “mokslinio“ liberalmarksizmo ideologijos pripumpuoti debilai (kad ir ne medicinine prasme). Daug čia nerašinėsiu, geriau patys pasigėrėkite šiais “išminčiais“ keliuose trumpuose filmukuose (subtitrai – lietuviški):

Vašingtono šeimos politikos institutas “Ar egzistuoja skirtumas tarp vyrų ir moterų?“
Vašingtono šeimos politikos institutas “Universiteto studentai kalba keisčiausius dalykus: Tapatybė“

Šiandienai šia tema užteks, prie jos dar grįšiu. Pagaliau, kaip žadėjęs, pateikiu puikią knygą nemokamam atsisiuntimui apie dar vieną bjaurų smegenų plovimo būdą – sektas. Apie religijas, kultus ir sektas mano knygos 7 skyriuje tik užsiminta, daugiau apie tai bus toliau. Tai išsamiausiai ir nuodugniausiai sektas aprašanti mano skaityta knyga. Iš jų visų mane labiausiai domina New Age, apie kurią mano knygoje – daug, nors tiesiogiai ji ir nėra paminėta. Ši religija pasireiškia tokia galybe būdų ir formų, daažnai nepanašių į tradicines religijas, kad daugelis net neįtaria, kad tai religija, nors patys ją praktikuoja. Ji prasismelkusi ir į tikrąsias religijas, tame tarpe ir į katalikybę. Pagrindinis jos principas – “viskas tinka“ iš bet kokių religijų ar kultų vardan savitikslio asmeninio tobulėjimo. Taigi:

Александр Дворкин “Сектоведение. Тоталитарные секты. Опыт систематического исследования“, Братство во имя св. князя Александра Невского 2002 (Sektų studijos. Totalitarinės sektos. Sisteminio tyrimo patirtis). pdf

8) 2020-06-05

Manau, kad daug aprašinėti, kaip LGBT platina savo ideologiją per žiniasklaidą, nereikia – užtenka daugiau pažiūrėti LRT ar Info TV ar paskaityti 15 min ar pan. Pateiksiu vieną apžvalginį straipsnį apie 5 pagrindinius būdus, kuriais pro-LGBT žiniasklaida klaidina savo reportažų žiūrovus, nušviesdama įvykius, susijusius su LGBT. Jie yra: 1) pateikiami vaizdai atstovauja tik vieną pusę; 2) šališkos antraštės / frazės; 3) nuorodos ir atsižvelgimas tik į pro-homoseksualius šaltinius; 4) vienpusės istorijos, kur “LGBT-ietiški“ verkšlenimai neginčijami; 5) praleidžiami pagrindiniai faktai:

Linda Harvey “5 ways liberal media misleading people on Supreme Court transgender case“ (5 būdai, kuriais liberali žiniasklaida klaidina žmones dėl su transeksualumu susijusios Aukščiausiojo Teismo bylos)

Vienintelis skirtumas nuo mūsų tas, kad JAV vis dar likę ir “neliberalios“ žiniasklaidos, kai pas mus tokia liko tik kaip nedideli paskiri nepriklausomi kanalai, o dar reikia domėtis ar ir tikrai jie nuo jokių miglotų kitų šalių įtakų yra nepriklausomi.

Kaip mums LGBT daro įtaką per kultūrą čia irgi daug neanalizuosiu. Apie įvairius iš Europos Sąjungos projektinių lėšų mintančius “laisvuosius menininkus“ bei su jais dirbančias NVO, nepaisant to, kad pats esu gana padirbėjęs šioje srityje, geriau yra paskaityti Jurgos Lago feisbuko profilyje – ten tiesioginiai įspūdžiai iš kairiosios Ispanijos, kur ji gyvena ir dirba ispaniškoje aplinkoje. Apsčiai tos įtakos turime ir per “valdiškus“ pinigus. Įdomiau, nes dar svarbiau, yra įtaka per populiariąją kultūrą. Akivaizdi yra įtaka per senąjį-gerąjį propagandinį kanalą – Holivudą. Filmuose “netradicinės“ lytinės orientacijos herojų ir su tuo susijusių istorijų sparčiai daugėja per pastarąjį laiką, tai tampa kone privaloma, panašiai kaip nuo seno buvo dėl teigiamų juodaodžių herojų vaizdavimo. Vis daugiau apie tai matau ir vaikiškuose multfilmuose. Tačiau pati LGBT turi ir didesnių planų:

Calvin Freiburger “Gay pressure group demands 1 of 5 prime-time TV characters be LGBT by 2025“ (Gėjų spaudimo grupė reikalauja, kad 1 iš 5 geriausio TV laiko herojų iki 2025 m. būtų LGBT)

Na ir toliau prasideda įvairios manipuliacijos, ypač politinės ir teisinės, kad tą savo įtaką apginti, t.y. formuoti vienintelę teisingą nuomone ir privalomas galimas pažiūras bei elgesį. Gal kas nors tokius dalykus iš praeities prisimena? Aš tai net labai…

Štai apie cenzūrą YouTube – moksliškai pagrįstą pediatrės nuomonę apie transgenderizmą iškirpo. Atseit pagal savo priimtas “hate speech“ (neapykantos kalbos) prevencijos taisykles. Daily Mail žurnalistė įrodinėja, kad jokio “hate speech“ remiantis tomis pačiomis taisyklėmis ten nebuvo ir pateikia visą vaizdo klipą. Beje, jis išties yra naudingas tiems, kurių maži vaikai turi problemų dėl identifikavimosi su savo lytimi:

YouTube BANNED This Doctor’s Video. Here’s Why (YouTube UŽDRAUDĖ šios gydytojos video. Štai kodėl)

Nėra smagu, kai esi cenzūruojamas socialiniame tinkle dėl kultūringai pateiktų savo žinių, bet kai esi atleidžiamas iš darbo dėl savo tikėjimo, o teisme esi dar nuteisiamas dėl neteisingai suderintos sąžinės – darosi išties nejauku: „Tikėjimas Pradžios Knygos pirmo skyriaus 27 eilute, tikėjimo translytiškumu trūkumas ir sąžinės prieštaravimas translytiškumui yra nesuderinami su žmogaus orumu bei prieštarauja kitoms pamatinėms kitų, ypač translyčių asmenų, teisėms“, – savo sprendime rašė tribunolas. Lygiai taip pat nejauku ir man. Aš irgi tikiu Biblija, o Jungtinėje Karalystėje tai, pasirodo, jau yra neonacistinė ir rasistinė ideologija: „Šis pirmasis kartas Anglijos teisės istorijoje, kai teismas nusprendė priversti laisvus piliečius vartoti jiems primestą kalbą, giliai neramina. Teisėjas Perry‘is nusprendė, kad krikščionybė nėra saugoma Lygybės akto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo, nebent tai yra tokia krikščionybės versija, kuri pripažįsta translytiškumą ir atmeta tai, kas rašoma Pradžios Knygoje.<…> Dėka šio teismo sprendimo pamatiniai krikščioniški įsitikinimai nebėra saugomi žmogaus teisių ir antidiskriminacinių įstatymų. Pats sprendimas tikėjimą Biblija prilygina rasistinėms ir neonacistinėms ideologijoms, kurias ankstesni teismo sprendimai pripažino „nevertomis pagarbos demokratinėje visuomenėje.“:

“Jungtinės Karalystės teismas: Biblinis lyties supratimas nesuderinamas su žmogaus orumu“

Tuo puolimas prieš tikėjimą nepasibaigia ir persikelia į puolimą prieš Bažnyčias ir jų veiklą. Čia rašoma apie tai, kaip JAV demokratai dar nuo B. Obamos laikų kovoja už tai, kad religinių organizacijų įvaikinimo agentūros privalėtų įvaikinti savo vaikus vienalytėms poroms arba užsidarytų:

Tony Perkins “Liberals continue fight against religious freedom for adoption agencies“ (Liberalai tęsia kovą prieš religijos laisvę įvaikinimo agentūroms)

O čia rašoma apie tai, kaip dabartinės priešprezidentinės rinkimų kampanijos metu JAV demokratai vis aršiau demonstruoja ketinimus panaikinti mokesčių lengvatas JAV Bažnyčioms, tuo pakertant jų finansinius pamatus (LGBTQ Town Hall – tai tokia CNN debatų laida demokratų kandidatams į prezidentus):

Jonathon Van Maren “Democrat LGBT town hall paints a terrifying picture for Christians“ (Demokratų LGBTQ Town Hall piešia bauginantį paveikslą krikščionims)

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad pačių Bažnyčių pozicijos yra nevienareikšmiškos. Ypač kontroversiškos ir daug kur silpnokos yra dabartinės Katalikų Bažnyčios pozicijos (ir ne vien JAV), nors turbūt dauguma Lietuvos katalikų apie tai nei nenumano. Apie tai dar daug rašysiu vėliau. Kol kas apie ne Katalikų Bažnyčią:

“Švedijos Bažnyčioje vengiama Dievo lytį nurodančių įvardžių“

Kita istorija – labiau “buitinė“, bet irgi galėjusi kainuoti kai kam nepigiai. Ganėtinai sudėtinga istorija, atskleidžianti daug įdomybių, bei su gera pabaiga. Prasidėjo nuo to, kad per šią istoriją išgarsėjęs Kanados imigrantas translytis “moteris vyriškame kūne“ kreipėsi į 10 moterų grožio salonų ar pavienių darbuotojų tame tarpe prašydamas nuvaksuoti jo kiaušus. Šios atsisakė. Tuomet minėtasis Jessica “Jonathan” Yaniv kreipėsi į Britų Kolumbijos Žmogaus teisių Tribunolą lyties išraiškos diskriminacijos pagrindu reikalaudamas po 15.000 USD kompensacijos iš kiekvienos. Straipsnio autorė nustebusi, kad šis ieškinys iš viso buvo priimtas nagrinėti ir buvo rimtai nagrinėjamas tokio lygio teisme. Na, bet galiausiai teismas tą ieškinį atmetė. “Padėjo“ matyt ir tai, kad proceso metu atsakoves irgi imigrantes moteris, daugiausiai Azijos ir Pietų Azijos kilmės, dargi visą jų bendruomenę šis “gražuolė“ apkaltino neonacistinėmis pažiūromis. Geroji naujiena – po kelių dienų po šio proceso baigties grupė įtakingų Didžiosios Britanijos lesbiečių, gėjų ir biseksualų nutraukė ryšius su didžiausia britų LGBT teisių gynimo organizacija “Stonewall“, apkaltinę juos pernelyg dideliu trans-teisių prioritetizavimu. Juos jau irgi užkniso visokių tokių asmenų priekabiavimai bendruose tualetuose ir kitokie nemalonumai. Jessica Yaniv – kaip tik viena iš tokių (turbūt, kad daugelio) – nors ir būdamas “moterimi vyro kūne“ lytinį potraukį demonstruoja būtent moterims, o ypač – dar nesubrendusioms mergaitėms. Straipsnyje rašoma ir apie įvairius kitokius skilinėjimus LGBT organizacijos viduje:

Carolyn Moynihan “Immigrant women 1; Jessica Yaniv 0. Meanwhile, ‘trans’ politics takes a new turn“ (Moterys Imigrantės 1: Jessica Yaniv 0. Tuo tarpu “trans“ politika daro naują posūkį)

Kita – išties skausminga istorija. Trumpai – išsiskyrusi motina Kanadoje nusprendė savo berniuką paversti mergaite ir, nors pats vaikas tam prieštaravo, tėvui pasipriešinti šiam sprendimui niekaip nepavyko. Ši istorija skambėjo gana plačiai, buvo daug straipsnių, kitos medžiagos, įvairių peticijų ir kitokios kovos, atgarsiai sklinda iki šiolei. Pateiksiu tik vieną straipsnį:

Nicole Russell “Canadian court strips father of rights, allowing teen to transition against his wishes“ (Kanados teismas panaikina tėvo teises, leisdamas paaugliui pakeisti lytį prieš jo paties norą)

Vėlgi, ir pačių panašių istorijų yra daug, atsirinkau kelias, šiuo metu nebeseku.

Gi pati LGBT, apsiginklavusi minėtais ginklais, ir išsikovojusi tiek daug pergalių “stumia“ savo reikalus toliau. 2020-05-29 tekste čia minėjau, kad “einamiausias“ reikalas dabar – poliamorinės santuokos (vieno su daug partnerių arba daugelio su daug), kurias jau sėkmingai (tiesiogine to žodžio prasme) “stumti“ pradėjo ir mūsiškė LRT. Pats šio straipsnio pavadinimas yra puikiai apibendrinantis visą šį reikalą, bet dar pacituosiu: “Štai kokia pamoka: niekuomet, niekuomet, niekuomet netikėk kairiaisiais, kai jie sako: “Tik iki tiek, bet ne toliau“. Visuomet yra toliau.“:

Rod Dreher “With the Left, there is always a farther“ (Visuomet yra toliau su kairiaisiais)

Kol kas tik galiu pasidžiaugti, kad mano šalyje “manoji krikščionybės versija“ vis dar neuždrausta ir dar net nesame ratifikavę Stambulo konvencijos (nors egzistuoja didelė ir reali grėsmė), privalomo lytinio švietimo dar neturime (lytinio ugdymo, deja – irgi), kaip ir vis dar nesame įteisinę vienalyčių santuokų (kaip tik verda kovos, ypač per LGBT viešųjų ryšių akcijas Baltic Pride “gėjų“ parado metu) nei kito patogaus pagrindo joms įteisinti – vienalyčių partnerysčių. LGBT čia, be abejo, veikia per visas pagrindines žiniasklaidos grupes, kultūrininkus, švietimiečius, specialiai tam sukurtas arba ir niekuo dėtas NVO, tam tikras politines jėgas (jų – nemažai), finansuojami įvairių ES ir kitokių fondų (dažniausiai filantropo Sorošo pinigais, bet ne vien), kartais – valstybės, užsienio ambasadų ir t.t. bei įtakodami Seimą, Konstitucinį Teismą, europarlamentarus, įvairias savivaldybes (ypač – Vilniaus) bei įvairias biudžetines organizacijas arba tiesiogiai ten įsitaisę (pavyzdžiui – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba). Ir t.t. Stengiasi paveikti ir santykinai vis dar laisvą erdvę – virtualius socialinius tinklus. Veikdami, beje, ir organizuotai. Nuoroda į Tolerantiško jaunimo asociacijos organizuotą LGBT+ partizanų akademijos renginį bei jo programą yra kiek silpnoka, nes iš jos aiškiai matosi tik Rozos Liuksemburg fondas ir Che Guevaros portretas (kiek paradoksaliai, nes šis buvo aršus homoseksualų žudikas), o viskas užmaskuota po tokiais žodžiais kaip “akademijoje gilinamės į su lytiškumu ir tapatybėmis susijusias sąvokas, mokomės atpažinti seksizmą ir vidinę homofobiją, ieškome būdų efektyviai jiems priešintis, mokomės aktyvizmo socialiniuose tinkluose bei video kūrimo triukų, dalinamės idėjomis, kaip be išlaidų ir didelių pastangų plačiai skleisti LGBT+ palankią žinutę.“ Iš patikimos žodinės informacijos, ne gandų žinau, kad tas “efektyvus priešinimasis vidinei homofobijai“ pasireiškė tuo, kad žmonės buvo apmokami kaip internete susekti kitamintiškus pasisakymus ir juos ištrinti arba blokuoti, ypač feisbuke, ką po to jie ir darė.

Galiausiai, kodėl taip viskas jiems paprastai pavyksta? Peno apmąstymui duoda, kad ir žymios ES politikės Angelos Merkel (žinote tokią?) pasisakymai:

“A. Merkel: žodžio laisvė turi būti ribojama vardan laisvos visuomenės“

Kai kurios visuomenės jau tą savo laisvę vardan savo “laisvos visuomenės“ apribojo ir, kaip rašo JAV katalikiškos žiniasklaidos apžvalgininkas prof. Donald Demarco, abejingai stebi kaip jų kultūra juda totalitarizmo link: “Kokie yra totalitarizmo požymiai? Galiu išskirti septynis: 1) Minties vieningumas; 2) kritikos užslopinimas; 3) sąžinės neigimas; 4) mąstymo atsisakymas; 5) vyriausybinė prievarta; 6) masinis valios ir minties indoktrinavimas; 7) susidorojimas su disidentais. Visi šie ženklai yra matomi Kanados visuomenėje ir jie tapo visiškai aiškūs [rinkimų] kampanijos metu.“:

Donald Demarco “Sveiki atvykę į Kanados Liaudies Respubliką“

Pabaigai – apie religijos laisvę Kanadoje:

Wesley J. Smith “Apie religijos laisvę Kanadoje“

9) 2020-06-12

Apie ne vien su LGBT susijusią cenzūrą feisbuke, google ir kitur internete dar bus atskirai vėliau. Tai – svarbi mano knygos tema, ne veltui ir jos viršelis toks.

LGBT, kaip ir bet kuri ideologinė organizacija, turi naudoti kažkokius argumentus, kad įtikinti visuomenę, jog jos tikslai – geri, o jų įgyvendinimas duoda naudos, tai normalu. Apart žmogaus teisių argumentų, kurie yra paneigiami teisininkų, dar vienas jų “arkliukas“ – visuomenės psichologinė sveikata, o šie argumentai yra paneigiami sociologų ir mokslininkų. Tiek, kad tų kontr-argumentų nelabai matyti oficialioje žiniasklaidoje, ypač Lietuvos, dėl aukščiau išvardintų priežasčių.

Geriau iš karto pacituosiu vieno tai apibendrinančio straipsnio pradžią:

“Vienalytė santuoka veda prie masės socialinės ir netgi visuomeninės sveikatos naudų, įskaitant visą spektrą privalumų psichinei sveikatai ir gerovei. Naudos atitenka visai visuomenei, nepriklausomai nuo to, ar esi vienalytėje santuokoje, ar ne.“ Tokia buvo vienalyčių santuokų rėmėjo prognozė keletą mėnesių prieš jas įteisinant Australijoje.

Tokie lūkesčiai buvo beveik visur ir ypatingai JAV, kur vienalytės santuokos tapo įteisintos po 2015 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Obergefell prieš Hodges. Plačiai tikima, kad santuokų lygybė generuoja svarbias sveikatos naudas ne tik tos pačios lyties suaugusiųjų poroms, bet ir save su LGBQ identifikuojančiam jaunimui.

Ką gi, taip buvo prieš 4 metus amerikiečiams. Kaip tai veikia LGBQ jaunimą? Ar jų sveikata pagerėjo?

Mhm, ne.“

Toliau pasakojama apie trijų ekonomistų tyrimą, kuris vadinasi “Santuokos lygybės įstatymai ir jaunimo savižudybinis elgesys“ ir, aišku, šiuo klausimu nieko gero neparodo, atvirkščiai:

Michael Cook “Somewhere over the rainbow, skies are blue“ (Kažkur virš vaivorykštės dangūs yra mėlyni)

Toliau:

Mark Regnerus “No ‘credible scientific evidence to support’ puberty blockers for ‘transgender’ children“ (Jokių “patikimų mokslinių įrodymų, kurie paremtų“ brandos blokatorius “translyčiams“ vaikams nėra)

Užtai straipsnyje rašoma, kad yra daug patikimų mokslinių įrodymų, kad šie vaistai yra labai net žalingi tų vaikų sveikatai. Žinia, po Stambulo konvencijos kai kuriose Vakarų šalyse priėmus naujus įstatymus ir psichiatrijai pasukus nauja kryptimi, vaikų, nukreipiamų keisti lytį, skaičius išaugo daugybę kartų (daug daugiau nei “ne visai heteroseksualiųjų“ Jungtinėje Karalystėje), naujoji industrija klesti. Paaugę tie vaikai ima skųstis, reikalauti grąžinti buvusią lytį ir kurti įvairius protesto judėjimus, bet apie tai būtų verta rašyti atskirą bloką, gal kitą kartą.

Toliau pateiksiu visą tyrimą, apie kurį buvo rašoma V. Sinicos ir P. Stonio straisnyje, kurį pristačiau čia 2020-04-14, išsamiai. Santrauką šio tyrimo pristatysiu iš ką tik minėto straipsnio: “2012 m. prestižiniame žurnale „Social Science Research“ paskelbta prof. M. Regnerus studija apie vienalyčių šeimų poveikį auginamų vaikų būklei. Tyrimo metu buvo apklausta 3000 homoseksualų ir dvilyčių porų JAV auginamų vaikų. Paskelbti rezultatai buvo šokiruojantys: 1) 23 proc. vaikų, kurių motina lesbietė, ir tik 2 proc. augančiųjų su biologiniais tėvais, patyrė seksualinio pobūdžio tėvų ar kitų suaugusiųjų prisilietimus; 2) 31 proc. gėjų, 25 proc. lesbiečių ir 8 proc. heteroseksualų auginamų vaikų liudijo turėję prievarta užsiimti seksu; 3) lytiškai plintančiomis ligomis sirgo 25 proc. gėjų, 20 proc. lesbiečių ir 8 proc. heteroseksualų auginamų vaikų; 4) apie savižudybę prisipažino galvoję 24 proc. pas gėjus, 12 proc. pas lesbietes ir 5 proc. pas heteroseksualus augančių vaikų.“ Pats tyrimas:

Mark Regnerus “How different are the adult children of parents who have same-sex relationships? Findings from the New Family Structures Study“ (Kaip skiriasi suaugę vaikai tėvų, kurie yra vienalyčiuose santykiuose? Išvados iš Naujų šeimos struktūrų tyrimo)

Minėtame V. Sinicos ir P. Stonio straipsnyje taip pat rašoma, kokiais gana bjauriais politinio spaudimo būdais buvo patvirtinta, kad homoseksualumas – ne psichinis sutrikimas. Įdomu ir tai, kad įvairūs įstatymai įvairiose šalyse, įteisinę vienalytes santuokas ir panašius dalykus, buvo priimti irgi gana bjauriais politinio manipuliavimo būdais, ypač Prancūzijoje. Gaila, dabar nerandu, kur yra medžiaga apie tai, gal pasidalinsiu kitą kartą. Mūsų šaly tai kol kas labiausiai pasireiškė Konstitucinio Teismo išaiškinime pernai – šis “genialiai“ išraitė, kad nors mūsų Konstitucijoje juodu ant balto yra parašyta, kad šeima yra (tik) vyro ir moters sąjunga, bet santuoka, kuri yra šeimos teisinis pagrindas, gali būti bele kas.

Sekančio straipsnio įdomus pats pavadinimas:

Mark Regnerus “New data show “gender-affirming” surgery doesn’t really improve mental health. So why are the study’s authors saying it does?“ (Nauji duomenys rodo, kad “socialinę lytį“ įtvirtinanti chirurgija iš tikrųjų nepagerina psichinės sveikatos. Kodėl tuomet tyrimo autoriai teigia priešingai?)

Su įdomiu analogišku atveju susidūriau mūsų 15 min. Po straipsniu, išaiškinančiu, jog mokslininkai galutinai nustatė, kad jokio homoseksualumo geno nėra, kaip ir nėra jokių aiškių vieningų priežasčių, nurodančių, kad tokiais gimstama, kažkoks mūsų biologijos mokslininkas “išaiškino“, kad tai būtent ir reiškia, kad homoseksualumas kai kuriems žmonėms – neišvengiamas ir kad nieko pakeisti negalima. Išaiškino taip, kad aš nieko nesupratau, turbūt taip pat, kaip ir jis. Na, bet nieko nepadarysi – tokie jau tie mūsų “mokslininkai“…

Apibendrinsiu savais žodžiais. Nėra nieko blogiau, kaip išauklėti vaiką taip, kad jam viskas galima, o jeigu ką – kiti kalti. Tai parodė ir “antisisteminių antirastistų“ judėjimas, turbūt dar tebevykstantis. Net jeigu kažkur tie kiti ir iš tikrųjų kalti, “aukos“ pozicija niekada jokių problemų neišspręs, tiktai dar didins tų “aukų“ skaičių. Tą patį taikau ir visiems lytiškai “netradiciniams“ bei LGBT.

21) 2020-09-14

Šį kartą ir vėl rašau blogą, tiesiogiai atitinkantį 21-o knygos “Pasirengus gimti“ skyrelio temą, tiksliau – vieną iš jų, šiam skyreliui specifinę, nes ten temų daug. Pradžioje pasidžiaugsiu. Tame knygos skyriuje parašyta apie moterišką ateities sekso boikotą. Pats jį sugalvojau ir maniau, kad kada nors tai išsipildys. Pasirodo, jau! Dar prieš man apie tai sugalvojant, nacionalinį sekso streiką jau buvo paskelbusi kažkokia Holivudo gražuolė, neseniai radau netyčia:

Aktorė Alyssa Milano kviečia į visos šalies “sekso streiką“, kad užprotestuotų abortų įstatymus.

Knygoje aprašomas moterų sekso streikas vyksta dėl kitų priežasčių, o ši aktorė taip demonstravo savo socialinį aktyvumą ir protestą prieš Džordžijos valstijoje priimtą įstatymą, draudžiantį abortą po 6 savaičių nėštumo (kai pradeda plakti embriono širdis). Žymus ne visų mėgstamos Fox News Channel TV reporteris Tucker Carlson kartu su ne mažiau žymiu apžvalgininku Mark Steyn čia šaiposi iš šios streikuotojos, aptarinėdami kokį poveikį turės Amerikai tai, kad šie negalės apturėti sekso su Milano tol, kol įstatymas nebus atšauktas. Bet man labiau nei pašaipos patiko ši jų įžvalga: “Visame tame yra tarsi neišsakyta mintis, kad turėti vaikų yra, neperdedant, blogiausia, kas tau gali atsitikti. Tarsi pabaiga bet kokios tavo kvailos karjeros ar bet kokio tau atrodančio svarbaus dalyko gyvenime, kurie, neperdedant, galų gale nereiškia nieko. Kaip mes priėjome iki to, kad ištisa politinė partija tiki, kad turėti vaikų yra tarsi bausmė?“ Na, prie Milano prisijungė dar viena aktorė bei “sofos“ soc. tinklų aktyvistė, bet lygtai seksas Amerikoje vis dar egzistuoja ir vis dar gimsta vaikų.

Užtai man ši istorija šioje vietoje yra tarsi gija, susiejanti naujesnę temą su anksčiau buvusia – abortais. Naujesnė tema, kuri yra priežastis, dėl kurios ir streikuoja moterys mano knygoje – vadinamasis Skandinavijos paradoksas (angl. Nordic Paradox):

“Kurios šalys pirmauja pasaulyje pagal lyčių lygybę? Jei nežinote atsakymo, jūs turbūt gyvenate Šiaurės Korėjoje.  Visi kiti žino, kad tai Šiaurės šalys: Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Švedija. Šiose šalyse darbo rinkoje dalyvauja vidutiniškai trys iš keturių darbingo amžiaus moterų; atotrūkis tarp dirbančių vyrų ir moterų yra tarp mažiausių pasaulyje; motinystė taip pat nereiškia pasitraukimo iš darbo rinkos. Ši lygybės versija jau penkerius dešimtmečius aktyviai diegiama politinėmis ir teisinėmis priemonėmis, o tokios šalys kaip Švedija yra laikomos pavyzdžiais likusiam pasauliui. Ir vis dėlto…

Šiaurės šalys „pirmauja“ Europos Sąjungoje pagal partnerių smurtą prieš moteris (PSPM). Ką tai reiškia?  PSPM yra fizinis ir (arba) seksualinis smurtas tarp partnerių, heteroseksualių ar homoseksualių, kurie gali būti draugai, sugyventiniai, susituokę ar gyvenantys atskirai. Tyrimuose PSPM matuojama kaip fizinė agresija, pradedant nuo pastūmimo ir baigiant mušimu, bei kaip priverstinis seksas; taip pat emocinė prievarta ir bauginimas.

<…>

Nors moterys ir vyrai tampa vis lygesniais darbo rinkoje, namuose kažkas neveikia. Pritrenkiantis lyčių lygybės ir seksualinės prievartos junginys yra žinomas nekaltu Skandinavijos paradokso (Nordic paradox, angl.) pavadinimu, tačiau vaizdas atrodo dar blogesnis už tai, ką atskleidė pirmasis Gracia‘os ir Merlo tyrimas.“

Tai citata iš šio straipsnio:

Carolyna Moynihan “Skandinaviškas paradoksas: lyčių lygybė ir smurtas“

Toliau straipsnio autorė pateikia prielaidą, kad viso to priežastis yra tai, kad Skandinavijos šalyse poros daug dažniau nei vidutiniškai Vakarų Europoje gyvena ne susituokę, o susidėję:

“Kodėl tai svarbu? Net keli tyrimai, nagrinėjantys partnerių smurto veiksnius, parodė, jog susidėjusios poros labiau rizikuoja patirti PSPM nei susituokusios poros, ypač jaunesniame amžiuje. […] Pavyzdžiui, 2017 m. pasirodžiusio tyrimo „Kohabitacija ir partnerių smurtas jauname amžiuje: dideli apribojimai ir žemas įsipareigojimas“ autorės nustatė, kad susidėjusios poros dažniau praneša apie agresiją (31%) santykiuose, nei susituokę (23%) arba tik draugaujantys, bet atskirai gyvenantys respondentai (18%). Kalbant apie platesnį amžiaus spektrą (nuo 18 iki 34 metų), 2010 m. publikuotas tyrimas atskleidė, kad net 48 proc. nesusituokusių suaugusiųjų pranešė apie vienokią ar kitokią fizinę agresiją savo santykių istorijoje. […]“

Straipsnio autorė pasakoja ir apie kitas šį reiškinį aiškinančias teorijas:

“Žinoma, egzistuoja PSPM aiškinančių teorijų, kurių populiariausia yra ta, kad masių kultūra atsilieka nuo (šviesuoliškų) įstatymų ir politikos; kitaip tariant, pernelyg daug vyrų yra užsislaptinę moterų lygybės priešai. Blanca Tapia, kalbėdama ES Pagrindinių teisių agentūros (įstaigos, parengusios 2014 m. ES tyrimą) renginyje, svarstė, kad „kai kurie vyrai nesugeba gerai susitvarkyti su lyčių vaidmenų pokyčiais ir smogia atgal“.

Įdomiausią man paaiškinimą yra pateikusi viena labai žymi Lietuvos feministė ir moterų teisių bei jų lygybės socialdemokratė aktyvistė, dirbusi vienoje iš daugelio “europietiškų“ “lygybės NVO“. Gaila, nebesurandu nuorodos, gali būti, kad jos pasisakymą buvau aptikęs feisbuke, todėl ir jos vardo neminėsiu. Taigi, ji kalbėjo apie PSPM reiškinio latentiškumą Lietuvoje, kitaip tariant – apie tai, kiek tokių atvejų nepranešama. O pasirodo, anot jos, tokių atvejų nepranešama beveik visų. Nes irgi prisiminė Skandinavišką paradoksą, pasigėrėjo tomis šalimis kaip labai daug pasiekusiomis moterų teisių srityje ir atkreipė dėmesį, kad PSPM rodikliai ten daug didesni nei Lietuvoje. Ką gi, dėstė ji, jei tokioj Skandinavijoje moteris muša tiek daug vyrų, tai Lietuvoj moteris iš tikro muša… visi vyrai absoliučiai be išimties (!) Kitokių vyrų čia paprasčiausiai nėra. Drąsus pareiškimas tema “visi vyrai – kiaulės“, ypač kai pati vyro neturi, bet tuo pačiu – ir labai išmintingas. Pagalvokim kiek darbo būtų visokioms tokioms kaip jos NVO įsisavinant euro-lėšas vien tam, kad sugebėtų visas Lietuvos moteris įtikinti pranešti apie jų vyrų ir draugų smurtą prieš jas, juk kol kas pranešinėja tik labai nedidelis procentas. O kur dar po to perauklėti ar kažkaip kitaip nukenksminti visus Lietuvos vyrus…

Savo knygoje pateikiu dar paprastesnę ir tiesmukiškesnę Skandinaviškojo paradokso priežastį, paskaitysite patys. Gi ką tik pateiktame straipsnyje kalbama ir dar apie vieną plačiai žinomą paradoksą, kuris šį kartą tiesiog vadinamas Lyčių lygybės paradoksu (Jordan Peterson jį vadina tiesiog lyties paradoksu) ir jis vėl labiausiai susijęs su Skandinavijos šalimis, kur tos lygybės yra daugiausiai:

“Gali būti – nors atrodo, kad bent už dalį atsilikimo nuo progresyvių kultūrinių slinkčių atsakingos pačios moterys. Pavyzdžiui, Švedijos darbo jėga vis dar yra labai susiskirsčiusi į vyriškas ir moteriškas profesijas.  Moterys dominuoja, pavyzdžiui, slaugoje, o vyrai – inžinerijoje ir kitose technologijų srityse. Lundo universiteto mokslininkai, prieš porą metų apklausę 15 m. amžiaus jaunuolius, karčiai nusivylė, kai paaiškėjo, kad mergaitės vis dar linkusios planuoti savo karjerą tradiciškai moteriškose srityse. Berniukai, tuo tarpu, ketino rinktis vyriškas profesijas, nors ir turėjo daugiau pasitikėjimo savo gebėjimu atlikti priešingai lyčiai būdingus darbus nei mergaitės.

Moksliniame straipsnyje, prieš metus paskelbtame „Science“ žurnale, pateikiamas tokių pasirinkimų paaiškinimas: būtent [ekonominė] lyčių lygybė pasiekta labai išsivysčiusiose šalyse, sudaro moterims ir vyrams galimybes pasirinkti iš tiesų norimą darbą ir gyvenimo būdą. Tai, kad šie pasirinkimai dažnai būna skirtingi, gal ir nuvilia lygybės policiją, bet atrodo, tai atitinka gilesnius vyrų ir moterų polinkius.“

Apie šį, nors jis tiesiogiai su mano knyga nesusijęs, noriu pakalbėti plačiau ir pateikiu apie tai savo mėgstamo šiuolaikinio vakarų dešiniojo mąstytojo Jordan Peterson straipsnį:

Jordan Peterson “Lyties skandalas Skandinavijoje ir Kanadoje“

“Vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi – nesvarbu, ką sako Švedijos feministė užsienio reikalų ministrė.“

“Paradokso esmė, kalbant paprastai, yra tokia: visuomenėms užtikrinant vis didesnę lyčių lygybę savo socialinėje ir politinėje praktikoje, vyrai ir moterys kai kuriais aspektais tampa daug labiau skirtingi, nei panašūs.“

“Geriausias kol kas pateiktas šio didėjančių skirtumų fakto paaiškinimas nurodo dvi skirtumų tarp vyrų ir moterų priežastis: biologiją ir kultūrą. Minimizuojant kultūrinius skirtumus (ką daro ir egalitarinė socialinė politika), sukuriamos sąlygos pilnai atsiskleisti biologiniams skirtumams. Esu susipažinęs su ne vienu sociologų pateiktu kultūriniu šio fenomeno paaiškinimu, tačiau negirdėjau dar nė vienos bent kiek mane įtikinusios hipotezės; jos suformuluoti nepavyko ir man pačiam.

Taip pat yra žmonių, kurie tvirtina, jog mes tiesiog dar nepakankamai toli pažengėme egalitarinės politikos taikyme – esą, net Skandinavija ir Nyderlandai, bene labiausiai egalitarinės visuomenės pasaulyje, tebėra stipriai patriarchališkos; tačiau tai nepaaiškina, kodėl šioms kultūroms tampant vis lygesnėmis dėka jų socialinės politikos, lyčių skirtumai pastebimai išaugo, o ne sumažėjo.

Atstovaujantieji šį požiūrį, nepaisant akivaizdaus loginio jo neįmanomumo, tvirtina, kad privalome padvigubinti savo pastangas socializuojant mažus berniukus ir mergaites identiška maniera – paversti visus žaislus lyčiai neutraliais, kvestionuoti net pačią lyties tapatybės idėją – ir tiki, kad toks manevravimas galiausiai prives mus prie idealios utopijos, kurioje kiekviena profesija ir kiekvienas jų valdantysis sluoksnis bus lygiai padalintas tarp vyrų ir moterų. Kodėl turėtume imtis tokio didelio masto eksperimentų, orientuotų į vaikų socializacijos transformavimą, kai neturime nė žalio supratimo apie tikėtinas to pasekmes? Kodėl turėtume dėtis žiną, kaip tarp jaunų vaikų panaikinti lytinę tapatybę? Galiausiai, kodėl tiksliai turėtume problema laikyti tai, kad vyrai ir moterys, tapę laisvi priimti sprendimus egalitarinėmis sąlygomis, renkasi skirtingai?

Tai yra skandinaviškasis galvosūkis, reikšmingai veikiantis visą Vakarų pasaulį (o jau visai greit paveiksiantį ir visą likusį). Politika, maksimizuojanti galimybių lygybę, verčia rezultato lygybę neįmanomu siekiu. Vis radikaliau ir garsiau politiškai korektiškų jėgų primetama doktrina, jog lyčių skirtumai yra viso labo konstruojami socialiai, yra klaidinga. Suprantate? Klaidinga.

Nieko keista, jog kai atvežiau šią žinią į Švediją, šalies užsienio reikalų ministrė (priklausanti vienintelei feministine pasiskelbusiai vyriausybei pasaulyje) viešai pasiūlė man grįžti atgal po akmeniu, iš po kurio išlindau; nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati. Tačiau faktai lieka faktais, ir joks kiekis kairuoliško neomarksizmu grįsto postmodernaus svaičiojimo apie socialinį mokslą kaip patriarchalinį konstruktą neprivers išnykti šios nepatogios tiesos: vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi.

Skirtumai yra svarbūs, ypač kraštutiniais atvejais, labiausiai profesinio pasirinkimo bei jį lydinčių sprendimų atžvilgiu. Mes neišvengiamai matysime daugiau vyrų nusikaltėlių, daugiau vyrų inžinierių, ir daugiau moterų su diagnozuota depresija ar neuroze, kaip ir daugiau moterų, dirbančių medicinos seselėmis. Šiuos skirtumus visuomet lydės ir ekonominių rezultatų nelygybė.

Žaidimas baigtas, utopistai.

Štai kodėl informacija, kuria pasidalinau savo vizito Skandinavijoje metu, sukėlė skandalą, kurio atgarsiai tebeaidi dar ir šiandien.“

Detalesnę argumentaciją paskaitysit pačiame straipsnyje, čia aš dar pateikiu originaliame Jordan Peterson straipsnyje jo interneto puslapyje www.jordanbpeterson.com kai kurias pateiktas nuorodas į išsamius mokslinius tyrimus šia tema, nes lietuviškajame vertime jų nėra: Vikipedija “5 Didieji asmenybės bruožai“Amerikos psichologų asociacijos 2009 m. Psichologijos biuletenis: Rong Su, James Rounds, Patrick Ian Armstrong “Vyrai ir daiktai, moterys ir žmonės: lyčių skirtumo interesuose meta-analizė“Sage Journals 2018: Gijsbert Stoet, David C. Geary “Lyčių lygybės paradoksas moksliniame, technologiniame. inžineriniame ir matematiniame išsilavinime“Science Direct 2018: Peter K.Jonason, Monica A.Koehn, CeylanOkan, Peter J.O’Connor “Asmenybės vaidmuo individualiuose skirtumuose metiniame uždarbyje“Tarptautinis psichologijos žurnalas 2018: Erik Mac Giolla, Petri J. Kajonius “ Asmenybės skirtumai pagal lytis yra didesni lyčių lygybės šalyse: stebinančio atradimo pakartojimas ir praplėtimas“ .

Man pati labiausiai “įstrigusi“ Jordan Peterson straipsnio vieta yra: “nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati“. Nes mane vis dar stebina, kai tokių minčių pastebiu ir lietuviškoje žiniasklaidoje.

Du pavyzdžiai, abu iš portalo Delfi. Nuorodų nebus, nes ieškoti tingiu, tikiuosi patikėsite mano atpasakojimu ir taip. Tingiu dar ir todėl, kad šiaip tokių straipsnių aš neskaitau, bet taip gavosi, kad perskaičiau atsitiktinai. Pirmasis buvo su antrašte apie tai, kad vis dar yra per mažai moterų, dirbančių IT srityje, ar kažkaip tai panašiai. Didžioji jo dalis – paprasčiausia sėkmės istorija, išskirtinė tuo, kad niekuo neišskirtinė. Mergina nuo mažens ir jau mokykloje domėjosi dalykais, susijusiais su programavimu, tėvai ir mokykla ją tuo domėtis visaip skatino, neprieštaravo nei draugės, nei draugai. Lygiai taip pat sėkmingai įstojo į aukštąją šios specialybės mokytis, tuomet dirbti į IT įmonę, ten – kilti karjeros laiptais ir štai – ji jau labai neblogos IT įmonės vadovė. Niekaip nesupratau, kas dėl jos moteriškumo buvo ne taip – niekas niekur niekaip dėl šio faktoriaus jai nesutrukdė ta sėkmingąja vadove tapti. Visgi, antroji straipsnio dalis kalba apie tai, kad tokių besimokančių merginų auštojoje buvo labai mažai, neina merginos tokių dalykų mokytis. O tai yra labai blogai, jos tiesiog ten privalo eiti mokytis, mes tam turime dėti visas pastangas. Na, bet pats straipsnis iliustruoja, kad eiti ten mokytis merginoms Lietuvoje niekas netrukdo – nori ir eik. O jei nenori? Tai gal priverst su šautuvu?

Kitas pavyzdys, iš rubrikos “Žmonės“ ar pan. Mergina tiesiog išliejo savo skundą Delfiui po to, kai sudalyvavo kažkokioje gyvenimo būdo laidoje televizijoje (arba pas Astą, arba pas Rūtą gal, nepamenu). Joje ji pasipasakojo, kad jos gyvenimo svajonė – sutikti vyrą, kuris sugebėtų išlaikyti šeimą, susituokti ir auginti vaikus bei būti namų šeimininke. Po jos ją tiesiog užplūdo moterų pasipiktinusios reakcijos, maždaug “kaip tu drįsti?!“ Suprask, mažų mažiausia yra žema moteriai apie savo ateitį taip galvoti. Tvarkoj, prisipažinsiu, kad jei aš ieškočiau sau antrosios pusės, galbūt ši mergina ir nebūtų mano prioritetinis pasirinkimas, bet… o kas čia žemo, kas čia blogo? Auginti vaikus ir prižiūrėti namus – žema ir blogai?! Lai pačios pabando!

Žodžiu, kartais pasidžiaugiu, kad nesu mergina šiais laikais, todėl man niekas nenurodinėja kokia privalau būti kaip moteris – kaip gyventi, ko mokytis ir kuo dirbti. Ir ne, tai, pasirodo, daro ne kokie tamsuoliai patriarchalininkai, bet kaip tik šviesuoliai progresyvistai-feministai (o ypač “šviesuolės“ feministės)…

Beje, o kuo yra blogas patriarchatas? Aš taip nemanau, kaip nemano ir Jordan Peterson:

Jordan B. Peterson “Patriarchatas: pagalba ar kliūtis?“

“Taip pat mintis, kad kultūrą sukūrė vyrai, yra klaidinga. Simboliuose, archetipuose ir mituose kultūra yra vyriška. Iš dalies todėl mintis apie „patriarchatą“ yra tokia patraukli. Bet ji tikrai yra žmonijos, o ne vyrų kūrybos vaisius (jau nekalbant apie baltaodžius vyrus, nors jie ir prisidėjo prie kultūros kūrimo). Europietiškoji kultūra vyrauja, jeigu ji apskritai vyrauja, apie šimtą metų. Kultūros evoliucijos kalendoriuje, matuojamame mažiausiai tūkstantmečiais, tokį laiko tarpą sunku pastebėti. Be to, jei moterys nieko prasminga nesukūrė mene, literatūroje ir moksle iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ir feminizmo revoliucijos (o aš tuo netikiu), jų vaidmuo auginant vaikus ir dirbant ūkiuose vis tiek buvo esminis auginant berniukus ir išlaisvinant vyrus – labai nedidelį vyrų skaičių, – kad žmonija galėtų daugintis ir kurti pažangą.

Pateikiu kitą teoriją: per visą istoriją vyrai ir moterys nežmoniškai stengėsi išsivaduoti iš nepritekliaus ir skurdo. Moterys dažnai toje kovoje buvo nepalankesnėje padėtyje, nes, be vyrams būdingo pažeidžiamumo, joms teko dar ir reprodukcijos našta bei silpnesnė fizinė jėga. Be purvo, stygiaus, ligų, bado, žiaurumo ir nemokšiškumo, kuriuo pasižymėjo abiejų lyčių gyvenimas iki dvidešimto amžiaus (kai Vakarų pasaulio gyventojai šiandienos pinigais gaudavo mažiau nei vieną JAV dolerį per dieną), moterims teko dar ir rimti praktiniai nepatogumai, tokie kaip menstruacijos, didelė nepageidaujamo nėštumo galimybė, perspektyva numirti ar sunkiai susižaloti gimdant ir pernelyg didelio mažų vaikų skaičiaus našta. Galbūt tai pakankama priežastis skirtingai teisiškai ir praktiškai traktuoti vyrus ir moteris, kaip būdinga daugumai visuomenių iki techninės revoliucijos bei kontraceptikų išradimo. Verta būtų atkreipti dėmesį bent jau į šiuos dalykus prieš priimant už gryną pinigą išankstinę nuomonę, kad vyrai vien terorizavo moteris.

Man atrodo, kad vadinamoji patriarchato prievarta buvo tik netobula bendra vyrų ir moterų tūkstančius metų trukusi pastanga išsilaisvinti iš nepriteklių, ligų ir sunkių darbų. Štai puikus Arunachalamo Murugananthamo  pavyzdys. Šiam vyriškiui, Indijos „tamponų karaliui“, nepatiko, kad jo žmona menstruacijų metu turėjo naudoti purvinus skudurus. Ji pasakė, kad reikia rinktis tarp brangių higieninių įklotų ir pieno šeimai. Kaimynų nuomone, keturiolika metų jis visiškai išprotėjęs bandė išspręsti tą problemą. Net žmona ir motina jį trumpam paliko, išsigandusios jo manijos. Kai nebeliko moterų savanorių jo produktui bandyti, jis eksperimentavo su kiaulės kraujo pūsle. Nesuprantu, kaip toks elgesys būtų galėjęs pagerinti jo visuomeninę padėtį. Dabar jo pigios vietinės gamybos servetėlės naudojamos visoje Indijoje, o jas gamina moterų savitarpio pagalbos grupės. Jų vartotojos įgijo tokią laisvę, kokios niekada nebuvo patyrusios. 2014 m. žurnalas „Time“ šį vidurinės mokyklos nebaigusį žmogų įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Nenoriu manyti, kad svarbiausia Murugananthamo paskata buvo asmeninės naudos siekis. Ar jis taip pat yra patriarchato dalis?“

“Kodėl mokome savo vaikus, kad mūsų nuostabioji kultūra yra vyrų jungo padarinys? Šios pamatinės idėjos apakintos tokios įvairios disciplinos kaip švietimas, socialinė rūpyba, meno istorija, lyčių studijos, literatūra, sociologija ir teisė vis labiau tiesiogiai traktuoja vyrus kaip engėjus, o vyrišką veiklą kaip neišvengiamai destruktyvią. Jos taip pat dažnai populiarina radikalius politinius veiksmus – radikalius, palyginti su visomis visuomeninėmis normomis juos supančiose visuomenėse, – kurių neatskiria nuo švietimo. Pavyzdžiui, Pauline Jewett moterų ir lyties studijų institutas Otavos Karltono universitete savo mandatu skatina visuomeninius veiksmus. Lyčių studijų skyrius Kvinso universitete Kingstone, Ontarijo valstijoje, „moko feminizmo, antirasizmo ir heteroseksualumo teorijų, telkiančių pilietinę veiklą visuomenės pokyčiams“ – pabrėždami mintį, kad universitetinio išsilavinimo aukščiausia paskirtis yra skatinti tam tikros pakraipos politinius veiksmus.“

Dar vienas lietuviškai išverstas straipsnis apie lyčių skirtumus, kurio necituosiu, yra čia:

Glenn T. Stanton “Objektyvūs lyčių skirtumai: neurobiologija ir antropologija“

Apibendrinčiau taip: jei jau esama objektyvių skirtumų tarp vyrų ar moterų, t.y. vienur yra geresni vieni, kitur – kiti ir atvirkščiai, gal ta krikščioniškoji vyro ir moters papildomumo doktrina nėra jau taip visai iš piršto laužta? Ne, joje nesakoma, kad moteris yra kuo nors žemesnė už vyrą ar panašiai. Jei ir būta (ar tebėra) krikščionių, besilaikančių pastarojo požiūrio, tai dar nereiškia, kad tokia yra ir krikščionybė. Ir, be abejo, gali būti ir išimtinių atvejų, kai tam tikros moterys yra labiau linkusios į “vyriškus“ dalykus ir atvirkščiai ir šiuos irgi reikia gerbti. Pabaigai pacituosiu dar vieną, moters parašytą straipsnį apie tai, kokia moteriai yra tikroji šiuolaikinio pokrikščioniškojo taip vadinamojo jos “išlaisvinimo“ bei “lygybės“ kaina:

Rasa Čepaitienė “Sekso ekonomikos spąstuose“

“Šiuolaikinėje sekso ekonomikoje būtent moteris a priori yra pralaiminčioji pusė, kuriai dažniausiai vienai tenka visos šių, numanomai laikinų ir neretai neįpareigojančių santykių pasekmės. Priversta ne tik nusileisti ir susitaikyti su kaip velnias kryžiaus įsipareigoti bijančių vyrų diktuojamomis santykio sąlygomis, bet dar ir vaidinti, kad tai ir yra tikrosios jos svajonės išsipildymas, ji visuomet liks alkana ir nepasiekiamos besąlygiškos meilės išsiilgusia širdimi. Todėl sąmoningai ar nesąmoningai siekdama balanso nevengs manipuliacijų, konkurencijos su kitomis varžovėmis, gundymų, klastos, išnaudojimo, net slapto keršto, galiausiai, tokiems toksiškiems santykiams perėjus į paskutiniąją – kovos – stadiją, jau atvirai stos į mūšį, kuriame įstatymas ir visuomenė lyg ir yra jos pusėje. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų tai niekas – nei teismai, nei antstoliai, nei vaiko teisės, nei viešoji opinija – negali jai padėti priversti tokį vyrą žiūrėti į ją kitaip kaip į gražų ir (su)vartotiną daiktą, ar kaip į „tą kalę, kuri tiesiog nori pasipelnyti prisidengus vaiku“ aistrai išblėsus….“

%d bloggers like this: