multikultūralizmas, imigracija, rasizmas, įvairovės politika

28) 2020-11-13

Kartais gyvenime nutinka keistų dalykų. Tikiu, kad visiems yra jų buvę, gal tik ne visi yra linkę juos pastebėti. Pvz., tam tikri “nušvitimai“, kai pamatęs kažkokį mažmožį staiga supranti tai, apie ką ilgai galvojai arba tau kuždėjo nuojauta, keisti nesitikėti įvykiai atsitinkantys kaip tik tada, kai tau jų labiausiai reikia ir pan. Keletas tokių atsitiko man rašant šią knygą. Kai kuriuos jų paminėjau pereituose bloguose. Apie tai, kaip kažką rašiau, įsivaizduodamas, kad tai tik mano fantazija, o vėliau sužinojau, kad taip jau yra nutikę. Gerai pagalvojus, tame nieko mįslingo. Aš stengiausi prognozuoti, o ne fantazuoti. Jei esi išsiaiškinęs visas svarbiausias tendencijas, pasigilinęs į smulkmenas ir dar daugybę metų dirbęs rizikos vertintoju, kur darbas ir buvo prognozuoti, būna, kad prognozės išsipildo nei tau nežinant. Tačiau būta ir mažiau paaiškinamų atvejų. O jeigu ir paaiškinamų, vis vien įdomu – tai, kas rašant buvo nenumatoma ir nenumatyta, netikėtai labai gerai įsiliejo į tai, kas buvo numatoma ar numatyta.

Taip buvo su pagrindinių šios knygos herojų vardais. Negaišau laiko juos galvoti specialiai. TSS – tiesiog mano paties inicialai, o Kity – kad būtų durniau. Kai reikėjo sugalvoti mažybinį TSS vardą, labai tiko Tedy – Tedy ir Kity, t.y. Meškiukas ir Katytė. Šiuolaikiška. Na ir atėjo laikas suprasti koks gi tikrasis pagrindinio herojaus vardas. Piršosi Teodoras. Smalsu pasidarė ką jis reiškia. Ogi Dievo dovana. Kaip pamatysite vėliau, tai turi savo reikšmę knygoje.

Keistuoliui bare, kurį susitinka TSS, ir kuris labai svarbus knygos idėjai bei siužetui, ilgai negalvojęs daviau buvusio draugo Jono vardą – kad būtų lietuviškas. Bet pagalvojau, kad gal kažkaip nenatūraliai skambės tame kosmopolitiniame kontekste ir supaprastinau į Jona, gal kad dėl savo pavardės mėgstu vardus su galūne -a. Žinojau, kad buvo toks pranašas, bet pradžioje nekreipiau į tai dėmesio. Šios Gavėnios liturginiu metu skaičiau skaitinį apie antrąjį Jonos ženklą ir, žinoma, nusprendžiau apie tai pasidomėti plačiau. Atsitiktinai internete radau šį tekstą, kuris bus pirmas būtent ir religinio pobūdžio tekstas, kurį jums visą išverstą pateiksiu:

Charles Pope “What is the sign of Jonah?“ (Ką reiškia Jonos ženklas?)

“Pirmosios Gavėnios savaitės trečiadienio Evangelijos skaitinyje Viešpats sako: “„Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas (Lk 11:29).“ Ką reiškia Jonos ženklas? Ar jis pritaikomas šiandien?

Evangelijos pagal Matą ir pagal Luką pateikia du Jonos ženklus, iš kurių vienas mums čia kelia ypatingą susirūpinimą.

Pirmas ženklas: Evangelijoje pagal Matą, Jėzus remiasi Jona dvigubu būdu: “Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje (Mt 12:40).“ Šiame vaizdinyje Jonos nusileidimas į jūros pabaisos pilvą yra Viešpaties nusileidimo į Šeolą (past. – Biblijoje – mirusių buveinė) ženklas. Trumpinant norėčiau atidėti šį pirmąjį ženklą ir aptarti antrąjį Jonos ženklą. (Evangelijoje pagal Matą šis antrasis ženklas išdėstytas iš esmės tokiu pačiu būdu kaip ir Evangelijoje pagal Luką.)

Antras ženklas: Evangelijoje pagal Luką, skaitomoje šios dienos Mišiose, jūros pabaisos paminėjimas yra praleistas ir skelbiamas tik toks antrasis ženklas: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona“. (Lk 11:29-32)

Bet kas tiksliai yra tas (antrasis) Jonos ženklas? Rodosi, kad vienu lygmeniu tekstas išreiškia tai gana tiksliai. Jona nuvyko pas nineviečius su šia žinia: “„Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta! (Jon 3:3)“ Nineviečiai (vedami savo karaliaus) atsakė atgaila, pasninku ir malda. Pamatęs jų veiksmus, Dievas pasigailėjo ir jų nesunaikino. Taigi, tame lygmeny Jonos ženklas yra žinia “Atgailaukite arba mirkite.“ Taip, kaip nineviečiai išgirdo Jonos perspėjimą, juo įtikėjo, ir buvo išgelbėti, taip Jėzaus laikų žmonės turėjo įtikėti Jo perspėjimu atgailauti ir tikėti Gerąja Naujiena. Jei ne, juos turėjo ištikti didžiulė nelaimė.

Kas galėtų sukelti šią nelaimę? Jonos ženklo apibūdinimas įsilieja į istorinį Jonos kunigystės aspektą, bet taikant jį Jėzaus laikų žmonėms, jis turi poleminį pobūdį. Apsvarstykime kodėl.

1.Kai Jonai buvo liepta vykti į Ninevę, jis priešinosi. Jis turėjo galvoti, kad tai situacija, kurioje jis negali laimėti – arba jie griežtai atmes jo pranašystę (ir greičiausiai jį nužudys), arba jie jos paisys ir sustiprės. (Ninevė buvo Asirijos – mirtino Izraelio priešo – sostinė ir Jonos visiškai nedomino matyti kaip jie stiprėja.)

2. Jonai paskelbus apie neišvengiamą sunaikinimą, Asirija iš tiesų atgailavo ir savo galia tapo lazda Dievo rankoje nubausti Izraeliui. Pranašas Izaijas buvo gerai apibūdinęs Izraelio nusikaltimus ir teigė, kad bausmė jam tikrai ateis iš Asirijos. Dievas panaudos Asiriją nužeminti ir nubausti Savo žmones – Izraelį. Štai raktinė ištrauka, kurioje Asirija apibūdinama taip: “… Asirijai – mano pykčio spragilui, mano įniršio lazdai! Prieš bedievę tautą aš ją siunčiu, prieš tautą, kuri mane pykdo, – pavedu jai pasigrobti ir pasiplėšti, sutrypti ją kaip gatvių purvą (Iz 10:5-6).“

Taigi, tokia yra Jonos ženklo gilesnė prasmė: jei Izraelis neatgailaus, tuomet Dievas atims jų galią ir stiprybę ir perduos ją svetimai žemei, kuri Jo nepažįsta. Tie svetimieji sugėdins ir pažemins Izraelį, primesdami jam Dievo bausmę.

Tai yra dviejų lygmenų pažeminimas Izraeliui. Pirmiausiai, pagonių šalis atgailaus, kuomet savi Dievo žmonės – ne. Antra, juos nukariaus svetimi ir netikintys žmonės. Asirijos sukeltas naikinimas buvo pražūtingas smūgis Izraelio Šiaurinei Karalystei, dėl kurio išnyko dešimt ten gyvenusių giminių. Kaip likutis Pietuose teliko Judo ir Levio giminės.

Pritaikykim šį Jonos ženklo supratimą pirma Jėzaus laikams, o po to mūsų.

Jėzaus laikais Jonos ženklas reiškė, kad jei Izraelis neatgailaus ir nepriims Evangelijos, Dievas ją iš jų atims ir perduos pagonims. Kitur Jėzus sako savo bendražygiams žydams: “Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių (Mt 21:43).“ Lygiai kaip senovės Izraelio atsisakymas atgailauti atvedė į sunaikinimą iš asirų, taip Izraelio atsisakymas atgailauti Jėzaus laikais reiškė sunaikinimą iš romėnų (70 m. A.D.). Tai buvo Jėzaus išpranašauta kalbant ant Alyvų kalno (Mt 24:1-25:46, Mk 13:1-37 ir Lk 21:5-36). Anot Flavijaus Juozapo per šį siaubingą karą žuvo daugiau nei milijonas žydų.

Keliu prielaidą, kad mūsų laikais Jonos ženklas gali būti vis dar veiksnus. Žinau, kad gali pasirodyti kontraversiška, bet man rodos, kad daugybė krikščionių ir katalikų dekadentiškuose Vakaruose nustojo mylėti gyvybę. Gimstamumo rodikliai yra dramatiškai kritę ir yra gerokai žemiau pakeitimo normos. Mes pakeliui į savo egzistencijos sunaikinimą per abortus ir kontraceptikus. Dievas pateikė sprendimą dėl mūsų Jonos ženklo pavidalu. Rodosi jis sakytų mums: “Ką gi, jeigu jūs nemylite gyvenimo ir nesate atsidavę tikėjimui, kurį aš jums suteikiau, tuomet jus ištiks nelaimė. Kiti šiame pasaulyje vis dar vertina didesnes šeimas ir yra atsidavę savo tikėjimui. Ir net jei jie (kaip senovės asirai) nėra krikščionys, aš juos panaudosiu jūsų bausmei ir pažeminimui. Jie augs ir plėsis, tuo metu kai jūs trauksitės. Galbūt, kai būsite nubausti žmonių, kurie negerbia jūsų religinės laisvės, tuomet jūs atgailausite ir pradėsite mylėti gyvenimą.“

Šiandien Europos Sąjungoje gimstamumo rodiklis yra maždaug 1,6 vaiko moteriai. Pasaulio mastu musulmonų moterų vidurkis yra 2,9 vaiko. Paskaičiuokite ir suprasite, kad Europai kaipo tokiai ateina galas. Jungtinėse Valstijose gimstamumo rodiklis yra 1,8 vaiko moteriai. Bendrai paėmus, katalikų pasaulis Vakaruose yra nuosmukyje, tiek dėl mūsų gimstamumo rodiklių, tiek atsidavimu tikėjimui. Mes iš tiesų esame mažinami savosios mirties kultūros ir dekadentiško vangumo.

Ar dekadentiškuose Vakaruose Jonos ženklas šiandien yra skirtas mums? Spręskite patys.“

Aš apsisprendžiau, kad taip. Pirmiausiai, šis straipsnis yra iš JAV Katalikų Bažnyčios Vašingtono arkivyskupijos blogo Community in mission (Bendruomenė misijoje), o tokį laikau patikimu. Antra – visiems argumentams pritariu ir jie nėra laužti iš piršto. Trečia, jis šiaip ar taip atspindi mano knygos idėją, kuri, kaip jau minėjau šio blogo pradžioje, yra labiau prognozė, o ne fantazija. Ketvirta, įdomiausia – “mistiškuoju“, t.y. man savo loginiu protu nesuvokiamu būdu jis atspindi ir pranašo bendravardžio funkciją mano knygoje, to nebūčiau sugalvojęs. Penkta (irgi šiek tiek “mistiškai“), jis atspindi ir vieną iš specifinių knygoje nagrinėjamų problemų – imigraciją ir kultūrų susidūrimą šiuolaikiniame pasaulyje. Knygoje apie tai galėsite paskaityti nuo kito, 29-ojo skyriaus. O bloge pradėsiu nuo dabar.

Kartais norint geriau perprasti problemą, verta pasižiūrėti ją iš kitos pusės, ne per sau įprastą, bet kažkieno kito prizmę. Žinome kokių problemų sukelia Vakaruose imigrantai – terorizmas, didelės socialinės išlaidos, skurdas, diskriminacija, etc. Turime savo nuomonių apie tai. O kaip tai atrodo patiems imigrantams, kaip jie mato tas savąsias problemas? Pateiksiu jums, mano nuomone, nepaprastai vertingą straipsnį apie tai, ačiū tam, kas išvertė, pacituosiu esmę, t.y. pradžią:

Derya Little “Islamas, imigracija ir yrantys krikščioniški Vakarai“

“Aš esu imigrantė.

Kada santuoka atvedė mane į JAV, aš kalbėjau angliškai, buvau doktorantė, krikščionė, ištekėjusi už amerikiečio. Tikrai man turėjo būti lengva integruotis. Tačiau buvo kitaip.

Vakaruose viskas buvo kitaip. Tai pirmą kartą pastebėjau dar atvykusi į Angliją mokytis. Kai purių bandelių, šilto alaus ir puošnių bažnyčių naujumas nublanko, liko tik be saiko girtaujantis jaunimas ir abejingi suaugusieji. Niekam nerūpėjo, kas ką veikia, ir kai kurių gerų žmonių pastangos padėti kitiems likdavo nepastebėtos. Iš Šekspyro ir Tolkieno žemės liko tik šlovingos jos praeities šešėlis.

Santuoka dar labiau nutolino mane nuo tėvynės. Su amerikiečiais buvo lengviau bendrauti, ir pokalbis mezgėsi natūraliau. Bet tas abejingumas kitiems ir visus apėmęs individualizmas šį naują gyvenimą pavertė labiau uždaru, nei tikėjausi. Net Bažnyčioje pokalbiai ir santykiai buvo paviršutiniški, o kasdieniai darbai trukdė užsimegzti gilioms draugystėms.

Jau praėjo aštuoneri metai, bet vis dar nesu įsitikinusi, kad integravausi. Žinoma, mano akcentas nebe toks ryškus, kaip anksčiau, ir suvalgau daugiau mėsainių negu sveika, bet didele dalimi vis dar tebesu svetimšalė. Mane, imigrantę, palaikė ne Amerikos kultūra, bet mano tikėjimas ir santuoka.

Dabar įsivaizduokite save angliškai nekalbančiu musulmonu. Jūs užaugote šalyje, kurioje moterys niekada nedėvi šortų, visur viešpatauja siaubinga korupcija, o mintis, kad vyriausybė mokėtų pinigus už nieko neveikimą, pasirodytų be galo juokinga. Tokios idėjos, kaip visų žmonių prigimtinė lygybė, žodžio laisvė, demokratija arba darbo etika yra visiškai beprasmės arba nesuvokiamos.

Antra vertus, gyvenimas Vakaruose atrodo lyg rojus. Visi gyvena milžiniškuose namuose, vairuoja fantastiškus automobilius, daug maisto. Tai pažadėtoji žemė. Tačiau norint visa tai turėti reikia turėti įgūdžių arba išsilavinimą, kuris tikriausiai būtų leidęs jums gauti padorų darbą gimtojoje šalyje, jei būtumėte joje pasilikę. Tačiau neturtingam arba nekvalifikuotam imigrantui žolė pasirodo ne tokia žalia, kaip tikėjosi. Daugiau nei tikėtina, kad nerasite pelningo darbo, ypač jei nekalbate vietine kalba. Arba turėtumėte persikelti į šalį, kurioje socialinė aprūpinimo sistema liberalesnė, arba kovoti dėl nepatrauklių, bet vis tiek retai pasitaikančių darbo vietų. Staiga jūs pamatote, kad nei didžiulis namas, nei fantastiškas automobilis nepasiekiami.

Šalia finansinių rūpesčių jūs suprantate, kad Vakarai – tikrai keista vieta. Už kiekvieno kampo pamatysi girtavimą, ištvirkavimą, svetimavimą ir girdėsi nešvankybes. Išpažindami religiją, kurioje moterys laikomos žemesnėmis, ir pasaulėžiūrą, vaizduojančią Vakarų šalis kolonizatorėmis ir vagimis, vienintelė vieta, kuriai galite priklausyti, lieka savoji tauta. Kam jums asimiliuotis?

Karingiau nusiteikusiems Vakarai yra pribrendę užėmimui. Jų amoralumas daro gėdą prieš Dievą. Praeityje netikėliai turėjo armijas apsiginti, dabar jų silpnumas reiškia atvirą kvietimą.

Nesupraskite manęs klaidingai. Nėra žemėje vietos, kur labiau norėčiau užauginti savo vaikus nei Amerikoje. Mano sūnūs sužinos, kaip svarbu žmogaus orumas, sąžiningas darbas ir laisvė. Mano dukros augs žinodamos, kad yra branginamos ir saugomos. Viskas, ką šiandien vertina Vakarai, atėjo iš krikščionybės, o viskas, kas šiandien Vakaruose bloga – tai nukrypimas nuo šio krikščioniškojo paveldo. Kai Kristaus įtaka sumenksta, pasitraukia ir visi geri dalykai, kurie pavertė Vakarus pavydėtinais.

Noriu paklausti: ar gailestinga skatinti didesnę imigraciją vykdant atvirų durų politiką ir teikiant neribotą vyriausybės pagalbą?

Didžiausia imigracijos politikos problema yra ta, kad jie siūlo tik duonos. Tačiau, kaip Kristus sakė šėtonui dykumoje, „žmogus gyvas ne vien duona“. Kai atskiriame fizinį aspektą nuo dvasinio, rezultatas yra ištuštinta kultūra, kurioje dabar ir gyvename.“

Taigi, ką gali imigrantams pasiūlyti Vakarai ir ką jie siūlo? Netgi nebūtinai dėl imigrantų, bet ir dėl įvairių rasinių ir tautinių mažumų. Kodėl yra tiek daug problemų? Dėl to, kad jų yra sutinka visi, bent jau neimigrantai. Vieni rėkia, kad pažeidinėjamos imigrantų teisės ir kad klesti sisteminis rasizmas. Kiti – kad pažeidinėjamos vietinių teisės ir nekontroliuojama imigracija turi didžiai blogų padarinių. Rasinis teisingumas yra vienas iš artimiausios Bideno prezidentavimo programos, kaip kad jis skelbia, keturių prioritetų. Reikalų, problemų ir klausimų yra labai daug. Atrodytų, jie ne tokie ir aktualūs Lietuvai, kiek gi pas mus tų imigrantų, mes emigrantų, o ne imigrantų šalis, taip pat ir gana homogeniška šalis lygtai neturime didesnių tarp-rasinių ar tarp-etninių konfliktų. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Todėl visa tai detaliau panagrinėsiu sekančiuose bloguose. Taip pat pristatysiu ir kodėl šią temą pavadinau “multikultūralizmas“.

29) 2021-01-11

Kas toliau? Tema iš pirmo žvilgsnio – paprasta, tačiau tokia plati, kad svarbiausiai – sugalvoti nuo ko pradėti. Pradėkim nuo ekonomikos. Juk ji paprastai mums rūpi labiausiai?

Kaip kad daro geriausi šiuolaikiniai ekonomistai, kurie visus ekonominius sprendimus siūlo grįsti kaštų-naudos analize, padarykime taip ir mes. Pradžiai ir išanalizuokime imigracijos reiškinį per naudą. Kam kokia iš to nauda?

Tam panaudosiu puikią knygą, kurioje jau tai (ir ne vien tai) išsamiai padaryta:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Ji nagrinėja beveik vien Jungtinės Karalystės patirtį, na, bet tai ta šalis, kuri imigrantų priėmė kone daugiausiai (neskaitant, aišku, tokios kaip JAV) ir, galų gale, tai buvo kone pagrindinis faktorius, dėl kurio nubalsuota dėl išstojimo iš ES (knyga parašyta dar prieš tai). Taigi, pradžiai, kokia ekonominė nauda iš imigracijos valstybei, konkrečiai – Jungtinei Karalystė?

Ši knyga pasižymi dar ir šiais laikais retai bepasitaikančia ypatybe – ji nagrinėja argumentus už ir prieš. Taigi, ko dar bereikia, kai yra tokia puiki proga man jos pagalba pademonstruoti tai, kas anksčiau buvo vadinama objektyviąja tiriamąja žurnalistika? Ta proga padarysiu gerą darbą ir pateiksiu visą jos skyrių su visu pavadinimu:

“AR MASINĖ IMIGRACIJA DUODA EKONOMINĖS NAUDOS?

Neturtingo žmogaus požiūris į imigraciją – “jie čia atvyksta ir užima mūsų darbo vietas“ – dažnai parodijuojamas kaip ekonominio neraštingumo pavyzdys; kai tai susiję su rasizmu, tipiški kaltę jaučiantys vidurinės klasės atstovai gauna vienintelę progą pasišaipyti iš neišprusimo tų, kuriems sekasi prasčiau.

Kad ir kokie būtų socialiniai kaštai, imigracija neabejotinai yra ekonomiškai naudinga, mat sunkiai dirbantys ir verslūs atvykėliai atlieka darbus, kurių patys britai dirbti nenori ir be jų mūsų ekonomika sugriūtų. Yasminas Alibhai-Brownas, laikraštyje Independent dėstė: “Aš jau seniai puoselėju vieną fantaziją. Milijonams čia gimusių britų dėl visko – nedarbo, prastųjų viešųjų paslaugų, nusikalstamumo, smurto, socialinės įtampos ir netgi prievartavimų – kaltinant imigrantus, gal mums vertėtų įsteigti kasmetinę dieną pavadinimu “Be imigrantų“. Mes, kurie dabar esame viešai puolami, ir mūsų vaikai, anksčiau atvykusieji ir jų palikuonys, turėtumėme sudėti savo įrankius, uždaryti savo parduotuves ir žygiuoti pasipuošę gražiausiais drabužiais, kad daugybei mūsų nevertinančių piliečių parodytumėme, kiek daug mes darome. Ta diena galėtų būti Mary Seacole, jamaikietės, slaugiusios mūsų karius Krymo kare, gimtadienis. Visuose isteriškuose debatuose apie imigraciją visiems virš galvų, kaip erelis virš debesų, kybo klausimas: kas nutiktų, jei imigrantai išvyktų?“

Kaip tik šis klausimas buvo užduotas Radio 4 laidoje The Day the Imigrants Left. Joje buvo pažvelgta į Visbecho miestelį netoli Piterboro, tapusį daugiau nei devynių tūkstančių laukuose ir fabrikuose dirbančių Rytų europiečių namais. Nors darbo tuo metu neturėjo du tūkstančiai vietinių, regiono darbdaviai teigė, kad jei ne derlių nuimantys lenkai ir lietuviai, vaisiai tiesiog pūtų laukuose, nes vietiniai atsisako dirbti šį darbą. Kai BBC tuziną užsieniečių pakeitė britais, pusė jų darbe nepasirodė arba vėlavo jau pirmą dieną.

Visada teigiama, kad imigrantai yra reikalingi, nes jų lūkesčiai mažesni ir jie sutinka dirbti už mažesnį nei rinkos kaina atlygį. Kaip Telegraph rašė Rytų Midlande gimusi Marry Riddel, “[Gordonas] Brownas turėtų pasakyti tai, ką teigti politiškai neįmanoma: kad imigracija buvo ir bus palaiminimas. Jis turėtų atkreipti dėmesį į personalu aprūpintas ligonines ir prieglaudas, surinktas bulves ir iššluotas gatves, į visus, netgi recesijos laikotarpiu, atliekamus darbus, kurių vietiniai dirbti negali arba nenori.“

Įsitikinimas, kad imigracija leidžia išspręsti vietinės darbo jėgos trūkumo problemas, neabejotinai plačiai paplitęs. 2004 m., prieš pat Europos Sąjungos plėtrą, kai Vidaus reikalų ministerija užtikrintai prognozavo, neva per metus į Britaniją atvyks apytiksliai 15 tūkst. imigrantų iš Rytų Europos (tik šiek tiek atsilikdama nuo tikrojo skaičiaus – 447 tūkst. per dvejus metus), šį įsitikinimą aiškiai suformulavo Tony Blairas: “Mūsų darbo rinkoje yra pusė milijono laisvų darbo vietų ir tam, kad jos būtų užpildytos, mūsų stipriai, augančiai ekonomikai reikalinga imigracija <…> kai kurios jų reikalauja nekvalifikuoto darbo, kurio čia gyvenantys žmonės nėra pasirengę atlikti <…> ketvirtadalis visų sveikatos priežiūros darbuotojų yra gimę svetur <…> 23 procentai mūsų aukštojo mokslo institucijų darbuotojų nėra JK piliečiai <…> Be jų indėlio mūsų viešųjų paslaugų sektorius būtų arti žlugimo ribos.“ Tai tapo vyriausybės politikos pagrindu. Ir vis dėlto galima ginčytis, kad argumentas, esą imigracija naudinga ekonomikai, yra toks pat silpnas kaip ir skustagalvio, kaltinančio indą imigrantą, neva užėmė jo darbo vietą. Iš tikrųjų bet kokia ekonominė masinės imigracijos nauda yra nedidelė, trumpalaikė, juntama beveik išimtinai tik turtingųjų ir visiškai nereikšminama atsižvelgiant į ilgalaikius socialinius kaštus.

Suprantama, kai kurie ekonomistai yra įsitikinę, kad imigracija teikia ekonominę naudą. Knygoje Economics Costs to International Labor Restrictions ekonomistai Jonathonas Mosesas ir Bjornas Letnesas paskaičiavo, kad nauda iš laisvos migracijos “siektų net 55 milijardus dolerių“. JAV Mokslų akademijos skaičiavimais, vidutinis užsienyje gimęs Amerikos rezidentas yra netto trijų tūkstančių dolerių viešųjų lėšų gavėjas, o vaikai – vidutiniškai 80 tūkst. dolerių viešųjų lėšų gavėjas, o jų vaikai – vidutiniškai 80 tūkst. dolerių netto indėlininkai. Vienos Europos valstybės studija atskleidė, kad 1 proc. populiacijos prieaugis dėl imigracijos yra sietinas su ekonominio aktyvumo padidėjimu 1,25-1,5 procentais. Tačiau ne mažiau ekonomistų gina priešingą poziciją. Nacionalinio ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, 2004-2009 m. imigrantai iš Rytų Europos Britanijos populiaciją padidino 1 proc., o produkciją – tik 0,38 proc., taigi augimui turėjo “nereikšmingos“ įtakos. Knygoje Heaven’s Door Harvardo profesorius George’as Borjasas padarė išvadą, kad ekonominė nauda, kurią JAV gauna iš imigracijos, veikiausiai nesiekia 10 milijardų dolerių per metus, ir tai neatsižvelgiant į gerovės užtikrinimo sistemos, mokyklų ir ligoninių kaštus.

Olandijos WRR, Mokslo taryba vyriausybės politikai formuoti, reziumavo: “Tokiai ekonomikai, kokia šiuo metu yra Olandijos, nauda iš imigracijos yra maža, jeigu ne bevertė.“

Herbertas Grubelas, Kanados Fraserio instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas ir vienas knygos The Effects of Mass Immigration on Canadian Living Standards and Society sudarytojų, apskaičiavo, jog per dvylika metų iki 2002-ųjų į šalį atvykę imigrantai vien 2012 m. kanadiečiams sudarė 18,5 milijardo dolerių naštą. Ir tai atsižvelgiant į tai, kad imigruojantys į Kanadą būna kvalifikuoti daug dažniau nei atvykstantieji į Europą.

Gana aiškus vienas dalykas: nesvarbu, naudos ar kaštų ekonomikai duotų imigracija, jie yra maži. Vadovaujantis 2008 m. Lordų rūmų užklausa, kurią sudarė 70 rašytinių ir 35 žodinius plataus spektro žmonių bei institucijų Britanijoje ir už jos ribų, tarp kurių buvo akademikų, analitinių centrų, darbdavių ir darbuotojų asociacijų, nevyriausybinių organizacijų, vietinės valdžios ir jos departamentų atstovų liudijimai, ekonominė imigracijos nauda praktiškai neegzistuoja. Lordai paskelbė, jog didžiausios naudos iš tarptautinės migracijos gauna “patys migrantai“: “Mes beradome jokio pagrindimo dažnai vyriausybės, verslo ir kitų veikėjų pateikiamam argumentui, esą netto imigracija – imigracija minus emigracija – dabartiniams JK gyventojams sukuria ženklią ekonominę naudą.“

Imigracija padidina BVP, tačiau tai viso labo ekonomikos dydžio, o ne pajamų, tenkančių vienam populiacijos nariui, matas. Kaip teigė Lordų rūmų atstovai, “ir teorija, ir prieinami empiriniai duomenys rodo, kad poveikis buvo mažas, ypač ilgalaikėje perspektyvoje“, ir kad imigracija “vietinei populiacijai davė santykinai mažai kaštų ir mažos naudos“. Jie taip pat padarė išvadą, kad imigracija nesumažino darbo jėgos trūkumo, nes, padidindama darbo jėgos paklausą, ji taip pat lėmė neužpildytų darbo vietų gausėjimą. Imigracija veda į nesibaigiantį imigracijos ciklą. Anot ITEM klubo, vienos garsiausių Britanijoje ekonomines įžvalgas teikiančių organizacijų, naujausia imigracijos banga neturėjo įtakos BVP daliai, tenkančiai vienam gyventojui, arba net šiek tiek ją sumažino. Vyriausybės teiginys, kad imigracija valstybės iždą papildė 2,5 milijono svarų sterlingų taip pat buvo kvestionuotas: remiantis Lordų rūmų atstovais, įtaka jam “veikiausiai buvo maža“. Jie padarė išvadą, kad teigiamos netto migracijos nauda ekonomikai buvo “maža arba nereikšminga“ ir pasiūlė formuojant viešąją politiką vadovautis kitais kriterijais, “tarp jų – įvairovės, socialinės sanglaudos bei populiacijos augimo privalumais ir trūkumais“.

[Toliau yra viena iš mano mėgstamiausių šios knygos ištraukų, kurią paryškinsiu. Mat ji labai paprastai paaiškina (nes tik vienu aspektu) tai, ką aš bandau paaiškinti tiek šioje svetainėje, tiek savo feisbuko profilyje – kas tai yra liberalmarksizmas ir kodėl tai yra absoliučiai vyraujanti ideologija šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje:]

Tikroji diskusija yra veikiau ne ekonominė, o politinė ir moralinė, nes įvairovė padėjo suvienyti socialinius radikalios kairės ir ekonominius radikalios dešinės tikslus. Nors kairė laimėjo daugelį XX a. socialinių ginčų, dešinė iškovojo ekonominius, ir juodvi nėra nesuderinamos. Laisvosios rinkos šalininkams nacionalizmas nepriimtinas dėl to, kad varžo laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą. O kultūrinio radikalizmo ir ekonominio liberalizmo derinys po 1968 m. gimusiai kartai buvo labai patrauklus. Po septintojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos ir devintojo dešimtmečio komunizmo nuosmukio ir pinigų rinkos dereguliavimo kultūriniai radikalai pradėjo naudoti ekonominio liberalizmo argumentus (tradiciškai priskiriamus dešiniam sparnui) kovodami dėl to, kad būtų laisvai mainomasi ne tik prekėmis ir paslaugomis, bet ir žmonėmis. Tai viliojanti idėja, kuri kviečia: daryk gera ir tapsi turtingas. Besivystančios šalys suteikia beveik neišsenkantį darbuotojų, kurių Vakarams reikia sudėtingiems, pavojingiems, purviniems ir žeminantiems darbams, šaltinį. Suteikti darbą, pasiūlyti geresnį gyvenimą milijonams ne dėl savo pačių kaltės vargstančių žmonių taip pat yra etiška. Tad kodėl gi neturėtume leisti jiems pabėgti nuo jų apverktinų gyvenimų ir tuo pačiu pasiūlyti savo pigių paslaugų?

Didžiausias šio plano trūkumas: darbuotojų stoka paprastai yra trumpalaikis reiškinys, o imigruojama dažnai visam laikui. Daugybė imigrantų iš Sandraugos valstybių į Britaniją pirmiausiai buvo atgabenti tam, kad dirbtų darbus, kurių nenorėjo vietiniai, o kai šie darbai išnyko, imigrantai liko. Be to, nors pramonė gali norėti pigios darbo jėgos, tai ne tas pat, kas jos poreikis. Septintajame dešimtmetyje ir Japonijos, ir Britanijos tekstilės pramoninkai reikalavo padidinti imigraciją, tačiau Japonija atsisakė. Todėl Japonijos tekstilės pramoninkai investavo į našesnes mašinas ir nekvalifikuotą darbą pirko užsienyje, o Britanija importavo pigią pakistaniečių darbo jėgą. Tačiau šie imigrantai iš Pakistano, kaip ir turkai Rūro slėnyje bei alžyriečiai Prancūzijos lino malūnuose, buvo įdarbinti pramonės šakose, jau skaičiavusiose paskutines dienas. (Keista, nors britų profsąjungos prieštarauja darbų perkėlimui į Aziją, jos retai teužsimena apie pigios darbo jėgos imigraciją, nors galiausiai šie du ekonomikos procesai yra tapatūs.)

Imigrantai, nors planuoja atvykti laikinai, savo naujojoje tėvynėje dažnai pasijunta besą įstrigę, negalintys grįžti namo ir nelaimingi. Taip nutiko kiekvienai grupei pradedant hugenotais, kurių daugybė iki pabaigos tikėjo grįšią į Prancūziją, ir baigiant benamiais airiais Kemdene, kuriems grįžti į namus buvo gėda. Būtent todėl laikino darbo sistemos niekada neveikia kaip tikėtasi ir, pasak Lordų rūmų atstovų, “nėra nieko pastovesnio už laikiną imigraciją“. Investuoti į asmenų, kurie bus priversti išvykti, mokymą – nesąmonė, o versti imigrantus palikti šalį po to, kai jie čia jau sukūrė šeimas, dar ir neetiška.

Būtent todėl neoliberalizmas kaip utopija subliūkšta. Globalizmas turi daugybę privalumų, tačiau painiojamas su universalizmu, gali tapti ideologine dogma, ignoruojančia pasekmes žmonėms. Phillippe’as Legrainas klausia: “Kodėl galime nemokėdami mokesčių importuoti kompiuterius iš Azijos, tačiau azijiečiai laisvai negali atvykti pas mus gaminti kompiuterių? Kodėl darbuotojų migracija į laisvas darbo vietas šalies viduje yra gėris, o tų pačių motyvų skatinama migracija tarp šalių – blogis?“ Todėl, kad žmonės nėra kompiuteriai. Gėrybes galima vežti laisvai, nes, kai jos tampa nebereikalingos, jas galima išmesti, o žmonių – ne. Imigracija yra visoms šalims ilgalaikių pasekmių turintis reiškinys. Be to, įgalindama įmones keliauti ten, kur gyvena pigi darbo jėga, globalizacija sumažino poreikį vežioti darbuotojus. Pastarasis sprendimas sukelia daug mažiau trikdžių ir namų ilgesio.

Kai kalbama apie imigraciją, ekonomistai paprastai ignoruoja socialinius kaštus. Ar jiems šautų į galvą taip pat elgtis matuojant, pavyzdžiui, alkoholio industrijos augimą ir neatsinaujinančių išteklių sunaudojimą? Atviros sienos – ypač tol, kol didelėje pasaulio dalyje gimstamumas didelis – turi milžiniškų neekonominių pasekmių. Taigi verslas gali trokšti nesibaigiančios užsieniečių darbuotojų pasiūlos, tačiau kodėl mes stambaus verslo interesus keliame aukščiau už galimus jų veiksmų socialinius kaštus? Todėl, kad tai susiję su įvairove. Ir vis dėlto socialiniai imigracijos kaštai yra tam tikros formos rinkos trūkumas. Jis atsiranda todėl, kad verslas gali džiaugtis imigrantų teikiama nauda, tačiau neprivalo tiesiogiai mokėti už imigrantų gerovės palaikymą, būstus ir mokyklas tada, kai jie tampa nebereikalingi.

Kai į valdžią Jungtinėje Karalystėje atėjo naujieji leiboristai, viešasis ir privatus sektoriai išgyveno akivaizdų įgūdžių ir darbo jėgos stygių, todėl daugybė darbdavių užsiėmė lobizmu ir skatino vyriausybę atverti duris. Leiboristai, ir anksčiau troškę susidraugauti su verslininkais, suprato, kad pasitaikė reta proga, kai ši draugystė gali būti puikiai suderinama su jų progresyvistine politika – įvairovės skatinimu. Tai taip pat leido jiems apeiti didelę valstybei iškilusią kliūtį – priklausomybę nuo gerovės sistemos.“

30) 2021-01-22

Pereitame bloge apžvelgti visų ekonominių-socialinių imigracijos aspektų toli gražu nesugebėjau, todėl vėl į rankas imu šią knygą:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Tolimesniuose dviejuose skyriaus “Bedirbant darbus, kurių britai dirbti nenori“ poskyriuose radau tiek daug ką pacituoti šia tema, kad nusprendžiau ir vėl nesivarginti atsirinkinėdamas, o pateikti visą likusią šio skyriaus dalį pilnai. Paryškinsiu tas vietas, kurias labiausiai ir norėjau paryškinti.

Bet pirmiausiai avansu noriu pateikti ir paryškinti tolimesnę vieną šios knygos pastraipą, mano galva, geriausiai iliustruojančią tikrąjį “vietinių“ britų visuomenės požiūrį į imigrantus. Joje kaip tik minimas ir mano buvęs “kumyras“ Joe Strummer iš buvusios garsios britų pankroko grupės The Clash, kurios muzika vis dar suvirpina mano jautriąsias sielos stygas, na, ir pats garsusis nuo senų laikų komunistuojantis kūrėjas ir atlikėjas Billy Bragg:

Visai kaip iki valstybės skelbiamų įsitikinimų nepavyko pakilti Sovietų Sąjungos piliečiams, tai nepavyksta ir daugiakultūrinių valstybių gyventojams, o įvairovės dažnai garsiausiai šaukiasi Range Rover vairuotojai. Kai ateina metas į mokyklą leisti vaikus arba susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą, Londoną dažnai palieka net iškalbingiausi antirasistai. Joe Strummeris iš grupės The Clash, nors ir buvo kovos su rasizmu lyderis muzikinėje arenoje, paliko Londoną ir įsikūrė Somersete. Billy Braggas, liaudies muzikos atlikėjas ir kampanijų prieš rasizmą organizatorius, nors ir žinomas kaip “Barkingo bardas“, Garry Bushello žodžiais, pats “gyvena dideliame puikiame name vakarų Dorsete“. Braggas rengė kampanijas prieš Britų nacionalinį frontą savo gimtajame mieste, tačiau pats gyvena vienoje “balčiausių“ vietų Europoje. Žinoma, jis galėtų teigti turintis teisę kalbėti, nes Barkingą paliko ne dėl imigracijos, o todėl, kad yra turtingas ir norėjo gražios bei erdvios vietos. Mickas Jaggeris taip pat užaugo kitapus upės vis dar itin baltame, tačiau neturtingame Darfurte, ir, užuot ten pasilikęs, pasirinko laiką leisti Prancūzijoje ar Martinikoje, kaip būtų pasielgęs ir bet kuris kitas sveiko proto žmogus. Tačiau sunkiai uždirbti Braggo pinigai suteikia jam tai, ką filosofai vadina moraline sėkme ir ko stokoja Barkingo gyventojai. Moralinės sėkmės stoka reiškia, kad likimas tave privertė pasirinkti mažesnę iš dviejų blogybių: susitaikyti su socialinėmis permainomis, kurios daro tave nelaimingą, ar būti rasistu. Kai išprotėję BNP rėmėjai, kaltinantys jį hipokratija, prieš Braggą pradėjo neapykantos laiškų kampaniją, jis spaudai pareiškė: “Rasizmo politiką žmonės atmeta net tokiame mieguistame kaime kaip mūsų.“ Ir vis dėlto mieguistame kaime gyvenantiems žmonėms atmesti rasizmo politiką nėra sunku, nes jie beveik nepatiria įvairovės sukeliamų sunkumų.

Toliau kaip žadėjau:

“GEROVĖS SPĄSTAI

Pagyrimus imigrantams už jų darbo etiką ir dinamiškumą komentatoriai dažnai naudoja kaip lazdą mušti vietinius nepastebėdami, kad šioms dviem grupėms siūlomos paskatos yra skirtingos. Pažvelgus į statistiką, teiginys, kad Britanijai “reikia“ pigios darbo jėgos, atrodo keistas. Baigiantis leiboristų valdymo laikotarpiui, valstybės paramą gavo 5,8 milijono žmonių, o daugelį tuo laikotarpiu sukurtų darbo vietų buvo užėmę imigrantai – 56 proc. (darbą rado 95 proc. iš 750 tūkst. arba daugiau į Britaniją atvykusių lenkų). Ir nors didelio nedarbo regionų gausu Šiaurės Anglijoje ir Pietų Velse, bene prasčiausia padėtis susiklostė Londono priemiesčiuose (kur iki bankų krizės nekvalifikuotų ir žemos kvalifikacijos darbo vietų netrūko). Taip pat yra visose vietose, pasiekiamose pėsčiomis iš Londono Sičio, ekonominio visatos centro, kuriame samdomi tūkstančiai mažai apmokamų darbuotojų iš Subsacharinės Afrikos ir Pietų Amerikos.

Laimėjęs rinkimus, Tonis Blairas pavedė Birkenhede išrinktam Parlamento nariui Frankui Fieldui apie gerovės sistemą “įsivaizduoti neįsivaizduojama“. Jis tai padarė, todėl jam buvo pasiūlyta vieta kitame departamente. Tačiau be gerovės sistemos pertvarkos išspręsti darbo jėgos trūkumo problemą buvo neįmanoma, nes daugybei pašalpas gaunančių britų siekti prastai apmokamų darbų, tokių kaip vaisių rinkimas, buvo paprasčiausiai ekonomiškai neracionalu. Todėl leiboristai pasirinko imigraciją.

Savo sprendimą jie pateisino kaip humaniškiausių ir vietinių, ir imigrantų atžvilgiu. Kai Lanas Duncanas Smithas, atsakingas už darbo ir pensijų politiką, 2010 m. pasiūlė bedarbiams persikraustyti į kaimyninius miestus, kur yra laisvų darbo vietų, parlamentarė Diane Abbot jo pasiūlymą pavadino žiauriu ir visiškai nepriimtinu. Vis dėlto, kai valdžia skatino milijonus žmonių keliauti aplink pusę pasaulio ir žeminančiais darbais tarnauti turtingiesiems, jos pačios tėvai atkeliavo net iš Jamaikos. Ar britams tokie darbai yra pernelyg žeminantys? Leiboristai dėl tokios jų pozicijos neabejotinai laimi, nes ji skatina ir išmokų gavėjus, ir imigrantus balsuoti už juos. Tačiau tai trumpalaikis sprendimas, jis sukuria dvi ilgalaikes problemas, susijusias su įvairove ir ilgalaikiu nedarbu.

Taip pat yra grupė, kuri dėl šio sprendimo neabejotinai nukenčia – tai skurstantys dirbantieji. Nuo 2004 m. 20 proc. mažiausiai uždirbančių asmenų pajamos dar labiau nusmuko. UCL profesoriaus Christiano Dustmanno atliktas tyrimas atskleidė, kad nors apskritai imigracija turi teigiamą poveikį pajamoms, “ji mažina prasčiausiai apmokamuose darbuose dirbančių asmenų pajamas“. Imigrantų ir vietinių santykiui išaugus 1 proc., dešimtadalio mažiausias pajamas gaunančių asmenų atlyginimo mažėjo 0,5 proc., medianines pajamas gaunančių asmenų atlyginimas mažėjo 0,5 proc., medianines pajamas gaunančių asmenų atlyginimai didėjo 0,6 proc., o 10 proc. gaunančių didžiausias pajamas – 0,4 proc. Lordų rūmų atstovai priėjo prie išvados, kad “prasčiausiai apmokamiems JK darbuotojams imigracija turėjo mažą neigiamą, o gaunantiems didesnes pajamas – mažą teigiamą poveikį. Labiau tikėtina, kad tarp darbuotojų, kurių pajamos nukentėjo, atsidūrė anksčiau atvykę imigrantai ir etninių mažumų nariai.“ Slau mieste pakistaniečiai pyko ant atvykstančių lenkų, “kurių įgūdžiai buvo aukštesni ir kurie buvo pasirengę dirbti už žemesnį atlyginimą“, o juodaodžių atstovai skundėsi, kad Rytų europiečiai užima darbo vietas, kurios kitu atveju atitektų jauniems juodaodžiams. Taigi kuo daugiau yra imigrantų, tuo mažiau iš imigracijos pelnosi imigrantai ir jų vaikai.

Profesorius Dustmannas taip pat atkreipė dėmesį, kad pigi darbo jėga naudinga “didelėms korporacijoms, kurios gauna pigių, į profsąjungas nesusiorganizavusių darbuotojų“, taip pat “namų savininkams, stebintiems jų turto kainos augimą, ir vidurinės klasės specialistams, kurie su imigrantais nesivaržo, o perka jų paslaugas. Štai kodėl stambūs verslininkai ir jų nuomonės skleidėjai – CBI, Prekybos rūmai, Financial Timas ir The Economist – be išlygų yra už atviresnes sienas.“ Lordai pridėjo: “Dauguma mūsų liudininkų sutiko, kad imigracija turi teigiamos įtakos žemos kvalifikacijos darbininkų atlyginimams. Londono miesto korporacija taip pat priėjo prie išvados, kad imigrantų koncentracija prastai apmokamuose darbuose sostinėje “ženkliai spaudė žemyn mažiausius rinkos atlyginimus“. Amerikoje George’as Borjasas apskaičiavo, kad 1980 – 2000 m. imigracija labiausiai skurstančių vietinių atlyginimus sumažino 7 procentais. JAV Darbo statistikos departamento skaičiavimais, pusės menkų įgūdžių amerikiečių atlyginimo sumažėjimą lėmė konkurencija su imigrantais, o Nacionalinė mokslų akademija teigė, kad imigracija paaiškinamas 44 proc. mokyklos nebaigusių asmenų atlyginimų nuosmukis.

Vietinių atlyginimai smunka ir dėl didėjančios baimės netekti darbo. Imigracija taip pat leidžia darbdaviams faktiškai mokėti mažesnius nei minimalūs atlyginimus, nes iš savo teisių neišmanančių imigrantų galima reikalauti įvairių mokesčių. Ji turi įtakos ir jaunimo bedarbystei: 2004 – 2008 m., imigracijai pasiekus piką, jaunų bedarbių padaugėjo šimtu tūkstančių. Taip yra todėl, kad iškart po mokyklos prastai apmokamų darbų ieškantys abiturientai yra tiesioginiai imigrantų konkurentai. Imigrantai nesijaudina ir dėl profsąjungų, nes etniškai įvairiose darbuotojų grupėse šie judėjimai gerokai silpnesni. Sumažindama darbo kaštus, imigracija netgi galėjo prisidėti prie pastaruosius trisdešimt metų vykusio žaibiško vykdomųjų vadovų atlyginimų augimo. 1980 m. vykdomųjų vadovų atlyginimų vidurkis nekvalifikuotų darbininkų vidutinį atlygį viršijo 42 kartus, 2010 m. – 431 kartą. Todėl nereikėtų stebėtis, kad vien 2006 – 2008 m., siekdamos trijų imigracijai palankių įstatymų priėmimo, Amerikos korporacijos lobistinei veiklai skyrė 345 milijonus dolerių. Iš jų 23 milijonus išleido Philip Morris ir 12 milijonų Exxon Mobile.

Taip pat nereikia stebėtis ir turtingų liberalų teiginiu, esą įvairovė ženkliai praturtina. Kaip esė How Serfdom Saved the Woman’s Movement pažymėjo Caitlin Flanagan, pramušti stiklo lubas moterims pavyko todėl, kad jų kasdieninius darbus dirbo imigrantai. “Naujuosius imigrantus uostuose pasitiko ne labai organizuota ir politiškai stipri savo lyties atstovių padėtį pagerinti pasiryžusi amerikiečių moterų grupė, – rašė ji, – o veikiau armija išsilavinusių, karjeros pakilimą išgyvenančių profesionalų klasės moterų, kurioms reikėjo, kad kas nors prižiūrėtų jų vaikus ir tvarkytų namus. Bet kokie svarstymai apie situacijos, kai baltosios moterys samdo tamsiaodes moteris jų purviniems darbams nudirbti, moralinį teisingumą paprasčiausiai išgaravo.“

Dar neseniai abu dirbantys vidurinės klasės šeimos nariai buvo retenybė. Šiandien, atrodo, tęsti karjerą po vaikų gimimo yra moterų teisė, tačiau dėl pragyvenimo (ypač būsto) kainų tai tapo ir neišvengiamybė. Tokiomis aplinkybėmis sulaukti nuolatinės pagalbos namuose beveik būtina. Vis dėlto besitęsiantis turtinguosius aptarnaujančio personalo importas yra vienas pagrindinių būsto, o drauge ir vidurinės klasės pragyvenimo kainų didėjimą lemiančių veiksnių. Imigracija paaiškinamas šiame šimtmetyje stebėtas kainų augimas 10 procentų. 1996 – 2006 m. į Londoną atsikėlė 989 tūkst. ne britų kilmės asmenų, o dar 200 tūkst. įsikūrė pietryčiuose. Vien 2004 ir 2006 m. sostinėje apsigyveno 230 tūkst. iš užjūrių atvykusių žmonių. Goldman Sachs skaičiavimais, namų ūkių padaugėjus 1 proc., trumpuoju laikotarpiu būsto kainos išauga 8 proc., o vėliau statybos bendrovėms sureagavus į padidėjusią paklausą, būsto kainų prieaugis sumažėja iki 6 procentų. Nuo 2000 iki 2008 m. vidutinių būsto kainų ir vidutinių metinių atlyginimų santykis išaugo nuo 4 iki 7.

Kai kalbama apie ekonominę masinės imigracijos naudą, žmonės dažnai pamiršta infrastruktūros kaštus. Netgi iždo paskelbti skaičiavimai, kad imigrantai sumokėjo daugiau mokesčių (31,2 milijardo svarų sterlingų), nei gavo pašalpų (28,8 milijardo), buvo atlikti neatsižvelgiant į kitas imigrantams suteiktas paslaugas, tokias kaip transporto, sveikatos apsaugos ir švietimo. Po to, kai IPPR analitinis centras paskelbė, kad 2003 – 2004 m. imigrantai iždui kainavo vidutiniškai 700 svarų sterlingų mažiau nei britai, vyriausybė šiuos rezultatus naudojo pagrįsti teiginiui, esą “egzistuojant imigracijai, iždo būklė yra geresnė, nei būtų be jos“. Ir vis dėlto ši analizė turėjo trūkumų, nes vienam emigrantų ir vienam vietinių gyventojų vaikui tenkančios švietimo, sveikatos priežiūros ir kitų viešųjų paslaugų išlaidos buvo priskirtos tik JK populiacijai, o ne padalytos po lygiai. MigrationWatch apskaičiavo, kad 1999 – 2000 m. migrantų populiacijos netto fiskalinė kaina iš tikrųjų siekė 100 milijonų svarų sterlingų (palyginimui – Vidaus reikalų ministerijos analizėje rašyta apie 2,5 milijardo svarų sterlingų naudą), o migrantų indėlis į biudžetą buvo mažesnis nei Britanijoje gimusių asmenų.

Į ilgalaikius struktūrinius imigracijos kaštus turėtų būti įskaičiuota nuo 2013 m. Anglijos ir Velso mokyklose įkurtų papildomų64 tūkst. vietų kaina, per metus siekianti 130 milijonų svarų sterlingų. Per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį užsienyje gimusių motinų pagimdytų vaikų padaugėjo 64 proc. – iki 170 tūkst. per metus ir švietimo sistemoje kilo didelė įtampa. Kai 2009 m. vyriausybė paskelbė apie nuolatinį mokymo vietų stygių Londone, Tarppartinė grupė subalansuotai migracijai pakomentavo, kad spaudimas, kurį patyrė pradinės mokyklos, buvo glaudžiai susijęs su sienų kontrolės stoka. Dar daugiau, leiboristų parlamentaras Frankas Fieldas ir konservatorius Nicholas Soamesas teigė vyriausybę slėpus, kad spaudimą sukėlė imigracija, ir kalbėjus apie “vietines aplinkybes“. Tai buvęs “sąmoningas klaidinimas“.

Sąžiningoje ekonominėje analizėje taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad nuo 1997 m. kasmet 283 milijonus svarų sterlingų britams kainuodavo užsieniečių išlaikymas įkalinimo įstaigose. 1999 – 2009 m. užsieniečių kalinių padaugėjo iki 5 962, arba 110 proc., o britų – 20 procentų.

Trečdalis visų naujai susikūrusių namų ūkiu yra imigracijos rezultatas. Dėl jų kūrimosi didėja spaudimas priemiesčių infrastruktūrai, reikia daugiau kelių, traukinių linijų, oro uostų ir mašinų aikštelių, o visa ši infrastruktūra turi socialinius ir ekonominius kaštus. Didesnis gyventojų tankis ir dėl to susidarančios grūstys taip pat gali mažinti produktyvumą. Gyventojų tankis Anglijoje jau siekia 395 asmenis kvadratiniame kilometre ir yra didesnis nei bet kurioje Europos valstybėje, turinčioje daugiau nei milijoną gyventojų, ir yra septintas didžiausias pasaulyje. Prognozuojama, kad 2029 m. Britanijos populiacija sieks 70 milijonų, taigi bus 10 milijonų didesnė nei prieš 24 metus (remiantis Valstybiniu statistikos departamentu, per pastaruosius 50 metų jų populiacijos prognozių paklaida siekė iki 2,5 proc.).

Prastai pagarsėjusiame Question Time epizode, kuriame dalyvavo Nickas Griffinas, Jackas Straw teigia, esą neįmanoma užtikrinti, kad populiacija nepasieks 65 milijonų, nes tam reikėtų versti žmones turėti mažiau vaikų. Dėl šio teiginio niekas nesiginčija, nors jis buvo akivaizdžiai klaidingas. Britanijos gimstamumo rodiklis jau daugelį metų yra žemesnis nei 2,1 vaiko moteriai, taigi bet koks ilgesnėje perspektyvoje numatomas populiacijos augimas yra galimas tik dėl imigracijos. Kai pokario kūdikių bumo karta pradės išeiti, vietinių britų populiacija ims mažėti. Jei imigracijos nebūtų, dabartinė 62 milijonų populiacija amžiaus pabaigoje tesiektų 57,3 milijono, jei migracija būtų subalansuota – 64,3 milijono, o jei imigracija ir toliau vyks dabartiniu tempu, populiacija pasieks 91,9 milijono. Skirtumas tarp šių scenarijų yra apie 34,6 milijono imigrantų ir jų palikuonių, kurių dauguma būtų atvykę ne iš Europos. Tokia Britanija būtų įdomi vieta.

Į skaičiuojamus fizinius kaštus taip pat turėtumėme įtraukti integracijos kaštus, kurie, anot Oksfordo demografijos profesoriaus Davido Colemano, sudarytų 12,8 milijardo svarų sterlingų per metus. Kaip teigia profesorius Colemanas, turime “įtraukti visus integracijos proceso ir susijusius tolesnės imigracijos bei tarprasinių santykių kaštus, tarp kurių – specialaus švietimo, sveikatos apsaugos, būsto kaštai, poveikis didelės imigracijos zonose gyvenančių vietinių vaikų išsilavinimui, būtinybė nuolat atnaujinti imigrantų apgyvendintas miesto zonas, nusikalstamumo ir viešosios tvarkos problemos ir imigraciją didinantis efektas ateityje.“ Kaip dėl Bendruomenių departamento kaštų ir vietinės valdžios vaidmens siekiant užtikrinti “bendruomenių sanglaudą“ arba Lygybės ir žmogaus teisių komisijos kaltų dalies, tenkančios su rase ir religija susijusiems reikalams? Po 2005 m. liepos 7 d. teroro išpuolių Londone Britanijos mokesčių mokėtojai “bendruomenės sanglaudai“ išleidžia milžiniškas lėšas. Tačiau oficialiojoje statistikoje dalis imigracijos kaštų iškreiptai atrodo kaip imigracijos nauda. Kaip pažymėjo profesorius Colemanas, nacionalinėje statistikoje “įvairovės konsultanto“ atlyginimas atsispindi kaip ekonomikos prieaugio dalis. Argi nėra pagrindo jį išskaičiuoti – kaip dalį įvairovės valdymo kaštų?“ Štai taip vyriausybė skaičiuoja imigracijos naudą, o mes šaipomės iš žmonių, kurie sako, kad “jie atima mūsų darbus“.

Įvairovė nepadarė Britanijos ir išmanesnės. Vadovaujantis atvirų sienų naudą grindžiančia ekonomine logika, derėtų teigti, kad tai leidžia draugėn sutelkti geriausius pasaulio protus, tačiau Britanijos atveju taip nenutiko. Užuot buvusi viso pasaulio gramatikos mokykla, Europa tapo problemų krečiama valstybine bendrojo lavinimo mokykla. Europos Sąjunga pritraukia 85 proc. visų į išsivysčiusias šalis atvykstančių nekvalifikuotų darbuotojų ir tik 5 proc. – įgijusių aukštą kvalifikaciją, 55 proc. visų akademinį laipsnį turinčių imigrantų pritraukia JAV ir Kanada. Britanija patiria netto smegenų nutekėjimą: užsienyje dirba 1,4 – 1,6 milijono aukštąjį išsilavinimą įgijusių britų, o to paties lygmens išsilavinusių užsieniečių Britanijoje – 1,2 – 1,4 milijono. Argumentas “imigracija – tai dinamizmas“ grindžiamas prielaida, kad daugumai imigrantų būdingas polėkis, energija ir sumanumas. Žinoma, pirmieji Amerikos naujakuriai buvo nušluoti brutaliu darvinišku būdu, o vėlesni atvykėliai į Amerikos kolonijas dažnai būdavo atkaklesni už likusius namie (ir, kadangi JAV neturėjo gerovės sistemos, 40 proc. vis tiek grįžo namo be skatiko). Tačiau nors daugybė nūdienos migrantų tenka išgyventi pavojingas keliones, XXI imigracija nėra tokia sudėtinga, o išgyvenimas gerovės valstybėje taip pat paprastesnis.

2007 m. IPPR ataskaitoje buvo skelbiama išvada, kad “šimtai tūkstančių imigrantų Britaniją ir jos ekonomiką sekina, o ne teikia jai naudos“. Imigrantai iš turtingų šalių ekonomiką skatina, tačiau atvykusieji iš besivystančiojo pasaulio kainuoja daugiau, nei patys duoda. Ataskaita atskleidė, kad iš 650 tūkst. Britanijoje gyvenančių somaliečių, pakistaniečių, bengalų ir turkų darbą turi tik mažiau nei pusė, o šių keturių bendruomenių priklausomybė nuo valstybės išmokų didžiausia šalyje. Tarp Britanijoje gyvenančių amerikiečių prašančiųjų valstybės paramos praktiškai nebuvo, tarp lenkų ir filipiniečių jie sudarė 1 proc., o tarp somaliečių – 39 procentus. Tik iš trylikos valstybių atvykę imigrantai sumokėdavo daugiau mokesčių nei Britanijos piliečiai. 2008 m. imigrantų užimtumo lygis siekė 68 proc., vietinių – 75 proc., taigi sunkiu darbu baltosioms šiukšlėms padedančio imigranto įvaizdis tebuvo vidurinės klasės fantazija. Šie skaičiai rodo, kad, žvelgiant iš priimančios valstybės perspektyvos, idealūs imigrantai yra tie, kurie atvyksta iš santykinai tokių pat turtingų valstybių.

Imigracija neabejotinai prisideda prie atvykėlių gimtosios šalies raidos trumpuoju laikotarpiu ir galimai yra vienas humaniškiausių būdų padėti sparčiau vystytis trečiajam pasauliui. Pasaulio banko duomenimis, 2006 m. migrantai į namus išsiuntė 250 milijardų dolerių – triskart daugiau nei turtingųjų valstybių parama besivystančioms šalims ir daugiau nei tiesioginės užsienio investicijos (jos sudarė 200 milijardų dolerių). Iš Britanijos į namus buvo išsiųsti 4 milijardai dolerių, o emigrantai į šalį atsiuntė 2,3 milijardo dolerių. Tadžikistane, Moldovoje ir Tonge pervedimai iš užsienio sudarė trečdalį ekonomikos, Hondūre – ketvirtadalį, o Šri Lankoje jų suma viršijo arbatos eksporto vertę. Filipinuose netgi švenčiama Migrantų darbuotojų diena, o šventės metu prezidentas išdalija Bagong Bayani (“šių dienų herojaus“) apdovanojimus dvidešimčiai išskirtinių emigrantų darbuotojų, nuosekliai siuntusių pinigus namo. Pastebėta, kad pervedimai taip pat yra efektyvesni nei užsienio valstybių parama. Tikimybė, jog pervedimai turės teigiamos įtakos vaikų galimybei pasilikti mokykloje, yra dešimt kartų didesnė, nei kad tokios įtakos turėtų kitos paramos formos. Kitaip tariant, pervedimai puikiai iliustruoja konservatyvią mintį, kad patys žmonės pinigus savo šeimoms leidžia išmintingiau nei valstybės tarnautojai.

Pervedimai padidina bendrą žmonijos gerovę ir kaip tik dėl to ekonomistai jiems pritaria. Tačiau imigracija iš tautos taip pat pavagia energingiausius jos žmones. Pavyzdžiui, daugelyje besivystančių šalių jaučiamas medicinos darbuotojų stygius, nes Vakarų šalys juos įdarbina išvengdamos pareigos prieš tai sumokėti už jų parengimą. Sunku suprasti, kodėl tai laikytina etišku elgesiu. Iš tikrųjų Jungtinės Tautos yra išleidusios tris rezoliucijas – 1967, 1968 ir 1972 m. – smerkiančias Vakarų valstybes už talentų atėmimą iš besivystančių šalių.

Ne taip seniai šešiolika Afrikos valstybių paprašė Britanijos liautis rekrutuoti jų slauges, kurios dažnai būna parengtos valstybės lėšomis. Smegenų nutekėjimas toks ženklus, kad neseniai Adis Abebos ekonomistai paskelbė, jog 20 tūkst. profesionalų netekimas per metus Afrikai kainuoja 4 milijardus dolerių.

Masinė imigracija sukuria ne tik smegenų nutekėjimą, bet ir leidžia pradanginti režimų disidentus. Šis triukas, kuriuo siekiama nepastebimai atsikratyti opozicijos, buvo naudojamas tokių komunistų lyderių, kaip Kastro ir Tito. Ji taip pat nepadeda besivystančiose šalyse sumažinti populiacinio spaudimo, nes skatina didesnį gimstamumą (tai pagrindžiama žurnale Social Psychology skelbtuose Ann Brittain straipsniuose: “Anticipated Child Loss to Migration and Sustained High Fertility in an East Caribbean Population“ (1991 m.) ir “Migration and the Demographic Transition: A West Indian Example“ (1990 m.), kuriame analizuotos 1880 – 1967 m. gimstamumo, mirštamumo ir migracijos tendencijos Šv. Bartolomėjaus saloje).

Suprantama, yra teigiančių, kad imigracija leidžia kvalifikuotiems specialistams paremti savo šalis ir šeimas perlaidomis, tobulinti savo kvalifikaciją pirmajame pasaulyje ir, įgijus dar tobulesnius įgūdžius, grįžti namo. Vis dėlto praktiškai taip nutinka gerokai rečiau nei teoriškai ir reemigracija paprastai prasideda tik stipriai pagerėjus ekonominei situacijai tėvynėje. Migracija iš Pietų Azijos vis dar yra dvylika kartų didesnė nei į priešingą pusę, o dauguma grįžtančiųjų yra jau pagyvenę asmenys.

Jei yra nors viena labiau nei imigracijos tema sentimentalizuota diskusija, tai diskusija apie Nacionalinę sveikatos tarnybą (NHS) – instituciją, kuri, anot buvusio kanclerio Nigelio Lawsono, iš viso, ką turi sekuliari Britanija, yra artimiausia religijai.

Dažnai teigiama, kad be darbuotojų iš užsienio NHS subyrėtų. Ir iš tiesų, apsilankymas NHS ligoninėje yra gyvam buvusios Britanijos imperijos visuomenės stebėjimui artimiausia patirtis, kokios tik gali tikėtis mano kartos žmogus: joje apsilankius, galima išvysti anglų konsultantus ir vadybininkus, kurie vadovauja daugybei indų gydytojų, australių slaugių ir afrikiečių akušerių. 2003 m. trečdalis visų gydytojų buvo gimę užjūryje, taigi NHS yra ypač kosmopolitiška net lyginant su mūsų įvairovės visuomene. Bet kodėl? Raktas į atsakymą slypi pavadinime: nuo darbuotojų iš užsienio šis nacionalinės gerovės valstybės perlas yra priklausomas kaip tik todėl, kad yra nacionalizuotas. Kadangi NHS praktiškai turi sveikatos apsaugos paslaugų monopolį, gydytojų atlyginimai yra mažesni, nei būtų jų darbo rinkos kaina – NHS naudojasi dominavimu rinkoje ir išlaiko mažesnius atlyginimus. Britai paprasčiausiai nenori dirbti už valstybinio medicinos monopolio nustatytą atlyginimą. Netgi JAV, kurioje populiacija kur kas įvairesnė ir patekti į medicinos specialistų gretas yra gana lengva, užsienyje gimę asmenys sudaro tik 15 proc. medicinos darbuotojų – dvigubai mažiau nei NHS.

Iš penkių profesijų, tarp kurių atstovų gimusieji užsienyje sudaro didžiausią dalį, dvi priklauso sveikatos apsaugos sričiai, o dar viena – mokslininko – yra labiausiai dominuojama valstybės sektoriaus. Net jei indų gydytojų įgūdžiai ir sunkus darbas valstybei yra didžiai naudingi ir vertintini, derėtų nepamiršti, kad dažnu atveju imigrantai pakeitė į užsienį, dažniausiai Šiaurės Ameriką, dėl geresnių atlyginimų išvykusius britų gydytojus. Taip pat kad Britanijoje yra 100 tūkst. slaugos profesinei veiklai visiškai parengtų, tačiau dėl pernelyg prastų atlyginimų ir darbo sąlygų ja neužsiimančių, darbuotojų, o trečdalis slaugai rengiamų asmenų mokymų nebaigia. (ir vargu ar etninė įvairovė NHS padidina paslaugų kokybę. Generalinei medicinos tarnybai užsienyje gimusius gydytojus tenka bausti keturis kartus dažniau nei jų vietinius kolegas.) Tai paradoksalu, nes nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą britai turi tik todėl, kad iki XX a. buvo pasiektas aukštas socialinio solidarumo lygis, o tam sąlygas iš dalies sudarė etninis šalies homogeniškumas. Visiškai nejausdami bendros tautinės tapatybės, žmonės nelinkę apmokėti savo bendrapiliečių sąskaitų už sveikatos apsaugą. Todėl mums lieka trys galimybės: išlaikyti status quo ir toliau kliautis trečiose šalyse parengtais specialistais, privatizuoti NHS arba užtikrinti, kad gydytojai ir slaugės gautų rinkos nustatytus atlyginimus, ir kartu riboti ne iš JK kilusių darbuotojų, galinčių dirbti kiekvienoje sveikatos apsaugos srityje, skaičių.

Pastaraisiais metais Britanijoje trūksta santechnikų ir kitų kvalifikuotų darbuotojų. Daugiausiai tai lėmė pameistrystės ir visos valstybinio švietimo sistemos kokybės nuosmukis. Tačiau rinka ėmė taisytis pati, iš dalies dėl to, kad baigiantis 2004 m. kai kurie darbininkai jau uždirbo 80 tūkst. svarų sterlingų per metus – gerokai daugiau nei dauguma jų klientų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą ir priklausančių vidurinei klasei. Laikraščiai netgi spausdino reportažus apie specialistus, persikvalifikuojančius dirbti santechnikais ir elektrikais. Vyriausybė grąžino pameistrystės instituciją ir aktyviai skatino darbdavius samdyti jaunus žmones. Taigi nors būstų savininkai neabejotinai nudžiugo, kai po 2004 m/. jų šaliai prisijungus prie ES, atvyko lenkai, kurie netrukus ėmė garsėti kaip darbštūs, kruopštūs ir sąžiningi žmonės, problema jau buvo pradėta spręsti.

Jei įmonėms suteikiama galimybė, jos yra kur kas labiau linkusios samdyti pigius, visiškai apmokytus ir darbščius lenkus, nei rizikuoti ir į darbą priimti vos mokyklas palikusius britų jaunuolius. Jei vadovaučiau įmonei, veikiausiai taip elgčiausi ir aš. Tačiau imigracija, kuria siekiama pašalinti trumpalaikį darbuotojų stygių, gali turėti nenumatytų ilgalaikių pasekmių ir skatinti jo susidarymą ilgesnėje perspektyvoje, nes atgraso vietinį jaunimą tapti trūkstamų profesijų specialistais. Galėdami leisti žemiausios klasės atstovams gyventi iš pašalpų ir vietoj jų samdyti pabėgėlius, valstybė išvengia pareigos spręsti neraštingumo ir nepasirengimo darbui problemas. Samdyti išsilavinusius ir socializuotus darbuotojus iš užsienio gerokai paprasčiau – paprasčiau trumpoje perspektyvoje.

IMIGRANTAI KAIP PAKAITINIAI DARBUOTOJAI

Tačiau yra ir gilesnė, labiau egzistencinė darbo jėgos trūkumo problema. Ekonominiai argumentai už imigraciją grindžiami įsitikinimu, kad Europai reikalingi senstančius gyventojus galintys pakeisti atvykėliai. Istoriko Timothy Gartono žodžiais tariant, “Europos tautos sparčiai sensta, todėl reikės daugiau imigrantų, kurie padėtų pensininkams, ir dauguma jų bus musulmonai“. Stefanas Theilas laikraštyje Newsweek perspėjo, kad Europoje kyla bauginanti “netolerancijos banga“. “Jei neišmoks protingai tvarkytis su imigracija, žemynas turės ilgalaikių ekonominių problemų.“

Europos populiacija sensta ir netrukus ims nykti. Tai reiškia, kad dirbančių ir išėjusių į pensiją asmenų santykis vienos kartos gyvenimo laikotarpiu sumažės taip smarkiai, kad antrieji pirmiesiems taps nepakeliama našta. Europos problema yra ta, kad jos gyventojai nori mėgautis link žemesnio, nei reikia populiacijos atsinaujinimui, gimstamumo vedančiu gyvenimo būdu, 32 valandų darbo savaitėmis, penkiomis savaitėmis atostogų per metus (neskaičiuojant dar dviejų per Kalėdas), nemokama sveikatos apsauga, pensija sulaukus 60 ar 55 metų, po to dvidešimt metų ilsėtis gultuose ir dar dešimt – globos namuose. Europa nori atsipūsti ir daugeliu atžvilgiu visa jos istorija nuo 1945 m. buvo ilgas, visą žemyną apimantis kovoti pavargusios civilizacijos žygis dėl galimybės išeiti į pensiją.

Tačiau nėra tokio gimstamumo, kuris būtų optimalus savaime. Jei šalis nori sumažinti jos populiaciją, žemesnis nei 2,1 gimstamumo laipsnis nebūtinai yra blogas dalykas. Mažėjant populiacijai, turėtų didėti pensinio amžiaus riba, tikėtina, kad ekonomika taip pat imtų mažėti, tačiau vienam gyventojui tenkantis BVP – nebūtinai. Ilgesnėje perspektyvoje mažesnė populiacija galėtų būti netgi naudinga (analitinis centras Population Matters teigia, kad Britanijai būtų optimali 20 – 30 milijonų populiacija).

Ir vis dėlto net jei europiečiai sutiktų susitaikyti su tokiu imigracijos lygiu, kad išsipildytų tamsiausios dešiniojo sparno fantazijos, problemos tai neišspręstų, mat visa bėda yra ta, kad pakaitiniai darbuotojai ilgainiui pasensta ir turi būti pakeisti. O ir asmenų, kurių prireiktų pakeitimui, skaičius būtų pribloškiantis. Jungtinių Tautų skaičiavimais, tam, kad būtų išlaikyta dabartinė Europos populiacijos amžiaus struktūra ir darbingų bei į pensiją pasitraukusių asmenų santykis, iki 2005 m. prireiktų įsileisti 670 milijonų imigrantų (iš jų 60 milijonų prireiktų vien Britanijoje). Šalia šios žmonių masės dabartinė, 400 milijonų siekianti Europos populiacija, atrodytų nykštukinė. O remiantis Nacionalinio politikos analizės centro skaičiavimais, tam, kad Amerikos socialinės apsaugos sistema nepritrūktų lėšų, per ateinančius dvidešimt metų imigracijos į šalį mastą tektų padvigubinti; kitaip tariant reikėtų įsileisti tiek imigrantų, kad jie prilygtų pusei pensinio amžiaus nepasiekusios Pietų Amerikos populiacijos (vadovaujantis Dalase įsikūrusio Viešosios politikos analizės centro pateikta informacija). Kitoje, Kanados C. D. Howe instituto parengtoje ataskaitoje pateikiama išvada, kad jaunų asmenų, kuriuos Kanada turėtų pritraukti, kad ateityje galėtų apmokėti savo gerovės valstybės sąskaitas, skaičius turėtų būti “nepaprastai didelis“.

Atsižvelgiant į tai, kad į Europą atvykę imigrantai paprastai sumoka mažiau mokesčių nei vietiniai, veikiausiai net labiausiai bauginančiose ataskaitose pateikiami pakeitimui reikalingų imigrantų skaičiai yra per maži. Dar daugiau, vos tik imigrantai tampa europiečiais, jie ir jų vaikai nebenori dirbti darbų, kurių nedirba europiečiai. Kaip teigė Christopheris Caldwellas, “vos tik imigracija tampa sėkminga socialine prasme, išnyksta pagrindinis ekonominis argumentas, skatinantis visuomenę manyti, neva imigracija jai reikalinga. Tada, siekdama užtikrinti, kad darbai, kurių niekas nenori dirbti, bus nudirbti, visuomenė privalo atnaujinti rezervus ir pasikviesti naują armiją užsienyje gimusių juodadarbių. Tokia sistema atrodo panaši į kapitalizmą, kurį savo baisiausiose fantazijose įsivaizduodavo Karlas Marksas.“

Sunku pasakyti, kokią dalį žmonių imigracijos nauda įtikina paprasti ekonominiai argumentai, o kokią sužavi pati įvairovės koncepcija. 1991 m. Kanados ekonomikos tarybos atliktas tyrimas atskleidė, kad imigraciją padvigubinus nuo 0,5 iki 1 populiacijos proc., šalies ekonomika išaugtų tik 1,4 procento. Nepaisant to, ataskaitoje ginama nuomonė, kad imigracijos padvigubinimo siekti reikėtų, nes “Kanados visuomenė taptų įdomesnė ir labiau jaudinanti“ (ar tai apskritai įmanoma?). Įsivaizduokite, jeigu Europos kaimynystėje būtų kontinentas, pilnas baltaodžių anglakalbių krikščionių, garsėjančių savo konservatyviu požiūriu į moteris ir homoseksualus ir pasirengusių suteikti pigią darbo jėgą. Ar ir tada inteligentija vienu balsu tvirtintų, kad kasmet turėtumėme jų importuoti po milijoną?

Dauguma “ekonominių“ argumentų už žmonių judėjimą iš tiesų yra argumentai už universalizmą – pažiūras, kurios menkai paplitusios už Vakarų inteligentijos ribų ir nebūdingos patiems imigrantams. Galiausiai, juk žmonės iš Somalio ir Pakistano į Britaniją keliauja ne tam, kad prisidėtų prie įvairovės, o vedini gerokai kilnesnio tikslo išmaitinti savo šeimas. Kaip pažymėjo Pakistane gimęs rašytojas Sarfrazas Manzooras, “jie nori atvykti dėl paprasčiausios priežasties: gyvenimas čia geresnis nei ten, iš kur jie kilę. Tai yra neabejotinai garbinga ir suprantama priežastis. Tačiau teigti, kad vienintelė įtaka, kurią jie daro mūsų šaliai, yra ekonominė, būtų paprasčiausiai juokinga.“ Vietiniai šį argumentą supranta ir gerbia, tačiau dauguma jų dėl žmonių judėjimo negauna jokios apčiuopiamos naudos. Štai kodėl jiems reikia įsitikinti pseudodvasinės naudos egzistavimu.

Imigracija yra socialinės skolos forma, žadanti trumpalaikę finansinę naudą ir sukurianti ilgalaikius socialinius kaštus ateities kartoms. Jos socialinė įtaka yra ženkli ir neabejotina. Ir liberalams, ir konservatoriams ekonominiai argumentai tėra naudingas būdas nukreipti dėmesį nuo klausimo esmės. Jie reikalingi, nes pirmieji apie visuomenėje akivaizdžiai nepopuliarias socialines imigracijos pasekmes kalbėti nenori, o antrieji negali, nebijodami būtų palaikyti rasistais. Ir vis dėlto socialinės imigracijos pasekmės yra milžiniškos, o daugiausia žalos padaro neturtingiems ir pažeidžiamiems asmenims.“

31) 2021-01-29

Šį kartą noriu paliesti labai įdomią su multikultūralizmu ir rasizmu susijusią temą. Šiek tiek apie vadinamuosius “runkelius“. Nors karts nuo karto kas nors, o ypač įvairūs politikai per rinkimus (įprastai vien per juos) pasako, kad taip vadinti žmones – negražu, na, bet tai jau toks įprastu Lietuvoje tapęs terminas, ar ne? “Runkeliams“ paprastai priskiriamas vatnikiškumas, mizoginizmas, homofobija, ksenofobija ir, be abejo, rasizmas, kaip ir visokios panašios pažiūros, liudijančios jų kietakaktiškumą.

Na, galiu paguosti, kad taip yra ne vien Lietuvoje. Britanijoje tokiais pat kietakakčiais su visais tais pačiais požymiais laikomi tiesiog darbininkų socialinio sluoksnio atstovai. Ypač juos mėgstama kaltinti rasizmu, kuris kažkaip tai slypi jų toksiškoje prigimtyje. Spėkit kas taip mėgsta labiausiai daryti? Nagi kairiosios partijos (nemėgstu termino “kairys“ ar “dešinys“, nes šiais laikais politikoje jis beveik nieko nereiškia, tačiau kažkada reiškė, o Britanijoje yra labai senų partijų, kurios nuo tų senų laikų ir yra vis dar skirstomos į kairiąsias ar dešiniąsias). Gi darbininkų klasė šiais laikais ten yra tie, kurie daugiausiai palaiko dešiniuosius (kuriems be abejo “kairieji“ irgi priskiria tuos pačius epitetus, lygiai kaip ir pas mus). Mhm, keistoka ar ne? Juk kairieji įprastai visais laikais ir buvo laikomi būtent darbininkų klasės atstovais, tam jie ir kairieji. Kodėl taip gaunasi?

Norėčiau prasklaidyti tą mistifikaciją apie įgimtą darbininkų bei kitų “runkelių“ kietakaktiškumą bei toksiškumą. Pats nesu šio socialinio sluoksnio atstovas ir vargu ar kada nors buvau, nors paprastu darbininku man yra tekę ne kartą dirbti. Tačiau turiu daug draugų ir pažįstamų tarp jų ir man jie daug labiau patinka nei įvairiausi išpindėję intelektualai.

Pasakojimui apie tai pasitelksiu vis tą pačią knygą – kam ieškoti daugybės šaltinių, kai viskas puikiai apibendrinta yra viename:

Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)

Pradėsiu nuo to, ar tikrai tie darbininkai ar tie, kurie yra skurdžiausi Britanijoje, yra tokie rasistai, kaip kad apie juos sakoma:

“Ryšys tarp skurdo ir rasizmo nėra toks jau ir aiškus; skurdžiausi žemiausio socialinio-ekonominio statuso baltieji dvylika kartų labiau linkę turėti maišytos rasės vaikų nei vidurinės klasės baltieji; tipiškai dirbančiųjų klasei priklausantys baltaodžiai londoniečiai turi daugiau juodaodžių draugų (tačiau kalbant apie azijiečius draugus yra priešingai). Išsilavinimas ir turtai mūsų elgesio nepadaro mažiau rasistišku, – jie viso labo apsaugo nuo blogiausių įvairovės aspektų. Iš tikrųjų dažnai didžiausią priešiškumą įvairovei demonstruoja žemesniosios ir vidurinės klasės atstovai, nes būtent jie dažniausiai susiduria su triukšmu, nusikaltimais ir neramumais, susijusiais su imigracija; dažnai jie yra kilę iš teritorijų, kur imigracijos lygis aukštas, ir negali sau leisti išsikelti į turtingesnius rajonus, kur įvairovė yra veikiau palaiminimas nei prakeiksmas. Daugybė tolimos dešinės lyderių yra kilę būtent iš žemesniosios ir vidurinės klasės šeimų. Tačiau idėja, kad rasizmas ir skurdas siejasi tarpusavyje, įsitvirtino nepaisant to, kad baltieji vargšai kur kas labiau linkę gyventi daugiarasiuose rajonuose, siųsti savo vaikus į daugiarases mokyklas ir turėti maišytos rasės vaikų.“

Aha. Tai kodėl taip yra? Paaiškins tolimesnė didesnė ištrauka iš knygos skyriaus “Elito sukilimas“ poskyrio “Įvairovė ir darbininkų klasė“:

“1847 m. Karlas Marksas rašė: “Pagrindinis buržuazijos tikslas santykiuose su darbuotoju yra, žinoma, darbo jėgą gauti taip pigiai, kaip įmanoma, o tam reikia, kad darbo jėgos pasiūla, palyginti su paklausa, būtų labai didelė.“ Imigracija leidžia sumažinti darbuotojų atlyginimus ne tik dėl to, kad padidina darbo jėgos pasiūlą, tačiau ir todėl, kad darbuotojai mažiau linksta ir pajėgia didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų reikalauti suvieniję jėgas (panašiai buvo senovės visuomenėse: kad sukilimo rizika būtų minimali, atskirai buvo laikomi tos pačios etninės grupės vergai). Ir kai šie darbuotojai pasipriešina gerokai pigesnės užsieniečių darbo jėgos įvežimui, jie vadinami rasistais, o stambaus verslo reikalavimus supaprastinti imigraciją liberali žiniasklaida pristato palankiai. Kai XiX a. pramoninkai tyčia neleido kilti atlyginimams arba perkeldavo savo pavaldinius dirbti užsienio kraštuose esančių jų laukų, jie bent jau neteigė, kad taip elgdamiesi yra moraliai pranašesni. Kaip Time to Emigrate? rašo George’as Waldenas, “kam vargintis ir keliauti ilgą atstumą, kad galėtum išnaudoti žmones karštyje ir dulkėse, kai gali juos milijonais importuoti ir išnaudoti čia? Tai, ko iš tiesų trokšta daugybė mūsų pelno siekėjų, yra nauja, namuose užauginta nekvalifikuotų ir nereiklių darbininkų karta.“ Imigrantai buvo importuojami tarnauti Londone turtingiesiems skelbiant kairiojo sparno idealus ir nėra abejonės, kad daugybė imigracijos rėmėjų šiais idealais nuoširdžiai tiki. Tačiau šie idealai, padedantys turtingiesiems ir darantys žalą neturtingiems, būtų neatpažįstami prieš porą kartų gyvenusiems kairiesiems. Šiandien žmonės žavisi imigrantais darbuotojais, plušančiais dar ilgai po to, kai vietiniai 17 val. išeina namo. Tačiau retai užsimenama, kad britų darbininkai taip pat galėtų mėgautis laisvalaikiu ir skirti laiko šeimai nenuogąstaudami, jog atrodys tingūs palyginti su Viktorijos laikų darbo krūviu.

Per pastaruosius du dešimtmečius leiboristai iš tradicinės socialistinės partijos virto ekonomiškai ir socialiai liberalia, savo politika atitinkančia vidurinės klasės progresyvistų pažiūras. Naujosios kairės ir liberalizmo idėjų yra paveiktai kartai įvairovė tapo idealia politika: ji leidžia parodyti savo moralinį pranašumą ir drauge sumažinti paslaugų kainas.

Tai, kad naujieji leiboristai apleido savo tradicinius rėmėjus vardan radikalios politinės stovyklos, nustebino ir kairesnių, ir dešinesnių pažiūrų darbininkus. Naujiesiems savo rinkėjams jie pasiūlė ne bet kokią, o jų gyvenimo būdą ir pinigines galimybes atitinkančią politikos alternatyvą. Daugybei turtingų britų labiau patinka, kai vyno jiems atneša lenkai, namus valo brazilai, o vaikus prižiūri rumunai. Iš šių šalių atvykę žmonės ne tik yra dėkingesni ir klusnesni už vietinius – šalia jų turtingi britai nesijaučia nepatogiai dėl daugybės gyvenimo nelygybių, dėl savo kilmės, akcento ir intelektinių pretenzijų, galiausiai – dėl pačios tarnystės koncepcijos.

Įsileisdami į naujus socialinius judėjimus, leiboristai paliko savo senuosius rinkėjus, nepasiturinčiuosius, pajuokai ir paniekai. Michaelis Collinsas rašo: “Istoriškai norą baltuosius darbininkus laikyti po laiptais puoselėjo dešinė <…> Tačiau dabar darbininkus nutildyti arba be nekrologo palaidoti nori vidurinės klasės progresyvistai, tradiciškai kovoję šių silpnesniųjų pusėje ar bent jau raportavę apie jų sąlygas kaip žurnalistai ir milijonieriai.“ “Jų laidotojams spaudoje jie yra rasistai, ksenofobai, užsispyrę, neraštingi, riboti. Jie gyvena tolimais vienos laimėtos Pasaulio taurės ir dviejų pasaulinių karų prisiminimais ir vis dar stebi liguistą muilo operą pavadinimu “Vindzorai“. Anot spaudos, visa, ką jie reprezentuoja ir brangina, moderniai, daugiakultūrei Britanijai nebereikalinga. Savo aplinkoje siekdami įvairovės kaip statuso simbolio, vidurinės klasės baltieji tuo pat metu tapo vis nepakantesni neturtingiesiems. “Šiuolaikinė Disraelio dviejų tautų versija“ apima “miesčioniškus, madingus, daugiakultūrius miestų gyventojus ir jų naštą – kitur gyvenančius kultūriškai skurdžius, provincialius baltuosius <…> Problemos čia – tai ne į šaldytuvą padėtas Beaujolais vynas, pašluoste pavadinta servetėlė ar neteisingai pasirinktas peilis. Šiais laikais baltuosius darbininkais po laiptais laiko modernaus etiketo rasės klausimais stoka <…> Šiuo atveju multikultūralizmas yra tikėjimas, o rasizmas – egzorcizmo reikalaujantis demonas.“

Dėl tikro ar tariamo rasizmo neturtingieji netenka bet kokių simpatijų. Todėl net kairieji rašytojai kartais į juos reiškia tokį požiūrį, koks be masinės imigracijos būtų neįsivaizduojamas. Liberalūs komentatoriai, kurių nemažai įsikūrę turtinguose šalies priemiesčiuose, apie nelaimingus, didelės imigracijos regionuose įstrigusius britus dažnai kalba tokiu pačiu tonu, kaip ir apie didelio nedarbo regionų gyventojus (esą jie paprasčiausiai turėtų persikelti) ignoruodami tai, kad dažnai žmonės nenori arba negali kraustytis.

Yasmin Alibhai-Brown, liberali afroazijiečių kilmės musulmonė, yra didžiausia anglų darbininkų, jos žodžiais tariant, grupės “alų pliurpiančių vyrukų“, skęstančių savigailoje darbininkų klubuose, “amžinai sugniuždytos ir besiskundžiančios klasės“, kritikė. Puldama tai, ką manė esant politiniu pataikavimu baltiesiems darbininkams, ji rašo: “Kad ir kuo jie tikėtų – kad ir kaip kvailai ar piktavališkai, – tai yra nuostabu. Ir jų jokiu būdu negalima vadinti rasistais, net tų pašlemėkų, kurie mėto išmatas ir bombas į prieglobsčio prašytojų pašto dėžutes.“ Galbūt Alibhai-Brown jausmai yra suprantami. Daugybė azijiečių užaugo nepriekaištingai kultūringose vidurinės klasės šeimose, tačiau vis tiek atsidūrė pačiame visuomenės dugne ir privalėjo stumdytis pečiais su prasčiau išsilavinusiais, tačiau nepagrįstai rasinį pranašumą jaučiančiais baltaisiais.

Tačiau jos jausmai būdingi daugybei žmonių, reginčių anglų darbininkų kultūrą kaip iš esmės brutalią, agresyvią, persunktą alkoholio, šiurkščią ir priešišką išsilavinimui. Televizija pilna tokių negatyvių paveikslų, o istorikai šiuo metu ankstyvąją modernią epochą pateikia kaip įrodymą, kad taip buvo visais laikais. Tačiau nors vertinant šių dienų standartais, iki XIX a. vidurio britų visuomenė buvo agresyvi ir nepadori, 1950 m. darbininkai gyveno taikų gyvenimą, jiems buvo būdingas aukštas išsilavinimo ir politinio įsitraukimo lygis (tiek lyginant su kitomis šalimis, tiek su Britanija šiandien).

Po to, kai Eltame, pietryčių Londone, buvo nužudytas Stephenas Lawrence’as, pasišlykštėjimas “baltųjų darbininkų klase“ pasiekė naują lygį. Atsimindamas Guardian laikraštyje skaitytą Eltamo aprašymą, vienas pietų Londono rašytojas pakomentavo: “Jei tokį tekstą aptiktum nieko nežinodamas apie kontekstą ir laikraštį, kuriame jis buvo išspausdintas, pamanytum, jog tai stebisi orus senamadiškas aukštesniosios klasės toris, netikėtai susidūręs su reiškiniu, žinomu kaip “paauglystė“.“ Žvelgiant į vis stiprėjantį “baltųjų darbininkų klasės“, to 2000 m. konstrukto, demonizavimą, galima kelti klausimą, ar taip būtų nutikę be masinės imigracijos. Kitas Guardian rašytojas skundėsi Grinvičo “sūnų ir dukterų“ būsto politika, mat “dėl jos beveik visas regionas yra apgyvendintas beveik išimtinai baltųjų darbininkų“. Tačiau tokios politikos pasirinkimas turi priežastį – ji padeda kurti socialinę sanglaudą. Jei Guardian autorius rašytų apie su globalizacijos padariniais kovojančių kurdų ar Hondūro kaimo gyventojų bendruomenės dvasią, toks artumas būtų liaupsinamas ir jis neabejotinai žavėtųsi jų ryžtu išsaugoti savo socialinius tinklus. Tai, kad liberalai tokios pat simpatijos nejaučia Londono degtukų gamintojų provaikaičiams, sunkiai suprantama tose pietryčių Londono dalyse, kur terminas “kairysis“ vartojamas su panieka (keista, visai kaip žodį “dešinieji“ su panieka vartoja vidurinė klasė).

Liberalūs komentatoriai džiaugiasi galėdami neturtinguosius apibūdinti kaip siauro akiračio kietakakčius, tačiau į nepatogų faktą, kad mažumų bendruomenėms būdingas kur kas blogesnis požiūris į kitus, žiūri pro pirštus. Situacijai dramatizuoti dažnai naudojamas faktas, kad daugybė baltųjų tėvų nebūtų laimingi matydami savo dukteris ištekant už ne baltaodžių, tačiau kiek jų dėl to ryžtųsi žudyti?“

Aha, tai visgi – ar tie skurdesnieji britai rasistai ar ne? Lygtai ir taip, ir ne. O gal jie rasistai tik tam tikromis sąlygomis? Kaip ir kodėl? Tikiuosi, tai paaiškins ši ištrauka:

“Istoriškai visa tai buvo teisinga. Britai neturėjo amerikiečiams būdingo rasinio mentaliteto. Viešėdami Anglijoje, daugybė amerikiečių buvo šokiruoti dėl jų nepastabumo rasei. Kaip pažymėjo generolas Eisenhoweris, “iš mažo miestelio kilusi britė mergina eiti į pasimatymą su negru kareiviu sutiktų taip pat noriai kaip ir su bet kuriuo kitu – praktika, kuri daliai mūsų baltųjų kariuomenės narių nesuprantama“. Britanijoje rasistinės idėjos nebuvo paplitusios, nes nederėjo su tradicine klasine sistema. Jos kultūriškai vienalytėje visuomenėje ryškesnis buvo skilimas tarp kilmingųjų, susisaisčiusių su tarptautine monarchine sistema, ir likusiųjų. Tokia sistema gali būti represyvi, tačiau ji veikė kaip stabdis neleisdama pasireikšti blogiausiems rasizmo aspektams. Douglasas Lorimeris, knygos Colour, Class and Victorians autorius, rašo: “Kaip ir jų XVIII a. protėviai, Viktorijos epochos gyventojai individualų juodaodį priimdavo atsižvelgdami į jo gebėjimą prisitaikyti prie socialinių anglų normų. Juodas gymis nebūtinai reiškė žemą socialinį statusą <…> Neegzistuojant jokiam supratimui dėl rasinių skirtumų svarbos, su atskiru juodaodžiu žmonės elgdavosi pagal tai, kaip vertino jo socialinį statusą.“

Britai gali tuo didžiuotis, tačiau akivaizdu, kad egzistuoja ryšys tarp rasių santykio visuomenėje ir jos požiūrio į rasę. Skalė driekiasi nuo Didžiosios Britanijos ir Kanados vienoje spektro pusėje iki Šiaurės ir Pietų Jungtinių valstijų kitoje (ir dar labiau rasistiškos Rodezijos). Britų merginos galėjo vestis į kiną juodaodžius vaikinus todėl, kad jų buvo mažai ir jie nesudarė bendruomenės, taigi ir nekėlė grėsmės. Tačiau vis stiprėjantis imigracijos iš Sandraugos valstybių srautas tarp vietinių britų ilgainiui darėsi vis nepopuliaresnis. Iki 1958 m. jau 80 proc. populiacijos palaikė imigracijos kontrolę ir per vėlesnius dešimtmečius šis skaičius mažai keitėsi. Retas britas tuo girtųsi, tačiau iki to momento istorijoje nebuvo nė vienos tautos, kuri būtų savo noru ir su nors šiek tiek entuziazmo į savo tėvynę, ir netgi kaimynystę, priėmusi tokią daugybę skirtingų žmonių. Šitai yra tiesa nepriklausomai nuo to, ar vietiniai būtų buvę blyškios odos, ar tamsios. Baltieji liberalai, savo kelionių į besivystančias šalis metu patiriantys svetingumą, apgailestauja, kad tiems žmonėms atvykus čia, jie nėra sutinkami taip pat šiltai. Tačiau svečias – ypač jei jis turtingas – visai kas kita nei imigrantas.

Nors šios raidos tendencijos neturėjo precedento ir buvo nepopuliarios, diskusijos apie imigraciją buvo sėkmingai nutrauktos 1968 m. balandžio 20 d., kai šešėlinis gynybos ministras Enochas Powellas Birmingame pasakė prastai pagarsėjusią kalbą ir perspėjo, jog stebėti Britanijos imigracijos politiką – tai “tarsi žiūrėti, kaip tauta įsitraukusi pluša kraudama kremacijos laužą savo pačios laidotuvėms“.

Ką gi, panašu, kad daugiau anti-rasizmo ar tai multikultūralizmo pagimdo daugiau rasizmo, t.y. multikultūralizmas yra rasizmo priežastis, bet ne atvirkščiai. Tą patį anksčiau rašiau apie homofobiją – būtent kova su homofobija ir pagimdo didžiausią homofobiją, bet ne atvirkščiai.

Pabaigai siūlau pačią tą “liūdnai pagarsėjusią“ kalbą. Ji visa išversta lietuviškai, taigi galite patys persiskaityti atsidarę nuorodą:

Enochas Powelas “Kraujo upės“

32) 2021-02-05

Esu ne kartą minėjęs kultūros revoliuciją ir kultūros karus – tiek šiame bloge, tiek savo feisbuko profilyje. Šiuos karus pradėjo ir tebekariauja kultūriniai marksistai, kurių egzistavimas šiuo metu jau yra neigiamas kaip sąmokslo teorija (apie tai rašiau 24) 2020-10-19 bloge), nors dar neseniai internete dėl jų egzistavimo net nebuvo ginčijamasi – pats esu to liudininkas, nes tuos dalykus seku daugiau nei 7 m. Kaip teigiama žemiau pateiktame filmuke kultūros karai daugiausiai yra apie karą žodžiais, su kuo aš visiškai sutinku:

PragerU “Control the words, control the culture“ (Kontroliuok žodžius ir kontroliuosi kultūrą)

Kaip teisingai teigiama šio filmuko pradžioje, žodžiai yra skirti tam, kad atskirtume (diskriminuotume) vieną dalyką nuo kito. Tam pačiam dalykui priskyrus kitą žodį, jo supratimas pasikeičia – tuo sėkmingai naudojasi leftistai (kuriuos aš mieliau vadinu liberalmarksistais, o pastaruoju metu – neoliberalmarksistnaciofašistais). Beje, tai ne naujiena, marksistai tai darė visuomet, o tą reiškinį kone sėkmingiausiai pavaizdavo toks George Orwell savo distopijoje “1984“.

Kodėl šį savo blogą, skirtą pabaigti gvildenti multikultūralizmo ir imigracijos temas, pradedu nuo pasakojimo apie pakeistus žodžius ir kalbą? Šiame kontekste noriu panagrinėti atvirkščią reiškinį – kai keičiamas ne pats žodis, bet jo reikšmė. Tai irgi viena iš leftistinio kultūros karo priemonių. Esu rašęs apie tai, kaip smarkiai pasikeitė žodžio “laisvė“ reikšmė ( 20) 2010-08-31 ir kituose bloguose). Bet ne tik. Štai ką vis tą pačią įvairovės iliuziją nagrinėjantis autorius (Ed West “Įvairovės iliuzija: imigracijos politikos klaidos“, Valstybingumo studijų centras 2018 m. (2015 m.)) rašo apie rasizmą:

“Antirasizmas kaip ideologija remiamas prielaida, kad pagal apibrėžimą apie rasizmą galime kalbėti tik tada, kai jį demonstruoja “dominuojančios grupės“. Anglijos mokyklose gana įprasta vaikus mokyti, kad rasizmas yra vergovės, segregacijos ir apskritai baltųjų žmonių palikimas, tarsi rasizmas būtų koks nors genetinis sutrikimas, atsiradęs neolito laikotarpio Europoje. Oksfordo anglų kalbos žodyno skiltyje apie rasizmą galima perskaityti: “baltasis rasizmas: žr. balta“. Dogmoje, neva rasizmą gali jausti ir reikšti tik dominuojanti grupė, nutylimas faktas, jog tai, ką dabar vadiname rasizmu – ksenofobija, atšiaurumas pašaliečiams ir etnocentrizmas, – būdinga visai žmonijai. Tiesą sakant, antirasistai neretai rėmė juodaodžius nacionalistus, kurių pažiūros nė kiek nesiskyrė nuo baltaodžių rasistų; o antirasistai ir jų maniakiškas polinkis kaltinti turtingesnę grupę, esą didesnės sėkmės ši pasiekė pasitelkdama nepotizmą ir kitas netinkamas priemones, savo turiniu prieškarinį antisemitizmą primena labiau nei imigracijai besipriešinančių baltaodžių demonstruojamas rasizmas.

Marksizmo teorijos populiarumo šaltinis – ne jos mokslinis pranašumas, o nepaneigiamumas – vadovaujantis vidine pačios teorijos logika, jos paneigti neįmanoma. Antirasizmui, kaip ir sovietiniam komunizmui, būdinga utopistinė pasaulėžiūra, skatinanti manyti, kad visas problemas sukelia ne antirasistinių priemonių įgyvendinimas, o jų stoka. SSSR visos sistemos nesėkmės buvo aiškinamos buržuazinėmis kapitalistinėmis nuotaikomis arba per mažu sovietinio socializmo išmanymu, tačiau ne idėjos, kuria ji rėmėsi, silpnumu. Dėl visų daugiarasėje valstybėje kylančių problemų galima kaltinti rasizmą, o ne įgimtą mišrių visuomenių silpnumą. Kadangi rasizmas yra neapibrėžiama ir bene kiekvienam būdinga blogybė, vis daugiau antirasistinių priemonių galima siūlyti kaip bet kokios žmonių sugyvenimo problemos sprendimą. Taigi jei pastebima, kad mišriuose regionuose dažniau pasitaiko psichinių sutrikimų, neabejotina, jog tai lemia rasizmas, o ne natūralus žmonių polinkis mišrioje bendruomenėje jaustis nejaukiai. Jei vertinant vidutiniškai vienai grupei sekasi geriau nei kitai, tai turi būti rasizmo, o ne individualaus elgesio skirtumų ar kultūrinių tendencijų pasekmė. Jei dėl aukštos imigracijos kyla rasinių įtampų, akivaizdu, kad taip yra dėl rasizmo ir jo sukurtos klaidingos sąmonės. Todėl kova su rasizmu yra karas be pabaigos, kuris kaip ir visi karai, kurių neįmanoma laimėti, apsėda, išvargina ir demoralizuoja jį kariaujančią tautą.“

Taigi, kitas baisusis žodis – ksenofobija. Ką tai iš tikrųjų reiškia?

“Mažai tikėtina, kad šio žmogaus prigimties bruožo pavyktų atsikratyti. Galiausiai, skirstyti žmones į grupės narius bei pašaliečius, o su žmonėmis iš išorės elgtis kitaip nei su grupės nariais gali būti reikalinga. Priešiškumas ir palankumas pašaliečiams – ksenofobija ir ksenofilija – žmogaus mąstyme gali būti konkuruojančios ir viena kitą atsveriančios jėgos, o pavojų gali kelti bet kurios iš jų įsigalėjimas. Jei dominuoti imtų pirmoji, bendruomenės taptų pernelyg karingos, tačiau, ėmus dominuoti antrajai, mažėtų paskatos elgtis altruistiškai.

Įvairovės iliuzija grindžiama prielaida, kad žmonės atsisakys tautų, etninių grupių ir religinių bendruomenių ir jų vietoj suformuos platesnius lojalumo tinklus, nors vis dėlto tikėtina, kad didesnė įvairovė turės priešingą poveikį. Kas laikomi rasinės grupės ar genties nariais ar pašaliečiais, priklauso nuo konteksto, demografinės situacijos. Vienas azijietis berniukas baltųjų mokykloje, protestantas katalikų mokykloje ar netgi grupelė tautinių mažumų nesuformuos pašaliečių grupės. Grupės formuojasi tik tada, kai mažuma tampa gana didelė, kad įgautų grupinę savimonę. Teigiant, neva imigracijos įstatymuose neturėtų būti atsižvelgiama į etninę kilmę, ignoruojamas faktas, jog žmonės ne visada elgiasi kaip individai. Kiekvienoje gyvenimo srityje, nesvarbu, kalbėtume apie polinkį turėti vaikų, tuoktis, skirtis ar eiti į bažnyčią, žmonių elgesiui turi įtakos jų aplinkiniai. Žmonės elgiasi kaip “krikščionys“ arba “musulmonai“, arba “juodieji“, arba “baltieji“, arba pagal bet kokios kitos grupinės tapatybės standartus priklausomai nuo to, kiek jų aplinkoje yra bendraminčių. Imigracijos politika, ignoruojanti (galimą) asmens grupinę tapatybę, ignoruoja ir poveikį, kurį imigracija daro platesnei visuomenei. Spalvai akla imigracijos politika tikrai neveda spalvai aklos visuomenės link. Klausimas, kurį vertėtų kelti, yra toks: ar prieštarauti diskriminacijai teoriniu lygmeniu yra svarbiau, nei turėti galimybę gyventi harmoningesnėje, rasei mažiau pastabioje visuomenėje.

Liberalizmas išsivystė gana homogeniškose tautinėse bendruomenėse ir labiausiai klestėjo tuose Vakarų kraštuose, kuriuose įvairovės buvo mažiausiai. Galbūt netgi didieji 1960 m. liberalūs politiniai judėjimai nebūtų įvykę, jei Amerika nebūtų turėjusi tokio aukšto, per keturis dešimtmečius trukusią masinės imigracijos pauzę sukaupto, socialinio kapitalo. Liberalizmas ir dabar labiausiai klesti tose JAV vietovėse, kuriose labiausiai dominuoja viena kultūra. Rašytojas Aronas Rennas, “urbanofilas“, siekiantis pagyvinti Amerikos miestus ir jokiu būdu ne dešinysis, pastebėjo pažangiausių Amerikos miestų – tarp jų Portlando, Sietlo, Ostino, Mineapolio ir Denverio – tarpusavio panašumą. “Tačiau atidžiau pažvelgus į šiuos pavyzdžius, išryškėja keistas faktas. Jei atmestum dominuojančius pirmosios lygos miestus, tokius kaip Niujorkas, Čikaga ir Los Andželas, pastebėtum, kad “pažangūs“ miestai yra nei raudoni, nei mėlyni [respublikoniški ar demokratiški], tačiau visai kitos spalvos – balti. Kodėl? Pažangi politika geriau veikia esant aukštam socialiniam pasitikėjimui. Priimti “pažangias“ politikos priemones gerokai paprasčiau esant mažai kultūrinei įvairovei ir kai jos tarnauja panašių vertybių siejamai populiacijai. Tą patį galima pastebėti dažnai giriamose moderniose olandų ir skandinavų miestų kultūrose. Kur kas sudėtingiau dirbti su rasiškai ir ekonomiškai heterogeniška populiacija, suderinti skirtingus poreikius, interesus ir troškimus.“

Kitas baisus žodis – diskriminacija:

“Greičiausiai Britanijos socialinis kapitalas viršūnę buvo pasiekęs iškart po Antrojo pasaulinio karo. Išorinis pavojus dažniausiai padidina grupės solidarumą. Nuo to laiko britai “žaibo dvasią“ (ang. Blitz spirit) prisiminė su nostalgija, o didėjant turtui, nelygybei, mobilumui, spartėjant kultūrinėms permainoms ir imigracijai, solidarumas nuolat smuko.

Britų gerovės valstybė, kurios brėžiniai buvo pabaigti dar konflikto metu, buvo šio socialinio kapitalo vaisius. Nacionalinis draudimas buvo paremtas dvišaliais susitarimais ir draugiškomis XIX a. bendruomenėmis, kuriose grupės dirbančių žmonių ir dažnai lankančių tą pačią bažnyčią rinkdavo pinigus, kurie vėliau, vienam iš jų susirgus, galėtų pasitarnauti kaip apsauginė pagalvė. Šios institucijos rėmėsi pasitikėjimu ir, kuriant britų gerovės valstybę, buvo puikiai suprantama, kad be valstybingumo jausmo ją išlaikyti būtų labai sunku. Williamas Beveridge’as, vienas gerovės valstybės architektų, 1942 m. teigė, esą socialinis draudimas reikalautų “visas klases ir skirtis peržengiančio nacionalinės vienybės jausmo“. Tai jokiu būdu nebuvo dešiniojo sparno idėja. 1931 m. knygoje Equality krikščionis socialistas R. H. Tawney rašo: “Bendruomenei reikia bendros kultūros, nes be jos tai nėra bendruomenė.“

Galbūt tautos iš tikrųjų gimė kaip įsivaizduojamos bendruomenės, turinčios mitologizuotą istoriją apie asmenį arba suvereną ir karines pergales, tačiau šie mitai padėjo sukurti tikras bendruomenes. Gyvendami visuomenėse, kurios džiaugiasi valstybingumo privalumais, mes lengvai pamirštame, kad tai nėra natūrali būklė. Prieš tautų susikūrimą vyrai ir moterys buvo lojalūs tik savo šeimoms, klanams ir – kai kuriais atvejais – religinėms bendruomenėms. Klanai buvo reikalingi siekiant apsaugos, teisingumo ir užtikrinti susitarimų laikymąsi. Valstybių, kurių bendra teisinė sistema garantavo, kad teisingumo klausimus sprendžia nešališki magistratai, susikūrimas leido išplėsti pasitikėjimo ratą. Abipusiškai suprantamos elgesio normos susiformavo net tokiomis situacijomis, kai valdžia nebuvo ranka pasiekiama. Taigi, neįtikėtinai išaugus socialiniam kapitalui, žmonės, gyvenantys valstybėse, kuriose solidarumas buvo palaikomas sąmoningai skatinamo patriotizmo, pajėgė aplenkti bendruomenes, kurių nariai vis dar buvo lojalūs klanui ir genčiai.

Nors dalis mokslininkų teigia, kad Britanijai visada buvo būdingi skirtingi klasės, regiono ir religijos tapatumai, jie niekad nebuvo tokie stiprūs, kad keltų grėsmę tautos integralumui. Būtent tai, ką seras Arthuras Bryantas pavadino “teisiniu ir dvasiniu skirtingos kilmės pašaukimo ir klasės žmonių susivienijimu į tautą“, padėjo sukurti politines struktūras. Anot Scrutono, dėl lojalumo tautai žmonės sugebėjo religiją, šeimas ir asmeninius ryšius integruoti į politinį kontekstą ir renkant savo valdžią bendro tikslo vardan susivienyti su nepažįstamaisiais. Jie įgijo tą keistą ir didesnėje pasaulio dalyje nežinomą įprotį sutikti, kad teisę vadovauti turi jiems visiškai nepatinkantys žmonės, už kuriuos jie patys niekad nebalsuotų. Išmokusi kolektyvinio valdymo, tautinė valstybė sugebėjo sukurti fantastišką paminklą žmogaus gebėjimui būti geram – gerovės valstybę.

Tautinė bendruomenė yra vienintelė aplinka, kurioje demokratija gali klestėti, nes ši santvarka reikalauja piliečių, kurie, netgi nepritardami vyriausybei, jaustųsi politinio proceso dalyviais. Tautinė istorija ir tautinė tapatybė taip pat daro šį tą, kas dėl jų abstraktumo ir universalumo sunkiai sekasi liberaliems idealams, – skatina pasitikėjimą bendruomenės viduje. Liberalų nesėkmę iliustruoja tai, kad jų palaikomos viršnacionalinės institucijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga, yra linkusios į korupciją ir išteklių švaistymą.

Tautine valstybe galima tikėti dėl romantiškų idealų arba pragmatiškai vertinti ją kaip efektyviausią būdą sukurti sąžiningą, demokratišką silpniausiems padedančią sistemą. Tačiau jei žmonės nesitapatina su tauta, gerovės valstybė veikia prasčiau. Piliečiai turi manyti, kad žmonės, kuriems jie padeda savo sunkiai uždirbtais pinigais, yra tokie patys kaip jie ir taip pat jiems padėtų. Gerovės sistemos buvo sukurtos kaip kvazisusitarimai tarp valstybių ir jų piliečių. Pats terminas “nacionalinis draudimas“ reiškia supratimą, kad gerovės sistema, pasak Scrutono, yra “buvimo tautoje, priklausymo savo kaimynų grupei, kaip abipusės protėvių teisės perėmėjai, dalis“. Ginčytis su universaliais teiginiais yra ypač sunku dėl viešųjų debatų metu vartojamos kalbos. Tokie žodžiai, kaip “diskriminacija“, “atskirtis“, yra netekę savo originalios, moraliai neutralios reikšmės. (Dar ne taip seniai žodis “diskriminuojantis“ buvo netgi pozityvus, savo sprendimais diskriminuojantis asmuo buvo gebantis atskirti gera nuo bloga. Bendresnės reikšmės jis neteko tik septintajame dešimtmetyje, stiprėjant kampanijoms prieš diskriminaciją.) Tačiau tautinė valstybė ir jos teikiami privalumai pagal apibrėžimą negali būti prieinami visiems, kaip ir bet kokia kita narystė. Tam, kad kurtų socialinį pasitikėjimą, tautiškumas turi būti diskriminuojantis.“

Išnagrinėjus keletą baisių žodžių, laikas būtų panagrinėti ir keletą patrauklių – kosmopolitiškumą ir mano “mėgstamąją“ toleranciją. Kuo jie taip patrauklūs?

“Liberalios pažiūros tapo tuo, ką Geoffrey Milleris savo knygoje The Mating Mind vadina “statuso ženklais“ – turto ir išsilavinimo ženklais. Šia prasme rasinė tolerancija gali būti traktuojama kaip sveikatos ir gerovės indikatorius. Taigi “tuo metu kai šimpanzės išsiugdė lyderystę, žmonės išsiugdė gerokai pažangesnį moralinės įžvalgos gebėjimą, apimantį pajėgumą aistringai artikuliuoti socialinius idealus, susijusius su teisingumu, laisve ir lygybe. Moralinė įžvalga yra seksualiai patraukli ir tikėtina, jog buvo išugdyta seksualinės atrankos būdu.“ Joks studentas dar niekada nesumažino savo šansų su priešingos lyties atstove pasmerkdamas rasizmą. (Politika – labai sociali veikla, todėl vos kokia nuostata tampa akivaizdžiai nepatraukli, kad ir kokie logiški būtų ją pagrindžiantys argumentai, aukštus socialinius įgūdžius turintys žmonės ima ją apleisti ir todėl ilgainiui ji pradedama sieti su nepritapėliais ir keistuoliais.)

Antirasistinės pažiūros yra puošmena, modernus žmogiškas povo uodegos atitikmuo, o rasizmas – labai nepatrauklus. Kaip tik dėl to dauguma internetinių pažinčių portalų vartotojų, bendraujančių su savo rasės asmenimis (o tokių yra dauguma), viešai deklaruoja pasirengimą susitikinėti su bet kuo (ši tema nuodugniai išanalizuota Steveno Levitto ir Stepheno Dubnerio darbe Freakonomics). Įvairovė draugų rate yra ir kitų savybių simptomai – kosmopolitiškumas ir tolerancija yra socialinės kilmės ženklai. Tai, kad asmuo turi skirtingos kilmės draugų, ne tik skatina spėti, kad jis populiarus, bet kad ir ypatingoje jo draugijoje kitų rasių žmonės gali įveikti savo pirminį priešiškumą ir baimę. Teisingos pažiūros į rasę ir šiandien priimtinos terminologijos išmanymas taip pat yra kitos labai patrauklios savybės – šiuolaikiškumo – ženklas.

Nepagrįstas savos kultūros nuvertinimas, nukreiptas prieš britišką patriotizmą ar Vakarų civilizaciją apskritai, yra aukšto statuso ženklas, nes to mokoma universitetuose ir aukšto statuso kultūriniuose sluoksniuose. Rogeris Scrutonas tokią neapykantą sau yra pavadinęs oikofobija, pagal graikišką žodį, reiškiantį “namai“, ir apibūdina ją kaip “paauglystės stadiją, iš kurios paprastai išaugama“, tačiau kurioje “ypač linkę užstrigti intelektualai“. Kadangi skurdieji, silpnieji ir labiausiai socialiai neprisitaikę kliaunasi savo ryšiais su institucijomis, nepagarba šioms institucijoms – monarchijai, bažnyčiai ir tautai – taip pat tampa aukšto statuso ženklu. Pripažinti, kad didžiuojiesi savo šalimi, karūna ar tikėjimu, yra tas pat, kas pripažinti, kad tau reikalinga socialinė parama. (Vienintelė socialinė institucija, į kurią vidurinė klasė nežiūri iš aukšto, yra futbolas, nors jo, kaip “socialinio ramento“, funkcija yra akivaizdi.)

Pasipriešinimas masinei imigracijai taip pat pradėtas sieti su neofašizmu ir rasiniu supremacizmu. Suprantama, dalis besipriešinančių masinei imigracijai išties yra rasiniai supremacistai, tačiau ne dauguma. Tiesiog kai centro dešinės atstovai nuleidę rankas pasitraukė iš debatų, į priekį išsiveržė labiausiai rasistiškai nusiteikę veikėjai – tie, kuriems rūpėjo labiausiai.“

Taigi, nori-nenori, o vėl grįžau prie politikos, kaip gi kitaip. Šio blogo ir kol kas šios temos pabaigai noriu trumpai apžvelgti su politika ir rasinėmis bei tautinėmis mažumomis susijusius klausimus. Jie bus konkrečiai apie JAV juodaodžius, kur, kaip ir patys pastebėjote, kalbos apie sisteminį rasizmą atgijo ir suvešėjo pernai (ir atsirito iki Lietuvos).

Taigi, pirmasis skamba taip: ar daugiau politinės galios įgiję juodieji amerikiečiai taptų ir visaip kaip kitaip (ekonomiškai, socialiai, etc.) galingesni JAV visuomenėje? Mhm, pasirodo, kad nėra jie jau tokie bejėgiai JAV politinėje scenoje, sėkmingų juodaodžių politikų skaičius JAV pastaraisiais dešimtmečiais tik sparčiai augo, kas savaime paneigia teoriją apie sisteminį rasizmą. Apie tai trumpai, įdomiai, iliustratyviai ir pagrįstai papasakota šiame trumpame filmuke, kurio šį kartą neversiu, bet nors truputį mokantiems angliškai padės subtitrai:

PragerU “Blacks in power don’t empower blacks“ (Valdžią turintys juodaodžiai nesuteikia galių juodaodžiams)

Trumpai tik parašysiu, kad pagrindinė, mano galva, šio video išvada (anot juodaodžio ekonomisto Thomas Sowell) – “ryšys tarp politinės sėkmės ir ekonominės sėkmės yra labiau beveik atvirkštinis nei tiesioginis“ (kas reiškia, kad augant politinei juodaodžių įtakai jų santykinė gerovė tik mažėja). Tai kas gi galėtų padėti jų gerovei? Filmuke yra pateikiamas ir šis atsakymas – “tradicinės vertybės, tokios kaip santuoka, stabilios šeimos, išsilavinimas ir sunkus darbas yra nepalyginamai daug svarbesnės nei tavojo kongresmeno ar senatoriaus, ar policijos viršininko, ar prezidento odos spalva“. Taigi.

Ir visai jau pabaigai – šiame PragerU kanalo video juodaodis diskredituoja mitą apie baltaodžių privilegijas ir siūlo nustoti jo atsiprašinėti. Kodėl ir kaip pažiūrėkite patys:

PragerU “How to end white privilege“ (Kaip pabaigti su baltųjų privilegijomis)

%d bloggers like this: