Kas susiję

1) 2020-04-17

Kaip sakė mano draugo žmona – “jeigu taip būtų, apie tai ištisai rašytų visi delfiai“. Deja…

Jei išties, naujienų bei senienų ir kitokios informacijos apie tai yra tiek daug, kad nemažai užtrunka laiko vien atsirinkti. Kai ką jau ir “pamečiau“, galų gale toli gražu ne viską esu ir perskaitęs. Pateikinėsiu todėl dalimis, šiek tiek susietai su knygos pristatymo eiga. Jei norite ir patys man ką nors pasiūlyti – mielai prašau.

Taigi, pasirodo, mano draugo žmona nežino nei apie šitai:

Stefano Gennarini, J.D. “General Assembly Inches Toward Redefining Gender as Social Construct“ (Generalinė Asamblėja pamažu juda link naujo lyties kaip socialinio konstrukto apibrėžimo)

Nei tuo labiau apie tai:

Allum Bokhari “NYC Will Fine You $250,000 For ‘Misgendering’ A Transsexual“ (Niujorkas skirs jums 250.000 USD baudą už “neteisinga kreipinį“ į transseksualą)

Jau nekalbant apie tai:

Paul Kegor “Progresas! Pirmoji pasaulyje trijų gėjų „santuoka“

Kaip tai susiję? Na gerai.

Pirmiausiai puikus į šiuolaikines (tiksliau – buvusias prieš korona viruso pandemiją), taip pat ir Lietuvos aktualijas iš mano knygos “fantazijų“ perkeliantis straipsnis iš… “Delfi“!:

Nortautas Statkus “Naujos ideologinės schizmos – kas ir kodėl dedasi Lietuvos politinių ideologijų padangėje?“

Gaila, toliau pateikto straipsnio “Delfyje“ jau nebėra. Galima sakyti, kad apibendrina visą mano knygą:

Vladimir Bukovskij „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“

Aišku, tokių apibendrinančių yra daug. Pvz., kad ir šis:

Trevor Thomas “Moral Relativism Taking Over Everything: Sports, Politics, Libraries“ (Moralinis reliatyvizmas užvaldo viską: sportą, politiką, bibliotekas“)

Arba šis (kad ir supaprastintai):

Kun. Oskaras P. Volskis “Neomarksizmas, pateikiamas kaip liberalizmas, veikia mūsų visuomenę“

Galbūt šios knygos priešistorė buvo tokia, kad neilgą laiką prieš gimstant jos pagrindinei idėjai pagaliau radau trumpą populiariai parašytą straipsnį, apibūdinantį tai, ką jau ilgą laiką bandžiau suprasti. “Delfi“ jo irgi jau nėra (o gal niekada ir nebuvo?):

Audronė Simanonytė “Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti?“

Ir štai – dar vienas. Platesnis, paaiškinantis ir A. Simanonytės straipsnyje pateiktos istorijos priešistorę bei nagrinėjantis tai, kas vyko ir vyksta toliau. Beje, yra ir “Delfi“:

Vytautas Sinica, Paulius Stonis “Kaip viskas tampa norma“

Ir dar vienas platus pasakojimas, tinkamas geriau šiai knygai suprasti (beje, radau ką tik):

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (I dalis)“

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (II dalis)“

Scott Yenor “Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (III dalis)“

Ir taip toliau… apie seksualinę revoliuciją bus ir daugiau.

Dabar daugiau apie šiai knygai pasirinktą rašymo stilių.

Galima sakyti, kad jį apibūdina šis straipsnis:

Roger Scruton „Universitetų karas prieš tiesą“

Taip pat ir šis, tuo pačiu paaiškinantis ir mano krikščionišką požiūrį, kiek sudėtingesnis:

Michael W. Hannon “Prieš heteroseksualumą“

Kaip ir šis, mokantiems angliškai:

Michial Farmer “The Case Against Sentimentality“ (Byla prieš sentimentalumą)

Dar keletas įdomių straipsnių apie kalbos svarbą:

Carole Novielli “Planned Parenthood continues to target teens in new book for adolescents“ (Planuotos tėvystės organizacija toliau taikosi į paauglius jiems skirtoje naujoje knygoje)

Katrina Trinko “The False Hope of the Transgender Language Police“ (Netikra translyčių kalbos politikos viltis)

Na, ir kad nesakytumėt, jog skaitau “tik į vieną pusę“, pateikiu Samuel Gregg, kurio knygą, kaip vieną iš labiausiai įtakojusių šią mano knygą, pristačiau kitoje skiltyje, straipsnį kritikuojantį straipsnį (reikia gi pasigailėti ir teologų bei filosofų):

Matthew McManus “Kapitalizmas ir tradicija: iš esmės nesuderinami?“

Galbūt jų yra ir daugiau, bet dabar nesurandu.

Galiausiai, keletas kiek atsitiktine tvarka parinktų straipsnių apie aktualijas:

Katie Yoder “Media Push Men to Talk Abortion – Positively“ (Žiniasklaida spaudžia vyrus kalbėti apie abortus teigiamai)

Peter Vlaming “I was fired for not using transgender pronouns“ (Aš buvau atleistas už translyčių įvardžių nevartojimą“)

Na, tiek to, panašu, kad daug nuorodų į “Delfi“ nebus, bent kol kas. Kai kurių ir nerandu. Beje, šis straipsnis man patiko:

Regina Statkuvienė “Bažnyčia kalta? Taip, nes privalo būti griežtesnė!“

Pradžiai pakaks. Bus daugiau…

Tiesa, nebūtinai čia pateikti straipsniai idealiai atspindi mano dabartinę nuomonę, t.y. kai kam pritariu / nepritariu su sąlygomis ir išlygomis. Pvz., nemanau, kad neomarksizmas tik dangstosi liberalizmu, o greičiau yra su juo susiliejęs dėl tam tikrų istorinių priežasčių. Apie tai – vėliau.

2) 2020-04-24

Šį kartą pradėsiu nuo to, kad skaitytoja Jurga teigia, jog nieko panašaus į mano knygą nėra skaičiusi. Na, manau, kad ši knyga savo kai kuriomis giluminėmis įžvalgomis (bet ne jų išraiška) yra panaši į filmą “Matrica“ bei labai panaši į šią žymią knygą (nors nieko nuo jos ir nenusirašiau):

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2018 m. (1932 m.)

Jei grįžti prie pristatinėjamo mano knygos 2 skyriaus, tai visai nebloga knyga dabartinės lietuviškos istorinės atminties tema (nors kai kur ir visiškai nesutinku) yra ši. Įkvėpė šiek tiek pagarbos liberalizmui, ypač lietuviškajam, bet ne dabartiniam:

Egidijus Aleksandravičius “Amžiaus slenksčiai“, Versus 2019 m.

Dabar, kaip ir žadėjau, šiek tiek daugiau apie seksualinę revoliuciją, taip pat tai ir straipsnis apie gėlių vaikus ir išvis apie lemtinguosius 1968 m. Vakarų pasaulyje. Tuo pačiu ir šiek tiek apie tai, kaip susiliejo marksizmas ir liberalizmas, bei kokia turėtų būti anti-buržuazinė revoliucija:

Carlo Lancellotti “How The Summer of Love Became The Final Bourgeois Revolution“ (Kaip meilės vasara tapo galutine buržuazine revoliucija)

Čia yra labai įdomus garsiojo Jordan Peterson ir ne mažiau garsios JAV feministės (beje, ji yra ir lesbietė) Camille Paglia pokalbis šia ir kitomis temomis, žodžiu, apie mūsų laikus (taip ir vadinasi “Modern Times“ – “Modernūs laikai“). Camille pati buvo tų ir vėlesnių įvykių dalyvė, taigi pateikia autentiškus prisiminimus:

Na, ir pabaigai dar tiks šis straipsnis:

Andrew E. Harrod “Seksualinei revoliucijai būtina valstybės prievartinė galia“

3) 2020-05-01

Šią puikią knygą, kurią perskaityti rekomendavo pats Obama, perskaičiau prieš 5 dienas. Savo ruožtu džiaugiuosi, kad tuo metu neišgirdau Obamos raginimo ir prieš pradedant rašyti ar rašant savo knygą jos neskaičiau, nes tuomet nebebūtų likę apie ką daugiau pagalvoti ir, greičiausiai, šios knygos nebūčiau parašęs. Džiaugiuosi, kad prie tokių pačių minčių ir įžvalgų priėjau kitais būdais.

Viena iš įžvalgų, kurią pastiprino Deneen yra, kad Trumpas – jokia ne išeitis. Tikrą kultūrinį karą nuoširdžiai kariaujančios dvi liberaliosios partijos ir stovyklos – klasikinių liberalų (dar vadinamų respublikonais arba konservatoriais) bei progresyviųjų liberalų (paradoksaliai vadinamų demokratais, nors pasisako už kuo didesnį valstybės kišimąsi net į privačius piliečių reikalus, bet ne atvirkščiai, kai kur jie vadinami paprasčiausiai liberalais, beje, nevengia susidėti ir su tais, kurie kai kur yra vadinami komunistais) iš tikrųjų “žaidžia į vienus vartus“ taip tik dar labiau įtvirtindami liberalųjį režimą. Tačiau, mano įsitikinimu, demokratai (progresyvieji) yra dar daug labiau ne išeitis kaip tie, kurie yra daug toliau pažengę pirmyn pražūties link. Taigi, kol kas geriau – Trumpas.

Įdomiausia, be abejo, šios knygos dalis yra jos pabaiga nuo 168 psl. (gaila, kad tik 15 psl.), kurioje siūlomos tam tikros išeitys. Ką daryti, kad liberalusis režimas nepasiektų kurios nors savo logiškos pabaigos – biurokratinės diktatūros, karinės diktatūros ar diktatūros paprastosios, t.y. šiaip kokio žmogaus? Nesiūlo grįžti atgal (vienas skyrius taip ir vadinasi – “Jokio kelio atgal“). Vietoj to siūlo pasiimti ką galima geriausio iš liberalizmo ir pritaikyti geriausius dalykus ir principus iš ikiliberaliojo žmonijos laikotarpio (beje, žodis “liberalus“ tuomet turėjo kitą reikšmę). Vienas iš skyrių vadinasi “Ideologijos pabaiga“. Taigi:

Patrick J. Deneen “Kodėl žlunga liberalizmas“, Valstybingumo studijų centras 2020, 2018

Apie tai, kokiu su mokslu (o tuo pačiu ir su sveiku protu) nesuderinamu pagrindu remiasi bazinė liberalizmo idėja apie atseit žmonijos civilizacijos priešistorėje buvusią “visuotinę sutartį“ tarp būk tai visiškai autonomiškų individų, rašoma ir šioje įdomioje knygoje apie įvairių žmonijos civilizacijų istoriją ir jų susidūrimus. Knygos viršelyje rašoma, kad Y. N. Harari laiko šią knygą savo populiariausios knygos “Sapiens“ įkvėpėja. Keista, kad šio aspekto Y. N. Harari nelabai pastebėjo:

Jared Diamond “Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“, Kitos knygos 2018, 1997

Dar viena įdomi knyga, kuri nagrinėja ir lietuviškąjį individualizmą užpraeito amžiaus pabaigoje bei pereito amžiaus pradžioje yra ši:

Gediminas Kulikauskas “Lietuvio kodas“, Tyto Alba 2018

4) 2020-05-08

#MeToo akcija ir judėjimas yra (teisingiau – anksčiau buvo, nors tebeišlieka, tik dabar tokių žinių mažiau) viena mano mėgstamiausių temų, kuria anksčiau kolekcionavau visokius straipsnius ir pan., ypač kas buvo susiję su įvykiais Lietuvoje. Iš visų jų, mano nuomone, geriausi yra šie du:

Nida Vasiliauskaitė “Kaltumo prezumpcija“

Юлия Латынина “Секс-инквизиция“ (Seks-inkvizicija)

Gaila, niekaip neradau dar gana neseniai buvusio straipsnio Delfyje (arba jis padarytas mokamu), kuriame rašoma apie tai, kaip po visos šios akcijos JAV korporacijose moterims toliau sekasi dirbti ir bendradarbiauti su vyrais. O sekasi joms, pasirodo, ne kažką, t.y. žymiai blogiau nei sekėsi prieš tai. Teko susirasti straipsnį apie tą patį iš The Guardian, kuris, aišku, yra pro-#MeToo ir daro juokingas išvadas:

Arwa Mahdawi “Men now avoid women at work – another sign we’re being punished for #MeToo“ (Vyrai dabar vengia moterų darbe – dar vienas požymis, kad mes esame nubaustos už #MeToo)

Na ir kelios garsiosios “oldschool“ feministės Camille Paglia trumpos paskaitėlės mergaitėms šiomis temomis bei trumpas interviu. Kad geriau suprasti visumą, geriausiai žiūrėti visus tris filmukus iš eilės. Pirmasis vadinasi “Moterys turėtų žvelgti į vyrus su pagarbos ir racionalios baimės mišiniu“, antrasis – “Camille Paglia turėtų daug ką pasakyti Harvey Weinsteinui“, trečiasis – “Camille Paglia – feminizmo kritikė susitelkia į #MeToo judėjimą“:

Ir dar jautrus Lidžitos Kolosauskaitės komentaras iš jos blogo:

Lidžita Kolosauskaitė “Leiskite bent jau… mylėti(s)!“

Na ir negaliu neprisiminti vieno propagandinio-agitacinio šou “diskusijų pokalbio“ formato LRT laidos šia tema, kuri buvo transliuojama 2018-02-22 ir vadinosi “Svarbios detalės“. Štai “vidaus virtuvės“ detalės kaip ji buvo filmuojama (o dar “įdomiau“ buvo sumontuota):

5) 2020-05-15

Kaip minėjau savo fb paskyros publikacijoje, #MeToo judėjimas toliau juda, skyla ir yra kaltinamas dviveidiškumu iš visų pusių, bet kol kas palikime jį nuošalyje ir pakalbėkime apie seksą apskritai.

Pereitą savaitę propagavau lyčių lygybę, tačiau šį kartą papropaguosiu priešingą požiūrį – kad lyčių lygybės (bet ne pačios jos pasirinkimo galimybės) verta atsisakyti. Vardan ko? Ogi kad ir vardan sekso:

Mark Regnerus “Eroso mirtis“

Ir kad išlaikyti lygių galimybių balansą (deja, tobulai nesigauna – straipsnio rašytoja ir vėl moteris), dar vienas straipsnis į tą pačią pusę:

Suzanne Venker “4 feminist lies that are making women miserable“ (4 feministiniai melai, kurie daro moteris nelaimingomis)

Dar šiek tiek į tą patį “bloką“ – trumpai, bet angliškai apie tyrimą, kurio išvados – “įsitraukimas į neįpareigojantį seksą, esant nevedusiam, padidina nesėkmės būsimoje santuokoje tikimybę“:

“Study: uncommitted sex –> more marital failure“ (Tyrimas: neįpareigojantis seksas -> daugiau santuokinių nesėkmių)

Kad jau perėjome prie tyrimų, laikas pereiti prie LGBT (ją vadinsiu taip) temos, kurią savo fb paskyroje anonsavau dar vakar. Ten pristatytas jųjų tyrimas. Čia – straipsnis apie tokius tyrimus:

Mark Regnerus “Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos“

Sekantis straipsnis – nusiraminimui. Ne pas mus vienus taip blogai su tomis LGBT teisėmis ir tolerancija. Pasirodo šioji tolerancija pastaruoju metu stabiliai mažėja ir JAV, o ypač (odieve!) jauniausioje tiriamųjų grupėje. Straipsnyje daroma išvada, kad viskas per tą prakeiktą kultūrą, kad ją kur galas, kuri vis darosi toksiškesnė ir toksiškesnė ir nors tu daužyk galvą į sieną:

Susan Miller “The young are regarded as the most tolerant generation. That’s why results of this LGBTQ survey are ‘alarming'“ (Jaunimas yra laikomas tolerantiškiausia karta. Štai kodėl šios LGBTQ apklausos rezultatai yra “keliantys nerimą“)

Toliau mano mėgstamo apžvalginio tipo straipsnis apie LGBT:

Vytautas Rubavičius “LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas?“

Blogiausia, ką, mano nuomone, kone visame pasaulyje jau pasiekė ši politinė-ideologinė organizacija, vadinama LGBT (ar tai LGBTQPRST+ ar dar kažkaip, tie pavadinimai nuolatos kinta, nesupaisysi, ne veltui jie dar vadinami abėcėline organizacija), yra tai, kad mūsų sąmonėje sutapatino visus “netradicinės“ (nepatinka man šis apibūdinimas, tarsi seksualinė orientacija turėtų būti siejama su tradicijomis, nors, kaip pamatysite vėliau, iš dalies taip ir yra) seksualinės orientacijos žmones su šia organizacija. Netgi tie, kurie pasisako griežtai prieš LGBT, bet kurį abstraktų “netradicinį“ žmogų automatiškai įvardina LGBT bendruomenės nariu ar asmeniu, ar pan. Tačiau toli gražu taip nėra. Skaičių taip pat nėra, tačiau būtų galima drąsiai teigti, kad daug jos narių, tame tarpe vedlių, yra išskirtinai heteroseksualios orientacijos žmonės. Ir atvirkščiai – ne visi “netradiciniai“, netgi tokį gyvenimo būdą vedantys, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie tik turi tokį potraukį, žmonės pritaria ir palaiko LGBT. Yra netgi tokių jų tarpe, kurie aktyviai prieš ją kovoja.

Pradėsiu nuo savo mėgstamos (išskyrus dėl požiūrio į abortus, žinoma, na, bet nežinau jos argumentų ta tema) Camille Paglia, kurią jau daug kartų minėjau:

Ateistė ir lesbietė Camille Paglia: „Homoseksualumas nėra norma ir egzistuoja tik dvi lytys“

Toliau – link ŠVENTVAGYSTĖS:

Peter Sprigg “Duomenys rodo, kad seksualinė orientacija gali kisti“

Gilesnę ir platesnę pažintį su homoseksualizmu pradėjau nuo žemiau nurodytos “Atviros Lietuvos Fondo“ (tas pavadinimas kai kam daug ką sako) knygos. Išties ji yra įdomi, tik pačioje pabaigoje staiga ir tarsi nei iš šio, nei iš to puolama aršiai advokatauti LGBT judėjimui ir smerkiama konversijos terapija, niekaip nesupratau kuo tai pagrįsta. Mat prieš tai irgi buvo daug rašoma apie tai, kad homoseksualizmas gali būti ir įgimtas, ir įgytas, kad tai gali kisti ir pan:

Francis Mark Mondimore “Homoseksualizmo prigimties istorija“, Eugrimas 2000

Beje, kad suprasti, jog žmogaus seksualinė orientacija gali keistis, šiaip jau nereikia ir skaityti nei jokių knygų bei straipsnių. Užtenka pabendrauti su kalėjime pasėdėjusiu “kriminaliniu elementu“ ar bent jau išgirsti gandus apie tai, kas ten darosi. Yra ir daugiau pavyzdžių. Na, šią ir panašias temas pratęsiu vėliau, o pabaigai dar vienas straipsnis mano mėgstama žmogaus teisių tema:

Stephen H. Webb “Kodėl homoseksualų teisės nėra naujos pilietinės teisės“

6) 2020-05-22

Kaip dainuoja bei tokiu pavadinimu gastroliuoja Lady Gaga – “We are born this way“ (Mes esame tokie gimę), ir tai yra vienas iš pamatinių LGBT teiginių. Jeigu jau žmogus toks gimė ir niekaip negali pasikeisti, telieka pripažinti, kad yra ne viena, o daug lygiaverčių seksualinių orientacijų ir ginti jas visas, pozityviai diskriminuojant heteroseksualiąją, nes juk anie yra mažumos, ar ne? Apie tai kaip mažuma virsta dauguma dar pakalbėsime vėliau, o kol kas pratęsiu temą apie tai, ar “netradiciniu“ gimstama, ar tampama bei ar būtų galima “persikvalifikuoti“ iš “netradicinio“ į “tradicinį“ bei atvirkščiai.

“Persikvalifikuoti“ galima. Apie tai jau rašiau pereitą savaitę, žr. aukščiau. Taip ir neradau nei vieno bent kiek rimtesnio to paneigimo. Žinoma, ne kažkokiais vaistais, o dvasiniais – psichoterapiniais būdais. Be abejo, tai nėra taip paprasta. Mokslas ir religija jau buvo neblogai pažengę tuo keliu, deja, dabar vėl regresuoja. Priežastis paprasta – tai ne tik, kad neskatinama, bet nemažai pažangiųjų Vakarų šalių uždrausta daryti. Kaip galima norėti, kad kažko rezultatai būtų geresni, jei tą kažką trukdoma ne tik tobulinti, bet ir išvis tuo užsiimti? Taigi, o dažniausia oficiali priežastis draudimus palaikyti – nepakankamai geri rezultatai. Vadinamąją konversinę terapiją seksualinės orientacijos keitimui kūrė vienas iš žymiausių pasaulyje psichiatrų šioje srityje, beje, vienas iš labiausiai prisidėjusių, kad homoseksualizmas būtų išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo. Yra ir kitokių būdų.

Perskaičius įvairios su mokslu susijusios literatūros apie tai, kaip atsiranda homoseksualumas, susidariau apie tai nuomonę, analogišką nuomonei apie įvairių nevirusinių ligų atsiradimą, kurią man suformavo mano giminaitis mokslininkas genetikas. Gali būti, kad vienas žmogus, tarkim, genetiškai turi 5 kartus didesnę nei vidutinę riziką susirgti vėžiu, o kitas – 2 kartus mažesnę nei vidutinę. Gyvenime dažniausiai gaunasi atvirkščiai – suserga tas, kuris turi 2 kartus mažesnę riziką, bet ne pirmasis, nes tokį susirgimą įtakoja daugybė įvairiausių faktorių, ne vien prigimtinių, iš kurių ypač svarbūs yra gyvenimo būdas ir pan.

Pats nesu medikas, todėl daug nepostringausiu, o parekomenduosiu psichiatro knygą, kurioje šie dalykai yra detaliai aptariami:

Gintautas Vaitoška “Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti? Psichologiniai, medicininiai, moraliniai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai“, Artuma 2019

Prie to paties dar vienas jo straipsnis, kuriame daugiausiai nagrinėjama kaip tokie draudimai gydyti homoseksualumą išvis atsirado:

Gintautas Vaitoška “Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė. Pasveikti negalima?“

O pasveikusiųjų yra. Ir štai ką jie daro:

Gwen Aviles “Ex-gays descend upon D.C. to lobby against LGBTQ rights. Despite federal hate crimes data and academic research to the contrary, the “formers” question the existence of anti-LGBTQ discrimination.“ (Buvusieji gėjai veržiasi į Vašingtoną, kad užsiimtų lobizmu prieš LGBTQ teises. Nepaisydami federalinių duomenų apie neapykantos nusikaltimus bei akademinių tyrimų, kurie teigia priešingai, “buvusieji“ kelia abejones dėl diskriminacijos prieš LGBTQ egzistavimo)

Doug Mainwaring “In US Capitol Rotunda, ex-LGBTs pray, repent on behalf of nation for sin of homosexuality“ (Buvę LGBT-iečiai JAV Kapitolijaus rotundoje meldžiasi, atgailauja už naciją dėl homoseksualumo nuodėmės)

Toliau keleto pačių buvusių gėjų mintys:

Buvęs gėjus: „Homoseksualumas – Trojos arklys kuriant belytę visuomenę“

Arnoldas Zdanevičius “Buvęs homoseksualas: „Homoseksualizmas yra baisi liga, sielos liga“

Dėka korona viruso pandemijos pasekmių šiuo metu ne vien Lietuvos, bet ir kitose pasaulio visuomenėse yra išplitęs kažkokio Antikristo atėjimo laukimas. Na, nebūtinai tas “kažkas“ yra įvardijamas būtent šiuo vardu, bet tai yra tas, kuris mus užvaldys po to, kai visus suskiepys ir / arba sužymės arba dar kaip nors panašiai. Aš taip nemanau. Tai, paprasčiausiai, būtų visiškai bereikalinga. Geriausias būdas užvaldyti žmones – “išplauti“ jiems smegenis ir tai jau gana seniai bei pakankamai sėkmingai vyksta per informacijos, kultūros bei švietimo priemones (tikrai ne dėl to, kad jie visi ten susimokę, bet šiuo metu to plačiau nenagrinėsiu). Rezultate gauname savimi patenkintą vergą ir tai yra idealus variantas – toks nemaištaus ten, kur nereikia, sukeldamas bereikalingų bėdų. Apie tai yra ir visa mano knyga, prie šios temos dar grįšiu ateinančią savaitę, na o kol kas paskutinis straipsnis šį kartą apie tai, kaip prieš smegenų plovimą kovoja buvusieji gėjai:

Doug Mainwaring “Ex-gays petition Amazon to stop banning books that help with unwanted same-sex attraction. Former gays are disgusted with the online retailer succumbing to LGBT manipulation.“ (Ex-gėjai kreipiasi su peticija į Amazon, kad nustotų draudųsi knygas, kurios padeda dėl nenorimo potraukio tai pačiai lyčiai. Buvę gėjai pasišlykštėję, kad interneto mažmenininkas pasiduoda LGBT manipuliacijai.)

7) 2020-05-29

Kad jau 7 knygos skyriuje prakalbau apie tai, kad kažką veikti – tai būti kažkuo arba, jei tiksliau – apie gyvenimo būdų vadybą, o ši tema yra labai svarbi mano knygoje, pristatau su tuo stipriai susijusį ilgą, apžvalginį ir įdomų straipsnį apie tapatybių politiką. Juk šiuolaikinė politika tampa vis labiau ne idėjų kova, o kova tarp skirtingų tapatybių grupių (geriausias pavyzdys to pas mus – Palaida, oi… Laisvės partija). 2015 metus New York Times paskelbė “metais, kuriais mes esame apsėsti tapatybės paieškos“. Mat, kaip pabrėžiama straipsnyje, šiais laikais asmens tapatybė apibrėžiama nebe tuo, kuo iš tikrųjų esi, bet tuo, kuo įsivaizduoji esąs ir pagrindinis jos bruožas – kintamumas, t.y. kasdien ji gali būti vis kita (žr. ir V. Rubavičiaus straipsnį šios dienos rubrikoje “Knygos ir straipsniai, labiausiai įtakoję šią knygą“). Taip pat būtina išreikšti save kaip kažkurios tapatybinės grupės atstovą, t.y. identifikuotis su grupe. Dar neseniai tokie asmenys būtų laikomi neadekvačiais ir guldomi į atitinkamas ligonines, bet dabar tai nekeista – tai yra genderizmo ideologijos (tos, kuri dažniausiai kalba apie paties pasirenkamą socialinę lytį, bet ne vien apie tai) pasekmė. Autorius kalba ne vien tik apie naujosios tapatybės politikos pasekmes pačiai politikai, darbui, šeimai, medicinai, religijai, švietimui, kultūrai ir t.t., bet ir aptarinėja “naujojo tapatybininko“ laisvės, visuomeninių santykių, kasdieninio gyvenimo ir pan. problemas. Šiuo metu akcentuočiausi į tai, kad rezultate gauname ištežėlių visuomenę amžinose mažvaikiškose “savęs paieškose“. Tokie asmenys itin egocentriški, todėl pagrindinis jų poreikis – kad aplinkinis pasaulis jų tą tapatybę patvirtintų. Tai pasireiškia begaliniuose naujos teisėtvarkos kūrimo procesuose, apie kuriuos dar kalbėsiu, o kiek pastebiu asmeninėje praktikoje, šis poreikis dažniausiai realizuojamas skundais ir verkšlenimais (ar įžeidinėjimais bei panašiai). Tarp feisbuko draugų – ištisos istorijos kaip kas nors skundėsi arba skundė, blokavo ar kitaip boikotavo ką nors, mat tas įžeidė jo taip “sunkiai iškovotą“ tapatybę (pvz., būti ten gėjumi ar dar kažkuo). Taigi:

Brendan O’Neill “The crisis of character. Identity politics and the death of the individual.“ (Charakterio krizė. Tapatybės politika ir asmenybės mirtis.)

Toks naujųjų tapatybių (bei asmenybių) pasaulis – ideali terpė LGBT smegenų plovimui suklestėti. Matome ir jo rezultatus – kaip mažuma pamažu tampa dauguma. Toliau pateiktas tyrimas yra atliktas tarptautinės YouGov tyrimų organizacijos ir, nors pačiu garsiuoju seksologu Alfredu Kinsey bei jo skale aš kiek abejoju, chronologiniame rezultatų palyginime šis tais pačiais 2015 m. atlikto Didžiosios Britanijos žmonių tyrimas pagal ją daug ką pasako. Pagal jį, tik 46% 18-24 m. amžiaus žmonių šioje skalėje save pozicionuoja išskirtinai heteroseksualiais (6% – išskirtinai homoseksualiais, likę – “per vidurį“), taigi, jie yra… mažuma. Na, bendri rezultatai pagal visas amžiaus grupes yra vis dar heteroseksualų “naudai“, t.y. 89% visų žmonių save laiko heteroseksualiais. Aišku, tai irgi įtakoja, kad nors kone visuose “klasikinių“ psichiatrų ar psichologų darbuose tenka matyti, kad homoseksualiems asmenims priskiriama iki 2% populiacijos, o šiuo metu, ypač iš LGBT ideologijai prijaučiančių, dažniausiai girdžiu apie tai, kad visuomenėje tokių yra apie 10%. Tai nei kiek nestebina, mat, mano galva, tiesiogiai koreliuoja su genderistinės-LGBT ideologijos skvarbos į skirtingų amžiaus grupių asmenų mąstymą lygiu, o šis vyksta, visų pirma, per švietimą, kuris į šią ideologiją ten orientuotas maždaug kelis dešimtmečius (plius-minus, parašiau iš bendros nuovokos). Gaila, neberandu kito šaltinio, kuris šiuos duomenis analizavo kiek nuodugniau, ir atskleidė, kad šie rezultatai drastiškai pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius homoseksualiųjų “naudai“ kone penkis kartus. YouGov tyrimas pristatomas čia:

Will Dahlgreen, Anna-Elizabeth Shakespeare “1 in 2 young people say they are not 100% heterosexual“ (1 iš 2 jaunų žmonių sako, kad jis nėra 100% heteroseksualus)

Niekaip negaliu patikėti, kad per tuos laikus kaip nors padaugėjo tų vis dar niekaip neatrastųjų homoseksualumo genų (tuo labiau, kad į tokius mutavo esami “nehomoseksualieji“ genai), o štai, kad seksualumas prasideda smegenyse – tikiu. Tas smegenis kuo ankstyvesniame amžiuje geriausiai paveikti per taip vadinamojo lytinio švietimo (nepainioti su lytinio ugdymo) programas, kurių didžioji propaguotoja šiuo metu Lietuvoje (apie tai kalbėjo, mačiau per teliką, ir prieš kelias dienas) yra Didžioji Auka Dovilė Šakalienė. Beje, gūglindamas aukščiau pateiktų duomenų, netyčia atkreipiau dėmesį į šių Didžiosios Britanijos specializuotos Nacionalinės tyrimų agentūros 2010-2012 m. darytų tyrimų 2 lentelės duomenis. Joje pristatoma iš kur žmonės įgyja tą lytinį ugdymą toje šalyje. Pasirodo, tėvai, kaip šaltinis, yra kone tos lentelės pabaigoje, tiesa, augant amžiui tas procentinis skaičius kiek didėja. Pirmoje vietoje su dideliu atotrūkiu, be abejo – pamokos mokykloje:

Soazig Clifton, Elizabeth Fuller and Dan Philo “National survey of sexual attitudes
and lifestyles (Natsal-3). Reference tables“ (Nacionalinis seksualinių požiūrių ir gyvenimo būdų tyrimas (Natsal-3). Informacinės lentelės)

Lytinis švietimas pagal LGBT įtakojamas programas ir yra svarbiausias bei galutinis jos uždavinys (aišku, tik tos šios organizacijos dalies, kuri tai supranta). Kol mes Lietuvoje kaunamės už tarptautinėje teisėje neegzistuojančią teisę į vienalytę santuoką, žymus tarptautinis, šiuo metu į jaunas moteris besiorientuojančiu prisistatantis portalas Refinery29 (į jį yra bent kelios nuorodos ir mano knygoje), kuris yra smarkiai orientuotas į LGBT ir į tai, kas susiję, tokiomis nuobodžiomis temomis, kiek pastebėjau, nei nesidomi. Be abejo, Lietuvoje vienalyčių santuokų ar partnerysčių klausimas šiuo metu ir yra aktualiausias, nes nuo to įteisinimo viskas ir prasideda, o po to seka jau kiti etapai – visose šalyse jie yra tie patys. Jų atskirai nenagrinėsiu, galima apie tai pasiskaityti kituose šiame puslapyje pateiktuose straipsniuose. Kiek pastebėjau, portalas labiau domėjosi koks poliamorinės santuokos (tokios, kur vienas tuokiasi su daugeliu, arba daugelis su daugeliu) tipas šiuo metu yra pažangiausias bei propagavo apribojimų naikinimą įvedant lytinį švietimą vaikams nuo 3 m. amžiaus. Na, poliamorinę santuoką ar bent meilę pas mus jau irgi sėkmingai propaguoja ne tik Lukas Ramonas (žr. skyrelį “Knygos ir straipsniai, labiausiai įtakoję šią knygą“), kurio pareiškimai, visgi, yra jo asmeninė nuomonė, bet ir pažangioji LRT, nors tai ir prieštarauja mūsų Konstitucijai. Ši LRT istorija yra verta dėmesio vien dėl to, kad dėl tokios propagandinės laidos vienas šio transliuotojo Tarybos narių nusprendė, kad viskas pagal jo nuomonę buvo padaryta gerai todėl, kad jo nuomonė yra aukščiau už įstatymus, ypač, jei pagal tą pačią nuomonę tie įstatymai yra atgyvenę ir bereikalingi. Tiesiai šviesiai taip ir pasakė. Taip mūsų nacionalinis transliuotojas supranta kovą už teisės viršenybę mūsų šalyje, tuo pačiu dažnai mėgdamas eteryje vartyti akutes ir dejuoti kaip niekaip šis principas mūsų šalyje neįsigali, kalti vis politikai. Sėkmingai tokia propaganda vyksta dar ir dėl to, kad visa likusi mūsų valdžia į tai reaguoja tyliu pritarimu. Temą verta analizuoti plačiau, bet šį kartą grįšiu prie vaikų lytinio švietimo klausimo.

Pradžiai pateiksiu, kaip labiausiai mėgstu, apibendrinantį straipsnį apie vaikų seksualizacijos žalą ir pagrindinius ją lemiančius faktorius. Jų pateikiama 6: pornografija, mokyklos, technologijos, translytiškumas, medicina ir viešosios bibliotekos. Kaip rašoma straipsnyje – nors politinė kairė ir LGBT daug prie to prisideda, tai prasidėjo ne nuo jų. Pagrindinės priežastys – technologijos, seksualinė revoliucija, šeimos instituto žlugimas ir žmogiškoji nuodėmė:

Caroline D’Agati “6 ways the sexual revolution gets its hands on American kids“ (6 būdai, kuriais seksualinė revoliucija užvaldo Amerikos vaikus)

Jei kas nežinote, lytinis švietimas pristatinėja seksą (tik) per tai, kaip dirginti įvairias kūno vietas, pasiekti orgazmą ir technologiškai apsisaugoti nuo nepageidaujamų pasekmių ar artimai susijusiais dalykais. Čia jeigu konservatyviu variantu. Be abejo, mažamečiai vaikai skatinami žaisti ne tik su savo lyties organais, bet ir taip vadinamomis lytinėmis tapatybėmis. Aišku, jie taip atranda įvairiausių įdomybių (ir didina neheteroseksualių asmenų skaičių populiacijoje), kurios, deja, kartais baigiasi ne vien įvairia skaudžia patirtimi, bet ir chirurginėmis operacijomis (turbūt apie šį aspektą vėliau teks pakalbėti plačiau, skaudi tema).

“Nemanykime, kad tai kažkoks Jungtinės Karalystės nukrypimas – LGBT judėjimo tikslas daugybę metų dabar ir čia Amerikoje yra tiksliai tas pats. Žmonės, kurie galvojo, kad gėjų santuokos yra galutinis tikslas, nesuprato, kad santuokos apibrėžimo pakeitimas taip, kad ji daugiau nereikštų vyro ir moters sąjungos, buvo tik pradžia. Programa siekia panaikinti bet kokią ir visas nuorodas, kad heteroseksualumas yra numatytoji būsena beveik 97% žmogiškų būtybių. Radikalus požiūris į lyties ir socialinės lyties tapatybę yra dar vienas įrankis įrankių dėžutėje, skirtoje pasiekti šį tikslą: jei nelieka vyrų ar moterų, berniukų ar mergaičių ir t.t., ir lieka tik žmonės, kurie “tapatinasi“ vienu ar ar kitu būdu, daugiau nelieka jokio būdo “priveligijuoti“ (taip, kaip mąsto jie) heteroseksualaus binariškumo“ – tiesiai šviesiai atvirai apie tai, ką iš tikrųjų reiškia paversti mokyklas LGBT draugiškomis vietomis, pristato labdaros fondo “Educate and Celebrate“ (Šviesk ir švęsk) vadovė britė Elly Barnes:

Rod Dreher “Heteronormativity smashers“ (Heteronormatyvumo triuškintojai)

Todėl nei kiek nenuostabu, kad tiems patiems LGBT aktyvistams atrodo visiškai normalu, kad tokias lytinio švietimo valandėles mažiems vaikams pravedinėja “suaugusiųjų pramogų“ atstovai (laikykim, kad panašiai kaip kokios porno žvaigždės dalintųsi savo “gerąja patirtimi“ su nepilnamečiais). Ne šiaip kokių pramogų, o gėjų klubo Drag Queen (nemoku išversti, bet tai tokie vyrai, kurie persirengia moterimis ir visaip maivosi ant scenos) striptizo žvaigždė, kuris (ar tai kuri), pasakodamas savąsias idomiąsias istorijas vaikučiams, nepasidrovėjo ir savo klyno pademonstruoti, o kas čia tokio, taigi lytinis švietimas:

Chad Felix Greene “LGBT activists won’t admit anything’s wrong with a man flashing children during Drag Queen story hour“ (LGBT aktyvistai nenori pripažinti nieko blogo dėl to, kad vyras demonstravo savo lyties organus vaikams per Drag Queen istorijų valandėlę)

Na, o šis dalykas pamažu ateina ir į Lietuvą. Štai NVO “Lietuvos žmogaus teisių centras“ džiaugiasi ir didžiuojasi, kad Neringos Dangvydės Macatės „Gintarinė širdis“ (pamenate pasaką apie besibučiuojančius princus?) jau gali pasiekti skaitytojus ir anglų kalba. Gal ir nedidelė bėda, kol tos pasakos guli internete. Štai JAV tėvai galėjo gerokai labiau “apsidžiaugti“ radę savo vaikų klasėse priplatinta knygų, kuriose, tame tarpe “dažni nepilnamečių gėrimo, glamonėjimosi, masturbacijos, orgazmų, oralinio sekso, seksualinių sueičių, seksualinės prievartos, nepilnamečių žaginimo, kraujomaišos ir prievartavimo aprašymai“. Stebitės augančiu nepilnamečių neišsiauklėjimu, nusikalstamumu, palaidumu? Diverse Classroom Library Initiative (Įvairovės Klasės Bibliotekos Iniciatyva) padės jums nebesistebėti:

Anna Anderson “Sexually explicit books were put in these Virginia classrooms. Parents want answers.“ (Seksualiai šokiruojančios knygos buvo išdėliotos šiose Virginijos valstijos klasėse. Tėvai nori atsakymų)

Ką vargšams tėvams ir jų vaikams tenka išgyventi ir kaip jie su tuo bando kovoti pateikiama, kad ir šiuose keliuose iš didelės daugybės straipsnių šia tema:

Tony Perkins “In Georgia, Parents Win Battle Over Transgender Bathrooms at School“ (Džordžijos valstijoje tėvai laimi mūšį prieš translytiškus tualetus mokyklose)

Cathy Ruse “Kids are lab rats in school boards’ transgender social engineering experiments“ (Vaikai yra laboratorinės žiurkės mokyklų pedagogų tarybų socialinės translytinės inžinerijos eksperimentuose)

Kiek trumpiau padėtį apžvelgia JAV ir Kanados žiniasklaidoje dirbantis blogeris, kuris giria Lenkiją už neseniai priimtus griežtus įstatymus prieš nepilnamečių seksualinio aktyvumo skatinimą:

Jonathon Van Maren “Parents can’t count on politicians to fight gender ideology. Time to take action“ (Tėvai negali tikėtis politikų pagalbos kovojant prieš genderistinę ideologiją. Laikas imtis veiksmų)

Tokių visokių istorijų yra begalė, jų visų, deja, neįmanoma apžvelgti. Todėl pradžiai pakaks.

Toliau – trumpiau. Liberalmarksistinis-genderistinis-LGBT smegenų plovimas ties darželiais ir mokyklomis nesustoja ir persimeta į universitetus. Mano mėgstamas Jordan Peterson tiesiai šviesiai propaguoja idėją, kad JAV ir Kanados universitetuose šiais laikais siekti aukštojo mokslo, deja, nebeįmanoma ir nemokamai teikia metodinę pagalbą kaip to aukštojo mokslo siekti namuose pačiam. Paprasčiausiai tie universitetai pavirto naujųjų leninistų peryklomis, kur ugdomi “mokslinio“ liberalmarksizmo ideologijos pripumpuoti debilai (kad ir ne medicinine prasme). Daug čia nerašinėsiu, geriau patys pasigėrėkite šiais “išminčiais“ keliuose trumpuose filmukuose (subtitrai – lietuviški):

Vašingtono šeimos politikos institutas “Ar egzistuoja skirtumas tarp vyrų ir moterų?“
Vašingtono šeimos politikos institutas “Universiteto studentai kalba keisčiausius dalykus: Tapatybė“

Šiandienai šia tema užteks, prie jos dar grįšiu. Pagaliau, kaip žadėjęs, pateikiu puikią knygą nemokamam atsisiuntimui apie dar vieną bjaurų smegenų plovimo būdą – sektas. Apie religijas, kultus ir sektas mano knygos 7 skyriuje tik užsiminta, daugiau apie tai bus toliau. Tai išsamiausiai ir nuodugniausiai sektas aprašanti mano skaityta knyga. Iš jų visų mane labiausiai domina New Age, apie kurią mano knygoje – daug, nors tiesiogiai ji ir nėra paminėta. Ši religija pasireiškia tokia galybe būdų ir formų, daažnai nepanašių į tradicines religijas, kad daugelis net neįtaria, kad tai religija, nors patys ją praktikuoja. Ji prasismelkusi ir į tikrąsias religijas, tame tarpe ir į katalikybę. Pagrindinis jos principas – “viskas tinka“ iš bet kokių religijų ar kultų vardan savitikslio asmeninio tobulėjimo. Taigi:

Александр Дворкин “Сектоведение. Тоталитарные секты. Опыт систематического исследования“, Братство во имя св. князя Александра Невского 2002 (Sektų studijos. Totalitarinės sektos. Sisteminio tyrimo patirtis). pdf

8) 2020-06-05

Manau, kad daug aprašinėti, kaip LGBT platina savo ideologiją per žiniasklaidą, nereikia – užtenka daugiau pažiūrėti LRT ar Info TV ar paskaityti 15 min ar pan. Pateiksiu vieną apžvalginį straipsnį apie 5 pagrindinius būdus, kuriais pro-LGBT žiniasklaida klaidina savo reportažų žiūrovus, nušviesdama įvykius, susijusius su LGBT. Jie yra: 1) pateikiami vaizdai atstovauja tik vieną pusę; 2) šališkos antraštės / frazės; 3) nuorodos ir atsižvelgimas tik į pro-homoseksualius šaltinius; 4) vienpusės istorijos, kur “LGBT-ietiški“ verkšlenimai neginčijami; 5) praleidžiami pagrindiniai faktai:

Linda Harvey “5 ways liberal media misleading people on Supreme Court transgender case“ (5 būdai, kuriais liberali žiniasklaida klaidina žmones dėl su transeksualumu susijusios Aukščiausiojo Teismo bylos)

Vienintelis skirtumas nuo mūsų tas, kad JAV vis dar likę ir “neliberalios“ žiniasklaidos, kai pas mus tokia liko tik kaip nedideli paskiri nepriklausomi kanalai, o dar reikia domėtis ar ir tikrai jie nuo jokių miglotų kitų šalių įtakų yra nepriklausomi.

Kaip mums LGBT daro įtaką per kultūrą čia irgi daug neanalizuosiu. Apie įvairius iš Europos Sąjungos projektinių lėšų mintančius “laisvuosius menininkus“ bei su jais dirbančias NVO, nepaisant to, kad pats esu gana padirbėjęs šioje srityje, geriau yra paskaityti Jurgos Lago feisbuko profilyje – ten tiesioginiai įspūdžiai iš kairiosios Ispanijos, kur ji gyvena ir dirba ispaniškoje aplinkoje. Apsčiai tos įtakos turime ir per “valdiškus“ pinigus. Įdomiau, nes dar svarbiau, yra įtaka per populiariąją kultūrą. Akivaizdi yra įtaka per senąjį-gerąjį propagandinį kanalą – Holivudą. Filmuose “netradicinės“ lytinės orientacijos herojų ir su tuo susijusių istorijų sparčiai daugėja per pastarąjį laiką, tai tampa kone privaloma, panašiai kaip nuo seno buvo dėl teigiamų juodaodžių herojų vaizdavimo. Vis daugiau apie tai matau ir vaikiškuose multfilmuose. Tačiau pati LGBT turi ir didesnių planų:

Calvin Freiburger “Gay pressure group demands 1 of 5 prime-time TV characters be LGBT by 2025“ (Gėjų spaudimo grupė reikalauja, kad 1 iš 5 geriausio TV laiko herojų iki 2025 m. būtų LGBT)

Na ir toliau prasideda įvairios manipuliacijos, ypač politinės ir teisinės, kad tą savo įtaką apginti, t.y. formuoti vienintelę teisingą nuomone ir privalomas galimas pažiūras bei elgesį. Gal kas nors tokius dalykus iš praeities prisimena? Aš tai net labai…

Štai apie cenzūrą YouTube – moksliškai pagrįstą pediatrės nuomonę apie transgenderizmą iškirpo. Atseit pagal savo priimtas “hate speech“ (neapykantos kalbos) prevencijos taisykles. Daily Mail žurnalistė įrodinėja, kad jokio “hate speech“ remiantis tomis pačiomis taisyklėmis ten nebuvo ir pateikia visą vaizdo klipą. Beje, jis išties yra naudingas tiems, kurių maži vaikai turi problemų dėl identifikavimosi su savo lytimi:

YouTube BANNED This Doctor’s Video. Here’s Why (YouTube UŽDRAUDĖ šios gydytojos video. Štai kodėl)

Nėra smagu, kai esi cenzūruojamas socialiniame tinkle dėl kultūringai pateiktų savo žinių, bet kai esi atleidžiamas iš darbo dėl savo tikėjimo, o teisme esi dar nuteisiamas dėl neteisingai suderintos sąžinės – darosi išties nejauku: „Tikėjimas Pradžios Knygos pirmo skyriaus 27 eilute, tikėjimo translytiškumu trūkumas ir sąžinės prieštaravimas translytiškumui yra nesuderinami su žmogaus orumu bei prieštarauja kitoms pamatinėms kitų, ypač translyčių asmenų, teisėms“, – savo sprendime rašė tribunolas. Lygiai taip pat nejauku ir man. Aš irgi tikiu Biblija, o Jungtinėje Karalystėje tai, pasirodo, jau yra neonacistinė ir rasistinė ideologija: „Šis pirmasis kartas Anglijos teisės istorijoje, kai teismas nusprendė priversti laisvus piliečius vartoti jiems primestą kalbą, giliai neramina. Teisėjas Perry‘is nusprendė, kad krikščionybė nėra saugoma Lygybės akto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo, nebent tai yra tokia krikščionybės versija, kuri pripažįsta translytiškumą ir atmeta tai, kas rašoma Pradžios Knygoje.<…> Dėka šio teismo sprendimo pamatiniai krikščioniški įsitikinimai nebėra saugomi žmogaus teisių ir antidiskriminacinių įstatymų. Pats sprendimas tikėjimą Biblija prilygina rasistinėms ir neonacistinėms ideologijoms, kurias ankstesni teismo sprendimai pripažino „nevertomis pagarbos demokratinėje visuomenėje.“:

“Jungtinės Karalystės teismas: Biblinis lyties supratimas nesuderinamas su žmogaus orumu“

Tuo puolimas prieš tikėjimą nepasibaigia ir persikelia į puolimą prieš Bažnyčias ir jų veiklą. Čia rašoma apie tai, kaip JAV demokratai dar nuo B. Obamos laikų kovoja už tai, kad religinių organizacijų įvaikinimo agentūros privalėtų įvaikinti savo vaikus vienalytėms poroms arba užsidarytų:

Tony Perkins “Liberals continue fight against religious freedom for adoption agencies“ (Liberalai tęsia kovą prieš religijos laisvę įvaikinimo agentūroms)

O čia rašoma apie tai, kaip dabartinės priešprezidentinės rinkimų kampanijos metu JAV demokratai vis aršiau demonstruoja ketinimus panaikinti mokesčių lengvatas JAV Bažnyčioms, tuo pakertant jų finansinius pamatus (LGBTQ Town Hall – tai tokia CNN debatų laida demokratų kandidatams į prezidentus):

Jonathon Van Maren “Democrat LGBT town hall paints a terrifying picture for Christians“ (Demokratų LGBTQ Town Hall piešia bauginantį paveikslą krikščionims)

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad pačių Bažnyčių pozicijos yra nevienareikšmiškos. Ypač kontroversiškos ir daug kur silpnokos yra dabartinės Katalikų Bažnyčios pozicijos (ir ne vien JAV), nors turbūt dauguma Lietuvos katalikų apie tai nei nenumano. Apie tai dar daug rašysiu vėliau. Kol kas apie ne Katalikų Bažnyčią:

“Švedijos Bažnyčioje vengiama Dievo lytį nurodančių įvardžių“

Kita istorija – labiau “buitinė“, bet irgi galėjusi kainuoti kai kam nepigiai. Ganėtinai sudėtinga istorija, atskleidžianti daug įdomybių, bei su gera pabaiga. Prasidėjo nuo to, kad per šią istoriją išgarsėjęs Kanados imigrantas translytis “moteris vyriškame kūne“ kreipėsi į 10 moterų grožio salonų ar pavienių darbuotojų tame tarpe prašydamas nuvaksuoti jo kiaušus. Šios atsisakė. Tuomet minėtasis Jessica “Jonathan” Yaniv kreipėsi į Britų Kolumbijos Žmogaus teisių Tribunolą lyties išraiškos diskriminacijos pagrindu reikalaudamas po 15.000 USD kompensacijos iš kiekvienos. Straipsnio autorė nustebusi, kad šis ieškinys iš viso buvo priimtas nagrinėti ir buvo rimtai nagrinėjamas tokio lygio teisme. Na, bet galiausiai teismas tą ieškinį atmetė. “Padėjo“ matyt ir tai, kad proceso metu atsakoves irgi imigrantes moteris, daugiausiai Azijos ir Pietų Azijos kilmės, dargi visą jų bendruomenę šis “gražuolė“ apkaltino neonacistinėmis pažiūromis. Geroji naujiena – po kelių dienų po šio proceso baigties grupė įtakingų Didžiosios Britanijos lesbiečių, gėjų ir biseksualų nutraukė ryšius su didžiausia britų LGBT teisių gynimo organizacija “Stonewall“, apkaltinę juos pernelyg dideliu trans-teisių prioritetizavimu. Juos jau irgi užkniso visokių tokių asmenų priekabiavimai bendruose tualetuose ir kitokie nemalonumai. Jessica Yaniv – kaip tik viena iš tokių (turbūt, kad daugelio) – nors ir būdamas “moterimi vyro kūne“ lytinį potraukį demonstruoja būtent moterims, o ypač – dar nesubrendusioms mergaitėms. Straipsnyje rašoma ir apie įvairius kitokius skilinėjimus LGBT organizacijos viduje:

Carolyn Moynihan “Immigrant women 1; Jessica Yaniv 0. Meanwhile, ‘trans’ politics takes a new turn“ (Moterys Imigrantės 1: Jessica Yaniv 0. Tuo tarpu “trans“ politika daro naują posūkį)

Kita – išties skausminga istorija. Trumpai – išsiskyrusi motina Kanadoje nusprendė savo berniuką paversti mergaite ir, nors pats vaikas tam prieštaravo, tėvui pasipriešinti šiam sprendimui niekaip nepavyko. Ši istorija skambėjo gana plačiai, buvo daug straipsnių, kitos medžiagos, įvairių peticijų ir kitokios kovos, atgarsiai sklinda iki šiolei. Pateiksiu tik vieną straipsnį:

Nicole Russell “Canadian court strips father of rights, allowing teen to transition against his wishes“ (Kanados teismas panaikina tėvo teises, leisdamas paaugliui pakeisti lytį prieš jo paties norą)

Vėlgi, ir pačių panašių istorijų yra daug, atsirinkau kelias, šiuo metu nebeseku.

Gi pati LGBT, apsiginklavusi minėtais ginklais, ir išsikovojusi tiek daug pergalių “stumia“ savo reikalus toliau. 2020-05-29 tekste čia minėjau, kad “einamiausias“ reikalas dabar – poliamorinės santuokos (vieno su daug partnerių arba daugelio su daug), kurias jau sėkmingai (tiesiogine to žodžio prasme) “stumti“ pradėjo ir mūsiškė LRT. Pats šio straipsnio pavadinimas yra puikiai apibendrinantis visą šį reikalą, bet dar pacituosiu: “Štai kokia pamoka: niekuomet, niekuomet, niekuomet netikėk kairiaisiais, kai jie sako: “Tik iki tiek, bet ne toliau“. Visuomet yra toliau.“:

Rod Dreher “With the Left, there is always a farther“ (Visuomet yra toliau su kairiaisiais)

Kol kas tik galiu pasidžiaugti, kad mano šalyje “manoji krikščionybės versija“ vis dar neuždrausta ir dar net nesame ratifikavę Stambulo konvencijos (nors egzistuoja didelė ir reali grėsmė), privalomo lytinio švietimo dar neturime (lytinio ugdymo, deja – irgi), kaip ir vis dar nesame įteisinę vienalyčių santuokų (kaip tik verda kovos, ypač per LGBT viešųjų ryšių akcijas Baltic Pride “gėjų“ parado metu) nei kito patogaus pagrindo joms įteisinti – vienalyčių partnerysčių. LGBT čia, be abejo, veikia per visas pagrindines žiniasklaidos grupes, kultūrininkus, švietimiečius, specialiai tam sukurtas arba ir niekuo dėtas NVO, tam tikras politines jėgas (jų – nemažai), finansuojami įvairių ES ir kitokių fondų (dažniausiai filantropo Sorošo pinigais, bet ne vien), kartais – valstybės, užsienio ambasadų ir t.t. bei įtakodami Seimą, Konstitucinį Teismą, europarlamentarus, įvairias savivaldybes (ypač – Vilniaus) bei įvairias biudžetines organizacijas arba tiesiogiai ten įsitaisę (pavyzdžiui – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba). Ir t.t. Stengiasi paveikti ir santykinai vis dar laisvą erdvę – virtualius socialinius tinklus. Veikdami, beje, ir organizuotai. Nuoroda į Tolerantiško jaunimo asociacijos organizuotą LGBT+ partizanų akademijos renginį bei jo programą yra kiek silpnoka, nes iš jos aiškiai matosi tik Rozos Liuksemburg fondas ir Che Guevaros portretas (kiek paradoksaliai, nes šis buvo aršus homoseksualų žudikas), o viskas užmaskuota po tokiais žodžiais kaip “akademijoje gilinamės į su lytiškumu ir tapatybėmis susijusias sąvokas, mokomės atpažinti seksizmą ir vidinę homofobiją, ieškome būdų efektyviai jiems priešintis, mokomės aktyvizmo socialiniuose tinkluose bei video kūrimo triukų, dalinamės idėjomis, kaip be išlaidų ir didelių pastangų plačiai skleisti LGBT+ palankią žinutę.“ Iš patikimos žodinės informacijos, ne gandų žinau, kad tas “efektyvus priešinimasis vidinei homofobijai“ pasireiškė tuo, kad žmonės buvo apmokami kaip internete susekti kitamintiškus pasisakymus ir juos ištrinti arba blokuoti, ypač feisbuke, ką po to jie ir darė.

Galiausiai, kodėl taip viskas jiems paprastai pavyksta? Peno apmąstymui duoda, kad ir žymios ES politikės Angelos Merkel (žinote tokią?) pasisakymai:

“A. Merkel: žodžio laisvė turi būti ribojama vardan laisvos visuomenės“

Kai kurios visuomenės jau tą savo laisvę vardan savo “laisvos visuomenės“ apribojo ir, kaip rašo JAV katalikiškos žiniasklaidos apžvalgininkas prof. Donald Demarco, abejingai stebi kaip jų kultūra juda totalitarizmo link: “Kokie yra totalitarizmo požymiai? Galiu išskirti septynis: 1) Minties vieningumas; 2) kritikos užslopinimas; 3) sąžinės neigimas; 4) mąstymo atsisakymas; 5) vyriausybinė prievarta; 6) masinis valios ir minties indoktrinavimas; 7) susidorojimas su disidentais. Visi šie ženklai yra matomi Kanados visuomenėje ir jie tapo visiškai aiškūs [rinkimų] kampanijos metu.“:

Donald Demarco “Sveiki atvykę į Kanados Liaudies Respubliką“

Pabaigai – apie religijos laisvę Kanadoje:

Wesley J. Smith “Apie religijos laisvę Kanadoje“

9) 2020-06-12

Apie ne vien su LGBT susijusią cenzūrą feisbuke, google ir kitur internete dar bus atskirai vėliau. Tai – svarbi mano knygos tema, ne veltui ir jos viršelis toks.

LGBT, kaip ir bet kuri ideologinė organizacija, turi naudoti kažkokius argumentus, kad įtikinti visuomenę, jog jos tikslai – geri, o jų įgyvendinimas duoda naudos, tai normalu. Apart žmogaus teisių argumentų, kurie yra paneigiami teisininkų, dar vienas jų “arkliukas“ – visuomenės psichologinė sveikata, o šie argumentai yra paneigiami sociologų ir mokslininkų. Tiek, kad tų kontr-argumentų nelabai matyti oficialioje žiniasklaidoje, ypač Lietuvos, dėl aukščiau išvardintų priežasčių.

Geriau iš karto pacituosiu vieno tai apibendrinančio straipsnio pradžią:

“Vienalytė santuoka veda prie masės socialinės ir netgi visuomeninės sveikatos naudų, įskaitant visą spektrą privalumų psichinei sveikatai ir gerovei. Naudos atitenka visai visuomenei, nepriklausomai nuo to, ar esi vienalytėje santuokoje, ar ne.“ Tokia buvo vienalyčių santuokų rėmėjo prognozė keletą mėnesių prieš jas įteisinant Australijoje.

Tokie lūkesčiai buvo beveik visur ir ypatingai JAV, kur vienalytės santuokos tapo įteisintos po 2015 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimo byloje Obergefell prieš Hodges. Plačiai tikima, kad santuokų lygybė generuoja svarbias sveikatos naudas ne tik tos pačios lyties suaugusiųjų poroms, bet ir save su LGBQ identifikuojančiam jaunimui.

Ką gi, taip buvo prieš 4 metus amerikiečiams. Kaip tai veikia LGBQ jaunimą? Ar jų sveikata pagerėjo?

Mhm, ne.“

Toliau pasakojama apie trijų ekonomistų tyrimą, kuris vadinasi “Santuokos lygybės įstatymai ir jaunimo savižudybinis elgesys“ ir, aišku, šiuo klausimu nieko gero neparodo, atvirkščiai:

Michael Cook “Somewhere over the rainbow, skies are blue“ (Kažkur virš vaivorykštės dangūs yra mėlyni)

Toliau:

Mark Regnerus “No ‘credible scientific evidence to support’ puberty blockers for ‘transgender’ children“ (Jokių “patikimų mokslinių įrodymų, kurie paremtų“ brandos blokatorius “translyčiams“ vaikams nėra)

Užtai straipsnyje rašoma, kad yra daug patikimų mokslinių įrodymų, kad šie vaistai yra labai net žalingi tų vaikų sveikatai. Žinia, po Stambulo konvencijos kai kuriose Vakarų šalyse priėmus naujus įstatymus ir psichiatrijai pasukus nauja kryptimi, vaikų, nukreipiamų keisti lytį, skaičius išaugo daugybę kartų (daug daugiau nei “ne visai heteroseksualiųjų“ Jungtinėje Karalystėje), naujoji industrija klesti. Paaugę tie vaikai ima skųstis, reikalauti grąžinti buvusią lytį ir kurti įvairius protesto judėjimus, bet apie tai būtų verta rašyti atskirą bloką, gal kitą kartą.

Toliau pateiksiu visą tyrimą, apie kurį buvo rašoma V. Sinicos ir P. Stonio straisnyje, kurį pristačiau čia 2020-04-14, išsamiai. Santrauką šio tyrimo pristatysiu iš ką tik minėto straipsnio: “2012 m. prestižiniame žurnale „Social Science Research“ paskelbta prof. M. Regnerus studija apie vienalyčių šeimų poveikį auginamų vaikų būklei. Tyrimo metu buvo apklausta 3000 homoseksualų ir dvilyčių porų JAV auginamų vaikų. Paskelbti rezultatai buvo šokiruojantys: 1) 23 proc. vaikų, kurių motina lesbietė, ir tik 2 proc. augančiųjų su biologiniais tėvais, patyrė seksualinio pobūdžio tėvų ar kitų suaugusiųjų prisilietimus; 2) 31 proc. gėjų, 25 proc. lesbiečių ir 8 proc. heteroseksualų auginamų vaikų liudijo turėję prievarta užsiimti seksu; 3) lytiškai plintančiomis ligomis sirgo 25 proc. gėjų, 20 proc. lesbiečių ir 8 proc. heteroseksualų auginamų vaikų; 4) apie savižudybę prisipažino galvoję 24 proc. pas gėjus, 12 proc. pas lesbietes ir 5 proc. pas heteroseksualus augančių vaikų.“ Pats tyrimas:

Mark Regnerus “How different are the adult children of parents who have same-sex relationships? Findings from the New Family Structures Study“ (Kaip skiriasi suaugę vaikai tėvų, kurie yra vienalyčiuose santykiuose? Išvados iš Naujų šeimos struktūrų tyrimo)

Minėtame V. Sinicos ir P. Stonio straipsnyje taip pat rašoma, kokiais gana bjauriais politinio spaudimo būdais buvo patvirtinta, kad homoseksualumas – ne psichinis sutrikimas. Įdomu ir tai, kad įvairūs įstatymai įvairiose šalyse, įteisinę vienalytes santuokas ir panašius dalykus, buvo priimti irgi gana bjauriais politinio manipuliavimo būdais, ypač Prancūzijoje. Gaila, dabar nerandu, kur yra medžiaga apie tai, gal pasidalinsiu kitą kartą. Mūsų šaly tai kol kas labiausiai pasireiškė Konstitucinio Teismo išaiškinime pernai – šis “genialiai“ išraitė, kad nors mūsų Konstitucijoje juodu ant balto yra parašyta, kad šeima yra (tik) vyro ir moters sąjunga, bet santuoka, kuri yra šeimos teisinis pagrindas, gali būti bele kas.

Sekančio straipsnio įdomus pats pavadinimas:

Mark Regnerus “New data show “gender-affirming” surgery doesn’t really improve mental health. So why are the study’s authors saying it does?“ (Nauji duomenys rodo, kad “socialinę lytį“ įtvirtinanti chirurgija iš tikrųjų nepagerina psichinės sveikatos. Kodėl tuomet tyrimo autoriai teigia priešingai?)

Su įdomiu analogišku atveju susidūriau mūsų 15 min. Po straipsniu, išaiškinančiu, jog mokslininkai galutinai nustatė, kad jokio homoseksualumo geno nėra, kaip ir nėra jokių aiškių vieningų priežasčių, nurodančių, kad tokiais gimstama, kažkoks mūsų biologijos mokslininkas “išaiškino“, kad tai būtent ir reiškia, kad homoseksualumas kai kuriems žmonėms – neišvengiamas ir kad nieko pakeisti negalima. Išaiškino taip, kad aš nieko nesupratau, turbūt taip pat, kaip ir jis. Na, bet nieko nepadarysi – tokie jau tie mūsų “mokslininkai“…

Apibendrinsiu savais žodžiais. Nėra nieko blogiau, kaip išauklėti vaiką taip, kad jam viskas galima, o jeigu ką – kiti kalti. Tai parodė ir “antisisteminių antirastistų“ judėjimas, turbūt dar tebevykstantis. Net jeigu kažkur tie kiti ir iš tikrųjų kalti, “aukos“ pozicija niekada jokių problemų neišspręs, tiktai dar didins tų “aukų“ skaičių. Tą patį taikau ir visiems lytiškai “netradiciniams“ bei LGBT.

12) 2020-07-03

11 knygos “Pasirengus gimti“ skyriuje paminėjau abortus. Tie, kurie naršė šią svetainę ir/ar skaitė pačią knygą, turėjo pastebėti, kad abortai yra viena pagrindinių temų. Ji yra kone skaudžiausia. Kas du mėnesius mes įvykdome po Holokaustą (per 2020 m. pirmus du mėnesius abortais buvo nužudyta virš 7 mln. žmonių, kai naciai žydų nužudė apie 6 mln. maksimaliais paskaičiavimais). Tiek, kad jis baisesnis už žydiškąjį – žydai turėjo bent teorines, o kai kurie ir praktines galimybes bėgti, slėptis ar priešintis, gi šie vargšai negimę žmonės tokių galimybių neturi. Yra ir dar žiauriau, bet apie tai papasakosiu kiek vėliau.

Pagrindinė organizacija pasaulyje propaguojanti ir atliekanti abortus – Planuotos Tėvystės Federacija (dažnai vadinama Planuotos Tėvystės Organizacija, angliškai – Planned Parenthood Federation of America, Inc. (PPFA) arba Planned Parenthood). Vien 2015 m. ji įvykdė beveik 1 mln. abortų pasaulyje:

“Planuotos tėvystės federacija 2015 m. nutraukė beveik milijoną negimusių kūdikių gyvybių“

Taigi, ši organizacija – pirmoji pasaulyje atidariusi gimimų kontrolės kliniką (tuo metu organizacija vadinosi kitaip), o šiuo metu yra aktyvi ne tik šioje srityje, bet ir politikoje, aktyviai besikišdama į politinius procesus daugybėje pasaulio šalių. Taip pat ir finansiškai, na finansiniai srautai abipusiai – jie patys irgi gauna nemenkas finansines injekcijas iš kai kurių valstybių. Aišku, aktyviausia ji yra savo tėvynėje JAV. Įsteigusi ir apdovanojimus už lyderystę prisidedant prie reprodukcinių teisių (kas išvertus į žmonių kalbą reikštų teises į abortus). Viena iš apdovanotojų – Hillary Clinton, viena aktyviausių šios organizacijos rėmėjų turbūt per visą jos istoriją. Yra ir daugiau apdovanotų įžymybių, nebūtinai tiesiogiai atstovaujančių JAV Demokratų partiją, nors dauguma – vienaip ar kitaip susiję. Kaip pirmame filmuke mano 4) 2020-05-08 bloge sako garsi JAV feministė Camille Paglia, kuri pati yra ir aktyvi kovotoja už abortus bei Demokratų partijos narė – kažkada ji irgi buvo aktyvi Planuotos Tėvystės Organizacijos rėmėja, kol suprato, kad realiai ši organizacija tėra Demokratų partijos padalinys.

Bet apie viską iš eilės. Mėgstu nuoseklumą rašant, todėl stengiuosi susieti naujesnes temas šioje svetainėje ir mano feisbuko profilyje su aptarinėtomis anksčiau. Tai pabandysiu padaryti aptardamas šios federacijos tarptautinio tinklo padalinį Lietuvoje. Be abejo toks yra ir jis vadinasi Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija. Užmetus akį į jų puslapį, į ją krenta naujienos apie LGBT. Sutapimas ne atsitiktinis, kaip jau rašiau straipsnyje čia – šie judėjimai yra artimai susiję ir taip yra visame pasaulyje. Na ir vienas iš 4 puslapyje pristatomų ekspertų – Socialdemokratų partijos narys Artūras Rudomanskis yra ne kas kitas kaip Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas. Ši asociacija yra pagarsėjusi kaip lytinio švietimo pamokėlių rengėja Lietuvoje – kol partijos kolegos kovoja, kad tokios pamokos būtų įvestos privaloma tvarka, ji pasirūpina kaip prieiti prie mokyklų, darželių ir pan. iki to laiko, kol tai bus padaryta. Lytinis švietimas, apie kurį daug rašiau 7) 2020-05-29 bloge, skirtas ne tik ugdyti palaidą jaunimo seksualinio gyvenimo būdą, bet ir diegti LGBT ideologines nuostatas, jo įgyvendinimas yra kone pagrindinė LGBT siekiamybė kiekvienoje šalyje. Gi pirmojo siekio įgyvendinimas kaip tik yra ir Planuotos Tėvystės Organizacijos vienas iš pagrindinių tikslų.

Todėl kuriam laikui palikime lietuviškąją jos atšaką, kurios dar viena ekspertė – buvusi socialdemokratė bei Pakso partijos narė Marija Aušrinė Pavilionienė yra tiek žymi, kad net pristatinėti nereikia, ir grįžkime prie šios pasaulinės organizacijos bendrai kaip tokios. Pradiniam susipažinimui, prieš tai buvusio teiginio paaiškinimui ir tam, kad neapkrauti jūsų ir nevargti su išvedžiojimais siūlau šį trumpą į lietuvių kalbą išverstą filmuką:

Abortas nepaisant nieko: “Planuotos tėvystės“ projektas

O bendrai susipažinus būtų įdomu panagrinėti šios organizacijos istorines šaknis. Štai kas apie tai rašoma:

“Už gyvybės apsaugą nuo jos pradėjimo momento pasisakantys amerikiečiai šiandien dažniausiai mano, kad „Amerikos nėštumo kontrolės lyga“, įkurta Margaretos Sanger prieš 100 metų ir vėliau pervadinta į „Planuotos tėvystės organizaciją“, yra susijusi su eugenika ir rasizmu. Tačiau tai tiesa tik dalinai. Tai lyg pasakymas, kad Šiaurės Amerikos krepšinio lyga (NBA) susijusi su profesionaliu sportu. Iš tikrųjų nėštumo kontrolės ir eugenikos judėjimai buvo vienas ir tas pats judėjimas – Margaret Sanger net du kartus bandė sujungti savo organizaciją su didesnėmis eugenikos šalininkų grupėmis.
Eugenikos ekspertas Eugenas Fischeris, skaitęs pranešimą M. Sanger organizuotoje konferencijoje apie populiaciją, tuo metu valdė koncentracijos stovyklą. Ji buvo įrengta vokiečių valdomoje Pietvakarinėje Afrikoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kur Fischeris žudė, marino badu ir eksperimentavo su vietiniais afrikiečiais. Būtent Fischerio knyga apie eugeniką, kurią Hitleris skaitė kalėjime, privertė būsimąjį diktatorių patikėti eugenikos svarba.“

„Planuotos tėvystės“ valdyboje bei kitose jai artimose organizacijose dirbę žmonės, rašę į Sanger leistą „Nėštumo kontrolės apžvalgos“ žurnalą, dalyvavę jos organizuotose ir remiamose konferencijose bei „Planuotos tėvystės“ organizacijos apdovanoti žmonės buvo bjauriausi, paranojiškiausi 20 a. elitistai ir baltieji rasistai. Už juos baisesni buvo tik tie, kurie buvo pakarti Niurnberge. Po šių bylų, kur „eugenika“ pelnytai įgavo nekokią reputacija, šie Amerikos elitistai gąsdino perdėta „gyventojų pertekliaus“ grėsme, desperatiškai siekdami kontroliuoti kitų žmonių vaisingumą, jei reikia, sterilizacijos pagalba – šią politiką Sanger rėmė nuo 1934 metų.“

“Sanger draugai ir kolegos (tokie kaip Harry Laughlin) priiminėjo apdovanojimus iš nacių kontroliuojamų universitetų, viešėjo pas pas Hitlerį ir Himlerį bei didžiavosi, kad jų Amerikoje išvystytos priverstinės sterilizacijos programos kaip modeliai naudojamos vokiečių. Sanger redakcinėje kolegijoje buvęs ir dažnai savo straipsnius „Nėštumo kontrolės apžvalgoje“ publikavęs Lothropas Stoddartas buvo aukšto rango Masačiusetso Kuklusklano narys, kurio knygą „The Rising Tide of Color Against White World Supremacy“ (liet. „Kylanti spalvotųjų banga prieš baltojo pasaulio viršenybę“) Hitleris „Mein Kampf“ (liet. „Mano kova“) vadino „savo biblija“.
Eugenikai nebuvo marginalūs ekscentrikai. Jų gretose buvo Harvardo profesorių, protestantų dvasininkų, žymių gamtosaugininkų, pagal kuriuos yra pavadintos ištisos gyvūnų rūšys, trečiojo dešimtmečio turtuolių. Didžiausia paramos dalis eugenikos organizacijoms atkeliavo iš Carnegie korporacijos ir Rokfelerio fondo.
Aukščiausiojo Teismo teisėjas Oliveris Wendellis Holmesas, išreikšdamas nuomonę, kad priverstinė „silpnesnio mąstymo“ Virdžinijos moterų sterilizacija atitiko Konstituciją, pasakė liūdnai pagarsėjusią frazę: „Gana trijų kartų silpnapročių“. Kitas Sanger sąjungininkas Madisonas Grantas, žinomas Darvino sekėjas ir eugenikas, padėjo dešimčiai dienų Niujorko zoologijos sode išstatyti Afrikos pigmėjų Ota Benga narve kartu su orangutangu, norėdamas „iliustruoti evoliuciją“. Už savo paties gyvenimą atsakingas Benga tapo tik po dešimties metų.“

Visą straipsnį rasite čia:

Jason Jones, John Zmirak “Planuotos tėvystės organizacijos ir juodaodžių genocido ryšiai“

Blogiausia, kad tai nėra vien istorija, bet tokie dalykai, tik įmantresnėmis ir subtilesnėmis formomis, yra vykdomi ir toliau. Štai organizacijos Parlamentinis Tinklas Kritinėms Problemoms (The Parliamentary Network for Critical Issues) straipsnis:

Holy See, African bishops, and Kenyan NGOs object to UNFPA’s SRHR summit in Nairobi (Šventojo Sosto, Afrikos vyskupų ir Kenijos NVO protestuoja prieš Jungtinių Tautų Populiacijos Fondo Seksualinės ir Reprodukcinės Sveikatos ir Teisių viršūnių susitikimą Nairobyje)

Šiame 2019-11-08 straipsnyje tarp kita ko yra tokie pareiškimai:

“Jis [arkivyskupas Kivuva] pridūrė, kad šio viršūnių susitikimo organizatoriai užsieniečiai “sako mums, kad mes esame vargingi, nes mūsų yra per daug. Tai melas! Mes esame vargingi, nes jie atėmė ir vis dar atiminėja mūsų išteklius. Pažvelkite į Kongo DR, su visais savo mineralais, ji turėtų būti turtingiausia šalis.“

Galima ginčytis dėl Afrikos šalių prasto ekonominio išsivystymo priežasčių, tačiau jas spręsti naikinant skurdesnius gyventojus buvo ir Margaret Sanger viena iš pagrindinių idėjų, dėl kurios ji kūrė savo organizaciją. Kaip rašoma prieš tai pateiktame straipsnyje:

“Tie patys žmonės dešimtmečius dalyvavo tiek Amerikos eugenikos, tiek Sanger organizacijose ir dirbo kartu prie nesibaigiančių projektų. Tarp bendrų darbų buvo kontraceptinių tablečių kaip būdo mažinti Amerikos juodaodžių gimstamumą plėtojimas (ankstyvosios stadijos ir pavojingos tabletės buvo išbandytos su skurdžių kaimo gyvenviečių moterimis Puerto Rike), taip pat priverstinos sterilizacijos arba kastracijos įstatymų priėmimas, kurie buvo nukreipti į juodaodžius ir kitus skurdžiau gyvenančius žmones daugiau nei dvylikoje valstijų, įvardinant minėtų grupių žmones esant „silpnesnio mąstymo“, „nelanksčiais“ ir tiesiog „netinkamais“ būti tėvais. Šiandien „Planuota tėvystė“ kuria savo centrus skurdžiausiuose Amerikos rajonuose ir prieš tas pačias grupes veikia naudodama abortus.“

Dar vienas bjaurus būdas – selektyvūs abortai:

“Jie ignoruoja faktą, kad Veiksmo Programa [kalbama apie 1994 m. Kairo Tarptautinę Populiacijos ir Vystymosi Konferenciją, kur ši programa buvo priimta] įvardijo “technologijų naudojimą vaisiaus lyties nustatymui tam, kad abortuoti moteriškus vaisius“ ir taip vadinamą priešgimdyminę lyties selekciją “kenksminga ir neetiška praktika“ prieš merginas.“

Šių dalykų “prastūminėjimas“ nestebina, nes gana panaši praktika paplitusi ir kai kuriose taip vadinamose išsivysčiusiose vakarų valstybėse. Apie tai daugiau rašysiu kitą kartą.

Straipsnyje minima ir daugybė kitų “negražių“ dalykų. Be abejo, šiame viršūnių susitikime buvo priimta keletas dokumentų, iš kurių kone svarbiausias – Globalinė Deklaracija dėl Abortų, kuriai ir skirta daugiausiai straipsnio kritikos. Taip pat be abejo, kad viena iš daugelio jį pasirašiusiųjų organizacijų – Planuotos Tėvystės Federacija.

Taigi, eugenikos (vienas iš apibrėžimų – mokslinė teorija ir praktika, istorijoje buvusių bandymų taikyti genetikos žinias žmonių atžvilgiu (rasinė higiena)) idėjos ir toliau taikomos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Daugelyje šalių pats žodis “eugenika“ gi kone uždraustas, nes ta sąvoka buvo pamatinė Hitlerio ideologijai.

Nepaisant to, matome, kad Hitlerio idėjos pasaulyje puikiai gyvuoja toliau bei yra pritaikomos praktiškai. Todėl negaliu niekaip sutikti su Y. N. Harario, vieno pagrindinių mano knygos įkvėpėjo (apie jo knygas daugiau žr. čia ir čia), reiškiamomis mintimis, kad evoliucionizmas (populiariau vadinamas nacizmu) galutinai pralaimėjo Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje 1945 m. Kaip ir su jo mintimi, kad maždaug 1990 m. lygiai taip pat galutinai pralaimėjo socializmas ir nuo to laiko vienintelė pasaulyje vyraujanti ideologija teliko liberalizmas. Pereituose bloguose jau daug rašiau apie tai, kad socializmas (arba komunizmas, jei norite) ne tik, kad kuo puikiausiai išgyveno, bet šiais laikais jau galutinai susiliejo su liberalizmu. Naująją ideologinę srovę aš, kaip ir daug kas, įvardinu liberalmarksizmu, dažnai tai vadinama leftizmu, kai kur – tiesiog liberalizmu, o man dar patinka “progresyviojo liberalizmo“ apibrėžimas. Nematau jokių teorinių priežasčių, kodėl neturėtų vykti tai, kas jau praktiškai ir vyksta – į šį liberalmarksizmą dar įsilieja ir nacizmo ideologija. Logiška, juk visos šios taip vadinamojo humanizmo ideologijos yra, metaforiškai kalbant, to paties medžio trys šakos.

Bet apie tai daugiau gal kiek vėliau.

13) 2020-07-09

Nors mano pozicija dėl abortų yra aiški (esu už gyvybę), bet pabandysiu šiuos dalykus panagrinėti, kaip sakoma, “kitu kampu“. Ar etiška moteriai pačiai norėt atlikti abortą? O ar etiška ją tai daryti skatinti kitiems? O jeigu skatina pats gydytojas – ar etiška? Jei taip – kokiais atvejais?

O jei tai dėl kūdikio gimimo su Dauno sindromu rizikos? Kaip rašo CBS News straipsnyje “Viduje šalies, kur Dauno sindromas nyksta“ (“What kind of society do you want to live in?“: Inside the country where Down syndrome is disappearing): “Vaikai, gimę su šiuo genetiniu sutrikimu, turi savitų veido problemų ir eilę vystymosi problemų. Daug žmonių, gimusių su Dauno sindromu, gali gyventi pilnus, sveikus gyvenimus, kurių vidutinė trukmė – apie 60 metų.“

Teko gana nemažai bendrauti su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis bei jų artimaisiais. Gal šie ir ne tokie intelektualūs, kaip vidutinis žmogus, bet, patikėkit – tai patys geriausi ir teisingiausi žmonės pasaulyje, nes geraširdiškiausi ir nemoka meluoti. Laikau juos Dievo dovana žmonijai. Lygiai taip pat jais džiaugiasi ir tėvai bei kiti artimieji – pasakoja, kad tik iš pradžių būna sunku, kol išmoksti tinkamai su jais elgtis. O štai islandai giriasi, kad tokių pas juos beveik nelikę. Kokiu būdu? Kaip rašoma tame pačiame straipsnyje, “nuo to laiko, kai ankstyvaisiais 2000-aisiais Islandijoje buvo įvesti priešnėštuminės atrankos testai, absoliuti dauguma moterų – arti 100 procentų, kurių testai dėl Dauno sindromo buvo teigiami, nutraukė savo nėštumą.“ Pateikiami ir kitų šalių pavyzdžiai: “pagal naujausius prieinamus duomenis, JAV įvertino nėštumo nutraukimo dėl Dauno sindromo koeficientą 67 procentais (1995-2011), Prancūzijoje jis yra 77 procentai (2015), Danijoje – 98 procentai (2015).“

Kaip rašoma minėtame straipsnyje – moterys sutartinai pačios pasirenka tokią nėštumo baigtį prieš tai pasikonsultavusios su specialios nėštumo klinikos konsultantu. Tam prieštarauja Patricia Heaton straipsnyje “Islandija nešalina Dauno sindromo – jie tiesiog žudo kiekvieną, kas jį turi“ (Iceland isn’t eliminating Down syndrome—they are just killing everyone who has it). Šį ji parašė kaip atsakymą į minėtąjį CBS News straipsnį, paskelbtą Twitteryje. Jame sakoma: “Twitterio žinutė buvo ne tik moksliškai netiksli, bet ir iš tikrųjų neatspindėjo ją lydinčios istorijos. Taip, arti 100 procentų negimusių kūdikių, kuriems nustatytas Dauno sindromas, Islandijoje, kas yra siaubinga, abortuojami. Bet kai kurie žmonės, kurie buvo pakalbinti tame pranešime, neatrodė buvę 100 procentų įsitikinę, kad tai buvo padaryti teisinga. Ligoninė, kuri atlieka visus abortus Islandijoje, turi specialų kambarį tokiai procedūrai ir apdovanoja žudymą suteikdami abortuoto vaiko motinai “maldos“ kortelę, į kurią yra surašyti kūdikio lytis ir svoris bei išraižyti vaiko pėdučių įspaudai.

Bet kurio vaiko gimimas ketina atnešti didelių permainų tėvų gyvenime, tai dar labiau tinka pasakyti apie vaikus su negalia. Ar tas pokytis bus įvertintas kaip teigiamas, ar kaip neigiamas, dažnai priklauso nuo naujienų pateikimo. Daug tėvų skundžiasi, kad gydytojai linkę nupiešti ypatingai baisų paveikslą, kai konsultuoja tėvus atradus, kad jie yra nėšti sūnumi ar dukra su Dauno sindromu. Mark Lawrence Schrad, politikos mokslo docentas Villanova Universitete, kuris save apibūdina kaip liberalų “už pasirinkimą“ (t.y. už abortus) žmogų, apibūdina, ką jis ir jo žmona patyrė laukdami žinios ar jų dukra gims su Dauno sindromu. “Įkyrus ir pabrėžtinis reikšmingų sunkumų, kurie lauks mūsų kaip tėvų, įrodinėjimas buvo aiškiai taktinis gydytojo ėjimas tam, kad pastūmėti mus link aborto,“ – rašė ponas Schrad.“

Kyla įdomių minčių apie atsisveikinimo su savo pačios sprendimu nužudytu vaiku procedūrą, kuri man primena kai kurias senovines barbariškas civilizacijas. Įdomus ir šiuolaikinis “vakarietiškas“ požiūris į neįgaliuosius – visur kaip ir kovojame už jų nediskriminaciją, kitas teises, prieš jų socialinę atskirtį, tuo labiau – prieš patyčias prieš juos, o kita ranka skubame išžudyti, kol jie dar negimę. Įdomu, kaip būtų reaguojama, jei tokia praktika būtų, pvz., taikoma translyčių asmenų atžvilgiu?

Nes, kaip sako viena iš tų Islandijos nėščių moterų konsultančių, “mes nežiūrime į abortą kaip į žmogžudystę. Mes žiūrime į tai, kaip į dalyką, kurį pabaigėme. Mes pabaigėme galimą gyvenimą, kuris būtų galėjęs turėti didelių komplikacijų… užkirsdami kelią vaiko ir šeimos kančiai.“ Įdomu, ką ta moteris pasakytų, jei jos pačios galimas tolimesnis gyvenimas būtų kieno nors užbaigtas toje pačioje vietoje tik ištarus tuos žodžius (pvz., kokiu kirviu į kaktą)? O juk kodėl gi ir ne – lygiai taip pat yra galimybė, kad tolimesnis jos gyvenimas gali būti kančia jai ir šeimai, gyvenime visko pasitaiko?

Su tokiais dalykais kovoja JAV respublikonai, kurie 2019 m. pabaigoje pateikė “Dauno sindromo diskriminacijos aborto būdu draudimo įstatymo projektą“:

Alexandra Desanctis “The Quest to Ban Selective Abortion“ (Siekis uždrausti selektyvius abortus)

Nors visuomenės nuomonė tam gana palanki, šiame National Review publikuotame straipsnyje sakoma, kad bus nelengva, nors “abortų teisių rėmėjams šios rūšies selektyvūs abortai kelia keblių problemų. Siekiantys ginti abortų galimybęs linkę argumentuoti, kad pasirinkimas yra visiškai nėščios moters reikalas, todėl jos motyvacija niekuomet negali būti abejojama. Šią logiką remiančios gynimo grupės, tokios kaip Planuotos Tėvystės Organizacija ir NARAL kovos, kad atmestų bet kokį konkretaus aborto atsisakymą, net jei tai tokie šlykštūs dalykai kaip moteriško vaiko abortavimas dėl to, kad jis nėra vyriškas. Faktiškai šios grupės iškėlė bylas tam, kad blokuotų įstatymų projektus, kurie draudžia selektyvius pagal lytį abortus.

Tie, kurie nori, kad abortai būtų legalūs bet kuriomis aplinkybėmis, rizikuoja būti apkaltinti nenuoseklumu, jei jie pripažįsta, kad ne kiekvienas aborto pasirinkimas yra vienodai pagirtinas. Jei jie sutinka, kad turbūt valstybė turėtų kontroliuoti abortus, pasirinktus dėl mizoginistinių ar rasistinių priežasčių – jei jie pripažįsta, kad valstybė išvis turi kokią nors rolę reguliuojant abortus – jie leidžia savo protui klajoti prie klausimo: Dėl ko būtų gerai gerai pasirinkti abortą dėl kitos, galbūt dar labiau savivale pagrįstos priežasties?“

Pakomentuosiu, kad NARAL (National Abortion Rights Action League (Nacionalinė Veiklos dėl Abortų Teisių Lyga), seniau – National Association for the Repeal of Abortion Laws (Nacionalinė Asociacija dėl Abortų Įstatymų Panaikinimo)) yra taip pat didelė ir garsi, JAV Demokratų partiją palaikanti ir jos palaikoma JAV organizacija, kuri būtent užsiima veikla teisės srityje bei finansiškai remia lytinį švietimą. Įdomios jos sąsajos su antrosios feminizmo bangos gimimu, bet kol kas jų nei tos bangos nenagrinėsiu, šiek tiek apie tai buvo pirmajame mano bloge, gal dar kai kuriuose kituose.

Jungtinėje Karalystėje tuo metu kovojama prieš kiek kitokio pobūdžio – priverstinius abortus:

Society for the Protection of Unborn Children (SPUC, Negimusių Vaikų Gynimo Draugija) “UK judge orders forced abortion, says doctors can restrain woman to do it“ (JK teisėja įsako priverstinį abortą, nurodo, kad gydytojai gali sutramdyti moterį, kad tai padarytų)

Straipsnyje trumpai konstantuojama:

“JK gydytojai turi atlikti chirurginį abortą moteriai, turinčiai mokymosi sunkumų, be jos sutikimo, nusprendė Apsaugos Teismo teisėja.“

JK Apsaugos Teismo jurisdikcijoje yra žmonių, kuriems trūksta protinių pajėgumų priimti sprendimus už save, turtas, finansiniai reikalai ir asmens gerbūvis.

“SPUC generalinio direktoriaus pavaduotojas John Deighan pareiškė: “Tai yra pasityčiojimas, kuris turėtų šokiruoti kiekvieną teisingai mąstantį žmogų. Tai yra toks žiaurumo ir barbariškumo lygis, primenantis kaip su žmonėmis su psichinės sveikatos problemomis buvo elgiamasi 1930-ųjų nacių Vokietijoje. Priversti asmenį darytis abortą yra nepakenčiama ir tokia veikla medicinos vardu kelia klausimų teisės ir teisingumo struktūroms mūsų visuomenėje.

“Šis priverstinio aborto atvejis iškilo tik po kelių mėnesių po to, kai JK teisėja pabandė priversti 22 savaites nėščią moterį atlikti abortą prieš jos valią.

2019 m. birželį ponia Justice Lieven nurodė gydytojams įvykdyti vėlyvo laikotarpio abortą moteriai, turinčiai mokymosi sunkumų, nepaisant to, jog buvo pripažinta, kad tai yra prieš moters valią. Sprendimas vėliau buvo panaikintas Apeliacinio Teismo po to kai kilo masinis visuomenės pasipiktinimas.“

O man įdomių sugretinimų kyla su barbarų kultūra. Pvz., senovės Spartoje irgi žudė net jau gimusius kūdikius, jei rasdavo, kad jie “netinkami“ dėl kokių nors fizinių defektų. Taigi, savo elgesiu ir mąstymu mes jau ten. Patyčios toje kultūroje, patikėkit, klestėjo, mat požiūris į kitą žmogų buvo kaip į kokį savo daiktą. Neretai sulaukiu virkavimų iš savo komentuotojų dėl mūsų patyčių kultūros, na ir per visus galus apie tai rašo kalba visokie psichologai, žurnalistai, inflūenceriai, įvairaus profilio bei kalibro žvaigždės ir žvaigždutės – reikia stabdyti. Manote, kad tokioje visuomenėje jas galima sustabdyti įvairiais lankstinukais?

Galiausiai, kaip rašoma tame pačiame National Review straipsnyje, “iš tiesų tai kiekvienas abortas yra selektyvus. Jis atrenka žudymui tuos negimusius vaikus, kurie yra laikomi išsitraukę trumpąjį šiaudą, kad ir kokia bebūtų priežastis. Štai kodėl neribotų abortų propaguotojai koneveikia įstatymus, kurie išryškina iškrypėliškumą žudymo tų, kurie laikomi “netinkamais“ ar kurių gyvenimai laikomi nevertais gyventi. Abortas yra nusistatymas, kad galingas gali naikinti silpną – nesvarbu dėl kokių priežasčių.“

Šis paskutinis sakinys jau kalba mums apie fašizmą. Prisimenate kaip D. Trumpas neseniai riaušininkus ir “protestuotojus“, priskiriamus Demokratų partijos palaikytojų stovyklai, pavadino kairiaisiais fašistais?

Apie dar didesnius barbariškumus ir žiaurumus bus vėliau.

14) 2020-07-17

Apie senovės spartiečius, kurie žudė jau gimusius vaikus, pereitame bloge rašiau ne šiaip sau. O dabar įsivaizduokite žydų vaiką, moterį, žodžiu – bet kokį žydą, išlendantį iš po nacių egzekucijos sušaudytų žydų lavonų krūvos. Tokių ir panašių įvykių yra įvykę per Holokaustą, tie žmonės vadinami stebuklingai išsigelbėjusiais. Paprastai jiems pavyko pergyventi visą Holokaustą. O dabar įsivaizduokite, kad prie duobės ištisus mėnesius budi kokia nors nacių saugumo tarnyba – kad tik kas nors gyvas neišlįstų ir nepabėgtų.

Jei šias paraboles perkelti į šiuolaikinius laikus, tai būtų apie kovą dėl po bandymų abortuoti gimusių kūdikių gyvybių. 2002 m. JAV Senatas, valdžioje esant prezidentui George W. Bush, priėmė Gyvų gimusių kūdikių apsaugos įstatymą (angl. BAIPA), kuris gina kūdikių, gimusių po nesėkmingo priverstinio aborto bandymo, gyvybes. Tuo metu būsimasis JAV prezidentas Barack Obama tam intensyviai priešinosi:

Nacionalinis teisės į gyvybę komitetas (angl. NRLC): “Obama cover-up revealed on Born-Alive Abortion Survivors Bill“ (Atskleistas Obamos maskavimasis dėl Išgyvenusių abortą gyvų gimusių įstatymo priėmimo)

Kaip rašoma šiame 2008 m. straipsnyje, “naujai gauti dokumentai įrodo, kad 2003 m. Barack Obama, kaip Ilinojaus valstijos Senato komiteto pirmininkas, atmetė įstatymo projektą, skirtą apginti išgyvenusius abortą gyvus gimusius – netgi po to, kai specialistų grupė paredagavo šį projektą taip, kad jame pažodine kalba būtų aiškiai apribota jo galimybė įtakoti abortų atlikimą apskritai.“

“2002 m. BAIPA įsigaliojo po to, kai buvo pridėta “neutralumo išlyga“ tam, kad tiksliai konstatuoti, jog įstatymas neišreiškia jokio sprendimo jokia kryptimi dėl juridinio žmogaus statuso iki jo gimimo. Įstatymas buvo priimtas be prieštaraujančių balsų visuose Kongreso rūmuose.

Tuo metu Ilinojaus valstijos Senato narys Barack Obama aktyviai priešinosi BAIPA valstijos versijos priėmimui per tris įprastines įstatymų leidybos sesijas iš eilės. Jo opozicija šiam valstijos įstatymo patvirtinimui tęsėsi ir 2003 m. – netgi po to, kai NARAL (apie šią organizaciją žr. pereitame bloge) atšaukė savo pradinį pasipriešinimą federaliniam įstatymų projektui ir po to, kai galutinis federalinis įstatymo projektas įsigaliojo 2002 m. rugpjūtį.“

2004 m. Barackui Obamai kandidatuojant į JAV senatą, jo respublikonas oponentas viešai jam priminė tai, apkaltinęs infanticido rėmimu. Barack Obama pradėjo intensyviai tai neigti, teisindamasis tuo, kad priešinosi BAIPA projektui tik dėl to, kad jame nebuvo aiškiai atskirta teisė į negimusio žmogaus abortą. Tas teisinimasis truko 4 metus ir persikėlė į jo prezidentinę kampaniją. Visgi, kaip sako NRLC, “NRLC gauti dokumentai dabar įtikinamai parodo, jog visa Obamos gynyba yra grįsta nesąžiningu faktų iškraipymu.“

Tačiau tai dar ne viskas. Grįžtant prie spartiečių atvejo – jie žudė bet kokius gimusius kūdikius, o ne vien išgyvenusius po aborto. Nuo tokios lemties savo kūdikius tenka ginti ir amerikiečiams, nes, kaip rašoma Doug Mainwaring straipsnyje “Virginia Governor supports infanticide of babies born alive after failed abortions“ (Virdžinijos gubernatorius palaiko kūdikių, gyvais gimusių po nesėkmingų abortų, infanticidą):

“Žinomas kaip Anuliavimo įstatymas, Virdžinijos valstijos Delegatų rūmų (vienas iš dviejų šios valstijos įstatymų leidybos organų) įstatymo projektas Nr. 2491 panaikintų esamus vėlyvo nėštumo laikotarpio abortų ribojimus.

“Sekantis radikalaus Niujorko abortų pagal poreikį teisių išplėtimo pėdomis delegatės Tran įstatymo projektas su nerimą keliančiu aiškumu atskleidžia dėl kokios darbotvarkės mūsų nacijai kovoja šiuolaikinė Demokratų partija – abortai pagal poreikį iki pat gimdymo ir netgi po jo“, šio ryto pranešime sakė organizacijos Susan B. Anthony sąrašas prezidentė Marjorie Dannenfelser.“

Mat, kaip teigiama straipsnyje, “Northam (Virdžinijos valstijos gubernatorius iš Demokratų partijos) konkrečiai kalba apie gyvo kūdikio pagimdymą ir motinos atsiklausimą po to ar kūdikis turėtų gyventi, ar ne. Tai ne ginčas apie skubiąją (po lytinio akto) kontracepciją. Tai ne ginčas ar embrionas jaučia skausmą. Tai yra tvirtinimas, kad pilnai susiformavęs vaikas, gimęs gyvas turėtų būti nužudytas, jei motina sako, kad vaikas turi būti nužudytas.“

Taigi. Iki šiol rašiau vien apie kovą dėl teisės į gyvybę atskirose valstybėse, laikas tai būtų apžvelgti tarptautiniu mastu. Nes kokios dar žmogaus teisės gali būti svarbesnės už teisę į gyvybę? Kam žmogui teisė į laisvę, orumą, dalyvavimą rinkimuose ir pan., jei jam net negarantuota teisė gimti?

Apie gyvybės ir šeimos gynimą šiuo metu Jungtinėse Tautose rašoma šiame straipsnyje:

Mindaugas Buika “Gyvybės ir šeimos gynimas Jungtinėse Tautose“

“JAV ir sąjungininkų gyvybės gynimo pareiškime pabrėžtas įsitikinimas, kad ypatingas rūpinimasis visų žmonių, lyčių ir amžiaus grupių gyventojų – vyrų, moterų, kūdikių, jaunų žmonių ir senelių – sveikata, gerina visos bendruomenės gerovę ir kad šeima, kaip „pamatinė visuomenės institucija“, pelno didžiausios paramos. Plėtojant visuotinę ir visiems prieinamą sveikatos apsaugą, prioritetinis dėmesys turi būti skiriamas tiems, kurie yra didžiausios rizikos situacijose ir priklauso labiausiai pažeidžiamųjų grupei, tarp jų ir dar negimę kūdikiai. Be to, siekiant prasmingos ir sparčios pažangos sveikatos apsaugos srityje, visos valstybės turi susitelkti į tuos dalykus, kurie vienija, o ne skaldo tarptautinę bendriją požiūryje į kritiškai svarbius gyvybės gynimui klausimus. „Todėl mes neremiame naudojimą dviprasmiškų sąvokų ir išsireiškimų, tokių kaip seksualinė ir reprodukcinė sveikata ir teisės Jungtinių Tautų dokumentuose, kadangi jos gali sumenkinti kritinį šeimos vaidmenį ir skatinti prieštaringas praktikas, tokias kaip abortai, aplinkybėse, kurių atžvilgiu nėra tarptautinio konsensuso ir kurios gali būti klaidingai interpretuojamos“, teigiama JAV sveikatos apsaugos ministro A. Azaro perskaitytame pareiškime. Gyvybės gynėjai remia šį atsiliepimą į tarptautinėje plotmėje bandomas primesti radikalaus feminizmo bei genderizmo ideologijų neomarksistines nuostatas, kuriomis dėl vadinamosios „pažangos“, stengiamasi, kad valstybės savo įstatymuose panaikintų visus suvaržymus negimusių kūdikių žudymui, vardan išsigalvotos moterų „teisės“ į abortą, neva įtvirtinančios lyčių lygybę.“

“Pažymėtina, kad JAV ir dvidešimties valstybių pareiškime teisingai kritikuojamos tarptautinės sekuliaristų pastangos skleisti su dorove ir sveikata prasilenkiančio vadinamojo „visapusiško seksualinio švietimo“ medžiagą. Dažnai tokiu būdu šis „švietimas“ įvairiose Europos šalyse pradedamas jau darželiuose, kai, nepaisant šeimų vaidmens ir atsakomybės, mažamečiai berniukai ir mergaitės supažindinami su įvairias seksualumo bruožais, kurie skatina iškrypimus, masturbaciją, ankstyvą lytinį gyvenimą, o ne skaistumą ir susivaldymą bei prasmingą rengimąsi santuokai. Todėl pareiškimo autorių įsitikinimu remtinas tik toks seksualinis švietimas, kuris pripažįsta pirmaeilį ir savo vaikus saugojantį šeimos vaidmenį tokiame auklėjime ir neapeina jaunus žmones žalojančio seksualinio elgesio pavojų. Kartu nurodoma, jog sveikatos apsaugos klausimuose ginant gyvybę ir šeimą yra svarbūs sveikos motinystės, AIDS prevencijos, smurto prieš moteris vengimo klausimai, siekiant, kad aukščiausi sveikatingumo standartai būtų prieinami visiems žmonėms per visą jų gyvenimą. Dedant šias pastangas būtina branginti kiekvieno asmens, ypač silpniausio ir pažeidžiamiausio, orumą, šeimos tvirtumą ir gerovę bei tam reikalingas tarptautinis solidarumas plataus konsensuso siekyje.“

Detaliau tai nagrinėjama šiame 2019 m. lapkričio 1 d. straipsnyje:

Susan Yoshihara, Ph.D. “Once more Trump keeps abortion out at UN Security Council“ (Trumpas dar kartą neprileidžia abortų prie Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos)

“Antrus metus iš eilės JAV neprileido su abortais susijusios kalbos į JT Saugumo Tarybos rezoliuciją dėl moterų krizių ir konfliktų atvejų. Tai pergalė Trumpo administracijai, kuri atkakliai siekė eliminuoti frazę “seksualinė ir reprodukcinė sveikata“ iš JT dokumentų. Tai smūgis europiečiams, kurie reikalavo, kad abortai būtų finansuojami kaip humanitarinė pagalba.

JAV norėjo pasistūmėti toliau ir pašalinti iš rezoliucijos bet kokias nuorodas į kitus dokumentus, kurie mini šią sąvoką. JAV nuolatinė atstovė prie JT Kelly Craft po vieningo balsavimo dėl rezoliucijos priėmimo pareiškė: “Mes negalime priimti nuorodų į “seksualinę ir reprodukcinę sveikatą“ nei jokių nuorodų į “saugų nėštumo nutraukimą“ ar kalbos, kuri skatintų abortus ar užsimintų apie teisę į abortus.“

Prie Obamos administracijos, nuorodos į “seksualinę ir reprodukcinę sveikatą“ atsirado dviejose pasikartojančiose rezoliucijose dėl moterų taikos ir saugumo, remiamose Prancūzijos ir kitų Europos nacijų ir palaikomose JT Moterų organizacijos bei JT Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro Biuro. Šią savaitę Trumpo administracija ryžosi baigti tipišką rezoliucijos pasikartojimų perpatvirtinimo praktiką tam, kad išvengti nuorodų į jas.

Tai jau antras kartas per pastaruosius mėnesius, kai europiečių bandymai įtraukti abortus į Moterų taikos ir saugumo darbotvarkę žlugo. Jie buvo sustabdyti balandį, kai JAV pagrasino vetuoti paskutiniąją rezoliucijos versiją.

JAV pozicija pakeitė JT abortų politiką. Terminui “seksualinė ir reprodukcinė sveikata“ buvo leista plisti tik tiek, kiek jis gali išlikti neapibrėžtu: už gyvybės išsaugojimą pasisakančios, daugiausiai besivystančios šalys gali skelbti, kad jos neįtraukia abortų į programas priimdamos reprodukcinės sveikatos finansinę pagalbą iš šalių donorių.“

“Debatai Saugumo Taryboje parodo, kad JAV yra pasiryžę atsikirsti savo sąjungininkų kaltinimams. Europos nacijos, įskaitant Amerikos artimus sąjungininkus – Britaniją ir Prancūziją, kaltina JAV pažeidžiant Ženevos Konvencijas. Jie nurodė JAV Užsienio pagalbos įstatymo Helmso pataisą, kuri draudžia finansiškai remti abortus. Iš tikrųjų tokių nuostatų karo įstatymuose nėra ir jie nereguliuoja vidaus įstatymų taikymo.“

Galiausiai, kol ketinau aprašinėti dar vieną konkretų JAV vykstantį atvejį, susijusį ne tik su kova už teisę į gyvybę, bet ir su teise į religijos bei sąžinės laisve, atėjo džiugios naujienos apie tai ir čia skelbiu gana šviežią pranešimą, kurį savo feisbuko profilyje kartu su Ramūno Aušroto komentarais apie panašią situaciją Lietuvoje, paskelbiau prieš kelias dienas:

“JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas dėl sveikatos draudimo planų“

“Liepos 8 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis teismas paskelbė ilgai lauktą sprendimą dėl darbdavių galimybės dėl religinių ar sąžinės sumetimų neįtraukti kontraceptinių ir abortuojančių priemonių į sveikatos draudimo planus ir padėjo tašką ilgai nagrinėtoje byloje.“

“Barracko Obamos valdymo metu priimta norma sukėlė įvairių keblumų katalikų ir kitoms institucijoms, kurios dėl religinių arba pasaulėžiūrinių motyvų nepritaria kontracepcijos naudojimui, ypač tokios, kuri gali sunaikinti jau užsimezgusį vaisių. Vargšų mažųjų seserų kongregacija, turinti daug senelių priežiūros centrų ir kitų medicininių įstaigų, kreipėsi į teismą, mat įstatymas vertė jas apmokėti kontracepcijos priemones ne vien įstaigų darbuotojams, bet ir pačioms vienuolėms. Jos paprašė išimties ir nurodė, kad galiausiai problemos šerdis nėra pasirinkimas įsigyti ar neįsigyti kontraceptinių priemonių, bet tai, kad įstatymas tokio pasirinkimo net nesuteikia. Kitaip tariant, tai religijos ir sąžinės laisvės problema. Pasak Vargšų mažųjų seserų kongregacijos, kad jos galėtų toliau tarnauti ligoniams ir seneliams, įstatymas jas verčia elgtis prieš savo tikėjimą ir įsitikinimus, nors būtent šie ir motyvuoja tarnauti silpniesiems. Oponentai sutiko, kad įstatymas žeidžia jų įsitikinimus, tačiau didesnį svorį teikė principui, kad kontracepcija turi būti sveikatos paslaugų paketo dalis. 

Bylos nagrinėjimui tęsiantis buvo pasiūlyta arba įvesta keletas kompromisų, tačiau JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas padėjo galutinį tašką byloje. JAV katalikų vyskupų konferencija, kuri dalyvavo byloje kaip trečioji pusė, pasidžiaugė, kad Aukščiausiojo teismo sprendimas pateisinti išimtį apgynė religijos ir sąžinės laisvės principą.“

Taigi, kovoti dėl žmogaus teisių ir šiais laikais yra įmanoma, svarbu, kad būtų kam.

15) 2020-07-24

Gal jau minėjau, kad, nors “Pasirengus gimti“ yra socialinės fantastikos žanro knyga, mano fantazijų ten yra mažai (išskyrus, aišku, “rašytojišką“ dalį – siužetas, veikėjai, pan.). Dalis jos yra grįsta įvairių mokslininkų prognozėmis, dalis – šių dienų realijomis. Todėl dabar papasakosiu iš kur kilo 11 skyriaus pasakojimas apie prekybą embrionų ar net gimusių kūdikių kūno dalimis:

Paulius Stonis “Kūdikių organai ant prekystalių“

“JAV žiniasklaida jau beveik mėnuo mirga straipsniais ir komentarais apie internete paviešintus  slapta nufilmuotus vaizdo įrašus, kuriuose viena iš Planuotos tėvystės organizacijos (PTO) vadovių viešai aptarinėja organizacijos naudojamą dalinio gimimo aborto procedūrą, kuri padeda išsaugoti nepažeistas kūdikio kūno dalis, o vėliau jas parduoti.

Iki šiol internete vienas po kito viešinami vaizdo įrašai nepalieka abejingų ir vis labiau audrina JAV piliečius. 2014-2015 metais šiuos įrašus slapta padarė du nevyriausybinės organizacijos „Medicininės pažangos centras“ (angl. Center for Medical Progress arba CMP) darbuotojai, apsimetę potencialiais žmogaus audinių pirkėjais iš biotechnologijų kompanijos. Įrašuose užfiksuoti pokalbiai su PTO medicininių paslaugų vyresniąja direktore Debora Nukatola (Deborah Nucatola), su kuria aptariamos galimybės moksliniams tyrimams įsigyti po atlikto aborto išsaugotas kūdikių dalis. Po šių įrašų paviešinimo PTO sulaukė kaltinimų dėl JAV įstatymų, draudžiančių bet kokią prekybą žmogaus kūno dalimis ar audiniais, pažeidimų.“

Plačiau apie tai ir kitą, su tuo susijusį, teisminį procesą:

Lianne Laurence “5 things to know about the Planned Parenthood baby body parts civil trial“ (5 dalykai, kuriuos reikėtų žinoti apie Planuotos Tėvystės kūdikių kūno dalių prekybos civilinį teismo procesą)

Phelim McAleer “Planned Parenthood doctor admits in court: strong demand for aborted babies’ livers, kidneys, intestines“ (Planuotos Tėvystės gydytojas teisme prisipažįsta: yra didžiulė paklausa abortuotų kūdikių kepenims, inkstams, žarnoms)

Lianne Laurence “Jury begins deliberations in Planned Parenthood ‘blockbuster trial of the century’ (Teismas pradeda svarstymus Planuotos Tėvystės “bombai prilygstančiame amžiaus teismo procese“)

“Kaip gerai žinoma, 2015 m. CMP paskelbti video įrašai, atskleidžiantys Planuotos Tėvystės akivaizdžiai nelegalią prekybą abortuotų kūdikių kūno dalimis, įžiebė visuomenės pasipiktinimą, Kongreso ir Senato svarstymus ir Teisingumo departatamento tebesitęsiantį kriminalinį Planuotos Tėvystės tyrimą.“

Nežinau, kokia yra šio tyrimo būklė šiuo metu, bet pateikiu pereitų metų pabaigos straipsnius ne apie šį tyrimą, bet apie civilinį teismą, kuriame ieškovai buvo Planuotos tėvystės organizacija:

“Šis ieškinys yra Planuotos Tėvystės žūtbūtinis bandymas visam laikui diskredituoti slaptus video įrašus, kuriuos CMP paskelbė 2015 m. ir kurie atskleidė jos dalyvavimą prekiaujant kūdikių kūno dalimis. Atsainus abortuotojų brutalumas aptariant negimusių kūdikių traiškymą ir derantis dėl vaisių organų kainos šokiravo pasaulį ir Planuota Tėvystė nori paskleisti, kad neteisūs yra tie, kurie tai atskleidė, o ne jų milžiniška abortų korporacija.

Tai ir atsakomoji akcija – Planuota Tėvystė nori sutraiškyti gyvybės gynėjus, kurie pasislėpę juos atskleidė. Ieškovai teigia, kad CMP projektų vadovas David Daleiden, po priedanga veikę žurnalistai Sandra Merritt ir Geraldo Adrian Lopez bei steigiamosios valdybos nariai Troy Newman ir Albin Rhomberg vykdydami slaptą video projektą įvykdė 15 nusikaltimų – nuo sutarties pažeidimo iki reketo. Jie teigia, kad CMP yra kalta dėl to, ką Planuotos Tėvystės kadrų skyrius buvo priverstas įsigyti po to, kai suprato, kad yra įrašinėjami – pavyzdžiui, saugumo atnaujinimus ar personalo konsultavimo specialiąsias linijas.

Bet yra vienas dalykas, dėl kurio Planuota Tėvystė nekaltina – tai šmeižtas, nes reikėtų pateikti visus turimus tam kaltinimui įrodymus per ikiteisminį bylos tyrimo laikotarpį. Kadangi faktiškai CMP video įrašai nėra šmeižtas, įrodymai apie Planuotos Tėvystės pasipelnymo iš vaisių audinių praktiką ir jos kainodarą nėra tai, kas ji norėtų, kad būtų viešai ištransliuota.“

Įdomu, ką pasakytų Lietuvos žurnalistai, susidūrę su tokia reakcija į kokį nors jų žurnalistinį tyrimą, nebūtinai apie prekybą kūdikių dalimis?

Toliau apie tai, kaip tie žiaurumai yra palaikomi. Štai dar šių metų kovo mėnesį vienas iš Demokratų partijos kandidatų į JAV prezidentus Bernie Sanders teigė, kad “(moterų) laisvė kontroliuoti savo kūną – pagrindinė, neatimama teisė“ ir aršiai užsipuola savo varžovą Joe Biden, kad šis ja visada rūpinosi ir tebesirūpina nepakankamai:

Bernie Sanders “The fight for reproductive freedom is happening right now“ (Kova už reprodukcines teises vyksta dabar)

Gi po liepos pradžioje pasiekto susitarimo tarp Bernie Sanders ir Joe Biden, Biden tuo klausimu irgi prabyla žymiai griežčiau:

Steven Ertelt “Joe Biden: “I’m going to do everything in my power” to promote abortion“ (Joe Biden – “Padarysiu viską, kas mano galioje“ kad paremti abortus)

“Kaip nurodė LifeNews, Planuotos Tėvystės abortų tinklas, kuris yra atsakingas už šimtų tūkstančių kūdikių nužudymą, pareiškė remsiąs Bideną ir išleis milijonus dolerių, kad paremtų jį prieš už gyvybę pasisakantį prezidentą Donaldą Trumpą. Savo ruožtu, Biden pažadėjo teikti jų pasiūlymus Baltuosiuose Rūmuose.“

O štai kaip, kur kas žiauriau, abortus remia kai kurios feministinės organizacijos:

“Už abortus kovojančios apsinuoginusios feministės puolė katedrą malda ginančius vyrus“

“Sukrečiančiame vaizdo reportaže iš Argentinos matyti, kaip minia feminisčių per neseniai vykusį protestą San Chuano (San Juan) mieste puola ir seksualiai priekabiauja prie grupelės rožančių kalbančių vyrų, taikiai stovinčių katedros gynyboje. 


Moterys, dauguma apnuogintomis krūtinėmis, dažais purškė vyrų tarpkojus ir veidus, piešė svastikas ant jų krūtinių ir kaktų, markeriais jiems paišė hitleriškus ūsus. Jos taip pat vaizdavo nešvankias seksualines scenas ir spaudė savo krūtis jiems prie veido. Policija žiniasklaidai sakė, jog negalėjo įsikišti, nes „jos – moterys“. 
Pasak InfoCatolica, kai kurios moterys skandavo: „Romos Katalikų apaštalinei Bažnyčiai, norinčiai įlįsti po mūsų antklodėmis, mes sakome: norime būti kekšės, transvestitai ir lesbietės. Legalūs abortai kiekvienoje ligoninėje.“

Buvo matyti, kaip kai kurių puolamų vyrų veidu tekėjo ašaros. Nei vienas iš jų į smurtą neatsakė tuo pačiu. Nors protesto centras buvo priešais katedrą, InfoBae praneša, jog „visas miestas pabudo nuo graffiti piešinių, palaikančių abortus.“ 

Šalia šio straipsnio pateikiami ir sužvėrėjusių patelių vaizdai. Tačiau tai ne patys pasibaisėtiniausi protestai už abortus, kuriuos yra tekę matyti medijoje. Deja, ne visus yra lemta pamatyti dar kartą, kai ko, ko ieškojau (ganėtinai šamanistinio ritualo su dažymusi raudonais dažais, skandavimu, kūdikių lėlių badymu ir deginimu miesto centro aikštėje) nebepavyksta rasti, esu tikras, kad jis jau yra išcenzūruotas. Ta proga, pasidalinsiu tuo, kas šiandien vis dar yra feisbuke, nors kas ten ir kur tiksliai vyksta ir nežinau, nepaaiškinta:

https://web.facebook.com/v2.3/plugins/video.php?allowfullscreen=true&app_id=249643311490&channel=https%3A%2F%2Fstaticxx.facebook.com%2Fx%2Fconnect%2Fxd_arbiter%2F%3Fversion%3D46%23cb%3Df3439ba0a512638%26domain%3Dpasirengusgimti.com%26origin%3Dhttps%253A%252F%252Fpasirengusgimti.com%252Ffb8ba9de8debe4%26relation%3Dparent.parent&container_width=709&href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2F100002239274920%2Fvideos%2F3062085070542772&locale=lt_LT&sdk=joey

Dar šiek tiek apie kitą reiškinį, aprašytą knygoje “Pasirengus gimti“ – surogaciją. Surogacija vadinamas susitarimas, dažnai paremtas teisine sutartimi, kai moteris (surogatinė motina) sutinka išnešioti ir pagimdyti vaiką kitam asmeniui ar asmenims, kurie po gimimo taps vaiko tėvais. Čia yra straipsnis, nukreipiantis ir į lietuviškąsias nesenas šio reikalo aktualijas:

Ramūnas Aušrotas “Surogacija – moderni vergovės forma“

“LR Seimo nariai Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas užregistravo rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma LR Seimui pasmerkti bet kokios formos surogaciją, taip pat paraginti Lietuvos Respublikos institucijas siekti, kad surogacija, kaip prekybos žmonėmis ir moterų išnaudojimo forma, būtų tarptautiniu lygiu uždrausta.“

Nors sulaukė pasipriešinimo, 12) 20-07-03 bloge minėto socialdemokrato A. Rudomanskio bei kitų smerkimo, ši rezoliucija buvo priimta, kuo ir džiaugiuosi.

“Visai kitaip (nei abortų atveju) yra surogacijos atveju, kuriai kur kas sunkiau sekasi skintis kelią panašaus „pripažinimo“ link. Komercinė surogacija Europos šalyse iš esmės yra draudžiama, o taip vadinama „altruistinė“ jos forma galima tik penkiose šalyse: Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Danijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Lietuvos teisė surogacijos klausimu tyli, tačiau netiesiogiai jos draudimą galima įžvelgti LR Baudžiamojo Kodekso 157 str., draudžiančiame vaiko pirkimą arba pardavimą. Netgi Europos Parlamentas, gana liberaliai suvokiantis žmogaus teises, surogacijos atveju, neišskirdamas jos „altruistinių“ ir „komercinių“ aspektų, ne kartą savo rezoliucijose yra pabrėžęs, jog surogacija yra ne kas kita, kaip moters kūno ir jos reprodukcinių organų išnaudojimo forma, ir ją pasmerkęs kaip žeminančią moters orumą, nes moters kūnas ir jos reprodukcinės funkcijos paverčiamos preke. Europos Parlamentas taip pat pabrėžęs, kad ši praktika, kai moterų kūnas naudojamas finansinės ir kitokios naudos tikslais, didina prekybos moterimis ir vaikais bei neteisėto įvaikinimo, kertant nacionalines sienas, mastus.“

Pabaigai norisi pratęsti šia optimistine gaida apie Lietuvą:

Inga Saukienė “Grįžtama prie teisinio abortų reguliavimo: kokia pagalba siūloma krizinį nėštumą patiriančioms moterims“

“1991 m. Lietuvoje buvo atlikta per 40 tūkst. abortų, pernai (2018 m.) – per 3 tūkst.“

Visgi, “pasak JAV atlikto tyrimo, 65 proc. moterų, nutraukusių nėštumą, teigė, kad patyrė kitų žmonių spaudimą daryti abortą. 54 proc. moterų nesijautė užtikrintos dėl priimamo sprendimo. Taigi nėštumo nutraukimas yra labai daug jausmų ir dvejonių iki pat paskutinio momento apimantis sprendimas“, o aborto pasekmės dažniausiai būna tokios (jau pagal Vilniaus gimdymo namuose darytą per 600 respondentų apklausą) – “pagrindinės trys nėštumo nutraukimo pasekmės – kaltės jausmas, depresija ir emocinė krizė. Moterys dažniau nei vyrai nurodė medicinines pasekmes – kraujavimą, nevaisingumą ateityje, vyrai dažniau įvardijo priklausomybes nuo alkoholio ir narkotikų atsiradimą ateityje.“

Taigi, pagalbos moterims šiuo klausimu labai trūksta. Todėl čia ir kviečiu paremti Krizinio nėštumo centrą, kuris tokią pagalbą ir suteikia.

Galiausiai, straipsnio pabaigoje vis vien yra propaguojamas medikamentinio nėštumo nutraukimo įteisinimas, todėl aš savo šios dienos blogo pabaigoje pateiksiu kelis straipsnius, perspėjančius apie šio metodo pavojingumą moterų sveikatai, ką, beje, man patvirtino ir mano svainė venerologė:

Tessa Longbons “The troubling rise of do-it-yourself abortions“ (Nerimą keliantis savarankiškų abortų skaičiaus augimas)

Bradley Mattes “What they don’t tell women about chemical abortions will hurt you“ (Tai, ko jie nepasako moterims apie cheminius abortus, jus įskaudins)

16) 2020-07-31

Atrodytų, toliau pateikiama tema mažai ką bendro turi su mumis – šie dalykai Lietuvoje neįteisinti, o apie juos kalbama nedaug. Kalbu apie eutanaziją. Apie ją daug rašoma mano knygoje, kur ją vadinu gerąja mirtimi (iš graikų k. – eu – “gera“ + thanatos – “mirtis“). O juk knyga yra skirta Lietuvos skaitytojui. Kodėl tuomet tiek daug apie tai rašau? Mat vadovaujuosi prielaida, kad, jei mes stengsimės perimti visas “išsivysčiusių vakarų šalių praktikas“, ką mes paprastai mėgstame daryti, reiškia, kada nors perimsime ir šią, t.y. eutanaziją. Dar blogiau, jei stengsimės perimti tam tikrą mąstymo būdą. Praktikų, kaip ir mąstymo būdų, beje, ten yra visokių, svarbu į kokius susiorientuosime. Orientuotis būtent kryptimi, vedančia ir į eutanazijos įteisinimą, mums padeda ne tik įvairios politinės bei nevyriausybinės organizacijos, bet ir vyraujančios žiniasklaidos priemonės, įvairūs kultūrininkai, švietėjai, dar prisideda įvairūs psichologai, pan. Apie tai jau rašiau pereituose bloguose, savo feisbuko profilyje, tikiuosi parašyti ir dar.

Ką apie tai sako Vytautas Sinica, autorius, kurį vertinu už jo talentą pateikti dalykus kondensuotai, bet ne per daug paviršutiniškai ir “paprastam žmogui“ suprantama kalba?

Vytautas Sinica „Verti ir neverti gyvenimai“

“Kasdieniame mąstyme abortai ir eutanazija yra dvi visiškai skirtingos nepagarbos gyvybei (modernistų supratimu – pagarbos individo pasirinkimo laisvei) formos. Viena jų tyko gyvenimo pradžioje, kita – pabaigoje. Abortas nutraukia negimusią gyvybę, eutanazija – pasenusią, nukamuotą kančių ir norinčią išeiti.

Šiandien toks įsivaizdavimas gerokai pasenęs. Nors eutanazija gana sunkiai skinasi kelią į naujas, jos nelegalizuojančias šalis, tą padariusiose šalyse jos ribos nuosekliai plečiamos. Ne taip seniai buvusi apribota įvairiais saugikliai, šiandien Olandijoje, Belgijoje, o ypač Kanadoje eutanazija greitu tempu, kaip ir abortai, virsta plačiai prieinama „paslauga“ pagal pageidavimą (on-demand), be būtinybės įrodyti gyventi tariamai neleidžiančias kančias ir be amžiaus apribojimų.

Būtent saugiklių ir amžiaus cenzo panaikinimas buvo pagrindiniai pokyčiai, kurie skirtingais keliais veda prie to, jog eutanaziją įteisinusiose šalyse ji virto instrumentinės vertų ir nevertų gyventi gyvenimų atrankos procedūra, kurios metu sprendimą apie gyvenimo vertę vis dažniau priima tretieji asmenys. Šie tragiški pokyčiai padeda geriau suvokti, kad eutanazija tėra būdas nutraukti nepatogius gyvenimus ir šia prasme nesiskiria nuo abortų. Pastarieji viso labo atliekami iki gimimo, eutanazija – iškart po jo.

Būtent vaikų eutanazija kaip reiškinys leidžia geriausiai suvokti šį makabrišką tęstinumą. Belgijoje bet kokio amžiaus vaikų eutanazija oficialiai įteisinta 2014 metų kovą. Olandijoje tai de facto leista nuo 2005 metų, jei laikomasi vadinamojo Groningeno protokolo, t.y. galima prognozuoti tikėtiną jo mirtį dar vaikystėje ar kūdikystėje . Šiandien Nyderlanduose teisinantis „orios mirties“ suteikimu nužudoma 650 naujagimių per metus, o šalies akademinėje bendruomenėje netyla balsai, reikalaujantys tokią praktiką įtvirtinti įstatymuose, o ne vien leisti jai egzistuoti pagal nutylėjimą .

Ne vien vaikams, bet pirmiausiai senjorams eutanazija yra populiarėjanti paslauga. „Slidaus šlaito“ argumentas, perspėjantis, kad ką nors kartą leidus tik išimtiniais atvejais, tai taps plačiai taikoma norma, pasitvirtino visose eutanaziją įteisinusiose šalyse. Šveicarijoje, kur eutanazijos paslauga itin komercializuota ir teikiamos net mobilių „orios mirties“ brigadų atvykimo į namus paslaugos, eutanazijos atvejų skaičius 2013-2015 metais išaugo 70 procentų . 2014 metų studija atskleidė, kad net 16 procentų atvejų eutanazija atliekama aukoms nesergant jokia liga, tiesiog pavargus nuo gyvenimo . Žmonės žudomi dėl prastėjančios išvaizdos, vienatvės, nuobodulio. Kitaip tariant, eutanazija, kaip ir abortai, kartą įteisinta, tampa prieinama „pagal pageidavimą“ ir nėra ribojama tokiais objektyviais kriterijais kaip ligos ar neišvengiamos mirties rizika.“

„Pažangiose“ šalyse abortai atliekami be jokių apribojimų. Kovo debatuose abu demokratų kandidatai į JAV prezidentus sutiko, kad „abortas yra moters, jos gydytojo ir šeimos sprendimas apie tai, ką daryti su savo kūnu, ir šio sprendimo valstybė negali riboti jokiu pagrindu ir jokiu metu“. Kitaip tariant, pasisakė už teisę nužudyti kūdikį bet kada iki pat jo gimimo momento vien motinai sumanius. Taigi plonytė riba skiria „moters teisę į abortą“ nuo kūdikio gyvybės apsaugos. Tiksliau skyrė, nes pagal plintantį eutanazijos reguliavimą, ir ką tik gimusi gyvybė gali būti įvertinta ir, radus esant netinkama, nutraukta. Ne taip seniai JAV šokiravęs daktaras Glosnellis, atlikdavęs jau gimusių kūdikių „abortus“, viso labo gyveno per anksti, kai JAV įstatymai dar neleido gyvybės racionalizavimo.

Neteisingo ir žmones kaip kitiems patogius arba nepatogius daiktus rūšiuojančio žudymo legalizavimas aborto ir eutanazijos formomis mūsų dienomis skleidžiasi su nauju pagreičiu. Slepiantis po aukų negaliomis ir kančių baime, paprasčiausiai vykdoma vertųjų gyventi atranka. Tokio gyvybių skirstymo Vakarų pasaulis nematė nuo Trečiojo Reichų dienų.“

Noriu apsistoti ties paskutiniu sakiniu apie Trečiąjį Reichą ir dar pakalbėti apie Holokaustą. Nuo ko jis prasidėjo?

Kaip savo straipsnyje “The Humane Holocaust“ (Humaniškasis Holokaustas) sako garsusis britų žurnalistas ir satyristas Malcolm Muggeridge: “Pradžioje holokaustas buvo nukreiptas ne prieš žydus ar slavus, bet prieš neįgalius vokiečius arijus ir buvo pateisinamas ne rasinėmis teorijomis, bet hėgelišku utilitarizmu, teigiančiu, kad tai, kas yra naudinga, iš esmės yra ir gerai…“.

Šiame straipsnyje jis cituoja ir Leo Alexander, pagrindinį medicinos patarėją Niurnbergo procese. Štai ką jis pasakė apie nacių visuomenės pradžią:

“Kad ir kokia būtų šių nusikaltimų dalis, visiems, juos tyrusiems, tapo akivaizdu, kad jie prasidėjo iš mažų pradų. Pradai pradžioje tebuvo paprasčiausias subtilus poslinkis pagrindinių gydytojų požiūrių akcente. Tai prasidėjo priimant pagrindinį eutanazijos judėjimo požiūrį, kad yra toks dalykas kaip neverta gyvenimo gyvybė. Šis požiūris savo ankstyvose stadijose lietė tik sunkiai ir chroniškai sergančius. Palaipsniui tų, kurie turėjo pakliūti į šią kategoriją, sritis buvo išplėsta, kad apimtų socialiai neproduktyvius, ideologiškai nepageidautinus, rasiškai nepageidautinus ir, galiausiai, visus ne vokiečius. Tačiau svarbu suvokti, kad be galo mažo pleišto svirtele, kuri davė impulsą visai mąstymo tendencijai, buvo požiūris į nereabilituojamus ligonius.“

Štai kaip šios istorijos pradžią aprašo Vikipedija:

“1939 m. birželio 24 d. sunkiai neįgalaus vaiko nužudymas nacių Vokietijoje buvo aprašytas BBC straipsnyje “Genocidas pagal nacių terminus“ kaip pirmoji “valstybės remiama eutanazija“. Šalys, kurios tam pritarė, buvo Hitlerio biuras, tėvai ir Reicho Sunkių ir įgimtų ligų mokslinės registracijos komitetas. The Telegraph (past. – 2003 m.) atkreipė dėmesį, kad neįgalaus vaiko, kurio vardas buvo Gerhard Kretschmar ir kuris gimė aklas, be galūnių, jį tampė traukuliai ir buvo laikomas “idiotu“, nužudymas suteikė pagrindą slaptam nacių potvarkiui, kuris sukėlė beveik 300.000 protiškai ir psichiškai neįgalių žmonių “gailestingus nužudymus“. Jei Kretchmaro nužudymui buvo gautas tėvų sutikimas, tai dauguma iš po to nužudytų tarp 5.000 ir 8.000 vaikų buvo jėga atimti iš savo tėvų.“

Malcolm Muggeridge tęsia toliau apie “kultūrą, kuri žudo silpnuosius – nuo kurčių negimusių kūdikių iki nebylių neįgalių moterų, ir vadina tai gailestingumu“:

“Humaniškajame holokauste, nepageidaujamų negimusių kūdikių žudymas gyvenimo pradžioje, vyresniųjų jo pabaigoje ir neįgaliųjų tame tarpe, sukuria galutinį sprendimą ieškantiems tobulos, iš bet kokių naštų išlaisvintos visuomenės. Humaniškajame holokauste vienos kartos nusikaltimai tampa kitos kartos gailestingumu“

Pateikęs keletą pavyzdžių, kodėl vadovaujantis tokia gailestingumo samprata žudyti negimusius ar nesveikus gimusius būtų neteisinga (tokiu būdu neturėtumėme nei Bethoveno, nei vieno iškiliausių anglų rašytojo, humanitaro Samuel Johnson), jis rašo toliau:

“Tai hipotetiniai po ranka pasitaikę atvejai, kuriuos pateikėme turintiems akis, kad matytų, akivaizdūs įrodymai kuo gali pavirsti kokybės paieška neatsižvelgiant į gyvybės šventumą. Pakankamai ironiška, kad tai buvo įrodyta ne ko kito, bet didžiojo nacių holokausto, kurio televiziniai pristatymai pastaruoju metu erzina žiūrovus visame Vakarų pasaulyje. Šioje televizijos versijoje praleista viena esminė aplinkybė – būtent, kad holokausto šaknys glūdi ne nacių terorizme ir antisemitizme, bet priešnacinės Veimaro Vokietijos eutanazijos ir gailestingo žudymo pripažinime humanišku ir gerbtinu. Remiantis vienu iš tų nesveikų pokštų, kurie persekioja mūsų žmonijos pasakojimą, kaip tik tuo metu, kai atgailą keliantis holokaustas buvo rodomas Amerikos, vėliau Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių televizorių ekranuose, skynėsi kelią humaniškasis holokaustas – šį kartą šalyse, kurios nugalėjo Hitlerio Trečiąjį Reichą ir Niurnbergo Karo nusikaltėlių tribunole kaip karo nusikaltimus pasmerkė pačius teiginius ir praktikas, iš kurių kilo nacių holokaustas ir kuriomis lygiai taip pat yra pagrįstas humaniškasis holokaustas.“

Ką gi, ateina laikas sugrįžti prie… ogi Planuotos tėvystės organizacijos, apie kurią rašiau dar 12) 2020-07-03 bloge ir vėliau. Kaip neprisiminsi – ten buvo aprašomos didelę įtaką pasaulinei politikai, taip pat ir Lietuvos, organizacijos-tinklo tiesioginės sąsajos su nacizmu, tiktai labiau akcentuojant jų abortų industriją. Pasirodo, ši organizacija per tą pačią eugeniką ne menkiau yra susijusi ir su eutanazijos propagavimu:

Carole Novielli “Legacy of death: Abortion, eugenics, euthanasia groups shared board members“ (Mirties įpėdinystė: abortų, eugenikos, eutanazijos grupių valdybose dalyvavo tie patys nariai)

“Abortai ir eutonazija yra to paties medalio dvi pusės. Mirties kultūros rėmėjai ilgą laiką buvo susiję tiek su abortų, tiek su eutanazijos judėjimais. Gyvybę ginanti bendruomenė perspėjo visuomenę, kad mentalitetas, kuris mums suteikė įteisintus abortus, nesustos ties žudymu gimdoje. Eutanazija buvo logiškas progresas tiems, kurie turi abortus palaikančius įsitikinimus, kad kai kurios gyvybės turi vertę, o kitos – ne. Tikėkite tuo ar ne, bet eutanazija Amerikos kultūrai buvo pristatyta tų pačių eugenikos šalininkų, kurie prakeikė mus abortais.“

“Sanger buvo entuziastinga eugenikos šalininkė ir Amerikos Eugenikos Draugijos narė. Eugenikos filosofija ne tik teikė pagrindą jos darbui Planuotos tėvystės judėjime, bet ir jos mažiau žinomame eutanazijos rėmime. Kaip galite pastebėti šiame iš Jungtinių Tautų bylos pateiktame 1952 m. dokumente, pati Margaret Sanger buvo aiškiai įtraukta į Patariamąją Amerikos Eugenikos Draugijos Tarybą.“

Toliau pateikiamas pats dokumentas ir vardijami įvairūs asmenys, tuo pačiu ar skirtingu metu priklausę skirtingų su pavadinime išvardintų veiklų propagavimu susijusių organizacijų valdymo organams. Galiausiai konstantuojama:

“Įvertinus, kad tie, kurie rėmė eutanaziją, buvo nuo pradžių susiję su Margaret Sanger eugenišku Planuotos tėvystės judėjimu, ar galima stebėtis, kad šiandien liudijame įteisintą jau gimusių vaikų žudymą?“

Panašu, kad ir patys dabartinio organizuoto eutanazijos judėjimo veikėjai ne tik žino, bet ir supranta apie jų istorines sąsajas su naciais ir jų ideologais bei galimą tų sąsajų atskleidimo neigiamą įtaką savo reputacijai. Šiame vieno garsiausių pasaulyje medicinos istoriją ir ypač eutanazijos temą nagrinėjančio profesoriaus Ian Dowbiggin straipsnyje jis pasakoja apie tai, kaip atrado, jog Amerikos Eugenikos Draugija ir šios draugijos veiklos perėmėjai metodiškai naikina dokumentus ir archyvus:

Ian Dowbiggin “A scandal in the euthanasia archives“ (Skandalas eutanazijos archyvuose)

Dar vienas vykęs lietuviškas straipsnis, kuriame kartu aptariami su skirtingomis gyvybės apsaugos problemomis (abortai, pagalbinis apvaisinimas, eutanazija) susiję etiniai aspektai, ypatingą dėmesį atkreipiant ir į situaciją Lietuvoje, ir kurio pagrindinį kritikos aspektą apibūdinčiau jo citat: “Tas pats tariamo žmogiškumo principas. Nėra žmogaus – nėra problemos. Juk svarbiausia – pasirinkimo teisė!“:

Vytautas Vyšniauskas “Gyvybės ne-etika ir jos loginiai prieštaravimai“

“Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas šiuo klausimu parašė straipsnelį, kurį kaip tipinį vyraujančios ideologinės mąstysenos atvejį verta atidžiau paanalizuoti. Jo teigimu, pagalbinio apvaisinimo klausimu susiduria dvi fundamentaliai skirtingos ir nesuderinamos pasaulėžiūros: „Asmeninis pasitenkinimas dėl pasaulio sutvarkyto pagal tvarkytojo moralinius etinius standartus čia rungiasi su visuotiniais žmogiškumo principais – teise ir laisve RINKTIS“. Šioje citatoje pasakomi keli dalykai: 1. Siekis apsaugoti dar negimusio vaiko gyvybę ir teisę į gyvenimą yra tik asmeninis pasitenkinimas. 2. Moraliniai etiniai (omenyje turimi skirtingi dalykai ar sviestas sviestuotas?) standartai yra nesuderinami su visuotiniais žmogiškumo principais. Įdomu, kas tuos visuotinius žmogiškumo principus nustatė ir kodėl jie prieštarauja moraliniams standartams? Paluckas teigia, jog pasirinkimas sukuria erdvę moralei ir etikai, tačiau visuomenei primestoje moralėje pasirinkimo nėra. Kitaip tariant, asmeninis pasirinkimas – visiškai nepriklausomai nuo jo turinio – apsprendžia, kas yra moralu. Vadinasi, mes patys galime nuspręsti, kurie mūsų veiksmai yra moralūs – ir nereikia jokios atskaitomybės nei prieš visuomenę, nei prieš nieką kitą.“

“Pažiūrėkime, kaip tokia „etika iš pasirinkimo“ veikia kritinėje situacijoje. Tarkime, negalime pakęsti kokio nors žmogaus dėl jo charakterio, čiumpame pistoletą ir galime jį arba nužudyti, arba sužeisti, arba jam nepadaryti nieko. Ar moralu nužudyti arba sužeisti? Turbūt kiekvienas (ir Paluckas) pasakys, kad ne. Bet juk tuomet nelieka pasirinkimo! Juk jeigu vienut vienutėlis pasirinkimas yra moralus, o kiti – amoralūs, tai čia nėra vietos pasirinkimui! Ar tai reiškia, kad čia nėra vietos moralei? Jeigu taip (o Palucko logika kaip tik tokiu keliu ir veda), tuomet vietos moralei būtų tik ten, kur nėra amoralu pasirinkti ir kitą variantą – nužudyti ar sužeisti nekaltą žmogų. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Paluckas savo straipsnyje kalba ne tik apie moralines dilemas pagalbinio apvaisinimo klausimu, bet apie moralę ir jos pobūdį apskritai. “

“Kai Europoje pamažu pradedamos atlikinėti eutanazijos alkoholikams, savo kūną mediciniškai susižalojusiems („lytį pasikeitusiems“) translyčiams asmenims,  savo išvaizda nepatenkintiems žmonėms, šiaip nelaimingiems žmonėms bei vaikams, nejučia susimąstai, kas gi tas mįslingas gailestis ir žmogiškumas yra? Pasirinkimo teisė! Nyderlanduose dvylikamečiai jau gali pasirinkti eutanaziją (tiesa, iki 16 m. reikia tėvų sutikimo!). Pasaulis pamažu tampa rojumi, nes nelaimingų ir nesveikų čia mažėja – nuo pasirinkimo iki spaudimo išnykti, jei esi nelaimingas. Tai labai dera prie kairiųjų liberalų „saugių zonų“, totalitarinio politkorektiškumo, informacinės neparankios nuomonės blokados (tiek žiniasklaidoje, tiek universitetuose bei mokyklose) ir kitų teletabių visuomenės inžinerinių priemonių, leidžiančių sukurti tokią visuomenę, kurioje eutanazijos reikšmė vis didėja, nes menkiausios perturbacijos per visus galus braškančioje iliuzijoje padaro gyvenimą nepakeliamu, o eutanaziją – tobulu išsigelbėjimu.


Iš tiesų eutanazija nėra joks asmeninis apsisprendimas – tai labai nuosekliai ir planingai sukurta pasirinkimo iliuzija kaip vienintelė išeitis iš pasaulio, kuriame viskas organizuojama pagal du radikaliai vienas kitam prieštaraujančius principus: galimybės linksmintis didinimą ir galimybės depresuoti didinimą. Abu kraštutinumai vienas kitą stimuliuoja, neleisdami nukrypti į kurį vieną ir galutinai sunaikinti kitą (panašiai kaip dvi ligos, kurios veikia viena kitą ir tokiu būdu palaiko žmogaus gyvybę, kuris, be vienos iš jų, seniausiai būtų miręs nuo kitos). Tai tobulas mechanizmas: visi linksminasi ir vartoja, nugrimzdę savo ekstazėje, o susivokus ir nupuolus pasiūloma greita ir patogi išeitis – tiek pačiam išeiti, tiek netrukdyti tų, kurie vis dar linksminasi. Išgyvenai savo palaimą ir esi išmetamas kaip panaudotas prezervatyvas, dar ir įtikintas, kad pats renkiesi, kad tai yra tavo laimės dalis – laimingos užbaigos (vadinamojo happyendo) garantas.“

“Sparčiai senėjanti Europa neranda priešnuodžių demografinei krizei. Nežinia, kas jos laukia tolimesnėse akistatose su demografinių sprogimų draskomais kraštais. Eutanazija gali būti cinišku tokio senėjimo problemos sprendimu, tačiau jos siekius paneigia it buitine procedūra vis labiau įtvirtinami abortai, o dirbtinio apvaisinimo bet kokia kaina siekiantys žmonės nesuteikia daugiau galimybių savo tėvų paliktiems vaikams. Tai joks ne smerkimas, tačiau dabartinė Europa juda savo pačios pasismerkimo link. Etinė laikysena, kada vaikai ne tik nebūtų abortuojami, bet ir būtų auginami, senoliai ar kiti nepageidaujamieji – išsaugomi kaip ne mažiau vertinga visuomenės dalis, o dirbtinio apvaisinimo procedūros daromos mokslinės ir moralinės dermės pagrindu, padėtų išspręsti daugelį tiek demografinių, tiek moralinių Europos problemų. Tačiau kas rinksis jokiam lobizmui nepalankų kelią? Tu galėtum būti šio kelio pradžia! Kelio, kuris atsisako europinės kultūros karikatūros ir iš tiesų dar gali išgelbėti Europą, nes dar neišgyveno nė viena civilizacija, kuri užsibrėžė sunaikinti pati save.“

Taigi, šiuo straipsniu vėl grįžtu prie “filosofinių“ dalykų. Specialiai. Bet kokia filosofija yra apie mąstymo būdą, o tai yra pagrindas. Dažniausiai mes nesusimąstome apie tai, kaip ir kodėl taip mąstome, nes “šiais laikais visi normalūs žmonės taip mąsto“ ar kažkas panašaus. Gi pasirinkimo teisės absoliutinimas yra viena iš liberalizmo pamatinių nuostatų, hėgelizmas susijęs tiek su nacizmu, tiek su komunizmu, eugenikos teorijos – su nacizmu, tačiau pamatinis jų postulatas apie vertingesnes ir mažiau vertingesnes gyvybes, lygiai taip pat siejasi su hėgelizmu, per tai – tiek su nacių, tiek su komunistų teorijomis ir praktikomis. Tai supratus darosi mažiau keista, pvz., feisbuke stebėti filosofinį išsilavinimą turintį žmogų, kuris palaiko Laisvės partiją, aktyviai pasisako už LGBT idėjas, tuo pačiu vis stengiasi atrasti buvusios sovietinės sistemos privalumų ir šlovina Putino Rusiją. Dar kartą pasikartosiu, kad, mano galva, visos 3 moderniųjų laikų ideologijos – liberalizmas, nacizmas ir komunizmas puikiai dera tarpusavyje ir kartais taip “susidraugauja“, kad neatskirsi. Mano supratimu jas vienija žmogaus egocentrizmo principas, arba, cituojant savo paties knygos įvadą – “kiekvienas yra tapęs savuoju kriterijumi“. Todėl šio blogo pabaigai dar leisiu pacituoti savo paties straipsnį, kuris yra ir šio puslapio skyrelyje “Mano straipsniai“:

“<…>LGBT, #MeToo, antrosios ir trečiosios bangos feminisčių, „antisisteminių antirasistų“, juodojo rasizmo judėjimai bei judėjimai už abortus ir eutanaziją yra susiję, taip pat tai susiję su propaguojamu požiūriu, kad tėvai vaikų auginime turėtų būti labiau kontroliuojami valstybės. <…> Galima daug pasakoti apie tai, tačiau pagrindinė mintis galiausiai susives į vieną – visa ši filosofija ir kultūra yra nukreipta į mirtį ir savižudybę. Todėl yra netoleruotina, kad ir kaip jie tos tolerancijos prašytų ar reikalautų.“

Kitas blogas bus apie tai, kokias pasekmes sukelia eutanazijos praktikų įteisinimas.

17) 2020-08-07

Kaip susijusi eutanazija, nacizmas, krikščionybė, kultūros revoliucija, švietimas, vakariečių nykimas ir dirbtinio intelekto revoliucija?

Dažnai rašytojai savo kūryba siekia kuo didesnio originalumo, bet mane labiau domina tiesos paieškos. Todėl dažniausiai labai apsidžiaugiu, sužinojęs, kad savo mintimis nebuvau originalus, panašias išvadas padarė kažkas kitas – tarsi tyrinėjant kažkokią mokslinę hipotezę atrastum, kad, nepriklausomai nuo tavęs, tokias pačias išvadas padarė ir kiti mokslininkai, todėl galima tikėtis, kad savo tyrimuose eini teisinga linkme. Apsidžiaugiau ir šiuo įdomios autorės Denyse O’Leary, rašančios apie populiarųjį ir socialinį mokslą, 2018-05-14 straipsniu: “Fatal Flaws: A Canadian film chronicles the march of euthanasia“ (“Lemtingos klaidos“ – kanadiečių filmas pateikia eutanazijos pažangos metraštį), kuriame yra tiek puikių įžvalgų, kad nusprendžiau čia išversti jį visą:

“Pirmą kartą eutanazija susidomėjau 1972 m., kai netikėtai gavau laišką iš Floridos Orios mirties grupės, susijusį su viešu prašymu dėl vaiko, turinčio Dauno sindromą, eutanazijos.

Prisiminiau šį laišką žiūrėdama Kanados transliuotojo Kevin Dunn tarptautinio filmo “Lemtingos klaidos“ premjerą Otavoje gegužės 8 d. Kaip šeimininkas ir pasakotojas jis klausia – ar eutanazijos ir pagalbinės savižudybės įstatymai veda visuomenę pavojingu keliu? Bendradarbiaujant su Eutanazijos Prevencijos Koalicija jo filmas peržvelgia atrinktus atvejus iš Nyderlandų, Belgijos, JAV ir Kanados.

Nyderlandai yra tarp labiausiai pažengusių eutanazijoje šalių. “Lemtingose klaidose“ nupasakoti olandiški atvejai apima vyresnę moterį, kuri buvo spaudžiama priimti eutanaziją. Bet jos duktė Helen apie tai sužinojo ir pasiekė kitos medicininės nuomonės, kuri atskleidė, kad jos motinai tuo metu net nebuvo mirties dėl natūralių priežasčių pavojaus. Ji ramiai numirė metais vėliau, šeimos ir draugų apsuptyje.

Margreet, tačiau, prarado savo motiną dėl eutanazijos be jokio prašymo. Aplinkybės privertė mane krūptelėti. Mano pačios motina turėjo analogišką ligą – pavojingą, greitai besivystantį plaučių uždegimą keli metai prieš eutanaziją įteisinant Kanadoje. Skubios pagalbos dėka ji pasveiko ir pragyveno kitus gana malonius penkis metus. Eutanazijai palankioje aplinkoje jos gyvybė galėjo nutrūkti tą pačią žiemos naktį.

Linksmesne gaida – 26 m. amžiaus niufaundlendietė Candice Lewis, kuri gyvena su cerebriniu paralyžiumi, savo gydytojo buvo spaudžiama prašyti pagalbinės mirties. Vietoj to jos motina pasiėmė ją namo ir visa Down East bendruomenė puolė į pagalbą, grąžindama ją į normalų gyvenimą. Tačiau vienas klausimas vis viena neduoda ramybės – ką eutanazija daro mediko profesijai?

Įspūdingiausias atvejis buvo Aurelia, olandų mergaitė, kurios psichinės problemos apėmė įkyrias mintis apie mirtį. Nepaisant Dunno (ir kitų) geriausių pastangų jai padėti, 2018 m. sausio 26 d. jai buvo atlikta eutanazija, ir ji tapo vaikų, kuriems eutanaziją siūloma atlikti dėl psichinių priežasčių, kampanijos afiša. Sunku būtų tikėtis, kad reikalai būtų pakrypę į tokią pusę, jei mirtina injekcija nebūtų tiesiog vienas iš daugelio gyvenimo pasirinkimų postmoderniuose Nyderlanduose.

Orios mirties grupė, kuri susisiekė su manimi 1972 m., ir daugybė jos pasekėjų pasiekė daug, bet jie dar tik pradeda. Kaip sako Dunn, “Kone kiekviena pasaulio šalis aptarinėja kokią nors įteisinimo formą, bet Amerika yra “užvirimo taške“. Šen bei ten eutanazijos ir pagalbinės savižudybės kampanijų dalyviai patiria nesėkmes. Neseniai Amerikos Medicinos Asociacija pakartojo savo nepritarimą pagalbinei savižudybei atmesdama tvirtinimus, kad kažkaip tai nėra “savižudybė“, dažnai aptarinėjama tema su kampanijų dalyviais. Išties, progresas stringa, kai amerikiečiai pradeda suprasti, kad Nyderlandai bus jų ateitis, jei jie balsuos už.

Tačiau ne medicininio eutanazijos patvirtinimo jos oponentai amerikiečiai bijo labiausiai. Jie bijo tokio pat pobūdžio Aukščiausiojo Teismo sprendimo kaip Roe v. Wade byloje (1973 m.), kuris šalin nušluotų visus įstatymus prieš pagalbą žudyti kitus žmones tuomet, kai pateikiamas sutikimas. Tai jau nutiko Kanadoje. Ten ne tik sparčiai auga eutanazijų skaičius, bet ir gydytojai vis dažniau yra klausinėjami dėl vaikų eutanazijos. Vadovaujantis vienu iš tyrimų, dauguma Kvebeko slaugų pritaria eutanazijai pacientams, sergantiems demencija, be jų sutikimo. Atsižvelgus į ryškų Amerikos teismų polinkį link progresyvizmo, amerikiečiai turi pakankamai priežasčių nerimauti.

Mums sakoma, kad dabar penki procentai mirčių Nyderlanduose yra priskiriami eutanazijai. Eutanazija kiekvienam pagal poreikį šiuo metu yra svarstoma dėl visų suaugusiųjų (“gyvenimo užbaigimas“). Kodėl gi ne? Jei mirtis yra geras ar bent jau neutralus dalykas, kodėl jos turėtų būti kam nors atsakoma? Kodėl jos turėtų būti atsakomą tiems, kas negali duoti sutikimo? Kodėl žudyti nenorintys gydytojai neturėtų būti verčiami kreiptis dėl mirties, kaip tai dabar yra daroma Ontarijuje Kanadoje?

Kaip pavaizduota filme, oponavimas eutanazijai Nyderlanduose tegali būti prilygintas bejėgiškiems, atsiprašinėjantiems, ciepsintiems balsams žmonių, kurie turi mažai įtakos pabrėžtinai pokrikščioniškoje kultūroje. Man nepaliko įspūdžio ankstyvasis kampanijų už eutanaziją dalyvis Boudewijn Chabot, kuris kažką lemeno apie “rūpestį keliantį poslinkį kultūroje“, kurioje eutanazija “slysta iš rankų.“ Atsižvelgiant į kultūros varomąsias jėgas, nebuvo jokių galimybių, kad būtų galėję pakrypti kitaip. Jis yra iš dalies už šiuos pokyčius atsakingas, nepaisant to, ar jis tai pasiryžęs pripažinti. Reikėtų pasistengti prisiminti, kad nacių okupacijos metu per Antrąjį Pasaulinį karą, 6200 gydytojų streikavo prieš “pamišusių ir ligotų žmonių deportaciją [į mirties stovyklas] bei sveikų žmonių sterilizaciją.“

O kaip dėl kitos pusės šiomis dienomis? Spencer Tracy, vaidinęs teisėją Dan Haywood filme “Teismas Niurnberge“, apmąsto kaip tvarkingais žingsniais milijonų mirtys sekė nacių medicininę eutanazijos programą 1930-aisiais. Jis sako: ““Herr Janning, buvo prieita prie to, kad kai pirmą kartą nuteisėte žmogų mirti, jūs žinojote būsianti nekalta.“

Kultūros gali greitai ir smarkiai keistis. Niekas daugiau nebežiūri tokių dalykų. Kaip kad pavaizduota filme, eutanazijos oponentai mąsto ir kalba tokiu būdu, kuriuo daugiau yra nebeįmanoma komunikuoti efektyviai. Tai ne jų kaltė. Sunku būtų suprasti kaip jie galėtų komunikuoti efektyviau. Jie racionaliai argumentuoja, remdamiesi įrodymais ir argumentais, žmonėms, kurių išsilavinimas juos, tiesą sakant, išmokė atmesti racionalaus mąstymo tikslumą ir įrodymų poreikį bei daryti tai, kas jiems duotuoju momentu atrodo teisinga.

“Rūpinkis, bet ne žudyk“ yra šio filmo skubus prašymas. Bet postmodernistams kažkieno, kuris atrodo, kad norėtų ar jam reikėtų, žudymas ir yra aukščiausiasis rūpinimosi aktas. Ir tame postmodernistai yra nuoseklūs. Jei moteris gali pademonstruoti meilę savo kūdikiui jį gyvą sunaikindama aborto metu, ji taip pat vėliau gali pademonstruoti meilę išgyvenusiam vaikui suleisdama jam mirtiną injekciją, jei jis turi neįgalumą.

Per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė fundamentalūs požiūriai į žmogaus gyvybę. Šiandien virš 40% amerikiečių tiki, kad žmonės nėra niekuo išskirtini. Nė iš tolo nematyti kultūrinės revoliucijos, kuri apverstų šiuos įsitikinimus. Kaip tik atvirkščiai. Vakarų pasaulyje daugelis palaipsniui praranda ryšį su tradicinėmis priežastimis, dėl kurių reikėtų vengti savižudybės ar eutanazijos, kurios įprastai buvo religija, filosofija, šeima ar ilgalaikiai draugai, pakeičiant juos trumpalaikiais, pakaitiniais santykiais. Ar jūs jau pakankamai pagyvenęs, kad prisimintumėte kuomet skyrybos dar buvo teisinė problema? Kada žmonės nerimavo dėl dienos priežiūros paslaugų poveikio vaikams? Arba dėl paleistuvavimo?

Rutuliojantis įvykiams, opozicija eutanazijai turbūt taps priima taip, kaip vis labiau yra priimama opozicija abortams – kaip tam tikra neapykantos nusikaltimų rūšis, neteisybė tiems, kurie nori eutanazijos sau ar priklausomam asmeniui. Pagalbos dėl savižudybių telefonų linijos bus spaudžiamos, jei ne verčiamos, nurodyti skambintojams, kad jie gali gauti medicininę pagalbą mirčiai, jei jie pageidauja, lygiai kaip už gyvybę pasisakančios nėščiųjų konsultavimo tarnybos yra spaudžiamos arba šiandien nemažame skaičiuje jurisdikcijų iš jų yra reikalaujama reklamuoti abortus. Bet kuriuo iš šių atvejų daug žmonių jausis, kad jie neturėtų kentėti nemalonios, moralizuojančios opozicijos jų galimiems pasirinkimams.

Kadangi aš kartu rašau ir apie dirbtinį intelektą, negaliu nepastebėti grėsmingo įvykių susivienijimo. Greitai pirmą kartą istorijoje socialiniam ir politiniam elitui, palaikomam dirbtinio intelekto, nebereikės didžiulio skaičiaus žmonių, kurie įgyvendintų jų norus ir įtvirtintų jų galią. Žinoma, vyriausybės galės pasirinkti remti ilgaamžius išlaikytinius – ar tai būtų iš padorumo, ar tik dėl padorumo pademonstravimo. Kosmoso verslininkas Elon Musk užtikrina mus, kad vyriausybė bet kokiu atveju turi mokėti algą. Galbūt, bet mes turėsime mažai derybinių galių. Tokios vyriausybės neturės jokios neatsispiriamos priežasties atkalbinėti nuo eutanazijos tuos, kurie nori jos sau ar priklausomiesiems. Galbūt jus nustebsite sužinoję, kad viena iš pripažintų priežasčių kriminalizuoti savižudybę praeityje buvo būtent tai, kad buvo daroma prielaida, jog žmonės yra reikalingi.

Ką daryti? Jei daugiau jurisdikcijų priims Ontarijaus požiūrį ir atmes sąžinės prieštaravimus, pacientai greitai pritrūks galimybių kreiptis į vietinius gydytojus, nenorinčius padėti juos nužudyti, tokiais laikais, kai auganti senjorų populiacija meta iššūkį viešosioms sveikatos apsaugos sistemoms visame pasaulyje. Vatikanas ir Italija pasisiūlė priimti gydymui į Romą Alfie Evans (2016–2018). Tuo atveju nebuvo galimybės, bet jų sumanymą reikėtų patyrinėti. Galiausiai žudymu neužsiimančios medicinos įstaigos, kurios nepasiduoda eutanazijos lobistams, gali tapti vienintele viltimi mirties disidentams.

Tą vakarą, kai ėjau į filmą, į mano biurą atėjo New York Times pranešimas, atkreipiantis dėmesį, kad valstijos, kurios skiria mirties bausmę, pradeda vis labiau linkti vartoti azoto dujas nei mirtinas injekcijas, nes jos “jaučiasi pakirptais sparnais dėl bėdų su mirtinomis injekcijomis – siaubingai nepavykę bandymai, juridinės kovos ir didėjantys sunkumai įsigyjant vaistus.“ Siaubingai nepavykę bandymai? Niekuomet nematome apie tai straipsniuose, kurie remia eutanaziją.

“Lemtingos klaidos“ atkreipia dėmesį, kad Olandijos gydytojas, kuris prievarta suleido mirtiną injekciją prieš jį kovojusiai moteriai, buvo atleistas. Nesu ir apie tai girdėjus. Vėliau mes nebegirdėsime apie tokius dalykus, nes jie nebebus naujienos. Ir po kelių eutanazijos dešimtmečių, nesvarbu kas dar beatsitiktų, Vakarų visuomenė bus labai skirtinga ir, galima įtarti, žymiai rečiau apgyvendinta, bent jau vakariečių.“

Nenorėčiau tokio pobūdžio progreso ir Lietuvoje. Beje, jis prasideda ne nuo pirmosios eutanazijos ar pagalbinės savižudybės, bet daug anksčiau – nuo susitaikymo su abortais, vienalyčių santuokų įteisinimo, naujosios tapatybės bei įvairovės politikos įtvirtinimo – patalpinant bet ką iš postmoderniosios pokrikščioniškosios kultūros “paketo“ savo pagrindiniame meniu. Geriau jau susimąstyti tokiu klausimu:

Savižudybė – ne išeitis

“Ar savižudybė ir savižudybė su gydytojo pagalba yra susijusios?

Savižudybė ir savižudybė su gydytojo pagalba arba eutanazija aptariamos taip, tarytum būtų visiškai skirtingi dalykai, tačiau, kaip parodo L. de Oliveiros liudijimas, savo gyvenimą bet kuriuo būdu nutraukiantis žmogus šeimai ir platesnei visuomenei turi sukrečiantį poveikį. Be to, priešingai tam, ką tvirtina kai kurie žmonės, savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas iš tikrųjų didina bendrą savižudybės lygį.

Kaip teigiama viename straipsnyje, 2015 metų tyrimas apie JAV rodo, kad savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas „nesumažino savižudybių skaičiaus; savižudybė su gydytojo pagalba yra susijusi su 6,3 proc. padidėjusiu bendru savižudybių lygiu, įskaitant savižudybes ir su, ir be gydytojo pagalbos. Vyresnių nei 65 metų amžiaus grupėje savižudybių padaugėjo 14,5 procento“.

Spaudimas pažeidžiamiems

Savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas yra pavojingas ir dėl kitų priežasčių. Žurnalo Economist straipsnyje dr. Peteris Saundersas sako, kad „savižudybės su gydytojo pagalba ir/ ar eutanazijos įteisinimas yra ypatingai pavojingas todėl, kad bet kuris tai leidžiantis įstatymas pažeidžiamiems žmonėms sukuria spaudimą nutraukti savo gyvybę bijant tapti našta giminaičiams, globėjams ar resursų stokojančiai valstybei“. Jis pabrėžia, kad „ypač pažeidžiami yra vyresnio amžiaus, neįgalūs, sergantys ar psichiškai nesveiki žmonės“ – žmonės kaip A. Hayesas, kuris akivaizdžiai turi rimtų psichinės sveikatos problemų.

Savižudybė nėra atsakymas

Neturėtume žiūrėti pro pirštus į įžvalgas tų, kurie pažįstami su liūdesiu dėl apgalvoto kito žmogaus gyvybės nutraukimo. Kaip sako L. de Oliveira, tam, kad tokie žmonės kaip A. Hayesas gautų reikalingą pagalbą, iš tikrųjų reikia daugiau diskusijų apie psichinę sveikatą. „Aš tikrai tikiuosi, kad ponas Hayesas persigalvos. Atvirai pasisakydamas apie savo psichinę sveikatą ir bandydamas padrąsinti kitus elgtis taip pat jis galėtų padaryti daug gero. Savižudybė tikrai nėra atsakymas, kad ir kaip save įtikinėtumėte, kad yra“, – prieina išvados L. de Oliveira.“

Arba susimąstyti taip, kaip Theo Boer – Protestantų teologijos universiteto Groningene, Olandijoje etikos profesorius.  “Devynerius metus jis buvo Regioninio eutanazijos peržiūros komiteto narys.  Olandijos valdžia yra įsteigusi penkis tokius komitetus, siekiant įvertinti ar eutanazija buvo atlikta laikantis įstatymo.  Čia užrašytos mintys atspindi autoriaus asmeninę, o ne institucijos poziciją.“:

Theo Boer (Eutanazijos Olandijoje reguliuotojas): „Buvome neteisūs“

“Bet mes klydome – siaubingai klydome.  Žvelgiant retrospektyviai (straipsnio data – 2014-07-25) galima matyti, kad eutanazijos atvejų skaičiaus stabilizavimasis tebuvo laikina pauzė.  Nuo 2008 metų tokių mirčių skaičius ėmė augti 15% kiekvienais metais.  Eutanazijos peržiūros komitetų ataskaitos duomenimis, 2012 metais buvo atlikta 4188 eutanazijos procedūrų (2002 metais − 1882 procedūros).  2013 metais ši tendencija tęsėsi, o aš turiu pagrindo manyti, kad šiemet ar ateinančiais metais eutanazijos atvejų skaičius bus perkopęs 6000 ribą.  Vėžiu sergantiems pacientams eutanazija tampa „standartiniu“ mirties būdu.

Be šios tendencijos, atsitiko ir kitų poslinkių.  Olandijos Teisės mirti draugija NVVE įsteigė keliaujančių eutanazijos medikų tinklą, pavadintą „Gyvenimo pabaigos klinika“.  Olandijoje veikiantys įstatymai daro prielaidą (nors to ir nereikalauja), kad tarp gydytojo ir paciento egzistuoja ilgalaikis santykis, ir kad eutanazija galėtų būti paciento gydymo ir jo bendravimo su gydytoju pabaiga.  Tačiau „Gyvenimo pabaigos klinikoje“ dirbantys medikai turi tik du pasirinkimus: duoti pacientui gyvybę nutraukiančių preparatų arba atsisakyti jį aptarnauti.

Šie specialistai pacientą mato vidutiniškai tris kartus, prieš duodami jo gyvybę nutraukiančių medikamentų.  „Gyvenimo pabaigos klinika“ yra atlikusi šimtus eutanazijos atvejų.  Tačiau NVVE neatrodo patenkinta net ir šiais rezultatais.  Jų tikslas, kad mirtina piliulė taptų prieinama visiems vyresniems nei 70 metų žmonėms, norintiems nutraukti savo gyvenimą.  Pasirodo, pasukus šia kryptimi darosi sunku sustoti.

Kiti pokyčiai yra susiję su pacientais, kuriems taikoma eutanazijos procedūra.  Jei apie 2002 metus beveik nepasitaikydavo pacientų su protine negalia, tai dabar jų skaičius sparčiai auga.  Pasitaiko atvejų, kai eutanazija atliekama didele dalimi dėl to, kad pacientas jaučiasi senas, vienišas ar netekęs artimųjų.  Kai kurie iš šių pacientų galėjo dar nugyventi metus ar dešimtmečius.

Nors įstatyme numatyta, kad eutanazija bus taikoma išimtinais atvejais, bet viešoji nuomonė pradeda žiūrėti į šią procedūrą kaip į teisę, įpareigojančią gydytojus.  Šiuo metu ruošiamas įstatymas, priversiantis gydytojus, atsisakančius atlikti eutanaziją, nukreipti pacientą pas tai atliksiančius medikus.  Kai kuriais atvejais spaudimas gydytojams paklusti pacientų (arba kartais – jų giminių) valiai tampa žiaurus.

Giminių spaudimas, kartu su paciento rūpesčiu dėl savo artimųjų gyvenimo kokybės, tam tikrais atvejais yra svarbus kreipimosi atlikti eutanaziją motyvas.  Net Regioniniai eutanazijos peržiūros komitetai, nežiūrint jų pastangų, nesugebėjo užkirsti kelio tokiems poslinkiams.

Aš buvau (eutanaziją įteisinančio, vert. past.) įstatymo rėmėjas.  Bet dabar, praslinkus 12 metų, aš laikausi kitos nuomonės.  Mažių mažiausiai palaukite sąžiningos ir intelektualiai adekvačios analizės, kuri atskleistų nuožmaus eutanazijos atvejų gausėjimo priežastis.  Ar tai yra todėl, kad įstatymui trūko saugiklių?  O gal pats įstatymo egzistavimas yra kvietimas į eutanaziją žiūrėti kaip į normalų reiškinį, o ne į galutinį sprendimą, taikomą kai nelieka alternatyvų?  Nedarykite to, kol negausite atsakymų į šiuos klausimus.  Išleidę džiną iš butelio, vargu ar kada jį grąžinsite atgal.“

Deja, yra mąstančių kitaip. Vienas pavyzdys kaip agituojama už eutanaziją nurodytas šiame 2018-06-04 straipsnyje – agitacija už abortus puikiai pritaikoma ir agitacijai už eutanaziją:

Michael Cook “Is euthanasia the next logical step for Ireland after abortion?“ (Ar eutanazija yra sekantis logiškas žingsnis Airijai po abortų?)

“Eutanazija vis dar nėra “degantis“ reikalas Airijoje, bet kai kurie stebėtojai ją mato kaip sekantį natūralų žingsnį. Prieš referendumą (dėl abortų įteisinimo) Irish Independent skyrelio redaktorius Ian O’Doherty rašė:

… eutanazija yra sekantis didelis socialinis reikalas, kurio mes turėsime imtis, net jei tam ir nėra politinio apetito. Turime senėjančią visuomenę, silpstančią sveikatos apsaugos sistemą ir, kol Airijos slaugos ligoninės atlieka nuoširdžiai nuolankų, neįtikėtiną darbą (kai kurie nuostabiausi, maloniausi žmonės, kuriuos esu sutikęs, buvo šios šalies slaugos ligoninių darbuotojai), mes susiduriame su demografine laiko bomba, ir situacija tik prastės…

“Mano kūnas, mano pasirinkimas“ taikytina ne tik abortams, bet ir visiems mums bei kiekvienam, kuris kada nors stebėjo mylimojo kovą paskutiniais keliais savo gyvenimo mėnesiais, kai jie geriau jau būtų mirę, ir žino, kad begėdiška kažką palaikyti gyvą prieš savo valią.“

O štai šis “iškilus“ (cituoju iš The New York Times straipsnio, kurį ketinu panaudoti vėlesniame bloge) Mičigano žurnalistas Jack Lessenberry The Detroit Metro Times kalba gryna nacių kalba gindamas žudiką Jack Kevorkian, pravarde Misteris Mirtis, kuris savavališkai atlikinėjo nelegalias eutanazijas (apie jį – irgi kiek vėliau):

“Jack Kevorkiant, nepaisant jo kalčių, šioje visuomenėje buvo galinga gėrio jėga. Jis privertė mus pažvelgti į vieną iš didžiausių nematomų dramblių visuomenės valgomajame – faktą, kad šiandien didžiulis skaičius žmonių, kurie geriau būtų mirę, kurie gyvena nevertus gyventi gyvenimus, vis dar yra gyvi.“

Šio blogo pabaigai – dar šiek tiek statistikos iš kitų šalių:

Richard Egan “Euthanasia in Belgium: updates on a social experiment“ (Eutanazija Belgijoje – naujausi socialinio eksperimento duomenys), 2018-08-29

Bendrai paėmus, susidaro įspūdis, kad eutanazijos praktika Belgijoje tęsiama eutanazijos kaip einamojo atsako į vis augantį spektrą aplinkybių, apimančių negalią turinčius vaikus, nepavykusias savižudybes ir seksualinio piktnaudžiavimo vaikais aukas, normalizavimo keliu.

Augantys skaičiai

Mirčių nuo legalios eutanazijos skaičius išaugo beveik dešimt kartų (982%) – nuo 235 per 2003 m. – pirmaisiais pilnais legalizuotos eutanazijos metais, iki 2,309 per 2017 m. Vien nuo 2016 m. iki 2017 m. augimas buvo 13.85%. Oficialiai praneštų eutanazijos atvejų skaičius sudarė 2.1% visų mirčių Belgijoje 2017 m.

2017 m. buvo 375 pranešti žmonių, kurių mirčių nebuvo tikimasi artimiausioje ateityje, eutanazijos atvejai. Tai sudaro 16.2% visų praneštos eutanazijos atvejų.

2017 m. 181 eutanazijos atvejis buvo praneštas dėl “polipatologijos“ – dviejų ar daugiau būklių, kurių nei viena nėra pakankamu pagrindu eutanazijai – kai mirties nebuvo tikimasi artimiausiu metu, tai sudaro 7.83% visų praneštų atvejų. Tai atspindi 69.1% augimą vien per pastaruosius du metus nuo 2015 m.

27 (7.2%) atvejais eutanaziją atlikęs gydytojas nesilaikė privalomo vieno mėnesio išlaukimo termino nuo raštiško eutanazijos prašymo iki jos įvykdymo. Eutanazijos Vertinimo ir Kontrolės Komisija šiais atvejais nesiėmė jokių kitokių veiksmų nei nusiųsti nusižengusiam gydytojui pamokomąjį laišką, kad primintų jam procedūrą, kurios turi būti laikomasi netikėtos mirties per trumpą laiką atveju.

Per 2016 ir 2017 m. pagal Belgijos įstatymus kol kas buvo nužudyti 3 vaikai.

Tarp 2014 ir 2017 m. dviem pacientams, kurie buvo negrįžtamoje komoje dėl bandymo nusižudyti, buvo pritaikyta eutanazija pagal išankstinę direktyvą.

Iš viso 201 žmogus su psichiniais sutrikimais buvo nužudytas eutanazijos būdu Belgijoje tarp 2014 ir 2017 m., įskaitant turinčius nuotaikų sutrikimus – tokius kaip depresija, bipolinis sutrikimas (73 atvejai), organiniai protiniai sutrikimai, įskaitant demenciją ir Alzhaimerį (60 atvejų), asmenybės ir elgesio sutrikimai (23 atvejai), neurotiniai sutrikimai, sutrikimai dėl streso, įskaitant potrauminio streso sutrikimą (16 atvejų), šizofrenija ir psichoziniai sutrikimai (11 atvejų), organiniai protiniai sutrikimai, įskaitant autizmą (10 atvejų) ir sudėtingi atvejai, įskaitant kelių kategorijų kombinaciją (8 atvejai).

Iš šių 201 atvejo 25 atvejais eutanazijos būdu buvo nužudyti jaunesni nei 40 m. asmenys. Šių nerimą keliančių jaunų žmonių atvejų atžvilgiu Komisija stebi, kad “pacientų iki 40 m. grupėje daugiausiai yra asmenybės ir elgesio sutrikimų. Visi šie pacientai buvo gydyti daugelį metų, tiek ambulatoriškai, tiek stacionariai. Visuomet ėjo kalba apie sunkiai suvaldomą kančią. Šiam sutrikimų tipui buvo keletą kartų minimos sunkios psichologinės traumos labai jauname amžiuje – tokios kaip prievarta namų aplinkoje, psichologinis apleistumas ar seksualinis išnaudojimas.

Rodosi Belgija gydo vaikų prievartavimo namų aplinkos prievarta, apleistumu ir seksualiniu išnaudojimu aukas jas žudydama.

Tarp 2014 ir 2017 m. 60 atvejų žmonės eutanazija buvo nužudyti dėl demencijos. Iš šių atvejų mirties artimiausiu metu buvo tikimasi tik 9 atvejais.“

Yra šalių, kur tokių mirčių skaičiai auga dar sparčiau:

Michael Cook “At least 1.12% of deaths in Canada are due to euthanasia“ (Mažiausiai 1,12% mirčių Kanadoje yra dėl eutanazijos), 2019-04-29

“Nors eutanazija buvo legalizuota Kanadoje tik 2016 m. birželį, jos skaičiai šovė į viršų. Per 10 šioje apžvalgoje pristatomų mėnesių eutanazija sudarė 1,12% visų mirčių Kanadoje.

Pagal šia ataskaitą, “Pagal Medicininės Pagalbos Mirštant Kanadoje organizaciją, mirčių skaičius dėl to toliau išlieka ribose tarp medicininės pagalbos mirčių skaičiaus, pateikiamo kitose šalyse – nuo 0,4% (Oregone, JAV, 2017 m.) iki 4% (Nyderlanduose, 2017) visų mirčių buvo priskiriama medicininės pagalbos mirtims.“

“Wesley J. Smith National Review žurnale pakomentavo taip: “Tai reiškia, kad virš 3000 žmonių yra nužudomi savo gydytojų kiekvienais metais Kanadoje, kas reiškia, jei mano paskaičiavimai teisingi, kad tai yra daugiau nei 250 per mėnesį, daugiau nei 58 per savaitę ir daugiau nei 8 per dieną. Po velnių, tai juk maždaug vienas žmogus kas trys valandos.“

“Taigi, ar Kanados eutanazijos mirčių skaičius sustos ties 4% riba kaip Nyderlanduose? Nematyti jokių priežasčių sakyti, kad taip ir bus.“

18) 2020-08-14

Kokios dar yra fundamentalaus požiūrio į žmogaus gyvybę pasikeitimo pasekmės ir kaip tai atsiliepia eutanazijos praktikoje? Tolimesnis šios dienos blogas mirgės tokiomis antraštėmis:

Keturiems šimtams olandų buvo atlikta priverstinė eutanazija

“Tyrimas, atliekamas kas penkerius metus, siekiant išsiaiškinti Nyderlandų piliečių mirties priežastis, atskleidė, kad daugiau nei 400 Nyderlandų piliečių gyvybę prarado dėl eutanazijos, kuri buvo atlikta be jų sutikimo. Kaip nurodė Koalicija už eutanazijos prevenciją (angl. Euthanasia Prevention Coalition), šio tyrimo laikotarpis apima 2010-2015 metus. Jame skaičiuojama, kad iš 7 254 savižudybių su gydytojo pagalba 431 buvo įgyvendintos „nutraukiant gyvybę be išreikšto prašymo“.

Palyginus su prieš tai atliktu tyrimu, kurio rezultatai paskelbti 2010 metais, tokių asmenų padaugėjo trečdaliu. Už gyvybę pasisakanti JAV platforma Live Action pažymėjo, kad ši statistika yra verta susirūpinimo. „Ten (Nyderlanduose) kas savaitę eutanazija atliekama bent vienam psichikos ligoniui. Tai nestebina turint omenyje, kad vienas iš trijų gydytojų Nyderlanduose mano, jog yra priimtina atlikti eutanaziją psichikos ligoniams.“

Tyrimas atskleidė, kad pacientai, kuriems atlikta eutanazija, buvo sergantieji autizmu, asmenys, turintys priklausomybių, bei seksualinės prievartos aukos, patyrusios stiprų ir neišgydomą psichikos sukrėtimą. 2017 m. pradžioje viena gydytoja nusprendė eutanaziją atlikti demencija sergančiai 70-ies metų senolei, kuri nesugebėjo aiškiai išreikšti savo pritarimo. Dar vienas nesenas atvejis nutiko 2016 m. gruodžio mėnesį, kai eutanazija buvo atlikta 41 metų nuo alkoholio priklausomam šeimos tėvui, kuris gavo tokį leidimą vien pareiškęs, kad jo gyvenimas yra nepakenčiamas.

„Šie sprendimai ir toliau populiarina savižudybes su gydytojo pagalba. Pavyzdžiui, Kanados vyriausybė inicijuoja oficialią analizę, kad galėtų leisti savižudybę su gydytojo pagalba to norintiems psichikos ligoniams, o Belgija neseniai įteisino vaikų eutanaziją”, – nurodė Live Action. Štai JAV kai kurios draudimo kompanijos siekia neapmokėti gydymo, kuris leistų išgelbėti gyvybes, nes eutanazijai atlikti naudojami vaistai kainuoja mažiau. Taip nutiko dviems pacientams, kuriuos 2017 m. birželį buvo atsisakyta perkelti į kitas ligonines. Vėliau jų gydytojo vidaus ligų specialisto dr. Briano Callisterio draudimo įmonė paklausė, ar jiems jau buvo pasiūlyta savižudybė su gydytojo pagalba.

Dar 2017 m. gegužės mėnesį Belgijos vyskupų konferencija pasmerkė eutanazijos taikymą psichikos ligoniams, sakydama: „Mūsų požiūris nereiškia, kad siūlome žmogų palikti su savo skausmu. Psichinė kančia gali būti labai didelė ir asmuo gali jaustis visiškai praradęs viltį, tačiau būtent tokioje situacijoje turime išlikti šalia žmogaus ir jokiu būdu jo neapleisti“.

Eutanazijos skandalas Jungtinėje Karalystėje: nepagrįstai mirti galėjo 656 žmonės

“Gosporto karo memorialinės ligoninės nepriklausomų specialistų grupė nustatė, kad ligoninėje „buvo nepaisoma žmogaus gyvybės“, o pacientai, kurie buvo traktuojami kaip trukdantys, gavo vaistų dozes, kurios kelių dienų bėgyje juos nužudė. Skaičiuojama, kad taip galėjo mirti tarp 450 ir 656 pacientų.

Specialistų grupės ataskaitoje rašoma, kad tik 45 proc. pacientų, kuriems buvo paskirtos mirtinos diamorfino dozės, sakė kenčiantys skausmus. Didelė dalis tirtų atvejų atskleidė, kad net tuomet, kai pastebėtas skausmas, jis nebuvo tinkamai įvertintas, o gydymo veiksmingumas nebuvo stebimas. 29 proc. atvejų dėl paskirtų mirtinų dozių nepateiktos jokios priežastys ar logiškas paaiškinimas, 26 proc. atvejų nurodytos tokios priežastys, kurios „vargiai, jei apskritai, galėtų būti laikomos tinkamais simptomais“ (pavyzdžiui, pablogėjimas, išsekimas, susijaudinimas).

Dominicas Lawsonas dienraštyje The Times pastebėjo, kad „didžiausią tikimybę sulaukti tokios procedūros patiria ne sunkiausiai sergantys, bet sudėtingiausi pacientai“. Kaip sakė vienos aukos posūnis: „Jeigu nepatikai slaugei, tu – žuvęs“.

“Jungtinės Karalystės Sveikatos reikalų sekretorius Jeremy‘is Huntas teigė, kad policija ir prokuratūra „atidžiai ištirs“, ar turėtų būti keliami nauji kaltinimai.

Dėl atvejų skaičiaus tai gali būti vienas iš didžiausių skandalų Anglijos Nacionalinės sveikatos tarnybos istorijoje.“

Kaip pasibaigė ši istorija, pranešta 2018-06-29, nežinau, neradau (labai nesistengiau) ką jie ištyrė. Tačiau Belgijoje šįmet, panašu, prasidėjo rimti teismai dėl kelių tokių atvejų:

Michael Cook “Belgijoje prasidėjo pirmasis eutanaziją atlikusių gydytojų teismas“

“Belgijoje prasidėjo istorinis teismas. Tai – pirmas kartas, kai šalyje keliami kaltinimai dėl eutanazijos atlikimo nuo tada, kai ji buvo įteisinta 2002 metais. Trys medikai kaltinami neteisėtu nunuodijimu. Jeigu bus nuteisti, jiems gresia griežtos kalėjimo bausmės. Mirusioji buvo trisdešimt aštuonerių metų moteris Tine Nys, ji mirė 2010 metais.

Teisiamųjų suole sėdi mirtiną injekciją sudavęs gydytojas, T. Nys buvęs bendrosios praktikos gydytojas ir psichiatras. Kaltintojų teigimu, pagal galiojančius įstatymus T. Nys nebuvo galima atlikti eutanazijos.

Artimieji teigia, kad T. Nys nesirgo nepagydoma psichine liga – būtent to reikalauja Belgijos įstatymai eutanazijai atlikti. Nors moteris turėjo psichinės sveikatos problemų, tikroji priežastis, kodėl ji norėjo mirti, buvo nepasisekę santykiai. Net ir Belgijoje nepasisekusi meilė nėra laikoma pakankama priežastimi gydytojui nužudyti pacientą.“

“Nenuostabu, kad bendrai Komisijai pirmininkaujantys dr. Wim Distelmans ir Gilles Genicot paneigė bet kokį aplaidumą. Tačiau ar galima jais pasitikėti? Eutanazijos reglamentavimas Belgijoje neišlaikytų interesų konflikto testo tokiose šalyse kaip JAV ar Jungtinė Karalystė.

Fotogeniškas, charizmatiškas onkologas dr. Wimas Distelmansas yra pats geriausias darbotvarkę diktuojančios eutanazijos mafijos pavyzdys. Jis yra vienas iš Federalinės eutanazijos kontrolės ir vertinimo komisijos pirmininkų, tačiau taip pat – bene žinomiausias eutanazijos praktikas šalyje (pranešama, kad jis nužudė šimtus žmonių), įtakingiausių eutanazijos lobistų organizacijos LEIF pirmininkas bei pirmasis asmuo, kurio žiniasklaida prašo komentarų eutanazijos tema.

Taigi apie šį teismą labiausiai stebina tai, kad jis apskritai vyksta.“

Ir štai – vėliau į teismą paduotas pats W. Distelmans, kaltinamas neteisėtai atlikęs eutanaziją 64-ių metų moteriai. Štai ką tas pats M. Cook rašo apie jį straipsnyje apie šį teismo procesą:

Michael Cook “Belgian euthanasia under scrutiny in European Court of Human Rights“ (Belgijos eutanazija gvildenama Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT))

“Įdomu, ką nuspręs EŽTT. Kaip rašo Vokietijos naujienų žurnalas Der Spiegel, gydytojas Distelmans “yra atsakingas už šimtų, jei ne tūkstančių žmonių mirtis“. (Tiesą sakant, tokie buvo jo rezultatai 2014 m., prieš šešis metus. Kas žino kiek padaugėjo tokių atvejų?) Kitose jurisdikcijose būtų įmanoma dėl Godelieva de Troyer bylos priversti imtis peržiūrėti šiuos šimtus atvejų, kuriuose Distelmans tiesiogine to žodžio prasme buvo vertintojas, teisėjas ir vykdytojas.

Jei sprendimas bus prieš Distelmans, Belgijos isteblišmentas patirs pelnytą sukrėtimą. Distelmans – ne sukčius gydytojas, bet vieša figūra, išpuošta ordinais.

2003-iaisiais jis buvo apdovanotas Arkos apdovanojimu už Laisvą Žodį už savo indėlį skatinant eutanaziją, 2010-aisiais – Dwaallicht apdovanojimu “už paliatyvinės slaugos pripažinimo pradinininko moralinį budrumą ir humanišką įsitraukimą bei už kovą už teises į eutanaziją“, 2013-aisiais Vrije Universiteit Brussel 150.000 eurų stipendija už indėlį į orią gyvenimo pabaigą, 2015-aisiais – apdovanojimu už Liberalųjį Humanizmą ir 2016-aisiais – garbės ordinu už indėlį į eutanaziją.

Jei išaiškės, kad Distelmans ignoravo įstatymus, kuriuos pats daugelį metų ir prižiūrėjo, be abejo, kad belgams reikės atlikti rimtą savo dvasios tyrimą.“

Kad jau perėjau prie nusikaltimų tematikos, tai dabar – apie “Misterį Mirtį“ Jack Kevorkian. Trumpai iš Vikipedijos:

“Jack Kevorkian (armėnas, 1928-05-26 / 2011-06-03) buvo amerikiečių patologas ir eutanazijos šalininkas. Jis viešai gynė pacientų teisę mirti, kai savižudybė atliekama prižiūrint gydytojo, tai išreiškęs savo fraze “Mirimas nėra nusikaltimas“. Kevorkianas pripažino asistavęs mažiausiai 130 pacientų, kad tą atlikti. 1999 m. jis buvo nuteistas už žmogžudystę ir žiniasklaidoje dažnai vaizduojamas “Daktaro Mirties“ vardu. Jo byla susilaukė palaikymo ir jis padėjo patiesti pamatus reformai.

1998 m. Kevorkian buvo areštuotas ir teisiamas dėl savo tiesioginio vaidmens savanoriškoje eutanazijoje, kuri buvo atlikta žmogui vardu Thomas Youk, kuris sirgo Lou Gehrig liga arba ALS. Jis buvo nuteistas dėl antro laipsnio žmogžudystės ir išbuvo 8 metus bausmės iš paskirto nuo 10 iki 25 metų įkalinimo laiko. Lygtinai buvo išleistas 2007 m. birželio 1 d. su sąlyga kad nesiūlys patarimų, nedalyvaus, neskatins ir nekalbės apie pagalbinės savižudybės procedūrą.“

Žinoma, jis to nesilaikė, skaitė apie tai paskaitas, dalyvavo televizijos pokalbių laidose, o 2008 m. netgi kaip nepriklausomas kandidatas balotiravosi į JAV Kongresą Mičigane. Galiausiai 2010 metais Holivudas apie jį išleido filmą:

“Filmo premjera įvyko balandžio 14 d. Ziegfeld Theater Niujorke. Kevorkian žengė raudonu kilimu šalia Al Pacino, kuris jį tame filme vaidino. Pačino gavo Emmy ir Auksinio Gaublio apdovanojimus už šį vaidmenį ir dėkojo Kevorkianui, kuris buvo tarp žiūrovų, šiuos apdovanojimus priimdamas. Kevorkian pareiškė, kad tiek filmas, tiek Pacino vaidyba “užlieja mano akis ašaromis – aš viską iš naujo pergyvenau.“

Kurgi ne. Filmas sujaudino ir žiūrovų širdis bei padėjo jiems įžvelgti jo herojų visai ne tokį, koks jis turėjo atrodyti jam skelbiant nuosprendį teismo salėje. Štai ką apie šį filmą, kuris vadinasi “Jūs nepažįstate Džeko“ (You don’t know Jack), rašo vienas mėgėjas-apžvalgininkas IMDb portale:

“Šios kontraversiškos temos filosofija yra daug rimtesnė. Kai daug šalių dabar leidžia asmeniui mirti pagalbine mirtimi dėl bet kokios priežasties, kai nereikalaujama, kad būtų kažkokia nepagydoma liga ar kažkas panašaus, Amerika yra vis dar labai atsilikusi nuo likusio pasaulio. Kiti tereikalauja tam tikro išlaukimo laiko, kad būtų aišku dėl sunkaus apsisprendimo. O čia mes senoj-geroj atsilikusioj Amerikoj, kurioje vis dar neleidžiama ori pagalbinė mirtis siaubingai kenčiančioms ar mirtinai sergančioms sieloms, kurios paprasčiausiai nenori nieko labiau trikdančio nei asmeninio, taikaus ir neskausmingo savo kasdieninės agoniškos egzistencijos galo. (Aš visiškai sutinku su likusiu pasauliu, kad tai yra tiek labai arba dar labiau asmeninis sprendimas kaip ir aborto atveju ir jokia religinė ar politinė institucija negali nieko pasakyti apie tai, dėl ko asmuo šiame reikale apsisprendžia. Šios besikišančios institucijos išvis neturėtų vaidinti jokio vaidmens įtakojant ar nustatant kiek tai yra teisinga ar neteisinga, nes tokie dalykai racionaliam mąstytojui neegzistuoja.)“

Ką gi, išties puikiai suformuluota postmodernisto pozicija. Šalia pateiksiu kitokią poziciją, kuri plačiau siejasi ir su reiškiniais, aprašomais mano knygoje. Ją pristato Wesley J. Smith, amerikiečių teisininkas, 14 knygų autorius ir bedraautorius, Žmogaus Išskirtinumo Centro vyresnysis bendradarbis, Pacientų Teisių Tarybos konsultantas, ginantis prigimtinį žmogaus orumą ir kritikuojantis meinstryminius bioetikus:

Wesley J. Smith “The historical Kevorkian“ (Istorinis Kevorkian)

“Manau, kad Jack Kevorkian buvo ne priežastis, bet simptomas visuomenės, kuri praranda pasitikėjimą institucijomis ir principais. Jo ilgalaikio įstatymų niekinimo sėkmė buvo kaip “jokio pasitikėjimo“ pačia medicinos praktika balsas ir atspindėjo kultūrą, kuri vis labiau garbina atomizuotą save. Kitaip tariant, mes tampame vis labiau solipsistine* [žr. išnašą žemiau] visuomene: jei aš to noriu, reiškia tai yra teisinga – tol, kol aš nepažeidžiu tavęs.

Mes taip pat tampame kultūra, kuri baisisi kentėjimu ir niekina rimtus apribojimus. Kančios vengimas tapo labai aukštu kultūros prioritetu, kartais iki to, kad tam teikiama viršenybė prieš pačios gyvybės išsaugojimą. Mintis, kad žmonės gali įveikti savo kančią ir prisitaikyti prie sunkių aplinkybių, o vėliau džiaugtis, kad yra vis dar gyvi (tai apima ir mirtinai sergančius), taip pat yra dažnai pamirštama šioje panikoje.

Kevorkian suprato ir išnaudojo šiuos kultūros aspektus. Pradžioje jis atvirai kalbėjo apie savo tikruosius tikslus (tokius kaip eksperimentai su eutanazija žudomais žmonėmis) ir gana aiškiai apie tai rašė savo knygoje “Receptas – medicidas“. Bet kai žmonės sureagavo neigiamai, jis greitai pakeitė savo viešųjų ryšių strategiją, tvirtindamas, kad, atvirkščiai nei knygoje, jo pagrindinis tikslas yra užkirsti kelią beprasmiam kentėjimui.

Tokiu būdu viskas apsisuko ir jis gavo daug palaikymo iš žiniasklaidos bei augantį pritarimą iš visuomenės. Dėmesys buvo sutelktas beveik išskirtinai į kenčiančius žmones, bet ne į atliekamus veiksmus ar į poveikį, kurį Kevorkian darė šeimoms. Kai kurių Kevorkian aukų priblokšti artimieji pasakojo man, kokie pažeidžiami ir prislėgti vėlyvuoju laikotarpiu buvo jų mylimieji. Bet šeimų skausmas ir tų, kurie vyko į Mičiganą, kad būtų nužudyti, jautrumas retai buvo aptarinėjami populiariojoje žiniasklaidoje.

Kai kurios iš Kevorkian pagalbinės savižudybės aukų mirė galinėje jo surūdijusio furgono sėdynėje nunuodytos anglies monoksido, kuris buvo tiekiamas iš specialiai tam atvejui atsinešto baliono. Dabar jau tikrai, mąsčiau tuo metu, žmonės atsisuks prieš jį! Bet buvau priblokštas, kad absoliutus orumo trūkumas, supęs šias mirtis, nei trupučio nerūpėjo tokiai daugumai žmonių.

Ar mes šiandien tiek daug kalbėtume apie pagalbines savižudybes, jei ne Kevorkian? Turbūt, kad ne. Ne jis sukūrė šią svarstomą problemą, bet jis giliai įžengė į stiprėjančią kultūrinę srovę. Nėr kalbos, kad jo įžūlumas iškėlė pagalbinę savižudybę į žiniasklaidos priešakines temas, ko pasekoje ši problema pasiekė kritinę masę greičiau nei tai būtų kitu atveju. Išties, faktas, kad tokios daugybės žmonių neatstūmė jo keista asmenybė ir apsėdimas mirtimi (pvz., jis naudojo žmonių kraują kaip dalį terpės savo makabriškuose paveiksluose), manau, labai daug atskleidė apie tai, kur suko mūsų kultūra.

Pažymėtina ir tai, kad apie septyniasdešimt procentų Kevorkiano pagalbinės savižudybės aukų mirtinai nesirgo. Dauguma buvo neįgalūs ir prislėgti. Penkiems po skrodimo buvo nustatyta, kad jie išvis nesirgo. Ir vis dėlto žiniasklaida ištisai apibūdindavo (ir tebeapibūdina) jį, kaip padėjusį numirti tam, kad pabaigtų sunkiai valdomas kančias. Apibendrinus: Kevorkian buvo radikalus ikonoklastas, kuris niekino papročius ir nutraukė apsimetinėjimą, kad pagalbinė savižudybė yra skirta mirtinai sergantiems ir numatyta kaip pati galutinė priemonė, kai jau nieko daugiau nebeįmanoma padaryti, kad nutraukti kentėjimus. Tai jau nebėra tiesa, o Kevorkianui tokia ji niekada ir nebuvo.“

*Solipsizmas yra ontologinė ir epistemologinė pozicija, teigianti, kad neįmanoma žinoti nieko tikro apie už savo proto ribų esančią visatą, todėl gali būti, kad išorinis pasaulis ir neegzistuoja. Solipsizmą galima trumpai nusakyti filosofine fraze „mano protas yra vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau egzistuojant“.

Kad nuo šio blogo nepasidarytų pernelyg liūdna, pabaigai įdėsiu karikatūrą apie solipsizmą:

“– Atleiskit, mis. Jūs ką tik paneigėt solipsizmą.

– Mhm?

– Negali būti, kad vien tik mano atskiras protas būtų galėjęs sukurti kažką tokio gražaus kaip jūs.“

19) 2020-08-21

Kuo dar pasireiškia vertųjų gyventi atranka? Vis dažniau ji virsta mirštančiojo artimųjų kova su negailestingu biurokratiniu valstybės aparatu. Kartais tai kova ne prieš eutanaziją tiesiogiai, bet prieš prastą priežiūrą ar prieš atsisakymą tą priežiūrą suteikti. Kartais ši kova pasibaigia laimingai, t.y. už gyvybę kovojančių žmonių pergale:

Lianne Laurence “5-year-old girl recovering in Italy after UK hospital fought to end life support“ (5-ių metų mergaitė sveiksta Italijoje po Jungtinės Karalystės ligoninės kovos dėl jos gyvybės palaikymo užbaigimo)

“Tafida Raqeeb, penkiametė britė pažeistomis smegenimis, kuriai Jungtinės Karalystės (JK) gydytojai norėjo atjungti gyvybės palaikymą, buvo išrašyta iš intensyviosios priežiūros Italijos ligoninėje.

Tafida, kuri pateko į komą pereitą vasarį po to, kai jos smegenyse trūko kraujagyslė, spalio 15 d. buvo perkelta į Gaslini vaikų ligoninę Genujoje Britanijos aukštesniajam teismas nusprendus, jog JK sveikatos priežiūros institucijos neturi teisės atjungti jai gyvybės palaikymo prieš jos tėvų norą.

45 m. inžinierius statybininkas Mohammed Raqeeb ir 39 m. teisininkė Shelina Begum kreipėsi į teismą po to, kai Karališkosios Londono ligoninės gydytojai nusprendė, kad jų duktė nepasveiks ir kad jai geriausiai būtų leisti mirti.

“Pati Tafida įrodė, kad šie gydytojai buvo neteisūs“ šią savaitę sakė Begum, kaip praneša JK dienraštis Daily Mail.“

“Gaslini pasisiūlė priimti Tafida po to, kai birželyje jos tėvai paprašė šios garsios pasaulyje vaikų ligoninės kitos nuomonės juridinės kovos dėl dukters gyvybės palaikymo įkarštyje.“

Deja, ne visuomet tokios kovos pasibaigia laimingai:

Paul Smeaton “U of Michigan ‘just killed my son’: Hospital yanks life support hours after judge dismisses case“ (Mičigano universitetas “tiesiog nužudė mano sūnų“: Ligoninė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai teisėjas atmetė bylą, staigiai nutraukia gyvybės palaikymą)

“Bobby Reyes, keturiolikmetis berniukas iš Mičigano, kuriam gydytojai paskelbė “smegenų mirtį“, mirė vakar po to, kai teisėjas atmetė jo šeimos teismo bylą, kurioje buvo prašoma, kad jam būtų suteikta daugiau laiko. Mičigano Universiteto C.S. Mott vaikų ligoninė atjungė jo ventiliatorių praėjus vos kelioms valandoms. Byla buvo išklausyta 10 val., o 15 val. ligoninė pateikė pareiškimą, kad Bobby miręs.

Rugsėjo 21 d. Bobby’iui po to, kai jis patyrė astmos priepuolį, sustojo širdis ir jis buvo nugabentas į Mičigano Universiteto C.S. Mott vaikų ligoninę Ann Arbor mieste.

Ligoninės gydytojai diagnozavo Bobby’iui “smegenų mirtį“ ir po savaitės nuo šios diagnozės informavo jo šeimą, kad atjungs jo ventiliatorių, taip užbaigdami jo gyvenimą.

Bobby šeima padavė ieškinį teismui siekdami daugiau laiko, kad paruoštų sūnų perkėlimui.

Bet tas prašymas teisėjo David Swartz buvo vakar ryte atmestas Washtenaw Apygardos teisme ir Mičigano Universiteto ligoninės medicinos personalas atjungė Bobby’io ventiliatorių vos po kelių valandų.“

“Jie (tėvai) teigė, kad kiti gydytojai, įskaitant Richard P. Bonfiglio, tikėjo, jog Bobby’iui yra vilties. Pats Bonfiglio yra Mičigano Universiteto medicinos mokyklos absolventas ir jis dalyvavo vakarykščiame teismo posėdyje.

Detroit Free Press jis sakė, kad peržiūrėjo Bobby ligos istoriją ir lankė jį ligoninėje, nors neatliko formalios apžiūros, nes šioje ligoninėje neturi tam įgaliojimų.

Kai jo paklausė, ar jis įžvelgė priežasčių šeimos viltims, jis pareiškė: “Tikrai taip. Bėda, kad visas šis smegenų mirties apibrėžimas šiuo atveju nėra tikslus, taigi, kai turite reikalą su tokia situacija, geriau suklysti iš tos pusės, kad suteikti jam šansų, nei kad juos panaikinti.“

Teismai skirtingose jurisdikcijose pasielgė skirtingai. Ar galima teigti, kad Mičigane tiesiog buvo aplaidaus teisėjo atvejis? Kad gydytojai Gaslini ir Bonfiglio įrodo, kad vis dar liko sąžiningų gydytojų? Galbūt taip, galbūt ne. Pokrikščioniška filosofija, kuri žmones tiesiog rūšiuoja į patogius ir nepatogius daiktus, randa vis daugiau pateisinimų eutanazijai. Kalbama jau nebe vien apie žalos, kurią sukelia įvairios kančios, panaikinimą taikant eutanaziją, bet ir apie įvairias papildomas naudas, kurias ji galėtų duoti. Apie vieną tokių jau kalbėjome – palengvinimą sveikatos apsaugos sistemoms, nes atsikratyti kenčiančiųjų per eutanaziją yra žymiai pigiau nei juos slaugyti ir gydyti, o sutaupytas lėšas galima skirti likusiems. JK akademikai prakalbo ir apie kitas galimas naudas:

Society for the Protection of Unborn Children (SPUC, Negimusių Vaikų Apsaugos Draugija) “Academics tout ‘benefits’ of euthanasia: Saves money, provides fresh organs“ (Akademikai smarkiai giria eutanazijos “naudas“: taupo pinigus, tiekia šviežius organus)

“Šiurpinančioje“ naujoje ataskaitoje akademikai įrodinėja kaip pagalbinės savižudybės būdu žudant pacientus JK būtų sutaupyti nacionalinės sveikatos apsaugos (NSA) pinigai ir teikiami organai transplantacijoms. Dr. Gordon Macdonald, organizacijos Rūpestis, o ne Žudymas (Care not Killing) generalinis direktorius pareiškė, kad ši ataskaita “atskleidžia tikrąją pagalbinės savižudybės darbotvarkę“.

Ataskaitą, kuri vadinasi “Skaičiuojant pagalbinės mirties kaštus“, parengė Glazge dirbantis etikas David Shaw ir sveikatos ekonomistas Alec Morton.

Ši ataskaita, kuri paskelbta žurnale “Klinikinė etika“ (Clinical Ethics), apibūdina kokiu būdu finansinės santaupos, kurias leistų sutaupyti pagalbinė savižudybė, yra “dramblys kambaryje“.

Ataskaitoje nurodoma: “Ištekliai, kuriuos sunaudoja pacientai, kuriems atsakoma pagalbinės mirties, vietoj to galėtų būti naudojami tam, kad suteikti papildomų (pozityvių) kokybiškų gyvenimo metų kitiems sveikatos apsaugos sistemos pacientams, norintiems pratęsti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę. Trečias argumentas yra tai, kad organų donorystė šiame kontekste gali būti papildomas potencialus kokybiško gyvenimo šaltinis.“

Dr. Macdonald iš Rūpestis, o ne Žudymas teigia: “Tai išties šiurpinanti ataskaita, rodanti pagalbinės sąvižudybės ir eutanazijos įteisinimo pavojus. Jie parodo tikrąją darbotvarkę – nors jos autoriai gali ir netikėti, kad pinigai būtų motyvuojantis veiksnys pagalbinei savižudybei, bet kai kurie žmonės tuo tiki.“

“Ar tai iš tiesų yra tai, ko mes norime mūsų iš NSA? Sistemos, kurioje kai kurie pacientai yra diskriminuojami dėl savo amžiaus ar neįgalumo, ar dėl to, kad jie negali gauti brangaus gydymo ar privačios sveikatos apsaugos?“

Organų paėmimas iš eutanazuotų asmenų

Šiemet anksčiau SPUC pranešė kaip buvo atskleista, kad Kanados gydytojai rinko organus iš neseniai eutanazuotų pacientų, kad patenkinti jų poreikį donorystei.

Per pirmuosius 2019 m. 11 mėn. eutanazuoti pacientai 18 atvejų buvo organų, o 95 atvejais – audinių donorai (iš viso eutanazuotų buvo 113 – past. iš kito straipsnio). Tai buvo žymus 14 proc. padidėjimas lyginant su 2018 m. ir 109 proc. padidėjimas lyginant su 2017 m.

Dr Macdonald apibendrino: “Ši ataskaita nušviečia eutanazijos legalizavimo pavojus. Argumentai, kurie siejami su asmens autonomija, labai greitai pasikeičia į argumentus, siejamus su gydytojų ir slaugų daromais vertybiniais sprendimais apie kitų asmenų gyvenimo kokybes tuo pat metu jaučiant spaudimą taupyti pinigus ir imtis taip vadinamo “lovų blokavimo“ sveikatos apsaugoje.“

Kai silpnesniųjų žmonių priežiūra pradeda remtis tokiais argumentais, nekeista, bet vis vien ne mažiau kraupu kaip ta priežiūra pradeda panašėti į… konclagerį:

Anthony Murdoch “Ontario nursing home report shows ‘heartbreaking,’ ‘horrific’ abuse of elderly, vulnerable“ (Ataskaita apie Ontarijaus slaugos namus parodo “širdį veriantį“, “klaikų“ piktnaudžiavimą senesniaisiais ir pažeidžiamaisiais)

“Kanados Ginkluotojų Pajėgų (KGP) ataskaita, tvirtinanti rimtas sveikatos ir saugumo problemas, susijusias su vyresniųjų žmonių priežiūra penkiuose Ontarijaus slaugos namuose, ryškiai nušviečia kaip visuomenė “nužmogina“ žmones, teigia Eutanazijos Prevencijos Koalicijos vadovas.

Ontarijaus provincijos vyriausybė šį antradienį viešai išleido 4-osios Kanados Divizijos Jungtinės Darbo Grupės ataskaitą visuomenei apie penkis Ontarijaus ilgalaikės priežiūros namus.

Išsami ataskaita nušvietė patvirtintas apverktinas gyvenimo sąlygas šiuose Ontarijaus namuose, įskaitant prastai maitinamus ir apleistus gyventojus, vabzdžių antplūdžius, sugedusį maistą ir tinkamų saugos priemonių trūkumą.

Balandžio mėnesį KGP personalas buvo pristatytas padėti susitvarkyti koronaviruso blogiausiai paveiktuose Ontarijaus ir Kvebeko ilgalaikės priežiūros namuose. Tai įvyko po to, kai federalinė vyriausybė patvirtino provincijų vyriausybių pagalbos prašymą.

Karinė ataskaita aiškina kaip kai kurie gyventojai ilgam laikui buvo paliekami su pridirbtomis sauskelnėmis. Kiti šaukėsi pagalbos be jokio atsako nuo “30 minučių iki dviejų valandų“. Kai kurie gyventojai “buvo maitinami ir valomi per prievartą, dėl ko jie garsiai springo ir duso.“

Priminsiu, kad visa ši istorija vyko šiemet Kanadoje. Vargu ar kas nors priskirtų Kanadą prastai ekonomiškai išsivysčiusių šalių grupei su žemais socialinės apsaugos standartais, greičiau atvirkščiai. Tai kame reikalas? Kai kurie Kanados politikai tokią padėtį atvirai sieja su naująja šalies eutanazijos filosofija ir politika:

“Už gyvybę kovojančios Kanados Konservatyviosios partijos kandidatė į lyderius Dr. Leslyn Lewis išreiškė savo “pasibjaurėjimą“ dėl Ontarijaus ilgalaikės priežiūros namų. Pareiškime, vakar pateiktame jos interneto svetainėje, ji pareiškė, kad išrinkus ją lydere ji sustabdytų “naujų mediciniškai pagalbinės mirties kategorijų“ išplėtimą.“

“Eutanazijos Prevencijos Koalicijos direktorius Alex Schadenberg trečiadienį savo blogo įraše apie šią ataskaitą pareiškė, kad ji parodo kaip Kanadai reikia kultūros, kuri traktuotų vyresniuosius ir ligotus su pagarba ir orumu, kurio jie nusipelnė.

“Mums reikia rūpestingos kultūros. Kultūros, kuri neinstitucionalizuoja vyresniųjų, ligotų ar neįgalių žmonių, bet vietoj to kuria gailestingą bendruomeninę rūpybą,“ sakė Schadenberg.

“Ataskaitoje reziumuoti siaubingi atvejai yra grįsti nepagarbos ir kultūros, kuri nužmogina žmones, kuriems reikia globos, požiūriu. Daugelis aukų visuomenės yra matomi kaip mažiau nei žmonės, nes jie turi kognityvinių problemų.“

Schadenberg priėjo trijų išvadų dėl “nužmoginančių“ ir “širdį veriančių“ sąlygų, kurių buvimas buvo patvirtintas karinėje ataskaitoje.

“Gydytojai ir praktikuojantys slaugai, kurie žudo žmones eutanazijos būdu, priima sprendimus, grįstus visuomenės požiūriais į žmones, turinčius specialiųjų fizinių ar psichologinių poreikių,“ sakė Schadenberg.

Antroje išvadoje Schadenberg teigė, kad “pasirinkimo laisvės“ koncepcija netaikoma sąlygoms ir požiūriams, kurios įtakotų tikėjimą, jog geriau žmonės gyventų tam tikrose specifinėse sąlygose nei būtų mirę.

“Subtilūs ir akivaizdūs socialiniai spaudimai sukuria kultūrinį poslinkį nuo “pasirinkimo mirti“ į mirties lūkestį,“ pridūrė jis.

Galiausiai, Schadenberg teigia, kad “Kai kurie žmonės prašė eutanazijos mirties tam, kad išvengtų gyvenimo slaugos namuose. Ši ataskaita gali vesti link slaugos paslaugų “ištrynimo“, taip pat ji ves link daugiau eutanazijos mirčių.“

Koronaviruso mirties skaičiai Ontarijuje, kurio gyventojų skaičius yra apie 14,5 mln., yra 2.155. Pagal Ontarijaus Ilgalaikės priežiūros Ministerijos duomenis iš jų 1.587 mirtys yra praneštos provincijos ilgalaikės priežiūros ir senelių namuose.“

Taigi, koronavirusas, neišvengiamai populiariausia tema šiais laikais. Apie jį sklando daug sąmokslo teorijų, dalis jų teigia kaip šį išnaudoja vyriausybės ir kiti subjektai savo klastingiems tikslams. Nesiginčysiu, labai tikėtina, kad gali būti tokių atvejų, jų turėtų būti. Apsukriems žmonėms, ypač verslininkams ir politikams būdinga pasinaudoti krizėmis kuriant sau kažkokią naudą. O ar galima pasinaudoti koronavirusu tam, kad atlikti eutanazijas atvejais, kurie kitu būdu būtų nelegalūs? Pasirodo taip:

Michael Cook “Did Covid-19 open the door to euthanasia in Sweden?“ (Ar Covid-19 atvėrė duris eutanazijai Švedijoje?)

Iš Švedijos ateina trikdantys Covid-19 mirčių tarp vyresniojo amžiaus žmonių skaičiai. Kaip skelbia Wall Street Journal, pusė žmonių, kurie mirė Švedijoje, yra slaugos namų gyventojai.

Švedijos požiūris į pandemiją buvo kitoks. Jis rėmėsi savanorišku socialiniu distancijavimusi ir sienų uždarymu, bet ne karantinais. Bet ji vis vien yra penktoji šalis pasaulyje pagal mirčių milijonui žmonių skaičių, o pusę šių buvo slaugos namų gyventojai.

Sveikatos apsaugos valdininkai gavo daugybę skundų dėl to, kaip buvo elgiamasi su vyresniaisiais giminaičiais. Pastovi tema buvo apie tai, kad slaugos namų gyventojai, įtariami užsikrėtę Covid-19, buvo tuoj pat perkeliami į paliatyvią slaugą ir jiems buvo teikiamas morfinas, bet atsakoma papildomo deguonies, intraveninių skysčių bei maitinimo. Daugeliui tai buvo iš esmės mirties nuosprendis.

“Žmonės duso, buvo siaubinga matyti. Vienas pacientas paklausė manęs ką aš jam suleidau, kai aš suleidau jam morfino injekciją, ir aš jam melavau,“ sakė slaugė Latifa Löfvenberg. “Daugelis mirė prieš laiką. Buvo labai, labai sunku.“

“Umeå Universiteto geriatrijos specialistas Yngve Gustafsson Britų Medicinos Žurnalui papasakojo, kad senyvų žmonių, esančių kvėpavimo takų priežiūroje, proporcija šalyje buvo žemesnė nei tuo pat metu prieš metus, nepaisant to, kad žmonės virš 70 m. buvo blogiausiai paveikti Covid-19. Jis tuo pačiu buvo susirūpinęs gydytojų praktika sergantiems senyviems žmonėms slaugos namuose skirti “paliatyvinius kokteilius“ telefonu.

“Senyviems žmonėms ištisai skiriamas morfinas ir midazolamas, kurie slopina kvėpavimą“, jis pranešė dienraščiui Svenska Dagbladet.

Kitam dienraščiui – Aftonbladet Daily jis kalbėjo tiksliau:

“Senyvų žmonių slaugos namuose iš principo skiriama tik paliatyvi slauga, kas reiškia, kad gauni morfino, midazolamo ir haldolio, kad apsaugoti nuo pykinimo ir vėmimo dėl morfino. Tai gydymas, kuris beveik 100 procentų užtikrintai priveda prie mirties. Kartu skiriami midazolamas ir morfinas slopina kvėpavimą. Jei jūs turite kvėpavimo sunkumų, greitai susidaro toks deguonies trūkumas, kad mirštate.“

Ar tai eutanazija? Gustafsson buvo stačiokiškas. Taip, tarė jis. “Taip, aš beveik galėčiau įsivaizduoti, kad tinka ir dar stipresni žodžiai. Tai beveik tas pats, kas žudyti šiuos žmones. Praktiškai tai šimtaprocentinis būdas, labai panašiai kaip su elektros kėde. Maždaug toks pats efektyvumas.“

Net vyriausybė pripažino, kad strategija buvo neteisinga. “Mes turime pripažinti, kad kas dėl vyresniųjų priežiūros ir infekcijos plitimo, ji nesuveikė,“ sakė premjeras ministras Stefan Löfven Švedijos dienraščiui The Aftonbladet Daily. “Mirė pernelyg daug senyvų žmonių.“

Dėl eutanazijos įteisinimo karčiai ginčijamasi visame pasaulyje, bet įprastai tie ginčai vyksta rėmuose individualių atvejų, kuriuose pacientas turi galimybę pareikšti išreikštinį sutikimą dėl savo mirties. Eutanazija vis dar yra neįteisinta Švedijoje. Tačiau akivaizdžiai tai netrukdo gydytojams, neturintiems moralinio kompaso, mesti savo pacientus per bortą. Ar tai vyksta ir kitose šalyse, apimtose koronaviruso panikos?“

Panašu, kad kažkas tokio vyko ir mūsų šalyje, pvz., Klaipėdoje, nors eutanazija pas mus kaip ir Švedijoje neįteisinta. O aš dar kartą pakartosiu, ką šiuo priešrinkiminiu laikotarpiu vis tvirtinu savo feisbuko profilyje – daugelis mūsų įprato galvoti, kad visos rimtos šalies problemos yra ekonominės problemos, tačiau tikrai taip toli gražu nėra. Kaip matote, galima gyventi labai turtingoje šalyje su gerai išvystyta socialinės ir sveikatos apsaugos sistema, tačiau tavo orus gyvenimas joje vis vien nebus užtikrintas. Ne dėl to, kad trūktų pinigų, kažkokių įstatymų, “gerų“ valdininkų ar pan. Dėl to, kad trūksta požiūrio į žmogų kaip į prigimtinį orumą turinčią būtybę. Tokį požiūrį aš dar vadinu tradiciniu, mat, jei skaitėte ankstesnius mano blogus, jis prieštarauja moderniajam.

21) 2020-09-14

Šį kartą ir vėl rašau blogą, tiesiogiai atitinkantį 21-o knygos “Pasirengus gimti“ skyrelio temą, tiksliau – vieną iš jų, šiam skyreliui specifinę, nes ten temų daug. Pradžioje pasidžiaugsiu. Tame knygos skyriuje parašyta apie moterišką ateities sekso boikotą. Pats jį sugalvojau ir maniau, kad kada nors tai išsipildys. Pasirodo, jau! Dar prieš man apie tai sugalvojant, nacionalinį sekso streiką jau buvo paskelbusi kažkokia Holivudo gražuolė, neseniai radau netyčia:

Aktorė Alyssa Milano kviečia į visos šalies “sekso streiką“, kad užprotestuotų abortų įstatymus.

Knygoje aprašomas moterų sekso streikas vyksta dėl kitų priežasčių, o ši aktorė taip demonstravo savo socialinį aktyvumą ir protestą prieš Džordžijos valstijoje priimtą įstatymą, draudžiantį abortą po 6 savaičių nėštumo (kai pradeda plakti embriono širdis). Žymus ne visų mėgstamos Fox News Channel TV reporteris Tucker Carlson kartu su ne mažiau žymiu apžvalgininku Mark Steyn čia šaiposi iš šios streikuotojos, aptarinėdami kokį poveikį turės Amerikai tai, kad šie negalės apturėti sekso su Milano tol, kol įstatymas nebus atšauktas. Bet man labiau nei pašaipos patiko ši jų įžvalga: “Visame tame yra tarsi neišsakyta mintis, kad turėti vaikų yra, neperdedant, blogiausia, kas tau gali atsitikti. Tarsi pabaiga bet kokios tavo kvailos karjeros ar bet kokio tau atrodančio svarbaus dalyko gyvenime, kurie, neperdedant, galų gale nereiškia nieko. Kaip mes priėjome iki to, kad ištisa politinė partija tiki, kad turėti vaikų yra tarsi bausmė?“ Na, prie Milano prisijungė dar viena aktorė bei “sofos“ soc. tinklų aktyvistė, bet lygtai seksas Amerikoje vis dar egzistuoja ir vis dar gimsta vaikų.

Užtai man ši istorija šioje vietoje yra tarsi gija, susiejanti naujesnę temą su anksčiau buvusia – abortais. Naujesnė tema, kuri yra priežastis, dėl kurios ir streikuoja moterys mano knygoje – vadinamasis Skandinavijos paradoksas (angl. Nordic Paradox):

“Kurios šalys pirmauja pasaulyje pagal lyčių lygybę? Jei nežinote atsakymo, jūs turbūt gyvenate Šiaurės Korėjoje.  Visi kiti žino, kad tai Šiaurės šalys: Danija, Suomija, Islandija, Norvegija ir Švedija. Šiose šalyse darbo rinkoje dalyvauja vidutiniškai trys iš keturių darbingo amžiaus moterų; atotrūkis tarp dirbančių vyrų ir moterų yra tarp mažiausių pasaulyje; motinystė taip pat nereiškia pasitraukimo iš darbo rinkos. Ši lygybės versija jau penkerius dešimtmečius aktyviai diegiama politinėmis ir teisinėmis priemonėmis, o tokios šalys kaip Švedija yra laikomos pavyzdžiais likusiam pasauliui. Ir vis dėlto…

Šiaurės šalys „pirmauja“ Europos Sąjungoje pagal partnerių smurtą prieš moteris (PSPM). Ką tai reiškia?  PSPM yra fizinis ir (arba) seksualinis smurtas tarp partnerių, heteroseksualių ar homoseksualių, kurie gali būti draugai, sugyventiniai, susituokę ar gyvenantys atskirai. Tyrimuose PSPM matuojama kaip fizinė agresija, pradedant nuo pastūmimo ir baigiant mušimu, bei kaip priverstinis seksas; taip pat emocinė prievarta ir bauginimas.

<…>

Nors moterys ir vyrai tampa vis lygesniais darbo rinkoje, namuose kažkas neveikia. Pritrenkiantis lyčių lygybės ir seksualinės prievartos junginys yra žinomas nekaltu Skandinavijos paradokso (Nordic paradox, angl.) pavadinimu, tačiau vaizdas atrodo dar blogesnis už tai, ką atskleidė pirmasis Gracia‘os ir Merlo tyrimas.“

Tai citata iš šio straipsnio:

Carolyna Moynihan “Skandinaviškas paradoksas: lyčių lygybė ir smurtas“

Toliau straipsnio autorė pateikia prielaidą, kad viso to priežastis yra tai, kad Skandinavijos šalyse poros daug dažniau nei vidutiniškai Vakarų Europoje gyvena ne susituokę, o susidėję:

“Kodėl tai svarbu? Net keli tyrimai, nagrinėjantys partnerių smurto veiksnius, parodė, jog susidėjusios poros labiau rizikuoja patirti PSPM nei susituokusios poros, ypač jaunesniame amžiuje. […] Pavyzdžiui, 2017 m. pasirodžiusio tyrimo „Kohabitacija ir partnerių smurtas jauname amžiuje: dideli apribojimai ir žemas įsipareigojimas“ autorės nustatė, kad susidėjusios poros dažniau praneša apie agresiją (31%) santykiuose, nei susituokę (23%) arba tik draugaujantys, bet atskirai gyvenantys respondentai (18%). Kalbant apie platesnį amžiaus spektrą (nuo 18 iki 34 metų), 2010 m. publikuotas tyrimas atskleidė, kad net 48 proc. nesusituokusių suaugusiųjų pranešė apie vienokią ar kitokią fizinę agresiją savo santykių istorijoje. […]“

Straipsnio autorė pasakoja ir apie kitas šį reiškinį aiškinančias teorijas:

“Žinoma, egzistuoja PSPM aiškinančių teorijų, kurių populiariausia yra ta, kad masių kultūra atsilieka nuo (šviesuoliškų) įstatymų ir politikos; kitaip tariant, pernelyg daug vyrų yra užsislaptinę moterų lygybės priešai. Blanca Tapia, kalbėdama ES Pagrindinių teisių agentūros (įstaigos, parengusios 2014 m. ES tyrimą) renginyje, svarstė, kad „kai kurie vyrai nesugeba gerai susitvarkyti su lyčių vaidmenų pokyčiais ir smogia atgal“.

Įdomiausią man paaiškinimą yra pateikusi viena labai žymi Lietuvos feministė ir moterų teisių bei jų lygybės socialdemokratė aktyvistė, dirbusi vienoje iš daugelio “europietiškų“ “lygybės NVO“. Gaila, nebesurandu nuorodos, gali būti, kad jos pasisakymą buvau aptikęs feisbuke, todėl ir jos vardo neminėsiu. Taigi, ji kalbėjo apie PSPM reiškinio latentiškumą Lietuvoje, kitaip tariant – apie tai, kiek tokių atvejų nepranešama. O pasirodo, anot jos, tokių atvejų nepranešama beveik visų. Nes irgi prisiminė Skandinavišką paradoksą, pasigėrėjo tomis šalimis kaip labai daug pasiekusiomis moterų teisių srityje ir atkreipė dėmesį, kad PSPM rodikliai ten daug didesni nei Lietuvoje. Ką gi, dėstė ji, jei tokioj Skandinavijoje moteris muša tiek daug vyrų, tai Lietuvoj moteris iš tikro muša… visi vyrai absoliučiai be išimties (!) Kitokių vyrų čia paprasčiausiai nėra. Drąsus pareiškimas tema “visi vyrai – kiaulės“, ypač kai pati vyro neturi, bet tuo pačiu – ir labai išmintingas. Pagalvokim kiek darbo būtų visokioms tokioms kaip jos NVO įsisavinant euro-lėšas vien tam, kad sugebėtų visas Lietuvos moteris įtikinti pranešti apie jų vyrų ir draugų smurtą prieš jas, juk kol kas pranešinėja tik labai nedidelis procentas. O kur dar po to perauklėti ar kažkaip kitaip nukenksminti visus Lietuvos vyrus…

Savo knygoje pateikiu dar paprastesnę ir tiesmukiškesnę Skandinaviškojo paradokso priežastį, paskaitysite patys. Gi ką tik pateiktame straipsnyje kalbama ir dar apie vieną plačiai žinomą paradoksą, kuris šį kartą tiesiog vadinamas Lyčių lygybės paradoksu (Jordan Peterson jį vadina tiesiog lyties paradoksu) ir jis vėl labiausiai susijęs su Skandinavijos šalimis, kur tos lygybės yra daugiausiai:

“Gali būti – nors atrodo, kad bent už dalį atsilikimo nuo progresyvių kultūrinių slinkčių atsakingos pačios moterys. Pavyzdžiui, Švedijos darbo jėga vis dar yra labai susiskirsčiusi į vyriškas ir moteriškas profesijas.  Moterys dominuoja, pavyzdžiui, slaugoje, o vyrai – inžinerijoje ir kitose technologijų srityse. Lundo universiteto mokslininkai, prieš porą metų apklausę 15 m. amžiaus jaunuolius, karčiai nusivylė, kai paaiškėjo, kad mergaitės vis dar linkusios planuoti savo karjerą tradiciškai moteriškose srityse. Berniukai, tuo tarpu, ketino rinktis vyriškas profesijas, nors ir turėjo daugiau pasitikėjimo savo gebėjimu atlikti priešingai lyčiai būdingus darbus nei mergaitės.

Moksliniame straipsnyje, prieš metus paskelbtame „Science“ žurnale, pateikiamas tokių pasirinkimų paaiškinimas: būtent [ekonominė] lyčių lygybė pasiekta labai išsivysčiusiose šalyse, sudaro moterims ir vyrams galimybes pasirinkti iš tiesų norimą darbą ir gyvenimo būdą. Tai, kad šie pasirinkimai dažnai būna skirtingi, gal ir nuvilia lygybės policiją, bet atrodo, tai atitinka gilesnius vyrų ir moterų polinkius.“

Apie šį, nors jis tiesiogiai su mano knyga nesusijęs, noriu pakalbėti plačiau ir pateikiu apie tai savo mėgstamo šiuolaikinio vakarų dešiniojo mąstytojo Jordan Peterson straipsnį:

Jordan Peterson “Lyties skandalas Skandinavijoje ir Kanadoje“

“Vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi – nesvarbu, ką sako Švedijos feministė užsienio reikalų ministrė.“

“Paradokso esmė, kalbant paprastai, yra tokia: visuomenėms užtikrinant vis didesnę lyčių lygybę savo socialinėje ir politinėje praktikoje, vyrai ir moterys kai kuriais aspektais tampa daug labiau skirtingi, nei panašūs.“

“Geriausias kol kas pateiktas šio didėjančių skirtumų fakto paaiškinimas nurodo dvi skirtumų tarp vyrų ir moterų priežastis: biologiją ir kultūrą. Minimizuojant kultūrinius skirtumus (ką daro ir egalitarinė socialinė politika), sukuriamos sąlygos pilnai atsiskleisti biologiniams skirtumams. Esu susipažinęs su ne vienu sociologų pateiktu kultūriniu šio fenomeno paaiškinimu, tačiau negirdėjau dar nė vienos bent kiek mane įtikinusios hipotezės; jos suformuluoti nepavyko ir man pačiam.

Taip pat yra žmonių, kurie tvirtina, jog mes tiesiog dar nepakankamai toli pažengėme egalitarinės politikos taikyme – esą, net Skandinavija ir Nyderlandai, bene labiausiai egalitarinės visuomenės pasaulyje, tebėra stipriai patriarchališkos; tačiau tai nepaaiškina, kodėl šioms kultūroms tampant vis lygesnėmis dėka jų socialinės politikos, lyčių skirtumai pastebimai išaugo, o ne sumažėjo.

Atstovaujantieji šį požiūrį, nepaisant akivaizdaus loginio jo neįmanomumo, tvirtina, kad privalome padvigubinti savo pastangas socializuojant mažus berniukus ir mergaites identiška maniera – paversti visus žaislus lyčiai neutraliais, kvestionuoti net pačią lyties tapatybės idėją – ir tiki, kad toks manevravimas galiausiai prives mus prie idealios utopijos, kurioje kiekviena profesija ir kiekvienas jų valdantysis sluoksnis bus lygiai padalintas tarp vyrų ir moterų. Kodėl turėtume imtis tokio didelio masto eksperimentų, orientuotų į vaikų socializacijos transformavimą, kai neturime nė žalio supratimo apie tikėtinas to pasekmes? Kodėl turėtume dėtis žiną, kaip tarp jaunų vaikų panaikinti lytinę tapatybę? Galiausiai, kodėl tiksliai turėtume problema laikyti tai, kad vyrai ir moterys, tapę laisvi priimti sprendimus egalitarinėmis sąlygomis, renkasi skirtingai?

Tai yra skandinaviškasis galvosūkis, reikšmingai veikiantis visą Vakarų pasaulį (o jau visai greit paveiksiantį ir visą likusį). Politika, maksimizuojanti galimybių lygybę, verčia rezultato lygybę neįmanomu siekiu. Vis radikaliau ir garsiau politiškai korektiškų jėgų primetama doktrina, jog lyčių skirtumai yra viso labo konstruojami socialiai, yra klaidinga. Suprantate? Klaidinga.

Nieko keista, jog kai atvežiau šią žinią į Švediją, šalies užsienio reikalų ministrė (priklausanti vienintelei feministine pasiskelbusiai vyriausybei pasaulyje) viešai pasiūlė man grįžti atgal po akmeniu, iš po kurio išlindau; nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati. Tačiau faktai lieka faktais, ir joks kiekis kairuoliško neomarksizmu grįsto postmodernaus svaičiojimo apie socialinį mokslą kaip patriarchalinį konstruktą neprivers išnykti šios nepatogios tiesos: vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi.

Skirtumai yra svarbūs, ypač kraštutiniais atvejais, labiausiai profesinio pasirinkimo bei jį lydinčių sprendimų atžvilgiu. Mes neišvengiamai matysime daugiau vyrų nusikaltėlių, daugiau vyrų inžinierių, ir daugiau moterų su diagnozuota depresija ar neuroze, kaip ir daugiau moterų, dirbančių medicinos seselėmis. Šiuos skirtumus visuomet lydės ir ekonominių rezultatų nelygybė.

Žaidimas baigtas, utopistai.

Štai kodėl informacija, kuria pasidalinau savo vizito Skandinavijoje metu, sukėlė skandalą, kurio atgarsiai tebeaidi dar ir šiandien.“

Detalesnę argumentaciją paskaitysit pačiame straipsnyje, čia aš dar pateikiu originaliame Jordan Peterson straipsnyje jo interneto puslapyje www.jordanbpeterson.com kai kurias pateiktas nuorodas į išsamius mokslinius tyrimus šia tema, nes lietuviškajame vertime jų nėra: Vikipedija “5 Didieji asmenybės bruožai“Amerikos psichologų asociacijos 2009 m. Psichologijos biuletenis: Rong Su, James Rounds, Patrick Ian Armstrong “Vyrai ir daiktai, moterys ir žmonės: lyčių skirtumo interesuose meta-analizė“Sage Journals 2018: Gijsbert Stoet, David C. Geary “Lyčių lygybės paradoksas moksliniame, technologiniame. inžineriniame ir matematiniame išsilavinime“Science Direct 2018: Peter K.Jonason, Monica A.Koehn, CeylanOkan, Peter J.O’Connor “Asmenybės vaidmuo individualiuose skirtumuose metiniame uždarbyje“Tarptautinis psichologijos žurnalas 2018: Erik Mac Giolla, Petri J. Kajonius “ Asmenybės skirtumai pagal lytis yra didesni lyčių lygybės šalyse: stebinančio atradimo pakartojimas ir praplėtimas“ .

Man pati labiausiai “įstrigusi“ Jordan Peterson straipsnio vieta yra: “nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati“. Nes mane vis dar stebina, kai tokių minčių pastebiu ir lietuviškoje žiniasklaidoje.

Du pavyzdžiai, abu iš portalo Delfi. Nuorodų nebus, nes ieškoti tingiu, tikiuosi patikėsite mano atpasakojimu ir taip. Tingiu dar ir todėl, kad šiaip tokių straipsnių aš neskaitau, bet taip gavosi, kad perskaičiau atsitiktinai. Pirmasis buvo su antrašte apie tai, kad vis dar yra per mažai moterų, dirbančių IT srityje, ar kažkaip tai panašiai. Didžioji jo dalis – paprasčiausia sėkmės istorija, išskirtinė tuo, kad niekuo neišskirtinė. Mergina nuo mažens ir jau mokykloje domėjosi dalykais, susijusiais su programavimu, tėvai ir mokykla ją tuo domėtis visaip skatino, neprieštaravo nei draugės, nei draugai. Lygiai taip pat sėkmingai įstojo į aukštąją šios specialybės mokytis, tuomet dirbti į IT įmonę, ten – kilti karjeros laiptais ir štai – ji jau labai neblogos IT įmonės vadovė. Niekaip nesupratau, kas dėl jos moteriškumo buvo ne taip – niekas niekur niekaip dėl šio faktoriaus jai nesutrukdė ta sėkmingąja vadove tapti. Visgi, antroji straipsnio dalis kalba apie tai, kad tokių besimokančių merginų auštojoje buvo labai mažai, neina merginos tokių dalykų mokytis. O tai yra labai blogai, jos tiesiog ten privalo eiti mokytis, mes tam turime dėti visas pastangas. Na, bet pats straipsnis iliustruoja, kad eiti ten mokytis merginoms Lietuvoje niekas netrukdo – nori ir eik. O jei nenori? Tai gal priverst su šautuvu?

Kitas pavyzdys, iš rubrikos “Žmonės“ ar pan. Mergina tiesiog išliejo savo skundą Delfiui po to, kai sudalyvavo kažkokioje gyvenimo būdo laidoje televizijoje (arba pas Astą, arba pas Rūtą gal, nepamenu). Joje ji pasipasakojo, kad jos gyvenimo svajonė – sutikti vyrą, kuris sugebėtų išlaikyti šeimą, susituokti ir auginti vaikus bei būti namų šeimininke. Po jos ją tiesiog užplūdo moterų pasipiktinusios reakcijos, maždaug “kaip tu drįsti?!“ Suprask, mažų mažiausia yra žema moteriai apie savo ateitį taip galvoti. Tvarkoj, prisipažinsiu, kad jei aš ieškočiau sau antrosios pusės, galbūt ši mergina ir nebūtų mano prioritetinis pasirinkimas, bet… o kas čia žemo, kas čia blogo? Auginti vaikus ir prižiūrėti namus – žema ir blogai?! Lai pačios pabando!

Žodžiu, kartais pasidžiaugiu, kad nesu mergina šiais laikais, todėl man niekas nenurodinėja kokia privalau būti kaip moteris – kaip gyventi, ko mokytis ir kuo dirbti. Ir ne, tai, pasirodo, daro ne kokie tamsuoliai patriarchalininkai, bet kaip tik šviesuoliai progresyvistai-feministai (o ypač “šviesuolės“ feministės)…

Beje, o kuo yra blogas patriarchatas? Aš taip nemanau, kaip nemano ir Jordan Peterson:

Jordan B. Peterson “Patriarchatas: pagalba ar kliūtis?“

“Taip pat mintis, kad kultūrą sukūrė vyrai, yra klaidinga. Simboliuose, archetipuose ir mituose kultūra yra vyriška. Iš dalies todėl mintis apie „patriarchatą“ yra tokia patraukli. Bet ji tikrai yra žmonijos, o ne vyrų kūrybos vaisius (jau nekalbant apie baltaodžius vyrus, nors jie ir prisidėjo prie kultūros kūrimo). Europietiškoji kultūra vyrauja, jeigu ji apskritai vyrauja, apie šimtą metų. Kultūros evoliucijos kalendoriuje, matuojamame mažiausiai tūkstantmečiais, tokį laiko tarpą sunku pastebėti. Be to, jei moterys nieko prasminga nesukūrė mene, literatūroje ir moksle iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ir feminizmo revoliucijos (o aš tuo netikiu), jų vaidmuo auginant vaikus ir dirbant ūkiuose vis tiek buvo esminis auginant berniukus ir išlaisvinant vyrus – labai nedidelį vyrų skaičių, – kad žmonija galėtų daugintis ir kurti pažangą.

Pateikiu kitą teoriją: per visą istoriją vyrai ir moterys nežmoniškai stengėsi išsivaduoti iš nepritekliaus ir skurdo. Moterys dažnai toje kovoje buvo nepalankesnėje padėtyje, nes, be vyrams būdingo pažeidžiamumo, joms teko dar ir reprodukcijos našta bei silpnesnė fizinė jėga. Be purvo, stygiaus, ligų, bado, žiaurumo ir nemokšiškumo, kuriuo pasižymėjo abiejų lyčių gyvenimas iki dvidešimto amžiaus (kai Vakarų pasaulio gyventojai šiandienos pinigais gaudavo mažiau nei vieną JAV dolerį per dieną), moterims teko dar ir rimti praktiniai nepatogumai, tokie kaip menstruacijos, didelė nepageidaujamo nėštumo galimybė, perspektyva numirti ar sunkiai susižaloti gimdant ir pernelyg didelio mažų vaikų skaičiaus našta. Galbūt tai pakankama priežastis skirtingai teisiškai ir praktiškai traktuoti vyrus ir moteris, kaip būdinga daugumai visuomenių iki techninės revoliucijos bei kontraceptikų išradimo. Verta būtų atkreipti dėmesį bent jau į šiuos dalykus prieš priimant už gryną pinigą išankstinę nuomonę, kad vyrai vien terorizavo moteris.

Man atrodo, kad vadinamoji patriarchato prievarta buvo tik netobula bendra vyrų ir moterų tūkstančius metų trukusi pastanga išsilaisvinti iš nepriteklių, ligų ir sunkių darbų. Štai puikus Arunachalamo Murugananthamo  pavyzdys. Šiam vyriškiui, Indijos „tamponų karaliui“, nepatiko, kad jo žmona menstruacijų metu turėjo naudoti purvinus skudurus. Ji pasakė, kad reikia rinktis tarp brangių higieninių įklotų ir pieno šeimai. Kaimynų nuomone, keturiolika metų jis visiškai išprotėjęs bandė išspręsti tą problemą. Net žmona ir motina jį trumpam paliko, išsigandusios jo manijos. Kai nebeliko moterų savanorių jo produktui bandyti, jis eksperimentavo su kiaulės kraujo pūsle. Nesuprantu, kaip toks elgesys būtų galėjęs pagerinti jo visuomeninę padėtį. Dabar jo pigios vietinės gamybos servetėlės naudojamos visoje Indijoje, o jas gamina moterų savitarpio pagalbos grupės. Jų vartotojos įgijo tokią laisvę, kokios niekada nebuvo patyrusios. 2014 m. žurnalas „Time“ šį vidurinės mokyklos nebaigusį žmogų įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Nenoriu manyti, kad svarbiausia Murugananthamo paskata buvo asmeninės naudos siekis. Ar jis taip pat yra patriarchato dalis?“

“Kodėl mokome savo vaikus, kad mūsų nuostabioji kultūra yra vyrų jungo padarinys? Šios pamatinės idėjos apakintos tokios įvairios disciplinos kaip švietimas, socialinė rūpyba, meno istorija, lyčių studijos, literatūra, sociologija ir teisė vis labiau tiesiogiai traktuoja vyrus kaip engėjus, o vyrišką veiklą kaip neišvengiamai destruktyvią. Jos taip pat dažnai populiarina radikalius politinius veiksmus – radikalius, palyginti su visomis visuomeninėmis normomis juos supančiose visuomenėse, – kurių neatskiria nuo švietimo. Pavyzdžiui, Pauline Jewett moterų ir lyties studijų institutas Otavos Karltono universitete savo mandatu skatina visuomeninius veiksmus. Lyčių studijų skyrius Kvinso universitete Kingstone, Ontarijo valstijoje, „moko feminizmo, antirasizmo ir heteroseksualumo teorijų, telkiančių pilietinę veiklą visuomenės pokyčiams“ – pabrėždami mintį, kad universitetinio išsilavinimo aukščiausia paskirtis yra skatinti tam tikros pakraipos politinius veiksmus.“

Dar vienas lietuviškai išverstas straipsnis apie lyčių skirtumus, kurio necituosiu, yra čia:

Glenn T. Stanton “Objektyvūs lyčių skirtumai: neurobiologija ir antropologija“

Apibendrinčiau taip: jei jau esama objektyvių skirtumų tarp vyrų ar moterų, t.y. vienur yra geresni vieni, kitur – kiti ir atvirkščiai, gal ta krikščioniškoji vyro ir moters papildomumo doktrina nėra jau taip visai iš piršto laužta? Ne, joje nesakoma, kad moteris yra kuo nors žemesnė už vyrą ar panašiai. Jei ir būta (ar tebėra) krikščionių, besilaikančių pastarojo požiūrio, tai dar nereiškia, kad tokia yra ir krikščionybė. Ir, be abejo, gali būti ir išimtinių atvejų, kai tam tikros moterys yra labiau linkusios į “vyriškus“ dalykus ir atvirkščiai ir šiuos irgi reikia gerbti. Pabaigai pacituosiu dar vieną, moters parašytą straipsnį apie tai, kokia moteriai yra tikroji šiuolaikinio pokrikščioniškojo taip vadinamojo jos “išlaisvinimo“ bei “lygybės“ kaina:

Rasa Čepaitienė “Sekso ekonomikos spąstuose“

“Šiuolaikinėje sekso ekonomikoje būtent moteris a priori yra pralaiminčioji pusė, kuriai dažniausiai vienai tenka visos šių, numanomai laikinų ir neretai neįpareigojančių santykių pasekmės. Priversta ne tik nusileisti ir susitaikyti su kaip velnias kryžiaus įsipareigoti bijančių vyrų diktuojamomis santykio sąlygomis, bet dar ir vaidinti, kad tai ir yra tikrosios jos svajonės išsipildymas, ji visuomet liks alkana ir nepasiekiamos besąlygiškos meilės išsiilgusia širdimi. Todėl sąmoningai ar nesąmoningai siekdama balanso nevengs manipuliacijų, konkurencijos su kitomis varžovėmis, gundymų, klastos, išnaudojimo, net slapto keršto, galiausiai, tokiems toksiškiems santykiams perėjus į paskutiniąją – kovos – stadiją, jau atvirai stos į mūšį, kuriame įstatymas ir visuomenė lyg ir yra jos pusėje. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų tai niekas – nei teismai, nei antstoliai, nei vaiko teisės, nei viešoji opinija – negali jai padėti priversti tokį vyrą žiūrėti į ją kitaip kaip į gražų ir (su)vartotiną daiktą, ar kaip į „tą kalę, kuri tiesiog nori pasipelnyti prisidengus vaiku“ aistrai išblėsus….“

Switch to draftPreview(opens in a new tab)UpdateAdd title

Taigi, kaip neabejotinai turėjote pastebėti, šiuo metu kunkuliuoja aistrų verpetai dėl tradicinės šeimos instituto išsaugojimo, o aš ir pats esu juose. Nuo seno, blogo skaitytojai ir/ar mano feisbuko profilio sekėjai tą turėjo pastebėti – ir ne vien kaip Nacionalinio Susivienijimo narys ar katalikas, bet kaip ir sūnus, vedęs vyras bei tėvas. Tuo labiau, kad šią kovą aš laikau ir kova už sveikos žmonių dvasios bei psichikos, jų esamos bei būsimos gerovės išsaugojimą.

Kas gi ta tradicinė šeima? Toli gražu tai nėra vien apie tai, kad tai šeima tarp moters ir vyro. Visų pirma tai yra tokia šeima, kuri yra grįsta ilgalaikiais sutuoktinių įsipareigojimais vienas kitam ir savo vaikams, o ne vien praeinančiais jausmais. Apie skirtumus tarp įsimylėjimų ir tikros meilės rašau kitą knygą, jei pavyks, gal kada pristatysiu. Čia nebent paminėsiu, kad dauguma psichologų šiais laikais sutaria, jog įsimylėjimas ir tikroji meilė yra dvi visiškai skirtingos būsenos ir seniai laikas jas ir vadinti visiškai kitokiais pavadinimais.

Ne vien katalikybėje, bet ir visose ligšiolinėse visuomenėse pagrindinė santuokos reikšmė – prokreacinė (na, labiau šis terminas taikomas apskritai seksualiniams santykiams, bet, manau, tinka ir čia), jei pažodžiui – kurti naujus visuomenės žmones. Ilgus amžius tai buvo laikoma būtent šeimos, o ne valstybės prerogatyva. Pakol…

Na, bet apie viską iš eilės. Tai kokia gi iš tikro ta tradicinės šeimos nauda visuomenei ir valstybei? Gal ji tik išsigalvota, seni prietarai, galima ir kitaip bei geriau? Negi sakysim, kad tradicinę šeimą verta išskirtinai puoselėti vien tik todėl, kad tokios yra tradicijos, o bet kokios tradicijos yra vertingos savaime? Aš taip nemanau.

Pradėkim kad ir nuo šio vieno, bet labai konkretaus ir išties svarbaus aspekto:

“Šeimos instituto stiprinimas galėtų sumažinti įkalinimo riziką“

“Tačiau kitų išsivysčiusių tautų surinkti duomenys rodo, kad dauguma kalinių auga su vienu iš tėvų, vienu iš tėvų ir patėviu/ pamote, seneliais arba valstybės globoje, ir tik mažuma vaikystėje turi abu biologinius tėvus. Ne vienas tyrimas atskleidė, kad augimas su patėviu/ pamote (ar net keliais) ypatingai padidina vėlesnio įkalinimo riziką. Atrodo, biologiniai tėvai atlieka apsauginį vaidmenį, ko juos pakeičiantys asmenys nepadaro. Ir vis dėlto labiausiai įkalinimą galima prognozuoti tiems, kurie auga valstybės globoje.

Keli tyrėjai atskleidė, kad šeimos veiksniai – ypač šeimos struktūra – rizikai, kad asmuo ateityje nusikals, yra reikšmingesni nei socioekonominiai veiksniai, nors jie yra glaudžiai susiję. Duomenys rodo, kad nepilnamečiai, kurie sulaukia vaiko teisių tarnybų dėmesio, dažnai vėliau tampa Pataisų departamento klientais. Dviejų 1980-aisiais gimusių asmenų grupių analizė parodė, kad 69 proc. suaugusių kalinių ir 83 proc. įkalintų paauglių turi įrašus vaiko teisių tarnybos sistemoje.

Įkalintas arba buvęs įkalintas šeimos narys (ypač tėvas) taip pat turi įtakos asmens įkalinimui.

Jeigu Naujoji Zelandija nenori statyti daugiau kalėjimų, ji turi atsižvelgti į vaikus, kurie yra potencialūs rytojaus pažeidėjai, o galiausiai – kaliniai. Tai apima ir šeimos vaidmens pripažinimą. Tėvų įsipareigojimas vienas kitam ir jų vaikui yra esmingai svarbus – bendruomenė yra prastas rūpestingų, atsidavusių tėvų pakaitalas.

Valdžios institucijos ne kartą yra atkreipusios dėmesį į žinomą trajektoriją nuo gimimo iki kalėjimo, kuriai paprastai būdingi tokie veiksniai kaip gimimas jaunai, neišsilavinusiai, izoliuotai mamai, kelių patėvių buvimas, tėvų priklausomybė nuo narkotikų ir ilgalaikė priklausomybė nuo išmokų.

Ši ataskaita nėra išpuolis prieš vienišas mamas. Didelis tėvų atsidavimas paprastai sušvelnina daug nepatogumų, su kuriais susiduria jų vaikai.

Tačiau kol daug vaikų gimsta aukštos rizikos sąlygomis, tikimybė greitu metu sumažinti įkalinimo rodiklį yra maža.“

Naujazelandiečiams antrina ir amerikiečiai. Juodaodžiai amerikiečiai – šiuo atveju rasinis aspektas svarbus. Štai kaip jie perfrazuoja garsųjį judėjimo Black Lives Matter pavadinimą ir šūkį “Juodaodžių gyvybės – svarbu“:

PragerU “Black Fathers Matter“ (Juodaodžių tėvai – svarbu)

“Vaikai, kurie užaugo be tėvo, yra 5 kartus labiau linkę gyventi skurde bei vykdyti nusikaltimus, 9 kartus yra labiau linkę būti išmesti iš mokyklos bei 20 kartų yra labiau linkę atsidurti už grotų.“

Ką gi, atsiranda dar vienas aspektas – visuomenės skurdas. Laidos pranešėjas užtai argumentuoja, kad palyginti vis dar prasta socialinė-ekonominė juodaodžių padėtis JAV, kuri, kaip rašiau anksčiau, būtent blogėjo, o ne gerėjo po segregacijos įstatymų (t. y. sisteminio institucinio rasizmo) panaikinimo JAV 1960-aisiais, susijusi visai ne su kažkokiu mistiniu naujuoju baltųjų sisteminiu instituciniu rasizmu, o visų pirma su tuo, kad vis daugiau juodaodžių auga šeimose be tėvų, 2015 m. – net 41 proc.! Štai ta statistika kaip keitėsi tokių šeimų skaičius per 55 metus:

This image has an empty alt attribute; its file name is bfm.png

Pabaigai šia tema – apie ne santuokoje šeimose gimusius vaikus ES, 2016 m. duomenimis – kažkiek optimistiškai, juk toje ES labiausiai man rūpi Lietuva:

“ES daugėja ne santuokoje gimusių vaikų, Lietuvoje – ne“

Pateiksiu tik lentelę kokia dalis vaikų gimė ne santuokoje EEK šalyse 2016 m.:

This image has an empty alt attribute; its file name is births-outside-marriage-member-states-2016_2.png

Aš atkreipiau dėmesį, kad, išskyrus kelias išimtis abejose ES vidurkio pusėse, mažiau vaikų ne santuokoje gimsta labiau tradicinių bei tautiškai-rasiškai homogeniškų visuomenių šalyse.

Toliau – o ką reiškia šiais laikais būti tėvu? Gal pakalbėkim apie mamas. Jos juk daugiausiai vaikų ir augina – dalis su vyru, o dalis – be:

“Esu bloga mama – taip sako įstatymas“

“Praėjusią savaitę New York Times nuomonių skiltyje pasirodęs straipsnelis patvirtino, kad motinystė yra kontroversiškiausia ir daugiausiai streso teikianti XXI a. profesija. Jo autorė Kim Brooks žino tai geriau nei daugelis. Jai viskas prasidėjo tada, kai į duris pasibeldė policininkai, turintys jos arešto orderį.

Priežastis? Ji paliko savo keturmetį sūnų mašinoje porai minučių, kol nubėgo į parduotuvę. Pasak jos, tai nebuvo karšta diena, ji pravėrė langus, paliko duris užrakintas vaikams skirtu užraktu ir įjungė signalizaciją.

Pasak jos, Virdžinijoje, kur įvyko incidentas, nėra įstatymo, draudžiančio palikti vaikus laukti mašinoje. Jos nusižengimas, pasak policijos pareigūno, yra netinkamas elgesys su vaiku ir nepriežiūra.

Šokiruota Brooks neišmanė, ką daryti toliau. Ji nutarė susisiekti su kitomis Amerikos moterimis ir pasitikrinti, ar ne jai vienai nutiko toks keistas dalykas. Ji pririnko daugiau panašių istorijų, nutikusių moterims. Šios atsidurdavo kitoje teisingumo pusėje paprasčiausiai dėl bendro supratimo, kuris išties yra socialiai negailestingas tėvų teisimas.“

“Ir mes dar klausiame savęs, kodėl tiek daug mamų skuba grįžti į darbus pagimdžiusios vaiką? Arba kodėl pogimdyvinė depresija yra tokia dažna? Kodėl mamos turėtų prisiimti išankstinį socialinį jų vaidmens pasmerkimą nesėkmei bei rizikuoti, kad kaskart jos taps visuomenės atstumtosiomis? Ypač kai jų gigantiškos pastangos auginti vaikus yra iš esmės nepripažįstamos? Taip, yra pavojus, kad įvyks kažkas, ko motina nepajėgs sukontroliuoti, pavyzdžiui, vaikas užklius ir susitrenks arba bus partrenktas transporto priemonės. Tai paneigia jos rizikos įvertinimą paliekant vaikus minutei ar dviem. Bet ar turėtume leisti tokioms pernelyg mažai tikėtinoms galimybėmis nulemti mūsų sprendimus? Jei mes iš tikrųjų taip gyventume, kiekvieną savaitę pirktume loterijos bilietus.

Tikėtis, kad vaikai bus prižiūrėti kiekvieną akimirksnį yra varginantis, nepraktiškas ir netvarus darbas. Kai motinystė tampa „gyvenimo būdu“ niekas nebeatjaučia vargstančios mamos. Juk ji neprivalėjo to pasirinkti.

Girdėjau sakant: „Tai, kas gerai motinai, gerai ir vaikui“. Jei ji gali susitvarkyti su aplinkoje kylančiu rizikos lygiu ir įvertina, jog yra pakankamai saugu palikti vaikus akimirkai be priežiūros, ar mes turime ją laikyti jos elgesį netinkama priežiūra?

Nesunku elgtis pagal saugaus elgesio taisykles, kol tai nesusiję su realiomis situacijomis. Taip, mokykite visuomenę, kaip pavojinga palikti vaiką karštame automobilyje bet kuriam laikui. Tačiau nepaverskite nusikaltėlėmis motinų, kurios priima adekvačius sprendimus vardan savo vaikų, kurių jos neketina „sąmoningai neprižiūrėti“.“

Kitaip tariant – pasirinkai auginti vaikus, nesugebi jų idealiai auginti ir dabar skundiesi? Pati durna – kam taip pasirinkai? Kodėl nebuvai protinga ir nesielgei taip, kaip “stiprios moterys“ – neatsidavei karjerai ir rūpinimuisi vien savimi, o susigalvojai šį niekam tikusį užsiėmimą? Tai ir kentėk.

O po to mes stebimės ko taip visą laiką Vakarų šalių demografiniai rodikliai drastiškai prastėja ir juos pataiso nebent kokie tradicinių gyvenimo normų prisilaikantys musulmonai…

Nes kas šiais laikais vaikui yra ideali mama? Ogi valstybė. Ši žino kaip geriausiai, ji pasiryžusi to išreikalauti, pamokyti, nubausti, o, jei pasirodys reikiama ir…

Taigi, grįžtu nuo ko pradėjau. Daugelį tūkstantmečių buvo laikoma, kad vaiką geriausiai yra auklėti šeimoje, tačiau šiais laikais kaip reikia auklėti vaiką geriau žino valstybė. Na, o nuo ko tai prasidėjo?:

“Fundamentali bolševikų vykdyta Rusijos visuomenės transformacija pirmiausiai reikalavo niekinamo priešo – religijos – sunaikinimo. Po 1917 m. Spalio revoliucijos Vladimiras Leninas ir jo klika nedelsdami uždraudė tėvams ir bažnyčiai mokyti religijos jaunesnius nei aštuoniolikos metų vaikus. Pastarieji buvo raginami įduoti savo tėvus, jei šie moko juos apie Dievą, o visas auklėjimas buvo pašalintas iš Rusijos stačiatikių bažnyčios ir perduotas valstybinėms mokykloms. Tėvų arba vyro ir žmonos santykiai buvo šiurkščiai pažeisti daugeliu būdų. Santuoka buvo paversta griežtai civiline ceremonija; vestuvės, kaip ir krikštynos bei laidotuvės, buvo pakeistos keistomis komunistinėmis ceremonijomis. Sovietų pareigūnai įvedė komunistinės ideologijos įkvėptas pasaulietines apeigas, kurias pašaliniai niekinamai vadino “raudonosiomis vestuvėmis“, “raudonosiomis krikštynomis“ ir “raudonosiomis laidotuvėmis“. Raudonųjų krikštynų metu kūdikiams buvo paskiriami visuomeniniai “krikštatėviai“, kurie garantavo, kad vaikas būsiąs užaugintas nusipelniusiu “komunizmo statytoju“. Naujagimių tėvai vaikus prižadėjo auginti “ne kaip buržuazijos vergus, bet kaip kovotojus prieš ją“. Jaunos motinos skelbė: “Vaikas man priklauso tik fiziškai. Jo dvasinį ugdymą aš patikiu visuomenei.“ “Dvasinis“ ugdymas čia reiškė naują ir vienintelį patvirtintą tikėjimą – marksizmą-leninizmą.“

Tai buvo ištrauka iš Paul Kengor knygos “Išardymas. Nuo komunistų iki progresyvistų – kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą“, Valstybingumo studijų centras 2017 m. (2015 m.).

Taigi, vaiko dvasinis ugdymas priklauso visuomenei, vaiką galima pasilaikyti fiziškai, bet galiausiai jį visuomet gali perimti valstybė. Tai ne vien bolševikų požiūris. Štai kaip tą patį principą dar anksčiau nei bolševikai pritaikė Šveicarija:

Violeta Juodelienė “Šveicarija išdrįso prabilti: dora skiepyta luošinant gyvenimą“

“Šokas. Prarastas pasitikėjimas valstybe. Atgaila dėl svetimų nusikaltimų. Tokius jausmus išgyvena rojumi žemėje dažnai vadinamos Šveicarijos žmonės. Dar visai neseniai šalyje klestėjo prievartinio perauklėjimo sistema, kurios aukomis tapo dešimtys tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų. Represijų mastas paaiškėjo tik dabar.

Gimę “netinkamoje“ šeimoje

Skaitant dokumentus, liudijančius apie ilgus metus Šveicarijoje gyvavusią administracinės priežiūros sistemą, kūnu nubėga šiurpuliukai. Nuo XIX a. iki pat 1981-ųjų šalyje skiepijant visuotinai priimtas vertybes, kovojant su skurdu pasitelktos drastiškos priemonės: iš tėvų atimami vaikai, o jaunuoliai, suaugusieji be teismo uždaromi į specialiąsias įstaigas ar prievarta įdarbinami.

Kaip teigia istorikė Loretta Selias, iki pat  XX a. vidurio didelė dalis šalies gyventojų gyveno santykiniame ar absoliučiame skurde. Paremti neturtingas šeimas valstybei buvo sunku tiek finansine, tiek organizacine prasme. Išeitis siūlėsi pati – stingant galimybių padėti visai šeimai, nuspręsta pagelbėti bent jau vaikams. Realybė tokia:  tokie vaikai buvo siunčiami arba į globėjų šeimas, arba į specialiąsias įstaigas.

Rizikos zonoje atsidurdavo kiekvienas iš nesantuokinio ryšio gimęs vaikas, išsiskyrusių šeimų, blogų socialinių įpročių turinčių ar skurde gyvenančių tėvų atžala, germanakalbėse šalyse bei dalyje Prancūzijos paplitusios klajoklių  jenišų bendruomenės nariai, nėščios paauglės.

Dalies šių vaikų atsisakydavo ir patys tėvai: vargingai gyvenantys valstiečiai paprasčiausiai atiduodavo atžalas turtingesniems ar darbo rankų stokojantiems kaimynams. Užsienyje pavyzdine vadintoje Šveicarijoje toks problemos sprendimas norma laikytas net ir antrojoje XX a. pusėje.

Svarbiausia – dirbti

“Metodikos požiūriu viskas taip pat buvo labai paprasta: buvo manoma, kad vaikai turi išmokti dirbti, kad tingumas ir tuštybė yra viso pasaulio blogio priežastis. Manyta, kad išmokę dirbti, laikydami darbą besąlygine vertybe, tokie vaikai ilgainiui nebus našta valstybei“, – apie gražią teoriją ir liūdną jos praktinį įgyvendinimą kalba L.Selias.

Tokiu būdu dešimtys tūkstančių jaunųjų šveicarų virto vadinamaisiais dirbančiais vaikais. Jei nepilnamečių darbas gamybos įmonėse Šveicarijoje buvo uždraustas dar XIX a., įdarbinti juos žemės ūkyje niekas nedraudė.

Sudėtingomis kalnų sąlygomis gyvenantiems ūkininkams nebuvo lengva išlaikyti gyvulius, rūpintis pašaru, tačiau dalį šios naštos jie lengva ranka užkraudavo ūmai našlaičiais tapusiems svetimiems vaikams. Apie psichologinę pagalbą, galimybę lavintis globotiniai nė nesvajojo. Neretas jų patirdavo ir smurtą bei seksualinę prievartą, o visuomenėje buvo laikomi antrarūšiais.

“Kai vaikas atsidurdavo socialinės rūpybos institucijose, jo ryšiai su šeima nutrūkdavo. Tėvai dažnai negalėjo net aplankyti globėjų šeimose apgyvendintų vaikų. Septintajame dešimtmetyje socialinės globos institucijų kontrolė ir priežiūra nebuvo tokia, kokia turėjo būti netgi pagal tuomečius įstatymus“, – pastebi L.Selias.“

Kuo visa tai baigėsi:

“Kiek asmenų tapo tokios administracinės priežiūros aukomis, nėra žinoma. Kai kurie šaltiniai kalba apie šimtus tūkstančių. Istoriko M.Leuenbergerio duomenimis, iki Pirmojo pasaulinio karo vien Berno kantone globota 10 proc. vaikų iki 14 metų. Tačiau ne ką mažiau šiurpūs ir šimtmečiu vėliau užfiksuoti duomenys. Skaičiuojama, kad šiandien Šveicarijoje gyvena dešimtys tūkstančių šį pragarą išgyvenusių žmonių: apie 85 tūkst.

Viešą atsiprašymą valstybės vardu jie išgirdo tik 2013-aisiais: tuometė Šveicarijos teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga elgesį su jais pavadino žmogaus orumą žeminančiu.

Valstybinio auklėjimo aukos šiandien gali pretenduoti į piniginę kompensaciją. Tiesa, kritikų teigimu, ši suma yra neadekvačiai menka – 25 tūkst. Šveicarijos frankų (apie 23,3 tūkst. eurų). Juolab kad dauguma “perauklėjamųjų“, net jei nebuvo suluošinti fiziškai ar įveikė psichologines traumas, neturėjo bent teorinės galimybės įgyti išsilavinimą, jie buvo stigmatizuojami, todėl dirbo prastai mokamą darbą, todėl ir šiandien gyvena nepritekliuje. Retam pavyko įveikti vaikystėje ar paauglystėje patirtas psichologines traumas – besąlygišką meilę darbui skiepijusi valstybė nepadėjo subręsti emociškai, užaugus be meilės, jiems buvo sunku megzti santykius.

Esama skaičiavimų, kad per visą dirbančių vaikų išnaudojimo istoriją šie nelaimėliai sukūrė produkcijos, kurios vertė gali siekti iki 65 mlrd. Šveicarijos frankų.

Šiurpdama nuo vis naujų paviešinamų istorijų Šveicarija ieško ir daugiau būdų, kuriais galėtų bent iš dalies kompensuoti šiems žmonėms patirtą skriaudą. Pvz., siūloma jiems skirti rentą, atleisti nuo mokesčių ar padengti išlaidas medicinos reikmėms.

Brandinama ir idėja Berne įsteigti “Kitokios Šveicarijos namus“ – instituciją, kurioje “perauklėjimo“ sistemos aukos prievartą rastų būtiną pagalbą siekiant išsimokslinimo ar norint dalyvauti diskusijose apie patirtas represijas.

Tačiau iki šiol svarbiausią darbą nuveikė 2014-aisiais įsteigta ir rugsėjo pradžioje savo išvadas pateikusi Nepriklausomų ekspertų komisija. Joje suburti istorikai, teisininkai, psichiatrai ir socialinio darbo specialistai rinko duomenis apie prievartinio perauklėjimo aukas.

Apie skaudžius tik dabar atverstus Šveicarijos istorijos puslapius pasakoja ir kilnojamoji paroda, šią vasarą apkeliavusi visą šalį, sukurtas ne vienas dokumentinis filmas. Ne visos valstybinio “perauklėjimo“ aukos išdrįso kalbėti viešai, tačiau prabilusios neslepia: vaikystės, jaunystės, atimtų galimybių nekompensuos jokie pinigai. Vienintelė kompensacija – tai, kad pagaliau galima atsikratyti paslapties naštos.“

Ką gi, Šveicarija, nors ir labai neseniai, nors ir dar gerokai per menkai, bet praregėjo. Labai gaila, kad ji dar nepanoro atverti akių ir kitų Vakarų šalių visuomenėms bei vyriausybėms, o jei ir panoro – šios vis dar neatkreipė dėmesio. Dar labiau gaila, jog ir mūsų visuomenės dalis nesupranta, kad visos šitos “valstybė žino geriau“, “valstybė geriausiai apsaugo vaikų teises“ praktikos niekuo nesiskiria nuo buvusių SSSR laikais, kaip kad ir seksualinio palaidumo propagavimas buvo sudėtinė komunizmo propagavimo dalis SSSR iki pat 1937 m., kai Stalinas jį uždraudė, nes nuo to jau buvo, kaip kad rusai sako, “triūba“. Tik nuo tada SSSS sekso “nebeliko“, ką mes ir pamenam. Na, bet grįžtant prie tėvų, vaikų ir valstybės teisių, nėra taip, kad niekas dabartinių totalitaristinių grėsmių Vakaruose šeimos atžvilgiu nesupranta. Maža to, iš Švedijos į Lietuvą atvykusi teisininkė, Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė Rubi Harold-Kleson (Ruby Harrold-Claesson) perspėja, kad Lietuva jokiu būdu nesektų švedų pavyzdžiu. “Kodėl? Nes jos šalyje vaikai atiminėjami dėl smulkmenų, o privačios globos įstaigos iš to daro verslą“:

“Ruby Harrold-Claesson: Ir jums iki absurdų beliko žingsnis“

„Prancūzijoje yra įstatymas, kuris sako, kad vaikas, nesvarbu koks jo amžius, privalo gerbti tėvus. Švedijoje įstatymai sako, kad tėvai turi gerbti savo vaikus“, – apie priešingą požiūrį į vaikų teisių apsaugą kalbėjo R.Harold-Kleson. Švedijoje jau matomi vaikų naudojimosi jiems suteiktomis teisėmis padariniai.

„Yra atvejų, kai vaikai muša savo tėvus, juos įžeidinėja, vadina motinas kalėmis, kekšėmis. Deja, tėvams neleista reaguoti. Antraip iš jų gali būti atimti vaikai ir atiduoti į globos namus. Vaikams pasakyta, kokias teises jie turi, bet nepasakyta, kokia atsakomybė jiems tenka“, – apgailestavo teisininkė.

Pasak jos, tokia sistema ugdo vaikus, kurie nejaučia ribų, yra tiesiog nekontroliuojami. Vaikai neklauso, negerbia ne tik tėvų, bet ir mokytojų.

„Danija yra mūsų artimiausia kaimynė, bet ir ji negali pakęsti švedų vaikų“, – atviravo viešnia.

Vaikai atiminėjami dėl niekų

Teisininkė gali papasakoti ne vieną skaudžią istoriją apie tai, kaip vaikai iš biologinių tėvų išplėšiami dėl visiškų niekų. Europos Žmogaus Teisių Teisme Švedija jau yra pralaimėjusi 7 bylas dėl nepagrįsto vaikų atėmimo.
Pavyzdžiui, garsi Olsonų (Ollson) šeimos istorija, kai trejų metų berniukas buvo atimtas iš tėvų ir atiduotas globėjų šeimai, nes biologinių tėvų intelekto koeficientas esą buvo nepakankamas tinkamai išauklėti savo vaikus.

Vaikai iš šeimų gali būti išplėšiami ir dėl to, kad, pavyzdžiui, tėvai nori juos mokyti namie.

„Buvo toks atvejis 1990 metais, kai tėvas paprašė sūnaus išnešti šiukšles. Vaikas atsisakė, todėl tėvas nutempė jį nuo kėdės, įdavė į rankas šiukšlių maišą ir pastūmė durų link. Kitą dieną vaikas nuėjo į policiją ir įskundė savo tėvą dėl piktnaudžiavimo. Berniukas grįžęs namo pasakė tėvui, kad jį paskundė. Tėvas, kuris dirbo mokytoju, paaiškino vaikui, kokios bus pasekmės, todėl berniukas grįžo į policiją atsiimti skundo, bet iš ten išėjo tik su dar vienu kaltinimu tėvui dėl spaudimo vaikui“, – dar vieną pavyzdį pateikė Švedijos teisininkė.

Ji akcentuoja, kad smurtas prieš vaiką nėra gerai, tačiau siūlo susimąstyti, ar atskyrimas nuo artimųjų vaikui nėra didesnė žala nei paprasčiausias pliaukštelėjimas.“

Ar tas “pliaukštelėjimas“ jums nieko neprimena? Žinoma, prie to aš dar sugrįšiu, bet dabar dar vienas toks garsios rusų žurnalistės, išgarsėjusios savo drąsiais tyrimais Rusijoje (pvz. Beslano tragedijos) straipsnis:

Ksenija Sokolova “Pažanga pagal švedus“

“Švedijoje kas ketvirtas vaikas yra užsienietiškos kilmės (oficialaus biuletenio http://www.sweden.se duomenys). Dažniausiai tai išeiviai iš Irako ar buvusios Jugoslavijos. Jau užaugo ištisa tokių švedų karta. Dėl to čia įprastos pačios įvairiausios tautybės ir rasės.

Iš Švedijoje gimusių vaikų 60% – nesantuokiniai. 20% vaikų auklėja vienas iš gimdytojų. Jaunuoliai neskuba įteisinti santykių – „pratinasi vienas prie kito“ kaip sugyventiniai. Kai poros gyvena drauge, Švedijoje tai vadinama „sambo“, kai atskirai – „serbo“. Kasmet užregistruojamoms 38 000 santuokų tenka 31 000 ištuokų. Vidutiniškai kiekvienam sutuoktiniui už nugaros – trys santuokos, o tai reiškia, kad vaikai turi daugybę giminaičių ir daug tėvų bei motinų, kurie ir kurios čionai vadinami „plastikiniais gimdytojais“. Valstybė netgi finansuoja tyrimus, kurie turėtų įrodyti teigiamą tokių santykių poveikį vaikams: atitekdami po eilinių skyrybų kitiems tėvams, vaikai neva įgyja gyvenimiškos patirties ir socialinių santykių, kurie jiems pravers, kai suaugs, patirties.

Kadangi kreipiniai „pamotė“ ir „patėvis“ susiję su nelabai maloniomis asociacijomis (čionai irgi žino istoriją apie Pelenę), švedai nutarė naudoti kreipinius „gimdytojas vienas“ ir „gimdytojas du“. Tai lemia dar ir genderinė lygybė. Stereotipų apie vyrų ir moterų vaidmenis visuomenėje griovimas yra pagrindinis nacionalinės ikimokyklinio auklėjimo programos uždavinys. Metodai atsilikusiam pasauliui kartais atrodo esantys pernelyg radikalūs. Sensacija tapo vaikų darželis, atidarytas 2010 metais Sodermalmėje, Stokholmo rajone. Įstaigos darbuotojai pakeitė kreipinius į vaikus „jis“ ir „ji“ (švediškai „han“ ir „hon“) į belytį žodį „hen“, kurio nėra klasikinėje kalboje, bet kuris vartojamas homoseksualistų tarpe. Atpratinant nuo „genderinių stereotipų“, vaikams vietoje įprastų pasakų skaitomos knygos, kuriose, pavyzdžiui, du patinai žirafos labai pergyveno, kad negali turėti vaikų, kol nesurado pamestą krokodilo kiaušinį.“

“Švedijos seksualinės lygybės asociacijos (RFSL) duomenimis, šalyje daugiau kaip 40 000 vaikų turi tėvus (ar vieną iš tėvų) homoseksualistus. “

“Homoseksualių šeimų bus dar daugiau, – pranašauja organizacija RFSL. Procesą paspartint parlamento priimtas įstatymas dėl lesbietiškų porų dirbtinio apvaisinimo. Pagal įstatymą, lesbietės turi teisę būti apvaisintos valstybės sąskaita.

Įdomu, kad RFSL raportas taip pat raportuoja: kas trečias smurto atvejis Švedijoje užregistruojamas lesbiečių šeimose. Ir nors šioje šalyje yra kur kreiptis tokiais atvejais, įstaigų darbuotojams netelpa galvoje, kad moterys gali mušti viena kitą, juk visuotinai laikoma, kad iš prigimties jos neagresyvios. Smurto problema egzistuoja ir vyrų homoseksualistų santuokose.

„Vyksta milžiniški mentaliteto pokyčiai, tradicijų kaita. Tradicinė šeimos forma neatitinka šio laikmečio realijų. Reikalingi nauji šeimyniniai santykiai. – iš švedų žaliųjų partijos jaunimo skyriaus veikėjos Elinos Aberg interviu lenkų leidiniui Wprost. – Savo partijoje mes kalbame, pavyzdžiui, apie poligaminius santykius kaip apie visuomenei priimtinus“. Reiškinys Švedijoje ne naujas, ant XX amžiaus seksualinės revoliucijos bangos jaunimas jau mėgino gyventi didelėse komunose, kurias švedai vadino „kolektyvais“.“

“Neliečiamieji

Valstybė Švedijoje perėmė praktiškai visą vaikų auklėjimo kontrolę. Dėl didelių mokesčių neįmanoma išlaikyti šeimos iš vienos algos, dėl to dažniausiai abu tėvai dirba, o vaikas visą dieną praleidžia mokykloje arba kitose visuomeninės globos įstaigose.

Švedų vyriausybė sukūrė specialų įgaliotinių institutą, skirtą ginti vaikų teises ir interesus. Yra visa eilė organizacijų: BRIS (Vaikų teisės visuomenėje) – budinti telefoninė ir elektroninė linija vaikams ir paaugliams, „Friends“ (Draugai) – pagalba, jei skriaudžia bendraamžiai ir t.t.

Nuo 1979 metų čionai egzistuoja absoliutus draudimas bausti vaikus fiziškai. Tėvai negali nebaudžiamai ne tik užsukti vaikui ausies, bet ir pakelti balso. Už vaiko sumušimą gresia 10 metų kalėjimo. Dar nuo darželio vaikai detaliai informuojami apie savo teises ir apie būtinumą pranešti policijai apie tokio pobūdžio įvykius. Tuo jie ir naudojasi. Kilus konfliktui tarp vaiko ir tėvų interesų, valstybė stoja vaikų pusėn.

Buvo labai plačiai nušviesta mergaitės paauglės, apkaltinusios patėvį sumušimu ir seksualiniu priekabiavimu, istorija. 12 metų Agnetė supyko ant jo už tai, kad tasai užmigdė kačiukus, o ji norėjo juos pasilikti. Ji kreipėsi į policiją, painstruktavo savo jaunesnę 3 metų sesutę, ką reikia kalbėti. Remiantis jos parodymais, patėvis buvo sulaikytas ir nuteistas. Motina, kuri nepatikėjo dukra, prarado motinystės teises. Agnetę atidavė įtėviams. Po 3 mėnesių mergaitė suprato, kad pasielgė neteisingai, mėgino susigrąžinti savo pareiškimą ir išlaisvinti patėvį, tačiau juridinė mašina jau ėmė suktis. Niekas rimtai nežiūrėjo į atgailaujančią mergaitę rimtai, juk inscesto aukos labai dažnai atšaukia savo parodymus. Prieita iki to, kad tariama auka ėmė rašyti į visas įmanomas instancijas, generaliniam prokurorui tame tarpe, kur detaliai nupasakojo visą istoriją – kad viską išgalvojo, papasakojo, kodėl visa tai išsigalvojo, tačiau prokuroras irgi nesikišo.

Auklėti vaikus uždrausta ne tik tėvams, bet ir mokytojams. Iki 8 klasės mokiniams nerašomi pažymiai, prastai besimokančių nepalieka antriems metams ir, suprantama, neišveja iš mokyklos. Mokiniai sako mokytojui „tu“ ir neprivalo atsakyti į mokytojo pasisveikinimą. Mokytojai skundžiasi, kad klasėse sunku dirbti dėl chaoso, triukšmo ir agresijos per pamokas.

Socialo diktatūra

Švedų įstatymdavystėje nėra kategorijų „tėvų teisė“, o yra formuluotė „globos ir atsakomybės už vaiką teisė“, už kurią pagal įstatymus vienodi atsakingi tėvai ir valstybė. Tačiau valstybė mano, kad ji geriau sugeba globoti ir auklėti, ir dėl to kišasi į auklėjimo procesą šeimose. Pagrindinė tokio pobūdžio žinyba yra Centrinė taryba sveikatos ir socialinės apsaugos klausimams, kuri čionai vadinama tiesiog socialu. Kasmet iš tėvų atimama vidutiniškai 12 000 vaikų. Daroma tai iš kilnių paskatų. Pretekstu gali tapti „auklėjimo klaidos“, „tėvų protinis neišsivystymas“ ir netgi „pernelyg didelė globa“.

Mariana Zigstroem neteko tėvystės teisių, kadangi „per smarkiai“ globojo savo epilepsija sergantį sūnų Danielių. Berniukas klajojo iš šeimos į šeimą, jo būklė prastėjo. Danielius parašė motinai apie 40 laiškų su pagalbos prašymu, toji kreipėsi į įvairias socialines ir vyriausybines organizacijas, tačiau nesėkmingai. Sūnus mirė, kadangi priepuolio metu eilinis globėjas paprasčiausiai nežinojo, kaip jam padėti. Mariana pateikė kaltinimus valstybei ir pralaimėjo visose instancijose. Dar daugiau, valstybė įpareigojo moterį atlyginti teismų išlaidas, siekiančias 1,5 mln kronų.

Šia proga žinomas lenkų kilmės skandinavų rašytojas ir žurnalistas Maciejus Zaremba, susirūpinęs Marianos istorija ir be rezultatų raginęs Švedijos laikraščiuose atkurti teisingumą, nusivylęs pasakė: „Vadinti Švediją teisine valstybe – reikštų niūriai juokauti.“ jis taip pat pažymėjo, kad Švedija, XX amžiuje pasisavinusi šeimos pareigas, šiandien jau nebegali atlikti jos funkcijų. Dėl pinigų stygiaus užsidaro ne tik globos centrai, bet ir mokyklos, vaikų darželiai. „O kai valstybinis modelis nefunkcionuoja, tenka norom nenorom persvarstyti šeimos vertybes: visi žinome, kaip motina, gelbėdama savo vaiką, metėsi po traukiniu, tačiau iki šiol nieko panašaus nepadarė nė viena socialinė komisija“.“

Ką gi, be feministinio moterų karo prieš vyrus turime dar ir vaikų karą prieš tėvus valstybės pagalba, ar ne?

Čia, iš kitos pusės – apie tariamąją su tos pačios lyties tėvais augančio vaiko “gerovę“ – Mark Regnerus straipsnis. Apie jo mokslinius tyrimus būtent šioje srityje ne kartą rašiau. Šis garsus sociologas buvo aukštai vertinamas mokslo pasaulyje pakol “dėl neteisingų tyrimų“ nebuvo “patrauktas į šalį“ – galbūt apie šią istoriją, kaip šiems laikams moksle simptomatinę, dar rašysiu. Straipsnis ilgas, populiariai-mokslinio tipo, tai pacituosiu tik jo pradžią:

Dr. Mark Regnerus “Kaip vertinti mokslo duomenis apie vaiko, augančio su tos pačios lyties tėvais, gerovę?“

“Dar visai neseniai šeimas tyrinėjantys socialiniai mokslininkai atvirai ir užtikrintai kalbėjo apie santykinį stabilumą susituokusių skirtingos lyties porų šeimose ir kitus tokio modelio teikiamus socialinius privalumus, lyginant su vienišais tėvais, kartu gyvenančiomis (kohabituojančiomis) poromis, vaikų globa besidalinančiais išsiskyrusiais sutuoktiniais ir net įsivaikinusiomis šeimomis.

Du garsūs sociologai 1994 metais pareiškė, kad jei jų būtų paprašyta sukurti sistemą, galinčią užtikrinti pagrindinius vaikų poreikius, jie „greičiausiai sugalvotų kažką ganėtinai panašaus į dviejų tėvų šeimos idealą“. Kodėl? Todėl, kad jis apima viską, ko reikia: priėjimą prie dviejų suaugusių žmonių laiko ir išteklių, kokybišką tėvystę užtikrinančią stabdžių ir atsvarų sistemą, ir – svarbiausia – dvigubą biologinę sąsają su vaiku, „padidinančią tikimybę, jog tėvai susitapatins su vaiku ir bus pasiryžę dėl jo aukotis, kartu sumažinant galimybę, kad kuris nors iš tėvų kaip nors skriaus vaiką“. Tai buvo 1994 metai. Du tai išsakę sociologai dėl to nesulaukė jokių neigiamų padarinių, jais niekas neabejojo. Tai buvo tiesiog tvirtas socialinis mokslas.

Tačiau ši era jau baigėsi. Šiandien šeima – ir ypač santuoka – yra kruopščiai nagrinėjamos tiek visuotinai, tiek politiškai. Socialiniuose moksluose šiuo metu vyksta virvės traukimo varžybas primenantis ginčijimasis dėl to, ką neabejotinai žinome apie dabartinę šeimą ir jos klestėjimo priežastis (pastaruoju metu gerokai pakitusias) bei to, ką apie tai galime sakyti viešai (ir kam apskritai leidžiama apie tai kalbėti).

Noriu trumpai su jumis pakalbėti apie socialinius mokslus, tyrinėjančius lytį, seksualumą ir vaikų klestėjimą. Taip pat atvirai papasakosiu jums apie iššūkius, kylančius atliekant mokslinius tyrimus šioje srityje, bei atskleisiu, kokios „būklės“ šiandien iš tiesų yra mokslas.

Žurnalistai nekantraudami skelbia, jog mokslas apie tos pačios lyties šeimas, auginančias vaikus, jau yra kažkaip „išspręstas“ ar užbaigtas, tartum suponuodami, kad „ekspertams“ pavyko susitarti, jog vaikų įgijimas ir auginimas nėra kuo nors unikalus. Tokių šeimų vaikai, kaip mums nuolat aiškinama, atrodo, elgiasi ir jaučiasi visai kaip ir visi kiti – įskaitant vaikus, augintus pastoviose ir stabiliose susituokusių tėvo ir motinos šeimose (tai yra vaikus, sukurtus lytinės savo biologinių tėvo ir motinos sąjungos, kurios neįmanoma atkartoti).

Aš sutinku: mokslininkų bendruomenėje tikrai yra tam tikras susitarimas, jog nėra „jokių skirtumų“. Tačiau šis mokslinis konsensusas nėra svarus – jis yra politinis, o ne grindžiamas turimais duomenis, tačiau toks jis tikrai neturėtų būti. Tiesą sakant, nežinau jokios kitos mokslinių tyrimų srities, kurioje dirbantys mokslininkai turėtų tiek mažai kokybiškų duomenų, reikalingų atsakyti į tokius santykinai naujus tyrimų klausimus, tačiau taip skubėtų paskelbti juos atsakytais ir užbaigtais. To mes nedarome jokiame kitame mokslinių tyrimų lauke.

Kai kurie laikosi nuomonės, jog ginčai dėl mokslo apie tos pačios lyties porų tėvystę yra panašūs į nesutarimus dėl klimato kaitos, kuriuose teigiama, kad mokslas visokeriopai patvirtina klimato kaitos fenomeną, ir tik keletas kuoktelėjusių mokslininkų toliau priešinasi aiškiam susitarimui. Toks palyginimas gali atrodyti labai patogus, tačiau iš tiesų jis nėra analogiškas. Aš ne geologas, tačiau yra tūkstančiai geologų ir meteorologų, rinkusių ir vertinusių duomenis apie klimato kaitą. Ir priešingai, yra galbūt tik 25 ar 30 socialinių mokslininkų – daugiausia amerikiečių ir saujelė europiečių – kurie yra atsakingi už šį tariamą „konsensusą“ dėl tos pačios lyties porų tėvystės teikiamų privalumų. Sakyti, kad egzistuoja kažkoks nusistovėjęs susitarimas, yra ne kas kita kaip politinis pareiškimas, o ne mokslinis teiginys.“

Na, o iš kitos pusės – jei lengva vaiką iš tikrų tėvų atimti, lygiai taip pat lengva jį vienalyčiams ar nevienalyčiams ar net jau “daugialyčiams“ (ta prasme, kad jų daug) tėvams (ar vienam atskiram) įsivaikinti ar “pasigaminti“. Galbūt kitą kartą vaikai blogai jaučiasi ne vien dėl trūkstamo auklėjimo, bet ir dėl to, kad jie paverčiami kažkokiais įtėvių žaisliukais, kitais žodžiais – sudaiktinami:

Stacy Manning “Vaikas su penkiais tėvais? Greitai tai gali tapti realybe“

“Įsivaizduokite penkis suaugusiuosius, kurie dėl kažkokių priežasčių nusprendžia sutelkti turimus resursus ir įsigyti žmogų. Jie pasirenka geidžiamus bruožus – lytį, rasę, plaukų, akių spalvą ir numanomą intelektą – panašiai lyg rinktųsi naują virtuvės dizainą. Tada jie nusiperka kiaušinėlį ir spermos bei išsinuomoja gimdą. Gimus kūdikiui, pavyzdžiui, Vašingtono valstija (JAV) gimimo liudijime visus penkis suaugusiuosius įrašo kaip tėvus.

Toks scenarijus taptų visiškai įmanomas, jeigu Vašingtono valstijos įstatymų leidėjai priimtų Tėvystės suvienodinimo aktą (angl. The Uniform Parentage Act, toliau – Aktas). Tačiau Vašingtonas nėra vienintelė valstija, siekianti išardyti tėvų ir vaikų santykius. Naujojo Džersio, Rod Ailando, Havajų, Virdžinijos, Masačusetso ir Delavero valstijose jau įsibėgėjęs panašaus reguliavimo įteisinimas.“

Kad ir kaip tai neįtikimai skambėtų, Vašingtono valstijos Senatas jau nubalsavo už Aktą. Atstovų rūmų Teisės komitetas balsavo už tai, kad dėl jo būtų balsuojama Rūmų plenariniame posėdyje. Aktas iš esmės legalizuoja komercinę surogatinę motinystę, skatina gimdos nuomos paslaugas ir reklamuoja vaikų pardavinėjimą. Įstatymo projektas netgi nereikalauja, kad dalyvaujančios šalys – donorai, surogatinė motina, vaiką įsigyjantieji – būtų nuolatiniai Vašingtono gyventojai, todėl valstijai gresia tapti pasauliniu vaikų gabenimo centru.“

“Ir priešingai, klestinčios vaisingumo klinikos nėra kritiškai vaikams reikalingos institucijos, tai suaugusiesiems tarnaujanti rinka. Vaisingumo klinikos atsižvelgia tik į suaugusiųjų norus, nes jų svarbiausias motyvas yra pelnas. Blogiausia, jog pagrindiniai jų klientai yra desperatiški tėvais norintys tapti asmenys, nepagalvojantys arba nesirūpinantys pasekmėmis vaikui, kuriam susikurti jie išleis viso gyvenimo santaupas. Nėra jokios vaiko užsakovų atrankos – nei praeities patikrinimo, nei rekomendacijų, nei jų priežiūros, nesurūpinama vaiko, kurį padedama sukurti, poreikiais. Aptariamas Aktas ir panašūs įstatymo projektai legalizuoja trečiosios šalies reprodukciją ir komercinę surogatinę motinystę, nepaiso dešimtmečių įsivaikinimo geriausių praktikų bei suteikia vaiko globos teises visiems, kas turi pinigų joms įsigyti. Akte geriausi vaiko interesai minimi tik sutarties tarp lytinių ląstelių pardavėjų, gimdos nuomotojų ir vaiko užsakovų pažeidimo kontekste. Kitais žodžiais tariant, šis konkretus Aktai ir panašūs įstatymo projektai visiškai nesirūpina tuo, kas geriausia vaikui.

Ironiška, įvaikinamam vaikui valdžios įsikišimas yra reikalingas tam, kad sušvelnintų tėvų praradimo pasekmes. Tačiau su vaiku, apie kurį kalba Tėvystės suvienodinimo aktas, valdžia pasielgs priešingai. Projektas ne tik normalizuos tėvų praradimą, bet ir jį primes.

Realybė tokia, kad vaiko sudaiktinimas niekada neatitiks jo geriausių interesų, kad ir kaip stipriai suaugusysis nori turėti vaikų. Taip pat vaiko geriausių interesų neatitinka ir tam tikrų interesų grupių įtaka Vašingtono valstijoje. Kaip teigia viena nuo donoro pastojusi moteris, Tėvystės suvienodinimo aktas lems „Visišką išgrobstymą to, kas neturėtų būti parduodama ar apleidžiama, iš tų, kurie dar net negali kalbėti“.“

Grįžtant prie ankstesnės temos, pateiksiu tik dar vieną nuorodą į lietuviškai išverstą straipsnį ir jo antraštę – tokių nuorodų su panašiomis antraštėmis būtų galima pririnkti daugybę:

Dorothy Cummings McLean “Jungtinėje Karalystėje iš šeimų atimama rekordiškai daug vaikų“

Garsiausia vaikų atiminėjimu užsiiminėjanti organizacija pasaulyje, be abejo, yra norvegiškoji Barnevernet – daug kas ir Lietuvoje jau yra apie ją girdėjęs. Nežinau kiek jūsų žinote ir tai, kad būtent joje (nors nebūtinai visiškai tiesiogiai) išsiauklėjo ir tokios garsiosios Lietuvos vaikų “gynėjos“ kaip kad Dovilė Šakalienė ar Jūratė Juškaitė. Geriau ne pasakoti, o pamatyti – apie tai, kaip praktiškai įgyvendinama koncepcija “vaikai visų pirma yra valstybės, o ne tėvų“ specialios “valstybės valstybėje“ pagalba (bei apie tai, kaip vyksta kova prieš tai) siūlau pažiūrėti 2 filmus – vieną prancūzišką (išverstą lietuviškai), kitą – lenkišką (su lietuviškais subtitrais):

Jums pasisekė – jūsų vaikų niekas neatėmė ir nesiruošia atiminėti ir kol kas juos ramiai auklėjate namuose taip, kaip jums atrodo tinkama? Mhm, neskubėčiau džiaugtis. Kaip jums pasirodytų, jei jūsų mažamečiui vaikui darželyje arba mokykloje pradėtų siūlyti narkotikus? Pasiustumėte ir gal net išdaužytumėte kam nors snukį? Mhm. O jei tai darytų jo darželio auklėtoja ar mokytoja be jūsų žinios? Ką?! Na, o jeigu jai toks nurodymas būtų duotas iš kažkurios vyriausybinės įstaigos?

Kaip tai gali būti? Gerai, aš kalbu ne apie kokią nors “žolę“, heroiną, amfetaminą, alkoholį ir pan. Yra ir kitų būdų kaip sutrikdyti mažamečio sąmonę panašiai kaip nuo narkotikų. Beje, link to ir veda visokios Stambulo konvencijos, vienalyčių partnerysčių įteisinimas ir pan. – kaip tik šios dienos aktualijos Lietuvoje. Kaip kodėl kokiu būdu? Siūlau įdėmiai pasižiūrėti šį į lietuvių kalbą išverstą filmą:

Galiausiai, net ir mūsų visuomenėje jau keičiasi požiūris į šeimą. Neseniai stebėjau kaip musėtinai kažkokia brolio “pažangi“ pažįstama savo feisbuko sienoje kėlė klausimą, kad išskirtinis valstybės rūpestis šeimomis turi būti išgyvendintas, o gyvenimas šeimoje nelaikomas jokiu privalumu, greičiau – trūkumu. Na, kaip minėjau, tai yra postmodernistinio liberalmarksizmo diegiamas požiūris, atitinkamai – ne jos vienos kažkoks originalus. Ir dar bandoma įrodyti, kad šiais laikais tradicinei šeimai jokių grėsmių nekyla! Štai viena garsi britų rašytoja tik prasidėjus pandemijai parašė straipsnį, kad pandemija yra puikus metas panaikinti šeimą kaip bendruomenės modelį. Palieku jus su šio straipsnio analize:

Justas Stankevičius “Kaip siekiama įtikinti žmoniją, kad šeima turi būti sunaikinta?“

%d bloggers like this: