tradicionalizmas vs. modernizmas, socialiniai tinklai, paieškos sistemos, manipuliavimas ir įtakojimas, žodžio laisvė

20) 2020-08-31

“Pasirengus gimti“ veiksmas daugiausiai vyksta informacinių technologijų įtakojamoje aplinkoje. Visai kaip ir šiuolaikiniame pasaulyje, tik dar labiau – kone visus sprendimus priiminėja ir juos įgyvendina dirbtinis intelektas, su kuriuo daugiausiai ir bendrauja žmonės. Tarpusavio bendravimas daugiausiai vyksta virtualiame socialiniame tinkle. Taigi, pats laikas panagrinėti ir šias temas – intelekto, informacijos bei socialinio tinklo. Bei neišvengiamai apie manipuliacijas informacija, nes tai irgi yra viena pagrindinių knygos temų.

Pradėsiu nuo pagrindinių prielaidų. 19) 2020-08-21 blogą pabaigiau mintimi, kad mūsų elgesys ir įvairios socialinės aplinkybės priklauso nuo mūsų požiūrio. Galimus požiūrius (pasaulėžiūras) suskirsčiau į principinius du – tradicinį ir modernųjį. Aišku, galimos ir įvairios kitokios jų interpretacijos bei visokie tarpiniai variantai, tačiau mano požiūris į šiuos požiūrius yra toks – vakarietiškoje civilizacijoje dominuoja šie du principai. Pirmasis remiasi antikos filosofija ir krikščionių religija, antrasis – įvairiomis naujesnėmis filosofijos bei tos pačios religijos kryptimis pradedant dar nuo Renesanso laiku, lūžiniu tašku turbūt reikėtų laikyti John Locke filosofiją. Kokie jie:

1) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus yra racionali būtybė.

Modernus – Žmogus yra aklas aistrų ir troškimų įrankis. Protas suprantamas tik kaip instrumentinis intelektas, kurio galingiausia raiškos forma – mokslas. Realybės principas keičiamas malonumų principu.

2) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus gali kelti moralinius tikslus.

Modernus – Žmogus neturi sielos, yra tiesiog kūnas. Klausimas kam jis gyvena – nebeaktualus. Blogio ir gėrio kriterijai nebegalioja. Juos turi nustatyti valdžia.

3) Tradicinis (klasikinis) – Žmogus yra socialinė būtybė.

Modernus – Žmogus yra individas. Visiškai skirtingas laisvės supratimas – ji nebesiejama su pareigos vykdymu. Individo sąžinę irgi formuoja valdžia.

Tikiuosi dar ne kartą grįžti prie šių prielaidų nagrinėjant šio blogo pradžioje nurodytas temas. O dabar apie žmogaus protą ir jo apgaules:

“Apgaulė yra svarbi žmogiškojo gyvenimo koncepcija, nes didelė dalis žmogiško mąstymo apgaudinėja save apgaudinėdamas kitus. Žmogaus protas neturi prigimtinio orientyro į tiesą ir jis iš prigimties nemyli tiesos. Žmogaus protas myli save patį, tai, kas jam tarnauja, tai, kas jam meilikauja, kas suteikia jam tai, ko jis nori bei tai, kas parbloškia ir sunaikina bet ką, kas jam “grasina“.

“Atidžiau žvelgdami į žmonių sprendimus ir žmonių elgesį lengvai pastebėsime, kad žmogaus gyvenime yra svarbus ne tas, kuris yra teisus, bet tas, kuris yra laimintis. Turintys galią per turtus, nuosavybę ir ginklus sprendžia kurios tiesos bus trimituojamos po pasaulį, o kurios bus išjuokiamos, užtildomos ir nuslopinamos. Pasaulio žiniasklaida generuoja nesibaigiantį žinučių perteklių, kuris nuolatos aukoja tiesą jos “pateikimui palankioje šviesoje“ (ang. “spin“, viena iš propagandos rūšių). Pažvelgę į tai, kas glūdi po to paviršiumi, rasime pasaulį, kuriame žodis “komunikacija“ ir žodis “manipuliacija“ susilieja į beveik visiškus sinonimus.“

Taip prasideda Kritinio mąstymo fondo (The foundation for critical thinking) knyga:

Richard Paul, Linda Elder “The Thinker’s Guide to Fallacies: The Art of Mental Trickery and Manipulation“ (Mąstytojo apgavysčių vadovas – proto gudrybių ir manipuliacijos menas)

Atsidarę nuorodą, galite atsisiųsti šios knygos ištrauką. Kitą legalią knygos ištrauką galite atsisiųsti iš čia. Tai puiki parankinė knyga bet kuriam politikui ar žurnalistui, mat joje pristatomi net 44 negarbingi būdai kaip laimėti ginčą. Manau, kad šiuos būdus bei apskritai apgavysčių mechanizmus vertėtų suprasti ir paprastam piliečiui, šiuos ginčus stebinčiam, todėl rekomenduoju. Na o aš pateiksiu dar kelias ištraukas iš šios knygos:

“Tiesa ir apgaulė žmogaus prote

Žmogaus protas yra nuostabus struktūrų ir sistemų rinkinys. Jis yra sąmonės ir veiksmo centras. Jis suformuoja unikalią tapatybę. Jis sukuria pasaulio vaizdą. Iš jo sąveikų su pasauliu kyla turtinga patirtis. Jis mąsto. Jis jaučia. Jis nori. Jis suvokia tiesas ir nuslopina klaidas. Jis pasiekia įžvalgų ir išgalvoja išankstinius nusistatymus. Tiek naudingos tiesos, tiek žalingos klaidingos nuomonės yra jo sumišę produktai. Jis lygiai taip pat lengvai gali patikėti tuo, kas yra klaidinga, kaip ir tuo, kas yra teisinga.

Jis gali matyti grožį teisingame elgesyje ir pateisinti tai, kas yra skandalingai neetiška. Jis gali mylėti ir nekęsti. Jis gali būti kilnus ir žiaurus. Jis gali daryti pažangą žiniose arba suklydimuose. Jis gali būti intelektualiai nuolankus arba intelektualiai arogantiškas. Jis gali būti empatiškas arba siauraprotis. Jis gali būti atviras arba uždaras. Jis gali pasiekti nuolatinę besiplečiančio pažinimo arba bukinančią siaurėjančio neišmanymo būklę. Jis ir peržengia mažesnius gebėjimus turinčių sutvėrimų ribą, ir žeidžia jų nekaltybę bei kilnumą savąja saviapgaule bei žiaurumu.

Kaip žmonės savo pačių protuose geba sukurti tokią nepastovią racionalaus ir iracionalaus samplaiką? Atsakymas yra saviapgaulė. Faktiškai, turbūt pats tiksliausias ir naudingiausias žmogiškos būtybės apibrėžimas būtų “save apgaunantis gyvūnas“. Apgaulė, dvilypumas, išsisukinėjimas, iliuziškumas ir veidmainiškumas yra pamatiniai žmogiškos prigimties vaisiai jos “natūralioje“, neišauklėtoje būklėje. Vietoj to, kad šias tendencijas sumažinti, dauguma mokslinimo ir socialinių įtakų peradresuoja jas, paversdamos jas daug sudėtingesnėmis, klastingesnėmis ir paslėptomis.

Tam, kad dar pagilintų šią problemą, žmonės yra instinktyviai ne vien saviapgaulūs, jie dar yra ir iš prigimties sociocentriški. Kiekviena kultūra ir visuomenė laiko save ypatinga ir teisinga visuose savo baziniuose įsitikinimuose ir praktikose, visose savo vertybėse ir tabu. Savavališkas jos liaudies papročių pobūdis yra žinomas jos antropologams (jei tokių ji turi), bet ne pačiai neįveikiamai daugumai.“

“Dauguma žmonių giliai tiki, bet to nesuvokia, sekančiomis prielaidomis:

1) TAI YRA TIESA, JEI AŠ JA TIKIU.

2) TAI YRA TIESA, JEI MES JA TIKIME.

3) TAI YRA TIESA, JEI AŠ NORIU JA TIKĖTI.

4) TAI YRA TIESA, JEI TAI TARNAUJA MANO SUINTERESUOTUMUI JA TIKĖTI.

Žmogaus protas yra dažnai trumparegis, nelankstus ir ir prisitaikėliškas, tuo pačiu metu būdamas labai įgudęs saviapgaulėje ir pasiteisinimuose. Iš prigimties žmonės yra labai egocentriški, labai sociocentriški ir nepelnytai savimi susirūpinę. Jų tikslas yra ne tiesa, bet pranašumas. Savųjų įsitikinimų jie neįgijo racionalaus proceso metu. Jie yra labai atsparūs racionaliai kritikai. Aklas tikėjimas, baimė, išankstinis nusistatymas ir susirūpinimas savimi yra pirmaeiliai didžiumos žmogiško mąstymo organizatoriai. Saviapgaulė junginyje su savitvardos trūkumu apibūdina didžiumą žmogiško mąstymo. Rezultate gauname giliai pažeistą vientisumą. Jei nurodysi jų mąstymo klaidą, daugumą žmonių tuoj pat nutildysi. Bet dauguma lyg guminės timpos, kurios laikinai buvo įtemptos ir vėl paleistos, greitai vėl grįš prie to, kuo jie tikėjo pirmiau.

Štai todėl intelektualinių dorybių ugdymas yra taip lemiamai svarbus žmogaus vystymuisi. Be ilgą laiką trunkančio proto perkeitimo, ne kažką galima pasiekti, kad sukurti giliai sąžiningą mintį. Esant iššūkiui, žmogaus protas veikia vadovaudamasis savo primityviausiais intelektualiais instinktais. Tai gali būti patikrinta politikos, ekonomikos, religijos ir karo istorijoje – išties bet kurioje istorijoje, kurioje giliai prasiskverbia žmogiškojo proto veiksmas.

Vadinasi, svarbu išmokti atpažinti įprasčiausius įtikinėjimo triukus, kad mes geriau galėtumėme suprasti save ir kitus. Panaudotos kitiems, apgaulės yra intelektualiai neginčijami įtikinėjimo ir manipuliacijos triukai, panaudotos sau pačiam, jos yra saviapgaulės įrankiai.“

Rodosi čia pacituotos mintys nedvelkia optimizmu ir žmogaus išaukštinimu ir teigia, kad žmogus yra vargu bau racionali būtybė iš prigimties, taigi, gali būti lengvai manipuliuojamas. Jeigu mes esame manipuliuojami – reiškia esame kažkokių jėgų įkaitai ir nesame laisvi. Na, bet atsparumą manipuliacijoms išlavinti. Tik ar prie to prisideda mūsų moderniųjų laikų aplinka, pats pasaulis, kuriame gyvename? Vargu bau, greičiau jau atvirkščiai. Kaip rašiau blogo pradžioje, viskas priklauso nuo prielaidų. Šį kartą pacituosiu savo mėgstamą knygą “Kodėl žlunga liberalizmas“, apie kurią pasakojau dar 3) 2020-05-01 bloge:

“<…> Laisvė ilgą laiką buvo laikyta savęs valdymui būtina sąlyga, nuo tironijos sauganti tiek politinę santvarką, tiek individualią sielą. Taigi, laisvė buvo suvokiama kaip reikalaujanti disciplinos ir mokymosi savarankiškai atsispirti pagundoms bei laiduojanti socialines ir politines santvarkas, siekusias ugdyti atitinkamas savęs valdymui reikalingas dorybes. <…>

Vienas ryškiausių modernybės skiriamųjų bruožų buvo šio ilgaamžio požiūrio į politiką atmetimas. <…>

Pirmiausiai, politika turėjo pradėti kliautis tuo, “kas žema“, o ne reikalauti lygiavimosi į tai, “kas aukščiau“. Klasikinės ir krikščioniškos pastangos ugdyti dorybę buvo atmestos kaip globėjiškos ir neveiksmingos, lengvai išnaudojamos ir nepatikimos. Atsitraukimą nuo klasikinės ir krikščioniškos aspiracijos suvaldyti tironijos pagundą dorybinio ugdymo pagalba pradėjo Makiavelis, kritikavęs ikimoderniąją filosofijos tradiciją kaip tikrovės neatitinkančių ir nepatikimų prasimanymų kratinį, postringavusį apie “įsivaizduojamas respublikas ir kunigaikštystes, kurios praktikoje niekad neegzistavo ir egzistuoti negalėjo, kadangi praraja tarp to, kaip žmonės turėtų elgtis, ir to, kaip jie elgiasi iš tikrųjų, yra tokia plati, jog bet kas, valingai ignoruodamas kasdienę realybę, idant galėtų gyventi pagal vieną ar kitą idealą, labai greitai supranta, jog buvo išmokytas tik kaip sunaikinti save, o ne kaip išsaugoti.“ [Niccolo Machiavelli “Valdovas“] Vietoje tolesnio nerealistiškų ir vargiai pasiekiamų elgesio standartų (ypač saikingumo) skatinimo Makiavelis siūlė naują politinę filosofiją, grįstą aiškiai matomu žmonių elgesiu ir jo bruožais, nuo puikybės ir savanaudiškumo iki godumo ir šlovės troškimo. Jis ginčijo, kad laisvė ir politinis saugumas buvo geriau užtikrinami, privertus skirtingas santvarkos klases stoti į tarpusavio akistatą, ir ragino jas riboti viena kitą per “nuožmų konfliktą“, ginant savo interesus, o ne išdidžiai apeliuojant į “bendrąjį gėrį“ ir politinį sutarimą. Pripažinus žmogų kaip nepataisomai savanaudišką būtybę, vedamą materialinės gerovės troškimo, nesunku sugalvoti eilę būdų šias motyvacijas išnaudoti, vietoje pastangų jas pažaboti.“

Ar Makiavelis buvo pirmasis toks “manipuliacijos filosofas“? Na, šis blogas nėra akademinis leidinys, skirtas nuodugniai analizuoti visą filosofiją. Geriau jau pateiksiu viso straipsnio vertimą apie tai, kaip žiniasklaida šiais laikais manipuliuoja žmonėmis daug nefilosofuodama. Jį parašė mokslų daktaras psichoterapeutas ir jis taip ir vadinasi:

Samuel López De Victoria “Media Manipulation of the Masses: How the Media Psychologically Manipulates“ (Manipuliacija masėmis: kaip žiniasklaida manipuliuoja psichologiškai)

“Nors akademinėje aplinkoje dirbu jau daug metų ir džiaugiuosi galėdamas padėti studentams plėsti akiratį, jaučiu ir maudžiantį nerimą. Mokymo institucijos paprastai padeda studentams geriausiu atveju užsidirbti pragyvenimui, bet jos visiškai jų neišmoko, kaip reikėtų gyventi. Šie dalykai – tai sukauptos išminties sritis. Be abejo, išminties prielaida yra žinios, t. y. teisingas ir nuoseklus žinojimo, kaip tiesos, taikymas. Esu žmogaus elgsenos mokslo specialistas bei aukštosios mokyklos dėstytojas ir norėčiau, kad mokymo institucijos mokytų praktinių dalykų, pavyzdžiui, apie tai, kaip žiniasklaida, vyriausybė, religija ir net pati akademinė aplinka gali žmonių masėse formuoti doktrinas. Šiame straipsnyje dėmesį sutelksiu į žiniasklaidą ir šiek tiek į akademinės aplinkos sritį.

Labai gerai atsimenu, kai, bendraudamas su žurnalistikos studentais, atidžiai išstudijavau ir jų vadovėlius. Pastebėjau, kad buvo pabrėžiama „objektyvaus ir subalansuoto reportažo“ svarba. Tokiais atvejais visada nusijuokiu. Pats buvau studentas, taikiau „kokybinius tyrimo metodus“ ir labai gerai žinojau, kad kiekvieno žmogaus atliktas nors ir nedidelis tyrimas visada kuriame nors lygmenyje yra paženklintas tam tikro šališkumo. Žinau, kad bus tokių, kuriuos šis mano teiginys siutins, tačiau net ir kvantinės fizikos specialistai teigia mums tą patį. Žiniasklaidoje net ir geriausių ketinimų turintis žurnalistas vienokia ar kitokia forma palieka savo įspaudą perduodamoje žinioje.

Norėčiau sutelkti dėmesį į tuos būdus, kuriais žiniasklaidos priemonės gali manipuliuoti žmonių masėmis savo perduodamu idėjiniu turiniu. Galima įsivaizduoti žurnalistų reakciją: „Kaip drįstate manimi abejoti!“ Lyg jie priklausytų kokiai nors privilegijuotai dvasininkijai, tiesiogiai susijungusiai su dieviškuoju aukščiausiosios tiesos srautu.

Pasidalinsiu mintimis tiktai apie kelis daugelio žmonių mąstymą veikiančius psichologinio manipuliavimo būdus. Daugelis šį straipsnį skaitančių juos atpažins. Mano tikslas nėra pateikti detalų tų metodų sąrašą.

Kaltas tik dėl sąsajos

Tam, kad būtų viešai sužlugdyta asmens reputacija, tereikia tą žmogų atvirai arba užmaskuotai susieti su kažkuo, ką daugelis žmonių laikys nepriimtinu. Nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne, – užtenka paprasčiausiai sukelti abejonę ar tam tikrą asociaciją.

Vienas pavyzdžių, kurį prisimenu, yra garsaus laikraščio pateiktas labai gudrus iškraipymas. Laikraščio redaktorių nemėgstamas politinis lyderis buvo parodytas itin įdomiu būdu. Straipsnį ir jo nuotrauką jie strategiškai įdėjo labai arti cirko klouno nuotraukos, kuri buvo kito straipsnio dalis. Pagalvojau: „Šita taktika verta apdovanojimo!“ Tai buvo itin rafinuotas ir subtiliai veikiantis pasąmonę būdas. Svarbiausia perduodama žinia: „Šis žmogus yra klounas, taigi juokitės iš jo ir laikykite jį nepatikimu, kokiu ir laikote klouną.“

Kitas būdingas šios taktikos metodas yra susieti žmogų nors ir painia gudrybe su įstatymą pažeidusiu, įtartinu asmeniu, organizacija ar veiksmu. Jeigu tai ir netiesa, žmogaus, priimančio šią informaciją, galvoje tai paliks neaiškios abejonės šešėlį. Todėl šmeižtas yra toks veiksmingas, kai siekiama sunaikinti priešus. Žiniasklaida niekada neprisipažins tai daranti. Ji lyg koks nesuteptas ir savimeilis dievas nėra niekam atsakinga.

Tik truputis nuodų

Kitas žiniasklaidos taikomas būdas, kuriuo bandoma paveikti žmonių protus, yra panašumas į tiesą. Čia užtenka vos kelių aukso vertės žodžių. Tai reiškia, kad kažkas yra „labai panašus“ į kažką. Šiuo atveju truputis nuodų arba melo sumaišoma su tiesa. Galite suvalgyti tonas sveiko maisto. Tačiau jeigu su juo nurysite nors ir nedaug labai stiprių nuodų, tuoj pat mirsite. Jeigu nuodų kiekį padalinsite į mažesnes dozes, galėsite tą patį daryti gerokai lėčiau, ilgesnį laiką, tačiau rezultatas bus tas pats – jūsų žūtis. Tam, kad žiniasklaida sužlugdytų žmogų, jai tereikia lėtai dozuoti melą (nuodų) apie tą asmenį, įmaišant į gerus dalykus. Galiausiai ji sužlugdo savo priešą ir pasirodo scenoje kaip tie choro berniukai – švarūs ir švytintys.

Padaryti juokingą

Jau minėjau, kaip politikos lyderį sugebėjo paversti klounu. Taip pat atsimenu, kaip vieną įtakingą vadovą žiniasklaida vaizdavo kaip tuščiakalbį, idiotą ir kvailį. Teberegiu tas politines karikatūras, kuriose jis vaizduojamas kaip į beždžionę panaši būtybė. Paprastai beždžionės yra juokingos ir krečiančios išdaigas. Tikslas buvo pasiektas.

Taip pat ir nuotraukos, kuriose pateikiama neigiama žmogaus pusė, – o neigiamų dalykų turime kiekvienas, – yra naudojamos vaizduojant priešus kaip bukagalvius ir (arba) psichiškai nesveikus kvailius. Kartais galite pamatyti praktiškai taikomą šį metodą, kai leidinys sąmoningai publikuoja nuotrauką, kurioje žmogus atrodo žvairas arba labai keistai. Redaktoriai parenka nuotrauką, kurioje žmogus atrodo blogiausiai. Ir priešingai, kai į tą patį puslapį dedamos jų mėgstamų asmenų nuotraukos, paprastai tie žmonės parodomi didvyrio poza, pačia geriausia savo puse. Sutapimas? Jokiu būdu!

Sumuštinių gaminimas

Veiksminga priemonė padėti formuoti žmogaus savigarbą, kai reikia pateikti kritiką tam, kad jis pasitaisytų, yra vadinama sumuštinio metodu. Šis būdas yra nuostabus: prieš tai, kai išsakote kritiką, kuria siekiate, kad žmogus keistųsi, ir po to, kai jinai bus jau pasakyta, pateikiate kritikuojamam asmeniui teigiamus dalykus apie jį patį. Tai leidžia jam pajusti, kad jūs vis dar jį mėgstate ir gerbiate. Kritikuojamam tampa lengviau sutikti kritiką.
Kai taikote šį metodą, tačiau sukeičiate vietomis teigiamus ir neigiamus dalykus, t. y. ką nors teigiamo įdedate tarp dviejų neigiamos informacijos sluoksnių, tada šis būdas tampa gana destruktyvus. Žiniasklaida gali atrodyti objektyvi ir išlaikiusi egzaminą tai darydama, tačiau tuo pačiu metu ji ir naikina savo priešą. Tai vienas dažniausiai žiniasklaidoje naudojamų būdų: skelbiamas vienas straipsnis po kito apie žmones, kurių ji nemėgsta. Atkreipkite dėmesį… Tam, kad pakenktų oponentui, jai tereikia parengti naujienų reportažą: jo pradžia ir pabaiga yra negatyvios, jame tvyro abejonė. Virš reputacijos pakimba juodas debesis. Jūsų rankos laisvos ir vis tiek bjauriai elgiatės. Tai lyg mokykloje siautėjantis vaikėzas chuliganas, įvykdantis žmogžudystę, po kurios jis vis tiek lieka „švarus“.

Ekspertų dauguma

Ar pastebėjote, kaip kruopščiai per viešas televizijos diskusijas būna atrinkti intelektualai, žurnalistai ir kt., nors ir neproporcingai, tačiau atrodo, kad pusiausvyra nepažeista? Kartais tai būna labai akivaizdu, o kai kada užmaskuota. Pavyzdžiui, mums nepatinka tam tikra pozicija, tačiau negalime to pasakyti, nenorėdami atrodyti netolerantiški. Tokiu atveju galima rūpestingai atrinkti daugumą ekspertų, kurie su mumis sutiks. Tada į studiją kviečiamas tik vienas žmogus, atstovaujantis mums nepatinkančiai pusei. Prieš tą žmogų paleidžiami pitbuliai, o patys atrodome „nepraradę pusiausvyros“.

Pajuoka ir etikečių klijavimas

Dažnai nustembu, kokius įdomius žodžius vartoja skirtingų pusių šalininkai. Galime išgirsti tokius kaip rasistas, nacis, x-fobas, bukagalvis, senamadis, praradęs ryšį su dabartimi, žudikas ir kt. Prikabindami tokias etiketes žmogui, iš tikrųjų sąmoningai užkertate jam kelią, jį izoliuojate ir nustumiate į oponentų pusę. Sudarote įspūdį, kad jis yra pavojingo, baugaus ir pamišusio paribio būrio dalis. Šis procesas istorijoje dar žinomas kaip reputacijos griovimas. Tik dabar jis vyksta viešo forumo metu visų akivaizdoje. Ar pastebėjote: jeigu tokie žodžiai taikomi žiniasklaidai, tada tai vadinama šventvagyste? Kas priverčia žiniasklaidą būti atsakingą? Niekas. Ji gali sužlugdyti bet kurį pasirinktąjį. Dėl šios priežasties ji slapčia baiminasi interneto. Koks nors nedidelis vaikinukas prie kompiuterio ekrano gali ją supliekti jos pačios ginklu.

Kartojimas virsta tiesa

Nepaliaujamas melo kartojimas daugumos mintyse tampa tiesa. Masinę isteriją galima sukelti kelis kartus pranešus apie kokį nors žmones puolantį mikrobą, taip pasaulyje pasėjant didelę paniką. Kai kurie tironai žmonijos istorijoje sugebėjo tai daryti itin gerai: emocingas kartojimas tapo jų privalumu. Josephas Goebbelsas, Adolfo Hitlerio propagandos ministras, sakė: „Jeigu melas kartojamas labai dažnai, jis tampa tiesa.“ Taigi galime pereiti prie kito šios temos klausimo.

Parodyti velnią kaip Dievą, o Dievą – kaip velnią

Hitleris yra pasakęs: „Meistriška ir nepertraukiama propaganda gali priversti žmogų į rojų žvelgti kaip į pragarą, o į visiškai vargingą gyvenimą – kaip į rojų.“ Pasinaudojęs šiuo metodu, puolantysis atrodo kaip geradarys ir išgelbėtojas. Jis sukeičia puses. Ar kada pagalvojote, kodėl žiniasklaida su tokia savimeile mėgsta pateikti save kaip tiesos gynėją ir saugotoją? Juk tai beveik įgauna religinės doktrinos kūrimo atspalvį, tiesa? Klasikinė religinė literatūra mums teigia, kad velnias pasivertė šviesos angelu. Paprastai tai vadinu polių sukeitimu: juoda atrodo kaip balta, ir atvirkščiai.

Išvada

Neteigiu, kad apžvelgiau visus apgaulės meno aspektus, kuriuos naudoja žiniasklaida. Jiems tiek metų, kiek ir pačiai žmonijai. Pabandžiau pateikti kelias akivaizdesnes tipines apgaulės formas, naudojamas psichologiškai manipuliuojant žmonių masėmis. Ko galime iš to išmokti? Galbūt svarbiausia pamoka būtų ta, kad mes neturime būti naivūs. Privalome būti budrūs ir sąmoningi. Trokštantys surasti ir pažinti tiesą. Turime ją saugoti ir ginti. Mums reikia būti atsargiems, kad išvengtume skubotų išvadų vien dėl to, jog taip sako ekspertai. Daugeliu atžvilgių tai individuali kelionė. Tai kilnus ieškojimas, tačiau jame glūdi daug užslėptų pavojų. Būkite atsargūs ir saugokitės.“

Pabaigai – Vytautas Sinica prieš metus pateikė 6 konkrečius pavyzdžius, kuriuos pavadinčiau ekspertų daugumos puolimo manipuliacija Ritos Miliūtės vestose laidose:

Vytautas Sinica “Miliūtės laidų apžvalga“

“1) 2018 gegužės 19 diena. Tema – Stambulo konvencijos ratifikavimas: svečiai – Sabatauskas ir Šakalienė (abu – Stambulo konvencijos šalininkai): http://bit.do/e4wCW

2) 2017 gruodžio 16 diena. Tema – Monumentas Lukiškių aikštėje: svečiai – Ruokytė-Jonsson ir Rimvydas Laužikas (abu – Vyčio Lukiškių aikštėje priešininkai): http://bit.do/e4wC7

3) 2017 rugsėjo 23 diena. Tema – žmogaus teisė atsisakyti gaivinimo: svečiai – Mindaugas Šerpytis ir Aurimas Pečkauskas (abu – teisės atsisakyti gaivinimo šalininkai): http://bit.do/e4wDb

4) 2017 rugsėjo 9 diena. Tema – Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir kalbos norminimas: svečiai – Loreta Vaicekauskienė ir Elžbieta Banytė (abi – kalbos norminimo ir VLKK priešininkės): http://bit.do/e4wDj

5) 2017 birželio 4 diena. Tema – Lietuvos psichinės sveikatos apsaugos sistema: svečiai – Dainius Pūras (vienintelis pašnekovas, radikalių reformų šalininkas, jokio oponento): http://bit.do/e4wDp

6) 2017 balandžio 30 diena. Tema – tikybos pamokos ir homoseksualumas: svečiai – Viktorija Čmilytė-Nielsen, Gražvydas Kazakevičius, Raimonda Kuklienė (Čmilytė kritikavo homofobiją, Kazakevičius ir Kuklienė teisinosi, Miliūtė puola mokytoją ir programas): http://bit.do/e4wDv

Kol kas tiek. Daugiau apie tokius dalykus – kituose bloguose.

22) 2020-09-28

Laikas pakalbėti apie socialinius tinklus, ypač apie vadinamas netikras naujienas (fake news), bet ne tik. Kaip pastebėjote skaitydami “Pasirengus gimti“ (jei jau skaitėt), herojus ištisai “sėdi“ jame. Turbūt tai neglumina, juk taip darome ir mes, ar ne? Gal tik ne visi prisipažįstame? Du metus Facebook tinkle tiktai sekiau informaciją, bet dabar, kai jame reikia pristatyti knygą ir savąjį Nacionalinį Susivienijimą, pastebiu kokią dažnai ir neigiamą įtaką tai daro man. Taigi, kreipiuosi į jus kaip narkomanas į narkomanus, tačiau kito žmogaus vardu:

Chamath Palihapitiya, socialinės įmonės įkūrėjas, Golden States Warriors krepšinio komandos bendrasavininkas, buvęs vienas iš AOL vadovų (GM, AIM ir ICQ viceprezidentas), buvęs Facebook vadovas plėtrai, ilgiausią kadenciją išbuvęs Facebook vadovų komandos narys:

“Žinome faktą, kad tai, ką daro šios sistemos, kiekviena iš jų – tai išnaudoja mūsų, žmonių natūralius poreikius gauti ir norėti atgalinio ryšio. Tas atgalinis ryšys, jei naudoti chemijos kalbą, yra dopamino išsiskyrimas jūsų smegenyse. Ką tos atgalinio ryšio kilpos, kurios egzistuoja visur – budinčiuose skambučiuose, socialinio tinklinimo platformose, daro – jos verčia tave reaguoti.“

Denzel Washington, amerikiečių kino aktorius, režisierius ir prodiuseris:

“Jeigu nemanai, kad esi priklausomas [nuo socialinio tinklo], o aš kalbu apie bet kurį žmogų – nuo aukščiausių iki žemiausių socialinių sluoksnių, taigi, jei nemanai, kad esi priklausomas, tai pabandyk ar galėsi jį išjungti savaitei. Dabar aiškiau, ar ne? Tai įrankis, todėl mes juo turėtumėme naudotis. Dievas palaimino mus laisva valia. Jei išdidinsite laisvą valią steroidais, jūs būsite laisvas eiti bet kuria kryptimi, kurią ji jums leis. Tai – ne priešas, tai laisvos valios atspindys. Mes visi norime patikti, bet nuo šiol mes norime patikti šešiolikai milijonų ir, ką gi, kai kurie iš mūsų padarys bet ką, kad patiktų. Mes ir anksčiau darydavome viską, kad patiktumėme, bet tuomet mes norėjome patikti žmogui, esančiam priešais mus. Dabar mes turime patikti šešiolikai milijonų žmonių, kurių nepažįstame. Turėtumėme savęs paklausti – koks bus ilgalaikis, jei ne trumpalaikis per didelės informacijos poveikis?“

Tai ištraukos iš šio filmuko:

Socialinė žiniasklaida plėšo visuomenę į gabalus, sako buvęs Facebook vadovas.

Sean Parker, buvęs Facebook prezidentas, aiškina detaliau:

“Visas mūsų mąstymas buvo nukreiptas į tai, kaip mums kiek įmanoma daugiau sunaudoti jūsų laiko ir sąmoningo dėmesio. Tai reiškia, kad mes turime jums savotiškai karts nuo karto suteikti nedidelę dopamino dozę, nes kažkas palaikino ar pakomentavo foto ar įrašą ar dar ką nors, ir tai jus skatins įnešti dar daugiau turinio ir tai suteiks jums dar daugiau patiktukų ar komentarų šiems ir tai yra socialinio patvirtinimo atgalinio ryšio kilpa. Turiu minty, kad tai tiksliai toks dalykas, kurį sugalvotų toks hakeris kaip aš, nes taip tuomet išnaudoji žmonių psichologijos pažeidžiamumą.“

“Taigi aš, Markas (Mark Zuckerberg, Facebook įkūrėjas), Kevin Systrom (Instagram įkūrėjas) ir Instagram, visi šie žmonės tai suprato, sąmoningai ir mes tai vis vien padarėme.“

Chamath Palihapitiya aiškina kodėl jis pradėjo kalbėti tokius dalykus:

“Šios kultūros trūksta, todėl tai, ką dabar iš dalies mes čia bandome padaryti tam, kad pasiekti savo tikslus yra apie tai, kad priimti išties svarbius drąsius požiūrius pasaulyje ir išsiugdyti savyje gebėjimą būti kantriais, o tai išties, išties sunku. Visa visuomenė yra pertvarkyta taip, kad daugiau nebebūtume kantrūs. Interneto vartotojų bizniai yra apie psichologijos eksploatavimą ir čia jūs norite jaustis greitu, nes žinote, kad žmonės nėra nuspėjami, todėl mes norime psichologiškai išsiaiškinti, kaip jumis manipuliuoti įmanomai greičiau ir po to suteikti jums tą dopamino pliūpsnį. Mes tai šauniai padarėme Facebook‘e, tai padarė Instagram, Whatsapp, Snapchat, Twitter, taigi yra puikūs pavyzdžiai, Wechat tai irgi daro. Taigi, yra puikūs pavyzdžiai, kad greitai klaidas nustatanti sistema yra teisingiausias kelias žmonių masinės populiacijos psichologijos išsprogdinimui. Jaučiu milžinišką kaltę. Manau, kad visi tai turėjome galvoje, net ir apsimetinėdami, kad nėra galimos jokios išties blogos netyčinės pasekmės. Manau, kad giliausiuose savo sąmonės kertelėse mes savotiškai žinojome, kad galėtų atsitikti kažkas blogo, bet, manau, mes to neapibūdinome taip, kaip tai iš tikro atsitiko.“

“Manau, kad įrankiai, kurie buvo sukurti, šiandien pradeda ardyti socialinį natūralaus visuomenės veikimo audinį. Štai ką aš turėjau minty. Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame lengva supainioti tiesą su populiarumu. Jūs galite pasinaudoti pinigais, kad sustiprinti bet ką, kuo tikite, ir priversti žmones patikėti, kad tai, kas dabar tapo populiaru, yra ir teisinga, o kas nepopuliaru – gali būti neteisinga. Žinote, aš ir Joe, pavyzdžiui, ilgą laiką laikėmės neteisingos nuomonės dėl klimato pokyčių. Realybė tokia, kad galiu paimti pinigų ir galiu juos panaudoti per visas tas egzistuojančias socialinės žiniasklaidos sistemas šimtams milijonų žmonių, ir galiu įtikinti visus tuos Joe draugus bei panašius į jį savąja nuomone labai subtiliomis nedidelio mąsto priemonėmis, ir jis tą patį gali padaryti su manimi.“

“Trumpalaikės dopaminu varomos atgalinio ryšio kilpos, kurias mes sukūrėme, naikina natūralų visuomenės veikimą. Jokio pilietinio diskurso, jokio bendradarbiavimo, dezinformacija, neteisybė. Tai ne Amerikos problema ir tai ne apie rusišką dezinformaciją, tai globali problema. Taigi, mano nuomone, šiuo metu mes esame išties prastoje padėtyje. Tai ardo esminius žmonių elgesio su savimi ir kitais pamatus.“

Techniškai, detaliai ir įdomiai tai nagrinėjama JAV – Japonijos tarptautinės skaitmeninio saugumo korporacijos Trend Micro analizėje. Ji turėtų būti išties įdomi besidomintiems informacinėmis technologijomis ir jų saugumu (prisipažinsiu, nesu tame stiprus), čia yra nuoroda ją atsisiųsti:

Lion Gu, Vladimir Kropotov, Fyodor Yarochkin forward-looking threat research (FTR) “The fake news machine: how propagandists abuse the internet and manipulate the public“ (Tolimos ateities grėsmių tyrimas (FTR) “Netikrų naujienų mašina: kaip propagandistai prievartauja internetą ir manipuliuoja visuomene“), Trend Micro 2017

Kas tas FTR? “Tai elitinė tyrėjų komanda, kurios misija yra žvalgyti interneto ateitį ir prognozuoti skaitmenos nusikaltimų ateities vystymąsi. E-nusikaltimų tyrimo departamentai artimai dirba su tarptautiniais teisėsaugos partneriais – tokiais, kaip Interpolas ir Tarptautine Telekomunikacijų Sąjunga (ITU) siekiant sukurti saugesnį pasaulį skaitmeninės informacijos apsikeitimui. FTR buvo pagalbinė priemonė FBI išardant Rove Digital ir areštuojant pagrindinius asmenis, kūrusius “Policijos“ programos išpirkos atakas, ir visai nesenai FBI areštuojant įžymiojo SpyEye bankininkystės trojan viruso autorių. Daugiau aprašytų FTR darbų galima rasti šios komandos tyrimuose bei www.securityintelligence.com.“

Taigi, šiame tyrime nagrinėjami ne tik neteisingų naujienų formavimo principai, mechanizmai, bet ir nagrinėjamos pagrindinės platformos, kuriomis naudojamasi jas kuriant – Twitter, Facebook bei daugybė kitų. Kadangi tokių naujienų kūrimas-platinimas yra apmokama paslauga, aprašomos skirtingiausios šių paslaugų tiekėjų rinkos – Kinijos, Rusijos, Vidurio Rytų, Indijos ir kitos. Galiausiai pateikiami įdomūs šios ekonomikos pavyzdžiai: sukurti įžymybę su 300.000 sekėjų per mėnesį už 2.600 USD, sukurti gatvės protestą už 200.000 USD, diskredituoti žurnalistą už 55.000 USD, sumanipuliuoti lemiamą veiksmų eigą (nuo prekybos susitarimų iki visuotinių rinkimų) už 400.000 USD… Taip pat pateikiama ir įv. kontr-priemonių, tame tarpe ir ką daryti paprastam interneto vartotojui. Aš apsiribosiu čia pateikdamas dalį išvadų, kurios, kaip pamatysite, sutampa su aukščiau paminėtų asmenų pastebėjimais:

“Šiuo laiku jau turėtų būti labai aišku, kad socialinė žiniasklaida turi labai stiprų poveikį realiam pasauliui. Jos ilgiau negalima mesti iš galvos kaip „dalykų, kurie atsitinka internete“. Tai, kas vyksta Facebook, Twitter ir kitų socialinės žiniasklaidos platformų viduje gali pakeisti tautų likimą. Nuo to ne geriau, kad socialinė žiniasklaida yra varoma subjektyvių faktorių (tokių kaip vartotojų emocijos ir jausmai) vietoj to, kad būtų varoma objektyviais dalykai – tokiais kaip faktai. Kiekvienas šiais laikais turi savo nuosavą tiesą, kuri yra grindžiama asmeniniu pažinimu ir patirtimi ir niekuo daugiau. Idealistai mus norės įtikinti, kad internetas yra utopinis rojus, kur kiekvienas gali susisiekti su bet kuo kitu, kur informacija galima keistis tol, kol išaiškės tiesa. Deja, toli gražu taip neįvyko, nes yra mažai įrodymų ar jų net visai nėra, kad tiesiogiai (online) perduodama informacija būtų tinkamai tikrinama ir tvirtinama. Išaiškėjo, kad melas gali apkeliauti pasaulį daug greičiau nei tiesa – jei tik tas melas žaidžia žemesniais, baziniais auditorijos instinktais. Interneto ir visuomenės nuomonės manipuliavimo pritaikymo derinys įrodė savo nepaprastą efektyvumą. Praeity rinkimai buvo varžybos tarp šalies politinių partijų, kuriose kiekviena stengėsi perduoti savo žinią rinkėjams. Išoriniams veikėjams buvo sunku, jei ne neįmanoma įtakoti rinkimus. Daugiau taip nebėra, todėl politinės kampanijos ir partijos turi būti planuojamos atitinkamai naujajai realybei. Joms reikia suprasti, kad veikėjai už politinės sferos ribų turi savo darbotvarkę ir gali panaudoti skaitmeninę propagandą bei dezinformaciją taip pat ir tam, kad įtakotų kampanijas ir rinkimus; politinėms partijoms yra svarbu tai suprasti ir nuo to, jei reikia, gintis. Verslai ir žmonės susiduria su panašiais iššūkiais. Skiriasi jų specifika, bet problema ta pati – neteisinga ar nesąžininga informacija apie juos, jei tampa išviešinta, gali pakenkti jų reputacijai ir sukelti pasekmių realiame pasaulyje. Atvirkščiai, grupės ar asmenys, nejaučiantys didelių skrupulų, gali panaudoti šias technikas tam, kad pagerintų savo reputaciją.“

Kaip matėte, tapti interneto žvaigžde gana nebrangu jau ir šiais laikais. Gal dėl to tos tinklo inflūencerės taip nervina mano knygos herojų? Na tiek to, norėčiau pereiti prie labiau nei mūsų herojaus filosofinių apibendrinimų apie tai, kaip mus veikia tinklas bei naujosios technologijos:

“Savo knygoje „Vieniši kartu“ [čia pridėjau nuorodą legaliam knygos parsisiuntimui] Masačusetso technologijos institute dirbanti Sherry Turkle pateikia įrodymus, kad vis didesnis mūsų naudojimasis moderniais socialiniais tinklais ne tiek kuria naujas bendruomenes, kiek viso labo keičia naikinamas tikrojo pasaulio bendruomenes. Turkle primena, kad žodžio „bendruomenė“ šaknis reiškia „bendrumą, dalinimąsi tarpusavyje“, ir ginčija, kad tokia praktika reikalauja „fizinio artumo“ bei „bendrų atsakomybių“. Auganti socialinių tinklų įtaka skatina santykius, kurie vengia abiejų šių bendruomeninių elementų, keisdami glaudžias, tankiai surištas bendras praktikas daug silpnesniais ir trumpalaikiais „tinklais“. Turkle nėra viso labo nostalgiška – ji pripažįsta sudėtingesnius ir net nemalonius ankstesnių laikų bendruomenių aspektus. Pavyzdžiui, bendruomenę, kurioje gyveno jos seneliai, ji aprašo kaip „persmelktą gilių antagonizmų“, tačiau pastebi, kad tas pats glaudumas, leidęs rastis tokiems konfliktiškiems santykiams, taip pat įkvėpė žmones labiau rūpintis vieni kitais nelaimės akivaizdoje. Turkle baiminasi, kad mes prarandame ne tik šią patirtį, bet ir gebėjimą megzti glaudžius ryšius, kuriančius tikrą bendruomenę, ir kad mūsų polinkis laiką leisti socialiniuose tinkluose naikina šiuos ryšius, jų paliktą vakuumą užpildant tik blyškiu, paviršutinišku jų simuliakru. Socialiniai tinklai tampa nepilnaverčiu pakaitalu tam, ką naikina, ir Turkle pesimistiškai vertina perspektyvas bent sulėtinti šią transformaciją. Geriausia, ką galime padaryti, tai riboti savo vaikų prieigą prie interneto, tačiau Turkle atrodo susitaikiusi su menkomis prošvaistėmis fundamentaliai pakeisti esamą dinamiką.“

Na, tai buvo ištrauka iš mano mėgstamos, kelis kartus jau minėtos knygos “Kodėl žlunga liberalizmas“. Dar viena:

“Knygoje „Technopolija: kultūros išdavimas technologijai“ Neil Postman aprašo, kaip moderniojoje eroje iškyla santvarka, jo pavadinta „technokratija“. Iki-industrinės kultūros ir socialinio organizavimosi formos, pastebi Postman, įrankiais naudojosi ne ką mažiau nei technokratinės visuomenės, tačiau jų naudoti įrankiai „nežalojo (o, tiksliau, nebuvo sukurti žaloti) šių kultūrų orumo ir integralumo. Su retomis išimtimis įrankiai nesulaikė žmonių nuo tikėjimo savo tradicijomis, savo Dievu, savo politika, savo švietimo metodais ar socialinės santvarkos legitimumu.“ Technokratijoje pasitelkiami įrankiai, priešingai, nuolat transformuoja jos gyvenimo būdą. Postman rašo: „Viskas, net jei skirtingu mąstu, privalo atsiduoti jų vystymui… Įrankiai nėra integruojami į kultūrą; jie ją puola. Jie siekia tapti kultūra. To pasekmė yra ta, jog tradicija, socialiniai papročiai, mitai, politika, ritualai ir religija yra priverčiami kovoti už savo tolesnį būvį.“

Ką gi, mūsų herojus kaip tik ir vaizduojamas beveik visada vienas ir visiškai vienišas. Ar tai lemia naujosios technologijos? Gal. Geriau paklausti – kaip atsitiko, kad technologijos, kurios mus turėjo sujungti, padarė mus vienišais?

The Atlantic straipsnį “Ar Facebook daro mus vienišais?“ jo autorius Stephen Marche pradeda jam įprasta maniera paaiškindamas kaip technologijos forma (šiuo atveju – Facebook socialinis tinklas) prisideda prie didesnės jo narių vienatvės ir ją lydinčio liūdesio jausmo ar net depresijos. Autorius vienatvę vertina kaip beveik patologinę būklę, šiandien jau siekiančią epideminį lygį nepaisant paplitusių socialinių tinklų, tokių kaip Facebook platforma, naudojimo. Marche duomenimis, apytiksliai 20 procentų amerikiečių – šešiasdešimt milijonų žmonių – teigia, jog išgyvena vienatvės sukeliamą liūdesį; siekiant suvaldyti šią „epidemiją“, radosi platus tinklas terapinių socialinių paslaugų, skirtų suvaldyti šiai depresijos formai. „Nostalgiškas sielojimasis tapo opiu visuomenės sveikatos klausimu.“

Vis dėlto, Marche stengiasi nekaltinti socialinių tinklų dėl šios vienatvės epidemijos. Veikiau, jis pastebi, kad Facebook ir panašios technologijos paskatino, o gal net iššaukė iki tol ilgą laiką amerikiečiuose glūdėjusį troškimą būti nepriklausomais ir laisvais. Taigi, Facebook yra priemonė žmonėms sukelti vienatvę, užkoduotą gilesniuose jų filosofiniuose, politiniuose ar net teologiniuose įsipareigojimuose. Marche pastebi: „Vienatvė yra vienas pirmųjų siekių, kurių tenkinimui amerikiečiai skiria savo pinigus… Esame vieniši, nes norime būti vieniši, ir tokie save padarėme patys.“ Technologijos kaip Facebook, rašo jis, „yra šalutinis produktas, sukurtas mūsų ilgaamžės aistros nepriklausomybei.“ Ši aistra, kaip jau teigiau pats, radosi naujai apibrėžus laisvę.“

Priminsiu, kad šioje ištraukoje kalbame apie laisvės ir nepriklausomo individo sąvokas, būdingas moderniajai pasaulėžiūrai, kurią trumpai apibūdinau 20) 2020-08-31 bloge. Esu linkęs manyti, kad moderniojoje pasaulėžiūroje ir reikia ieškoti visuotinio vienišumo priežasčių.

Kokios gi išeitys? Pacituosiu klasiką (t.y. klasikinės pasaulėžiūros) – stoiką Romos imperatorių Marką Aurelijų iš kitos mėgstamos knygos “Sau pačiam“ (Alma littera, 2020 (168 – 172)). Beje, pats laikau save stoiku, išskyrus, kad nepritariu jų požiūriui į savižudybę (dar reikės pasidomėti daugiau, kodėl jis toks buvo):

“Sakoma: jeigu nori būti patenkintas, nedirbk daug darbų. Ar ne geriau pasakyti: daryk tik tai, kas būtina ir ką liepia visuomeninės prigimties būtybės protas, ir taip, kaip jis liepia? Mat pasitenkinimą teikia ne tai, kad tu ką nors darai gerai, bet ir tai, kad darai nedaug. Juk didžioji dalis to, ką mes kalbame ar darome, nėra būtina, ir jeigu šito nedarytumėme, tai būtume ir laisvesni, ir ramesni. Taigi kiekvienu atveju reikia priminti sau, kad nedarytume to, kas nebūtina. Reikia atsisakyti ne tik nebūtinų darbų, bet ir nebūtinų minčių. Juk jeigu nebus nereikalingų minčių, tai jų nelydės ir nereikalingi poelgiai.“

Vadovaudamasis tuo, šios dienos blogą jau pabaigsiu.

23) 2020-10-09

Mūsų prisirišimas prie socialinių tinklų išties didėja. Atliepiant 22) 2020-09-28 blogo temą – neseniai klausiausi skaitmeninės komunikacijos agentūros “SOMA Agency“ vadovo Arijaus Žako komentarų, kad per pastaruosius metus vartotojų Facebook praleidžiamas laikas išaugo 2 kartus. Anot jo (ir ne vien jo) – ši rinka yra visiškai monopolizuota – svarbūs yra tik 2 žaidėjai – Facebook ir Google, artimiausiu metu prie jų galbūt ketina prisijungti ir Microsoft.

Ketinu daugiau parašyti apie tai, kokį poveikį mums daro Big Tech – ketvertas arba penketas didžiausių pasaulio skaitmeninių technologijų kompanijų, t. y.  AmazonAppleAlphabet (Google motininė kompanija, ši savo ruožtu valdo Twitter), Facebook, ir Microsoft. Pradžioje daugiausiai dėmesio ketinu skirti paieškos sistemai Google, kaip jau esu žadėjęs 9) 2020-06-12 bloge. Ar gali būti, kad mūsų realų gyvenimą neetišku manipuliavimu bando pakeisti ne vien įvairūs “blogiukai“, kuriantys minėtąsias netikras naujienas ar kitokias psichologinio poveikio priemones, bet ir pačios minėtosios kompanijos, t. y. žinomai, nors ir slaptai tų kompanijų atsakingi darbuotojai?

Iš karto atsakau – taip. Šį kartą prieš nagrinėdamas konkrečius faktus pradėsiu nuo filosofinės dalies. Kaip atsitiko taip, kad šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai tapo įmanomi (to paties klausia ir Chamath Palihapitiya iš 22) 2020-09-28 blogo)?

“Daugelis kitų postmodernistų, tačiau, vertina konfliktus tarp grupių kaip daug brutalesnius o mūsų empatijos perspektyvas – daug griežčiau ribotas nei Rorty. Todėl kalbos, kaip priemonės konfliktų sprendimui naudojimas – ne jų akiratyje. Konflikte, kuriame negalima pasiekti taikaus sprendimo, pageidautina priemonė yra ginkluotė. Turint minty tuos socialinių santykių konfliktų modelius, kurie vyrauja postmodernistiniame supratime, visiškai prasminga, kad daugeliui postmodernistų kalba yra visų pirma ginklas. Tai paaiškina šiurkščią didžiosios postmodernistinės retorikos dalies prigimtį. Nuolatiniai užsipuolimai prieš asmenį, “šiaudinės baidyklės“ (past. – šiaudine baidykle vadinama argumentacijos klaida arba dezinformacija diskusijoje, kai oponentas klaidingai interpretuoja ar perfrazuoja kritikuojamą poziciją, siekdamas padaryti ją mažiau atsparią kritikai. Tada kritikuojama ta klaidinga interpretacija, užuot kritikavus tikrą poziciją) ar nuolatiniai bandymai nutildyti oponuojančius balsus yra logiškos postmodernistinės kalbos epistemologijos (filosofijos šaka, tirianti pažinimo (žinių, žinojimo) prigimtį ir principus) pasekmės. Stanley Fish visus, kurie nepritaria rasinei pirmenybei (pvz., kai kuriose šalyse paplitusiai sistemai, kai į universitetus specialiai priimama daugiau tam tikros “mažumų“ rasės žmonių (įprastas pavyzdys – JAV juodaodžiai), sudarant jiems palankesnes sąlygas įstoti nei kitų rasių atstovams), vadina fanatikais ir apibūdina kaip kukluksklanininkus. Andrea Dworkin visus heteroseksualius vyrus vadina prievartautojais ir ištisai vadiną Ameriką fašistine šalimi. Esant tokiai retorikai niekam nerūpi ar tai tiesa, ar melas – pirmiausiai rūpi kalbos efektyvumas.“

Tai buvo ištrauka iš dar vienos mano mėgstamos knygos, kurią internetu atsisiųsti legaliai nemokamai siūlau ir jums skyrelyje “Kas įtakojo“:

Stephen R. C. Hicks “Explaining Postmodernism. Skepticism and socialism from Rousseau to Foucault“, Expanded Edition, Ockham’s Razor Publishing 2011 (2004).pdf (“Aiškinant Postmodernizmą. Skepticizmas ir socializmas nuo Ruso iki Fuko“, Išplėstinis leidinys)

Štai taip ir gimsta daugybė visokių “fašistų“, “rasistų“, “seksistų“ ir pan., tame tarpe ir mūsų eteryje. Prisipažinsiu, kai kurie mano kolegos iš Susivienijimo neseniai kiek susinervavo, kai toks dėstytuvas Virgis Valentinavičius per “LRT forumas“ laidą mus pavadino “su nacistiniu kvapeliu“, o aš – ne. Ko čia nervuotis būna ir blogiau:

“Veritas“ projektas (Project Veritas) gavo nutekintą iš Google darbuotojo dokumentą, kuris rodo, kad Google tarnautojas ir “skaidrumo bei etikos“ grupės narys vadina konservatyvius ir libertarius komentatorius, įskaitant Dennis Prager ir Ben Shapiro, naciais. Project Veritas gavo šį dokumentą iš neįvardinto šaltinio bendrovėje po to, kai paskelbė pradinį Google tyrimą.

Elektroninis laiškas matyt buvo išsiųstas kaip dalis Google “skaidrumo ir etikos“ grupės vidinės kominikacijos ir jame siūloma, kad turinys iš PragerU, Jordan Peterson ir Ben Shapiro būtų atjungtas nuo “pasiūlymo funkcijos“.

“… jei mes suprastume, kad PragerU, Jordan Peterson, Ben Shapiro ir kiti yra naciai, naudojantys “šunų švilpukus“ (past. – politinių žinučių perdavimas koduota arba sugestyvia kalba taip, kad jas suprastų tik joms skirta auditorija)…“

“Nemanau, kad tinkamas kraštutinės dešinės identifikavimas yra už mūsų galimybių ribos. Bet jei jis toks ir yra, kodėl gi nepasinaudojus Meredith siūlymu ir tiesiog neatjungus pasiūlymo funkcijos?“

Tai buvo trumpas pranešimas iš šios žurnalistų JAV organizacijos, kuri užsiima korupcijos, nesąžiningumo, privačių ir viešų interesų painiojimo, švaistymo, sukčiavimo ir kitos neteisėtos veiklos tyrimais ir atskleidimu tiek viešose, tiek privačiose institucijose siekiant etiškesnės ir skaidresnės visuomenės. Dabar – ilgesnis straipsnis, taip pat susijęs su Project Veritas tyrimais, jau apie žinomą Google darbuotoją, kuris, tarp kita ko, apkaltino Google bandant įtakoti rinkimus:

Dorothy Cummings McLean “Google whistle-blower suspended after suggesting Big Tech manipulating elections“ (Google informatorius nušalintas po to, kai užsiminė, jog Big Tech manipuliuoja rinkimais)

“Vyresnysis inžinierius vienoje iš didžiausių šalies technologinių bendrovių buvo suspenduotas administracinėms atostogoms (procedūra, kai darbuotojui suteikiamas išeitinis apmokamas laikotarpis dėl galimo jo atleidimo iš darbo dėl jo padarytų pažeidimų) po to, kai išreiškė nuogąstavimus, kad tokios kaip jo kompanijos kišasi į rinkimus.

Programinės įrangos inžinierius Greg Coppola pasakojo Project Veritas įkūrėjui James O’Keefe apie būdus, kuriais Google manipuliuoja informacija tam, kad siekti šališkumo kairiojo sparno naudai.

“Neturiu neginčijamų kaltinamųjų įrodymų. Aš tiesiog rašiau programas nuo dešimties metų, turiu Mokslo Daktaro laipsnį ir tiesiog žinau kaip veikia algoritmai.“

“Jie nepasirašo patys. Mes juos parašome tam, kad jie darytų tai, ką mes norime, kad jie darytų“, – tęsė jis.

“Žiūriu į Paiešką (Search) ir žiūriu į Google Naujienas (Google News) ir matau, ką jie daro. Matau kaip Google vadovai eina į Kongresą ir sako… kad tai nėra susiję su politika, ir aš tiesiog esu visiškai tikras, kad tai netiesa.“

“Google Naujienos iš tiesų yra tiesiog saujelės svetainių agregatorius“, – sakė Coppola, “ir visos šios svetainės yra tulžingai nusistačiusios prieš prezidentą Trump, ką aš laikau kišimusi į Amerikos rinkimus.“

Coppola nenoriai kalbėjo, kad Pichai melavo, bet jis patikino, kad Google yra “ekstremaliai šališkas“ tam tikrų svetainių naudai. Jis sakė, kad CNN yra dažniausiai įprastai naudojamas Google Naujienų šaltinis ir, nepaisant to, kad yra milijonai prieinamų svetainių, 20% visų Google rezultatų pagal paiešką “Donald Trump” yra iš Trumpą talžančio CNN.

Jaunasis programinės įrangos inžinierius sako, kad jis pastebėjo, kaip tai atsiskleidė per 2016 m. rinkimus. Jis prisijungė prie Google 2014-aisiais, tą metą apibūdindamas kaip “nuostabų laiką būti Google – mes nekalbėjome apie politiką, niekas nekalbėjo apie politiką.“

“Tiesiog tai buvo galimybė dirbti su geriausiais kompiuterių mokslininkais pasaulyje, geriausia įranga, geriausiais kompiuteriais“, – sakė Coppola. “Nemokamas maistas.“

Bet kai Amerikos rinkimai “įgijo pagreitį“ ir žiniasklaida pradėjo skleisti pasakojimą, kad bet kuris, kuris remia Trump yra rasistas, “netgi nacis“, Coppola pastebėjo, kad visi aplinkiniai – niujorkiečiai, technologinės kompanijos ir kompiuterių inžinieriai tiki tuo.

Jis mano, kad nedidelis skaičius žmonių Google dirba tam, kad užtikrintų, jog būtų remiamos tam tikros svetainės.

“Faktiškai keletui iš visos šimto-tūkstančio žmonių organizacijos tenka atsakomybė užtikrinti, kad “produktas“ yra nustatytas tam tikru būdu“, – sakė jis.

Asmeniškai Coppola yra Trump rėmėjas, bet labiau už viską jis tiki teise į laisvę klausti.

“Manau, kad tai, kaip veikia Google, kaip veikia Demokratai, kaip veikia visi jų sąjungininkai žiniasklaidoje parodo, kad jie iš tikrųjų nenori, kad bet ko būtų klausinėjama per daug“, – sakė jis.

“Iš tikrųjų jie nori išvadinti žmones tam tikrais pavadinimais, kad surikiuoti juos į tam tikras eiles.“

Jis įsitikinęs, kad tai yra “tamsus“ požiūris į visuomenę ir jis norėtų tokios technologijos, kuri remtų žmogaus laisvę ir laisvą mintį.

Coppola įsitikinęs, kad buvo dešimtmetis per kurį paieškos varikliai ir socialinė žiniasklaida neturėjo politinio šališkumo ir kad žmonės tiesiog išvystė įprotį pasitikėti, kad aukščiausias rezultatas Google paieškoje turi geriausią atsakymą į jų klausimą.

“Mes tiesiog dar neturėjome laiko įsisavinti fakto, kad technologijų kompanijos galėtų turėti tam tikrą savo darbotvarkę“, – sakė jis. “Apie tai mes tik dabar pradedame kalbėti.“

Jis citavo dr. Robert Epstein, kuris liudydamas prieš Senato teisės komitetą, sakė, kad jei Google, Facebook, Twitter ir visos kitos Big Tech bendrovės toliau rems tuos, kuriuos jie dabar remia, tai reikš papildomų 15 milijonų balsų už jų kandidatą 2020-aisiais, kai tuo tarpu niekas negalės atsekti kodėl taip atsitiko.

Project Veritas yra ne-pelno siekianti po priedanga veikiančių žurnalistų organizacija, kuri tyrinėja augančią įtaką, kurią pasaulio didžiosios technologijų ir socialinės žiniasklaidos bendrovės daro visuomenės nuomonei ir ypač balsavimui.

Coppola sakėsi kreipęsis į Project Veritas, nes tikįs, kad ji esanti patikimų naujienų organizacija. Jis mano, kad visuomenė priėjo prie krizinio momento, perėjusi nuo laikų, kai Big Tech buvo politiškai neutralūs, į laikus, kai Big Tech aktyviai remia tam tikras pozicijas rinkimuose. Jis baiminasi, kad galiausiai piliečių balsai nieko nelems, nes rinkimai bus nuspręsti didžiųjų verslų, kurie jais manipuliuoja.

“Apskritai esu labai susirūpinęs matydamas kaip Big Tech ir Didžioji Žiniasklaida iš esmės susilieja su politine partija, su Demokratų partija“, sakė jis.

“Laikas apsispręsti. Ar technologijas valdome mes? Ar technologijos valdo mus?“

Pereitą mėnesį (past. – šis straipsnis pasirodė 2019-07-25) Project Veritas paviešino slaptai filmuotą video, kuriame Google vadovė Jen Gennai sako, kad Google bandė aktyviai sutrukdyti pasikartoti 2016-ųjų Donald Trump išrinkimui.

Šiame video Gennai sako, kad ji nepritaria demokratės senatorės Elizabeth Warren pasiūlymui padalinti Google, nes tai trukdys jo sugebėjimams palenkti balsuotojus.

“Myliu ją, bet ji labai suklaidinta“, – sakė ji. “Nuo to geriau nebus, bus blogiau, nes visos tos mažesnės bendrovės, kurios neturės tokių resursų, kokius turime mes, bus apkaltintos kliudymu kitai Trump situacijai. Panašu, kad maža bendrovė to negali daryti.“

Kaip matote, Project Veritas rimtai įnikęs į Google tyrimus ir tai dar ne visa jų medžiaga. Daug daugiau apie tai galite rasti čia: https://www.projectveritas.com/search/news/?query=google , tame tarpe apie Kongreso senatorių Google atstovų klausymus, ką apie tai mano pats Donald Trump ir t. t.

Tačiau žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje yra nekvaili:

Calvin Freiburger “Strong majorities think Big Tech is biased, has too much control of news flow: Pew study“ (Pew tyrimas: didžioji dauguma mano, kad Big Tech yra šališkas ir turi pernelyg daug kontrolės naujienų srautui)

“Anot tyrimo, pateikto šį mėnesį (past. – šio straipsnio data – 2019-10-09) Pew Research Center (Pew Tyrimų Centras), didžioji dauguma amerikiečių sutinka su kaltinimu, kad pasaulio top socialiniai tinklai yra politiškai šališki ir daro pernelyg daug įtakos tam, ką mato vartotojai.

5107 JAV suaugusiųjų tyrimas nurodo, kad 82% tiki, jog socialinės žiniasklaidos bendrovės “traktuoja kai kurias naujienų organizacijas skirtingai nei kitas“, 79% tiki, kad jie taip daro teikdami pirmenybę šaltiniams “kurių aprėptis turi tam tikrą politinę poziciją“ ir 62% mano, kad bendrovės “turi pernelyg daug kontrolės naujienoms, kurias mato žmonės.“

Pažymėtina, kad tik 34% respondentų tiki, jog platformos teikia pirmenybę tam tikriems naujienų šaltiniams “aukštų reportažų standartų“ pagrindu, ir tik 18% tiki, kad jos teikia pirmenybę šaltiniams, “kurių aprėptis yra politiškai neutrali.“

48% respondentų sakė, kad naujienų, kurias jie mato per socialines platformas, žinutės bendrai yra linkę į politinę kairę nuo centro, tuo pačiu respondentai įvardijo “vienašališkumą“ ir “netikslias naujienas“ kaip savuosius du pagrindinį susirūpinimą keliančius veiksnius.

“Respublikonai ir demokratai savotiškai nesutaria, kokie veiksniai socialinėje žiniasklaidoje yra labai didelės problemos, ypač kas liečia cenzūrą ir užsipuldinėjimus“, – pastebėjo Elisa Shearer ir Elizabeth Grieco iš Pew. “Respublikonai ir į juos linkę yra daug labiau matyti naujienų cenzūrą socialinėje žiniasklaidoje kaip labai didelę problemą (43%) nei demokratai ir į juos linkę (30%). Demokratai, iš kitos pusės, yra maždaug dvigubai labiau nei respublikonai linkę sakyti, kad žurnalistų užsipuldinėjimas yra labai didelė problema (36% vs. 17%).“

“Ankstesni Pew tyrimai parodė staigiai krentantį pasitikėjimą socialinės žiniasklaidos bendrovėmis tarp amerikiečių“, – pridūrė Allum Bokhari iš Breibart. “Kaip anksčiau šiais metais pranešė Sean Moran iš Breitbart, amerikiečių pasitikėjimas socialinės žiniasklaidos bendrovėmis nukrito 21 punktu nuo 2015 m. iki 2019 m.“

Visos Amerikos top socialinės žiniasklaidos platformos papuolė į kritikos dėl šališkumo ugnį per kelis pastaruosius metus.

Facebook buvo kritikuojamas dėl daugelio į politinę dešinę nuo centro puslapių ir žinučių suspendavimo bei kitokio diskriminavimo, o daugybinės analizės parodė, kad Facebook algoritmų pakeitimai, įvesti 2018 m. pradžioje, neproporcingai įtakojo konservatyvius politikus ir svetaines. Anksčiau šiais metais darbuotojas atskleidė, kad Facebook “numažina“ srautą į keletą pagrindinių konservatyvių svetainių.

Dr. Robert Epstein, tyrinėtojas psichologas Amerikos Elgesio Tyrimų ir Technologijos Institute, vertina, kad Google paieškos rezultatai permetė 2,6 milijonų balsų Hillary Clinton 2016 m. (potencialiai atsižvelgiant į tai, kad balsų, kuriuos atidavė piliečiai už Demokratų kandidatę, skaičius buvo 2,9 milijonais didesnis nei Trumpo). Epstein taip pat paliudijo, kad jis nustatė “devynis skirtingus juoduosius sąrašus, kuriuos Google palaiko, kad suspenduotų informaciją pasauliniu mąstu.“ Google valdomas YouTube taip pat apribojo video keliems žymiems konservatoriams, tokiems kaip Dennis Prager.

Twitter, tuo tarpu, vien “neteisingo kieno nors lyties įvardijimo“ veiksmą – t.y. kreipimąsi į vartotoją jo lytimi, bet ne jo pasirinkta “socialinės lyties tapatybe“ laiko “neapykantos elgesiu“, tačiau palaiko smurtinius ir neapykantos kupinus tweet’us, nukreiptus į konservatorius. Būta ištisa eilė draudimų (ban’ų) ir suspendavimų, paveikusių nesmurtinius, nebegėdiškus politinės dešinės nuo centro perspektyvos tweet’us (įskaitant iš LifeSiteNews), o Twitter darbuotojai prisipažino tyčia taikęsi į konservatyvius profilius ir temas.“

Atskirai dar daug galėčiau rašyti apie Facebook ir Twitter, apie JAV prezidento neseną dekretą, bandantį atstatyti žodžio laisvę ir su tuo susijusius teisinius sunkumus bei dabar vykstančius vargus ir kitokias ten vykstančias kovas, nemažai apie tai jau esu skelbęs ir savo Facebook paskyroje. Galbūt prie to sugrįšiu dar kitą kartą, o šiandien, vadovaudamasis Marku Aurelijumi, blogą baigiu.

24) 2020-10-19

Vis dėl to nusprendžiau išsyk sugrįžti prie žodžio laisvės temos, mat su ja susijęs “Pasirengus gimti“ 24 skyrius bei naujoji situacija Lietuvoje, kai rinkimus laimėjo liberalmarksistinės jėgos, o tai reiškia neišvengiamą grėsmės žodžio laisvei augimą.

Jau galima pastebėti pirmąsias audronašas, tai – suintensyvėję pokalbiai apie taip vadinamą neapykantos kalbą ir apie tai, kad laikas Lietuvoje būtų pradėti dažniau taikyti bausmes, kurias už šią numato baudžiamasis kodeksas. Apie tai  vien LRT Televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pastaruoju metu buvo kalbama bent 2 kartus – spalio 5 d. (prieš pat rinkimus) ir spalio 14 d. (išsyk po rinkimų)

Jūratė Juškaitė: kai kurie nejaučia skirties tarp žodžio laisvės ir neapykantos kurstymo

Neapykantos kalba viešojoje erdvėje: kur riba tarp saviraiškos laisvės ir bandymo įžeisti?

Čia dar vienas pokalbis toje pačioje laidoje su ta pačia advokate Dovile Murauskiene, kiek senesnis – sausio 24 d., kurioje ši kiek plačiau pasakoja apie tai, kas laikoma neapykantos kalba, jos reguliavimo teorinius ir praktinius teisinius aspektus:

Kodėl neapykantos kalba vis dar paklausi mūsų visuomenėje?

Antrajame čia paskelbtame interviu atkreipiamas dėmesys, kad nemažai to, ką būtų galima palaikyti neapykantos kalba, buvo pastebėta per rinkimų debatus iš įvairių politikų lūpų. Ką gi, politikai, saugokitės. Gal jau greitai susilauksite tokių puolimų nuteisti jus už neapykantos kalbą, kokių JAV susilaukia prezidentas Trump? Šiame kanalo PragerU, apie kurį jau pasakojau 23) 2010-10-09 bloge, filmuke rodomas toks epizodas bei kalbama apie grėsmes žodžio laisvei vakarų demokratijose. “Pavojus ateina ne iš išorinių šaltinių, jis ateina iš vidaus. Auginama karta, kuri tiki ne į žodžio laisvę, bet į laisvę nuo žodžio. Nuo žodžio, kuris jiems nepatinka“, – pasakoja Fondo už Asmens teises Švietime prezidentas Greg Lukianoff:

Hate speech doesn’t exist (Neapykantos kalba neegzistuoja)

Šiek tiek plačiau paaiškinta šiame straipsnyje:

Calvin Freiburger “YouTube, Facebook, Twitter adopt uniform ‘hate speech’ standards for censoring content“ (YouTube, Facebook, Twitter priima vienodus “neapykantos kalbos“ standartus turinio cenzūravimui)

“Nors patys apibrėžimai (kuriuos galima sužinoti atsisiuntus šį pdf failą) nukreipti į įvairius tiesmukiškus dalykus, tokius kaip piratavimas, smurtas ar nuogybės, jie taip pat apima ir subjektyvią kalbą, linkusią į užgauliojimus.

“Neapykantos kalbos“ apibrėžimas susitarime, pavyzdžiui, apima turinį, kuris “niekina… grupes ar asmenis rasiniu, etniniu, lyties, seksualinės orientacijos, socialinės lyties tapatybės, amžiaus, įgalumo, tautiškumo, religijos, kastos, smurto aukų, jį išgyvenusių ar giminingų asmenų, imigracijos statuso ar sunkiomis ligomis sergančių pagrindu“ (specialiai išskirta pasvirai), kuris gali būti interpretuojamas taip, kad nuslopintų vyraujančias pozicijas dėl didelę įtampą keliančių socialinių ar politikos problemų (kaip kad jau daro Twitter dėl “neteisingo socialinės lyties įvardijimo“).

“Diskutuojamomis jautriomis socialinėmis problemomis“ susitarimas įvardija “nejautrų, neatsakingą ir kenksmingą diskutuojamų socialinių problemų ir su jomis susijusių veikų traktavimą, kuris žemina tam tikrą grupę ar kursto didesnį konfliktą.“

Konservatoriai baiminasi, kad tokie įvardijimai yra pretekstas tolimesniam vyraujančių dešiniau nuo centro politinių pažiūrų cenzūravimui, ypač atsižvelgiant į įrodymus, susijusius su Big Tech anti-konservatorišku šališkumu, sukauptus per pastaruosius metus.

Du informatoriai iš Facebook neseniai pateikė informaciją, patvirtinančią, kad ši platfoma agresyviai diskriminuoja konservatorius pasauliniu mastu turėdama tikslą paveikti rinkimų rezultatus.

Vienas iš jų pateikė vaizdo įrašą, kuriame turinio moderatoriai atvirai diskutuoja apie tai, kaip jie norėtų ištrinti “kiekvieną žinutę apie Donald Trump, kurią pamatau laiko juostoje“ ir “ištrinti visus respublikonus… už terorizmą“ vien dėl to, kad jie paskelbia foto “kuriame dėvi MAGA kepuraitę“ (past. MAGA – Make America Great Again (Padarykime Ameriką vėl didžią) – Donald Trump šūkis). Tą išmanantis aptarnavimo vadovas Demian Gordon taip pat gali būti ten pamatytas sakantis, kad nelaikys personalo atsakingais už įrašų apie Trump ištrynimą tuo pagrindu, kad jie “turėtų patraukti Cheeto (Trumpą) iš savo biuro.“

Kitas iš jų papasakojo galintis paliudyti kaip moderatoriai “ištrina po 300 įrašų vidutiniškai per dieną“ taip, kad “būtų nusitaikyta į konservatorius ar mėgstamus liberalus“, personalui prilyginant Trump rėmėjus smurtingoms neapykantos grupėms ir tuo pačiu aiškiai darant išimtis atvira neapykanta trykštantiems moderatorių LGBT sąjungininkų įrašams vardan taip vadinamo “pasididžiavimo (pride)“ mėnesio parėmimo.

Twitter sukėlė audrą gegužyje, kai uždėjo “faktų tikrinimą“ Trumpo tweet’ui, susijusiam su sukčiavimo galimybėmis išankstiniame balsavime (balsavime paštu), po to cenzūravo kitą Trumpo tweet’ą, perspėjantį, kad “kai prasidės plėšikavimas, prasidės šaudymai“, susijusį su Mineapolio riaušėmis, dėl galimo “smurto šlovinimo“.

Dar keletas įdomių momentų iš minėtos istorijos apie tai, kaip Twitter blokavo paskyrą dėl neteisingo socialinės lyties įvardijimo:

Calvin Freiburger “Twitter suspends rapper for tweeting ‘dude’ to left-wing ‘trans woman’“ (Twitter blokavo reperio paskyrą dėl to, kad jis parašė “biče“ kairiojo sparno politinių pažiūrų “trans-moteriai“)

“Apsikeitimai prasidėjo, kai Emily Gorcenski, biologinis vyras, kuris “identifikuoja“ save moterimi pasigyrė Zuby, kad jis permiega su daugiau moterų negu Zuby, į ką reperis atsakė “Ok, biče…“ To pakako, kad uždaryti jo paskyrą dėl Twitter taisyklių prieš “neapykantos elgesį“ pažeidimą, į kurį bendrovė įtraukia ir kreipimąsi į kažką jo tikrąja lytimi o ne pasiskelbtu “socialinės lyties identitetu“.

Toliau pasakojama, kad šiaip jau žmonėse yra priimtina vartoti kreipinį “dude“ (“biče“) ne tik vyrų, bet ir moterų atžvilgiu.

“Gorcenski yra nesvetima kontraversija, mat jis naudojosi savo socialinio tinklo platforma tokioms žinutėms kaip kad paskelbti, jog Virginijos respublikonai jį greičiausiai nužudys, nes jis yra “translytis“ ir kad deklaruoti jog yra “yra ok suduoti naciui“ – populiarųjį požiūrį kraštutinės kairės politinių pažiūrų sluoksniuose, kuris didžiąja dalimi yra kontroversiškas vien dėl to, kad leftistai, įskaitant Gorcenski, dažnai “naciais“ įvardina bet ką, turintį tam tikrų paplitusių konservatyvių ar neliberalių pažiūrų.“

Kiek išraiškingiau šį reikalą išdėstė Allum Bokhari iš Breibart:

Breitbart author: Big Tech wants to destroy Trump and ‘internet freedom’ (Autorius iš Breitbart: Big Tech nori sunaikinti Trump ir “interneto laisvę“)

“Kiekvienas žino apie uždraudimus (ban’us), ar ne? Tačiau yra tiek daug daugiau visko nei ban’ai, tai tik ledkalnio viršūnė.

Tai, ką išvystė Big Tech, yra išties klastinga. Jie išvystė būdą, kuriuo galima nutildyti ištisus politinius judėjimus. Papasakosiu kaip jie tai daro. Kiekvieną kartą, kai skelbiate įrašą tose platformose, kiekvieną kartą, kai keliate nuorodas į svetaines, netgi kiekvieną kartą, kai sukuriate svetainę, Silikono slėnis jus išranguoja. Jie suteikia jūsų įrašams, jūsų svetainėms, jūsų paskyroms socialinėje žiniasklaidoje skaitmeninę vertę, kuri nustato ar jie pasirodo įvairiose interneto vietose, ar jie pasirodo Facebook sraute. Kokius kriterijus jie naudoja, kad nustatyti rangą? Jie naudoja tokius kriterijus kaip – ar paskyra naudoja neapykantos kalbą, ar paskyra skelbia neteisingą informaciją, ar paskyra seka kitas paskyras, žinomas dėl neapykantos kalbos ar neteisingos informacijos skelbimo. Tai labai lanksčios, politiškai įkrautos sąvokos. Beje, taip sakau ne aš, taip sako kiti žmonės iš Google, Facebook ir Twitter, iš kurių ėmiau interviu savo knygai. Kas programuoja tuos algoritmus? Kas nustato tuos kriterijus? Kas nustato, kas laikoma neapykantos kalba, kas laikoma neteisinga informacija? Pasakysiu jums. Kritinės rasės teorijos teoretikai. Taigi, niekur daugiau Amerikoje, išskyrus turbūt universitetus, kritinė rasės teorija nėra galingesnė ir turinti daugiau įtakos nei Silikono slėnyje.“

Trumpam sustokime, kad susipažintumėme kas yra ta kritinės rasės teorija. Encyclopedia Britannica apibūdina ją taip:

“Kritinės rasės teorija (KRT) – požiūris, kad teisė ir teisinės institucijos yra iš prigimties rasistinės ir kad pati rasė yra ne biologiškai pagrįsta ir natūrali, bet socialiai sukonstruota koncepcija, kuri yra naudojama baltųjų tam, kad proteguoti savo ekonominius ir politinius interesus spalvotojų žmonių sąskaita. Pagal KRT, rasinė nelygybė kyla iš socialinių, ekonominių ir teisinių skirtumų, kuriuos tarp “rasių“ sukuria baltieji tam, kad palaikytų elitinius baltųjų interesus darbo rinkose bei politikoje ir dėl ko auga skurdas ir nusikalstamumas daugelyje mažumų bendruomenių. KRT judėjimas oficialiai susiorganizavo 1989 m. pirmose metinėse KRT Studijose, nors jo intelektualinės šaknys siekia daug toliau -1960-uosius ir 70-uosius.

KRT judėjimo pradžia žymi jo atsiskyrimą nuo kritinės teisės studijų (KTS), kritinės teorijos, kuri nagrinėja kaip funkcionuoja teisė ir teisinės institucijos, siekdamos visam laikui išsaugoti priespaudą ir išnaudojimą, atšakos. Tačiau, vietoj to, kad išvedinėtų teorijas apie socialinį organizavimąsi ir individualų elgesį remiantis tokiais kontinentinės Europos mąstytojais kaip  G.W.F. HegelKarl Marx ir Sigmund Freud, kaip kad darė KTS ir feministų teisės mokslininkai, KRT buvo įkvėpta tokių asmenybių kaip Martin Luther King, Jr.W.E.B. Du BoisMalcolm XBlack Panthers ir Frantz Fanon. KRT pastūmėjo teorinius teisės, politikos ir Amerikos sociologijos supratimus į tokius, kurie telkėsi į baltųjų (euroamerikiečių) pastangas palaikyti savo istorinius pranašumus prieš spalvotuosius.

KTS išsiplėtė už teisės mokslo studijų ribų į daugybę kitų sferų, ypač moterų, socialinės lyties studijų, švietimo, Amerikos studijų ir sociologijos. Taip pat atsirado nuo KTS atsiskyrę judėjimai, suformuoti Azijos amerikiečių, Latinx (past. – specialus “progresyvus“ terminas žymintis lotynų amerikiečius, bet specialiai nenurodantis jų socialinės lyties) ir LGBTQ mokslininkų.“

Tokie asmenys kaip G.W.F. Hegel, Karl Marx, Sigmund Freud bei Martin Luther King, Jr. yra daugiau – mažiau žinomi, o ką galima pasakyti apie kitus? Politinė 1960-jų – 70-ųjų partija Black Panthers (Juodosios Panteros) FBI yra pristatomi kaip ekstremistinė, prievartos būdu JAV vyriausybę bandžiusi nuversti organizacija, kai kur tiesiog traktuojama kaip teroristinė organizacija, W.E.B. Du Bois – komunistas, Malcolm X įtariamas ryšiais su komunistais ir šiaip radikalas bei ekstremistas, Frantz Fanon – marksistas. Visi jie buvo juodojo rasizmo arba juodųjų viršenybės ideologijos atstovai. Black Panthers, Malcolm X bei Frantz Fanon taip pat įtakojo, buvo dalis arba patys įtakojo Black Power (Juodosios Jėgos) judėjimą. Kaip sakė vienas šio judėjimo įkūrėjų Stokely Carmichael, “kai kalbame apie Black Power, kalbame apie sukūrimą judėjimo, kuris nušluos viską, ką sukūrė vakarų civilizacija.“ Jų tolimesnė įtaka Vikipedijoje pristatoma sekančiai: “internacionalinės Black Power atšakos apima afrikietiškąjį internacionalizmą (vienas iš bolševikinių judėjimų), pan-afrikanizmą, juodąjį nacionalizmą ir juodųjų viršenybės judėjimą.“ Dauguma šio judėjimo veikėjų, taip pat iš mano jau paminėtųjų, taip pat siejami ir su juodaodžių segregacijos (arba separacijos, idėjos, kad juodaodžiai turi būti atskirti nuo baltaodžių) judėjimu (turbūt daug kas manėte, kad tokios idėjos būdingos tik kuklusklanininkams ir panašiems baltaodžiams!). Beje, nors žymusis Martin Luther King, Jr. irgi paminėtas vienu iš KRT įkvėpėjų, jis gerokai nesutarė su visais likusiais išvardintais asmenimis ir judėjimais, buvo jų ne kartą piktai užsipultas, ir pats pareiškė, kad Black Power “apima ir juodųjų viršenybės bei anti-baltaodžių jausmus, kurie neturėtų vyrauti“. Kiek nuosaikesnio (nors irgi gana pro-marksistinio) pilietinių teisių judėjimo organizacijos Nacionalinė asociacija už spalvotųjų žmonių pažangą (National Association for the Advancement of Colored People (NAACP)) tuometinis lyderis Roy Wilkins tiesiai šviesiai įvardijo jį “atvirkštiniu Hitleriu, atvirkštiniu Kukluksklanu… neapykantos tėvu ir smurto motina“. Tiesa, 60-aisiais ir 70-aisiais metais daugelis JAV žmonių, tų pačių juodaodžių, kovojančių už savo teises, irgi žvelgė į šį judėjimą atsargiai, mat jautė, kad šis “maištininkų“ judėjimas gali greitai pasitarnauti keliant nesantaiką ir disharmoniją visoje JAV. Tačiau dabar jau kitaip…

Beje, Black Power religinės pakraipos Juodosios išlaisvinimo teologijos pagrindinio teologo James H. Cone citatą galite rasti pagal knygos “Pasirengus gimti“ 16-ą išnašą 32-ajame knygos skyriuje. Tiek Vikipedijoje, tiek kituose šaltiniuose rašoma, kad jo teologija padarė didžiulę įtaką Barack Obama. Taigi.

Ar dabar aiškiau iš kur atsiranda pasakos apie sisteminį – institucinį rasizmą bei tokie judėjimai kaip Black Lives Matter bei Antifa?

O jei panagrinėjus baigiamąją enciklopedijos straipsnio dalį apie sąsajas su genderizmu ir LGBT? Kaip rašoma straipsnyje, KRT ištakos – kritinė teorija. Kas tai? Vėl atsiverskime Encyclopedia Britannica:

“Kritinė teorija yra marksistų inspiruotas socialinės ir politinės filosofijos judėjimas, kuris savo ištakomis asocijuojamas su Frankfurto mokyklos darbais. Ypatingai remdamiesi Karl Marx ir Sigmund Freud mintimis, kritiniai teoretikai tvirtina, kad pirminis filosofijos tikslas yra suprasti ir padėti įveikti socialines struktūras, per kurias žmonės yra dominuojami ir represuojami. Tikėdami, kad mokslas, kaip ir kitos pažinimo formos, yra naudojamas kaip represijų instrumentas, jie perspėja saugotis aklo tikėjimo moksliniu progresu argumentuodami, kad mokslinio pažinimo siekimas neturi būti savitikslis neatsižvelgiant į žmonijos išsilaisvinimo tikslą. Nuo 1970-ųjų kritinė teorija yra be galo įtakinga istorijos, teisės, literatūros ir socialinių mokslų studijose.“

Kas ta Frankfurto mokykla? Nagi garsusis kultūrinis marksistas (arba neo-marksistas, dar priskiriamas libertariems socialistams, o šie jau, savo ruožtu, turi sąsajų su liberalais – štai jums ir raktas kodėl aš juos paprastai vadinu liberalmarksistais ) Herbert Marcuse ir kiti. Girdėtos sąsajos ir pavardė? Jei ne, prašau paskaityti, apie tai rašiau straipsnyje, kuris yra ir šioje svetainėje:

Tomas Senūta “Homofobiški Lenkijos prezidento rinkimai“

Iš jo pacituosiu šį: “iš to, ką išvardinau ir šiaip apsidairius, aišku, kad LGBT, #MeToo, antrosios ir trečiosios bangos feminisčių, „antisisteminių antirasistų“, juodojo rasizmo judėjimai bei judėjimai už abortus ir eutanaziją yra susiję, taip pat tai susiję su propaguojamu požiūriu, kad tėvai vaikų auginime turėtų būti labiau kontroliuojami valstybės.“

Beje, kodėl kultūrinio marksizmo apibūdinimui įdėjau nuorodą į šį straipsnį?:

David Kurten & Niall McCrae “The Problem with Cultural Marxism“ (Problema su kultūriniu marksizmu)

Nes jame rašoma: “revoliucinė tradicinės visuomenės apvertimo misija ilgą laiką buvo žinoma kaip kultūrinis marksizmas. Tačiau ši koncepcija buvo cenzūruojama Kairės, o pagrindinė (meinstryminė) žiniasklaida irgi tapo prisilaikanti šito. Paieškokite “kultūrinis marksizmas“ per Google ir politiškai jautrus algoritmas jums pateiks seriją apibūdinimų apie tai, kad tai yra dešiniojo politinio sparno antisemitinė sąmokslo teorija.“

Ir tai yra tikra tiesa, mat ką tik pats atlikau tą gūglinimo veiksmą ir gavau lygiai tokius rezultatus, kaip nurodyta cituotoje ištraukoje. Vis dar negaliu suprasti kodėl ši teorija yra antisemitinė, jei vieni iš garsiausių (bent jau JAV) apie kultūrinį marksizmą kalbančių dešiniojo politinio sparno atstovų yra žydai? Na, bet tiek to, lai apie tai, kaip meinstryminė žiniasklaida mums vienpusiškai įteiginėja savąsias politines ir filosofines teorijas, toliau pasakoja Allum Bokhari, kuris pats yra irgi ne JAV rasinės daugumos atstovas:

“Jie tam turi visą sąranką, kurią vadina mašinų išmokstamu teisingumu. Visas mašinų išmokstamo teisingumo tikslas, o juk Google turi visą tam skirtą departamentą, yra įtraukti kairiojo politinio sparno akademines disciplinas – tokias kaip kritinė rasizmo teorija ir sujungti jas su kompiuterių mokslu. Taigi, mes judame link pasaulio, kur algoritmai, kurie veikia tiek daug mūsų gyvenimo, apsprendžia kuris politinis judėjimas bus sėkmingas, o kuris žlugs. Jie visi suprogramuoti kritinės rasės teorijos teoretikų. Tai – skaitmeninis totalitarizmas. Tai gąsdina. Ir tai ne apie tai, kad taip atsitiks po kelerių metų ar dešimtmečio, ar kažkada ateityje, tai vyksta kaip tik dabar. Tie žmonės yra Google, Facebooke, jie įtakoja šias technologijas.“

Ir vėl sustokime, nes per tą laiką, kol Allum šitai pasakė, filmuke buvo parodytas įdomus vaizdas. Na, įdomus dar ir todėl, kad susijęs su Lietuva, o juk mes mėgstame, kai kur nors užsienyje paminima Lietuva, ar ne? Tiesa, vargu ar šis paminėjimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuva, bet vis vien malonu, kad Google mes prisimenami:

Tai yra citata iš Google Project Respect (Pagarbos projektas), kuris yra susijęs su Dirbtinio Intelekto (dar viena mano knygos tema) vystymu. Kaip teigiama šiame straipsnyje:

April Davis “AI Set to Promote Equality Online – Google’s Project Respect“ (Dirbtinio intelekto nustatymas tam, kad skatinti lygybę online – Google Project Respect)

2018-ųjų Sidnėjaus Gėjų ir lesbiečių Mardi Gras šventėje Google išleido Project Respect – Dirbtinio Intelekto platformą, skirtą paversti online pokalbius labiau įtraukiančiais.

Google Australia paleido šį projektą pereitą savaitgalį paprašiusi žmonių parašyti pasisakymus apie save ar tuos, kuriuos jie myli ar gerbia, kad online milžinas galėtų padėti žmonėms atgauti pozityvaus identiteto etiketes.

Kiekvienas pateiktas pasisakymas bus panaudotas sukurti atvirų duomenų rinkinį, kuris padės visame pasaulyje programuotojams, vystytojams ir technologams mokyti Dirbtinį Intelektą to, kaip LGBTIQ+ bendruomenė kalba apie save.

Vienas iš Dirbtinio Intelekto algoritmų, naudojamų, kad šis projektas būtų įmanomas, yra Perspective. Šis įrankis jau naudojamas tarptautinių naujienų agentūrų tam, kad padėtų moderuoti komentarus. Tačiau, iki šiol jo potencialas dar nebuvo realizuotas pilna apimtimi. Įrankis veikia išryškindamas komentaro toksiškumą tuo metu, kai asmuo jį suvedinėja. Tai suteiks komentatoriams galimybę apmąstyti tai, ką jie sako, prieš tai paskelbiant ir tai paredaguoti. Google tikisi, kad tai padės online pokalbiams tapti labiau įtraukiančiais.

Pirmiausiai pademonstruotas Sidnėjuje, įrankis bus padarytas prieinamu visame pasaulyje, taigi, technologijų milžinas galės rinkti duomenis, kurie reprezentuoja LGBTI+ bendruomenę.

Google yra išdidus lygybės skatintojas, kurio nemaža Project Respect komandos darbuotojų identifikuoja save su LGBTI+ bendruomene.

Nors nebuvo jokio oficialaus pareiškimo apie tai, kaip bus traktuojami bet kokie negatyvūs sistemoje likę komentarai, Google pripažino, kad bus imtasi kiekvieno žingsnio, kad užtikrinti projekto sėkmę.

Project Respect šiuo metu yra online atviras žmonėms tam, kad jie paliktų pozityvius komentarus.“

Pavyzdžio paveikslėlyje pateikiamas toks “teigiamas“ pasisakymas:

“Aš esu iš Lietuvos. Turiu daug draugų gėjų. Visi jie yra puikūs ir nepaprasti žmonės. Vienas iš jų tuoj taps mama. Manau, kad ji ir jos žmona bus nuostabūs tėvai.“

Naujieji politrukai? Važiuojam toliau su Allum:

“Tarp kitko, mano knyga koncentruojasi į ateinančius Amerikos prezidento rinkimus. Daug kas iš to, ką Silikono slėnis nuveikė per pastaruosius ketverius metus – tai, kad jie sukūrė komandas neteisingos informacijos stabdymui, komandas neteisingų naujienų stabdymui, buvo varoma Trump pergalės. Tiesą sakant, mano šaltiniai man pasakojo, kad žmonės Facebooke ir žmonės tose kitose bendrovėse, kurie prastūminėjo pastangas prieš neteisingą informaciją ir neteisingas naujienas buvo patys didžiausi anti-trumpistai tose bendrovėse. Taigi, šulinys buvo užnuodytas nuo pat pradžių – taip suformulavo vienas iš mano šaltinių iš Facebook. Bet tai nėra vien Amerikos problema, tai vyksta visame pasaulyje. Visur, kur tik šie socialiniai tinklai ir šie milžinai turi įtaką, yra teritorija, kurioje jie gali prispausti savo nykščiu demokratijos svarstykles. Jie banina konservatorius Brazilijoje, jie banina konservatorius Vokietijoje ir Prancūzijoje, ir Italijoje, tai vyksta visame pasaulyje. Tai yra kolosalus galios kiekis. Niekada anksčiau žmonijos istorijoje toks mažytis kiekis žmonių neturėjo tokios galios politiniam diskursui – ne tai, kad vienoje šalyje, bet visame pasaulyje. Žinote, keletas neatskaitingų korporacijų San Franciske imasi moderuoti politinę kalbą Brazilijoje. Priežastis, kodėl Big Tech šališkumas yra tiek daug blogesnis ir tiek daug pavojingesnis nei kitų formų šališkumai, pavyzdžiui, už šališkumą iš New York Times ar CNN, yra ta, kad tos bendrovės tiek daug žino apie mus ir jos gali panaudoti tai manipuliavimui mumis. Jie tiksliai žino, kas rūpi neapsisprendusiam rinkėjui Ohajuje, ir jie gali nutaikyti savąsias žinutes tikslingai į tą rinkėją. Be abejo, jie neigs kada nors tai darę. Bet, netgi kaip konservatorius, kuris užsiima paieška Twitteryje, aš matau propagandos srautą iš liberaliosios žiniasklaidos “Kas vyksta“ srityje. Taigi, tai jie siunčia man kaip konservatoriui. Įsivaizduokite, ką jie siunčia neapsisprendusiam rinkėjui.“

“Big Tech bendrovės kontroliuoja tai, kokias naujienas jūs matote. Anksčiau būdavo taip, kad jeigu straipsnis būdavo pakankamai populiarus, nesvarbu iš kur jis atėjęs, ar iš CNN ar iš vienišo blogerio internete, tas straipsnis įgydavo trauką ir plačiai pasklisdavo po socialinę žiniasklaidą. Tai buvo labai išlaisvinanti interneto forma. Tai buvo internetas, kur kiekvienas, turintis nešiojamą kompiuterį ir interneto prisijungimą, galėjo turėti priėjimą prie pasaulinės auditorijos, nesvarbu kas jis bebūtų. Tai leisdavo alternatyviajai žiniasklaidai kaip Breitbart News ar LifeSite News pakilti ir mesti iššūkį meinstryminei žiniasklaidai. Tai buvo išties beprecedentis laisvės lygis, bet jie atėmė iš visų tą technologiją. Mano internetinė laisvė buvo tokia didi, kad tai galėjo būti karūnuojantis technologijos pasiekimas, bet jie jį sunaikino. Ir jie jį sunaikino didžiąja dalimi per pastaruosius ketverius metus, nes bijojo, kad tie naujieji populistų judėjimai, kurie naudojosi internetu, mes iššūkį meinstryminei tvarkai. Jiems nepatiko faktas, kad jie prarado politinio diskurso kontrolę. Ir štai ką jie padarė dabar – jie išvystė technologijas, kurios gali išsyk užgniaužti ištisus politinius judėjimus.“

“Taigi, tikiuosi, kad ypač amerikiečiai galėtų būti tie, kurie galiausiai sukils prieš Silikono slėnio tironiją. Jei pereitumėte į Europą, pamatytumėte vyriausybes dirbančias kartu su Silikono slėnio bendrovėmis spaudžiant jas cenzūruoti netgi dar labiau. Manau, kad Joe Biden administracija bandytų padaryti tą patį, bet akivaizdžiai yra Konstitucija, kuri jį šiek tiek suvaldys.“

“Tikrasis iššūkis, kurį patiria amerikiečiai yra tai, kad progresyvistai suprato, kad paspaudę korporacijų sektorių jie gali pasiekti daugiau savo politikos tikslų nei gniauždami dešiniojo sparno judėjimą ar cenzūruodami dešinį sparną, ar spausdami bankus nutraukti paskolas ginklų gamybininkams ir prekybininkams. Dabar jie naudojasi korporacijų sektoriumi, kad apeiti Konstituciją. Tai vienas iš didžiųjų iššūkių, kuriuos teks patirti laisvės ir Konstitucijos rėmėjams per artimiausius 10 metų. Kaip sustabdyti ne tiesiog vyriausybės tironiją, bet korporacijų tironiją. O didžiausia korporacijų tironija, kokią tik esame regėję, yra tos technologinės platformos, kurios tiek daug žino apie mus ir kurios gali žaisti lėlių meistrą visame amerikietiškos politikos diskurse. Ar yra viltis interneto laisvei? Ar mes ją galime atgauti? Ji buvo pavogta iš mūsų tų technologijos bendrovių, ar mes ją galime atgauti? Tai svarbus klausimas.

Manau, kad atsakymas kybo šio rinkimų sezono balanse. Mes turime du kandidatus – Joe Biden ir Donald Trump. Joe Biden nori įgalinti technologinę cenzūrą. Išties neatleistina politikui elgtis taip, kad perdavinėtų politinę galią toms neatskaitingoms korporacijoms, ar tu būtum demokratų, ar respublikonų politikas. Ypač prašinėjant technologinių bendrovių cenzūruoti savo politinius oponentus, kaip kad padarė Joe Biden prašydamas Facebook užtildyti Trumpą. Tai neturėtų būti priimtina išties bet kuriam rinkėjui. Iš kitos pusės, Donald Trump išleido vykdomąjį įsakymą dėl socialinės žiniasklaidos cenzūravimo, jis purto biurokratiją, kad įsitikintų, jog šios technologinės bendrovės yra verčiamos atsiskaitinėti, jo Teisingumo departamentas ketina užsiimti antimonopoliniu technologinių milžinų tyrimu. Taigi, Donald Trump nori suvaldyti technologijų milžinus, Joe Biden nori suteikti jiems galių. Ir tai, manau, yra labai aiškus pasirinkimas Amerikos rinkėjams – šį lapkritį interneto laisvė yra balsavimo biuletenyje. Ar mes norime susigrąžinti internetinę laisvę, ar mes norime lėkti pirmyn į skaitmeninio totalitarizmo ateitį? Manau, kad tai svarbus klausimas per šiuos rinkimus, kurį turės apsvarstyti rinkėjai.“

Sulig šiuo norėjau toliau pasakoti apie teisinius Donald Trump kovos prieš Big Tech aspektus, bet jau ir taip daug prirašiau, todėl palieku kitam kartui. Pabaigai pateiksiu istoriją apie tai, kuo gali pavirsti korporacijų valdoma demokratija ne kažkokiam tai politikui ar politinio judėjimo aktyvistui, bet paprastai Amerikos moteriai, kuri išdrįso pareikšti tokią nuomonę, kuri, deja, nebėra laikoma politkorektiška internete. Taip jau sutampa, kad ta nuomonė buvo apie mano “numylėtąjį“ #MeToo judėjimą ir ne, ji nenaudojo neapykantos kalbos, atvirkščiai – naudojo kalbą, kviečiančią tos neapykantos sumažinti, ir štai kuo tai jai baigėsi: grasinimais jai, šeimos nariams, jos smulkaus verslo darbuotojams, galiausiai – darbuotojų išėjimu iš darbo, nuostoliais verslui, galimybių gauti paskolas iš bankų praradimu. Kas suprantate angliškai, galite paklausyti visos istorijos:

How to become a dangerous person (Kaip tapti pavojingu žmogumi)
%d bloggers like this: