Kas susiję

1) 2020-04-17

Kaip sakė mano draugo žmona – “jeigu taip būtų, apie tai ištisai rašytų visi delfiai“. Deja…

Jei išties, naujienų bei senienų ir kitokios informacijos apie tai yra tiek daug, kad nemažai užtrunka laiko vien atsirinkti. Kai ką jau ir “pamečiau“, galų gale toli gražu ne viską esu ir perskaitęs. Pateikinėsiu todėl dalimis, šiek tiek susietai su knygos pristatymo eiga. Jei norite ir patys man ką nors pasiūlyti – mielai prašau.

Taigi, pasirodo, mano draugo žmona nežino nei apie šitai:

Stefano Gennarini, J.D. “General Assembly Inches Toward Redefining Gender as Social Construct“ (Generalinė Asamblėja pamažu juda link naujo lyties kaip socialinio konstrukto apibrėžimo)

Nei tuo labiau apie tai:

Allum Bokhari “NYC Will Fine You $250,000 For ‘Misgendering’ A Transsexual“ (Niujorkas skirs jums 250.000 USD baudą už “neteisinga kreipinį“ į transseksualą)

Jau nekalbant apie tai:

Paul Kegor “Progresas! Pirmoji pasaulyje trijų gėjų „santuoka“

Kaip tai susiję? Na gerai.

Pirmiausiai puikus į šiuolaikines (tiksliau – buvusias prieš korona viruso pandemiją), taip pat ir Lietuvos aktualijas iš mano knygos “fantazijų“ perkeliantis straipsnis iš… “Delfi“!:

Nortautas Statkus “Naujos ideologinės schizmos – kas ir kodėl dedasi Lietuvos politinių ideologijų padangėje?“

Gaila, toliau pateikto straipsnio “Delfyje“ jau nebėra. Galima sakyti, kad apibendrina visą mano knygą:

Vladimir Bukovskij „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“

Aišku, tokių apibendrinančių yra daug. Pvz., kad ir šis:

Trevor Thomas “Moral Relativism Taking Over Everything: Sports, Politics, Libraries“ (Moralinis reliatyvizmas užvaldo viską: sportą, politiką, bibliotekas“)

Arba šis (kad ir supaprastintai):

Kun. Oskaras P. Volskis “Neomarksizmas, pateikiamas kaip liberalizmas, veikia mūsų visuomenę“

Galbūt šios knygos priešistorė buvo tokia, kad neilgą laiką prieš gimstant jos pagrindinei idėjai pagaliau radau trumpą populiariai parašytą straipsnį, apibūdinantį tai, ką jau ilgą laiką bandžiau suprasti. “Delfi“ jo irgi jau nėra (o gal niekada ir nebuvo?):

Audronė Simanonytė “Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti?“

Ir štai – dar vienas. Platesnis, paaiškinantis ir A. Simanonytės straipsnyje pateiktos istorijos priešistorę bei nagrinėjantis tai, kas vyko ir vyksta toliau. Beje, yra ir “Delfi“:

Vytautas Sinica, Paulius Stonis “Kaip viskas tampa norma“

Ir dar vienas platus pasakojimas, tinkamas geriau šiai knygai suprasti (beje, radau ką tik):

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (I dalis)“

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (II dalis)“

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (III dalis)“

Ir taip toliau… apie seksualinę revoliuciją bus ir daugiau.

Dabar daugiau apie šiai knygai pasirinktą rašymo stilių.

Galima sakyti, kad jį apibūdina šis straipsnis:

Roger Scruton „Universitetų karas prieš tiesą“

Taip pat ir šis, tuo pačiu paaiškinantis ir mano krikščionišką požiūrį, kiek sudėtingesnis:

Michael W. Hannon “Prieš heteroseksualumą“

Kaip ir šis, mokantiems angliškai:

Michial Farmer “The Case Against Sentimentality“ (Byla prieš sentimentalumą)

Dar keletas įdomių straipsnių apie kalbos svarbą:

Carole Novielli “Planned Parenthood continues to target teens in new book for adolescents“ (Planuotos tėvystės organizacija toliau taikosi į paauglius jiems skirtoje naujoje knygoje)

Katrina Trinko “The False Hope of the Transgender Language Police“ (Netikra translyčių kalbos politikos viltis)

Na, ir kad nesakytumėt, jog skaitau “tik į vieną pusę“, pateikiu Samuel Gregg, kurio knygą, kaip vieną iš labiausiai įtakojusių šią mano knygą, pristačiau kitoje skiltyje, straipsnį kritikuojantį straipsnį (reikia gi pasigailėti ir teologų bei filosofų):

Matthew McManus “Kapitalizmas ir tradicija: iš esmės nesuderinami?“

Galbūt jų yra ir daugiau, bet dabar nesurandu.

Galiausiai, keletas kiek atsitiktine tvarka parinktų straipsnių apie aktualijas:

Katie Yoder “Media Push Men to Talk Abortion – Positively“ (Žiniasklaida spaudžia vyrus kalbėti apie abortus teigiamai)

Peter Vlaming “I was fired for not using transgender pronouns“ (Aš buvau atleistas už translyčių įvardžių nevartojimą“)

Na, tiek to, panašu, kad daug nuorodų į “Delfi“ nebus, bent kol kas. Kai kurių ir nerandu. Beje, šis straipsnis man patiko:

Regina Statkuvienė “Bažnyčia kalta? Taip, nes privalo būti griežtesnė!“

Pradžiai pakaks. Bus daugiau…

Tiesa, nebūtinai čia pateikti straipsniai idealiai atspindi mano dabartinę nuomonę, t.y. kai kam pritariu / nepritariu su sąlygomis ir išlygomis. Pvz., nemanau, kad neomarksizmas tik dangstosi liberalizmu, o greičiau yra su juo susiliejęs dėl tam tikrų istorinių priežasčių. Apie tai – vėliau.

2) 2020-04-24

Šį kartą pradėsiu nuo to, kad skaitytoja Jurga teigia, jog nieko panašaus į mano knygą nėra skaičiusi. Na, manau, kad ši knyga savo kai kuriomis giluminėmis įžvalgomis (bet ne jų išraiška) yra panaši į filmą “Matrica“ bei labai panaši į šią žymią knygą (nors nieko nuo jos ir nenusirašiau):

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2018 m. (1932 m.)

Jei grįžti prie pristatinėjamo mano knygos 2 skyriaus, tai visai nebloga knyga dabartinės lietuviškos istorinės atminties tema (nors kai kur ir visiškai nesutinku) yra ši. Įkvėpė šiek tiek pagarbos liberalizmui, ypač lietuviškajam, bet ne dabartiniam:

Egidijus Aleksandravičius “Amžiaus slenksčiai“, Versus 2019 m.

Dabar, kaip ir žadėjau, šiek tiek daugiau apie seksualinę revoliuciją, taip pat tai ir straipsnis apie gėlių vaikus ir išvis apie lemtinguosius 1968 m. Vakarų pasaulyje. Tuo pačiu ir šiek tiek apie tai, kaip susiliejo marksizmas ir liberalizmas, bei kokia turėtų būti anti-buržuazinė revoliucija:

Carlo Lancellotti “How The Summer of Love Became The Final Bourgeois Revolution“ (Kaip meilės vasara tapo galutine buržuazine revoliucija)

Čia yra labai įdomus garsiojo Jordan Peterson ir ne mažiau garsios JAV feministės (beje, ji yra ir lesbietė) Camille Paglia pokalbis šia ir kitomis temomis, žodžiu, apie mūsų laikus (taip ir vadinasi “Modern Times“ – “Modernūs laikai“). Camille pati buvo tų ir vėlesnių įvykių dalyvė, taigi pateikia autentiškus prisiminimus:

Na, ir pabaigai dar tiks šis straipsnis:

Andrew E. Harrod “Seksualinei revoliucijai būtina valstybės prievartinė galia“

3) 2020-05-01

Šią puikią knygą, kurią perskaityti rekomendavo pats Obama, perskaičiau prieš 5 dienas. Savo ruožtu džiaugiuosi, kad tuo metu neišgirdau Obamos raginimo ir prieš pradedant rašyti ar rašant savo knygą jos neskaičiau, nes tuomet nebebūtų likę apie ką daugiau pagalvoti ir, greičiausiai, šios knygos nebūčiau parašęs. Džiaugiuosi, kad prie tokių pačių minčių ir įžvalgų priėjau kitais būdais.

Viena iš įžvalgų, kurią pastiprino Deneen yra, kad Trumpas – jokia ne išeitis. Tikrą kultūrinį karą nuoširdžiai kariaujančios dvi liberaliosios partijos ir stovyklos – klasikinių liberalų (dar vadinamų respublikonais arba konservatoriais) bei progresyviųjų liberalų (paradoksaliai vadinamų demokratais, nors pasisako už kuo didesnį valstybės kišimąsi net į privačius piliečių reikalus, bet ne atvirkščiai, kai kur jie vadinami paprasčiausiai liberalais, beje, nevengia susidėti ir su tais, kurie kai kur yra vadinami komunistais) iš tikrųjų “žaidžia į vienus vartus“ taip tik dar labiau įtvirtindami liberalųjį režimą. Tačiau, mano įsitikinimu, demokratai (progresyvieji) yra dar daug labiau ne išeitis kaip tie, kurie yra daug toliau pažengę pirmyn pražūties link. Taigi, kol kas geriau – Trumpas.

Įdomiausia, be abejo, šios knygos dalis yra jos pabaiga nuo 168 psl. (gaila, kad tik 15 psl.), kurioje siūlomos tam tikros išeitys. Ką daryti, kad liberalusis režimas nepasiektų kurios nors savo logiškos pabaigos – biurokratinės diktatūros, karinės diktatūros ar diktatūros paprastosios, t.y. šiaip kokio žmogaus? Nesiūlo grįžti atgal (vienas skyrius taip ir vadinasi – “Jokio kelio atgal“). Vietoj to siūlo pasiimti ką galima geriausio iš liberalizmo ir pritaikyti geriausius dalykus ir principus iš ikiliberaliojo žmonijos laikotarpio (beje, žodis “liberalus“ tuomet turėjo kitą reikšmę). Vienas iš skyrių vadinasi “Ideologijos pabaiga“. Taigi:

Patrick J. Deneen “Kodėl žlunga liberalizmas“, Valstybingumo studijų centras 2020, 2018

Apie tai, kokiu su mokslu (o tuo pačiu ir su sveiku protu) nesuderinamu pagrindu remiasi bazinė liberalizmo idėja apie atseit žmonijos civilizacijos priešistorėje buvusią “visuotinę sutartį“ tarp būk tai visiškai autonomiškų individų, rašoma ir šioje įdomioje knygoje apie įvairių žmonijos civilizacijų istoriją ir jų susidūrimus. Knygos viršelyje rašoma, kad Y. N. Harari laiko šią knygą savo populiariausios knygos “Sapiens“ įkvėpėja. Keista, kad šio aspekto Y. N. Harari nelabai pastebėjo:

Jared Diamond “Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“, Kitos knygos 2018, 1997

Dar viena įdomi knyga, kuri nagrinėja ir lietuviškąjį individualizmą užpraeito amžiaus pabaigoje bei pereito amžiaus pradžioje yra ši:

Gediminas Kulikauskas “Lietuvio kodas“, Tyto Alba 2018

4) 2020-05-08

#MeToo akcija ir judėjimas yra (teisingiau – anksčiau buvo, nors tebeišlieka, tik dabar tokių žinių mažiau) viena mano mėgstamiausių temų, kuria anksčiau kolekcionavau visokius straipsnius ir pan., ypač kas buvo susiję su įvykiais Lietuvoje. Iš visų jų, mano nuomone, geriausi yra šie du:

Nida Vasiliauskaitė “Kaltumo prezumpcija“

Юлия Латынина “Секс-инквизиция“ (Seks-inkvizicija)

Gaila, niekaip neradau dar gana neseniai buvusio straipsnio Delfyje (arba jis padarytas mokamu), kuriame rašoma apie tai, kaip po visos šios akcijos JAV korporacijose moterims toliau sekasi dirbti ir bendradarbiauti su vyrais. O sekasi joms, pasirodo, ne kažką, t.y. žymiai blogiau nei sekėsi prieš tai. Teko susirasti straipsnį apie tą patį iš The Guardian, kuris, aišku, yra pro-#MeToo ir daro juokingas išvadas:

Arwa Mahdawi “Men now avoid women at work – another sign we’re being punished for #MeToo“ (Vyrai dabar vengia moterų darbe – dar vienas požymis, kad mes esame nubaustos už #MeToo)

Na ir kelios garsiosios “oldschool“ feministės Camille Paglia trumpos paskaitėlės mergaitėms šiomis temomis bei trumpas interviu. Kad geriau suprasti visumą, geriausiai žiūrėti visus tris filmukus iš eilės. Pirmasis vadinasi “Moterys turėtų žvelgti į vyrus su pagarbos ir racionalios baimės mišiniu“, antrasis – “Camille Paglia turėtų daug ką pasakyti Harvey Weinsteinui“, trečiasis – “Camille Paglia – feminizmo kritikė susitelkia į #MeToo judėjimą“:

Ir dar jautrus Lidžitos Kolosauskaitės komentaras iš jos blogo:

Lidžita Kolosauskaitė “Leiskite bent jau… mylėti(s)!“

Na ir negaliu neprisiminti vieno propagandinio-agitacinio šou “diskusijų pokalbio“ formato LRT laidos šia tema, kuri buvo transliuojama 2018-02-22 ir vadinosi “Svarbios detalės“. Štai “vidaus virtuvės“ detalės kaip ji buvo filmuojama (o dar “įdomiau“ buvo sumontuota):

5) 2020-05-15

Kaip minėjau savo fb paskyros publikacijoje, #MeToo judėjimas toliau juda, skyla ir yra kaltinamas dviveidiškumu iš visų pusių, bet kol kas palikime jį nuošalyje ir pakalbėkime apie seksą apskritai.

Pereitą savaitę propagavau lyčių lygybę, tačiau šį kartą papropaguosiu priešingą požiūrį – kad lyčių lygybės (bet ne pačios jos pasirinkimo galimybės) verta atsisakyti. Vardan ko? Ogi kad ir vardan sekso:

Mark Regnerus “Eroso mirtis“

Ir kad išlaikyti lygių galimybių balansą (deja, tobulai nesigauna – straipsnio rašytoja ir vėl moteris), dar vienas straipsnis į tą pačią pusę:

Suzanne Venker “4 feminist lies that are making women miserable“ (4 feministiniai melai, kurie daro moteris nelaimingomis)

Dar šiek tiek į tą patį “bloką“ – trumpai, bet angliškai apie tyrimą, kurio išvados – “įsitraukimas į neįpareigojantį seksą, esant nevedusiam, padidina nesėkmės būsimoje santuokoje tikimybę“:

“Study: uncommitted sex –> more marital failure“ (Tyrimas: neįpareigojantis seksas -> daugiau santuokinių nesėkmių)

Kad jau perėjome prie tyrimų, laikas pereiti prie LGBT (ją vadinsiu taip) temos, kurią savo fb paskyroje anonsavau dar vakar. Ten pristatytas jųjų tyrimas. Čia – straipsnis apie tokius tyrimus:

Mark Regnerus “Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos“

Sekantis straipsnis – nusiraminimui. Ne pas mus vienus taip blogai su tomis LGBT teisėmis ir tolerancija. Pasirodo šioji tolerancija pastaruoju metu stabiliai mažėja ir JAV, o ypač (odieve!) jauniausioje tiriamųjų grupėje. Straipsnyje daroma išvada, kad viskas per tą prakeiktą kultūrą, kad ją kur galas, kuri vis darosi toksiškesnė ir toksiškesnė ir nors tu daužyk galvą į sieną:

Susan Miller “The young are regarded as the most tolerant generation. That’s why results of this LGBTQ survey are ‘alarming'“ (Jaunimas yra laikomas tolerantiškiausia karta. Štai kodėl šios LGBTQ apklausos rezultatai yra “keliantys nerimą“)

Toliau mano mėgstamo apžvalginio tipo straipsnis apie LGBT:

Vytautas Rubavičius “LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas?“

Blogiausia, ką, mano nuomone, kone visame pasaulyje jau pasiekė ši politinė-ideologinė organizacija, vadinama LGBT (ar tai LGBTQPRST+ ar dar kažkaip, tie pavadinimai nuolatos kinta, nesupaisysi, ne veltui jie dar vadinami abėcėline organizacija), yra tai, kad mūsų sąmonėje sutapatino visus “netradicinės“ (nepatinka man šis apibūdinimas, tarsi seksualinė orientacija turėtų būti siejama su tradicijomis, nors, kaip pamatysite vėliau, iš dalies taip ir yra) seksualinės orientacijos žmones su šia organizacija. Netgi tie, kurie pasisako griežtai prieš LGBT, bet kurį abstraktų “netradicinį“ žmogų automatiškai įvardina LGBT bendruomenės nariu ar asmeniu, ar pan. Tačiau toli gražu taip nėra. Skaičių taip pat nėra, tačiau būtų galima drąsiai teigti, kad daug jos narių, tame tarpe vedlių, yra išskirtinai heteroseksualios orientacijos žmonės. Ir atvirkščiai – ne visi “netradiciniai“, netgi tokį gyvenimo būdą vedantys, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie tik turi tokį potraukį, žmonės pritaria ir palaiko LGBT. Yra netgi tokių jų tarpe, kurie aktyviai prieš ją kovoja.

Pradėsiu nuo savo mėgstamos (išskyrus dėl požiūrio į abortus, žinoma, na, bet nežinau jos argumentų ta tema) Camille Paglia, kurią jau daug kartų minėjau:

Ateistė ir lesbietė Camille Paglia: „Homoseksualumas nėra norma ir egzistuoja tik dvi lytys“

Toliau – link ŠVENTVAGYSTĖS:

Peter Sprigg “Duomenys rodo, kad seksualinė orientacija gali kisti“

Gilesnę ir platesnę pažintį su homoseksualizmu pradėjau nuo žemiau nurodytos “Atviros Lietuvos Fondo“ (tas pavadinimas kai kam daug ką sako) knygos. Išties ji yra įdomi, tik pačioje pabaigoje staiga ir tarsi nei iš šio, nei iš to puolama aršiai advokatauti LGBT judėjimui ir smerkiama konversijos terapija, niekaip nesupratau kuo tai pagrįsta. Mat prieš tai irgi buvo daug rašoma apie tai, kad homoseksualizmas gali būti ir įgimtas, ir įgytas, kad tai gali kisti ir pan:

Francis Mark Mondimore “Homoseksualizmo prigimties istorija“, Eugrimas 2000

Beje, kad suprasti, jog žmogaus seksualinė orientacija gali keistis, šiaip jau nereikia ir skaityti nei jokių knygų bei straipsnių. Užtenka pabendrauti su kalėjime pasėdėjusiu “kriminaliniu elementu“ ar bent jau išgirsti gandus apie tai, kas ten darosi. Yra ir daugiau pavyzdžių. Na, šią ir panašias temas pratęsiu vėliau, o pabaigai dar vienas straipsnis mano mėgstama žmogaus teisių tema:

Stephen H. Webb “Kodėl homoseksualų teisės nėra naujos pilietinės teisės“

6) 2020-05-22

Kaip dainuoja bei tokiu pavadinimu gastroliuoja Lady Gaga – “We are born this way“ (Mes esame tokie gimę), ir tai yra vienas iš pamatinių LGBT teiginių. Jeigu jau žmogus toks gimė ir niekaip negali pasikeisti, telieka pripažinti, kad yra ne viena, o daug lygiaverčių seksualinių orientacijų ir ginti jas visas, pozityviai diskriminuojant heteroseksualiąją, nes juk anie yra mažumos, ar ne? Apie tai kaip mažuma virsta dauguma dar pakalbėsime vėliau, o kol kas pratęsiu temą apie tai, ar “netradiciniu“ gimstama, ar tampama bei ar būtų galima “persikvalifikuoti“ iš “netradicinio“ į “tradicinį“ bei atvirkščiai.

“Persikvalifikuoti“ galima. Apie tai jau rašiau pereitą savaitę, žr. aukščiau. Taip ir neradau nei vieno bent kiek rimtesnio to paneigimo. Žinoma, ne kažkokiais vaistais, o dvasiniais – psichoterapiniais būdais. Be abejo, tai nėra taip paprasta. Mokslas ir religija jau buvo neblogai pažengę tuo keliu, deja, dabar vėl regresuoja. Priežastis paprasta – tai ne tik, kad neskatinama, bet nemažai pažangiųjų Vakarų šalių uždrausta daryti. Kaip galima norėti, kad kažko rezultatai būtų geresni, jei tą kažką trukdoma ne tik tobulinti, bet ir išvis tuo užsiimti? Taigi, o dažniausia oficiali priežastis draudimus palaikyti – nepakankamai geri rezultatai. Vadinamąją konversinę terapiją seksualinės orientacijos keitimui kūrė vienas iš žymiausių pasaulyje psichiatrų šioje srityje, beje, vienas iš labiausiai prisidėjusių, kad homoseksualizmas būtų išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo. Yra ir kitokių būdų.

Perskaičius įvairios su mokslu susijusios literatūros apie tai, kaip atsiranda homoseksualumas, susidariau apie tai nuomonę, analogišką nuomonei apie įvairių nevirusinių ligų atsiradimą, kurią man suformavo mano giminaitis mokslininkas genetikas. Gali būti, kad vienas žmogus, tarkim, genetiškai turi 5 kartus didesnę nei vidutinę riziką susirgti vėžiu, o kitas – 2 kartus mažesnę nei vidutinę. Gyvenime dažniausiai gaunasi atvirkščiai – suserga tas, kuris turi 2 kartus mažesnę riziką, bet ne pirmasis, nes tokį susirgimą įtakoja daugybė įvairiausių faktorių, ne vien prigimtinių, iš kurių ypač svarbūs yra gyvenimo būdas ir pan.

Pats nesu medikas, todėl daug nepostringausiu, o parekomenduosiu psichiatro knygą, kurioje šie dalykai yra detaliai aptariami:

Gintautas Vaitoška “Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti? Psichologiniai, medicininiai, moraliniai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai“, Artuma 2019

Prie to paties dar vienas jo straipsnis, kuriame daugiausiai nagrinėjama kaip tokie draudimai gydyti homoseksualumą išvis atsirado:

Gintautas Vaitoška “Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė. Pasveikti negalima?“

O pasveikusiųjų yra. Ir štai ką jie daro:

Gwen Aviles “Ex-gays descend upon D.C. to lobby against LGBTQ rights. Despite federal hate crimes data and academic research to the contrary, the “formers” question the existence of anti-LGBTQ discrimination.“ (Buvusieji gėjai veržiasi į Vašingtoną, kad užsiimtų lobizmu prieš LGBTQ teises. Nepaisydami federalinių duomenų apie neapykantos nusikaltimus bei akademinių tyrimų, kurie teigia priešingai, “buvusieji“ kelia abejones dėl diskriminacijos prieš LGBTQ egzistavimo)

Doug Mainwaring “In US Capitol Rotunda, ex-LGBTs pray, repent on behalf of nation for sin of homosexuality“ (Buvę LGBT-iečiai JAV Kapitolijaus rotundoje meldžiasi, atgailauja už naciją dėl homoseksualumo nuodėmės)

Toliau keleto pačių buvusių gėjų mintys:

Buvęs gėjus: „Homoseksualumas – Trojos arklys kuriant belytę visuomenę“

Arnoldas Zdanevičius “Buvęs homoseksualas: „Homoseksualizmas yra baisi liga, sielos liga“

Dėka korona viruso pandemijos pasekmių šiuo metu ne vien Lietuvos, bet ir kitose pasaulio visuomenėse yra išplitęs kažkokio Antikristo atėjimo laukimas. Na, nebūtinai tas “kažkas“ yra įvardijamas būtent šiuo vardu, bet tai yra tas, kuris mus užvaldys po to, kai visus suskiepys ir / arba sužymės arba dar kaip nors panašiai. Aš taip nemanau. Tai, paprasčiausiai, būtų visiškai bereikalinga. Geriausias būdas užvaldyti žmones – “išplauti“ jiems smegenis ir tai jau gana seniai bei pakankamai sėkmingai vyksta per informacijos, kultūros bei švietimo priemones (tikrai ne dėl to, kad jie visi ten susimokę, bet šiuo metu to plačiau nenagrinėsiu). Rezultate gauname savimi patenkintą vergą ir tai yra idealus variantas – toks nemaištaus ten, kur nereikia, sukeldamas bereikalingų bėdų. Apie tai yra ir visa mano knyga, prie šios temos dar grįšiu ateinančią savaitę, na o kol kas paskutinis straipsnis šį kartą apie tai, kaip prieš smegenų plovimą kovoja buvusieji gėjai:

Doug Mainwaring “Ex-gays petition Amazon to stop banning books that help with unwanted same-sex attraction. Former gays are disgusted with the online retailer succumbing to LGBT manipulation.“ (Ex-gėjai kreipiasi su peticija į Amazon, kad nustotų draudųsi knygas, kurios padeda dėl nenorimo potraukio tai pačiai lyčiai. Buvę gėjai pasišlykštėję, kad interneto mažmenininkas pasiduoda LGBT manipuliacijai.)

7) 2020-05-29

Kad jau 7 knygos skyriuje prakalbau apie tai, kad kažką veikti – tai būti kažkuo arba, jei tiksliau – apie gyvenimo būdų vadybą, o ši tema yra labai svarbi mano knygoje, pristatau su tuo stipriai susijusį ilgą, apžvalginį ir įdomų straipsnį apie tapatybių politiką. Juk šiuolaikinė politika tampa vis labiau ne idėjų kova, o kova tarp skirtingų tapatybių grupių (geriausias pavyzdys to pas mus – Palaida, oi… Laisvės partija). 2015 metus New York Times paskelbė “metais, kuriais mes esame apsėsti tapatybės paieškos“. Mat, kaip pabrėžiama straipsnyje, šiais laikais asmens tapatybė apibrėžiama nebe tuo, kuo iš tikrųjų esi, bet tuo, kuo įsivaizduoji esąs ir pagrindinis jos bruožas – kintamumas, t.y. kasdien ji gali būti vis kita (žr. ir V. Rubavičiaus straipsnį šios dienos rubrikoje “Knygos ir straipsniai, labiausiai įtakoję šią knygą“). Taip pat būtina išreikšti save kaip kažkurios tapatybinės grupės atstovą, t.y. identifikuotis su grupe. Dar neseniai tokie asmenys būtų laikomi neadekvačiais ir guldomi į atitinkamas ligonines, bet dabar tai nekeista – tai yra genderizmo ideologijos (tos, kuri dažniausiai kalba apie paties pasirenkamą socialinę lytį, bet ne vien apie tai) pasekmė. Autorius kalba ne vien tik apie naujosios tapatybės politikos pasekmes pačiai politikai, darbui, šeimai, medicinai, religijai, švietimui, kultūrai ir t.t., bet ir aptarinėja “naujojo tapatybininko“ laisvės, visuomeninių santykių, kasdieninio gyvenimo ir pan. problemas. Šiuo metu akcentuočiausi į tai, kad rezultate gauname ištežėlių visuomenę amžinose mažvaikiškose “savęs paieškose“. Tokie asmenys itin egocentriški, todėl pagrindinis jų poreikis – kad aplinkinis pasaulis jų tą tapatybę patvirtintų. Tai pasireiškia begaliniuose naujos teisėtvarkos kūrimo procesuose, apie kuriuos dar kalbėsiu, o kiek pastebiu asmeninėje praktikoje, šis poreikis dažniausiai realizuojamas skundais ir verkšlenimais (ar įžeidinėjimais bei panašiai). Tarp feisbuko draugų – ištisos istorijos kaip kas nors skundėsi arba skundė, blokavo ar kitaip boikotavo ką nors, mat tas įžeidė jo taip “sunkiai iškovotą“ tapatybę (pvz., būti ten gėjumi ar dar kažkuo). Taigi:

Brendan O’Neill “The crisis of character. Identity politics and the death of the individual.“ (Charakterio krizė. Tapatybės politika ir asmenybės mirtis.)

Toks naujųjų tapatybių (bei asmenybių) pasaulis – ideali terpė LGBT smegenų plovimui suklestėti. Matome ir jo rezultatus – kaip mažuma pamažu tampa dauguma. Toliau pateiktas tyrimas yra atliktas tarptautinės YouGov tyrimų organizacijos ir, nors pačiu garsiuoju seksologu Alfredu Kinsey bei jo skale aš kiek abejoju, chronologiniame rezultatų palyginime šis tais pačiais 2015 m. atlikto Didžiosios Britanijos žmonių tyrimas pagal ją daug ką pasako. Pagal jį, tik 46% 18-24 m. amžiaus žmonių šioje skalėje save pozicionuoja išskirtinai heteroseksualiais (6% – išskirtinai homoseksualiais, likę – “per vidurį“), taigi, jie yra… mažuma. Na, bendri rezultatai pagal visas amžiaus grupes yra vis dar heteroseksualų “naudai“, t.y. 89% visų žmonių save laiko heteroseksualiais. Aišku, tai irgi įtakoja, kad nors kone visuose “klasikinių“ psichiatrų ar psichologų darbuose tenka matyti, kad homoseksualiems asmenims priskiriama iki 2% populiacijos, o šiuo metu, ypač iš LGBT ideologijai prijaučiančių, dažniausiai girdžiu apie tai, kad visuomenėje tokių yra apie 10%. Tai nei kiek nestebina, mat, mano galva, tiesiogiai koreliuoja su genderistinės-LGBT ideologijos skvarbos į skirtingų amžiaus grupių asmenų mąstymą lygiu, o šis vyksta, visų pirma, per švietimą, kuris į šią ideologiją ten orientuotas maždaug kelis dešimtmečius (plius-minus, parašiau iš bendros nuovokos). Gaila, neberandu kito šaltinio, kuris šiuos duomenis analizavo kiek nuodugniau, ir atskleidė, kad šie rezultatai drastiškai pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius homoseksualiųjų “naudai“ kone penkis kartus. YouGov tyrimas pristatomas čia:

Will Dahlgreen, Anna-Elizabeth Shakespeare “1 in 2 young people say they are not 100% heterosexual“ (1 iš 2 jaunų žmonių sako, kad jis nėra 100% heteroseksualus)

Niekaip negaliu patikėti, kad per tuos laikus kaip nors padaugėjo tų vis dar niekaip neatrastųjų homoseksualumo genų (tuo labiau, kad į tokius mutavo esami “nehomoseksualieji“ genai), o štai, kad seksualumas prasideda smegenyse – tikiu. Tas smegenis kuo ankstyvesniame amžiuje geriausiai paveikti per taip vadinamojo lytinio švietimo (nepainioti su lytinio ugdymo) programas, kurių didžioji propaguotoja šiuo metu Lietuvoje (apie tai kalbėjo, mačiau per teliką, ir prieš kelias dienas) yra Didžioji Auka Dovilė Šakalienė. Beje, gūglindamas aukščiau pateiktų duomenų, netyčia atkreipiau dėmesį į šių Didžiosios Britanijos specializuotos Nacionalinės tyrimų agentūros 2010-2012 m. darytų tyrimų 2 lentelės duomenis. Joje pristatoma iš kur žmonės įgyja tą lytinį ugdymą toje šalyje. Pasirodo, tėvai, kaip šaltinis, yra kone tos lentelės pabaigoje, tiesa, augant amžiui tas procentinis skaičius kiek didėja. Pirmoje vietoje su dideliu atotrūkiu, be abejo – pamokos mokykloje:

Soazig Clifton, Elizabeth Fuller and Dan Philo “National survey of sexual attitudes
and lifestyles (Natsal-3). Reference tables“ (Nacionalinis seksualinių požiūrių ir gyvenimo būdų tyrimas (Natsal-3). Informacinės lentelės)

Lytinis švietimas pagal LGBT įtakojamas programas ir yra svarbiausias bei galutinis jos uždavinys (aišku, tik tos šios organizacijos dalies, kuri tai supranta). Kol mes Lietuvoje kaunamės už tarptautinėje teisėje neegzistuojančią teisę į vienalytę santuoką, žymus tarptautinis, šiuo metu į jaunas moteris besiorientuojančiu prisistatantis portalas Refinery29 (į jį yra bent kelios nuorodos ir mano knygoje), kuris yra smarkiai orientuotas į LGBT ir į tai, kas susiję, tokiomis nuobodžiomis temomis, kiek pastebėjau, nei nesidomi. Be abejo, Lietuvoje vienalyčių santuokų ar partnerysčių klausimas šiuo metu ir yra aktualiausias, nes nuo to įteisinimo viskas ir prasideda, o po to seka jau kiti etapai – visose šalyse jie yra tie patys. Jų atskirai nenagrinėsiu, galima apie tai pasiskaityti kituose šiame puslapyje pateiktuose straipsniuose. Kiek pastebėjau, portalas labiau domėjosi koks poliamorinės santuokos (tokios, kur vienas tuokiasi su daugeliu, arba daugelis su daugeliu) tipas šiuo metu yra pažangiausias bei propagavo apribojimų naikinimą įvedant lytinį švietimą vaikams nuo 3 m. amžiaus. Na, poliamorinę santuoką ar bent meilę pas mus jau irgi sėkmingai propaguoja ne tik Lukas Ramonas (žr. skyrelį “Knygos ir straipsniai, labiausiai įtakoję šią knygą“), kurio pareiškimai, visgi, yra jo asmeninė nuomonė, bet ir pažangioji LRT, nors tai ir prieštarauja mūsų Konstitucijai. Ši LRT istorija yra verta dėmesio vien dėl to, kad dėl tokios propagandinės laidos vienas šio transliuotojo Tarybos narių nusprendė, kad viskas pagal jo nuomonę buvo padaryta gerai todėl, kad jo nuomonė yra aukščiau už įstatymus, ypač, jei pagal tą pačią nuomonę tie įstatymai yra atgyvenę ir bereikalingi. Tiesiai šviesiai taip ir pasakė. Taip mūsų nacionalinis transliuotojas supranta kovą už teisės viršenybę mūsų šalyje, tuo pačiu dažnai mėgdamas eteryje vartyti akutes ir dejuoti kaip niekaip šis principas mūsų šalyje neįsigali, kalti vis politikai. Sėkmingai tokia propaganda vyksta dar ir dėl to, kad visa likusi mūsų valdžia į tai reaguoja tyliu pritarimu. Temą verta analizuoti plačiau, bet šį kartą grįšiu prie vaikų lytinio švietimo klausimo.

Pradžiai pateiksiu, kaip labiausiai mėgstu, apibendrinantį straipsnį apie vaikų seksualizacijos žalą ir pagrindinius ją lemiančius faktorius. Jų pateikiama 6: pornografija, mokyklos, technologijos, translytiškumas, medicina ir viešosios bibliotekos. Kaip rašoma straipsnyje – nors politinė kairė ir LGBT daug prie to prisideda, tai prasidėjo ne nuo jų. Pagrindinės priežastys – technologijos, seksualinė revoliucija, šeimos instituto žlugimas ir žmogiškoji nuodėmė:

Caroline D’Agati “6 ways the sexual revolution gets its hands on American kids“ (6 būdai, kuriais seksualinė revoliucija užvaldo Amerikos vaikus)

Jei kas nežinote, lytinis švietimas pristatinėja seksą (tik) per tai, kaip dirginti įvairias kūno vietas, pasiekti orgazmą ir technologiškai apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių ar artimai susijusiais dalykais. Čia jeigu konservatyviu variantu. Be abejo, mažamečiai vaikai skatinami žaisti ne tik su savo lyties organais, bet ir taip vadinamomis lytinėmis tapatybėmis. Aišku, jie taip atranda įvairiausių įdomybių (ir didina neheteroseksualių asmenų skaičių populiacijoje), kurios, deja, kartais baigiasi ne vien įvairia skaudžia patirtimi, bet ir chirurginėmis operacijomis (turbūt apie šį aspektą vėliau teks pakalbėti plačiau, skaudi tema).

“Nemanykime, kad tai kažkoks Jungtinės Karalystės nukrypimas – LGBT judėjimo tikslas daugybę metų dabar ir čia Amerikoje yra tiksliai tas pats. Žmonės, kurie galvojo, kad gėjų santuokos yra galutinis tikslas, nesuprato, kad santuokos apibrėžimo pakeitimas taip, kad ji daugiau nereikštų vyro ir moters sąjungos, buvo tik pradžia. Programa siekia panaikinti bet kokią ir visas nuorodas, kad heteroseksualumas yra numatytoji būsena beveik 97% žmogiškų būtybių. Radikalus požiūris į lyties ir socialinės lyties tapatybę yra dar vienas įrankis įrankių dėžutėje, skirtoje pasiekti šį tikslą: jei nelieka vyrų ar moterų, berniukų ar mergaičių ir t.t., ir lieka tik žmonės, kurie “tapatinasi“ vienu ar ar kitu būdu, daugiau nelieka jokio būdo “priveligijuoti“ (taip, kaip mąsto jie) heteroseksualaus binariškumo“ – tiesiai šviesiai atvirai apie tai, ką iš tikrųjų reiškia paversti mokyklas LGBT draugiškomis vietomis, pristato labdaros fondo “Educate and Celebrate“ (Šviesk ir švęsk) vadovė britė Elly Barnes:

Rod Dreher “Heteronormativity smashers“ (Heteronormatyvumo triuškintojai)

Todėl nei kiek nenuostabu, kad tiems patiems LGBT aktyvistams atrodo visiškai normalu, kad tokias lytinio švietimo valandėles mažiems vaikams pravedinėja “suaugusiųjų pramogų“ atstovai (laikykim, kad panašiai kaip kokios porno žvaigždės dalintųsi savo “gerąja patirtimi“ su nepilnamečiais). Ne šiaip kokių pramogų, o gėjų klubo Drag Queen (nemoku išversti, bet tai tokie vyrai, kurie persirengia moterimis ir visaip maivosi ant scenos) striptizo žvaigždė, kuris (ar tai kuri), pasakodamas savąsias idomiąsias istorijas vaikučiams, nepasidrovėjo ir savo klyno pademonstruoti, o kas čia tokio, taigi lytinis švietimas:

Chad Felix Greene “LGBT activists won’t admit anything’s wrong with a man flashing children during Drag Queen story hour“ (LGBT aktyvistai nenori pripažinti nieko blogo dėl to, kad vyras demonstravo savo lyties organus vaikams per Drag Queen istorijų valandėlę)

Na, o šis dalykas pamažu ateina ir į Lietuvą. Štai NVO “Lietuvos žmogaus teisių centras“ džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Neringos Dangvydės Macatės „Gintarinė širdis“ (pamenate pasaką apie besibučiuojančius princus?) jau gali pasiekti skaitytojus ir anglų kalba. Gal ir nedidelė bėda, kol tos pasakos guli internete. Štai JAV tėvai galėjo gerokai labiau “apsidžiaugti“ radę savo vaikų klasėse priplatinta knygų, kuriose, tame tarpe “dažni nepilnamečių gėrimo, glamonėjimosi, masturbacijos, orgazmų, oralinio sekso, seksualinių sueičių, seksualinės prievartos, nepilnamečių žaginimo, kraujomaišos ir prievartavimo aprašymai“. Stebitės augančiu nepilnamečių neišsiauklėjimu, nusikalstamumu, palaidumu? Diverse Classroom Library Initiative (Įvairovės Klasės Bibliotekos Iniciatyva) padės jums nebesistebėti:

Anna Anderson “Sexually explicit books were put in these Virginia classrooms. Parents want answers.“ (Seksualiai šokiruojančios knygos buvo išdėliotos šiose Virginijos valstijos klasėse. Tėvai nori atsakymų)

Ką vargšams tėvams ir jų vaikams tenka išgyventi ir kaip jie su tuo bando kovoti pateikiama, kad ir šiuose keliuose iš didelės daugybės straipsnių šia tema:

Tony Perkins “In Georgia, Parents Win Battle Over Transgender Bathrooms at School“ (Džordžijos valstijoje tėvai laimi mūšį prieš translytiškus tualetus mokyklose)

Cathy Ruse “Kids are lab rats in school boards’ transgender social engineering experiments“ (Vaikai yra laboratorinės žiurkės mokyklų pedagogų tarybų socialinės translytinės inžinerijos eksperimentuose)

Kiek trumpiau padėtį apžvelgia JAV ir Kanados žiniasklaidoje dirbantis blogeris, kuris giria Lenkiją už neseniai priimtus griežtus įstatymus prieš nepilnamečių seksualinio aktyvumo skatinimą:

Jonathon Van Maren “Parents can’t count on politicians to fight gender ideology. Time to take action“ (Tėvai negali tikėtis politikų pagalbos kovojant prieš genderistinę ideologiją. Laikas imtis veiksmų)

Tokių visokių istorijų yra begalė, jų visų, deja, neįmanoma apžvelgti. Todėl pradžiai pakaks.

Toliau – trumpiau. Liberalmarksistinis-genderistinis-LGBT smegenų plovimas ties darželiais ir mokyklomis nesustoja ir persimeta į universitetus. Mano mėgstamas Jordan Peterson tiesiai šviesiai propaguoja idėją, kad JAV ir Kanados universitetuose šiais laikais siekti aukštojo mokslo, deja, nebeįmanoma ir nemokamai teikia metodinę pagalbą kaip to aukštojo mokslo siekti namuose pačiam. Paprasčiausiai tie universitetai pavirto naujųjų leninistų peryklomis, kur ugdomi “mokslinio“ liberalmarksizmo ideologijos pripumpuoti debilai (kad ir ne medicinine prasme). Daug čia nerašinėsiu, geriau patys pasigėrėkite šiais “išminčiais“ keliuose trumpuose filmukuose (subtitrai – lietuviški):

Vašingtono šeimos politikos institutas “Ar egzistuoja skirtumas tarp vyrų ir moterų?“
Vašingtono šeimos politikos institutas “Universiteto studentai kalba keisčiausius dalykus: Tapatybė“

Šiandienai šia tema užteks, prie jos dar grįšiu. Pagaliau, kaip žadėjęs, pateikiu puikią knygą nemokamam atsisiuntimui apie dar vieną bjaurų smegenų plovimo būdą – sektas. Apie religijas, kultus ir sektas mano knygos 7 skyriuje tik užsiminta, daugiau apie tai bus toliau. Tai išsamiausiai ir nuodugniausiai sektas aprašanti mano skaityta knyga. Iš jų visų mane labiausiai domina New Age, apie kurią mano knygoje – daug, nors tiesiogiai ji ir nėra paminėta. Ši religija pasireiškia tokia galybe būdų ir formų, daažnai nepanašių į tradicines religijas, kad daugelis net neįtaria, kad tai religija, nors patys ją praktikuoja. Ji prasismelkusi ir į tikrąsias religijas, tame tarpe ir į katalikybę. Pagrindinis jos principas – “viskas tinka“ iš bet kokių religijų ar kultų vardan savitikslio asmeninio tobulėjimo. Taigi:

Александр Дворкин “Сектоведение. Тоталитарные секты. Опыт систематического исследования“, Братство во имя св. князя Александра Невского 2002 (Sektų studijos. Totalitarinės sektos. Sisteminio tyrimo patirtis). pdf

8) 2020-06-05

Manau, kad daug aprašinėti, kaip LGBT platina savo ideologiją per žiniasklaidą, nereikia – užtenka daugiau pažiūrėti LRT ar Info TV ar paskaityti 15 min ar pan. Pateiksiu vieną apžvalginį straipsnį apie 5 pagrindinius būdus, kuriais pro-LGBT žiniasklaida klaidina savo reportažų žiūrovus, nušviesdama įvykius, susijusius su LGBT. Jie yra: 1) pateikiami vaizdai atstovauja tik vieną pusę; 2) šališkos antraštės / frazės; 3) nuorodos ir atsižvelgimas tik į pro-homoseksualius šaltinius; 4) vienpusės istorijos, kur “LGBT-ietiški“ verkšlenimai neginčijami; 5) praleidžiami pagrindiniai faktai:

Linda Harvey “5 ways liberal media misleading people on Supreme Court transgender case“ (5 būdai, kuriais liberali žiniasklaida klaidina žmones dėl su transeksualumu susijusios Aukščiausiojo Teismo bylos)

Vienintelis skirtumas nuo mūsų tas, kad JAV vis dar likę ir “neliberalios“ žiniasklaidos, kai pas mus tokia liko tik kaip nedideli paskiri nepriklausomi kanalai, o dar reikia domėtis ar ir tikrai jie nuo jokių miglotų kitų šalių įtakų yra nepriklausomi.

Kaip mums LGBT daro įtaką per kultūrą čia irgi daug neanalizuosiu. Apie įvairius iš Europos Sąjungos projektinių lėšų mintančius “laisvuosius menininkus“ bei su jais dirbančias NVO, nepaisant to, kad pats esu gana padirbėjęs šioje srityje, geriau yra paskaityti Jurgos Lago feisbuko profilyje – ten tiesioginiai įspūdžiai iš kairiosios Ispanijos, kur ji gyvena ir dirba ispaniškoje aplinkoje. Apsčiai tos įtakos turime ir per “valdiškus“ pinigus. Įdomiau, nes dar svarbiau, yra įtaka per populiariąją kultūrą. Akivaizdi yra įtaka per senąjį-gerąjį propagandinį kanalą – Holivudą. Filmuose “netradicinės“ lytinės orientacijos herojų ir su tuo susijusių istorijų sparčiai daugėja per pastarąjį laiką, tai tampa kone privaloma, panašiai kaip nuo seno buvo dėl teigiamų juodaodžių herojų vaizdavimo. Vis daugiau apie tai matau ir vaikiškuose multfilmuose. Tačiau pati LGBT turi ir didesnių planų:

Calvin Freiburger “Gay pressure group demands 1 of 5 prime-time TV characters be LGBT by 2025“ (Gėjų spaudimo grupė reikalauja, kad 1 iš 5 geriausio TV laiko herojų iki 2025 m. būtų LGBT)

Na ir toliau prasideda įvairios manipuliacijos, ypač politinės ir teisinės, kad tą savo įtaką apginti, t.y. formuoti vienintelę teisingą nuomone ir privalomas galimas pažiūras bei elgesį. Gal kas nors tokius dalykus iš praeities prisimena? Aš tai net labai…

Štai apie cenzūrą YouTube – moksliškai pagrįstą pediatrės nuomonę apie transgenderizmą iškirpo. Atseit pagal savo priimtas “hate speech“ (neapykantos kalbos) prevencijos taisykles. Daily Mail žurnalistė įrodinėja, kad jokio “hate speech“ remiantis tomis pačiomis taisyklėmis ten nebuvo ir pateikia visą vaizdo klipą. Beje, jis išties yra naudingas tiems, kurių maži vaikai turi problemų dėl identifikavimosi su savo lytimi:

YouTube BANNED This Doctor’s Video. Here’s Why (YouTube UŽDRAUDĖ šios gydytojos video. Štai kodėl)

Nėra smagu, kai esi cenzūruojamas socialiniame tinkle dėl kultūringai pateiktų savo žinių, bet kai esi atleidžiamas iš darbo dėl savo tikėjimo, o teisme esi dar nuteisiamas dėl neteisingai suderintos sąžinės – darosi išties nejauku: „Tikėjimas Pradžios Knygos pirmo skyriaus 27 eilute, tikėjimo translytiškumu trūkumas ir sąžinės prieštaravimas translytiškumui yra nesuderinami su žmogaus orumu bei prieštarauja kitoms pamatinėms kitų, ypač translyčių asmenų, teisėms“, – savo sprendime rašė tribunolas. Lygiai taip pat nejauku ir man. Aš irgi tikiu Biblija, o Jungtinėje Karalystėje tai, pasirodo, jau yra neonacistinė ir rasistinė ideologija: „Šis pirmasis kartas Anglijos teisės istorijoje, kai teismas nusprendė priversti laisvus piliečius vartoti jiems primestą kalbą, giliai neramina. Teisėjas Perry‘is nusprendė, kad krikščionybė nėra saugoma Lygybės akto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo, nebent tai yra tokia krikščionybės versija, kuri pripažįsta translytiškumą ir atmeta tai, kas rašoma Pradžios Knygoje.<…> Dėka šio teismo sprendimo pamatiniai krikščioniški įsitikinimai nebėra saugomi žmogaus teisių ir antidiskriminacinių įstatymų. Pats sprendimas tikėjimą Biblija prilygina rasistinėms ir neonacistinėms ideologijoms, kurias ankstesni teismo sprendimai pripažino „nevertomis pagarbos demokratinėje visuomenėje.“:

“Jungtinės Karalystės teismas: Biblinis lyties supratimas nesuderinamas su žmogaus orumu“

Tuo puolimas prieš tikėjimą nepasibaigia ir persikelia į puolimą prieš Bažnyčias ir jų veiklą. Čia rašoma apie tai, kaip JAV demokratai dar nuo B. Obamos laikų kovoja už tai, kad religinių organizacijų įvaikinimo agentūros privalėtų įvaikinti savo vaikus vienalytėms poroms arba užsidarytų:

Tony Perkins “Liberals continue fight against religious freedom for adoption agencies“ (Liberalai tęsia kovą prieš religijos laisvę įvaikinimo agentūroms)

O čia rašoma apie tai, kaip dabartinės priešprezidentinės rinkimų kampanijos metu JAV demokratai vis aršiau demonstruoja ketinimus panaikinti mokesčių lengvatas JAV Bažnyčioms, tuo pakertant jų finansinius pamatus (LGBTQ Town Hall – tai tokia CNN debatų laida demokratų kandidatams į prezidentus):

Jonathon Van Maren “Democrat LGBT town hall paints a terrifying picture for Christians“ (Demokratų LGBTQ Town Hall piešia bauginantį paveikslą krikščionims)

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad pačių Bažnyčių pozicijos yra nevienareikšmiškos. Ypač kontroversiškos ir daug kur silpnokos yra dabartinės Katalikų Bažnyčios pozicijos (ir ne vien JAV), nors turbūt dauguma Lietuvos katalikų apie tai nei nenumano. Apie tai dar daug rašysiu vėliau. Kol kas apie ne Katalikų Bažnyčią:

“Švedijos Bažnyčioje vengiama Dievo lytį nurodančių įvardžių“

Kita istorija – labiau “buitinė“, bet irgi galėjusi kainuoti kai kam nepigiai. Ganėtinai sudėtinga istorija, atskleidžianti daug įdomybių, bei su gera pabaiga. Prasidėjo nuo to, kad per šią istoriją išgarsėjęs Kanados imigrantas translytis “moteris vyriškame kūne“ kreipėsi į 10 moterų grožio salonų ar pavienių darbuotojų tame tarpe prašydamas nuvaksuoti jo kiaušus. Šios atsisakė. Tuomet minėtasis Jessica “Jonathan” Yaniv kreipėsi į Britų Kolumbijos Žmogaus teisių Tribunolą lyties išraiškos diskriminacijos pagrindu reikalaudamas po 15.000 USD kompensacijos iš kiekvienos. Straipsnio autorė nustebusi, kad šis ieškinys iš viso buvo priimtas nagrinėti ir buvo rimtai nagrinėjamas tokio lygio teisme. Na, bet galiausiai teismas tą ieškinį atmetė. “Padėjo“ matyt ir tai, kad proceso metu atsakoves irgi imigrantes moteris, daugiausiai Azijos ir Pietų Azijos kilmės, dargi visą jų bendruomenę šis “gražuolė“ apkaltino neonacistinėmis pažiūromis. Geroji naujiena – po kelių dienų po šio proceso baigties grupė įtakingų Didžiosios Britanijos lesbiečių, gėjų ir biseksualų nutraukė ryšius su didžiausia britų LGBT teisių gynimo organizacija “Stonewall“, apkaltinę juos pernelyg dideliu trans-teisių prioritetizavimu. Juos jau irgi užkniso visokių tokių asmenų priekabiavimai bendruose tualetuose ir kitokie nemalonumai. Jessica Yaniv – kaip tik viena iš tokių (turbūt, kad daugelio) – nors ir būdamas “moterimi vyro kūne“ lytinį potraukį demonstruoja būtent moterims, o ypač – dar nesubrendusioms mergaitėms. Straipsnyje rašoma ir apie įvairius kitokius skilinėjimus LGBT organizacijos viduje:

Carolyn Moynihan “Immigrant women 1; Jessica Yaniv 0. Meanwhile, ‘trans’ politics takes a new turn“ (Moterys Imigrantės 1: Jessica Yaniv 0. Tuo tarpu “trans“ politika daro naują posūkį)

Kita – išties skausminga istorija. Trumpai – išsiskyrusi motina Kanadoje nusprendė savo berniuką paversti mergaite ir, nors pats vaikas tam prieštaravo, tėvui pasipriešinti šiam sprendimui niekaip nepavyko. Ši istorija skambėjo gana plačiai, buvo daug straipsnių, kitos medžiagos, įvairių peticijų ir kitokios kovos, atgarsiai sklinda iki šiolei. Pateiksiu tik vieną straipsnį:

Nicole Russell “Canadian court strips father of rights, allowing teen to transition against his wishes“ (Kanados teismas panaikina tėvo teises, leisdamas paaugliui pakeisti lytį prieš jo paties norą)

Vėlgi, ir pačių panašių istorijų yra daug, atsirinkau kelias, šiuo metu nebeseku.

Gi pati LGBT, apsiginklavusi minėtais ginklais, ir išsikovojusi tiek daug pergalių “stumia“ savo reikalus toliau. 2020-05-29 tekste čia minėjau, kad “einamiausias“ reikalas dabar – poliamorinės santuokos (vieno su daug partnerių arba daugelio su daug), kurias jau sėkmingai (tiesiogine to žodžio prasme) “stumti“ pradėjo ir mūsiškė LRT. Pats šio straipsnio pavadinimas yra puikiai apibendrinantis visą šį reikalą, bet dar pacituosiu: “Štai kokia pamoka: niekuomet, niekuomet, niekuomet netikėk kairiaisiais, kai jie sako: “Tik iki tiek, bet ne toliau“. Visuomet yra toliau.“:

Rod Dreher “With the Left, there is always a farther“ (Visuomet yra toliau su kairiaisiais)

Kol kas tik galiu pasidžiaugti, kad mano šalyje “manoji krikščionybės versija“ vis dar neuždrausta ir dar net nesame ratifikavę Stambulo konvencijos (nors egzistuoja didelė ir reali grėsmė), privalomo lytinio švietimo dar neturime (lytinio ugdymo, deja – irgi), kaip ir vis dar nesame įteisinę vienalyčių santuokų (kaip tik verda kovos, ypač per LGBT viešųjų ryšių akcijas Baltic Pride “gėjų“ parado metu) nei kito patogaus pagrindo joms įteisinti – vienalyčių partnerysčių. LGBT čia, be abejo, veikia per visas pagrindines žiniasklaidos grupes, kultūrininkus, švietimiečius, specialiai tam sukurtas arba ir niekuo dėtas NVO, tam tikras politines jėgas (jų – nemažai), finansuojami įvairių ES ir kitokių fondų (dažniausiai filantropo Sorošo pinigais, bet ne vien), kartais – valstybės, užsienio ambasadų ir t.t. bei įtakodami Seimą, Konstitucinį Teismą, europarlamentarus, įvairias savivaldybes (ypač – Vilniaus) bei įvairias biudžetines organizacijas arba tiesiogiai ten įsitaisę (pavyzdžiui – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba). Ir t.t. Stengiasi paveikti ir santykinai vis dar laisvą erdvę – virtualius socialinius tinklus. Veikdami, beje, ir organizuotai. Nuoroda į Tolerantiško jaunimo asociacijos organizuotą LGBT+ partizanų akademijos renginį bei jo programą yra kiek silpnoka, nes iš jos aiškiai matosi tik Rozos Liuksemburg fondas ir Che Guevaros portretas (kiek paradoksaliai, nes šis buvo aršus homoseksualų žudikas), o viskas užmaskuota po tokiais žodžiais kaip “akademijoje gilinamės į su lytiškumu ir tapatybėmis susijusias sąvokas, mokomės atpažinti seksizmą ir vidinę homofobiją, ieškome būdų efektyviai jiems priešintis, mokomės aktyvizmo socialiniuose tinkluose bei video kūrimo triukų, dalinamės idėjomis, kaip be išlaidų ir didelių pastangų plačiai skleisti LGBT+ palankią žinutę.“ Iš patikimos žodinės informacijos, ne gandų žinau, kad tas “efektyvus priešinimasis vidinei homofobijai“ pasireiškė tuo, kad žmonės buvo apmokami kaip internete susekti kitamintiškus pasisakymus ir juos ištrinti arba blokuoti, ypač feisbuke, ką po to jie ir darė.

Galiausiai, kodėl taip viskas jiems paprastai pavyksta? Peno apmąstymui duoda, kad ir žymios ES politikės Angelos Merkel (žinote tokią?) pasisakymai:

“A. Merkel: žodžio laisvė turi būti ribojama vardan laisvos visuomenės“

Kai kurios visuomenės jau tą savo laisvę vardan savo “laisvos visuomenės“ apribojo ir, kaip rašo JAV katalikiškos žiniasklaidos apžvalgininkas prof. Donald Demarco, abejingai stebi kaip jų kultūra juda totalitarizmo link: “Kokie yra totalitarizmo požymiai? Galiu išskirti septynis: 1) Minties vieningumas; 2) kritikos užslopinimas; 3) sąžinės neigimas; 4) mąstymo atsisakymas; 5) vyriausybinė prievarta; 6) masinis valios ir minties indoktrinavimas; 7) susidorojimas su disidentais. Visi šie ženklai yra matomi Kanados visuomenėje ir jie tapo visiškai aiškūs [rinkimų] kampanijos metu.“:

Donald Demarco “Sveiki atvykę į Kanados Liaudies Respubliką“

Pabaigai – apie religijos laisvę Kanadoje:

Wesley J. Smith “Apie religijos laisvę Kanadoje“

9) 2020-06-12

Apie ne vien su LGBT susijusią cenzūrą feisbuke, google ir kitur internete dar bus atskirai vėliau. Tai – svarbi mano knygos tema, ne veltui ir jos viršelis toks.

LGBT, kaip ir bet kuri ideologinė organizacija, turi naudoti kažkokius argumentus, kad įtikinti visuomenę, jog jos tikslai – geri, o jų įgyvendinimas duoda naudos, tai normalu. Apart žmogaus teisių argumentų, kurie yra paneigiami teisininkų, dar vienas jų “arkliukas“ – visuomenės psichologinė sveikata, o šie argumentai yra paneigiami sociologų ir mokslininkų. Tiek, kad tų kontr-argumentų nelabai matyti oficialioje žiniasklaidoje, ypač Lietuvos, dėl aukščiau išvardintų priežasčių.

Geriau iš karto pacituosiu vieno tai apibendrinančio straipsnio pradžią:

“Vienalytė santuoka veda prie masės socialinės ir netgi visuomeninės sveikatos naudų, įskaitant visą spektrą privalumų psichinei sveikatai ir gerovei. Naudos atitenka visai visuomenei, nepriklausomai nuo to, ar esi vienalytėje santuokoje, ar ne.“ Tokia buvo vienalyčių santuokų rėmėjo prognozė keletą mėnesių prieš jas įteisinant Australijoje.

Tokie lūkesčiai buvo beveik visur ir ypatingai JAV, kur vienalytės santuokos tapo įteisintos po 2015 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Obergefell prieš Hodges. Plačiai tikima, kad santuokų lygybė generuoja svarbias sveikatos naudas ne tik tos pačios lyties suaugusiųjų poroms, bet ir save su LGBQ identifikuojančiam jaunimui.

Ką gi, taip buvo prieš 4 metus amerikiečiams. Kaip tai veikia LGBQ jaunimą? Ar jų sveikata pagerėjo?

Mhm, ne.“

Toliau pasakojama apie trijų ekonomistų tyrimą, kuris vadinasi “Santuokos lygybės įstatymai ir jaunimo savižudybinis elgesys“ ir, aišku, šiuo klausimu nieko gero neparodo, atvirkščiai:

Michael Cook “Somewhere over the rainbow, skies are blue“ (Kažkur virš vaivorykštės dangūs yra mėlyni)

Toliau:

Mark Regnerus “No ‘credible scientific evidence to support’ puberty blockers for ‘transgender’ children“ (Jokių “patikimų mokslinių įrodymų, kurie paremtų“ brandos blokatorius “translyčiams“ vaikams nėra)

Užtai straipsnyje rašoma, kad yra daug patikimų mokslinių įrodymų, kad šie vaistai yra labai net žalingi tų vaikų sveikatai. Žinia, po Stambulo konvencijos kai kuriose Vakarų šalyse priėmus naujus įstatymus ir psichiatrijai pasukus nauja kryptimi, vaikų, nukreipiamų keisti lytį, skaičius išaugo daugybę kartų (daug daugiau nei “ne visai heteroseksualiųjų“ Jungtinėje Karalystėje), naujoji industrija klesti. Paaugę tie vaikai ima skųstis, reikalauti grąžinti buvusią lytį ir kurti įvairius protesto judėjimus, bet apie tai būtų verta rašyti atskirą bloką, gal kitą kartą.

Toliau pateiksiu visą tyrimą, apie kurį buvo rašoma V. Sinicos ir P. Stonio straisnyje, kurį pristačiau čia 2020-04-14, išsamiai. Santrauką šio tyrimo pristatysiu iš ką tik minėto straipsnio: “2012 m. prestižiniame žurnale „Social Science Research“ paskelbta prof. M. Regnerus studija apie vienalyčių šeimų poveikį auginamų vaikų būklei. Tyrimo metu buvo apklausta 3000 homoseksualų ir dvilyčių porų JAV auginamų vaikų. Paskelbti rezultatai buvo šokiruojantys: 1) 23 proc. vaikų, kurių motina lesbietė, ir tik 2 proc. augančiųjų su biologiniais tėvais, patyrė seksualinio pobūdžio tėvų ar kitų suaugusiųjų prisilietimus; 2) 31 proc. gėjų, 25 proc. lesbiečių ir 8 proc. heteroseksualų auginamų vaikų liudijo turėję prievarta užsiimti seksu; 3) lytiškai plintančiomis ligomis sirgo 25 proc. gėjų, 20 proc. lesbiečių ir 8 proc. heteroseksualų auginamų vaikų; 4) apie savižudybę prisipažino galvoję 24 proc. pas gėjus, 12 proc. pas lesbietes ir 5 proc. pas heteroseksualus augančių vaikų.“ Pats tyrimas:

Mark Regnerus “How different are the adult children of parents who have same-sex relationships? Findings from the New Family Structures Study“ (Kaip skiriasi suaugę vaikai tėvų, kurie yra vienalyčiuose santykiuose? Išvados iš Naujų šeimos struktūrų tyrimo)

Minėtame V. Sinicos ir P. Stonio straipsnyje taip pat rašoma, kokiais gana bjauriais politinio spaudimo būdais buvo patvirtinta, kad homoseksualumas – ne psichinis sutrikimas. Įdomu ir tai, kad įvairūs įstatymai įvairiose šalyse, įteisinę vienalytes santuokas ir panašius dalykus, buvo priimti irgi gana bjauriais politinio manipuliavimo būdais, ypač Prancūzijoje. Gaila, dabar nerandu, kur yra medžiaga apie tai, gal pasidalinsiu kitą kartą. Mūsų šaly tai kol kas labiausiai pasireiškė Konstitucinio Teismo išaiškinime pernai – šis “genialiai“ išraitė, kad nors mūsų Konstitucijoje juodu ant balto yra parašyta, kad šeima yra (tik) vyro ir moters sąjunga, bet santuoka, kuri yra šeimos teisinis pagrindas, gali būti bele kas.

Sekančio straipsnio įdomus pats pavadinimas:

Mark Regnerus “New data show “gender-affirming” surgery doesn’t really improve mental health. So why are the study’s authors saying it does?“ (Nauji duomenys rodo, kad “socialinę lytį“ įtvirtinanti chirurgija iš tikrųjų nepagerina psichinės sveikatos. Kodėl tuomet tyrimo autoriai teigia priešingai?)

Su įdomiu analogišku atveju susidūriau mūsų 15 min. Po straipsniu, išaiškinančiu, jog mokslininkai galutinai nustatė, kad jokio homoseksualumo geno nėra, kaip ir nėra jokių aiškių vieningų priežasčių, nurodančių, kad tokiais gimstama, kažkoks mūsų biologijos mokslininkas “išaiškino“, kad tai būtent ir reiškia, kad homoseksualumas kai kuriems žmonėms – neišvengiamas ir kad nieko pakeisti negalima. Išaiškino taip, kad aš nieko nesupratau, turbūt taip pat, kaip ir jis. Na, bet nieko nepadarysi – tokie jau tie mūsų “mokslininkai“…

Apibendrinsiu savais žodžiais. Nėra nieko blogiau, kaip išauklėti vaiką taip, kad jam viskas galima, o jeigu ką – kiti kalti. Tai parodė ir “antisisteminių antirastistų“ judėjimas, turbūt dar tebevykstantis. Net jeigu kažkur tie kiti ir iš tikrųjų kalti, “aukos“ pozicija niekada jokių problemų neišspręs, tiktai dar didins tų “aukų“ skaičių. Tą patį taikau ir visiems lytiškai “netradiciniams“ bei LGBT.

10) 2020-06-19

Ekonominė ir verslo knygos “Pasirengus gimti“ dalis daugiausiai grįsta nurodytų Y. N. Harari knygų idėjomis, papildytomis kai kuriomis mano įžvalgomis, kurios nėra labai sudėtingos. Manosios įžvalgos daugiausiai susiję su verslu, nes tai yra man artimiau.

Kaip ir žadėta, ekonominių, o tuo pačiu ir politinių (nes vargu ar ekonomika gali būti atsieta nuo politikos) aktualijų, susijusių su šia knyga, apžvalgą pradėsiu nuo kairiosios pakraipos knygos. Kairiąja (o amerikietišku supratimu – liberaliąja) ja laikau vien todėl, kad išleista leidyklos “Kitos knygos“, jos toks profilis, konservatyvaus pobūdžio (ne lietuvišku suvokimu) knygų ji neleidžia. Knygoje autorius daugiausiai reiškė neigiamą požiūrį į konservatyviųjų liberalų (respublikonų), kurie yra laikomi dešiniasiais, valdžios etapus 1971-2003 m., nors kliuvo ir kairiesiems.

Autorius, vienok, buvo pultas kairiųjų Washington Post bei kritikuotas kitų kairiųjų New York Times. Knyga yra apie jį patį, kuris: “Daugiau nei dešimt metų veikė kaip “ekonomikos smogikas“, padedantis JAV vyriausybei bei tarptautinėms korporacijoms šantažuoti užsienio vadovus, priversti juos vykdyti JAV naudingą politiką bei sudaryti JAV verslui pelningas sutartis. Pagrindinė jo užduotis buvo keliauti po pasaulį ir įtikinti Trečiojo pasaulio valstybių vyriausybes skolintis milžiniškas sumas iš tokių institucijų kaip Pasaulio bankas ar JAV tarptautinės plėtros agentūra. Dauguma valstybių vėliau gautų paskolų sugrąžinti nesugebėdavo ir dėl to turėdavo paklusti JAV politiniam spaudimui.“

Knygoje autorius aprašo minėtą savo veiklą maždaug 1971 – 1982 m. Indonezijoje, Panamoje, Saudo Arabijoje, Irane, Kolumbijoje, Ekvadore, vėliau – savo gyvenimą iki 2003 m. dalindamasis specifine informacija apie panašius įvykius Irake, Venesueloje, Karibų jūros baseino šalyse ir kitur. Pasakoja kaip Jungtinių Valstijų dėka iškilo Osama bin Ladenas, kaip kai kurie projektai atsigęžė prieš pačią JAV (pvz., Irane) ir t.t. Nors, prisipažinsiu, tai, kad pastaruoju metu autorius užsiima New Age propagavimu, man iš karto sukelia skepsį, o knygoje pavartoti žodžiai “reprodukcinė sveikata“ (tiesa, tik kartą) – pyktį, bet papasakota istorija – išties tikra, įdomi, pamokanti, priverčianti susimąstyti ir verta dėmesio:

John Perkins “Ekonomikos smogiko išpažintis“, Kitos knygos 2011 (2004)

Savo ruožtu džiaugiuosi, kad dabartinė Trumpo administracija panašu, kad pasuko iš ankstesnio respublikoniškojo (nors lygiai panašiai ir iš demokratiškojo) sparno kelio ir stengiasi vis mažiau kištis į kitų valstybių reikalus atsitraukdama nuo imperialistinės globalizmo politikos. Tikiuosi, kad šiam mano džiaugsmui lemta pasitvirtinti.

Pacituosiu tai, kas man pasirodė labiausiai cituotina:

“Kai kurie dėl mūsų dabartinių bėdų apkaltins gerai parengtą sąmokslą. Norėčiau, kad tai būtų taip paprasta. Sąmokslo dalyviai dali būti atskleisti ir nuteisti. Tačiau šią sistemą į priekį varo kažkas daug pavojingesnis nei sąmokslas. Ją valdo ne maža žmonių grupelė, bet idėja, kuri priimama tarsi Šventasis Raštas: mintis, kad visas ekonomikos augimas padeda žmonijai klestėti ir kuo didesnis augimas, tuo didesnis klestėjimas. Šis įsitikinimas turi ir savo išvadą: visi žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, kurie gimė klestėjimo paribiuose, tinkami tik išnaudojimui.

Ši idėja, be abejo, yra klaidinga. Mes žinome, kad daugybėje šalių augant ekonomikai klesti tik maža gyventojų dalis, o didesnioji gali atsidurti dar blogesnėje padėtyje nei buvo. Šį efektą sustiprina ir tikėjimas, kad sistemą valdantys industrijos kapitonai turėtų mėgautis privilegijuota padėtimi, tikėjimas, kuris yra daugybės mūsų dabartinių bėdų esmė ir daugybės mūsų dabartinių bėdų esmė ir daugybės kuriamų sąmokslo teorijų priežastis. Kai vyrai ir moterys apdovanojami už godumą, jis tampa moraliai žalingu skatinamuoju faktoriumi. Kai suteikiame gobšiam žemės išteklių pasisavinimui šventumo statusą, kai mokome savo vaikus laikyti pavyzdžiu žmones, gyvenančius švaistūniškai, ir kai apibrėžiame didžiulę gyventojų dalį kaip tarnaujančią išrinktajai mažumai, šaukiamės bėdos. Ir bėda ateina.

Korporacijos, bankai ir vyriausybės (visa tai kartu vadinama korporatokratija), siekdami plėsti globalią imperiją, naudoja savo finansinę ir politinę galias tam, kad mūsų mokyklos, verslas ir žiniasklaida remtų šią klaidingą koncepciją ir jos padarinius. Jų dėka atsidūrėme padėtyje, kurioje mūsų globali kultūra tapo siaubinga mašina, reikalaujančia proporcingai didėjančio degalų ir aptarnavimo kiekio, kol galų gale ji suvartos viską aplinkui ir neturės kitos išeities, kaip tik suryti pati save.“

“Ta aplinkybė, kad mūsų kompanijos didžiąją dalį pinigų jau atsiėmė statydamos jėgaines, oro uostus ir pramonės kompleksus, nekeičia reikalo esmės. O ar keičia ją tai, kad dauguma amerikiečių nieko apie šiuos reikalus nežino? Ar galima juos laikyti nekaltais? Neinformuotais arba tyčia suklaidintais, tačiau nekaltais?“

“Tai, kas vyko energetikoje, atspindėjo pasaulį keičiančias tendencijas. Susirūpinimas socialine gerove, aplinka ir kitais gyvenimo kokybės dalykais tapo gobšumo palydovai. Dėl to buvo ypač pabrėžiamas privataus verslo skatinimas. Visų pirma tai buvo įteisinta teoriškai, įskaitant ir idėją, kad kapitalizmas viršesnis ir galų gale nugalės komunizmą. Nors, tiesą sakant, nereikėjo nė to įteisinimo. Tiesiog a priori buvo priimama, kad projektai, priklausantys turtingiems investuotojams yra geresni nei tie, kuriais užsiima Vyriausybė. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio bankas, turėjo tai omenyje gindamos apribojimų panaikinimą ir vandentiekio bei kanalizacijos, komunikacijų ir komunalinių paslaugų tinklų ir kitų įstaigų, kurias iki tol valdė Vyriausybė, privatizaciją.

Todėl buvo lengva išplėsti ekonomikos smogiko sąvoką didesnei bendruomenei ir siųsti įvairaus verslo atstovus į misijas, kuriomis anksčiau užsiimdavome mes, priklausę elitiniam klubui. Šie verslininkai šmirinėjo po planetą, ieškojo pigiausios darbo jėgos, prieinamiausių išteklių ir didžiausių rinkų. Jiems nerūpėjo daugiau niekas. Kaip ir prieš tai buvę ekonomikos smogikai, tarp jų ir aš, Indonezijoje, Panamoje, Kolumbijoje jie rasdavo būdų racionaliai paaiškinti savo piktadarystes. Kaip ir mes, jie spęsdavo spąstus bendruomenėms ir šalims. Jie žadėjo būdą, kaip šalys gali pasinaudoti privačiu sektoriumi ir apmokėti skolas. Jie statė mokyklas ir greitkelius, aukojo telefonus, televizorius ir medicinos paslaugas. Tačiau, kur nors kitur radę dar pigesnės darbo jėgos ar dar prieinamesnių išteklių, jie išvykdavo. Kai tik palikdavo bendruomenę, kuriai suteikė vilties, likimo valiai, padariniai dažniausiai būdavo itin skaudūs, tačiau jie darydavo tai nedvejodami nė akimirkos, be menkiausios sąžinės graužaties.“

“Bendrai paėmus, pasaulio kaip visumos integracija, ypač ekonominės globalizacijos ir laisvosios rinkos kapitalizmo sąlygomis, yra ne kas kita, kaip tikrų tikriausia imperija… Nė viena pasaulio tauta nesugebėjo atsispirti viliojantiems globalizacijos pažadams. Vos keletas sugebėjo išvengti Pasaulio banko ir Tarptautinės valiutos fondo siūlomų “struktūrinių pakeitimų“ ir “sąlyginio išpardavimo“ arba Pasaulio prekybos organizacijos arbitražo. Šios tarptautinės finansinės institucijos, kad ir kokios būtų neadekvačios, vis dar sprendžia, ką reiškia ekonominė globalizacija, kokios yra taisyklės ir kas apdovanojamas už paklusnumą ir baudžiamas už pažeidimus. Globalizacijos jėga tokia didžiulė, kad per savo gyvenimus tikriausiai spėsime pamatyti nors ir nevienodą, tačiau visų nacionalinių ekonomikų integraciją į vientisą, globalią laisvosios rinkos sistemą.“ (Jim Garrison, “American Empire: global leader or rogue power?“, San Fransico, Berret-Koehler Publishers, Inc., 2004)

“Galų gale tai nebuvo vien Jungtinių Valstijų reikalas. Globali imperija peržengė visas sienas. Korporacijos, ansčiau laikytos priklausančios JAV, tapo tarptautinės, netgi žvelgiant legaliai. Didžioji dalis jų buvo įteisintos daugybėje šalių: jos galėjo pasirinkti iš plataus asortimento taisyklių bei įstatų, kuriais remiantis galėjo vykdyti savo veiklą, o dėl globalizacijai palankių prekybinių susitarimų ir organizacijų gausos tai tapo dar lengviau. Tokie žodžiai kaip “demokratija“, “socializmas“, “kapitalizmas“ beveik atgyveno. Korpokratija tapo įvykusiu faktu, ir vienintele svarbiausia pasaulio ekonomikos ir politikos jėga.“

“Tikroji šiuolaikinės imperijos istorija, korporacijų valdžia, kuri išnaudoja vilties netekusius žmones ir vykdo patį žiauriausią, savanaudišką išteklių pasisavinimą pasaulyje, istorija turi mažai ką bendro su šio ryto laikraščiais ir labai daug ką bendro su mumis visais. Ir tai, žinoma, paaiškina, kodėl mums taip sunku klausytis tikrojo pasakojimo. Mes norime tikėti mitu, kad tūkstančiai žmonių socialinės evoliucijos metu pagaliau sukūrė idealią ekonominę sistemą, o ne pripažinti tą faktą, kad patikėjome netikra idėja ir priėmėme ją kaip evangeliją. Mes įtikinome save, kad bet koks ekonominis augimas neša naudą žmonijai, ir kuo tas augimas didesnis, tuo didesnė ir nauda. Galų gale įtikinome vienas kitą, kad šios idėjos rezultatas yra įteisintas ir morališkai pagrįstas: žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, gimę paribiuose, turi būti išnaudojami.

Ši sąvoka ir jos išvada naudojamos bet kokiam piratavimui pateisinti – išduodami leidimai prievartauti, žudyti ir plėšti nekaltiems Irano, Panamos, Kolumbijos, Irako ir kitų šalių žmonėms. Ekonomikos smogikai, šakalai ir armijos klesti tol, kol jų veiksmai atrodo skatinantys ekonominį augimą – o jie visąlaik jį skatina. Dėl to reikia padėkoti šališkiems prognozavimo, ekonometrijos ir statistikos “mokslams“. Jei subombarduoji miestą ir jį atstatai – duomenys rodo didžiulį ekonomikos augimą.

Tikroji istorija rodo, kad gyvename mele. Kaip ir mano MAIN veiklos aprašas, sukūrėme uždangą, po kurios paviršiumi slepiamas viską graužiantis vėžys. Jį parodo mūsų statistikos rentgeno spinduliai, atskleisdami šiurpinantį faktą, kad galingiausia ir turtingiausia pasaulio imperija turi vienus aukščiausių savižudybių, narkomanijos, skyrybų, vaikų tvirkinimo, prievartavimų ir žmogžudysčių rodiklius, ir ši negalia kaip vėžys plinta plinta vis didesniame plote. Savo širdyse kiekvienas jaučiame skausmą. Mes maldaujame pokyčių. Tačiau slopindami šias maldas, spaudžiame kumščius prie burnų ir liekame neišgirsti.

Būtų puiku, jei visą kaltę galėtumėme suversti sąmokslams, tačiau to padaryti negalime. Imperija priklauso nuo stambių bankų, korporacijų ir vyriausybės – korpokratijos efektyvumo. Ir tai nėra sąmokslas. Korpokratija – tai mes. Mes leidžiame jai gyvuoti. Būtent todėl daugumai mūsų taip sunku jai pasipriešinti. Mes mieliau dairysimės šešėliuose besislepiančių sąmokslininkų, nes dauguma mūsų dirba bankuose, korporacijose ar vyriausybėse arba yra priklausomi nuo jų gaminamų ir parduodamų prekių ir paslaugų. Mes negalime prisiversti kąsti į maitinančio šeimininko ranką.“

Galiausiai, ką gi jis siūlo? Ne kažką. Skaityti jo knygą, burtis į būrelius ir stengtis mažiau vartoti. Gal pirmieji du dalykai ir gerai, būtų gerai ir trečias, bet jie neišgelbės. Nepasiseks taip paprastai mažiau vartoti. Pirma, taip paprastai mums ir neleis spausdami įvairiais psichologiniais poveikiais. Antra – vartojimas yra mūsų dabartinio pasaulio pagrindas, bazė, variklis ir vienintelė tikroji religija. Jei jo atsisakyt – toks pasaulis, kuris buvo kuriamas pastaruosius kelis šimtmečius, neišvengiamai žlugs. Žlugimo procese mūsų neišvengiamai laukia ne malonumai, bet atvirkščiai – vieni nemalonumai. Kiek gi iš mūsų yra pasirengę ateityje pergyventi daug nemonumų, sunkumų ir bėdų, gal net kančių?

Aišku, aš nesiimu teigti, kad jis ir taip nežlugs. Tai ką gi daryti? Tokio kaip jau susikristalizavusio recepto aš neturiu, nes jeigu turėčiau, tai dabar rašyčiau ne šį blogą ir tokias knygas, kokias dabar rašau, bet visiškai kitokią knygą. Todėl geriau kol kas pasidalinsiu labai svarbiomis vieno mokslininko įžvalgomis apie kitą sunkiai išsprendžiamą klausimą – aplinkosaugos:

“Mes, mokslininkai, nežinome kaip tai padaryti“

“Galvodavau, kad pagrindinės aplinkos problemos yra bio įvairovės praradimas, ekosistemos griūtis ir klimato pokytis.

Maniau, kad per 30 metų dėl gero mokslo mes galėtumėme tvarkytis su šiomis problemomis.

Bet aš klydau.

Pagrindinės aplinkos problemos yra savanaudiškumas, godumas ir apatija…

… ir kad su jomis tvarkytis, mums reikia dvasinės ir ir kultūrinės transformacijos

– ir mes, mokslininkai, nežinome kaip tai padaryti.“

Gus Speth

11) 2020-06-26

Čia pristatoma knyga yra puikiausias tiriamosios žurnalistikos (tik nepainioti su LRT ir 15 min. “tiriamąja žurnalistika“!) pavyzdys. Skaičiau ją su dideliu malonumu, kaip patį geriausią romaną. Turbūt ji patiks visiems, kas bent kiek domisi ir / ar supranta finansus, ne vien buhalteriją, bet ir apie finansų instrumentus, o gal ir ne tik jiems.

Amerikietis autorius ir yra pristatomas kaip finansų žurnalistas bei bendradarbiaujantis redaktorius dirbantis su Vanity Fair, turėjęs daug tiesioginio darbo didžiausiose pasaulio finansų bendrovėse patirties. Sakosi, kad įkvėpimo tapti rašytoju sėmęsis iš The Economist ir The Wall Street Journal žurnalistikos, o tai yra liberalūs labiau dešinieji leidiniai. Taip pat dirbęs ir su kairiaisiais The New York Times Magazine, britišku The Guardian bei įvairiausiai kitais įvairių pakraipų leidiniais. Kelis kartus kritikavęs D. Trumpo administraciją, o pats susilaukęs kritikos iš skirtingų pusių.

Šioje knygoje pasakojama ir nagrinėjama apie valstybių bankrotus arba sunkią ekonominę krizę 2008-2011 m. Islandijoje, Graikijoje, Airijoje, Vokietijoje ir JAV, taigi, ne vien Europoje:

Michael Lewis “Bumerangas. „Kietas“ Europos nusileidimas“, Eugrimas 2013 (2011)

Aš labiausiai atkreipiau dėmesį į Kubiliaus numylėtos Airijos visiško žlugimo atvejį, nes pagrindinė to ten priežastis – “chebrytė“ gerokai užsižaidė su statybomis.

Tačiau visi atvejai pamokantys, visi individualūs, bet turintys kai ką bendro. Šį kartą man norėjosi pacituoti tiek daug, kad teko palaužyt galvą kaip tų citatų perpus sumažinti, bet vis vien pacituosiu daug.

Islandija, pirmąja citata grįžtame į 2003 m., kuriais pabaigėme pereitame bloge:

“Jie šioje atokioje saloje išgyveno 1 100 metų neturėdami reikalų su tokiais dalykais, kaip akcijų pirkimas už pinigus, gautus jas užstačius, agresyvūs kitų kompanijų perėmimai, prekyba išvestinėmis finansinėmis priemonėmis ir netgi nedidelės finansinės apgavystės. Kai 2003 m. islandai susėdo už vieno stalo su Goldman Sachs ir Morgan Stanley bankų atstovais, turėjo tik patį bendriausią supratimą, kuo investiciniai bankai užsiima ir kaip jie elgiasi. Didžiąją dalį žinių apie tai sudarė jaunų islandų patirtis, įgyta įvairiose Amerikos verslo mokyklose. Todėl tai, ką jie darė su pinigais, greičiausiai ne mažiau kaip apie pačius islandus pasako ir apie pačius amerikiečius, kokie jie buvo maždaug apie 2003 m. Pavyzdžiui, jie iš karto suprato, kad finansai turi mažai ką bendro su produktyviomis įmonėmis, kad tai tik prekiavimas tarpusavyje popieriaus lapeliais. O kai skolino pinigus, tai šitaip ne skatino gamybą, o tik kaip kokie nekilnojamojo turto bankininkai finansavo draugus ir šeimos narius, kad šie galėtų įsigyti ir turėti įvairiausių daiktų: kooperatinius butus Beverli Hilse, britų futbolo komandas ir universalines parduotuves, Danijos oro linijas ir žiniasklaidos kompanijas, Norvegijos bankus, Indijos jėgaines.“

“Žvelgiant į praeitį, kyla keletas akivaizdžių klausimų, kuriuos kiekvienas islandas per pastaruosius penkerius metus galėjo sau užduoti. Pavyzdžiui, kodėl gi Islandija turėjo tariamai tapti tokia svarbi viso pasaulio finansų sistemai? Arba kodėl didžiosioms šalims, kurios ir sukūrė moderniąją bankininkystės sistemą, staiga prisireikė Islandijos bankų, kaip tarpininkų tarp jų indėlininkų ir skolininkų, kodėl jie turėjo spręsti, kas gaus lėšų, o kas ne? Arba dar – jei islandai turi tokių neįtikėtinų gabumų finansams, tai kaip jie sugebėjo taip gerai juos slėpti net 1 100 metų? Juk šalyje, kur visi pažįsta vienas kitą, galima būtų laukti, kad kai tik Stefanas Alfssonas atėjo į Landsbanki banką ieškoti darbo, bent dešimt žmonių būtų šūktelėję: “Stefanai, betgi tu esi žvejys!“ Tik niekas to nepadarė. Stebėtis reikia, kad jie to nedaro iki šiol. “Jei grįžčiau į bankininkystės sritį, – jau visai rimtu veidu sakė šis menkių žvejys, – tapčiau privačiu bankininku.“

“Kai prisiskolinate daug pinigų netikram klestėjimui sukurti, tai į dabartį įtraukiate ateitį. Ta ateitis nėra tikra, tik groteskiška silikoninė jos imitacija. Pirkimas už skolintus pinigus leidžia jums tik akies krašteliu pamatyti tą klestėjimą, kurio nesate nusipelnę. Tos ateities, kurią islandų vyrai trumpam buvo įtraukę, būdingas bruožas buvo jos stulbinantis panašumas į tą praeitį, kurią taip šlovina. Galėčiau lažintis, kad dabar, kai jie pamatė savo netikrą ateitį, islandų moterys galės kur kas daugiau pasakyti apie tikrąją ateitį.“

Graikija, irgi daug kuo primenanti Lietuvą, kur mokėti mokesčius – ne mada, visi nepasitiki visais, graikui kitas graikas – labai nemalonus tipas, bet visi vaidina labai kolektyvinę visuomenę:

“Beveik nesvarbu, kur ta riba, skirianti švaistymą, neūkiškumą nuo paprasčiausios vagystės. Juk viena maskuoja kitą ir leidžia jam klestėti. Pavyzdžiui, tiesiog daroma prielaida, kad kiekvienas valdžios organų darbuotojas ima kyšius. Žmonės, besigydantys valstybinėse ligoninėse, mano, jog reikia duoti kyšius gydytojams, kad šie iš tikrųjų jais rūpintųsi. Ministrai, visą gyvenimą dirbę valdišką darbą, išėję į pensiją gali leisti sau įsigyti ne vieną milijoną dolerių kainuojančius namus ir porą ar trejetą užmiesčio namų ar vilų.

Gana keista, kad finansininkai Graikijoje beveik nenusipelno priekaištų. Jie kaip buvo, taip ir liko mieguistais senamadiškais bankininkais. Faktiškai vieninteliai iš šios profesijos atstovų Europoje neįsigijo JAV antrarūšių būsto paskolų obligacijų, neprisipirko turtų už skolintus pinigus, neišmokėjo patys sau didelių pinigų sumų. Didžiausia bankų problema yra ta, kad jie paskolino šalies vyriausybei apie 30 milijardų dolerių, kurie iš jos pačios buvo išvogti ar iššvaistyti. Graikijoje ne bankai paskandino valstybę, o valstybė bankus.“

“Jis neabejojo, jog aš žinau, kad Graikijoje mokesčius moka tik tie, kurie negali to išvengti – tie korporacijų darbuotojai, kuriems mokesčiai išskaitomi išrašant jiems atlyginimų čekius. O visi laisvų profesijų ir besiverčiantys privačia praktika darbuotojai nuo gydytojų iki spaudos kioskų, pardavinėjančių ir International Herald Tribune laikraštį, savininkų, apgaudinėja valstybę (beje, tai viena iš svarbių priežasčių, kodėl Graikijoje didžiausias tokių darbuotojų procentas). “Tai tapo mūsų kultūros bruožu, – sakė Pirmasis mokesčių inspektorius. – Graikai niekada nesimokė mokėti savo mokesčius. Ir niekada nemokėjo, nes dar nė vienas už tai nebuvo nubaustas. Nė vienas niekada. Tai laikoma tik etiketo pažeidimu, maždaug tokiu kaip tada, kai vyras neatidaro durų moteriai.“

“Graikijos valstybė buvo ne tik sugedusi, korumpuota, bet ir kenkianti kitiems. Pamatę, kaip ji veikia, galėdavote suprasti tą reiškinį, kuris kitokiu atveju atrodytų nesuprantamas: kaip sunku graikams pasakyti ką nors malonaus vienam apie kitą. Kaip individai, tie žmonės tiesiog nuostabūs: linksmi, šilti, sumanūs, išradingi, smagūs kompanijoje. Ėmiau iš jų pora dešimčių interviu ir po kiekvieno sakydavau sau: “Kokie puikūs žmonės!“ Tačiau jie nėra tokios nuomonės vieni apie kitus. Sunkiausia Graikijoje yra pasiekti, kad graikas pagirtų kitą graiką šiam už nugaros. Į bet kokią sėkmę žiūrima įtartinai. Jie yra įsitikinę, kad visi vengia mokesčių, papirkinėja politikus ar patys ima kyšius, melagingai nurodo savo turimo turto vertę. Ir tas visuotinis vieno netikėjimas kitu yra tendencija, pagrindžianti pati save. Melavimo, apgaudinėjimo ir vogimo epidemija daro neįmanomą bet kokį pilietinį gyvenimą, o dėl to dar labiau daugėja melo, apgavysčių ir vagysčių. Nepasitikėdami vieni kitais, graikai priversti pasikliauti tik savimi ir savo šeimomis.

Nors Graikijos ekonomikos struktūra yra kolektyvinė, tačiau šalies dvasia priešinga. Joje kiekvienas žmogus rūpinasi tik savimi. Į šią sistemą investuotojai įnešė šimtus milijardų dolerių. Tas kreditų bumas leido šaliai peržengti bet kokias ribas, atvedė ją prie visiško moralinio žlugimo.“

“Tačiau ši šalis elgėsi ne kaip kolektyvas. Ji stokojo minėtų vienuolių nuojautos. Elgėsi veikiau kaip atomizuotų dalelių aibė, kurioje kiekviena yra įpratusi paisyti tik savo interesų visų gerovės sąskaita. Neabejotina, kad vyriausybė pasiryžusi bent jau pabandyti atkurti Graikijos pilietinį gyvenimą. Klausimas tik, ar kartą jį praradus įmanoma atkurti vėl?“

Mano jau minėtoji Airija, kur irgi mėgstama užsiimti statybomis. Aš dar atkreipčiau dėmesį ir į smegenų plovimo, pomėgio pakartotinai lipti ant to paties grėblio ir visuotinio fatalizmo nuotaikų motyvus:

“Airijos ir Islandijos finansinė krizė turėjo bendrų bruožų. Ją sukėlė tokie žmonės, kurie, pavyzdžiui, nepaiso savo žmonų patarimų važiuojant stabtelėti ir pasiklausti kelio. Islandijos vyrai užsienio pinigus panaudojo nekilnojamam turtui užsienyje, pavyzdžiui, trofėjų kompanijoms Britanijoje ar žemės sklypams Skandinavijoje įsigyti, o Airijos vyrai užsienio pinigais stengėsi užkariauti savo šalį. Palikti vieni tamsiame kambaryje su krūva pinigų jie nusprendė, kad labiausiai norėtų nusipirkti Airiją vienas iš kito.“

“Tačiau kai atvykau į Airiją, jos politika atrodė tokia pati, kaip ir anksčiau. Islandijoje palanki verslui konservatorių partija buvo greitai nušalinta nuo valdžios, moterys visus tuos šauniuosius vyrus išspyrė ir iš bankų bei valdžios įstaigų. Graikijoje korumpuota, palanki verslui ir graikų individualizmą palaikanti konservatorių partija irgi buvo nuvaryta nuo valdžios lovio, ir ten naujoji vyriausybė stengėsi sukurti kolektyvinio tikslo pojūtį ar bent jau įtikinti šalies piliečius nevengti mokesčių. (Naujasis Graikijos ministras pirmininkas yra ne tik garbingas žmogus, bet ir nelabai graikas.) Airijoje pirmoje iš Europos šalių žlugo visa bankų sistema, tačiau jos verslui palanki konservatorių partija Fianna Fail išliko valdžioje iki 2011 m. vasario. Šalyje nebuvo nei amerikietiškojo Arbatėlės judėjimo (Tea Party Movement), nei Glenno Becko, nei bet kokių rimtesnių protestų.“

“Apie šią katastrofą sužinojau visai atsitiktinai, – tvirtino jis, – nes Airijos ekonomika niekada nesidomėjau. Ji juk maža ir nuobodi.“ Kelly’is pastebėjo, kad namų kainos kilo pašėlusiu greičiu, o jauni žmonės, kuriems jis dar neseniai dėstė ekonomiką, bando aiškinti, kodėl tas bumas Airijos ekonomikoje nekelia jiems nerimo. Tai privertė profesorių sunerimti. “Apie 2006 m. vidurį visi tie buvę mūsų studentai, dabar dirbantys bankuose, pradėjo rodytis per televiziją! – pasakojo jis. – Dabar jie jau buvo bankų ekonomistai, šaunūs vyrai ir t. t. Ir visi kaip susitarę kartojo tą patį, kad jų laukia švelnus nusileidimas.“

“Airijos nekilnojamojo turto burbulas skyrėsi nuo amerikietiškojo keliais aspektais. Visų pirma, jis iš pat pradžių nebuvo maskuojamas. Jam perprasti nereikėjo sudėtingų finansinių procedūrų, nesuprantamų paprastiems mirtingiesiems. Tas burbulas taip pat nebuvo toks ciniškas. Tik nedaugelis Airijos finansininkų ar prekiautojų nekilnojamuoju turtu nesužlugdė savo ateities. Amerikoje bankai žlugo, bet stambūs veikėjai juose vis tiek praturtėjo. Airijoje tokie žmonės patyrė krachą kartu su bankais.“

“Kelias valandas toji Merrill Lynch ataskaita buvo skaitomiausias dalykas Londono finansų rinkose, kol Merrill Lynch jos neatšaukė. Mat ši kompanija buvo svarbiausia Anglo Irish banko obligacijų garantuotoja ir AIB banko maklerė. Ji uždirbdavo labai daug pinigų iš Airijos bankininkystės augimo. Kai tik Ingramas savo ataskaitą paskelbė internete, tie bankai paskambino Merrill Lynch kompanijos bankininkams ir pagrasino, kad nutrauks su ja verslo santykius.“

“Merrill Lynch investiciniai bankininkai tam tikru mastu negalėjo nežinoti, kad neapgalvotoje, neatsargioje rinkoje Airijos bankai to neatsargumo dar pridėjo ir nuo savęs. Tačiau savo šešių puslapių memorandume Brianui Lenihanui (už kurį Airijos mokesčių mokėtojai sumokėjo Merrill Lynch kompanijai septynis milijonus eurų) jie apie jokius įtarimus, kurių galėjo turėti, net neužsiminė. “Visi Airijos bankai yra pelningi ir gerai kapitalizuoti“, – rašė šios kompanijos patarėjai ir piršo mintį, kad tų bankų problemos atsirado ne dėl prisiimtų blogų paskolų, o dėl panikos rinkoje.“

“Tai kai ką primena. Kai JAV finansų ministras Hankas Paulsonas suprato, jog leidimas Lehmans Brothers bankui bankrutuoti laikomas ne drąsiu ir principingu poelgiu, o katastrofa, tai ir jis pareiškė, jog padarė tai, ką padarė, tik dėl to, kad įstatymai nesuteikė kito pasirinkimo. Krizės įkarštyje Paulsonas nepaminėjo to įstatymo, kaip Lenihanas nepaminėjo, koks gi įstatymas vertė sumokėti privatiems bankų skolintojams. Tai jis padarė tik praėjus daug laiko nuo šios operacijos. Abiem atvejais vadovautasi įstatymo raide, taigi siaurąja prasme elgtąsi teisingai, o plačiąja – neteisingai. Airijos vyriausybė niekada nestokojo galių nuostolius užkrauti ant stambiųjų obligacijų turėtojų pečių, jei tik ji būtų panorėjusi tai padaryti. “Žmonės tiesiog pamiršo, kad vyriausybė turi tam tikrų galių, – sakė Morganas Kelly’is. – Galima imti žmones į kariuomenę, galima siųsti juos į tikrą mirtį. Galima pakeisti įstatymą.“

“Kokį kelią šalys pasirinko, kai galėjo lengvai prieiti prie didelių pinigų, daug pasako apie jas: apie troškimus, jų apribojimus, slaptą savęs suvokimą. Ne mažiau gerai jas apibūdina ir tai, kaip reagavo, kai pinigai buvo atimti. Graikijoje pinigus skolinosi valstybė, ir jos skolos yra Graikijos žmonių skolos, tik jie to nenori pripažinti. Graikai jau buvo išėję į gatves, smurtavo ir kaip mat surado žmonių, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl savo problemų: tai vienuoliai, turkai, užsienio bankininkai. Graikų anarchistai paštu siuntė sprogmenis Vokietijos politikams ir apmėtė Molotovo kokteiliais savo pačių policiją. Airijoje pinigus pasiskolino keli bankai, tačiau atrodo, kad žmonės ne tik yra pasirengę juos grąžinti, bet ir tai daro per daug nedejuodami. Prisiminkime 2008 m. rudenį. Po to, kai vyriausybė pagrasino atlikti medicininės priežiūros reikalingumo peržiūrėjimą, seni žmonės surengė protesto eiseną Dublino gatvėmis. Praėjus kelioms dienoms po mano atvykimo tuo pavyzdžiu pasekė ir moksleiviai, bet jų protestas buvo ne tiek viešo pasipiktinimo proveržis, kiek spektaklis, o gal tiesiog dingstis praleisti pamokas. (“BAIKITE TOKIUS DALYKUS!“ – skelbė vienas iš jų šūkių.) Sustabdžiau porą moksleivių, grįžtančių iš tokio renginio, ir paklausiau, kam jie savo veidus išsidažė geltonais ruožais. Jiedu sumišę susižvalgė. “Nežinau!“ – pagaliau atsakė vienas ir ėmė juoktis.“

Vokietija, labai svarbi mums šalis, nes jos sprendimai didžia dalimi lemia Europos Sąjungos ateitį:

“Kadangi vokiečiai buvo ne tik didžiausi įvairių veltėdžiaujančių Europos šalių kreditoriai, bet ir vienintelė rimta viltis gauti lėšų ir ateityje, tai jiems atiteko teisė vaidinti moralinio arbitro vaidmenį ir nuspręsti, kokį finansinį elgesį toleruoti galima, o kokio ne. Vienas aukštas Vokietijos federalinio banko pareigūnas man aiškino taip: “Jei mes pasakysime “ne“, tai ir reikš “ne“. Be Vokietijos nieko nebus. Tik čia galima tikėtis nuostolių kompensavimo.“ Vos prieš metus šios šalies veikėjai pavadino graikus apgavikais, o vokiečių žurnaluose sumirgėjo tokios antraštės: “Ei jūs, bankrutavę graikai, kodėl neparduodate savo salų?“ Paprasti graikai tai suprato kaip siaubingą įžeidimą.“

“Tuo didžiųjų pagundų metu Vokietija tapo tarsi Islandijos, Airijos, Graikijos ir net JAV atvaizdu. Kitos šalys švaistė užsienio pinigus įvairaus pavidalo beprotybėms tenkinti, o vokiečiai per savo bankininkus naudojo savo pinigus tam, kad sudarytų sąlygas kitų šalių žmonėms elgtis neprotingai.“

“Mano minėto finansų ministro pavaduotojo kabinete užrašas ant sienos primena jam, kad būtina suprasti kitų žmonių požiūrius. Dabar aišku, kam to reikia. Kiti elgiasi ne taip, kaip vokiečiai – kiti meluoja. Šiame finansų pasaulyje, kur viešpatauja apgaulė, vokiečiai yra tarsi čiabuviai apsaugotoje saloje, kur jie nepaskiepyti nuo svetimšalių atnešamo viruso. Tie patys įgimti polinkiai, instinktai, kurie skatino juos tikėti Volstryto obligacijų prekiautojais, paskatino tikėti ir prancūzais, kai šie žadėjo, kad nereikės niekam teikti finansinės pagalbos, ir graikais, kai šie dievagojosi, kad jų biudžetas gerai subalansuotas. Tai vienas paaiškinimo variantas. O kitas paaiškinimas, kodėl vokiečiai taip lengvai patikėjo, yra toks, kad nepakankamai įvertino, kiek galėtų kainuoti galima klaida, nes būta ir tam tikros naudos. Vokiečiams euras yra ne vien tik valiuta, bet ir priemonė nusiplauti praeities nuodėmes, dar vienas Holokausto memorialas. Viešosios nuomonės tyrimų duomenimis, šios šalies atstovai gali būti nusistatę prieš graikus, bet yra giliau paslėptų jėgų, veikiančių pastarųjų naudai.“

Ir galiausiai JAV, šalis, kuri visada mane domina:

“Klestėti daugiau šansų turi kompanijos, esančios stipresnėse valstijose, o žmonės eis ten, kur yra daugiau darbo vietų. Taigi galiausiai jie eis paskui kompanijas.“ Moters nuomone, šalis vis didesniu mastu galėtų skirstytis į finansinio saugumo ir finansinės krizės zonas. Ir kuo aiškiau žmonės supras, kokiai zonai tas ar kitas regionas priklauso, tuo labiau didės trintis tarp jų. (“Indiana gali pradėti šaukti, kad teikia paramą Naujajam Džersiui.“) Kuo geriau žmonės suvoks, kurios vietovės turi rimtų finansinių problemų, o kurios ne, tuo labiau didės tos problemos. “Tie, kurie turi pinigų ir gali kilnotis iš vietos į vietą, – rašė Whitney ataskaitoje savo Volstrito klientams, – taip ir padarys, o kurie jų neturi ir kilnotis negali, to ir nedarys. Jie galų gale dar labiau pasikliaus valstija ir vietinių valdžios organų pagalba. Praktiškai tai tampa paprastų žmonių tragedija.“

<…>

– Tai kuri gi valstija labiausiai bauginanti? – paklausiau jos.

Atsakyti jai pakako poros sekundžių:

– Kalifornija.“

“Politikai išrenkami tam, kad kažką padarytų, bet sistema tada neleidžia dirbti norima kryptimi, ir dėl to žmonių pasipiktinimas jais dar labiau padidėja. Markas Paulis tai vadina “užburtu negerbimo ciklu“. Kalifornijos valstijos vyriausybė buvo išrinkta daugiausia tam, kad maksimaliai padidintų tikimybę, jog balsuotojai ir toliau negerbs žmonių, kuriuos patys išsirinko.

Tačiau jis pridūrė, jog pažvelgus giliau ta sistema faktiškai labai gerai duoda Kalifornijos gyventojams tai, ko jie nori. “Visos gyventojų apklausos rodo, sakė Paulis, – kad žmonės nori paslaugų, tik nenori už jas mokėti. Kaip tik tai jie dabar ir turi.“ Negerbdami savo valdžios, Kalifornijos gyventojai perėmė jos svarbiausią bruožą – poreikį skolintis.“

“Kalifornijoje žmonių santykiai su pinigais yra tokie, kad galima kaip pavyzdį paimti beveik bet kurį šios valstijos miestą ir pamatyti krizę. San Chosė pajamos vienam gyventojui yra didžiausios iš visų JAV miestų, išskyrus Niujorką. Tarp Kalifornijos miestų, turinčių daugiau kaip 250 000 gyventojų, jo kredito reitingas didžiausias. San Chosė yra vienas iš vos kelių Amerikos miestų, kuriam Moody’s ir Standard & Poor’s reitingų agentūros suteikė aukščiausią (AAA) reitingą. Tačiau tik dėl to, kad jo obligacijų turėtojai turi teisę priversti miestą apmokestinti nekilnojamojo turto savininkus, siekdami apmokėti obligacijas. O pats miestas yra šalia bankroto ribos.“

“Mūsų policijos pareigūnai ir ugniagesiai išėję į pensiją gaus daugiau, nei gaudavo dirbdami, – teigė Reedas. – Šie žmonės naudodavo argumentą, kad privalome jiems mokėti tokius pinigus, nes kitaip negalės leisti sau gyventi mieste. Tačiau kuo daugiau mokame, tuo labiau mažėja tikimybė, kad jie gyvens mieste, nes gali leisti sau išvykti kitur. Tai pribloškia. Kada mes atsisakėme principo duoti žmonėms atostogas ligos atveju ir leidome jas kaupti, kad vėliau, baigę darbo karjerą, jie atsiimtų šimtus tūkstančių dolerių grynais? Tai klaida. Ne finansinė, o požiūrio į viešąsias paslaugas, visuomenės aptarnavimą.“

“- Manau, kad tapome masinių iliuzijų aukomis, – sakė Chuckas.

Ne visai supratau, ką tai reiškia, ir pasakiau jam apie tai.

– Mes visi norime būti turtingi, – aiškino mano pašnekovas. – Visi norime gyventi amžinai. Visos valstijos pajėgos yra pasirengusios išlaikyti status quo, išlaikyti iliuziją. Ir štai kaip tik čia ir įvyksta susidūrimas su realybe.“

Atskirai išskiriu du fragmentus.

Pirmasis yra mums labai svarbus ir einamuoju metu, nes kalba apie eurą, kuris yra mūsų valiuta:

“Todėl turi įvykti vienas iš dviejų dalykų. Pirmasis – Vokietija turi pritarti Europos fiskalinei integracijai. Tada šios šalies ir Graikijos tarpusavio santykiai būtų tokie, kaip pavyzdžiui, Indianos ir Misisipės valstijų, vokiečių mokesčių mokėtojų pinigai patektų į bendrą katilą ir būtų naudojami ir graikų gyvenimo stiliui apmokėti. Antrasis – graikai (o greičiausiai ilgainiui ir visi ne vokiečiai) turi įgyvendinti struktūrinę reformą. Šis eufemizmas reiškia, kad jie kažkokiu stebuklingu būdu turi radikaliai pasikeisti, tapti žmonėmis, dirbančiais taip efektyviai ir produktyviai, kaip vokiečiai. Pirmasis sprendimo būdas būtų malonus graikams, bet skausmingas vokiečiams, o antrasis – malonus vokiečiams, bet skausmingas, gal net savižudiškas, graikams.

Vienintelis ekonomiškai tikėtinas scenarijus yra toks, kad vokiečiai, gal šiek tiek padedami ir kitų dar mokių Europos šalių gyventojų, kurių skaičius sparčiai mažėja, sugers tas skolas, dirbs dar intensyviau ir sumokės už visus kitus. Tačiau tai, kas tikėtina ekonomiškai, nepriimtina politiškai. Visi vokiečiai apie eurą gerai žino bent jau tą, kad prieš tai, kai sutiko į jį iškeisti savo markę, vadovai labai aiškiai pažadėjo, kad iš jų niekada nebus reikalaujama gelbėti kitas šalis. Europos centrinis bankas įkurtas tokiam principui įgyvendinti, bet jis buvo pažeistas 2010 m. Piliečiai kiekvieną dieną vis stipriau protestavo prieš šį pažeidimą – taip stipriai, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel, garsėjanti gebėjimu jausti žmonių nuotaikas, net nebandė viešai įtikinėti savo tautiečių, kad jiems galėtų būti naudinga padėti graikams.

Štai kodėl Europos piniginės problemos yra ne tik sudėtingos, bet ir sunkiai sprendžiamos. Štai kodėl graikai paštu siuntė bombas kanclerei Merkel, o chuliganai Berlyne akmenimis daužė Graikijos konsulato langus. Štai kodėl Europos šalių vadovai nieko nedarė, o tik atidėliojo neišvengiamą atsiskaitymo terminą, kas kelis mėnesius sukrapštydavo kažkiek grynųjų pinigų vis didėjančioms Graikijos, Airijos ir Portugalijos biudžetų skylėms užlopyti ir meldė Dievo, kad neatsivertų dar didesnės ir baisesnės skylės Ispanijos, Italijos ir net Prancūzijos biudžetuose.“

Tiesa, šiuo metu Vokietija kaip tik pakeitė plokštelę ir jau entuziastingai siūlosi išdalinti dideles sumas kaip Europos Sąjungos ekonominės pagalbos koronaviruso padariniams likviduoti paketą. Realiai tai daug labiau panašu ne į tikrą ekonominę pagalbą, bet į stambaus masto politinį kyšį. Akivaizdu, kad Briuselyje priimti sprendimai (visai ne slapti) dėl abejų ką tik pateiktoje citatoje aprašytų dalykų įgyvendinimo, ir tai galima stebėti ir Lietuvoje. Pagal pirmąjį, Lietuvos santykiai nebe su Vokietija, o su Briuseliu būtų tokie, kokie anksčiau buvo LTSR santykiai su Maskva, tik valdytų Briuselio biurokratai, o šiems didžiausią įtaką, tikėtina, darys Vokietija ir Prancūzija. Apie tai labai daug pastaruoju metu kalba mūsų konservatoriai ir jiems prijaučiantieji. Pagal antrąjį mes turėtumėme būti perdaryti ne į vokiečius, bet į kažkokius “naujuosius europiečius“, kurie nieko bendro neturi su tuo, ką įprastai europiečiais mes vadiname dabar ir yra daug labiau panašūs į naujuosius komunistus. Apie tai daugiausiai kalba Laisvės partija kaip ir tie patys jų draugai konservatoriai, taip pat socialdemokratai ir likusieji įvairūs liberalai, praktiškai beveik visos partijos, šiuo metu esančios Seime ar Europarlamente.

Antrasis fragmentas, mano nuomone, yra geriausiai apibendrinantis tai, ką norėjau pasakyti:

“Turtingiausia iš visų, kokias tik pasaulis kada nors matė, visuomenė taip praturtėjo sugalvodama vis geresnių būdų, kaip duoti žmonėms tai, ko jie nori. Kai daugelis kokių nors norų žaibiškai patenkinami, tai smegenys paveikiamos panašiai, kaip ir tuo atveju, kai dešinė ranka nupjauna kairę. Kuo daugiau žmogus naudojasi tuo “driežiniu“ smegenų branduoliu, tuo labiau jis ima dominuoti. “Mes darome štai ką: iki minimumo sumažiname naudojimąsi ta smegenų dalimi, kurios driežai neturi, – aiškino Whybrowas. – Sukūrėme fiziologinį funkcionavimo sutrikimą. Praradome savireguliacijos gebėjimą visuose visuomenės lygmenyse. Tie penki milijonai dolerių, kuriuos Goldman Sachs sumokės jums už tai, kad padarysite, ko jie paprašys, yra iš esmės tas pats šokoladinis pyragaitis, tik aukštesnio lygmens.“

Visus tuos finansinius burbulus ir tokį didelį atskirų žmonių ir visuomenės prasiskolinimą Peteris laiko tiesiog gyvenimo vadovaujantis driežo smegenimis padariniais. Spalvotą amerikiečių asmeninio prasiskolinimo žemėlapį uždėję ant Ligų kontrolės centro sudaryto spalvoto žemėlapio, vaizduojančio fantastišką nutukusių žmonių skaičiaus padidėjimą JAV nuo 1985 m., pamatysime, kad jie iš esmės sutampa. Prekiavimo individualiais akcijų portfeliais bumas, legalizuoto lošimo verslo plitimas, priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio didėjimas – viskas kuo puikiausiai dera. Kur tik bepažvelgsi, visur amerikiečiai savo ilgalaikius interesus išmaino į trumpalaikę naudą.

Bet kas gi atsitinka, kai visuomenė praranda savireguliacijos gebėjimą ir ilgalaikius interesus išmaino į trumpalaikę naudą? Kuo tai baigiasi? “Pajėgtume reguliuoti save, jei tik galvotumėme apie tai, – teigė Whybrowas. – Tik nepanašu, kad mes ketintume tai daryti.“ Be šios mažai tikėtinos galimybės Peteris įžvelgė dvi galimas pasekmes. Pirmąją jis iliustravo tikra istorija, kurią būtų galima pavadinti parabole apie fazaną. < toliau seka istoriją apie fazaną, kuris liko puikiame sode vienas ir galėjo lesti, kiek tik nori > Netrukus paukštis visai nutuko. Jis galėjo ir toliau lesti kiek širdis geidžia, bet skraidyti nebesugebėjo. Ir štai vieną dieną fazano nebeliko – jis tapo lapės auka.

Kita galima pasekmė buvo truputį viltingesnė – pasiekti dugną. Reikėjo suvokti, kas atsitiko su mumis, nes kito pasirinkimo tiesiog neliko. “Jei atsisakome patys reguliuoti save, tada mus reguliuoja tik aplinka ir jos daroma skriauda“, – sakė Peteris. Kitaip tariant, kad įvyktų kokia nors prasminga permaina, reikia, kad iš aplinkos patirtumėme reikiamą skausmo dozę.“

Paskutinė šios citatos pastraipa geriausiai ir apibūdina mano knygos “Pasirengus gimti“ pavadinimą.

12) 2020-07-03

11 knygos “Pasirengus gimti“ skyriuje paminėjau abortus. Tie, kurie naršė šią svetainę ir/ar skaitė pačią knygą, turėjo pastebėti, kad abortai yra viena pagrindinių temų. Ji yra kone skaudžiausia. Kas du mėnesius mes įvykdome po Holokaustą (per 2020 m. pirmus du mėnesius abortais buvo nužudyta virš 7 mln. žmonių, kai naciai žydų nužudė apie 6 mln. maksimaliais paskaičiavimais). Tiek, kad jis baisesnis už žydiškąjį – žydai turėjo bent teorines, o kai kurie ir praktines galimybes bėgti, slėptis ar priešintis, gi šie vargšai negimę žmonės tokių galimybių neturi. Yra ir dar žiauriau, bet apie tai papasakosiu kiek vėliau.

Pagrindinė organizacija pasaulyje propaguojanti ir atliekanti abortus – Planuotos Tėvystės Federacija (dažnai vadinama Planuotos Tėvystės Organizacija, angliškai – Planned Parenthood Federation of America, Inc. (PPFA) arba Planned Parenthood). Vien 2015 m. ji įvykdė beveik 1 mln. abortų pasaulyje:

“Planuotos tėvystės federacija 2015 m. nutraukė beveik milijoną negimusių kūdikių gyvybių“

Taigi, ši organizacija – pirmoji pasaulyje atidariusi gimimų kontrolės kliniką (tuo metu organizacija vadinosi kitaip), o šiuo metu yra aktyvi ne tik šioje srityje, bet ir politikoje, aktyviai besikišdama į politinius procesus daugybėje pasaulio šalių. Taip pat ir finansiškai, na finansiniai srautai abipusiai – jie patys irgi gauna nemenkas finansines injekcijas iš kai kurių valstybių. Aišku, aktyviausia ji yra savo tėvynėje JAV. Įsteigusi ir apdovanojimus už lyderystę prisidedant prie reprodukcinių teisių (kas išvertus į žmonių kalbą reikštų teises į abortus). Viena iš apdovanotojų – Hillary Clinton, viena aktyviausių šios organizacijos rėmėjų turbūt per visą jos istoriją. Yra ir daugiau apdovanotų įžymybių, nebūtinai tiesiogiai atstovaujančių JAV Demokratų partiją, nors dauguma – vienaip ar kitaip susiję. Kaip pirmame filmuke mano 4) 2020-05-08 bloge sako garsi JAV feministė Camille Paglia, kuri pati yra ir aktyvi kovotoja už abortus bei Demokratų partijos narė – kažkada ji irgi buvo aktyvi Planuotos Tėvystės Organizacijos rėmėja, kol suprato, kad realiai ši organizacija tėra Demokratų partijos padalinys.

Bet apie viską iš eilės. Mėgstu nuoseklumą rašant, todėl stengiuosi susieti naujesnes temas šioje svetainėje ir mano feisbuko profilyje su aptarinėtomis anksčiau. Tai pabandysiu padaryti aptardamas šios federacijos tarptautinio tinklo padalinį Lietuvoje. Be abejo toks yra ir jis vadinasi Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija. Užmetus akį į jų puslapį, į ją krenta naujienos apie LGBT. Sutapimas ne atsitiktinis, kaip jau rašiau straipsnyje čia – šie judėjimai yra artimai susiję ir taip yra visame pasaulyje. Na ir vienas iš 4 puslapyje pristatomų ekspertų – Socialdemokratų partijos narys Artūras Rudomanskis yra ne kas kitas kaip Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas. Ši asociacija yra pagarsėjusi kaip lytinio švietimo pamokėlių rengėja Lietuvoje – kol partijos kolegos kovoja, kad tokios pamokos būtų įvestos privaloma tvarka, ji pasirūpina kaip prieiti prie mokyklų, darželių ir pan. iki to laiko, kol tai bus padaryta. Lytinis švietimas, apie kurį daug rašiau 7) 2020-05-29 bloge, skirtas ne tik ugdyti palaidą jaunimo seksualinio gyvenimo būdą, bet ir diegti LGBT ideologines nuostatas, jo įgyvendinimas yra kone pagrindinė LGBT siekiamybė kiekvienoje šalyje. Gi pirmojo siekio įgyvendinimas kaip tik yra ir Planuotos Tėvystės Organizacijos vienas iš pagrindinių tikslų.

Todėl kuriam laikui palikime lietuviškąją jos atšaką, kurios dar viena ekspertė – buvusi socialdemokratė bei Pakso partijos narė Marija Aušrinė Pavilionienė yra tiek žymi, kad net pristatinėti nereikia, ir grįžkime prie šios pasaulinės organizacijos bendrai kaip tokios. Pradiniam susipažinimui, prieš tai buvusio teiginio paaiškinimui ir tam, kad neapkrauti jūsų ir nevargti su išvedžiojimais siūlau šį trumpą į lietuvių kalbą išverstą filmuką:

Abortas nepaisant nieko: “Planuotos tėvystės“ projektas

O bendrai susipažinus būtų įdomu panagrinėti šios organizacijos istorines šaknis. Štai kas apie tai rašoma:

“Už gyvybės apsaugą nuo jos pradėjimo momento pasisakantys amerikiečiai šiandien dažniausiai mano, kad „Amerikos nėštumo kontrolės lyga“, įkurta Margaretos Sanger prieš 100 metų ir vėliau pervadinta į „Planuotos tėvystės organizaciją“, yra susijusi su eugenika ir rasizmu. Tačiau tai tiesa tik dalinai. Tai lyg pasakymas, kad Šiaurės Amerikos krepšinio lyga (NBA) susijusi su profesionaliu sportu. Iš tikrųjų nėštumo kontrolės ir eugenikos judėjimai buvo vienas ir tas pats judėjimas – Margaret Sanger net du kartus bandė sujungti savo organizaciją su didesnėmis eugenikos šalininkų grupėmis.
Eugenikos ekspertas Eugenas Fischeris, skaitęs pranešimą M. Sanger organizuotoje konferencijoje apie populiaciją, tuo metu valdė koncentracijos stovyklą. Ji buvo įrengta vokiečių valdomoje Pietvakarinėje Afrikoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kur Fischeris žudė, marino badu ir eksperimentavo su vietiniais afrikiečiais. Būtent Fischerio knyga apie eugeniką, kurią Hitleris skaitė kalėjime, privertė būsimąjį diktatorių patikėti eugenikos svarba.“

„Planuotos tėvystės“ valdyboje bei kitose jai artimose organizacijose dirbę žmonės, rašę į Sanger leistą „Nėštumo kontrolės apžvalgos“ žurnalą, dalyvavę jos organizuotose ir remiamose konferencijose bei „Planuotos tėvystės“ organizacijos apdovanoti žmonės buvo bjauriausi, paranojiškiausi 20 a. elitistai ir baltieji rasistai. Už juos baisesni buvo tik tie, kurie buvo pakarti Niurnberge. Po šių bylų, kur „eugenika“ pelnytai įgavo nekokią reputacija, šie Amerikos elitistai gąsdino perdėta „gyventojų pertekliaus“ grėsme, desperatiškai siekdami kontroliuoti kitų žmonių vaisingumą, jei reikia, sterilizacijos pagalba – šią politiką Sanger rėmė nuo 1934 metų.“

“Sanger draugai ir kolegos (tokie kaip Harry Laughlin) priiminėjo apdovanojimus iš nacių kontroliuojamų universitetų, viešėjo pas pas Hitlerį ir Himlerį bei didžiavosi, kad jų Amerikoje išvystytos priverstinės sterilizacijos programos kaip modeliai naudojamos vokiečių. Sanger redakcinėje kolegijoje buvęs ir dažnai savo straipsnius „Nėštumo kontrolės apžvalgoje“ publikavęs Lothropas Stoddartas buvo aukšto rango Masačiusetso Kuklusklano narys, kurio knygą „The Rising Tide of Color Against White World Supremacy“ (liet. „Kylanti spalvotųjų banga prieš baltojo pasaulio viršenybę“) Hitleris „Mein Kampf“ (liet. „Mano kova“) vadino „savo biblija“.
Eugenikai nebuvo marginalūs ekscentrikai. Jų gretose buvo Harvardo profesorių, protestantų dvasininkų, žymių gamtosaugininkų, pagal kuriuos yra pavadintos ištisos gyvūnų rūšys, trečiojo dešimtmečio turtuolių. Didžiausia paramos dalis eugenikos organizacijoms atkeliavo iš Carnegie korporacijos ir Rokfelerio fondo.
Aukščiausiojo Teismo teisėjas Oliveris Wendellis Holmesas, išreikšdamas nuomonę, kad priverstinė „silpnesnio mąstymo“ Virdžinijos moterų sterilizacija atitiko Konstituciją, pasakė liūdnai pagarsėjusią frazę: „Gana trijų kartų silpnapročių“. Kitas Sanger sąjungininkas Madisonas Grantas, žinomas Darvino sekėjas ir eugenikas, padėjo dešimčiai dienų Niujorko zoologijos sode išstatyti Afrikos pigmėjų Ota Benga narve kartu su orangutangu, norėdamas „iliustruoti evoliuciją“. Už savo paties gyvenimą atsakingas Benga tapo tik po dešimties metų.“

Visą straipsnį rasite čia:

Jason Jones, John Zmirak “Planuotos tėvystės organizacijos ir juodaodžių genocido ryšiai“

Blogiausia, kad tai nėra vien istorija, bet tokie dalykai, tik įmantresnėmis ir subtilesnėmis formomis, yra vykdomi ir toliau. Štai organizacijos Parlamentinis Tinklas Kritinėms Problemoms (The Parliamentary Network for Critical Issues) straipsnis:

Holy See, African bishops, and Kenyan NGOs object to UNFPA’s SRHR summit in Nairobi (Šventojo Sosto, Afrikos vyskupų ir Kenijos NVO protestuoja prieš Jungtinių Tautų Populiacijos Fondo Seksualinės ir Reprodukcinės Sveikatos ir Teisių viršūnių susitikimą Nairobyje)

Šiame 2019-11-08 straipsnyje tarp kita ko yra tokie pareiškimai:

“Jis [arkivyskupas Kivuva] pridūrė, kad šio viršūnių susitikimo organizatoriai užsieniečiai “sako mums, kad mes esame vargingi, nes mūsų yra per daug. Tai melas! Mes esame vargingi, nes jie atėmė ir vis dar atiminėja mūsų išteklius. Pažvelkite į Kongo DR, su visais savo mineralais, ji turėtų būti turtingiausia šalis.“

Galima ginčytis dėl Afrikos šalių prasto ekonominio išsivystymo priežasčių, tačiau jas spręsti naikinant skurdesnius gyventojus buvo ir Margaret Sanger viena iš pagrindinių idėjų, dėl kurios ji kūrė savo organizaciją. Kaip rašoma prieš tai pateiktame straipsnyje:

“Tie patys žmonės dešimtmečius dalyvavo tiek Amerikos eugenikos, tiek Sanger organizacijose ir dirbo kartu prie nesibaigiančių projektų. Tarp bendrų darbų buvo kontraceptinių tablečių kaip būdo mažinti Amerikos juodaodžių gimstamumą plėtojimas (ankstyvosios stadijos ir pavojingos tabletės buvo išbandytos su skurdžių kaimo gyvenviečių moterimis Puerto Rike), taip pat priverstinos sterilizacijos arba kastracijos įstatymų priėmimas, kurie buvo nukreipti į juodaodžius ir kitus skurdžiau gyvenančius žmones daugiau nei dvylikoje valstijų, įvardinant minėtų grupių žmones esant „silpnesnio mąstymo“, „nelanksčiais“ ir tiesiog „netinkamais“ būti tėvais. Šiandien „Planuota tėvystė“ kuria savo centrus skurdžiausiuose Amerikos rajonuose ir prieš tas pačias grupes veikia naudodama abortus.“

Dar vienas bjaurus būdas – selektyvūs abortai:

“Jie ignoruoja faktą, kad Veiksmo Programa [kalbama apie 1994 m. Kairo Tarptautinę Populiacijos ir Vystymosi Konferenciją, kur ši programa buvo priimta] įvardijo “technologijų naudojimą vaisiaus lyties nustatymui tam, kad abortuoti moteriškus vaisius“ ir taip vadinamą priešgimdyminę lyties selekciją “kenksminga ir neetiška praktika“ prieš merginas.“

Šių dalykų “prastūminėjimas“ nestebina, nes gana panaši praktika paplitusi ir kai kuriose taip vadinamose išsivysčiusiose vakarų valstybėse. Apie tai daugiau rašysiu kitą kartą.

Straipsnyje minima ir daugybė kitų “negražių“ dalykų. Be abejo, šiame viršūnių susitikime buvo priimta keletas dokumentų, iš kurių kone svarbiausias – Globalinė Deklaracija dėl Abortų, kuriai ir skirta daugiausiai straipsnio kritikos. Taip pat be abejo, kad viena iš daugelio jį pasirašiusiųjų organizacijų – Planuotos Tėvystės Federacija.

Taigi, eugenikos (vienas iš apibrėžimų – mokslinė teorija ir praktika, istorijoje buvusių bandymų taikyti genetikos žinias žmonių atžvilgiu (rasinė higiena)) idėjos ir toliau taikomos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Daugelyje šalių pats žodis “eugenika“ gi kone uždraustas, nes ta sąvoka buvo pamatinė Hitlerio ideologijai.

Nepaisant to, matome, kad Hitlerio idėjos pasaulyje puikiai gyvuoja toliau bei yra pritaikomos praktiškai. Todėl negaliu niekaip sutikti su Y. N. Harario, vieno pagrindinių mano knygos įkvėpėjo (apie jo knygas daugiau žr. čia ir čia), reiškiamomis mintimis, kad evoliucionizmas (populiariau vadinamas nacizmu) galutinai pralaimėjo Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje 1945 m. Kaip ir su jo mintimi, kad maždaug 1990 m. lygiai taip pat galutinai pralaimėjo socializmas ir nuo to laiko vienintelė pasaulyje vyraujanti ideologija teliko liberalizmas. Pereituose bloguose jau daug rašiau apie tai, kad socializmas (arba komunizmas, jei norite) ne tik, kad kuo puikiausiai išgyveno, bet šiais laikais jau galutinai susiliejo su liberalizmu. Naująją ideologinę srovę aš, kaip ir daug kas, įvardinu liberalmarksizmu, dažnai tai vadinama leftizmu, kai kur – tiesiog liberalizmu, o man dar patinka “progresyviojo liberalizmo“ apibrėžimas. Nematau jokių teorinių priežasčių, kodėl neturėtų vykti tai, kas jau praktiškai ir vyksta – į šį liberalmarksizmą dar įsilieja ir nacizmo ideologija. Logiška, juk visos šios taip vadinamojo humanizmo ideologijos yra, metaforiškai kalbant, to paties medžio trys šakos.

Bet apie tai daugiau gal kiek vėliau.

13) 2020-07-09

Nors mano pozicija dėl abortų yra aiški (esu už gyvybę), bet pabandysiu šiuos dalykus panagrinėti, kaip sakoma, “kitu kampu“. Ar etiška moteriai pačiai norėt atlikti abortą? O ar etiška ją tai daryti skatinti kitiems? O jeigu skatina pats gydytojas – ar etiška? Jei taip – kokiais atvejais?

O jei tai dėl kūdikio gimimo su Dauno sindromu rizikos? Kaip rašo CBS News straipsnyje “Viduje šalies, kur Dauno sindromas nyksta“ (“What kind of society do you want to live in?“: Inside the country where Down syndrome is disappearing): “Vaikai, gimę su šiuo genetiniu sutrikimu, turi savitų veido problemų ir eilę vystymosi problemų. Daug žmonių, gimusių su Dauno sindromu, gali gyventi pilnus, sveikus gyvenimus, kurių vidutinė trukmė – apie 60 metų.“

Teko gana nemažai bendrauti su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis bei jų artimaisiais. Gal šie ir ne tokie intelektualūs, kaip vidutinis žmogus, bet, patikėkit – tai patys geriausi ir teisingiausi žmonės pasaulyje, nes geraširdiškiausi ir nemoka meluoti. Laikau juos Dievo dovana žmonijai. Lygiai taip pat jais džiaugiasi ir tėvai bei kiti artimieji – pasakoja, kad tik iš pradžių būna sunku, kol išmoksti tinkamai su jais elgtis. O štai islandai giriasi, kad tokių pas juos beveik nelikę. Kokiu būdu? Kaip rašoma tame pačiame straipsnyje, “nuo to laiko, kai ankstyvaisiais 2000-aisiais Islandijoje buvo įvesti priešnėštuminės atrankos testai, absoliuti dauguma moterų – arti 100 procentų, kurių testai dėl Dauno sindromo buvo teigiami, nutraukė savo nėštumą.“ Pateikiami ir kitų šalių pavyzdžiai: “pagal naujausius prieinamus duomenis, JAV įvertino nėštumo nutraukimo dėl Dauno sindromo koeficientą 67 procentais (1995-2011), Prancūzijoje jis yra 77 procentai (2015), Danijoje – 98 procentai (2015).“

Kaip rašoma minėtame straipsnyje – moterys sutartinai pačios pasirenka tokią nėštumo baigtį prieš tai pasikonsultavusios su specialios nėštumo klinikos konsultantu. Tam prieštarauja Patricia Heaton straipsnyje “Islandija nešalina Dauno sindromo – jie tiesiog žudo kiekvieną, kas jį turi“ (Iceland isn’t eliminating Down syndrome—they are just killing everyone who has it). Šį ji parašė kaip atsakymą į minėtąjį CBS News straipsnį, paskelbtą Twitteryje. Jame sakoma: “Twitterio žinutė buvo ne tik moksliškai netiksli, bet ir iš tikrųjų neatspindėjo ją lydinčios istorijos. Taip, arti 100 procentų negimusių kūdikių, kuriems nustatytas Dauno sindromas, Islandijoje, kas yra siaubinga, abortuojami. Bet kai kurie žmonės, kurie buvo pakalbinti tame pranešime, neatrodė buvę 100 procentų įsitikinę, kad tai buvo padaryti teisinga. Ligoninė, kuri atlieka visus abortus Islandijoje, turi specialų kambarį tokiai procedūrai ir apdovanoja žudymą suteikdami abortuoto vaiko motinai “maldos“ kortelę, į kurią yra surašyti kūdikio lytis ir svoris bei išraižyti vaiko pėdučių įspaudai.

Bet kurio vaiko gimimas ketina atnešti didelių permainų tėvų gyvenime, tai dar labiau tinka pasakyti apie vaikus su negalia. Ar tas pokytis bus įvertintas kaip teigiamas, ar kaip neigiamas, dažnai priklauso nuo naujienų pateikimo. Daug tėvų skundžiasi, kad gydytojai linkę nupiešti ypatingai baisų paveikslą, kai konsultuoja tėvus atradus, kad jie yra nėšti sūnumi ar dukra su Dauno sindromu. Mark Lawrence Schrad, politikos mokslo docentas Villanova Universitete, kuris save apibūdina kaip liberalų “už pasirinkimą“ (t.y. už abortus) žmogų, apibūdina, ką jis ir jo žmona patyrė laukdami žinios ar jų dukra gims su Dauno sindromu. “Įkyrus ir pabrėžtinis reikšmingų sunkumų, kurie lauks mūsų kaip tėvų, įrodinėjimas buvo aiškiai taktinis gydytojo ėjimas tam, kad pastūmėti mus link aborto,“ – rašė ponas Schrad.“

Kyla įdomių minčių apie atsisveikinimo su savo pačios sprendimu nužudytu vaiku procedūrą, kuri man primena kai kurias senovines barbariškas civilizacijas. Įdomus ir šiuolaikinis “vakarietiškas“ požiūris į neįgaliuosius – visur kaip ir kovojame už jų nediskriminaciją, kitas teises, prieš jų socialinę atskirtį, tuo labiau – prieš patyčias prieš juos, o kita ranka skubame išžudyti, kol jie dar negimę. Įdomu, kaip būtų reaguojama, jei tokia praktika būtų, pvz., taikoma translyčių asmenų atžvilgiu?

Nes, kaip sako viena iš tų Islandijos nėščių moterų konsultančių, “mes nežiūrime į abortą kaip į žmogžudystę. Mes žiūrime į tai, kaip į dalyką, kurį pabaigėme. Mes pabaigėme galimą gyvenimą, kuris būtų galėjęs turėti didelių komplikacijų… užkirsdami kelią vaiko ir šeimos kančiai.“ Įdomu, ką ta moteris pasakytų, jei jos pačios galimas tolimesnis gyvenimas būtų kieno nors užbaigtas toje pačioje vietoje tik ištarus tuos žodžius (pvz., kokiu kirviu į kaktą)? O juk kodėl gi ir ne – lygiai taip pat yra galimybė, kad tolimesnis jos gyvenimas gali būti kančia jai ir šeimai, gyvenime visko pasitaiko?

Su tokiais dalykais kovoja JAV respublikonai, kurie 2019 m. pabaigoje pateikė “Dauno sindromo diskriminacijos aborto būdu draudimo įstatymo projektą“:

Alexandra Desanctis “The Quest to Ban Selective Abortion“ (Siekis uždrausti selektyvius abortus)

Nors visuomenės nuomonė tam gana palanki, šiame National Review publikuotame straipsnyje sakoma, kad bus nelengva, nors “abortų teisių rėmėjams šios rūšies selektyvūs abortai kelia keblių problemų. Siekiantys ginti abortų galimybęs linkę argumentuoti, kad pasirinkimas yra visiškai nėščios moters reikalas, todėl jos motyvacija niekuomet negali būti abejojama. Šią logiką remiančios gynimo grupės, tokios kaip Planuotos Tėvystės Organizacija ir NARAL kovos, kad atmestų bet kokį konkretaus aborto atsisakymą, net jei tai tokie šlykštūs dalykai kaip moteriško vaiko abortavimas dėl to, kad jis nėra vyriškas. Faktiškai šios grupės iškėlė bylas tam, kad blokuotų įstatymų projektus, kurie draudžia selektyvius pagal lytį abortus.

Tie, kurie nori, kad abortai būtų legalūs bet kuriomis aplinkybėmis, rizikuoja būti apkaltinti nenuoseklumu, jei jie pripažįsta, kad ne kiekvienas aborto pasirinkimas yra vienodai pagirtinas. Jei jie sutinka, kad turbūt valstybė turėtų kontroliuoti abortus, pasirinktus dėl mizoginistinių ar rasistinių priežasčių – jei jie pripažįsta, kad valstybė išvis turi kokią nors rolę reguliuojant abortus – jie leidžia savo protui klajoti prie klausimo: Dėl ko būtų gerai gerai pasirinkti abortą dėl kitos, galbūt dar labiau savivale pagrįstos priežasties?“

Pakomentuosiu, kad NARAL (National Abortion Rights Action League (Nacionalinė Veiklos dėl Abortų Teisių Lyga), seniau – National Association for the Repeal of Abortion Laws (Nacionalinė Asociacija dėl Abortų Įstatymų Panaikinimo)) yra taip pat didelė ir garsi, JAV Demokratų partiją palaikanti ir jos palaikoma JAV organizacija, kuri būtent užsiima veikla teisės srityje bei finansiškai remia lytinį švietimą. Įdomios jos sąsajos su antrosios feminizmo bangos gimimu, bet kol kas jų nei tos bangos nenagrinėsiu, šiek tiek apie tai buvo pirmajame mano bloge, gal dar kai kuriuose kituose.

Jungtinėje Karalystėje tuo metu kovojama prieš kiek kitokio pobūdžio – priverstinius abortus:

Society for the Protection of Unborn Children (SPUC, Negimusių Vaikų Gynimo Draugija) “UK judge orders forced abortion, says doctors can restrain woman to do it“ (JK teisėja įsako priverstinį abortą, nurodo, kad gydytojai gali sutramdyti moterį, kad tai padarytų)

Straipsnyje trumpai konstantuojama:

“JK gydytojai turi atlikti chirurginį abortą moteriai, turinčiai mokymosi sunkumų, be jos sutikimo, nusprendė Apsaugos Teismo teisėja.“

JK Apsaugos Teismo jurisdikcijoje yra žmonių, kuriems trūksta protinių pajėgumų priimti sprendimus už save, turtas, finansiniai reikalai ir asmens gerbūvis.

“SPUC generalinio direktoriaus pavaduotojas John Deighan pareiškė: “Tai yra pasityčiojimas, kuris turėtų šokiruoti kiekvieną teisingai mąstantį žmogų. Tai yra toks žiaurumo ir barbariškumo lygis, primenantis kaip su žmonėmis su psichinės sveikatos problemomis buvo elgiamasi 1930-ųjų nacių Vokietijoje. Priversti asmenį darytis abortą yra nepakenčiama ir tokia veikla medicinos vardu kelia klausimų teisės ir teisingumo struktūroms mūsų visuomenėje.

“Šis priverstinio aborto atvejis iškilo tik po kelių mėnesių po to, kai JK teisėja pabandė priversti 22 savaites nėščią moterį atlikti abortą prieš jos valią.

2019 m. birželį ponia Justice Lieven nurodė gydytojams įvykdyti vėlyvo laikotarpio abortą moteriai, turinčiai mokymosi sunkumų, nepaisant to, jog buvo pripažinta, kad tai yra prieš moters valią. Sprendimas vėliau buvo panaikintas Apeliacinio Teismo po to kai kilo masinis visuomenės pasipiktinimas.“

O man įdomių sugretinimų kyla su barbarų kultūra. Pvz., senovės Spartoje irgi žudė net jau gimusius kūdikius, jei rasdavo, kad jie “netinkami“ dėl kokių nors fizinių defektų. Taigi, savo elgesiu ir mąstymu mes jau ten. Patyčios toje kultūroje, patikėkit, klestėjo, mat požiūris į kitą žmogų buvo kaip į kokį savo daiktą. Neretai sulaukiu virkavimų iš savo komentuotojų dėl mūsų patyčių kultūros, na ir per visus galus apie tai rašo kalba visokie psichologai, žurnalistai, inflūenceriai, įvairaus profilio bei kalibro žvaigždės ir žvaigždutės – reikia stabdyti. Manote, kad tokioje visuomenėje jas galima sustabdyti įvairiais lankstinukais?

Galiausiai, kaip rašoma tame pačiame National Review straipsnyje, “iš tiesų tai kiekvienas abortas yra selektyvus. Jis atrenka žudymui tuos negimusius vaikus, kurie yra laikomi išsitraukę trumpąjį šiaudą, kad ir kokia bebūtų priežastis. Štai kodėl neribotų abortų propaguotojai koneveikia įstatymus, kurie išryškina iškrypėliškumą žudymo tų, kurie laikomi “netinkamais“ ar kurių gyvenimai laikomi nevertais gyventi. Abortas yra nusistatymas, kad galingas gali naikinti silpną – nesvarbu dėl kokių priežasčių.“

Šis paskutinis sakinys jau kalba mums apie fašizmą. Prisimenate kaip D. Trumpas neseniai riaušininkus ir “protestuotojus“, priskiriamus Demokratų partijos palaikytojų stovyklai, pavadino kairiaisiais fašistais?

Apie dar didesnius barbariškumus ir žiaurumus bus vėliau.

14) 2020-07-17

Apie senovės spartiečius, kurie žudė jau gimusius vaikus, pereitame bloge rašiau ne šiaip sau. O dabar įsivaizduokite žydų vaiką, moterį, žodžiu – bet kokį žydą, išlendantį iš po nacių egzekucijos sušaudytų žydų lavonų krūvos. Tokių ir panašių įvykių yra įvykę per Holokaustą, tie žmonės vadinami stebuklingai išsigelbėjusiais. Paprastai jiems pavyko pergyventi visą Holokaustą. O dabar įsivaizduokite, kad prie duobės ištisus mėnesius budi kokia nors nacių saugumo tarnyba – kad tik kas nors gyvas neišlįstų ir nepabėgtų.

Jei šias paraboles perkelti į šiuolaikinius laikus, tai būtų apie kovą dėl po bandymų abortuoti gimusių kūdikių gyvybių. 2002 m. JAV Senatas, valdžioje esant prezidentui George W. Bush, priėmė Gyvų gimusių kūdikių apsaugos įstatymą (angl. BAIPA), kuris gina kūdikių, gimusių po nesėkmingo priverstinio aborto bandymo, gyvybes. Tuo metu būsimasis JAV prezidentas Barack Obama tam intensyviai priešinosi:

Nacionalinis teisės į gyvybę komitetas (angl. NRLC): “Obama cover-up revealed on Born-Alive Abortion Survivors Bill“ (Atskleistas Obamos maskavimasis dėl Išgyvenusių abortą gyvų gimusių įstatymo priėmimo)

Kaip rašoma šiame 2008 m. straipsnyje, “naujai gauti dokumentai įrodo, kad 2003 m. Barack Obama, kaip Ilinojaus valstijos Senato komiteto pirmininkas, atmetė įstatymo projektą, skirtą apginti išgyvenusius abortą gyvus gimusius – netgi po to, kai specialistų grupė paredagavo šį projektą taip, kad jame pažodine kalba būtų aiškiai apribota jo galimybė įtakoti abortų atlikimą apskritai.“

“2002 m. BAIPA įsigaliojo po to, kai buvo pridėta “neutralumo išlyga“ tam, kad tiksliai konstatuoti, jog įstatymas neišreiškia jokio sprendimo jokia kryptimi dėl juridinio žmogaus statuso iki jo gimimo. Įstatymas buvo priimtas be prieštaraujančių balsų visuose Kongreso rūmuose.

Tuo metu Ilinojaus valstijos Senato narys Barack Obama aktyviai priešinosi BAIPA valstijos versijos priėmimui per tris įprastines įstatymų leidybos sesijas iš eilės. Jo opozicija šiam valstijos įstatymo patvirtinimui tęsėsi ir 2003 m. – netgi po to, kai NARAL (apie šią organizaciją žr. pereitame bloge) atšaukė savo pradinį pasipriešinimą federaliniam įstatymų projektui ir po to, kai galutinis federalinis įstatymo projektas įsigaliojo 2002 m. rugpjūtį.“

2004 m. Barackui Obamai kandidatuojant į JAV senatą, jo respublikonas oponentas viešai jam priminė tai, apkaltinęs infanticido rėmimu. Barack Obama pradėjo intensyviai tai neigti, teisindamasis tuo, kad priešinosi BAIPA projektui tik dėl to, kad jame nebuvo aiškiai atskirta teisė į negimusio žmogaus abortą. Tas teisinimasis truko 4 metus ir persikėlė į jo prezidentinę kampaniją. Visgi, kaip sako NRLC, “NRLC gauti dokumentai dabar įtikinamai parodo, jog visa Obamos gynyba yra grįsta nesąžiningu faktų iškraipymu.“

Tačiau tai dar ne viskas. Grįžtant prie spartiečių atvejo – jie žudė bet kokius gimusius kūdikius, o ne vien išgyvenusius po aborto. Nuo tokios lemties savo kūdikius tenka ginti ir amerikiečiams, nes, kaip rašoma Doug Mainwaring straipsnyje “Virginia Governor supports infanticide of babies born alive after failed abortions“ (Virdžinijos gubernatorius palaiko kūdikių, gyvais gimusių po nesėkmingų abortų, infanticidą):

“Žinomas kaip Anuliavimo įstatymas, Virdžinijos valstijos Delegatų rūmų (vienas iš dviejų šios valstijos įstatymų leidybos organų) įstatymo projektas Nr. 2491 panaikintų esamus vėlyvo nėštumo laikotarpio abortų ribojimus.

“Sekantis radikalaus Niujorko abortų pagal poreikį teisių išplėtimo pėdomis delegatės Tran įstatymo projektas su nerimą keliančiu aiškumu atskleidžia dėl kokios darbotvarkės mūsų nacijai kovoja šiuolaikinė Demokratų partija – abortai pagal poreikį iki pat gimdymo ir netgi po jo“, šio ryto pranešime sakė organizacijos Susan B. Anthony sąrašas prezidentė Marjorie Dannenfelser.“

Mat, kaip teigiama straipsnyje, “Northam (Virdžinijos valstijos gubernatorius iš Demokratų partijos) konkrečiai kalba apie gyvo kūdikio pagimdymą ir motinos atsiklausimą po to ar kūdikis turėtų gyventi, ar ne. Tai ne ginčas apie skubiąją (po lytinio akto) kontracepciją. Tai ne ginčas ar embrionas jaučia skausmą. Tai yra tvirtinimas, kad pilnai susiformavęs vaikas, gimęs gyvas turėtų būti nužudytas, jei motina sako, kad vaikas turi būti nužudytas.“

Taigi. Iki šiol rašiau vien apie kovą dėl teisės į gyvybę atskirose valstybėse, laikas tai būtų apžvelgti tarptautiniu mastu. Nes kokios dar žmogaus teisės gali būti svarbesnės už teisę į gyvybę? Kam žmogui teisė į laisvę, orumą, dalyvavimą rinkimuose ir pan., jei jam net negarantuota teisė gimti?

Apie gyvybės ir šeimos gynimą šiuo metu Jungtinėse Tautose rašoma šiame straipsnyje:

Mindaugas Buika “Gyvybės ir šeimos gynimas Jungtinėse Tautose“

“JAV ir sąjungininkų gyvybės gynimo pareiškime pabrėžtas įsitikinimas, kad ypatingas rūpinimasis visų žmonių, lyčių ir amžiaus grupių gyventojų – vyrų, moterų, kūdikių, jaunų žmonių ir senelių – sveikata, gerina visos bendruomenės gerovę ir kad šeima, kaip „pamatinė visuomenės institucija“, pelno didžiausios paramos. Plėtojant visuotinę ir visiems prieinamą sveikatos apsaugą, prioritetinis dėmesys turi būti skiriamas tiems, kurie yra didžiausios rizikos situacijose ir priklauso labiausiai pažeidžiamųjų grupei, tarp jų ir dar negimę kūdikiai. Be to, siekiant prasmingos ir sparčios pažangos sveikatos apsaugos srityje, visos valstybės turi susitelkti į tuos dalykus, kurie vienija, o ne skaldo tarptautinę bendriją požiūryje į kritiškai svarbius gyvybės gynimui klausimus. „Todėl mes neremiame naudojimą dviprasmiškų sąvokų ir išsireiškimų, tokių kaip seksualinė ir reprodukcinė sveikata ir teisės Jungtinių Tautų dokumentuose, kadangi jos gali sumenkinti kritinį šeimos vaidmenį ir skatinti prieštaringas praktikas, tokias kaip abortai, aplinkybėse, kurių atžvilgiu nėra tarptautinio konsensuso ir kurios gali būti klaidingai interpretuojamos“, teigiama JAV sveikatos apsaugos ministro A. Azaro perskaitytame pareiškime. Gyvybės gynėjai remia šį atsiliepimą į tarptautinėje plotmėje bandomas primesti radikalaus feminizmo bei genderizmo ideologijų neomarksistines nuostatas, kuriomis dėl vadinamosios „pažangos“, stengiamasi, kad valstybės savo įstatymuose panaikintų visus suvaržymus negimusių kūdikių žudymui, vardan išsigalvotos moterų „teisės“ į abortą, neva įtvirtinančios lyčių lygybę.“

“Pažymėtina, kad JAV ir dvidešimties valstybių pareiškime teisingai kritikuojamos tarptautinės sekuliaristų pastangos skleisti su dorove ir sveikata prasilenkiančio vadinamojo „visapusiško seksualinio švietimo“ medžiagą. Dažnai tokiu būdu šis „švietimas“ įvairiose Europos šalyse pradedamas jau darželiuose, kai, nepaisant šeimų vaidmens ir atsakomybės, mažamečiai berniukai ir mergaitės supažindinami su įvairias seksualumo bruožais, kurie skatina iškrypimus, masturbaciją, ankstyvą lytinį gyvenimą, o ne skaistumą ir susivaldymą bei prasmingą rengimąsi santuokai. Todėl pareiškimo autorių įsitikinimu remtinas tik toks seksualinis švietimas, kuris pripažįsta pirmaeilį ir savo vaikus saugojantį šeimos vaidmenį tokiame auklėjime ir neapeina jaunus žmones žalojančio seksualinio elgesio pavojų. Kartu nurodoma, jog sveikatos apsaugos klausimuose ginant gyvybę ir šeimą yra svarbūs sveikos motinystės, AIDS prevencijos, smurto prieš moteris vengimo klausimai, siekiant, kad aukščiausi sveikatingumo standartai būtų prieinami visiems žmonėms per visą jų gyvenimą. Dedant šias pastangas būtina branginti kiekvieno asmens, ypač silpniausio ir pažeidžiamiausio, orumą, šeimos tvirtumą ir gerovę bei tam reikalingas tarptautinis solidarumas plataus konsensuso siekyje.“

Detaliau tai nagrinėjama šiame 2019 m. lapkričio 1 d. straipsnyje:

Susan Yoshihara, Ph.D. “Once more Trump keeps abortion out at UN Security Council“ (Trumpas dar kartą neprileidžia abortų prie Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos)

“Antrus metus iš eilės JAV neprileido su abortais susijusios kalbos į JT Saugumo Tarybos rezoliuciją dėl moterų krizių ir konfliktų atvejų. Tai pergalė Trumpo administracijai, kuri atkakliai siekė eliminuoti frazę “seksualinė ir reprodukcinė sveikata“ iš JT dokumentų. Tai smūgis europiečiams, kurie reikalavo, kad abortai būtų finansuojami kaip humanitarinė pagalba.

JAV norėjo pasistūmėti toliau ir pašalinti iš rezoliucijos bet kokias nuorodas į kitus dokumentus, kurie mini šią sąvoką. JAV nuolatinė atstovė prie JT Kelly Craft po vieningo balsavimo dėl rezoliucijos priėmimo pareiškė: “Mes negalime priimti nuorodų į “seksualinę ir reprodukcinę sveikatą“ nei jokių nuorodų į “saugų nėštumo nutraukimą“ ar kalbos, kuri skatintų abortus ar užsimintų apie teisę į abortus.“

Prie Obamos administracijos, nuorodos į “seksualinę ir reprodukcinę sveikatą“ atsirado dviejose pasikartojančiose rezoliucijose dėl moterų taikos ir saugumo, remiamose Prancūzijos ir kitų Europos nacijų ir palaikomose JT Moterų organizacijos bei JT Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro Biuro. Šią savaitę Trumpo administracija ryžosi baigti tipišką rezoliucijos pasikartojimų perpatvirtinimo praktiką tam, kad išvengti nuorodų į jas.

Tai jau antras kartas per pastaruosius mėnesius, kai europiečių bandymai įtraukti abortus į Moterų taikos ir saugumo darbotvarkę žlugo. Jie buvo sustabdyti balandį, kai JAV pagrasino vetuoti paskutiniąją rezoliucijos versiją.

JAV pozicija pakeitė JT abortų politiką. Terminui “seksualinė ir reprodukcinė sveikata“ buvo leista plisti tik tiek, kiek jis gali išlikti neapibrėžtu: už gyvybės išsaugojimą pasisakančios, daugiausiai besivystančios šalys gali skelbti, kad jos neįtraukia abortų į programas priimdamos reprodukcinės sveikatos finansinę pagalbą iš šalių donorių.“

“Debatai Saugumo Taryboje parodo, kad JAV yra pasiryžę atsikirsti savo sąjungininkų kaltinimams. Europos nacijos, įskaitant Amerikos artimus sąjungininkus – Britaniją ir Prancūziją, kaltina JAV pažeidžiant Ženevos Konvencijas. Jie nurodė JAV Užsienio pagalbos įstatymo Helmso pataisą, kuri draudžia finansiškai remti abortus. Iš tikrųjų tokių nuostatų karo įstatymuose nėra ir jie nereguliuoja vidaus įstatymų taikymo.“

Galiausiai, kol ketinau aprašinėti dar vieną konkretų JAV vykstantį atvejį, susijusį ne tik su kova už teisę į gyvybę, bet ir su teise į religijos bei sąžinės laisve, atėjo džiugios naujienos apie tai ir čia skelbiu gana šviežią pranešimą, kurį savo feisbuko profilyje kartu su Ramūno Aušroto komentarais apie panašią situaciją Lietuvoje, paskelbiau prieš kelias dienas:

“JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas dėl sveikatos draudimo planų“

“Liepos 8 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis teismas paskelbė ilgai lauktą sprendimą dėl darbdavių galimybės dėl religinių ar sąžinės sumetimų neįtraukti kontraceptinių ir abortuojančių priemonių į sveikatos draudimo planus ir padėjo tašką ilgai nagrinėtoje byloje.“

“Barracko Obamos valdymo metu priimta norma sukėlė įvairių keblumų katalikų ir kitoms institucijoms, kurios dėl religinių arba pasaulėžiūrinių motyvų nepritaria kontracepcijos naudojimui, ypač tokios, kuri gali sunaikinti jau užsimezgusį vaisių. Vargšų mažųjų seserų kongregacija, turinti daug senelių priežiūros centrų ir kitų medicininių įstaigų, kreipėsi į teismą, mat įstatymas vertė jas apmokėti kontracepcijos priemones ne vien įstaigų darbuotojams, bet ir pačioms vienuolėms. Jos paprašė išimties ir nurodė, kad galiausiai problemos šerdis nėra pasirinkimas įsigyti ar neįsigyti kontraceptinių priemonių, bet tai, kad įstatymas tokio pasirinkimo net nesuteikia. Kitaip tariant, tai religijos ir sąžinės laisvės problema. Pasak Vargšų mažųjų seserų kongregacijos, kad jos galėtų toliau tarnauti ligoniams ir seneliams, įstatymas jas verčia elgtis prieš savo tikėjimą ir įsitikinimus, nors būtent šie ir motyvuoja tarnauti silpniesiems. Oponentai sutiko, kad įstatymas žeidžia jų įsitikinimus, tačiau didesnį svorį teikė principui, kad kontracepcija turi būti sveikatos paslaugų paketo dalis. 

Bylos nagrinėjimui tęsiantis buvo pasiūlyta arba įvesta keletas kompromisų, tačiau JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas padėjo galutinį tašką byloje. JAV katalikų vyskupų konferencija, kuri dalyvavo byloje kaip trečioji pusė, pasidžiaugė, kad Aukščiausiojo teismo sprendimas pateisinti išimtį apgynė religijos ir sąžinės laisvės principą.“

Taigi, kovoti dėl žmogaus teisių ir šiais laikais yra įmanoma, svarbu, kad būtų kam.

15) 2020-07-24

Gal jau minėjau, kad, nors “Pasirengus gimti“ yra socialinės fantastikos žanro knyga, mano fantazijų ten yra mažai (išskyrus, aišku, “rašytojišką“ dalį – siužetas, veikėjai, pan.). Dalis jos yra grįsta įvairių mokslininkų prognozėmis, dalis – šių dienų realijomis. Todėl dabar papasakosiu iš kur kilo 11 skyriaus pasakojimas apie prekybą embrionų ar net gimusių kūdikių kūno dalimis:

Paulius Stonis “Kūdikių organai ant prekystalių“

“JAV žiniasklaida jau beveik mėnuo mirga straipsniais ir komentarais apie internete paviešintus  slapta nufilmuotus vaizdo įrašus, kuriuose viena iš Planuotos tėvystės organizacijos (PTO) vadovių viešai aptarinėja organizacijos naudojamą dalinio gimimo aborto procedūrą, kuri padeda išsaugoti nepažeistas kūdikio kūno dalis, o vėliau jas parduoti.

Iki šiol internete vienas po kito viešinami vaizdo įrašai nepalieka abejingų ir vis labiau audrina JAV piliečius. 2014-2015 metais šiuos įrašus slapta padarė du nevyriausybinės organizacijos „Medicininės pažangos centras“ (angl. Center for Medical Progress arba CMP) darbuotojai, apsimetę potencialiais žmogaus audinių pirkėjais iš biotechnologijų kompanijos. Įrašuose užfiksuoti pokalbiai su PTO medicininių paslaugų vyresniąja direktore Debora Nukatola (Deborah Nucatola), su kuria aptariamos galimybės moksliniams tyrimams įsigyti po atlikto aborto išsaugotas kūdikių dalis. Po šių įrašų paviešinimo PTO sulaukė kaltinimų dėl JAV įstatymų, draudžiančių bet kokią prekybą žmogaus kūno dalimis ar audiniais, pažeidimų.“

Plačiau apie tai ir kitą, su tuo susijusį, teisminį procesą:

Lianne Laurence “5 things to know about the Planned Parenthood baby body parts civil trial“ (5 dalykai, kuriuos reikėtų žinoti apie Planuotos Tėvystės kūdikių kūno dalių prekybos civilinį teismo procesą)

Phelim McAleer “Planned Parenthood doctor admits in court: strong demand for aborted babies’ livers, kidneys, intestines“ (Planuotos Tėvystės gydytojas teisme prisipažįsta: yra didžiulė paklausa abortuotų kūdikių kepenims, inkstams, žarnoms)

Lianne Laurence “Jury begins deliberations in Planned Parenthood ‘blockbuster trial of the century’ (Teismas pradeda svarstymus Planuotos Tėvystės “bombai prilygstančiame amžiaus teismo procese“)

“Kaip gerai žinoma, 2015 m. CMP paskelbti video įrašai, atskleidžiantys Planuotos Tėvystės akivaizdžiai nelegalią prekybą abortuotų kūdikių kūno dalimis, įžiebė visuomenės pasipiktinimą, Kongreso ir Senato svarstymus ir Teisingumo departatamento tebesitęsiantį kriminalinį Planuotos Tėvystės tyrimą.“

Nežinau, kokia yra šio tyrimo būklė šiuo metu, bet pateikiu pereitų metų pabaigos straipsnius ne apie šį tyrimą, bet apie civilinį teismą, kuriame ieškovai buvo Planuotos tėvystės organizacija:

“Šis ieškinys yra Planuotos Tėvystės žūtbūtinis bandymas visam laikui diskredituoti slaptus video įrašus, kuriuos CMP paskelbė 2015 m. ir kurie atskleidė jos dalyvavimą prekiaujant kūdikių kūno dalimis. Atsainus abortuotojų brutalumas aptariant negimusių kūdikių traiškymą ir derantis dėl vaisių organų kainos šokiravo pasaulį ir Planuota Tėvystė nori paskleisti, kad neteisūs yra tie, kurie tai atskleidė, o ne jų milžiniška abortų korporacija.

Tai ir atsakomoji akcija – Planuota Tėvystė nori sutraiškyti gyvybės gynėjus, kurie pasislėpę juos atskleidė. Ieškovai teigia, kad CMP projektų vadovas David Daleiden, po priedanga veikę žurnalistai Sandra Merritt ir Geraldo Adrian Lopez bei steigiamosios valdybos nariai Troy Newman ir Albin Rhomberg vykdydami slaptą video projektą įvykdė 15 nusikaltimų – nuo sutarties pažeidimo iki reketo. Jie teigia, kad CMP yra kalta dėl to, ką Planuotos Tėvystės kadrų skyrius buvo priverstas įsigyti po to, kai suprato, kad yra įrašinėjami – pavyzdžiui, saugumo atnaujinimus ar personalo konsultavimo specialiąsias linijas.

Bet yra vienas dalykas, dėl kurio Planuota Tėvystė nekaltina – tai šmeižtas, nes reikėtų pateikti visus turimus tam kaltinimui įrodymus per ikiteisminį bylos tyrimo laikotarpį. Kadangi faktiškai CMP video įrašai nėra šmeižtas, įrodymai apie Planuotos Tėvystės pasipelnymo iš vaisių audinių praktiką ir jos kainodarą nėra tai, kas ji norėtų, kad būtų viešai ištransliuota.“

Įdomu, ką pasakytų Lietuvos žurnalistai, susidūrę su tokia reakcija į kokį nors jų žurnalistinį tyrimą, nebūtinai apie prekybą kūdikių dalimis?

Toliau apie tai, kaip tie žiaurumai yra palaikomi. Štai dar šių metų kovo mėnesį vienas iš Demokratų partijos kandidatų į JAV prezidentus Bernie Sanders teigė, kad “(moterų) laisvė kontroliuoti savo kūną – pagrindinė, neatimama teisė“ ir aršiai užsipuola savo varžovą Joe Biden, kad šis ja visada rūpinosi ir tebesirūpina nepakankamai:

Bernie Sanders “The fight for reproductive freedom is happening right now“ (Kova už reprodukcines teises vyksta dabar)

Gi po liepos pradžioje pasiekto susitarimo tarp Bernie Sanders ir Joe Biden, Biden tuo klausimu irgi prabyla žymiai griežčiau:

Steven Ertelt “Joe Biden: “I’m going to do everything in my power” to promote abortion“ (Joe Biden – “Padarysiu viską, kas mano galioje“ kad paremti abortus)

“Kaip nurodė LifeNews, Planuotos Tėvystės abortų tinklas, kuris yra atsakingas už šimtų tūkstančių kūdikių nužudymą, pareiškė remsiąs Bideną ir išleis milijonus dolerių, kad paremtų jį prieš už gyvybę pasisakantį prezidentą Donaldą Trumpą. Savo ruožtu, Biden pažadėjo teikti jų pasiūlymus Baltuosiuose Rūmuose.“

O štai kaip, kur kas žiauriau, abortus remia kai kurios feministinės organizacijos:

“Už abortus kovojančios apsinuoginusios feministės puolė katedrą malda ginančius vyrus“

“Sukrečiančiame vaizdo reportaže iš Argentinos matyti, kaip minia feminisčių per neseniai vykusį protestą San Chuano (San Juan) mieste puola ir seksualiai priekabiauja prie grupelės rožančių kalbančių vyrų, taikiai stovinčių katedros gynyboje. 


Moterys, dauguma apnuogintomis krūtinėmis, dažais purškė vyrų tarpkojus ir veidus, piešė svastikas ant jų krūtinių ir kaktų, markeriais jiems paišė hitleriškus ūsus. Jos taip pat vaizdavo nešvankias seksualines scenas ir spaudė savo krūtis jiems prie veido. Policija žiniasklaidai sakė, jog negalėjo įsikišti, nes „jos – moterys“. 
Pasak InfoCatolica, kai kurios moterys skandavo: „Romos Katalikų apaštalinei Bažnyčiai, norinčiai įlįsti po mūsų antklodėmis, mes sakome: norime būti kekšės, transvestitai ir lesbietės. Legalūs abortai kiekvienoje ligoninėje.“

Buvo matyti, kaip kai kurių puolamų vyrų veidu tekėjo ašaros. Nei vienas iš jų į smurtą neatsakė tuo pačiu. Nors protesto centras buvo priešais katedrą, InfoBae praneša, jog „visas miestas pabudo nuo graffiti piešinių, palaikančių abortus.“ 

Šalia šio straipsnio pateikiami ir sužvėrėjusių patelių vaizdai. Tačiau tai ne patys pasibaisėtiniausi protestai už abortus, kuriuos yra tekę matyti medijoje. Deja, ne visus yra lemta pamatyti dar kartą, kai ko, ko ieškojau (ganėtinai šamanistinio ritualo su dažymusi raudonais dažais, skandavimu, kūdikių lėlių badymu ir deginimu miesto centro aikštėje) nebepavyksta rasti, esu tikras, kad jis jau yra išcenzūruotas. Ta proga, pasidalinsiu tuo, kas šiandien vis dar yra feisbuke, nors kas ten ir kur tiksliai vyksta ir nežinau, nepaaiškinta:

https://web.facebook.com/v2.3/plugins/video.php?allowfullscreen=true&app_id=249643311490&channel=https%3A%2F%2Fstaticxx.facebook.com%2Fx%2Fconnect%2Fxd_arbiter%2F%3Fversion%3D46%23cb%3Df3439ba0a512638%26domain%3Dpasirengusgimti.com%26origin%3Dhttps%253A%252F%252Fpasirengusgimti.com%252Ffb8ba9de8debe4%26relation%3Dparent.parent&container_width=709&href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2F100002239274920%2Fvideos%2F3062085070542772&locale=lt_LT&sdk=joey

Dar šiek tiek apie kitą reiškinį, aprašytą knygoje “Pasirengus gimti“ – surogaciją. Surogacija vadinamas susitarimas, dažnai paremtas teisine sutartimi, kai moteris (surogatinė motina) sutinka išnešioti ir pagimdyti vaiką kitam asmeniui ar asmenims, kurie po gimimo taps vaiko tėvais. Čia yra straipsnis, nukreipiantis ir į lietuviškąsias nesenas šio reikalo aktualijas:

Ramūnas Aušrotas “Surogacija – moderni vergovės forma“

“LR Seimo nariai Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas užregistravo rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma LR Seimui pasmerkti bet kokios formos surogaciją, taip pat paraginti Lietuvos Respublikos institucijas siekti, kad surogacija, kaip prekybos žmonėmis ir moterų išnaudojimo forma, būtų tarptautiniu lygiu uždrausta.“

Nors sulaukė pasipriešinimo, 12) 20-07-03 bloge minėto socialdemokrato A. Rudomanskio bei kitų smerkimo, ši rezoliucija buvo priimta, kuo ir džiaugiuosi.

“Visai kitaip (nei abortų atveju) yra surogacijos atveju, kuriai kur kas sunkiau sekasi skintis kelią panašaus „pripažinimo“ link. Komercinė surogacija Europos šalyse iš esmės yra draudžiama, o taip vadinama „altruistinė“ jos forma galima tik penkiose šalyse: Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Danijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Lietuvos teisė surogacijos klausimu tyli, tačiau netiesiogiai jos draudimą galima įžvelgti LR Baudžiamojo Kodekso 157 str., draudžiančiame vaiko pirkimą arba pardavimą. Netgi Europos Parlamentas, gana liberaliai suvokiantis žmogaus teises, surogacijos atveju, neišskirdamas jos „altruistinių“ ir „komercinių“ aspektų, ne kartą savo rezoliucijose yra pabrėžęs, jog surogacija yra ne kas kita, kaip moters kūno ir jos reprodukcinių organų išnaudojimo forma, ir ją pasmerkęs kaip žeminančią moters orumą, nes moters kūnas ir jos reprodukcinės funkcijos paverčiamos preke. Europos Parlamentas taip pat pabrėžęs, kad ši praktika, kai moterų kūnas naudojamas finansinės ir kitokios naudos tikslais, didina prekybos moterimis ir vaikais bei neteisėto įvaikinimo, kertant nacionalines sienas, mastus.“

Pabaigai norisi pratęsti šia optimistine gaida apie Lietuvą:

Inga Saukienė “Grįžtama prie teisinio abortų reguliavimo: kokia pagalba siūloma krizinį nėštumą patiriančioms moterims“

“1991 m. Lietuvoje buvo atlikta per 40 tūkst. abortų, pernai (2018 m.) – per 3 tūkst.“

Visgi, “pasak JAV atlikto tyrimo, 65 proc. moterų, nutraukusių nėštumą, teigė, kad patyrė kitų žmonių spaudimą daryti abortą. 54 proc. moterų nesijautė užtikrintos dėl priimamo sprendimo. Taigi nėštumo nutraukimas yra labai daug jausmų ir dvejonių iki pat paskutinio momento apimantis sprendimas“, o aborto pasekmės dažniausiai būna tokios (jau pagal Vilniaus gimdymo namuose darytą per 600 respondentų apklausą) – “pagrindinės trys nėštumo nutraukimo pasekmės – kaltės jausmas, depresija ir emocinė krizė. Moterys dažniau nei vyrai nurodė medicinines pasekmes – kraujavimą, nevaisingumą ateityje, vyrai dažniau įvardijo priklausomybes nuo alkoholio ir narkotikų atsiradimą ateityje.“

Taigi, pagalbos moterims šiuo klausimu labai trūksta. Todėl čia ir kviečiu paremti Krizinio nėštumo centrą, kuris tokią pagalbą ir suteikia.

Galiausiai, straipsnio pabaigoje vis vien yra propaguojamas medikamentinio nėštumo nutraukimo įteisinimas, todėl aš savo šios dienos blogo pabaigoje pateiksiu kelis straipsnius, perspėjančius apie šio metodo pavojingumą moterų sveikatai, ką, beje, man patvirtino ir mano svainė venerologė:

Tessa Longbons “The troubling rise of do-it-yourself abortions“ (Nerimą keliantis savarankiškų abortų skaičiaus augimas)

Bradley Mattes “What they don’t tell women about chemical abortions will hurt you“ (Tai, ko jie nepasako moterims apie cheminius abortus, jus įskaudins)

16) 2020-07-31

Atrodytų, toliau pateikiama tema mažai ką bendro turi su mumis – šie dalykai Lietuvoje neįteisinti, o apie juos kalbama nedaug. Kalbu apie eutanaziją. Apie ją daug rašoma mano knygoje, kur ją vadinu gerąja mirtimi (iš graikų k. – eu – “gera“ + thanatos – “mirtis“). O juk knyga yra skirta Lietuvos skaitytojui. Kodėl tuomet tiek daug apie tai rašau? Mat vadovaujuosi prielaida, kad, jei mes stengsimės perimti visas “išsivysčiusių vakarų šalių praktikas“, ką mes paprastai mėgstame daryti, reiškia, kada nors perimsime ir šią, t.y. eutanaziją. Dar blogiau, jei stengsimės perimti tam tikrą mąstymo būdą. Praktikų, kaip ir mąstymo būdų, beje, ten yra visokių, svarbu į kokius susiorientuosime. Orientuotis būtent kryptimi, vedančia ir į eutanazijos įteisinimą, mums padeda ne tik įvairios politinės bei nevyriausybinės organizacijos, bet ir vyraujančios žiniasklaidos priemonės, įvairūs kultūrininkai, švietėjai, dar prisideda įvairūs psichologai, pan. Apie tai jau rašiau pereituose bloguose, savo feisbuko profilyje, tikiuosi parašyti ir dar.

Ką apie tai sako Vytautas Sinica, autorius, kurį vertinu už jo talentą pateikti dalykus kondensuotai, bet ne per daug paviršutiniškai ir “paprastam žmogui“ suprantama kalba?

Vytautas Sinica „Verti ir neverti gyvenimai“

“Kasdieniame mąstyme abortai ir eutanazija yra dvi visiškai skirtingos nepagarbos gyvybei (modernistų supratimu – pagarbos individo pasirinkimo laisvei) formos. Viena jų tyko gyvenimo pradžioje, kita – pabaigoje. Abortas nutraukia negimusią gyvybę, eutanazija – pasenusią, nukamuotą kančių ir norinčią išeiti.

Šiandien toks įsivaizdavimas gerokai pasenęs. Nors eutanazija gana sunkiai skinasi kelią į naujas, jos nelegalizuojančias šalis, tą padariusiose šalyse jos ribos nuosekliai plečiamos. Ne taip seniai buvusi apribota įvairiais saugikliai, šiandien Olandijoje, Belgijoje, o ypač Kanadoje eutanazija greitu tempu, kaip ir abortai, virsta plačiai prieinama „paslauga“ pagal pageidavimą (on-demand), be būtinybės įrodyti gyventi tariamai neleidžiančias kančias ir be amžiaus apribojimų.

Būtent saugiklių ir amžiaus cenzo panaikinimas buvo pagrindiniai pokyčiai, kurie skirtingais keliais veda prie to, jog eutanaziją įteisinusiose šalyse ji virto instrumentinės vertų ir nevertų gyventi gyvenimų atrankos procedūra, kurios metu sprendimą apie gyvenimo vertę vis dažniau priima tretieji asmenys. Šie tragiški pokyčiai padeda geriau suvokti, kad eutanazija tėra būdas nutraukti nepatogius gyvenimus ir šia prasme nesiskiria nuo abortų. Pastarieji viso labo atliekami iki gimimo, eutanazija – iškart po jo.

Būtent vaikų eutanazija kaip reiškinys leidžia geriausiai suvokti šį makabrišką tęstinumą. Belgijoje bet kokio amžiaus vaikų eutanazija oficialiai įteisinta 2014 metų kovą. Olandijoje tai de facto leista nuo 2005 metų, jei laikomasi vadinamojo Groningeno protokolo, t.y. galima prognozuoti tikėtiną jo mirtį dar vaikystėje ar kūdikystėje . Šiandien Nyderlanduose teisinantis „orios mirties“ suteikimu nužudoma 650 naujagimių per metus, o šalies akademinėje bendruomenėje netyla balsai, reikalaujantys tokią praktiką įtvirtinti įstatymuose, o ne vien leisti jai egzistuoti pagal nutylėjimą .

Ne vien vaikams, bet pirmiausiai senjorams eutanazija yra populiarėjanti paslauga. „Slidaus šlaito“ argumentas, perspėjantis, kad ką nors kartą leidus tik išimtiniais atvejais, tai taps plačiai taikoma norma, pasitvirtino visose eutanaziją įteisinusiose šalyse. Šveicarijoje, kur eutanazijos paslauga itin komercializuota ir teikiamos net mobilių „orios mirties“ brigadų atvykimo į namus paslaugos, eutanazijos atvejų skaičius 2013-2015 metais išaugo 70 procentų . 2014 metų studija atskleidė, kad net 16 procentų atvejų eutanazija atliekama aukoms nesergant jokia liga, tiesiog pavargus nuo gyvenimo . Žmonės žudomi dėl prastėjančios išvaizdos, vienatvės, nuobodulio. Kitaip tariant, eutanazija, kaip ir abortai, kartą įteisinta, tampa prieinama „pagal pageidavimą“ ir nėra ribojama tokiais objektyviais kriterijais kaip ligos ar neišvengiamos mirties rizika.“

„Pažangiose“ šalyse abortai atliekami be jokių apribojimų. Kovo debatuose abu demokratų kandidatai į JAV prezidentus sutiko, kad „abortas yra moters, jos gydytojo ir šeimos sprendimas apie tai, ką daryti su savo kūnu, ir šio sprendimo valstybė negali riboti jokiu pagrindu ir jokiu metu“. Kitaip tariant, pasisakė už teisę nužudyti kūdikį bet kada iki pat jo gimimo momento vien motinai sumanius. Taigi plonytė riba skiria „moters teisę į abortą“ nuo kūdikio gyvybės apsaugos. Tiksliau skyrė, nes pagal plintantį eutanazijos reguliavimą, ir ką tik gimusi gyvybė gali būti įvertinta ir, radus esant netinkama, nutraukta. Ne taip seniai JAV šokiravęs daktaras Glosnellis, atlikdavęs jau gimusių kūdikių „abortus“, viso labo gyveno per anksti, kai JAV įstatymai dar neleido gyvybės racionalizavimo.

Neteisingo ir žmones kaip kitiems patogius arba nepatogius daiktus rūšiuojančio žudymo legalizavimas aborto ir eutanazijos formomis mūsų dienomis skleidžiasi su nauju pagreičiu. Slepiantis po aukų negaliomis ir kančių baime, paprasčiausiai vykdoma vertųjų gyventi atranka. Tokio gyvybių skirstymo Vakarų pasaulis nematė nuo Trečiojo Reichų dienų.“

Noriu apsistoti ties paskutiniu sakiniu apie Trečiąjį Reichą ir dar pakalbėti apie Holokaustą. Nuo ko jis prasidėjo?

Kaip savo straipsnyje “The Humane Holocaust“ (Humaniškasis Holokaustas) sako garsusis britų žurnalistas ir satyristas Malcolm Muggeridge: “Pradžioje holokaustas buvo nukreiptas ne prieš žydus ar slavus, bet prieš neįgalius vokiečius arijus ir buvo pateisinamas ne rasinėmis teorijomis, bet hėgelišku utilitarizmu, teigiančiu, kad tai, kas yra naudinga, iš esmės yra ir gerai…“.

Šiame straipsnyje jis cituoja ir Leo Alexander, pagrindinį medicinos patarėją Niurnbergo procese. Štai ką jis pasakė apie nacių visuomenės pradžią:

“Kad ir kokia būtų šių nusikaltimų dalis, visiems, juos tyrusiems, tapo akivaizdu, kad jie prasidėjo iš mažų pradų. Pradai pradžioje tebuvo paprasčiausias subtilus poslinkis pagrindinių gydytojų požiūrių akcente. Tai prasidėjo priimant pagrindinį eutanazijos judėjimo požiūrį, kad yra toks dalykas kaip neverta gyvenimo gyvybė. Šis požiūris savo ankstyvose stadijose lietė tik sunkiai ir chroniškai sergančius. Palaipsniui tų, kurie turėjo pakliūti į šią kategoriją, sritis buvo išplėsta, kad apimtų socialiai neproduktyvius, ideologiškai nepageidautinus, rasiškai nepageidautinus ir, galiausiai, visus ne vokiečius. Tačiau svarbu suvokti, kad be galo mažo pleišto svirtele, kuri davė impulsą visai mąstymo tendencijai, buvo požiūris į nereabilituojamus ligonius.“

Štai kaip šios istorijos pradžią aprašo Vikipedija:

“1939 m. birželio 24 d. sunkiai neįgalaus vaiko nužudymas nacių Vokietijoje buvo aprašytas BBC straipsnyje “Genocidas pagal nacių terminus“ kaip pirmoji “valstybės remiama eutanazija“. Šalys, kurios tam pritarė, buvo Hitlerio biuras, tėvai ir Reicho Sunkių ir įgimtų ligų mokslinės registracijos komitetas. The Telegraph (past. – 2003 m.) atkreipė dėmesį, kad neįgalaus vaiko, kurio vardas buvo Gerhard Kretschmar ir kuris gimė aklas, be galūnių, jį tampė traukuliai ir buvo laikomas “idiotu“, nužudymas suteikė pagrindą slaptam nacių potvarkiui, kuris sukėlė beveik 300.000 protiškai ir psichiškai neįgalių žmonių “gailestingus nužudymus“. Jei Kretchmaro nužudymui buvo gautas tėvų sutikimas, tai dauguma iš po to nužudytų tarp 5.000 ir 8.000 vaikų buvo jėga atimti iš savo tėvų.“

Malcolm Muggeridge tęsia toliau apie “kultūrą, kuri žudo silpnuosius – nuo kurčių negimusių kūdikių iki nebylių neįgalių moterų, ir vadina tai gailestingumu“:

“Humaniškajame holokauste, nepageidaujamų negimusių kūdikių žudymas gyvenimo pradžioje, vyresniųjų jo pabaigoje ir neįgaliųjų tame tarpe, sukuria galutinį sprendimą ieškantiems tobulos, iš bet kokių naštų išlaisvintos visuomenės. Humaniškajame holokauste vienos kartos nusikaltimai tampa kitos kartos gailestingumu“

Pateikęs keletą pavyzdžių, kodėl vadovaujantis tokia gailestingumo samprata žudyti negimusius ar nesveikus gimusius būtų neteisinga (tokiu būdu neturėtumėme nei Bethoveno, nei vieno iškiliausių anglų rašytojo, humanitaro Samuel Johnson), jis rašo toliau:

“Tai hipotetiniai po ranka pasitaikę atvejai, kuriuos pateikėme turintiems akis, kad matytų, akivaizdūs įrodymai kuo gali pavirsti kokybės paieška neatsižvelgiant į gyvybės šventumą. Pakankamai ironiška, kad tai buvo įrodyta ne ko kito, bet didžiojo nacių holokausto, kurio televiziniai pristatymai pastaruoju metu erzina žiūrovus visame Vakarų pasaulyje. Šioje televizijos versijoje praleista viena esminė aplinkybė – būtent, kad holokausto šaknys glūdi ne nacių terorizme ir antisemitizme, bet priešnacinės Veimaro Vokietijos eutanazijos ir gailestingo žudymo pripažinime humanišku ir gerbtinu. Remiantis vienu iš tų nesveikų pokštų, kurie persekioja mūsų žmonijos pasakojimą, kaip tik tuo metu, kai atgailą keliantis holokaustas buvo rodomas Amerikos, vėliau Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių televizorių ekranuose, skynėsi kelią humaniškasis holokaustas – šį kartą šalyse, kurios nugalėjo Hitlerio Trečiąjį Reichą ir Niurnbergo Karo nusikaltėlių tribunole kaip karo nusikaltimus pasmerkė pačius teiginius ir praktikas, iš kurių kilo nacių holokaustas ir kuriomis lygiai taip pat yra pagrįstas humaniškasis holokaustas.“

Ką gi, ateina laikas sugrįžti prie… ogi Planuotos tėvystės organizacijos, apie kurią rašiau dar 12) 2020-07-03 bloge ir vėliau. Kaip neprisiminsi – ten buvo aprašomos didelę įtaką pasaulinei politikai, taip pat ir Lietuvos, organizacijos-tinklo tiesioginės sąsajos su nacizmu, tiktai labiau akcentuojant jų abortų industriją. Pasirodo, ši organizacija per tą pačią eugeniką ne menkiau yra susijusi ir su eutanazijos propagavimu:

Carole Novielli “Legacy of death: Abortion, eugenics, euthanasia groups shared board members“ (Mirties įpėdinystė: abortų, eugenikos, eutanazijos grupių valdybose dalyvavo tie patys nariai)

“Abortai ir eutonazija yra to paties medalio dvi pusės. Mirties kultūros rėmėjai ilgą laiką buvo susiję tiek su abortų, tiek su eutanazijos judėjimais. Gyvybę ginanti bendruomenė perspėjo visuomenę, kad mentalitetas, kuris mums suteikė įteisintus abortus, nesustos ties žudymu gimdoje. Eutanazija buvo logiškas progresas tiems, kurie turi abortus palaikančius įsitikinimus, kad kai kurios gyvybės turi vertę, o kitos – ne. Tikėkite tuo ar ne, bet eutanazija Amerikos kultūrai buvo pristatyta tų pačių eugenikos šalininkų, kurie prakeikė mus abortais.“

“Sanger buvo entuziastinga eugenikos šalininkė ir Amerikos Eugenikos Draugijos narė. Eugenikos filosofija ne tik teikė pagrindą jos darbui Planuotos tėvystės judėjime, bet ir jos mažiau žinomame eutanazijos rėmime. Kaip galite pastebėti šiame iš Jungtinių Tautų bylos pateiktame 1952 m. dokumente, pati Margaret Sanger buvo aiškiai įtraukta į Patariamąją Amerikos Eugenikos Draugijos Tarybą.“

Toliau pateikiamas pats dokumentas ir vardijami įvairūs asmenys, tuo pačiu ar skirtingu metu priklausę skirtingų su pavadinime išvardintų veiklų propagavimu susijusių organizacijų valdymo organams. Galiausiai konstantuojama:

“Įvertinus, kad tie, kurie rėmė eutanaziją, buvo nuo pradžių susiję su Margaret Sanger eugenišku Planuotos tėvystės judėjimu, ar galima stebėtis, kad šiandien liudijame įteisintą jau gimusių vaikų žudymą?“

Panašu, kad ir patys dabartinio organizuoto eutanazijos judėjimo veikėjai ne tik žino, bet ir supranta apie jų istorines sąsajas su naciais ir jų ideologais bei galimą tų sąsajų atskleidimo neigiamą įtaką savo reputacijai. Šiame vieno garsiausių pasaulyje medicinos istoriją ir ypač eutanazijos temą nagrinėjančio profesoriaus Ian Dowbiggin straipsnyje jis pasakoja apie tai, kaip atrado, jog Amerikos Eugenikos Draugija ir šios draugijos veiklos perėmėjai metodiškai naikina dokumentus ir archyvus:

Ian Dowbiggin “A scandal in the euthanasia archives“ (Skandalas eutanazijos archyvuose)

Dar vienas vykęs lietuviškas straipsnis, kuriame kartu aptariami su skirtingomis gyvybės apsaugos problemomis (abortai, pagalbinis apvaisinimas, eutanazija) susiję etiniai aspektai, ypatingą dėmesį atkreipiant ir į situaciją Lietuvoje, ir kurio pagrindinį kritikos aspektą apibūdinčiau jo citat: “Tas pats tariamo žmogiškumo principas. Nėra žmogaus – nėra problemos. Juk svarbiausia – pasirinkimo teisė!“:

Vytautas Vyšniauskas “Gyvybės ne-etika ir jos loginiai prieštaravimai“

“Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas šiuo klausimu parašė straipsnelį, kurį kaip tipinį vyraujančios ideologinės mąstysenos atvejį verta atidžiau paanalizuoti. Jo teigimu, pagalbinio apvaisinimo klausimu susiduria dvi fundamentaliai skirtingos ir nesuderinamos pasaulėžiūros: „Asmeninis pasitenkinimas dėl pasaulio sutvarkyto pagal tvarkytojo moralinius etinius standartus čia rungiasi su visuotiniais žmogiškumo principais – teise ir laisve RINKTIS“. Šioje citatoje pasakomi keli dalykai: 1. Siekis apsaugoti dar negimusio vaiko gyvybę ir teisę į gyvenimą yra tik asmeninis pasitenkinimas. 2. Moraliniai etiniai (omenyje turimi skirtingi dalykai ar sviestas sviestuotas?) standartai yra nesuderinami su visuotiniais žmogiškumo principais. Įdomu, kas tuos visuotinius žmogiškumo principus nustatė ir kodėl jie prieštarauja moraliniams standartams? Paluckas teigia, jog pasirinkimas sukuria erdvę moralei ir etikai, tačiau visuomenei primestoje moralėje pasirinkimo nėra. Kitaip tariant, asmeninis pasirinkimas – visiškai nepriklausomai nuo jo turinio – apsprendžia, kas yra moralu. Vadinasi, mes patys galime nuspręsti, kurie mūsų veiksmai yra moralūs – ir nereikia jokios atskaitomybės nei prieš visuomenę, nei prieš nieką kitą.“

“Pažiūrėkime, kaip tokia „etika iš pasirinkimo“ veikia kritinėje situacijoje. Tarkime, negalime pakęsti kokio nors žmogaus dėl jo charakterio, čiumpame pistoletą ir galime jį arba nužudyti, arba sužeisti, arba jam nepadaryti nieko. Ar moralu nužudyti arba sužeisti? Turbūt kiekvienas (ir Paluckas) pasakys, kad ne. Bet juk tuomet nelieka pasirinkimo! Juk jeigu vienut vienutėlis pasirinkimas yra moralus, o kiti – amoralūs, tai čia nėra vietos pasirinkimui! Ar tai reiškia, kad čia nėra vietos moralei? Jeigu taip (o Palucko logika kaip tik tokiu keliu ir veda), tuomet vietos moralei būtų tik ten, kur nėra amoralu pasirinkti ir kitą variantą – nužudyti ar sužeisti nekaltą žmogų. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Paluckas savo straipsnyje kalba ne tik apie moralines dilemas pagalbinio apvaisinimo klausimu, bet apie moralę ir jos pobūdį apskritai. “

“Kai Europoje pamažu pradedamos atlikinėti eutanazijos alkoholikams, savo kūną mediciniškai susižalojusiems („lytį pasikeitusiems“) translyčiams asmenims,  savo išvaizda nepatenkintiems žmonėms, šiaip nelaimingiems žmonėms bei vaikams, nejučia susimąstai, kas gi tas mįslingas gailestis ir žmogiškumas yra? Pasirinkimo teisė! Nyderlanduose dvylikamečiai jau gali pasirinkti eutanaziją (tiesa, iki 16 m. reikia tėvų sutikimo!). Pasaulis pamažu tampa rojumi, nes nelaimingų ir nesveikų čia mažėja – nuo pasirinkimo iki spaudimo išnykti, jei esi nelaimingas. Tai labai dera prie kairiųjų liberalų „saugių zonų“, totalitarinio politkorektiškumo, informacinės neparankios nuomonės blokados (tiek žiniasklaidoje, tiek universitetuose bei mokyklose) ir kitų teletabių visuomenės inžinerinių priemonių, leidžiančių sukurti tokią visuomenę, kurioje eutanazijos reikšmė vis didėja, nes menkiausios perturbacijos per visus galus braškančioje iliuzijoje padaro gyvenimą nepakeliamu, o eutanaziją – tobulu išsigelbėjimu.


Iš tiesų eutanazija nėra joks asmeninis apsisprendimas – tai labai nuosekliai ir planingai sukurta pasirinkimo iliuzija kaip vienintelė išeitis iš pasaulio, kuriame viskas organizuojama pagal du radikaliai vienas kitam prieštaraujančius principus: galimybės linksmintis didinimą ir galimybės depresuoti didinimą. Abu kraštutinumai vienas kitą stimuliuoja, neleisdami nukrypti į kurį vieną ir galutinai sunaikinti kitą (panašiai kaip dvi ligos, kurios veikia viena kitą ir tokiu būdu palaiko žmogaus gyvybę, kuris, be vienos iš jų, seniausiai būtų miręs nuo kitos). Tai tobulas mechanizmas: visi linksminasi ir vartoja, nugrimzdę savo ekstazėje, o susivokus ir nupuolus pasiūloma greita ir patogi išeitis – tiek pačiam išeiti, tiek netrukdyti tų, kurie vis dar linksminasi. Išgyvenai savo palaimą ir esi išmetamas kaip panaudotas prezervatyvas, dar ir įtikintas, kad pats renkiesi, kad tai yra tavo laimės dalis – laimingos užbaigos (vadinamojo happyendo) garantas.“

“Sparčiai senėjanti Europa neranda priešnuodžių demografinei krizei. Nežinia, kas jos laukia tolimesnėse akistatose su demografinių sprogimų draskomais kraštais. Eutanazija gali būti cinišku tokio senėjimo problemos sprendimu, tačiau jos siekius paneigia it buitine procedūra vis labiau įtvirtinami abortai, o dirbtinio apvaisinimo bet kokia kaina siekiantys žmonės nesuteikia daugiau galimybių savo tėvų paliktiems vaikams. Tai joks ne smerkimas, tačiau dabartinė Europa juda savo pačios pasismerkimo link. Etinė laikysena, kada vaikai ne tik nebūtų abortuojami, bet ir būtų auginami, senoliai ar kiti nepageidaujamieji – išsaugomi kaip ne mažiau vertinga visuomenės dalis, o dirbtinio apvaisinimo procedūros daromos mokslinės ir moralinės dermės pagrindu, padėtų išspręsti daugelį tiek demografinių, tiek moralinių Europos problemų. Tačiau kas rinksis jokiam lobizmui nepalankų kelią? Tu galėtum būti šio kelio pradžia! Kelio, kuris atsisako europinės kultūros karikatūros ir iš tiesų dar gali išgelbėti Europą, nes dar neišgyveno nė viena civilizacija, kuri užsibrėžė sunaikinti pati save.“

Taigi, šiuo straipsniu vėl grįžtu prie “filosofinių“ dalykų. Specialiai. Bet kokia filosofija yra apie mąstymo būdą, o tai yra pagrindas. Dažniausiai mes nesusimąstome apie tai, kaip ir kodėl taip mąstome, nes “šiais laikais visi normalūs žmonės taip mąsto“ ar kažkas panašaus. Gi pasirinkimo teisės absoliutinimas yra viena iš liberalizmo pamatinių nuostatų, hėgelizmas susijęs tiek su nacizmu, tiek su komunizmu, eugenikos teorijos – su nacizmu, tačiau pamatinis jų postulatas apie vertingesnes ir mažiau vertingesnes gyvybes, lygiai taip pat siejasi su hėgelizmu, per tai – tiek su nacių, tiek su komunistų teorijomis ir praktikomis. Tai supratus darosi mažiau keista, pvz., feisbuke stebėti filosofinį išsilavinimą turintį žmogų, kuris palaiko Laisvės partiją, aktyviai pasisako už LGBT idėjas, tuo pačiu vis stengiasi atrasti buvusios sovietinės sistemos privalumų ir šlovina Putino Rusiją. Dar kartą pasikartosiu, kad, mano galva, visos 3 moderniųjų laikų ideologijos – liberalizmas, nacizmas ir komunizmas puikiai dera tarpusavyje ir kartais taip “susidraugauja“, kad neatskirsi. Mano supratimu jas vienija žmogaus egocentrizmo principas, arba, cituojant savo paties knygos įvadą – “kiekvienas yra tapęs savuoju kriterijumi“. Todėl šio blogo pabaigai dar leisiu pacituoti savo paties straipsnį, kuris yra ir šio puslapio skyrelyje “Mano straipsniai“:

“<…>LGBT, #MeToo, antrosios ir trečiosios bangos feminisčių, „antisisteminių antirasistų“, juodojo rasizmo judėjimai bei judėjimai už abortus ir eutanaziją yra susiję, taip pat tai susiję su propaguojamu požiūriu, kad tėvai vaikų auginime turėtų būti labiau kontroliuojami valstybės. <…> Galima daug pasakoti apie tai, tačiau pagrindinė mintis galiausiai susives į vieną – visa ši filosofija ir kultūra yra nukreipta į mirtį ir savižudybę. Todėl yra netoleruotina, kad ir kaip jie tos tolerancijos prašytų ar reikalautų.“

Kitas blogas bus apie tai, kokias pasekmes sukelia eutanazijos praktikų įteisinimas.

17) 2020-08-07

Kaip susijusi eutanazija, nacizmas, krikščionybė, kultūros revoliucija, švietimas, vakariečių nykimas ir dirbtinio intelekto revoliucija?

Dažnai rašytojai savo kūryba siekia kuo didesnio originalumo, bet mane labiau domina tiesos paieškos. Todėl dažniausiai labai apsidžiaugiu, sužinojęs, kad savo mintimis nebuvau originalus, panašias išvadas padarė kažkas kitas – tarsi tyrinėjant kažkokią mokslinę hipotezę atrastum, kad, nepriklausomai nuo tavęs, tokias pačias išvadas padarė ir kiti mokslininkai, todėl galima tikėtis, kad savo tyrimuose eini teisinga linkme. Apsidžiaugiau ir šiuo įdomios autorės Denyse O’Leary, rašančios apie populiarųjį ir socialinį mokslą, 2018-05-14 straipsniu: “Fatal Flaws: A Canadian film chronicles the march of euthanasia“ (“Lemtingos klaidos“ – kanadiečių filmas pateikia eutanazijos pažangos metraštį), kuriame yra tiek puikių įžvalgų, kad nusprendžiau čia išversti jį visą:

“Pirmą kartą eutanazija susidomėjau 1972 m., kai netikėtai gavau laišką iš Floridos Orios mirties grupės, susijusį su viešu prašymu dėl vaiko, turinčio Dauno sindromą, eutanazijos.

Prisiminiau šį laišką žiūrėdama Kanados transliuotojo Kevin Dunn tarptautinio filmo “Lemtingos klaidos“ premjerą Otavoje gegužės 8 d. Kaip šeimininkas ir pasakotojas jis klausia – ar eutanazijos ir pagalbinės savižudybės įstatymai veda visuomenę pavojingu keliu? Bendradarbiaujant su Eutanazijos Prevencijos Koalicija jo filmas peržvelgia atrinktus atvejus iš Nyderlandų, Belgijos, JAV ir Kanados.

Nyderlandai yra tarp labiausiai pažengusių eutanazijoje šalių. “Lemtingose klaidose“ nupasakoti olandiški atvejai apima vyresnę moterį, kuri buvo spaudžiama priimti eutanaziją. Bet jos duktė Helen apie tai sužinojo ir pasiekė kitos medicininės nuomonės, kuri atskleidė, kad jos motinai tuo metu net nebuvo mirties dėl natūralių priežasčių pavojaus. Ji ramiai numirė metais vėliau, šeimos ir draugų apsuptyje.

Margreet, tačiau, prarado savo motiną dėl eutanazijos be jokio prašymo. Aplinkybės privertė mane krūptelėti. Mano pačios motina turėjo analogišką ligą – pavojingą, greitai besivystantį plaučių uždegimą keli metai prieš eutanaziją įteisinant Kanadoje. Skubios pagalbos dėka ji pasveiko ir pragyveno kitus gana malonius penkis metus. Eutanazijai palankioje aplinkoje jos gyvybė galėjo nutrūkti tą pačią žiemos naktį.

Linksmesne gaida – 26 m. amžiaus niufaundlendietė Candice Lewis, kuri gyvena su cerebriniu paralyžiumi, savo gydytojo buvo spaudžiama prašyti pagalbinės mirties. Vietoj to jos motina pasiėmė ją namo ir visa Down East bendruomenė puolė į pagalbą, grąžindama ją į normalų gyvenimą. Tačiau vienas klausimas vis viena neduoda ramybės – ką eutanazija daro mediko profesijai?

Įspūdingiausias atvejis buvo Aurelia, olandų mergaitė, kurios psichinės problemos apėmė įkyrias mintis apie mirtį. Nepaisant Dunno (ir kitų) geriausių pastangų jai padėti, 2018 m. sausio 26 d. jai buvo atlikta eutanazija, ir ji tapo vaikų, kuriems eutanaziją siūloma atlikti dėl psichinių priežasčių, kampanijos afiša. Sunku būtų tikėtis, kad reikalai būtų pakrypę į tokią pusę, jei mirtina injekcija nebūtų tiesiog vienas iš daugelio gyvenimo pasirinkimų postmoderniuose Nyderlanduose.

Orios mirties grupė, kuri susisiekė su manimi 1972 m., ir daugybė jos pasekėjų pasiekė daug, bet jie dar tik pradeda. Kaip sako Dunn, “Kone kiekviena pasaulio šalis aptarinėja kokią nors įteisinimo formą, bet Amerika yra “užvirimo taške“. Šen bei ten eutanazijos ir pagalbinės savižudybės kampanijų dalyviai patiria nesėkmes. Neseniai Amerikos Medicinos Asociacija pakartojo savo nepritarimą pagalbinei savižudybei atmesdama tvirtinimus, kad kažkaip tai nėra “savižudybė“, dažnai aptarinėjama tema su kampanijų dalyviais. Išties, progresas stringa, kai amerikiečiai pradeda suprasti, kad Nyderlandai bus jų ateitis, jei jie balsuos už.

Tačiau ne medicininio eutanazijos patvirtinimo jos oponentai amerikiečiai bijo labiausiai. Jie bijo tokio pat pobūdžio Aukščiausiojo Teismo sprendimo kaip Roe v. Wade byloje (1973 m.), kuris šalin nušluotų visus įstatymus prieš pagalbą žudyti kitus žmones tuomet, kai pateikiamas sutikimas. Tai jau nutiko Kanadoje. Ten ne tik sparčiai auga eutanazijų skaičius, bet ir gydytojai vis dažniau yra klausinėjami dėl vaikų eutanazijos. Vadovaujantis vienu iš tyrimų, dauguma Kvebeko slaugų pritaria eutanazijai pacientams, sergantiems demencija, be jų sutikimo. Atsižvelgus į ryškų Amerikos teismų polinkį link progresyvizmo, amerikiečiai turi pakankamai priežasčių nerimauti.

Mums sakoma, kad dabar penki procentai mirčių Nyderlanduose yra priskiriami eutanazijai. Eutanazija kiekvienam pagal poreikį šiuo metu yra svarstoma dėl visų suaugusiųjų (“gyvenimo užbaigimas“). Kodėl gi ne? Jei mirtis yra geras ar bent jau neutralus dalykas, kodėl jos turėtų būti kam nors atsakoma? Kodėl jos turėtų būti atsakomą tiems, kas negali duoti sutikimo? Kodėl žudyti nenorintys gydytojai neturėtų būti verčiami kreiptis dėl mirties, kaip tai dabar yra daroma Ontarijuje Kanadoje?

Kaip pavaizduota filme, oponavimas eutanazijai Nyderlanduose tegali būti prilygintas bejėgiškiems, atsiprašinėjantiems, ciepsintiems balsams žmonių, kurie turi mažai įtakos pabrėžtinai pokrikščioniškoje kultūroje. Man nepaliko įspūdžio ankstyvasis kampanijų už eutanaziją dalyvis Boudewijn Chabot, kuris kažką lemeno apie “rūpestį keliantį poslinkį kultūroje“, kurioje eutanazija “slysta iš rankų.“ Atsižvelgiant į kultūros varomąsias jėgas, nebuvo jokių galimybių, kad būtų galėję pakrypti kitaip. Jis yra iš dalies už šiuos pokyčius atsakingas, nepaisant to, ar jis tai pasiryžęs pripažinti. Reikėtų pasistengti prisiminti, kad nacių okupacijos metu per Antrąjį Pasaulinį karą, 6200 gydytojų streikavo prieš “pamišusių ir ligotų žmonių deportaciją [į mirties stovyklas] bei sveikų žmonių sterilizaciją.“

O kaip dėl kitos pusės šiomis dienomis? Spencer Tracy, vaidinęs teisėją Dan Haywood filme “Teismas Niurnberge“, apmąsto kaip tvarkingais žingsniais milijonų mirtys sekė nacių medicininę eutanazijos programą 1930-aisiais. Jis sako: ““Herr Janning, buvo prieita prie to, kad kai pirmą kartą nuteisėte žmogų mirti, jūs žinojote būsianti nekalta.“

Kultūros gali greitai ir smarkiai keistis. Niekas daugiau nebežiūri tokių dalykų. Kaip kad pavaizduota filme, eutanazijos oponentai mąsto ir kalba tokiu būdu, kuriuo daugiau yra nebeįmanoma komunikuoti efektyviai. Tai ne jų kaltė. Sunku būtų suprasti kaip jie galėtų komunikuoti efektyviau. Jie racionaliai argumentuoja, remdamiesi įrodymais ir argumentais, žmonėms, kurių išsilavinimas juos, tiesą sakant, išmokė atmesti racionalaus mąstymo tikslumą ir įrodymų poreikį bei daryti tai, kas jiems duotuoju momentu atrodo teisinga.

“Rūpinkis, bet ne žudyk“ yra šio filmo skubus prašymas. Bet postmodernistams kažkieno, kuris atrodo, kad norėtų ar jam reikėtų, žudymas ir yra aukščiausiasis rūpinimosi aktas. Ir tame postmodernistai yra nuoseklūs. Jei moteris gali pademonstruoti meilę savo kūdikiui jį gyvą sunaikindama aborto metu, ji taip pat vėliau gali pademonstruoti meilę išgyvenusiam vaikui suleisdama jam mirtiną injekciją, jei jis turi neįgalumą.

Per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė fundamentalūs požiūriai į žmogaus gyvybę. Šiandien virš 40% amerikiečių tiki, kad žmonės nėra niekuo išskirtini. Nė iš tolo nematyti kultūrinės revoliucijos, kuri apverstų šiuos įsitikinimus. Kaip tik atvirkščiai. Vakarų pasaulyje daugelis palaipsniui praranda ryšį su tradicinėmis priežastimis, dėl kurių reikėtų vengti savižudybės ar eutanazijos, kurios įprastai buvo religija, filosofija, šeima ar ilgalaikiai draugai, pakeičiant juos trumpalaikiais, pakaitiniais santykiais. Ar jūs jau pakankamai pagyvenęs, kad prisimintumėte kuomet skyrybos dar buvo teisinė problema? Kada žmonės nerimavo dėl dienos priežiūros paslaugų poveikio vaikams? Arba dėl paleistuvavimo?

Rutuliojantis įvykiams, opozicija eutanazijai turbūt taps priima taip, kaip vis labiau yra priimama opozicija abortams – kaip tam tikra neapykantos nusikaltimų rūšis, neteisybė tiems, kurie nori eutanazijos sau ar priklausomam asmeniui. Pagalbos dėl savižudybių telefonų linijos bus spaudžiamos, jei ne verčiamos, nurodyti skambintojams, kad jie gali gauti medicininę pagalbą mirčiai, jei jie pageidauja, lygiai kaip už gyvybę pasisakančios nėščiųjų konsultavimo tarnybos yra spaudžiamos arba šiandien nemažame skaičiuje jurisdikcijų iš jų yra reikalaujama reklamuoti abortus. Bet kuriuo iš šių atvejų daug žmonių jausis, kad jie neturėtų kentėti nemalonios, moralizuojančios opozicijos jų galimiems pasirinkimams.

Kadangi aš kartu rašau ir apie dirbtinį intelektą, negaliu nepastebėti grėsmingo įvykių susivienijimo. Greitai pirmą kartą istorijoje socialiniam ir politiniam elitui, palaikomam dirbtinio intelekto, nebereikės didžiulio skaičiaus žmonių, kurie įgyvendintų jų norus ir įtvirtintų jų galią. Žinoma, vyriausybės galės pasirinkti remti ilgaamžius išlaikytinius – ar tai būtų iš padorumo, ar tik dėl padorumo pademonstravimo. Kosmoso verslininkas Elon Musk užtikrina mus, kad vyriausybė bet kokiu atveju turi mokėti algą. Galbūt, bet mes turėsime mažai derybinių galių. Tokios vyriausybės neturės jokios neatsispiriamos priežasties atkalbinėti nuo eutanazijos tuos, kurie nori jos sau ar priklausomiesiems. Galbūt jus nustebsite sužinoję, kad viena iš pripažintų priežasčių kriminalizuoti savižudybę praeityje buvo būtent tai, kad buvo daroma prielaida, jog žmonės yra reikalingi.

Ką daryti? Jei daugiau jurisdikcijų priims Ontarijaus požiūrį ir atmes sąžinės prieštaravimus, pacientai greitai pritrūks galimybių kreiptis į vietinius gydytojus, nenorinčius padėti juos nužudyti, tokiais laikais, kai auganti senjorų populiacija meta iššūkį viešosioms sveikatos apsaugos sistemoms visame pasaulyje. Vatikanas ir Italija pasisiūlė priimti gydymui į Romą Alfie Evans (2016–2018). Tuo atveju nebuvo galimybės, bet jų sumanymą reikėtų patyrinėti. Galiausiai žudymu neužsiimančios medicinos įstaigos, kurios nepasiduoda eutanazijos lobistams, gali tapti vienintele viltimi mirties disidentams.

Tą vakarą, kai ėjau į filmą, į mano biurą atėjo New York Times pranešimas, atkreipiantis dėmesį, kad valstijos, kurios skiria mirties bausmę, pradeda vis labiau linkti vartoti azoto dujas nei mirtinas injekcijas, nes jos “jaučiasi pakirptais sparnais dėl bėdų su mirtinomis injekcijomis – siaubingai nepavykę bandymai, juridinės kovos ir didėjantys sunkumai įsigyjant vaistus.“ Siaubingai nepavykę bandymai? Niekuomet nematome apie tai straipsniuose, kurie remia eutanaziją.

“Lemtingos klaidos“ atkreipia dėmesį, kad Olandijos gydytojas, kuris prievarta suleido mirtiną injekciją prieš jį kovojusiai moteriai, buvo atleistas. Nesu ir apie tai girdėjus. Vėliau mes nebegirdėsime apie tokius dalykus, nes jie nebebus naujienos. Ir po kelių eutanazijos dešimtmečių, nesvarbu kas dar beatsitiktų, Vakarų visuomenė bus labai skirtinga ir, galima įtarti, žymiai rečiau apgyvendinta, bent jau vakariečių.“

Nenorėčiau tokio pobūdžio progreso ir Lietuvoje. Beje, jis prasideda ne nuo pirmosios eutanazijos ar pagalbinės savižudybės, bet daug anksčiau – nuo susitaikymo su abortais, vienalyčių santuokų įteisinimo, naujosios tapatybės bei įvairovės politikos įtvirtinimo – patalpinant bet ką iš postmoderniosios pokrikščioniškosios kultūros “paketo“ savo pagrindiniame meniu. Geriau jau susimąstyti tokiu klausimu:

Savižudybė – ne išeitis

“Ar savižudybė ir savižudybė su gydytojo pagalba yra susijusios?

Savižudybė ir savižudybė su gydytojo pagalba arba eutanazija aptariamos taip, tarytum būtų visiškai skirtingi dalykai, tačiau, kaip parodo L. de Oliveiros liudijimas, savo gyvenimą bet kuriuo būdu nutraukiantis žmogus šeimai ir platesnei visuomenei turi sukrečiantį poveikį. Be to, priešingai tam, ką tvirtina kai kurie žmonės, savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas iš tikrųjų didina bendrą savižudybės lygį.

Kaip teigiama viename straipsnyje, 2015 metų tyrimas apie JAV rodo, kad savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas „nesumažino savižudybių skaičiaus; savižudybė su gydytojo pagalba yra susijusi su 6,3 proc. padidėjusiu bendru savižudybių lygiu, įskaitant savižudybes ir su, ir be gydytojo pagalbos. Vyresnių nei 65 metų amžiaus grupėje savižudybių padaugėjo 14,5 procento“.

Spaudimas pažeidžiamiems

Savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas yra pavojingas ir dėl kitų priežasčių. Žurnalo Economist straipsnyje dr. Peteris Saundersas sako, kad „savižudybės su gydytojo pagalba ir/ ar eutanazijos įteisinimas yra ypatingai pavojingas todėl, kad bet kuris tai leidžiantis įstatymas pažeidžiamiems žmonėms sukuria spaudimą nutraukti savo gyvybę bijant tapti našta giminaičiams, globėjams ar resursų stokojančiai valstybei“. Jis pabrėžia, kad „ypač pažeidžiami yra vyresnio amžiaus, neįgalūs, sergantys ar psichiškai nesveiki žmonės“ – žmonės kaip A. Hayesas, kuris akivaizdžiai turi rimtų psichinės sveikatos problemų.

Savižudybė nėra atsakymas

Neturėtume žiūrėti pro pirštus į įžvalgas tų, kurie pažįstami su liūdesiu dėl apgalvoto kito žmogaus gyvybės nutraukimo. Kaip sako L. de Oliveira, tam, kad tokie žmonės kaip A. Hayesas gautų reikalingą pagalbą, iš tikrųjų reikia daugiau diskusijų apie psichinę sveikatą. „Aš tikrai tikiuosi, kad ponas Hayesas persigalvos. Atvirai pasisakydamas apie savo psichinę sveikatą ir bandydamas padrąsinti kitus elgtis taip pat jis galėtų padaryti daug gero. Savižudybė tikrai nėra atsakymas, kad ir kaip save įtikinėtumėte, kad yra“, – prieina išvados L. de Oliveira.“

Arba susimąstyti taip, kaip Theo Boer – Protestantų teologijos universiteto Groningene, Olandijoje etikos profesorius.  “Devynerius metus jis buvo Regioninio eutanazijos peržiūros komiteto narys.  Olandijos valdžia yra įsteigusi penkis tokius komitetus, siekiant įvertinti ar eutanazija buvo atlikta laikantis įstatymo.  Čia užrašytos mintys atspindi autoriaus asmeninę, o ne institucijos poziciją.“:

Theo Boer (Eutanazijos Olandijoje reguliuotojas): „Buvome neteisūs“

“Bet mes klydome – siaubingai klydome.  Žvelgiant retrospektyviai (straipsnio data – 2014-07-25) galima matyti, kad eutanazijos atvejų skaičiaus stabilizavimasis tebuvo laikina pauzė.  Nuo 2008 metų tokių mirčių skaičius ėmė augti 15% kiekvienais metais.  Eutanazijos peržiūros komitetų ataskaitos duomenimis, 2012 metais buvo atlikta 4188 eutanazijos procedūrų (2002 metais − 1882 procedūros).  2013 metais ši tendencija tęsėsi, o aš turiu pagrindo manyti, kad šiemet ar ateinančiais metais eutanazijos atvejų skaičius bus perkopęs 6000 ribą.  Vėžiu sergantiems pacientams eutanazija tampa „standartiniu“ mirties būdu.

Be šios tendencijos, atsitiko ir kitų poslinkių.  Olandijos Teisės mirti draugija NVVE įsteigė keliaujančių eutanazijos medikų tinklą, pavadintą „Gyvenimo pabaigos klinika“.  Olandijoje veikiantys įstatymai daro prielaidą (nors to ir nereikalauja), kad tarp gydytojo ir paciento egzistuoja ilgalaikis santykis, ir kad eutanazija galėtų būti paciento gydymo ir jo bendravimo su gydytoju pabaiga.  Tačiau „Gyvenimo pabaigos klinikoje“ dirbantys medikai turi tik du pasirinkimus: duoti pacientui gyvybę nutraukiančių preparatų arba atsisakyti jį aptarnauti.

Šie specialistai pacientą mato vidutiniškai tris kartus, prieš duodami jo gyvybę nutraukiančių medikamentų.  „Gyvenimo pabaigos klinika“ yra atlikusi šimtus eutanazijos atvejų.  Tačiau NVVE neatrodo patenkinta net ir šiais rezultatais.  Jų tikslas, kad mirtina piliulė taptų prieinama visiems vyresniems nei 70 metų žmonėms, norintiems nutraukti savo gyvenimą.  Pasirodo, pasukus šia kryptimi darosi sunku sustoti.

Kiti pokyčiai yra susiję su pacientais, kuriems taikoma eutanazijos procedūra.  Jei apie 2002 metus beveik nepasitaikydavo pacientų su protine negalia, tai dabar jų skaičius sparčiai auga.  Pasitaiko atvejų, kai eutanazija atliekama didele dalimi dėl to, kad pacientas jaučiasi senas, vienišas ar netekęs artimųjų.  Kai kurie iš šių pacientų galėjo dar nugyventi metus ar dešimtmečius.

Nors įstatyme numatyta, kad eutanazija bus taikoma išimtinais atvejais, bet viešoji nuomonė pradeda žiūrėti į šią procedūrą kaip į teisę, įpareigojančią gydytojus.  Šiuo metu ruošiamas įstatymas, priversiantis gydytojus, atsisakančius atlikti eutanaziją, nukreipti pacientą pas tai atliksiančius medikus.  Kai kuriais atvejais spaudimas gydytojams paklusti pacientų (arba kartais – jų giminių) valiai tampa žiaurus.

Giminių spaudimas, kartu su paciento rūpesčiu dėl savo artimųjų gyvenimo kokybės, tam tikrais atvejais yra svarbus kreipimosi atlikti eutanaziją motyvas.  Net Regioniniai eutanazijos peržiūros komitetai, nežiūrint jų pastangų, nesugebėjo užkirsti kelio tokiems poslinkiams.

Aš buvau (eutanaziją įteisinančio, vert. past.) įstatymo rėmėjas.  Bet dabar, praslinkus 12 metų, aš laikausi kitos nuomonės.  Mažių mažiausiai palaukite sąžiningos ir intelektualiai adekvačios analizės, kuri atskleistų nuožmaus eutanazijos atvejų gausėjimo priežastis.  Ar tai yra todėl, kad įstatymui trūko saugiklių?  O gal pats įstatymo egzistavimas yra kvietimas į eutanaziją žiūrėti kaip į normalų reiškinį, o ne į galutinį sprendimą, taikomą kai nelieka alternatyvų?  Nedarykite to, kol negausite atsakymų į šiuos klausimus.  Išleidę džiną iš butelio, vargu ar kada jį grąžinsite atgal.“

Deja, yra mąstančių kitaip. Vienas pavyzdys kaip agituojama už eutanaziją nurodytas šiame 2018-06-04 straipsnyje – agitacija už abortus puikiai pritaikoma ir agitacijai už eutanaziją:

Michael Cook “Is euthanasia the next logical step for Ireland after abortion?“ (Ar eutanazija yra sekantis logiškas žingsnis Airijai po abortų?)

“Eutanazija vis dar nėra “degantis“ reikalas Airijoje, bet kai kurie stebėtojai ją mato kaip sekantį natūralų žingsnį. Prieš referendumą (dėl abortų įteisinimo) Irish Independent skyrelio redaktorius Ian O’Doherty rašė:

… eutanazija yra sekantis didelis socialinis reikalas, kurio mes turėsime imtis, net jei tam ir nėra politinio apetito. Turime senėjančią visuomenę, silpstančią sveikatos apsaugos sistemą ir, kol Airijos slaugos ligoninės atlieka nuoširdžiai nuolankų, neįtikėtiną darbą (kai kurie nuostabiausi, maloniausi žmonės, kuriuos esu sutikęs, buvo šios šalies slaugos ligoninių darbuotojai), mes susiduriame su demografine laiko bomba, ir situacija tik prastės…

“Mano kūnas, mano pasirinkimas“ taikytina ne tik abortams, bet ir visiems mums bei kiekvienam, kuris kada nors stebėjo mylimojo kovą paskutiniais keliais savo gyvenimo mėnesiais, kai jie geriau jau būtų mirę, ir žino, kad begėdiška kažką palaikyti gyvą prieš savo valią.“

O štai šis “iškilus“ (cituoju iš The New York Times straipsnio, kurį ketinu panaudoti vėlesniame bloge) Mičigano žurnalistas Jack Lessenberry The Detroit Metro Times kalba gryna nacių kalba gindamas žudiką Jack Kevorkian, pravarde Misteris Mirtis, kuris savavališkai atlikinėjo nelegalias eutanazijas (apie jį – irgi kiek vėliau):

“Jack Kevorkiant, nepaisant jo kalčių, šioje visuomenėje buvo galinga gėrio jėga. Jis privertė mus pažvelgti į vieną iš didžiausių nematomų dramblių visuomenės valgomajame – faktą, kad šiandien didžiulis skaičius žmonių, kurie geriau būtų mirę, kurie gyvena nevertus gyventi gyvenimus, vis dar yra gyvi.“

Šio blogo pabaigai – dar šiek tiek statistikos iš kitų šalių:

Richard Egan “Euthanasia in Belgium: updates on a social experiment“ (Eutanazija Belgijoje – naujausi socialinio eksperimento duomenys), 2018-08-29

Bendrai paėmus, susidaro įspūdis, kad eutanazijos praktika Belgijoje tęsiama eutanazijos kaip einamojo atsako į vis augantį spektrą aplinkybių, apimančių negalią turinčius vaikus, nepavykusias savižudybes ir seksualinio piktnaudžiavimo vaikais aukas, normalizavimo keliu.

Augantys skaičiai

Mirčių nuo legalios eutanazijos skaičius išaugo beveik dešimt kartų (982%) – nuo 235 per 2003 m. – pirmaisiais pilnais legalizuotos eutanazijos metais, iki 2,309 per 2017 m. Vien nuo 2016 m. iki 2017 m. augimas buvo 13.85%. Oficialiai praneštų eutanazijos atvejų skaičius sudarė 2.1% visų mirčių Belgijoje 2017 m.

2017 m. buvo 375 pranešti žmonių, kurių mirčių nebuvo tikimasi artimiausioje ateityje, eutanazijos atvejai. Tai sudaro 16.2% visų praneštos eutanazijos atvejų.

2017 m. 181 eutanazijos atvejis buvo praneštas dėl “polipatologijos“ – dviejų ar daugiau būklių, kurių nei viena nėra pakankamu pagrindu eutanazijai – kai mirties nebuvo tikimasi artimiausiu metu, tai sudaro 7.83% visų praneštų atvejų. Tai atspindi 69.1% augimą vien per pastaruosius du metus nuo 2015 m.

27 (7.2%) atvejais eutanaziją atlikęs gydytojas nesilaikė privalomo vieno mėnesio išlaukimo termino nuo raštiško eutanazijos prašymo iki jos įvykdymo. Eutanazijos Vertinimo ir Kontrolės Komisija šiais atvejais nesiėmė jokių kitokių veiksmų nei nusiųsti nusižengusiam gydytojui pamokomąjį laišką, kad primintų jam procedūrą, kurios turi būti laikomasi netikėtos mirties per trumpą laiką atveju.

Per 2016 ir 2017 m. pagal Belgijos įstatymus kol kas buvo nužudyti 3 vaikai.

Tarp 2014 ir 2017 m. dviem pacientams, kurie buvo negrįžtamoje komoje dėl bandymo nusižudyti, buvo pritaikyta eutanazija pagal išankstinę direktyvą.

Iš viso 201 žmogus su psichiniais sutrikimais buvo nužudytas eutanazijos būdu Belgijoje tarp 2014 ir 2017 m., įskaitant turinčius nuotaikų sutrikimus – tokius kaip depresija, bipolinis sutrikimas (73 atvejai), organiniai protiniai sutrikimai, įskaitant demenciją ir Alzhaimerį (60 atvejų), asmenybės ir elgesio sutrikimai (23 atvejai), neurotiniai sutrikimai, sutrikimai dėl streso, įskaitant potrauminio streso sutrikimą (16 atvejų), šizofrenija ir psichoziniai sutrikimai (11 atvejų), organiniai protiniai sutrikimai, įskaitant autizmą (10 atvejų) ir sudėtingi atvejai, įskaitant kelių kategorijų kombinaciją (8 atvejai).

Iš šių 201 atvejo 25 atvejais eutanazijos būdu buvo nužudyti jaunesni nei 40 m. asmenys. Šių nerimą keliančių jaunų žmonių atvejų atžvilgiu Komisija stebi, kad “pacientų iki 40 m. grupėje daugiausiai yra asmenybės ir elgesio sutrikimų. Visi šie pacientai buvo gydyti daugelį metų, tiek ambulatoriškai, tiek stacionariai. Visuomet ėjo kalba apie sunkiai suvaldomą kančią. Šiam sutrikimų tipui buvo keletą kartų minimos sunkios psichologinės traumos labai jauname amžiuje – tokios kaip prievarta namų aplinkoje, psichologinis apleistumas ar seksualinis išnaudojimas.

Rodosi Belgija gydo vaikų prievartavimo namų aplinkos prievarta, apleistumu ir seksualiniu išnaudojimu aukas jas žudydama.

Tarp 2014 ir 2017 m. 60 atvejų žmonės eutanazija buvo nužudyti dėl demencijos. Iš šių atvejų mirties artimiausiu metu buvo tikimasi tik 9 atvejais.“

Yra šalių, kur tokių mirčių skaičiai auga dar sparčiau:

Michael Cook “At least 1.12% of deaths in Canada are due to euthanasia“ (Mažiausiai 1,12% mirčių Kanadoje yra dėl eutanazijos), 2019-04-29

“Nors eutanazija buvo legalizuota Kanadoje tik 2016 m. birželį, jos skaičiai šovė į viršų. Per 10 šioje apžvalgoje pristatomų mėnesių eutanazija sudarė 1,12% visų mirčių Kanadoje.

Pagal šia ataskaitą, “Pagal Medicininės Pagalbos Mirštant Kanadoje organizaciją, mirčių skaičius dėl to toliau išlieka ribose tarp medicininės pagalbos mirčių skaičiaus, pateikiamo kitose šalyse – nuo 0,4% (Oregone, JAV, 2017 m.) iki 4% (Nyderlanduose, 2017) visų mirčių buvo priskiriama medicininės pagalbos mirtims.“

“Wesley J. Smith National Review žurnale pakomentavo taip: “Tai reiškia, kad virš 3000 žmonių yra nužudomi savo gydytojų kiekvienais metais Kanadoje, kas reiškia, jei mano paskaičiavimai teisingi, kad tai yra daugiau nei 250 per mėnesį, daugiau nei 58 per savaitę ir daugiau nei 8 per dieną. Po velnių, tai juk maždaug vienas žmogus kas trys valandos.“

“Taigi, ar Kanados eutanazijos mirčių skaičius sustos ties 4% riba kaip Nyderlanduose? Nematyti jokių priežasčių sakyti, kad taip ir bus.“

18) 2020-08-14

Kokios dar yra fundamentalaus požiūrio į žmogaus gyvybę pasikeitimo pasekmės ir kaip tai atsiliepia eutanazijos praktikoje? Tolimesnis šios dienos blogas mirgės tokiomis antraštėmis:

Keturiems šimtams olandų buvo atlikta priverstinė eutanazija

“Tyrimas, atliekamas kas penkerius metus, siekiant išsiaiškinti Nyderlandų piliečių mirties priežastis, atskleidė, kad daugiau nei 400 Nyderlandų piliečių gyvybę prarado dėl eutanazijos, kuri buvo atlikta be jų sutikimo. Kaip nurodė Koalicija už eutanazijos prevenciją (angl. Euthanasia Prevention Coalition), šio tyrimo laikotarpis apima 2010-2015 metus. Jame skaičiuojama, kad iš 7 254 savižudybių su gydytojo pagalba 431 buvo įgyvendintos „nutraukiant gyvybę be išreikšto prašymo“.

Palyginus su prieš tai atliktu tyrimu, kurio rezultatai paskelbti 2010 metais, tokių asmenų padaugėjo trečdaliu. Už gyvybę pasisakanti JAV platforma Live Action pažymėjo, kad ši statistika yra verta susirūpinimo. „Ten (Nyderlanduose) kas savaitę eutanazija atliekama bent vienam psichikos ligoniui. Tai nestebina turint omenyje, kad vienas iš trijų gydytojų Nyderlanduose mano, jog yra priimtina atlikti eutanaziją psichikos ligoniams.“

Tyrimas atskleidė, kad pacientai, kuriems atlikta eutanazija, buvo sergantieji autizmu, asmenys, turintys priklausomybių, bei seksualinės prievartos aukos, patyrusios stiprų ir neišgydomą psichikos sukrėtimą. 2017 m. pradžioje viena gydytoja nusprendė eutanaziją atlikti demencija sergančiai 70-ies metų senolei, kuri nesugebėjo aiškiai išreikšti savo pritarimo. Dar vienas nesenas atvejis nutiko 2016 m. gruodžio mėnesį, kai eutanazija buvo atlikta 41 metų nuo alkoholio priklausomam šeimos tėvui, kuris gavo tokį leidimą vien pareiškęs, kad jo gyvenimas yra nepakenčiamas.

„Šie sprendimai ir toliau populiarina savižudybes su gydytojo pagalba. Pavyzdžiui, Kanados vyriausybė inicijuoja oficialią analizę, kad galėtų leisti savižudybę su gydytojo pagalba to norintiems psichikos ligoniams, o Belgija neseniai įteisino vaikų eutanaziją”, – nurodė Live Action. Štai JAV kai kurios draudimo kompanijos siekia neapmokėti gydymo, kuris leistų išgelbėti gyvybes, nes eutanazijai atlikti naudojami vaistai kainuoja mažiau. Taip nutiko dviems pacientams, kuriuos 2017 m. birželį buvo atsisakyta perkelti į kitas ligonines. Vėliau jų gydytojo vidaus ligų specialisto dr. Briano Callisterio draudimo įmonė paklausė, ar jiems jau buvo pasiūlyta savižudybė su gydytojo pagalba.

Dar 2017 m. gegužės mėnesį Belgijos vyskupų konferencija pasmerkė eutanazijos taikymą psichikos ligoniams, sakydama: „Mūsų požiūris nereiškia, kad siūlome žmogų palikti su savo skausmu. Psichinė kančia gali būti labai didelė ir asmuo gali jaustis visiškai praradęs viltį, tačiau būtent tokioje situacijoje turime išlikti šalia žmogaus ir jokiu būdu jo neapleisti“.

Eutanazijos skandalas Jungtinėje Karalystėje: nepagrįstai mirti galėjo 656 žmonės

“Gosporto karo memorialinės ligoninės nepriklausomų specialistų grupė nustatė, kad ligoninėje „buvo nepaisoma žmogaus gyvybės“, o pacientai, kurie buvo traktuojami kaip trukdantys, gavo vaistų dozes, kurios kelių dienų bėgyje juos nužudė. Skaičiuojama, kad taip galėjo mirti tarp 450 ir 656 pacientų.

Specialistų grupės ataskaitoje rašoma, kad tik 45 proc. pacientų, kuriems buvo paskirtos mirtinos diamorfino dozės, sakė kenčiantys skausmus. Didelė dalis tirtų atvejų atskleidė, kad net tuomet, kai pastebėtas skausmas, jis nebuvo tinkamai įvertintas, o gydymo veiksmingumas nebuvo stebimas. 29 proc. atvejų dėl paskirtų mirtinų dozių nepateiktos jokios priežastys ar logiškas paaiškinimas, 26 proc. atvejų nurodytos tokios priežastys, kurios „vargiai, jei apskritai, galėtų būti laikomos tinkamais simptomais“ (pavyzdžiui, pablogėjimas, išsekimas, susijaudinimas).

Dominicas Lawsonas dienraštyje The Times pastebėjo, kad „didžiausią tikimybę sulaukti tokios procedūros patiria ne sunkiausiai sergantys, bet sudėtingiausi pacientai“. Kaip sakė vienos aukos posūnis: „Jeigu nepatikai slaugei, tu – žuvęs“.

“Jungtinės Karalystės Sveikatos reikalų sekretorius Jeremy‘is Huntas teigė, kad policija ir prokuratūra „atidžiai ištirs“, ar turėtų būti keliami nauji kaltinimai.

Dėl atvejų skaičiaus tai gali būti vienas iš didžiausių skandalų Anglijos Nacionalinės sveikatos tarnybos istorijoje.“

Kaip pasibaigė ši istorija, pranešta 2018-06-29, nežinau, neradau (labai nesistengiau) ką jie ištyrė. Tačiau Belgijoje šįmet, panašu, prasidėjo rimti teismai dėl kelių tokių atvejų:

Michael Cook “Belgijoje prasidėjo pirmasis eutanaziją atlikusių gydytojų teismas“

“Belgijoje prasidėjo istorinis teismas. Tai – pirmas kartas, kai šalyje keliami kaltinimai dėl eutanazijos atlikimo nuo tada, kai ji buvo įteisinta 2002 metais. Trys medikai kaltinami neteisėtu nunuodijimu. Jeigu bus nuteisti, jiems gresia griežtos kalėjimo bausmės. Mirusioji buvo trisdešimt aštuonerių metų moteris Tine Nys, ji mirė 2010 metais.

Teisiamųjų suole sėdi mirtiną injekciją sudavęs gydytojas, T. Nys buvęs bendrosios praktikos gydytojas ir psichiatras. Kaltintojų teigimu, pagal galiojančius įstatymus T. Nys nebuvo galima atlikti eutanazijos.

Artimieji teigia, kad T. Nys nesirgo nepagydoma psichine liga – būtent to reikalauja Belgijos įstatymai eutanazijai atlikti. Nors moteris turėjo psichinės sveikatos problemų, tikroji priežastis, kodėl ji norėjo mirti, buvo nepasisekę santykiai. Net ir Belgijoje nepasisekusi meilė nėra laikoma pakankama priežastimi gydytojui nužudyti pacientą.“

“Nenuostabu, kad bendrai Komisijai pirmininkaujantys dr. Wim Distelmans ir Gilles Genicot paneigė bet kokį aplaidumą. Tačiau ar galima jais pasitikėti? Eutanazijos reglamentavimas Belgijoje neišlaikytų interesų konflikto testo tokiose šalyse kaip JAV ar Jungtinė Karalystė.

Fotogeniškas, charizmatiškas onkologas dr. Wimas Distelmansas yra pats geriausias darbotvarkę diktuojančios eutanazijos mafijos pavyzdys. Jis yra vienas iš Federalinės eutanazijos kontrolės ir vertinimo komisijos pirmininkų, tačiau taip pat – bene žinomiausias eutanazijos praktikas šalyje (pranešama, kad jis nužudė šimtus žmonių), įtakingiausių eutanazijos lobistų organizacijos LEIF pirmininkas bei pirmasis asmuo, kurio žiniasklaida prašo komentarų eutanazijos tema.

Taigi apie šį teismą labiausiai stebina tai, kad jis apskritai vyksta.“

Ir štai – vėliau į teismą paduotas pats W. Distelmans, kaltinamas neteisėtai atlikęs eutanaziją 64-ių metų moteriai. Štai ką tas pats M. Cook rašo apie jį straipsnyje apie šį teismo procesą:

Michael Cook “Belgian euthanasia under scrutiny in European Court of Human Rights“ (Belgijos eutanazija gvildenama Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT))

“Įdomu, ką nuspręs EŽTT. Kaip rašo Vokietijos naujienų žurnalas Der Spiegel, gydytojas Distelmans “yra atsakingas už šimtų, jei ne tūkstančių žmonių mirtis“. (Tiesą sakant, tokie buvo jo rezultatai 2014 m., prieš šešis metus. Kas žino kiek padaugėjo tokių atvejų?) Kitose jurisdikcijose būtų įmanoma dėl Godelieva de Troyer bylos priversti imtis peržiūrėti šiuos šimtus atvejų, kuriuose Distelmans tiesiogine to žodžio prasme buvo vertintojas, teisėjas ir vykdytojas.

Jei sprendimas bus prieš Distelmans, Belgijos isteblišmentas patirs pelnytą sukrėtimą. Distelmans – ne sukčius gydytojas, bet vieša figūra, išpuošta ordinais.

2003-iaisiais jis buvo apdovanotas Arkos apdovanojimu už Laisvą Žodį už savo indėlį skatinant eutanaziją, 2010-aisiais – Dwaallicht apdovanojimu “už paliatyvinės slaugos pripažinimo pradinininko moralinį budrumą ir humanišką įsitraukimą bei už kovą už teises į eutanaziją“, 2013-aisiais Vrije Universiteit Brussel 150.000 eurų stipendija už indėlį į orią gyvenimo pabaigą, 2015-aisiais – apdovanojimu už Liberalųjį Humanizmą ir 2016-aisiais – garbės ordinu už indėlį į eutanaziją.

Jei išaiškės, kad Distelmans ignoravo įstatymus, kuriuos pats daugelį metų ir prižiūrėjo, be abejo, kad belgams reikės atlikti rimtą savo dvasios tyrimą.“

Kad jau perėjau prie nusikaltimų tematikos, tai dabar – apie “Misterį Mirtį“ Jack Kevorkian. Trumpai iš Vikipedijos:

“Jack Kevorkian (armėnas, 1928-05-26 / 2011-06-03) buvo amerikiečių patologas ir eutanazijos šalininkas. Jis viešai gynė pacientų teisę mirti, kai savižudybė atliekama prižiūrint gydytojo, tai išreiškęs savo fraze “Mirimas nėra nusikaltimas“. Kevorkianas pripažino asistavęs mažiausiai 130 pacientų, kad tą atlikti. 1999 m. jis buvo nuteistas už žmogžudystę ir žiniasklaidoje dažnai vaizduojamas “Daktaro Mirties“ vardu. Jo byla susilaukė palaikymo ir jis padėjo patiesti pamatus reformai.

1998 m. Kevorkian buvo areštuotas ir teisiamas dėl savo tiesioginio vaidmens savanoriškoje eutanazijoje, kuri buvo atlikta žmogui vardu Thomas Youk, kuris sirgo Lou Gehrig liga arba ALS. Jis buvo nuteistas dėl antro laipsnio žmogžudystės ir išbuvo 8 metus bausmės iš paskirto nuo 10 iki 25 metų įkalinimo laiko. Lygtinai buvo išleistas 2007 m. birželio 1 d. su sąlyga kad nesiūlys patarimų, nedalyvaus, neskatins ir nekalbės apie pagalbinės savižudybės procedūrą.“

Žinoma, jis to nesilaikė, skaitė apie tai paskaitas, dalyvavo televizijos pokalbių laidose, o 2008 m. netgi kaip nepriklausomas kandidatas balotiravosi į JAV Kongresą Mičigane. Galiausiai 2010 metais Holivudas apie jį išleido filmą:

“Filmo premjera įvyko balandžio 14 d. Ziegfeld Theater Niujorke. Kevorkian žengė raudonu kilimu šalia Al Pacino, kuris jį tame filme vaidino. Pačino gavo Emmy ir Auksinio Gaublio apdovanojimus už šį vaidmenį ir dėkojo Kevorkianui, kuris buvo tarp žiūrovų, šiuos apdovanojimus priimdamas. Kevorkian pareiškė, kad tiek filmas, tiek Pacino vaidyba “užlieja mano akis ašaromis – aš viską iš naujo pergyvenau.“

Kurgi ne. Filmas sujaudino ir žiūrovų širdis bei padėjo jiems įžvelgti jo herojų visai ne tokį, koks jis turėjo atrodyti jam skelbiant nuosprendį teismo salėje. Štai ką apie šį filmą, kuris vadinasi “Jūs nepažįstate Džeko“ (You don’t know Jack), rašo vienas mėgėjas-apžvalgininkas IMDb portale:

“Šios kontraversiškos temos filosofija yra daug rimtesnė. Kai daug šalių dabar leidžia asmeniui mirti pagalbine mirtimi dėl bet kokios priežasties, kai nereikalaujama, kad būtų kažkokia nepagydoma liga ar kažkas panašaus, Amerika yra vis dar labai atsilikusi nuo likusio pasaulio. Kiti tereikalauja tam tikro išlaukimo laiko, kad būtų aišku dėl sunkaus apsisprendimo. O čia mes senoj-geroj atsilikusioj Amerikoj, kurioje vis dar neleidžiama ori pagalbinė mirtis siaubingai kenčiančioms ar mirtinai sergančioms sieloms, kurios paprasčiausiai nenori nieko labiau trikdančio nei asmeninio, taikaus ir neskausmingo savo kasdieninės agoniškos egzistencijos galo. (Aš visiškai sutinku su likusiu pasauliu, kad tai yra tiek labai arba dar labiau asmeninis sprendimas kaip ir aborto atveju ir jokia religinė ar politinė institucija negali nieko pasakyti apie tai, dėl ko asmuo šiame reikale apsisprendžia. Šios besikišančios institucijos išvis neturėtų vaidinti jokio vaidmens įtakojant ar nustatant kiek tai yra teisinga ar neteisinga, nes tokie dalykai racionaliam mąstytojui neegzistuoja.)“

Ką gi, išties puikiai suformuluota postmodernisto pozicija. Šalia pateiksiu kitokią poziciją, kuri plačiau siejasi ir su reiškiniais, aprašomais mano knygoje. Ją pristato Wesley J. Smith, amerikiečių teisininkas, 14 knygų autorius ir bedraautorius, Žmogaus Išskirtinumo Centro vyresnysis bendradarbis, Pacientų Teisių Tarybos konsultantas, ginantis prigimtinį žmogaus orumą ir kritikuojantis meinstryminius bioetikus:

Wesley J. Smith “The historical Kevorkian“ (Istorinis Kevorkian)

“Manau, kad Jack Kevorkian buvo ne priežastis, bet simptomas visuomenės, kuri praranda pasitikėjimą institucijomis ir principais. Jo ilgalaikio įstatymų niekinimo sėkmė buvo kaip “jokio pasitikėjimo“ pačia medicinos praktika balsas ir atspindėjo kultūrą, kuri vis labiau garbina atomizuotą save. Kitaip tariant, mes tampame vis labiau solipsistine* [žr. išnašą žemiau] visuomene: jei aš to noriu, reiškia tai yra teisinga – tol, kol aš nepažeidžiu tavęs.

Mes taip pat tampame kultūra, kuri baisisi kentėjimu ir niekina rimtus apribojimus. Kančios vengimas tapo labai aukštu kultūros prioritetu, kartais iki to, kad tam teikiama viršenybė prieš pačios gyvybės išsaugojimą. Mintis, kad žmonės gali įveikti savo kančią ir prisitaikyti prie sunkių aplinkybių, o vėliau džiaugtis, kad yra vis dar gyvi (tai apima ir mirtinai sergančius), taip pat yra dažnai pamirštama šioje panikoje.

Kevorkian suprato ir išnaudojo šiuos kultūros aspektus. Pradžioje jis atvirai kalbėjo apie savo tikruosius tikslus (tokius kaip eksperimentai su eutanazija žudomais žmonėmis) ir gana aiškiai apie tai rašė savo knygoje “Receptas – medicidas“. Bet kai žmonės sureagavo neigiamai, jis greitai pakeitė savo viešųjų ryšių strategiją, tvirtindamas, kad, atvirkščiai nei knygoje, jo pagrindinis tikslas yra užkirsti kelią beprasmiam kentėjimui.

Tokiu būdu viskas apsisuko ir jis gavo daug palaikymo iš žiniasklaidos bei augantį pritarimą iš visuomenės. Dėmesys buvo sutelktas beveik išskirtinai į kenčiančius žmones, bet ne į atliekamus veiksmus ar į poveikį, kurį Kevorkian darė šeimoms. Kai kurių Kevorkian aukų priblokšti artimieji pasakojo man, kokie pažeidžiami ir prislėgti vėlyvuoju laikotarpiu buvo jų mylimieji. Bet šeimų skausmas ir tų, kurie vyko į Mičiganą, kad būtų nužudyti, jautrumas retai buvo aptarinėjami populiariojoje žiniasklaidoje.

Kai kurios iš Kevorkian pagalbinės savižudybės aukų mirė galinėje jo surūdijusio furgono sėdynėje nunuodytos anglies monoksido, kuris buvo tiekiamas iš specialiai tam atvejui atsinešto baliono. Dabar jau tikrai, mąsčiau tuo metu, žmonės atsisuks prieš jį! Bet buvau priblokštas, kad absoliutus orumo trūkumas, supęs šias mirtis, nei trupučio nerūpėjo tokiai daugumai žmonių.

Ar mes šiandien tiek daug kalbėtume apie pagalbines savižudybes, jei ne Kevorkian? Turbūt, kad ne. Ne jis sukūrė šią svarstomą problemą, bet jis giliai įžengė į stiprėjančią kultūrinę srovę. Nėr kalbos, kad jo įžūlumas iškėlė pagalbinę savižudybę į žiniasklaidos priešakines temas, ko pasekoje ši problema pasiekė kritinę masę greičiau nei tai būtų kitu atveju. Išties, faktas, kad tokios daugybės žmonių neatstūmė jo keista asmenybė ir apsėdimas mirtimi (pvz., jis naudojo žmonių kraują kaip dalį terpės savo makabriškuose paveiksluose), manau, labai daug atskleidė apie tai, kur suko mūsų kultūra.

Pažymėtina ir tai, kad apie septyniasdešimt procentų Kevorkiano pagalbinės savižudybės aukų mirtinai nesirgo. Dauguma buvo neįgalūs ir prislėgti. Penkiems po skrodimo buvo nustatyta, kad jie išvis nesirgo. Ir vis dėlto žiniasklaida ištisai apibūdindavo (ir tebeapibūdina) jį, kaip padėjusį numirti tam, kad pabaigtų sunkiai valdomas kančias. Apibendrinus: Kevorkian buvo radikalus ikonoklastas, kuris niekino papročius ir nutraukė apsimetinėjimą, kad pagalbinė savižudybė yra skirta mirtinai sergantiems ir numatyta kaip pati galutinė priemonė, kai jau nieko daugiau nebeįmanoma padaryti, kad nutraukti kentėjimus. Tai jau nebėra tiesa, o Kevorkianui tokia ji niekada ir nebuvo.“

*Solipsizmas yra ontologinė ir epistemologinė pozicija, teigianti, kad neįmanoma žinoti nieko tikro apie už savo proto ribų esančią visatą, todėl gali būti, kad išorinis pasaulis ir neegzistuoja. Solipsizmą galima trumpai nusakyti filosofine fraze „mano protas yra vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau egzistuojant“.

Kad nuo šio blogo nepasidarytų pernelyg liūdna, pabaigai įdėsiu karikatūrą apie solipsizmą:

“– Atleiskit, mis. Jūs ką tik paneigėt solipsizmą.

– Mhm?

– Negali būti, kad vien tik mano atskiras protas būtų galėjęs sukurti kažką tokio gražaus kaip jūs.“

19) 2020-08-21

Kuo dar pasireiškia vertųjų gyventi atranka? Vis dažniau ji virsta mirštančiojo artimųjų kova su negailestingu biurokratiniu valstybės aparatu. Kartais tai kova ne prieš eutanaziją tiesiogiai, bet prieš prastą priežiūrą ar prieš atsisakymą tą priežiūrą suteikti. Kartais ši kova pasibaigia laimingai, t.y. už gyvybę kovojančių žmonių pergale:

Lianne Laurence “5-year-old girl recovering in Italy after UK hospital fought to end life support“ (5-ių metų mergaitė sveiksta Italijoje po Jungtinės Karalystės ligoninės kovos dėl jos gyvybės palaikymo užbaigimo)

“Tafida Raqeeb, penkiametė britė pažeistomis smegenimis, kuriai Jungtinės Karalystės (JK) gydytojai norėjo atjungti gyvybės palaikymą, buvo išrašyta iš intensyviosios priežiūros Italijos ligoninėje.

Tafida, kuri pateko į komą pereitą vasarį po to, kai jos smegenyse trūko kraujagyslė, spalio 15 d. buvo perkelta į Gaslini vaikų ligoninę Genujoje Britanijos aukštesniajam teismas nusprendus, jog JK sveikatos priežiūros institucijos neturi teisės atjungti jai gyvybės palaikymo prieš jos tėvų norą.

45 m. inžinierius statybininkas Mohammed Raqeeb ir 39 m. teisininkė Shelina Begum kreipėsi į teismą po to, kai Karališkosios Londono ligoninės gydytojai nusprendė, kad jų duktė nepasveiks ir kad jai geriausiai būtų leisti mirti.

“Pati Tafida įrodė, kad šie gydytojai buvo neteisūs“ šią savaitę sakė Begum, kaip praneša JK dienraštis Daily Mail.“

“Gaslini pasisiūlė priimti Tafida po to, kai birželyje jos tėvai paprašė šios garsios pasaulyje vaikų ligoninės kitos nuomonės juridinės kovos dėl dukters gyvybės palaikymo įkarštyje.“

Deja, ne visuomet tokios kovos pasibaigia laimingai:

Paul Smeaton “U of Michigan ‘just killed my son’: Hospital yanks life support hours after judge dismisses case“ (Mičigano universitetas “tiesiog nužudė mano sūnų“: Ligoninė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai teisėjas atmetė bylą, staigiai nutraukia gyvybės palaikymą)

“Bobby Reyes, keturiolikmetis berniukas iš Mičigano, kuriam gydytojai paskelbė “smegenų mirtį“, mirė vakar po to, kai teisėjas atmetė jo šeimos teismo bylą, kurioje buvo prašoma, kad jam būtų suteikta daugiau laiko. Mičigano Universiteto C.S. Mott vaikų ligoninė atjungė jo ventiliatorių praėjus vos kelioms valandoms. Byla buvo išklausyta 10 val., o 15 val. ligoninė pateikė pareiškimą, kad Bobby miręs.

Rugsėjo 21 d. Bobby’iui po to, kai jis patyrė astmos priepuolį, sustojo širdis ir jis buvo nugabentas į Mičigano Universiteto C.S. Mott vaikų ligoninę Ann Arbor mieste.

Ligoninės gydytojai diagnozavo Bobby’iui “smegenų mirtį“ ir po savaitės nuo šios diagnozės informavo jo šeimą, kad atjungs jo ventiliatorių, taip užbaigdami jo gyvenimą.

Bobby šeima padavė ieškinį teismui siekdami daugiau laiko, kad paruoštų sūnų perkėlimui.

Bet tas prašymas teisėjo David Swartz buvo vakar ryte atmestas Washtenaw Apygardos teisme ir Mičigano Universiteto ligoninės medicinos personalas atjungė Bobby’io ventiliatorių vos po kelių valandų.“

“Jie (tėvai) teigė, kad kiti gydytojai, įskaitant Richard P. Bonfiglio, tikėjo, jog Bobby’iui yra vilties. Pats Bonfiglio yra Mičigano Universiteto medicinos mokyklos absolventas ir jis dalyvavo vakarykščiame teismo posėdyje.

Detroit Free Press jis sakė, kad peržiūrėjo Bobby ligos istoriją ir lankė jį ligoninėje, nors neatliko formalios apžiūros, nes šioje ligoninėje neturi tam įgaliojimų.

Kai jo paklausė, ar jis įžvelgė priežasčių šeimos viltims, jis pareiškė: “Tikrai taip. Bėda, kad visas šis smegenų mirties apibrėžimas šiuo atveju nėra tikslus, taigi, kai turite reikalą su tokia situacija, geriau suklysti iš tos pusės, kad suteikti jam šansų, nei kad juos panaikinti.“

Teismai skirtingose jurisdikcijose pasielgė skirtingai. Ar galima teigti, kad Mičigane tiesiog buvo aplaidaus teisėjo atvejis? Kad gydytojai Gaslini ir Bonfiglio įrodo, kad vis dar liko sąžiningų gydytojų? Galbūt taip, galbūt ne. Pokrikščioniška filosofija, kuri žmones tiesiog rūšiuoja į patogius ir nepatogius daiktus, randa vis daugiau pateisinimų eutanazijai. Kalbama jau nebe vien apie žalos, kurią sukelia įvairios kančios, panaikinimą taikant eutanaziją, bet ir apie įvairias papildomas naudas, kurias ji galėtų duoti. Apie vieną tokių jau kalbėjome – palengvinimą sveikatos apsaugos sistemoms, nes atsikratyti kenčiančiųjų per eutanaziją yra žymiai pigiau nei juos slaugyti ir gydyti, o sutaupytas lėšas galima skirti likusiems. JK akademikai prakalbo ir apie kitas galimas naudas:

Society for the Protection of Unborn Children (SPUC, Negimusių Vaikų Apsaugos Draugija) “Academics tout ‘benefits’ of euthanasia: Saves money, provides fresh organs“ (Akademikai smarkiai giria eutanazijos “naudas“: taupo pinigus, tiekia šviežius organus)

“Šiurpinančioje“ naujoje ataskaitoje akademikai įrodinėja kaip pagalbinės savižudybės būdu žudant pacientus JK būtų sutaupyti nacionalinės sveikatos apsaugos (NSA) pinigai ir teikiami organai transplantacijoms. Dr. Gordon Macdonald, organizacijos Rūpestis, o ne Žudymas (Care not Killing) generalinis direktorius pareiškė, kad ši ataskaita “atskleidžia tikrąją pagalbinės savižudybės darbotvarkę“.

Ataskaitą, kuri vadinasi “Skaičiuojant pagalbinės mirties kaštus“, parengė Glazge dirbantis etikas David Shaw ir sveikatos ekonomistas Alec Morton.

Ši ataskaita, kuri paskelbta žurnale “Klinikinė etika“ (Clinical Ethics), apibūdina kokiu būdu finansinės santaupos, kurias leistų sutaupyti pagalbinė savižudybė, yra “dramblys kambaryje“.

Ataskaitoje nurodoma: “Ištekliai, kuriuos sunaudoja pacientai, kuriems atsakoma pagalbinės mirties, vietoj to galėtų būti naudojami tam, kad suteikti papildomų (pozityvių) kokybiškų gyvenimo metų kitiems sveikatos apsaugos sistemos pacientams, norintiems pratęsti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę. Trečias argumentas yra tai, kad organų donorystė šiame kontekste gali būti papildomas potencialus kokybiško gyvenimo šaltinis.“

Dr. Macdonald iš Rūpestis, o ne Žudymas teigia: “Tai išties šiurpinanti ataskaita, rodanti pagalbinės sąvižudybės ir eutanazijos įteisinimo pavojus. Jie parodo tikrąją darbotvarkę – nors jos autoriai gali ir netikėti, kad pinigai būtų motyvuojantis veiksnys pagalbinei savižudybei, bet kai kurie žmonės tuo tiki.“

“Ar tai iš tiesų yra tai, ko mes norime mūsų iš NSA? Sistemos, kurioje kai kurie pacientai yra diskriminuojami dėl savo amžiaus ar neįgalumo, ar dėl to, kad jie negali gauti brangaus gydymo ar privačios sveikatos apsaugos?“

Organų paėmimas iš eutanazuotų asmenų

Šiemet anksčiau SPUC pranešė kaip buvo atskleista, kad Kanados gydytojai rinko organus iš neseniai eutanazuotų pacientų, kad patenkinti jų poreikį donorystei.

Per pirmuosius 2019 m. 11 mėn. eutanazuoti pacientai 18 atvejų buvo organų, o 95 atvejais – audinių donorai (iš viso eutanazuotų buvo 113 – past. iš kito straipsnio). Tai buvo žymus 14 proc. padidėjimas lyginant su 2018 m. ir 109 proc. padidėjimas lyginant su 2017 m.

Dr Macdonald apibendrino: “Ši ataskaita nušviečia eutanazijos legalizavimo pavojus. Argumentai, kurie siejami su asmens autonomija, labai greitai pasikeičia į argumentus, siejamus su gydytojų ir slaugų daromais vertybiniais sprendimais apie kitų asmenų gyvenimo kokybes tuo pat metu jaučiant spaudimą taupyti pinigus ir imtis taip vadinamo “lovų blokavimo“ sveikatos apsaugoje.“

Kai silpnesniųjų žmonių priežiūra pradeda remtis tokiais argumentais, nekeista, bet vis vien ne mažiau kraupu kaip ta priežiūra pradeda panašėti į… konclagerį:

Anthony Murdoch “Ontario nursing home report shows ‘heartbreaking,’ ‘horrific’ abuse of elderly, vulnerable“ (Ataskaita apie Ontarijaus slaugos namus parodo “širdį veriantį“, “klaikų“ piktnaudžiavimą senesniaisiais ir pažeidžiamaisiais)

“Kanados Ginkluotojų Pajėgų (KGP) ataskaita, tvirtinanti rimtas sveikatos ir saugumo problemas, susijusias su vyresniųjų žmonių priežiūra penkiuose Ontarijaus slaugos namuose, ryškiai nušviečia kaip visuomenė “nužmogina“ žmones, teigia Eutanazijos Prevencijos Koalicijos vadovas.

Ontarijaus provincijos vyriausybė šį antradienį viešai išleido 4-osios Kanados Divizijos Jungtinės Darbo Grupės ataskaitą visuomenei apie penkis Ontarijaus ilgalaikės priežiūros namus.

Išsami ataskaita nušvietė patvirtintas apverktinas gyvenimo sąlygas šiuose Ontarijaus namuose, įskaitant prastai maitinamus ir apleistus gyventojus, vabzdžių antplūdžius, sugedusį maistą ir tinkamų saugos priemonių trūkumą.

Balandžio mėnesį KGP personalas buvo pristatytas padėti susitvarkyti koronaviruso blogiausiai paveiktuose Ontarijaus ir Kvebeko ilgalaikės priežiūros namuose. Tai įvyko po to, kai federalinė vyriausybė patvirtino provincijų vyriausybių pagalbos prašymą.

Karinė ataskaita aiškina kaip kai kurie gyventojai ilgam laikui buvo paliekami su pridirbtomis sauskelnėmis. Kiti šaukėsi pagalbos be jokio atsako nuo “30 minučių iki dviejų valandų“. Kai kurie gyventojai “buvo maitinami ir valomi per prievartą, dėl ko jie garsiai springo ir duso.“

Priminsiu, kad visa ši istorija vyko šiemet Kanadoje. Vargu ar kas nors priskirtų Kanadą prastai ekonomiškai išsivysčiusių šalių grupei su žemais socialinės apsaugos standartais, greičiau atvirkščiai. Tai kame reikalas? Kai kurie Kanados politikai tokią padėtį atvirai sieja su naująja šalies eutanazijos filosofija ir politika:

“Už gyvybę kovojančios Kanados Konservatyviosios partijos kandidatė į lyderius Dr. Leslyn Lewis išreiškė savo “pasibjaurėjimą“ dėl Ontarijaus ilgalaikės priežiūros namų. Pareiškime, vakar pateiktame jos interneto svetainėje, ji pareiškė, kad išrinkus ją lydere ji sustabdytų “naujų mediciniškai pagalbinės mirties kategorijų“ išplėtimą.“

“Eutanazijos Prevencijos Koalicijos direktorius Alex Schadenberg trečiadienį savo blogo įraše apie šią ataskaitą pareiškė, kad ji parodo kaip Kanadai reikia kultūros, kuri traktuotų vyresniuosius ir ligotus su pagarba ir orumu, kurio jie nusipelnė.

“Mums reikia rūpestingos kultūros. Kultūros, kuri neinstitucionalizuoja vyresniųjų, ligotų ar neįgalių žmonių, bet vietoj to kuria gailestingą bendruomeninę rūpybą,“ sakė Schadenberg.

“Ataskaitoje reziumuoti siaubingi atvejai yra grįsti nepagarbos ir kultūros, kuri nužmogina žmones, kuriems reikia globos, požiūriu. Daugelis aukų visuomenės yra matomi kaip mažiau nei žmonės, nes jie turi kognityvinių problemų.“

Schadenberg priėjo trijų išvadų dėl “nužmoginančių“ ir “širdį veriančių“ sąlygų, kurių buvimas buvo patvirtintas karinėje ataskaitoje.

“Gydytojai ir praktikuojantys slaugai, kurie žudo žmones eutanazijos būdu, priima sprendimus, grįstus visuomenės požiūriais į žmones, turinčius specialiųjų fizinių ar psichologinių poreikių,“ sakė Schadenberg.

Antroje išvadoje Schadenberg teigė, kad “pasirinkimo laisvės“ koncepcija netaikoma sąlygoms ir požiūriams, kurios įtakotų tikėjimą, jog geriau žmonės gyventų tam tikrose specifinėse sąlygose nei būtų mirę.

“Subtilūs ir akivaizdūs socialiniai spaudimai sukuria kultūrinį poslinkį nuo “pasirinkimo mirti“ į mirties lūkestį,“ pridūrė jis.

Galiausiai, Schadenberg teigia, kad “Kai kurie žmonės prašė eutanazijos mirties tam, kad išvengtų gyvenimo slaugos namuose. Ši ataskaita gali vesti link slaugos paslaugų “ištrynimo“, taip pat ji ves link daugiau eutanazijos mirčių.“

Koronaviruso mirties skaičiai Ontarijuje, kurio gyventojų skaičius yra apie 14,5 mln., yra 2.155. Pagal Ontarijaus Ilgalaikės priežiūros Ministerijos duomenis iš jų 1.587 mirtys yra praneštos provincijos ilgalaikės priežiūros ir senelių namuose.“

Taigi, koronavirusas, neišvengiamai populiariausia tema šiais laikais. Apie jį sklando daug sąmokslo teorijų, dalis jų teigia kaip šį išnaudoja vyriausybės ir kiti subjektai savo klastingiems tikslams. Nesiginčysiu, labai tikėtina, kad gali būti tokių atvejų, jų turėtų būti. Apsukriems žmonėms, ypač verslininkams ir politikams būdinga pasinaudoti krizėmis kuriant sau kažkokią naudą. O ar galima pasinaudoti koronavirusu tam, kad atlikti eutanazijas atvejais, kurie kitu būdu būtų nelegalūs? Pasirodo taip:

Michael Cook “Did Covid-19 open the door to euthanasia in Sweden?“ (Ar Covid-19 atvėrė duris eutanazijai Švedijoje?)

Iš Švedijos ateina trikdantys Covid-19 mirčių tarp vyresniojo amžiaus žmonių skaičiai. Kaip skelbia Wall Street Journal, pusė žmonių, kurie mirė Švedijoje, yra slaugos namų gyventojai.

Švedijos požiūris į pandemiją buvo kitoks. Jis rėmėsi savanorišku socialiniu distancijavimusi ir sienų uždarymu, bet ne karantinais. Bet ji vis vien yra penktoji šalis pasaulyje pagal mirčių milijonui žmonių skaičių, o pusę šių buvo slaugos namų gyventojai.

Sveikatos apsaugos valdininkai gavo daugybę skundų dėl to, kaip buvo elgiamasi su vyresniaisiais giminaičiais. Pastovi tema buvo apie tai, kad slaugos namų gyventojai, įtariami užsikrėtę Covid-19, buvo tuoj pat perkeliami į paliatyvią slaugą ir jiems buvo teikiamas morfinas, bet atsakoma papildomo deguonies, intraveninių skysčių bei maitinimo. Daugeliui tai buvo iš esmės mirties nuosprendis.

“Žmonės duso, buvo siaubinga matyti. Vienas pacientas paklausė manęs ką aš jam suleidau, kai aš suleidau jam morfino injekciją, ir aš jam melavau,“ sakė slaugė Latifa Löfvenberg. “Daugelis mirė prieš laiką. Buvo labai, labai sunku.“

“Umeå Universiteto geriatrijos specialistas Yngve Gustafsson Britų Medicinos Žurnalui papasakojo, kad senyvų žmonių, esančių kvėpavimo takų priežiūroje, proporcija šalyje buvo žemesnė nei tuo pat metu prieš metus, nepaisant to, kad žmonės virš 70 m. buvo blogiausiai paveikti Covid-19. Jis tuo pačiu buvo susirūpinęs gydytojų praktika sergantiems senyviems žmonėms slaugos namuose skirti “paliatyvinius kokteilius“ telefonu.

“Senyviems žmonėms ištisai skiriamas morfinas ir midazolamas, kurie slopina kvėpavimą“, jis pranešė dienraščiui Svenska Dagbladet.

Kitam dienraščiui – Aftonbladet Daily jis kalbėjo tiksliau:

“Senyvų žmonių slaugos namuose iš principo skiriama tik paliatyvi slauga, kas reiškia, kad gauni morfino, midazolamo ir haldolio, kad apsaugoti nuo pykinimo ir vėmimo dėl morfino. Tai gydymas, kuris beveik 100 procentų užtikrintai priveda prie mirties. Kartu skiriami midazolamas ir morfinas slopina kvėpavimą. Jei jūs turite kvėpavimo sunkumų, greitai susidaro toks deguonies trūkumas, kad mirštate.“

Ar tai eutanazija? Gustafsson buvo stačiokiškas. Taip, tarė jis. “Taip, aš beveik galėčiau įsivaizduoti, kad tinka ir dar stipresni žodžiai. Tai beveik tas pats, kas žudyti šiuos žmones. Praktiškai tai šimtaprocentinis būdas, labai panašiai kaip su elektros kėde. Maždaug toks pats efektyvumas.“

Net vyriausybė pripažino, kad strategija buvo neteisinga. “Mes turime pripažinti, kad kas dėl vyresniųjų priežiūros ir infekcijos plitimo, ji nesuveikė,“ sakė premjeras ministras Stefan Löfven Švedijos dienraščiui The Aftonbladet Daily. “Mirė pernelyg daug senyvų žmonių.“

Dėl eutanazijos įteisinimo karčiai ginčijamasi visame pasaulyje, bet įprastai tie ginčai vyksta rėmuose individualių atvejų, kuriuose pacientas turi galimybę pareikšti išreikštinį sutikimą dėl savo mirties. Eutanazija vis dar yra neįteisinta Švedijoje. Tačiau akivaizdžiai tai netrukdo gydytojams, neturintiems moralinio kompaso, mesti savo pacientus per bortą. Ar tai vyksta ir kitose šalyse, apimtose koronaviruso panikos?“

Panašu, kad kažkas tokio vyko ir mūsų šalyje, pvz., Klaipėdoje, nors eutanazija pas mus kaip ir Švedijoje neįteisinta. O aš dar kartą pakartosiu, ką šiuo priešrinkiminiu laikotarpiu vis tvirtinu savo feisbuko profilyje – daugelis mūsų įprato galvoti, kad visos rimtos šalies problemos yra ekonominės problemos, tačiau tikrai taip toli gražu nėra. Kaip matote, galima gyventi labai turtingoje šalyje su gerai išvystyta socialinės ir sveikatos apsaugos sistema, tačiau tavo orus gyvenimas joje vis vien nebus užtikrintas. Ne dėl to, kad trūktų pinigų, kažkokių įstatymų, “gerų“ valdininkų ar pan. Dėl to, kad trūksta požiūrio į žmogų kaip į prigimtinį orumą turinčią būtybę. Tokį požiūrį aš dar vadinu tradiciniu, mat, jei skaitėte ankstesnius mano blogus, jis prieštarauja moderniajam.

20) 2020-08-31

“Pasirengus gimti“ veiksmas daugiausiai vyksta informacinių technologijų įtakojamoje aplinkoje. Visai kaip ir šiuolaikiniame pasaulyje, tik dar labiau – kone visus sprendimus priiminėja ir juos įgyvendina dirbtinis intelektas, su kuriuo daugiausiai ir bendrauja žmonės. Tarpusavio bendravimas daugiausiai vyksta virtualiame socialiniame tinkle. Taigi, pats laikas panagrinėti ir šias temas – intelekto, informacijos bei socialinio tinklo. Bei neišvengiamai apie manipuliacijas informacija, nes tai irgi yra viena pagrindinių knygos temų.

Pradėsiu nuo pagrindinių prielaidų. 19) 2020-08-21 blogą pabaigiau mintimi, kad mūsų elgesys ir įvairios socialinės aplinkybės priklauso nuo mūsų požiūrio. Galimus požiūrius (pasaulėžiūras) suskirsčiau į principinius du – tradicinį ir modernųjį. Aišku, galimos ir įvairios kitokios jų interpretacijos bei visokie tarpiniai variantai, tačiau mano požiūris į šiuos požiūrius yra toks – vakarietiškoje civilizacijoje dominuoja šie du principai. Pirmasis remiasi antikos filosofija ir krikščionių religija, antrasis – įvairiomis naujesnėmis filosofijos bei tos pačios religijos kryptimis pradedant dar nuo Renesanso laiku, lūžiniu tašku turbūt reikėtų laikyti John Locke filosofiją. Kokie jie:

1) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus yra racionali būtybė.

Modernus – Žmogus yra aklas aistrų ir troškimų įrankis. Protas suprantamas tik kaip instrumentinis intelektas, kurio galingiausia raiškos forma – mokslas. Realybės principas keičiamas malonumų principu.

2) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus gali kelti moralinius tikslus.

Modernus – Žmogus neturi sielos, yra tiesiog kūnas. Klausimas kam jis gyvena – nebeaktualus. Blogio ir gėrio kriterijai nebegalioja. Juos turi nustatyti valdžia.

3) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus yra socialinė būtybė.

Modernus – Žmogus yra individas. Visiškai skirtingas laisvės supratimas – ji nebesiejama su pareigos vykdymu. Individo sąžinę irgi formuoja valdžia.

Tikiuosi dar ne kartą grįžti prie šių prielaidų nagrinėjant šio blogo pradžioje nurodytas temas. O dabar apie žmogaus protą ir jo apgaules:

“Apgaulė yra svarbi žmogiškojo gyvenimo koncepcija, nes didelė dalis žmogiško mąstymo apgaudinėja save apgaudinėdamas kitus. Žmogaus protas neturi prigimtinio orientyro į tiesą ir jis iš prigimties nemyli tiesos. Žmogaus protas myli save patį, tai, kas jam tarnauja, tai, kas jam meilikauja, kas suteikia jam tai, ko jis nori bei tai, kas parbloškia ir sunaikina bet ką, kas jam “grasina“.

“Atidžiau žvelgdami į žmonių sprendimus ir žmonių elgesį lengvai pastebėsime, kad žmogaus gyvenime yra svarbus ne tas, kuris yra teisus, bet tas, kuris yra laimintis. Turintys galią per turtus, nuosavybę ir ginklus sprendžia kurios tiesos bus trimituojamos po pasaulį, o kurios bus išjuokiamos, užtildomos ir nuslopinamos. Pasaulio žiniasklaida generuoja nesibaigiantį žinučių perteklių, kuris nuolatos aukoja tiesą jos “pateikimui palankioje šviesoje“ (ang. “spin“, viena iš propagandos rūšių). Pažvelgę į tai, kas glūdi po to paviršiumi, rasime pasaulį, kuriame žodis “komunikacija“ ir žodis “manipuliacija“ susilieja į beveik visiškus sinonimus.“

Taip prasideda Kritinio mąstymo fondo (The foundation for critical thinking) knyga:

Richard Paul, Linda Elder “The Thinker’s Guide to Fallacies: The Art of Mental Trickery and Manipulation“ (Mąstytojo apgavysčių vadovas – proto gudrybių ir manipuliacijos menas)

Atsidarę nuorodą, galite atsisiųsti šios knygos ištrauką. Kitą legalią knygos ištrauką galite atsisiųsti iš čia. Tai puiki parankinė knyga bet kuriam politikui ar žurnalistui, mat joje pristatomi net 44 negarbingi būdai kaip laimėti ginčą. Manau, kad šiuos būdus bei apskritai apgavysčių mechanizmus vertėtų suprasti ir paprastam piliečiui, šiuos ginčus stebinčiam, todėl rekomenduoju. Na o aš pateiksiu dar kelias ištraukas iš šios knygos:

“Tiesa ir apgaulė žmogaus prote

Žmogaus protas yra nuostabus struktūrų ir sistemų rinkinys. Jis yra sąmonės ir veiksmo centras. Jis suformuoja unikalią tapatybę. Jis sukuria pasaulio vaizdą. Iš jo sąveikų su pasauliu kyla turtinga patirtis. Jis mąsto. Jis jaučia. Jis nori. Jis suvokia tiesas ir nuslopina klaidas. Jis pasiekia įžvalgų ir išgalvoja išankstinius nusistatymus. Tiek naudingos tiesos, tiek žalingos klaidingos nuomonės yra jo sumišę produktai. Jis lygiai taip pat lengvai gali patikėti tuo, kas yra klaidinga, kaip ir tuo, kas yra teisinga.

Jis gali matyti grožį teisingame elgesyje ir pateisinti tai, kas yra skandalingai neetiška. Jis gali mylėti ir nekęsti. Jis gali būti kilnus ir žiaurus. Jis gali daryti pažangą žiniose arba suklydimuose. Jis gali būti intelektualiai nuolankus arba intelektualiai arogantiškas. Jis gali būti empatiškas arba siauraprotis. Jis gali būti atviras arba uždaras. Jis gali pasiekti nuolatinę besiplečiančio pažinimo arba bukinančią siaurėjančio neišmanymo būklę. Jis ir peržengia mažesnius gebėjimus turinčių sutvėrimų ribą, ir žeidžia jų nekaltybę bei kilnumą savąja saviapgaule bei žiaurumu.

Kaip žmonės savo pačių protuose geba sukurti tokią nepastovią racionalaus ir iracionalaus samplaiką? Atsakymas yra saviapgaulė. Faktiškai, turbūt pats tiksliausias ir naudingiausias žmogiškos būtybės apibrėžimas būtų “save apgaunantis gyvūnas“. Apgaulė, dvilypumas, išsisukinėjimas, iliuziškumas ir veidmainiškumas yra pamatiniai žmogiškos prigimties vaisiai jos “natūralioje“, neišauklėtoje būklėje. Vietoj to, kad šias tendencijas sumažinti, dauguma mokslinimo ir socialinių įtakų peradresuoja jas, paversdamos jas daug sudėtingesnėmis, klastingesnėmis ir paslėptomis.

Tam, kad dar pagilintų šią problemą, žmonės yra instinktyviai ne vien saviapgaulūs, jie dar yra ir iš prigimties sociocentriški. Kiekviena kultūra ir visuomenė laiko save ypatinga ir teisinga visuose savo baziniuose įsitikinimuose ir praktikose, visose savo vertybėse ir tabu. Savavališkas jos liaudies papročių pobūdis yra žinomas jos antropologams (jei tokių ji turi), bet ne pačiai neįveikiamai daugumai.“

“Dauguma žmonių giliai tiki, bet to nesuvokia, sekančiomis prielaidomis:

1) TAI YRA TIESA, JEI AŠ JA TIKIU.

2) TAI YRA TIESA, JEI MES JA TIKIME.

3) TAI YRA TIESA, JEI AŠ NORIU JA TIKĖTI.

4) TAI YRA TIESA, JEI TAI TARNAUJA MANO SUINTERESUOTUMUI JA TIKĖTI.

Žmogaus protas yra dažnai trumparegis, nelankstus ir ir prisitaikėliškas, tuo pačiu metu būdamas labai įgudęs saviapgaulėje ir pasiteisinimuose. Iš prigimties žmonės yra labai egocentriški, labai sociocentriški ir nepelnytai savimi susirūpinę. Jų tikslas yra ne tiesa, bet pranašumas. Savųjų įsitikinimų jie neįgijo racionalaus proceso metu. Jie yra labai atsparūs racionaliai kritikai. Aklas tikėjimas, baimė, išankstinis nusistatymas ir susirūpinimas savimi yra pirmaeiliai didžiumos žmogiško mąstymo organizatoriai. Saviapgaulė junginyje su savitvardos trūkumu apibūdina didžiumą žmogiško mąstymo. Rezultate gauname giliai pažeistą vientisumą. Jei nurodysi jų mąstymo klaidą, daugumą žmonių tuoj pat nutildysi. Bet dauguma lyg guminės timpos, kurios laikinai buvo įtemptos ir vėl paleistos, greitai vėl grįš prie to, kuo jie tikėjo pirmiau.

Štai todėl intelektualinių dorybių ugdymas yra taip lemiamai svarbus žmogaus vystymuisi. Be ilgą laiką trunkančio proto perkeitimo, ne kažką galima pasiekti, kad sukurti giliai sąžiningą mintį. Esant iššūkiui, žmogaus protas veikia vadovaudamasis savo primityviausiais intelektualiais instinktais. Tai gali būti patikrinta politikos, ekonomikos, religijos ir karo istorijoje – išties bet kurioje istorijoje, kurioje giliai prasiskverbia žmogiškojo proto veiksmas.

Vadinasi, svarbu išmokti atpažinti įprasčiausius įtikinėjimo triukus, kad mes geriau galėtumėme suprasti save ir kitus. Panaudotos kitiems, apgaulės yra intelektualiai neginčijami įtikinėjimo ir manipuliacijos triukai, panaudotos sau pačiam, jos yra saviapgaulės įrankiai.“

Rodosi čia pacituotos mintys nedvelkia optimizmu ir žmogaus išaukštinimu ir teigia, kad žmogus yra vargu bau racionali būtybė iš prigimties, taigi, gali būti lengvai manipuliuojamas. Jeigu mes esame manipuliuojami – reiškia esame kažkokių jėgų įkaitai ir nesame laisvi. Na, bet atsparumą manipuliacijoms išlavinti. Tik ar prie to prisideda mūsų moderniųjų laikų aplinka, pats pasaulis, kuriame gyvename? Vargu bau, greičiau jau atvirkščiai. Kaip rašiau blogo pradžioje, viskas priklauso nuo prielaidų. Šį kartą pacituosiu savo mėgstamą knygą “Kodėl žlunga liberalizmas“, apie kurią pasakojau dar 3) 2020-05-01 bloge:

“<…> Laisvė ilgą laiką buvo laikyta savęs valdymui būtina sąlyga, nuo tironijos sauganti tiek politinę santvarką, tiek individualią sielą. Taigi, laisvė buvo suvokiama kaip reikalaujanti disciplinos ir mokymosi savarankiškai atsispirti pagundoms bei laiduojanti socialines ir politines santvarkas, siekusias ugdyti atitinkamas savęs valdymui reikalingas dorybes. <…>

Vienas ryškiausių modernybės skiriamųjų bruožų buvo šio ilgaamžio požiūrio į politiką atmetimas. <…>

Pirmiausiai, politika turėjo pradėti kliautis tuo, “kas žema“, o ne reikalauti lygiavimosi į tai, “kas aukščiau“. Klasikinės ir krikščioniškos pastangos ugdyti dorybę buvo atmestos kaip globėjiškos ir neveiksmingos, lengvai išnaudojamos ir nepatikimos. Atsitraukimą nuo klasikinės ir krikščioniškos aspiracijos suvaldyti tironijos pagundą dorybinio ugdymo pagalba pradėjo Makiavelis, kritikavęs ikimoderniąją filosofijos tradiciją kaip tikrovės neatitinkančių ir nepatikimų prasimanymų kratinį, postringavusį apie “įsivaizduojamas respublikas ir kunigaikštystes, kurios praktikoje niekad neegzistavo ir egzistuoti negalėjo, kadangi praraja tarp to, kaip žmonės turėtų elgtis, ir to, kaip jie elgiasi iš tikrųjų, yra tokia plati, jog bet kas, valingai ignoruodamas kasdienę realybę, idant galėtų gyventi pagal vieną ar kitą idealą, labai greitai supranta, jog buvo išmokytas tik kaip sunaikinti save, o ne kaip išsaugoti.“ [Niccolo Machiavelli “Valdovas“] Vietoje tolesnio nerealistiškų ir vargiai pasiekiamų elgesio standartų (ypač saikingumo) skatinimo Makiavelis siūlė naują politinę filosofiją, grįstą aiškiai matomu žmonių elgesiu ir jo bruožais, nuo puikybės ir savanaudiškumo iki godumo ir šlovės troškimo. Jis ginčijo, kad laisvė ir politinis saugumas buvo geriau užtikrinami, privertus skirtingas santvarkos klases stoti į tarpusavio akistatą, ir ragino jas riboti viena kitą per “nuožmų konfliktą“, ginant savo interesus, o ne išdidžiai apeliuojant į “bendrąjį gėrį“ ir politinį sutarimą. Pripažinus žmogų kaip nepataisomai savanaudišką būtybę, vedamą materialinės gerovės troškimo, nesunku sugalvoti eilę būdų šias motyvacijas išnaudoti, vietoje pastangų jas pažaboti.“

Ar Makiavelis buvo pirmasis toks “manipuliacijos filosofas“? Na, šis blogas nėra akademinis leidinys, skirtas nuodugniai analizuoti visą filosofiją. Geriau jau pateiksiu viso straipsnio vertimą apie tai, kaip žiniasklaida šiais laikais manipuliuoja žmonėmis daug nefilosofuodama. Jį parašė mokslų daktaras psichoterapeutas ir jis taip ir vadinasi:

Samuel López De Victoria “Media Manipulation of the Masses: How the Media Psychologically Manipulates“ (Manipuliacija masėmis: kaip žiniasklaida manipuliuoja psichologiškai)

“Nors akademinėje aplinkoje dirbu jau daug metų ir džiaugiuosi galėdamas padėti studentams plėsti akiratį, jaučiu ir maudžiantį nerimą. Mokymo institucijos paprastai padeda studentams geriausiu atveju užsidirbti pragyvenimui, bet jos visiškai jų neišmoko, kaip reikėtų gyventi. Šie dalykai – tai sukauptos išminties sritis. Be abejo, išminties prielaida yra žinios, t. y. teisingas ir nuoseklus žinojimo, kaip tiesos, taikymas. Esu žmogaus elgsenos mokslo specialistas bei aukštosios mokyklos dėstytojas ir norėčiau, kad mokymo institucijos mokytų praktinių dalykų, pavyzdžiui, apie tai, kaip žiniasklaida, vyriausybė, religija ir net pati akademinė aplinka gali žmonių masėse formuoti doktrinas. Šiame straipsnyje dėmesį sutelksiu į žiniasklaidą ir šiek tiek į akademinės aplinkos sritį.

Labai gerai atsimenu, kai, bendraudamas su žurnalistikos studentais, atidžiai išstudijavau ir jų vadovėlius. Pastebėjau, kad buvo pabrėžiama „objektyvaus ir subalansuoto reportažo“ svarba. Tokiais atvejais visada nusijuokiu. Pats buvau studentas, taikiau „kokybinius tyrimo metodus“ ir labai gerai žinojau, kad kiekvieno žmogaus atliktas nors ir nedidelis tyrimas visada kuriame nors lygmenyje yra paženklintas tam tikro šališkumo. Žinau, kad bus tokių, kuriuos šis mano teiginys siutins, tačiau net ir kvantinės fizikos specialistai teigia mums tą patį. Žiniasklaidoje net ir geriausių ketinimų turintis žurnalistas vienokia ar kitokia forma palieka savo įspaudą perduodamoje žinioje.

Norėčiau sutelkti dėmesį į tuos būdus, kuriais žiniasklaidos priemonės gali manipuliuoti žmonių masėmis savo perduodamu idėjiniu turiniu. Galima įsivaizduoti žurnalistų reakciją: „Kaip drįstate manimi abejoti!“ Lyg jie priklausytų kokiai nors privilegijuotai dvasininkijai, tiesiogiai susijungusiai su dieviškuoju aukščiausiosios tiesos srautu.

Pasidalinsiu mintimis tiktai apie kelis daugelio žmonių mąstymą veikiančius psichologinio manipuliavimo būdus. Daugelis šį straipsnį skaitančių juos atpažins. Mano tikslas nėra pateikti detalų tų metodų sąrašą.

Kaltas tik dėl sąsajos

Tam, kad būtų viešai sužlugdyta asmens reputacija, tereikia tą žmogų atvirai arba užmaskuotai susieti su kažkuo, ką daugelis žmonių laikys nepriimtinu. Nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne, – užtenka paprasčiausiai sukelti abejonę ar tam tikrą asociaciją.

Vienas pavyzdžių, kurį prisimenu, yra garsaus laikraščio pateiktas labai gudrus iškraipymas. Laikraščio redaktorių nemėgstamas politinis lyderis buvo parodytas itin įdomiu būdu. Straipsnį ir jo nuotrauką jie strategiškai įdėjo labai arti cirko klouno nuotraukos, kuri buvo kito straipsnio dalis. Pagalvojau: „Šita taktika verta apdovanojimo!“ Tai buvo itin rafinuotas ir subtiliai veikiantis pasąmonę būdas. Svarbiausia perduodama žinia: „Šis žmogus yra klounas, taigi juokitės iš jo ir laikykite jį nepatikimu, kokiu ir laikote klouną.“

Kitas būdingas šios taktikos metodas yra susieti žmogų nors ir painia gudrybe su įstatymą pažeidusiu, įtartinu asmeniu, organizacija ar veiksmu. Jeigu tai ir netiesa, žmogaus, priimančio šią informaciją, galvoje tai paliks neaiškios abejonės šešėlį. Todėl šmeižtas yra toks veiksmingas, kai siekiama sunaikinti priešus. Žiniasklaida niekada neprisipažins tai daranti. Ji lyg koks nesuteptas ir savimeilis dievas nėra niekam atsakinga.

Tik truputis nuodų

Kitas žiniasklaidos taikomas būdas, kuriuo bandoma paveikti žmonių protus, yra panašumas į tiesą. Čia užtenka vos kelių aukso vertės žodžių. Tai reiškia, kad kažkas yra „labai panašus“ į kažką. Šiuo atveju truputis nuodų arba melo sumaišoma su tiesa. Galite suvalgyti tonas sveiko maisto. Tačiau jeigu su juo nurysite nors ir nedaug labai stiprių nuodų, tuoj pat mirsite. Jeigu nuodų kiekį padalinsite į mažesnes dozes, galėsite tą patį daryti gerokai lėčiau, ilgesnį laiką, tačiau rezultatas bus tas pats – jūsų žūtis. Tam, kad žiniasklaida sužlugdytų žmogų, jai tereikia lėtai dozuoti melą (nuodų) apie tą asmenį, įmaišant į gerus dalykus. Galiausiai ji sužlugdo savo priešą ir pasirodo scenoje kaip tie choro berniukai – švarūs ir švytintys.

Padaryti juokingą

Jau minėjau, kaip politikos lyderį sugebėjo paversti klounu. Taip pat atsimenu, kaip vieną įtakingą vadovą žiniasklaida vaizdavo kaip tuščiakalbį, idiotą ir kvailį. Teberegiu tas politines karikatūras, kuriose jis vaizduojamas kaip į beždžionę panaši būtybė. Paprastai beždžionės yra juokingos ir krečiančios išdaigas. Tikslas buvo pasiektas.

Taip pat ir nuotraukos, kuriose pateikiama neigiama žmogaus pusė, – o neigiamų dalykų turime kiekvienas, – yra naudojamos vaizduojant priešus kaip bukagalvius ir (arba) psichiškai nesveikus kvailius. Kartais galite pamatyti praktiškai taikomą šį metodą, kai leidinys sąmoningai publikuoja nuotrauką, kurioje žmogus atrodo žvairas arba labai keistai. Redaktoriai parenka nuotrauką, kurioje žmogus atrodo blogiausiai. Ir priešingai, kai į tą patį puslapį dedamos jų mėgstamų asmenų nuotraukos, paprastai tie žmonės parodomi didvyrio poza, pačia geriausia savo puse. Sutapimas? Jokiu būdu!

Sumuštinių gaminimas

Veiksminga priemonė padėti formuoti žmogaus savigarbą, kai reikia pateikti kritiką tam, kad jis pasitaisytų, yra vadinama sumuštinio metodu. Šis būdas yra nuostabus: prieš tai, kai išsakote kritiką, kuria siekiate, kad žmogus keistųsi, ir po to, kai jinai bus jau pasakyta, pateikiate kritikuojamam asmeniui teigiamus dalykus apie jį patį. Tai leidžia jam pajusti, kad jūs vis dar jį mėgstate ir gerbiate. Kritikuojamam tampa lengviau sutikti kritiką.
Kai taikote šį metodą, tačiau sukeičiate vietomis teigiamus ir neigiamus dalykus, t. y. ką nors teigiamo įdedate tarp dviejų neigiamos informacijos sluoksnių, tada šis būdas tampa gana destruktyvus. Žiniasklaida gali atrodyti objektyvi ir išlaikiusi egzaminą tai darydama, tačiau tuo pačiu metu ji ir naikina savo priešą. Tai vienas dažniausiai žiniasklaidoje naudojamų būdų: skelbiamas vienas straipsnis po kito apie žmones, kurių ji nemėgsta. Atkreipkite dėmesį… Tam, kad pakenktų oponentui, jai tereikia parengti naujienų reportažą: jo pradžia ir pabaiga yra negatyvios, jame tvyro abejonė. Virš reputacijos pakimba juodas debesis. Jūsų rankos laisvos ir vis tiek bjauriai elgiatės. Tai lyg mokykloje siautėjantis vaikėzas chuliganas, įvykdantis žmogžudystę, po kurios jis vis tiek lieka „švarus“.

Ekspertų dauguma

Ar pastebėjote, kaip kruopščiai per viešas televizijos diskusijas būna atrinkti intelektualai, žurnalistai ir kt., nors ir neproporcingai, tačiau atrodo, kad pusiausvyra nepažeista? Kartais tai būna labai akivaizdu, o kai kada užmaskuota. Pavyzdžiui, mums nepatinka tam tikra pozicija, tačiau negalime to pasakyti, nenorėdami atrodyti netolerantiški. Tokiu atveju galima rūpestingai atrinkti daugumą ekspertų, kurie su mumis sutiks. Tada į studiją kviečiamas tik vienas žmogus, atstovaujantis mums nepatinkančiai pusei. Prieš tą žmogų paleidžiami pitbuliai, o patys atrodome „nepraradę pusiausvyros“.

Pajuoka ir etikečių klijavimas

Dažnai nustembu, kokius įdomius žodžius vartoja skirtingų pusių šalininkai. Galime išgirsti tokius kaip rasistas, nacis, x-fobas, bukagalvis, senamadis, praradęs ryšį su dabartimi, žudikas ir kt. Prikabindami tokias etiketes žmogui, iš tikrųjų sąmoningai užkertate jam kelią, jį izoliuojate ir nustumiate į oponentų pusę. Sudarote įspūdį, kad jis yra pavojingo, baugaus ir pamišusio paribio būrio dalis. Šis procesas istorijoje dar žinomas kaip reputacijos griovimas. Tik dabar jis vyksta viešo forumo metu visų akivaizdoje. Ar pastebėjote: jeigu tokie žodžiai taikomi žiniasklaidai, tada tai vadinama šventvagyste? Kas priverčia žiniasklaidą būti atsakingą? Niekas. Ji gali sužlugdyti bet kurį pasirinktąjį. Dėl šios priežasties ji slapčia baiminasi interneto. Koks nors nedidelis vaikinukas prie kompiuterio ekrano gali ją supliekti jos pačios ginklu.

Kartojimas virsta tiesa

Nepaliaujamas melo kartojimas daugumos mintyse tampa tiesa. Masinę isteriją galima sukelti kelis kartus pranešus apie kokį nors žmones puolantį mikrobą, taip pasaulyje pasėjant didelę paniką. Kai kurie tironai žmonijos istorijoje sugebėjo tai daryti itin gerai: emocingas kartojimas tapo jų privalumu. Josephas Goebbelsas, Adolfo Hitlerio propagandos ministras, sakė: „Jeigu melas kartojamas labai dažnai, jis tampa tiesa.“ Taigi galime pereiti prie kito šios temos klausimo.

Parodyti velnią kaip Dievą, o Dievą – kaip velnią

Hitleris yra pasakęs: „Meistriška ir nepertraukiama propaganda gali priversti žmogų į rojų žvelgti kaip į pragarą, o į visiškai vargingą gyvenimą – kaip į rojų.“ Pasinaudojęs šiuo metodu, puolantysis atrodo kaip geradarys ir išgelbėtojas. Jis sukeičia puses. Ar kada pagalvojote, kodėl žiniasklaida su tokia savimeile mėgsta pateikti save kaip tiesos gynėją ir saugotoją? Juk tai beveik įgauna religinės doktrinos kūrimo atspalvį, tiesa? Klasikinė religinė literatūra mums teigia, kad velnias pasivertė šviesos angelu. Paprastai tai vadinu polių sukeitimu: juoda atrodo kaip balta, ir atvirkščiai.

Išvada

Neteigiu, kad apžvelgiau visus apgaulės meno aspektus, kuriuos naudoja žiniasklaida. Jiems tiek metų, kiek ir pačiai žmonijai. Pabandžiau pateikti kelias akivaizdesnes tipines apgaulės formas, naudojamas psichologiškai manipuliuojant žmonių masėmis. Ko galime iš to išmokti? Galbūt svarbiausia pamoka būtų ta, kad mes neturime būti naivūs. Privalome būti budrūs ir sąmoningi. Trokštantys surasti ir pažinti tiesą. Turime ją saugoti ir ginti. Mums reikia būti atsargiems, kad išvengtume skubotų išvadų vien dėl to, jog taip sako ekspertai. Daugeliu atžvilgių tai individuali kelionė. Tai kilnus ieškojimas, tačiau jame glūdi daug užslėptų pavojų. Būkite atsargūs ir saugokitės.“

Pabaigai – Vytautas Sinica prieš metus pateikė 6 konkrečius pavyzdžius, kuriuos pavadinčiau ekspertų daugumos puolimo manipuliacija Ritos Miliūtės vestose laidose:

Vytautas Sinica “Miliūtės laidų apžvalga“

“1) 2018 gegužės 19 diena. Tema – Stambulo konvencijos ratifikavimas: svečiai – Sabatauskas ir Šakalienė (abu – Stambulo konvencijos šalininkai): http://bit.do/e4wCW

2) 2017 gruodžio 16 diena. Tema – Monumentas Lukiškių aikštėje: svečiai – Ruokytė-Jonsson ir Rimvydas Laužikas (abu – Vyčio Lukiškių aikštėje priešininkai): http://bit.do/e4wC7

3) 2017 rugsėjo 23 diena. Tema – žmogaus teisė atsisakyti gaivinimo: svečiai – Mindaugas Šerpytis ir Aurimas Pečkauskas (abu – teisės atsisakyti gaivinimo šalininkai): http://bit.do/e4wDb

4) 2017 rugsėjo 9 diena. Tema – Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir kalbos norminimas: svečiai – Loreta Vaicekauskienė ir Elžbieta Banytė (abi – kalbos norminimo ir VLKK priešininkės): http://bit.do/e4wDj

5) 2017 birželio 4 diena. Tema – Lietuvos psichinės sveikatos apsaugos sistema: svečiai – Dainius Pūras (vienintelis pašnekovas, radikalių reformų šalininkas, jokio oponento): http://bit.do/e4wDp

6) 2017 balandžio 30 diena. Tema – tikybos pamokos ir homoseksualumas: svečiai – Viktorija Čmilytė-Nielsen, Gražvydas Kazakevičius, Raimonda Kuklienė (Čmilytė kritikavo homofobiją, Kazakevičius ir Kuklienė teisinosi, Miliūtė puola mokytoją ir programas): http://bit.do/e4wDv

Kol kas tiek. Daugiau apie tokius dalykus – kituose bloguose.

21) 2020-09-14

Šį kartą ir vėl rašau blogą, tiesiogiai atitinkantį 21-o knygos “Pasirengus gimti“ skyrelio temą, tiksliau – vieną iš jų, šiam skyreliui specifinę, nes ten temų daug. Pradžioje pasidžiaugsiu. Tame knygos skyriuje parašyta apie moterišką ateities sekso boikotą. Pats jį sugalvojau ir maniau, kad kada nors tai išsipildys. Pasirodo, jau! Dar prieš man apie tai sugalvojant, nacionalinį sekso streiką jau buvo paskelbusi kažkokia Holivudo gražuolė, neseniai radau netyčia:

Aktorė Alyssa Milano kviečia į visos šalies “sekso streiką“, kad užprotestuotų abortų įstatymus.

Knygoje aprašomas moterų sekso streikas vyksta dėl kitų priežasčių, o ši aktorė taip demonstravo savo socialinį aktyvumą ir protestą prieš Džordžijos valstijoje priimtą įstatymą, draudžiantį abortą po 6 savaičių nėštumo (kai pradeda plakti embriono širdis). Žymus ne visų mėgstamos Fox News Channel TV reporteris Tucker Carlson kartu su ne mažiau žymiu apžvalgininku Mark Steyn čia šaiposi iš šios streikuotojos, aptarinėdami kokį poveikį turės Amerikai tai, kad šie negalės apturėti sekso su Milano tol, kol įstatymas nebus atšauktas. Bet man labiau nei pašaipos patiko ši jų įžvalga: “Visame tame yra tarsi neišsakyta mintis, kad turėti vaikų yra, neperdedant, blogiausia, kas tau gali atsitikti. Tarsi pabaiga bet kokios tavo kvailos karjeros ar bet kokio tau atrodančio svarbaus dalyko gyvenime, kurie, neperdedant, galų gale nereiškia nieko. Kaip mes priėjome iki to, kad ištisa politinė partija tiki, kad turėti vaikų yra tarsi bausmė?“ Na, prie Milano prisijungė dar viena aktorė bei “sofos“ soc. tinklų aktyvistė, bet lygtai seksas Amerikoje vis dar egzistuoja ir vis dar gimsta vaikų.

Užtai man ši istorija šioje vietoje yra tarsi gija, susiejanti naujesnę temą su anksčiau buvusia – abortais. Naujesnė tema, kuri yra priežastis, dėl kurios ir streikuoja moterys mano knygoje – vadinamasis Skandinavijos paradoksas (angl. Nordic Paradox):

“Kurios šalys pirmauja pasaulyje pagal lyčių lygybę? Jei nežinote atsakymo, jūs turbūt gyvenate Šiaurės Korėjoje.  Visi kiti žino, kad tai Šiaurės šalys: Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Švedija. Šiose šalyse darbo rinkoje dalyvauja vidutiniškai trys iš keturių darbingo amžiaus moterų; atotrūkis tarp dirbančių vyrų ir moterų yra tarp mažiausių pasaulyje; motinystė taip pat nereiškia pasitraukimo iš darbo rinkos. Ši lygybės versija jau penkerius dešimtmečius aktyviai diegiama politinėmis ir teisinėmis priemonėmis, o tokios šalys kaip Švedija yra laikomos pavyzdžiais likusiam pasauliui. Ir vis dėlto…

Šiaurės šalys „pirmauja“ Europos Sąjungoje pagal partnerių smurtą prieš moteris (PSPM). Ką tai reiškia?  PSPM yra fizinis ir (arba) seksualinis smurtas tarp partnerių, heteroseksualių ar homoseksualių, kurie gali būti draugai, sugyventiniai, susituokę ar gyvenantys atskirai. Tyrimuose PSPM matuojama kaip fizinė agresija, pradedant nuo pastūmimo ir baigiant mušimu, bei kaip priverstinis seksas; taip pat emocinė prievarta ir bauginimas.

<…>

Nors moterys ir vyrai tampa vis lygesniais darbo rinkoje, namuose kažkas neveikia. Pritrenkiantis lyčių lygybės ir seksualinės prievartos junginys yra žinomas nekaltu Skandinavijos paradokso (Nordic paradox, angl.) pavadinimu, tačiau vaizdas atrodo dar blogesnis už tai, ką atskleidė pirmasis Gracia‘os ir Merlo tyrimas.“

Tai citata iš šio straipsnio:

Carolyna Moynihan “Skandinaviškas paradoksas: lyčių lygybė ir smurtas“

Toliau straipsnio autorė pateikia prielaidą, kad viso to priežastis yra tai, kad Skandinavijos šalyse poros daug dažniau nei vidutiniškai Vakarų Europoje gyvena ne susituokę, o susidėję:

“Kodėl tai svarbu? Net keli tyrimai, nagrinėjantys partnerių smurto veiksnius, parodė, jog susidėjusios poros labiau rizikuoja patirti PSPM nei susituokusios poros, ypač jaunesniame amžiuje. […] Pavyzdžiui, 2017 m. pasirodžiusio tyrimo „Kohabitacija ir partnerių smurtas jauname amžiuje: dideli apribojimai ir žemas įsipareigojimas“ autorės nustatė, kad susidėjusios poros dažniau praneša apie agresiją (31%) santykiuose, nei susituokę (23%) arba tik draugaujantys, bet atskirai gyvenantys respondentai (18%). Kalbant apie platesnį amžiaus spektrą (nuo 18 iki 34 metų), 2010 m. publikuotas tyrimas atskleidė, kad net 48 proc. nesusituokusių suaugusiųjų pranešė apie vienokią ar kitokią fizinę agresiją savo santykių istorijoje. […]“

Straipsnio autorė pasakoja ir apie kitas šį reiškinį aiškinančias teorijas:

“Žinoma, egzistuoja PSPM aiškinančių teorijų, kurių populiariausia yra ta, kad masių kultūra atsilieka nuo (šviesuoliškų) įstatymų ir politikos; kitaip tariant, pernelyg daug vyrų yra užsislaptinę moterų lygybės priešai. Blanca Tapia, kalbėdama ES Pagrindinių teisių agentūros (įstaigos, parengusios 2014 m. ES tyrimą) renginyje, svarstė, kad „kai kurie vyrai nesugeba gerai susitvarkyti su lyčių vaidmenų pokyčiais ir smogia atgal“.

Įdomiausią man paaiškinimą yra pateikusi viena labai žymi Lietuvos feministė ir moterų teisių bei jų lygybės socialdemokratė aktyvistė, dirbusi vienoje iš daugelio “europietiškų“ “lygybės NVO“. Gaila, nebesurandu nuorodos, gali būti, kad jos pasisakymą buvau aptikęs feisbuke, todėl ir jos vardo neminėsiu. Taigi, ji kalbėjo apie PSPM reiškinio latentiškumą Lietuvoje, kitaip tariant – apie tai, kiek tokių atvejų nepranešama. O pasirodo, anot jos, tokių atvejų nepranešama beveik visų. Nes irgi prisiminė Skandinavišką paradoksą, pasigėrėjo tomis šalimis kaip labai daug pasiekusiomis moterų teisių srityje ir atkreipė dėmesį, kad PSPM rodikliai ten daug didesni nei Lietuvoje. Ką gi, dėstė ji, jei tokioj Skandinavijoje moteris muša tiek daug vyrų, tai Lietuvoj moteris iš tikro muša… visi vyrai absoliučiai be išimties (!) Kitokių vyrų čia paprasčiausiai nėra. Drąsus pareiškimas tema “visi vyrai – kiaulės“, ypač kai pati vyro neturi, bet tuo pačiu – ir labai išmintingas. Pagalvokim kiek darbo būtų visokioms tokioms kaip jos NVO įsisavinant euro-lėšas vien tam, kad sugebėtų visas Lietuvos moteris įtikinti pranešti apie jų vyrų ir draugų smurtą prieš jas, juk kol kas pranešinėja tik labai nedidelis procentas. O kur dar po to perauklėti ar kažkaip kitaip nukenksminti visus Lietuvos vyrus…

Savo knygoje pateikiu dar paprastesnę ir tiesmukiškesnę Skandinaviškojo paradokso priežastį, paskaitysite patys. Gi ką tik pateiktame straipsnyje kalbama ir dar apie vieną plačiai žinomą paradoksą, kuris šį kartą tiesiog vadinamas Lyčių lygybės paradoksu (Jordan Peterson jį vadina tiesiog lyties paradoksu) ir jis vėl labiausiai susijęs su Skandinavijos šalimis, kur tos lygybės yra daugiausiai:

“Gali būti – nors atrodo, kad bent už dalį atsilikimo nuo progresyvių kultūrinių slinkčių atsakingos pačios moterys. Pavyzdžiui, Švedijos darbo jėga vis dar yra labai susiskirsčiusi į vyriškas ir moteriškas profesijas.  Moterys dominuoja, pavyzdžiui, slaugoje, o vyrai – inžinerijoje ir kitose technologijų srityse. Lundo universiteto mokslininkai, prieš porą metų apklausę 15 m. amžiaus jaunuolius, karčiai nusivylė, kai paaiškėjo, kad mergaitės vis dar linkusios planuoti savo karjerą tradiciškai moteriškose srityse. Berniukai, tuo tarpu, ketino rinktis vyriškas profesijas, nors ir turėjo daugiau pasitikėjimo savo gebėjimu atlikti priešingai lyčiai būdingus darbus nei mergaitės.

Moksliniame straipsnyje, prieš metus paskelbtame „Science“ žurnale, pateikiamas tokių pasirinkimų paaiškinimas: būtent [ekonominė] lyčių lygybė pasiekta labai išsivysčiusiose šalyse, sudaro moterims ir vyrams galimybes pasirinkti iš tiesų norimą darbą ir gyvenimo būdą. Tai, kad šie pasirinkimai dažnai būna skirtingi, gal ir nuvilia lygybės policiją, bet atrodo, tai atitinka gilesnius vyrų ir moterų polinkius.“

Apie šį, nors jis tiesiogiai su mano knyga nesusijęs, noriu pakalbėti plačiau ir pateikiu apie tai savo mėgstamo šiuolaikinio vakarų dešiniojo mąstytojo Jordan Peterson straipsnį:

Jordan Peterson “Lyties skandalas Skandinavijoje ir Kanadoje“

“Vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi – nesvarbu, ką sako Švedijos feministė užsienio reikalų ministrė.“

“Paradokso esmė, kalbant paprastai, yra tokia: visuomenėms užtikrinant vis didesnę lyčių lygybę savo socialinėje ir politinėje praktikoje, vyrai ir moterys kai kuriais aspektais tampa daug labiau skirtingi, nei panašūs.“

“Geriausias kol kas pateiktas šio didėjančių skirtumų fakto paaiškinimas nurodo dvi skirtumų tarp vyrų ir moterų priežastis: biologiją ir kultūrą. Minimizuojant kultūrinius skirtumus (ką daro ir egalitarinė socialinė politika), sukuriamos sąlygos pilnai atsiskleisti biologiniams skirtumams. Esu susipažinęs su ne vienu sociologų pateiktu kultūriniu šio fenomeno paaiškinimu, tačiau negirdėjau dar nė vienos bent kiek mane įtikinusios hipotezės; jos suformuluoti nepavyko ir man pačiam.

Taip pat yra žmonių, kurie tvirtina, jog mes tiesiog dar nepakankamai toli pažengėme egalitarinės politikos taikyme – esą, net Skandinavija ir Nyderlandai, bene labiausiai egalitarinės visuomenės pasaulyje, tebėra stipriai patriarchališkos; tačiau tai nepaaiškina, kodėl šioms kultūroms tampant vis lygesnėmis dėka jų socialinės politikos, lyčių skirtumai pastebimai išaugo, o ne sumažėjo.

Atstovaujantieji šį požiūrį, nepaisant akivaizdaus loginio jo neįmanomumo, tvirtina, kad privalome padvigubinti savo pastangas socializuojant mažus berniukus ir mergaites identiška maniera – paversti visus žaislus lyčiai neutraliais, kvestionuoti net pačią lyties tapatybės idėją – ir tiki, kad toks manevravimas galiausiai prives mus prie idealios utopijos, kurioje kiekviena profesija ir kiekvienas jų valdantysis sluoksnis bus lygiai padalintas tarp vyrų ir moterų. Kodėl turėtume imtis tokio didelio masto eksperimentų, orientuotų į vaikų socializacijos transformavimą, kai neturime nė žalio supratimo apie tikėtinas to pasekmes? Kodėl turėtume dėtis žiną, kaip tarp jaunų vaikų panaikinti lytinę tapatybę? Galiausiai, kodėl tiksliai turėtume problema laikyti tai, kad vyrai ir moterys, tapę laisvi priimti sprendimus egalitarinėmis sąlygomis, renkasi skirtingai?

Tai yra skandinaviškasis galvosūkis, reikšmingai veikiantis visą Vakarų pasaulį (o jau visai greit paveiksiantį ir visą likusį). Politika, maksimizuojanti galimybių lygybę, verčia rezultato lygybę neįmanomu siekiu. Vis radikaliau ir garsiau politiškai korektiškų jėgų primetama doktrina, jog lyčių skirtumai yra viso labo konstruojami socialiai, yra klaidinga. Suprantate? Klaidinga.

Nieko keista, jog kai atvežiau šią žinią į Švediją, šalies užsienio reikalų ministrė (priklausanti vienintelei feministine pasiskelbusiai vyriausybei pasaulyje) viešai pasiūlė man grįžti atgal po akmeniu, iš po kurio išlindau; nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati. Tačiau faktai lieka faktais, ir joks kiekis kairuoliško neomarksizmu grįsto postmodernaus svaičiojimo apie socialinį mokslą kaip patriarchalinį konstruktą neprivers išnykti šios nepatogios tiesos: vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi.

Skirtumai yra svarbūs, ypač kraštutiniais atvejais, labiausiai profesinio pasirinkimo bei jį lydinčių sprendimų atžvilgiu. Mes neišvengiamai matysime daugiau vyrų nusikaltėlių, daugiau vyrų inžinierių, ir daugiau moterų su diagnozuota depresija ar neuroze, kaip ir daugiau moterų, dirbančių medicinos seselėmis. Šiuos skirtumus visuomet lydės ir ekonominių rezultatų nelygybė.

Žaidimas baigtas, utopistai.

Štai kodėl informacija, kuria pasidalinau savo vizito Skandinavijoje metu, sukėlė skandalą, kurio atgarsiai tebeaidi dar ir šiandien.“

Detalesnę argumentaciją paskaitysit pačiame straipsnyje, čia aš dar pateikiu originaliame Jordan Peterson straipsnyje jo interneto puslapyje www.jordanbpeterson.com kai kurias pateiktas nuorodas į išsamius mokslinius tyrimus šia tema, nes lietuviškajame vertime jų nėra: Vikipedija “5 Didieji asmenybės bruožai“Amerikos psichologų asociacijos 2009 m. Psichologijos biuletenis: Rong Su, James Rounds, Patrick Ian Armstrong “Vyrai ir daiktai, moterys ir žmonės: lyčių skirtumo interesuose meta-analizė“Sage Journals 2018: Gijsbert Stoet, David C. Geary “Lyčių lygybės paradoksas moksliniame, technologiniame. inžineriniame ir matematiniame išsilavinime“Science Direct 2018: Peter K.Jonason, Monica A.Koehn, CeylanOkan, Peter J.O’Connor “Asmenybės vaidmuo individualiuose skirtumuose metiniame uždarbyje“Tarptautinis psichologijos žurnalas 2018: Erik Mac Giolla, Petri J. Kajonius “ Asmenybės skirtumai pagal lytis yra didesni lyčių lygybės šalyse: stebinančio atradimo pakartojimas ir praplėtimas“ .

Man pati labiausiai “įstrigusi“ Jordan Peterson straipsnio vieta yra: “nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati“. Nes mane vis dar stebina, kai tokių minčių pastebiu ir lietuviškoje žiniasklaidoje.

Du pavyzdžiai, abu iš portalo Delfi. Nuorodų nebus, nes ieškoti tingiu, tikiuosi patikėsite mano atpasakojimu ir taip. Tingiu dar ir todėl, kad šiaip tokių straipsnių aš neskaitau, bet taip gavosi, kad perskaičiau atsitiktinai. Pirmasis buvo su antrašte apie tai, kad vis dar yra per mažai moterų, dirbančių IT srityje, ar kažkaip tai panašiai. Didžioji jo dalis – paprasčiausia sėkmės istorija, išskirtinė tuo, kad niekuo neišskirtinė. Mergina nuo mažens ir jau mokykloje domėjosi dalykais, susijusiais su programavimu, tėvai ir mokykla ją tuo domėtis visaip skatino, neprieštaravo nei draugės, nei draugai. Lygiai taip pat sėkmingai įstojo į aukštąją šios specialybės mokytis, tuomet dirbti į IT įmonę, ten – kilti karjeros laiptais ir štai – ji jau labai neblogos IT įmonės vadovė. Niekaip nesupratau, kas dėl jos moteriškumo buvo ne taip – niekas niekur niekaip dėl šio faktoriaus jai nesutrukdė ta sėkmingąja vadove tapti. Visgi, antroji straipsnio dalis kalba apie tai, kad tokių besimokančių merginų auštojoje buvo labai mažai, neina merginos tokių dalykų mokytis. O tai yra labai blogai, jos tiesiog ten privalo eiti mokytis, mes tam turime dėti visas pastangas. Na, bet pats straipsnis iliustruoja, kad eiti ten mokytis merginoms Lietuvoje niekas netrukdo – nori ir eik. O jei nenori? Tai gal priverst su šautuvu?

Kitas pavyzdys, iš rubrikos “Žmonės“ ar pan. Mergina tiesiog išliejo savo skundą Delfiui po to, kai sudalyvavo kažkokioje gyvenimo būdo laidoje televizijoje (arba pas Astą, arba pas Rūtą gal, nepamenu). Joje ji pasipasakojo, kad jos gyvenimo svajonė – sutikti vyrą, kuris sugebėtų išlaikyti šeimą, susituokti ir auginti vaikus bei būti namų šeimininke. Po jos ją tiesiog užplūdo moterų pasipiktinusios reakcijos, maždaug “kaip tu drįsti?!“ Suprask, mažų mažiausia yra žema moteriai apie savo ateitį taip galvoti. Tvarkoj, prisipažinsiu, kad jei aš ieškočiau sau antrosios pusės, galbūt ši mergina ir nebūtų mano prioritetinis pasirinkimas, bet… o kas čia žemo, kas čia blogo? Auginti vaikus ir prižiūrėti namus – žema ir blogai?! Lai pačios pabando!

Žodžiu, kartais pasidžiaugiu, kad nesu mergina šiais laikais, todėl man niekas nenurodinėja kokia privalau būti kaip moteris – kaip gyventi, ko mokytis ir kuo dirbti. Ir ne, tai, pasirodo, daro ne kokie tamsuoliai patriarchalininkai, bet kaip tik šviesuoliai progresyvistai-feministai (o ypač “šviesuolės“ feministės)…

Beje, o kuo yra blogas patriarchatas? Aš taip nemanau, kaip nemano ir Jordan Peterson:

Jordan B. Peterson “Patriarchatas: pagalba ar kliūtis?“

“Taip pat mintis, kad kultūrą sukūrė vyrai, yra klaidinga. Simboliuose, archetipuose ir mituose kultūra yra vyriška. Iš dalies todėl mintis apie „patriarchatą“ yra tokia patraukli. Bet ji tikrai yra žmonijos, o ne vyrų kūrybos vaisius (jau nekalbant apie baltaodžius vyrus, nors jie ir prisidėjo prie kultūros kūrimo). Europietiškoji kultūra vyrauja, jeigu ji apskritai vyrauja, apie šimtą metų. Kultūros evoliucijos kalendoriuje, matuojamame mažiausiai tūkstantmečiais, tokį laiko tarpą sunku pastebėti. Be to, jei moterys nieko prasminga nesukūrė mene, literatūroje ir moksle iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ir feminizmo revoliucijos (o aš tuo netikiu), jų vaidmuo auginant vaikus ir dirbant ūkiuose vis tiek buvo esminis auginant berniukus ir išlaisvinant vyrus – labai nedidelį vyrų skaičių, – kad žmonija galėtų daugintis ir kurti pažangą.

Pateikiu kitą teoriją: per visą istoriją vyrai ir moterys nežmoniškai stengėsi išsivaduoti iš nepritekliaus ir skurdo. Moterys dažnai toje kovoje buvo nepalankesnėje padėtyje, nes, be vyrams būdingo pažeidžiamumo, joms teko dar ir reprodukcijos našta bei silpnesnė fizinė jėga. Be purvo, stygiaus, ligų, bado, žiaurumo ir nemokšiškumo, kuriuo pasižymėjo abiejų lyčių gyvenimas iki dvidešimto amžiaus (kai Vakarų pasaulio gyventojai šiandienos pinigais gaudavo mažiau nei vieną JAV dolerį per dieną), moterims teko dar ir rimti praktiniai nepatogumai, tokie kaip menstruacijos, didelė nepageidaujamo nėštumo galimybė, perspektyva numirti ar sunkiai susižaloti gimdant ir pernelyg didelio mažų vaikų skaičiaus našta. Galbūt tai pakankama priežastis skirtingai teisiškai ir praktiškai traktuoti vyrus ir moteris, kaip būdinga daugumai visuomenių iki techninės revoliucijos bei kontraceptikų išradimo. Verta būtų atkreipti dėmesį bent jau į šiuos dalykus prieš priimant už gryną pinigą išankstinę nuomonę, kad vyrai vien terorizavo moteris.

Man atrodo, kad vadinamoji patriarchato prievarta buvo tik netobula bendra vyrų ir moterų tūkstančius metų trukusi pastanga išsilaisvinti iš nepriteklių, ligų ir sunkių darbų. Štai puikus Arunachalamo Murugananthamo  pavyzdys. Šiam vyriškiui, Indijos „tamponų karaliui“, nepatiko, kad jo žmona menstruacijų metu turėjo naudoti purvinus skudurus. Ji pasakė, kad reikia rinktis tarp brangių higieninių įklotų ir pieno šeimai. Kaimynų nuomone, keturiolika metų jis visiškai išprotėjęs bandė išspręsti tą problemą. Net žmona ir motina jį trumpam paliko, išsigandusios jo manijos. Kai nebeliko moterų savanorių jo produktui bandyti, jis eksperimentavo su kiaulės kraujo pūsle. Nesuprantu, kaip toks elgesys būtų galėjęs pagerinti jo visuomeninę padėtį. Dabar jo pigios vietinės gamybos servetėlės naudojamos visoje Indijoje, o jas gamina moterų savitarpio pagalbos grupės. Jų vartotojos įgijo tokią laisvę, kokios niekada nebuvo patyrusios. 2014 m. žurnalas „Time“ šį vidurinės mokyklos nebaigusį žmogų įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Nenoriu manyti, kad svarbiausia Murugananthamo paskata buvo asmeninės naudos siekis. Ar jis taip pat yra patriarchato dalis?“

“Kodėl mokome savo vaikus, kad mūsų nuostabioji kultūra yra vyrų jungo padarinys? Šios pamatinės idėjos apakintos tokios įvairios disciplinos kaip švietimas, socialinė rūpyba, meno istorija, lyčių studijos, literatūra, sociologija ir teisė vis labiau tiesiogiai traktuoja vyrus kaip engėjus, o vyrišką veiklą kaip neišvengiamai destruktyvią. Jos taip pat dažnai populiarina radikalius politinius veiksmus – radikalius, palyginti su visomis visuomeninėmis normomis juos supančiose visuomenėse, – kurių neatskiria nuo švietimo. Pavyzdžiui, Pauline Jewett moterų ir lyties studijų institutas Otavos Karltono universitete savo mandatu skatina visuomeninius veiksmus. Lyčių studijų skyrius Kvinso universitete Kingstone, Ontarijo valstijoje, „moko feminizmo, antirasizmo ir heteroseksualumo teorijų, telkiančių pilietinę veiklą visuomenės pokyčiams“ – pabrėždami mintį, kad universitetinio išsilavinimo aukščiausia paskirtis yra skatinti tam tikros pakraipos politinius veiksmus.“

Dar vienas lietuviškai išverstas straipsnis apie lyčių skirtumus, kurio necituosiu, yra čia:

Glenn T. Stanton “Objektyvūs lyčių skirtumai: neurobiologija ir antropologija“

Apibendrinčiau taip: jei jau esama objektyvių skirtumų tarp vyrų ar moterų, t.y. vienur yra geresni vieni, kitur – kiti ir atvirkščiai, gal ta krikščioniškoji vyro ir moters papildomumo doktrina nėra jau taip visai iš piršto laužta? Ne, joje nesakoma, kad moteris yra kuo nors žemesnė už vyrą ar panašiai. Jei ir būta (ar tebėra) krikščionių, besilaikančių pastarojo požiūrio, tai dar nereiškia, kad tokia yra ir krikščionybė. Ir, be abejo, gali būti ir išimtinių atvejų, kai tam tikros moterys yra labiau linkusios į “vyriškus“ dalykus ir atvirkščiai ir šiuos irgi reikia gerbti. Pabaigai pacituosiu dar vieną, moters parašytą straipsnį apie tai, kokia moteriai yra tikroji šiuolaikinio pokrikščioniškojo taip vadinamojo jos “išlaisvinimo“ bei “lygybės“ kaina:

Rasa Čepaitienė “Sekso ekonomikos spąstuose“

“Šiuolaikinėje sekso ekonomikoje būtent moteris a priori yra pralaiminčioji pusė, kuriai dažniausiai vienai tenka visos šių, numanomai laikinų ir neretai neįpareigojančių santykių pasekmės. Priversta ne tik nusileisti ir susitaikyti su kaip velnias kryžiaus įsipareigoti bijančių vyrų diktuojamomis santykio sąlygomis, bet dar ir vaidinti, kad tai ir yra tikrosios jos svajonės išsipildymas, ji visuomet liks alkana ir nepasiekiamos besąlygiškos meilės išsiilgusia širdimi. Todėl sąmoningai ar nesąmoningai siekdama balanso nevengs manipuliacijų, konkurencijos su kitomis varžovėmis, gundymų, klastos, išnaudojimo, net slapto keršto, galiausiai, tokiems toksiškiems santykiams perėjus į paskutiniąją – kovos – stadiją, jau atvirai stos į mūšį, kuriame įstatymas ir visuomenė lyg ir yra jos pusėje. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų tai niekas – nei teismai, nei antstoliai, nei vaiko teisės, nei viešoji opinija – negali jai padėti priversti tokį vyrą žiūrėti į ją kitaip kaip į gražų ir (su)vartotiną daiktą, ar kaip į „tą kalę, kuri tiesiog nori pasipelnyti prisidengus vaiku“ aistrai išblėsus….“

22) 2020-09-28

Laikas pakalbėti apie socialinius tinklus, ypač apie vadinamas netikras naujienas (fake news), bet ne tik. Kaip pastebėjote skaitydami “Pasirengus gimti“ (jei jau skaitėt), herojus ištisai “sėdi“ jame. Turbūt tai neglumina, juk taip darome ir mes, ar ne? Gal tik ne visi prisipažįstame? Du metus Facebook tinkle tiktai sekiau informaciją, bet dabar, kai jame reikia pristatyti knygą ir savąjį Nacionalinį Susivienijimą, pastebiu kokią dažnai ir neigiamą įtaką tai daro man. Taigi, kreipiuosi į jus kaip narkomanas į narkomanus, tačiau kito žmogaus vardu:

Chamath Palihapitiya, socialinės įmonės įkūrėjas, Golden States Warriors krepšinio komandos bendrasavininkas, buvęs vienas iš AOL vadovų (GM, AIM ir ICQ viceprezidentas), buvęs Facebook vadovas plėtrai, ilgiausią kadenciją išbuvęs Facebook vadovų komandos narys:

“Žinome faktą, kad tai, ką daro šios sistemos, kiekviena iš jų – tai išnaudoja mūsų, žmonių natūralius poreikius gauti ir norėti atgalinio ryšio. Tas atgalinis ryšys, jei naudoti chemijos kalbą, yra dopamino išsiskyrimas jūsų smegenyse. Ką tos atgalinio ryšio kilpos, kurios egzistuoja visur – budinčiuose skambučiuose, socialinio tinklinimo platformose, daro – jos verčia tave reaguoti.“

Denzel Washington, amerikiečių kino aktorius, režisierius ir prodiuseris:

“Jeigu nemanai, kad esi priklausomas [nuo socialinio tinklo], o aš kalbu apie bet kurį žmogų – nuo aukščiausių iki žemiausių socialinių sluoksnių, taigi, jei nemanai, kad esi priklausomas, tai pabandyk ar galėsi jį išjungti savaitei. Dabar aiškiau, ar ne? Tai įrankis, todėl mes juo turėtumėme naudotis. Dievas palaimino mus laisva valia. Jei išdidinsite laisvą valią steroidais, jūs būsite laisvas eiti bet kuria kryptimi, kurią ji jums leis. Tai – ne priešas, tai laisvos valios atspindys. Mes visi norime patikti, bet nuo šiol mes norime patikti šešiolikai milijonų ir, ką gi, kai kurie iš mūsų padarys bet ką, kad patiktų. Mes ir anksčiau darydavome viską, kad patiktumėme, bet tuomet mes norėjome patikti žmogui, esančiam priešais mus. Dabar mes turime patikti šešiolikai milijonų žmonių, kurių nepažįstame. Turėtumėme savęs paklausti – koks bus ilgalaikis, jei ne trumpalaikis per didelės informacijos poveikis?“

Tai ištraukos iš šio filmuko:

Socialinė žiniasklaida plėšo visuomenę į gabalus, sako buvęs Facebook vadovas.

Sean Parker, buvęs Facebook prezidentas, aiškina detaliau:

“Visas mūsų mąstymas buvo nukreiptas į tai, kaip mums kiek įmanoma daugiau sunaudoti jūsų laiko ir sąmoningo dėmesio. Tai reiškia, kad mes turime jums savotiškai karts nuo karto suteikti nedidelę dopamino dozę, nes kažkas palaikino ar pakomentavo foto ar įrašą ar dar ką nors, ir tai jus skatins įnešti dar daugiau turinio ir tai suteiks jums dar daugiau patiktukų ar komentarų šiems ir tai yra socialinio patvirtinimo atgalinio ryšio kilpa. Turiu minty, kad tai tiksliai toks dalykas, kurį sugalvotų toks hakeris kaip aš, nes taip tuomet išnaudoji žmonių psichologijos pažeidžiamumą.“

“Taigi aš, Markas (Mark Zuckerberg, Facebook įkūrėjas), Kevin Systrom (Instagram įkūrėjas) ir Instagram, visi šie žmonės tai suprato, sąmoningai ir mes tai vis vien padarėme.“

Chamath Palihapitiya aiškina kodėl jis pradėjo kalbėti tokius dalykus:

“Šios kultūros trūksta, todėl tai, ką dabar iš dalies mes čia bandome padaryti tam, kad pasiekti savo tikslus yra apie tai, kad priimti išties svarbius drąsius požiūrius pasaulyje ir išsiugdyti savyje gebėjimą būti kantriais, o tai išties, išties sunku. Visa visuomenė yra pertvarkyta taip, kad daugiau nebebūtume kantrūs. Interneto vartotojų bizniai yra apie psichologijos eksploatavimą ir čia jūs norite jaustis greitu, nes žinote, kad žmonės nėra nuspėjami, todėl mes norime psichologiškai išsiaiškinti, kaip jumis manipuliuoti įmanomai greičiau ir po to suteikti jums tą dopamino pliūpsnį. Mes tai šauniai padarėme Facebook‘e, tai padarė Instagram, Whatsapp, Snapchat, Twitter, taigi yra puikūs pavyzdžiai, Wechat tai irgi daro. Taigi, yra puikūs pavyzdžiai, kad greitai klaidas nustatanti sistema yra teisingiausias kelias žmonių masinės populiacijos psichologijos išsprogdinimui. Jaučiu milžinišką kaltę. Manau, kad visi tai turėjome galvoje, net ir apsimetinėdami, kad nėra galimos jokios išties blogos netyčinės pasekmės. Manau, kad giliausiuose savo sąmonės kertelėse mes savotiškai žinojome, kad galėtų atsitikti kažkas blogo, bet, manau, mes to neapibūdinome taip, kaip tai iš tikro atsitiko.“

“Manau, kad įrankiai, kurie buvo sukurti, šiandien pradeda ardyti socialinį natūralaus visuomenės veikimo audinį. Štai ką aš turėjau minty. Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame lengva supainioti tiesą su populiarumu. Jūs galite pasinaudoti pinigais, kad sustiprinti bet ką, kuo tikite, ir priversti žmones patikėti, kad tai, kas dabar tapo populiaru, yra ir teisinga, o kas nepopuliaru – gali būti neteisinga. Žinote, aš ir Joe, pavyzdžiui, ilgą laiką laikėmės neteisingos nuomonės dėl klimato pokyčių. Realybė tokia, kad galiu paimti pinigų ir galiu juos panaudoti per visas tas egzistuojančias socialinės žiniasklaidos sistemas šimtams milijonų žmonių, ir galiu įtikinti visus tuos Joe draugus bei panašius į jį savąja nuomone labai subtiliomis nedidelio mąsto priemonėmis, ir jis tą patį gali padaryti su manimi.“

“Trumpalaikės dopaminu varomos atgalinio ryšio kilpos, kurias mes sukūrėme, naikina natūralų visuomenės veikimą. Jokio pilietinio diskurso, jokio bendradarbiavimo, dezinformacija, neteisybė. Tai ne Amerikos problema ir tai ne apie rusišką dezinformaciją, tai globali problema. Taigi, mano nuomone, šiuo metu mes esame išties prastoje padėtyje. Tai ardo esminius žmonių elgesio su savimi ir kitais pamatus.“

Techniškai, detaliai ir įdomiai tai nagrinėjama JAV – Japonijos tarptautinės skaitmeninio saugumo korporacijos Trend Micro analizėje. Ji turėtų būti išties įdomi besidomintiems informacinėmis technologijomis ir jų saugumu (prisipažinsiu, nesu tame stiprus), čia yra nuoroda ją atsisiųsti:

Lion Gu, Vladimir Kropotov, Fyodor Yarochkin forward-looking threat research (FTR) “The fake news machine: how propagandists abuse the internet and manipulate the public“ (Tolimos ateities grėsmių tyrimas (FTR) “Netikrų naujienų mašina: kaip propagandistai prievartauja internetą ir manipuliuoja visuomene“), Trend Micro 2017

Kas tas FTR? “Tai elitinė tyrėjų komanda, kurios misija yra žvalgyti interneto ateitį ir prognozuoti skaitmenos nusikaltimų ateities vystymąsi. E-nusikaltimų tyrimo departamentai artimai dirba su tarptautiniais teisėsaugos partneriais – tokiais, kaip Interpolas ir Tarptautine Telekomunikacijų Sąjunga (ITU) siekiant sukurti saugesnį pasaulį skaitmeninės informacijos apsikeitimui. FTR buvo pagalbinė priemonė FBI išardant Rove Digital ir areštuojant pagrindinius asmenis, kūrusius “Policijos“ programos išpirkos atakas, ir visai nesenai FBI areštuojant įžymiojo SpyEye bankininkystės trojan viruso autorių. Daugiau aprašytų FTR darbų galima rasti šios komandos tyrimuose bei www.securityintelligence.com.“

Taigi, šiame tyrime nagrinėjami ne tik neteisingų naujienų formavimo principai, mechanizmai, bet ir nagrinėjamos pagrindinės platformos, kuriomis naudojamasi jas kuriant – Twitter, Facebook bei daugybė kitų. Kadangi tokių naujienų kūrimas-platinimas yra apmokama paslauga, aprašomos skirtingiausios šių paslaugų tiekėjų rinkos – Kinijos, Rusijos, Vidurio Rytų, Indijos ir kitos. Galiausiai pateikiami įdomūs šios ekonomikos pavyzdžiai: sukurti įžymybę su 300.000 sekėjų per mėnesį už 2.600 USD, sukurti gatvės protestą už 200.000 USD, diskredituoti žurnalistą už 55.000 USD, sumanipuliuoti lemiamą veiksmų eigą (nuo prekybos susitarimų iki visuotinių rinkimų) už 400.000 USD… Taip pat pateikiama ir įv. kontr-priemonių, tame tarpe ir ką daryti paprastam interneto vartotojui. Aš apsiribosiu čia pateikdamas dalį išvadų, kurios, kaip pamatysite, sutampa su aukščiau paminėtų asmenų pastebėjimais:

“Šiuo laiku jau turėtų būti labai aišku, kad socialinė žiniasklaida turi labai stiprų poveikį realiam pasauliui. Jos ilgiau negalima mesti iš galvos kaip „dalykų, kurie atsitinka internete“. Tai, kas vyksta Facebook, Twitter ir kitų socialinės žiniasklaidos platformų viduje gali pakeisti tautų likimą. Nuo to ne geriau, kad socialinė žiniasklaida yra varoma subjektyvių faktorių (tokių kaip vartotojų emocijos ir jausmai) vietoj to, kad būtų varoma objektyviais dalykai – tokiais kaip faktai. Kiekvienas šiais laikais turi savo nuosavą tiesą, kuri yra grindžiama asmeniniu pažinimu ir patirtimi ir niekuo daugiau. Idealistai mus norės įtikinti, kad internetas yra utopinis rojus, kur kiekvienas gali susisiekti su bet kuo kitu, kur informacija galima keistis tol, kol išaiškės tiesa. Deja, toli gražu taip neįvyko, nes yra mažai įrodymų ar jų net visai nėra, kad tiesiogiai (online) perduodama informacija būtų tinkamai tikrinama ir tvirtinama. Išaiškėjo, kad melas gali apkeliauti pasaulį daug greičiau nei tiesa – jei tik tas melas žaidžia žemesniais, baziniais auditorijos instinktais. Interneto ir visuomenės nuomonės manipuliavimo pritaikymo derinys įrodė savo nepaprastą efektyvumą. Praeity rinkimai buvo varžybos tarp šalies politinių partijų, kuriose kiekviena stengėsi perduoti savo žinią rinkėjams. Išoriniams veikėjams buvo sunku, jei ne neįmanoma įtakoti rinkimus. Daugiau taip nebėra, todėl politinės kampanijos ir partijos turi būti planuojamos atitinkamai naujajai realybei. Joms reikia suprasti, kad veikėjai už politinės sferos ribų turi savo darbotvarkę ir gali panaudoti skaitmeninę propagandą bei dezinformaciją taip pat ir tam, kad įtakotų kampanijas ir rinkimus; politinėms partijoms yra svarbu tai suprasti ir nuo to, jei reikia, gintis. Verslai ir žmonės susiduria su panašiais iššūkiais. Skiriasi jų specifika, bet problema ta pati – neteisinga ar nesąžininga informacija apie juos, jei tampa išviešinta, gali pakenkti jų reputacijai ir sukelti pasekmių realiame pasaulyje. Atvirkščiai, grupės ar asmenys, nejaučiantys didelių skrupulų, gali panaudoti šias technikas tam, kad pagerintų savo reputaciją.“

Kaip matėte, tapti interneto žvaigžde gana nebrangu jau ir šiais laikais. Gal dėl to tos tinklo inflūencerės taip nervina mano knygos herojų? Na tiek to, norėčiau pereiti prie labiau nei mūsų herojaus filosofinių apibendrinimų apie tai, kaip mus veikia tinklas bei naujosios technologijos:

“Savo knygoje „Vieniši kartu“ [čia pridėjau nuorodą legaliam knygos parsisiuntimui] Masačusetso technologijos institute dirbanti Sherry Turkle pateikia įrodymus, kad vis didesnis mūsų naudojimasis moderniais socialiniais tinklais ne tiek kuria naujas bendruomenes, kiek viso labo keičia naikinamas tikrojo pasaulio bendruomenes. Turkle primena, kad žodžio „bendruomenė“ šaknis reiškia „bendrumą, dalinimąsi tarpusavyje“, ir ginčija, kad tokia praktika reikalauja „fizinio artumo“ bei „bendrų atsakomybių“. Auganti socialinių tinklų įtaka skatina santykius, kurie vengia abiejų šių bendruomeninių elementų, keisdami glaudžias, tankiai surištas bendras praktikas daug silpnesniais ir trumpalaikiais „tinklais“. Turkle nėra viso labo nostalgiška – ji pripažįsta sudėtingesnius ir net nemalonius ankstesnių laikų bendruomenių aspektus. Pavyzdžiui, bendruomenę, kurioje gyveno jos seneliai, ji aprašo kaip „persmelktą gilių antagonizmų“, tačiau pastebi, kad tas pats glaudumas, leidęs rastis tokiems konfliktiškiems santykiams, taip pat įkvėpė žmones labiau rūpintis vieni kitais nelaimės akivaizdoje. Turkle baiminasi, kad mes prarandame ne tik šią patirtį, bet ir gebėjimą megzti glaudžius ryšius, kuriančius tikrą bendruomenę, ir kad mūsų polinkis laiką leisti socialiniuose tinkluose naikina šiuos ryšius, jų paliktą vakuumą užpildant tik blyškiu, paviršutinišku jų simuliakru. Socialiniai tinklai tampa nepilnaverčiu pakaitalu tam, ką naikina, ir Turkle pesimistiškai vertina perspektyvas bent sulėtinti šią transformaciją. Geriausia, ką galime padaryti, tai riboti savo vaikų prieigą prie interneto, tačiau Turkle atrodo susitaikiusi su menkomis prošvaistėmis fundamentaliai pakeisti esamą dinamiką.“

Na, tai buvo ištrauka iš mano mėgstamos, kelis kartus jau minėtos knygos “Kodėl žlunga liberalizmas“. Dar viena:

“Knygoje „Technopolija: kultūros išdavimas technologijai“ Neil Postman aprašo, kaip moderniojoje eroje iškyla santvarka, jo pavadinta „technokratija“. Iki-industrinės kultūros ir socialinio organizavimosi formos, pastebi Postman, įrankiais naudojosi ne ką mažiau nei technokratinės visuomenės, tačiau jų naudoti įrankiai „nežalojo (o, tiksliau, nebuvo sukurti žaloti) šių kultūrų orumo ir integralumo. Su retomis išimtimis įrankiai nesulaikė žmonių nuo tikėjimo savo tradicijomis, savo Dievu, savo politika, savo švietimo metodais ar socialinės santvarkos legitimumu.“ Technokratijoje pasitelkiami įrankiai, priešingai, nuolat transformuoja jos gyvenimo būdą. Postman rašo: „Viskas, net jei skirtingu mąstu, privalo atsiduoti jų vystymui… Įrankiai nėra integruojami į kultūrą; jie ją puola. Jie siekia tapti kultūra. To pasekmė yra ta, jog tradicija, socialiniai papročiai, mitai, politika, ritualai ir religija yra priverčiami kovoti už savo tolesnį būvį.“

Ką gi, mūsų herojus kaip tik ir vaizduojamas beveik visada vienas ir visiškai vienišas. Ar tai lemia naujosios technologijos? Gal. Geriau paklausti – kaip atsitiko, kad technologijos, kurios mus turėjo sujungti, padarė mus vienišais?

The Atlantic straipsnį “Ar Facebook daro mus vienišais?“ jo autorius Stephen Marche pradeda jam įprasta maniera paaiškindamas kaip technologijos forma (šiuo atveju – Facebook socialinis tinklas) prisideda prie didesnės jo narių vienatvės ir ją lydinčio liūdesio jausmo ar net depresijos. Autorius vienatvę vertina kaip beveik patologinę būklę, šiandien jau siekiančią epideminį lygį nepaisant paplitusių socialinių tinklų, tokių kaip Facebook platforma, naudojimo. Marche duomenimis, apytiksliai 20 procentų amerikiečių – šešiasdešimt milijonų žmonių – teigia, jog išgyvena vienatvės sukeliamą liūdesį; siekiant suvaldyti šią „epidemiją“, radosi platus tinklas terapinių socialinių paslaugų, skirtų suvaldyti šiai depresijos formai. „Nostalgiškas sielojimasis tapo opiu visuomenės sveikatos klausimu.“

Vis dėlto, Marche stengiasi nekaltinti socialinių tinklų dėl šios vienatvės epidemijos. Veikiau, jis pastebi, kad Facebook ir panašios technologijos paskatino, o gal net iššaukė iki tol ilgą laiką amerikiečiuose glūdėjusį troškimą būti nepriklausomais ir laisvais. Taigi, Facebook yra priemonė žmonėms sukelti vienatvę, užkoduotą gilesniuose jų filosofiniuose, politiniuose ar net teologiniuose įsipareigojimuose. Marche pastebi: „Vienatvė yra vienas pirmųjų siekių, kurių tenkinimui amerikiečiai skiria savo pinigus… Esame vieniši, nes norime būti vieniši, ir tokie save padarėme patys.“ Technologijos kaip Facebook, rašo jis, „yra šalutinis produktas, sukurtas mūsų ilgaamžės aistros nepriklausomybei.“ Ši aistra, kaip jau teigiau pats, radosi naujai apibrėžus laisvę.“

Priminsiu, kad šioje ištraukoje kalbame apie laisvės ir nepriklausomo individo sąvokas, būdingas moderniajai pasaulėžiūrai, kurią trumpai apibūdinau 20) 2020-08-31 bloge. Esu linkęs manyti, kad moderniojoje pasaulėžiūroje ir reikia ieškoti visuotinio vienišumo priežasčių.

Kokios gi išeitys? Pacituosiu klasiką (t.y. klasikinės pasaulėžiūros) – stoiką Romos imperatorių Marką Aurelijų iš kitos mėgstamos knygos “Sau pačiam“ (Alma littera, 2020 (168 – 172)). Beje, pats laikau save stoiku, išskyrus, kad nepritariu jų požiūriui į savižudybę (dar reikės pasidomėti daugiau, kodėl jis toks buvo):

“Sakoma: jeigu nori būti patenkintas, nedirbk daug darbų. Ar ne geriau pasakyti: daryk tik tai, kas būtina ir ką liepia visuomeninės prigimties būtybės protas, ir taip, kaip jis liepia? Mat pasitenkinimą teikia ne tai, kad tu ką nors darai gerai, bet ir tai, kad darai nedaug. Juk didžioji dalis to, ką mes kalbame ar darome, nėra būtina, ir jeigu šito nedarytumėme, tai būtume ir laisvesni, ir ramesni. Taigi kiekvienu atveju reikia priminti sau, kad nedarytume to, kas nebūtina. Reikia atsisakyti ne tik nebūtinų darbų, bet ir nebūtinų minčių. Juk jeigu nebus nereikalingų minčių, tai jų nelydės ir nereikalingi poelgiai.“

Vadovaudamasis tuo, šios dienos blogą jau pabaigsiu.

23) 2020-10-09

Mūsų prisirišimas prie socialinių tinklų išties didėja. Atliepiant 22) 2020-09-28 blogo temą – neseniai klausiausi skaitmeninės komunikacijos agentūros “SOMA Agency“ vadovo Arijaus Žako komentarų, kad per pastaruosius metus vartotojų Facebook praleidžiamas laikas išaugo 2 kartus. Anot jo (ir ne vien jo) – ši rinka yra visiškai monopolizuota – svarbūs yra tik 2 žaidėjai – Facebook ir Google, artimiausiu metu prie jų galbūt ketina prisijungti ir Microsoft.

Ketinu daugiau parašyti apie tai, kokį poveikį mums daro Big Tech – ketvertas arba penketas didžiausių pasaulio skaitmeninių technologijų kompanijų, t. y.  AmazonAppleAlphabet (Google motininė kompanija, ši savo ruožtu valdo Twitter), Facebook, ir Microsoft. Pradžioje daugiausiai dėmesio ketinu skirti paieškos sistemai Google, kaip jau esu žadėjęs 9) 2020-06-12 bloge. Ar gali būti, kad mūsų realų gyvenimą neetišku manipuliavimu bando pakeisti ne vien įvairūs “blogiukai“, kuriantys minėtąsias netikras naujienas ar kitokias psichologinio poveikio priemones, bet ir pačios minėtosios kompanijos, t. y. žinomai, nors ir slaptai tų kompanijų atsakingi darbuotojai?

Iš karto atsakau – taip. Šį kartą prieš nagrinėdamas konkrečius faktus pradėsiu nuo filosofinės dalies. Kaip atsitiko taip, kad šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai tapo įmanomi (to paties klausia ir Chamath Palihapitiya iš 22) 2020-09-28 blogo)?

“Daugelis kitų postmodernistų, tačiau, vertina konfliktus tarp grupių kaip daug brutalesnius o mūsų empatijos perspektyvas – daug griežčiau ribotas nei Rorty. Todėl kalbos, kaip priemonės konfliktų sprendimui naudojimas – ne jų akiratyje. Konflikte, kuriame negalima pasiekti taikaus sprendimo, pageidautina priemonė yra ginkluotė. Turint minty tuos socialinių santykių konfliktų modelius, kurie vyrauja postmodernistiniame supratime, visiškai prasminga, kad daugeliui postmodernistų kalba yra visų pirma ginklas. Tai paaiškina šiurkščią didžiosios postmodernistinės retorikos dalies prigimtį. Nuolatiniai užsipuolimai prieš asmenį, “šiaudinės baidyklės“ (past. – šiaudine baidykle vadinama argumentacijos klaida arba dezinformacija diskusijoje, kai oponentas klaidingai interpretuoja ar perfrazuoja kritikuojamą poziciją, siekdamas padaryti ją mažiau atsparią kritikai. Tada kritikuojama ta klaidinga interpretacija, užuot kritikavus tikrą poziciją) ar nuolatiniai bandymai nutildyti oponuojančius balsus yra logiškos postmodernistinės kalbos epistemologijos (filosofijos šaka, tirianti pažinimo (žinių, žinojimo) prigimtį ir principus) pasekmės. Stanley Fish visus, kurie nepritaria rasinei pirmenybei (pvz., kai kuriose šalyse paplitusiai sistemai, kai į universitetus specialiai priimama daugiau tam tikros “mažumų“ rasės žmonių (įprastas pavyzdys – JAV juodaodžiai), sudarant jiems palankesnes sąlygas įstoti nei kitų rasių atstovams), vadina fanatikais ir apibūdina kaip kukluksklanininkus. Andrea Dworkin visus heteroseksualius vyrus vadina prievartautojais ir ištisai vadiną Ameriką fašistine šalimi. Esant tokiai retorikai niekam nerūpi ar tai tiesa, ar melas – pirmiausiai rūpi kalbos efektyvumas.“

Tai buvo ištrauka iš dar vienos mano mėgstamos knygos, kurią internetu atsisiųsti legaliai nemokamai siūlau ir jums skyrelyje “Kas įtakojo“:

Stephen R. C. Hicks “Explaining Postmodernism. Skepticism and socialism from Rousseau to Foucault“, Expanded Edition, Ockham’s Razor Publishing 2011 (2004).pdf (“Aiškinant Postmodernizmą. Skepticizmas ir socializmas nuo Ruso iki Fuko“, Išplėstinis leidinys)

Štai taip ir gimsta daugybė visokių “fašistų“, “rasistų“, “seksistų“ ir pan., tame tarpe ir mūsų eteryje. Prisipažinsiu, kai kurie mano kolegos iš Susivienijimo neseniai kiek susinervavo, kai toks dėstytuvas Virgis Valentinavičius per “LRT forumas“ laidą mus pavadino “su nacistiniu kvapeliu“, o aš – ne. Ko čia nervuotis būna ir blogiau:

“Veritas“ projektas (Project Veritas) gavo nutekintą iš Google darbuotojo dokumentą, kuris rodo, kad Google tarnautojas ir “skaidrumo bei etikos“ grupės narys vadina konservatyvius ir libertarius komentatorius, įskaitant Dennis Prager ir Ben Shapiro, naciais. Project Veritas gavo šį dokumentą iš neįvardinto šaltinio bendrovėje po to, kai paskelbė pradinį Google tyrimą.

Elektroninis laiškas matyt buvo išsiųstas kaip dalis Google “skaidrumo ir etikos“ grupės vidinės kominikacijos ir jame siūloma, kad turinys iš PragerU, Jordan Peterson ir Ben Shapiro būtų atjungtas nuo “pasiūlymo funkcijos“.

“… jei mes suprastume, kad PragerU, Jordan Peterson, Ben Shapiro ir kiti yra naciai, naudojantys “šunų švilpukus“ (past. – politinių žinučių perdavimas koduota arba sugestyvia kalba taip, kad jas suprastų tik joms skirta auditorija)…“

“Nemanau, kad tinkamas kraštutinės dešinės identifikavimas yra už mūsų galimybių ribos. Bet jei jis toks ir yra, kodėl gi nepasinaudojus Meredith siūlymu ir tiesiog neatjungus pasiūlymo funkcijos?“

Tai buvo trumpas pranešimas iš šios žurnalistų JAV organizacijos, kuri užsiima korupcijos, nesąžiningumo, privačių ir viešų interesų painiojimo, švaistymo, sukčiavimo ir kitos neteisėtos veiklos tyrimais ir atskleidimu tiek viešose, tiek privačiose institucijose siekiant etiškesnės ir skaidresnės visuomenės. Dabar – ilgesnis straipsnis, taip pat susijęs su Project Veritas tyrimais, jau apie žinomą Google darbuotoją, kuris, tarp kita ko, apkaltino Google bandant įtakoti rinkimus:

Dorothy Cummings McLean “Google whistle-blower suspended after suggesting Big Tech manipulating elections“ (Google informatorius nušalintas po to, kai užsiminė, jog Big Tech manipuliuoja rinkimais)

“Vyresnysis inžinierius vienoje iš didžiausių šalies technologinių bendrovių buvo suspenduotas administracinėms atostogoms (procedūra, kai darbuotojui suteikiamas išeitinis apmokamas laikotarpis dėl galimo jo atleidimo iš darbo dėl jo padarytų pažeidimų) po to, kai išreiškė nuogąstavimus, kad tokios kaip jo kompanijos kišasi į rinkimus.

Programinės įrangos inžinierius Greg Coppola pasakojo Project Veritas įkūrėjui James O’Keefe apie būdus, kuriais Google manipuliuoja informacija tam, kad siekti šališkumo kairiojo sparno naudai.

“Neturiu neginčijamų kaltinamųjų įrodymų. Aš tiesiog rašiau programas nuo dešimties metų, turiu Mokslo Daktaro laipsnį ir tiesiog žinau kaip veikia algoritmai.“

“Jie nepasirašo patys. Mes juos parašome tam, kad jie darytų tai, ką mes norime, kad jie darytų“, – tęsė jis.

“Žiūriu į Paiešką (Search) ir žiūriu į Google Naujienas (Google News) ir matau, ką jie daro. Matau kaip Google vadovai eina į Kongresą ir sako… kad tai nėra susiję su politika, ir aš tiesiog esu visiškai tikras, kad tai netiesa.“

“Google Naujienos iš tiesų yra tiesiog saujelės svetainių agregatorius“, – sakė Coppola, “ir visos šios svetainės yra tulžingai nusistačiusios prieš prezidentą Trump, ką aš laikau kišimusi į Amerikos rinkimus.“

Coppola nenoriai kalbėjo, kad Pichai melavo, bet jis patikino, kad Google yra “ekstremaliai šališkas“ tam tikrų svetainių naudai. Jis sakė, kad CNN yra dažniausiai įprastai naudojamas Google Naujienų šaltinis ir, nepaisant to, kad yra milijonai prieinamų svetainių, 20% visų Google rezultatų pagal paiešką “Donald Trump” yra iš Trumpą talžančio CNN.

Jaunasis programinės įrangos inžinierius sako, kad jis pastebėjo, kaip tai atsiskleidė per 2016 m. rinkimus. Jis prisijungė prie Google 2014-aisiais, tą metą apibūdindamas kaip “nuostabų laiką būti Google – mes nekalbėjome apie politiką, niekas nekalbėjo apie politiką.“

“Tiesiog tai buvo galimybė dirbti su geriausiais kompiuterių mokslininkais pasaulyje, geriausia įranga, geriausiais kompiuteriais“, – sakė Coppola. “Nemokamas maistas.“

Bet kai Amerikos rinkimai “įgijo pagreitį“ ir žiniasklaida pradėjo skleisti pasakojimą, kad bet kuris, kuris remia Trump yra rasistas, “netgi nacis“, Coppola pastebėjo, kad visi aplinkiniai – niujorkiečiai, technologinės kompanijos ir kompiuterių inžinieriai tiki tuo.

Jis mano, kad nedidelis skaičius žmonių Google dirba tam, kad užtikrintų, jog būtų remiamos tam tikros svetainės.

“Faktiškai keletui iš visos šimto-tūkstančio žmonių organizacijos tenka atsakomybė užtikrinti, kad “produktas“ yra nustatytas tam tikru būdu“, – sakė jis.

Asmeniškai Coppola yra Trump rėmėjas, bet labiau už viską jis tiki teise į laisvę klausti.

“Manau, kad tai, kaip veikia Google, kaip veikia Demokratai, kaip veikia visi jų sąjungininkai žiniasklaidoje parodo, kad jie iš tikrųjų nenori, kad bet ko būtų klausinėjama per daug“, – sakė jis.

“Iš tikrųjų jie nori išvadinti žmones tam tikrais pavadinimais, kad surikiuoti juos į tam tikras eiles.“

Jis įsitikinęs, kad tai yra “tamsus“ požiūris į visuomenę ir jis norėtų tokios technologijos, kuri remtų žmogaus laisvę ir laisvą mintį.

Coppola įsitikinęs, kad buvo dešimtmetis per kurį paieškos varikliai ir socialinė žiniasklaida neturėjo politinio šališkumo ir kad žmonės tiesiog išvystė įprotį pasitikėti, kad aukščiausias rezultatas Google paieškoje turi geriausią atsakymą į jų klausimą.

“Mes tiesiog dar neturėjome laiko įsisavinti fakto, kad technologijų kompanijos galėtų turėti tam tikrą savo darbotvarkę“, – sakė jis. “Apie tai mes tik dabar pradedame kalbėti.“

Jis citavo dr. Robert Epstein, kuris liudydamas prieš Senato teisės komitetą, sakė, kad jei Google, Facebook, Twitter ir visos kitos Big Tech bendrovės toliau rems tuos, kuriuos jie dabar remia, tai reikš papildomų 15 milijonų balsų už jų kandidatą 2020-aisiais, kai tuo tarpu niekas negalės atsekti kodėl taip atsitiko.

Project Veritas yra ne-pelno siekianti po priedanga veikiančių žurnalistų organizacija, kuri tyrinėja augančią įtaką, kurią pasaulio didžiosios technologijų ir socialinės žiniasklaidos bendrovės daro visuomenės nuomonei ir ypač balsavimui.

Coppola sakėsi kreipęsis į Project Veritas, nes tikįs, kad ji esanti patikimų naujienų organizacija. Jis mano, kad visuomenė priėjo prie krizinio momento, perėjusi nuo laikų, kai Big Tech buvo politiškai neutralūs, į laikus, kai Big Tech aktyviai remia tam tikras pozicijas rinkimuose. Jis baiminasi, kad galiausiai piliečių balsai nieko nelems, nes rinkimai bus nuspręsti didžiųjų verslų, kurie jais manipuliuoja.

“Apskritai esu labai susirūpinęs matydamas kaip Big Tech ir Didžioji Žiniasklaida iš esmės susilieja su politine partija, su Demokratų partija“, sakė jis.

“Laikas apsispręsti. Ar technologijas valdome mes? Ar technologijos valdo mus?“

Pereitą mėnesį (past. – šis straipsnis pasirodė 2019-07-25) Project Veritas paviešino slaptai filmuotą video, kuriame Google vadovė Jen Gennai sako, kad Google bandė aktyviai sutrukdyti pasikartoti 2016-ųjų Donald Trump išrinkimui.

Šiame video Gennai sako, kad ji nepritaria demokratės senatorės Elizabeth Warren pasiūlymui padalinti Google, nes tai trukdys jo sugebėjimams palenkti balsuotojus.

“Myliu ją, bet ji labai suklaidinta“, – sakė ji. “Nuo to geriau nebus, bus blogiau, nes visos tos mažesnės bendrovės, kurios neturės tokių resursų, kokius turime mes, bus apkaltintos kliudymu kitai Trump situacijai. Panašu, kad maža bendrovė to negali daryti.“

Kaip matote, Project Veritas rimtai įnikęs į Google tyrimus ir tai dar ne visa jų medžiaga. Daug daugiau apie tai galite rasti čia: https://www.projectveritas.com/search/news/?query=google , tame tarpe apie Kongreso senatorių Google atstovų klausymus, ką apie tai mano pats Donald Trump ir t. t.

Tačiau žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje yra nekvaili:

Calvin Freiburger “Strong majorities think Big Tech is biased, has too much control of news flow: Pew study“ (Pew tyrimas: didžioji dauguma mano, kad Big Tech yra šališkas ir turi pernelyg daug kontrolės naujienų srautui)

“Anot tyrimo, pateikto šį mėnesį (past. – šio straipsnio data – 2019-10-09) Pew Research Center (Pew Tyrimų Centras), didžioji dauguma amerikiečių sutinka su kaltinimu, kad pasaulio top socialiniai tinklai yra politiškai šališki ir daro pernelyg daug įtakos tam, ką mato vartotojai.

5107 JAV suaugusiųjų tyrimas nurodo, kad 82% tiki, jog socialinės žiniasklaidos bendrovės “traktuoja kai kurias naujienų organizacijas skirtingai nei kitas“, 79% tiki, kad jie taip daro teikdami pirmenybę šaltiniams “kurių aprėptis turi tam tikrą politinę poziciją“ ir 62% mano, kad bendrovės “turi pernelyg daug kontrolės naujienoms, kurias mato žmonės.“

Pažymėtina, kad tik 34% respondentų tiki, jog platformos teikia pirmenybę tam tikriems naujienų šaltiniams “aukštų reportažų standartų“ pagrindu, ir tik 18% tiki, kad jos teikia pirmenybę šaltiniams, “kurių aprėptis yra politiškai neutrali.“

48% respondentų sakė, kad naujienų, kurias jie mato per socialines platformas, žinutės bendrai yra linkę į politinę kairę nuo centro, tuo pačiu respondentai įvardijo “vienašališkumą“ ir “netikslias naujienas“ kaip savuosius du pagrindinį susirūpinimą keliančius veiksnius.

“Respublikonai ir demokratai savotiškai nesutaria, kokie veiksniai socialinėje žiniasklaidoje yra labai didelės problemos, ypač kas liečia cenzūrą ir užsipuldinėjimus“, – pastebėjo Elisa Shearer ir Elizabeth Grieco iš Pew. “Respublikonai ir į juos linkę yra daug labiau matyti naujienų cenzūrą socialinėje žiniasklaidoje kaip labai didelę problemą (43%) nei demokratai ir į juos linkę (30%). Demokratai, iš kitos pusės, yra maždaug dvigubai labiau nei respublikonai linkę sakyti, kad žurnalistų užsipuldinėjimas yra labai didelė problema (36% vs. 17%).“

“Ankstesni Pew tyrimai parodė staigiai krentantį pasitikėjimą socialinės žiniasklaidos bendrovėmis tarp amerikiečių“, – pridūrė Allum Bokhari iš Breibart. “Kaip anksčiau šiais metais pranešė Sean Moran iš Breitbart, amerikiečių pasitikėjimas socialinės žiniasklaidos bendrovėmis nukrito 21 punktu nuo 2015 m. iki 2019 m.“

Visos Amerikos top socialinės žiniasklaidos platformos papuolė į kritikos dėl šališkumo ugnį per kelis pastaruosius metus.

Facebook buvo kritikuojamas dėl daugelio į politinę dešinę nuo centro puslapių ir žinučių suspendavimo bei kitokio diskriminavimo, o daugybinės analizės parodė, kad Facebook algoritmų pakeitimai, įvesti 2018 m. pradžioje, neproporcingai įtakojo konservatyvius politikus ir svetaines. Anksčiau šiais metais darbuotojas atskleidė, kad Facebook “numažina“ srautą į keletą pagrindinių konservatyvių svetainių.

Dr. Robert Epstein, tyrinėtojas psichologas Amerikos Elgesio Tyrimų ir Technologijos Institute, vertina, kad Google paieškos rezultatai permetė 2,6 milijonų balsų Hillary Clinton 2016 m. (potencialiai atsižvelgiant į tai, kad balsų, kuriuos atidavė piliečiai už Demokratų kandidatę, skaičius buvo 2,9 milijonais didesnis nei Trumpo). Epstein taip pat paliudijo, kad jis nustatė “devynis skirtingus juoduosius sąrašus, kuriuos Google palaiko, kad suspenduotų informaciją pasauliniu mąstu.“ Google valdomas YouTube taip pat apribojo video keliems žymiems konservatoriams, tokiems kaip Dennis Prager.

Twitter, tuo tarpu, vien “neteisingo kieno nors lyties įvardijimo“ veiksmą – t.y. kreipimąsi į vartotoją jo lytimi, bet ne jo pasirinkta “socialinės lyties tapatybe“ laiko “neapykantos elgesiu“, tačiau palaiko smurtinius ir neapykantos kupinus tweet’us, nukreiptus į konservatorius. Būta ištisa eilė draudimų (ban’ų) ir suspendavimų, paveikusių nesmurtinius, nebegėdiškus politinės dešinės nuo centro perspektyvos tweet’us (įskaitant iš LifeSiteNews), o Twitter darbuotojai prisipažino tyčia taikęsi į konservatyvius profilius ir temas.“

Atskirai dar daug galėčiau rašyti apie Facebook ir Twitter, apie JAV prezidento neseną dekretą, bandantį atstatyti žodžio laisvę ir su tuo susijusius teisinius sunkumus bei dabar vykstančius vargus ir kitokias ten vykstančias kovas, nemažai apie tai jau esu skelbęs ir savo Facebook paskyroje. Galbūt prie to sugrįšiu dar kitą kartą, o šiandien, vadovaudamasis Marku Aurelijumi, blogą baigiu.

24) 2020-10-19

Vis dėl to nusprendžiau išsyk sugrįžti prie žodžio laisvės temos, mat su ja susijęs “Pasirengus gimti“ 24 skyrius bei naujoji situacija Lietuvoje, kai rinkimus laimėjo liberalmarksistinės jėgos, o tai reiškia neišvengiamą grėsmės žodžio laisvei augimą.

Jau galima pastebėti pirmąsias audronašas, tai – suintensyvėję pokalbiai apie taip vadinamą neapykantos kalbą ir apie tai, kad laikas Lietuvoje būtų pradėti dažniau taikyti bausmes, kurias už šią numato baudžiamasis kodeksas. Apie tai  vien LRT Televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pastaruoju metu buvo kalbama bent 2 kartus – spalio 5 d. (prieš pat rinkimus) ir spalio 14 d. (išsyk po rinkimų)

Jūratė Juškaitė: kai kurie nejaučia skirties tarp žodžio laisvės ir neapykantos kurstymo

Neapykantos kalba viešojoje erdvėje: kur riba tarp saviraiškos laisvės ir bandymo įžeisti?

Čia dar vienas pokalbis toje pačioje laidoje su ta pačia advokate Dovile Murauskiene, kiek senesnis – sausio 24 d., kurioje ši kiek plačiau pasakoja apie tai, kas laikoma neapykantos kalba, jos reguliavimo teorinius ir praktinius teisinius aspektus:

Kodėl neapykantos kalba vis dar paklausi mūsų visuomenėje?

Antrajame čia paskelbtame interviu atkreipiamas dėmesys, kad nemažai to, ką būtų galima palaikyti neapykantos kalba, buvo pastebėta per rinkimų debatus iš įvairių politikų lūpų. Ką gi, politikai, saugokitės. Gal jau greitai susilauksite tokių puolimų nuteisti jus už neapykantos kalbą, kokių JAV susilaukia prezidentas Trump? Šiame kanalo PragerU, apie kurį jau pasakojau 23) 2010-10-09 bloge, filmuke rodomas toks epizodas bei kalbama apie grėsmes žodžio laisvei vakarų demokratijose. “Pavojus ateina ne iš išorinių šaltinių, jis ateina iš vidaus. Auginama karta, kuri tiki ne į žodžio laisvę, bet į laisvę nuo žodžio. Nuo žodžio, kuris jiems nepatinka“, – pasakoja Fondo už Asmens teises Švietime prezidentas Greg Lukianoff:

Hate speech doesn’t exist (Neapykantos kalba neegzistuoja)

Šiek tiek plačiau paaiškinta šiame straipsnyje:

Calvin Freiburger “YouTube, Facebook, Twitter adopt uniform ‘hate speech’ standards for censoring content“ (YouTube, Facebook, Twitter priima vienodus “neapykantos kalbos“ standartus turinio cenzūravimui)

“Nors patys apibrėžimai (kuriuos galima sužinoti atsisiuntus šį pdf failą) nukreipti į įvairius tiesmukiškus dalykus, tokius kaip piratavimas, smurtas ar nuogybės, jie taip pat apima ir subjektyvią kalbą, linkusią į užgauliojimus.

“Neapykantos kalbos“ apibrėžimas susitarime, pavyzdžiui, apima turinį, kuris “niekina… grupes ar asmenis rasiniu, etniniu, lyties, seksualinės orientacijos, socialinės lyties tapatybės, amžiaus, įgalumo, tautiškumo, religijos, kastos, smurto aukų, jį išgyvenusių ar giminingų asmenų, imigracijos statuso ar sunkiomis ligomis sergančių pagrindu“ (specialiai išskirta pasvirai), kuris gali būti interpretuojamas taip, kad nuslopintų vyraujančias pozicijas dėl didelę įtampą keliančių socialinių ar politikos problemų (kaip kad jau daro Twitter dėl “neteisingo socialinės lyties įvardijimo“).

“Diskutuojamomis jautriomis socialinėmis problemomis“ susitarimas įvardija “nejautrų, neatsakingą ir kenksmingą diskutuojamų socialinių problemų ir su jomis susijusių veikų traktavimą, kuris žemina tam tikrą grupę ar kursto didesnį konfliktą.“

Konservatoriai baiminasi, kad tokie įvardijimai yra pretekstas tolimesniam vyraujančių dešiniau nuo centro politinių pažiūrų cenzūravimui, ypač atsižvelgiant į įrodymus, susijusius su Big Tech anti-konservatorišku šališkumu, sukauptus per pastaruosius metus.

Du informatoriai iš Facebook neseniai pateikė informaciją, patvirtinančią, kad ši platfoma agresyviai diskriminuoja konservatorius pasauliniu mastu turėdama tikslą paveikti rinkimų rezultatus.

Vienas iš jų pateikė vaizdo įrašą, kuriame turinio moderatoriai atvirai diskutuoja apie tai, kaip jie norėtų ištrinti “kiekvieną žinutę apie Donald Trump, kurią pamatau laiko juostoje“ ir “ištrinti visus respublikonus… už terorizmą“ vien dėl to, kad jie paskelbia foto “kuriame dėvi MAGA kepuraitę“ (past. MAGA – Make America Great Again (Padarykime Ameriką vėl didžią) – Donald Trump šūkis). Tą išmanantis aptarnavimo vadovas Demian Gordon taip pat gali būti ten pamatytas sakantis, kad nelaikys personalo atsakingais už įrašų apie Trump ištrynimą tuo pagrindu, kad jie “turėtų patraukti Cheeto (Trumpą) iš savo biuro.“

Kitas iš jų papasakojo galintis paliudyti kaip moderatoriai “ištrina po 300 įrašų vidutiniškai per dieną“ taip, kad “būtų nusitaikyta į konservatorius ar mėgstamus liberalus“, personalui prilyginant Trump rėmėjus smurtingoms neapykantos grupėms ir tuo pačiu aiškiai darant išimtis atvira neapykanta trykštantiems moderatorių LGBT sąjungininkų įrašams vardan taip vadinamo “pasididžiavimo (pride)“ mėnesio parėmimo.

Twitter sukėlė audrą gegužyje, kai uždėjo “faktų tikrinimą“ Trumpo tweet’ui, susijusiam su sukčiavimo galimybėmis išankstiniame balsavime (balsavime paštu), po to cenzūravo kitą Trumpo tweet’ą, perspėjantį, kad “kai prasidės plėšikavimas, prasidės šaudymai“, susijusį su Mineapolio riaušėmis, dėl galimo “smurto šlovinimo“.

Dar keletas įdomių momentų iš minėtos istorijos apie tai, kaip Twitter blokavo paskyrą dėl neteisingo socialinės lyties įvardijimo:

Calvin Freiburger “Twitter suspends rapper for tweeting ‘dude’ to left-wing ‘trans woman’“ (Twitter blokavo reperio paskyrą dėl to, kad jis parašė “biče“ kairiojo sparno politinių pažiūrų “trans-moteriai“)

“Apsikeitimai prasidėjo, kai Emily Gorcenski, biologinis vyras, kuris “identifikuoja“ save moterimi pasigyrė Zuby, kad jis permiega su daugiau moterų negu Zuby, į ką reperis atsakė “Ok, biče…“ To pakako, kad uždaryti jo paskyrą dėl Twitter taisyklių prieš “neapykantos elgesį“ pažeidimą, į kurį bendrovė įtraukia ir kreipimąsi į kažką jo tikrąja lytimi o ne pasiskelbtu “socialinės lyties identitetu“.

Toliau pasakojama, kad šiaip jau žmonėse yra priimtina vartoti kreipinį “dude“ (“biče“) ne tik vyrų, bet ir moterų atžvilgiu.

“Gorcenski yra nesvetima kontraversija, mat jis naudojosi savo socialinio tinklo platforma tokioms žinutėms kaip kad paskelbti, jog Virginijos respublikonai jį greičiausiai nužudys, nes jis yra “translytis“ ir kad deklaruoti jog yra “yra ok suduoti naciui“ – populiarųjį požiūrį kraštutinės kairės politinių pažiūrų sluoksniuose, kuris didžiąja dalimi yra kontroversiškas vien dėl to, kad leftistai, įskaitant Gorcenski, dažnai “naciais“ įvardina bet ką, turintį tam tikrų paplitusių konservatyvių ar neliberalių pažiūrų.“

Kiek išraiškingiau šį reikalą išdėstė Allum Bokhari iš Breibart:

Breitbart author: Big Tech wants to destroy Trump and ‘internet freedom’ (Autorius iš Breitbart: Big Tech nori sunaikinti Trump ir “interneto laisvę“)

“Kiekvienas žino apie uždraudimus (ban’us), ar ne? Tačiau yra tiek daug daugiau visko nei ban’ai, tai tik ledkalnio viršūnė.

Tai, ką išvystė Big Tech, yra išties klastinga. Jie išvystė būdą, kuriuo galima nutildyti ištisus politinius judėjimus. Papasakosiu kaip jie tai daro. Kiekvieną kartą, kai skelbiate įrašą tose platformose, kiekvieną kartą, kai keliate nuorodas į svetaines, netgi kiekvieną kartą, kai sukuriate svetainę, Silikono slėnis jus išranguoja. Jie suteikia jūsų įrašams, jūsų svetainėms, jūsų paskyroms socialinėje žiniasklaidoje skaitmeninę vertę, kuri nustato ar jie pasirodo įvairiose interneto vietose, ar jie pasirodo Facebook sraute. Kokius kriterijus jie naudoja, kad nustatyti rangą? Jie naudoja tokius kriterijus kaip – ar paskyra naudoja neapykantos kalbą, ar paskyra skelbia neteisingą informaciją, ar paskyra seka kitas paskyras, žinomas dėl neapykantos kalbos ar neteisingos informacijos skelbimo. Tai labai lanksčios, politiškai įkrautos sąvokos. Beje, taip sakau ne aš, taip sako kiti žmonės iš Google, Facebook ir Twitter, iš kurių ėmiau interviu savo knygai. Kas programuoja tuos algoritmus? Kas nustato tuos kriterijus? Kas nustato, kas laikoma neapykantos kalba, kas laikoma neteisinga informacija? Pasakysiu jums. Kritinės rasės teorijos teoretikai. Taigi, niekur daugiau Amerikoje, išskyrus turbūt universitetus, kritinė rasės teorija nėra galingesnė ir turinti daugiau įtakos nei Silikono slėnyje.“

Trumpam sustokime, kad susipažintumėme kas yra ta kritinės rasės teorija. Encyclopedia Britannica apibūdina ją taip:

“Kritinės rasės teorija (KRT) – požiūris, kad teisė ir teisinės institucijos yra iš prigimties rasistinės ir kad pati rasė yra ne biologiškai pagrįsta ir natūrali, bet socialiai sukonstruota koncepcija, kuri yra naudojama baltųjų tam, kad proteguoti savo ekonominius ir politinius interesus spalvotojų žmonių sąskaita. Pagal KRT, rasinė nelygybė kyla iš socialinių, ekonominių ir teisinių skirtumų, kuriuos tarp “rasių“ sukuria baltieji tam, kad palaikytų elitinius baltųjų interesus darbo rinkose bei politikoje ir dėl ko auga skurdas ir nusikalstamumas daugelyje mažumų bendruomenių. KRT judėjimas oficialiai susiorganizavo 1989 m. pirmose metinėse KRT Studijose, nors jo intelektualinės šaknys siekia daug toliau -1960-uosius ir 70-uosius.

KRT judėjimo pradžia žymi jo atsiskyrimą nuo kritinės teisės studijų (KTS), kritinės teorijos, kuri nagrinėja kaip funkcionuoja teisė ir teisinės institucijos, siekdamos visam laikui išsaugoti priespaudą ir išnaudojimą, atšakos. Tačiau, vietoj to, kad išvedinėtų teorijas apie socialinį organizavimąsi ir individualų elgesį remiantis tokiais kontinentinės Europos mąstytojais kaip  G.W.F. HegelKarl Marx ir Sigmund Freud, kaip kad darė KTS ir feministų teisės mokslininkai, KRT buvo įkvėpta tokių asmenybių kaip Martin Luther King, Jr.W.E.B. Du BoisMalcolm XBlack Panthers ir Frantz Fanon. KRT pastūmėjo teorinius teisės, politikos ir Amerikos sociologijos supratimus į tokius, kurie telkėsi į baltųjų (euroamerikiečių) pastangas palaikyti savo istorinius pranašumus prieš spalvotuosius.

KTS išsiplėtė už teisės mokslo studijų ribų į daugybę kitų sferų, ypač moterų, socialinės lyties studijų, švietimo, Amerikos studijų ir sociologijos. Taip pat atsirado nuo KTS atsiskyrę judėjimai, suformuoti Azijos amerikiečių, Latinx (past. – specialus “progresyvus“ terminas žymintis lotynų amerikiečius, bet specialiai nenurodantis jų socialinės lyties) ir LGBTQ mokslininkų.“

Tokie asmenys kaip G.W.F. Hegel, Karl Marx, Sigmund Freud bei Martin Luther King, Jr. yra daugiau – mažiau žinomi, o ką galima pasakyti apie kitus? Politinė 1960-jų – 70-ųjų partija Black Panthers (Juodosios Panteros) FBI yra pristatomi kaip ekstremistinė, prievartos būdu JAV vyriausybę bandžiusi nuversti organizacija, kai kur tiesiog traktuojama kaip teroristinė organizacija, W.E.B. Du Bois – komunistas, Malcolm X įtariamas ryšiais su komunistais ir šiaip radikalas bei ekstremistas, Frantz Fanon – marksistas. Visi jie buvo juodojo rasizmo arba juodųjų viršenybės ideologijos atstovai. Black Panthers, Malcolm X bei Frantz Fanon taip pat įtakojo, buvo dalis arba patys įtakojo Black Power (Juodosios Jėgos) judėjimą. Kaip sakė vienas šio judėjimo įkūrėjų Stokely Carmichael, “kai kalbame apie Black Power, kalbame apie sukūrimą judėjimo, kuris nušluos viską, ką sukūrė vakarų civilizacija.“ Jų tolimesnė įtaka Vikipedijoje pristatoma sekančiai: “internacionalinės Black Power atšakos apima afrikietiškąjį internacionalizmą (vienas iš bolševikinių judėjimų), pan-afrikanizmą, juodąjį nacionalizmą ir juodųjų viršenybės judėjimą.“ Dauguma šio judėjimo veikėjų, taip pat iš mano jau paminėtųjų, taip pat siejami ir su juodaodžių segregacijos (arba separacijos, idėjos, kad juodaodžiai turi būti atskirti nuo baltaodžių) judėjimu (turbūt daug kas manėte, kad tokios idėjos būdingos tik kuklusklanininkams ir panašiems baltaodžiams!). Beje, nors žymusis Martin Luther King, Jr. irgi paminėtas vienu iš KRT įkvėpėjų, jis gerokai nesutarė su visais likusiais išvardintais asmenimis ir judėjimais, buvo jų ne kartą piktai užsipultas, ir pats pareiškė, kad Black Power “apima ir juodųjų viršenybės bei anti-baltaodžių jausmus, kurie neturėtų vyrauti“. Kiek nuosaikesnio (nors irgi gana pro-marksistinio) pilietinių teisių judėjimo organizacijos Nacionalinė asociacija už spalvotųjų žmonių pažangą (National Association for the Advancement of Colored People (NAACP)) tuometinis lyderis Roy Wilkins tiesiai šviesiai įvardijo jį “atvirkštiniu Hitleriu, atvirkštiniu Kukluksklanu… neapykantos tėvu ir smurto motina“. Tiesa, 60-aisiais ir 70-aisiais metais daugelis JAV žmonių, tų pačių juodaodžių, kovojančių už savo teises, irgi žvelgė į šį judėjimą atsargiai, mat jautė, kad šis “maištininkų“ judėjimas gali greitai pasitarnauti keliant nesantaiką ir disharmoniją visoje JAV. Tačiau dabar jau kitaip…

Beje, Black Power religinės pakraipos Juodosios išlaisvinimo teologijos pagrindinio teologo James H. Cone citatą galite rasti pagal knygos “Pasirengus gimti“ 16-ą išnašą 32-ajame knygos skyriuje. Tiek Vikipedijoje, tiek kituose šaltiniuose rašoma, kad jo teologija padarė didžiulę įtaką Barack Obama. Taigi.

Ar dabar aiškiau iš kur atsiranda pasakos apie sisteminį – institucinį rasizmą bei tokie judėjimai kaip Black Lives Matter bei Antifa?

O jei panagrinėjus baigiamąją enciklopedijos straipsnio dalį apie sąsajas su genderizmu ir LGBT? Kaip rašoma straipsnyje, KRT ištakos – kritinė teorija. Kas tai? Vėl atsiverskime Encyclopedia Britannica:

“Kritinė teorija yra marksistų inspiruotas socialinės ir politinės filosofijos judėjimas, kuris savo ištakomis asocijuojamas su Frankfurto mokyklos darbais. Ypatingai remdamiesi Karl Marx ir Sigmund Freud mintimis, kritiniai teoretikai tvirtina, kad pirminis filosofijos tikslas yra suprasti ir padėti įveikti socialines struktūras, per kurias žmonės yra dominuojami ir represuojami. Tikėdami, kad mokslas, kaip ir kitos pažinimo formos, yra naudojamas kaip represijų instrumentas, jie perspėja saugotis aklo tikėjimo moksliniu progresu argumentuodami, kad mokslinio pažinimo siekimas neturi būti savitikslis neatsižvelgiant į žmonijos išsilaisvinimo tikslą. Nuo 1970-ųjų kritinė teorija yra be galo įtakinga istorijos, teisės, literatūros ir socialinių mokslų studijose.“

Kas ta Frankfurto mokykla? Nagi garsusis kultūrinis marksistas (arba neo-marksistas, dar priskiriamas libertariems socialistams, o šie jau, savo ruožtu, turi sąsajų su liberalais – štai jums ir raktas kodėl aš juos paprastai vadinu liberalmarksistais ) Herbert Marcuse ir kiti. Girdėtos sąsajos ir pavardė? Jei ne, prašau paskaityti, apie tai rašiau straipsnyje, kuris yra ir šioje svetainėje:

Tomas Senūta “Homofobiški Lenkijos prezidento rinkimai“

Iš jo pacituosiu šį: “iš to, ką išvardinau ir šiaip apsidairius, aišku, kad LGBT, #MeToo, antrosios ir trečiosios bangos feminisčių, „antisisteminių antirasistų“, juodojo rasizmo judėjimai bei judėjimai už abortus ir eutanaziją yra susiję, taip pat tai susiję su propaguojamu požiūriu, kad tėvai vaikų auginime turėtų būti labiau kontroliuojami valstybės.“

Beje, kodėl kultūrinio marksizmo apibūdinimui įdėjau nuorodą į šį straipsnį?:

David Kurten & Niall McCrae “The Problem with Cultural Marxism“ (Problema su kultūriniu marksizmu)

Nes jame rašoma: “revoliucinė tradicinės visuomenės apvertimo misija ilgą laiką buvo žinoma kaip kultūrinis marksizmas. Tačiau ši koncepcija buvo cenzūruojama Kairės, o pagrindinė (meinstryminė) žiniasklaida irgi tapo prisilaikanti šito. Paieškokite “kultūrinis marksizmas“ per Google ir politiškai jautrus algoritmas jums pateiks seriją apibūdinimų apie tai, kad tai yra dešiniojo politinio sparno antisemitinė sąmokslo teorija.“

Ir tai yra tikra tiesa, mat ką tik pats atlikau tą gūglinimo veiksmą ir gavau lygiai tokius rezultatus, kaip nurodyta cituotoje ištraukoje. Vis dar negaliu suprasti kodėl ši teorija yra antisemitinė, jei vieni iš garsiausių (bent jau JAV) apie kultūrinį marksizmą kalbančių dešiniojo politinio sparno atstovų yra žydai? Na, bet tiek to, lai apie tai, kaip meinstryminė žiniasklaida mums vienpusiškai įteiginėja savąsias politines ir filosofines teorijas, toliau pasakoja Allum Bokhari, kuris pats yra irgi ne JAV rasinės daugumos atstovas:

“Jie tam turi visą sąranką, kurią vadina mašinų išmokstamu teisingumu. Visas mašinų išmokstamo teisingumo tikslas, o juk Google turi visą tam skirtą departamentą, yra įtraukti kairiojo politinio sparno akademines disciplinas – tokias kaip kritinė rasizmo teorija ir sujungti jas su kompiuterių mokslu. Taigi, mes judame link pasaulio, kur algoritmai, kurie veikia tiek daug mūsų gyvenimo, apsprendžia kuris politinis judėjimas bus sėkmingas, o kuris žlugs. Jie visi suprogramuoti kritinės rasės teorijos teoretikų. Tai – skaitmeninis totalitarizmas. Tai gąsdina. Ir tai ne apie tai, kad taip atsitiks po kelerių metų ar dešimtmečio, ar kažkada ateityje, tai vyksta kaip tik dabar. Tie žmonės yra Google, Facebooke, jie įtakoja šias technologijas.“

Ir vėl sustokime, nes per tą laiką, kol Allum šitai pasakė, filmuke buvo parodytas įdomus vaizdas. Na, įdomus dar ir todėl, kad susijęs su Lietuva, o juk mes mėgstame, kai kur nors užsienyje paminima Lietuva, ar ne? Tiesa, vargu ar šis paminėjimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuva, bet vis vien malonu, kad Google mes prisimenami:

Tai yra citata iš Google Project Respect (Pagarbos projektas), kuris yra susijęs su Dirbtinio Intelekto (dar viena mano knygos tema) vystymu. Kaip teigiama šiame straipsnyje:

April Davis “AI Set to Promote Equality Online – Google’s Project Respect“ (Dirbtinio intelekto nustatymas tam, kad skatinti lygybę online – Google Project Respect)

2018-ųjų Sidnėjaus Gėjų ir lesbiečių Mardi Gras šventėje Google išleido Project Respect – Dirbtinio Intelekto platformą, skirtą paversti online pokalbius labiau įtraukiančiais.

Google Australia paleido šį projektą pereitą savaitgalį paprašiusi žmonių parašyti pasisakymus apie save ar tuos, kuriuos jie myli ar gerbia, kad online milžinas galėtų padėti žmonėms atgauti pozityvaus identiteto etiketes.

Kiekvienas pateiktas pasisakymas bus panaudotas sukurti atvirų duomenų rinkinį, kuris padės visame pasaulyje programuotojams, vystytojams ir technologams mokyti Dirbtinį Intelektą to, kaip LGBTIQ+ bendruomenė kalba apie save.

Vienas iš Dirbtinio Intelekto algoritmų, naudojamų, kad šis projektas būtų įmanomas, yra Perspective. Šis įrankis jau naudojamas tarptautinių naujienų agentūrų tam, kad padėtų moderuoti komentarus. Tačiau, iki šiol jo potencialas dar nebuvo realizuotas pilna apimtimi. Įrankis veikia išryškindamas komentaro toksiškumą tuo metu, kai asmuo jį suvedinėja. Tai suteiks komentatoriams galimybę apmąstyti tai, ką jie sako, prieš tai paskelbiant ir tai paredaguoti. Google tikisi, kad tai padės online pokalbiams tapti labiau įtraukiančiais.

Pirmiausiai pademonstruotas Sidnėjuje, įrankis bus padarytas prieinamu visame pasaulyje, taigi, technologijų milžinas galės rinkti duomenis, kurie reprezentuoja LGBTI+ bendruomenę.

Google yra išdidus lygybės skatintojas, kurio nemaža Project Respect komandos darbuotojų identifikuoja save su LGBTI+ bendruomene.

Nors nebuvo jokio oficialaus pareiškimo apie tai, kaip bus traktuojami bet kokie negatyvūs sistemoje likę komentarai, Google pripažino, kad bus imtasi kiekvieno žingsnio, kad užtikrinti projekto sėkmę.

Project Respect šiuo metu yra online atviras žmonėms tam, kad jie paliktų pozityvius komentarus.“

Pavyzdžio paveikslėlyje pateikiamas toks “teigiamas“ pasisakymas:

“Aš esu iš Lietuvos. Turiu daug draugų gėjų. Visi jie yra puikūs ir nepaprasti žmonės. Vienas iš jų tuoj taps mama. Manau, kad ji ir jos žmona bus nuostabūs tėvai.“

Naujieji politrukai? Važiuojam toliau su Allum:

“Tarp kitko, mano knyga koncentruojasi į ateinančius Amerikos prezidento rinkimus. Daug kas iš to, ką Silikono slėnis nuveikė per pastaruosius ketverius metus – tai, kad jie sukūrė komandas neteisingos informacijos stabdymui, komandas neteisingų naujienų stabdymui, buvo varoma Trump pergalės. Tiesą sakant, mano šaltiniai man pasakojo, kad žmonės Facebooke ir žmonės tose kitose bendrovėse, kurie prastūminėjo pastangas prieš neteisingą informaciją ir neteisingas naujienas buvo patys didžiausi anti-trumpistai tose bendrovėse. Taigi, šulinys buvo užnuodytas nuo pat pradžių – taip suformulavo vienas iš mano šaltinių iš Facebook. Bet tai nėra vien Amerikos problema, tai vyksta visame pasaulyje. Visur, kur tik šie socialiniai tinklai ir šie milžinai turi įtaką, yra teritorija, kurioje jie gali prispausti savo nykščiu demokratijos svarstykles. Jie banina konservatorius Brazilijoje, jie banina konservatorius Vokietijoje ir Prancūzijoje, ir Italijoje, tai vyksta visame pasaulyje. Tai yra kolosalus galios kiekis. Niekada anksčiau žmonijos istorijoje toks mažytis kiekis žmonių neturėjo tokios galios politiniam diskursui – ne tai, kad vienoje šalyje, bet visame pasaulyje. Žinote, keletas neatskaitingų korporacijų San Franciske imasi moderuoti politinę kalbą Brazilijoje. Priežastis, kodėl Big Tech šališkumas yra tiek daug blogesnis ir tiek daug pavojingesnis nei kitų formų šališkumai, pavyzdžiui, už šališkumą iš New York Times ar CNN, yra ta, kad tos bendrovės tiek daug žino apie mus ir jos gali panaudoti tai manipuliavimui mumis. Jie tiksliai žino, kas rūpi neapsisprendusiam rinkėjui Ohajuje, ir jie gali nutaikyti savąsias žinutes tikslingai į tą rinkėją. Be abejo, jie neigs kada nors tai darę. Bet, netgi kaip konservatorius, kuris užsiima paieška Twitteryje, aš matau propagandos srautą iš liberaliosios žiniasklaidos “Kas vyksta“ srityje. Taigi, tai jie siunčia man kaip konservatoriui. Įsivaizduokite, ką jie siunčia neapsisprendusiam rinkėjui.“

“Big Tech bendrovės kontroliuoja tai, kokias naujienas jūs matote. Anksčiau būdavo taip, kad jeigu straipsnis būdavo pakankamai populiarus, nesvarbu iš kur jis atėjęs, ar iš CNN ar iš vienišo blogerio internete, tas straipsnis įgydavo trauką ir plačiai pasklisdavo po socialinę žiniasklaidą. Tai buvo labai išlaisvinanti interneto forma. Tai buvo internetas, kur kiekvienas, turintis nešiojamą kompiuterį ir interneto prisijungimą, galėjo turėti priėjimą prie pasaulinės auditorijos, nesvarbu kas jis bebūtų. Tai leisdavo alternatyviajai žiniasklaidai kaip Breitbart News ar LifeSite News pakilti ir mesti iššūkį meinstryminei žiniasklaidai. Tai buvo išties beprecedentis laisvės lygis, bet jie atėmė iš visų tą technologiją. Mano internetinė laisvė buvo tokia didi, kad tai galėjo būti karūnuojantis technologijos pasiekimas, bet jie jį sunaikino. Ir jie jį sunaikino didžiąja dalimi per pastaruosius ketverius metus, nes bijojo, kad tie naujieji populistų judėjimai, kurie naudojosi internetu, mes iššūkį meinstryminei tvarkai. Jiems nepatiko faktas, kad jie prarado politinio diskurso kontrolę. Ir štai ką jie padarė dabar – jie išvystė technologijas, kurios gali išsyk užgniaužti ištisus politinius judėjimus.“

“Taigi, tikiuosi, kad ypač amerikiečiai galėtų būti tie, kurie galiausiai sukils prieš Silikono slėnio tironiją. Jei pereitumėte į Europą, pamatytumėte vyriausybes dirbančias kartu su Silikono slėnio bendrovėmis spaudžiant jas cenzūruoti netgi dar labiau. Manau, kad Joe Biden administracija bandytų padaryti tą patį, bet akivaizdžiai yra Konstitucija, kuri jį šiek tiek suvaldys.“

“Tikrasis iššūkis, kurį patiria amerikiečiai yra tai, kad progresyvistai suprato, kad paspaudę korporacijų sektorių jie gali pasiekti daugiau savo politikos tikslų nei gniauždami dešiniojo sparno judėjimą ar cenzūruodami dešinį sparną, ar spausdami bankus nutraukti paskolas ginklų gamybininkams ir prekybininkams. Dabar jie naudojasi korporacijų sektoriumi, kad apeiti Konstituciją. Tai vienas iš didžiųjų iššūkių, kuriuos teks patirti laisvės ir Konstitucijos rėmėjams per artimiausius 10 metų. Kaip sustabdyti ne tiesiog vyriausybės tironiją, bet korporacijų tironiją. O didžiausia korporacijų tironija, kokią tik esame regėję, yra tos technologinės platformos, kurios tiek daug žino apie mus ir kurios gali žaisti lėlių meistrą visame amerikietiškos politikos diskurse. Ar yra viltis interneto laisvei? Ar mes ją galime atgauti? Ji buvo pavogta iš mūsų tų technologijos bendrovių, ar mes ją galime atgauti? Tai svarbus klausimas.

Manau, kad atsakymas kybo šio rinkimų sezono balanse. Mes turime du kandidatus – Joe Biden ir Donald Trump. Joe Biden nori įgalinti technologinę cenzūrą. Išties neatleistina politikui elgtis taip, kad perdavinėtų politinę galią toms neatskaitingoms korporacijoms, ar tu būtum demokratų, ar respublikonų politikas. Ypač prašinėjant technologinių bendrovių cenzūruoti savo politinius oponentus, kaip kad padarė Joe Biden prašydamas Facebook užtildyti Trumpą. Tai neturėtų būti priimtina išties bet kuriam rinkėjui. Iš kitos pusės, Donald Trump išleido vykdomąjį įsakymą dėl socialinės žiniasklaidos cenzūravimo, jis purto biurokratiją, kad įsitikintų, jog šios technologinės bendrovės yra verčiamos atsiskaitinėti, jo Teisingumo departamentas ketina užsiimti antimonopoliniu technologinių milžinų tyrimu. Taigi, Donald Trump nori suvaldyti technologijų milžinus, Joe Biden nori suteikti jiems galių. Ir tai, manau, yra labai aiškus pasirinkimas Amerikos rinkėjams – šį lapkritį interneto laisvė yra balsavimo biuletenyje. Ar mes norime susigrąžinti internetinę laisvę, ar mes norime lėkti pirmyn į skaitmeninio totalitarizmo ateitį? Manau, kad tai svarbus klausimas per šiuos rinkimus, kurį turės apsvarstyti rinkėjai.“

Sulig šiuo norėjau toliau pasakoti apie teisinius Donald Trump kovos prieš Big Tech aspektus, bet jau ir taip daug prirašiau, todėl palieku kitam kartui. Pabaigai pateiksiu istoriją apie tai, kuo gali pavirsti korporacijų valdoma demokratija ne kažkokiam tai politikui ar politinio judėjimo aktyvistui, bet paprastai Amerikos moteriai, kuri išdrįso pareikšti tokią nuomonę, kuri, deja, nebėra laikoma politkorektiška internete. Taip jau sutampa, kad ta nuomonė buvo apie mano “numylėtąjį“ #MeToo judėjimą ir ne, ji nenaudojo neapykantos kalbos, atvirkščiai – naudojo kalbą, kviečiančią tos neapykantos sumažinti, ir štai kuo tai jai baigėsi: grasinimais jai, šeimos nariams, jos smulkaus verslo darbuotojams, galiausiai – darbuotojų išėjimu iš darbo, nuostoliais verslui, galimybių gauti paskolas iš bankų praradimu. Kas suprantate angliškai, galite paklausyti visos istorijos:

How to become a dangerous person (Kaip tapti pavojingu žmogumi)

25) 2020-10-26

Šio skyriaus ir blogo pristatyme jau minėjau, kad apie religiją daugiau rašysiu vėliau, todėl čia apsiribosiu tik vienu pastebėjimu. 25-ame knygos “Pasirengus gimti“ skyriuje yra suminėta daug religijų ir kultų, galbūt kai kurie atrodo egzotiški ar kai kam yra nežinomi, bet atkreipiu dėmesį, kad nei vieno jų nesusigalvojau pats. Jei kam įdomu plačiau apie ten suminėtus tikėjimus, siūlau pasigūglinti. Aš, tiesa, tam specialiai Google nesinaudojau, per ilgą laiką tą informaciją surinkau iš visur, kai ką mačiau tik Facebook, o kai ką, pvz., paėmiau iš knygos pristatyme minimų Y. N. Harari knygų.

Taigi, kaip žadėjau pereitą kartą, pasistengsiu trumpai papasakoti apie Donald Trump kovos su Big Tech dėl žodžio laisvės teisines aktualijas. Tai, kokiais teisiniais pagrindais vyksta ši kova, trumpai pristatoma šiame kanalo PragerU filmuke, kuris pradėjo tokią teisinę kovą dar anksčiau nei Trump – 2019 m. Ieškinio prieš YouTube priežastis buvo ta, kad šis išcenzūruodavo daugybę jų filmukų visiškai nepaaiškinamais pagrindais:

PragerU prieš YouTube

Vietoj, kad versti filmuką ar apie jį pasakoti, iš jo pasirinkau vieną paveiksliuką, mano manymu puikiai paaiškinantį situaciją:

Pasistengsiu paaiškinti pagal jį. JAV interneto žinių kanalai skirstomi į dvi grupes – viešieji forumai bei leidėjai. Leidėjas būtų tarsi mūsų Delfi ar 15 min analogas – jis pats kontroliuoja savo turinį, sprendžia ką skelbti ir ko ne, kaip skelbti, gali pasirinkti tam tikrą skelbiamo turinio pakraipą. Pvz., tu gali parašyti straipsnį ir nusiųsti jį Delfi. Delfi pats nuspręs ar jį savo portale talpinti, ar ne. Taigi, JAV, jei leidėjas nusprendžia kažkokį turinį talpinti, jis už jį ir atsako – pvz., gali būti tiesiogiai apkaltintas šmeižtu, neteisingos informacijos skleidimu, garbės ir orumo įžeidimu ir t.t.

Kitaip yra su viešaisiais forumais. Jie turi teisinį imunitetą nuo tokių kaltinimų. Pagal taip vadinamąjį 230-ąjį straipsnį (Objektyvios komunikacijos įstatymo (1996 metų) 230-ąjį straipsnį (Section 230 of Communications Decency Act)) viešieji forumai nėra atsakingi už naudotojų paskelbtą turinį, tačiau jie gali pašalinti nepadorius arba smurtą skatinančius įrašus. Na, yra dar šiek tiek išimčių dėl intelektualinės nuosavybės, privatumo ir galimos kriminalinės veiklos. Viešasis forumas – tai tokia virtualioji erdvė, kuri veikia tik tarsi miesto aikštės, kur susirenka ir laisvai kalbasi įvairūs žmonės, atitikmuo. Ji tiesiog suteikia platformą tą pokalbį vesti virtualiai, tretiesiems asmenims laisvai publikuoti savąjį turinį. Be abejo, kad įvairūs virtualūs socialiniai tinklai pirmiausiai ir patenka į tą kategoriją.

Bėda, kuri atsitiko praktikoje su Big Tech socialiniais tinklais (kalba eina apie Google, Facebook, Twitter ir YouTube) trumpai yra nusakyta titrų sakinyje mano pateiktame paveiksliuke – “jie nori viešojo forumo apsaugos ir leidėjo redakcinės kontrolės“. Būtent “laisvai“ (gal net labiau tiktų sakyti “labai laisvai“) interpretuodami tąją neapykantos kalbos sąvoką, minėtieji tinklai maždaug nuo 2016 m. pradėjo spręsti apie juose talpinamo turinio tinkamumą vadovaudamiesi savaisiais politiniais ir socialiniais kriterijais, taigi faktiškai tapo leidėjais, o nebe viešaisiais forumais.

Kaip matau, PragerU pavyko sukovoti prieš YouTube ir dabar jų filmukai ten yra.

Prieš pratęsdamas temą apie teisinę kovą, įdėsiu dar vieną LifeSite News parengtą filmuką apie Big Tech prieš žodžio laisvę. Šį kartą akcentuojamas ne tik jų neigiamas poveikis žodžio laisvei, bet ir pačiai demokratijai, kuriai iškyla grėsmė pavirsti leftistiniu totalitarizmu:

Breaking apart the monopoly: How conservatives can fight back against Big Tech (Laužant monopolį: kaip konservatoriai gali pasipriešinti Big Tech_

Kalba rašytojas Brent Bozell iš Žiniasklaidos tyrimų centro (Media Research Center). Jis vėl pateikia ne vieną ir ne du faktus kaip tokie milžinai kaip Google, Facebook ir pan. sugeba falsifikuoti JAV istoriją (panašiu principu, kurį aprašiau pereitame bloge pasakodamas kaip aš ieškojau Google informacijos apie kultūrinį marksizmą), visai kaip pas mus sovietiniais laikais nutyli reikšmingus ir visiškai taikius protestus, vykstančius JAV, tačiau paproteguoja tokias organizacijas kaip Antifa (dargi kaltindamas Big Tech vidinio terorizmo kurstymu), atvirai prisipažįsta per rinkimus dirbę Hillary Clinton ir įvedinėja “new normal“ (naująjį normalumą, t.y. kai tai, kas dar neseniai buvo laikoma visiškai radikalu, tampa įprastiniu dalyku) ir pan. Šį kartą neužrašinėsiu ir neversiu viso jo pokalbio, nes tai atima labai daug laiko, o tik pateiksiu vieną trumpą citatą apie iki šiol mano neminėtą tos socialinės žiniasklaidos veikimo aspektą:

“Big Tech milžinai tiki, kad jų atsakomybėje yra tikrinti faktus, užtikrinti, kad visuomenei nebūtų pasakojama dalykų, kurių neturėtų būti pasakojama. <…> Jūsų pasaulėžiūra bet kuriuo atveju vis vien yra veikiama šališkumo. Tai neišvengiama. Taigi, jei kažkas išeina į sceną ir sako, kad jis yra objektyvus faktų tikrintojas, tai reiškia, kad jis yra nesąžiningas.“

Pratęsiant teisėsaugos temą – 2020-05-28 JAV prezidentas Donald Trump išleido vykdomąjį įsakymą dėl internetinės cenzūros prevencijos. Ačiū minfo.lt, kuri vėliau pateikė šio labai svarbaus visam pasauliui teisės akto vertimą:

Vykdomasis įsakymas dėl internetinės cenzūros prevencijos

Kaip ir minėjau, jame nurodomos mano jau suminėtos aplinkybės dėl šio įsakymo priėmimo poreikio, o taip pat ir kai kurios kitos:

“Internetinės platformos užsiima atrankine cenzūra, kenkiančia mūsų nacionaliniam diskursui. Dešimtys tūkstančių amerikiečių, be kitų nerimą keliančių pavyzdžių, pranešė, kad internetinės platformos „žymi“ jų turinį kaip netinkamą, net jei jis nepažeidžia jokių nurodytų sąlygų. Iš anksto nepranešę ir nepaaiškinę, jie vykdo politikos pakeitimus, dėl kurių atmetama tam tikra nuomonė. Taip pat be jokio perspėjimo ar pagrindimo trinamas turinys ar net paskyros.

Dabar „Twitter“ platforma selektyviai pasirenka ant tam tikrų pranešimų uždėti įspėjamąją žymę, kad ši aiškiai atspindėtų politinį šališkumą. Kaip buvo pranešta, panašu, kad „Twitter“ niekada nebuvo taikęs tokio žymėjimo kito politiko „Twitter“ paskyroje. Dar praėjusią savaitę JAV Atstovų rūmų narys Adam Schiff toliau klaidino savo sekėjus skleisdamas seniai paneigtą informaciją apie slaptą samokslą su Rusija, tačiau „Twitter“ šiems pasisakymams netaikė specialaus žymėjimo. Nenuostabu, kad asmuo, atsakingas už vadinamą „puslapio sąžiningumą”, pats puikavosi savo politinėmis pažiūromis asmeninėje „Twitter“ paskyroje. 

Tuo pat metu internetinės platformos remiasi nenuosekliomis, neracionaliomis ir nepagrįstomis priežastimis cenzūruoti ar kitaip apriboti amerikiečių kalbą čia pat, mūsų šalyje. Kelios internetinės platformos, skleisdamos dezinformaciją ir skatindamos agresiją, gauna pelną iš užsienio vyriausybių, pavyzdžiui, Kinijos. Viena JAV kompanija sukūrė Kinijos komunistų partijos paieškos sistemą, kurioje į juodąjį sąrašą įtrauktos „žmogaus teisių“ paieškos, paslėpti Kinijos komunistų partijai nepalankūs duomenys ir stebimi vartotojai, atitinkantys jų stebėjimo kriterijus. Taip pat buvo sudaryta mokslinių tyrimų partnerystė, teikianti tiesioginę naudą Kinijos kariuomenei. Kitos bendrovės priėmė Kinijos vyriausybės apmokamas reklamas, kuriose skleidžiama melaginga informacija apie masinius religinių mažumų įkalinimus Kinijoje, taip sudarydami palankias sąlygas tolimesniems žmogaus teisių pažeidimams. Jie taip pat sustiprino Kinijos propagandą ir kitose šalyse, be kita ko, leido Kinijos vyriausybės pareigūnams skleisti dezinformaciją apie „COVID-19” pandemijos ištakas savo socialiniuose tinkluose ir trukdyti demokratiją palaikančių asmenų protestams Honkonge.“

Tokių suminėta ir daugiau. Toliau kalba eina apie mano minėtąjį 230-ąjį Straipsnį:

“Visų pirma, c punkto 2 papunktyje, kuriame kalbama apie apsaugą nuo „civilinės atsakomybės“, nurodoma, kad interaktyvių kompiuterinių paslaugų tiekėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl savo „geranoriško“ sprendimo apriboti prieigą prie turinio, kuris pasak jo yra „nepadorus, gašlus, žiaurus, smurtinis ar kitaip nepriimtinas“. JAV politika siekia užtikrinti, kad ši nuostata nebūtų iškraipoma labiau, nei leidžiama pagal įstatymus, kad būtų užtikrinta atsakomybė internetinėms platformoms, kurios, veikdamos „geranoriškai“ ir pašalindamos tariamai nepageidaujamą turinį, iš tiesų naudojasi tuo kaip pretekstu, siekia užgožti arba apriboti požiūrių, su kuriais nesutinka, įvairovę. 230 skyrius nebuvo sukurtas tam, kad saujelė kompanijų taptų titanais, kontroliuojančiais gyvybiškai svarbius mūsų nacionalinio diskurso būdus. Drąsiai reklamuodami tariamus atvirų diskusijų forumus, jie įgauna visišką imunitetą ir naudojasi savo galia turinio cenzūrai ir nepalankių požiūrių nutildymui. Kai interaktyvių kompiuterinių paslaugų teikėjas pašalina arba apriboja prieigą prie turinio ir jo veiksmai neatitinka c punkto 2 papunkčio A dalies kriterijų, jis užsiima redakciniu elgesiu. Pagal Jungtinių Valstijų politiką toks tiekėjas turėtų tinkamai prarasti c punkto 2 papunkčio A dalies ribotos atsakomybės imunitetą ir būti atsakingas už savo turinį kaip tradicinis redaktorius ir leidėjas, kuris teikia informaciją ne internete.“

Kaip matome, JAV prezidentas rimtai nusiteikęs atimti iš minėtųjų socialinių platformų viešojo forumo statusą ir paversti jas paprastais leidėjais. Kai kurių žingsnių buvo imtasi dar prieš išleidžiant šį įsakymą:

“2019 m. gegužės mėn. Baltieji rūmai pradėjo naudoti „Tech Bias Reporting“ įrankį, leidžiantį amerikiečiams pranešti apie netinkamos internetinės cenzūros atvejus. Per kelias savaites Baltieji rūmai gavo daugiau nei 16 000 skundų dėl internetinių platformų, cenzūruojančių ar kitaip besiimančių veiksmų prieš vartotojus pagal jų politinius požiūrius. Baltieji rūmai pateiks tokius gautus skundus Teisingumo departamentui ir FPK (angl. FTC, past – Federalinė prekybos komisija (Federal Trade Commission)).“

Tačiau dar laukia ir kiti žingsniai, tame tarpe:

“5 skyrius. Neteisingo ar apgaulingo elgesio ar praktikos ir kovos su diskriminacija įstatymų valstybinė apžvalga. a) Generalinis prokuroras turi įsteigti darbo grupę dėl valstybės statutų, draudžiančių internetinėms platformoms užsiimti nesąžininga veikla, vykdymo. Darbo grupė turi parengti pavyzdinius įstatymus, kuriuos įstatymų leidėjai galės svarstyti tose valstijose, kuriose galiojantys įstatai neapsaugo amerikiečių nuo tokių nesąžiningų veiksmų ir praktikos. Darbo grupė taip pat turės kviesti generalinius valstybės prokurorus diskusijoms ir konsultacijoms, atsižvelgiant į konkrečius atvejus ir laikantis galiojančių įstatymų.

b) Skundais, aprašytais šios nutarties 4 skirsnio b punkte, bus dalijamasi su darbo grupe laikantis galiojančių įstatymų. Darbo grupė taip pat turi rinkti viešai prieinamą informaciją apie:

i) didesnį dalies vartotojų tikrinimą lyginant su kitais vartotojais, pagal tai kokius asmenis jie renkasi sekti savo socialinėje platformoje arba pagal jų bendravimą su tam tikrais asmenimis.

ii) algoritmai, skirti panaikinti turinį ar vartotojus, remiantis tam tikro politinio požiūrio požymiais.

iii) skirtinga politika, leidžianti kitaip neleistinai elgtis, kai tai vykdo paskyros, susijusios su Kinijos komunistų partija ar kitomis antidemokratinėmis asociacijomis ar vyriausybėmis/ 

iv) priklausomybė nuo trečiųjų šalių atstovų, įskaitant rangovus, žiniasklaidos organizacijas ir asmenis, indikuojančius šališkumą peržiūrint turinį. 

v) veiksmai, ribojantys tam tikrų požiūrių besilaikančių vartotojų galimybes užsidirbti pinigų toje platformoje, lyginant su kitais panašios padėties vartotojais.

6 skyrius. Teisės aktai. Generalinis prokuroras parengs pasiūlymą dėl federalinių įstatymų, kurie būtų naudingi šios nutarties politiniams tikslams skatinti.“

Tai dar ne viskas. Prieš kelias dienas Teisingumo departamentas pateikė ieškinį prieš Google, tvirtinantį, kad bendrovė neteisėtai piktnaudžiavo savo galios online pozicija siekdami sukurti monopolį paieškai ir reklamai:

Michael Haynes “‘This is a monumental case’: Dept. of Justice files anti-trust lawsuit against Google“ (“Tai nepaprasta byla“: Teisingumo departamentas pateikia antimonopolinį ieškinį prieš Google)

Bet grįžkime šiek tiek atgal, bent jau iki 2020-05-28 dienos. Gal Facebook, Google ir kiti nuo to laiko pasidarė atsargesni ir nors kiek pradėjo riboti savo cenzūrą bei išsišokimus? Kurgi, panašu, kad jie išties ir jaučiasi tokiais, kokiais yra – daug galingesniais už JAV prezidentą ir išvis už bet ką pasaulyje. Be to, tikisi, kad JAV prezidento rinkimus su jų pagalba laimės demokratai ir viskas pasikeis jų naudai. Taigi, įvyko dar daugybė karo tarp JAV prezidento ir žodžio laisvės bei demokratijos šalininkų iš vienos pusės ir Big Tech bei JAV demokratų partijos stovyklos iš kitos epizodų. Ar daug girdėjote apie tai? Nemanau, jei sekate tik lietuviškas žinias. Tipiškos naujienos pas mus buvo kaip šios iš Verslo žinių – tik apie vykdomąjį įsakymą su įvairiais kaltinimais Trumpui bei Big Tech pasiaiškinimais, kad viską jie daro gerai:

Darius Tarasevičius “D. Trumpo atkirtis  „Twitter“: griežtina socialinių tinklų reguliavimą“

O įvykių buvo tiek daug, kad nusprendžiau apie juos papasakoti naujoviškai – vien vieno LifeSite News portalo naujienų antraštėmis su nuorodomis į pačius straipsnius laikotarpyje nuo vykdomojo įsakymo išleidimo iki dabar. Naujienų, susijusių su Big Tech cenzūra, tame pačiame portale gerokai daugiau – apie už gyvybę pasisakančių (pro-life) judėjimų, krikščioniškų bei konservatorių organizacijų, įvairių organizacijų, judėjimų ir demonstracijų dėl Covid ribojimų ar gydymo, galų gale pačių LifeSite News cenzūravimo ar blokavimo, tačiau nusprendžiau šį kartą “įprastinės Big Tech praktikos“ aprašymo sklaida neužsiimti. Palikau tik tuos straipsnius, kurie pasakoja apie Trumpo ir jo administracijos, taip pat demokratų partijos santykius su Big Tech, bei įvykius, susijusius su JAV prezidento rinkimais. Jų radau apie 60, todėl čia pateikiu tik savo atrinktąją dalį:

2020-05-29 Paul Smeaton “Twitter censors Trump hours after he signs executive order combatting social media censorship“ (Twitter cenzūruoja Trump po kelių valandų, kai tas pasirašo vykdomąjį įsakymą, kovojantį prieš socialinių tinklų cenzūrą)

2020-07-03 Calvin Freiburger “Facebook might change policies to censor Trump after all, Zuckerberg hints“ (Zuckenberg duoda užuominą, kad Facebook gali pakeisti politiką tam, kad galiausiai vis vien cenzūruotų Trumpą)

2020-07-12 Martin Bürger “Facebook surprisingly rebuffs Biden’s call for censorship of Trump’s re-election campaign“ (Facebook stebėtinai atsikerta Bideno kvietimui cenzūruoti Trumpo perrinkimo kampaniją)

2020-07-19 Anthony Murdoch “US senator pushes bill allowing people to sue social media for censorship“ (JAV senatorius prastūminėja įstatymą, leisiantį žmonėms pateikti ieškinius socialinei medijai dėl cenzūravimo)

2020-07-19 Paul Smeaton “Facebook censors Trump campaign ad decrying Antifa and far-left violence“ (Facebook cenzūruoja Trump kampanijos skelbimą, smerkiantį Antifa ir kraštutiniųjų kairiųjų smurtą)

2020-07-30 Paul Smeaton “US congressman grills Google CEO over admitting to censoring search results“ (JAV kongresmenas priekabiai klausinėja Google generalinį direktorių tam, kad prisipažintų cenzūravęs paieškos rezultatus)

2020-07-30 Paul Smeaton “US congressman to Bezos: Amazon needs to ‘divorce’ far-left SPLC that calls Christians ‘hateful’“ (JAV kongresmenas Bezosui (Amazon vadovui – past.): Amazon turi “išsiskirti“ su kraštutine kairiąja SPLC (Southern Poverty Law Center, Pietų Skurdo Teisės Centras angl. – past.), kurie vadina krikščionis “kupinais neapykantos“)

2020-07-31 Paul Smeaton “Trump says he will issue more executive orders on ‘Big Tech’ if Congress fails to act“ (Trump sako išleisiąs daugiau vykdomųjų įsakymų prieš Big Tech, jei Kongresas toliau nesugebės veikti)

2020-09-14 Calvin Freiburger “Google deletes interview with Trump COVID advisor for contradicting pro-China WHO“ (Google ištrina interviu su Trump Covid patarėju dėl prieštaravimo pro-kinietiškajai Pasaulio Sveikatos Organizacijai)

2020-09-16 Anthony Murdoch “Facebook shuts down anti-Biden ad criticizing boys playing in girls’ sports“ (Facebook panaikina anti-Biden skelbimą kritikuojantį tai, kad vaikinams leidžiama dalyvauti moterų sporte)

2020-09-23  Joseph Vazquez “Facebook, Google partner with liberal org for 2020 election strategy“ (Facebook ir Google bendradarbiauja su liberalia organizacija dėl 2020-ųjų rinkimų strategijos)

2020-09-25 Alec Schemmel “YouTube blames robots for censorship: ‘Most videos we’ve ever removed in a single quarter’“ (YouTube dėl cenzūros kaltina robotus – “daugiausiai video, kiek mes esame pašalinę per vieną ketvirtį“)

2020-10-02 Martin Bürger “Former Twitter CEO: When capitalists are ‘lined up…shot’, I’ll happily provide commentary“ (Buvęs Twitter generalinis direktorius: kai kapitalistai bus “sustatyti prie sienos… ir sušaudyti“, aš džiaugsmingai pateiksiu komentarus)

2020-10-06 Anthony Murdoch “Facebook bans ads that question mail-in ballots, voter fraud for US election“ (Facebook užbanina skelbimus, kurie abejoja dėl balsavimo paštu, galimo JAV rinkimų sukčiavimo)

2020-10-08 Emily Mangiaracina “House Dems admit tech giants abuse their ‘tremendous power’“ (Atstovų Rūmų demokratai pripažįsta, kad technologijų milžinai piktnaudžiauja savo “milžiniška galia“)

2020-10-14 Michael Haynes “‘Digital civil war’: Facebook, Twitter censor article detailing Biden corruption“ (“Skaitmeninis pilietinis karas“: Facebook, Twitter cenzūruoja straipsnį, nagrinėjantį Bideno korupciją)

2020-10-15 Calvin Freiburger “Kamala spokesman, Democrat PAC staffer now hold top comms posts at Twitter, Facebook“ (Kamala atstovas spaudai ir demokratų Politinės veiklos komiteto darbuotojas dabar užima aukščiausius viešųjų ryšių atstovų postus Twitteryje ir Facebooke)

2020-10-16 Michael Haynes “Facebook censors pro-life ad detailing radical Biden-Harris pro-abortion position“ (Facebook cezūruoja už gyvybę pasisakantį (pro-life) skelbimą, nagrinėjantį radikalią Biden-Harris už abortus pasisakančią poziciją)

2020-10-19 Corinne Weaver, Alec Schemmel “Twitter, Facebook censored Trump at least 65 times, leave Biden untouched“ (Twitter ir Facebook cenzūravo Trumpą mažiausiai 65 kartus, o Bideno nelietė)

2020-10-19 Calvin Freiburger “Trump, Loeffler urge Senate to confirm FCC nominee who wants to rein in Big Tech“ (Trump ir (senatorė) Loeffler ragina Senatą patvirtinti FCC (Federal Communications Commission, Federalinė Komunikacijos Komisija – past.) kandidatą, kuris nori suvaldyti Big Tech)

2020-10-21 Calvin Freiburger “Facebook insider: ‘Facebook is almost an arm of the Democratic Party’“ (Facebook darbuotojas: Facebook yra beveik Demokratų partijos dalis)

2020-10-23 Calvin Freiburger “Chinese nationals are censoring conservatives on Facebook, insider reveals“ (Darbuotojas atskleidžia, kad Kinijos piliečiai cenzūruoja konservatorius Facebooke)

2020-10-24 Patrick Delaney “Republicans hesitate, then subpoena Facebook, Twitter CEOs over pro-Biden censorship“ (Respublikonai svyruoja, galiausiai pateikia šaukimus į teismą Facebook ir Twitter generaliniams direktoriams dėl Bidenui palankaus cenzūravimo)

Ką gi, o pabaigai nemenka bomba – tai ko mes nesužinome iš savosios žiniasklaidos ir tai, ką visomis priemonėmis bando nuslėpti JAV didžioji žiniasklaida, tai tarsi pavyzdys to kaip smarkiai viešoji informacinė erdvė gali skirtis nuo realiai vykstančių įvykių pasaulyje:

2020-10-22 Calvin Freiburger “Bombshell: Hunter Biden’s laptop had nude pics of minors, Rudy Giuliani claims“ (Bomba: Hunter Biden nešiojamajame kompiuteryje rasta nuogų nepilnamečių nuotraukų, skelbia Rudy Giuliani)

Hunter Biden – demokratų kandidato į JAV prezidentus sūnus, o Rudy Giuliani – buvęs Niujorko meras ir JAV federalinis prokuroras. Taigi:

“Nors Hunter Biden nešiojamasis kompiuteris jau yra neįtikėtinas prakeikimas demokratų kandidatui į prezidentus Joe Biden, tačiau gali būti dar blogiau. Daug blogiau, priklausomai kuo patikėsit.

Buvęs Niujorko meras Rudy Giuliani, kuris nagrinėja nešiojamojo kompiuterio turinį video serijoje, dabar teigia (savo video bloge ir interviu su Newsmax bei Washington Examiner), kad papildomai prie nepaprastai vertingos informacijos apie tai, kaip Bidenų šeima tapo turtinga pardavinėdama priėjimą prie buvusiojo viceprezidento visame pasaulyje, kompiuteryje taip pat yra vaikų pornografijos – nuogų ir seksualiai sugestyvių nepilnamečių mergaičių nuotraukų, taip pat ir tekstų, parodančių, kad Hunter jau buvo kaltinamas neteisėtu elgesiu su nepilnamečiais.“

“Jeigu pamatytumėte nuotraukas šiame kietajame diske ir apie tai nepraneštumėte policijai, būdamas teisėsaugos pareigūnu taptumėte kaltas dėl nusikaltimo“, sako Giuliani. “Jei būtumėte tiesiog paprastas pilietis, jūs būtumėte siaubingas žmogus.“

“Turint tai omeny, faktas, kad Giuliani, buvęs federalinis prokuroras, kuris žino kažko panašaus klastojimo kainą, pasakoja tai viešai, nurodo, kad paprasčiausiai būtų pernelyg didelė rizika tai pasakoti, jei tai būtų netiesa.

Toliau, Delavero valstijos Generalinio Prokuroro Kathy Jennings atstovas spaudai iš tiesų patvirtino leidiniui Delaware News Journal, kad Giuliani perdavė neįvardintą medžiagą tariamai iš Hunter kompiuterio į Niu Kastlo apygardos policijos departamentą, kuris perdavė šį Jennings biurui, kuris, savo ruožtu persiuntė FTB (kuri toliau nekomentuoja).“

Čia paties Giuliani pasakojimas iš jo blogo:

2020-10-21 Rudy Giuliani: Incriminating Biden Documents Delivered To Delaware Police Department (Bideną kaltinantys dokumentai perduoti į Delavero policijos departamentą)

Šis filmas yra valandos ilgio, todėl pateiksiu ir kito YouTube kanalo trumpesnę laidą apie tai. Joje taip pat kalba vienas Kinijos disidentas, kuris mano, kad žinodami apie šias nuotraukas ir galimą nepilnamečių Kinijoje seksualinį išnaudojimą, spaudimą Bidenui per jo sūnų gali daryti Kinijos komunistų partija:

2020-10-19 Church Militant: The Download — The Biden Crime Family (Nukrovimas – nusikalstama Bidenų šeima)

Tai dar ne visi komentarai. Jau cituotame straipsnyje rašoma ir taip:

“Nuo socialinės žiniasklaidos pastangų palaidoti šią istoriją, iki Nacionalinio visuomeninio radijo, atvirai deklaruojančio, jog “nešvaistys mūsų laiko“ apie jį pranešinėdamas, iki Lesley Stahl iš CBS News skeptiškai tvirtinančios, kad kompiuteris “negali būti patikrintas“, Amerikos informacijos sargai dar niekuomet nebuvo tokie įžūlūs manipuliuodami naujienomis dėl šališkų priežasčių. Lapkričio 3-iąją sužinosime ar jiems pavyko su tuo išsisukti.“

Būta ir daugiau šio cenzūros karo interpretacijų. Mat neilgai trukus po to, kai išaiškėjo ši informacija apie kandidato į JAV prezidentus sūnaus nusikalstamą veiklą ir galimą tiesioginį jo keliamą pavojų JAV nacionaliniam saugumui, pasaulį supurtė kitas skandalas, šį kartą iš Vatikano, apie tai, kad popiežius palaiko homoseksualių asmenų civilines sąjungas. Kai kas mano, kad raudonasis Bergoglio nusprendė teikti pagalbą Bidenui prieš savo taip nemėgstamą Trumpą (prieš jį popiežiaus pasisakymai skamba ir naujai išėjusiame skandalingame filme) triukšmu dėl savo inicijuoto skandalo užtušuodamas Bideno sūnaus skandalą bei pasiųsdamas užmaskuotą kreipimąsi JAV rinkėjams katalikams, kurių balsas labai svarbus rinkimuose, kurie vis dar “laužosi“ dėl Bideno pro-LGBT pažiūrų. Tuo labiau, kad tuo pačiu metu atėjo žinia, kad apklausose per išankstinius balsavimus svyruojančiose valstijose, Trumpas pasirodė geriau nei 2016 m.

Na, pastarąją teoriją galbūt galima laikyti ir sąmokslo teorija (atseit, nepagrįsta), kas čia žino. Neabejotina viena – didžioji ir pagrindinė pasaulio žiniasklaida, įskaitant socialinę žiniasklaidą visaip kaip šališkai dalyvauja politinėje kovoje bandydami performatuoti mūsų sąmonę ir pasaulio suvokimą.

Galbūt kai kitą kartą susitiksime pasaulis bus jau šiek tiek pakeistas arba pasikeitęs. Pamatysime. Iki.

%d bloggers like this: